Barokas

Barokas (it barocco – keistas įmantrus, perdėtai prašmatnus; vok. Barock, pranc. ir angl. barogue, isp. barroco; iš port. Barroco – netobulas perlas) vardas, kuriuo vadianama XVII-XVIII a. dvasios srovė. Europos meno šakų stilius. Iš pradžių šis vardas duotas to laiko menui, bet vėliau jis skirtas apskritai to laiko dvasios gyvenimo linkmei nusakyti.

Priešingai renesansui, barokinis laikmetis būdingas nauju religinio jausmo atgimimu. Bet dėl to jis nebegrįžta į viduramžinį pasaulio pergyvenimą. Racionaliojo pažinimo aistra ir toliau gyvai reiškiama, bet ir kelio jieškoma jai su religine trradicija suderinto. Iš čia barokiniam žmogui būdingas baigtinybės ir nebaigtinybės, anapusinio ir šiapusinio gyvenimo įtampos pergyvenimas.

Baroko muzika

Muzikologijoje Barokas XVII a. vartotas kaip menkinamasis žodis. J.J.Rrousseau “Muzikos žodyne“ (1768) barokine vaidino painios, moduliacijų ir disonansų prikrautos harmonijos, grubios, nenutaralios melodikos muziką. Teigiama reikšme Baroko terminą pradėjo vartoti menotyrininkai C.Gurlittas (1887-1889) ir H.Wolfflinas (1888). Muzikologijoje Baroko terminas su teigiama reikšme kaip stilistinės epochos pavadinimas įsitvirtino vėlai. Pritaikydamas H.Wolfflino sudarytą renesanso ir Baroko požymių sistemą muzikai, pirmasis Baroko terminą muzikologijoje įteisino C.Sachsas (1918). M.Bukofzerio (1949) ir S.Clercx-Lejeune (1948) darbuose paateiktų Baroko perriodizacijų daugiau ar mažiau laikomasi ir dabar. Bukofzeris baroką suskirstė į ankstyvąjį (1580-1630), vidurinįjį (1630-1680) ir vėlyvąjį (1680-1730), Clercx-Lejeune – į primityvųjį (XVI a. II pusė), pilnutinį (plein barogue, XVII a.) ir vėlyvąjį (1700-1740/65). Epochos ribos pastebimai skiriasi todėl, kad Italijoje atsiradęs Barokas, įgydamas tautinėms mo

okykloms būdingų bruožų, netolygiai plėtojosi įvairiuose Europos kraštuose.

Barokas perėmė kai kurias renesanso muzikos ir teorijos idėjas bei kūrybinės praktikos savybes – antikos idealą, skaičių bei kitą simboliką, tradicinę muzikos kaip sferų harmonijos atitikmens ir matematinę mokslo sampratą, muzikos kaip garsų kalbos supratimą, didėjantį polinkį dramatinei išraiškai, chromatikos, koncertinio stiliaus principą. Kita vertus, Barokas klostėsi kaip aiškiai renesanso muzikos priešprieša. Ją, remdamiesi antikos meno teorija, savo raštuose pabrėžė Florencijos kameratos nariai ir kiti to meto muzikai, daugiausiai dėmesio skyrę vokalinės muzikos turiningumo, muzikos santykio su poezija, oratoryste problemoms. Takoskyrą tarp seno ir naujo muzikoje apibrėžė C.Monteverdi, susiskirstęs muzikinę kūrybą į prima practica (it.pirmąją praktiką), tęsiančią renesanso diatoninės polifonijos tradicijas, pagrįsta G.Zarlino teorinėmis nuostatomis, ir seconda practica (it.antrąją praktiką su nauju požiūriu į harmoniją, įteisinusią diisonansą bei chromatizmą. Velesnėje teriminjoje atsirado panašių opozicijų: stile antico – stile moderno (it.senasis stilius – naujasis stilius), stylus gravis – stylus luxurians (it.griežtasis stilius – laisvasis, puošnusis stilius). Naujojo stiliaus pagrindu tapo iš retorikos mokslo perimtos ir įteisintos muzikoje retorinės figūros. Pagrindinį Baroko muzikos siekį – išreikšti ir sužadinti tam tikras dvasios būsenas, tipinius jausmus pagrindė afektų teorija. Naujasis, poezijos prasmes “atspindintis“ stilius (it.stile reppresentativo) pasireiškė akompanuojamosios monodijos, jos pirminio pavidalo – rečitatyvo (it.stile recitativo) – susikūrimu. Šis stilius įkūnitas 1600 sukurtuose draminiuose kūriniuose: E.Cavalieri „Vaidinme apie si
ielą ir kūną“ (oratorijos pirmavaizdis) bei J.Peri, G.Caccini muzikoje O.Rinuccini dramai „Euridikė“ . Vienu svarbiausių baroko žanru tapo Opera. Ji atsirado Italijoje. Manoma, kad opera gimė XVI a. ir vystėsi maždaug iki XVIII a. Pirmoji favola, kurią parašė italų kompoziįtorius Džakopas Peris, vadinosi „Dafnė“ ir pirmą kartą buvo atlikta 1579m. Florencijoje. Ši favola laikoma pirmąja opera. Antroji garsi opera ir yra „Euridikė“, kurios tekstas parašytas O.Rinuccini pagal antikinį mitą. Svarbiausios operos dalys yra: 1. Solo, duetais ir didesnėmis grupėmis dainuojamos įprastinės arijos, kuriomis veikėjai atskleidžia savo jausmus; 2. Turinį paaiškinatys ir veiksmui plėtotis padedantys rečitatyvai; 3. Efektingi dižiuliai chorai, perimti iš graikų dramos chorų; 4. Instrumentinės uvertiūros, įtrauktos į opreą, kad žiūrovai gautų atsikvėpti; 5. Interliudijos, griežiamos keičiant scenos dekoracijas. Kartu su didelės apimties vokaliniais instrumentiniais žanrais plėtojosi solo daina basso continuo: madrigalas, air, Lied.

Prisilaikant Tridento susirinkimo nutarimų, katalikiškoje bažnytinėje muzikoje tebebuvo puoselėjamas palestrina‘os mokyklos stilius, tačiau naujasis ilgainiui paveikė visus religinius žanrus: 1. Mišias 2. Pasijas 3. Motetą ir kitus. Buvo sukurti lygiagretūs kai kurių žanrų pavidalai: religinė ir psaulietinė kantata, oratorija, trio sonata, koncertas.

Baroko epochoje lygiareikšme vokalinei tapo instrumentinė muzika; Svarbiausi žanrai: 1. Fantazija 2. Tokata 3. Ričerkaras 4. Kapričas 5. Preliudas 6. Fuga 7. Ivairaus tipo variacijos 8. Siuita 9. Partita 10. Sonata 11. Kancona 12. Simfonija 13. Uvertiūra 14. Koncertas. Savitu instrumentinės muzikos turiningumo požymiu pasidarė garsų tapyba. Baroko la
aikais susiklostė stabili orkestro sudėtis, kurios pagrindą sudarė smuikų šeimos instrumentai.

Svarbūs buvo ir baroko muzikos kalbos pokyčiai. Bažnytines dermes pakeitė mažoro – minoro sistema, įtvirtinta funkcinė harmonija, laisvasis polifonijos stilius, įsigalėjo tolygi temperacija, takto, tempo kaip greičio mato sąvokos. Barokinės muzikos praktiką grindė ir aiškino sparčiai plėtojęsis muzikinis mokslas – estetika, akustika (J.Sauveur), organologija, kontrapunkto, harmonijos (J.Ph.rameau) teorijos, muzikinė kritika, atsirado muzikinė istoriografija, leksikografija. Kartu su operos teatrų veikla plėtojosi ir viešasis koncertinis gyvenimas. Iškilo solistų virtuozų menas, apie kurį parašyta pedagogikos bei metodikos darbų.

Kiti žymiausi Baroko kompozitoriai: J.S.Bachas, G.Fr.Handelis, D.Buxtehude, G.Frescobaldi, G.Ph.Telemannas, A.Corelli, J.Kuhnau, H.Schutzas, A.Scarlati, D.Scarlati, A.Vivaldi, Fr.Couperinas, J.B.Lully, J.Ph.Rameau, H.Purcellas.

Tradicinių ryšių su Italijos kultūra dėka Baroko idėjos ir muzika greitai pasiekė Lietuvą. XVII a. I pusėje Vilniuje Žemutinės pilies teatre pastatytos trys šiai scenai sukurtos operos (dramma per musica): II ratto di Helena („Elenos pagrobimas“, 1636m.), Andromeda (1644m.), Circe delusa („Apviltoji Kirkė“ 1648m.). Šių kūrinių libretų autorius – karalius sekretorius V.Puccitelli. Zigmanto Vazos rūmų kapelai kurį laiką vadovavo kompozitorius, muzikos teoretikas M.Scacchi (1643m. jis Venecijoje išleido traktą “Cribrum musicum“, kurio priede „Xenia Apollinea“ išspausdino kapelos narių enigmatinių kanonų rinkinį). K.Radvilos rūmuose dirbo muzikas Michelangelo Galilei (V.Galilei sūnus), L.Sapiegos rūmuose – G.B.Cocciola. Vilniuje gyveno ir kūrė J.Brantas (pirmasis iš vietinių kompozitorių, kūręs ba
asso continuo technika), S.Berentas, M.Kretzmeris. Garsios buvo Radvilų kapelos Biržuose ir Kėdainiuose. Vilniaus universitete populiarūs buvo A.Kircherio raštai. Teatro muzikos klausimus savo darbuose aptarė M.Sarbievijus. Retorikos profesorius Ž.Liauksminas 1667m. Vilniuje išleido pirmąjį lietuviška muzikologijos darbą, grigališkojo giedojimo vadovėlį “Ars et praxis musica“ (lot..; “Muzikos mokslas ir praktika“; lietuviškai 1977m.). Kai kurios Baroko idėjos atspindėtos W.Tylkowskio veikale “Physica curiosa“ (lot.; “Įdomioji fizika“; 1669m.), N.Dileckio „Muzikos gramatikoje“ (lenk.;1675m). Baroko muzika plito ir bažnyčiose. Chorą ir instrumentinę kapelą turėjo Vilniaus universitetas. Muzika svarbią vietą užėmė per visą Baroko laikotarpį universiteto ir vienuolijų kolegijų puoselėtoje mokyklinėje dramoje.

Barokinis džiazas

Angliškai barogue jazz. Kuriamas pagal klasikinę muziką. Dažniausiai Barokinis džiazas grindžiamas J.S.Bacho kūryba. Barokinis džiazas atsirado XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje (B.Goodmano kompozicija Bach goes to Town, 1937m.). Ypač išpopuliarėjo šeštame dešimtmetyje. Barokinį džiazą kūrė ansamblis “Swingle Singers“, D.Brubeckas ir kiti.

„Baroko kelias Lietuvoje“

Europos tapybos kultūros kelių programa. Lietuva į šią programą buvo priimta 1994m. Maltoje. Nuo 1995m. šią programą įgyvendinta Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos įsteigta nepelno organizacija (nuo 1997m. viešoji įstaiga „Baroko keliui Lietuvoje“). Rengiamos ekskursijos, koncertai, poezijos muzikos vakarai, teatro projektai, konferencijos, leidiniai. Per „Baroko kelią Lietuvoje“ skambėjo J.S.Bacho, A.Vivaldi, C.Monteverdi, A.Corelli, H.Purcello ir kiti. Baroko epochos kompozitorių muzika, buvo pastatytas muzikinis spektaklis Silviludia. H.Purcello opera „Didonė ir Enėjas“ (1997m), baroko baletas pagal G.Ph.Telemanno siuitą “Vandens muzika“ (1999m.). Spektaklių režisierė, choreografė ir dailininkė J.Gingell (D.Britanija). 1997m. per „Baroko savaitę“ Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje įvyko O.Narbutaitės oratorijos Centones mea urbi premjera. „Baroko kelias Lietuvoje“ renginiai vyko Vilniuje, Kaune, Šiluvije, Palūšėje, Stelmužėje ir kitur. Baroko keliui Lietuvoje koncertavo kamerinis choras „Aidija“, ansambliai „Musica humana“, “Vilniaus arsenalas“, “Vilniaus Camargo trupė“, dainininkė R.Maciūtė, G.Skėrytė, E.Prudkauskas, I.Misiūra.

Barokas teologijoje

Teologijoje barokinę dvasią išreiškė Tridento susirinkimas su visu racionaliniu aštrumu aptardamas tikėjimo dogmas, bet ir lygiai pabrėždamas žmogaus valios savarankiškumą. Kiek pasitikima protiniu keliu į Dievą, tiek pat atsiduodama ceremoniniam, betarpiškai į jausmus veikiančiam pamaldumui: relikvijų kultas, religiniai vaidinimai, kalėdiniai prakartėliai, velykinės iškilmės, procesijos. Todėl, kad ir turėjo savo įtaką ir protestantiškuose kraštuose, barokinis laikmetis visų pirma buvo priešreformacinis sąjūdis. Mistika šiuo metu labiau reiškė protestinį sąjūdį prieš laiko dvasią (šitaip tenka vertinti ir prancūzuose kilusį jansenizmą, o vokiečiuose pietizmą).

Barokas filosofijoje

Filosofijoje barokinė dvasia prasiveržė tam tikru nusikreipimu į moralinius bei teisinius klausymus, liudydama pastangą žmogaus valia bei protu betkokiai nedarnai pasaulyje nugalėti. Būdingiausiu barokinės dvasios atstovu filosofijoje yra Leibniz, skelbdamas pasaulyje veikiančių jėgų darną ir jungdamas filosofiją, matematiką ir fiziką intymion vienybėn.

Barokas visuomeniškai

Visuomeniškai barokinei kultūrai atsovauja nebe mietiečiai, kaip renesanse, bet kunigaikštiniai dvarai bei aukštoji dvasininkija. Ypatingas valstybės reikšmės pabrėžimas stumia į absoliutizmą, kur valdovo autoritetas grindžiamas Dievo malone ir kur todėl valdovas telaikomas atsakingas prieš patį Dievą. Visuomeninius santykius Baroko laiku žymi nepaprastas ceremoningumas, iš dvarų perkeltas ir į visą gyvenimą.

Barokas mene

Mene yra tasai stilius, kuris pakeitė renesansą ir viešpatavo ligi klasicizmo. Anksčiau neteisingai Baroko stilius buvo laikomas tik renesanso stiliaus išsigimimu. Iš tiesų jis yra saviškas stilius, atsiradęs kaip protestas prieš renesansines meno dogmas. Baroko tėvu laikomas Michel Angelo, pirmas paneigęs renesanso formas ir ėmęsis laisvai kurti. Į fasadų apdorojimą jis įliejo naujų elementų, pvz. fasado dalies išsikišimą, gražiai sugrupuotų kolonų ar piliastrų eiles, nupuoštas labai puošnia atbraila (karnyzu), kuri irgi turi daug kampų. To renesanse nebuvo. Atsiranda renesansui ir visai svetimų formų, pvz., suktinės kolonos (šv.Petro altorius Romoje). Baroko meno esmė glūdi perėjime iš renesanso statikos į dinamiką, iš tiesiosios linijos į kreivąją, iš lygiosios plokštumos į gaubtąją, iš kuklumo į puošnumą ir tapybingumą. Šiems tikslams pasiekti meninikai architektūroje naudojosi vienomis priemonėmis, o skulptūroje ir tapyboje visai kitokiomis. Barokas visų pirma pasirodė Italijoje XVI a. antrojoje pusėje architektūroje. Seniausioji šios rūšies bažnyčia buvo 1568-1584m. Romoje Vignolos statyta jėzuitų bažnyčia II Gesu. Barokas architektūroje galutinai pasireiškė XVII a. pirmojoje pusėje Berninio ir Borrominio darbais. Iš architektūros Barokas persimetė į skulptūrą, besireikšdamas skulptūrinių formų suminkštinimu, realizmu ir tapybinėmis pastangomis. Žymiausieji šios barokinės skulptūros atstovai buvo L.Bernini ir A.Schluter.
Tapyboje Baroko laikotarpis pažymėtas realizmu ir šviesos – šešėlių problemos sprendimas (Rembrandt). Peizažas nustojo būti vien žanrinės tapybos fonu ir virto savarankiška meno šaka.
Iš Italijos barokinis menas gana greitai persimetė beveik į visus kitus Europos kraštus. Prancūzijoje jis buvo žinomas Liudviko XIV stiliaus vardu. Jo kūrėju čia laikomas Jean Berain, architektūroje įpilietinęs Barokui būdingą simetrinį plokščią, vadinamą rėminį, ornamentą, kuriuo buvo puošiamos valdovų rezidencijų – rūmų patalpų sienos vadinamos apšviestojo absoliutizmo laikais. Aplink tas rezidencijas buvo rengiami ir viešieji parkai, kurių didžiausias yra Le Notre įrengtas Versailles parkas. Tokių parkų tiesiųjų alėjų susikirtimuose buvo statomi įvairūs dekoraciniai pastatai, pvz. paviljonai, griūvėsių imitacijos, fontanai, grotos. Ispanijoje Barokas buvo vadinamas jėzuitų stiliumi, nes jį tenai skleidė daugiausia jėzuitai.

Barokas Lietuvoje

Lietuvoje Baroko menas klestėjo XVII a. Jo formas Lietuvon atnešė italų menininkai. Baroko meno metu jie beveik monopolizavo visas meno sritis. Visų pirma ir čia Barokas pasireiškė ir architektūroje, o tik vėliau apėmė skulptūrą ir tapybą. Pirmieji Baroką pradėjo skleisti jėzuitai, kurie, 1569m. Vilniuje atsiradę, savo ką tik įkurtosios akademijos rūmus tuojau pradėjo statyti Barokiniu stiliumi. Nors tų rūmų kiemo arkados buvo statomos renesansinės architektūros pagrindas, bet čia įnešta skirtingų pradų: nedidelių lengvų renesansinių kolonų vietoje čia per du aukštus eina stiprūs stulpai, kuriuos viršuje jungia stiprūs, elipsinės formos lankai, vietoj lengvų renesansinės architektūros lankų – sunkūs karnizų profiliai. Baroko architektūra čia ypač išplaukė jėzuitų bažnyčių pastatuose. Pirmoji barokinė bažnyčia buvo 1584m. pradėta statyti Nesvyžiaus jėzuitų kolegijos bažnyčia. Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio lėšomis ją statė jėzuitas architektas italas Jonas Marija Bernardone. 1596-1604m. tuo pačiu stiliumi buvo pastatyta Vilniuje šv.Kazimiero bažnyčia. Šių dviejų bažnyčių pavyzdžiu buvo statomos ir beveik visos kitos XVII a. Lietuvos bažnyčios. Tokios buvo 1647-1667m. statyta Gardino parapijos, 1685m. statyta Kauno Karmelitų bažnyčia. Bet ypač plačią dirvą Baroko menas rado pačiame Vilniuje. Kaip tik 1610m. Vilniaus didžiajame gaisre sudegė 10 bažnyčių ir 4700 namų. Vos tik pradėjusį atsistayti Vilnių 1655m. užgrobė maskoliai ir ligi 1661m. išvaldė, sistematiškai miestą naikindami ir degindami. Po tų visų nelaimių visos atstatomos bažnyčios jau buvo planuojamos barokiniu stiliumi. Kita vertus, Baroko menui plisti Lietuvoje palankią dirvą paruošė ir tai, kad miestai nusmuko, miestiečiai (miestėnai) nustojo savo senosios reikšmės, ir gyvenimo svorio centras perėjo į diduomenę, pamėgusią gražias formas, prabangą. Be to, toji diduomenė jautėsi buvusi paklydusi, pasidavusi protestantizmo įtakai, tad turinti už tai daryti atgailą, o tinkamiausias atgailos būdas – pastatyti Dievui namą bei vienuolyną. Todėl visur plėtėsi naujų bažnyčių ir vienuolynų tų didikų lėšomis statymas. 1668-1676m. Pacų lėšomis Vilniaus Antakalnyje architektas italas Jonas Zaora stato šv.Petro ir Povilo bažnyčią, 1684-1717m. Sapiegos ten Antakalnyje stato Jėzaus vardo bažnyčią su vienuolynu, 1664-1719m. Pacų lėšomis architektai L.Fredo ir P.Putini stato Pažaislio bažnyčią su vienuolynu.
Be minėtųjų priežasčių, atrodo, kad ir Lietuvos gamtovaizdis buvo palankus Baroko stiliaus architektūrai, nes apvalios Lietuvos kalvos, svetimos gotikai, kaip reikiant atitiko Baroko formų lenktines linijas.
Iš pasaulietinės architektūros Lietuvos Barokinių pastatų minėtini Sluškų ir Sapiegų rūmai Vilniaus Antakalnyje, Pacų rūmai Jiezne, rotušės rūmai Kaune. Sluškų rūmai buvo baigti statyti 1690m. Tai buvęs kvadratinio plano pastatas su keturiais bokštais kampuose, saviškas tvirtovinės architektūros atbalsis. Rūmai buvo papuošti architektūrinėmis detalėmis, turėjo gražius vartus. Bet iš to nieko nebeliko, kai rusai pavertė tuos rūmus kalėjimu, likusiu ir lenkų okupacijos laikais. 1691m. Antakalnyje statytieji Sapiegų rūmai pasižymėjo architektūrinių formu nepaprastumu gausumu: abiejų šonų fasadai turėjo lodžijas ir galerijas, monumentalius įvažiavimo vartus. Kaikurių šalių vidaus sienos buvo išklotos olandinių koklių plytelėmis su pilių, bažnyčių ir herbų piešiniais. Pacų rūmai Jiezne, iš padavimo, turėję tiek įvažiavimų, kiek metuose mėnesių, tiek durų, kiek metuose savaičių, ir tiek langų, kiek metuose dienų. Iš tų rūmų nieko nebeliko. Gi ir anie Sapiegų rūmai rusų okupacijos laikais buvo paversti karo ligonine, o vartus jau lenkai okupantai nugriovė. Iš tų pasaulietinių rūmų teišliko viena Kauno rotušė (Baltoji Gulbė) su vieninteliu tokiu bokštu Pabaltijy.

Barokinė skulptūra Lietuvoje

Skulptūra Lietuvoje reiškėsi bažnyčių architektūrinėmis detalėmis bei jų išpuoša; taip pat ir antkapiniais paminklais. Puošniųjų skulptūrų daugiausia yra šv.Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje, kur skulptoriai Petras Peretti ir Jonas Galli iš Milano sukūrė tokį skulptūrinės kompozicijos vienumą, kokio reta sutikiti.vien figūrinių skulptūrų čia yra daugiau kaip 2000. Šiai skulptūrai yra giminiškas ir šv.Kazimiero altorius šv.kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje.Šv.Perto ir Povilo bažnyčios gausi skulptūra siekė ir kitų ano meto Lietuvos bažnyčių puošą. Todėl nereta rasti gražių skulptūrinių fragmentų. Lietuvos bažnyčių barokinė skulptūra turėjo didelę įtaką ir lietuvių liaudies skulptūrai. Lietuvos bažnyčiose buvo namaža išlikusių įvairių didikų antkapinių paminklų, kurių svarbiausioji savybė – turtingas palaidotųjų žmonių biustų architektūrinis aplankinimas (aprėminimas). Tokių antkapinių paminklų yra būdingiausieji vyskupų Valavičiaus, Tiškevičiaus, irgi Samuelio Paco antkapiai Vilniaus katedros bažnyčioje.

Barokinė tapyba

Puošė bažnyčias ir didikų rūmus. Vilniaus katedros šv.Kazimiero koplyčioje yra dvi frekos italo Del Benės, kuris buvo freskomis papuošęs ir Sapiegų rūmus Antakalnyje. Iš jų žymiausias buvo didžiosios rūmų salės lubų plafonas, vaizdavęs dievų puotą. Spėjama, kad Del Bene bus dalyvavęs, ir freskomis puošiant Pažaislio bažnyčią. Mūsų bažnytinėje tapyboje barokinei tapybai būdingas paveikslų puošimas metaliniais rūbais ir aureolėmis. Nors ir tie rūbai dažnai yra vertingi auksakalių darbo kūriniai, betgi jie iš dalies dengte dengia ir tuo būdu slėpte slepia paveikslo meninę vertę. Kiti bemano, kad toks paprotys bus čia atsiradęs, iš dalies veikiant ir rusų ikonų tokiam pat iš seno pasilikusiam gražinimo būdui.

Nors barokinės meno formos Lietuvon buvo atneštos iš svetur, betgi jas veikė ir vietos aplinka, prie kurios prisitaikė ir to meno perteikėjai italų menininkai. Todėl tas menas tiek pakitęs, kad neapsirikdami jį galime vadinti tikruoju Lietuvos Baroku.

Barokinė literatūra

Turi tas pačias stilistines savybes, kaip ir barokinis menas, tik savaime išreikštas literatūrinėmis formomis. Ryškiausioji baroko savybė yra jo specifinis dvilypumas. Renesanso gadynėje vyravo žemiškumo, pasaulietiškumo nuotaika. Baroko poetų kūryba reiškėsi kontrastais. Jie ima rašyti himnus Kristui ir Bachui; labai išpopuliarėja Magdalena kaip simbolis ir kaip asmuo; mistinis vizionizmas jungiamas su aistringa erotika. Susidomima religinėmis problemomis, religine poezija, sonetais, giesmėmis, himnais. Toji religiškai mistinė literatūrinė kryptis ypač reiškiasi vokiečių kraštuose, kur žymiausias jos atstovas buvo Joh.Scheffler (Angelus Silesius), Ch.Knorr ,J.Balde, A.H.Francke. Italas Tasso savo Išvaduotojoje Jėruzalėje religiškai pagrindžia Ariosto motyvus. Barokinėje litertatūroje (ypač Calderono, Corneille‘io, Gryphius‘o) yra labai dažnas žmogus, jieškąs tikrojo gyvenimo kelio ir jį randąs pasaulietinio gyvenimo atsisakymu, pasišventimu Dievui tarnauti, už krykščionybę kentėti, visas žemiškas pramogas atmestis ir ryžtis kankinio mirtimi mirti. Antra vertus, religiniam heroizmui dažnai priešais išeina hedoizmas, pasauliniai diduomenės gyvenimo motyvai. Šios krypties ryškiausioji srovė buvo vadinama marinizmu, radusiu vardą nuo italų G.Marinio ir jam artimų poetų, ypač vaizdavusių diduomenės gyvenimo erotizmą. Jų stilius dirbtinis, iškraipyta. Kadangi marinistams poezija tėra buvusi tiktam tikra pramoga, tai jie ir buvo linkę į visokias painias alegorijas, alegorines dramas, poemas, eilėraščius, kurių be komentarų negalima suprasti. Poetai pasitenkindami džiaugiasi net išorine eilėračio lytimi: rašo eilėraščius kryžiaus taurės, kolonos ir kitokiomis lytimis. Marinizmas buvo išplitęs visoje Europoje: Ispanijoje jis reiškėsi kaip gongorizmas (L. De Gongoros mokykla); Angijoje kaip eufuizmas (J.Lyly mokykla); Prancūzijoj kaip preciozinė mokykla (les precieux); Vokietijoje kaip antroji Sileizijos mokykla. Keistenybių, retenybių jieškojiomas Baroko rašytojus pakreipia egzotikon: aprašoma Persija, Indija, Meksika, Peru ir kitos.; vaizduojami tų šalių papročiai, šventės, medžioklės, ypač įvairios brangenybės, reti metalai, prabanga. Betgi toji Baroko literatūros egzotika yra stačiai fantastiška, pramanyta tai pat, kaip ir Baroko gadynėje pamėgtosios pastoralės: Lope de Vegos Arkadija, Tasso Aminta, Guarini Pastor Fido. Baroko gadynei būdingas palinkimas į grandioziškumą. Menas turįs stebinti savo monumentalumu. Kalbama “aukštuoju stiliumi“, veikalas užverčiamas metaforomis, lyginimais, antitezėmis. Tiktai į Baroko laikotarpio pabaigą, kai viešajame gyvenime vis labiau ėmė kilti mietiečiai, senasis Baroko stilius pradeda irti: stipriau ima reikštis realizmo motyvai, dažnai artimi ir išdykėlių romanų dvasiai. Tos krypies barokinės literatūros ryškiausias pavyzdys buvo vokiečio Grimmelshauzeno romanas XVIII a. Abenteuerlicher Simplicissimus. Literatūroj barokinis stilius nyko, užleisdamas savo vietą rokoko ir kitiems stiliams.

Būdingų literatūros bruožų nemaža randame ir ano meto Lietuvos literatūroje lotynų ir lenkų kalba, kuriai atstovavo daugiausia jėzuitų ir kitų vienuolijų rašytojai savo retoriškuose pamoksluose, panegirikuose, mokyklinėse dramose. Poaušrinėje lietuvių literatūroje charakteringų Baroko lioteratūros bruožų randame Vaižganto kūryboje, ypač jo Pragiedruliuose.
Naudota literatūra:
1.Lietuvių enciklopedija
2.Muzikos enciklopedija A-H
3.Internetiniai puslapiai

Leave a Comment