Barokas

Baroko muzika

BAROKAS

Nyderlandų vokalinės polifonijos, o kartu ir brandaus renesanso klestėjimas baigėsi apie 1520 m. Per tolesnį laikotarpį iki amžiaus pabaigos Europos muzikoje dar neatsirado naujo muzikos stiliaus, tačiau jau išryškėjo kelios naujos raidos tendencijos . Tipiškai renesansinę, „grynai muzikinę“ išraišką vis labiau nustelbia tekstas – madrigalas kėlė labai aukštus reikalavimus poezijai, bažnytinėje muzikoje reikėjo koncentruotis į liturginį tekstą. Kompozitoriai stengėsi muzika mėgdžioti teksto vaizdinius . Brandaus renesanso estetikos muzikinis idealas buvo abstrakti dieviška harmonija, o XVI a. muzika pasidarė dar ir žmogiškesnė, nuoširdesnė . Garsais buvo siiekiama tiek gamtos, tiek žmogaus prigimties bei jausmų pasaulio imitacijos .
XVII a. filosofai aprašinėjo „pasaulio harmoniją“ ganėtinai viduramžiška dvasia, savo samptotavimus papildydami naujais astronominiais duomenimis . O muzikoje pasidarė svarbesnis žmogiškasis, žemiškasis aspektas – imta teigti, kad racionalu muzika vaizduoti tik žmogaus dvasines būsenas . Tai afekto teorija, kuriai pamatus padėjo filosofas Renė Dekartas . Jis suformulavo labai taiklų prasidedančio laikotarpio muzikinės estetikos apibrėžimą : „Garsų tikslas yra kurti džiaugsmą ir pažadinti įvairius mūsų jausmus“ .
Sąvoka „barokas“ žymi meno ir muzikos stilių nuo XVI pabaigos ikki XVIII a. vidurio . Apie šį stilių buvo kalbama kaip apie keistą, nenatūralų, ekscentrišką, nesaikingą .
NAUJOJO STILIAUS FORMAVIMASIS .
Didysis perversmas Europos muzikos panoramoje įvyko apie 1600 m. Tuo laiku greitai atsirado keli nauji žanrai, taip pat prasidėjo galingas vokalinės – instrumentinės bei orkestrinės mu

uzikos vystimosi šuolis . Tačiau didžiausią reikšmę turėjo komponavimo technikos pokytis : ankstesnę polifoniją, kurioje visi balsai lygūs, pakeitė monodija – vienbalsė melodija su pritarimu . Naujojo stiliaus formavimui didelę įtaką darė Florencijoje veikęs poetų, dailininkų ir muzikų būrelis, pavadinimu Camerata . Ši draugija labai domėjosi senovės graikų poezija ir drama, ir daug prisidėjo prie mokslinio jų tyrinėjimo. Šie žmonės buvo įsitikinę, kad senovės graikų poezija ir drama pirmiausia buvo atliekama dainininko su instrumento pritarimu . Jie ir stengėsi atgaivinti šį dainavimo būdą . Toks stilius paplito XVI a. pas-kutiniame dešimtmetyje kaip solinis madrigalas ir apie 1600 m. tapo pirmųjų operų pagrindu .
Tipiška renesanso epochos muzika nėra koncertinė, iš pradžių ji nebuvo skirta klausymui . Bažnytinė muzika yra pamaldų funkcinė dalis, o ne koncertas parapijiečiams; bendruomeninė daina skirta dainuoti drauge; o šokių muzika – šokiams ar bendram grojimui . XVI a. kai didikai stengėsi nustelbti vienas kitą savo kapelomis, vis labiau imta vertinti virtuoziškumą ir individualumą . Pasirodymas svečiams dvarų šventėse ilgainiui tapo pagrindiniu profesionalių muzikantų darbu .
Nei viešas muzikinis pasirodymas, nei tam tikras muzikos žanras iš pradžių nebuvo vadinamas koncertu . Italų kalbos žodžio concerto pirminė reikšmė yra „grojimas kartu“ . Žodį „koncertas“ kaip žanro ir stiliaus pavadinimą imta vartoti XVI a. pabaigoje Venecijos mokykloje . Koncertais čia buvo vadinami stambesni bažnytiniai kūriniai balsams ir in
nstrumentams . Šiame stiliuje, kuris tapo baroko bažnytinės muzikos pagrindu, dažniausiai kaitaliojosi instrumentinės ir vokalinės dalys, virtuoziniai solo ir stambūs choriniai epizodai .
Baroko epochos muzikoje nėra tokios stiliaus vienovės kaip renesanse . XVII a. pradžioje, atsirandant naujam stiliui, senasis taip pat išliko ir ypač bažnytinėje muzikoje ilgai gyvavo . Šiuo laikotarpiu galima išskirti tris stilius, galėjusius įdomiai pintis tarpusavyje .
1. Senasis (bažnytinis) stilius, kuris laisvesne forma tęsė Romos mokyklos polifoninę rašybos manierą.
2. Kamerinis stilius, apėmęs solines arijas, kūrinius soliniams instrumentams ir mažiems ansambliams. Intymusis išraiškos būdas tęsė XVI a. bendruomeninio muzikavimo tradiciją .
3. Teatrinis stilius pats drąsiausias, kuriam būdingas pabrėžtinai jausmingas, aistringas išraiškos būdas, kurį perėmė ir bažnytinė muzika .
Baroko stilius atsirado kaip ankstesnio polifoninio rašybos stiliaus priešprieša, kuris buvo apšauktas barbarišku, nes jame nepaisoma natūralaus poezijos ritmo, o susipynus balsams tekstas tampa nebesu-vokiamas klausytojui . Monodinio stiliaus kūrėjai manė, jog muzika be teksto nepajėgi nieko išreikšti ir vertingiausia yra vienbalsė muzika su pritarimu . Greta melodijos esmine išraiškos priemone tapo harmonija .
Baroko epochos kompozicinės technikos pagrindu tapo melodiją palaikantis harmoninis pritarimas . Basso continuo (it. nepertraukiamas bosas) yra muziką nuolat lydintis bosinis balsas, nuo kurio į viršų kuriama pritarimo harmonija . Basso continuo atlieka instrumentų grupė, kurią sudaro bent du instrumentai – bosinis, kuriuo ir atliekama bosinė melodija ir harmoninis, kuriuo im
mprovizuojami bosą papildantys akordai .
Bosinio instrumento melodija buvo tiksliai užrašoma, nes tai buvo labai svarbus atraminis balsas, o harmoninio instrumento partija buvo užrašoma ties bosinėm natom tam tikromis skaičių kombinacijomis, kurios pažymėdavo tam tikrą akordą, tačiau palikdavo atlikėjui galimybę improvizuoti . Dėl tokio užrašymo basso continuo dažnai vadinamas žymėtiniu bosu .
OPEROS GIMIMAS .
Operos žanro gimimas apie 1600 m. labai paveikė viso paskesnio amžiaus muziką . Tolimiausias jos pirmtakas – senovės graikų tragedija, kurios chorai ar bent dalis monologų buvo dainuojami . Viduramžiais muzikiniai vaidinimai dažniausiai siejosi su bažnyčia . Iš liturginius tekstus papildančių tropų išsirutuliojo liturginė drama – bažnyčioje kaip pamaldų dalis atliekamas spektaklis, kurio tekstas buvo giedamas . Vėlyvaisiais viduramžiais tokių vaidinimų pagrindu atsirado ne bažnyčioje vaidinamos misterijos – vaidinimai Biblijos temomis, kuriuose kalbamosios dalys kaitaliojasi su muzikinėmis . Renesanso epochos vaidinimai buvo susieti su muzikinėmis scenomis ir pantomima . XVI a. pertraukose tarp dramos vaidinimo veiksmų buvo atliekamos intermedijos . Šios muzikinės scenos ypač praš-matnios buvo amžiaus pabaigos Florencijoje – stebino prabangūs kostiumai ir dekoracijos, išradinga scenos technika . Čia susiformavo kelios vėliau barokinei operai būdingos tipiškos situacijos – dievų nusileidimas į sceną, požemio jėgų vaizdavimas ir kt.
Operos idėja atsirado Florencijos susivienijime Camerata, tarp senovės graikų kultūra besidominčių inteligentų, kuriems priklausęs poetas Otavijus Rinučinis tapo pirmųjų operų libretų autoriumi, ir dainininkai Jakopas Peris ir
r Džulijus Kačinis, sukūrę pirmųjų operų muziką . Pagrindinė jų idėja buvo priversti muzikinę deklamaciją tarnauti dramai ir tuo padidinti emocinį jos poveikį . Pirmosios operos ir buvo vadinamos muzikinėmis dramomis . Pirmoji opera „Dafnė“ buvo suvaidinta 1597 m., kurios muzika neišliko . Išliko antroji opera „Euridikė“, atlikta 1600 m.
Vis dėlto pirmasis ir didis operų kūrėjas buvo Klaudijus Monteverdis, kurio puiki karjiera prasidėjo Mantujoje, kunigaikščio Goncagos dvare, vienoje geriausių tų laikų kapelų . Pradėjęs tarnybą nuo grojimo ir dainavimo, 1601 – 1612 m. jis ėjo kapelmeisterio pareigas . 1612 m. Monteverdis paliko Man-tują jau būdamas vienas žinomiausių Europos kompozitorių . Vėliau jis buvo išrinktas Venecijos Šv. Morkaus katedros kapelmeisteriu ir dirbo ten iki mirties .
Kunigaikštis Goncaga Florencijoje girdėjo operą „Euridikė“ ir galbūt tai buvo postūmis užsakyti savo kapelmeisteriui operą ta pačia tema . Taigi Monteverdis 1607 m. bendradarbiaudamas su poetu Aleksandru Stridžu sukūrė operą „Orfėjas“. Ši opera yra pirmasis tikrai vientisas ir reikšmingas operos žanro kūrinys. Monteverdis atrado ne vieną muzikinę priemonę, kuria vėliau naudojosi kiti operų kūrėjai. „Orfėjo“ pasisekimas buvo toks didelis, kad paskesniais metais kompozitoriui buvo užsakyta parašyti naują operą dvaro vestuvių iškilmėms . Deja, „Ariadnės“ partitūra neišliko, žinoma tik Ariadnės rauda.
1613 m. Monteverdis persikėlė į Veneciją, kur sukūrė keletą operų, tačiau dauguma jų taip pat neišliko

XVII a. 4 – o dešimtmečio pabaigoje Venecija tapo operos centru . 1637 m. čia buvo atidarytas viešas operos teatras, kuriam Monteverdis parašė dar keletą operų . Iš jų išliko dvi : „Odisėjo sugrįžimas“ ir „Popėjos karūnavimas“ . Tai vieni iškiliausių amžiaus vidurio operos meno pavyzdžių .
VOKALINĖ BAROKO MUZIKA ITALIJOJE .
Po Tridento susirinkimo Romos katalikų bažnytinė muzika daugeliu atvejų užėmė labai konservatyvią poziciją, tad XVI a. įsitvirtinęs senasis stilius toliau gyvavo ir baroko epochoje . Vis dėlto bažnytinė muzika greitai perėmė naujoves, atsiradusias įvykus staigiam lūžiui 1600 m. ir kurį laiką diktavo muzikinę madą .
Koncertinio stiliaus atėjimas į bažnyčią prasidėjo Venecijoje . Tikruoju šios muzikos pradininku tapo Monteverdis. 1610 m. pasirodė didelis jo bažnytinių kūrinių rinkinys, žinomas pavadinimu „Vespro della Beata Vergine“ (Švč.Mergelės Marijos mišparai“). Šalia koncertinės mišparų muzikos čia yra ir senojo stiliaus šešiabalsės mišios, ir nemažai madingo monodinio stiliaus bažnytinių arijų .
Katalikiškos bažnytinės muzikos prašmatniausių pavyzdžių aptinkama Romoje, Bolonijoje, Zalcburge. Iškilmingoms progoms mišios buvo rašomos labai didelėms sudėtims . Vėlyvajame baroke vis ryškesnė darėsi operos įtaka mišių muzikai bei koncertiniam motetui .
Ansamblinį madrigalą XVII a. pirmojoje pusėje pakeitė solinė arija ir duetas, dainuojami su basso continuo arba mažo ansamblio pritarimu . Pagrindiniuose XVII a. vokaliniuose žanruose – kantatoje, oratorijoje, operoje – ilgainiui susiklostė tam tikros arijų formos ir tipai . Italijoje imta naudoti arijos da capo forma, kurią sudaro trys padalos (A – B – A). Užuot iš naujo užrašius trečią pasikartojančią padalą, naudojamas pažymėjimas aria da capo – iš to ir kilo formos pavadinimas . Ši forma tapo visų XVII a. pabaigos italų muzikos vokalinių žanrų vienintele lydere ir paplito Vokietijoje bei Anglijoje .
Baroko epochos vokalinėje muzikoje šalia atskiros arijos svarbus kamerinis žanras buvo kantata . Iš pradžių italų kamerinė kantata buvo tiesiog ilgesnė ir labiau išplėtota arija arba duetas . XVII a. antroje pusėje susiformavo naujas kantatos tipas, sudarytas iš 2 – 3 rečitatyvo ir arijos porų, ir panašus į mažą operinę sceną .
Oratorija yra išplėtotas koncertinis kūrinys solistams, chorui ir orkestrui, draminis turinys čia perteikiamas vien muzikinėmis priemonėmis . Oratorijos formavimasis buvo glaudžiai susijęs su operos at-siradimu . Operas ir oratorijas rašė tie patys kompozitoriai, abiejuose žanruose vienu metu vyko analogiški pokyčiai, atlikėjai taip pat dažnai buvo tie patys . Nors visų baroko oratorijų turinys religinis, jos nėra visada bažnytinė muzika, nes neturėjo ryšio su pamaldomis .
Oratorijos žanras atsorado Romoje . Jos libretas galėjo būti parašytas lotynų arba italų kalba . Pagrindinis solistas yra pasakotojas, perteikiantis didžiąją siužeto dalį . Kiti solistai įkūnija pasakojimo herojus ir perteikia jų veiksmo lyrinius apmąstymus . Choro reikšmė oratorijoje daug didesnė negu operoje
Ankstyvoji opera – buvo išskirtinis žanras . Jos pastatymas susijęs su didelėmis išlaidomis, todėl tai sau galėjo leisti tik nedaugelis dvarų ir nedažnai .
Kai 1637 m. Venecijoje buvo atidarytas pirmas viešasis operos teatras, dauguma tenykštės publikos buvo nebe rinktiniai aristokratai, o buržuazija ir pirkliai . Operų siužetai paprastai būdavo istoriniai arba mitologiniai, juose buvo daug veikėjų, bet mažai choro ir baleto, mažas buvo ir orkestras . Vos ne privalomos būdavo įspūdingos kautynių scenos, laivų žūtys, dievų iš debesų leidomasis arba kilimas į dangų . Nors daugumos operų turinys būdavo rimtas, jose netrūko ir komiškų veikėjų bei scenų .
XVII a. pabaigoje susiformavo Neapolio operinė mokykla, kurios stilius užvaldė didžiąją Europos dalį Venecijos opera labiau koncentravosi į dramatizmą ir reginius, o Neapolio mokyklos dėmesį traukė muzika ir daina . Čia idealu tapo aukšta dainavimo kultūra – vadinamasis bel canto (it. „gražus dainavimas“), kurio svarbiausi bruožai buvo gražus garsas, virtuoziškas pagražinimų atlikimas bei turtinga išraiška . Drama Neapolio mokykloje užėmė kuklią vietą ir sceninis veiksmas buvo minimalus . Jį kompensavo prašmatnios dekoracijos ir kostiumai .
BAROKO EPOCHOS INSTRUMENTINĖ MUZIKA .
Didžiausias įvykis XVII a. pradžios instrumentinėje muzikoje buvo smuiko iškilimas . Šiam instrumentui buvo rašomos labai sudėtingos partijos bažnytiniuose bei operos orkestruose ir jau iki 1620 m. su-kurtos pirmos virtuozinės sonatos solo smuikui su basso cintinuo pritarimu . Amžiaus viduryje smuikas tapo pagrindiniu melodiniu instrumentu .
Baroko epochoje instrumentinė muzika aprėpė ne tik kamerinę, bet ir orkestrinę muziką . Orkestrus turėjo dvarai, operos ir kiti teatrai, bažnyčios . XVIII a. ėmė kurtis studentų ir miestiečių muzikinės draugijos, kurių dauguma irgi turėjo orkestrą . Dideliuose miestuose netrūko įvairaus statuso gerų instrumentininkų, tad prireikus visada buvo galima sukviesti labai didelės sudėties orkestrą .
Ansambliui parašytas kūrinys paprastai buvo vadinamas sonata . Apie 1700 m. susiformavo pagrindiniai sonatos tipai : bažnytinė sonata, paprastai keturių dalių (lėta – greita – lėta – greita) ir kamerinė sonata, kurią sudaro įžanga, ir 2 – 4 šokių pobūdžio dalys . Ji panaši į šokių siuitą .
Tarp šių dviejų sonatos tipų aiškios ribos nėra – jų bruožai dažnai susipina ir bažnytinei sonatai būdinga struktūra dar nebūtinai reiškia, kad šis kūrinys skirtas bažnyčiai .
Šalia sonatos plito koncertai, kurie pagal skirtingus atlikėjų sudėties padalijimus buvo skirstomi į tris koncertų tipus :
1. Kelių chorų koncerte dalijamos 2 – 3 vienodos reikšmės instrumentų grupės .
2. Concerto grosso atveju įprastą barokinį trio papildo didesnis ansamblis .
3. Soliniame koncerte orkestrui priešinami vienas ar keli solistai .
Solinio koncerto tipo garsiausias kūrėjas buvo Antonijus Vivaldis . Jis gavo muziko bei dvasininko išsilavinimą ir jaunas buvo įšventintas į kunigus, tačiau dėl chroniškos ligos buvo atleistas nuo mišių laikymo, tad atsidavė muzikai . Ospedale della pieta – mergaičių vienuolyno mokykloje, įkurtoje našlaičiams Vivaldis dirbo smuiko mokytoju, orkestro vadovu ir su savo mokiniais įkūrė vieną puikiausių Europos orkestrų .
Kompozitorius garsėjo visoje Europoje . Pagrindinę jo kūrybos dalį sudaro soliniai koncertai . Žymiausi iš jų yra „Metų laikai“ – 4 koncertai tarsi garsinės tapybos būdu vaizduojantys metų laikus .
Vivaldis rašė ir operas, kantatas, oratorijas bei bažnytinę muziką . Kompozitoriaus veiklos metais jo operos Venecijoje buvo statomos dažniau nei kieno nors kito . Tai buvo labai produktyvus kompozitorius . Tuo metu beveik nebuvo vadinamos klasikinės muzikos . Publikai atlikdavo tik naujus kūrinius . Todėl beprotiškas buvo dažno kompozitoriaus darbo tempas ir Vivaldis gyrėsi, kad geba sukurti koncertą greičiau negu perrašinėtojas perrašo jo orkestrines partijas .
Jau XVIII a. pirmoje pusėje kompozitorių mėgdžiojo daugelis kompozitorių .
Dar viena pagrindinė instrumentinės muzikos formų buvo siuita – skirtingo pobūdžio šokių arba pjesių ciklas . Ankstyvojo baroko šokių siuitos dažnai yra ir variaciniai ciklai, kai iš vienos melodijos išsirutulioja keletas skirtingo pobūdžio šokių .
Šokių siuitos dažniausios vokiečių muzikoje . XVII a. pabaigoje, kai ir Vokietijoje paplito prancūzų dvaro šokių mada, susiformavo aiškesnės siuitos ciklo ribos . Jį sudaro 4 skirtingi šokiai :
1. Alemanda – ramus vokiškas žingsniuojantis šokis .
2. Kuranta – greitas prancūziškas šuoliuojamasis šokis .
3. Sarabanda – lėtas, iškilmingas ispaniškas šokis .
4. Žiga – greičiausias škitiškas šuoliuojamasi šokis .
Tarp šių dalių buvo įterpiami ir kiti šokiai bei ne šokio pobūdžio dalys . Paprastai siuita pradedama iš– kilminga įžanga, kuri neretai tapdavo svarbiausia ir labiausiai išplėtota siuitos dalimi .
BAROKO MUZIKA PRANCŪZIJOJE .
Prancūzų baroko muzika mažiau žinoma negu italų, o kas žinoma – daugiausia iš vėlyvojo baroko laikotarpio, XVIII a. pradžios . Prancūzijos karalių aplinkos vaizdą ilgą laiką formavo italai . Nuo 1570 m. Paryžiuje veikė panašus į Florencijos Cameratą inteligentijos sambūris, pavadintas Academie de Poesie et de Musique (Poezijos ir muzikos akademija). Čia taip pat buvo rimtai tyrinėjama graikų – romėnų poezija ir senovės graikų literatūros pavyzdžiu padėti pamatai naujam sceniniam žanrui, apimančiam poeziją, muziką, šokį, dailę ir kostiumų meną . Tai buvo mitologinio siužeto rūmų baletas . Nuo klasikinio bateto jis skiriasi gausiais vokaliniais numeriais . Vėliau šalia rimto rūmų baleto atsirado baletas komedija, kurio pagrindas buvo žodinė komedija ir su ja susijusios ilgesnės baletinės scenos ir dainos . Šį žanrą išgarsino žymiausio komedijų autoriaus Moljero ir prancūzų baroko muzikos korifėjo Žano Batisto Liuli bendradarbiavimas . Šis kompozitorius savo karjierą pradėjo nuo Orleano princesės pažo pareigų . Gabus smuikininkas greitai tapo namų kapelos nariu, o 1653 m. užėmė karaliaus rūmų kompozitoriaus vietą . Liuli tapo karaliaus rūmų orkestro smuikininku ir netrukus iš geriausių jo narių įkūrė naują orkestrą, kuris buvo neabejotinai geriausias iš tų laikų orkestrų . XVII a. 7 – ame dešimtmetyje kompozitorius atsidavęs baletui, pastoralinėms operinėms scenoms ir orkestrinei muzikai, tapo karališkosios šeimos muzikos mokytoju, kuriam buvo pavaldi visa rūmų muzika .
1672 m. Liuli gavo karališkąją privilegiją kurti operos teatrą ir tapo operos vadovu – jo įkurta Karališkoji muzikos akademija peraugo į Prancūzijos Nacionalinę operą . 1673 m. kompozitorius sukūrė pirmą prancūziško stiliaus rimtąją operą arba lyrinę tragediją „Kadmas ir Hermionė“ . Jis stengėsi muzika kuo tiksliau perteikti kalbos ritmą ir taip atsiradęs rečitatyvas buvo dainingesnis, ritmiškai sudėtingesnis negu italų operose . Rečitatyvas prancūzų operoje buvo palydimas spalvingesnio orkestrinio pritarimo, ir jo reikšmė buvo didesnė.Arijų nedaug, jos trumpos, paprastos melodijos, o choro ir baleto scenos yra gausios . Nuo 1673 m. iki mirties Liuli beveik kasmet sukurdavo po operą . Garsiausios iš jų yra „Alcesta“, „Tesėjas“, „Atis“, „Rolandas“, „Armidė“.
Jau savo ankstyvuosiuose baletuose Liuli padėjo pagrindus prancūziško stiliaus uvertiūrai . Šio orkest-rinio kūrinio pagrindas yra iškilminga, taškuoto ritmo įžanginė dalis .
Kai kompozitorius 1680 m. tapo Liudviko XIV a. sekretoriumi ir didiku, jis susirinko visus įmanomus to meto muzikui titulus . Į istoriją pateko ir kaip pirmas didis orkestro ir teatro vadovas, beje turintis ir ryškių tirono bruožų . Žinoma legendų apie jo pykčio protrūkius, užgriuvusius muzikantus, jų instrumentus ir net natas .
Bažnytinei muzikai prancūzų baroke teko antraeilis vaidmuo . XVII a. viduryje vis dėlto susiformavo prancūziško stiliaus koncertinis motetas, ėmęs pavyzdį iš išraiškingos pasaulietinės muzikos .
XVII ir XVIII a. sandūroje muzikos istorija pasipildė muzika klavesinui . Prancūzų klavesino muzikos viršūnė yra Francua Kupereno kūryba . Jis buvo karališkosios kapelos vargonininkas ir karaliaus šeimos muzikos mokytojas . 1713 – 1730 m. pasirodė jo parašytas klavesino vadovėlis ir keturi rinkiniai, apimantys 27 siuitas . Siuitų pjesės turi programinius pavadinimus arba yra skirtos konkretiems asmenims ir vaizduoja įvairius charakterius bei nuotaikų kaitą .
Rafinuoto ir žaismingo vėlyvojo baroko ryškiausias muzikas buvo Žanas Filipas Ramo, kuris irgi didumą gyvenimo tarnavo vargonininku bei muzikos mokytoju ir sukūrė daug muzikos klavesinui, bet ji vis dėlto neužtemdo Kupereno spindesio .
Ramo užima reikšmingą vietą muzikos istorijoje kaip teoretikas – 1722 m. pasirodęs jo „Harmonijos traktatas“ davė pradžią klasikinei harmonijos, akordų bei jų jungimo logikos teorijai . Šis veikalas tapo atsirandančio klasicistinio muzikos stiliaus teoriniu pagrindu .
XVII AMŽIAUS ANGLIJOS MUZIKA .
Paskutinės Tiudorų dinastijos valdovės Elžbietos I mirtis (1603) reiškė ir anglų muzikos klestėjimo pabaigą . Kai Anglijoje įvyko buržuazinė revoliucija ir buvo įvesta Oliverio Kromvelio diktatūra (1640 -1660), išnyko tiek bažnytinė, tiek pasaulietinė muzika . Buvo naikinamos gaidos ir instrumentai, uždraustas bet koks meninis muzikavimas bažnyčiose ir tai sugriovė senąją muzikinio lavinimo sistemą .
1660 m. karaliaus sostą užėmė Karolis II, kuris siekė atkurti tvirtą monarchiją ir katalikų bažnyčios pozicijas . Jis mėgo linksmybes ir pramogą, įkūrė dvaro orkestrą, siuntė savo dvariškius į Paryžių mokytis . Londone sulaukė plataus atgarsio italų muzika, karaliaus dvare buvo statomos prancūzų ir italų operos . Taigi ano meto anglų muzikoje susipynė prancūzų, italų pavyzdžiai ir senoji vietinė anglų muzikos tradicija .
Savita anglų muzikinio teatro forma buvo kaukių vaidinimai . Tai mitologinio arba alegorinio turinio dramos spektakliai su pantomima, šokiais, solinėmis arijomis ir muzikiniais dialogais bei chorais . Ši teatro forma vėliau tapo anglų operos pagrindu .
Žymiausias baroko epochos anglų kompozitorius buvo Henris Perselas . Jis greitai kilo muzikinės karjieros laiptais : 1675 m. buvo išspausdino pirmosios jo dainos, 1677 m. tapo karaliaus kamerinės muzikos kūrėju, 1679 m. – Vestminsterio abatijos vargonininku, 1682 m. – karališkosios kapelos vargonininku ir dainininku, nuo 1683 m. iki mirties buvo atsakingas už kapelos instrumentų būklę .
Perselo kūryba yra labai plati ir įvairiapusiška . Diduma jo sceninės muzikos sukurta dramos spektakliams . Šią muziką kompozitorius daugiausiai rašė gyvenimo pabaigoje, po 1690 m. Šiam laikotarpiui priklauso ir penkios semioperos (semi – pusė, pusiau), kurių muzikonės scenos ne mažiau reikšmingos už žodines dalis . Žymiausios semioperos yra : „Karalius Artūras“ ir „Karalienė fėja“ . Semioperose pasitaiko tikros operos vertų ansamblių bei chorinių scenų, tačiau daugiau dėmesio skiriama arijoms, kurios yra labai populiarios kaip savarankiški soliniai numeriai .
Perselo ir visos anglų baroko muzikos svarbiausias muzikinis sceninis kūrinys yra Vergilijaus epo „Eneidė“ motyvais sukurta opera „Didonė ir Enėjas“ .
Tarnaudamas dvare kompozitorius parašė nemažai iškilmingų odžių ir dedikacinių kūrinių . Dauguma jų skirti karališkosios šeimos nariams . Tokios dvaro odės yra panašios į mažas kantatas soliniam balsui, mažam chorui ir orkestrui .
Taip pat karališkąjai kapelai jis parašė daug bažnytinių kūrinių, kamerinės muzikos bei kūrinių klavesinui . Iš kamerinės muzikos reikšmingiausios buvo solinės dainos, kuriose tekstas ir muzika suderinti davus laisvę nepaprastai fantazijai . Daugelis dainų virtuoziškumu prilygsta kantatoms .
Po Perselo mirties anglų muzikinį gyvenimą vis labiau veikė italai ir tik šio kompozitoriaus kūryba dar dešimtmečius kurstė Londone anglų nacionalinį pasididžiavimą . Deja, po Perselo anglų muzikos istorijoje ilgai nebuvo reikšmingos tautiečių figūros .
BAROKO MUZIKA VOKIETIJOJE .
Vokietija, XVI a. per reformaciją atsiskyrusi nuo katalikiškosios Europos, XVI ir XVII a. sandūroje vis dėlto palaikė glaudžius ryšius su naujos muzikinės mados gimtine Italija . Labiausiai buvo plėtojami ryšiai su Venecija, kur vokiečiai vyko mokytis . Kompozitoriai Venecijos mokyklos koncertinį stilių siejo su vokiškuoju motetu ir liuteroniškuoju choralu .
XVII a. 2 – o dešimtmečio pabaigoje atrodė, kad Vokietija pagaliau pasirengė išsikovoti sau vietą Europos muzikinėje panoramoje . Tačiau šį pakilimą nutraukė Trisdešimties metų karas (1618 – 1648) . XVII a. viduryje Vokietija buvo atsiribojusi nuo Europos ir buvusį atvirumą vokiečių muzikoje ilgam pakeitė konservatyvus stilius . Čia susiformavo nepakartojamas tradicinės polifonijos ir jausmingo baroko stiliaus mišinys . Niekur kitur Europoje baroko laikotarpiu polifoninis rašybos stilius nevaidino svarbesnio vaidmens . Vokietijoje kelios kompozitorių kartos ištobulino jį iki neregėtų aukštumų .
Johanas Hermanas Šeinas pradėjo karjerą būdamas dvaro kapelos vadovu ir kantorium Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje . Esminę jo kūrybos dalį sudaro bendruomeninė muzika, dainos, instrumentinės siuitos . Taip pat jis kūrė spalvingus chorinius motetus ir bažnytinius koncertus .
Samuelis Šeitas taip pat karjerą pradėjo dvare, būdamas Branderburgo makgrafo vargonininku ir vėliau kapelos vadovu . 1625 m. dvarą sunaikino karas ir kapelos nebeliko . 1628 – 2630 m. Šeitas buvo Halės mieto muzikos direktorius, tačiau vėliau šias pareigas paliko ir gyvenimą paskyrė kūrybai bei mokiniams . Šis kompozitorius buvo žymiausias tų laikų klavyrinės muzikos kūrėjų, taip pat kupini fantazijos ir jo bažnytiniai koncertai .
Heinrichas Šiucas buvo laikomas žymiausia savo gyvenamos epochos muzikos asmenybe . Vėliau jis buvo vadinamas vokiečių muzikos tėvu – esą Šiucas išmokęs visus kompozitorius rašyti muziką vokiečių kalba.Iš tikrųjų–iki jo niekas taip detaliai neužsiėmė muzikos vokiškam tekstui komponavimu ir niekam nepavyko taip gerai išnaudoti vokiečių kalbos išraiškos galimybių, kartu meistriškai paslepiant ne itin tinkamą dainavimui jos prigimtį .
1619 m. Šiucas išleido savo pirmąjį bažnytinės muzikos rinkinį „Dovydo psalmės“. Čia jis mėgdžiojo savo mokytojo Džovanio Gabrielio prabangų stilių, kurį derino su vokišku tekstu . Taip susiformavo individualus Šiuco stilius . Deja, Trisdešimtmetis karas, sužlugdęs kapelas nutraukė ir koncertinio stiliaus formavimąsi Vokietijoje . Vykstant karui nebuvo nei galimybių, nei prasmės spausdinti muziką didelėms kapeloms . Todėl ilgą laiką buvo spausdinama tik kamerinei sudėčiai skirta muzika .Šiucas išleido kamerinių bažnytinių koncertų rinkinius : „Symphoniae sacrae“ („Religinės simfonijos“) ir „Kleine geistliche Konzerte“ („Mažieji religiniai koncertai“) . Tai buvo italų kamerinę kantatą atitinkantis bažnytinis žanras, kurio muzikoje galima rasti ir operai ar oratorijai būdingų teatralinių priemonių .
Šiucas padėjo pagrindus vokiečių oratorijai . Vokietijoje oratorija virto bažnytiniu žanru . Oratorijos tipo kūriniai buvo atliekami per didesnių bažnytinių švenčių apeigas . Su svarbiausiomis šventėmis susiję pagrindiniai vokiškosios oratorijos siužetai – Šv. Kalėdos, Jėzaus kančia ir prisikėlimas . Šiuco oratoriniai kūriniai yra : „Prisikėlimo istorija“, „Kalėdų istorija“ ir „Septyni Jėzaus Kristaus žodžiai ant kryžiaus“. Svarbiausia oratorijos žanro šaka tapo pasija – Jėzaus kančios istorija . Pasijos tekstas būdavo viena iš keturių Naujojo Testamento evangelijų .
Šiucas įsiliejo į XVII a. vokiečių muziką kaip labai modernus kompozitorius . Jis siejamas ir su operos atsiradimu Vokietijoje . 1627 m. netoli Drezdeno esą buvo pastatyta Šiuco opera „Dafnė“, kurios muzika, deja, neišliko . Šis kūrinys, matyt, nebuvo tikra opera, o labiau priminė dramos vaidinimą su dainavimo ir šokio scenomis . Kompozitorius parašė ir daugiau sceninės muzikos . Esama duomenų apie sukurtus baleto spektaklius su jo muzika, kuri taip pat nesulaukė mūsų laikų .
Amžiaus pabaigoje Šiuco stilius pakrypo konservatyvumo link . Karui pasibaigus, atkuriant kapelas bei chorus, pirmiausia kilo paprasto repertuaro poreikis . 1648 m. pasirodė svarbiausias Šiuco motetų rinkinys „Bažnytinė chorinė muzika“.
Karo padariniai – ekonominis nuosmukis ir dvasinė izoliacija – ilgai jautėsi vokiečių gyvenime . Tuo metu pagrindiniais Vokietijos muzikiniais centrais tapo Hamburgas ir Liubekas . Hamburgas buvo atviriausias Europai ir greičiausiai reagavo į pokyčius iš Italijos . Hamburgo muzikinį gyvenimą geriausiai atspindi 1678 m. įkurtas pirmasis Vokietijoje operos teatras, kuriam buvo pritaikyta daug italų bei prancūzų veikalų, o vokiečių kompozitorių kūryba susieta tik su amžiaus pabaiga . Daug operų Hamburge buvo statoma italų kalba, jas dainavo iš Italijos kilę dainininkai . Bažnytinė muzika irgi patyrė didelę italų įtaką . Svarbiausias bažnytinės muzikos centras buvo Liubekas . Vargonų muzika užėmė svarbią vietą protestantų pamaldose . Jų muzika siejosi su liuteroniškuoju choralu, kuris buvo įvairiai aranžuojamas . Taip pat buvo kuriamos choralinės fantazijos, choralinis preliudas – choralo melodijos pagrindu parašyta pjesė vargonams .
Svarbiausia polifoninės muzikos forma baroko epochoje buvo fuga . Jos pagrindas yra aiški, gerai įsi – menama tema, pirmiausiai skambanti viename balse . Kiti balsai taip pat pradeda nuo temos ir įstoja paeiliui . Sudėtingesnės fugos gali turėti kelias temas . Baroko epochos fuga dažniausiai jungiama su kokia nors įžangine laisvos formos dalimi (preliudu, fantazija).
Johanas Valentinas Mederis buvo gerai žinomas kaip operų kūrėjas, taip pat jo veikla buvo susijusi su bažnytine muzika . Europos muzikos muzikos istorijai reikšmingas kompozitoriaus kūrinys „Pasija pagal Matą“. Vokiečių muzikoje jam vienam pirmųjų pavyko susieti bažnytinį stambų veikalą su rečitatyvų bei arijų operine išraiška ir paruošti dirvą vėlyvojo vokiečių baroko didžiosioms pasijoms .
Georgas Filipas Telemanas buvo vienas drąsiausių tų laikų kompozitorių, kuris mėgdžiojo visus tuo-laikinius stilius ir jungdamas juos išliko originalus . Jis nuolat žengė koja kojon su greitai kintančiu muzikiniu skoniu ir net būdamas senyvo amžiaus rašė taip pat madingai kaip ir to meto jaunoji karta .
Laisvas, fantazijos kupinas Telemano stiliaus stipriai paveikė tolesnę vokiečių operos raidą . Vėlesnėms kartoms pavyzdžiu tapo oratorijos „Dienos dalys“, „Teismo diena“, kantata „Ino“. Kamerinėje muzikoje esminę vietą užima ansamblinių siuitų ir sonatų ciklai „Užstalės muzika“, kurie buvo gerai žinomi visoje Europoje .
Johanas Sebastianas Bachas (1685 – 1750) yra Vakarų muzikos istorijoje yra tas aukštas kalnynas, abipus kurio upė teka į priešingas puses : vienoje pusėje lieka Senoji Europa ir savo kūryba Dievui ar žemiškąjam valdovui tarnaujantis menininkas, kitoje – genijui nusilenkiantys naujieji laikai . Jo kūrybą galima vertinti ir kaip ašį, jungiančią seniausias dvasinės kultūros vertybes ir naujųjų laikų Europos idealus .
XIX a., kai ilgai užmiršta Bacho kūryba vėl buvo atrasta, jis dažnai vadinamas paskutiniu didžiuoju gotikinės epochos menininku . Mūsų supratimu, gotiką ir Bacho gyvenamąjį laikotarpį skiria plati praraja, tačiau žinant apie XIX a. romantikų pagarbų žavėjimąsi viduramžiais, tai nėra vien pasigėrėjimo kupinas Bacho muzikos įvertinimas : jo kūryba jau romantizmo epochoje atstovavo tai senai ir kilniai epochos dvasiai, kuri po Prancūzijos revoliucijos praktiškai išnyko .
Mirus motinai ir tėvui, Johaną priglaudė vyresnysis brolis, kuris ir suteikė berniukui esminę muzikinio išsilavinimo dalį . Pas jį gyvendamas Bachas išmoko groti vargonais ir susipažino su madinga vargonų muzika . Jis gavo palyginti gerą mokyklinį išsilavinimą .
1703 m. aštuoniolikmetis Bachas gavo dvaro smuikininko vietą Veimare, tačiau užsibuvo ten labai trumpai, nes Arnštate atsilaisvino vargonininko vieta . Iš čia jis vyko svarbion kelionėn – į Liubeką mokytis pas Dytrichą Bukstehūdę . Beveik keturi mėnesiai praleisti bendraujant su legendiniu meistru paliko gilų pėdsaką jauno Bacho kūryboje .Drąsus ir kupinas fantazijos Bacho vargonavimas, kai choralai netikėtai varijuojami ir juose atsiranda svetimų natų, vis mažiau tenkino konservatyvią miestelio bažnyčią ir 1707 m. Bachas išvažiavo vargonininkauti į Miūlhauzeną . Tai buvo nevykęs sumanymas : tenykštę bažnyčią kamavo religiniai nesutarimai ir joje buvo neįsigalinti pietistinė kryptis (protestantizmo kryptis, akcentuojanti tikinčiojo jausmus, moralę ir pamaldumą . Pietizmas pamaldose propagavo paprastą giedojimą ir smerkė sudėtingesnę muzikinę kūrybą). Bachui tai buvo nepriimtina nei reli – gine, nei muzikine prasme .
1708 m. Bachas tapo Veimaro hercogo dvaro vargonininku ir kameriniu muzikantu . Hercogas Vilhelmas Ernstas buvo vienas labiausiai išsilavinusių tų laikų valdytojų ir rimtai domėjosi muzika . Jis turėjo didelę kapelą ir gerą biblioteką, kuriai buvo užsakomos naujausios italų bei prancūzų muzikos natos Veimaro laikotarpiu dienos šviesą išvydo dauguma didžiųjų Bacho kūrinių vargonams . Pagrindinės jo pareigos buvo vargonavimas dvaro bažnyčioje . Tuo metu Bachas jau spėjo išgarsėti kaip vargonų specialistas ir buvo dažnai kviečiamas įvertinti pagamintų naujų vargonų . 1714 m. gavo aukštesnes pareigas – tapo dvaro kapelos koncertmeisteriu . Eidamas šias pareigas kompozitorius ėmė kurti kantatas, kurios išsiskyrė virtuoziškumu ir atspindėjo dvaro puikybę .
Nors Veimere Bachas turėjo itin palankias darbo sąlygas, netrukus jis paliko šią vietą . Priežastis galėjo būti asmeninis konfliktas su hercogu : po senojo kapelos vadovo mirties, šis postas atiteko jo sūnui, nors Bachas buvo žymiai vertesnis pretendentas .
1717 m. kompozitorius persikėlė į Kėteną, kur gavo gerai apmokamos dvaro kapelos vadovo pareigas . Kunigaikštis Leopoldas grojo keliais instrumentais, mylėjo ir suprato muziką . Čia Bachas kelis metus paskyrė vien kamerinės muzikos ir instrumentinių koncertų kūrimui .
Kunigaikštis labai vertino kompozitorių, visuomet imdavo jį į keliones . 1720 m. grįžęs iš vienos tokios kelionės Bachas rado jau palaidotą savo žmoną . Iš jo septynių vaikų du sūnūs – Vilhelmas Frydemanas ir Karlas Filipas Emanuelis tapo žymiais kompozitoriais . Antroji kompozitoriaus žmona buvo žinoma dainininkė, kuriai Bachas sukūrė dviejų dalių „Anos Magdalenos Bach natų sąsiuvinį“, kurį sudaro pjesės klavesinui bei dainos sopranui . Su antrąja žmona Bachas turėjo trylika vaikų, iš kurių du – Johanas Kristofas Frydrichas ir Johanas Kristianas taip pat tapo kompozitoriais .
Kėteno laikotarpis vertinant darbo sąlygas buvo laikomas vienu sėkmingiausių Bacho gyvenime ir vis dėlto jis kelis kartus ieškojo kitos darbo vietos . Matyt kompozitorius buvo nepatenkintas visiškais nutrūkusiais ryšiais su bažnytine muzika . Juolab kad tuo metu dvaro muzikinis gyvenimas ėmė blėsti : kunigaikštis vedė ir jo žmonos abejingumas menui pakeitė dvaro dvasią .
1722 m. Leipcige atsilaisvino kantoriaus vieta, viena aukščiausiai vertinamų Vokietijoje . Kantorius buvo atsakingas už visą miesto muzikinį gyvenimą, už mokinių muzikinį lavinimą, dirbo su elitiniu dainininkų choru .
Kelis pirmuosius metus Bachas su neįtikėtina energija kūrė bažnytinę muziką . Kasmet jis turėjo atlikti apie 60 kantatų, o tinkamo repertuaro nebuvo, tad 1723 – 1725 m. kas savaitę kompozitoriui tekdavo parašyti po kantatą . 1724 m. Bachas su didelės apimties orkestru atliko savo pirmą stambią oratoriją „Pasiją pagal Joną“. Jis stengėsi kurti ir naujas koncertines bažnytines muzikos tradicijas, kurios iškeltų Leipcigą kaip muzikos miestą į vieną gretą šalia Hamburgo ir Liubeko . Šio tarpsnio kulminacija ta-po didžiausias ir turiningiausias veikalas „Pasija pagal Matą“. Tačiau koncertiška kompozitoriaus muzika Leipcige žavėjo ne visus, be to didelei atlikėjų sudėčiai nuolat reikėjo papildomų pinigų ir dėl to Bachas turėjo daug konfliktų su miesto valdžia .
1729 m. kompozitorius ėmė vadovauti Leipcigo Collegium Musicum ir čia galėjo dirbti su labai geru orkestru . Be to jis užmezgė glaudžius ryšius su Drezdeno dvaru ir norėjo tapti Drezdeno kapelos vadovu, tačiau vilčių buvo nedaug, nes Drezdeno dvaras labiausiai vertino itališko tipo operas, o tai vienintelis žanras, kuris nepatraukė Bacho dėmesio . Be to, Drezdeno kapelos vadovas, operų kūrėjas Johanas Adolfas Hasė tuo metu buvo daug garsesnis už Bachą .
Apie 1740 m. kompozitorius ėmė trauktis iš aktyvaus koncertinio gyvenimo . Kurdamas vis mažiau jis daugiau laiko skyrė senų kūrinių redagavimui . 4 – o dešimtmečio pabaigoje Bacho kūryba buvo viešai kritikuojama kaip per daug sudėtinga ir griozdiška ne va perdėtas moksliškumas ir meniškumas naikina jos natūralų grožį . Publikos skonis greitai keitėsi ir Bacho muzika, jaunystės dienomis daugeliui atrodžiusi per daug drąsi, dabar klausytojams atrodė beviltiškai pasenusi .
Kompozitorius parašė daug kūrinių, kuriuos atlikti tuo metu buvo praktiškai neįmanoma, tačiau juose buvo sukoncentruotas jo iki tobulybės nugludintas menas . Tokie buvo daugelis kūrinių klavyrui ir vokalinės muzikos šedevras – Mišios h – moll, bei nebaigtas „Fugos menas“ – geniali polifoninės technikos ir fugos formos galimybių santrauka .
Didesnę gyvenimo dalį Bachas kentėjo dėl trumparegystės, dėl to kelerius paskutinius metus buvo gerokai sumažėjęs jo darbingumas, o mirė kompozitorius visiškai apakęs, nors 1750 m. jam buvo atliktos dvi akių operacijos, kurios deja, buvo nesėkmingos .
Diduma Bacho klavyrinės muzikos dienos šviesą išvydo Kėtene 1717 – 1723 m., kai jo sūnūs buvo tokio amžiaus, kai reikėjo tinkamo repertuaro, kad galėtų mokytis valdyti instrumentą ir studijuoti kompozicijos pagrindus . Tuo tikslu sukurti Bacho kūriniai naudojami ir šiais laikais . Tai dvibalsės ir tribalsės invencijos, mažieji preliudai ir fugos . Aukštesnius meninius reikalavimus autorius kėlė kurda – mas preliudus ir fugas, sudėtus į rinkinį „Gerai temperuotas klavyras“, kurio kiekvieną dalį sudaro 24 preliudai ir fugos visose mažorinėse ir minorinėse tonacijose . Bachas pirmasis pabandė sistemingai panaudoti visą tonacijų ratą . Tai neprilygstama įvairiausių klavyrinės fugos išraiškos galimybių, stilių bei kompozicinės technikos priemonių santrauka .
Labai didelė Bacho orkestrinės muzikos dalis dingusi, tačiau išliko abiejų pagrindinių žanrų kūriniai – koncertai ir siuitos . Jis rašė tarsi dideliam kameriniam ansambliui, kuriame kiekvienas instrumentas atlieka esminį vaidmenį . Svarbiausi orkestriniai kūriniai yra šeši „Branderburgo koncertai“ .
Kmerinės muzikos yra išlikusi tik maža dalis . Šalia ansamblinių sonatų ypač reikšmingi yra kūriniai soliniam instrumentui – sonatos smuikui solo, siuitos violončelei solo, sonata fleitai solo . Tokie kūriniai reikalauja iš kompozitoriaus tobulai išmanyti instrumentų galimybes, be to reikia lakios fantazijos parenkant grojimo būdus .
Gyvenimo pabaigoje, toldamas nuo aktyvios muzikinės veiklos, Bachas parašė veikalus, kurie gali būti laikomi tarsi paminklu jo kompozicinei technikai . Tai du kamerinės muzikos ciklai „Muzikinė auka“ ir „Fugos menas“.
Bacho muzika jam mirus kuriam laikui nugrimzdo į užmarštį . Gyvam esant jo muzika buvo labai menkai žinoma, tuo tarpu XX a. muzikinėje panoramoje jis yra vienas dažniausiai atliekamų kompozitorių .
Georgas Frydrichas Hendelis (1685 – 1759) yra antras žymiausias vėlyvojo baroko kompozitorius . Būdamas vaikas jis labai domėjosi muzika, nors tėvai skatino Hendelį studijuoti teisę . Berniukas slapta lipdavo į palėpę ir ten grodavo klavikordu, kol vieno vizito metu Hendelio grojimą išgirdo Saksonijos Veisenfelso hercogas ir ėmė primygtinai įkalbinėti jį mokytis muzikos . Taip Hendelis tapo Ha – lės vargonininko Frydricho Vilhelmo Cachovo mokiniu . 1703 m. jis išvyko į Hamburgą – miestą, kuriame virė aktyviausias muzikinis gyvenimas to meto Vokietijoje .
Čia Hendelis grojo smuiku Vokietijos operos teatre, tačiau netrukus persėdo prie klavesino ir ėmė vadovauti orkestrui, o 1705 m. buvo pastatytos pirmosios jo operos „Almira“ ir „Neronas“. Muzikas ir pats suvokė, kad jo apsirengimas operos srityje nepakankamas ir išvyko keliems metams į Italiją .
1706 -1709 m. Hendelis aplankė svarbiausius Italijos muzikinius centrus – Florenciją, Romą, Neapolį ir Veneciją . Čia jis parašė apie šimtą kamerinių kantatų, o netrukus pripažinimo sulaukė ir operos . Didingiausia sėkmė 1709 m. Venecijoje lydėjo operą „Agripina“.
Italijoje Hendelis turėjo labai didelį pasisekimą ir sulaukė puikių darbo paskūlymų . 1710 m. jis sutiko užimti kapelos vadovo vietą Hanoverio kurfiursto Georgo Liudvigo dvare . Čia nebuvo operos trupės, todėl buvo atliekama orkestrinė ir kamerinė muzika . 1712 m. Hendelis išvyko į Londoną ir nebegrįžo.
Čia dienos šviesą išvydo opera „Rinaldas“, „Odė karalienės Onos gimtadieniui“ ir dar du iškilmingi bažnytiniai kūriniai, garantavę kompozitoriui gerą vardą karalienės akyse . Bet 1714 m. karalienė mirė ir karaliumi Jurgiu I tapo Hanoverio kurfiurstas . Pirmieji Hendelio biografai rašė, kad dabar Hendelis bijojo pasirodyti dvare po pabėgimo iš Hanoverio ir draugų padedamas bandė susitaikyti su karaliumi Karaliui plaukiant Temzės upe, šalia laivo pasirodė dar vienas laivas, pilnas muzikantų, kurie Hendelio vadovaujami grojo iškilmingą orkestrinę muziką . Karalius esą atleido kompozitoriui ir jis nepateko dvaro nemalonėn . Iš tiesų svarbiausias orkestrinis Hendelio kūrinys – „Muzika ant vandens“, matyt vis dėlto parašytas kitos iškylos proga, o istorija apie įsižeidusį karalių ir kapelmeisterį vėliau buvo su-galvota .
1719 m. Londone buvo įkurtas nuolat veikiantis teatras . Pinigai buvo renkami iš anksto parduodant brangius sezoninius bilietus, į Londoną buvo kviečiami geriausi Europos dainininkai, o Hendelis tapo teatro muzikiniu vadovu . Prasidėjo operinės kūrybos klestėjimo laikotarpis .
Karališkoji muzikos akademija veikė kaip savarankiška operos kompanija Karališkojo teatro patalpose ir sugebėjo ekonomiškai išsilaikyti iki 1728 m., kai ją ištiko bankrotas . Bandymai atkurti operos akademiją nesiliovė . 1729 m. teatras vėl atvėrė duris, tačiau didelės sėkmės nesulaukė . Hendelis konfliktavo su dainininkais ir buvo kritikuojamas Londono spaudoje . 1733 m. Karališkoji muzikos akademija nutraukė savo veiklą . Prasidėjo sunkiausias Hendelio gyvenimo laikotarpis . Jis patyrė bankrotą, tačiau finansinis krachas užgriuvo ir jo konkurentus . Italų operos laikai Londone baigėsi, o Hendelio laukė ne vien ekonominės negandos : pradėjo blogėti jo sveikata . Vis dėlto 1741 m. kompozitorius su-kūrė paskutinę savo operą „Deidamija“.
Operinėje kūryboje Hendelis naudojo vien italų kalbą ir ėmė pavyzdį iš Neapolio mokyklos, tačiau nei viename žanre nėra tiesiogiai susijęs su kuria nors konkrečia mokykla . Jis sujungė skirtingų šalių ir mokyklų patirtį .
Pagrindiniai veikėjai Hendelio operose dažniausiai yra žymūs antikos asmenys, tačiau jų portretuose nesiekiama visiško istorinio tikroviškumo . Siužetuose dominuoja įprastas meilės trikampis, veikėjų charakteriai ir jausmai yra itin taurūs ir kilnūs .
Hendelio oratorijos sulaukė didelės sėkmės dar meistrui esant gyvam, dauguma jų buvo reguliariai at-liekamos ir po jo mirties . Oratorijos sėkmę neabejotinai lėmė tekstas anglų kalba . 4 – as dešimtmetis buvo didelio politinio Britų imperijos pakilimo laikotarpis . Muzikinį gyvenimą iki tol stipriai veikė Prancūzijos ir Italijos įtaka . Dabar Londono publika ėmė atvirai ignoruoti svetimą muziką . Hendelis buvo puikus taikinys – gimęs vokiečiu, muzikinės išraiškos priemonėmis būdamas italas, jis įkūnijo viską, kas svetima . 1736 m. pagal anglų poeto Draideno odės tekstą buvo sukurta „Aleksandro šventė“, kuri labai patiko anglams . Čia Hendelis mėgdžiojo tradicinę anglų bažnytinę muziką .
Anglų oratorijos klestėjimas prasidėjo 1739 m. kai pasirodė oratorijos „Saulius“ ir „Izraelis Egipte“ . Hendelis buvo anglų oratorijos žanro pradininkas ir tuo metu vienintelis jo atstovas .
Ypatingą vietą Hendelio kūryboje užima oratorija „Mesijas“ . Tai buvo vienintelis iš oratorijų tradicine prasme bažnytinis kūrinys .
Hendelio populiarumas pradėjo augti Dubline 1741 – 1742 m. 5 – o dešimtmečio oratorijos buvo vis šilčiau priimamos . Ir nors silpstančios sveikatos, kompozitorius buvo Londono muzikos gyvenimo centre . 1751 m. kuriant paskutinę oratoriją „Jeftė“, ėmė sparčiai silpti Hendelio regėjimas . Po metų kompozitoriui buvo atliktos trys nesėkmingos akių operacijos, po kurių jis apako . Kurį laiką kompozitorius dar tęsė koncertinę veiklą kaip dirigentas ir vargonininkas, redagavo kai kuriuos senesnius kūrinius .
Miręs Hendelis buvo palaidotas kaip tikras tautos didvyris Londono Vestminsterio abatijoje šalia anglijos karalių ir iškiliausių Britų imperijos piliečių . Po mirties kompozitoriaus oratorijos tapo anglų nacionaliniu pasididžiavimu ir Londone buvo pradėti rengti dideli Hendelio muzikos festivaliai .

Leave a Comment