Visi tai daro! Flirto menas || Diskusijų klubo susitikimas

Šiandieną atsikėliau laiminga. Ir kurį laiką niekaip negalėjau sau atsakyti į klausimą “Kodėl?”. Mes, žmonės, keisti – viskam ieškome priežasčių, užuot mėgavęsi gera nuotaika. Bet ką padarysi – yra kaip yra. Tad sėdėdama prie pusryčių stalo vis sukau galvą – kas gi šiandieną mane taip džiugina? Ir labai greit supratau – rytas laimingas todėl, kad miegoti nuėjau su šypsena.

Vakar turėjau tokią iki beprotybės veiklią dieną, kad nebuvo laiko nė puodeliui kavos. Nieko keisto – įtemptai ruošėmės diskusijai “Visi tai daro! Flirto menas”. Paskutinės dvi valandos, regėjos, išv

v
varys iš proto, nes vis žvelgiau į darbų sąrašą ir atrodė, kad jis nė kiek netrumpėja. Diskusijai artėjant su kolega Irmantu pradėjome vienas kito nurodymus suprasti iš žvilgsnių: “Atnešk daugiau kėdžių!”, “Pasitik žmones!”, “Kodėl dar nėra Navaičio!?”

Ta nenusakoma įtampa. Ji tokia sunki, kol nežinai jos baigties,, ir tokia saldi, kai viskas baigiasi taip, kaip ir turi baigtis. Būtent taip nutiko ir vakar. Vos prasidėjus vakarui pajutau – šiandieną viskas bus gerai. Žmonės, kurie buvo svarbiausia šio susitikimo dalis, buvo mieli, gerai nusiteikę ir norintys ben

n
ndrauti. Tai akimirksniu dar kartą sušildę mažytę jaukią salytę, kurioje glaudėmės ir įtampa akimirksniu tapo saldžia.

Buvo nuostabu stovėti, kaip aš vadinu, strateginėje vietoje, ir tiesiog stebėti visus susirinkusiuosius. Daugumos jų akys degė noru – žinoti, suprasti, išmokti, pasidalinti. Iš pradžių savo istorijas pasakojote nedrąsiai, tar

r
rsi spaudžiami psichologo G. Navaičio. Tačiau vėliau šis procesas vyko daug lengviau. Ir žaviausia tame tai, kad taip susikūrėte patys sau progą išmokti flirtuoti. Ne iš vadovėlių, ne iš mokslinių straipsnių, o vieni iš kitų. Nieko nėra naudingiau, kaip mokytis iš kitų žmonių patirties. Nes niekas kitas, geriau nei mes patys, nemoka jos perteikti.

Didžiausia dovana tą vakarą tapo vienos atsitiktinai į renginį užkydusios merginos klausimas: “Kaip galėčiau vėl užsiregistruoti į Jūsų svetainę?”.

Kodėl rašau? Nes šį kartą negaliu nerašyti. Norisi pasidalinti savo jausmu. Galbūt jį perskaitys tie, kurie taip pat dalyvavo ir pasidalins savo pastebėjimais. Esu tikra – jausmų galėjo būti įvairių. Tad būtų labai smalsu juos sužinoti. Skaitote ir negalite nutylėti? Laukiame Jūsų komentarų.

Na o dabar – visi žengte marš į įlgąjį savaitgalį!