11-12 klasių kūrinių trumpos analizės

1663 0

11- 12 klasės lietuvių literatūros kūrinių apibendrinimas

2013- 2014 m.m.

Autorius

Epocha, srovė

Kūriniai

Veikėjai (vardai)

Užuominos, citatos, trumpas turinys

Martynas

Mažvydas

(Apie 1510 – 1563)

Renesansas.

Tautinė tapatybė

Žmogaus ir visuomenės netobulumas

Socialinis teisingumas

Tikėjimas/ Dievas

Pažinimas, švietimo svarba

Kreipiamasi į žmones, raginant juos skaityti knygas, tikėti krikščioniškąjį Dievą, puoselėti gimtąją kalbą.

„Broliai, seserys imkiat mani ir skaitykiat“

„Skaitykiat ir duokit ing rankas kiek vaiko, kaip žemaičio, taip lietuvinyko“

„Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskiat. Visas velniuvas, deives apleiskiat“

„.Geresniai atmen arti, nent poterį byloti“

„Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti,

Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti.

Aitvars ir deives to negal padaryti. Bet ing peklos ugnį veikaus gal įsstumti.“

M. Daukša „Postilė“

Mikalojus

Daukša

(Tarp 1527 ir 1538 – 1613)

Renesansas.

Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, XVI a. lietuvių raštijos, kontrreformacijos veikėjas, gimtosios kalbos teisių gynėjas, kunigas.

Kilęs iš Kėdainių, ėjo Krakių klebono ir Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas.

1595 m. iš lenkų kalbos išvertė „Katekizmą“ (Pirmoji LDK išleista lietuviška knyga).

Meilė tėvynei

Tautinė tapatybė

Įsipareigojimas tėvynei

Tvarkos idėja

Tikėjimas/

Dievas

Išmintis

Gimtosios kalbos svarba

Kalba iškeliama kaip didžiausia vertybė, o Bažnyčia – žmonių švietėjas. Nuogąstaujama dėl tautos išnykimo.

„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“

„Kalba yra bendras meeilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“

„Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“

Jonas

Radvanas

(XVI a. vid – 1592)

Renesansas.

LDK poetas, evangelikas reformatas.

Herojinis epas „Radvilijada“

Meilė tėvynei

Tautinė tapatybė

Įsipareigojimas tėvynei

Asmuo ir gamta

Tauta ir gamta

Pasiaukojimas

Heroizmas

Asmuo istorijos/

politikos verpetuose

Gamta –

Lietuvos didybės simbolis

Didiko patrioto, tėvynės gynėjo išaukštinimas

LDK didybė, aukštinama gamta, valdovai. Supriešinama dabartis ir praeitis, norima stiprinti dabartį, parodoma, kad tik didinga tauta gali sukurti galingą valstybę.

„Miegot ant šlovės svetimos – negarbinga“

„Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė.“

„.Juk nuo Baltijos iki Juodosios

valdo lietuviai žemes, o šlove ir Olimpą pasiekia.“

„Gūdūs miškai čia turtus neapsakomus slepia. Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro.“

„Šitos štai žemės vaikai – lietuviai, ryžtingi sūduviai,

jotvingiai – žmonės, mirties nebiją,.“

„.Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį/vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės žemes.”

Motiejus Kazimieras

Sarbievijus

(1595 – 1640)

Barokas.

Vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius.

„LEMTIES ŽAIDIMAI“

Eil. „Kristupui Levinijui“

Eil. „Telefui Likui“

Eil. „Janui Libinijui“

Eil. „Pauliui Kozlovijui“

Nėra aiškiai įvardintas, kalbama „mes“ vardu

Lyrinis aš įvardintas, kalbama „mes“ vardu.

Lyrinis aš įvardintas, kalbama I asmeniu.

Stoiška asmenybės laikysena

Žmogaus ir visuomenės netobulumas

Žmogaus dora

Saikas

Mirtis/

Netvarumas

Žmogaus lemtis

Tikėjimas/

Dievas

Dvasinio pasaulio turtingumas

Savęs ieškojimas

Teigiama, kad žmogus prieš laiką yra bejėgis, žmogus keičiasi, nestovi vietoje.

„Krispai, nuolatos atsimink, kol gyvas:

Greitai pasibaigs maloni jaunystė. Godūs ją nuneš vis nauji mėnuliai – Laikas nestovi.“

Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu it sviediniu: tai švysteli jį į padanges, tai leidžia tėkštis žemėn.

“Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal.

Šitaip išlekia kamuolys,

Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas:

Čia jis siekia dangaus skliautus,

Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša”

Doras žmogus vengia didžiavimosi, buvimo dėmesio centre.

“Dorybė vengia, net jei ve

erta yra,

Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių toliau, Tuo mus rečiau pasieks pavydas:”

Teigiama, kad meilė staiga aplanko kiekvieną žmogų, tačiau kartą pasitraukus, ji palieka didelę žaizdą – dvasinį žmogaus skausmą.

„Skubinu, taikinį aš mėginu be žaizdos užkliudyti:

Jau negalėčiau sužeist: sykį jau buvo žaizda.“

Kristijonas Donelaitis

(1714 – 1780)

Apšvieta.

Evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, pietistas.

Teigiami („viežlybieji”) būrai:

Pričkus (kaimo seniūnas), Seimas (paskutiniai žodžiai jo), Lauras, Krizas (turtingasis būras), Enskys

Neigiami būrai („nenaudėliai”):

Slunkius (tinginys), Pelėda, Plaučiūnas, Dočys (teisme išdrįsta apkaltinti ponus)

Tautinė tapatybė

Tauta ir gamta

Stoiška asmenybės laikysena

Tvarkos idėja

Darbo etika

Žmogaus dora

Socialinis teisingumas

Tikėjimas/Dievas

Harmoningas pasaulis

Žemdirbio gyvenimo vertė/etika

Moters tema

Saikas

„O štai kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm Ir gaivinančią mums dievs vėl vasarą davė, Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo.”

„Tau, žmogau, mielsdievs daugių daugiaus dovanojo.“

Pasaulio tvarka nulenta Dievo.

„Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir budavodams,

Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido

Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė.“

„O vei, kožnądievs vis su pasimėgimu sotin.“

Aukštinamas darbas, atskleidžiama jo nauda žmogui: dirbdami būrai yra sveiki ir neserga ligomis.

„Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,

Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.”

Atsispindi tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo idėjos.

„Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu

Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt“

Skelbiamos visuotinumo, bendruomeniškumo idėjos.

„O vei vos ašma diena po tam pasirodė,

Štai visi kaimynai svodbiškai pasirėdė“

Adomas Mickevičius

(1798 – 1855)

Romantizmas.

Žymus lenkų romantikas, kurio kūriniai persmelkti lietuviškos dvasios.

Eil. „Romantika“

Eil. „Odė jaunystei“

Ciklas „Krymo sonetai“

Sonetas „A

Akermano stepės“

Romantinė poema „Vėlinės“ (II ir IV dalis)

Mergaitė, lyrinis subjektas

Lyrinis aš įvardintas. Jausmingas, siekiantis idealų, trokštantis kurti visuomenės labui.

Lyrinis subjektas aiškiai įvardintas. Svajingas, nuliūdęs, jaučiantis nostalgiją.

Angelėlis (brolis ir sesuo)

Šmėkla (buvusio pono vėlė)

Varnas (baudžiauninko vėlė)

Pelėda (baudžiauninko vėlė)

Mergina

Gustavas

Tadas

Meilė tėvynei

Įsipareigojimas tėvynei

Žmogaus ir visuomenės netobulumas

Skriauda

Žmogaus dora

Žmogaus santykis su kitu žmogumi

Socialinis teisingumas

Gyvenimo prasmės paieškos

Gyvenimo pilnatvė

Mirtis/Netvarumas

Savęs paieška ir pažinimas

Laimės sąvoka/paieškos

Jauno žmogaus siekiai

Meilė

Gerumo teigimas

Žmogaus orumas

Asmens vienišumas

Moters tema

Liūdesio tema

Mergaitė labai gedi mirusio savo mylimojo. Ji įsivaizduoja bernelį esant šalia, mėgina su juo pasikalbėti. Minia nesupranta mergaitės, nes mergaitė gyvena savo romantiniame pasaulyje, vadovaujasi jausmais, o minia yra paprasta, žemiška, tiki tik tuo, ką aiškiai mato.

Pasaulis romantikams atrodo negyvas, bejausmis, jie mato širdimi, o realistai – akimis.

„Negyvos jo tiesos nerūpi liaudžiai,
Smulkmenas jis teįstengia patirti;
Stebuklų, gyvųjų tiesų nejaučia!
Širdį turėk, žvelk į širdį.“

Žmonės, ypač jaunimas, kviečiami būti vieningiems, kartu imtis didžių darbų, stoti į kovą prieš nedorus poelgius, siekti sukurti gražią, patrauklią šalį. Reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas ryžtas.

“Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!

O, duok, jaunyste, man sparnus!

Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,

Pakilsiu rojun, į kraštus,

Kur įkvėpimas kuria stebuklus,”

Lyrinis subjektas keliauja nežinoma kryptimi ir ilgisi toli esančios tėvynės. Tremtinys nori išgirsti kvietimą, tolimą šauksmą iš gimtojo krašto, tačiau jo niekas nelaukia.

“Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.

Įsiklausau tyloj. Išgirst ausis galėtų

Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks ne

ešaukia.”

Antroje dalyje per Vėlinių apeigas iššauktos vėlės pasakoja savo istorijas atskleisdamos svarbiausius žmogaus gyvenimo principus.

„Kas šios žemės vargų nepatyrė,

Tas saldybių dangaus neragaus.”

“Kas nepalietė žemės nė sykį,

Tam į dangų įeit nevalia.”

“Kas nebuvo žmogum niekados,

Tam žmogus ir padėti negali.”

Tai trys maksimos, kurios aprėpia žmogaus gyvenimą, atskleidžia moralinę pareigą būti žmogiškam, gyventi ne vien sau. Taip A. Mickevičius išaukština socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas.

Visa ketvirta poemos dalis – atsiskyrėlio Gustavo monologas, kuriame jis apmąsto dramatišką savo likimą, meilės ir kančios istoriją: jis ieškojo idealios meilės, rado ją, bet mylimoji pasirinko žemiškus turtus.

Poemoje idiliškai vaizduojamas XIX a. pradžios bajorų gyvenimas: grįžtama į vaikystės žemę, tapomas senosios bajorijos paveikslas, aprašoma buitis, papročiai, piešiamas įspūdingas Lietuvos peizažas. Kūrinyje rutuliojama dviejų bajorų šeimų nesantaikos tema: atskleidžiama Tado ir Zozės meilės istorija. Kūrinio pabaiga šviesi – kivirčai blėsta, viltys atskurti valstybę stiprėja, Tadas paleidžia kaimiečius iš baudžiavos. Poema persunkta petriotinių motyvų, drąsos, kilnumo, teisingumo.

“Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis;

Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus,

Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus.”

„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!

Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato.”

V. Kudirka eilėraščiai

Antanas Baranauskas

(1835 – 1902)

Romantizmas.

Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas.

Gimė Anykščiuose pamaldžių ir darbščių valstiečių šeimoje. Gyva anykštėnų šnekta, giesmės ir liaudies dainos, pasakojimai brandino poetinį Baranausko talentą. Pažintis su Karolina Praniauskaite paskatino kurti lietuviškai. Studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, Miuncheno, Romos universitetuose. Gyvenimo pabaigoje nutolo nuo lietuvybės.

Meilė tėvynei

Asmuo ir gamta

Tauta ir gamta

Skriauda

Žmogus ir visuomenės netobulumas

Dvasinio pasaulio turtingumas

Liūdesio tema

Įsipareigojimas tėvynei

Tikėjimas/Dievas

Žmogaus ir gamtos ryšys

Dvasinė pilnatvė

Tėvynės likimas

Miškas kaip ir lietuvių tauta išgyveno didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo laikotarpius. Atskleidžiamas lietuvių ryšys su mišku, supriešinama idealizuota praeitis su niūria dabartimi. Miškas nuo seno lietuviui teikė sielos atgaivą, maitino, rengė. Dabar šilelis iškirstas, nebeliko jo grožio, žmogui – dvasinės ramybės. Gamta kaip sakrali erdvė, žmogų nuramina, nutildo jo rūpesčius. Miškas iškyla kaip galinga tautos būtį sauganti jėga.

“Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;

Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,

Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:

Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!”

“Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?”

V. Krėvė „Skerdžius“

M. Katiliškis „Miškais ateina ruduo“

Vincas Kudirka

(1858 – 1899)

Romantizmas (proza – realizmas).

Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius.

Gimė Vilkaviškio r., dar būdamas vaikas pasižymėjo gabumais. Nepakluso tėvams ir Seinų kunigų seminariją iškeitė į literatūros ir medicinos studijas.

Himnas, giesmė „Tautiška giesmė“

Eil. „Varpas“

Eil. „Labora“

Lyrinis aš neįvardintas

Lyrinis aš neįvardintas

Lyrinis aš nėra aiškiai įvardintas

Meilė tėvynei

Tautinė tapatybė

Įsipareigojimas tėvynei

Darbo etika

Žmogaus dora

Pasiaukojimas

Jauno žmogaus siekiai

Darbas Tėvynei

Laisvė

Skatinama dirbti tėvynės ir žmonių naudai, išlaikyti vienybę, būti savo šalies patriotais.

„Tegul Tavo vaikai eina

Vien takais dorybės

Tegul dirba Tavo naudai

Ir žmonių gėrybei.

Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!“

Žmonės, ypač inteligentija, skatinami pradėti veikti, dirbti tėvynės labui.

“Kas darbininkas ir kas dirbti gali,

Ant tavo balso prie darbo teimas!

O kur atrasi tinginį miegalį,

Tegul neliaudams jį budin gaudimas.”

Teigiama, kad darbas žmogų padaro stipriu, žmogus turi laikytis idealų, siekti tik doro.

„Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,
Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!“

“Kol da idealais, brol, besigėrėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu. jų išsižadėsi.”

Įsigalėjus lenkų kalbai, žmonės, kalbantys lietuviškai, buvo laikomi prastais, atsilikusiais. Daugelis žmonių norėjo pasirodyti kilmingesniais, labiau išprususiais, todėl kalbėjo lenkiškai. Ilgainiui subrendo lietuvių tautinė savimonė, žmonės suprato, kad ir lietuvių kalba nėra prastesnė už lenkų.

„Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuomi aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai.

.stengiausi kalbėti nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo
manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik patėmydavau.

Rodos,užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta. Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs.“

Jonas Mačiulis – Maironis

(1862 – 1932)

Romantizmas.

Lietuvių romantikas, kunigas, profesorius.

Gimė Raseinių r., valstiečių šeimoje. Poetas augo kaimo aplinkoje. Pagarba – mokslui, knygai. Mokėsi Kauno gimnazijoje, pabaigęs įstojo į Kijevo universitetą, vėliau į Kauno kunigų seminariją. 1909 m. tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi.  1894–1909 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius; nuo 1903 m. – teologijos daktaras.

Eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (1895)

Eil. „Kur bėga Šešupė“

Eil. „Išnyksiu kaip dūmas“

Eil. „Aš norėčiau prikelti“

Eil. „Nuo Birutės kalno“

Lyrinis subjektas numanomas.

Lyrinis „aš“ įvardintas

Lyrinis „aš“ įvardintas

Lyrinis „aš“ įvardintas

Tauta ir gamta

Meilė tėvynei

Laisvė

Tautinė tapatybė

Įsipareigojimas tėvynei

Asmuo ir gamta

Asmuo istorijos/politikos verpetuose

Gyvenimo prasmės paieškos

Tėvynės istorija, gamta, kultūra

Tautinės išsilaisvinimo idėjos

Kūryba

Aukštinama, idealizuojama Lietuvos gamta, praeitis, galybė. Lyrinis subjektas gaili prabėgusių amžių, kai tėvynė klestėjo.

Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja

“Ir mūsų sesučių dabina kasas,

Kur sode raiboji gegutė kukuoja,

Ten mūsų sodybas keleivis atras.

Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,

Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.”

Lyrinis subjektas nerimauja, kad liks nesuprastas, neįvertintas, žmonės jo neatmins.

“Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?

Šešėlis, kurs bėga greta!

Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota

Išblyško kaip ryto aušra!”

Reiškiamos tautinio atgimimo idėjos.

„Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyrių
Užmigdyti tarp girių,
Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado,
Be idėjos, be vado.“

Įkvėpimą teikia Tėvynės gamtos grožis, didybė, stiprūs išgyvenimai

„Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!“

Tonas džiaugsmingas, pakilus. Atgimimas siejamas su pasaulio tvarka, bundančia gamta.

Praeitį brangią liūdi? 
Žiūrėk, rytuose aušra jau teka; 
Pabudę paukščiai pagiriais šneka; 
Laikai juk mainos: slėgė pikti, – 
Nušvis kiti 
Lietuvai, mūsų tėvynei.“

Jonas Biliūnas

(1879 – 1907)

Realizmas.

Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės ir psichologinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas.

Gimė Anykščių r. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Buvo ugdomas krikščioniško tikėjimo dvasia, tėvai norėjo, kad jis taptų kunigu. Mokėsi pas daraktorių, vėliau pasirinko Liepojos gimnaziją, čia formavosi jo pasaulėžiūra, ten subūrė slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi būrelį. Studijavo literatūrą Liepcigo universitete.

Apysaka „Liūdna pasaka“

Novelė „Vagis“

Novelė „Lazda“

Petras ir Juozapota Baniai

Jokūbas

Dambrauskas

Meilė tėvynei

Įsipareigojimas tėvynei

Žmogus ir visuomenės netobulumas

Atjauta

Skriauda

Sąžinė

Žmogaus dora

Žmogaus santykis su kitu žmogumi

Socialinis teisingumas

Laisvė

Gyvenimo pilnatvė

Laimės sąvoka

Pasiaukojimas

Tikėjimas/ Dievas

Heroizmas

Meilė

Gerumo teigimas

Dvasinio pasaulio turtingumas

Žemdirbio gyvenimo vertė/ etika

Asmens vienišumas

Moters tema

Liūdesio tema

Gailestis

Skausmas

Kaltė

Moralinė vertybės

Juozapota labai mylinti, rūpestinga moteris, pasiaukojanti šeimos labui. Ji puoselėja gražios šeimos idealus, siekia laimės, šviesios ateities. Banių šeima siekė išsivaduoti iš priespaudos, laimingai gyventi. Tačiau jos vyras Petras Banys, trokšdamas laisvės, išeina į 1863 m. sukilimą ir nebegrįžta. Juozapotos tikslai ir svajonės subyra, o jos likimas tragiškas – Juozapota išprotėja.

Jokūbas, anksčiau jausdavęsis labai stiprus ir užtikrintas, naktį užklumpą vagį, bandžiusį pavogti jo arklį. Jokūbas vagį užmuša, tačiau nesiryžta niekam prisipažinti. Iš tikrųjų pavogiama jo vidinė ramybė: Jokūbas išgyvena didelį dvasinį skausmą, sąžinės graužatį, negali susitaikyti su lemtimi.

Vaizduojami žmonių santykiai baudžiavos laikais, atskleidžia skirtingus požiūrius į patirtą skriaudą, pabrėžia atleidimo motyvą.

Dambrauskas – dvaro prižiūrėtojas. Po baudžiavos panaikinimo tampa nebereikalingu ir yra priverstas glaustis pas buvusius baudžiauninkus.

K. Donelaitis „Metai“,

J. Savickis „Fleita“

Juozas Tumas- Vaižgantas

(1869 – 1933)

Neoromantizmas.

Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas.

Mykolas Šiukšta

Severja

Įsipareigojimas tėvynei

Žmogaus nereikalingumas

Asmuo ir gamta

Darbo etika

Žmogaus ir visuomenės netobulumas

Skriauda

Žmogaus santykis su kitu žmogumi

Socialinis teisingumas

Gyvenimo pilnatvė

Laimės sąvoka/paieškos

Dramatiška pasirinkimo situacija

Jausmo ir proto kova

Pasiaukojimas

Meilė

Gerumo teigimas

Žmogaus orumas

Dvasinio pasaulio turtingumas

Žemdirbio gyvenimo vertė/etika

Asmens vienišumas

Moters tema

Liūdesio tema

Asmuo istorijos/politikos verpetuose

Dėdės ir dėdienės – tai toks žmogaus statusas, kai jis tampa niekam nebereikalingas.

Mykoliukas yra be galo darbštus, nuolankus, malonus, gyvenantis savame pasaulyje. Kiti žmonės jį išnaudoja darbo reikalams, tačiau jis į tai nekreipia dėmesio, nieko neprašo, jį galima laikyti savotišku benamiu.

Mykoliukas pažadina Severjos moteriška prigimtį, tačiau ji pasirenka „stipresnį“ ir turtingesnį – dvaro tijūną Rapolą Geišę, kuris po baudžiavos panaikinimo taip pat kaip Mykolas tampa niekam nereikalingu „dėde“. Tačiau Mykoliukas, praradęs mylimąją, nepraranda meilės, nušviečiančios jo veidą prakilnumu, ryžtasi aukai ir įgauna vidinės stiprybės.

Mykoliukas jaučia stiprų ryšį su gamta: jis griežia tik pievoms, miškams ir laukams, bet ne žmonėms ar Serverjai.

J. Savickis „Fleita“

Vincas Krėvė – Mickevičius

(1882 – 1954)

Neoromantizmas.

Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas.

Skirgaila

Keleris (riteris)

Stardas (vaidila)

Daugaila (bajoras)

Henrikas Mazovietis (Jogailos pasiuntinys)

Ona Duonutė (Lydos kunigaikštytė)

Meilė tėvynei

Įsipareigojimas tėvynei

Žmogaus ir visuomenės netobulumas

Gyvenimo pilnatvė

Dramatiška pasirinkimo situacija

Jausmo ir proto kova

Heroizmas

Meilė

Išmintis

Žmogaus orumas

Moters tema

Asmuo istorijos/politikos verpetuose

Valdovo drama

LDK Valdovas Skirgaila išgyvena sunkią pasirinkimo dramą: norėdamas atstovauti tautos interesams, jis privalo atsisakyti naujojo Dievo, tačiau taip pasmerktų savo šalį pražūčiai. Priešingu atveju, jis nuviltų savo šalies gyventojus. Skirgaila yra palūžęs, nori būti mylimas ir mylintis, neranda išeities, tačiau kaip valdovas nemoka. Jis užkasa gyvą vokiečių riterį Kelerį, pasižymėjusį drąsa neišduodant Onos Duonutės. Skirgaila taip parodo savo kaip valdovo jėgą, tačiau kaip žmogus jis pralaimi vidinę kovą.

„Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti“

„Ką aš manau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl prisiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu“

V. M. Putinas

Šatrijos Ragana

(1877 – 1930)

Neoromantizmas, impresionizmas.

Romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios pasaulėžiūros kūrėja.

Mama Marija

Dukra Irutė

Moters tema

Žmogaus santykis su kitu žmogumi

Jausmo ir proto kova

Pasiaukojimas

Tikėjimas/Dievas

Mirtis/

Netvarumas

Atjauta

Meilė

Gerumo teigimas

Dvasinio pasaulio turtingumas

Asmens vienišumas

Liūdesio tema

Dvaro gyvenimas regimas Irutės (8 metų mergaitės) ir jos motinos akimis: jos apmąsto dvaro buitį, namiškių pokalbius, santykius su kaimiečiais, giminaičių vizitus. Motina Marija suidilintos aplinkos atstovė: jausminga, religinga, muzikali, jaučianti gamtos grožį, dorai auklėjanti vaikus. Ji užrašuose rašo apie pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Rodoma iš dvaro sklindanti knygos ir rašto šviesa, atskleidžiamas dvasinio pasaulio turtingumas; teigiama laimingos šeimos idėja, kur tėvų ir vaikų santykius sieja meilė ir prisirišimas, aukštinamas motinos vaidmuo dorovingai auklėjant vaikus.

„Rodos man vis, kad tikras pašaukimas buvo tas, kurį kitąsyk norėjau pasirinkti – gailestingosios sesers.”

„Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi.”

„Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio.”

„<.>mano vaikai<.>visos tos mano brangiausios galvelės, visos tos mamos sielos sielelės.”

„Kokia stebuklinga yra sapnų šalis! Paslaptingas, neįžvelgiamas pasaulis.”

Vincas Mykolaitis- Putinas

(1893 – 1967)

Simbolizmas (lyrika). Modernizmas (proza).

 XX a. pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas.

Romanas (Intelektualinis psichologinis) „Altorių šešėly“

Eilėraštis „Tarp dviejų aušrų“

Liudas Vasaris

Auksė

Bajorienė Rainakienė

Liucė

Variokas

Petryla

Varnėnas

Stripaitis

Individo egzistencijos prasmės klausimas;

Pasirinkimo klausimas;

Pareiga;

Meilės tema;

Individo vadavimasis iš dogmų;

Poeto laisvės tema;

Konfliktas su visuomene;

Kūrybinės savirealizacijos tema;

Savęs pažinimo problema

Liudas Vasaris – jaunuolis, skatinamas tėvų ir aukštų idealų dirbant tėvynės labui, įstoja į kunigų seminariją. Liudas Vasaris nuolat save analizuoja, mąsto, ar pasirinkęs teisingą gyvenimo kelią. Jo draugai jam sukelia abejonių, o jaunatviškas maksimalizmas ir meniška siela netelpa tarp kunigų seminarijos sienų. Liudas Vasaris pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu, tyliai maištauja. Jaunuolis nuo mažens jaučia stiprų ryšį su gamta, atsiskleidžia jo poetinis talentas. Vis dėlto, jis pabaigia kunigų seminariją, tačiau kunigo darbas jam nepatinka. Jam sunku suderinti kunigo ir poeto kelius. Didelę įtaką Liudo Vasario gyvenime padaro 3 jo moteris (Liucė, Auksė, Rainakienė), kurios įvairiapusiškai padeda atsiskleisti jo asmenybei. Nors ir po daugelio metų svarstymų ir abejonių, Liudas Vasaris išsprendžia vidinį konfliktą ir pasirenka poeto kelią.

Išreiškiama žmogaus, atsidūrusio kosmoso begalybės akivaizdoje, patirtis, veržimasis iš pilkos kasdienybės į paslaptingą romantinį svajonių pasaulį, neramios širdies skundas aiškiai nusako būseną („be galo liūdna“). Tokią būseną lemia nuskambėjęs pasaulio nepažinumo motyvas: „Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka“, o „tavo paties būtis“ bejėgė.

Sakalams suteikiama žmogaus dvasinių savybių: jie paniekina žemės sapnus, kelia žemei sąlygas, siekia saulės. Tos savybės maištingos ir dramatiškos. Sakalai įprasmina konfliktą tarp žmogaus dvasios žemumų (žemės) ir aukštumų (dangaus). Margi skalai tampa konflikto tarp žemės ir dangaus simboliu. Tai ir žmogaus dvasios konfliktas – tarp žemiškųjų vilionių ir aukštųjų idealų.

„Paniekinę žemės vylingus sapnus

Padangėje ištiesė savo sparnus.“

Jurgis Savickis

(1890 – 1952)

Modernizmas (ekspresionizmas).

Lietuvių diplomatas ir modernistinės krypties rašytojas.

Novelė „Ad astra“

Novelė „Vagis“

Novelė „Kova“

Novelė „Fleita“

Novelė „Mėnesiena“

Dalba

Vaikas

Vagis

Vaikas

Motina

Žiogas

Meilės tema

Jauno žmogaus brendimas

Žmogaus vienišumas

Žmogaus būtis

Žmogiški ryšiai

Žmogaus kančia

Kultūros, meno tema

Miesto ir kaimo santykis

Vertybių kaita

Ironiškai, pašiepiant tradicinio kaimo buities vaizdus, plėtojama nenauja lietuvių literatūroje žmogaus ir šuns tema. Pagrindinis veikėjas ūkininkas Dalba, reformatoriškų nuotaikų apimtas, nenustygstantis („Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti“). Taigi Dalba pasiryžta atsikratyti seno šuns. Regimas žiaurus, gėdos, orumo ir sąžinės netekęs nuniokoto kaimo atstovas. Nors šuo išgelbėja šeimininkui gyvybę, tačiau pastarasis neatsisako savo idėjos.

Atskleidžiama žmogaus brendimo, žmogiškųjų vertybių išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problema. Vaikas išlaisvina vagį, kuris jam asocijuojasi su kankiniu Kristumi. Vaikas jaučiasi pasielgęs kilniai, paskui tampa abejingas. Teigiama, kad moralė tikrovėje – tik veidmainystė. Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs ir egoistiškį, už gera dažnai atsimoka blogu.

Vaizduojamas išmintingas nelaimingas vaikas, trokštantis, kad jo šeima būtų normali, kad jo tėvas būtų toks pat „kaip ir kiti“, o ne „paprastas girtuoklėlis“, kad „mamanka“ nebūtų tokia graži. Aprašoma vaiko kova už motiną ir už savo gyvenimą. Parodomos vaiko ateities perspektyvos – blogio pergalė.

Vaizduojamas negailestingas pasaulis, o žmogus jame – tarsi marionetė. Tragiška bejėgio fleitininko Žiogo mirtis atskleidžia žmonių susvetimėjimą, godumą, abejingumą, nesaugumą.

Novelė apie sėkmingai karjeros laiptais lipantį vyrą. Autorius kelia naudos ieškojimo, apsimetinėjimo problemas, atskleidžia miesto gyvenimo rutiną, moters ir vyro santykių netvarumą.

Jonas Aistis

(1904 – 1973)

Neoromantizmas.

Vienas žymiausių lietuvių poetų neoromantikų, lyrinio, eleginio eilėraščio kūrėjas.

Eil. „Peizažas“

Eil. „Džiazas“

Eil. „Be tėvynės brangios“

Eil. „Atėjo vakaras“

Lyriniam „aš“ būdinga liūdnumo, tuo pačiu ir savita laimės nuotaika.

Lyrinis subjektas įvardintas.

Lyrinis subjektas įvardintas.

Meilė Tėvynei

Vaikystės prisiminimai

Gamtos grožis, ilgesys

Asmuo ir gamta

Žmogaus išpažintis

Kūrybos ir gyvenimo sankirta

Skausmas

Kančia

Tautos likimas

Išsakomas glaudus Tėvynės ir žmogaus ryšys, meilė gimtajai šaliai, kurią įkvepia gamtos grožis, prisiminimai.

„Laukas, kelias, pieva, kryžius,

Šilo juosta mėlyna,

Debesėlių tankus ižas

Ir graudi graudi daina.“

<.>

„Tik sukrykš lyg gervė svirtis,

Sušlamės daina klevuos.

Gera čia gyvent ir mirti!

Gera vargt čia, Lietuvoj!..“

Juntamos katastrofinės XX a. vidurio nuotaikos, gilios 1940 m. įžvalgos ir jos meninis apibendrinimas: patriotiniai pažadai liko netesėti. Tėvynės likimo atspindžiai.

„Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu

Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa“

Emigracijoje sukurta poezija skiriasi nuo prieškarinės – joje vyrauja tėvynės meilės, ilgesio motyvai, kaltės dėl paliktos ir negintos tėvynės jausmas.

„Be tėvynės brangios, be draugų ir be nieko

Alpsta mano širdis nejėgoj nuolatos,

Nykdama savyje nė žymės nepalieka,

O tyla šiurpulinga nepaliauja kvatot.“

Distancija kuriama pasitelkiant spektaklio logiką, polinkį į vaizdo teatrališkumą rodo pasikartojantis kaukės ir tikro veido motyvas.

„Atėjo vakaras, suraukęs antakius.

Kaip žmogžudys, krauju rankas sutepęs.“

<.>
„Tai vakaras netikras – mano sukurtinis“

Poetas atveria naivų, skaidrų ir trapų jausmą, jam svarbu perteikti įspūdį, sukrėtimą – gražu, graudu, liūdna.

„Švelni rugpjūčio vėsuma,

O širdis net ritmą lėtina.“

Henrikas Radauskas

(1910 – 1970)

Modernizmas.

Lietuvių poetas, vertėjas, estetas.

Eil. „Pasaka“

Eil. „Dainos gimimas“

Eil. „Fontanas“

Eil. „Stėlė

danguje“

Lyrinis subjektas įvairdintas.

Lyrinis subjektas įvairdintas.

Nėra lyrinio subjekto.

Lyrinis subjektas įvardintas.

Nėra lyrinio „aš“

Gamtos grožis (kaip įkvėpimas kūrybai)

Kūryba, kūrėjas (jo misija)

Priešprieša neoromantizmui

Meilė

Atsiribojimas nuo realybės

Pasakiškosios tikrovės kūrimas

Mirtis

Regimas tikrovės, atsidūrusios karo šešėlyje, ir pasakos susidūrimas. Atmetama tikrovė, tėvynės gamta, asmeniniai išgyvenimai, lyrinis subjektas remiasi menu, mitu, poetinio žodžio galimybėmis tarsi iš nieko sukuria savitą pasaulį.

„Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,

Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“

Atskleidžiamas poeto požiūris į kūrybą, apolitiškumas. Pateikiama kitokia kūrybos samprata, įprasminama Radausko koncepcija „menas menui“, kūrybos estetinė vertė.

„Aš nestatu namų, aš nevedu tautos,

Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“

Mirties ir gyvybės priešprieša. Gyvenimo tėkmė, kontrastai.

„Stambiais geltonais lapais liepos verkia.

Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.

O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,

Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.“

Išreiškiamas žmogaus būties apmąstymas, jo santykis su būtimi, vyrauja vaikiškas pasigėrėjimas, nostalgija. Kalbama apie naujųjų laikų žmogaus pasitikėjimą savimi, drąsius užmojus. Pateikiama savijauta žmogaus, praradusio senųjų vertybių atramą.

„Aš – kaip strėlė, kurią paleido vaikas

baltą obelį žaliam pajūry,“

„Aš – kaip strėlė, kurią stiprus ir jaunas

Medžiotojas į praskrendantį arą

Paleido, bet į paukštį nepataikė

Ir sužeidė didžiulę seną saulę“

„Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,

Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,

Nedrįsdama sugrįžt.“

Gamtos ir daiktų pasaulis. Daiktai netenkina įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų.

„Balti malūnai mala laiką,

Ir laikas byra ant kalnų“

Salomėja Nėris

(1904 – 1945)

Neoromantizmas.

Lietuvių poetė lyrikė.

Eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“

Eil. „Už gyvybę tu brangesnė“

Eil. „Maironiui“

Eil. „Dideliame name“

Eil. „Prie didelio kelio“

Eil. „Dainuok, širdie, gyvenimą“

Lyrinis subjektas įvardintas, labai lyriškas, jausmingas, stipriai išgyvenantis.

Tėvynės ilgesys

Meilė tėvynei

Įsipareigojimas tėvynei

Klaidų apmąstymas

Asmeninis pasaulis

Žmogaus ir gamtos ryšys

Moters likimas

Meilė

Išsakoma meilė Lietuvai, prarastai Tėvynei.

„Už gyvybę tu brangesnė,

Širdyje kur plaka.

Tas tegali pasigesti,

Kas tavęs neteko“

Lyrinis subjektas jaučia stiprius sąžinės priekaištus dėl padarytų klaidų. Atgailaujama, bausmė, kančia turi suteikti apsivalymą.

„Sako, mirdamas mane tu keikei,

O numiręs surūstėjai dar labiau.

Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:“

„Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,

Bus man atpildas skurdus“

Lyrinis „aš“ jaučiasi svetimas. Suvokia savo kaltę, bet nori ją atitaisyti, grįžti į savo tikruosius namus. Paralelė tarp žmogaus ir gamtos.

„Tu sausa žydėki, be lapelių!

O kaip man žydėt užmirštuolėlei?

O kaip man sugrįžt tokį kelią?“

Jaučiamas stiprus liūdesys, išgyvenimai, nostalgija, nusivylimas esama situacija, žmogaus bejėgiškumas istorinių situacijų verpete.

„Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,

Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.

Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,

Ir veria mus speigas lig šerdies pačos.“

Vaizduojamas dramatiškas žmogaus ryšys su gimtąja žeme, juntami žmogaus trapumo, prisiminimo motyvai.

„Dainuok, širdie, gyvenimą,

Vytautas Mačernis

(1921 – 1944)

Egzistencialistinė, filosofinė pasaulėjauta, modernizmas, katastrofų literatūra.

Intelektualiosios poezijos kūrėjas.

Gimė Plungės r. Nuo vaikystės išsiskyrė kaip minties ir proto žmogus. Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose studijavo anglų kalbą ir literatūrą, paskui – filosofiją. Daug skaitė, rengėsi būsimoms studijoms užsienyje, mokėsi kalbų (mokėjo 7). 1944 m. žuvo nuo atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros.

Pavasario sonetai iš ciklo „Metai“

3 sonetas

Rudens sonetai iš ciklo „Metai“

7 sonetas

21 sonetas

25 sonetas

Žiemos sonetai iš ciklo „Metai“

4 sonetas

„Vizijos“

Žmogaus gyvenimo prasmės paieška

Žmogaus, žmonijos misija Žemėje

Skausmas, neapykanta pasaulyje

Tėvų žemė, namai

Gimtinės svarba

Tiesos ieškojimas

Praeities ir dabarties priešprieša

Kūryba

Atgimsta dvasia, juntama žmogaus vienkartinio gyvenimo didybė. Žmogaus pažinimas ateina per patirtį.

„Praeinančiam pasaulyje praeisiu,

Kasdien suduždamas, bet išdidus“

Lyrinis subjektas patiria būties vienatvę, suvokia savo individualumą, vis klausia apie savo gyvenimą, trokšta pažintis save, suvokti žmogaus egzistenciją. Siekia suprasti žmogui skirto gyvenimo ir mirties klausimus.

„Vidunaktį dažnai

Aš pabundu,“

„Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų“

Lyrinis subjektas siekia kopti į dvasios viršūnes, vienatvėje auginti sielą.

„Mano siela šiandien sunkiai serga,

Degdama vienatvė liūdesio karščiu.“

Žmogaus noras pažinti. Žmogaus gyvenimo nežinomybė, beprasmybė.

„Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,

Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės“

Žmogaus vilties praradimas, absurdas, paviršutiniškas pasaulio suvokimas žmogui teikia laimę, o nuolatinis atsakymų ieškojimas – kančią.

„Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.“

Bronius Krivickas

(1919 – 1952)

Poetas, pokario Lietuvos partizanas.

Eil. „Dovydas prieš Galijotą“

Egzistencija

Gyvenimo tikslas

Laisvė

Mirties riba

Veikiantis ir kenčiantis žmogus

Garbė

Tėvynė

Pasiryžimas kovoti

Partizanų gyvenimas

Likimas

Juntama katastrofą patiriančio asmens širdgėla, girdimas sąmoningo piliečio balsas – kalbančiajam gėda, kad „visoj tautoj jau nėr kas gina / Vardą vieno iš visų dievų“

Balys Sruoga

(1896 – 1947)

Modernizmas.

Lietuvos poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas.

Vacekas

Hopė

Chimnicas

Arno Lėmanas

Fricas Zelionkė

Vacekas Kozlovskis

E. M. Remarkas

Antanas Škėma

(1911 – 1961)

Modernizmas.

lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, aktorius, režisierius, modernizmo atstovas, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje.

Antanas Garšva

Jonė

Žmogaus egzistencija

Emigracija (jos poveikis žmogui)

Kūryba

Kančia

Meilė

Susvetimėjimas

Absurdas

Mirties baimė

Asmenybės susiskaldymas

Laisvė

Darbas

Žmogaus likimas katastrofų laikotarpiu

Gyvenimo prasmė

Apmąstoma skaudžių XX a. įvykių nulemta emigranto patirtis. Romane vaizduojama Antano Garšvos gyvenimo istorija, bet į ją žvelgiama įvairiais požiūriais. Kūrėjo gyvenimo pabaiga tragiška: jis išprotėja.

Šis veikėjas:

Individualybę praradęs keltuvininkas numeris 87

Kasdienybei besipriešinantis poetas, pasirinkęs modernaus meno kelią

Ligos priepuolius patiriantis, tikėjimo krizę išgyvenantis, pasaulio katastrofų slegiamas nevykęs žemės gyventojas

Vyras, romantiškai žvelgiąs į meilę, bet dėl įvairių aplinkybių jos išsižadąs.

Justinas Marcinkevi-čius

(1930 – 2011)

Modernizmas.

Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, partinis bei visuomenės veikėjas.

Drama „Mažvydas“

Eil. „Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu“

Eil. „Lopšinė gimtinei ir motinai“

Martynas Mažvydas

Marija

Kasparas

Vilentas

Kristupas

Meilė tėvynei. Įsipareigojimas tėvynei

Lietuvos istorija

Tėvynės likimas

Gamta

Meilė

Darbas

Kūryba, kūrėjas

Knyga, raštas

Atsakomybė

Pareiga

Asmuo istorijos/politikos verpetuose

Atsiminimai/atmintis

Kalba

Tautinė tapatybė

Gailestis

Pagrindinis veikėjas – pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jis gyvena ir dirba Ragainėje, bet nuolat prisimena Vilnių. Jaunystėje jis pamilo merginą Mariją, išvadavusią Mažvydą nuo inkvizicijos teismo. Mažvydas persikelia į kitą Nemuno krantą, tampa pastoriumi, pamiršta Mariją. Dabar jam svarbu knyga, raštas, visuomeniniai reikalai. Po 20 metų atplaukia, kaip paaiškėja, jo sūnus ir praneša, kad motina apkaltinta raganavimu ir nukankinta, sūnus išsižada tėvo. Mažvydas p

. . .

Judita Vaičiūnaitė

(1937 – 2001)

Modernizmas.

XX a. antrosios pusės lietuvių miesto poetė modernistė ir vertėja.

Eil. „Barbora Radvilaitė“

Eil. „Trys gulbės“

Eil. „Saulėgrąža

Lyrinis subjektas įvardintas

Lyrinio „aš“ nėra

Miesto kultūra

Meilė

Kūryba

Kasdieninis gyvenimas

Vilniaus vaizdiniai

Būties šventumo jausmas

Laiko tėkmė

Miestas / architektūra

Kitokia gamta

Eilėraštyje kuriamas ne tik renesansinis Barboros įvaizdis, bet ir renesansinis miesto vaizdas. Vilnius prigesintas, drėgnas, spindi bokštai, bet svarbiausias yra išganingas lietus, nes jis prikelia, atgaivina, suteikia galimybę gyventi amžinai („Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę / vėl parvežė. / Ir prisikėliau, žemės prisilietus“). Už karūnos spindesio – trapi, emocinga, graži, savo kraštą mylinti moteris.

Eilėraštyje paukščiai tampa reikšmingu vaizdiniu. Lietuvių pasaulėjautoje paukščiai simbolizuoja kosmoso dinamiškumą, gyvybės nenutrūkstamumą, o gulbės yra susijusios su žmogaus dalia, likimu, su pasirinkimu. Ir skaičius trys yra ypatingas, magiškas. Vaičiūnaitės trys gulbės tarsi įveikia laiko ribą, perskrenda į kitą tūkstantmetį („virš pievų, / virš vandens sparnus išskėtusios / plasnoja gulbės trys/ į kitą tūkstantmetį.“) Žmonės jautriai reaguoja į laiko sandūras, jos sustiprina žmogaus likimo apmąstymą.

Eilėraštyje kalbama apie jaunystės miestą. Saulėgrąža, tarsi kilminga dama, iškyla virš to meto griuvėsių, nuolaužų, „išmėtytų plytų“ ir suteikia jam žavesio. Visuomet atsisukusi į saulę, sugerianti jos spindulius, netemdoma sukilusių dulkių debesų, saulėgrąža tarsi perima saulės funkciją. Ji – saulės simbolis žemėje, šviečianti, skleidžianti tą šilumą, kurią jaučia ir eilėraščio žmogus.

Aidas Marčėnas

(g. 1960)

Postmodernizmas.

Lietuvių poetas, kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Nacionalinės premijos laureatas (2005).

Gimė Kaune. Mokėsi Vilniuje, studijavo Lietuvos konservatorijoje. Poetas bendradarbiauja periodinėje spaudoje, skelbia eseistinius ir kritinius straipsnius, recenzijas.

Marčėnas autobiografijoje rašė: „Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė.“

Kūrybos kaip misijos deklaravimas Marčėną išskiria iš kitų šiuolaikinių kūrėjų. Poetas sieja save su poezija, išpažįstą kūrybą kaip žmonėms ir tautai reikšmingą veiklą.

Eil. „Erškėčių krūmas dūzgia“

Eil. „Pasaulis grįžta į žodį“

Eil. „Gimimo diena“

Eil. „Maironio prisikėlimas“

Kūryba, kūrėjas

Poezija – minties ir mirties vienuma

Harmonija, dieviškoji tvarka

Šiuolaikinio žmogaus pasaulėjauta

Vertybių krizė

Vienišumas

Žaismingu stiliumi autorius atskleidžia slapčiausius pasaulio sąryšius, „būtiškuosius gaudesius“

„erškėčių krūmas dūzgia

pilnas tavęs ir tekančios saulės

mano laikas teka greičiau

nei turėčiau kalbėti

todėl nežinau“

Poezija yra pasaulio tapsmas žodžiu; prie to poetas tik prisideda, jis to neinicijuoja.

„pasaulis grįžta į žodį: žiūrėk

kaip tampa žodžiu šitas vakaras

šitas ruduo kurio pauzėje

tu ir aš tampame žodžiais“

Lyrinis subjektas su užsidegimu, vos ne aistringai kalba apie mirtį.

„jauna mirtis ji vaikščioja po sodą

jos veidas lyg viduramžių madonos

ji liečia astrą ir drugelį Dieve

kiek daug šviesos su manimi ją sieja“

Kritikuojami žmonės dėl tautiškumo praradimo, nesipriešinimo kitoms kultūroms, prisitaikėliškumo, Tėvynės apleidimo.

„pirmąsyk nekenčiu nes turiu kažkaip pasakyti
jums kur priesaikas krankiat nagais įsikibę į Vytį
jums kur mykiate garsiai kaip mylite brangią tėvynę
užu marių neriat vos pievoj į mėšlą įmynę
jums kur spiritus sanctus išmainot į spirt pitjavoi
tai tokių degradantų paleidot gražioj Lietuvoj
ei vergai ubagai atsisagstę prieš vakarus rytus
jei atjotų totoriai dabar jus kaip bandą varytų
jei atjotų koks vokietys kaip gaidys tarpe vištų
rištų jūsų dukras jūsų moterys pačios atkištų
avinėliai vilkai narsiai kriuksintys paršai prie lovio
o jei dirbs koks arklys po žeme jam namai ir gerovė
kiauliagalvių puota velniui dūšią pardavę lietuviai
jūs ne mano tauta čia tik protėviai mano dar guli
koks jūs laukia rytojus pralojus tėvynę aure tai
prasivogusiems rojus pragare teprasmenga poetai“

Poezija – tai tiltas, nutiestas tarp mirusių ir gyvųjų. Tai tarsi laikinųjų pokalbis su amžinybe. Amžinybė įeina į poeto sąmonę ir išsklaido laikinumo baimę.

„per naktį aš nebijosiu galvot apie žolę

kurios baltos šaknys apraizgys mano kūną

ir apie žolę kuri užžels

Jurgis Kunčinas

(1947 – 2002)

Postmodernizmas.

Poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Tūla

Nesuprasto menininko tragedija

Sovietinis laikotarpis

Meilė

Vidiniai žmogaus pasaulis, jausmai

Kūryba

Žmonių prisitaikymas prie laikotarpio

Miestas, Vilnius

Laisvė

Bohema

Kasdienybės tėkmė

Istorija

Neįmanoma meilės istorija, atsiradusi iš beribio sielos alkio, rašyta poeto ranka. Ši istorija apie paprastą, tačiau subtilią merginą Tūlą, kurią prisimena ir apie kurią pasakoja pagrindinis romano veikėjas: „Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus.“ Romane pinasi Vilniaus senamiesčio, sovietmečio realijų vaizdai ir intymus žmogiškųjų ryšių pasaulis.

Ryški sovietinių laikų inteligento valkatystės tema. Romane valkatos gyvensena apibūdinama labai vaizdžiai: „Turi susilieti su gatve, rūku, paturgės kiosku ir šaligatvio plyta, su garu, dūmais, derva, keiksmažodžiais ir sausu dulkių sūkuriu virš priemiesčio dykynės.“

Romano veikėjas – laisvamanis, girtuoklis, pabuvęs ir kalėjimuose, ir ligoninėse, nuolat geriantis, išgėręs arba ketinantis gerti. Vilnius yra jo namai.

„J. Kunčino vaizduojamas personažas nėra visiškas valkata – jis dar visada išlaiko trūkinėjančius, bet iki galo nenutrūkstančius saitus su sociumu, su tvarkinguoju pasauliu – su tais žmonėmis, kurie turi pagrindą po kojomis ir kurie, daugiau ar mažiau pripažindami jo socialines teises, jam neretai padeda – gelbsti iš sunkių situacijų, nors kartais ir nusigręžia“

Marius Ivaškevičius

(g. 1973)

Postmodernizmas.

Lietuvių poetas, kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Nacionalinės premijos laureatas.

Gimė Molėtuose. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Dirbo laikraščių redaktoriumi, žurnalistu, režisieriumi. Jauniausios lietuvių rašytojų kartos atstovas, prozininkas ir dramaturgas. Autorius ir pats režisavo ne tik savo pjeses, bet ir kelis dokumentinius filmus.

Kazimieras Pokštas (Kazys Pakštas (1893 – 1960) – geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas)

Salė (Salomėjos Nėries prototipas)

Steponas

Stasys

Frenkas

Gerbutavičius

Istorinis laikas

Kūryba

Tautinė tapatybė, jos praradimas ir paieškos

Emigracija

Globalumas

Pagrindinis kūrinio veikėjas Pokštas sukuria lietuvybės išsaugojimo planą – perkelti šalį į Madagaskaro salą ir ten sukurti atsarginę tėvynę. Pokšto vizijoje tautiškumas susijęs su pačia žeme, teritorija, vieta, klimatu, ir todėl siūlymas išsikelti, pakeisti šalies vietą, kad išlaikytum tautiškumą, tarsi perbraukia jo svarbą. K. Pokštas teigia: „Tautą augint vertikaliai. Išrankiokim iš palovių užmestą lietuvybę. Išveskime naują gentkartę iš mūsų mišrių veislių.“ Jei J. Marcinkevičiaus lūpose ,,Lietuva“ skamba kaip malda, kaip priesaika tautai ir tėvynei, tai M. Ivaškevičiaus kūrinyje šiame žodyje vien pašaipa ir ironija: „Lie“ – tai kuomet žmogus pradeda pratartį apie lietų, bet užbaigti negali. „Tu“ – tai kuomet mes kreipiamės į draugą, taipgi į priešą bei į juodašiknius. „Va“ – tai nustebęs šūksnius regintis senąjį svietą, kurs su nauju susimaišęs ateitį nužymės“.

Neįgyvendinamos veikėjo idėjos tarsi atskleidžia gražesnio, ramesnio pasaulio ilgesį. Bandoma pabėgti nuo ideologijos gniaužtų, įteisinti amžinųjų vertybių neliečiamumą.

Remiantis šiuo kūriniu galima padiskutuoti apie dabartinį lietuvių veržimąsi į išsvajotuosius Vakarus, norą pabėgti nuo savo šaknų, savęs niekinimo sindromą, nekritišką Vakarų vertinimą. Provincialumas anaiptol ne geografinė samprata – žmogus pats apie save kuria tą pasaulį, kurį nori matyti. Provincialumas pasireiškia nesugebėjimu mąstyti globaliai, o veikti lokaliai, nesugebėjimu įvardyti ir įvertinti savo norų ir galimybių. Ar nesuklumpame ir mes, kaip suklupo Pokštas, sugebantis mąstyti globaliai, daug žinantis, išsilavinęs, tačiau nesuvokiantis, kad gerovę galima kurti ir čia Lietuvoje.

Join the Conversation