Negaliu nueiti miegoti bent be 5 minučių knygai ir arbatai. Vakar perskaitytas puslapis prasidėjo fraze:
“Žiloje senovėje visi karaliai turėdavo juokdarį. Jo užduotis buvo suabejoti tiesomis ir kelti klausimus, kurių niekas kitas nedrįsdavo klausti. Juokdariu karalius apsidrausdavo nuo sakančių vien TAIP”
Šiandien karaliai išmirę, juokdariai uždaryti cirke ar TV šou, o mes aktyviai mokomės žodį TAIP.
– Drauge, kaip man tinka ši nauja suknelė? – Atrodai fantastiškai! (Mintyse: “Oi, Maryte, suknelė tokia ryški, kad vairuotojai palaikys tave šviesaforu… Bet kam aš čia tave liūdinsiu, manyk, kad gražu, juolab, kad už ją palikai pusę algos…”)
– Klausyk, turiu tobulą verslo idėją! Organizuosiu ekskursijas po Vingio parką japonų turistams, ką manai? – Skamba labai perspektyviai, papasakok daugiau. (Mintyse: “Taip taip, o aš pardavinėsiu pečiukus Sacharos beduinams.. Ai, bet jis atrodo toks laimingas man viską pasakodamas, įsižeis jei nepritarsiu. Tiek to, su laiku pats nusileis ant žemės…”)
Šiandien per daug žmonių yra išmokę sakyti, kad idėjų niekada nereikia kritikuoti. Vadiname tai tolerancija, taktiškumu, pagarba kito nuomonei, bet iš tiesų tai tėra lengvesnis kelias, kurį pasirenkame, kad apsaugotume patys save. Kodėl? Kritikuojantis visada susiduria su rizika, kad jo žodžiai įžeis, bus kategoriškai atmesti, priimti per asmeniškai, sugadins tarpusavio santykius ar bent momento nuotaiką tai tikrai. “Kam papildomi rūpesčiai?” – pagalvojame ir draugiškai linksime “Taip”.
Tačiau sveika kritika yra sveika. Žmonės yra skirtingi ir turi skirtingus požiūrio kampus. Savo idėjos pamatymas iš kitokio kampo gali padėti išspręsti jos trūkumus, kurių pats net neįsivaizdavai esant. Būdami perfekcionistai norime iškart viską daryti tobulai. Pamirštam, kad tobuli sprendimai padaromi tik daugybę kartų suklydus. Pavyzdžiui, T.Edisoną laikome puikiu išradėju. O žinote, kiek tūkstančių jo bandymų nepavyko?
Kažkada rašiau straipnius panašiam puslapiui kaip šis. Tarp skaitytojų atsirado žmogus, kuriam mano straipsniai net ne nepatiko, o kėlė alerginę reakciją. Jis susirado visus mano įrašus ir parašė kelių lapų ilgumo komentarą, kuriame visiškai sukritikavo beveik kiekvieną tekstą. Gavusi komentarą įsiutau – kaip jis drįso??!! Po to prisėdau ir atidžiai perskaičiau kiekvieną savo straipsnį ir jo komentarą. Kritikoje tiesos buvo. Ir nors mano perfekcionistiniam ego buvo sunku susitaikyti, kad kažko nepavyko daryti tobulai, tas komentaras mane daug išmokė.
Mokėjimas kritikuoti yra menas.
Mokėjimas priimti kritiką yra menas.
O menas išgelbės pasaulį 😉
Comments are closed.