Baroko muzika ir žmonių apranga

BAROKO MUZIKA

Nyderlandų vokalinės polifonijos, o kartu ir brandaus renesanso klestėjimas baigėsi apie 1520 m. Per tolesnį laikotarpį iki amžiaus pabaigos Europos muzikoje dar neatsirado naujo muzikos stiliaus, tačiau jau išryškėjo kelios naujos raidos tendencijos .
Sąvoka „barokas“ žymi meno ir muzikos stilių nuo XVI pabaigos iki XVIII a. vidurio . Apie šį stilių buvo kalbama kaip apie kažką keistą, nenatūralų, ekscentrišką, nesaikingą, bet XIX a. meno kritikai jam suteikė kitokią prasmę . Šis žodis reiškė puošnumą, dekoratyvumą, išraiškingumą .
Didysis perversmas Europos muzikos panoramoje įvyko apie 16600 m. Tuo laiku greitai atsirado keli nauji žanrai, taip pat prasidėjo galingas vokalinės – instrumentinės bei orkestrinės muzikos vystymosi šuolis . Tačiau didžiausią reikšmę turėjo komponavimo technikos pokytis : ankstesnę polifoniją, kurio-je visi balsai lygūs, pakeitė monodija – vienbalsė melodija su pritarimu . Tipiška renesanso epochos muzika nėra koncertinė, iš pradžių ji nebuvo skirta klausymui . Bažnytinė muzika yra pamaldų funkcinė dalis, o ne koncertas parapijiečiams; bendruomeninė daina skirta dainuoti drauge; o šokių muzika – šokiams ar bendram grojimui . XVI a. kai didikai stengėsi nustelbti vienas kitą saavo kapelomis, vis labiau imta vertinti virtuoziškumą ir individualumą . Pasirodymas svečiams dvarų šventėse ilgainiui tapo pagrindiniu profesionalių muzikantų darbu .
Baroko stilius atsirado kaip ankstesnio polifoninio rašybos stiliaus priešprieša, kuris buvo apšauktas barbarišku, nes jame nepaisoma natūralaus poezijos ritmo, o susipynus ba

alsams tekstas tampa nebesu-vokiamas klausytojui . Monodinio stiliaus kūrėjai manė, jog muzika be teksto nepajėgi nieko išreikšti ir vertingiausia yra vienbalsė muzika su pritarimu . Greta melodijos esmine išraiškos priemone tapo harmonija .
Baroko epochos kompozicinės technikos pagrindu tapo melodiją palaikantis harmoninis pritarimas . Basso continuo (it. nepertraukiamas bosas) yra muziką nuolat lydintis bosinis balsas, nuo kurio į viršų kuriama pritarimo harmonija . Basso continuo atlieka instrumentų grupė, kurią sudaro bent du instru-mentai – bosinis, kuriuo ir atliekama bosinė melodija ir harmoninis, kuriuo improvizuojami bosą papi- ldantys akordai .
Bosinio instrumento melodija buvo tiksliai užrašoma, nes tai buvo labai svarbus atraminis balsas, o harmoninio instrumento partija buvo užrašoma ties bosinėm natom tam tikromis skaičių kombinacijo – mis, kurios pažymėdavo tam tikrą akordą, tačiau palikdavo atlikėjui galimybę improvizuoti . Dėl tokio užžrašymo basso continuo dažnai vadinamas žymėtiniu bosu .
Muzikinės kalbos pobūdį ir ypatybes lėmė dvi muzikos komponavimo sistemos: polifoninė ir homofoninė. Renesanso modalinį (derminį) griežtąjį polifonijos stilių baroko epochoje keičia tonalinis laisvasis stilius. Griežtasis stilius pirmiausia būdingas choriniam giedojimui a cappella. Čia visi balsai vienodai svarbūs ir vienu metu tolygiai posmiškai – variaciškai plėtojami. Laisvasis stilius, beje, sužydėjęs XVIIIa. I pusėje, yra pirmiausia instrumentinės prigimties. Jo svarbiausiuoju elementu yra ne balsų visuma, o individuali, konkreti, išbaigta muzikinė tema. Būtent temos ar jos ch
harakteringų intonacijų plėtojimas imitaciniu būdu visuose balsuose yra būdingas laisvojo stiliaus polifoninės muzikos komponavimo principas. Galimi įvairesni, neparuošti disonansai, temos apvertimai, sustambinimai, susmulkinimai, intermedijos, sekvencinis judėjimas (baroke vyravo diatoninės sekvencijos), naujų temų įvedimas ir t.t. Laisvojo stiliaus derminiu pagrindu tapo klasikinė mažoro-minoro funkcinė sistema. Vis labiau įsivyraujantis harmoninis (akordinis) mąstymas atvedė baroko epochoje į tonacinę sistemą, kurios formavimąsi XVIIIa. pr. užbaigė tolygiai temperuotas derinimas. Tonacinėje muzikoje visuotinės harmonijos traukos centru tampa tonika, į kurią galiausiai „subėga“ visi kitų harmoninių funkcijų judėjimo takai. Tonacinės sistemos atsiradimas buvo vienas svarbiausių įvykių visos muzikos raidoje. Homofoninės sistemos esmė – aiškiai atskirtos trys balsų funkcijos: melodija, kaip muzikinės minties reiškėja; bosas, harmoninio prado reiškėjas ir viduriniai harmoniniai balsai, pritariantys, susiejantys melodiją su bosu ir užpildantys faktūrą. XVIIa. susiformavo generalboso praktika (vok. Generalbass – bendras bosas), kai boso balsai buvo žymimi skaitmenimis, nurodančiais akordo tipą. Tuo pagrindu atlikėjas pats kurdavo akompanimentą. Kompozitorius buvo ir atlikėjas, ir improvizatorius. Naudojant generalboso praktiką solistams, ansambliams, styginių orkestrams, chorams būdavo pritariama klavišiniais, t.y. „akordiniais“ instrumentais – vargonais, klavesinu. Generalboso sistema pirmą kartą sutinkama jau 1595 metais ir buvo naudojama iki XVIIIa. vidurio. Baroko formos pagrindinis principas: ji turi plisti, kaip banga. Muzikoje įsivyrauja 2 dalių forma, kur abi dalys papildo viena antrą ir yra sudarytos iš to
os pačios tematinės medžiagos arba rondo bei variacijos nekintamu bosu, kur muzika iš tiesų plinta it kylanti banga.
OPEROS GIMIMAS
Operos žanro gimimas apie 1600 m. labai paveikė viso paskesnio amžiaus muziką . Viduramžiais muzikiniai vaidinimai dažniausiai siejosi su bažnyčia . Iš liturginius tekstus papildančių tropų išsirutuliojo liturginė drama – bažnyčioje kaip pamaldų dalis atliekamas spektaklis, kurio tekstas buvo giedamas . Vėlyvaisiais viduramžiais tokių vaidinimų pagrindu atsirado ne bažnyčioje vaidinamos mi-sterijos – vaidinimai Biblijos temomis, kuriuose kalbamosios dalys kaitaliojasi su muzikinėmis . Renesanso epochos vaidinimai buvo susieti su muzikinėmis scenomis ir pantomima . XVI a. pertrau – kose tarp dramos vaidinimo veiksmų buvo atliekamos intermedijos . Šios muzikinės scenos ypač praš-matnios buvo amžiaus pabaigos Florencijoje – stebino prabangūs kostiumai ir dekoracijos, išradinga scenos technika .
Operos idėja atsirado Florencijos susivienijime Camerata, tarp senovės graikų kultūra besidominčių inteligentų, kuriems priklausęs poetas Otavijus Rinučinis tapo pirmųjų operų libretų autoriumi, ir dai – nininkai Jakopas Peris ir Džulijus Kačinis, sukūrę pirmųjų operų muziką . Camerata susivienijimo menininkai meno idealą matė tik poezijos, teatro ir muzikos vienume . Jakopas Peris ir parašė pirmąją tokią muzikinę dramą – pasaką (favolą) „Dafnė“, kuri buvo suvaidinta 1597 m., Florencijoje ir yra laikoma pirmąja opera . Šios operos muzika neišliko . Išliko antroji opera „Euridikė“, atlikta 1600 m.

BAROKO EPOCHOS ŽMONIŲ APRANGA

Barokas – tai XVII – XVIII a. pirmos pusės Europos ir

r Lotynų Amerikos šalių meno kryptis, architektūros ir dailės stilius, kuriam būdinga prabanga, didingumas ir ypatingas rafinuotumas . To laikotarpio mados diktatorius – prancūzų dvaras .
Baroko laikų mada pasižymėjo naujomis medžiagomis ir papuošalais . XVII a. medžiagos pradėtos austo pramoniniu būdu . Todėl audiniai, iš kurių buvo siuvami rūbai, tapo daug įvairesni, spalvingesni .
Medžiagų ornamentams būdingi stambios gėlės raityti ornamentai, akanto lapai, granato vaisiai, rombai, papuošti rožėmis, karūnos, vazos ir pan . Kostiumuose buvo naudojami kontrastingų spalvų deriniai . Jų apdaila pasižymėjo gausiais kaspinų, raukinių, galionų papuošimais . Apie baroko laikmečio madą Molheras rašė : „Nuo batų iki skrybėlės – vien kaspinai ir kaspinai .“ Populiariausi buvo atlasiniai, taftos, plonos vilnos audiniai, gipiūras ir nėriniai .
Aprangą ir manieras reguliavo griežtas ceremonialas . XVII a. pradžioje Prancūzijos karalius Henrikas IV pirmąsyk įtvirtino juodų drabužių, kaip gedulo rūmų simboliką .
VYRŲ APRANGA .
Pagrindinės vyriško kostiumo dalys buvo šios : baltiniai, švarkas, viršutiniai rūbai, galvos apdangalas, apavas . Siluetas, detalės, papildomi aksesuarai keitėsi . Baroko periodo pradžioje vyriški marškiniai buvo nešiojami ir kaip apatinis, ir kaip viršutinis rūbas . Antrojoje XVII a. pusėje atsirado siauri apatiniai ir platūs viršutiniai marškiniai . Pastarieji pasižymėjo ypatingu puošnumu . Ypač puošnios buvo prisegamos marškinių apykaklės, siuvamos iš nėrinių ar batisto, puošto nėriniais . Mados istorikai šias apykakles pavadino van Deiko vardu, nes dauguma jo tapytų vyrų portretų pasižymi šia išraiškinga kostiumo detale .
Vyrų švarkų – koletų firma kito . Pradžioje jie buvo trumpi, minkštų formų, prigludę ties liemeniu ir platėjantys apačioje . Viršuje susegti keletu sagų, o apačioje švarko palos skyrėsi . Švarkas puošiamas sagomis, galionais, kaspinais . Rankovės – prakirptos išilgai . Pro prakirptes kyšojo puošnių marškinių rankovės, papuoštos nėriniais .
Kita kostiumo detalė – pantalonai . Tai siauros tiesios kelnės . Ilgis – iki pusės blauzdų . Kelnių šonai puošti siuvinėjimu, o apačia – nėriniais, kilpų juostomis ir pan .
Galima teigti, kad XVII a. vyriško kostiumo madą tiesiogiai įtakojo karinė uniforma . Muškietininkas, ištikimas karaliaus kareivis – idealus to meto herojus . Tačiau 50 – 70 m. įsigali naujas estetinis vyriško grožio idealas – pusiau vaikiškas vyras . Tokius pokyčius įtakojo vaikiškas karaliaus Liudviko XIV amžius . Šio laikotarpio kostiumas susidėjo iš baltinių, dekoruotų kaspinais, nėriniais, trumpo švarko – vesto, kurio rankovės siekė alkūnes, ir kelius siekiančių kelnių – rengravų Tarp gausiai papuošto švarko ir kelnių kyšojo puošnios baltinių klostės, apdailintos gipiūru .
XVII a. pabaigoje dvaruose imamas nešioti žiurstokoras, kurio kirpimas ir pats terminas pasiskolinti iš karinės uniformos . Žiurstokoras buvo karaliaus ir aukštuomenės rūbas – prigludęs ties liemeniu, išplatėjęs apačioje, susegamas eile mažų sagučių . Rankovės apačioje išplatėję su atverčiamais rankogaliais . Šio rūbo kirpime pirmąsyk panaudotos kirptinės kišenės .
Blogu oru ant puošnių batų buvo avima odinė avalynė mediniu padu be užpakalinės bato dalies . Tai tolimas, bet mums gerai žinomo kaliošo protėvis . Baroko laikmečiu į madą atėjo vyriški batai su aukštais raudonais kulnais .
Galvos padangalai – minkštos plačiabrylės skrybėlės, puoštos plunksnomis . XVII a. buvo madingos šukuosenos iš ilgų ir pusiau ilgų plaukų . Amžiaus pabaigoje tapo madinga nešioti didelius perukus . Perukas, baroko epochoje buvo ne tik aprangos detalė, bet ir turėjo liudyti apie jį nešiojančio asmens aukštą padėtį visuomenėje, nes tik to meto aukštuomenė turėjo teisę puoštis jais .
MOTERŲ APRANGA .
To meto moterų aprangai būdingi iš metalo plokštelių pagaminti korsetai, kurie laikui bėgant kito . Pradžioje buvo madingi trumpi, pusiau kieti korsetai, vėliau – ilgi, smarkiai suspaudžiantys taliją . Apatinė suknelės dalis neturėjo karkaso . Išpūstą sijono formą palaikė iškrakmolintas apatinis ir keletas viršutinių sijonų .
Apatinė suknelė vadinama kot‘as – korsažas, sijonas, didelė padabinta, atverčiama apykaklė, ilgos baliono formos rankovės, kurių rankogaliai taip pat puošti nėriniais . Viršutinė suknelė rob‘as – kiek trumpernėmis rankovėmis ir aukšta liemens linija . Priekyje sijono – prakirptė, per kurią matomas apatinės suknelės sijonas . Paprastai abi suknelės buvo siuvamos iš kontrastingų spalvų .
Antroje XVII a. pusėje moteriško silueto kostiumas labai pasikeitė : sutrumpėję rankovės apačioje puošiamos plačiais raukiniais . Suknelės siluetas jau nebe baliono formos . Prie apatinės suknelės liemens siuvami du sijonai – apatinis ir viršutinis . Apatinį siūdavo iš plonų medžiagų, o viršutinį – iš prašmatnių ir sunkių (brokato, atlaso). Abu sijonai buvo gausiai puošiami raukiniais, nėriniais, kaspinais, kailiu .
Viršutinę suknelę, kurią nešioti turėjo teisę tik kilmingos damos, siuvo su šleifu . Daugybė klosčių ir drapiruočių vizualiai išplėsdavo moters klubų liniją .
XVII a. pradžioje drabužiai buvo puošiami tik iš priekinės pusės . Tą įtakojo dvaro etiketas – karaliui esant patalpoje buvo būtina stovėti atsisukus į jį . Įdomu tai, kad šleifo ilgį reglamentavo daugybė karaliaus ir bažnyčios įsakymų . Amžiaus pabaigoje puošnią suknelių apykaklę pakeitė dekoltė, pridengta lengvu šaliu . Būtini moteriško kostiumo aksesuarai – šviesios šilkinės kojinės, pirštinės, šalikai, puošnios prijuostės, vėduoklės, prisegti prie diržo laikrodžiai, veidrodėliai .
Batai buvo siuvami iš spalvotos odos . Kulnas – aukštas, lengvas, bato priekis – ilgas ir smailas .
Moterys beveik nedėvėjo galvos apdangalų . Jų šukuosenų mada kito . XVII a. pabaigoje madingomis tapo aukštos šukuosenos – fontanžai iš garbanotų ir krakmolu standintų sruogų .

Leave a Comment