Skolos, kurias turime grąžinti sau

Rytą, kai privalėjau keltis labai anksti ir, kai purkštaudama lipau iš lovos, pasižadėjau sau kompensuoti tas tris palaimingo miego valandas. Tai buvo prieš mėnesį, o aš mintyse juokauju, kad kaupiasi palūkanos ir teks savaitgalį snūstelėti visą parą.

Kiaurą dieną bėgiojau iš taško A į tašką B ir taip toliau iki pat abėcėlės pabaigos, nerasdama penkių minučių ką nors įsimesti į maršą grojantį pilvą. Žadėjau sau fantastišką vakarienę, bet vos vakare nusispyrusi batus, griuvau ant sofos tuoj pat užsnūdau. Iki ryto. Jau mėnesį bandau ištaikyti laisvesnę popietę ir apllankyti seną draugę, bet vis pritrūksta beširdžio laiko.

Tačiau yra skolų, kurios nepriklauso nuo skrandžio būklės ar miego valandų. Kurias kartais įstengia panaikinti laikas, bet ir jis ne viską gali.

Tokios skolos sunkiausiai “nurašomos” į nuostolių sąrašą.

Būna gyvenime akimirkų, kai kažkas tarsi užspaudžia gerklę ir žodžiai, kurie galėtų daug ką pakeisti taip ir lieka neištarti. Tą lemiamą akimirką, tylėjimas kainuoja brangiau už nepriimtą atsiprašymą ar skaudinantį, bet tiesų paaiškinimą, kodėl nuo šiol po vieną bus geriau. Ta akimirka pralekia šviesos greičiu ir niekada jau nepavyksta jos sugrąžinti ir įšttaisyti. Tik pasąmonė vis dar tiki stebuklais ir tūkstančius kartų išanalizuoja visus įmanomus scenarijus sėkmės atveju. Bet skola lieka. Ji gyvena sieloje tarsi baltas dienoraščio lapas: diena seniai praėjo, o jos įvykai nepasibaigę, netikri, aptirpę, bet kartu ir gyvi.

Mano skolos laikas nen

nurašė, ją tebeturiu ir šiandien: kai Jis ėjo pro duris, aš nepaklausiau “Kodėl?” Išdidumas tuomet atėmė balsą, o dabar, kai praėjo keli metai, aš jaučiu savyje tos akimirkos skolą. Kada nors aš tikiuosi ją grąžinti. Susitiksiu ir būtinai paklausiu. Ne todėl, kad jaučiu kokią nors beprotišką nostalgiją praeičiai, o todėl, kad surikiuočiau tvarkingai savo gyvenimo faktus ir galėčiau senatvėje palikti tvarkingą buhalteriją. O kol kas, iškepsiu savo ypatingąjį pyragą ir skubėsiu pas Aureliją (draugę, su kuria planuoju susitikti susitikti jau visą mėnesį). Nė vienas bankas juk nereikalauja visos sumos iškarto, tad šiandien bus mano pirmasis įnašas į skolų sąskaitą.

8 thoughts on “Skolos, kurias turime grąžinti sau”

  1. Praeitis – keistas dalykas. Jos nesinori nesiotis su savim, bet kartu nesinori ir paleisti. Ypac, jeigu liko bent vienas kabliukas.. Norisi ji "atlenkti", istiesinti… Kad nebeuzkibtum dar karta.. Indre, jei turesi proga, butinai paklausk visko, kas tau rupi 😉 Linkiu, kad proga turetum 😉

    Reply
  2. Skolas reikia atiduoti. Visas iki vienos. Ir predeti reikia butent nuo tu mazyciu – desimcia minuciu ankstesnis nuejimas miegoti, pietus su drauge vietoj dalykinio susitikimo. Bukim saziningi – kai nori, viska galima sustumdyti taip, kad skolos kauptusi kuo maziau….

    Reply
  3. Geriausia tai gyvenime elgtis pagal principa "geriau gailetis to, ka padarei, negu to, ko nepadarei". Bent jau as taip darau. Todel maziau yra dalyku, kuriuos tureciau irasyti i koki nors skolu ar dar koki panasu sarasa.

    Reply
  4. Na, man atrodo, kad geriausia visai nesigaileti – kas buvo, tas buvo. Juk nebepakeisi! Galima (ir reikia) tik mokytis is savo klaidu ir veliau tokiu paciu nekartoti. Ne visada gaunasi, bet kai nesigauna, galima tai vertinti kaip klaida ir is jos velgi – pasimokyti.

    Reply
  5. turiu dvi baises savybes tai; tesiu pazadus ir atiduodu visada skolas.jai konors neivygdyciau sugrausciau save kaip kirminas. tai geriau viska issakyti neatideliojant. ir nerasykit visko i skolu sasiuvini, nes pajusit ,kad jis pilnas…

    Reply
  6. Skolas butina atiduoti, bet vidinės dažniausei passilieka mums, kaip kalaidos dėl kuriu kai kada per vėlu save griaušti. Nebent butu koks atsitiktinumas…

    Reply

Leave a Comment