Meilės laiškas

 

Šiandien miniomis plaukiančiose miesto gatvėse supratau visą tiesą. Tu mano vienintelis. Tu mane glostai šiltais motociklų riaumojimo perkoštais vasaros vakarais ir ankstyvomis žiemos naktimis, kai plaukai skęsta tirpstančiose snaigėse, o gal snaigės plaukuose. Dievinu tavo kvapą. Tavo saldžią muziką, sklindančią iš perpildytų lauko kavinių. Užmiegu su tavimi, pabundu tavyje. Žiūriu į tave visas amžinybes, kai tik akys neužmerktos. Ir myliu tave visokį. Kartais liūdną ir svajingai šaltą, kartais spindintį gyvybe. Kasdien tas pats, bet kartu ir kitoks, nepakartojamas, nuolat kintantis. Perku nauujus žemus batukus, kad kojos nepavargtų nuo nesibaigiančių klaidžiojimų su tavimi. Tau auginu kaktusus ant palangės, kad kartą metuose pražydę papuoštų mūsų kasdienybę.

Aš kartą tave fotografavau. Tam skyriau visą dieną. Šimto nuotraukų nepakanka parodyti net mažytę tavo dalelę. Gal tik užgriebti ploną giją iš neaprėpiamos esmės. Svajoju atsispausdinti visas tas nuotraukas ir išklijuoti jomis savo kambario sienas, lubas, spintas. Kad visada jausčiau tave šalia, kad niekada nepamirščiau, koks man esi brangus.

Mane metė. Ne vienas mane metė. Ne vieną mečiau ir patti. Ir paguodos visada ieškodavau tavo glėbyje. Niekada neatstūmei. Kantriai laukdavai, kol grįšiu, jei išvykdavau į pajūrį. Kantriai ir tyliai. Man gera būti tavo dalimi. Gera jausti, kad pripildau tave tos šilumos, kurią pajaučia net svetimi, matantys tave pirmą kartą gyvenime. Sak

ko jie paprastai pas tave grįžta vėl ir vėl.

Ir taip be proto jauku pagalvojus, kiek dar nepamirštamų naktų man padovanosi. Tavo bučiniai, tavo glamonės, kai lūpos neliečia, tik praslenka per milimetrą nuo pilvo. Mmmm. Lyg valgytų plaktą grietinėlę nuo mano kūno. Tu – tas vienintelis. Visi kiti – tik šešėliai. Praslenka, paliečia, dingsta. O tu visada mano. Aš visada tavo. Vienintelis, nuo kurio priklausoma būti nebijau. Tu man amžinai. Amžinai mums visiems. Myliu tave. Ne įsimylėjau, bet myliu. Nuo akimirkos, kai prieš dvidešimt trejus metus susidūrėme pirmąkart, kai paėmei mane, sveriančią visus tris su puse kilogramo, į savo glėbį. Tu mane užauginai, išauklėjai ir išmokei naktimis balkone rinkti žvaigždes, pavasarį laukti grįžtančių kregždžių ir klausytis greitkelio baltosiomis vasaros naktimis. Ir supažindinai su asmenybėmis, kurrių nepažinti būtų nuodėmė. Ir kuždėjai paslaptis, miegančias laike. Tau visada būsiu ištikima. Visada. Neišduosiu, nepaliksiu ir neiškeisiu į kitą.

Ir aš tavęs neidealizuoju. Nes esi iš tikrųjų tobulas. Man jaukiausia tavo širdyje. Pavydžiu turintiems joje savo kampelį.

Niekada nežinau, kur mane nuvesi rytoj. Tik žinau, kad visą gyvenimą kartu užvertę galvas gersime vasaros liūtis, nuplaunančias nešvarias mintis. Ir pravažiuodami smalsiai stebėsim Antakalnio žiede miegančius troleibusus. Man gera žinoti, kad visada esi ir būsi šalia. Esi mano pasaulis. Mano Vilniau.

7 thoughts on “Meilės laiškas”

  1. laabai patiko, jaukiai paarasyta;-) Tiesa,pradzioje maniau,kad rasai apie vyra,bet.. as irgi myliu, dievinu savo Vilniu..IR ilgiuosi! turbut dabar MANO MIESTE be galo grazu, zalia…

    Reply
  2. ir man patinka Vilnius ilga laika svajojau apie ji… kol nepamaciau Aberdino skotijoje…

    Reply
  3. Na, kai skaičiau, atrodė kaip gera turėt tokį žmogų.
    Tada šast ir VILNIUS.
    Hmmm… Pabandžius įstatyti visada žodį Vilnius, tai kartais labai keistai skamba, bet tai labai gražios metaforos 😉
    Beje, Vilnius yra ir vaikino vardas. Mačiau, kažkada yra vardadienis 🙂
    Gražu

    Reply

Leave a Comment