Dvidešimt trys Valentinai


Vasario 14-toji man turi kartų prieskonį prisiminus praeitį. Keletą metų atgal. Kai buvau VIENA. Vis dar esu įsitikinusi, kad tai siaubinga diena neturintiems antros pusės. Ta visuotinė meilės euforija, kai praeiviai sklando poromis susikibę už rankų, o vaikinai autobuse važiuoja pas mylimąsias su puokštėmis gėlių ir dėžėmis paukščių pieno saldainių. Tiesiog nepakeliama, kai esu VIENA.

Kasmet tikėdavausi, jog tai paskutinė tokia Valentino diena, kad kitą kartą ir aš išdidžiai turėsiu kam prilipinti ant žando raudoną širdelę ir saldų bučinį. O tass kitas kartas vis neateidavo. Dar slapta laukdavau sveikinimų ir meilės prisipažinimų. Nusivildavau – nei laiškelių pašto dėžutėje, nei žinučių telefone.

Kaip išgyvendavau? Liūdnai, bet po ironijos kauke. Kartais vakarą praleisdavau su kuria nors taip pat vieniša drauge, kartais namie prie darbų ir mokslų. Bet dažniausiai tiesiog su dideliu bobišku šokoladu ir kvailu romantišku filmu. Skaudėdavo. Nes meilės troškau kaip išbadėjusi. Atrodė, kad tas jausmas nutinka kažkam, bet ne man. Kažkur. Kitiems. Tada dar neužčiuopiau, kas tai yra. Bet smalsiai troškau sužinoti, priisiliesti, patirti. Tikėjau princais. Kūriau pasakas. Geri buvo laikai.

O šiandien žiūriu tikrovei į akis. Išmokusi, kad meilė – tai kažkas daugiau nei susiglaudę kūnai ir spindinčios akys. Tai išbandymas. Iššūkis. Kartu išgyventi ne tik Valentino, bet ir šėtoniškas dienas. Pereiti dvejones, skausmingai atr

rasti ir priimti trūkumus. Atleisti. Išeiti ir sugrįžti. Arba priimti atgal. Be gėlių, be šampano, purvinomis rankomis ir įskaudinusiais poelgiais.

Nebūna tobulų Valentino dienų. Bent jau tokių, kokias tikėdavausi kada nors turėti, kai dar buvau viena. Mano vasario 14-tosios paprastai kupinos nesusipratimų ir įžeidumo. Nebūni pakankamai tobulas ir pakankamai romantiškas. Nepastebi naujos šukuosenos, pavėluoji į pasimatymą. Bet šiandien man ramu. Nes žinau, kad ateisi, nors ir pavėlavęs. Ateisi ir rytoj.

7 thoughts on “Dvidešimt trys Valentinai”

  1. Gražių švenčių visiems! O Dieve , kaip panašiai jaučiuosi … Ir nesu tokia graži ir jauna, kaip mergaite nuotraukoje…Vakare atsidarysiu buteli šampano ir išgersiu už suradusius savo poras , už sugebančius myleti…
    Laimes visiems, radusiems poras ir vienišiams !

    Reply
  2. Visi mes sugebame mylėti. Jei manome, kad ne, vadinasi dar nesutikome verto mūsų meilės… Skanaus šampano! [Agnė]

    Reply
  3. Tylintis telefonas, tuščia pašto dėžutė ir sustingusi šypsena gėlių pardavėjos veide… Reikia pirkti, bet kam dovanoti? Klausimas kažkada atrodęs toks sunkus… Dabar priperku tulpių ir visokių kremukų – kvepaliukų, dovanoju visom pažystamoms moterims,(na beveik visoms) gaunu:) bučkį į žanduką ir puikiai jaučiuosi.. Rašau žinutes, siunčiu laiškus ir gaunu:) atsakymus…. Čia tipo, – mylėk ir būsi mylimas…
    Na, o tuos atvejus, kai pirmiau pasveikina mane, atsimenu karščiausiai…. Nes tai neišreikalautas bučinys, neišprašyta žinutė…
    Ši diena leidžia tiesiog parodyti moterims, kad prisimenu jas, kad jos išraižė mano gyvenimą kaip šaltis rasotą langą….
    BučkisJums Mielos Moterys…:))

    Reply
  4. Aš nežinau. Šiemet per 8 metus antras kartas, kai šią dieną pasitikau be antros pusės. Tačiau nereiškia, kad viena. Ne, dar geriau. Su dviem savo buvusiais… Kartais gyvenimas susiklosto ir taip. Ir nė akimirką neliūdėjau nei kad dabar neturiu Valentino, nei kad abu jau tik ex. Nežinau, ar liūdėjo jie.
    Bet aš nenorėčiau Meilės dienos sulaukti būdama su bet kuo. Todėl daug mieliau paminiu ją su draugais.

    Reply
  5. Tai tikrai- kažkaip dar labiau liūdna, kai esi VIENAS, o ta šventė tarsi aštrus spyglys tai primena… Nemėgstu tos šventės…

    Reply

Leave a Comment