Šv. Valentino diena

Artėjant vasario 14-tajai parduotuves vėl užtvindė šokoladinės širdelės ir rausvai blizgūs niekučiai. Loterijose kaip ir kasmet galima laimėti savaitgalio keliones į Paryžių. Kavinės ir restoranai skendi ypatingo vakaro dviems pasiūlymuose. O aš bandau įsiklausyti į Tavo prašymą šiemet nedovanoti jokių nesąmonių. Na taip, sutinku, kad tas rausvas meškiukas pernai su užrašu „I miss you“ buvo kiek per saldu net norint tik ironiškai pajuokauti.

Susimąsčiau. Ar Valentino diena iš tiesų reikalinga tik verslininkams? Ar raudonos širdelės apatinių drabužių parduotuvių vitrinose nenuvertina jausmo? Ar ket tvirtadienį turėčiau priminti, jog Tave myliu? Jei atvirai, nenoriu niekur eiti. Seniai jau nebežavi mintis išdidžiai parodyti visam pasauliui, jog esu laimingai įsikibusi į tavo ranką. Mieliau slėpkimės dviese namų jaukume. Ir mano jausmai dirba ne pagal kalendorių. Kartais sukyla net paprastą pirmadienį: renku numerį, sakau „myliu, atvažiuok.“ Išmokstu gaminti Canelloni. Ir nuspalvinu raudonai savo kalendoriuje ne tą ypatingą datą, o tik apsiniaukusį žiemos šiokiadienį.

Aš jaučiu giliai beveik kas dieną. Aš pasakau. Aš vertinu. Suteikiu sau privilegijas rytais neskubėti išsiristi iš lov vos, vakarais neskubėti užmigti. Todėl man bet kada gali būti Meilės šventė. Pabundu ir bandau išgirsti savo nuotaiką. Jei širdyje man kirba Valentinas, vadinasi šiandien mano meilės diena ir aš tai Tau parodysiu.

Bet juk būna ir kitaip. Kažkas skuba. Kaž

žkas daug dirba ir užsiknisa buityje. Gyvena primestu ritmu. Arba jau dvidešimtį metų pabunda šalia to paties žmogaus. Ar čia lieka vietos kasdienybės romantikai? Abejoju. Gal jiems ir skirta Valentino šventė. Rutiną perskrodžia mintis nupirkti žmonai gėlę ir valstybės tarnautojas išsuka iš įprasto kelio namo ieškoti raudonos rožės savo vaikų motinai. Materialistas-kompiuteristas kartą metuose pažiūri su mergina ašaringą meilės dramą, laikydamas jos iš laimės apsalusį kūną savo glėbyje. O kažkas burba, kad jaunystės laikais tokių komercinių kapitalistinių švenčių nebuvo.

Neteisiu Valentino šventės. Ironiškai ir aš perku meškiuką. Man ši diena nebaisiai reikalinga. Bet kažkam tai juk proga išlieti ilgai slėptus jausmus, atšildyti ledo luitus, prisiminti, kas svarbu. Akivaizdu – prekybininkai parduos daugiau niekučių, bet ar galima kaltinti šventes vartotojiškumu, jei mūsų visuomenė gyv va ekonomikos augimo principu?

Tad leiskite Jums palinkėti, kad Valentino dieną išgyventumėte ne tik apyvartos, bet ir meilės pakilimą.

7 thoughts on “Šv. Valentino diena”

  1. Likimo ironija, arba – pries VALENTINO diena visada lieku viena. Gal todel ir netikiu sia "svente". Nes myleti reikia ne del svenciu ir ne per sventes. Myleti reikia visada ir taip stipriai, kaip tik gali. Taip ir darysiu – kai tik atsiras JIS. Ir kiekviena diena mudviems bus kaip svente. Naiviai skamba…? Juk guostis kazkuo tai reikia…

    Reply
  2. Komercine svente. Jokiu jausmu ji man nesukelia. Gi jeigu myli, tai nereikia isskirtiniu progu, kad tai rodytum, arba, pagaliau, susikuri tas progas isskirtines, tik sau, o ne masiskas ir nuraudonintas plastmasinemis sirdelemis….

    Reply
  3. Pritariu Eglei, kad mylint kiekviena diena gali buti svente. Bet ne kiekvienam galbut 😉 gal kazkam reikia progos, kad pasveikintu, prisipazintu, jog zavisi, alpsta, myli… O kad viena proga kalendoriuje daugiau, niekam juk neskauda 🙂

    Reply
  4. Paskaičiau Jūsų mintis ir sumąsčiau, kad ši diena matyt svarbiausia tiems, kurie myli slapta ir nedrįsta prisipažinti. Šiandien proga išdrįsti… Jiems turbūt labiausiai ši šventė reikalinga… [Agnė]

    Reply
  5. Jei myli žmogu, tai siurpryza galim padaryti ir eiline diena. Perku ir aš ta diena dovanėles. Bet neskautau, kad ši šventė gyvibiškai reikalinga..Tiesiog savo jausmus išreikšti mylimam žmogučiui yra daug budu.

    Reply
  6. kai turi ką mylėti ir tave kas nors myli, tai viskas puiku. Bet kai esi viena… tada tas meškutis ar raudona širdelė ar rožytė, nors ir pačios nusipirkta vistiek sušildo. Ir tada pasidarai sau šventę.

    Reply

Leave a Comment