Baroko laikotarpio muzikaMuzikinės kalbos pobūdį ir ypatybes lėmė dvi muzikos komponavimo sistemos: polifoninė ir homofoninė. Renesanso modalinį (derminį) griežtąjį polifonijos stilių baroko epochoje keičia tonalinis laisvasis stilius. Griežtasis stilius pirmiausia būdingas choriniam giedojimui a cappella. Čia visi balsai vienodai svarbūs ir vienu metu tolygiai posmiškai – variaciškai plėtojami. Laisvasis stilius, beje, sužydėjęs XVIIIa. I pusėje, yra pirmiausia instrumentinės prigimties. Jo svarbiausiuoju elementu yra ne balsų visuma, o individuali, konkreti, išbaigta muzikinė tema. Būtent temos ar jos charakteringų intonacijų plėtojimas imitaciniu būdu visuose balsuose yra būdingas laisvojo stiliaus polifoninės muzikos komponavimo principas. Galimi įvairesni, neparuošti disonansai, temos apvertimai, sustambinimai, susmulkinimai, intermedijos, sekvencinis judėjimas (baroke vyravo diatoninės sekvencijos), naujų temų įvedimas ir t.t. Laisvojo stiliaus derminiu pagrindu tapo klasikinė mažoro-minoro funkcinė sistema. Vis labiau įsivyraujantis harmoninis (akordinis) mąstymas atvedė baroko epochoje į tonacinę sistemą, kurios formavimąsi XVIIIa. pr. užbaigė tolygiai temperuotas derinimas. Tonacinėje muzikoje visuotinės harmonijos traukos centru tampa tonika, į kurią galiausiai „subėga“ visi kitų harmoninių funkcijų judėjimo takai. Tonacinės sistemos atsiradimas buvo vienas svarbiausių įvykių visos muzikos raidoje. Homofoninės sistemos esmė – aiškiai atskirtos trys balsų funkcijos: melodija, kaip muzikinės minties reiškėja; bosas, harmoninio prado reiškėjas ir viduriniai harmoniniai balsai, pritariantys, susiejantys melodiją su bosu ir užpildantys faktūrą. XVIIa. susiformavo generalboso praktika (vok. Generalbass – bendras bosas), kai boso balsai buvo žymimi skaitmenimis, nurodančiais akordo tipą. Tuo pagrindu atlikėjas pats kurdavo akompanimentą. Kompozitorius buvo ir atlikėjas, ir improvizatorius. Naudojant generalboso praktiką solistams, ansambliams, styginių orkestrams, chorams būdavo pritariama klavišiniais, t.y. „akordiniais“ instrumentais – vargonais, klavesinu. Generalboso sistema pirmą kartą sutinkama jau 1595 metais ir buvo naudojama iki XVIIIa. vidurio. Baroko formos pagrindinis principas: ji turi plisti, kaip banga. Muzikoje įsivyrauja 2 dalių forma, kur abi dalys papildo viena antrą ir yra sudarytos iš tos pačios tematinės medžiagos arba rondo bei variacijos nekintamu bosu, kur muzika iš tiesų plinta it kylanti banga.Populiariausios formos:1. Senovinė 2 dalių. Muzika vystoma imitaciniu, laisvo plėtojimo būdu. Antroji dalis vystoma intensyviau, dažnai ilgesnė, bet iš esmės yra pirmosios pakartojimas. Šia forma buvo kuriamos siuitų dalys, preliudai, invencijos; 2. Senovinė 3 dalių. Antroje ir trečioje dalyse vystoma pirmos dalies tematinė medžiaga. Būdinga homofoninės arba mišrios formos kūriniams; 3. Senovinė sonata. Tai drauge ir žanras – solinė 2 dalių senovinė sonata. Ši forma paremta moduliaciją į dominantinę funkciją, jos plėtojimą. Antroje dalyje vėl grįžimą į pagrindinę tonaciją ir pagrindinės temos kartojimą; 4. Senovinis (kupletinis) rondo. Griežto akcentinio ritmo, homofoniška monotematinė forma. Artima to meto šokiams- menuetui, gavotui, bure; 5. Variacijos nekintamu bosu būdingos senoviniams šokiams: čakonai ir pasakalijai. 6. Fuga (lot. bėgimas)- vėlyviausia ir tobuliausia daugiabalsės muzikos forma ir drauge žanras. Fuga susiformavo XVII a. Jos „aukso amžius“ – XVIII a. 1 pusė (J. S. Bacho kūryba). Fuga (lot. bėgimas) vėlyviausia ir tobuliausia daugiabalsės imitacinės kontrapunktinės muzikos forma ir drauge žanras. Fugos dažniausiai būna 3-4 balsų. Fugos esti paprastos (vienatemės) ir sudėtingosios (daugiatemės (nuo 2 iki 4 temų)). Kai kada fuga jungiama su kitokios formos muzikos kūriniu – preliudu, tokata. Nedidelės apimties fuga vadinama fugete. Fugos principu parašytas didelio muzikos kūrinio (sonatos, simfonijos) epizodas vadinamas fugato.
Operos atsiradimasNiekas tiksliai nežino, kada sukurta pirmoji opera. Jau prieš daugelį amžių galime aptikti šiuolaikinės operos pirmtakų. Manoma, kad opera gimė XVI a. ir vystėsi maždaug iki XVIII a. Opera atsirado Italijoje mėginant atgaivinti senovės graikų tragedijos eleganciją ir paprastumą. Graikų tragedijų pasakojimai būdavo labai dramatiški; jiems pritardavo choras, kuris tarsi atlikdavo komentatoriaus vaidmenį. Chorui ir solistams pritardavo pučiamieji instrumentai, vadinami aulomis arba styginiai – kitaros. Choras dainuodavo monodiškai, melodijos panašios į solistų partijas. Pamėgę dramas, graikai pradėjo statyti teatrus. Teatrų patalpos buvo suskirstytos į tris dalis: 1) amfiteatras – po atviru dangumi įruoštos sėdynės žiūrovams; 2) orchestra – šokių aikštė su aukuru (čia sustodavo choras, pakilesnė vieta buvo skirta choro vadovui, kitas plotas – vaidintojams); 3) skena (palapinė) – keliais laiptais aukščiau speciali patalpa persirengimui, vėliau tapusi dekoratyviniu fonu vaidinimams. XVI a. pabaigoje Florencijos (Italija) didiko Bardi rūmuose rinkdavosi poetų, teatralų, muzikų ir dailininkų būrelis, vėliau vadinamas Bardi kamerata. Šie menininkai meno idealą matė tik poezijos, teatro ir muzikos vienume. Giliau susipažinę su graikų menu, jie ėmė rašyti muzikines dramas-pasakas (favola). Pirmoiji favola, kurią parašė italų kompozitorius Džakopas Peris, vadinosi „Dafnė“ ir pirmą kartą buvo atlikta 1579m. Florencijoje. Dažnai ši favola yra laikoma pirmąja opera. Yra žinoma dar viena garsi opera – „Euridikė“, kurios tekstas parašytas Rinučinio pagal antikinį mitą, o muzika Dž. Perio ir D. Kačinio. Venecijoje (Italija) 1637 m. buvo atidarytas pirmasis pasaulyje viešas operos teatras. Venecijoje pirmą kartą sutinkame operos terminą, kuris pakeitė iki tol vartotus „muzikinės dramos“, „muzikinės pasakos“ ir kt. terminus. Naujosios kompozicijos pradžia sutapo su didžiausio to meto italų kompozitoriaus Klaudijaus Monteverdžio kūrybos laikais. Savo pirmąją operą „Orfėjas“ jis parašė 1607m., o paskutinę – „Popėjos vainikavimas“ – 1642m. Monteverdis padarė didelę įtaka tolesnei operos raidai įtvirtindamas bendrąją operos schemą, kurios laikomasi iki šiol. Svarbiausios operos dalys yra: 1) solo, duetais ir didesnėmis grupėmis dainuojamos įprastinės arijos, kuriomis veikėjai atskleidžia savo jausmus; 2) turinį paaiškinantys ir veiksmui plėtotis padedantys rečitatyvai; 3) efektingi didžiuliai chorai, perimti iš graikų dramos chorų; 4) instrumentinės uvertiūros, įtrauktos į operą, kad žiūrovai gautų atsikvėpti; 5) interliudijos, griežiamos keičiant scenos dekoracijas. Didesnio išraiškingumo ieškodamas Monteverdis naudojo drąsesnius sąskambius, disonansus, sekvencijas. Didelį dėmesį skyrė instrumentų tembrui. Jo operų orkestras išaugo iki 40 instrumentų. Čia jau buvo keli klavesinai, vargonai, smuikai, violos, liutnios, arfa, fleita, kornetai, trombonai ir kt.
Didelę reikšmę operinio meno vystymuisi turėjo konservatorijos, atsiradusios XVI amžiaus pabaigoje Neapolyje (Italija). Jos išugdė daug gerų kompozitorių, dainininkų-virtuozų. Neapolio opera reikalavo vokalo virtuoziškumo, išugdė gražaus, lygaus dainavimo „bel canto“ (belkanto) stilių. Greta antikinių, mitologinių, istorinių operų siužetų, labai populiarūs tapo buitiniai siužetai. Taip išsivystė dvi operų rūšys: 1) opera seria – rimtoji opera, 2) opera buffa – komiškoji opera. Netrukus opera paplito visoje Europoje, ypač Prancūzijoje, nes karalius Liudvikas XIV ypač vertino meną. Iškiliausias karaliaus rūmų kompozitorius – Žanas Liuly. Jo operos didelės apimties – penkių veiksmų su prologu; didelis orkestras – virš 70 žmonių. Jo pavyzdžiu sekė ir kompozitorius Žanas Ramo („Samsonas“, „Kastoras ir Poliuksas“), kurio operose gausu programinių – vaizduojamųjų elementų, fantastikos. Anglijoje operai plėtotis sutrukdė XVII amžiaus puritonų judėjimas ir Stiuartų dinastija, leidusi įsitvirtinti prancūzų ir italų muzikinei kultūrai. Anglų operos atsiradimas susijęs su karnavaliniais rūmų spektakliais, vadinamais kaukėmis. 1686m. išgarsėjo H. Perselio opera „Didonė ir Enėjas“, kurioje gausu anglų liaudies muzikos jūrininkų dainų elementų. Ir tik po 250 metų kitas garsus anglų kompozitorius Britenas sukūrė „Piterį Graimsą“.Vokaliniai instrumentiniai žanraiPagrindiniai baroko vokaliniai žanrai buvo kantata ir oratorija Kantata (it. canlata, nuo cantare – dainuoti) – daugiadalis kūrinys solistams, chorui ir orkestrui. Sudaryta iš rečitatyvų, arijų, ansamblių, chorų, orkestrinių epizodų. Rečitatyvas yra kalbai artimas dainavimas, išaugęs iš ankstyvoji baroko dainingos deklamacijos. Yra kantatų vien solistams su instrumentiniu pritarimu. Meninių vaizdų ratas platus: gali būti religinės ir pasaulietinės, lyrinės, epinės, herojinės kantatos. Žodis kantata žanrui pavadinti pirmą kartą pavartotas 1620 metais ir tada reiškė paprastą vokalinį kūrinį. Vėliau susiformavo naujas kantatos tipas, sudarytas iš 2-3 rečitatyvo ir arijos porų ir panašus į mažą operinę sceną. Italijoje vyravo pasaulietinė, Vokietijoje – bažnytinė kantata. Žymiausi kūrėjai Italijoje: Dž. Karisimis, A. Čestis, A. Skarlatis, B. Marčelas, A Vivaldis; Vokietijoje – R. Kaizeris, I. Krygeris, J. S. Bachas, buvęs žymiausiu XVIII a. kantatos meistru. Jo kantatos grindžiamos protestantiškojo choralo melodijomis. Magnifikat (lot. Magnificat, pirmasis žodis iš teksto “Magnificat anima mea Dominum” – “Mano siela šlovina Viešpatį”) – artimas kantatai bažnytinės muzikos žanras, šventinio pakilaus pobūdžio. Stabat mater (dolorosa) (lot. – “stovėjo motina (sopulingoji)”) – artimas kantatai bažnytinis žanras, elegiško dramatiško pobūdžio. Oratorija (it. oratorio, nuo lot. oralorium – maldykla; lot. oro – kalbu, meldžiu) – stambus, išplėtotas koncertinis kūrinys solistams, chorui, orkestrui. Dažniausiai rasomas pagal epinį, draminį, biblijinį, mitologinį, istorinį siužetą, kuris perteikiamas be pastatymo vien muzikinėmis priemonėmis. Esti religinės ir pasaulietinės oratorijos. Jos paprastai buvo atliekamos ne bažnyčiose, o didikų rūmuose ir kitose reprezentacinėse patalpose (išimtis – Vokietija, ten oratorija buvo grynai bažnytinis žanras). Oratorijos libretas galėjo būti parašytas arba lotynų, arba italų kalba. Pagrindinis solistas yra pasakotojas, perteikiantis didžiąją siužeto dalį. Kiti solistai įkūnija pasakojimo herojus ir perteikia jų veiksmo lyrinius apmąstymus. Ypač svarbus chorų vaidmuo, nes atlieka komentuojantį ir įvykiuose tiesiogiai dalyvaujantį veikėją. Formavimuisi turėjo įtakos operų atsiradimas. Lotyniškosios oratorijos žymiausias meistras buvo Džakomas Karisimis. Taip pat Neapolio operinės mokyklos ryškiausia figūra Alesandras Skarlatis, jo pavyzdžiu vėliau Londone savo kūriniais anglų kalba pradėjo veiklą Georgas Frydrichas Hendelis, tapęs žymiausiu oratorijos žanro kompozitoriumi. Pasija (lot. passio – kančia) – oratorijos pobūdžio kūrinys apie Kristaus kančią ir mirtį. Žymiausias kūrėjas – J. S. Bachas.Instrumentiniai žanraiDidžiausias įvykis XVII amžiaus pradžios instrumentinėje muzikoje buvo smuiko, kaip ansamblinio ir solinio instrumento iškilimas. Vienas pirmųjų kompozitorių, atvėręs smuiko galimybes, buvo Klaudijus Monteverdis. Baroko epochoje instrumentinė muzika aprėpė ne tik saloninį namų muzikavimą (kamerinė muzika), bet ir orkestrinę muziką. Orkestrus visų pirma turėjo dvarai. Jų uždavinys buvo groti puotose ir priėmimuose, taip pat rūmų koplyčioje bei dvaro teatre. Orkestrus turėjo operos bei kiti teatrai, taip pat didesnės bažnyčios. Greta sonatos ir koncerto viena pagrindinių instrumentinės muzikos formų buvo siuita (pranc. suite – eilė, seka) – ciklinis instrumentinis kūrinys iš kelių savarankiškų dalių. Baroko epochoje gyvavo senovinė siuita. Tai buvo kontrastingų savo tempu, metru, ritminiu piešiniu, bet vienos tonacijos šokinių pjesių ciklas, skirtas atlikti liutnia, klavyru arba orkestru. Kilo iš Renesanso šokių muzikos. Tipiškiausia siuita buvo sudaryta iš keturių skirtingų tautų šokių: vokiečių alemandos (ramus, keturių dalių metro žingsniuojamasis šokis), prancūzų kurantės (greitas, trijų dalių metro šuoliuojamasis šokis), ispanų sarabandos (lėtas, trijų dalių metro iškilmingas šokis) ir anglų žigos (škotiškas šuoliuojamasis šokis, 6/8 arba 9/8 metro; tai greičiausia siuitos dalis). Tarp šių dalių, ypač tarp sarabandos ir žigos, buvo įterpiami ir kiti šokiai (menuetas, gavotas, burė ir kt.) bei ne šokio pobūdžio dalys (instrumentinė arija). Paprastai siuita pradedama iškilminga įžanga (preliudija, uvertiūra, fantazija, tokata ir kt.). Italijoje siuita buvo vadinama partita, nebuvo ir jos sudarymo griežtesnių taisyklių Žymiausieji kūrėjai buvo J. S. Bachas ir G. F. Hendelis. Prancūzijoje atsirado orkestrinės siuitos, dažniausiai vadinamos uvertiūromis. Jas kūrė Ž. B. Liuly, J. S. Bachas, G. F. Hendelis, G. F. Telemanas. Trio sonata – tai tipiška ciklinė baroko sonata, kilusi iš instrumentinės kanconos. Ji buvo rašoma 2 soliniams instrumentams ir generalbosui. Gyvavo 2 trio sonatos tipai: bažnytinė sonata, paprastai 4 dalių (lėta-greita-lėta-greita ir kamerinė sonata, kurią sudaro įžanga (preliudas) ir 2-4 šokių pobūdžio dalys; ji panaši į šokių siuitą. Žymiausi kūrėjai: A. Korelis, G. F. Hendelis, J. S. Bachas. Kamerinė sonata skambėdavo pasaulietinėje aplinkoje ir buvo labiau pramoginio pobūdžio, sudaryta iš preliudo ir šokių. Ji paprastai buvo 3 dalių. Šalia sonatos plito koncertas. Susiformavo XVIa. pabaigoje Venecijoje (Italija). Kilo iš ankstyvosios trio – sonatos ir Renesanso daugiachorinių vokalinių – instrumentinių koncertų. Jo esmė – orkestro (tutti) solinės grupės (concertino) priešpastatymas. Solistų grupėje buvo – 4 styginiai, vėliau (bet rečiau) – pučiamieji instrumentai. Orkestrą sudarydavo styginiai ir klavesinas. Solistų ir orkestro partijos mažai skyrėsi. Pagal skirtingus koncerto atlikėjų sudėties padalijimus skiriami 2 ryškesni koncertų tipai: concerto grosso (ansamblio narių didesnė grupė), solinis koncertas (orkestrui priešinami vienas arba keli solistai). Koncertų klasikinius pavyzdžius sukūrė A. Korelis, A.Vivaldis, G. F. Hendelis. Pirmuosius koncertus klavesinui su orkestru sukūrė J. S. Bachas. Solinio koncerto solisto partija ilgainiui vis labiau savarankiškėjo. Soliniam koncertui būdinga 3 dalys: greita – lėta – greita. Beje, koncertiškumas buvo būdingu baroko muzikos bruožu.
Klavesinas ir fortepijonasKlavesinas atsirado apie 1400 m. iš rytietiško psalterijo, kurį į Europą atgabeno kryžiuočiai. Psalterijas – tai ant muzikanto kelio laikomas trapecijos formos instrumentas, kurio stygos įtemtos virš rezonuojančios garsadėžės. Virpinant stygas plunksna, išgaunami švelnūs, lyg liutnios, garsai. Klavesinas – tai perdirbtas psalterijas, tik stygos įtemtos ne lygiagrečiai, o statmenai klaviatūrai. Stygos ima skambėti kai jas užgauna prie „šokliukų“ (vertikaliai pritaisytų mažyčių medinių kaladėlių, kurios paspaudus klavišą pašoka aukštyn) pritvirtintos paukščio plunksnelės. Paprasčiausias ir pigiausias iš visų stygas turinčių klavišinių instrumentų buvo spinetas. Spineto ne tik pavidalas, bet ir konstrukcija daug paprastesnė už klavesino – jis turi tik vieną klaviatūrą ir neturi garso kaitaliojimo pedalų. Klavesinas yra vienas labiausiai paplitusių XVI-XVII a. skambinamųjų styginių instrumentų. Iš pirmo žvilgsnio jis panašus į rojalį, bet skiriasi garso išgavimo būdu: stygas įskambina klavišiniame mechanizme pritvirtinti nudrožti paukščių plunksnų koteliai, kurie, paspaudus klavišus, panašiai kaip brauktuku, liečia atitinkamas stygas. Spausdamas klavišą grojantysis negali keisti stygos skambėjimo garso arba tembro. Norint išgauti įvairius skambėjimo atspalvius, instrumentui buvo pridėtos dvi ar daugiau rankenų, kiekviena jų suteikė šiek tiek kitokio skambesio. Tai buvo pasiekta stygas skambinant įvairaus kietumo paukščių plunksnomis arba odinėmis ar net metalinėmis plokštelėmis. Klavesino garsas yra skaidrus, turintis „metalinį“ atspalvį, tylus ir greitai išnykstantis. Šis instrumentas labai tiko baroko ir ypač rokoko muzikos stiliaus poreikiams. Prancūzų klavesinininkai F. Kuperenas, Ž. F. Ramo liutnios repertuarą perėmė su visa turtinga ornamentacija ir ornamentavimo variacijomis; jų nuopelnas yra rokoko stiliui būdingas ornamentuotas ir subtilus klavesino skambėjimo sukūrimas. Patys instrumentai išoriškai taip pat labai puošnūs – neretai klavesino dangtį puošia tikri meno šedevraiFortepijoną išrado italas Bartolomeo Kristoforis apie 1709 m. Tuomet jis jau turėjo pagrindinius šių dienų fortepijono elementus: jame klavesino plunksnelės buvo pakeistos plaktukais, užgaunančiais stygas, be to, plaktukai buvo atjungti nuo klavišų svirtelių. Palietęs stygą, plaktukas atšoka, styga ima virpėti, o plaktukas gali suduoti dar kartą. Vienu pirmųjų fortepijonų skambino J. S. Bachas, 1747 m. lankydamasis pas Frydrichą Didįjį, tačiau tik Bacho sūnaus Johano Kristiano (,,Anglų“ Bacho) dėka naujasis instrumentas tapo rimtu klavesino konkurentu. Senieji fortepijonai buvo trijų modelių: klavesino — kaip šių dienų fortepijonas, ir dviejų kitokių. Tai mažiau vietos namuose užimantys vertikalusis ir stačiakampis fortepijonai, kurių stygos statmenos klaviatūrai. Iki Haidno laikų klavesinas jau buvo užleidęs pozicijas fortepijonui, nors pirmųjų fortepijonų tembras buvo gana silpnas ir panašesnis į klavesino. Garso stiprumą ribojo medinis rėmas, kuris galėjo išlaikyti tik tam tikro svorio ir įtempimo stygas. Bet jau 1850 m. amerikiečiai medinius rėmus pakeitė metaliniais, kurie išlaiko trisdešimties tonų svorį ir leidžia energingai skambinti kūrinius tokių virtuozų kaip Listas. Fortepijonai su metaliniais rėmais ir ne taip greitai išsiderindavo. Šiais laikais daugelis pianistų, skambinantys klasicizmo ir romantizmo kūrinius, grįžta prie senųjų modelių fortepijonų. Mocarto ir Bethoveno sonatos, atliekamos tais instrumentais, kuriems buvo parašytos, įgauna gaivumo, o Šopeno subtilios muzikinės figūros tampa skaidrios, lyg ką tik nuvalytas paveikslas, kurį daugelį metų dengė lako sluoksnis. Nors fortepijonu galima skambinti visus kūrinius, parašytus seniesiems klavišiniams, tačiau rezultatai ne visada tokie, kokių norėtume. Puikūs virginalų muzikos pasažai, atliekami fortepijonu, skamba niūriai, o skubūs Kupereno ir Skarlačio ornamentai atrodo lyg išspausti per jėgą. Tačiau muzikantai ir klausytojai iš naujo atrado styginių klavišinių instrumentų grožį, ir kompozitoriai jiems vėl kuria. Pulenko ,,Kaimiškasis koncertas“ klavesinui ir orkestrui bei Faljos koncertas klavesinui ir kameriniam orkestrui vėl atkūrė Bacho koncertų dvasią. Elioto Karterio dvigubas koncertas klavesinui ir fortepijonui sutaiko abu didžiuosius priešininkus, o Hencės ,,Liusi Eskot“ variacijos — svarbus solinis kūrinys. Džonas Keidžas savo kūrinyje ,,HPSCHD” avangardistiškai vartoja instrumentą. Kūrinys susideda iš penkiasdešimt aštuonių garso stiprinimo kanalų su garsiakalbiais; penkiasdešimt vienas kanalas skleidžia kompiuterinę muziką, o kiti septyni perduoda pagarsintą septynių klavesinų muziką.
Baroko laikotarpio įžymiausi kompozitoriaiKarlas Filipas Emanuelis Bachas (1714-1788)Johanas Sebastianas Bachas buvo iš labai muzikalios gimines. Žinomi muzikai buvo jo tėvai, seneliai ir proseneliai, vaikai, anūkai ir proanūkiai – visa plati giminė, net šešios Bachų kartos. Tuomet Vokietijoje, ypač Saksonijos krašte, visus Bachus laikydavo muzikais, visus muzikus – Bachais. Pasaulis daugiau nežino tokios muzikalios gimines. Pats Johanas Sebastianas turėjo 19 vaikų, kurių dauguma buvo labai talentingi muzikai, kai kurie tapo garsiais Europos kompozitoriais. Vienas iš jų – Karlas Filipas Emanuelis Bachas, gimęs Veimare (Voketija). K.F.E.Bachas mokėsi Leipcigo mokykloje, vėliau Leipcigo ir Frankfurto universitetuose. Frankfurto akademijoje liko dėstyti fortepioną. Nuo 1738 metų persikėlė į Berlyną. Berlyne valdžia suteikė dvaro klavesinisto vardą. Po 27 metų (1765) K.F.E.Bachą paskiria 5 bažnyčių ir miesto muzikantų direktoriumi Hamburge. Persikraustęs i Hamburgą, savo laisvą laiką gali skirti kūrybai. Jo kurinių išlikę nedaug – 1 oratorija, kantatos, psalmių ir religinių kurinių chorui, dainų, simfonijų, apie 50 koncertų fortepijonui, kamerinių kurinių. Nors jo mokytoju buvo tėvas J.S Bachas, tačiau sūnaus muzikinė kalba ir kūryba buvo visiškai skirtinga. Jo muzikoje daug prancūziškos ir itališkos muzikos tradicijų. Taip pat domėjosi muzikine metodika, dėstant fortepijoną. Jo metodika XIX amžiuje buvo ne vienam mokiniui pagrindinė teorija.
Johanas Sebastianas Bachas (1685-1750)Didysis kompozitorius Johanas Sebastianas Bachas pirmasis pradėjo sėkmingai derinti Vakarų Europoje egzistavusius skirtingus nacionalinius muzikos stilius. Sujungdamas tai, kas buvo geriausia italų, prancūzų ir vokiečių muzikinėse tradicijose, jis praturtino kiekvieną jų. Nesulaukęs populiarumo būdamas gyvas, praėjus 50 metų po mirties Bachas buvo beveik užmirštas. Tačiau per kitus 150 metų jo reputacija vis augo, ir šiandien jis visuotinai pripažįstamas vienu garsiausiu kompozitoriumi. J.S.Bachas gimė 1685 metais Eisenache, Vokietijoje. Jis gimė šeimoje, kur buvo žavimasi muzikiniu talentu ir skatinami muzikiniai pasiekimai. Bachų šeima muzikos srityje buvo garsi jau daug metų iki Johano Sebastiano gimimo. Jo tėvas buvo puikus smuikininkas, du prosenelio broliai – talentingi kompozitoriai, o kelios pusseserės didžiai gerbiamos muzikantės. J.S.Bacho motina mirė, kai jam buvo devyneri, o dešimties metų jis liko visiškas našlaitis. Paauglystėje gavo stipendiją studijuoti Šv.Mykolo mokykloje Liuneburge iš dalies dėl puikaus balso, iš dalies dėl materialinio nepritekliaus. 1702 m. jis baigė tą mokyklą, o kitais metais pradėjo dirbti smuikininku kameriniame orkestre. Dvidešimt metų jis dirbo įvairius su muzika susijusius darbus. Per visą gyvenimą Bachas išgarsėjo kaip puikus vargonininkas, nors buvo ir kompozitorius, mokytojas bei dirigentas. 1723 m. trisdešimt aštuonerių metų Bachas tapo Šv.Tomo bažnyčios Leipcige kantoriumi. Ten išdirbo likusius dvidešimt septynerius gyvenimo metus. Mirė 1750 metais. Nors J.S.Bachas visada turėjo gerą darbą ir sugebėjo išlaikyti savo šeimą, per gyvenimą jis neišgarsėjo taip, kaip Mocartas ir Bethovenas gyvi būdami. Leipcige bažnyčios susirinkime norėta pasamdyti pirmos klasės muzikantą, ir tik tada, kai du pirmieji išrinkti muzikantai atsisakė, ši vieta nenoriai buvo pasiūlyta Bachui. Dvidešimt dvejų metų J.S.Bachas vedė savo antros kartos pusseserę. Jie susilaukė septynių vaikų, bet kai jam buvo trisdešimt penkeri metai, jo žmona mirė. Kitais metais Bachas vėl vedė, ir jo antroji žmona ne tik padėjo auginti septynis pirmuosius vaikus, bet pagimdė jam dar trylika vaikų. Tik devyni Bacho vaikai gyveno ilgiau už jį, bet keturi iš jų tapo gerai žinomais muzikantais. J.S.Bachas buvo produktyvus kompozitorius. Jis sukūrė maždaug 300 kantatų; 48 fugas ir preliudų rinkinį, kuris sudaro “Gerai temperuotą klavyrą”; mažiausiai 140 kitų preliudų; daugiau kaip 100 kitų kūrinių klavesinui; 23 koncertus; 4 uvertiūras; 33 sonatas; 5 mišias; 3 oratorijas bei daugybę kitų įvairių kūrinių. Iš viso Bachas sukūrė daugiau kaip 800 rimtų kūrinių. J.S.Bachas buvo liuteronas ir labai religingas. Jis troško, kad jo muzika tarnautų bažnyčiai, ir dauguma jo kūrinių yra religinio pobūdžio. Jis nebandė išrasti naujų muzikos formų, o tik tobulino senąsias. Pusę šimtmečio po Johano Sebastiano Bacho mirties jo muzika buvo beveik ignoruojama. Buvo sukurti nauji muzikos stiliai, ir senamadišką Bacho muziką laikinai pamiršo. Bet po 1800 m. susidomėjimas Bacho muzika atgijo, ir nuo tada jo reputacija bei populiarumas vis augo. Šiandien J.S.Bachas populiaresnis, negu savo gyvenamuoju laikotarpiu. Iš tiesų keista, kad šiandien visuotinai žavimasi kompozitoriumi, kuris prieš 200 metų buvo laikomas senamadišku. Kokia šios didžiulės sėkmės priežastis? Pirma, Bachas laikomas didžiausiu meistru iš visų svarbesnių kompozitorių technikos atžvilgiu. Jis buvo susipažinęs su visais to meto muzikos šaltiniais ir galėjo laisvai kiekvienu iš jų pasinaudoti. Pavyzdžiui, joks vėlesnis kompozitorius neaplenkė J.S.Bacho meistriškumu, kuriant kontrapunktą (technika, kai vienu metu grojama dvi ar daugiau melodijos). Be to, jo kūriniai žavi temų fundamentalumu bei melodijų ekspresyvumu. Daugeliui kitų muzikos specialybės studentų Bacho kūrinių gelmė bei struktūros sudėtingumas palieka didelį įspūdį, negu lengviau suprantami daugelio kitų kompozitorių kūriniai. Neprofesionalūs muzikos mėgėjai Bachą paprastai laiko gana sudėtingu kompozitoriumi; tačiau reikia pažymėti, kad jo gerbėjai nėra vien uždaras muzikantų elito ratas. Jo įrašai perkami tikriausiai labiau už bet kurio kito kompozitoriaus klasiko, išskyrus Bethoveną.
Liudži Bokerinis (1743-1805)L.Bokerinis gimė Italijoje. Tėvas grojo kontrabosu ir tapo pirmuoju mokytoju. L.Bokerinis, kuris išmoko groti violončele ir vėliau tapo violončelistu – virtuozu. Po ilgų mokymo metų Romoje, 1768 persikėlė į Paryžių. Čia atliekami pirmieji kameriniai kūriniai. Po metų išvažiuoja į Madridą groti orkestre. 1785 metais gauna dvaro kompozitoriaus vardą. Šiame mieste L.Bokerinis praleidžia savo paskutiniuosius metus. L.Bokerinio kamerinių kurinių charakteringas bruožas – sklandumas, efektingumas. Pagrindinis vaidmuo kameriniuose kuriniuose, suteikiamas violončelei. Šiam instrumentui duodamos svarbiausios, technikos reikalaujančios muzikinės temos. Savo meilę violončelei perteikia ir tuo, kad kvinteto sąstatą jis keičia taip: vietoj dviejų smuikų altų, įveda dvi violončeles. L.Bokerinio kūryba: oratorija “Stabat Mater”, apie 30 simfonijų, 6 menuetai, orkestrinės pjesės, koncertai violončelei ir orkestrui, smuikui ir orkestrui, fleitai ir orkestrui, apie 400 sonatų, instrumentinių pjesių, 90 styginių kvartetų, 125 styginių kvintetų kūrinių, 16 sekstetų, muzikos dramos spektakliams.
Georgas Frydrichas Hendelis (1685-1759)Georgas Frydrichas Hendelis yra antras žymiausias vėlyvojo baroko kompozitorius šalia J.S.Bacho. Abiejų kūryboje susipynę skirtingi epochos muzikos stiliai virto savitu braižu. Hendelis daugiausia reiškėsi operoje, ateinančioms kartoms tapo naujo tipo karjeros siekiančio menininko modeliu: jis yra pirmasis istorijoje kompozitorius-laisvas menininkas, pajutęs šio statuso privalumus bei trūkumus. G.F.Hendelis gimė Halėje 1685 m. vasario 23 d. Jo tėvui, pripažintam dvaro chirurgui, tuo metu buvo jau 63-eji metai, po 12 metų jis mirė. Berniukas anksti susidomėjo muzika, tačiau tėvas, rūpindamasis geresne ateitimi, skatino jį studijuoti teisę. Kalbama, kad vaikas vis dėlto slapta nuo tėvo lipdavo į palėpę ir ten grodavo klavikordu. Vieno šeimyninio vizito metu jaunojo G.F.Hendelio vargonavimą išgirdo Saksonijos Veisenfelso hercogas ir ėmė primygtinai jį įkalbinėti mokytis muzikos. Taip G.F.Hendelis tapo žymaus Halės vargonininko Frydricho Vilhelmo Čechovo mokiniu. Čia jis gavo muzikinį išsilavinimą, bažnytine dvasia mokėsi groti vargonais, klavesinu, smuiku, taip pat kompozicijos pagrindų ir parašė bent septynias bažnytines kantatas, bet jos neišliko. 1702 m. G.F.Hendelis įstojo į Halės universitetą ir kurį laiką studijavo teisę, tačiau tuo pačiu metu jis jau dirbo Halės kalvinų katedroje vargonininko padėjėju. Jo muzikinės ambicijos greitai pranoko Halės teikiamas galimybes ir 1703 m. G.F.Hendelis išvyko į Hamburgą – miestą, kuriame virė aktyviausias muzikinis gyvenimas to meto Vokietijoje. Hamburge G.F.Hendelis iš pradžių grojo smuiku svarbiausiame Vokietijos operos teatre, tačiau netrukus persėdo prie klavesino ir ėmė vadovauti orkestrui, o 1705 m. buvo pastatytos jo pirmosios operos – ,,Almira” ir ,,Neronas”. 1706-1709 m. G.F.Hendelis aplankė svarbiausius Italijos muzikinius centrus – Florenciją, Romą, Neapolį ir Veneciją. Romoje G.F.Hendeliui atsivėrė įtakingiausių kardinolų muzikinių salonų durys, ir 1708 m. ten su dideliu pasisekimu suskambo jo pirmosios oratorijos, diriguojamos A.Korelio. Italijoje G.F.Hendelis, A.Skarlačio pavyzdžiu parašė apie šimtą kamerinių kantatų. Netrukus pripažinimo sulaukė ir jo operos. Didžiausia sėkmė 1709 m. Venecijoje lydėjo operą ,,Agripina”. G.F.Hendelis Italijoje turėjo labai didelį pasisekimą ir sulaukė puikių darbo pasiūlymų. 1710 m. jis sutiko užimti kapelos vadovo vietą Hanoverio kurfiursto Georgo Liudvigo dvare. Opera ,,Rinaldas” sulaukė milžiniško pasisekimo Karališkajame teatre. Dienos šviesą išvydo dar kelios G.F.Hendelio operos, ,,Odė karalienės Onos gimtadieniui” bei du iškilmingi bažnytiniai kūriniai. 1719 m. italų muzika besižavinti Londono grietinėlė karaliui pritariant įkūrė nuolat veikiantį operos teatrą, kurio muzikiniu vadovu tapo G.F.Hendelis. Prasidėjo G.F.Hendelio operinės kūrybos klestėjimo laikotarpis, nuo tol iki 1741 m. jis kasmet parašydavo 1-2 operas. 1729 m. pabaigoje po vieno praleisto sezono teatras vėl atvėrė duris, tačiau didelės sėkmės nesulaukė. G.F.Hendelis dažnai konfliktavo su dainininkais ir buvo smarkiai kritikuojamas Londono spaudoje. 1737m. G.FHendelis patyrė trečią bankrotą, tačiau finansinis krachas užgriuvo ir jo konkurentus. Italų operos laikai Londone baigėsi, o G.F.Hendelio laukė ne vien ekonominės negandos: 1737 m. jį ištiko apopleksija, sveikata ėmė pamažu blogėti. Vis dėlto G.F.Hendelis 1741 m. dar sukūrė savo paskutinę operą ,,Deidamija”. G.F.Hendelis geriau už kitus sugebėjo atskirus muzikinius numerius sujungti į dideles dramatiškas scenas, jo veikaluose įtemptas sceninis veiksmas atlieka daug svarbesnį vaidmenį negu amžininkų operose, kurios ironiškai buvo vadinamos kostiumuotais koncertais. Tokios dramatiškos operos pirmasis pavyzdys yra dar ir šiais laikais aukščiausiai vertinamas ,,Julijus Cezaris” (1724). Pagrindiniai veikėjai G.F.Hendelio operose dažniausiai yra žymūs antikos asmenys, tačiau jų portretuose nesiekiama visiško istorinio tikroviškumo. Operų siužetuose dominuoja įprastas meilės trikampis, o veikėjų charakteriai ir jausmai yra itin taurūs ir kilnūs, pavyzdys – opera ,,Alčina“ (1735). G.F.Hendelio oratorijos sulaukė didelės sėkmės dar meistrui esant gyvam, dauguma jų buvo reguliariai atliekamos ir po jo mirties. Operoms sekėsi prasčiau Iki šių laikų daug keblumų sudaro G.F.Hendelio operų pagrindinių vyriškų partijų, dažniausiai parašytų kastratų balsams, atlikimas. Dažnai šiuos vaidmenis atlieka mecosopranai, ir šis sprendimas muzikiniu atžvilgiu yra geresnis, tačiau scenoje jie atrodo keistokai. Įmanomas kompromisas – rinktis falcetu dainuojančius vyrus arba kontratenorus. Ekonomiškai sunkus tarpsnis 4-ame dešimtmetyje privertė G.F.Hendelį ieškoti naujų galimybių, ir jis ėmė publikuoti anksčiau parašytą orkestrinę bei klavesininę muziką. 1734 m. iš ankstesnių operų uvertiūrų, šokių ir kamerinių sonatų orkestruotų dalių jis sudarė spalvingą ciklą – šešis concerto grosso op. 3. Po vienerių metų G.F.Hendelis pradėjo atlikinėti savo koncertus vargonams ir orkestrui ir publikuoti juos spaudoje. 1738 m. jis sukūrė savo meistriškiausią orkestrinį ciklą – 12 concerto grosso op. 6. Esminis pokytis G.F.Hendelio kūryboje buvo grįžimas prie oratorijos 4-ame dešimtmetyje. Jo pirmosios oratorijos turėjo didelį pasisekimą Romoje 1708 m., tačiau Londone jis dar nebuvo išbandęs šio žanro. 1732 m. pavasarį Karališkajame teatre atlikta ,,Estera” , matyt, apskritai buvo pirmoji Londone girdėta oratorija. Pirmosios G.F.Hendelio oratorijos anglų kalba, kurių siužetai paimti iš Senojo Testamento, muzikine prasme buvo ganėtinai margi, maišytos temos iš ankstesnių operų, tačiau publika jas priėmė palankiai ir tai buvo naujo G.F.Hendelio pakilimo pradžia. Anglų oratorijos klestėjimo laikotarpis G.F.Hendelio kūryboje prasidėjo 1739 m., kai pasirodė ,,Saulius” ir ,,Izraelis Egipte“ (1739). G.F.Hendelis buvo anglų oratorijos žanro pradininkas ir tuo metu vienintelis atstovas. Oratorijose centrinę vietą užima choras. ,,Izraelis Egipte” yra tikras chorinis epas, solinių dalių vaidmuo čia visai menkas. Pradėtą didžiųjų biblinių oratorijų sąrašą pratęsė ,,Samsonas” (1743), ,,Juozapas ir jo broliai” (1744), ,,Baltazaras” (1745), ,,Judas Makabėjus” (1747), ,,Jeftė” (1751) ir kt. Šalia Senojo Testamento dramų G.F.Hendelio oratorijose pasitaiko ir klasikinių dramatinių siužetų (,,Semelė”, 1744; ,,Heraklis”, 1745) bei alegorijų (,,Laiko ir Tiesos triumfas”, 1737-1757). Ypatingą vietą Hendelio kūryboje užima oratorija ,,Mesijas” (,,Messiah”, parašyta 1741 m. per tris savaites ir pirmą kartą atlikta Dubline 1742 m. Kaip ir daugelį G.F.Hendelio oratorijų, ,,Mesiją” sudaro trys dalys. Pirmosios dalies turinys – pranašystės apie Mesijo atėjimą ir pabaigoje pastoralinė šv. Kalėdų scena su angelo apsireiškimu piemenims. Antra dalis skirta Jėzaus kančioms, mirčiai ir prisikėlimui, tačiau čia nėra nė žodžio iš konkretaus evangelijos teksto, antroji dalis baigiama žymiuoju choru ,,Aleliuja”, skelbiančiu Išganytojo prisikėlimą, trečios, trumpiausios dalies tema yra atpirkimas ir amžinasis gyvenimas. 1751 m. G.F.Hendeliui komponuojant savo paskutinę oratoriją ,,Jeftė” ėmė sparčiai silpti jo regėjimas. Apie tai jis savo ranka užrašė pastabą ,,Jeftės” rankraštyje šalia neįprastai spalvingai skambančio choro. Po metų G.F.Hendeliui buvo atliktos trys nesėkmingos akių operacijos, ir jis apako. Kurį laiką dar tęsė koncertinę veiklą kaip dirigentas ir vargonininkas, redagavo kai kuriuos senesnius kūrinius, tačiau iš esmės nieko nauja nebesukūrė. G.F.Hendelis mirė 1759 m. balandžio 14 d. Dalyvaujant daugiatūkstantinei miniai, jis buvo palaidotas kaip tikras tautos didvyris Londono Vestministerio abatijoje šalia Anglijos karalių ir iškiliausių Britų imperijos piliečių. Niekas nebūtų galėjęs geriau išreikšti pasikeitusio londoniečių požiūrio – juk 4-ame dešimtmetyje jie iš G.F.Hendelio juokėsi. G.F.Hendelio muzikinėje kalboje jungiasi skirtingi vokiečių, italų, anglų bei prancūzų tradicijų elementai. Vokiečiai ir anglai niekaip jo nepasidalijo – gimęs Vokietijoje, Hendelis tapo Anglijos piliečiu, o pagal muzikinę manierą jį būtų galima laikyti italu. XVIII a. viduryje G.F.Hendelio muzika buvo gana plačiai žinoma Europoje. Po kompozitoriaus mirties jo oratorijos tapo anglų nacionaliniu pasididžiavimu ir Londone netrukus buvo pradėti rengti dideli G.F.Hendelio muzikos festivaliai, juose šiuos kūrinius atlikdavo didžiulė daugiatūkstantinė atlikėjų sudėtis. G.F.Hendelio 100-osios gimimo metinės buvo švenčiamos ir Vienoje, ten V.A.Mocartui buvo užsakyta padaryti keturių žinomiausių oratorijų aranžuotes. To meto visuotinis žavėjimasis G.F.Hendeliu paveikė ir J.Haidną – susipažinęs su G.F.Hendelio muzika Londone, jos veikiamas gyvenimo pabaigoje jis vėl prisiminė oratorijos žanrą.
Fransua Kuperenas (1668-1733)Kuperenų šeima davė ne vieną muzikantų kartą. F.Kuperenas gimė Paryžiuje (Prancūzija). Pirmasias muzikos pamokas gavo iš tėvo. 1693 gavo dvaro vargonininko vardą, 1702 – 1730 dvaro klavesinisto vardą. Pats dėstė apmokamas klavesino pamokas, dalyvaudavo dvarų koncertuose. F.Kupereno kūrybos viršūnė apima prancūziškos muzikos baroko periodą. Didelį populiarumą pelnė klavesininės pjesės, kurios tapo populiarios net už Prancūzijos ribų. Jas gerai įvertino net to meto didieji jau pripažinti muzikai J.S.Bachas ir F.Hendelis. Pjesės išsiskiria idealiu santykiu tarp sumanymo ir garsinio įkūnijimo. Dauguma pjesių turi programinę nuoroda. Pavyzdžiui, pjesėje “Grakščioji”- įkūnyti moterų paveikslai, “Florentiška”, “Ispaniška”- nacionaliniai bruožai, “Drugeliai”, “Bitės”- gamtos gyvenimo paveikslėliai, “Vynuogių rinkėjos”, “Mezgėjos”- kaimo darbų procesas. F.Kupereno muzikai būdinga ne individualizmas, bet visuomeniškumas, tipiniai bruožai. F.Kupereno kūryba: 4 rinkiniai pjesių klavesinui, 4 karališkieji koncertai, 10 koncertų rinkinyje “Skonių suvienijimas”, trio sonatos, vargoniniai motetai, trys priešvelykinės mišios.
Žanas Batistas Liuli (1632-1687)XVII a. vidury kardinolas Mazarenas stengėsi sukviesti iš Italijos į Paryžių garsius muzikus, tačiau šie niekaip negalėjo suprasti vietinės publikos meilės baletui. Vis dėlto buvo viena išimtis – Žanas Batistas Liuli, pirma vadinęsis Džovaniu Batista Liuliu (Giovanni Battista Lully). Tai Florencijos malūnininko sūnus, 1646 m. pradėjęs savo stulbinančią karjerą nuo Orleano princesės pažo pareigų. Gabus smuikininkas, jis greitai tapo namų kapelos nariu, o 1653 m. jau užėmė karaliaus rūmų kompozitoriaus vietą. Z. B. Liuli tapo karaliaus rūmų orkestro smuikininku, o netrukus iš 16 geriausių jo narių įkūrė naują orkestrą. Tai buvo neabejotinai vienas geriausių tų laikų orkestrų. Jo aukštą lygį, be kita ko, lėmė despotiško orkestro vadovo įvesta griežta drausmė. XVII a. 7-ame dešimtmetyje Liuli, atsidavęs daugiausia baletui, pastoralinėms operinėms scenoms (šiose abiejose srityse bendradarbiavo su Moljeru) ir orkestrinei muzikai, tapo karališkosios šeimos muzikos mokytoju, taip pat jam buvo pavaldi visa rūmų muzika. 1672 m. Liuli gavo karališkąją privilegiją kurti operos teatrą ir tapo operos vadovu – jo įkurta Karališkoji muzikos akademija (Ącademie royale de musiųue) peraugo į Prancūzijos Nacionalinę operą. Teatro atidaryme skambėjo Liuli pastoralinė opera80 ,,Amūro ir Bacho šventė” (,,Les fetes de l’Amour et de Bachus”, 1672). Pagrindiniu Liuli libretistu tapo labai gerai vertinamas dramaturgas Žanas Filipas Kino (Ųean-Philippe Quinault, 1635-1688). Bendradarbiaudamas su juo, 1673 m. sukūrė pirmą prancūziško stiliaus rimtąją operą, arba lyrinę tragediją ,,Kadmas ir Hermionė”. Lyrinė tragedija ėmė pavyzdį iš prancūzų klasikinės tragedijos (Pjeras Kornelis, Žanas Rasinas), o Liuli savo operoje mėgdžiojo patetinį ir dainingą prancūzų teatro aktorių deklamavimo stilių. Kompozitorius stengėsi muzika kuo tiksliau perteikti kalbos ritmą, o taip atsiradęs rečitatyvas buvo dainingesnis ir ritmiškai daug sudėtingesnis negu italų operose. Rečitatyvas prancūzų operoje palydimas kur kas spalvingesnio orkestrinio pritarimo ir jo reikšmė dar didesnė negu itališkose operose. 0 arijų palyginti nedaug, jos trumpos ir savo paprasta melodija mažai kuo skiriasi nuo rečitatyvo. Dar vienas lyrinės tragedijos ypatumas, palyginti su italų opera, yra gausios baleto ir choro scenos. Nuo 1673 m. iki mirties Liuli beveik kasmet sukurdavo po operą. Garsiausios iš jų yra ,,Alcesta” (,,Alceste”, 1674), ,,Tesėjas” (,,Thesee“,1675), „Atis“ („Atys“,1677), „Rolandas“ (1685) ir „Armidė“ (1686). Ž.B.Liuli operose labiausiai buvo vertinamos efektingos chorinės bei šokių scenos, ir jau jo amžininkai sudarinėjo orkestrines siuitas iš šio kompozitoriaus baletinių numerių. Jais sekė daugelis vokiečių, ir praėjus 50 metų po Ž.B.Liuli mirties J.S.Bachas ir G.Telemanas dar rašė didingas prancūziško stiliaus siuitas. Kai Ž.B.Liuli 1680m. tapo Liudviko XIV sekretoriumi, o kartu ir didiku, jis, ko gero, susirinko visus įmanomus to meto muzikui titulus. Mirdamas paliko daugybę pinigų, penkis prabangius namus Paryžiuje (iš jų keturis karališkame kvartale) ir dvi vasaros rezidencijas, o jo stulbinanti karjera vėliau daugeliui buvo pavyzdžiu. Ž.B.Liuli palaidotas bažnyčioje, ten jo našlės pastangomis buvo pastatytas grandiozinis mauzoliejus, bet per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją jis sugriautas. Ž.B.Liuli į istoriją pateko kaip pirmas didis orkestro ir teatro vadovas, beje, turintis ir ryškių tirono bruožų.
Klaudijus Monteverdis (1567-1643)Pirmasis didis operų kūrėjas buvo Klaudijus Monteverdis. Išsilavinimą įgijo Nyderlandų mokykloje. K.Monteverdis savo kūrybine dvasia atsidavė madingam madrigalų menui. Būdamas 15 metų, jis išleido pirmąjį motetų rinkinį, o po metų pasirodė bažnytinių madrigalų rinktinė. Nuo 1589m. prasidėjo puiki K.Monteverdžio karjera kunigaikščio Goncagos dvare, vienoje geriausių tų laikų kapelų. Nuo 1601 iki 1612m. jis ėjo kunigaikščio kapelmeisterio pareigas. Paskesniais metais jis buvo išrinktas Venecijos Šv. Morkaus katedros kapelmeisteriu- tai buvo geidžiamiausios to meto muzikantų pareigos- ir dirbo ten iki mirties. Kunigaikščio Goncago užsakymu, karnavalo šventei, 1607m. K.Monteverdis sukuria pirmą tikrai vientisą ir reikšmingą operos žanro kūrinį „Orfėjas“. Jis atrado ne vieną muzikinę priemonę, kuria vėliau per amžius naudojosi kiti operų kūrėjai, pavyzdžiui, orkestro skambesio spalvų panaudojimas dramaturgijos reikmėms, tam tikrų veikėjų ar situacijų siejimas su pastoviais muzikiniais vaizdiniais arba leitmotyvais. Vietoj mažo akompanuojančio ansamblio groja vėlyvojo renesanso dvarų švenčių orkestras, turintis daugiau nei 40 atlikėjų. Tiek daug instrumentų reikia įvairiems garso atspalviams išgauti, jais K.Monteverdis kuria veikėjų charakterius ir veiksmo aplinką: smuikų ir išilginių fleitų šviesus, šiltas skambėjimas vaizduoja piemenų pasaulį, kuriam priklauso ir Orfėjas, trombonų grupės tamsus ir šaltas tembras piešia mirusiųjų karalystės vaizdus. „Orfėjo“ pasisekimas buvo toks didelis, kad paskesniais metais K.Monteverdžiui buvo užsakyta parašyti naują operą dvaro vestuvių iškilmėms. Deja, „Ariadnės“ partitūra neišliko, žinoma tik paliktos Ariadnės rauda „Lasciate mi morire“ („Leiskite man numirti“). Italijoje ši arija skambėjo visur, o jos vėlesnė penkiabalsio madrigalo versija (1614) tapo tarsi harmonijos modeliu visai epochai. Visa kita šios operos muzika yra pradingusi. 1613m. K.Monteverdis persikėlė į Veneciją. Ten sukūrė operų kelių dvarų užsakymais, tačiau dauguma jų neišliko. Išlikusios operos „Odisėjos sugrįžimas“ ir „Popėjos karūnavimas“. Tai vieni iškiliausių amžiaus vidurio operos menų kūrinių, jų dainavimo stilių įvairovė ir muzikinių išraiškos priemonių gausa padeda genialiai atskleisti sudėtingus charakterius ir psichologinę įtampą.
Henris Perselis (1659-1695)Henris Perselis. Žymiausias baroko epochos anglų kompozitorius buvo Henris Perselis. Gabus dvaro muzikanto sūnus, jis dar berniukas dainavo karališkojoje kapeloje. Jo mokytojai buvo žymiausi to meto anglų kompozitoriai Pelamas Hemfris ir Džonas Blou. H.Perselis greitai kilo muzikinės karjeros laiptais: jau 1675m.buvo išspausdintos pirmosios jo dainos, 1677 m. jis tapo karaliaus kamerinės muzikos kūrėju, 1679 m. – Vestministerio abatijos (valdovų karūnavimo bažnyčios) vargonininku, 1682 m. – karališkosios kapelos vargonininku ir dainininku, nuo 1683 m. iki mirties buvo atsakingas už kapelos instrumentų būklę. H.Perselio kūryba yra labai plati ir įvairiapusiška, nors didžioji jos dalis apima mažesnį kaip 20 metų tarpsnį. Šalia tarnybos dvare šio muziko darbas buvo susijęs ir su bažnyčia, todėl išliko tiek bažnytinė, tiek kamerinė muzika, rūmams dedikuoti kūriniai ir gausybė sceninės muzikos, iš jos ir vienintelė tikroji baroko opera anglų muzikos istorijoje. Diduma H.Perselio sceninės muzikos sukurta dramos spektakliams -vieniems jis sukomponavo tik kai kurias dainas, kitiems – išplėtotas muzikines scenas. Sceninę muziką jis daugiausia rašė gyvenimo pabaigoje, po 1690 m. Šiam laikotarpiui priklauso ir penkios semioperos (semiopera- tai veiksmo dalis, kurioje muzika užima labai daug vietos, bet draminis veiksmas iš esmės plėtojamas šnekamuosiuose dialoguose). Iš semioperų žymiausios yra pagal ryškiausio tų laikų poeto Džono Draideno tekstą sukurtas ,,Karalius Artūras” (1691) ir Viljamo Šekspyro ,,Vasarvidžio nakties sapno” pagrindu parašyta ,,Karalienė fėja” (,,The Fairy Queen”, 1692). Semioperose pasitaiko tikros operos vertų ansamblių bei chorinių scenų, tačiau daugiau dėmesio čia skirta arijoms, – nemažai jų ne itin glaudžiai siejasi su drama ir yra labai populiarios kaip savarankiški soliniai numeriai. H.Perselio ir visos anglų baroko muzikos svarbiausias muzikinis sceninis kūrinys yra Vergilijaus epo ,,Eneidė” motyvais sukurta opera ,,Didonė ir Enėjas” (1689). Viešo ,,Didonės ir Enėjo” atlikimo Perselis per savo gyvenimą taip ir nesulaukė. Šios trumpos, vienos valandos trukmės trijų veiksmų operos muzika yra analogų neturintis prancūzų bei italų sceninės muzikos ir anglų kaukių vaidinimų muzikos mišinys. Tarnaudamas dvare, Perselis parašė nemažai iškilmingų odžių ir dedikacinių kūrinių. Dauguma jų skirti karališkosios šeimos nariams, jų gimtadieniams arba karaliaus sugrįžimui į Londoną po kokio nors vizito paminėti. Tokios dvaro odės yra panašios į mažas kantatas soliniam balsui, mažam chorui ir orkestrui. Tarp jų viena didingesnių yra karalienės Marijos II gimtadieniui sukurta ,,Come, ye sons of art, away” (1694). Šv. Cecilijos- muzikantų globėjos- dienai, kuri to meto Londone buvo švenčiama labai prašmatniai, su šventinėmis pamaldomis ir gausiomis vaišėmis, H.Perselis sukūrė keturias odes, iš jų žymiausia ,,Welcome to all the pleasures” (1683). Šv. Cecilijos vardu nuo XVIIa. pabaigos buvo pavadinta daug muzikos draugijų. Karališkajai kapelai H.Perselis taip pat parašė daug bažnytinių kūrinių. Pagrindinis žanras buvo bažnytinis koncertinis ar kantata. Didžiausias iš jų yra karaliaus Jokūbo II karūnavimo iškilmėse skambėjęs ,,My heart is inditing” (1685) dvigubam chorui ir orkestrui. Perselis kūrė ir kamerinę muziką, parašė kūrinių klavesinui. Iš kamerinės muzikos, be abejo, reikšmingiausios ir tais laikais labiausiai paplitusios buvo jo solinės dainos su basso continuo (nepertraukiamas bosas) pritarimu. Daugiau kaip 150 jų rašytos kaip sceninė muzika, dar apie 100 pasirodė dainų rinkiniuose. Solinių H.Perselio dainų tekstas ir muzika suderinti davus laisvę nepaprastai fantazijai. Daugelis dainų virtuoziškumu prilygsta kantatoms, jose gausu greitai kintančių muzikinių idėjų, bet kartu H.Perselis išlieka nepralenkiamas ir paprasto stiliaus melodijų meistras. H.Perselis, kaip ir V.A.Mocartas, mirė vos 36-erių metų. Tačiau jau amžininkų jis buvo vadinamas britų Orfėjumi, jo vieta anglų muzikoje tikrai ne kuklesnė už V.A.Mocarto savo gyvenamos epochos Vidurio Europoje. Po H.Perselio mirties anglų muzikinį gyvenimą vis labiau veikė italai ir tik H.Perselio kūryba dar dešimtmečius kurstė Londone anglų nacionalinį pasididžiavimą. Deja, po H.Perselio anglų muzikos istorijoje ilgai nebuvo reikšmingos tautiečio figūros – daugeliui paskesnių kartų žymiausias muzikas buvo Georgas Frydrichas Hendelis.
Žanas Filipas Ramo (1683-1764)Ž.F.Ramo buvo rafinuoto ir žaismingo prancūzų vėlyvojo baroko ryškiausias muzikas. Jis taip pat didumą gyvenimo tarnavo vargonininku ir muzikos mokytoju (tiesa, ne dvare) ir sukūrė daug muzikos klavesinui, bet jis vis dėlto neužtemdė F.Kupereno spindesio. Įdomiausi Ž.F.Ramo kūriniai yra penki koncertinių pjesių ciklai klavesinui, smuikui (arba fleitai) ir violai da gamba. Ž.F.Ramo užima reikšmingą vietą muzikos istorijoje ir kaip teoretikas – 1722m. pasirodęs jo „Harmonijos traktatas“ davė pradžią klasikinei harmonijos, akordų bei jų jungimo logikos teorijai. Šis veikalas tapo atsirandančio klasicistinio muzikos stiliaus teoriniu pagrindu. Antroje savo gyvenimo pusėje Ž.F.Ramo buvo žymus teatro kompozitorius, garsiausias po Ž.B.Liuli. Didžiausio praėjusios kartos operos meistro Andrė Kampros nuomone, pirmos didžiosios Ž.F.Ramo operos „Ipolitas ir Arisija“ (1733) muzikos užtektų dešimčiai operų. Iš pagrindinių Ž.F.Ramo kūrinių dar minėtinos operos „Kastoras ir Poluksas“ (1737), „Dardanas“ (1739), opera baletas (arba herojinis baletas, yra šventiškas iškilmingas žanras, paralelinis prancūzų operai; jį sudarė šokių scenos, arijos ir chorai) „Galantiškoji Indija“ (1735) ir mini baletas „Pigmalionas“ (1748).
Aleksandras Skarlatis (1660-1752)Aleksandras Skarlatis gimė Palermoje (Sicilijoje). Nuo 1672 m. gyveno Romoje. Čia ir prasidėjo A.Skarlačio karjera. 1679 m., Romoje, buvo pastatyta pirmoji opera, kuri susilaukė didelio pasisekimo. 1680-1683 m. A.Skarlatis tapo Romoje gyvenančios, sosto atsisakiusios Švedijos Karalienės Kristinos kapelos vadovu. Buvo „Arkadijaus“ akademijos narys, kuri vienijo Romos poetus ir muzikantus. 1683 m. tapo „San Bartalomėjo“ teatro Neapolyje kapelmeisteriu. Nuo 1708 iki 1717 m. A.Skarlatis bedirbdamas kapelmeisteriu, tapo dar ir Neapolio Konservatorijos pedagogu. Neapolyje bedirbdamas ir baigė savo gyvenimą. Muzikos istorijoje A.Skarlatis žinomas kaip vienas iš svarbiausių kantatų kūrėjų, pasižymėjusiu oratorijos ir operos žanruose. A.Skarlačio pavyzdžiu, vėliau Londone savo kūriniais anglų kalba pradėjo veiklą G.F.Hendelis, žymiausias oratorijų kūrėjas. A.Skarlatis – ryškiausia Neapolio operinės mokyklos figūra, laikomas operos-seria formuotojas. Jo operoje didelis dėmesys skiriamas arijoms, kurios pasižymi virtuoziškumu. A.Skarlačio kūryba: virš 114 operų, virš 800 kantatų, daug oratorijų ir kūrinių pučiamųjų orkestrui bei instrumentinių kūrinių.
Georgas Filipas Telemanas (1681-1767)G.F.Telemanas – vokiečių žymus kompozitorius. XVIII a. pirmos pusės vokiečių muzikoje J.S.Bacho kūryba, mūsų akimis žiūrint, užgožia visa kita, tačiau būdamas gyvas J.S.Bachas nebuvo itin žinomas. To meto muzikiniame gyvenime daug svarbesnę vietą užėmė G.F.Telemano veikla ir kūryba. Būdamas ypatingai dinamiška asmenybė, jis visur stimuliavo aktyvią koncertinę veiklą, suburdavo orkestrus ir jiems vadovaudavo, uoliai rūpinosi savo kūrinių leidyba bei sklaida. Telemanas buvo savamokslis muzikas, tačiau dar vaikas grojo keliais instrumentais ir būdamas 12 metų parašė savo pirmąją operą. Rimtesnė jo muzikinė veikla prasidėjo Leipcige. Ten jis 1701 m. įkūrė studentų muzikinę draugiją ,,Collegium Musicum”, po dvidešimties metų suvaidinusią svarbų vaidmenį J.S.Bacho veikloje. G.F.Telemanas buvo susijęs su Leipcigo operos teatru, kuris taip pat iš esmės laikėsi studentų pastangomis. Dar jis tarnavo dvaro muzikantu Eizenache ir bažnyčios muzikantu Frankfurte prie Maino. Tačiau svarbiausią tarnybą, kurioje išbuvo daugiau kaip 40 metų, Telemanas gavo 1721 m. Hamburge – pačiame Vokietijos muzikinio gyvenimo centre. Jis tapo miesto muzikos direktoriumi ir buvo atsakingas ne tik už penkių didžiausių bažnyčių muziką, bet ir už visą miesto koncertinį gyvenimą. Be to, jis perėmė vadovavimą operos teatrui ir reguliariai aprūpindavo kantatomis Frankfurtą bei orkestrine muzika kelis dvarus. Vėliau šias pareigas perims K.F.E.Bachas. G.F.Telemaną galima laikyti vienu produktyviausių kompozitorių Vakarų muzikos istorijoje: jis sukūrė mažų mažiausiai 1500 bažnytinių kantatų (dauguma bažnytinių kantatų sukurtos vienam solistui ir ansambliui be choro) ir apie 1000 orkestrinių siuitų, daugiau kaip 40 operų bei pasijų ir nepaprastai daug kamerinės muzikos įvairiausios sudėties ansambliams. G.F.Telemanas buvo niekinamai vadinamas grafomanu, o jo kūryba laikoma į plačiąsias mases orientuota vartotojiška muzika – ne tokia kaip išliekamąją vertę turintys J.S.Bacho kūriniai. Tačiau šiuo atveju liko nepastebėta naujovėms atvira G.F.Telemano dvasia, lėmusi tai, kad jis buvo vienas iš drąsiausių tų laikų kompozitorių – mėgdžiojo visus tuolaikinius stilius, bet jungdamas juos išliko originalus. Jis nuolat žengė koja kojon su greitai kintančiu XVIII a. muzikiniu skoniu ir dar 7-ame amžiaus dešimtmetyje, būdamas jau senyvo amžiaus, rašė taip pat madingai kaip ir to meto jaunoji karta. Laisvas, fantazijos kupinas G.F.Telemano kūrybos stilius stipriai paveikė tolesnę vokiečių operos raidą. Telemano gabumai ypač išryškėjo kuriant komiškas scenas (komiška opera ,,Pimpinone”, 1725). Vėlesnėms kartoms pavyzdžiu tapo ir jo oratorijos ,,Dienos dalys” (1755), ,,Teismo diena” (1762) bei dramatinė solinė kantata ,,Ino” (1765). Jo kamerinėje muzikoje esminę vietą užima trys ansamblinių siuitų ir sonatų ciklai ,,Užstalės muzika” (1733), kurie buvo žinomi visoje Europoje, be to, per 1737-1738 m. kelionę į Paryžių sukurti ,,Paryžiaus kvartetai”.
Antonijus Vivaldis (1676-1741)A.Vivaldis gimė Venecijoje (Italija). Savo gyvenimą susiejo su bažnyčia ir muzika. Muzikinį išsilavinimą įgijo kaip smuikininkas ir kompozitorius. Muzika domėjosi daugiau nei religija. Būdavo tokie momentai, kad prie altoriaus gimdavo muzikinė idėja ir A.Vivaldis tuoj pat išskubėdavo užrašyti ją, net vidury mišių. Nuo 1703 iki 1718 buvo dirigentas ir koncertų organizatorius, paskirtas direktorium moterų konservatorijoje “Pieta”. Paskutiniuosius metus praleido Vienoje, kur ir mirė. Pagrindiniai A.Vivaldžio muzikos etalonai- kamerinė muzika ir kūriniai, kuriuose smuikas atlieka solo partiją. A.Vivaldis pirmasis įveda koncertą skirtą smuikui ir orkestrui. Tokių koncertų sukurta apie 20, taip pat vienintelis muzikinėje istorijoje koncertas, skirtas 2 mondolinoms ir orkestrui. Kūrybinis palikimas susideda ir iš sonatų smuikui, trio, daug choriniu ir instrumentinių kūrinių, 38 operų. A.Vivaldžio muzikoje dar išlikę ryškūs bruožai senovinės muzikos. A.Vivaldžio kūryba įtakojo ir kitus kompozitorius. J.S.Bachas domėjosi A.Vivaldžio koncertais smuikui. 6 koncertus, skirtus smuikui ir orkestrui, J.S.Bachas perdirbo į koncertus fortepijonui arba vargonams su orkestru. Ilgą laiką jie buvo laikomi net J.S.Bacho kūriniais. A.Vivaldžio kūriniai: operos “Rolandas – netikras beprotis”, “Melas- triumfuojantis meilėje”, oratorija “Moisėjas- faraonų dievas”, 37 kantatos balsui ir basso continuo (it. nepertraukiamas bosas), 14 kantatų balsui ir styginių orkestrui, serenadų, bažnytinės muzikos, 76 sonatas, 465 koncertus, iš jų 49 concerto grosso. A.Vivaldžio ciklinis kūrinys “Metų laikai”- pirmasis toks muzikinis metų kalendorius, po jo sekė “Metų laikai” J.Haidno, P.Čaikovskio.