Turėti artimą žmogų taip gražu ir gerai… Tačiau kartais atrodo, kad prisipažinti jog ieškai – gėda. Paradoksalu…
Jeigu turėti antrąją pusę smagu, tai ir jos paieškos turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Regis, ir yra… Tačiau tuo girtis tarsi nevalia. Žinią, jog ieškai artimo žmogaus, kažkodėl įprasta pasilaikyti sau.
Bet jeigu meilė – toks brangus turtas, gal ją ir branginti dera atitinkamai? Pradedant nuo tos akimirkos, kai širdyje gimsta jos poreikis. Prisipažinę sau ir kitiems, ko siekiame, laukiame, trokšame, dedame pirmą žingsnį šiame kelyje ir tarsi pradedame įrodyti, kad esame to verti.
Seminarai apie pinigus, verslą bei pasisekimą labai dažnai pradedami nuo to, jog norint turėti pinigų, reikia juos gerbti. Žmogus, tikintis, kad bus turtingas, galiausiai toks ir taps. Lygiai taip pat žmogus, tikintis, jog rast širdžiai mielą žmogų, jį tikrai anksčiau ar vėliau aptiks. Tačiau meilė, kaip ir turtai, įnoringa – jei reikia įrodyti, ko esame verti. Atvirumas sau ir kitiems – vienas pirmųjų dalykų.
Na tai kas, kad kaimynė iš trečio buto linguos galvą ir pasakos kitiems “O žinai, X ieško draugo!” !.. Gyvenimas juk Jūsų. Jeigu jame negera po vieną, ieškome poros. Ir kam čia slėptis?
Comments are closed.