R. Granausko apsakymo “Gyvenimas po klevu” rašinys paliečiant seną žmogų lietuvių literatūroje

Apysakoje Gyvenimas po klevu autorius parodo jau ūstantį kaimą, jo tragiką likimą. Raytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats mogus yra sau eimininkas. Tik mogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai raytojas emaitis, kuriam gyvenimas – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prie srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. Gyvenimas po klevu – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė i sodybos į gyvenvietę ir atgal. Taačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neuima. Didiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukmą ir monių numogėjimą. Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atvaitai, todėl Kairienė susiruoia kelionei i sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą iemą ji i pato neatsiėmė. Ir tada ji suino, kad pinigų pate jau nėra. iuos pinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos atgauti, juuk anūkienė jauna, jai ių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kam jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų i bado ir galėtų ramiai gyventi, jai bereikia tų kelių skatikų, u kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno. Kairienės kelionė – tai trys etapai į

miestą. Pirmasis etapas – tai namų erdvė, kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikmę: juk mieste praleidiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio mogaus gyvenimas. Kairienė, eidama į miestą, aplanko kapų kalnelį. Malda ir giesmėmis ji pagerbia mirusius: savo mogų ir sūnų, kurį jau buvusi mona seniai pamiro, nebelanko jo kapelio, nesutvarko kryiaus. Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios ssenajai tikrai prireiks, nukeliavus į miestą. Antrasis etapas – tai plento ruoas, kuris keliaujančią Kairienę imua i vėių: ji neprigirdi mainų ūesio ir nespėja atsitraukti į kelkratį. Trečiasis kelionės etapas – tai miestelis. Tai negyva, beveidė erdvė. maai ir medių gyvenvietėje, ir namai ne mediniai, todėl Kairienei vissa tai atrodo svetima ir nemiela. Neturi ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Kelione Kaaireinė negali pasididiuoti. Apsilankymas pate priverčia ją aplankyti anūkienę. Anūkienė Birutė nesutinka Kairienės maloniai, ji stengiasi greičiau ją ivaryti ir pasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uovienei, nei vyrui, nei sūnui. Jų sūnus Igvulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su iuo vaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir mokytis, pagaili skanesnio kąsnio, o galiausiai isiunčia į internatą. Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią antosę. Moterų susitikimas nebuvo malonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji at
tsimena, kaip sūnus vis daniau grįdavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: Ta pati Antosė ivarys vieną dieną į gatvę, urakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvok kur nori. Nors ji, motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos irdis neleis ivaryti, neleis iūrėti į alkaną ir nuplyusį. Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiro savo mogų (o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo), gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosė patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, kaip karalienę vedioja. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: Nebejautė tai moteriai nieko, nei veidas jos neikilo umerktose akyse, kol ilsinosi stovėdama. Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio, tačiau diaugiasi, kad nė kartelio marčia nepavadino: Kokia ji man marti, jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, argi nė kibirktėlės nieko ir nebeliko?..

Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Kairienė gyvens jau neilgai, tačiau ji laukia natūralios mirties. Mirčiai reikia pasiruoti i anksto, atsisveikinti su tuo, kas dar pasiliks iame pasaulyje. Kairienė kapų kalnelyje tarsi dvasikai apsivalo, atsisveikina su savo mogumi ir sūnumi, nes ino, kad jau greitu laiku ji neturės pakankamai drąsos ir jėgosulipti ant io
o kalnelio.

Moters, motinos kultas eimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamau io kulto vertė nyksta. Gyva kairienė – gyva moters ir motinos pareiga eimoje. Tačiau Kairienė praranda savo artimiausius mones, usiria juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena. gedi ji prarastų monių, paklydusiųi vaikų ir vaikų vaikų. Trūksta Kairienei artimo meilės, uuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji ilieka stpri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senoji kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas itiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jos jau nebus mylinčios ţmonos, nei đvelnios motinos.

Romualdas Granauskas – realistinės krypties rašytojas, vaizduojantis kaimą ir jo žmogų.Herojai, kaip ir pats rašytojas, žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų. Daiktai yra tik priemonės, per kurias rašytojas išreiškia savo pasaulėžiūrą.Vienas iš pagrindinių Granausko kūrybos centrų – mirtis.Neišimtis ir kūrinys „Gyvenimas po klevu“.

Apysakoje mirtys pasveria, ne tik užbaigtų gyvenimų vertybes, bet ir šalia esančios močiutės Kairienės tragedijos dydį.Pasakojimo struktūrą sudaro kelio motyvas ir seno žmogaus vidinis monologas. Neišimtis ir ištraukoje, kurioje matome vienišą, apleistą, visų nuskriaustą Kairienę, laidojančią savo kaimą, kurio kapas prieš jos akis matomas jai einant plentu.Juk net pats kūrinio pavadinimas – „Gyvenimas po klevu“.Gyvenimas, ta
ai ne begalinė ir mistinė erdvė, o plotas, namas, gyvūliai, daržai, ir viskas, kas supa Žemaitijoj gyvenantį žmogų (močiutę), bet viso to jau nebeliko.Ji yra priversta matyti, kaip viskas baisiai pasikeitė, kaip yra išdraskyta ir sugriauta daug namų, senajam kaimo žmogui, tai yra tiesiog nesuprantama.Nuo to ir prasideda ištraukoje senolės vidinis monologas einant keliu.Dvasiškai, ji yra prislėgta, matydama, kad namai, kurie saugojo protėvių tradicijas ir atmintį, yra sugriauti ir vietoj jų pastatyta kiaulėms ferma.O juk kaimo žmogui, namai tai tvirtovė, bet dėja, Budrių kaimo nebėra, o jų žmonės statosi naujus namus. Galbūt jie statosi geresnius, daug patogesnius ir šiltesnius namus, bet senam kaimo žmogui, tai nesuprantama. Nesuprantamas, ne namų sugriovimas, t.y. materialus dalykas, bet žmonių dvasinė būsena, juk jie čia sodino medžius, kurie jau iškirsti, juk tie sodai, kurie ne vienam atnaujino energiją, jau sunaikitni, nieko.nieko nebeliko: „O kur dar išgriauti senieji gyvenimai, išpjauti senieji medžiai, kur iškirsti gražiausi sodai!” Šaukiamasis senolės sakinys, kuris tik parodo, jos dvasiškai sukrėstą būseną.Bet pati Kairienė, stengiasi pateisinti kaime gyvenusius ir mato tik vieną pusę: “Argi žmonės sakė, ar šaukė, kad nebenori gyventi senajame kaime?Argi patys prašėsi, kad juos čia sukeltų?“ Tačiau senolė, net nepagalvoja, jog tie patys žmonės galėjo priešintis ir bandyti neleisti sugriauti kaimo, kaip ir ji pati.Negi jeigu visi kaimo žmonės nueitų pas pirmininką ir pasakytų, jog nori likti savo kaime, būtų sugriautas kaimas?Bet pas pirmininką nuėjo tik ji viena.viena ir liko.

Šeimyninis jos gyvenimas dar tragiškesnis: vyras – žuvo, sūnus taip pat, liko tik anūkas, kuris irgi nemato gyvenimo be degtinės ir niekada jos neaplanko.Bet senolė nepyksta , kaip ir visame kūrynyje, nepyksta, o tik bando viską pateisinti ir suprasti. Vos tik išvydus traktorių, ji iškart stengiasi įsižiūrėti: „Bene anūkas?“ Frazė, kuri nuskambėjus iš Kairienės lupų, parodo, jog ji, kad ir koks būtų anūkas, laukia jo visada, nors ir retai jis aplanko. Deja, laimė nenusišypso ir šį kart, tai tik žmogus, kuris, kaip visi svetimi, užduoda tą patį šiurkštų klausimą: „Vargiau, Kairienę!.Ar tu gyva dar, ar nenumirei per žiemą?“ Bet senolė, kaip jai ir būdinga – nesupyko.

Iš tokio seno žmogaus elgesio mums prieš akis iškyla paveikslas žmogaus, kuris yra netvirtas fiziškai, bet dvasiškai jis stipresnis už tuos, kurie tik „svaido kandžias“ replikas. Juk jaunam žmogui pasakius ką nors „kandaus“, jis iškart skubės atsakyt ką nors pikto atgal, o senelė yra kitokia, ji nenusileidžia iki dabartinės kartos lygio, ji tik bando, kas jai ir būdinga, suprasti šių dienų žmonių gyvenimą: “Nežinau, man taip atrodo, – galvoja eidama senoji. –Dabar tas žemės darbas kitoks paliko: su mašinom, su traktoriais.Tokius laukus apsėja, nupjauna, iškulia, grūdo į saują nepaėmą.“ Toks gilus senolės mąstymas tik parodo, kokia didžiulė praraja, tarp praeities ir dabarties kartų. Apysakos pabaiga – tragiška, senelė, gindama savo tvirtovę, savo būstą, kuriame tradicijos ir išgyvenimai, nesitraukia iš kelio ir bando neleisti sunaikinti traktoriui savo namuko, bet deja..jos pastangos ir jėgos per menkos, kad sulaikytų šių dienų (dabartinės kartos sukūrtą) žvėrį, ji žūva.

Romualdas Granauskas, pukiai suderino mirties, gamtos ir namų sampratą šioje apysakoje. Kiekviena eilutė, kelia vis didesnį susimąstymą: ar mes, dabartinės kartos atstovai, vertiname tai, be ko praeities kartos atstovai neįsivaizdavo gyvenimo.

Leave a Comment