Kas dabar bežino, kodėl įsivyravo nuomonė, jog mylimieji turi skaityti vienas kito mintis ir spėlioti žodžius, išgirdę vos pirmąją raidę? Greičiausiai, tai pasakų, mitologijos, o vėliau – ir filmų industrijos sukurtas produktas. Ir dabar jį visi nesustodami naudojame.
Niekam ne paslaptis, kiek daug skyrybų šiuo metu. Kodėl taip yra, ką daryti, kad to išvengtume – tai klausimai, neraminantys tiek santykių specialistus, tiek pačius žmonės, siekiančius kurti ir saugoti darną savo poroje. Visgi manau, itin reikšminga santykiams yra pati pradžia. Ir netgi ne pradinį bendravimą turiu galvoje, o nuostatas, kurias atsinešame, įsivaizdavimus apie tobulus santykius ir pirminį nusistatymą.
Jeigu mūsų galvoje nusėdęs jau anksčiau minėtas tikėjimas, kad mylimieji turi skaityti vienas kito mintis, tai nejučiomis ir tikėsimės būtent tokių santykių. Būtent tokie ir patys norime būti – ekstrasensai, iš pusės žodžio galintys nuspręsti, kaip jaučiasi mylimasis, ką jis vienoje ar kitoje situacijoje pasakys, kaip pasielgs.
Kadangi santykių tobulumo stereotipas taip įsišaknijęs, stengiamės savo neidealių pusių į viešumą nenešti. Juk supratęs, kad nesu tobula, JIS gali manęs nebemylėti. Kas iš to išeina? Galiausiai iš baimės pasakyti ne tai, ką norime, nustojame šnekėtis su mylimuoju. Ir pradedame spėlioti.
Manau, ne vienas esate patyrę situacijų, kai mėgindami daryti įžvalgas apie mylimojo jausenas, būsenas ir mintis, suklydote, o klaidos baigėsi pykčiais. Kitiems tai baigiasi skyrbomis. Nes tas, kurio jausmai spėliojami, jaučiasi nesuprastas. Še tau kad nori – spėliojame, nes norime skaityti mintis, priartėti prie tobulos poros apibrėžimo, o visa ko pabaigoje paaiškėja, kad visiškai savo žmogaus nesupratome…
Tai kur paslaptis? Kaip ir dauguma dalykų – mumyse. Ar pažįstate iki galo save patį? Ar visada galite tiksliai pasakyti, kaip elgsitės konkrečioje situacijoje? Net jeigu manote galintys, tikrai buvote patyrę atvejų, kai pasielgėte ne taip, kaip tikėjotės. Vadinasi, ne visuomet pažįstame netgi patys save. Tad kodėl imamės spėlioti kito žmogaus veiksmus, mintis, jausmus?
Viename seminare girdėjau – meilė ateina savaime. Nėra mokslinių faktų, ar tyrimų, kurie paaiškintų, kodėl meilė ateina. Tačiau savaime atėjusi, ji savaime ir išeis – toks natūralus procesas. O štai, kad tą procesą suvaldytume sau palankiai, turime stengtis. Ir ne tariamai, o realiai.
Vienas iš būdų išsaugoti meilę – žinoti ir palaikyti mylimojo siekius. Kokie jie? Neatspėsite. Teks pasikalbėti.
Comments are closed.