Barokas- (it. barocco – keistas, įmantrus, perdėtai prašmatnus; vok. Barock, pranc. ir angl. baroque, isp. barroco), Europos meno šakų stilius, gyvavęs apie 1600-1750 metų. Muzikologijoje barokas XVII a. vartotas kaip menkinamasis žodis. J. J. Rousseau „Muzikos žodyne” (1768 m.) barokine vadino painios, moduliacijų ir disonansų prikrautos harmonijos, grubios, nenatūralios melodikos muziką. Teigiama reikšme baroko terminą pradėjo vartoti menotyrininkai C. Gurlittas (1887-1889 m.) ir H. Wölfflinas (1888 m.). Muzikologijoje baroko terminas su teigiama reikšme kaip stilistinės epochos pavadinimas įsitvirtino vėlai. Pritaikydamas H. Wölfflino sudarytą renesanso ir baroko požymių sistemą muzikai, pirmasis baroko terminą muzikologijoje įteisino C. Sachsas (1918 m.). M. Bukofzerio (1949 m.) ir S. Clercx-Lejeune (1948 m.) darbuose pateiktų baroko periodizacijų daugiau ar mažiau laikomasi ir dabar. Bukofzeris baroką suskirstė į ankstyvąjį (1580-1630 m.), vidurinįjį (1630-1680 m.) ir vėlyvąjį (1680-1730 m.), Clercx-Lejeune – į primityvųjį (XVI a. II pusė), pilnutinį (plein baroque, XVII a.) ir vėlyvąjį (1700-1740/65 m.). Epochos ribos pastebimai skiriasi todėl, kad Italijoje atsiradęs barokas, įgydamas tautinėms m-loms būdingų bruožų, netolygiai plėtojosi įvairiuose Europos kraštuose. Barokas perėmė kai kurias renesanso muzikos ir teorijos idėjas bei kūrybinės praktikos savybes – antikos idealą, skaičių bei kitą simboliką, tradicinę muzikos kaip sferų harmonijos atitikmens ir matematinę mokslo sampratą, muzikos kaip garsų kalbos supratimą, didėjantį polinkį dramatinei išraiškai, chromatikos, koncertinio stiliaus principą. Kita vertus, barokas klostėsi kaip aiškiai suvokiama renesanso muzikos priešprieša. Ja, remdamiesi antikos meno teorija, savo raštuose pabrėžė Florencijos kameratos nariai ir kiti to meto muzikai, daugiausia dėmesio skyrę vokalinės muzikos turiningumo, muzikos santykio su poezija, oratoryste problemoms. Takoskyrą tarp seno ir naujo muzikoje apibrėžė C. Monteverdi, suskirstęs muzikos kūrybą į prima practica (it. pirmąją praktiką), tęsiančią renesanso diatoninės polifonijos tradicijas, pagrįstą G. Zarlino teorinėmis nuostatomis, ir seconda practica (it. antrąją praktiką) su nauju požiūriu į harmoniją, įteisinusią disonansą bei chromatizmą. Vėlesnėje terminijoje atsirado panašių opozicijų: stile antico – stile modemo (it. senasis stilius – naujasis stilius), stylus gravis — stylus luxurians (it. griežtasis stilius – laisvasis, puošnusis stilius). Naujojo stiliaus pagrindu tapo iš retorikos mokslo perimtos ir įteisintos muzikoje retorinės figūros (muzikinė retorika). Pagrindinį baroko muzikos siekį – išreikšti ir sužadinti tam tikras dvasios būsenas, tipinius jausmus pagrindė afektų teorija. Naujasis, poezijos prasmes „atspindintis” stilius (it. stile reppresentativo) pasireiškė akompanuojamosios monodijos, jos pirminio pavidalo – rečitatyvo (it. stile recitativo) – susikūrimu. Šis stilius įkūnytas 1600 sukurtuose draminiuose kūriniuose: E. Cavalieri „Vaidinime apie sielą ir kūną” (oratorijos pirmavaizdis) bei J. Peri, G. Caccini muzikoje O. Rinuccini dramai „Euridikė”. Vienu svarbiausių baroko žanrų tapo opera. Kartu su didelės apimties vokaliniais, instrumentiniais žanrais plėtojosi solo daina su basso continuo: madrigalas, air, Lied.
Prisilaikant Tridento susirinkimo nutarimų, katalikiškoje bažnyčios muzikoje tebebuvo puoselėjamas Palestrina’os m-jos stilius, tačiau naujasis ilgainiui paveikė visus religinius žanrus – mišias, pasijas, motetą ir kt. Buvo sukurti lygiagretūs kai kurių žanrų pavidalai: religinė ir pasaulietinė kantata, oratorija, trio sonata, koncertas. Baroko epochoje lygiareikšme vokalinei tapo instrumentinė muzika; svarbiausi žanrai – fantazija, tokata, ričerkaras, kapričas, preliudas, fuga, įvairaus tipo variacijos, siuita, partita, sonata, kancona, simfonija, uvertiūra, koncertas. Savitu instrumentinės muzikos turiningumo požymiu pasidarė garsų tapyba. Baroko laikais susiklostė stabili orkestro sudėtis, kurios pagrindą sudarė smuikų šeimos instrumentai. Svarbūs buvo ir baroko muzikos kalbos pokyčiai. Bažnytines dermes pakeitė mažoro- minoro sistema, įtvirtinta funkcinė harmonija, laisvasis polifonijos stilius, įsigalėjo tolygi temperacija, takto, tempo kaip greičio mato sąvokos. Baroko muzikos praktiką grindė ir aiškino sparčiai plėtojęsis muzikos. mokslas – estetika, akustika (J. Sauveur), organologija, kontrapunkto, harmonijos (J. Ph. Rameau) teorijos, muzikos kritika, atsirado muzikos istoriografija, leksikografija. Kartu su operos teatrų veikla plėtojosi ir viešasis koncertinis gyvenimas. Iškilo solistų virtuozų menas, apie kurį parašyta pedagogikos bei metodikos darbų. Kiti žymiausi baroko kompozitoriai: J. S. Bachas, G. Fr. Händelis, D. Buxtehude, G. Frescobaldi, G. Ph. Telemannas, A. Corelli, J. Kuhnau, H. Schützas, A. Scarlatti, D. Scarlatti, A. Vivaldi, Fr. Couperinas, J. B. Lully, J. Ph. Rameau, H. Purcellas.Tradicinių ryšių su Italijos kultūra dėka baroko idėjos ir muzika greitai pasiekė Lietuvą. XVII a. I pusėje Vilniuje Žemutinės pilies teatre pastatytos trys šiai scenai sukurtos operos (dramma per musica): II ratto di Helena („Elenos pagrobimas”, 1636 m.), Andromeda (1644 m.), Circe delusa („Apviltoji Kirkė”, 1648 m.). Šių kūrinių libretų autorius – karaliaus sekretorius V. Puccitelli. Zigmanto Vazos rūmų kapelai kurį laiką vadovavo kompozitorius, muzikos teoretikas M. Scacchi (1643 m. jis Venecijoje išleido traktatą „Cribrum musicum”, kurio priede „Xenia Apollinea” išspausdino kapelos narių enigmatinių kanonų rinkinį). K. Radvilos rūmuose dirbo muzikas Michelangelo Galilei (V. Galilei sūnus), L. Sapiegos rūmuose – G. B. Cocciola. Vilniuje gyveno ir kūrė J. Brantas (pirmasis iš vietinių komp., kūręs basso continuo technika), S. Berentas, M. Kretzmeris. Garsios buvo Radvilų kapelos Biržuose ir Kėdainiuose. Vilniaus universite populiarūs buvo A. Kircherio raštai. Teatro muzikos klausimus savo darbuose aptarė M. Sarbievijus. Retorikos profesorius Ž. Liauksminas 1667 m. Vilniuje išleido pirmąjį lietuvišką muzikologijos darbą, grigališkojo giedojimo vadovėlį „Ars et praxis musica” (lot.; „Muzikos mokslas ir praktika”; liet. 1977 m.). Kai kurios baroko idėjos atspindėtos W. Tylkowskio veikale „Physica curiosa” (lot.; „Įdomioji fizika”; 1669 m.), N. Dileckio „Muzikos gramatikoje” (lenk.; 1675 m.). Baroko muzika plito ir bažnyčiose. Chorą ir instrumentų kapelą turėjo Vilniaus universitetas. Muzika svarbią vietą užėmė per visą baroko laikotarpį universiteto ir vienuolijų kolegijų puoselėtoje mokyklinėje dramoje.BAROKINIS DŽIAZAS
Barokinis džiazas (angl. baroąue jazz). Kuriamas pagal klasikinę muziką. Dažniausiai barokinis džiazas grindžiamas J.S.Bacho kūryba. Barokinis džiazas atsirado XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje (B. Goodmano kompozicija Bach goes to Town, 1937). Ypač išpopuliarėjo 6 dešimtmetyje. Barokinį džiazą kūrė ansamblis „Swingle Singers”, D. Brubeckas ir kt.
BAROKO KELIAS LIETUVOJE
Baroko kelias Lietuvoje Europos tarybos kultūros kelių programa. Lietuva į šią programą buvo priimta 1994 m. Maltoje. Nuo 1995 m. šią programą įgyvendina Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos įsteigta nepelno organizacija (nuo 1997 m. viešoji įstaiga). Rengiamos ekskursijos, koncertai, poezijos ir muzikos vakarai, teatro projektai, konferencijos, leidiniai. Per baroko kelią Lietuvoje skambėjo J. S. Bacho, G. Fr. Händelio, A. Vivaldi, G. Ph. Telemanno, C. Monteverdi, A. Corelli, H. Purcello, A. Scarlati ir kt. baroko epochos kompozitorių muzika, buvo pastatyta muzikinis spektaklis Silviludia („Miškų žaidimai”, pagal M. K. Sarbievijaus odžių ciklą, 1996 m.). H. Purcello opera „Didonė ir Enėjas” (1997 .), baroko baletas pagal G. Ph. Telemanno siuitą „Vandens muzika” (1999 m.). Spektaklių režisierė, choreografė ir dailininkė J. Gingell (D. Britanija). 1997 m. per „Baroko savaitę” Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje įvyko O. Narbutaitės oratorijos Centones mea urbi premjera (2000 m. viešoji įstaiga išleido oratorijos kompaktinę. plokštelę). Baroko kelias Lietuvoje renginiai vyko Vilniuje, Kaune, Šiluvoje, Kražiuose, Liškiavoje, Palūšėje, Stelmužėje ir kitur. Baroko kelias Lietuvoje koncertavo kamerinis choras „Aidija”, ansambliai „Musica humana”, „Vilniaus arsenalas”, „Vilniaus Camargo trupė”, dainininkė R. Maciūtė, G. Skėrytė, E. Prudkauskas, I. Misiūra.