Man kartais nutinka įdomios pažintys. Virtualios ir realios. Tikros kaip karšto vandens stiklinė rankoje arba iliuzinės lyg susapnuotos bemiegę naktį. Kartais pažintys apsvaigina ir po valandos dingsta. Nei telefono numerio, nei veido bruožų sąmonėje. Tik likęs tylus dvelksmas ar balso šešėlis…
Jis priėjo po renginio. Išsiblaškiusiai užkalbintas mano ryškiai geltonas megztinis. Sakė pastebėjęs vieną geltoną tašką juodame lape – mane. Mano mintys moteriškai šypsojo… Nes jis nesielgė laisva valia – dar vakarui neįpusėjus pastebėjau sėdintį gale ir jau žinojau, kad prieis. Užbūriau… Svarbu tinkamai pažiūrėti per petį ir laiku kukliai nuleisti akis…
Šnekėjom. Dviese. Po to trise. Apie geltonus skėčius ir svaigius kvepalus. Atsitokėjau nežinia kaip atsidūrusi su juo vienoje senamiesčio kavinių. Baltas vynas, po stalu sukryžiuotos kojos ir gėdingai atviri pokalbiai.
– Tu žaidi su taure…- Matyt man nuobodoka.
Comments are closed.