Dvidešimt trys Valentinai

Vasario 14-toji man turi kartų prieskonį prisiminus praeitį. Keletą metų atgal. Kai buvau VIENA. Vis dar esu įsitikinusi, kad tai siaubinga diena neturintiems antros pusės. Ta visuotinė meilės euforija, kai praeiviai sklando poromis susikibę už rankų, o vaikinai autobuse važiuoja pas mylimąsias su puokštėmis gėlių ir dėžėmis paukščių pieno saldainių… Tiesiog nepakeliama, kai esu VIENA…

Kasmet tikėdavausi, jog tai paskutinė tokia Valentino diena, kad kitą kartą ir aš išdidžiai turėsiu kam prilipinti ant žando raudoną širdelę ir saldų bučinį. O tas kitas kartas vis neateidavo… Dar slapta laukdavau sveikinimų ir meilės prisipažinimų. Nusivildavau – nei laiškelių pašto dėžutėje, nei žinučių telefone…

Kaip išgyvendavau? Liūdnai, bet po ironijos kauke. Kartais vakarą praleisdavau su kuria nors taip pat vieniša drauge, kartais namie prie darbų ir mokslų. Bet dažniausiai tiesiog su dideliu bobišku šokoladu ir kvailu romantišku filmu. Skaudėdavo. Nes meilės troškau kaip išbadėjusi. Atrodė, kad tas jausmas nutinka kažkam, bet ne man. Kažkur… Kitiems… Tada dar neužčiuopiau, kas tai yra. Bet smalsiai troškau sužinoti, prisiliesti, patirti. Tikėjau princais. Kūriau pasakas. Geri buvo laikai…

O šiandien žiūriu tikrovei į akis. Išmokusi, kad meilė – tai kažkas daugiau nei susiglaudę kūnai ir spindinčios akys. Tai išbandymas. Iššūkis. Kartu išgyventi ne tik Valentino, bet ir šėtoniškas dienas. Pereiti dvejones, skausmingai atrasti ir priimti trūkumus. Atleisti. Išeiti ir sugrįžti. Arba priimti atgal. Be gėlių, be šampano, purvinomis rankomis ir įskaudinusiais poelgiais.

Nebūna tobulų Valentino dienų. Bent jau tokių, kokias tikėdavausi kada nors turėti, kai dar buvau viena… Mano vasario 14-tosios paprastai kupinos nesusipratimų ir įžeidumo. Nebūni pakankamai tobulas ir pakankamai romantiškas… Nepastebi naujos šukuosenos, pavėluoji į pasimatymą. Bet šiandien man ramu… Nes žinau, kad ateisi, nors ir pavėlavęs… Ateisi ir rytoj…

Comments are closed.