Kaip baisu yra suvokti, kad bijai meilės! Bjauriausia, kad ši baimė, priešingai nei kokia vorų fobija, dažniausiai užslėpta. Slaptą ir juodą darbą čia atlieka pasąmonė – rezga lipniausius tinklus ir meilė juose prasmenga amžiams. Ir taip viena. Paskui kita… Pagaliau pradedi galvoti, kad galbūt nelemta turėti artimą sielą, kad galbūt esi baudžiamas už praeitame gyvenime padarytas nuodėmes, kad, galbūt, tai karma, likimas… BET KAS, tik ne… aš pati, ar tu pats…
Kaip suprasti, ar bijai meilės? Sunkus klausimas. Jeigu būčiau pati sau jį atsakiusi iki galo, turbūt šio įrašo dabar neskrebenčiau savo kompiuterio klaviatūra. Visgi atsakymas, mano manymu, slepiasi mūsų galvose.
Būtent – ne širdyje, o galvoje. Štai ir pirmasis bei, turbūt, svarbiausias prieštaravimas ir ženklas, kad meilės Tu, ar aš, bijom. Ne paslaptis – meilė yra jausmas. Kur jis turėtų būti? Širdyje… Tai ką jis veikia galvoje?
Dažnai mes per daug galvojam, ir per mažai jaučiam. Per daug sveriam, ir per mažai nešam. Suskaičiuok, kiek kartų mylimo žmogaus klausi “ar tu mane myli?”… Jeigu suskaičiavęs pagalvoji “o, nemažai”, susimąstyk – ar tik tavo “nemažai” nėra virtę “per daug”. Gal atsakymas, kurio lauki, yra ne apie kito žmogaus jausmus tau, o apie tavo jausmus jam/jai…? Gal labiau už baimę būti per mažai mylimas, baiminiesi tiesiog mylėti?
Nei likimas, nei burtus murmanti čigonė, nei atvertos čakros nepadės būti mylimam, jeigu pats savęs nepripratini mylėti. Meilė ateina pas tuos, kurie ja tiki, kurie jos laukia atvira širdim. Dar neatėjo? Pažiūrėk, gal atvėręs duris, palikai uždarytus vartus… Meilė yra, bet bijai, kad greit išeis? Įsiklausyk, ar tik patyliukais pats neveji jos šalin.
“Klausyti širdies” kas rytą sau kartoju. Ir stengiuos tai daryti. O kai į galvą pradeda lįsti įvairūs prieštaravimai, sakau STOP. Ir einu kvėpuoti grynu oru. Išjungiu mintis ir pamėginu pajausti. Taip, ten, kur širdis, yra šiek tiek baimės. Ji mano. Todėl aš ją ir įveiksiu.
Comments are closed.