11-12 klasių kūrinių trumpos analizės

1358 0

11- 12 klasės lietuvių literatūros kūrinių apibendrinimas

2013- 2014 m.m.

Autorius

Epocha, srovė

Kūriniai

Veikėjai (vardai)

Užuominos, citatos, trumpas turinys

Martynas

Mažvydas

(Apie 1510 – 1563)

Renesansas.

Tautinė tapatybė

Žmogaus ir visuomenės netobulumas

Socialinis teisingumas

Tikėjimas/ Dievas

Pažinimas, švietimo svarba

Kreipiamasi į žmones, raginant juos skaityti knygas, tikėti krikščioniškąjį Dievą, puoselėti gimtąją kalbą.

„Broliai, seserys imkiat mani ir skaitykiat“

„Skaitykiat ir duokit ing rankas kiek vaiko, kaip žemaičio, taip lietuvinyko“

„Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskiat. Visas velniuvas, deives apleiskiat“

„.Geresniai atmen arti, nent poterį byloti“

„Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti,

Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti.

Aitvars ir deives to negal padaryti. Bet ing peklos ugnį veikaus gal įsstumti.“

M. Daukša „Postilė“

Mikalojus

Daukša

(Tarp 1527 ir 1538 – 1613)

Renesansas.

Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, XVI a. lietuvių raštijos, kontrreformacijos veikėjas, gimtosios kalbos teisių gynėjas, kunigas.

Kilęs iš Kėdainių, ėjo Krakių klebono ir Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas.

1595 m. iš lenkų kalbos išvertė „Katekizmą“ (Pirmoji LDK išleista lietuviška knyga).

Meilė tėvynei

Tautinė tapatybė

Įsipareigojimas tėvynei

Tvarkos idėja

Tikėjimas/

Dievas

Išmintis

Gimtosios kalbos svarba

Kalba iškeliama kaip didžiausia vertybė, o Bažnyčia – žmonių švietėjas. Nuogąstaujama dėl tautos išnykimo.

„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“

„Kalba yra bendras meeilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“

„Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“

Jonas

Radvanas

(XVI a. vid – 1592)

Renesansas.

LDK poetas, evangelikas reformatas.

Herojinis epas „Radvilijada“

Meilė tėvynei

Tautinė tapatybė

Įsipareigojimas tėvynei

Asmuo ir gamta

Tauta ir gamta

Pasiaukojimas

Heroizmas

Asmuo istorijos/

politikos verpetuose

Gamta –

Lietuvos didybės simbolis

Didiko patrioto, tėvynės gynėjo išaukštinimas

LDK didybė, aukštinama gamta, valdovai. Supriešinama dabartis ir praeitis, norima stiprinti dabartį, parodoma, kad tik didinga tauta gali sukurti galingą valstybę.

„Miegot ant šlovės svetimos – negarbinga“

„Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė.“

„.Juk nuo Baltijos iki Juodosios

valdo lietuviai žemes, o šlove ir Olimpą pasiekia.“

„Gūdūs miškai čia turtus neapsakomus slepia. Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro.“

„Šitos štai žemės vaikai – lietuviai, ryžtingi sūduviai,

jotvingiai – žmonės, mirties nebiją,.“

„.Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį/vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės žemes.”

Motiejus Kazimieras

Sarbievijus

(1595 – 1640)

Barokas.

Vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius.

„LEMTIES ŽAIDIMAI“

Eil. „Kristupui Levinijui“

Eil. „Telefui Likui“

Eil. „Janui Libinijui“

Eil. „Pauliui Kozlovijui“

Nėra aiškiai įvardintas, kalbama „mes“ vardu

Lyrinis aš įvardintas, kalbama „mes“ vardu.

Lyrinis aš įvardintas, kalbama I asmeniu.

Stoiška asmenybės laikysena

Žmogaus ir visuomenės netobulumas

Žmogaus dora

Saikas

Mirtis/

Netvarumas

Žmogaus lemtis

Tikėjimas/

Dievas

Dvasinio pasaulio turtingumas

Savęs ieškojimas

Teigiama, kad žmogus prieš laiką yra bejėgis, žmogus keičiasi, nestovi vietoje.

„Krispai, nuolatos atsimink, kol gyvas:

Greitai pasibaigs maloni jaunystė. Godūs ją nuneš vis nauji mėnuliai – Laikas nestovi.“

Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu it sviediniu: tai švysteli jį į padanges, tai leidžia tėkštis žemėn.

“Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal.

Šitaip išlekia kamuolys,

Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas:

Čia jis siekia dangaus skliautus,

Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša”

Doras žmogus vengia didžiavimosi, buvimo dėmesio centre.

“Dorybė vengia, net jei ve

erta yra,

Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių toliau, Tuo mus rečiau pasieks pavydas:”

Teigiama, kad meilė staiga aplanko kiekvieną žmogų, tačiau kartą pasitraukus, ji palieka didelę žaizdą – dvasinį žmogaus skausmą.

„Skubinu, taikinį aš mėginu be žaizdos užkliudyti:

Jau negalėčiau sužeist: sykį jau buvo žaizda.“

Kristijonas Donelaitis

(1714 – 1780)

Apšvieta.

Evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, pietistas.

Teigiami („viežlybieji”) būrai:

Pričkus (kaimo seniūnas), Seimas (paskutiniai žodžiai jo), Lauras, Krizas (turtingasis būras), Enskys

Neigiami būrai („nenaudėliai”):

Slunkius (tinginys), Pelėda, Plaučiūnas, Dočys (teisme išdrįsta apkaltinti ponus)

Tautinė tapatybė

Tauta ir gamta

Stoiška asmenybės laikysena

Tvarkos idėja

Darbo etika

Žmogaus dora

Socialinis teisingumas

Tikėjimas/Dievas

Harmoningas pasaulis

Žemdirbio gyvenimo vertė/etika

Moters tema

Saikas

„O štai kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm Ir gaivinančią mums dievs vėl vasarą davė, Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo.”

„Tau, žmogau, mielsdievs daugių daugiaus dovanojo.“

Pasaulio tvarka nulenta Dievo.

„Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir budavodams,

Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido

Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė.“

„O vei, kožnądievs vis su pasimėgimu sotin.“

Aukštinamas darbas, atskleidžiama jo nauda žmogui: dirbdami būrai yra sveiki ir neserga ligomis.

„Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,

Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.”

Atsispindi tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo idėjos.

„Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu

Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt“

Skelbiamos visuotinumo, bendruomeniškumo idėjos.

„O vei vos ašma diena po tam pasirodė,

Štai visi kaimynai svodbiškai pasirėdė“

Adomas Mickevičius

(1798 – 1855)

Romantizmas.

Žymus lenkų romantikas, kurio kūriniai persmelkti lietuviškos dvasios.

Eil. „Romantika“

Eil. „Odė jaunystei“

Ciklas „Krymo sonetai“

Sonetas „A

Akermano stepės“

Romantinė poema „Vėlinės“ (II ir IV dalis)

Mergaitė, lyrinis subjektas

Lyrinis aš įvardintas. Jausmingas, siekiantis idealų, trokštantis kurti visuomenės labui.

Lyrinis subjektas aiškiai įvardintas. Svajingas, nuliūdęs, jaučiantis nostalgiją.

Angelėlis (brolis ir sesuo)

Šmėkla (buvusio pono vėlė)

Varnas (baudžiauninko vėlė)

Pelėda (baudžiauninko vėlė)

Mergina

Gustavas

Tadas

Meilė tėvynei

Įsipareigojimas tėvynei

Žmogaus ir visuomenės netobulumas

Skriauda

Žmogaus dora

Žmogaus santykis su kitu žmogumi

Socialinis teisingumas

Gyvenimo prasmės paieškos

Gyvenimo pilnatvė

Mirtis/Netvarumas

Savęs paieška ir pažinimas

Laimės sąvoka/paieškos

Jauno žmogaus siekiai

Meilė

Gerumo teigimas

Žmogaus orumas

Asmens vienišumas

Moters tema

Liūdesio tema

Mergaitė labai gedi mirusio savo mylimojo. Ji įsivaizduoja bernelį esant šalia, mėgina su juo pasikalbėti. Minia nesupranta mergaitės, nes mergaitė gyvena savo romantiniame pasaulyje, vadovaujasi jausmais, o minia yra paprasta, žemiška, tiki tik tuo, ką aiškiai mato.

Pasaulis romantikams atrodo negyvas, bejausmis, jie mato širdimi, o realistai – akimis.

„Negyvos jo tiesos nerūpi liaudžiai,
Smulkmenas jis teįstengia patirti;
Stebuklų, gyvųjų tiesų nejaučia!
Širdį turėk, žvelk į širdį.“

Žmonės, ypač jaunimas, kviečiami būti vieningiems, kartu imtis didžių darbų, stoti į kovą prieš nedorus poelgius, siekti sukurti gražią, patrauklią šalį. Reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas ryžtas.

“Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!

O, duok, jaunyste, man sparnus!

Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,

Pakilsiu rojun, į kraštus,

Kur įkvėpimas kuria stebuklus,”

Lyrinis subjektas keliauja nežinoma kryptimi ir ilgisi toli esančios tėvynės. Tremtinys nori išgirsti kvietimą, tolimą šauksmą iš gimtojo krašto, tačiau jo niekas nelaukia.

“Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.

Įsiklausau tyloj. Išgirst ausis galėtų

Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks ne

ešaukia.”

Antroje dalyje per Vėlinių apeigas iššauktos vėlės pasakoja savo istorijas atskleisdamos svarbiausius žmogaus gyvenimo principus.

„Kas šios žemės vargų nepatyrė,

Tas saldybių dangaus neragaus.”

“Kas nepalietė žemės nė sykį,

Tam į dangų įeit nevalia.”

“Kas nebuvo žmogum niekados,

Tam žmogus ir padėti negali.”

Tai trys maksimos, kurios aprėpia žmogaus gyvenimą, atskleidžia moralinę pareigą būti žmogiškam, gyventi ne vien sau. Taip A. Mickevičius išaukština socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas.

Visa ketvirta poemos dalis – atsiskyrėlio Gustavo monologas, kuriame jis apmąsto dramatišką savo likimą, meilės ir kančios istoriją: jis ieškojo idealios meilės, rado ją, bet mylimoji pasirinko žemiškus turtus.

Poemoje idiliškai vaizduojamas XIX a. pradžios bajorų gyvenimas: grįžtama į vaikystės žemę, tapomas senosios bajorijos paveikslas, aprašoma buitis, papročiai, piešiamas įspūdingas Lietuvos peizažas. Kūrinyje rutuliojama dviejų bajorų šeimų nesantaikos tema: atskleidžiama Tado ir Zozės meilės istorija. Kūrinio pabaiga šviesi – kivirčai blėsta, viltys atskurti valstybę stiprėja, Tadas paleidžia kaimiečius iš baudžiavos. Poema persunkta petriotinių motyvų, drąsos, kilnumo, teisingumo.

“Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis;

Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus,

Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus.”

„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!

Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato.”

V. Kudirka eilėraščiai

Antanas Baranauskas

(1835 – 1902)

Romantizmas.

Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas.

Gimė Anykščiuose pamaldžių ir darbščių valstiečių šeimoje. Gyva anykštėnų šnekta, giesmės ir liaudies dainos, pasakojimai brandino poetinį Baranausko talentą. Pažintis su Karolina Praniauskaite paskatino kurti lietuviškai. S

. . .

Ryški sovietinių laikų inteligento valkatystės tema. Romane valkatos gyvensena apibūdinama labai vaizdžiai: „Turi susilieti su gatve, rūku, paturgės kiosku ir šaligatvio plyta, su garu, dūmais, derva, keiksmažodžiais ir sausu dulkių sūkuriu virš priemiesčio dykynės.“

Romano veikėjas – laisvamanis, girtuoklis, pabuvęs ir kalėjimuose, ir ligoninėse, nuolat geriantis, išgėręs arba ketinantis gerti. Vilnius yra jo namai.

„J. Kunčino vaizduojamas personažas nėra visiškas valkata – jis dar visada išlaiko trūkinėjančius, bet iki galo nenutrūkstančius saitus su sociumu, su tvarkinguoju pasauliu – su tais žmonėmis, kurie turi pagrindą po kojomis ir kurie, daugiau ar mažiau pripažindami jo socialines teises, jam neretai padeda – gelbsti iš sunkių situacijų, nors kartais ir nusigręžia“

Marius Ivaškevičius

(g. 1973)

Postmodernizmas.

Lietuvių poetas, kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Nacionalinės premijos laureatas.

Gimė Molėtuose. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Dirbo laikraščių redaktoriumi, žurnalistu, režisieriumi. Jauniausios lietuvių rašytojų kartos atstovas, prozininkas ir dramaturgas. Autorius ir pats režisavo ne tik savo pjeses, bet ir kelis dokumentinius filmus.

Kazimieras Pokštas (Kazys Pakštas (1893 – 1960) – geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas)

Salė (Salomėjos Nėries prototipas)

Steponas

Stasys

Frenkas

Gerbutavičius

Istorinis laikas

Kūryba

Tautinė tapatybė, jos praradimas ir paieškos

Emigracija

Globalumas

Pagrindinis kūrinio veikėjas Pokštas sukuria lietuvybės išsaugojimo planą – perkelti šalį į Madagaskaro salą ir ten sukurti atsarginę tėvynę. Pokšto vizijoje tautiškumas susijęs su pačia žeme, teritorija, vieta, klimatu, ir todėl siūlymas išsikelti, pakeisti šalies vietą, kad išlaikytum tautiškumą, tarsi perbraukia jo svarbą. K. Pokštas teigia: „Tautą augint vertikaliai. Išrankiokim iš palovių užmestą lietuvybę. Išveskime naują gentkartę iš mūsų mišrių veislių.“ Jei J. Marcinkevičiaus lūpose ,,Lietuva“ skamba kaip malda, kaip priesaika tautai ir tėvynei, tai M. Ivaškevičiaus kūrinyje šiame žodyje vien pašaipa ir ironija: „Lie“ – tai kuomet žmogus pradeda pratartį apie lietų, bet užbaigti negali. „Tu“ – tai kuomet mes kreipiamės į draugą, taipgi į priešą bei į juodašiknius. „Va“ – tai nustebęs šūksnius regintis senąjį svietą, kurs su nauju susimaišęs ateitį nužymės“.

Neįgyvendinamos veikėjo idėjos tarsi atskleidžia gražesnio, ramesnio pasaulio ilgesį. Bandoma pabėgti nuo ideologijos gniaužtų, įteisinti amžinųjų vertybių neliečiamumą.

Remiantis šiuo kūriniu galima padiskutuoti apie dabartinį lietuvių veržimąsi į išsvajotuosius Vakarus, norą pabėgti nuo savo šaknų, savęs niekinimo sindromą, nekritišką Vakarų vertinimą. Provincialumas anaiptol ne geografinė samprata – žmogus pats apie save kuria tą pasaulį, kurį nori matyti. Provincialumas pasireiškia nesugebėjimu mąstyti globaliai, o veikti lokaliai, nesugebėjimu įvardyti ir įvertinti savo norų ir galimybių. Ar nesuklumpame ir mes, kaip suklupo Pokštas, sugebantis mąstyti globaliai, daug žinantis, išsilavinęs, tačiau nesuvokiantis, kad gerovę galima kurti ir čia Lietuvoje.

Join the Conversation