Tai kas, visgi, moka už kavą?

Skaitinėdama mūsų svetainės forumą, visai atsitiktinai aptikau diskusiją apie tai, kas per pasimatymą turėtų mokėti už kavą. Patys pasiskaitę pamatysite, kad nuomonių ten – gyva gausybė. Nuo neįtikėtinai liberalių iki kraštutinai nepajudinamų. Vieni teigia, kad jei tai pirmas pasimatymas – mokėti turėtų vyras. Nes taip gražiau, džentelmeniškiau, netgi radau pasisakymų, kad taip – vyriškiau. Kiti gi teigia, kad geriausia, kai moka tas, kas kviečia. Ganėtinai logiška ir paprasta argumentuoti savo veiksmą. Tokiu atveju išvengiama “vyriškumo” bei  “moteriškumo” dilemų ir karaliauja lygybė. Dar vienas įdomus teigginys: moku pati/pats už save, jeigu nematau santykių perspektyvos. Šiuo atveju apmokėjimas už kavą įgauna dar ir socialinio ženklo funkciją: susimoku pati, vadinasi, daugiau nesusitiksim, leidžiu mokėti tau – gali tikėtis dar vieno pasimatymo.

Skaičiau užvirusias diskusijas su dideliu smalsumu – buvo įdomu, ar galiausiai pavyks prieiti vieningą nuomonę. Daugeliui išsakytų dalykų pritariu – kai kuriems visiškai, kitiems iš dalies. Tačiau kuo daugiau skaičiau, tuo aiškiau formavosi mano pačios pazicija. Kadangi ji į viena forumo komentarą vargiai tilpų, naudojuosi tarnybine padėtimi ir štai – rašau atskirą rašiinį apie tai.

Taigi kas turėtų mokėti už kavą, jeigu tai pirmas susitikimas? Čia aš turiu nesvyruojančią nuomonę – geriausia, kai kiekvienas susimoka pats už save. Pirmasis pasimatymas (kurio dažnai net nevadiname pasimatymu, greičiau – susitikimu) turėtų būti kuo mažiau įpareigojantis. Tai – tarsi apsi

ižvalgymas, ar žmogus, su kuriuo neseniai susipažinai internete, gatvėje, vakarėlyje, tikrai toks įdomus, koks buvo pirmasis įspūdis (juk su neįdomiu net neverta eiti į pasimatymą). Tad kam save sprausti į rėmus ir apsikrauti dvejonėmis, kas turi mokėti?

Susimokėti už save – tai išlikti iki galo savarankišku ir atsakingu. Vadinasi, niekas neparodė savo didesnės valdžios, ar nuolankumo, nolaidumo, niekam nereikėjo nepatogiai pasijusti, jei suma už ABI KAVAS pasirodo didesnė, nei tikėtasi. Išliekate lygūs vienas prieš kitą ir nepaskatinate išankstinių lūkesčių nei sau, nei kitam. Sprendimas dėl kito susitikimo išlieka skaidresnis: šalutiniai veiksniai, tokie kaip “likau skolinga susitikimą”, nustoja trukdyti, ir gali laisvai sau galvoti tik apie tai,  ar žmogus, su kuriuo pastarąją valandą plepėjai prie puodelio kavos, sužavėjo kažkuo daugiau, nei vien pasisiūlymu sumokėti už kavą.

Suprantu tuos/tas, kurie pasiūlymą sumookėti už kavą sieja su džentelminiškumu. Viena vertus tai iš tiesų gražus poelgis. Tačiau kai kalbama apie pirmąjį susitikimą, man visai nesinori ieškoti šios vyro savybės piniginiuose dalykuose. Manau, džentelmeniškumas (kaip ir moterų emancipacija, beje) ir taip dažnai įgauna iškreiptą formą. Jo  ieškome daugiau smulkmenose, nei visumoje.

Tačiau jeigu vyrukas nesugebėjo viso pokalbio, bendravimo metu įrodyti, kad yra džentelmenas (o tai juk matyti ir iš to, kaip žmogus kalba, apie ką pasakoja, kaip sveikinasi), kažin ar pasiūlymas sumokėti už kavą tai atpi

irks. Visgi neretai manoma, kad taip. Vyrui tarsi suteikiama teisė pasitaisyti ir “bent jau sumokėti už kavą”. Tai vargu ar paskatins dar kartą susitikti, bet kartu leidžia vyrui šiek tiek reabilituotis. Ir tuomet situacijoje atsiranda dvilypumas – vyrukas mano, kad elgėsi labai teisingai, nes mat sumokėjo už merginą, tačiau jis nepastebi kitų savo klaidų, kurias galbūt padarė susitikimo metu.Tuomet merginai atsisakius dar kartą susitikti, jis sutrinka: “Tai ko velniai rautų, jai trūko?”. Tuomet mergina tokio vyruko akyse tampa tikra apsimetėle ir “kavos už dyką” ieškotoja.

Tokia tad mano nuomonė – kuo mažiau varžyti susitikimą papildomais aprobojimais ir skirti kuo daugiau dėmesio žmogaus pažinimui. Žinoma, visa tai rašiau turėdama galvoje pirmąjį susitikimą. Vėliau situacija paprastai įgauna kitą atspalvį ir pagreitį. Taigi jei susitinkate antrą, trečią ar ketvirtą kartą bus jau susitarimo reikalas, kas turi mokėti – mergina, vaikinas ar abu. Tereiks apie tai pasikalbėti. Žinau viena – jei žmonės nelaiko savo lūkesčių užgniaužtų, neišsakytų, rečiau ir nusivilia, nes išvengia nesusikalbėjimų.

Dar vienas dalykas: jeigu susitariate be problemų ir nekyla jokių klausimų, kas mokės, neieškokite ir gilesnių prasmių tame. Jau pats susitarimo faktas parodo, kad greičiausiai savo sprendimą dėl kito susitikimo priimsite pasikliaudami savo nuojata, o ne pastebėtomis nedidelėmis smulkmenomis.

Taigi pirmuose pasimatymuose linkiu Jums turiningo bendravimo, o toliau – sėkmingo susikalbėjimo ir g

gebėjimo susitarti.

0 thoughts on “Tai kas, visgi, moka už kavą?”

  1. Gal ir tiesa – susimoki uz save ir rami galva.. Bet kaip tada visi flirtavimo, demesio rodymo dalykai? Taip iseitu, kad tas pirmas susitikimas turi buti tikslus it kokia formule. Gal net neromantiskas..?

    Reply
  2. Pirmas pasimatymas man paprastai būna savotiškas pliusų minusų vakaras – stebi žmogų ir dėliojiesi: tą pasakė, vadinasi, toje srityje jis toks, o toje mąsto taip ir anaip; atnešė šokolado, vadinasi, romantiškas; atidarė man duris ir praleido pirmą, vadinasi, mandagus ir moka rodyti dėmesį; ir t.t. Tad sumokėjimas-nesumokėjimas irgi įtraukiamas į pliusų apskaitą, nes parodo vyro požiūrį į santykius ir atsakomybę: sumokėdamas jis tarsi duoda ženklą, jog linkęs pasirūpinti moterimi. Tad jei vyras turi daug kitų pliusų, nesumokėdamas didelės žalos savo įspūdžiui nepadarys, bet to vieno papildomo pliuso negaus.

    Nors šiaip pasimatyme aš visada iniciatyvą susimokėti parodau pati ir tada žiūriu pagal vyro reakciją: jei prieštarauja, nesipriešinu ir leidžiu sumokėti, jei priima natūraliai – susimoku pati. Nebent pasimatymas man atrodo visiškai nevykęs – tada griežtai susimoku pati.

    Žodžiu, kiekviena situacija sufleruoja skirtingus veiksmus.

    Reply
  3. Taigi, jei susimokam per pasimatyma kiekvienas uz save, tai panasu i verslo susitikima, draugu susitikima… Koks gi cia pasimatymas…

    Reply
  4. Ar ne pernelyg sureikšminamas mokėjimo faktas, o ypač už kavą?

    Mano paties požiūris – smulkias sąskaitas apmoka vienas žmogus. Šiuo atveju bučiau linkęs sąskaitą sumokėti aš, jei mergina pageidautų mokėti už save – nesiginčyčiau, bet taip pat nenustebčiau jei mergina pirma padėjusi pinigus ant stalo pasakytų „ne, moku aš“ 😉

    Šiaip aš labiausiai mėgstu kai kompanijoje nėra vedama griežta buhalterija. Važiuojam kur keliese – ok, aš sumokėjau už pusryčius, tu už expresą kitoje kavinukėje, trečia(s) pavaišino taure vyno. Tai žymiai jaukiau nei „iš manęs 7 Lt 50 ct iš tavęs 5 Lt 25 ct ir dar sumetam ant arbatos“.

    Reply
  5. Dziugu, kad pagal mano temas net straipsnius rasot. Bet temoje kava paimta i kabutes. Nes turejau galvoje ne tik ta vienisa kavos puoduka, bet ir pvz pietus, vakariene, sampana ir vyna.

    Reply
  6. Na is savo patirties galiu pasakyti, kad dauguma vaikinu sumoka. Zinoma as pati visada pasiruosus susimoketi, bet buvo tik 2 atvejai, kai turejau tai daryti. Ir atrodo siek tiek neiprastai, juk visi mokejo 😉 Is tikruju patys ir ipratino.

    Reply
  7. vadinkite mane senu chrienu (nors dar, dievaž, esu jaunas :), bet taip jau esu auklėtas – vyras moka už damą. pirmas aš šimtasis pasimatymas – ne taip jau ir svarbu.
    nesu nepajudinamas stuobrys, nesikeičiantis ir nematantis toliau savo stereotipų. jau išmokau ir dalintis apmokėjimą ar net būti pavaišintam damos. nors, dievaž, kiekvieną kartą jaučiuosi kiek nejaukiai. matyt auklėjimas savo daro… 🙂
    iš šios nuomonės man labiausiai patiko ši frazė: ‘jeigu susitariate be problemų ir nekyla jokių klausimų, kas mokės, neieškokite ir gilesnių prasmių tame.”

    Reply
  8. Teta: nors mano tekste kabuciu prie kavos nepridejau, taciau bent numanomas jas tikrai palikau. Tad jeigu sis “numanymas” pernelyg neakivaizdus, tuomet parasau – nuomone, kuria issakiau, galioja ne vien arbatai ar kavai 🙂

    Reply
  9. Rokai:
    na ka as galiu pasakyti – grazu, kad esate taip isaukletas ir Jums malonu sumoketi. Tikrai nesu kokia nors feministe, kad visiskai paneigciau sia vyru “privilegija”. Taciau turbut supratote, kad kalbu apie atvejus, kai viskas gerokai neaisku ir neskaidru. Butent apie tokius atvejus, kai NORISI ieskoti gilesniu prasmiu 🙂

    Reply
  10. Per visą savo netrumpą amželį nė karto nesu mokėjusi nei už kavą, nei už pietus, nei už kiną ir t.t., kai eidavau su mane pakvietusiu vyru. Ne dėl to, kad neturėčiau ar nenorėčiau. Visada pasisiūlydavau, bet nė vienas vyras neleido mokėti, dažniausiai motyvuodami, kad taip yra išauklėti…Ir visi, išskyrus vieną, tą, kuris vaišino tik arbata, pakvietė kitam kartui… Dalis iš jų, nusprendę, kad užsisakiau per mažai, dar papildomai man užsakydavo, tarkim -martinio. Natūra nesu atsilyginusi irgi nei vienam…Galite galvoti, ką norite, gal paprasčiausiai pataikiau ant tokių vyrų:))), bet tai yra mano patirtis…

    Reply
  11. Na žinote, aš tai niekada neprieštarauju merginai susimokėti pačiai. Kol neturėjau savo pajamų, o gaudavau tik kišenpinigius iš tėvų, tai net nesiūlydavau sumokėt. O kam? Koks čia džentelmeniškumas, kai moka tavo tėvai, o ne tu?
    Dabar, kai esu jau dirbantis, taip pat nesiskubinu mokėti už kavą. Nors uždirbu pakankamai. Taip labai greitai atsirašo ieškančios pinigų maišo, o lieka tik tos, kurioms esu bent įdomi asmenybė pabendraut.
    Kaip kad Dovilė rašė, tai galbūt ir negaučiau pliusiuko, tačiau jei jis toks tebus tik vienas, tai ar verta?

    Reply
  12. Monika,
    na nesu toks senas, kad į mane kreiptis daugiskaita reikėtų 🙂 bet mandagumas tamstos suprantamas. ir va dabar prisiminiau (kaip tik į temą) – ar ne mandagumo taisyklė reikalauja, kad už kavą/pietus etc. moka _kviečiantysis/-ioji_ ?

    Reply
  13. Gerai, Rokai – daugiau jokiu daugiskaitu 🙂
    Na o del taisykles – ji, be abejo, labai teisinga. Taciau ne visuomet “telpame” i taisykles, kartais prireikia savu taisykliu. Taigi issakiau nuomone, kokia galetu buti manoji. Taciau jokiu budu neteigiu, kad visuomet reiketu elgtis butent taip ir ne kitaip. Apskritai, kalbedama apie zmoniu santykius, vengciau bet kokiu kategorisku pareiskimu ir labai teisingai pasake Dovile: “Kiekviena situacija sufleruoja skirtingus veiksmus”. Na o tureti dideni galimu veiksmu bagaza juk visai paranku 🙂

    Reply
  14. …jei gyvenat Suvalkijoj,tai net nesitikėkit,kad suvalkietis sumokės už kavą…atėjo vakarienės(nieko neatsinešė),valgydamas gyrė,kad labai skanu,paskambino savo draugui(manęs neatsiklausęs)ir pakvietė jį pavalgyt(dykai,taip sakant).Po to dar ilgai skambinėjo klausinėdamas,kas šiandien skanaus?Ar norėtumėt su tokiu susitikti dar kartą..?

    Reply
  15. as manua, kad istiesu mandagumas turi buti, smagu kai kazkas atidaro duris, ar pakviecia kavos, bet nematau nieko blogo jeigu nori mergina susimoketi pati.

    Reply
  16. vos kelis kartus teko susimoketi paciai, tiksliau man leido tai padaryti. paprastai jei siuliau priestarauja ir viskas, kaikurie net sako neizeidinek manes… nors jei susitikimas labai patiko, kartais tuo naudojuos, leidziu sumoket o kita karta kviesdama taip tarp kitko sakau turim susitikti as juk tau vakariene skolinga 😉
    paskutinis variantas visai patiko, kai nesureiksminome to, neziurejom kiek kieno kas kainavo, jis neturejo pakankamai smulkiu, kad nereiktu keisti stambesne kupiuros, dalis jo metaliniai mano ir dar arbata palikau as

    Reply

Leave a Comment