Savęs vertinimo samprata

ĮVADAS

Jau Antikos laikais žmonėms rūpėjo pažinti save. Nuolat buvo keliamas klausimas “kas yra žmogus?” . Šiandien drąsiai galime teigti, jog žmogus yra viena sudėtingiausių sistemų planetoje. Todėl norint save pažinti ir suvokti, reikia turėti be galo daug drąsos, įdėti nemažai proto ir valios pastangų. Manyčiau, jog save pažinti verta. Nes tai suteikia laisvę būti pačiu savimi.Nepažindami savęs mes negalėsime atsiskleisti, išreikšti ir realizuoti visko, kas mums yra duota. Pažinę ir supratę, pasauliui galime padovanoti tikrąjį save.

Kaip tai padaryti? Tai yra , kaip pradėti pažintį? Pirmiausia, manyčiau, privalome žinoti, ko tikrai mes norime ir ko siekiame. Kitaip tariant, turime įsisąmoninti, kokie mūsų poreikiai ir siekiai.Visada turime žinoti atsakymą, kodėl mes pasielgėme vienaip ar kitaip, ko savo elgesiu siekiame. Suvokę savo elgesį ir motyvus turėtume pabandyti išsakyti visus silpnuosius ir stipriuosius charakterio, būdo, temperamento bruožus ir pabandyti juos įvertinti. Neturėtume pervertinti savo galimybių. Privalome žinoti jų ribas. Kitas labai svarbus žingsnis savęs pažinimo link yra savo jausmų ir emocijų suvokimas. mes turime sugebėti attsakyti sau, kodėl mums kyla vienokie ar kitokie išgyvenimai, ar mes pažįstame savo jausmus ir emocijas. jei visa tai mums nebekelia klausimų, ar galime sau atsakyti, kokie mūsų santykiai su žmonėmis, koks mūsų bendravimo stilius? Ar suvokiame save ir savo pa

adėtį įvairiose žmonių grupėse. Manau, jog norėdami, kad mus gerbtų ir vertintų, privalome patys save gerbti ir suvokti savo reikšmingumą. Tai yra, blaiviai turime įvertinti savo santykį su pačiu savimi. Niekuomet nepervertinkime savo aspiracijų lygio. Siekiai turi atitikti galimybes. Pabandykite atsakyti, kas labiausiai atsakingas už jūsų gyvenimą- jūs pats ar išorinės aplinkybės, o gal kiti žmonės ar likimas? Į šiuos ir begalę kitų klausimų reikia sugebėti rasti atsakymus, kad galėtume sėkmingai išreikšti ir realizuoti save bet kokioje veikloje, meilėje, tarpasmeniniuose santykiuose.

Psichologijos mokslas bando sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Ta sistema nėra žmogus, o tik pastangos, kurias diktuoja rūpestis(aišku, tai priklauso nuo situacijos) dėl jo gerovės, o kartu ir noras perprasti ir numatyti elgesį. Šiandien kalbėti appie psichologiją yra labai madinga. Vos ne kiekviename laikraščio puslapyje aptinkame publikacijų apie nusikaltimus, piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, gausybė publikacijų apie problemas mokyklose, šeimose, nemažai ir kultūrinių įvykių yra siejama su psichologijos teorijomis. Dažnas psichologijos sąvokų , kurių tikroji prasmė mažai žinoma, vartojimas populiarina psichologiją, tačiau tame slypi paviršutiniškumo pavojus.Tos sąvokos nuvalkiojamos, netenka tikrosios prasmės, sudaromos sąlygos sklisti neapgalvotiems ir nepagrįstiems teiginiams; susidaro išankstinės nuomonės. Tik įgytos išsamios ir sistemingos žinios gali suteikti galimybę argumentuotai įvertinti įvairias psichologijos ko
oncepcijas.

Turbūt niekas nedrįstų nuginčyti teiginio, jog psichologija- tai mokslas apie MANE. Kaip mokslas ji pradėjo formuotis penktame amžiuje prieš Kristų senovės Graikijoje. Ilgą laiką psichologijos klausimus kėlė filosofai. Jie bandė spręsti žmogaus sielos problemas, tačiau nebandė patikrinti ar įrodyti išvadų. Jie neatlikinėjo tyrimų, o tik samprotavo. Taigi, pirmoji prielaida , atsirasti mokslinei psichologijai, buvo filosofija. Antroji- gamtos mokslų vystymasis( medicina, fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Jau Hipokratas (460-377 m. prieš Kristų) teigė, jog žmonės skiriasi savo elgesio dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, o kiti greiti ir t.t. Jis bandė aiškintis, nuo ko tai priklauso. Sukūrė “temperamento” sąvoką ir išskyrė keturis jo tipus. Trečioji prielaida mokslinei psichologijai atsirasti- tai gyvenimiška psichologija. Kitaip tariant- tai liaudies išmintis bei jos sukauptas patyrimo potencialas. Taip pat psichologijos kaip mokslo susiformavimą lėmė ir skatino nors ir netiesiogiai matematikos, fizikos, astronomijos mokslų vystymasis.

19a. pabaigoje subrendo sąlygos psichologijai tapti atskiru mokslu. Jo uždavinys buvo tirti ir nagrinėti žmogaus sielą (psichiką) laboratorijoje. Reikia pasakyti, jog psichologija yra jaunas, labai sparčiai besivystantis mokslas, kuris apima begalę tyrimo sričių ir problemų. 19 a. pabaigoje

išsiskyrė atskiros psichologijos šakos , kurios turi specialų tyrimo objektą ir formuoja savus uždavinius. Taip formavosi atskiros psichologijos kryptys, kurios egzistuoja ir mūsų dienomis; ta

ai funkcionalizmas, struktūrizmas, biheviorizmas, geštaltpsichologija, neopsichoanalizė, psichoanalizė, kognityvinė psichologija, humanistinė psichologija. Ši kryptis labiausiai šiandien paplitusi. Pagrindinis jos tyrimo objektas yra unikali žmogaus asmenybė, kuri atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Ši kryptis remiasi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai labai optimistinis požiūris į žmogų, kuris paremtas meile ir pasitikėjimu. Reikia pasakyti, jog toks požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos. Pagrindinis vaidmuo čia atitenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra kritikos objektas, nes labai dažnai yra sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žmogus galvoja apie save ir to, kas jis yra iš tikrųjų.

Todėl labai svarbu yra teisingai suprasti, kas yra asmenybė, individualumas. Tuomet mes galėsime save teisingai įvertinti, pateikti savęs vertinimo sampratą.

ASMENYBĖS SAMPRATA

Kiekvienas žmogus nuo kitų skiriasi savo savybėmis, psichiniais procesais. Tai yra jis yra individualus.

Žmogaus asmenybė yra suvokiama keliais lygiais. Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, kuris suvokia aplinką bei save ir geba kontroliuoti savo veiksmus.

Buitiniame lygyje asmenybe galime pavadinti žmogų, kuris savo veikloje yra pasiekęs reikšmingų rezultatų.

Psichologai asmenybe vadina tokį žmogų, kuris pajėgus save suvokti, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio . Kalbant apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingas savybes ri jų derinį, yra naudojama individualumo sąvoka. Taigi, asmenybe nėra gimstama. Asmenybė vystosi lėtai, jo

os tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu. Pavyzdžiui, kai dėl kokios nors psichinės ligos žmogus nebesuvokia savo ryšio su aplinka, praranda savimonę, išsigimsta jo savęs suvokimas.

Asmenybė yra labai sudėtinga psichinių savybių visuma. Ji yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Asmenybės ir individualumo santykį labai ryškiai yra išsakęs B.Ananjevas, kuris teigė, jog asmenybė yra žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė- asmenybės kaip veiklos subjekto “giluma”. Kyla klausimas, kodėl vieni žmonės yra simpatiški, patrauklūs ir mieli, o kiti ne? Kas lemia individualias savybes? Koks makro ir mikro aplinkos vaidmuo asmenybės formavimosi procese?

Asmenybės elgesys veiklos , pažinimo, bendravimo procese transformuojasi per konkrečias gyvenimiškosios veiklos sąlygas, per individualias psichologines savybes bei susiformavusias nuostatas.

Asmenybė yra labai sudėtingas fenomenas, todėl egzistuoja daugybė požiūrių į ją. Nemažai tyrinėtojų asmenybę linkę nagrinėti pagal jos struktūrines dalis:poreikių, motyvacijos ir valios sferą;temperamentą ir charakterį;sugebėjimus.Šios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl nesunku jas išskirti ir nagrinėti atskirai.

Kiti asmenybės tyrinėtojai yra linkę asmenybę analizuoti per santykių sistemą. Galima išskirti tokias santykių sritis: asmenybę sudarančių elementų; jausmų ir emocijų,o tame tarpe ir savęs vertinimo;poelgių, kurie kyla dėl jausmų ir emocijų.

Tenka pastebėti, jog bene daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo asmenybę analizuoti pagal jos savybes.

Kaip atskirti, kas yra tikroji asmenybė ir kuo ji skiriasi nuo tos, kuri nėra pastovi ir kinta taip lengvai kaip plaukų spalva ar šukuosenos stilius. Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. Tokius rezultatus gali gauti tokios asmenybės, kuriose sukoncentruota visa, kas socialiai reikšminga žmonijai. Tai galime pasakyti apie labai iškilias asmenybes, tokias kaip Platonas ir Euklidas, Bethovenas ir Napoleonas, Niutonas ir Tolstojus.

Jokiu būdu negalima galvoti, jog tik minėti žmonės yra nusipelnę vadintis asmenybėmis. Žmogaus asmenybė yra vertinama ir matuojama realių užduočių, kurias spręsdama ji pati iškyla mastais. Todėl reikia pabrėžti, kas asmenybė galutinai susiformuoja ir atsiskleidžia, kai sprendžia ne vien savo asmeniškas, bet ir kitiems žmonėms reikšmingas problemas. Kuo didesnis žmonių ratas tas problemas laiko reikšmingomis, tuo svarbesnė asmenybė. Taip galime suprasti, kad asmenybės jėga visada yra individualiai išreikšta per kitų reikmes. Asmenybės unikalumas pasireiškia tuo, kad kiekviena asmenybė savaip atskleidžia kažką naujo.

Manyčiau, jog šiuolaikinės psichologijos požiūriu asmenybės charakteristika persunktas visas psichologijos sistemos turinys. Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo
4

santykių su visuomene.Žmogaus santykiai su tikrove leidžia kalbėti apie asmenybės santykių struktūrą.
Gausybė santykių, rodančių asmenybės įvairiapusiškumą ir turtingumą, orientuoja mus į tai, kad būtų išskirti asmenybės struktūroje dominuojantys santykiai, parodantys asmenybės kryptingumą. Asmenybės kryptingumą ir dominuojančius santykius apibrėžia:
-pagal požiūrį į kitus žmones;
-pagal požiūrį į save;
-pagal požiūrį į išorinį pasaulį.

Požiūris į žmogų yra esminis . jis nusako žmonių tarpusavio ryšius. Asmenybė formuojasi bendraudama su žmonėmis. Tuo ji reguliuoja savo elgesį. Žmogus gimęs pirmiausia turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį. Tuomet į save jis pradeda žiūrėti kaip į žmogų.

Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, kurios pasireiškia per vertybes ir nuostatas. Vertybės yra asmenybės dorovinių, socialinių, politinių bei estetinių nuostatų sistema, kuri yra susijusi su siekiamu idealu. Vertybės susiformuoja auklėjimo ir patirties dėka. Jos yra pastovios ir sunkiai kinta. Kai kurie psichologai linkę išskirti keletą pagrindinių vertybių grupių:
-teorines(pažinimo, mokymo,žmogaus siekimų vertinimas);
-ekonomines(ekonominės veiklos, materialinės naudos svarba, pasiryžimas jų siekti net kokiomis priemonėmis);
-estetines(pagal kokius kriterijus vertinamas žmogaus grožis ir ar jis yra svarbus);
-socialines(bendravimo, visuomenės normų laikymosi , kitų žmonių vertinimo reikšmė);
-politines(politinių įsitikinimų turėjimas, idealų siekimas);
-religines(religijos reikšmė žmogui).

Su vertybių sistema yra glaudžiai susijusios nuostatos. Socialinė nuostata- tai psichologinė parengtis, kuri atsiranda buvusios patirties pagrindu ir valdo asmenybės elgesį jai reikšmingų situacijų ir objektų atžvilgiu.Nuostata nuteikia asmenybę atlikti savo vaidmenį tam tikru būdu, padeda įvaldyti jį atitinkančio elgesio standartus. Galima išskirti keletą svarbiausių nuostatų požymių:
a) nuostatos yra išmoktos, bet ne įgimtos;
b) nuostatos yra pakankamai pastovūs dariniai;
c) nuostatos yra susijusios su poreikiais ir tuo skiriasi nuo įpročių, kurie tokio ryšio gali ir neturėti.

Asmenybės vertybės pasireiškia būtent per nuostatas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus itin vertina žinias, pažinimą, tai jis gali turėti teigiamas nuostatas į kitus taip pat manančius žmones ir smerkti tuos, kurie verkia, jog nieko nepasiekia, bet nieko nedaro. Vieną vertybę gali išreikšti keletas nuostatų, kurios sudaro vientisą sistemą. Ta sistema bet kokiu atveju asmenybę nukreipia konkrečia veiklos linkme, nors pats žmogus to sąmoningai gali ir nesuvokti.

Norint pažinti ir įvertinti tiek savo, tiek kito žmogaus asmenybę, reikia suvokti priežastis, kurios lemia jos veiklos kryptingumą.

SAVĘS VERTINIMO SAMPRATA

Skirtingai nuo gyvūnų, mes suvokiame ir pažįstame ne tik mus supantį pasaulį, bet ir patys save. Toks žmogaus sugebėjimas suvokti ir daugiau ar mažiau pažinti savo vidinį pasaulį yra vadinamas savimone. Jos pagalba mes savąjį AŠ išskiriame iš viso likusio objektyvaus pasaulio. Taigi savimonė- tai savęs paties,savo bruožų, poreikių ir galimybių, savo vietos pasaulyje suvokimas, pažinimas ir vertinimas.
5

Žmogus save pažįsta veikdamas ir bendraudamas. Kitaip tariant, pažindamas aplinką, reaguodamas į ją ir gaudamas iš jos grįžtamąją informaciją. Žinoma, toks procesas turi labai ilgą ir sudėtinga raidos kelią. Požiūris į save susiformuoja vėliausiai, po to, kai jau yra susiformavęs požiūris į išorės daiktus, reiškinius, žmones. Sąmonės pagalba mes pažįstame žmones, mus supančią aplinką. Dėl to ji mūsų veiklą daro lankstesne, tikslingesne ir efektyvesne, kuri nukreipta į išorinį pasaulį. Savimonė siekia padidinti paties žmogaus efektyvumą ir patikimumą.

SAVĘS VERTINIMO TURINYS

Savęs suvokimas prasideda nuo atskirų savęs pajautimo momentų ankstyvoje vaikystėje, o gal net ir kūdikystėje. Antraisiais- trečiaisiais gyvenimo metais pradedame save atskirti nuo aplinkos. “Aš” nuo ne “Aš”( vietoje to“Ramunė myli mamytę” vaikas sako “Aš myliu mamytę”).Paauglystėje savo vaizdo supratimas yra gana pastovi ir sudėtinga sistemas. Joje ir ankstyvoje jaunystėje sparčiai keičiasi savęs suvokimo turinys ir struktūra. Tai sako apie savo vaizdo supratimo turinio pagilėjimą ir išplitimą. Juk tuomet ieškoma atsakymų į naujai iškilusius klausimus apie save ir savo galimybes.
Labai svarbu yra mylėti save. Pabandysime tai įrodyti. Žinome, kad mūsų AŠ vaizdą sudaro žinios apie save ir savęs vertinimas. Savosios vertės supratimas, suvokimas yra labai svarbi asmenybės charakteristika. Savosios vertė lygis reguliuoja mūsų elgesį įvairiausiose gyvenimo srityse, stipriai veikia mūsų tarpasmeninius santykius, veiklos krypčių ir tikslų pasirinkimą bei jos efektyvumą, apsisprendimą sudėtingose situacijose ir t.t. Asmenybės raidos sėkmė ypatingai priklauso nuo bendro asmenybės požiūrio į save.
Savosios vertės jausmą galime skirti į dvi dalis: savigarbą ir simpatiją sau. Savigarba- tai vertinamasis požiūrio į save aspektas. Tai reiškia, ar mes laikome save gabiu, turinčiu valios, energingu, ar mus lydi sėkmė, ar esame sugebantys kontroliuoti savo gyvenimą, ar esame tokiu žmogumi, kuriuo galima pasitikėti, turinčiu už ką save gerbti ir ar sukeliame kitiems pagarbą.
Simpatiją sau išreiškia daugiau emocijos ir jausmai savo paties atžvilgiu. Tai domėjimasis savuoju Aš, artuma ir šiluma sau pačiam, draugiški santykiai ir sutarimas su savimi. Tai besąlygiškas savęs priėmimas su visais trūkumais ir privalumais, savęs pripažinimas. Be abejonės, tai meilė sau, neturinti nieko bendro su egoizmu, savanaudiškumu ar išpuikimu. Kaip yra pasakyta Šventame rašte,-“Mylėk savo artimą kaip patsai save”. Juk meilė sau, tai pirmiausia savo unikalumo suvokimas ir pripažinimas. Kaip yra pasakęs V.Levis “Argi neaišku, kad kiekvienas žmogus yra nepalyginamai didesnis, platesnis, gilesnis už tai, kaip jis gali pasireikšti, ar tai būtų profesija, eilėraščiai ar išvaizda? Mumyse glūdinčią neatskleistą paslaptį verta mylėti.”
Savosios vertės jausmą lemia keletas aplinkybių. Tai atitikimas tarp aspiracijų ir realių laimėjimų , aplinkinių žmonių įvertinimas, savęs lyginimas su kitais bei mūsų auklėjimas vaikystėje.

Aspiracijų ar kitaip siekimų lygis yra keliami sau didžiausi tikslai, kuriuos manome atitinkant savo galimybes ir norime įgyvendinti. Toks siekimų lygis gali būti realus ir nerealus.Realus yra toks, kai žmogus, įgyvendinęs sau iškeltus tikslus, imasi sudėtingesnių uždavinių, o jei jam nepasisekė, tai renkasi paprastesnius. Tai reiškia, jog siekiai atitinka realias galimybes. Esant realiam lygiui, žmogus pasitiki savimi, nebijo gyvenimo sunkumų, nesugebėdamas jų įveikti, sugeba nusileisti, savikritiškai įvertinti savo galimybes. Nerealus siekimų lygis esti dvejopas. Per aukštas, kuomet žmogus, patyręs nesėkmę, toliau sau kelia aukštesnius reikalavimus, ir per žemas, kuomet sėkmingai pasiekus tikslą, toliau yra sau keliami mažesni uždaviniai. Tiek per aukštą, tiek per žemą aspiracijų lygį turintis žmogus nesugeba realiai įvertinti savo galimybių. Vienu atveju jis save pervertina, kitu- nepakankamai vertina. Mūsų aspiracijų lygis

ir savęs vertinimas yra tiesiogiai susiję. Amerikiečių psichologas V.Džeimsas yra sukūręs “savigarbos formulę”, kuri padeda tą ryšį suprasti:

SĖKMĖ (pasiekimai arba realios galimybės)

SAVIGARBA=

ASPIRACIJOS(tai, ko siekiame)

Kuo labiau mūsų realūs laimėjimai viršija mūsų siekius, tuo aukštesnė mūsų savigarba. Ir, atvirkščiai, kai aspiracijos kur kas didesnės už mūsų realius pasiekimus, savęs vertinimo lygis krenta. Jis krenta tiek, kiek siekimai viršija mūsų realias galimybes. savigarbos mažėjimą sukelia nesėkmės suvokimas ir išgyvenimas. Galime padaryti išvadą: norėdami išlaikyti teigiamą požiūrį į save, reikėtų suderinti savo siekius su galimybėmis- sumažinti aspiracijas iki galimybių lygio. Čia pirmiausia reikėtų gerai pažinti ir išsiaiškinti savo jėgas. Geras savo jėgų pažinimas reikalingas ir tam, kad nenuvertintume savo galimybių.

Savęs vertinimo lygį mes tiksliname lygindami save su kitais, taip pat atsižvelgdami į aplinkinių nuomonę apie mus.Pavyzdžiui, savęs vertinimo lygis padidėja, kuomet mes girdime aplinkinių išsakomą gerą nuomonę apie mus. Kitų žmonių įvertinimas įvairiais amžiaus tarpsniais veikia nevienodai mūsų požiūrį į save. Su amžiumi ši įtaka dažniausiai mažėja. Ankstyvoje vaikystėje mums labai svarbus yra vyresnių šeimos narių įvertinimas. Paūgėjus, kuomet vaikas pradeda vienas eiti į mokyklą, parduotuvę ir t.t., jam pasidaro labai svarbu, kaip su juo elgiasi, ar jį pažįsta svetimi ir nepažįstami suaugę žmonės. Šiame amžiuje vaikui labai svarbi mokytojo nuomonė apie jį. Paauglystėje svarbiausią vietą užima bendraamžių vertinimas. Vėliau labiau kreipiame dėmesį į mums reikšmingų žmonių ar jų grupių vertinimus. Be abejonės, aplinkinių nuomonė kiekvieną iš mūsų veikia nevienodai. Menkos savigarbos asmenybės labiau priklauso nuo kitų vertinimo nei pasitikintys savimi, save gerbiantieji. Tuomet, kai daugelio nuomonė apie mus sutampa, mes esame linkę perimti ją, o jei aplinkinių sprendimai apie mus skirtingi, tai laikomės savo požiūrio į save.

Požiūrį į save ,be abejo, didele dalimi formuoja mūsų auklėjimas šeimoje. Tėvų elgesys su mumis vaikystėje neretai nulemia bendrą mūsų “savijautą” visam gyvenimui. Tėvai,norėdami gerai išauklėti savo atžalas, neretai persistengia. Vaikas , jausdamas perdėtą jų globą, gaudamas vienpusę informaciją apie save ir savo galimybes, pervertina ateityje save. Jis būna įsitikinęs, jog gali susidoroti su bet kokiomis problemomis. Jis nežino savo trūkumų ir silpnybių, nesugeba įvertinti savo realių galimybių. Taip susiformuoja netikras, iškreiptas Aš vaizdas, apie kurį jau anksčiau minėjau. Visi sunkumai tokiam vaikui prasideda tuomet, kai jis iš šeimos išeina į platesnę aplinką ir susiduria su realiu pasauliu ir jo problemomis ,kurių įveikti jis nesugeba, nes, paprasčiausiai, jo niekas to nemokė.

Tėvai taip pat daro didžiulę klaidą vaiko auklėjime, kuomet perdėtai juo žavisi, nepriklausomai nuo to, ką jis bepadarytų, kaip besielgtų. Taip besielgiantys tėvai besąlygiškai tenkina kiekvieną vaiko norą ar užgaidą. Nuolat gaudamas tik vienpusę informaciją apie save, vaikas pradeda itin aukštai save vertinti. Toks vaikas, atėjęs į kolektyvą ir pajutęs, kad ne jis yra pasaulio “bamba”, tai vertina labai skausmingai ir gali išsivystyti nepilnavertiškumo kompleksas. Manau, jog būtent iš tokių vaikų laikui einant išsivysto pagirūniškos, kitus žmones niekinančios , žeminančios asmenybės, nes tas nepilnavertiškumo kompleksas, susiformavęs vaikystėje, būna nustumtas kažkur į pasąmonę ir duoda “vaisius “ visą likusį gyvenimą.

Reikia pastebėti, jog ir perdėtai pavyzdingas vaiko auklėjimas daro žalą asmenybės formavimuisi ir teisingam savęs vertinimui. Tėvai, vaikydamiesi tuščios garbės, kartais imasi kraštutinių priemonių. Jie reikalauja iš vaiko daugiau, nei jis gali. Taip suformuojamas per aukštas aspiracijų lygis, kurio pasekmės būna-nuolatinės nesėkmės ir nuolatinis savęs kaltinimas dėl jų. Visa tai suformuoja žemą savęs vertinimą, atsiranda menkavertiškumo jausmas, perdėtai reaguojama į kritiką.

Panašią neigiamą įtaką vaiko asmenybės formavimuisi ir tolesniam savęs vertinimui daro ir tie tėvai, kurie pernelyg griežtai auklėja savo atžalas. Tokiu atveju, jei vaikas nepateisino tėvų lūkesčių, nors tai ir viršijo jo galimybes, jis yra dažnai ir griežtai baudžiamas. Tėvai beveik niekad neparodo, jog yra patenkinti savo vaiko elgesiu ar atliktu darbu, stokoja pagyrimų. Toks vaikas visai nebeturi galimybės džiaugtis savo veiklos rezultatais ir pajusti savo vertę. Atsiranda savęs niekinimo tendencijos, perdėtas jautrumas. Toks vaikas dažnai užsisklendžia savyje.

Manyčiau, jog vaikas turi būti auklėjamas taip, kad susiformuotų jo teigiamas požiūris į save, kad jis būtų savimi pasitikinti, save ir kitus gerbianti asmenybė, nebijanti sunkumų, stipri. Taip išugdyti vaiką galima tik tuomet, kai jam keliami reikalavimai neviršija jo galimybių. Visus vaiko pasiekimus reikia įvertinti pagyrimu, o bausti derėtų tik už jų nevykdymą. Teisingai pasielgtų tas tėvas, kuris neigiamai įvertintų ne patį vaiką, o jo poelgį. Vaikas nuolat turi jausti skatinamas ir žinoti, jog visuomet ras paramą įveikiant sudėtingesnes problemas. Taip pat vaikui turėtų būti suteiktos sąlygos jo sumanymams įgyvendinti iki galo. Tėvai dažnai daro esminę klaidą darbą užbaigdami už vaiką. Nereikia bijoti tame procese dalyvauti. Jeigu vaikui nesiseka, nereikėtų jam kartoti, kad “tau nepavyks”, o skatinti jį sakant “pabandyk”. Tėvai privalo būti nuoseklūs vaiko auklėjime. Jei vienąkart už tokį pat poelgį vaiką nubaudė, tai ir kitą kartą tas poelgis negali būti nepastebėtas; jei už kažką pagyrė, tai antrąsyk nereikėtų nutylėti. Nenuoseklus auklėjimas apsunkina ne tik savęs vertinimo, bet ir viso savojo Aš formavimąsi.

TEISINGAS SAVĘS VERTINIMAS

Žmogus save turėtų vertinti realiai, teisingai, objektyviai ir adekvačiai. Iš kur žinoti, ar nuomonė apie save yra teisinga? Tai rodo tai, ar mūsų siekiai realiai atitinka mūsų pasiektus laimėjimus, ir ar mūsų požiūris į save sutampa su kitų žmonių požiūriu į mus.

Tie žmonės, kurie pernelyg save vertina, yra narcisistinės asmenybės. Narcisizmas- tai savo kūno bruožų, asmenybės savybių bei poelgių aukštinimas, žavėjimasis jais, įsitikinimas savo išskirtinumu ir tobulybe,. Tokie žmonės esti pasipūtę, nekritiški sau. Kitais žmonėmis jis domisi tik tiek, kiek šie jam naudingi. Jam svarbiausi yra savi norai, planai ir idėjos.

Tikroviškai savo vertę suvokiantis žmogus kritiškai žiūri į save, galimybes jis nuolat derina su sugebėjimais ir gyvenimo reikalavimais, kelia sau pakankamai realius tikslus, sugeba atsisakyti nuo nepagrįstų siekių, tikslų, veiksmų. Toks žmogus pasitiki savimi, savo jėgomis, gerbia ir priima save tokį, koks yra. Jis tiki, kad gali įveikti savo trūkumus ir silpnybes, o prireikus, gali pakeisti savo sumanymus ir nuomonę, yra geranoriškas kitų atžvilgiu. Tokie žmonės paprastai esti populiarūs ir tampa lyderiais.

Nepakankamas savęs vertinimas pirmiausia pasireiškia tuo, kad žmogus būna lengvai pažeidžiamas. Tai būna žmonės, kurie labai jautriai reaguoja tiek į teigiamus, tiek į neigiamus savo asmenybės vertinimus. Toks žmogus sudėtingai išgyvena nesėkmes, nuolat jaučia graužatį dėl trūkumų, dėl to, jog kažką pasakė ar padarė ne taip. Tai dažniausia esti užsisklendę, pabėgę nuo tikrovės žmonės. Toks žmogus, kuris save menkina, bendraudamas su kitais būna be galo drovus, sukaustytas, jaučiasi nejaukiai. Jis turi išankstinę nuostatą, jog aplinkiniai jį vertina neigiamai. Toks žmogus negali tikėtis aplinkinių simpatijų, jis dažniausiai yra grupės atstumtas, izoliuotas. Taip

susidaro lyg užburtas ratas: tu negerbi kitų,o kiti- tavęs. Gerai žinoma tiesa, jog žmonės žiūri į mus taip, kaip mes patys į save žiūrime.

Aktyvią asmenybės veiklą labai riboja nepasitikėjimas savimi ir bendravimo sunkumai. Taip susiformuoja pasyvumas, neryžtingumas, nesavarankiškumas. Žemos savigarbos žmogus vengia visuomeninio gyvenimo ir labai retai užima renkamas pareigas.

Save menkinantys žmonės dažnai kenčia nuo vienatvės. Kartais gali atrodyti, jog savęs pervertinimas ir savęs nuvertinimas yra du skirtingi dalykai. Psichologai yra įrodę, jog savęs pervertinimas iš tikrųjų yra stropiai paslėptas pasąmonėje nepilnavertiškumo jausmas.

SAVOSIOS VERTĖS IR PASITIKĖJIMO SAVIMI STIPRINIMAS

Nepakankamas savęs vertinimas ir nepasitikėjimas savimi yra problema, dėl kurios kreipiamasi psichologo pagalbos. Manau, jog pasitikėjimas savimi yra išmoktas savęs vertinimas ir tam tikri bendravimo įgūdžiai, tikriau- jų visuma. Vadinasi, pasitikėjimą savimi galima stiprinti. Tik nereikia laukti burtininko. Tai turime padaryti savo paties pastangomis.

Pasitikėjimas savimi ,kaip vienas iš savęs vertinimo aspektų ,turi labai didelę įtaką bendravimui ir tarpusavio santykiams. Tai lemia, ar žmogus sugebės apginti savo poziciją ir paveikti partnerį taip, kad neįžeistų jo ir nesukeltų agresijos. Tam dalykui reikia sugebėti kreiptis į kitą žmogų su klausimu ar prašymu, sugebėti pasakyti “NE”, priimti kritiką ar neigiamą atsakymą savo atžvilgiu, sugebėti atsiriboti nuo aplinkinių paskatinimų ar pagyrimų.

Pasitikėjimas savimi bendraujant suteikia mums didesnę pasirinkimo galimybę, leidžia aktyviau dalyvauti savo pačių gyvenime.

Nepasitikintis savimi žmogus slepia savo poreikius, jausmus, nuomonę, nes bijo būti nesuprastas, pažemintas ir atstumtas. Jo kalba dažniausia būna abejojanti,kalba tyliai, vengia žiūrėti į akis. Toks žmogus sunkiai suformuluoja savo poziciją ar visai jos neišsako, su viskuo sutinka, ignoruoja savo jausmus, nusižemina. Nepasitikintis savimi žmogus nesugeba aiškiai išreikšti savo norų bei poreikių ir tuo labiau nesugeba atsilaikyti kitų žmonių reikalavimams, todėl lengvai gali tapti kitų manipuliacijų auka. Nepasitikintis savimi žmogus iš anksto parodo, kad atsisako pergalės “susirėmime”.

Pasitikintis savimi žmogus kalba tvirtai, neužsikirsdamas, pakankamai garsiai, nevengia žiūrėti į akis savo pašnekovui. Jis mielai aptarinėja pasiūlytą temą, neslepia savo jausmų, išsako savo nuomonę nepriklausomai nuo to, pritaria ar prieštarauja. Jis jaučiasi lygiaverčiu partneriu bendravime ir nesuteikia skausmo nei sau, nei kitam. Toks žmogus su pagarba žiūri į pašnekovą, sugeba išklausyti kitą pusę, o įtikintas pagrįstų argumentų, gali pakeisti savo poziciją, eiti į kompromisą. Būdamas ramus ir tvirtas, toks žmogus partneriui aiškiai parodo, kad yra įsitikinęs savo įsitikinimų teisingumu ir pagrįstumu. Bendravimo partneris yra paskatintas atsakyti teigiamai .

SAVOSIOS VERTĖS IR PASTOVUMO JAUSMO IŠSAUGOJIMAS

Suvokdamas, kad kažką sugebi prasčiau už kitus, jog esi silpnesnis, kad kažkas tau jaučia antipatiją, jog esi dėl ko nors kaltas ir t.t., keli grėsmę savo vertės jausmui. Pažeista savimeilė ir

savigarba visuomet yra lydima skaudžių išgyvenimų. Asmenybė nuo jų bando apsisaugoti. Vos iškilus grėsmei sumažėti savęs vertinimo lygiui, pradeda veikti vienokia ar kitokia psichinė gynyba.

Psichinė gynyba- tai yra lyg nesąmoningas savęs apgaudinėjimas, kuriuo siekiama išspręsti prieštaravimus tarp esamo AŠ vaizdo ir jo neatitinkančių savo paties potraukių, norų, motyvų, jausmų, minčių, asmenybės bruožų. Tokia nevalinga saviapgaulė padeda išsaugoti savosios vertės jausmą ir išvengti nemalonių bei skaudžių emocijų.

Yra keletas pagrindinių psichinės gynybos būdų: kompensacija- kai žmogus savo trūkumus ir jų sukeltą jausmą kompensuoja pasiekimais kokiose nors kitose gyvenimo srityse arba fantazijose bei svajonėse; racionalizacija- kuomet, siekdamas išsaugoti savigarbą, žmogus savo elgesį ar norus aiškina labiau priimtinomis priežastimis nei tikrosios; projekcija-kai kitiems žmonėms priskiriami savo pačių nepriimtini asmenybės bruožai, jausmai, potraukiai, motyvai, kuriuos savyje mes neigiame; išstūmimas- iš sąmonės pašalinami nepriimtini ar nemalonūs jausmai, troškimai, norai, mintys;neigimas- nemaloni, nepriimtina realybė ar savo paties norai ir jausmai “nematomi”, ignoruojami;sublimacija-asmenybei nepriimtinų potraukių energija nukreipiama ir realizuojama netiesioginiu, visuomenei priimtinu ar net naudingu būdu; priešybė-žmogus jaučia ir elgiasi visiškai priešingai savo tikriems, bet nepriimtiniems jausmams ir norams; perkėlimas-neigiamos ar teigiamos emocijos, kurias sunku sau pripažinti ar nėra galimybės jų išreikšti, nukreipiamos į kitą, dažniausiai “lengviau prieinamą” žmogų ar daiktą; regresija-žmogus vaikiškai elgiasi emociškai įtemptose, ypač atsakomybės reikalaujančiose situacijose, tuo nesąmoningai siekdamas užuojautos ar versdamas kitus išspręsti jo problemas.

KAS ATSAKINGAS UŽ MŪSŲ GYVENIMĄ

Visa, kas vyksta su mumis, turi savo priežastis. Jų mes galime ieškoti savyje ar aplinkoje. Tokiu būdu turime pripažinti, jog mes patys kontroliuojame savo gyvenimą, (tai bus vidinės kontrolės lokusas).

Kontrolės lokusas- tai žmogaus polinkis atsakomybę už savo gyvenimą ir veiklos rezultatus priskirti išorinėms jėgoms arba savo paties sugebėjimams bei pastangoms. Kontrolės lokusas yra svarbi savęs ir savo galimybių suvokimo charakteristika. Jis parodo, ar jaučiame ryšį tarp savęs ir savo elgesio bei veiklos. Jei man būdinga vidinė kontrolė, aš jaučiu savo paties ryšį su savo gyvenimo įvykiais, jaučiu, kad darau jiems įtaką. Išorės kontrolės atveju tokio susietumo jausmo nėra.Tuomet galima pasijausti marionete likimo ar kitų žmonių rankose. Mums būdingas vienoks ar kitoks kontrolės lokusas dalimi lemia mūsų savarankiškumą ir aktyvumą, siekiant savo tikslų , ir mūsų asmeninę atsakomybę už tai, kas su mumis vyksta.

Mūsų polinkis į vidinę ar išorės kontrolę ypač išryškėja nesėkmės atveju. Žmogus, įpratęs pasikliauti savimi, pralaimėjimo priežasčių taip[ pat ieškos savyje. Tuo tarpu “marionetė” sėkmę dažniausiai aiškins kaip savo nuopelną, o nesėkmę- atsitiktinumu, aplinkybių susiklostymu, ar tuo, kad “kažkas pakišo koją”.Kuo labiau žmogus yra įsitikinęs, kad jo savirealizacija priklauso nuo jo paties sugebėjimų ir pastangų, tuo reikšmingesnius tikslus jis sau kelia. Ir tuo didesnė tikimybė, kad pasiryžęs jis sugebės vienaip ar kitaip keisti savo gyvenimą ar darbą norima linkme. Manau, jog galime atsakyti į klausimą, kas yra atsakingas už tai, kad aš tapčiau tuo, kuo galiu būti.

IŠVADOS

Išsiaiškinome, jog pažinti save reikia todėl, kad galėtume maksimaliai išreikšti ir realizuoti save, savo asmenybės galimybes, kad įstengtume tapti tikruoju savimi. Tapti tuo, kuo galiu tapti – tai reiškia aktualizuoti save.

Savęs aktualizavimo, savęs išreiškimo ir savo galimybių realizavimo poreikis yra žmogaus poreikių hierarchijos viršūnėje . Būtent šis poreikis skatina mūsų asmenybę tobulėti, bręsti, plėtoti savo vidinį gyvenimą.

Asmenybės augimą stabdo baimė, priešiškumas sau ir kitiems, o taip pat dykinėjimas. Juk niekas mums nekliudo kuo visapusiškiau išreikšti ir realizuoti save, tapti tuo, kuo galėtume būti. Yra keletas mūsų asmenybės augimo trukdžių. Kaip jau anksčiau buvo minėta, tai neigiama šeimos įtaka. Vaikas savo gyvenimo būdą formuoja mėgdžiodamas suaugusius savo šeimos narius. Tiesa, kartais vaikai elgiasi priešingai nei jų tėvai. Tačiau dažniausiai jie įgyja ribotą savęs ir savo galimybių įsivaizdavimą. Vaikystėje susiformavęs požiūris į save ir savo galimybes yra toks tvirtas, kad žmogus gali nugyventi visą gyvenimą, realizuodamas šią jam savotiškai “primestą” programą.

Asmenybei augti trukdo savo paties inercija. Kitaip tariant, gyvenimas”pasroviui”, kuomet pasiduodame kasdienybės tėkmei, monotoniškai rūpesčių ir reikalų rutinai, nerandame, o gal ir neieškome laiko pabūti, pabendrauti su savimi. Trukdo susitaikymas su tuo, jog nebeįmanomos jokios permainos, tolimesnis asmenybės tobulėjimas. Įveikę savąją inerciją galime pasiekti permainų.Žinoma, reikia nemažai įdėti energijos ir atkaklumo.

Asmenybei augti ir tobulėti trukdo neaiškiai suvoktos savosios vertybės. Vertybės- tai pasirinkimas to, kas ,mūsų nuomone, yra svarbu ir reikšminga. Žmogus, kuris nežino savo vertybių, neturi tvirto pagrindo savo veiksmams ir poelgiams. Jo elgesys yra neryžtingas, nenuoseklus, jis gali priimti neapgalvotus, impulsyvius sprendimus.

Miglotai suvokdami savo asmeninius tikslus, neaišku kam ir ko siekiame iš tikrųjų gyvenime, kuria linkme reikėtų nukreipti savo sugebėjimus, taip pat tuo nepadedame savo asmenybei augti ir stiprėti. Nereikėtų blaškytis tarp galimybių ieškant gyvenimo būdo, kuris mus tenkintų. Tokie žmonės nesugeba planuoti savo ateities, karjeros, asmenybės tobulėjimo. Tai lyg beprasmis klaidžiojimas be galinės stotelės.

Žmogus, siekiantis asmenybės augimo, neturi stokoti savęs valdymo įgūdžių. Jei jis nemoka paskirstyti jėgų, energijos ir laiko, gyvena tarsi išsibarstęs, nuolat sekina save ir yra pervargęs, jis nesugebės susidoroti su sunkumais ir stresinėmis situacijomis, su nemaloniais ir varginančiais jausmais. Reikia mokėti atsipalaiduoti, atstatyti savo jėgas ir energiją. Reikia gerai pažinti save, savo jausmus ir mokėti laisvai ir tinkamai juos reikšti. Tik toks žmogus gali laisvai ir visapusiškai džiaugtis gyvenimu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.Psichologija tau.1994.Nr.1.R.Vilimienė. Ką reikėtų žinoti apie teigiamą savęs vertinimą.

2.G.Valickas. Asmenybės savęs vertinimas. V.1991.

3.J.Pikūnas. Asmenybės vystymaisi: kelias į savęs atradimą. Kaunas. 1998.

4.Psichologija tau. 1993.Nr. 3. Kaip pasakyti ne.(L.Bulotaitė, V.Lepeškienė)

5.Psichologija tau. 1995 Nr. 2. Žmogaus tapsmas: savigarba ar gėda.

Psichologija tau. 1992.Nr. 3.

TURINYS

ĮVADAS.............................. 1
ASMENYBĖS SAMPRATA.............................. 3
SAVĘS VERTINIMO SAMPRATA............................. 4

SAVĘS VERTINIMO TURINYS........................... 5

TEISINGAS SAVĘS VERTINIMAS ......................... 7

SAVOSIOS VERTĖS IR PASITIKĖJIMO SAVIMI STIPRINIMAS ......... 8

SAVOSIOS VERTĖS IR PASTOVUMO JAUSMO IŠSAUGOJIMAS........ 8

KAS ATSAKINGAS UŽ MŪSŲ GYVENIMĄ..................... 9
IŠVADOS.............................. 10
LITERATŪROS SĄRAŠAS.............................. 11

Leave a Comment