autoriu spera

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė
Nė vienas grožinės
literatūros kūrinys negali prilygti unikaliajam K. Donelaičio kūriniui
“Metai”-
himnui lietuviškam žodžiui, gimtajai gamtai, lietuvybės skleidėjams
nutautėjusiame krašte. Tai lyg pirmasis negandų vėjuose išaugęs ir įleidęs
tvirtas šaknis medis, kurio užuovėjoje savo lapelius pradėjo kelti kiti
lietuviški kūriniai, kurie pražydo gražia, miela, skambia protėvių kalba.
“Metai”- tai lašas gyvybės merdinčiai lietuvių kalbai, kuria šiandien
kalbame.
Ši poema pažadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, pareigą, išdidumą,
ryžtą
kovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį, už tai – ką žmogus gimdamas
privalo
turėti. Todėl šioje poemoje pasireiškia humanizmo idėjos, kuurios išaukština
žmogų (humanizmas – žmogaus samprata, teigianti, kad žmogus yra savita
dvasinė
būtybė, išsiskirianti iš gamtinių būtybių pasaulio). “Metai”- tai didaktinė

moralinė eiliuota poema. Ją sudaro keturios giesmės, atitinkančios metų
laikus.
Poeto meninė kalba pasireiškia senoviškų žodžių, jaustukų, ,mažybinių –
maloninių žodelių, personifikacijų vartojimu. K. Donelaitis labai įžvalgus,
puikiai išmanantis kaimo darbus, buitį, papročius, gamtą. Poema parašyta
hegzametru. Ši poema – tai pagrindinis poeto gyvenimo tikslas, kuriuo
įgyvendinama pagrindinė jo idėja – skelbti lietuvišką žodį. Didžiausia
vertybė –
laisvė. Kūrinyje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos
santykius,
tad vaizdai alsuoja meile gamtai, žmogui. Parodomas būrų sąmonėjimas. Errdvė
plati, apimanti “Vyžlaukio” valsčių. Laikas – visi metų laikai, nuo kurių
priklauso kūrinio nuotaika.
Šioje ištraukoje oratoriškai prabyla
“vėžlybasis” būras – Lauras, kuris išdidžiai, “ant kumpos lazdos pasirėmęs”
šlovina Dievą, dėkoja už pavasarį – gamtos pabudimo šventę. Jis nepamiršta
padėkoti už gerą gyvenimą, sveikatą, gamtos dovanas. Vėliau pasakotojas
nuspalvina ga

amtos peizažą vasaros metu. Čia, kaip ir kitose dalyse suskamba
saulelės ėjimo leitmotyvas. Ji yra nuolatinis būrų palydovas, nuo kurios
priklauso jų gerovė. Saulelė sugyvinama (personifikuojama), jai suteikiama
ne
tik gyvybė, bet ir kai kurios žmogaus ypatybės: ji kupina užuojautos būrams
bei
žaismingumas, kuris maloniai pradžiugina kiekvieną būrų širdį. Tai tarsi
galinga
gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių, žmonių egzistencija.
Įžvalgus Lauro žvilgsnis nukrypsta į mieliausius saulelės šlovintojus –
paukštelius. Jų skambios giesmės virpina jo širdį, sukelia pakilią
nuotaiką,
džiaugsmą. Žodeliai “ak”, “vei” pabrėžia gėrėjimąsi gamta. Toliau liejasi
seno
žmogaus apmąstymai apie visa, kas gyva. Jis mąsto apie gyvenimo ir mirties
prasmę, gyvybės pradžią lygindamas su pumpuru – gyvybės, grožio nešėju. Jis
iškyla, bręsta, peržydi, užaugina savo vaisius ir baigia “amžį”. Pumpuras
išskleidžia gėrio žiedą, o žmogus skleidžia ir blogio spindulius. Žmonių
gyvenimai prilygsta žolelėms: užauga, pražysta, užaugina vaikus irr
pasitinka
mirtį. Žolelėms ji dalgis, žmogui – giltinė. Lauras suvokia, kad nieko
šiame
pasaulyje nėra amžino: viskas turi pradžią ir pabaigą – tai lemtis, kuri
duota
dievo. Šis “vėžlybas” būras analizuoja visą gyvenimą, prisimindamas
jaunystę,
brandos kelią, kuriuo teko nueiti. Jo patirtis leidžia suprasti, kad žmogus
kilęs iš gamtos. Labiausiai išaukštinamas lietuvių bruožas –
sąžiningumas./> Visi poemoje esantys būrai skirtingi, tačiau juos visus
vienodai sieja
laisvės troškimo ryšys, nepriklausoma tautinė savimonė. Jie supranta, kad
žmogus
iš prigimties laisvas. Nors būrai skirtingi, bet jų visų moralė remiasi
dešimties Dievo įsakymų nuostatomis. Todėl jie apdovanojami Dievo, kurio
palaima
siunčiama per ga
amtą – saulelę. Kiekvienas turi savo gyvenimo kodeksą,
kuriuo
remiasi. Atskleidžiama kiekvieno veikėjo moralė, kuri mūsų mintis nukelia
ne
vien į kitus, bet ir į save. Suvoki, ką reikia ugdyti, o ką slopinti. Todėl
K.
Donelaičio “Metai” ugdo kiekvieno skaitytojo moralę.

Maironio
eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė
Dvidešimto amžiaus pradžioje
sutvisko nauja šviesa, nušvietusi kiekvieno lietuvio gyvenimo tikslą,
sujaukusi
pasyvų mąstymą, sudrumstusi giliausias pasąmonės erdves, sukėlusi praeities
didybės ir nuoskaudų akimirkas, privertusi “atsimerkti” ir žvelgti ne vien
į
praeitį, bet ir į ateitį. Tai – Maironis – didžiausias ir stipriausias
lietuviško orumo žadintojas, atsakomybės, pareigos, pasiaukojimo Lietuvai
šauklys. Jo raginimas kovoti už laisvę – brangiausią tautos turtą,
nuskriejo
kaip aidas, kuris tvirtai skambėdamas sutvirtino kiekvieno lietuvio drąsą,
ryžtą, valią vardan Lietuvos. Tad nenuostabu, kad Maironis vadinamas
tėvynės
meilės dainiumi. Maironio poezijos nemirtingumas slypi skambume, romantinio
Lietuvos vaizdavime, Praeities įvykių sužadinime, raginime kovoti už
laisvę,
didingame šlovinime.
Eilėraštis “Išnyksiu kaip dūmas” yra meditacinis, su
giliu susimąstymu. Kiekvienas posmelis turi vis kitokią “išnykimo” prasmę,
atskleidžia naują vaizdą. Kūrinys kupinas retorinių sušukimų ir klausimų,
kurie
paaudrina eilėraščio nuotaiką. Tai lyrinio “aš” apmąstymai, kurie
pasireiškia
sudėtingomis filosofinėmis mintimis apie laikinumą, emocijas, kančią,
paliktų
giesmių reikšmę ir užtarnautos garbės likimą. Vidiniu monologu
atsiskleidžia
dvejojimas, vidinės nuotaikos kaita, nerimastinga siela. Lyrinio “aš”
tiesumas,
nesulaikoma dvasia, veržimasis kilti į žvaigždes pro kančių kelią parodo ir
skyrybos ženklai: šauktukai, klaustukai, daugtaškis. Vidinė įtampa, dvasios
nepastovumas, nuotaikų kaita dar labiau sureikšmina kraštutines lyrinio
“aš”
mintis. Tezėje “Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo” išryškėja požiūris į
gyvenimą, nesutramdomą jo tėkmę, galią ir as

smenybės likimą laike. Tačiau jo
mintys kyla ne tik apie save, bet ir kitus: “Tiek tūkstančių amžiais
gyveno,
kentėjo.”. Neįvardintieji – kovoję už laisvę, kalbą, žemę, vilgytą jų
krauju.
Bet ar kas nors apie juos pagalvos, susimąstys, supras, kiek čia kentėta,
kovota? Ar kas atsimins didvyrius, kurių iškovotu laisvu žodžiu kalbame?
Poeto
mintys kyla į kitų kultūrų veikalus, narsius vyrus. Iš gilaus filosofinio
apmąstymo jis sugrįžta į realybę, kurią papildo naujos emocijų bangos.
Nerimastinga siela kelia naujus retorinius klausimus: “O kas mano kančios?
Ar
tas įkvėpimas?”. Eilėrašty ieškoma pasiaukojimo, kovos prasmės, keliančios
dvasinę kančią. Atsiskleidžia mąstymas apie kančią, kuri “kraują sujudina”,
abejojimą dėtomis pastangomis, gyvenimą, kuriam “nebeužilgo kapai”? Tai
pagrindinė kūrinio problematika, kuri neduoda lyriniui “aš” dvasios
ramybės. Jis
pradeda suvokti, kad įkvėpimas, kurio pagalba kuriamos giesmės, ir yra
kančia.
Tačiau ji sulyginama su viltim, žvaigžde, šviečiančia iš tolo – tai poeto
įdėti
romantizmo įvaizdžiai. Vėliau žvelgiama į garbės reikšmę žmogui. Ji
lyginama su
šešėliu, “kuris bėga greta”, tačiau ji kaip ir žmogus – laikina. Čia
išryškėja
pagrindinė kūrinio prasmė, kuria poetas išreiškia savo darbų, garbės
laikinumą
žemėje.
Maironio didžiosios žmogiškosios vertybės yra meilė tėvynei,
gamtai. Lyrikoje jis poetizuoja liaudies žmogų, etninį lietuvių charakterį.
Liaudies žmogaus paveikslas, būdingas Lietuvos kraštovaizdis ir istorinė
praeitis sudaro Maironio Lietuvos vaizdą – jo poezijos pagrindą. Tačiau
kokia
Lietuva dabar? Kokie mes tapom? Ar mes verti Lietuvos?
Šatrijos Raganos
apsakymo “Irkos tragedija” Analizė
Kiekvienas rašytojas yra kažkuo įdomus
ir traukia savo kūryba. Iš kiekvieno kūrinio pasimokome, sužinome daug
naujo,
neatrasto. Kiekviename iš
š jų surandame skirtingą vertybių sistemą. Jos mums
diegia grožį, estetikos pagrindus. Šiame, mūsų gyvenimo tarpsnyje,
svarbiausios
vertybės yra mokslas, kultūra, menas. Todėl įdomu lyginti ir analizuoti Š.
Raganos apysakas, nes šių kūrinių vertybės ypač aktualios šiandien.
Didžiausią
dėmesį rašytoja teikia knygai – Mokslo ir žinių šaltiniui. Tai didžiausia
ir
vertingiausia žmonijos vertybė. Laimę papildo ir grožio pasigėrėjimai,
kuriuos
Š. Ragana diegia kultūros ir muzikos teikiamomis dvasinėmis gėrybėmis.
Tačiau
šios rašytojos nuostatos subyra apsakyme “Irkos tragedija”. Nors kūrinio
idėja
graži (vaikas moka mylėti ir turi būti mylimas ir reikalingas), bet siužeto
raida yra minorinė, skaudinanti jaunos mergaitės širdį. Nors ji dar maža,
tačiau
turi savo pasaulį, lakią vaizduotę, svajones, tikėjimą, meilę gamtai bei
gyvūnams. Mažoji Irka yra klusni, jautri, ryžtinga, drąsi, mandagi,
vieniša,
skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas. Vaikystė – tai gyvenimo tarpsnis, kai
žmogus dar nesuvokia įvairių dalykų. Joje formuojasi charakteris, gyvenimo
samprata bei požiūrį į pasaulį. Jautrumas – stipriausias vaikų bruožas.
Todėl
jaunas žmogus yra ypač pažeidžiamas. Nors Irka maža, tačiau suvokia daugelį
dalykų, žino savo leistinas ribas. Tad nenuostabu, kad Irkos nuoskauda ypač
didelė. Apsakymo problematika atsiskleidžia Irkos vienišume, O
impresionizmas –
Mergaitės įspūdžiuose, kuriuos sukuria naujos situacijos, gamtos
paslaptingumas.
Ji yra artimiausia Irkai: šunelis, saulutė, žvaigždės. Tai yra dėl to, kad
mergaitė praleidžia daugiau laiko su ja, negu su tėvais

Vinco
Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė
Vincas
Mykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės, simbolistinės literatūros
klasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinę vietą lietuviškoje
raštijoje.
Tai didingiausias ir garsiausias mūsų krašto intelektualiosios
literatūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūryba lyginama su žymiausių šios
literatūros krypties atstovų darbais. V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje
kūryboje
aukštinamos bei plėtojamos antikinės literatūros idėjos, kurios aukština
valingą
ir drąsų, laisvą ir pasitikintį savo jėgomis žmogų, kurio gyvenimo esmė –
protinis tobulėjimas, mokslo, meno pasiekimai, kuriuos jis paspartina
veikdamas
tvirtai, valingai, pasiaukojančiai. Tad nenuostabu, kad V. Mykolaičio-
Putino
eiliuotoje kūryboje atsiveria mitų, legendų įvaizdžiai, o romantinėje ir
filosofinėje lyrikoje svarstomos amžinosios žmogaus problemos (gyvybės,
laiko,
žmogaus vietos gamtoje, visatoje). Taip pat iškyla tragizmo, heroizmo
motyvai,
kuriuos išryškina simbolių reikšmių prieštaringumas, sustiprinantis loginį
ir
emocinį įspūdį – tai rašytojo vartotos antitezės. Laisvė ir nelaisvė,
visagalė
meilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausias džiaugsmas –
pagrindinės poeto priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvarto bei
katarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba –
tai
ėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas,
grįžimas
prie amžinųjų būties, Dievo temų.
Eilėraštis “Tarp dviejų aušrų”
priskiriamas ankstyviajai poezijai, išreiškiančiai veržimąsi, atitrūkimą iš
pilkos kasdienybės į romantinį gamtos ir svajonių pasaulį, neramios širdies
skundą, vidinius dramatinius subjekto prieštaravimus. Eiliuotoje kūryboje
vyrauja vidinių išgyvenimų analizavimas, apmąstymas. Eilėraščio pirmosios
eilutės atveria paslaptingą, mistinį pasaulį, kuris sulyginamas su pasaka.
Kūrinio vieta tiksliai neįvardinta: “tarp dviejų aušrų”. Čia sugretinti du
simboliai, kurių sintezė suteikia naują, netikėtą, neatrastą reikšmę. Aušra

tai pirmųjų saulės spindulių liepsna, pasiekianti tamsiausias pasaulio
erdves.
Tai tarsi gėrio ir blogio kova, paliekanti išnykstančius pėdsakus danguje.
Ši
vieta – tarsi pasaulio kraštas, idealumo viršūnė, proto išsilaisvinimo
aukščiausias taškas. Tik “tarp dviejų aušrų” lyrinis subjektas pajunta
“tolimą”,
“paslaptingą”, “nesibaigiamą”, “vientisą” būtį. Lyrinio “aš” siekimo
tobulėti,
pažinti, regėti idealas – “visareginčios” akys, kurios atskleidžia Dievo
galią.
Čia laikas neegzistuoja, tik “nuspėji besiartinančią šviesą”, pamatai
praeities
vaizdus, artėjančius “kaip seniai girdėtų giedojimų aidai”. Lyrinio
subjekto
glūdumoje esantys dangaus ir šios žemės pradai leidžia suprasti savo
unikalumą,
menkumą ir kartu esančią didybę. Šiame pasaulyje visi daiktai keičia savo
materiją, formą, reikšmę, suteikiančią lyriniam “aš” nežinomybės,
dvejojimo,
blaškymosi. Todėl didėja įtampa, sumaištis, jausmų prieštaringumas, kuris
išaugęs į disonansus sudrebina visą vidinį pasaulį, dar labiau atskirdamas,
supriešindamas “viršūnes” ir “gelmes”. Simbolių opozicijos sustiprina šio
eilėraščio reikšmę, sukuria jos daugialypiškumą. Ypatingai svarbi detalė:
“dvi
aušros”, “visareginčios akys”, “žvilgantys bokštai”, “giedojimų aidai” –
visa
kartu, šalia, o lyrinis “aš” vienas. Todėl ši problematika jam neduoda
stabilumo, ramybės bei jausmų dvasinės harmonijos.

Vinco Krėvės
apsakymo “Raganius” analizė
Labiausiai Vincas Krėvė mylėjo savo vaikystės
kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje
“Šiaudinėj pastogėj” ir novelių apysakoje “Raganius” iškyla spalvingas ir
ryškus
XIX a.pab. – XX a. pr. Dzūkijos kaimo paveikslas. Rašytojas žmonėse ieškojo
gerumo, taurumo, šviesos. Jam rūpėjo principai, gėrio ir grožio supratimas.
Jie,
išlaikę natūralią prigimtį, būdingą kaimo žmogui, keri kiekvieną
skaitytoją.
Meniniu požiūriu vienas iš vertingiausių yra apsakymas “Raganius”. Šiame
apsakyme rašytojas vertina žmogaus pasaulio vienybės suvokimą, artumą
gamtai.
Jis supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir
nepaprastai
turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą.
Apsakyme “Raganius” rašytojas
vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau,
nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad Gugis yra daug geresnis ir
tauresnis
už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką Kukį. Jis savo iškalbingumu net
pasiekia,
kad būtų įleistas dangun. Čia rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies
gerumą:
skerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors
šis
ne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas
skriaudas,
nes “jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.”
Taigi V.Krėvė savo
apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerus
žmones.
Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaus
tikėjimo
prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį.

Vinco Krėvės dramos
“Skirgaila” analizė
V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai
įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos
savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik
atėjusios
krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo. Rašytojas kūrinyje
siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo
konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia
atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko
Mazoviečio,
o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir
Keleris.

Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie
senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir
pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą
ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje,
supranta,
kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes
jis
jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. Skirgaila nutaria priimti naująjį
dievą,
bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų. Skirgaila
niūriai
žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis
valstybinio
gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose
prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato
idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis
priešų
intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į
kitų
nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Skirgaila valdovo
išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to
sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų,
nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija.
Šios
dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi
jausmai,
aistros, siekimai. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs
gėris ir
blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes
pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo
žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų
charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti
senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti
teigiamas jo savybes.

Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių
šešėly” analizė
Vincas Mykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės,
simbolistinės literatūros klasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinę
vietą lietuviškoje raštijoje.
Tai didingiausias ir garsiausias mūsų
krašto intelektualiosios literatūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūryba
lyginama
su žymiausių šios literatūros krypties atstovų darbais. Laisvė ir nelaisvė,
visagalė meilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausias
džiaugsmas –
pagrindinės rašytojo priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvarto
bei
katarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba –
tai
ėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas,
grįžimas
prie amžinųjų būties, Dievo temų. V. Mykolaičio-Putino romanas “Altorių
šešėly”
– tai sudėtingo žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje
iškyla kelios temos: pagrindinio veikėjo paveikslo vaizdavimas, veikėjo
vidinio
konflikto raida ypatumai, klerikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau be
šių
temų Putinas romane “Altorių šešėly” analizavo poeto, poezijos, kūrybinės
laisvės problemą.
Pagrindinis šio kūrinio veikėjas – Vasaris – drovus,
užsidaręs jaunuolis. Jame kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai,
kas jį
neramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jis nori savyje suderinti kunigą
ir
poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga asmenybė nesugeba
susitaikyti su šaltumu ir oficialumu, kuris dvelkia iš kiekvieno
seminarijos
kampelio. Romane vaizduojama kova tarp žmogaus, kunigo ir poeto. Poetas
pradeda
pasitikėti savimi. Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti
savo
žemiškąją prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl jis ir ištaria: “Kaip
kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas. Liudas supranta, kad
tik
kūryba jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį
konfliktą. Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir
kančia.
Kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia žmogui yra
laisvė,
todėl romane išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo, reiškiamas
protestas
prieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.

R. Granausko novelės
“Duonos valgytojai” ištraukos analizė
Romualdas Granauskas – rašytojas,
kuriam rūpi ne tik mūsų praeities nuoskaudos, bet ir miglota ateities
vizija.
Žmonijoje egzistuoja socialinė problema, kuri turi dvi puses: ekonominę,
materialinę ir dvasinę, moralinę. Pastarosios pusės problematika šeimoje
nagrinėjama visoje R. Granausko kūryboje. Rašytojui svarbi ne tik šeima,
jos
vidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartas skirianti
savitarpio
nesupratimo, atšiaurumo siena, kuria nyki realybė (miestų kūrimasis,
“naujasis”
pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą, savitarpio pagarbą,
prieraišumą
šeimai, namams, gimtajai žemei. Jis suvokia, kad šeima – svarbiausias
visuomeninis vienetas, kuris turėtų mokyti visuomenei priimtino elgesio,
papročių ir tradicijų (socializacija). Rašytojas išryškina dabartinio
pasaulio
neigiamą įtaką, jos padarinius žmogui. Jis smerkia buvusią santvarką,
pripratimą
prie alkoholio, ideologiją, kuri pakeitė požiūrį į tėvus, namų dvasines
vertybes. Šių neigiamų poveikių “rezultatas” ypač išryškėja R. Granausko
novelėje “Duonos valgytojai”.
Pirmosiomis kūrinio eilutėmis supažindinama
kiemo erdvė ir aplinka. Joje atsispindi mistiška, gili senovė, kuri
glaudžiai
susieta su supančia gamta. Ypatingą reikšmę turi šulinys, slenkstis,
pastogė,
pailgas slenksčio akmuo ir žvyro takas. Nors dar tamsa, tačiau senoliams
jau
laikas keltis. Jie bunda su saule – su gamta. Tai seno žmogaus ir gamtos
vienybė. Todėl jaučiama jo ir gamtos pusiausvyra, harmonija. Paprastas
slenksčio
akmuo sugyvinamas (personifikuojamas) – jis namų siela: “.tačiau viena pora
atsimerks anksčiau, ir slenksčio akmuo išgirs, palei priemenės duris tyliai
slankioja pabudusios mintys, jau norėdamos išeiti į lauką”. “Pabudusios
mintys”
– tai senasis Rimkus, jo išmintis ir ryšys su senove, gamta: vos tik jis
pabudo,
klausėsi “ar neišgirs krentant lašų nuo medžių”. Čia atsispindi seno tėvo
rūpestis, pareiga gamtai, rugiams. Tačiau ši tradicija nyksta: “Pavakary
jau
keps duoną vieninteliam duonkepy visame kaime, jaunosios šeimininkės nė
kepti
nebemoka”. Iš pasakotojo apmąstymų grįžtame į realybę, kuri parodo seno
namo
nykimą, pasireiškiantį trekštelėjimais “trekšt”. Ši, ir kitos
pasikartojančios
garsinės kūrinio detalės (motyvai) nuolatos primena apie senovę, jos, kaip
tradicijų nykimą. Seno žmogaus Rimkaus pasaulėžiūra pasireiškia mintimis
“nevalia taip ilgai gulėti”. Kūrinio laikas – ankstus rytas. Ryto erdvė
plati,
paslaptinga, atkartojanti senovę. Novelės problematika išryškėja jaunosios
kartos (duktės ir žento) atitrūkimu nuo šeimos, jos tradicijų ir apeigų,
šventų
namų daiktų niekinimas, kurį sukelia alkoholio įtaka žmogui. Senuosius
Rimkus
skaudina duktės ir žento dvasinis tuštumas, tradicijų, ritualų mirimas.
Jaunieji
geria, nesirūpina kitais, niekina tėvų namus, dvasines vertybes. Jie
galvoja
gyventi mieste, tuo pačiu nutraukti šeimos tradiciją, ritualą – duonos
kepimą.
Tai neeilinis gyvenimo įvykis, kuris vyksta kartą metuose, šventą dieną –
sekmadienį. Kepimu atskleidžiami Rimkų santykiai, pagarba duonai. Jos
valgymas –
tai žemdirbio gyvenimo įprasminimas. Kūrinyje parodomi skirtumai
(opozicija)
tarp gimtųjų namų ir miesto, naminės duonos ir duonos iškeptos mieste. Namų
vertybių nykimo lėmėjas – susiklosčiusi istorija (miestų augimas, “naujoji
civilizacija”). Novelės tekstas turi stiprių sąsajų su šiandiena, kuri
verčia
susimąstyti apie gimtuosius namus ir jų reikšmę žmogui.
/> R.Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” analizė
Romualdas
Granauskas – rašytojas, kuriam rūpi ne tik mūsų praeities nuoskaudos, bet
ir
miglota ateities vizija. Žmonijoje egzistuoja socialinė problema, kuri turi
dvi
puses: ekonominę, materialinę ir dvasinę, moralinę. Pastarosios pusės
problematika šeimoje nagrinėjama visoje R. Granausko kūryboje. Rašytojui
svarbi
ne tik šeima, jos vidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartas
skirianti savitarpio nesupratimo, atšiaurumo siena, kuria nyki realybė
(miestų
kūrimasis, “naujasis” pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą,
savitarpio
pagarbą, prieraišumą šeimai, namams, gimtajai žemei. Jis suvokia, kad šeima

svarbiausias visuomeninis vienetas, kuris turėtų mokyti visuomenei
priimtino
elgesio, papročių ir tradicijų (socializacija). Rašytojas išryškina
dabartinio
pasaulio neigiamą įtaką, jos padarinius žmogui. Jis smerkia buvusią
santvarką,
pripratimą prie alkoholio, ideologiją, kuri pakeitė požiūrį į tėvus, namų
dvasines vertybes. Šių neigiamų poveikių “rezultatas” ypač išryškėja R.
Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”.
Joje parodomas žūstančio kaimo
tragiškas likimas. R. Granauskas siekia pabudinti lietuvio savimonę,
suvokimą,
kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Kad tik jis pats gali susikurti
savo
aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. Šiam rašytojui
“gyvenimas” –
tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo
sodyba,
supanti gamta. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurioje
pasakojama Kairienės kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati
kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią
apysakos
dalį užima Kairienės apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių
triukšmą
ir žmonių nužmogėjimą. Visas dėmesys sutelktas į Kairienės kelionę iš
sutvarkytų
savo namų į bejausmę ir nemielą gyvenvietę. Jos kelionę galime skirstyti į
tris
dalis. Pradžioje atskleidžiama namų erdvė, kurią dar gaubia paslaptinga
klevo
galia. Klevas turi didelę reikšmę kūrinyje: mieste praleidžiamas tik
pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio žmogaus
gyvenimas.
Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios senajai tikrai
prireiks,
nukeliavus į miestą. Antrąją dalis – tai plento ruožas, kuris keliaujančią
Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja
atsitraukti į
kelkraštį. O paskutinis etapas – tai miestelis – negyva, beveidė erdvė.
Neturi
ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Senoji atsimena, kaip sūnus vis
dažniau
grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu.
Kairienės
kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Moters,
motinos
kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyko.
Gyva
Kairienė – gyva moters ir motinos pareiga. Ji praranda savo artimiausius
žmones,
užsiriša juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena, gedėdama prarastų
žmonių,
paklydusių vaikų. Trūko Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir
paskutinę
gyvenimo minutę ji išlieka stipri ir drąsi. Gindama savo sodybą, ji
nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Kūrinyje
parodomi
skirtumai (opozicija) tarp gimtųjų namų ir miesto. Namų vertybių nykimo
lėmėjas
– susiklosčiusi istorija (miestų augimas, “naujoji civilizacija”). Apysakos
tekstas turi stiprių sąsajų su šiandiena, kuri verčia susimąstyti apie
gimtuosius namus ir jų reikšmę žmogui.
Jono Aisčio eilėraščio analizė/> J. Aistis – vienas didžiausių lietuvių
lyrikų, kuris turėjo ypatingą
įsigyvenimo, įsijautimo į tikrovę galią. Jo lyrikos graudumas, kylantis iš
lietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi nuostabią atsvarą – tyrą
džiaugsmą,
spindintį giedrumu. J. Aisčio lyrika tęsia klasikos tradicijas – siekia
harmonizuoti santykius tarp žmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji ir moderni,
tačiau
priešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Poetas
savo
eilėraščiais apraudojo tėvynės žemę, todėl eilėraštis turi savyje kartaus
susimąstymo. Realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijos
tragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis. Kančią regi glūdint
visoje
pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visos būties
principas. Visa būtis yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. “. Beveik apie
kiekvieną galime pasakyti, kad jis mylėjo gamtą. J.Aistis ne išimtis.
Tačiau ne
taip dažnai gimsta reto krištolinio skambėjimo eilutės, kurios užburia,
kurias
vis dainuoja širdis, kaip poeto eilėraštyje “Peizažas”. Skaitydami pirmąjį
eilėraščio posmą, galime įsivaizduoti, kaip poeto sąmonėje pirmiausia
pradeda
skambėti laukas, po to daiktų vardai: kelias, kryžius. Tėviškės vaizdas
atrodo
kaip mūsų sukauptas ilgesys. Ilgesys tokio kaimo, kokio nebėra: su
samanotais
stogais, žirgeliais tarp klevų, klevuose sušlamėjusia daina. Eilėraštis
labai
paprastas, kasdieniai žodžiai, bet nepaprastas skambėjimas. Kiekvienas
žodis
alsuoja giliu jausmu – tai kūrėjo dovana. Gamtos vaizdas eilėraštyje
sukonkretina dvasinį išgyvenimą, o žmogiškasis buvimas ir mintis sudvasina
gamtą. Prasmingas Aisčio vakaras alsuoja ilgesiu. Kūryboje viską lemia
jausmas,
melodija, nuotaika. Poetui artima liaudies daina, jo muzikalūs eilėraščiai,
graudus žavesys.

Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė/> Jurgis Savickis kūrė prozą ne
idėjai, ne pamokymui, o įdomumui, intrigai,
žodžio paslapčiai atskleisti. Netikėtumas, kitoniškumas, ypatingumas yra
šio
rašytojo pasakojimo principai. Ypač ryškiai tai atsispindi jo novelėje
“Vagis”.
Kūrinys pradedamas namų aprašymu. Šaukiamieji sakiniai parodo
pasakotojo objektyvumą, susitapatinimą su kalbančiuoju. Namai dažniausiai
simbolizuoja saugumą, ramybę, šilumą. Jaustukai “Utata” parodo žmogaus
džiaugsmą, jausmingumą dėl šiltų namų. Iš antrojo sakinio galima nuspėti
laiką
(žiema). Tai atskleidžia taikliai parinktos J. Savickio meninės priemonės:
epitetai (“pilna troba žmonių”) bei vaizdingi veiksmažodžiai... senosios
Lietuvos tradicijos. Paskutinis pastraipos sakinys labai netikėtas.
Pasakotojas
staiga nutolsta nuo kalbančiojo. Šiame sakiny autoriaus panaudotas
palyginimas –
žmogaus be namų, klajūno su “išguitu šunimi” tik dar labiau paryškina namų
reikalingumą, jų prasmę. Ši pastraipa – tai įžanga su potekste. Tik
antrojoje
pastraipoje skaitytojas supažindinamas su situacija. Jau pirmaisiais
žodžiais
nusakoma vieta (gryčia). Tai uždara, ankšta erdvė, kuriai blankumo,
savotiško
mistiškumo suteikia epitetai, vaizdingi veiksmažodžiai (“užrūkyta”, “dūmų
prileista”) bei “senų žmonių” pasakojimai apie plėšikus. Šioje pastraipoje
nėra
išskiriamas koks veikėjas, priešingai nei kitoje. Visai netikėtai įvedamas
vaikas, kuris simbolizuoja nekalumą, tyrumą. Visiška priešprieša senų
žmonių
aprašymui. Berniukas svajoja pasidaryti smuiką ir klausosi pasakojimų apie
plėšikus. Jo įsivaizduojamas piktadarys suintriguoja, sudomina skaitytoją.
Tai
ironiškas plėšiko sulyginimas su kunigu. Kitoje pastraipoje pasakotojas
netikėtai pakeičia poziciją – susitapatina su vaiku. Tai atskleidžia
esamasis
laikas (”šiandien”) bei žodžiai, tariami iš vaiko perspektyvos (“pavogė
tėtei
arklį”). Savickis nesigilino į šią situaciją, labai greitai, lakoniškai jį
aprašydamas. Visą dėmesį žvilgsniui į situaciją vaiko akimis, jo
išgyvenimus,
poelgius. Sugautą vagį berniukas atidžiai stebėjo ir “negalėjo atspėti, kur

matęs”. Pastraipos kulminacija – vagies sulyginimas su kenčiančiu Kristumi.
Vaiko tolesnis poelgis (šūdo? Kišimas); nosiklai, savotiškas drąsos
parodymas.
Jo galvoje vyksta minčių chaosas, netvarkingai išdėliotos vaikiškos mintys
suteikia savotišką atspindį novelei, padeda skaitytojui labiau įsijausti į
situaciją (pažvelgti vaiko akimis). Tėvui mušant vagį, vaiko galvoje
klostosi
prieštaringas minties vingis: “Tėtė sako, geras, bet kam taip baisiai muša
vagį!”. Šiame sakiny slypi vaiko minčių chaoso kulminacija. Vaikas
nusprendžia
išlaisvinti vagį. Tai nauja įvykio atomazga. Bet dar paklausia: “ar tėtės
nemuši?” Toks elgesys vagį pribloškia vagį. J. Savickis pasirinko
netikėtumo,
psichologinio efekto ekspresionistų dažnai išbandomą kelią. Ir vaiko, ir
vagies
sąmonėje kažkas įvyksta, chaosas įgauna formas, kurios veda gilyn į žmogaus
dvasinę būseną, išgyvenimus, kurie pasireiškia vaiko išlaisvintu ir
bekūkčiojančiu vagimi. Tik pati pabaiga labai netikėta, kitoniška, visai
nelaukta, priverčianti skaitytoją susimąstyti ir visus įvykius pasverti iš
naujo. Paskutinėje pastraipoje vagį sugauna, tačiau vaikas neanalizuoja šio
atsitikimo. Iš potekstės “girdėti”: “Savo žmogiškumą “aš parodžiau.
Padariau,
kiek galėjau. Berniukas tik “jautė tvirtos valios ateičiai”. Jurgis
Savickis
šiame kūrinyje įkūnijo ir chaosą, ir žmogiškumą, ir netikėtumą . Į lietuvių
literatūrą įnešė daug naujo ir įdomaus savo naujais moderniais literatūros
principais.
Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė
Žmogui
gyvenime yra duotas vienas pašaukimas – šioje žemėje siekti ir kovoti už
savo
dvasinę tobulybę. Šis pašaukimas, nors ir užbaigiamas amžinybėje, bet
vykdomas
šiame, ne tik laimės, džiaugsmo, bet ir kančios pasaulyje. Mes ne tik
gyvename,
mirštame, bet ir kenčiame. Daugelio baisiausių dvasinių kančių priežastis
esame
patys žmonės, mūsų žiaurumas. Ši dvasinė kančia ypač išryškėja išeivio iš
Lietuvos A. Škėmos kūryboje. Būtent ji išugdė ir iškėlė rašytojo pašaukimą
šioje
žemėje. A.Škėma – modernus vakarietiškas rašytojas. Jo
intelektualinis-psichologinis romanas “Balta drobulė” parašytas “sąmonės
srauto”
forma, su gausiomis iliuzijomis į pasaulinę ir lietuvių kultūrą,
filosofiją,
literatūrą, istoriją, mitologiją. A.Škėmos romano pagrindinis veikėjas
Antanas
Garšva praeina sudėtingą kančių, dvasinių sukrėtimų kelią. Emigranto
padėtis
neatitinka dvasinio turinio ir interesų. Todėl atsiskleidžia ironiškas
santykis
su pasauliu ir savimi. Antano Garšvos samprotavimuose iškyla absurdiško,
bjauraus pasaulio vaizdas. Garšva – menininkas, savo gyvenimo kūrėjas. Jis
daug
kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos
ir
amžinybės. Iš veikėjo gyvenimo supratimo, patirties, iš suvokto pasaulio
vaizdo,
iš kančių ir minčių bei išgyvenimų kyla ir romano problemos. Garšva
sprendžia
amžinus būties klausimus, kokia gyvenimo prasmė, jei jos nėra – kam
gyventi.
Romano kompozicija pagrįsta retrospektyviu vaizdo kūrimu (praeities
vaizdavimas,
Garšvos vaikystė; jis užsibaigia dviejų savaičių senumo įvykiais).
Vaizduojamas
ir veikėjo dabarties gyvenimas (dabarties veiksmas tęsiasi vieną pusdienį
ir
nutrūksta kitos dienos rytą). Veiksmo erdvė uždara. Tai automatizuoto,
susvetimėjusio pasaulio, nepilnavertės žmogaus būties simbolis (darbe –
viešbučio keltuvo dėžutė, namuose – keturios kambario sienos). Laikas
nurodomas
smulkiai ir tiksliai – tai rodo veikėjo buvimo beprasmybę. Pasakotojas
romane
psichologiškai artimas herojui, iš pasakojimo trečiuoju asmeniu pereinama į
pirmąjį. Trečiasis asmuo skirtas epiškajam judėjimui erdvėje ir laike
perteikti,
o pirmasis atskleidžia vidinę veiklą: mintis, jausmus, reakcijas, sąmonės
srautą, pasąmonės impulsus. Rašytojas lieka ištikimas pesimistinei gyvenimo
sampratai. Atsakymas į klausimą, kas yra gyvenimas, lieka nevienareikšmis.
Žmogui lemta patirti viską. A.Škėmos herojus trokšta viso gyvenimo, teigia
būties pilnatvę. Tai idealūs siekimai. Juos sugriauna karas, Lietuvą
ištikusi
tragiška lemtis. Žmogus grąžinamas į laikus, kai jį valdo ne intelektas, o
instinktai. Jis priverstas kovoti už savo gyvybę (akmeniu užmušti kitą
žmogų).
“Balta drobulė” – autobiografinis romanas, atskleidęs sunkų, kupiną
praradimo
skausmo paties autoriaus gyvenimą, emigranto dalią. Romanas skatina
mąstyti,
įpareigoja, ragina kovoti už geresnį pasaulį.

A.Škėmos novelės
“Žilvinėėli” analizė
Žmogui gyvenime yra duotas vienas pašaukimas – šioje
žemėje siekti ir kovoti už savo dvasinę tobulybę. Šis pašaukimas, nors ir
užbaigiamas amžinybėje, bet vykdomas šiame, ne tik laimės, džiaugsmo, bet
ir
kančios pasaulyje. Mes ne tik gyvename, mirštame, bet ir kenčiame. Daugelio
baisiausių dvasinių kančių priežastis esame patys žmonės, mūsų žiaurumas.
Ši
dvasinė kančia ypač išryškėja išeivio iš Lietuvos A. Škėmos kūryboje.
Būtent ji
išugdė ir iškėlė rašytojo pašaukimą šioje žemėje. Tai atsispindi novelėje
“Žilvinėėli”, kuri pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame
Amerikos
didmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a.
katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čia
visi
užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas. Bet “ji
gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos dvasiniam
pasauliui
didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo vargana
egzistencija.
A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius pateikia sąmonės ir
pasąmonės
procesus, įvairias asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruožas).
Vienatvės
problema – svarbiausioji novelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapų
vidinį
moters pasaulį. A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų,
kurie gyvena skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir
praeityje.
Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis
virsta
realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Tačiau grįžimas į Rojų –
į
praeitį – yra neįmanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandėris su
Mefistofeliu: “Lėktuvai krinta, sprogsta bombos.”. Tokia šiurpi XX a.
realybė –
pragaras žemėje. Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet
pasaulis
jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus.
Vėl,
kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina,
prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti
Kristūs”.

Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė/> Laisvė ir nepriklausomybė
prasideda nuo žmogaus, nuo jo šeimos, namų,
gimtojo krašto. Svarbiausias žmogaus egzistencijos veiksnys – tėvynė. Jei
iš jos
išguisi žmogų, suteiksi didžiausią sielos skausmą. Žmogus esantis toli nuo
tėvynės jaučia nesustabdomą trauką grįžti, nes tai esminis žmogaus
instinktas –
grįžti prie ištakų. A. Nyka- Niliūnas – “Žemės” poetas, kuris toliausiai už
kitus “žemininkus” nuėjęs nuo pirmųjų poetinių atramų. A. Nyka-Niliūno
ištikimybė gimtajai žemei prilyginama ištikimybei žodžiui. Šis poetas
sukūrė
naują poetinį santykį su tikrove, kurioje jaučiama nebūties trauka, gyvybės
išsekimo momentas, kalbėjimas apie pranykusius daiktus. Nebūties momentas
Niliūno poezijoje yra toks stiprus ir savitas, kad iškyla klausimas, ar
poetas
mato tik mirties ženklus, ar ir jaučia artėjančią pabaigą. Poetui, kaip ir
laisviems žemės paukščiams, atėjo niūriausias metų laikas – žiema. Iš
gimtosios
padangės juos veja šaltis, vėjas, tamsūs debesys. Padangės skrajūnams teko
trauktis iš gimtinės, kaip ir A. Nyka-Niliūnui. Jis, kaip tie paukščiai,
išskleidė sparnus prieš baisiąją savo tėvynės žiemą, išvyko svetur,
pasiimdamas
savo gimtinės grožio atsiminimus, meilę tėvynei. Pirmasis poeto rinkinys
“Praradimo simfonijos” išleistas 1946 m. Vakarų Vokietijoje. Ankstyvojoje
lyrikoje eilėraščio subjektas visa širdimi ilgisi realybės, todėl visus
savo
išgyvenimus perkelia į sapnų arba pasakų pasaulį. A. Nyka-Niliūnas Tėvynės
praradimo jausmą išreiškia sudėtingu praradimo simfonijos motyvu. Poeto
poetinė
pasaulėjauta neapsiriboja vien tikrove ar gimtąja žeme, bet prarasdamas
žemę,
Niliūno poezijos žmogus praranda ir dar daugiau. Niliūnas kuria tokią
poetinę
tikrovę, kurios lyg nėra, bet kuri yra taip trokštama, įsivaizduojama
laimės
šalis. Pačiame pirmajame A. Nykos-Niliūno rinkinyje atsiranda stebuklingos
šalies – Eldorado įvaizdis.

Juozo Grušo dramos “Herkus
Mantas” analizė
J.Grušas siekė sukurti apibendrintą epochos, tautos ir
žmogaus paveikslą. Amžinas problemas jis sprendžia, siekdamas parodyti
asmenybės
dvasią, jos konfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtis
ir jos
atskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais. “Herkus Mantas” – tai
pirmasis
J.Grušo istorinis veikalas. J.Grušo dramos veikalai pagal tematines,
problemines, ir žanrines ypatybes gali būti skirstomi į tragikomedijas ir
istorines tragedijas. ,,Herkus Mantas” – istorinė tragedija. Šioje dramoje
vaizduojama prūsų kova už savo tėvynės laisvę. Šio veikalo pagrindas yra
konfliktas, užsimezgęs tarp prūsų ir kryžiuočių, pagonybės ir
krikščionybės.
Didelį vaidmenį šiame sukilime vaidina Mantas. Savo protu jis pranoksta
amžių,
kuriame jis gyvena bei savo gentainius. J.Grušo veikalas grindžiamas
Herkaus
Manto asmenybės drama. Herkus Mantas – prūsų tautos vadas. Svarbiausias jo
bruožas yra humanizmas. Šiuo bruožu jis ir skiriasi iš kitų prūsų. Mantas
supranta, kad žmonių žudymas yra betikslis. Jis deda visas pastangas, kad
ir
kiti žmonės tai suprastų. Tačiau tai sukelia jo pavaldinių nepasitikėjimą.
Jie
mano, kad vadas nori kryžiuočius užstoti, apginti. Mantas visą savo
gyvenimą
atidavė Prūsijai. Herkus vardan Tėvynės išsižada ir savo asmeninio
gyvenimo. Jis
tvirtai tiki Prūsijos didžia ateitimi. Mantas nesutinka su tuo, kad gali
būti
žmonių nelygybė. Jis tam priešinasi ir stengiasi ją pašalinti iš prūsų
karių
tarpo. Herkus priešinasi prūsų fanatizmui ir žiaurumui. Sudeginus
Hirchalsą,
susvyruoja Manto tikėjimas žmogumi. Mantas gina kiekvieno žmogaus teisę į
laimę.
Herkus taip pat nori turėti teisę į laimingą asmeninį gyvenimą.
Pasipriešinus
Manto vedyboms su Kristina, jis daug svarsto: mirti už Tėvynę, ar mirti už
laimę, būti žmogumi, ar būti didvyriu. Prūsų vadas tvirtai laikosi savo
įsitikinimų ir nenori niekam nusileisti. Jis simbolizuoja visos prūsų
tautos
likimą. Herkus Mantas – tragiškas herojus, nes siekia nepasiekiamo – veda
mažą,
vienišą, pasimetusią tautą prieš europinę kryžiuočių galybę. Ši drama įdomi
ir
šiandieniam skaitytojui, nes Lietuvos likimas galėjo būti panašus į
Prūsijos.
Autorius sako, kad jokia kaina už laisvę nėra per didelė, jokia
kovojančiųjų
auka negali būti beprasmė.

Janinos Degutytės
eilėraščio“Antigonė” analizė
Dievas apdovanojo žmogų, savo kūrinį, laisva
valia ir įpareigojo tęsti jo kūrybą. Laisvė yra mylinčio ir pasitikinčio
Dievo
dovana jam, o blogis ir kančia atsiranda tada, kai nemokame šia dovana
tinkamai
naudotis. Žmogus nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad jis jaučia ne tik fizinę, bet
ir
dvasinę kančią. Ji gali būti ne tik skausminga, tačiau ir grūdinanti,
taurinanti, nuskaidrinanti, kūrybinga. Tad poetės J. Degutytės išgyventas
katarsis iškėlė ją į gilesnio mąstymo ir brandžios kūrybos pasaulį.
Eilėraščiuose iškyla aukščiausia laimė ir giliausias skausmas. Gilinimasis
į
žmogaus jausmus atskleidžia poetės humanistinę pasaulėžiūrą (požiūris į
būties
visumą ir joje žmogui tenkančią padėtį bei paskirtį). Šios idėjos leido
plėtotis
intelektualiajai kūrybai, kuri leido lietis lyrikai – žmogaus dvasiniams
rūpesčiams, laiko problemoms ir klausimams. Poezijoje sprendžiami būties
klausimai, mąstoma apie žmogaus gyvenimo prasmę, remiamasi liaudies kūrybos
išmintimi, istorija. J.Degutytei svarbios tikros meilės, ištikimybės,
tiesos
temos. Ji – išpažintinės – impresionistinės lyrikos kūrėja. Jos gamtos
pasaulis
atviras, nepridengtas, dramatiškas. Jame žmogus susilieja su gamta, gamtoje
jis
nesijaučia vienišas, nejaučia baimės.
Eilėraštis “Antigonė” sukurtas
antikos mito apie Antigonę pagrindu, kuris iškelia meilės, ištikimybės
temas.
Antigonė – moteris, kurios meilė broliams buvo stipresnė už visus
draudimus. Ji
– meilės, grožio įsikūnijimas, ji nemirtinga, nes meilė amžina. Antigonė –
stipri, drąsi, ryžtinga, o kartu jautri, mylinti. Ji saugo tas vertybes,
kurias
ne žmogus, o dievai davė. Antigonės paveiksle randama įprasminta idėja –
žmogus
turi būti gražus, didingas savo siela, tada žavi mus ir jo kūno grožis. Tad
Antigonė ir yra gražiausias žmogus tragedijoje, nes laikėsi amžinų, dievų
nustatytų papročių ir įstatymų. Ji gimusi mylėti ir kitus to moko, Antigonė
vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais: saugo protėvių
moralės
nuostatus – draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo normoms./>
Kūrinys pradedamas atsisveikinimu su tai, kas jos laukė ateityje.
Kreipimusi
į būsiančio laiko veikėjus. Išsiskyrimas su laukiančiais, gražiausiais
gyvenimo
džiaugsmais. Vidiniu monologu išaukštinamas stipriausias jausmas- meilė.
Antigonę meilė atvedė į pasaulį, ji ir išves. Meilė broliams, žuvusiems
mūšio
lauke. Meilė abiem, nepaisant jų praeities veiksmų. Paskutinėje akimirkoje
išliko virpančio “paryčio gūsis”, parodantis užgęstančios gyvybės
virpėjimą.
Nebaigtą, daugtaškiu nukirptą mintį pratęsia atsisveikinimo pabaigoje
įžiebta
viltis- “aš sugrįšiu”, kurią, antrame posmelyje, sutvirtina dar didesnis
ryžtas
ir įsipareigojimas: “aš tūkstantį kartų grįšiu”. Ir vienintelė priežastis:
“pusiaunakčiais laidoti brolių. Čia atsiskleidžia didžiausias Antigonės
pasiaukojimas broliams. Jai teks eiti per “ugniavietes”, “smėlį raudoną”,
“lietaus pritvinkusį molį”. Tačiau tai tik sustiprina jos ryžtą, kuris
pakartojamas: “grįšiu”. Iš ėjimo aplinkybių sužinome jos kilnių siekių
paprastumą: “aš eisiu basa. Mano rankos beginklės ir tuščios”. Bet tik
beginklis
žmogus visagalis. Jam nesutrukdo jokie įstatymai. Antigonei nesvarbūs jokie
keiksmai, aplinkinių abejingumas, pečių gūžčiojimas ar teisimas. Iš antrojo
posmelio sužinojome, jog ji tūkstantį kartų grįš, o iš paskutiniojo
posmelio,
kad ją tūkstantį kartų teis. Antigonei niekas nesvarbu. Kaip ir pirmojo
posmelio
tiesa apie meilės vaidmenį Antigonės gyvenime, taip ir teiginys, esantis
eilėraščio pabaigoje, jog jos “nuteisti negali” yra tvirti ir nepaneigiami.
Pabrėžiama beginklės Antigonės galybė ir nepažeidžiamumas prieš bet kokius
įstatymus, baisiausias bausmes. Paryškinamas ėjimas. Nesibaigiantis ėjimas,
“”kaip vaiduoklio”, per “žemę sūrią”. Sūrumas, druska – antikos mitų
įvaizdžiai,
stiprinantys žmogaus siekius, valią, kontrastas stipriems jo jausmams.
Eilėraštis pabaigiamas mintim, jog nėra jėgos sulaikančios “eiti per žemę”
laidoti brolių.
Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė/> B.Radzevičius – didžiulio
talento rašytojas, kurio modernioji proza atvira,
nuoširdi. Ji primena išpažinčių dienoraštį, atsiminimus, memuarus. Visa
Broniaus
Radzevičiaus kūryba – tai glaustų, ryškių, aiškių novelių, apysakų, romanų
visuma, kurioje atsispindi nuotaikų, minčių, vaizdų, laikų žaismas,
atskleidžiantis didžiulį, neeilinį B. Radzevičiaus talentą. Jose
nepastebimai
“įsikeli” į kūrinio aplinką, matai namų buitį, ryškias detales, suvoki jų
prasmę
ir reikšmę, jauti tvyrančią nuotaiką, stebi visus veiksmus (kaip “žemės
keleivis”), kurie slinkdami sukuria, suteikia vis kitokį kūrinio atspalvį,
toną,
vaizdą. Rašytojo kūryboje tikrovės pasaulis sudvasintas, jis siekia
prasismelkti
į aplinkos gelmę, pajusti, kas yra tikra, žmogiška, dvasinga, o kas ne. Tai
išskirtinai sudvasinta proza. Joje pastebimas gilinimasis į žmogaus
dvasines
problemas, jų reikšmę ir pasekmes. Visa tai duoda pradžią mąstymui, minčių
plėtojimui, analizavimui, kurios kyla čia pat, mumyse. B. Radzevičiaus
novelė
“Naktį.” mus sudomina nebaigtu pavadinimu. Jame esantis daugtaškis suteikia
paslaptingumo, mistiškumo, nežinomybės, kuri mus lydi visame kūrinyje. Tai
pagrindinė kūrinio detalė, nuolatos pasikartojanti kūrinyje iki pačios
pabaigos
ir suskambanti liūdna, minorine gaida. Pirmieji teksto ženklai parodo
novelės
paros laiką – naktis. Naktis yra toks metas, kada įvyksta visi svarbiausi
gyvenimo įvykiai, užklumpa šeimos nelaimės: “kai ji nė šaukti nedrįso, –
visame
mieste sklido aimanos, – vaikas atėjo į pasaulį”, “traukinio ratų
sutraiškytą
atnešė jos vyrą”, “ji pastebėjo, kad sūnus neprimato kairiąja akim”,
“numirė jos
draugė Karolina”, “jai pranešė, kad jos sūnus iššoko iš ketvirto aukšto
balkono”.
Pirmosios novelės eilutės atskleidžia motinos nerimą, rūpestį,
nežinomybę, kuri išryškėja jos veiksmais: “Jau kelintą kartą ji ropščiasi

plačios aukštos senobiškos lovos, stoviniuoja prie lango, paskui pasiima
šaukštelį ir geria valerijonų lašus.”. Langas jungia ramią namų erdvę su
šalta,
nykia miesto erdve. Čia iškyla kūrinio problematika, jos subtilybės. Motiną
kankina retorinis klausimas sūnui. Kuris susikaupia mintyse: “Kodėl tu
senos
motinos taip negaili?”. Kūrinio pasakotojas neutralus, nevisažinis, nėra ir
kūrinio lėmėjas. Jis norėtų jai padėti, bet jam kelią užstoja nežinomybė.
Didžioji dalis – pasakojimas. Maža ir dialogų. Jie trumpi, lakoniški. Todėl
visą
novelės esmę perteikia pasakotojas. Įvykiai atpasakoti nenuoseklia tvarka,
todėl
vyksta nuolatinė laikų kaita. Novelė susideda iš mažų segmentų, kurių
turinys
šokinėja kaip ir laikas, erdvė. Lėmėjas neaiškus, nenuspėjamas,
paslaptingas –
tai žmogaus likimas. Motinos dvasinių vertybių visuma susideda iš jausmų,
meilės
sūnui: “Aš jį labai mylėjau”.
Teksto pradžia – tamsos, negandų, nakties
pradžia, kuri tęsiasi visą novelę. Tik pabaigoje nuotaika šiek tiek
praskaidrėja
motinos viltim, tikėjimu, kad sūnus praregės ir “ims beprotiškai kūkčioti,
šnibždėdamas: Mama, kaip aš negalėjau matyti tavo šviesos?”. Nors viskas,
kas
galėjo nutikti, jau įvyko, tačiau motina ateinančios nakties laukia su
baime,
nerimu. Jos sielvarto nesušildo nei “Spindinti saulė”- viduje klesti
blogis,
“krečia šaltis”. “Naktį.” visada buvo motinos laukimas. Tik kas dabar bus,
“kai
nebėra ko laukti.”?

Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio
“Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė
Marcelijaus Martinaičio
kūryba yra įdomi, keista, pilna visokiausių rašymo įvairovių, stilių,
netikėtų
minčių šuolių, kurios suteikia naujų nuotaikų, minčių, prasmių kūriniui.
Poeto
pamatyti vaizdai, veiksmai, praeitis ir dabartis, lietuvių literatūra ir
tautosaka perpinama į naujas, literatūros meno kryptis. Jos Marcelijaus
Martinaičio kūrybą nuspalvina modernizmo atspalviu, suteikia absurdiškumo,
ironijos, pašiepimo. Tačiau poetas per daug nenutolsta nuo žemdirbiškos
pasaulėjautos, kuri išsiveržia gimtų laukų vaizdais, ilgu duonos “keliu
link
stalo”, namų aplinkos atsiminimais, senelės darbais, vaikystės nuotaikom ir
ašaromis, kurios žmogų lydi visą gyvenimą, kaskart įgaudamos vis kitokį
atspalvį, toną, reikšmę, išraišką. Metų laikus, saulę, dangų ir vėją poetas
įpina į savo kūrybos raštus, kuriuose jie įgauna visai kitokią,
išraiškingesnę
reikšmę. Šių raštų visuma sukuria nepakartojamą M. Martinaičio vidinį,
savitą
poetinį pasaulį, kuriame gali grįžti į praeitį ar stebėti šiandienos tėkmę.
Eilėraščiuose viskas pažįstama, bet kartu ir nauja, netikėta. Poeto kūryba
mus
žavimi savo atvirumu praeičiai ir dabarčiai, todėl turi didelę trauką./>
Ašara – tai išraiškos priemonė, jausmų, emocijų atspindys. Vidinio pasaulio
nepamatysi, neįsitikinsi jo tikrumu, skaistumu, tačiau ašara jį paverčia
matomu,
apčiuopiamu, realiu. Ji eilėraštyje aukštinama, sugyvinama
(personifikuojama).
Tai pagrindinis kūrinio objektas, kuris aprašomas visame eilėraštyje. Į ją
kreipiamasi asmeniškai. Kreipinys “tu” kartu parodo ir ašaros paprastumą.
Prašoma dar “nenusirist į smėlį”. Prašoma dėl to, kad jos dar “neužkastų”.
Tai
parodo lyrinio subjekto prisirišimą, artumą jai. Pirmasis posmelis
netradicinis,
trijų eilučių, tačiau įžanga į eilėraščio turininio dėstymą aiški,
konkreti.
Vėliau lyrinis “aš” prašo ašaros nepalikti “namų, senelės akinių, atminimų
užstalėj, rožančiaus, žemės nepabaigiamų darbų”. Tai svarbiausi jo daiktai,
kurie sukelia prisiminimus. Jų visuma atskleidžia namų erdvę. Ji jauki,
šilta,
nukelianti į praeitį. “Žemės nepabaigiami darbai” – mieli rūpesčiai. Jie
leidžia
pajusti gyvybę, kylančią iš žemės, prisidėti prie jos dygimo, augimo.
Liepimas
pasivyti “išeinančius”, “karštai išbučiuoti jų kojas” rodo ašarų svarbumą,

sugyvinimą – tai eilėraštyje esanti personifikacija, o kojų išbučiavimas
yra
tarsi meilės, atgailos ritualas. Jeigu antrajame posmelyje prisimenami
“išeinantys”, tai trečiajame didžiausias dėmesys skiriamas vaikui: “Vaiko
nepalik, iš jo akių pėdsaką nuvesk jam iki žemės”. Tai Marcelijaus
Martinaičio
“netikėtumas”. Prašymas “nuvesti pėdsaką iki žemės”- tarsi kūrimas likimo,
ateities, gyvenimo, vilties. Ašara yra viltis, “vienintelis regėjimas”
akliems.
“Aklasis” – tai aklas fiziškai, tačiau stiprus vidiniu dvasiniu pasauliu
žmogus.
Taip pat maldaujama “susimilti (pasigailėti) ant mūsų – ant luošų, ant
nelaimingų.”. “Luošieji”, “nelaimingi”- fiziškai, tačiau dvasiniame
pasaulyje
jie stiprūs. Ketvirtajame posmelyje lyrinis subjektas ašarą lygina su
“gyvybe”,
“vabalėliu”. Tai gamta. Ji taip pat beldžiasi į kiekvieno jausmus. Lyrinio
“aš”
prašo, kad ji neužšaltų “kaip eketė širdy”. ”Eketė širdy”- vienintelė
neužakusi
širdies atvirumo vieta, kuria dar galime sužadinti žmogaus jausmus, meilę.
Esantis posmelio kontekstas leidžia tiksliai suprasti tikrąsias
žmogiškąsias
vertybes. Lyrinis subjektas, ašaros prašo pasitikt “ir didelį, ir mažą”. Ji
kaip
beraščių “išmintis”- šilta. Šilta dvasiškai. Kūrinio laikas neįvardytas,
nes
ašara aplanko visus, bet kuriuo metu. Paskutiniajame posmelyje ji
sugyvinama,
išaukštinama, kad yra “greita”, kad “kiekvieną apeina, apvaikšto”.Jai visi
žmonės vienodi. Eilėraščio pabaigoje išryškėja kūrinio kulminacija –
lyrinis
“aš” pajunta, kad ašara eina per jo veidą, “lyg per sodą iškirstą”. Tai
lyrinio
subjekto jausmų pabudimas, pakilimas į dvasinę aukštumą.

Vandos
Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė
Vanda Juknaitė – rašytoja, kuri
negali nutylėti šiandieninės visuomenės problemų, kurios ardo svarbiausią
visuomeninį vienetą – šeimą. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad šeima yra
ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė. Todėl jos vientisumas ir vidinė
dvasinė
harmonija – didžiausias žmonijos rūpestis. Vandos Juknaitės apysakoje
“Stiklo
Šalis” atskleidžiamos gyvenimo akimirkos šiandieninėje visuomenėje.
Kūrinyje
išryškinamos paprastos detalės, kurios tiksliai atvaizduoja niūrią
nuotaiką,
tuštumą, nežinomybę, tvyrančią žemėje. Visa tai sukuria “Stiklo šalies”
aplinką,
kurioje žmogiškieji jausmai virpa kaip žvakė vėjyje. Šiame atšiauriame
pasaulyje
jausmų gaida neskamba lyriškai, o yra tiesi, trapi, dūžtanti bei neturinti
vidinės šilumos, supratimo, meilės. Meilė – tai stipriausias jausmas, kuris
šeimą sukuria laimingą, neišardomą. Todėl šeima – meilės bendruomenė. Deja,
bet
ne visada šeimą galime taip pavadinti. Vandos Juknaitės apysakoje “Stiklo
Šalis”
vaizduojamas moters – Motinos pasaulis bei įtaka jai. Šiame “Stiklo
pasaulyje”
apsprendžiama viskas: net ir nekaltos, bejėgės gyvybės egzistencija.
Ši
apysakos dalis pradedama ankstyvu rytu, kai kalė atsivedė šuniukus: “Kalė
atsivedė paryčiui, vaikų kambario spintoje”. Vaikų kambario spinta –
jaukiausia
vieta kalei. Ne dėl to, kad vaikai ją labiausiai mylėjo, bet kad ji pati
turi
vaikus. Kiekvienai motinai vaikai svarbiausia, nes niekas kitas šios
trapios
gyvybės be jos neapsaugos. Žmogaus padėtas dubenėlis vandens reiškė gyvybę,
kurios pradžia – rytas. Visa tai – gyvybės rūpinimasis, išlikimo sąlyga,
kuri
peraugo į priešingą reikšmę – mirtį. Kalės gnybštelėjimas į ranką – tai
priešinimasis, kovojimas už savo vaikus. Kraujas pabrėžia gyvybės esmę, o
rankos
mirties nešimą, nors jų funkcija visai kita. Jos turėtų būti šilumos,
meilės
skleidėjos. Laikas segmentuose kinta su nuotaikomis. Gamta tarsi nujaučia
tolesnę įvykių seką. Artėjant mirties šmėklai, grįžta naktis, tamsa –
nelaimių
nešėja. Naktį ir vanduo pakeičia savo reikšmę – jis tampa žudymo įrankiu.
Moteriai sunku žudyti šuniukus, nes jos prigimtis, inkstinktas – suteikti,
saugoti gyvybę, o ne ją naikinti, nutraukti. Šios moters motiniški jausmai
užšalę, į ledą: šalti, be jokio atsako. “Stiklo šalis” ją užšaldė,
persmelkė
visą kūną ir vidinį pasaulį. Atsiskleidžia pastangos pabėgti iš šio
pasaulio,
tačiau ir gamta paliesta blogio. Joje siautė vėjas, čežėjo palei sieną
gebenių
šakos, kurios buvo su pumpurais (gyvybe) – lapų motina. Bet ir tai moters
nesujaudino. Ji galutinai nusprendė šuniukų likimą, nors pastarieji troško
gyventi. Tačiau ir juos apėmė stiklo šalies sąstingis: “jie stingo”. Net ir
mažų
gyvybių mirtis nepabudino motinos jausmų. Ir po mirties šuniukai buvo
išniekinti: “.ir įdėjo į šiukšlių dėžę”. Erdvė, kaip ir laikas – kinta. Šie
dalykai nujaučia ateinantį veiksmą ir į jį reaguoja. “Stiklo šalis” tarsi
nulemia kiekvieną žingsnį, kurio nepakeisi – tai kūrinio lėmėjas.

Leave a Comment