Šv. Valentino diena

Artėjant vasario 14-tajai parduotuves vėl užtvindė šokoladinės širdelės ir rausvai blizgūs niekučiai. Loterijose kaip ir kasmet galima laimėti savaitgalio keliones į Paryžių. Kavinės ir restoranai skendi ypatingo vakaro dviems pasiūlymuose. O aš bandau įsiklausyti į Tavo prašymą šiemet nedovanoti jokių nesąmonių… Na taip, sutinku, kad tas rausvas meškiukas pernai su užrašu „I miss you“ buvo kiek per saldu net norint tik ironiškai pajuokauti…

Susimąsčiau. Ar Valentino diena iš tiesų reikalinga tik verslininkams? Ar raudonos širdelės apatinių drabužių parduotuvių vitrinose nenuvertina jausmo? Ar ketvirtadienį turėčiau priminti, jog Tave myliu? Jei atvirai, nenoriu niekur eiti. Seniai jau nebežavi mintis išdidžiai parodyti visam pasauliui, jog esu laimingai įsikibusi į tavo ranką… Mieliau slėpkimės dviese namų jaukume… Ir mano jausmai dirba ne pagal kalendorių… Kartais sukyla net paprastą pirmadienį: renku numerį, sakau „myliu, atvažiuok…“ Išmokstu gaminti Canelloni… Ir nuspalvinu raudonai savo kalendoriuje ne tą ypatingą datą, o tik apsiniaukusį žiemos šiokiadienį…

Aš jaučiu giliai beveik kas dieną. Aš pasakau. Aš vertinu. Suteikiu sau privilegijas rytais neskubėti išsiristi iš lovos, vakarais neskubėti užmigti. Todėl man bet kada gali būti Meilės šventė. Pabundu ir bandau išgirsti savo nuotaiką. Jei širdyje man kirba Valentinas, vadinasi šiandien mano meilės diena ir aš tai Tau parodysiu…

Bet juk būna ir kitaip. Kažkas skuba. Kažkas daug dirba ir užsiknisa buityje. Gyvena primestu ritmu. Arba jau dvidešimtį metų pabunda šalia to paties žmogaus. Ar čia lieka vietos kasdienybės romantikai? Abejoju… Gal jiems ir skirta Valentino šventė. Rutiną perskrodžia mintis nupirkti žmonai gėlę ir valstybės tarnautojas išsuka iš įprasto kelio namo ieškoti raudonos rožės savo vaikų motinai. Materialistas-kompiuteristas kartą metuose pažiūri su mergina ašaringą meilės dramą, laikydamas jos iš laimės apsalusį kūną savo glėbyje. O kažkas burba, kad jaunystės laikais tokių komercinių kapitalistinių švenčių nebuvo.

Neteisiu Valentino šventės. Ironiškai ir aš perku meškiuką… Man ši diena nebaisiai reikalinga. Bet kažkam tai juk proga išlieti ilgai slėptus jausmus, atšildyti ledo luitus, prisiminti, kas svarbu… Akivaizdu – prekybininkai parduos daugiau niekučių, bet ar galima kaltinti šventes vartotojiškumu, jei mūsų visuomenė gyva ekonomikos augimo principu?

Tad leiskite Jums palinkėti, kad Valentino dieną išgyventumėte ne tik apyvartos, bet ir meilės pakilimą…