Baroko Muzika

BAROKAS
(XVI a. – XVIII a.)

1. žodis barokas reiškia įmantrus, keistas.

2. Tai permainų laikotarpis (nyksta senojo mąstymo stereotipai, keičiasi pasaulis, o su juo ir mąstyseną). Tai nulemia atradimai (atrasta Amerika ir t.t.).
Iš esmės pasikeičia pasaulis. Žmogus turi pradėti galvoti visai kitaip, nes jis keičiasi ir kuria visai kitokį meną.

3. Keičiasi meno tikslas. Kita meno koncepcija. Menas turi būti subtilus, skoningas, skirtas žmonėms, norintiems skoningesnio meno, patenkinantis subtilių žmonių poreikius.
Tačiau meno supratimui reikia išprusimo, skonio ugdymo ir pripratimo nuolat jį ugdyti. Atsiranda žmonių, turinčių skkonį.
4. Menas jau turės kategorijas.

5. Suklesti teatras.

6. Pagrindinis leitmotyvas:
· Gyvenimas yra trapus, laikinas.
· Pasaulyje nieko pastovaus nėra, viskas kinta.

7. Literatūra tampa puošni, parašyta sudėtinga forma.
· Gilinamasi į žmogaus jausmus, protą ir į kūną,į pokyčius kūne. Gilinamasi į viską kartu.
· Labai daug alegorijų, fantastinių elementų.
· Daug erotikos.
· Vaizduojamos priešingybės.
· Atsiranda komiški dalykai.
· Atsiranda tragikomiški dalykai (žmogus pamato gyvenimą įvairesnį).

8. Mene:
· Derinami įmantrumai (priešingi).
· Atsiranda estetizmas (grožio ieškojimas).
· Atsiranda simboliškumo užuomazgos.
· Atsiranda natūralizmas.
· Menai jungiasi.

9. Pagrindinis užsienio rašytojas – Kalderonas

Barokas: meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Siauresniąją prasme barokas vadinamas šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Prradėjo formuotis XVI a. pab. Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija, rel. kovos, reakciją prieš renesanso kultūrą vid. amžių tr

radicijų gaivinimas. Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feod. visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos.

ARCHITEKTŪRA: Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Pušniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių.Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Poorta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, architektūros K. Maderna; šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, architektūros Dž. L. Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667, architektūros F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682,architektūros B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, architektūros G. Gravinis).Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600-50, pastatuose.

Ispanijos barokas turėjo įtakos Lot. Amerikos šalių baroko architektūrai.Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro.

Vokietijoje XVII a. pab. – XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisyklingesnė, va
ad. prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, architektūros A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, architektūros L. Hildebrantas; vyskupų rezidencija Viurcburge, 1753, architektūra B.Noimanas). Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų architektūros Tilmanas von Gameraenas). Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir achitektūros kompleksų (Maskvoje – Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, architektūra P. Potapovas).
Lietuvos architektūroje barokas atsirado XVII a. pr., veikiamas Romos barokas. Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 – 50) Vilniuje pastatyta kulto pastatų, kuriemsbūdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos; kupolinė šv. Kazimiero bažnyčia (1618, abiejų architektūros K. Tenkala). Brandžiojo baroko laikais (1650 – 90) pastatyta puošnių didikų rūmų (Vilniuje – Sapiegų, Sluškų, Pacų), kulto pastatų ansamblių (Vilniaus šv. petro ir Povilo bažnyčia, 1678, architektūros J. Žaoras; Pažaislio architektūros ansamblis, 1712, architektūros L. Fredas ir P. Putinis). Vėlyvajam baroko (1690 – 1765) būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus – šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753, abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno – Jėzuitų, 1725, ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais.

DAILĖ: baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir t.t. Dominuoja religinės, mi
itologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai.

XVII a. savita baroko tapybos m-la susiformavo Flandrijoje. P.P. Rubensas, A.van Deikas, J.Jordansas ir kt. nutapė didelio formato religinių mitologinių ir buitinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, realistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai – špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis religiniais ir mitologiniais motyvais, medžioklės scenomis.

Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, įmantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles.

Lietuvojos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug relistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P.Dankersas, skulptoriai P.Petris, P.Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių.

LITERATŪRA: Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo – su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir

r liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija. Įv. šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokas atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje – gongorizmas, kultizmas, Anglijoje – metafiziniai poetai.

Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII – XVIII a. liet. panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.

XV a. pabaigoje – XVI amžiuje katalikų bažnyčia išgyveno sunkų laikotarpį. Europos monarchai stiprino savo valdžią ir visais būdais stengėsi apriboti popiežių įtaką. Popiežiaus ir pasaulietinių valdovų kova privedė Bažnyčią prie Didžiojo skilimo laikotarpio (1378 – 1417 m.), kai vienu metu katalikiškąjį pasaulį valdė 2 ar net 3 popiežiai. Bažnyčia pergyveno ir vidinį nuosmukį – jos žemių valdos, turtai, dvasininkijos gyvenimo būdas kėlė tikinčiųjų pasipiktinimą. Renesanso ir humanizmo idėjų veikiami protai griežtai pasisakė už Bažnyčios radikalų pertvarkymą. Reformacijos judėjimas privertė Bažnyčios vadovus imtis kontrpriemonių. 1545 – 1563 metais vykęs Tridento bažnytinis susirinkimas iš vidaus pertvarkęs Bažnyčios gyvenimą, ėmėsi priemonių kovai su Reformacija. Viena iš jų – meną panaudoti katalikiškų idėjų propagavimui. Popiežiaus valdose kilęs stilius greitai apėmė visą Italiją, paplito Vakarų ir Rytų Europoje.

Jei Renesansą galime vadinti miestų – valstybių stiliumi, tai naujasis, Baroko stilius (itališkai keistas, įmantrus), laikytinas absoliutizmo epochos stiliumi. Monarchai, pabrėždami savo galią, didybę ir turtus, leido milijonus rūmų statybai, aplink juos įrengdami fantastiškus parkus su šimtais fontanų, grotų, skulptūrų. Nuo monarchų stengiasi neatsilikti ir didikai.

Bene ryškiausių bruožų Barokas pasiekė architektūroje. Skiriami trys Barokinės architektūros raidos etapai – ankstyvasis, brandusis, vėlyvasis.

Ankstyvasis laikotarpis prasidėjo nuo popiežiaus centro – Romos miesto pertvarkymo. Buvo tiesinamos ir platinamos gatvės, sukurtose erdvėse statomos naujo stiliaus bažnyčios ir rūmai. Juose vyrauja banguotos, laužytos formos, daug iškilių detalių ir nišų, gausu kolonų, jos dažnai suporuotos. Kulto pastatų planas dažniausia lotyniško kryžiaus formos, fasadas dviejų aukštų, suskirstytas į tarpsnius, viršutinį aukštą puošia trikampis frontonas. Vietoje renesansinių šoninių navų įrengiamos koplyčios su altoriais. Tokia bažnyčia pastatyta 1575 metais tik ką įsteigtam Jėzuitų ordinui, iš kurio tikėtasi lūžio kovoje su Reformaciniu judėjimu.

Brandusis ir vėlyvasis Barokas. Atsirado dar daugiau banguotų linijų, plačiai naudojama ovalo forma, pastatai tapo dinamiškesni, įmantresni. Interjeras puošnumu ir įmantrumu pralenkia pastato išorę. Ryškiausi šio periodo statiniai: Romos Jėzaus bažnyčia, apie 1575 m., Šv. Nepomuko bažnyčios Miunchene interjeras, 1733-1746 m., Versalio rūmai su parku Prancūzijoje, 1668 m., Žiemos rūmai Sankt Peterburge, 1754-1762 m., Belvederio rūmai Vienoje, 1714-1722 m., Šv. Pauliaus katedra Londone, 1675-1710 m.

Johann Sebastian Bach (Johanas Sebastianas Bachas; 1685-1750) – vokiečių baroko epochos kompozitorius ir vargonininkas, veikęs daugelį vėlesnių Europinės mokyklos muzikantų ir kompozitorių.

Biografija

Johanas Sebastianas Bachas gimė 1685 kovo 21 dieną Aizenache, Vokietijoje. Jo tėvas buvo miesto muzikantas, brolis – vargonininkas, dėdės taip pat buvo profesionalūs muzikantai, taigi tikėtina, kad jau ankstyvoje vaikystėje Bachas, padėdamas tėvui, pradėjo perrašinėti muziką ir groti įvairiais instrumentais. Bachas įprato studijuoti kitų kompozitorių muziką kopijuodamas ir aranžuodamas partitūras.

1707 metais vedė Mariją Barbarą Bach, savo antros eilės pusseserę, su kuria susilaukė 7 vaikų, iš kurių 4 išgyveno iki pilnametystės.

Dirbo vargonininku Anrštate (1703-1707 m.), Miulhauzene (1707-1708 m.), Veimare (1708-1717 m.); dvaro kapelmeisteriu – Kėtene (1717-1723 m.). 1723-1750 m. gyveno ir kūrė Leipcige.

Kompozitorius mirė 1750 metų liepos 28 dieną, sulaukęs 65 metų.

Kūryba

Bachas kūrė visais tuo metu populiariais žanrais, išskyrus operą. Jis parašė daugiau kaip 300 kantatų, daug oratorijų, pasijų, koncertų, suitų, fugų, preliudų ir kt.

Leave a Comment