Barokas (XVII a. – XVIII a. vid.) Europoje

Žodis “barokas reiškia įmantrus, keistas,vingrus.” Šis terminas geriausiai apibūdina ponpaktišką, karališką, itin prabangų naujos epochos stilių. Baroko stilius išriškėjo operoje, gimusioje pačieme XVII a. priešaušryje. Opera formavosi Italijoje, todėl ir buvo dainuojama italų kalba. Pirmoji opera – Dž. Perio “Dafnė” – buvo pastatyta 1598 m. Pirmosios operos vaizdavo didingą dievų gyvenimą ir buvo vadinamos rimtosiomis. Ilgainiui šalia rimtosios operos atsirado komiškoji, linksmoji. Žymiausi baroko operos kūrėjai buvo italas K. Monteverdis, prancūzas Ž.B.Liuli, Ž.P.Ramo, anglas H. Perselis.
Operos atsiradimas lėmė netik vokalinės, bet ir instrumentinės muuzikos plėtotę.
Bažnytinėje muzikoje taip pat ryškėjo didieji vokaliniai ir instrumentiniai žanrai: kontata, oratorija, pasija.Bažnytiniai muzikiniai kultūrai didelė įtaką daro protestantiųkasis choralas, išstūmęs grigališkąjį. Daugelis protestantiškojo choralo melodijų – liaudiškos kilmės.
Baroko stiliaus muzika vainikavo J.S.Bacho ir G.F.Hendelio kūryba.
Instrumentinės muzikos klestėjimas susijęs su muzikos instrumentų tobulėjimu. Europe išgarsėjo italų A.Stradivarijaus ir Gvarnerių šeimos meistrų sukurti smukai – Baroko epochoje italas B.Kristoforis sukonsravo ir pianofortę – fortepijono pirmtaką.
Muzikinės kalbos pobūdį ir ypatybes lėmė dvi muzikos komponavimo sistemos: polifoninė ir homofoninė. Čia visis balsai vienodai svarbūs ir viienu metu tolygiai posmiškai – variaciškai plėtojami. Griežtasis stilius buvo bendruomeninio prado išraiška muzikoje. Laisvais stilius, yra pirmiausia instrumentinės prigimties. Jo svarbiausiuoju elementu yra ne balsų visuma, o individuali, konkreti, išbaigta muzikinė tema. Ypač svarbų vaidmeni atlieka harmonianiai. Harmoninės sistemos esmė –

aiškiai atskirtos trys balsų funkcijos: melodija, kaip muzikinės minties reiškėja; bosas, kaip harmoninio prado reiškėjas ir vuduriniai harmoniniai balsai, kaip pritariantys, susiejantys melodiją su bosu ir užpildantys faktūrą.Svarbiu jos formavomosi faktoriumi buvo vokalinių polifoninių kūrinių išpildymas klavesinu, liutne, vargonais, instrumentinis akomponimentas, atliekantis vieną iš kūrinio partijų. Taip polifoninė faktūra pamažu virto homofonine. Baroko epochoje kompozitorius buvo ir atlikėjas, ir improvizatorius.
J.S.Bachas – vienas didžiausių visų laikų kompozitorių. Jau daugiau kaip 200 metų jo muzika skamba visame pasaulyje, sutikdama milijonams klausytojų didžiuliį pasigerėjimą. Kompozitorius slapta perrašinėjo natas naktimis, prie mėnulio šviesos, tačiau sugadino akis, o senatvėje apako. Veimare jis parašė geriausius savo kūrinius vargonams, tarp jų – tokata ir fuga d-moll. Didelės reikšmės Bachui turėjo jo pirmtakiu – vokiečių, italų ir prancūzų kompozitorių – muzika, kurią tada jiis išstudijavo. Bachas, kaip vargonininkas neturėjo sau lygių.
Bachas yra parašęs daug instrumentinių pjesių, koncertų orkestrui ir įvairiems instrumentams su orkestru, kontatų, motetų bei kitokios vokalinės muzikos.
Bachas – didžiausias polifonistas, pasiekęs polifoninės muzikos viršūnę.
Svarbią Bacho palikimo dalį sudaro Vargoninė Muzika. Bacho laikais vargonai jau buvo tobuli ir universalūs, skambėjo didingai, todėl ir jo kūriniai vargonams labai monumentalūs.

literatūra:
J.Gaudrimas “Muzika IX – XI kl.”
Eglė Valantinienė “Europos ir Lietuvos muzikini; kultxr; paralelės”

Leave a Comment