Įžanga………………………………………………………………….11. Asmenybės charakteristika…………………………………………21.1 Asmenybė. Kas ji?……………………………………………..21.2 Asmenybės struktūra……………………………………………31.3 Asmenybės tikslai, perspektyvos, aspiracijos………….………31.4 Asmenybės formavimasis………………………………………42. Temperamentas……………………………………………………..52.1Kas yra temperamentas………………………………………….52.2Temperamento tipai………………………………………………62.2.1Cholerikas………………………………………….……….62.2.2Sangvinikas…………………………………………………72.2.3Melancholikas………………………………………………72.2.4Flegmatikas…………………………………………………82.3Temperamento įtaka žmogaus veiklai……………………………83. Charakteris……………………………………………………………93.1Charakterio apibūdinimas…………………………………………93.2 Charakterio bruožai ir nuostatos………………………………….93.3 Charakterio formavimasis……………………………….………104.Intelektas………………………………………………………………105. Sugebėjimai ir gabumai……………………………………………..115.1 Sugebėjimų apibrėžimas……………………………………….115.2 Sugebėjimų struktūra…………………………………………..115.3 Sugebėjimų klasifikacija……………………………………….125.4 Sugebėjimai ir amžius………………………………………….126. Vertybės ……………………………………………………………..12Išvados…………………………………………………………………..14Literatūra………………………………………………………………..15ĮžangaDažnai gyvenime iškyla klausimas: kas yra žmogus. Niekas nebandys ginčytis, jeigu pasakysime, kad žmogus yra vienas iš sudėtingiausių sistemų, kurios egzistuoja pasaulyje. Asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, o asmenybė tėra vienoks ar kitoks šio pagrindo apsireiškimas. Asmuo yra vienkartinė būtybė. Niekas negali manęs pakartoti, nei manęs pakeisti. Niekad pasaulyje nėra buvę tapačių asmenų. Žmogus – asmuo “yra tikslas sau pačiam ir prasmė savyje”. Kiekvienas žmogus kitoks, jo asmenybė vienintelė ir nepakartojama. Tam, kad žmogus pažintų ir suprastų save, jis turi žinoti, kaip vyksta asmenybės procesas. Kiekvieno žmogaus savitumą sudaro įgimti bruožai, taip pat, kuriuos suformavo aplinka, ir tie, kuriuos išsiugdė jis pats. Asmenybės formavimasis ypač intensyvus, kai asmuo, refleksuodamas savo vidinį pasaulį ir tuo pat metu įsijausdamas į jį supančią aplinką, pats ieško būdų,kaip rasti savo vietą gyvenime. Pagal Maceinos teiginį: “Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet ne kiekvienas yra asmenybė”. Kitaip sakant, ne kiekvienas žmogus yra tauri, kilni ir garbinga būtybė. Tikriausiai kiekvienas žmogus nori save matyti kaip asmenybę, bet šis pasirinkimo kelias be galo sunkus, tačiau to vertas. Savęs pažinimas – tai kelias į laisvę būti pačiu savimi. Tai galimybė atsiskleisti, išreikšti, realizuoti visa, kas mums yra suteikta. Tai galimybė sau ir pasauliui padovanoti tikrąjį save. Taigi šio darbo tikslas panagrinėti žmogų kaip asmenybę. Panagrinėjamos pagrindinės asmenybės savybės. Įdėmūs stebėjimai padeda daug sužinoti, pažinti žmogų visai jo nepažįstant.1. Asmenybės charakteristika
1.1 Asmenybė. Kas ji?Kiekvienas esame vienintelis ir nepakartojamas. Mes, žmonės, labai sudėtingos būtybės, kurios apibūdinamos indidivido, asmens ir asmenybės sąvokomis. Individas – atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas – asmuo, metafiziniu požiūriu-žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su savo protu, nei su jausmais. Asmuo visada tapatus sau. Asmenybė – asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Tačiau kiekvieno žmogaus savybės sudaro skirtingą visumą, kuri savitai kontaktuoja su gamtine ir visuomenine aplinka. Kyla klausimas, kas yra asmenybė. Yra daugybė asmenybės apibrėžimų. Pagal Jacikevičių(1996) žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.Asmenybei priskiriami tokie požymiai:1. Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieni žmogaus neapibrėžtumą ir tuo jį skiria nuo kitų individų.2. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos- procesų, būsenų, savybių- integratorius, sąlygojantis žmogaus savojo “aš” supratimą, savireguliavimą ir adaptaciją prie aplinkos.3. Asmenybė visada turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje erdvėje.4. Asmenybė yra kiekvienas žmogus. Bet nereikia maišyti: asmenybe niekas negimsta, o vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas.Šiuo metu psichologijoje dažniausiai vartojamas G.Allporto asmenybės apibrėžimas. Asmenybė- dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove. Žmogaus santykiai su tikrove leidžia kalbėti apie asmenybės struktūrą.1.2 Asmenybės struktūraVieningos asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl, norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus:1) Ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) Ką ji sugeba;3) Kas ji yra.Į juos atsakius, paaiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūrą galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą( troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą, įsitikinimus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią. Svarbiausia asmenybės struktūros dalis yra kryptingumas. Asmenybės kryptingumą galima apibrėžti pagal:1) požiūrį į kitus žmones;2) požiūrį į save;3) požiūrį į išorinį pasaulį.Požiūris į žmogų yra esminis, nusakantis drauge ir žmonių tarpusavio santykius. Žmogus “gimsta be veidrodžio rankoje” ir be filosofinio apmąstymo “aš esu aš”, todėl pirmiausia jis turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį; tik tada jis ima žiūrėti į save kaip į žmogų.Pagal Froidą asmenybės struktūrą sudaro: pasąmonė(Id), sąmonė(Ego) ir savimonė(Super Ego). Id yra impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai. Tikrovės, realybės lygmuo yra ego. Ego – tai sąmoningasis Aš, kurio tikslas- rasti sandėrį su Id, Super Ego ir išorine aplinka arba nuo jų apsiginti.Tokios stipriosios Ego savybės, pasak A.Paškaus yra veiksmingumas, suvokimo tikslumas, objektyvumas, sveikas protas, neaiškumo tolerancija, savižvalga, iniciatyva, ištvermė, kompetencija, tolerancija, frustracijos, lankstumas prisitaikant, sugebėjimas pasimokyti iš patirties, logiškai mąstyti, numatyti pasekmes, elgesį, tesėti pažadus, gyventi remiantis aukščiausiomis dvasinėmis vertybėmis(G.Butkienė,1996).1.3 Asmenybės tikslai, perspektyvos, aspiracijosŽmogaus asmenybės aktyvumas yra sąmoningas. Jis pasireiškia kaip į tikslą nukreipta veikla. Tikslas- tai išankstinis vaizdinys ar mintis apie rezultatą, kurį žmogus tikisi pasiekti veikdamas. Jei tikslas yra labiau nutolęs nuo jo siekimo pradžios, tai reikia ne tik iš anksto įsivaizduoti rezultatą, bet ir kelią, kaip tai padaryti. Vaizdiniai ar mintys apie kelius kaip pasiekti tikslus yra vadinami perspektyvomis. Yra nustatyta, kad žmonės skirtingai elgiasi pasirinkdami veikimo tikslus. Vieni apsiriboja mažiau reikšmingais tikslais, o kiti siekia aukštesnių. Asmenybės siekimų lygiai vadinami aspiracijomis(aspiracijos- siekimai, troškimai). Kiekviena asmenybė turi savo aspiracijų lygius. Jie gali būti skirtingi atskirose veiklos srityse. Kuo aukštesni aspiracijų lygiai, tuo asmenybė labiau tobulėja, nes aukštesni tikslai skatina daugiai vidinės energijos jiems siekti.Aukštesni ar žemesni aspiracijų lygiai formuojasi priklausomai nuo veiklos pasisekimų ir nepasisekimų ir juos lydinčių vertinimų. Jei moksleivio veikla buvo ilgą laiką vertinama tik patenkinamai, jei jis girdi daugiau peikimų, nei pagyrimų – formuojasi žemesnis aspiracijų lygis, ir priešingai(A.Jacikevičius,1996). Aspiracijų lygiai, jų objektyvumas siejasi su asmenybės savęs vertinimu. Išskiriami subjektyvus vertinimas- kaip žmogus pats save vertina ir objektyvus- kaip jį vertina kiti nariai. Jeigu subjektyvus vertinimas yra aukštesnis už objektyvųjį, tai žmogus įgyja didybės maniją ir atitinkamų aspiracijų. Jei asmenybė save vertina prasčiau nei kiti, tai ją pradeda kankinti nepilnavertiškumo pojūtis, sumažėja jos aspiracijų lygis.1.4 Asmenybės formavimasisAsmenybės formavimasis- ilgas procesas. Jo užuomazgos pasireiškia, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai- svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis. Asmenybės tapsmas pirmiausia priklauso nuo įgimtų savybių. Kiekvienas žmogus gimsta žmogumi, su jam būdinga kūno struktūra, medžiagų apykaitos ir jutimo organais, žmogiška nervų sistema. Įgimtų bei paveldėtų asmenybės kūno savybių kitimo diapazonas dėl aplinkos sąlygų įtakos yra nedidelis. Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Juos sudaro socialinė aplinka, kurioje gyvena ir bręsta asmenybė. Tarp socialinių veiksnių ypatingą reikšmę turi organizuoto ugdymo sistema, kuri padeda bręsti asmenybės normatyvinei struktūrai, padedanti įgyti daugybę žinių, įgūdžių, ištobulinti sugebėjimus, susiformuoti etinių ir estetinių vertybių ir vertybinių orientacijų sistemoms. Kuomet susiformuoja asmenybės savimonė, savęs vertinimas ir savo impulsyviosios pusės reguliavimas, vis daugiau reikšmės asmenybės formavimuisi turi pačios asmenybės pastangos formuoti save, savo Aš(A.Jacikevičius,1996).Individas asmenybe virsta palaipsniui, įsijungdamas į grupes, užmegzdamas santykius su kitais grupės nariais ir priimdamas grupėse susidariusias vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas.2. Temperamentas2.1 Kas yra temperamentasŽmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų. viena reikšmingiausių tų ypatybių, pasižyminti dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms bei psichiniams procesams, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jų formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Vieni žmonės greitai ir stipriai reaguoja į įvairius gyvenimo reiškinius, įvykius, aiškiai rodo pasitenkinimą, džiaugsmą, liūdesį, o kitų reakcija lėta, vos pastebima; vienų reakcijos stiprios ir ilgai trunkančios, kitų nors ir audringos, tačiau trumpos; vieni žmonės labai jautrūs, o kiti- mažiau.Pergyvenimų, elgsenos formą lemia ne tik temperamentas, bet ir žmogaus veiklos motyvai, interesai bei kitos asmenybės kryptingumą charakterizuojančios ypatybės. Reikėtų pabrėžti tokius skiriamuosius temperamento požymius:1) temperamento ypatybės daro įtaką įvairioms žmogaus veiklos sritims, turinčioms pačius skirtingiausius tikslus bei skirtingus motyvus ir tuo jos skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veiklai daro asmenybės kryptingumas;2) temperamento savybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpsnį arba net visą gyvenimą;3) temperamento savybės pasireiškia ne atsietai, o yra dėsningai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui (A.Gučas,1980).Individualūs žmonių skirtumai buvo pastebėti gana seniai. Jau V a. pr.m.e. Graikijos gydytojas Hipokratas ne tik aprašė temperamento skirtumus, bet ir bandė nustatyti jų priežastis. Jo nuomone, žmogaus organizme gali vyrauti vienas iš keturių skysčių: kraujas, gleivės, juodoji arba geltonoji tulžis. Nuo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Bet ši hipotezė seniai atmesta. Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Temperamentas savotiškai nuspalvina asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių, o todėl yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas mažai tepakeičia. Temperamentas laikomas įgimta, pastovia savybe. Išskiriami keturi temperamento tipai:a) cholerikas;b) sangvinikas;c) melancholikas;d) flegmatikas.2.2 Temperamentų tipai2.2.1CholerikasCholerikas- tai smarkus, karštas, energingas, lengvai ir greitai susierzinantis žmogus. Nors pasižymi tvirta valia, tačiau praktiškam gyvenimui mažai tėra tinkamas. Šios grupės žmonės stengiasi kuo greičiau pasiekti tikslą, todėl dažnai pasirenka netikusias priemones, dažnai veikia impulsyviai ir per greitai. Cholerikai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas tam trukdo. Didesnis polinkis į afektus ir jų prasiveržimus. Tai dažnai pusiausvyrą ir taktišką bendravimą prarandantys žmonės. Lyginant su sangvinikais, cholerikai yra daug pastovesni savo siekimais ir emociniu gyvenimu. Žymių žmonių- choleriško temperamento atstovų randame labai daug: L. van Bethovenas, A.Puškinas, V.Landsbergis ir kt.Choleriko eisena – tvirta ir griežta, jis greitai iriasi pirmyn. Žvilgsnis griežtas, atidus, energingas. Kūnas kresnas ir muskulingas, veido bruožai griežti, išraiškingi.
Bendrosios charakterio ypatybės:puikybė, per didelis pasitikėjimas, garbės troškimas, užsispyrimas, polinkis kitus niekinti, noras viešpatauti, kitus pašiepti, didelis aistringumas.Gerosios charakterio savybės: tvirta ir energinga valia, aštrus protas, atidumas, drąsa, ištvermingumas.Blogosios choleriko savybės: polinkis į rūstybę, išdidumas, neapykanta, nejautrumas ir perdėtas griežtumas.2.2.2 SangvinikasSangvinikams būdingas nervinis jaudinimasis. Psichinių procesų tempai labai greiti. Labai energingas ir darbingas. Audringai pergyvena patirtus įspūdžius, bet greitai juos pamiršta. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Būdinga lengva interesų, siekimų ir emocijų kaita. Linksmas ir draugiškas, dėl to pageidaujamas draugijoje, kuris jis taip pat mėgsta. Sangvinikas dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greitai gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršti nuoskaudas. Šiai grupei priklausą žmonės nors jaučia savo valią,bet trūksta ištvermės ir gyvenime jiems nesiseks.Sangviniko eisena- vikri ir lengva, kartais žengia lyg šokdamas ar trypčiodamas. Žvilgsnis- linksmas, žvitrus, palankus, nerūpestingas. Kūnas lieknas, guvus veidas.Bendrosios sangviniko savybės: nepastovumas, paviršutiniškumas, per didelis domėjimasis išoriniais dalykais, linksma pažiūra į gyvenimą, gilesnių pergyvenimų stygius.Gerosios savybės: optimizmas, paklusnumas, nuoširdumas, draugiškumas, pasirengimas padėti kitam, linksmumas.Blogosios sangviniko savybės: sunkesnio ir atsakingesnio darbo vengimas, noras patikti sau ir pasigirti, smagumų ieškojimas, pavydas, klaidingi sprendimai, nepastovumas, silpna valia, nenoras pažvelgti į savo vidaus gyvenimą. Iš žymių žmonių sangvinikai buvo vokiečių poetas Gėtė, muzikas Mocartas ir kt.2.2.3 Melancholikas Melancholiko tipui būdingos silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Silpnai reaguoja į aplinkos įspūdžius, arba visai jų nepastebi, bet jeigu kas įstringa į sielą, sunkiai pamiršta. Dažnai trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo melancholiško temperamento žmonės pasiekimais pralenkia kitus. Labai intravertiški vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunkiau užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse. Melancholikai nemėgiami, iš jų šaipomasi, todėl jie mažai vertingi aktyviame gyvenime.Melancholiko eisena- lėta, sunki ir tvirta. Žvilgsnis- graudus ir rūpestingas. Lieknas kūnas, sublogęs, galva palenkta, blanki veido išraiška.Bendrosios savybės: gilus mąstymas, vienišumas, nusiminimas, pasyvumas, bailumas, dvejonės, pesimizmas, uždarumas, skrupulingumas, nerangumas.Gerosios melancholiko savybės: protingas, jautrus, moka pasišventusiai dirbti, rimtai žiūri į gyvenimą, nuoširdus.Blogosios savybės: nesugeba suprasti kitų, nuolat graužiasi dėl savo elgesio, dažnai būna nusiminęs, dvejoja, nepasitiki artimaisiais, kerštingas, į viską žvelgia pro juodus akinius, silpnos valios. Iš melancholikų žymūs buvo F.Šopenas, M.K.Čiurlionis, S.Nėris ir kt.2.2.4 Flegmatikas Flegmatiko siela rami, visada vienoda, abejinga įspūdžiams. Būdinga pusiausvyra, silpnos, trumpai trunkančios ramios emocinės reakcijos. Patirtus įspūdžius beregint pamiršta. Tai ramūs, lėti, uždari žmonės. Flegmatiško temperamento žmonės nerodo didesnio aktyvumo ieškodami veikimo tikslų, tačiau pradėtus darbus paprastai užbaigia ištvermingai ir tiksliai.Flegmatiko eisena- tingi, sudribusi, žvilgsnis- nedrąsus, neišraiškingas, kūnas- sudribęs,linkęs tukti ir riebėti.Bendrosios flegmatiko savybės: menkas domėjimasis pasauliu, nepergyvena didesnių aistrų, pasyvus, lėtas, šaltas, blogos reputacijos. Gerosios savybės: ištvermingas darbe, šaltakraujis, ramus.Blogosios savybės: apsileidęs tarnyboje, trūksta idealizmo, linkęs į tinginystę, nemėgsta aukotis.Iš žymių flegmatikų buvo Lafontenas, I.Krylovas ir kt.2.3 Temperamentų įtaka žmogaus veikaiTemperamentas yra susijęs su įgimtomis žmogaus anatominėmis- fiziologinėmis ypatybėmis. Į temperamentą būtina atsižvelgti, renkantis profesiją. Dirbti pire sudėtingų valdymo pultų, valdyti sudėtingas šiuolaikines mašinas, veikti ekstremaliomis sąlygomis, be abejo, geriau sugebės tie žmonės, kurių temperamentai turi daugiau judrumo, pastovumo, energingumo,ištvermingumo, susivaldymo ir pusiausvyros savybių. Melancholiškas superjautrumas , flegmatiškas inertiškumas, choleriškas audringumas ir sangviniškas nepastovumas čia gali tapti kliūtimi darbų sėkmei.
Tačiau daugumai profesijų, kur nėra didelių įtampų , įvairių temperamentų žmonės susiranda savo veiklos stilių ir sėkmingai veikia. Temperamentų pakeisti neįmanoma- nėra ir tikslo, nes geriau adaptuosimės prie gamtinės bei visuomeninės aplinkos ir vieni prie kitų būdami įvairesnių temperamentų.3. Charakteris3.1 Charakterio apibūdinimas Charakteris- yra viena iš seniausiai pastebėtų asmenybės savybių. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos, lietuviškai reiškia bruožas, antspaudas. Tokiose pat situacijose dažnai žmonės elgiasi skirtingai. Skirtingi poelgiai priklauso nuo skirtingų jų charakterio bruožų. Žmonės skiriasi charakterio bruožais, tačiau ne kiekviena individuali savybė priskirtina charakteriui: nei proto, nei atminties, nei dėmesio, suvokimo skirtybių su charakteriu nesiejame. Į charakterio bruožus įeina savybės, kurios atspindi žmogaus nuostatas. Šioms savybėms būdingas pastovumas, pasikartojimas.Taigi charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, uždedančių antspaudą jos elgsenai.3.2 Charakterio bruožai ir nuostatosCharakteringos asmenybei gali tapti įvairių jos psichinių reiškinių individualios ypatybės( pažinimo, jausmų, valios ypatybės, temperamentų, nuostatų, sugebėjimų, bendravimo, veiklos manieros), kurios sudaro charakterio struktūrą.Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Nuostata yra žmogaus parengtis ar predispozicija specifiniu būdu atsakyti į tam tikrus poveikius(Jacikevičius,1996).Kai nuostatos tampa labai ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais. Charakterio bruožais gali tapti nuostatos kitiems žmonėms( humaniškumo, draugiškumo, niekinimo ir smerkimo). Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumo ir išpuikimo, savigarbos, mažavertiškumo bei egocentriškumo bruožais. Taip pat nuostatos gali suformuoti darbštumo ir tingumo, kūrybiškumo ir iniciatyvumo, pastovumo bei aplaidumo bruožus.Sudėtingi charakterio bruožai formuojasi dėl nuostatų spręsti pasaulio bei žmogaus problemas, dėl nuostatų religijai, mokslui ir kitoms asmenybės vertybėms. Emociniai charakterio bruožai pasireiškia kartu su temperamentu: aistringumas, šaltumas, nuotaikų kaita, atsparumu stresams. Iš pažinimo procesų labiausiai atsispindi intelektiniai bruožai: mąstymo kūrybiškumas ar banalumas, proto lankstumas ar inertiškumas, pastabumo lygiai, mąstymo kritiškumas. Iš to, kas pasakyta, pastebime, kokia daugybė bruožų sudaro charakterį. Charakterio struktūroje išsiskiria ne tik atskiros nuostatas išreiškiančios savybės ir jų kompleksai, bet ir savybės, būdingos kaip visumai. Tokios savybės yra: vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas. Charakterio vientisumas pasireiškia vidine vienove, kai nėra prieštaraujančių bruožų. Charakterio pastovumas lemia asmenybės santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą. Charakterio aktyvumas pasireiškia asmenybės veiklumu, o charakterio jėga padeda siekti užsibrėžtų tikslų, ginti savo pažiūras ir įsitikinimus, įveikti veikloje iškylančias kliūtis.3.3 Charakterio formavimasis Buvo pateikta apie asmenybės ir nuostatų formavimąsi. Ten nusakyti dėsningumai būdingi ir charakterio formavimuisi. Pagrindinės įgimtos ir įgyjamos charakterio savybės susiformuoja vaikystėje iki 6-ųjų metų ir sudaro giluminį charakterio sluoksnį. Giluminis sluoksnis mažai tesikeičia, o periferinis keičiasi, įgyjant vienokį ar kitokį gyvenimo patyrimą. Charakterio kitimams daro įtaką įvairios konfliktinės situacijos, sukrėtimai. Tokiomis situacijomis ne tik pasireiškia savybės, bet ir keičiasi. Charakteris formuojasi ir kinta ne tik dėl biologinių duomenų bei socialinės aplinkos įtakos. Charakterio dinamikoje dalyvauja ir pačios asmenybės pastangos. Jų kryptys ir rezultatai priklauso nuo bendros asmenybės struktūros, vertybių sistemos, tikslų, savęs pažinimo lygių ir kitų individualių ypatybių.4. Intelektas Kiekvienas žino, kas yra intelektas. Lotyniškai “intellectus” – “pažinimas, supratimas, protas”. Tai sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, galėjimas pasimokyti iš patirties. Intelektas paaiškina, kodėl kai kuriems be vargo sekasi mokytis, o kitiems iškyla daug sunkumų.Psichologinėje literatūroje yra keletas intelekto sampratų. Intelektas tiriamas kaip:– sugebėjimas operuoti abstrakčiais simboliais ir ženklais;– sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų arba mokytis;– sugebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas.Taigi intelektas- ypatinga subjekto ir objektų sąveikos forma, specifinė veikla, kilusi iš išorinių veiksmų, pasireiškiančių kaip visuma interiorizuotų operacijų, kurios koordinuoja tarpusavyje ir sudaro grįžtamąsias, pastovias ir paslankias psichikos struktūras.(G.Butkienė,1996).Kasdienybėje žmogaus intelektas vadinamas jo sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš patirties. Manoma, kad intelektas yra ne tik sugebėjimas protauti, spręsti problemas bei išmokti, bet jis susijęs ir su emocijomis, jutiminiais ir bendravimo sugebėjimais bei įgūdžiais.5.Sugebėjimai ir gabumai5.1 Sugebėjimų apibrėžimas Terminas sugebėjimai vartojamas keleriopa prasme. Gabumų terminu apibūdinamos paveldimos ir įgimtos individualiosios psichofiziologinės ypatybės, kurios atspindi veiklos sunkumą arba lengvumą, produktyvumą bei originalumą. Sugebėjimų sąvoka atspindi individualias psichofiziologines ir psichologines ypatybes, kaip mokymosi, lavinimosi ir darbo pasekmę. Plačiąja prasme sugebėjimai- tai individualiosios psichofiziologinės ir psichologinės ypatybės ( dėmesio, pojūčių, suvokimo, atminties, mąstymo, vaizduotės), padedančios sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, sužinoti, išmokti bei įgyti įgūdžių.Elementariausias sugebėjimų rodiklis- nesunkiai ir greitai įveikiama užduotis, įtampos, nuovargio nebuvimas, malonumo jausmas atliekant tos srities užduotis. Sugebėjimų požymis yra originali bei individuali produktyvi veikla. Tai būdinga genialiems žmonėms.5.2 Sugebėjimų struktūra Sugebėjimai nėra savarankiška asmenybės postruktūrė, o sudėtingas įvairių savybių junginys. Sugebėjimų struktūra skirstoma į du lygmenis: pirmasis- tai psichikos kokybės ypatybės; antrasis- operacinis lygmuo, kaip psichikos operacijų bei veiksmo būdų visuma lyginimo, klasifikavimo, apibendrinimo, aritmetinio skaičiavimo ir daugelio kitų operacijų susiformavimo laipsnis, nuo kurio priklauso, kaip greitai ir lengvai atliekamos užduotys. Pirmasis lygmuo labiau susijęs su prigimtimi, o antrasis- su mokymo turiniu ir būdais. Dėl sugebėjimų prigimties ilgai vyravo 2 priešingos nuomonės. Vieni( A.Binet, W.Wundt, A.Neifach) manė,kad sugebėjimai yra įgimti ir paveldimi. Kiti( V.Kruteckij, L.A.Venger) sugebėjimų prigimtį įžvelgė mokymosi ir raidos procesuose, ir kalbėjo apie sugebėjimų formavimąsi. Dabar vyrauja trečia nuomonė( Teplov, Gučas), kad yra įgimti ir paveldimi, ne patys sugebėjimai, bet jų gamtinis pagrindas- smegenų mikrostruktūra, galvos smegenų žievės formavimosi nervų sistemos savybės, analizatorių funkcionavimo pobūdis.5.3 Sugebėjimų klasifikacijaSugebėjimai yra sąlygos tam tikrai veiklai atlikti. Pagal veiklos, kuriai būtini vieni ar kiti žmogaus sugebėjimai, apimtį skiriami trejopi sugebėjimai: bendrieji, specialieji, specifiniai.Bendrieji- tai tos asmens pažinimo arba asmenybės ypatybės, kurios yra būtinos visiems darbams. Tai sugebėjimas sutelkti dėmesį, įsiminti ir atgaminti. Bendrieji protiniai- tai sugebėjimas suvokti tai, kas svarbiausia, išskirti esminius ir neesminius, tipiškus ir netipiškus požymius, sugebėjimas lyginti, sisteminti, klasifikuoti, apibendrinti ir abstrahuoti, konkretizuoti, nustatyti kiekybės-kokybės, priežasties-pasekmės, kiekio bei erdvės santykius, sugebėjimas išreikšti vaizdus ar mintis žodžiais, pagrįsti savo teiginius, tikslingai elgtis, motyvuoti savo veiksmus.Specialieji sugebėjimai- tai individo psichofiziologinių ir psichologinių ypatybių derinys, nuo kurio priklauso, kaip lengvai ir produktyviai atliekamos užduotys.Specifiniai sugebėjimai- tai viena dvi psichofiziologinės ar psichologinės ypatybės, garantuojančios didelę sėkmę siauroje veiklos srityje.5.4 Sugebėjimai ir amžius Norint ugdyti visus individo sugebėjimus, reikia išsiaiškinti, kokio amžiaus ir kokius sugebėjimus geriausia ugdyti. Reikia manyti, kad kiekvienas vaiko amžiaus periodas pasižymi ypatingais, nepakartojamais pranašumais kuriems nors sugebėjimams lavinti. Daugelis faktų rodo, kad specialūs sugebėjimai pradeda reikštis ikimokykliniame amžiuje ir ankstyvas jų lavinimas yra vienas svarbiausių veiksnių. Vadinasi, kuo anksčiau pradėsime vaikui ugdyti jo sugebėjimus, tuo daugiau sugebėjimų ir išvystysime. Kadangi sugebėjimų užuomazgas sudaro įgimtos, o kai kuriais atvejais ir paveldėtos anatominės-fiziologinės savybės.6.VertybėsVertybe vadiname tai kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra svarbiausia. Jei mes ką nors labai vertiname, tuomet manome, jog verta šito siekti, tai daryti ar turėti. Mes ne tik dedame daug pastangų, įgydami tai, kas vertinga: esame taip pat ir stipriai emociškai pasišventę tam, ką vertiname. Vieno asmens vertybės gali labai skirtis nuo kito asmens vertybių. Tai ką mes laikome vertybėmis, padeda tenkinti svarbiausius mūsų poreikius. Amerikiečių psichologas A.Maslow sukūrė teoriją, pagal kurią visi žmogaus poreikiai yra išsidėstę tam tikra tvarka. Pozytivi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis) ir dvasinius poreikius. Pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam ir priimtam tokiu, koks yra(būti gerbiamam), poreikį mylėti ir būti mylimam. Kai šie poreikiai patenkinami, kyla savivaldos poreikis, parodyti, ką jis gali, jaučia, supranta, moka. Vertybės, į kurias mes orientuojamės, gali būti sunkiai suderinamos, t.y. gali skirtis ne tik įvairių žmonių, bet ir mūsų pačių vidinės vertybės.IšvadosSu žmogaus kaip asmenybės atsiradimu atsirado galimybės bei sąlygos ir individualiai jo evoliucijai. Nuo to laiko žmogus užima svarbią vietą. Bet žmogus negali egzistuoti be visuomenės, greta jos. Visuomenė sudaro sąlygas žmogaus veiklai, jo jėgoms atsiskleisti, o jis praturtina visuomeninę patirtį savo veikla, bendravimu. Tik visuomenėje žmogus gali atsiskleisti kaip asmenybė, išugdyti savo gabumus, galiausiai geriau pažinti save. Žmogaus problemos esmė – būti pačiu savimi, išlikti žmogumi. O tokiu jis gali būti tik visuomenėje, tik tapdamas asmenybe. Darbe pabandyta apibūdinti asmenybę, paanalizuoti jo savybes, temperamentą, charakterį, sugebėjimus bei gabumus, asmenybės vertybes. Galima patvirtinti Jacikevičiaus nuomonę, kad asmenybė yra sudėtinga, gyva sistema. Kiekviena asmenybė yra individualybė. Nerasime nei vieno žmogaus tokio paties, kiekviena asmenybė turi tikrų tik jam būdingų savybių, kurios ir skiria vieną asmenybę nuo kitos.Naudota literatūra:1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V.: Margi raštai, 19962. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. V.: Alma Litera, 19943. Gučas A. ir kt., Bendrosios psichologijos paskaitos. V.: Mokslas, 19804. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. V.: Žodynas, 19965. Psichologija studentui. K.: Technologija, 2000 6. Rapkevičiūtė P. Kaip pažinti žmogų. K.: Europa, 19947. Suslavičius A. Socialinė psichologija. K.: Šviesa, 1995