Bachas

Įvadas

Mes esame žmonės ir negalime nuveikti kažko tikrai stebuklingo, tačiau žmogus apie kurį sukūriau projektinį darbą nebuvo toks kaip mes.
Šis nepaprastas kompozitorius, atlikėjas Johanas Sebastianas Bachas įkvėpė mus ir pasiremdami jo gyvenimo įvykiais, faktais, legendomis aprašėme Bachą. Šiame darbe galima susipažinti su Bacho gyvenimu, kūryba. Galima paskaityti žymių lietuvių poetų eilėraščius, kuriuose yra minimas J. S. Bachas. Taip pat rasti šiek tiek medžiagos apie Baroko epochą, kurioje gyveno kompozitorius, susipažinti su šv. Tomo bažnyčia, miestais, kuriuose gyveno J. S. Bachas. Šiiame projektiniame darbe galima paskaityti apie Bacho regėjimo praradimą ir kaip prieš pat mirtį jis vėl beveik praregėjo. Koks buvo nuostabus jo paskutinis kūrinys! Jame jaučiau Bacho gyvenimo ir mirties nuotaikas.
Klausiausi Bacho kūrinių, buvau koncertuose kur atliko jo kūrinius vargonams. Įkvėpta jo kūrybos, šiek tiek sukūriau ir savo kūrybos, kurią įdėjau prie praktikos skyrelio.

Penktasis evangelistas

Naujasis Testamentas pateikia keturių evangelistų surašytus Jėzaus darbus ir – svarbiausia – Jo mokymą. Tą esminę žmogaus būties sampratą, jos santykį su Absoliutu ir Amžinybe muzikos garsais išsakė Joohanas Sebastianas Bachas, kartais pavadinamas penktuoju evangelistu. Šiemetinis Tomo Mano Nidos festivalis (jau aštuntasis) renginius jungiančią idėją išsakė žodžiais “Mes Europoje ir Europa mumyse”, bei kaip šio teiginio simbolį pasirinko J.S.Bacho asmenybę.
Festivalio koncertai tarsi į skirtingas, puikiai suderintas puokštes surinko ka

amerinės muzikos atlikėjus. Jau pirmojo vakaro koncertas Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, o tiksliau – jau pirmasis ten neįprastai nuskambėjęs kūrinys – choralas “Jesu, meine Freude” (“Jėzau, mano džiaugsme”) skatino galvoti ne tik apie kūrinio interpretavimo, bet ir jo pratęsimo, drąsaus ir drauge prasmingo papildymo galimybes. Pirmąją dieną Romualdo Gražinio vadovaujama “Aidija” dar nebuvo sutelkusi savo visų dalyvių, tačiau juk ir J.S.Bachas nesibodėdavo mažyčiais chorais – svarbu jais prabylanti dvasia, tarsi koks už natų ir žodžių esantis užribis. Sustoję ties vargonais, dainininkai gieda choralą, o į altoriaus zoną įžengiantis Petras Vyšniauskas saksofonu apmąsto tik ką girdėtą melodiją. Chorui giesmę tęsiant, saksofonininkas jau joje dalyvauja improvizuotu ornamentu. Tai gal nelygintini dalykai, bet primena pamaldųjį prancūzą, kurio melodija, įkvėpta akompanuojančių J.S.Bacho preliudo C-dur garsų, tapo bene populiariausia &##8220;Ave Maria” giesme.

Bachų giminėje iki Johanno Sebastiano buvo nemažai garbių Liuteronų Bažnyčios kompozitorių ir dvasininkų. Tad suprantama, jog muzika J. S. Bachui galėjo būti religingumo išraiška: harmonija turi tarnauti Dievo šlovei ir žmonių paguodai visos muzikos galutinis tikslas – šlovinti

Dievą ir atnaujinti dvasią.“ (iš 1738 m. užrašų). J. S. Bachas mirdamas jis paliko ne tik solidžią vertingų muzikos instrumentų, rankraščių kolekciją, bet taip pat didelę teologinės literatūros biblioteką, kurią rinko visą gyvenimą.
Didžiausio įkvėpimo Bachas semdavosi iš Evangelijų tekstų. Kompozitorių jaudinusi mirties te

ema, amžinybės su Kristumi ilgesys nėra populiarus krikščionybėje. Sociologo Alano Wolfe’s paskelbtame tyrime teigiama, jog dauguma save religingais laikančių amerikiečių tiki labai tolerantišku Dievu, kuris visiems šypsosi. Bacho kūryboje Dievas šypsosi ne visuomet. Vienas žymiausių Bacho šedevrų –“Pasija pagal Matą” – anot Jono Buto, atskleistais simbolizmo, teologinės interpretacijos ir psichologijos lygiais yra labiausiai iššaukiantis ir ryškiausias krikščioniškojo meno pavyzdys. Šis kūrinys šv. Velykų išvakarėse skamba visame pasaulyje, jo atliekamų fragmentų klausomės ir Lietuvos bažnyčiose.
Didįjį Penktadienį atlikti evangelinį – muzikinį pasakojimą apie Jėzaus kančią ir mirtį buvo liuteroniškoji tradicija. Muzikinis “Pasijos pagal Matą“ pasakojimas aprėpia Evangelijos įvairiapusiškumą: Jėzaus kilmės liniją, Kalno pamokslą, Įstatymą ir gailestingumą. Viena Pasijos ašis pasižymi sakraline – muzikine matematika, muzikinių konstrukcijų logika; antroji, “Kalno pamokslo“ ašis, susijusi su garsine ašarų ir skausmo simbolika.
13 Pasijos arijų gali simbolizuoti Kristų ir 12 apaštalų. Tačiau nė vienoje arijoje neakcentuojami pavieniai personažai, veikiau pabrėžiama viena iš svarbiausių siužeto linijų – Petro išsigynimas. Evangelisto – pasakotojo rečitatyve skamba gaidžio giedojimo motyvas, raudos intonacijos (kai, supratęs savo išdavystę, Petras graudžiai pravirko). Alto arija, pasakojanti Petro istoriją, tampa Atgailaujančios sielos balsu ir dramaturginiu Pasijos centru. Judo atgailos arijoje greito šokio ritmas vokale jungiamas su judriomis gamomis smuiko partijoje, tonacija mažorinė, vyrauja virtuozinis stilius. Galbūt tai demonų, besidžiaugiančių artėjančiu Mesijo nukryžiavimu, puota? O
gal tai Judas įnirtingai mėto išdavyste uždirbtus sidabrinius. Beveiksmis arijų laikas ryškiai kontrastuoja laiko atžvilgiu griežtiems ariozo ir choralams; pastarieji tampa ramybės salelėmis veiksmo įtampos ir dvasinio chaoso apsuptyje. Ariozo aprauda Kristaus kančias, čia kuriama skausmo, kraujo, širdies plakimo simbolika. Bachas, įsiklausydamas į vidinę teksto muziką ir į emocinę potekstę, išskyrė esminius žodžius: kryžius, mirtis, rauda. Trumpose Jėzaus partijos replikose iškyla reikšmingos garsinės emblemos: pasmerktumo mirčiai trigarsis, kryžiaus intonacija, duonos laužymo tema, karališkos valdžios tema, tylėjimo tema (kai Jėzus neatsakė jį kamantinėjusiems Pilotui ir šventikams).
Pasijoje panaudotas choralas “O, nekaltas Dievo Avinėli“ buvo gerai žinomas Bacho laikų tikintiesiems: jis skambėdavo rytinių Didžiojo penktadienio pamaldų metu. Po kelių valandų klausytojai jį vėl išgirsdavo, atliekamą sopranų grupės, didingai transformuotą. Bachas, pats diriguodamas savo Pasiją, šią sopranų grupę atskirdavo nuo kitų chorų ir pastatydavo vargonų galerijoje, esančioje rytinėje bažnyčios sienoje, taip išnaudodamas nežemišką akustinę erdvę; to meto klausytojams nereikėdavo aiškinti, kad Rytų kryptis nurodydavo į Jeruzalę. Bachas, bylodamas apie Dievo Avinėlį, išreiškė Dangiškosios Jeruzalės ir ten viešpatausiančio Kristaus ilgesį.
Pasijoje įdomiai traktuojamas Jėzaus mokinių elgesys. Jiems stinga meilės ir ištikimybės, jie nesugeba laikytis duoto žodžio ir pabudėti su Jėzumi paskutinę naktį prieš jo suėmimą, pasiduoda sumaiščiai, neturi savo nuomonės. Mokinių paveikslo garsinę raišką meninės įtaigos atžvilgiu galima pr
rilyginti Albrechto Diurerio, Hieronymuso Boscho ir kitų žymių dailininkų drobėms. Baigiamasis Pasijos choras asocijuojasi su aukštyn kylančiu keliu. Kopimas į Golgotą, tartum sustingęs kančios laikas, mirtis, apraudojimas. Šiame paskutiniame etape liko tik išrinktieji, nors plačiu keliu Jėzų sekė daugelis – pagalvoji, klausydamasi baigiamojo Pasijos choro. Mirtis šiame kūrinyje – tai ne vien skausmas ir sielvartas, bet ir tikslas, už kurį atlyginama.
Dabartiniam pasauliui labai reikalingas Bacho muzikoje slypintis nepalaužiamas tikėjimas ir harmonija – atsvara vis augančiai įtampai ir nestabilumui. Reikalingas bachiškasis kosmiškumas – begalinės skaidrios erdvės, į kurią nepaliaujamai veržiasi siela, pojūtis. “Nei vienas nuskambėjęs garsas nedingsta, bet kyla Dievop kaip šlovinimas, paslėptas nuo kitų akių. Jeigu muzika skamba tinkamai ir pagarbiai, Viešpats visuomet aplanko savo buvimu”, mąstė baroko epochos genijus. Nepaisant rūstoko liuteroniškojo atspalvio, Bacho – evangelisto žinia užkariauja vis naujus klausytojus visame pasaulyje.

Trumpa J. S. Bacho gyvenimo istorija

Visi profesionaliosios muzikos kūrėjai nuo seniausių laikų buvo puikūs atlikėjai. Dažnai jie priklausydavo dvasininkų luomui arba jų tarnyba buvo susieta su darbu bažnyčiose. Vienas iš tokių kompozitorių, baroko muzikos meistrų buvo Johanas Sebastianas Bachas. Jis buvo nepaprastai išsilavinęs žmogus, mokėjo lotynų, šiek tiek italų ir prancūzų kalbas, išmanė retorikos meną, domėjosi teolaogija bei renesanco poezija.
J.S. Bachas gimė 1685m. mažame Tiuringijos miestelyje Eisenache. Visi Bachų giminės atstovai buvo nepaprastai muzikalūs. Daugelis jų buvo miestelių muzikantai, muzikos mokytojai – kantatoriai, ar bažnyčių vargonininkai. Muzikantų, turinčių Bacho pavardę buvo tiek daug, kad ji tapo muzikanto sinonimu. Ryškiais gabumais muzikai nuo pat vaikystės pasižymėjo ir Johanas Sebastianas. Jo tėvas miestelio kapeloje grojo smuiku ir altu. Todėl sūnų mokė muzikos pats. Tačiau, kai berniukui buvo dešimt metų, staiga vienas po kito mirė abu jo tėvai. Tolesniu Johano likimu ėmė rūpintis vyresnysis brolis, gyvenęs Ordrufe. Mažasis Johanas buvo labai darbštus. Nepasitenkinęs gaunamomis žiniomis, jis uoliai mokėsi pats. Daug skaitė, grojo, domėjosi nežinomais muzikos kūriniais. J. S. Bacho brolis buvo vargonininkas. Jis buvo labai tvarkingas ir neturėjo didelių gabumų. Vyresnysis brolis turėjo knygelę, iš kurios grodavo per pamaldas. Tą knygelę jis visai savaitei užrakindavo lentynoje ir išsiimdavo tik sekmadieniais. Kadangi mažasis Bachas buvo labai smalsus, jis pastebėjo, kad jo brolis rakina lentynėlę su natomis ir jam labai parūpo tos natos. Kadangi jo brolis buvo labai taupus, jis pažymėdavo kiekvieną žvakę prieš eidamas gulti. Brolis užsirašydavo kiek liko centimetrų vaško, todėl J. S. Bachas negalėjo šviesoje pažiūrėti į tą knygelę. Bet jis vis tiek naktimis išsitraukdavo tą knygelę ir ją perrašinėjo tik prie mėnulio šviesos. Tai pastebėjęs jo brolis atėmė knygelę ir lentynėlę pradėjo rakinti taip, kad būtų neįmanoma iš jos ką nors paimti. Būdamas penkiolikos metų, Bachas pradėjo gyventi savarankiškai. Mokydamasis Liuneburgo licėjuje, jis dainavo chore, labai domėjosi licėjaus biblioteka. Susipažinęs su žymiu to meto vargonininku ir kompozitoriumi G. Bonu, Bachas sužinojo daug kūrybos paslapčių.
Baigęs Liuneburgo licėjų, jis pradėjo dirbti. Bachas gyveno daugelyje Vokietijos miestų, ten, kur gaudavo geresnį darbą, rašė muziką tiems instrumentams, kurie buvo prieinami. Taip gimė daug kūrinių, rašytų hercogo kapelai, pamaldoms bažnyčiose, paūgėjusiems savo vaikams mokyti. Tai muzika smuikui, klavesinui, orkestrui, vargonams.
Mirus pirmąjai kompozitoriaus žmonai Marijai – Barbarai, jis persikėlė gyventi į Leipcigą. Šiame mieste Bachas dirbo šv. Tomo bažnyčios kantatoriumi iki pat gyvenimo pabaigos. Tapti šios bažnyčios kantatoriumi buvo didelė garbė kiekvienam to meto muzikantui. Leipcige Bachas vedė antrą kartą. Jo žmona Ana – Magdalena tapo ištikimu gyvenimo draugu, sugebėjusiu paremti sunkiomis valandomis. Didžiąją dalį šiame mieste parašytų kūrinių kompozitorius skyrė pamaldoms šv. Tomo bažnyčioje. Gyvenimo pabaigoje Bachas atgavo knygelę, kurią vaikas būdamas perrašinėjo prie mėnulio šviesos, bet tai jam nebeturėjo jokios reikšmės. Rašydamas prie mėnulio šviesos jis labai sugadino akis. Dėl to senatvėje jam greičiau pradėjo sunkėti vokai ir reikėjo daryti operaciją. Operacija nepavyko, Bachas apako ir 1750 metais mirė. Yra manoma, kad prieš mirtį jis stebuklingai praregėjo. Bachas matė šviesą, tamsą ir neryškius kontūrus.
Visą savo gyvenimą J.S. Bachas buvo garsus atlikėjas, su kuriuo nedrįsdavo galynėtis net didžiausi to meto virtuozai. Tačiau jo muzikos genialumą tais laikais mažai kas suprato. Kompozitoriui mirus, kūriniais niekas nesirūpino, todėl daug jų dingo. Tik praslinkus 100 metų po didžiojo polifonisto mirties, buvo atlikta jo “Mato pasija”, sukėlusios didelį susidomėjimą Bacho kūryba. Galima sakyti, kad jo muziką atgaivino Feliksas Mendelsonas. Buvo surasti dar nepražuvę kūriniai, ir kompozitoriaus kūriniai ėmė skambėti koncertų salėse, atskleisdama taurų žmogaus vidinį pasaulį.
Johanas Sebastijanas Bachas (1685-1750) – žymus vokiečių muzikos kūrėjas. Jo preliudai ir fugos, tokatos ir fantazijos vargonams, “Gerai temperuotas klavyras” (48 preliudai ir fugos) klavyrui, kantatos ir pasijos bei kiti chorinės, orkestrinės ir klavyrinės muzikos kūriniai – polifoninio stiliaus kūrybos viršūnė. Šiais kūriniais kompozitorius apibendrino XVI – XVII a. muzikinės kultūros laimėjimus, paruošė dirvą naujai – homofoninio stiliaus epochai.

Eilėraščiai, kuriuose minimas J. S. Bachas

V. Mykolaitis – Putinas

Sonetas
Mes klausėm Šuberto, Bethoveno ir Bacho,
Ir Mocarto džiaugsmingų, dieviškų, garsų.
Atminus tai, ir šiandien man širdis dar plaka,
Kad buvo su tavim taip gera ir šviesu.

Jaučiau tave grėsmėj įtūžusio likimo
Ir šėlstančiame Bacho fugų gaivale,
Jaučiau tave, kai audros skliautuose nurimo
Ir stygos sudūzgė harmonija tylia.

Praėjo visa tai kaip šviesūs sapno monai,
Bet aš širdy toliau tą muziką tęsiu.
Ir grįžta atgalios tie stebuklingi tonai,
Ir kelia man naujų aidų ir atgarsių.

Ar tu, manęspasilgus, kartais paspėlioji,
Kad taip kartojasi ir mūsų “Nebaiktoji”?
1955 – 02 – 26

Ramutė Skučaitė

Vargonai

Ar girdi? – Tai vandenynas!
Ar girdi? – Tai medžiai lūžta!
Tai audra laivus skandina
Ir išardo aro gūžtą.

Ar girdi tą gūdžią dainą,
Kur naktim dainuoja vėjas?
Tai žmogus į tolį eina
Sunkų kelią nugalėjęs!

Gera gera: Bacho fuga,
Groja salėje vargonai.
Tu girdi į piktą pūgą
Krenta žvaigždės – ramūs tonai.

Klausytų J. S. Bacho kūrinių apibūdinimas

J. S. Bachas rašė įvairią muziką. Liūdną, linksmą, bet visada iškilmingą ir puošnią, nes gyveno Baroko epochoje. Jo kūriniuose galima išgirsti daug natų pagražinimų. Dauguma iš jų būna užrašyti, bet kai kurie – ne, nes jų neįskaito net didieji muzikai. Barokiniais pagražinimais ir Bacho kūrinių gražumu aš įsitikinau klausydama jo plokštelių. Kadangi namie turiu patefoną ir labai daug Bacho plokštelių, galiu jas klausytis valandų valandas. Tai visai nenuobodu, nes beklausydama jų, aš rašiau ką girdžiu.

Plokštelėje Partitūra Nr. 1 ir partitūra Nr. 2 grojami kūriniai fortepijonu. Plokštelėje galima išgirsti labai daug pagražinimų. Išgirdau, kad šioje plokštelėje grojami tik dvibalsiai kūriniai. Gerai girdisi piano ir forte. Kai kuriuos kūrinius iš šios plokštelės pati esu grojusi. Kūriniai sužadina norą muzikuoti ir kurti muziką. Todėl pati sukūriau kūrinį. Viršutinis balsas skirtas groti dūdelei arba fleitai. Apatiniai – pianinui arba fortepijonui.

Labai įdomu klausytis plokštelės. Jaučiausi, lyg sėdėčiau koncerte. Antroje plokštelės pusėje pirmasis kūrinys man patiko labiausiai. Jis rimtas ir lėtas. Užsimerkus galima matyti ką Bachas jautė ir ką išreiškė kurdamas šią muziką. Po to kūrinys šiek tiek pagyvėjo ir palinksmėjo, tada galima pagalvoti, kad Bachas buvo labai linksmas ir laimingas žmogus. Negalima stebėtis, juk turėjo 20 vaikų! Kūrinys baigėsi su barokiniu pagražinimu ant paskutinės natos. Taip baigiasi beveik visi Bacho kūriniai. Ir tai tik vienos plokštelės įspūdžiai.
Plokštelėje Dvibalsės Bacho invencijos pirmasis kūrinys yra labai žinomas. Aš jį irgi esu grojusi. Šis kūrinys labai trumpas. Jis praskriejo kaip vėjas ir nebesugrįžo. Antras ir trečias kūriniai yra greitoki ir gana linksmi. O ketvirtasis – išgąstingas, greitas ir liūdnas. Penktasis kūrinys man buvo labai įdomus ir labiausiai patiko iš visos plokštelės. Jame galioja non legato, tad skamba gana linksmai. Sekantis kūrinys atrodo lyg suskirstytas į dvi dalis. Vienoje grojama tyliai, kitoje – garsiai. Kitas kūrinys yra labai lėtas ir ilgas. Kadangi šioje plokštelėje ilgai kalba ir pasakoje apie Bachą, čia yra įrašyta tik šie kūriniai, kuriuos aprašiau.
Plokštelėje “Fugos menas” Bacho kūriniai yra liūdni, bet labai gražūs ir jaudinantys. Antrame kūrinyje ypatingai girdisi barokiniai pagražinimai. Visi kūriniai grojami pianinu. Vienas labai ilgas ir lėtas kūrinys man patiko labiausiai.
Plokštelėje “Koncertai 2,6 orkestrui ir pianinui” kūriniai grojami pianinu ir orkestru. Jie gan linksmi ir gyvi, bet ilgi. Jie iškilmingi ir labai gražūs. Pirmoje pusėje labai gerai girdisi smuikai, o antroje – fleitos ir kiti pučiamiaji instrumentai. Ši plokštelė man sužadino norą kurti pasakas ir aš sukūriau pasaką “Mažoji keliauninkė”.

J. S. Bacho veidas ir kiti paveikslai

Johano Sebastiano veidą dailininkai įsivaizduoja panašiai. Apačioje įdėti keli pavyzdžiai.

Štai čia pavaizduotos vietos kur Bachas kūrė ir gyveno.

Štai čia, apačioje, Bacho ranka rašytos natos. O čia parodyta šv. Tomo bažnyčia.

Čia paminklas Bachui.

Čia žymiosios Mato pasijos iliustracija.

Barokas
(XVI a. pab. – XVIII a. vid.)

Dramatizmas Vidinis konfliktas, kurio esmė – egoistinė žmogaus prigimtis ir Dievo valia, hedonizmas ir asketizmas. Konfliktas susijęs su jausmais, aistromis, kurias sunku suvaldyti. Svarbiau intriga, o ne charakteris.
Santykis su laiku Dvilypis požiūris: realybės laikas, paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas. Trumpalaikė gyvenimo realybė sugretinama su amžinybės mastais. Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką.
Santykis su aplinka Prieštaringas santykis: gyvenimas – iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos Malonės.
Kiti estetikos principai Sugrįžta krikščioniški idealai. Nuostatos, eliminuojančios antiką. Religinis sukauptumas, antgamtiniai siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma jungti priešybes: realybę ir tikimybę.
Suvokiamas būties laikinumas ir tuštumas. Mokomasi džiaugtis žemės malonumais, bet kartu prisimenama mirties neišvengiamumas. Dominuoja mirties tema. Iš
čia išplaukia ironiškas požiūris į žemiškąsias vertybes.
Garbės ir teisės pasirinkimo problema.
Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo būtinumas, vaizdų efektingumas. Monumentalumas.
Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą skonį (estetizmas).
Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau gamtos kuriamo grožio.
Didaktinė, moralizuojanti tendencija.
Stiliaus bruožai Specifinis menų pagrindas – metafora.
Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, retorinės puošmenos, daug išorinių efektų.
Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas tame pačiame kūrinyje, burleska kaip prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.
Visi meninio kūrinio elementai siejami su leitmotyvu.
Emblemiškumas, alegoriškumas, fantastiškumas, elegiškumas, groteskas, bufonada, hiperbolizavimas.
Žanrai Lyrika, drama, burleskinis romanas.
Atstovai Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de Gongora.
Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, M. K. Sarbievijus.
Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba.
J. S. Bacho muzika.

Baroko epochos šokių siuita uždara forma:
1) Alemanda (Vokiškasis) – vokiečių liaudies šokis, visada keturių ketvirtinių, su prieštakčiu, šoka grupė žmonių.
2) Kurantė – prancūzų liaudies šokis, labai greitas, visada trijų ketvirtinių, su prieštakčiu, šoka pora.
3) Sarabanda – ispanų šokis, lėtas, trijų dalių metras.
4) Džiga – anglų, škotų jūreivių šokis, labai greito tempo, šešių aštuntinių, devynių aštuntinių, dvylikos aštuntinių, “taškuotas” ritmas.
Atvira forma: įterptiniai šokiai tarp sarabandos ir džigos: menuetai, rigodonai, bure, paspje, lūras, anglezai, gavotas, polonezas.

Žemiau įdėti paveikslėliai simbolizuoja Baroko epochos žmones, bažnyčią ir kitus barokinius daiktus.

Darbo tikslas ir uždaviniai

Mano darbo tikslas buvo įrodyti, kad Johanas Sebastianas Bachas buvo nepaprastas žmogus. Jo kūriniai nugali daugelį kitų kūrinių. Bachas turėjo nepaprastą dovaną. Jis mokėjo išgirsti, įsiklausyti. Jis buvo nepaprastai talentingas ir savo gabumus J. S. Bachas panaudojo muzikoje.

Darbo uždaviniai:
1) Apžvelgti J. S. Bacho gyvenimą.
2) Aptarti jo muziką.
3) Pateikti išsamią informaciją apie Johaną Sebastianą Bachą.

Darbo priemonės ir medžiagos, metodika

Spręsdama problemą aš rėmiausi knygomis ir vadovėliais. Taip pat kai ką perskaičiau ir internete. Daug ką parašiau ir pati. Kadangi visus metus labai domėjausi Bachu labai daug apie jį sužinojau. Nebuvo sunku ir daug surasti. Internete galima nueiti į išskirtinę programą, kur galima tiesiog paprastai surinkus žodį, apie jį sužinoti labai daug. Taip pat galima surasti šimtus vaizdų.

Yra daug knygų, kuriose minimas Bachas. Tačiau informacijos apie jį daugiausiai galima rasti jo biografijose, muzikos istorijos knygose, įsimintiniausių pavardžių knygose.
Prieš pradėdama rašyti projektinį darbą medžiagos apie šį kompozitorių turėjau tiek daug, kad nesutilptų ir dvidešimtyje lapų. Tačiau daug kur informacija kartojosi, todėl teko atrinkti geriausius tekstus.
Taip pat norint sužinoti apie Johaną Sebastianą Bachą verta paklausti muzikos mokytojų, muzikos istorijos mokytojų ir kitų muzikos specialistų. Tai nesunku, o sužinai tiek daug.
Praktikuodama aš ėmiausi sunkesnių ir senesnių priemonių. Keletą Bacho kūrinių išmokau groti pati ir tai nepasirodė labai lengva, nes Bachas kūrė polifoninę muziką ir ją sugroti pianinu užtrunka daug laiko. Tačiau to nepakako ir namie aš susiradau daug senų Johano Sebastiano Bacho plokštelių. Kadangi turiu patefoną sau suteikiau galimybę jų paklausyti ir nukėlusi seno patefono dangtį aš uždėjau pirmąją plokštelę ir išgirdau nuostabias fugas, invencijas, koncertus. Taip išklausiau penkias plokšteles ir beklausydama jų parašiau kelis lapus savo minčių. Po to pati sukūriau kūrinį ir pasaką. Vėliau nuėjau į tikrą koncertą, kurio programoje buvo Bacho muzikos. Tai buvo jo koncertas dviem fortepijonams. Grojo mokinė ir jos mokytojas. Skambėjo iš tiesų nepakartojamai. Patariau savo draugams taip pat nueiti į tokius koncertus.
Tirdama šią temą ir spręsdama problemą aš tikrai turėjau daug didžiulės naudos. Sužinojau labai daug įdomių dalykų, išgirdau labai daug nuostabių kūrinių ir supratau, kad tikros klasikinės muzikos grožiui nėra ribų ir niekas jai neprilygsta.

Literatūra

1. Barbara Russano Hanning “Trumpa vakarų muzikos istorija”;
2. Michailas Druskinas “Bachas”;
3. Stasys Yla “Kaip suprantama muzika”;
4. www.google.com
5. www.bernardinai.lt;
6. www.tingiu.lt
7. V. Umbrasienė “Muzikos literatūra II dalis”.

Žodynėlis

Pasija – iš lotynų kalbos, lietuviškai kančia. Tai bažnytinės baroko muzikos žanras. Atlieka solistai, choras ir instrumentininkų ansamblis (orkestras arba vargonai).
BWV – Bach Werke Verzeichis (Bacho kūrinių sąrašas).
Manualai – vargonų klaviatūra groti rankomis (klavišų gali būti visokio skaičiaus, daugiausia jų yra sukurta Amerikoje. Net aštuoni aukštai klavišų.).
Pedalai – vargonų klaviatūra groti kojomis (32 klavišai).
Preliudas – iš lotynų kalbos žodžio žaidimas. Preliudas iš pradžių buvo tik improvizuojamas, po to J.S. Bachas pradėjo jį užrašinėti, XIXa. Preliudas tapo savarankišku žanru.
Fuga – iš lotynų kalbos bėgimas. Ją sudaro ekspozicija, vidurinė dalis ir reprizas.
Tema dux – iš lotynų kalbos vadas. Tai muzikinė frazė skambanti tonikoje.
Comes – iš lotynų kalbos palydovas. Kai tema skamba dominantėje.
Kontrapunktas – dar vadinamas kontrasiužetu arba poteme. Tai fugos temą lydintis balsas.
Intermedija – lietuviškai esąs viduryje. Tai fugos dalis kurioje nėra temos pavadinimo.

Išvados

Šio projektinio darbo tikslas buvo priminti, kad Johanas Sebastianas Bachas buvo nepaprastas žmogus ir kūrėjas. Įdomus J. S. Bacho gyvenimas, spalvinga, gausi kūryba, puošni Baroko epocha!

Darbą nebuvo sunku parašyti, nes ši tema man labai artima ir įdomi. Kadangi daug informacijos ėmiau iš interneto, pastebėjau, kad tai greičiausias būdas ką nors surasti.

Tikiuosi, kad skaitytojams taip pat bus įdomu susipažinti su šiuo darbu.

Turinys

Įvadas 2 psl.
Penktasis evangelistas 3 psl.
Trumpa J. S. Bacho gyvenimo istorija 5 psl.
Eilėraščiai, kuriuose minimas J. S. Bachas 7 psl.
Klausytų J. S. Bacho kūrinių apibūdinimas 8 psl.
J. S. Bacho veidas ir kiti paveikslai 10 psl.
Barokas 12 psl.
Darbo tikslas ir uždaviniai 14 psl.
Darbo priemonės ir medžiagos, metodika 15 psl.
Literatūra 16 psl.
Žodynėlis 17 psl.
Išvados 18 psl.

Leave a Comment