Didelės ir mažos pastangos

Šiandienos tinklaraščio įrašo temą įkvėpė mūsų skaitytojos, pasivadinusios “jinais jinais” komentarai. Po straipsniu apie pyktį ir netoleranciją internete užsimezgė įdomi diskusija, kuri nukreipė mano mintis visai nauja linkme – tolyn nuo pradinės temos. Taigi šiandien noriu pasidalinti savo apmąstymais apie dideles bei mažas pastangas ir jėgas, reikalingas sumanymams įgyvendinti, tikslams pasiekti.

Paprasčiausias pavyzdys. Įprasta darbinė situacija – straipsnio užbaigimo terminas artėja, o dar tiek daug nepadaryta. Kaip elgtis? Per daug nepersistengiant parašyti kaip spėsiu ir kaip išeis ir atiduoti skaitytojų teismui? Ar vis tik paaukoti vieeną kitą vakarą ar net naktį ir išspausti geriausią rezultatą, kokį tik sugebu? Skaitytojai bei viršininkai, žinoma, bus labiau patenkinti, jei pasirinksiu antrąjį variantą. Bet ar tai geriausia man? Aš liksiu neišsimiegojusi, pavargusi. Nobelio premijos ir stebuklingo algos pakėlimo irgi turbūt nesulauksiu. Savaitei po savaitės kartojantis tokiam scenarijui darysis vis sunkiau, jėgos seks, o galiausiai nuo persidirbimo gali nuvažiuoti stogas. Tuomet gerai nebus niekam, nors ir turėsiu parašiusi krūvą nuostabių darbų.

Turbūt daugeliui iš Jūsų pažįstamos tokios dilemos. Tik dažnai man atrodo, kad nuoo mūsų valios mažai kas priklauso. Tarsi įgimta. Vienas į pareigas žiūri pro pirštus, gyvena atsipalaidavęs ir niekada nepersistengia, bet kažkaip praslysta. Kitas nemoka daryti atsainiai – yra tikras perfekcionistas. To rezultatas – persidirbimas. O atitinkamo įvertinimo neretai ir nesulaukia. Tik išsekina save.

Tai tik vie

enas pavyzdys. Tačiau panašūs scenarijai klostosi ir asmeniniame gyvenime, ir dar daugelyje sričių. Kad ir tarpusavio santykiuose. Kažkas labai rūpinasi antrąja puse, tenkina užgaidas jai vos piršteliu pamojus, negali atsipalaiduoti, nes bijo būti paliktas. O kažkas tiesiog myli kitą, bet visų pirma – save. Ir sukuria laimingus pilnaverčius ar bent jau sau naudingus santykius.

Tai vis tik kas geriau: ar persistengti, ar stengtis per mažai? Manau, svarbiausia rasti balansą. Atsirinkti, kas gyvenime svarbiausia ir toms sritims skirti daugiausiai dėmesio, o į kitas žiūrėti ne taip rimtai. Reikia mokėti apsispręsti, pavyzdžiui, ar norime turiningo asmeninio gyvenimo, ar karjeros. Nes viskam niekam neužteks jėgų. O išsekę tik tapsime našta artimiesiems.

Taigi ramybės Jums sprendžiant savo pasirinkimo klausimus bei vidinius konfliktus. Ir leiskite sau pailsėti bent per ateinančias šveentes.

8 thoughts on “Didelės ir mažos pastangos”

  1. Iš paskutiniųjų tavo straipsnių, Agne, susidariau nuomonę, kad renkiesi pirmąjį variantą. Kokios to pasekmės? Susidariau savo nuomonę apie tave, tavo požiūrį į darbą. Pasirink prioritetą: ar darbo laiką skiri rašiniams ar savo pačios straipsnio komentarams ir diskusijoms. Šiai dienai matau antrą variantą (paskaičiuok savo komentarų kiekį po savo straipsniais). Tada gal nereiks naktim dirbt.
    Su šv.Kalėdom, Agne, kūrybinės sėkmės tau.

    Reply
  2. Persidirbimas iš tiesų nieko gero neduoda. Paprastai įvertinti būna ne tie, kurie daug sąžiningai dirba, bet tie, kurie gudresni ir apsukresni. Taigi nepersistenkit 😉

    Reply
  3. malonu, jei buvau naudinga:)
    Agne, manau, pati iš dalies atsakei į savo klausimą “ką daryti?”, nes pastebėjai, kad vieni labiau perfekcionistai, o kiti labiau myli save. Kai suvoki, kuriai grupei priklausai, žinai, į kurią pusę keistis. O tas keitimasis – skirtingomis kryptimis, pusiausvyros link. Pirmiesiems linkėčiau labiau mylėti save, o antriesiems – šiek tiek perfekcionizmo…
    O Tomui pridurčiau, kad diskusijos irgi padeda susiformuoti savo nuomonę, rasti idėjų – taip kad jas tikrai be jokio sąžinės graužimo galima laikyti ruošimusi darbui. Gerų visiems švenčių.

    Reply
  4. …ojazau, kaip protingai ce parase…As kai nezinau, ka daryti, tai visada pagalvoju, o ka pasakytu mano babutia ( amzina jai atilsi). Manau, kad mano babutia pasakytu, jog cia kazkur nepralendam pro atidarytas duris. Elkis taip, kad miegotum ramiai ir gyvensi harmonijoje. Ir busi grazi ir gera :). Kam cia tos komplikacijos lygioje vietoje :). PAsakiau ka galvoju, va.

    Reply
  5. Lialia, miegočiau ramiausiai, jei viską galėčiau atlikti tobulai ir būčiau tobula, bet taip nėra ir nebus. Vadinasi viskas mano pasaulėlyje šiek tiek sudėtingiau nei bubutė įsivaizduoja 😉

    Reply
  6. Is vis nesuvokiu ka reiskia zodis pareiga arba reikia, mano gyveninas, taigi mano pasirinkimas man melesni zodziai noriu ir man patinka.Ir jai man patinka rasyti, dainuoti, kurti, daryti kazka, galiu visa nakti, o del kazkokiu pareigu, net is lovos nelipu.

    Reply

Leave a Comment