Iš ko žmogus juokiasi?

Iš ko žmogus juokiasi?

Juokas yra žmogaus fizinis veiksmas, kuriuo yra išreiškiamas pasitenkinimo jausmas. Tai svarbu, nes be juoko individo gyvenimas būtų nuobodus, liūdnas. Žinoma, ne visada yra juokiamasi iš daugumai žmonių priimtinų situacijų. Kartais yra juokiamasi iš absurdiško kitų žmonių elgesio arba net yra pajuokiamos tam tikros žmonių ydos. Taigi kyla klausimas, iš ko, konkrečiai, žmogus juokiasi?

Visų pirma yra juokiamasi iš kitų žmonių poelgių. Pašiepdami kitų žmonių poelgius ar ydas galime suvokti daug rimtesnes problemas. Tokį faktą paremtų ir ekspresionistinės pooetikos novelių autorius, įvedęs į lietuvių literatūros tradiciją miesto problematiką Jurgis Savickis. Šis autorius sukūrė novelę „Jono Graužos nuotykiai“, kurioje yra juokiamasi iš pagrindinio veikėjo Jono Graužos atsainaus gyvenimo būdo. Pagrindinis novelės veikėjas gyvena lengvabūdišką gyvenimą ir rūpinasi tik savo poreikiais, kurie yra nuolatiniai pasilinksminimai, buvimai su moterimis. Šiame kūrinyje pasakotojas išlieka neutralus taip leisdamas skaitytojui pačiam nuspręsti ar verta teisti Jono Graužos poelgius, bet tai nepakeičia fakto, kad pasakotojas pateikia Graužos aprašymą kaip lengvabūdžio žmogaus („Kuri, žinoma, savo žirklėmis ir saavo fasonu būtų jį iškirpusi kaip kokį žmogeliuką iš nudėvėto popierio.“) žodžiai „iš nudėvėto popierio“ parodo pasakotojo nuomonę, kad Jonas Grauža nėra vertas kažko geresnio už nudėvėtą popierių. Taip pat pasakotojas pateikia, kad Jonas Grauža ne tik propaguoja atsainų gyvenimo bū

ūdą, bet ir atskleidžia, kad jis nesirūpina savo provincijoje sukurta šeima – žmona, dviem vaikais. Tai parodo žmogaus egoizmą, kuris aiškiai yra pašiepiamas novelėje. Taigi atsainus požiūris į gyvenimą yra išjuokiamas net lietuvių literatūroje.

Antra, yra juokiamasi absurdiškų situacijų. Kaip žinoma, ne visų žmonių humoras yra vienodas. Humoro formų yra įvairių, tokių kaip: komizmas, sarkazmas. Dėl šios priežasties nėra nuostabu, kad individai juokiasi iš skirtingų dalykų ir skirtingų situacijų. Vienas iš labiausiai išsiskiriančių lietuvių autorių dėl kitokio požiūrio į juoką yra Balys Sruoga. Būtent šis Lietuvos poetas, dramaturgas sukūrė autobiografinį romaną „Dievų miškas“, kuriame aiškiai yra ironizuojama Štuthofo koncentracijos stovyklos aplinka. Romane yra epizodas, kai romano pagrindinis veikėjas Balys Sruoga yra paprašomas pakeisti spygliuotos tvoros aprašymą, nes parašymas, kad tvora yra surūdijusi netiko koncentracijos sttovyklos viršenybei, dėl šios priežasties Sruoga pasitelkęs ironiją parašė: „mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas.” Iš situacijos aiškiai galime pamatyti, kad B. Sruoga sąmoningai perdėtai gražiai aprašo jį supančią tvorą. Taip pat žinant visą romano kontekstą, kuris yra toks, kad kūrinyje aprašomi įvykiai vyko antrojo pasaulinio karo metais, kai masiškai buvo žudomi žydai bei politiniai kaliniai, galime suprasti, kad tik morališkai stiprus žmogus galėjo ne

epasiduoti matomai neteisybei. Būtent stipri asmenybė buvo Balys Sruoga, kuris iš juokėsi iš matomos neteisybės, juokėsi net iš mirties („Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadienė šiukšlė.“). Tai parodo, kad žmogus nėra abejingas jį supančiai aplinkai ir, kad net geba iš jos pasijuokti. Įdomu tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje ironija vis dar yra viena iš mėgstamiausių humoro formų, nors mano manymu ironija yra naudojama norint įžeisti arba pažeminti kitą asmenį. Puikus pavyzdys yra patyčios mokykloje, kurios gali neigiamai veikti žmogaus iš kurio yra tyčiojamasi pasąmonę ir dėl šios priežasties sulaukti neigiamų pasekmių, tokių kaip susižalojimai ar net savižudybė. Taigi žmogus juokiasi iš jį supančios aplinkos.

Apibendrindama galiu teigti, kad į juoką lietuvių literatūroje yra žvelgiama daugiau kaip į pašaipą ir, kad žmogus juokiasi iš kitų individų atsainaus požiūrio į gyvenimą bei iš jį supančios aplinkos.

Leave a Comment