Asmenybės samprata

TURINYS

Įvadas.
1. Individualumas.
2. Asmenybės struktūra.
3. Požiūriai į asmenybę.
4. Kas lemia asmenybės tapsmą?
5. Asmenybės stabilizacija ir integracija.
Išvados.
Literatūra.

ĮVADAS
Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus visos tos savybės sudaro skirtingą visumą, savitai kontaktuojančią su gamtine ir visuomenine aplinka. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.
Nors asmenybės apibrėžimų yra įvairių, bene plačiausiai vartojamas 1961m. Gordono Allporto ( 1897 – 1967 ) pasiūlytas asmenybės apibrėžimas: “ Asmenybė yra dinaminė žmogaus psichfizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas ellgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas “.
Nepaisant to, kad asmenybė yra “ dinaminė organizacija “, tradicinė psichologijos samprata postuluoja, kad ši organizacija yra pastovi, t. y. “ asmenybė “ apibūdina kažkokį pastovų konkretaus žmogaus savybių rinkinį. Asmenybės pastovumas turėtų pasireikšti laikui bėgant ir kintant situacijoms. Įvairios asmenybės savybės turi gana stiprų genetinį komponentą. Įvairių matuojamų asmenybės savybių lygis mažai kinta laikui bėgant ir kinta tuo mažiau, kuo stipresnis savybės genetinis komponentas.
Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos – procecų, būsenų, savybių – integratorius, sąlygojantis žmogaus savojo “ Aš “ supratimą, saavireguliavimą ir adaptaciją prie aplinkos.
Asmenybė yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų. Kalbėdami apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, iš

šgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Asmenybės ir individualumo santykį aiškiai yra išreiškęs B. Ananjevas, sakydamas, kad “ asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė – asmenybės kaip veiklos subjekto giluma”.
Rašant darbą buvo remdamasi A.Jacikevičiaus knyga „Siela, mokslas, gyvensena“, taip pat A.Jacikevičiaus, A.Gučo ir kt. bendru darbu „Bendroji psichologija“. Daug informacijos suteikė V.Legkausko knyga „Psichologijos įvadas“ ir kiti autoriai.
ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybė yra sudėtinga psichinių savybių sistema. Šių savybių sąryšį ir vaidmenį asmenybės veikloje atskleidžia jų struktūros analizė.
Psichinę asmenybės struktūrą Z. Froidas (1856 – 1939 ) siūlė skirstyti į pasąmonės (id), sąmonės (ego ) ir savimonės ( superego ) postruktūres
• Id ( lot. tai ). Tai primityvūs įgimti instinktai, suteikiantys mūsų elgsenai energiją. Id veikia pagal malonumo principą, t. y., stengiasi iškrauti energiją čia ir dabar, nežiūrint aplinkos sąlygų ar saugumo.
• Ego ( lot. aš ).. Psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti id norus, suderindama juos su išorinio pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais.
• Superego ( lot. virš aš ). Internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė superego užduotis – įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais. Superego padeda palaikyti tradicijas ir tęstinumą, perduodamas vertybes iš kartos į kartą.

• Sąmonė. Susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.

• Savimonė. Susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar

r valingai. Tai lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.

• Pasąmonė. Primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla ( užmirštos vaikystės traumos, priešiškumas tėvams, seksualiniai norai ), kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose. Pasąmonėje nėra logikos, iškreiptas laikas, iškreiptos erdvės.

Kadangi nėra visuotinai priimto asmenybės struktūros supratimo, asmenybės esmei atskleisti tikslinga atsakyti į tris S. Rubinšteino suformuluotus klausimus:
– ko asmenybė siekia ( kryptingumas, nuostatos );
– ką ji sugeba ( gabumai, gebėjimai );
– kas ji yra ( temperamentas ir charakteris ).

Atsakymais į šiuos tris klausimus aprėpiamos pagrindinės asmenybės ypatybės, kurias tiria ir aiškina šiuolaikinė psichologija.

POŽIŪRIAI Į ASMENYBĘ

Asmenybė yra itin sudėtingas fenomenas, todėl yra daug skirtingų požiūrių į ją. Nemaža tyrinėtojų, linkę nagrinėti asmenybę pagal jos struktūrines dalis:
a) poreikių, motyvacijos ir valios sferą;
b) temperamentą ir charakterį;
c) sugebėjimus.

Minėtosios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Poreikių ir motyvacijos kontekste galima analizuoti, kodėl tam tikra veikla atliekama, kokia yra tos veiklos prasmė asmenybei. Veiklos dinamika, tempas, greitis bei intensyvumas – tai jau asmenybės temperamento ir charakterio sritis. Galimybės atlikti tam tikrą darbą priklauso nuo sugebėjimų ir intelekto. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės. Sąžinė – tai asmenybės moralinės atsakomybės už savo elgesį jausmas.

Kiti as

smenybės tyrinėtojai linkę analizuoti asmenybę per santykių sistemą ( V. Miasiščevas, V. Džeimsas ). V. Džeimsas nurodo tris pagrindines tokių santykių sritis:
a) asmenybę sudarančių elementų;
b) jausmų ir emocijų ( tame tarpe ir savęs vertinimo );
c) poelgių, kurie kyla dėl jausmų ir emocijų ( rūpinimasis savimi, savisauga ).
Bene daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes.
Z. Froidas aiškina, kad bet kokią asmenybės veiklą reguliuoja įgimti biologiniai poreikiai – lytinis ir savisaugos. Jo pateiktus asmenybės struktūros modelius jau aptariau dalyje.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Tačiau keletą Z. Froido teorijos teiginių griežtai kritikavo net artimiausieji jo pasekėjai bei mokiniai. Tokie neofroidistai, kaip K. Jungas (1875 – 1961 ), A. Adleris ( 1870 – 1937 ), E. Eriksonas ( 1902 – 1994 ), K. Horni ( 1885 – 1952 ), H. Salivenas ( 1892 – 1949), pripažindami lemiamą pasąmonės įtaką asmenybės poelgiams, atmetė asmenybės biologizavimo tendencijas ir stengėsi froidizmą sociologizuoti. Vienas iš pirmųjų nuo Z. Froido atsimetė jo mokinys K. Jungas, prieštaraudamas panseksualizmui, A. Adleris – dėl to, kad svarbiausiu veiksniu žmoguje laikė ne instinktus, o visuomeniškumo jausmą, kuris, nors esąs įgimtas, tačiau toliau vystomas, socialinių poreikių toliau ugdomas. A. Adleris teigė, kad asmenybė yra vieninga, jos vystymosi determinantė yra siekimas pirmauti, tačiau tam neretai kliudo paties žmogaus trūkumai arba socialinės sąlygos. Tuomet imamasi įvairių kompensuojančių veiksmų. K. Horni žmogaus esmę mato įgimtame nerime bei pastangose užsitikrinti saugumą, nore patenkinti savo siekimus. H. Salivenas nurodo, kad asmenybė yra be

endros subjektų veiklos produktas, santykiškai pastovus būdingų tarpasmeninių situacijų modelis. Pagrindiniu vystymosi mechanizmu pripažįstamas švelnumo poreikis ir siekimas išvengti nerimo. Labiausiai “ socializuoto “ neofroidizmo atstovas E. Fromas ( 1900 – 1980 ) asmenybės veiklos stimulu laikė mokslinės techninės revoliucijos pagimdytą žmogaus “susvetimėjimą” , pasireiškiantį agresija ar prisitaikėliškumu, konformizmu.
Kita psichologijos kryptis, ėmusi griežtai kovoti prieš atomistinę, funkcionalinę psichologiją, yra vadinamoji humanistinė psichologija, iškilusi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Jos atstovai teigia, kad impulsą asmenybės veiklai teikia įgimtas altruizmas, o ne siekimas pasitenkinimo ar agresija, gynimasis nuo prigimtį varžančios visuomenės. Tačiau humanistai nepripažįsta, kad specifinius žmogaus poreikius formuoja visuomeninės istorinės sąlygos. Humanistų nuomone, asmenybės branduolys yra savęs vertinimas, vadinamoji “ aš sistema “ , “aš vaizdas “ . K. Rodžersas ( 1902 – 1987 ), G. Olportas, A. Maslou ( 1908 – 1970 ) iškėlė asmenybės santykių su kitais žmonėmis problemą, akcentuodami savęs aktualizavimo, vertybinių orientacijų reikšmę asmenybės veiklai bei formavimuisi. Šios psichologijos atstovai pabrėžia, kad neurotikų bei psichinių ligonių psichikos dėsningumų negalima taikyti sveikiesiems, kad būtina analizuoti asmenybę visybiškai.
Egzistencialistai J. Botendeikas, E. Štrausas, K. Jaspersas ir kt. teigia, kad žmogus įgyja laisvę tik pažindamas save “ egzistuojantį “ nepriklausomai nuo socialinių ir gamtinių sąlygų. Egzistencializmo ištakas randame V. Šterno personalizme. V. Šternas iškelia unikalią, nepriklausomą nuo objektyvių sąlygų asmenybę. Egzistencializmas kovojo prieš mechanistinį biheiviorizmą, prieš froidizmą, atskleisdamas jų silpnąsias puses, tačiau atmesdamas objektyvų asmenybės vystymosi priežastingumą.
Funkcionalinę psichologiją kritikavo ir idealistinės “ supratimo psichologijos “ atstovai. Vokiečių idealistas V. Diltėjus (1833 –1911 ) neigė V. Vunto eksperimentinius metodus ir reiškė mintį, kad žmogaus psichiką galime paaiškinti, bet negalime tirti gamtamoksliniais metodais. Toliau “ supratimo psichologiją “ plėtojo vokiečių psichologas E. Šprangeris ( 1882 –1963 ). Jis teigė, kad psichiką galima intuityviai suprasti. Pasak jo, asmenybėje svarbiausia vertybinės orientacijos. Jos padeda žmogui pažinti pasaulį. Tuo pagrindu E. Šprangeris išskyrė šešias vadinamąsias gyvenimo pažinimo formas ir atitinkamus šešis asmenybės tipus: teorinį, ekonominį, estetinį, socialinį, politinį ir religinį. Šiuos asmenybės tipus E. Šprangeris traktuoja ne pagal šiandieninę socialinę psichologiją, o kaip dvasinį pradą, išplaukiantį iš bendražmogiškosios dvasios, iš visos žmonijos vertybinių orientacijų.
Kitu keliu, aiškindama asmenybės esmę, pasuko prancūzų sociologinė mokykla. Ryškiausias jos atstovas P. Žanė ( 1859 –1947 ) teigė, kad asmenybės formavimąsi reikia suprasti kaip socialinio vystymosi produktą. Pasak jo, visiems psichiniams procesams būdinga tai, kad jie paruošia žmogų veiklai, reguliuoja veiksmus. P. Žanė kritikavo asociacinės psichologijos atstovus už tai, kad jie psichinius procesus analizavo tik kaip atspindėjimą, neparodydami, kokią reikšmę jie turi realiems žmogaus veiksmams. Šią idėją vystė tarybiniai psichologai L. Vygotskis, A. Leontjevas, L. Božovič ir kt. P. Žanė ribotumo esmė ta, kad jis, pripažindamas socialinės aplinkos vaidmenį asmenybei, aplinką suprato kaip individualią sintezę, o ne kaip socialinių santykių produktą.
Belgų psichologas J. Niutenas savo “ dvasiško žmogaus “ koncepcijoje iš subjektyviojo idealizmo pozicijų parodo asmenybę viso to, kas egzistuoja, integruotą sistemą. J. Niutenas mėgina analizuoti asmenybės struktūrą, kritikuoja biheiviorizmą ir froidizmą. Jis skiria socialines ir dvasines asmenybės reikmes, kurios neprieštarauja viena kitai, pabrėžia motyvo reikšmę veiklos tikslui formuotis. J. Niuteno koncepcijoje ypač vertinga tai, kad jis susieja psichiką su veikla.
KAS LEMIA ASMENYBĖS TAPSMĄ?

Asmenybės skirtingos, kiekviena jų, kaip jau buvo minėta, yra unikali sistema. Kyla klausimas, kokios priežastys nulemia šiuos skirtumus?
Asmenybės tapsmas pirmiausia priklauso nuo įgimtų savybių. Žmogus gimsta žmogumi, su jam būdinga kūno struktūra, medžiagų apykaitos ir jutimo organais, žmogiška nervų sistema ir kt. Anatominė žmogaus struktūra bręsta nuo gimimo iki 22 – 25 metų amžiaus. Jos skirtumai didesne dalimi priklauso nuo paveldėtų ypatybių, perduodamų genais iš tėvų vaikams. Dėl to kiekvienos asmenybės anatominė sistema yra nepasikartojanti.
Anatominės ( kūno ) savybės yra pagrindas savitam gyvybiniam – fiziologiniam organizmo funkcionavimui. Bręstančios anatominės – fiziologinės organizmo struktūros lemia asmenybės psichinių reiškinių formavimąsi.
Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Juos pirmiausia sudaro socialinė aplinka, kurioje gyvena ir bręsta asmenybė. Tarp socialinių veiksmų ypatingą reikšmę turi organizuoto ugdymo sistema, padedanti bręsti asmenybės normatyvinei struktūrai, padedanti įgyti daugybę žinių, mokėjimų, įgūdžių, ištobulinti sugebėjimus, susiformuoti etinių ir estetinių vertybių ir vertybinių orientacijų sistemoms.
Kai susiformuoja asmenybės savimonė, savęs vertinimas ir savo impulsyviosios pusės reguliavimas, vis daugiau reikšmės asmenybės formavimuisi turi pačios asmenybės pastangos formuoti save, savo “ Aš “.
Individas virsta asmenybe palaipsniui, įsijungdamas į grupes, užmegzdamas santykius su kitais grupės nariais ir priimdamas grupėse susidariusias vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas. Šis ilgas procesas vadinamas socializacija.
ASMENYBĖS STABILIZACIJA IR INTEGRACIJA

Bendravimas su kitais ir pačiu savimi rodo būdą, kuriuo reiškiasi asmuo, ir tuos augimo šaltinius, kuriais jis naudojasi ir kuriuos pats papildo. Tačiau ar jis tampa asmenybe, priklauso nuo to, kokius vaidmenis gyvenime pasirenka, kiek savarankiškai jis tai pajėgia padaryti, kokius principus jis suformuoja, darydamas tą atranką, kiek jam pavyksta save stabilizuoti ir integruoti.
Asmenybės tapsmui didžiulės įtakos turi kitos asmenybės autoritetas, su kuria jis turi galimybės bendrauti. Asmenybė, įtvirtindama savo veikimo laisvę, saugo ir kito asmens savarankiškumą. Ji neformuoja kito asmens, bet pati augdama į savo įtakos lauką įtraukia kitus su ja bendraujančius asmenis. Tą įtakos lauką sukuria asmenybės autoritetas. Autoritetu sekama, jis mėgdžiojamas. Tai vaidyba, savotiška kaukė, nukopijuojama nuo autoritetingos asmenybės elgesio. Bet tai daroma ne norint pasislėpti, bet tam, kad prie mėgdžiojamo asmens būtų priartėjama, nes šis elgesys labiausiai atitinka paties mėgdžiotojo idealą, jo vertybines orientacijas. Autoritetų yra visokių: vieni palaikomi prievarta ir ideologine propaganda, kiti – tradicijomis. Augančios asmenybės autoritetas laisvai, asmeniškai pasirenkamas. Laikui bėgant jis gali keistis, kol nesusiformuoja savo gyvenimo principai, kol žmogus neįgyja paties veido.
Asmenybės formavimuisi turi įtakos temperamentas, charakteris, mąstymo būdas, įsitikinimai, patyrimas ir daugelis kitų dalykų, bet, kita vertus, kaip savo pačios projektas asmenybė koreguoja savo charakterį, mąstymo būdą, įsitikinimus, neleidžia pasireikšti kai kuriems temperamento bruožams, plečia savo patirtį pageidaujama kryptimi ir pan. Šiuo atžvilgiu asmenybė yra tokia, kokią ji pati save daro. Vadinasi, ji gali darytis religinga ar laisvamaniška, racionalistiška ar iracionalistiška, refleksyvi ( linkusi į apmąstymus ) ar praktiška, stoiška ar epikurietiška. Gali nusižymėti visai naują kryptį. Bet negali eiti visais keliais ir išlikti asmenybe. Jai privalu suprasti tuos kelius, kad turėtų pasirinkimo galimybę. Bet pasirinkti gali tik tas, kas turi kriterijus, atskaitos sistemą, kuri ir suteikia asmenybei kryptį, neleidžia jai sau prieštarauti, save teigti ir neigti, kurti ir griauti. Tokiems XXI amžius nepalankus. Jo spaudimą atlaiko stipriausi. Bet dėl to jie ir yra asmenybės.

IŠVADOS
Psichinę asmenybės struktūra pagal Z. Froidą skirstoma į pasąmonės (id), sąmonės (ego ) ir savimonės ( superego ) postruktūres.
Daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes. Veiklos dinamika, tempas, greitis bei intensyvumas – asmenybės temperamento ir charakterio sritys. Žmogaus galimybės atlikti tam tikrą darbą priklauso nuo sugebėjimų ir intelekto.
E. Šprangeris išskyrė šešias vadinamąsias gyvenimo pažinimo formas ir atitinkamus šešis asmenybės tipus: teorinį, ekonominį, estetinį, socialinį, politinį ir religinį.
Asmenybės tapsmas pirmiausia priklauso nuo įgimtų savybių. Bręstančios anatominės – fiziologinės organizmo struktūros lemia asmenybės psichinių reiškinių formavimąsi.
Asmenybės formavimuisi turi įtakos temperamentas, charakteris, mąstymo būdas, įsitikinimai, patyrimas ir daugelis kitų dalykų, bet, kita vertus, kaip savo pačios projektas asmenybė koreguoja savo charakterį, mąstymo būdą, įsitikinimus, neleidžia pasireikšti kai kuriems temperamento bruožams, plečia savo patirtį pageidaujama kryptimi.

LITERATŪRA
1. A.Jacikevičius. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius, “ Žodynas “, 1994
2. A.Jacikevičius, A.Gučas ir kt. Bendroji psichologija. Vilnius, 1986
3. V.Legkauskas. Psichologijos įvadas.VDU, Kaunas, 2001
4. A.Perminas ir kt. Asmenybės teorijų sąvadas. VDU, SMF, Psichologijos katedra
5. Kauno Technologijos Universitetas. Psichologija studentui. Kaunas, 2000
6. K.Stoškus. Nuo daikto iki asmenybės. Vilnius, 1991

Leave a Comment