autoriu spera

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizėNė vienas grožinėsliteratūros kūrinys negali prilygti unikaliajam K. Donelaičio kūriniui“Metai”-himnui lietuviškam žodžiui, gimtajai gamtai, lietuvybės skleidėjamsnutautėjusiame krašte. Tai lyg pirmasis negandų vėjuose išaugęs ir įleidęstvirtas šaknis medis, kurio užuovėjoje savo lapelius pradėjo kelti kitilietuviški kūriniai, kurie pražydo gražia, miela, skambia protėvių kalba.“Metai”- tai lašas gyvybės merdinčiai lietuvių kalbai, kuria šiandienkalbame.Ši poema pažadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, pareigą, išdidumą,ryžtąkovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį, už tai – ką žmogus gimdamasprivaloturėti. Todėl šioje poemoje pasireiškia humanizmo idėjos, kurios išaukštinažmogų (humanizmas – žmogaus samprata, teigianti, kad žmogus yra savitadvasinėbūtybė, išsiskirianti iš gamtinių būtybių pasaulio). “Metai”- tai didaktinė–moralinė eiliuota poema. Ją sudaro keturios giesmės, atitinkančios metųlaikus.Poeto meninė kalba pasireiškia senoviškų žodžių, jaustukų, ,mažybinių –maloninių žodelių, personifikacijų vartojimu. K. Donelaitis labai įžvalgus,puikiai išmanantis kaimo darbus, buitį, papročius, gamtą. Poema parašytahegzametru. Ši poema – tai pagrindinis poeto gyvenimo tikslas, kuriuoįgyvendinama pagrindinė jo idėja – skelbti lietuvišką žodį. Didžiausiavertybė –laisvė. Kūrinyje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtossantykius,tad vaizdai alsuoja meile gamtai, žmogui. Parodomas būrų sąmonėjimas. Erdvėplati, apimanti “Vyžlaukio” valsčių. Laikas – visi metų laikai, nuo kuriųpriklauso kūrinio nuotaika.Šioje ištraukoje oratoriškai prabyla“vėžlybasis” būras – Lauras, kuris išdidžiai, “ant kumpos lazdos pasirėmęs”šlovina Dievą, dėkoja už pavasarį – gamtos pabudimo šventę. Jis nepamirštapadėkoti už gerą gyvenimą, sveikatą, gamtos dovanas. Vėliau pasakotojasnuspalvina gamtos peizažą vasaros metu. Čia, kaip ir kitose dalyse suskambasaulelės ėjimo leitmotyvas. Ji yra nuolatinis būrų palydovas, nuo kuriospriklauso jų gerovė. Saulelė sugyvinama (personifikuojama), jai suteikiamanetik gyvybė, bet ir kai kurios žmogaus ypatybės: ji kupina užuojautos būramsbeižaismingumas, kuris maloniai pradžiugina kiekvieną būrų širdį. Tai tarsigalingagamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių, žmonių egzistencija.Įžvalgus Lauro žvilgsnis nukrypsta į mieliausius saulelės šlovintojus –paukštelius. Jų skambios giesmės virpina jo širdį, sukelia pakiliąnuotaiką,džiaugsmą. Žodeliai “ak”, “vei” pabrėžia gėrėjimąsi gamta. Toliau liejasisenožmogaus apmąstymai apie visa, kas gyva. Jis mąsto apie gyvenimo ir mirtiesprasmę, gyvybės pradžią lygindamas su pumpuru – gyvybės, grožio nešėju. Jisiškyla, bręsta, peržydi, užaugina savo vaisius ir baigia “amžį”. Pumpurasišskleidžia gėrio žiedą, o žmogus skleidžia ir blogio spindulius. Žmoniųgyvenimai prilygsta žolelėms: užauga, pražysta, užaugina vaikus irpasitinkamirtį. Žolelėms ji dalgis, žmogui – giltinė. Lauras suvokia, kad niekošiamepasaulyje nėra amžino: viskas turi pradžią ir pabaigą – tai lemtis, kuriduotadievo. Šis “vėžlybas” būras analizuoja visą gyvenimą, prisimindamasjaunystę,brandos kelią, kuriuo teko nueiti. Jo patirtis leidžia suprasti, kad žmoguskilęs iš gamtos. Labiausiai išaukštinamas lietuvių bruožas –sąžiningumas./> Visi poemoje esantys būrai skirtingi, tačiau juos visusvienodai siejalaisvės troškimo ryšys, nepriklausoma tautinė savimonė. Jie supranta, kadžmogusiš prigimties laisvas. Nors būrai skirtingi, bet jų visų moralė remiasidešimties Dievo įsakymų nuostatomis. Todėl jie apdovanojami Dievo, kuriopalaimasiunčiama per gamtą – saulelę. Kiekvienas turi savo gyvenimo kodeksą,kuriuoremiasi. Atskleidžiama kiekvieno veikėjo moralė, kuri mūsų mintis nukelianevien į kitus, bet ir į save. Suvoki, ką reikia ugdyti, o ką slopinti. TodėlK.Donelaičio “Metai” ugdo kiekvieno skaitytojo moralę.

Maironioeilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizėDvidešimto amžiaus pradžiojesutvisko nauja šviesa, nušvietusi kiekvieno lietuvio gyvenimo tikslą,sujaukusipasyvų mąstymą, sudrumstusi giliausias pasąmonės erdves, sukėlusi praeitiesdidybės ir nuoskaudų akimirkas, privertusi “atsimerkti” ir žvelgti ne vienįpraeitį, bet ir į ateitį… Tai – Maironis – didžiausias ir stipriausiaslietuviško orumo žadintojas, atsakomybės, pareigos, pasiaukojimo Lietuvaišauklys. Jo raginimas kovoti už laisvę – brangiausią tautos turtą,nuskriejokaip aidas, kuris tvirtai skambėdamas sutvirtino kiekvieno lietuvio drąsą,ryžtą, valią vardan Lietuvos. Tad nenuostabu, kad Maironis vadinamastėvynėsmeilės dainiumi. Maironio poezijos nemirtingumas slypi skambume, romantinioLietuvos vaizdavime, Praeities įvykių sužadinime, raginime kovoti užlaisvę,didingame šlovinime.Eilėraštis “Išnyksiu kaip dūmas” yra meditacinis, sugiliu susimąstymu. Kiekvienas posmelis turi vis kitokią “išnykimo” prasmę,atskleidžia naują vaizdą. Kūrinys kupinas retorinių sušukimų ir klausimų,kuriepaaudrina eilėraščio nuotaiką. Tai lyrinio “aš” apmąstymai, kuriepasireiškiasudėtingomis filosofinėmis mintimis apie laikinumą, emocijas, kančią,paliktųgiesmių reikšmę ir užtarnautos garbės likimą. Vidiniu monologuatsiskleidžiadvejojimas, vidinės nuotaikos kaita, nerimastinga siela. Lyrinio “aš”tiesumas,nesulaikoma dvasia, veržimasis kilti į žvaigždes pro kančių kelią parodo irskyrybos ženklai: šauktukai, klaustukai, daugtaškis. Vidinė įtampa, dvasiosnepastovumas, nuotaikų kaita dar labiau sureikšmina kraštutines lyrinio“aš”mintis. Tezėje “Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo” išryškėja požiūris įgyvenimą, nesutramdomą jo tėkmę, galią ir asmenybės likimą laike. Tačiau jomintys kyla ne tik apie save, bet ir kitus: “Tiek tūkstančių amžiaisgyveno,kentėjo…”. Neįvardintieji – kovoję už laisvę, kalbą, žemę, vilgytą jųkrauju.Bet ar kas nors apie juos pagalvos, susimąstys, supras, kiek čia kentėta,kovota? Ar kas atsimins didvyrius, kurių iškovotu laisvu žodžiu kalbame?Poetomintys kyla į kitų kultūrų veikalus, narsius vyrus. Iš gilaus filosofinioapmąstymo jis sugrįžta į realybę, kurią papildo naujos emocijų bangos.Nerimastinga siela kelia naujus retorinius klausimus: “O kas mano kančios?

Artas įkvėpimas?”. Eilėrašty ieškoma pasiaukojimo, kovos prasmės, keliančiosdvasinę kančią. Atsiskleidžia mąstymas apie kančią, kuri “kraują sujudina”,abejojimą dėtomis pastangomis, gyvenimą, kuriam “nebeužilgo kapai”? Taipagrindinė kūrinio problematika, kuri neduoda lyriniui “aš” dvasiosramybės. Jispradeda suvokti, kad įkvėpimas, kurio pagalba kuriamos giesmės, ir yrakančia.Tačiau ji sulyginama su viltim, žvaigžde, šviečiančia iš tolo – tai poetoįdėtiromantizmo įvaizdžiai. Vėliau žvelgiama į garbės reikšmę žmogui. Jilyginama sušešėliu, “kuris bėga greta”, tačiau ji kaip ir žmogus – laikina. Čiaišryškėjapagrindinė kūrinio prasmė, kuria poetas išreiškia savo darbų, garbėslaikinumąžemėje.Maironio didžiosios žmogiškosios vertybės yra meilė tėvynei,gamtai. Lyrikoje jis poetizuoja liaudies žmogų, etninį lietuvių charakterį.Liaudies žmogaus paveikslas, būdingas Lietuvos kraštovaizdis ir istorinėpraeitis sudaro Maironio Lietuvos vaizdą – jo poezijos pagrindą. TačiaukokiaLietuva dabar? Kokie mes tapom? Ar mes verti Lietuvos?Šatrijos Raganosapsakymo “Irkos tragedija” AnalizėKiekvienas rašytojas yra kažkuo įdomusir traukia savo kūryba. Iš kiekvieno kūrinio pasimokome, sužinome daugnaujo,neatrasto. Kiekviename iš jų surandame skirtingą vertybių sistemą. Jos mumsdiegia grožį, estetikos pagrindus. Šiame, mūsų gyvenimo tarpsnyje,svarbiausiosvertybės yra mokslas, kultūra, menas. Todėl įdomu lyginti ir analizuoti Š.Raganos apysakas, nes šių kūrinių vertybės ypač aktualios šiandien.Didžiausiądėmesį rašytoja teikia knygai – Mokslo ir žinių šaltiniui. Tai didžiausiairvertingiausia žmonijos vertybė. Laimę papildo ir grožio pasigėrėjimai,kuriuosŠ. Ragana diegia kultūros ir muzikos teikiamomis dvasinėmis gėrybėmis.Tačiaušios rašytojos nuostatos subyra apsakyme “Irkos tragedija”. Nors kūrinioidėjagraži (vaikas moka mylėti ir turi būti mylimas ir reikalingas), bet siužetoraida yra minorinė, skaudinanti jaunos mergaitės širdį. Nors ji dar maža,tačiauturi savo pasaulį, lakią vaizduotę, svajones, tikėjimą, meilę gamtai beigyvūnams. Mažoji Irka yra klusni, jautri, ryžtinga, drąsi, mandagi,vieniša,skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas. Vaikystė – tai gyvenimo tarpsnis, kaižmogus dar nesuvokia įvairių dalykų. Joje formuojasi charakteris, gyvenimosamprata bei požiūrį į pasaulį. Jautrumas – stipriausias vaikų bruožas.Todėljaunas žmogus yra ypač pažeidžiamas. Nors Irka maža, tačiau suvokia daugelįdalykų, žino savo leistinas ribas. Tad nenuostabu, kad Irkos nuoskauda ypačdidelė. Apsakymo problematika atsiskleidžia Irkos vienišume, Oimpresionizmas –Mergaitės įspūdžiuose, kuriuos sukuria naujos situacijos, gamtospaslaptingumas.Ji yra artimiausia Irkai: šunelis, saulutė, žvaigždės. Tai yra dėl to, kadmergaitė praleidžia daugiau laiko su ja, negu su tėvais

VincoMykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizėVincasMykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės, simbolistinės literatūrosklasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinę vietą lietuviškojeraštijoje…Tai didingiausias ir garsiausias mūsų krašto intelektualiosiosliteratūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūryba lyginama su žymiausių šiosliteratūros krypties atstovų darbais. V. Mykolaičio-Putino eiliuotojekūrybojeaukštinamos bei plėtojamos antikinės literatūros idėjos, kurios aukštinavalingąir drąsų, laisvą ir pasitikintį savo jėgomis žmogų, kurio gyvenimo esmė –protinis tobulėjimas, mokslo, meno pasiekimai, kuriuos jis paspartinaveikdamastvirtai, valingai, pasiaukojančiai. Tad nenuostabu, kad V. Mykolaičio-Putinoeiliuotoje kūryboje atsiveria mitų, legendų įvaizdžiai, o romantinėje irfilosofinėje lyrikoje svarstomos amžinosios žmogaus problemos (gyvybės,laiko,žmogaus vietos gamtoje, visatoje). Taip pat iškyla tragizmo, heroizmomotyvai,kuriuos išryškina simbolių reikšmių prieštaringumas, sustiprinantis loginįiremocinį įspūdį – tai rašytojo vartotos antitezės. Laisvė ir nelaisvė,visagalėmeilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausias džiaugsmas –pagrindinės poeto priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvarto beikatarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba –taiėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas,grįžimasprie amžinųjų būties, Dievo temų.Eilėraštis “Tarp dviejų aušrų”priskiriamas ankstyviajai poezijai, išreiškiančiai veržimąsi, atitrūkimą išpilkos kasdienybės į romantinį gamtos ir svajonių pasaulį, neramios širdiesskundą, vidinius dramatinius subjekto prieštaravimus. Eiliuotoje kūrybojevyrauja vidinių išgyvenimų analizavimas, apmąstymas. Eilėraščio pirmosioseilutės atveria paslaptingą, mistinį pasaulį, kuris sulyginamas su pasaka.Kūrinio vieta tiksliai neįvardinta: “tarp dviejų aušrų”… Čia sugretinti dusimboliai, kurių sintezė suteikia naują, netikėtą, neatrastą reikšmę. Aušra–tai pirmųjų saulės spindulių liepsna, pasiekianti tamsiausias pasaulioerdves.Tai tarsi gėrio ir blogio kova, paliekanti išnykstančius pėdsakus danguje.Šivieta – tarsi pasaulio kraštas, idealumo viršūnė, proto išsilaisvinimoaukščiausias taškas. Tik “tarp dviejų aušrų” lyrinis subjektas pajunta“tolimą”,“paslaptingą”, “nesibaigiamą”, “vientisą” būtį. Lyrinio “aš” siekimotobulėti,pažinti, regėti idealas – “visareginčios” akys, kurios atskleidžia Dievogalią.Čia laikas neegzistuoja, tik “nuspėji besiartinančią šviesą”, pamataipraeitiesvaizdus, artėjančius “kaip seniai girdėtų giedojimų aidai”. Lyriniosubjektoglūdumoje esantys dangaus ir šios žemės pradai leidžia suprasti savounikalumą,menkumą ir kartu esančią didybę. Šiame pasaulyje visi daiktai keičia savomateriją, formą, reikšmę, suteikiančią lyriniam “aš” nežinomybės,dvejojimo,blaškymosi. Todėl didėja įtampa, sumaištis, jausmų prieštaringumas, kurisišaugęs į disonansus sudrebina visą vidinį pasaulį, dar labiau atskirdamas,supriešindamas “viršūnes” ir “gelmes”. Simbolių opozicijos sustiprina šioeilėraščio reikšmę, sukuria jos daugialypiškumą. Ypatingai svarbi detalė:“dviaušros”, “visareginčios akys”, “žvilgantys bokštai”, “giedojimų aidai” –visakartu, šalia, o lyrinis “aš” vienas. Todėl ši problematika jam neduoda

stabilumo, ramybės bei jausmų dvasinės harmonijos.

Vinco Krėvėsapsakymo “Raganius” analizėLabiausiai Vincas Krėvė mylėjo savo vaikystėskaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje“Šiaudinėj pastogėj” ir novelių apysakoje “Raganius” iškyla spalvingas irryškusXIX a.pab. – XX a. pr. Dzūkijos kaimo paveikslas. Rašytojas žmonėse ieškojogerumo, taurumo, šviesos. Jam rūpėjo principai, gėrio ir grožio supratimas.Jie,išlaikę natūralią prigimtį, būdingą kaimo žmogui, keri kiekvienąskaitytoją.Meniniu požiūriu vienas iš vertingiausių yra apsakymas “Raganius”. Šiameapsakyme rašytojas vertina žmogaus pasaulio vienybės suvokimą, artumągamtai.Jis supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį irnepaprastaiturtingą dvasios lobyną, sielos taurumą…Apsakyme “Raganius” rašytojasvaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau,nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad Gugis yra daug geresnis irtauresnisuž pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką Kukį. Jis savo iškalbingumu netpasiekia,kad būtų įleistas dangun. Čia rašytojas dar kartą parodo Gugio širdiesgerumą:skerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, norsšisne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visasskriaudas,nes “jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.”Taigi V.Krėvė savoapsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerusžmones.Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaustikėjimoprasmę, trapių ir jautrių sielų grožį…

Vinco Krėvės dramos“Skirgaila” analizėV. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniaiįvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jossavarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tikatėjusioskrikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo. Rašytojas kūrinyjesiekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovokonfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čiaatvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo HenrikoMazoviečio,o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas irKeleris.

Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apiesenus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų irpripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvąištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje,supranta,kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nesjisjam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. Skirgaila nutaria priimti naująjįdievą,bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų. Skirgailaniūriaižiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmisvalstybiniogyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuoseprieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nematoidealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantispriešųintrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia įkitųnuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Skirgaila valdovoišmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl tosustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų,nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija.Šiosdramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringijausmai,aistros, siekimai. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęsgėris irblogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mespamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjožingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjųcharakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodytisenųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimtiteigiamas jo savybes.

Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altoriųšešėly” analizėVincas Mykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės,simbolistinės literatūros klasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinęvietą lietuviškoje raštijoje…Tai didingiausias ir garsiausias mūsųkrašto intelektualiosios literatūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūrybalyginamasu žymiausių šios literatūros krypties atstovų darbais. Laisvė ir nelaisvė,visagalė meilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausiasdžiaugsmas –pagrindinės rašytojo priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvartobeikatarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba –taiėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas,grįžimasprie amžinųjų būties, Dievo temų. V. Mykolaičio-Putino romanas “Altoriųšešėly”– tai sudėtingo žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyjeiškyla kelios temos: pagrindinio veikėjo paveikslo vaizdavimas, veikėjovidiniokonflikto raida ypatumai, klerikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau bešiųtemų Putinas romane “Altorių šešėly” analizavo poeto, poezijos, kūrybinėslaisvės problemą.Pagrindinis šio kūrinio veikėjas – Vasaris – drovus,užsidaręs jaunuolis. Jame kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai,kas jįneramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jis nori savyje suderinti kunigąirpoetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga asmenybė nesugebasusitaikyti su šaltumu ir oficialumu, kuris dvelkia iš kiekvienoseminarijoskampelio. Romane vaizduojama kova tarp žmogaus, kunigo ir poeto. Poetaspradedapasitikėti savimi. Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apgintisavožemiškąją prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl jis ir ištaria: “Kaipkunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas. Liudas supranta, kadtikkūryba jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinįkonfliktą. Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis irkančia.Kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia žmogui yralaisvė,todėl romane išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo, reiškiamasprotestasprieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.

R. Granausko novelės“Duonos valgytojai” ištraukos analizė

Romualdas Granauskas – rašytojas,kuriam rūpi ne tik mūsų praeities nuoskaudos, bet ir miglota ateitiesvizija.Žmonijoje egzistuoja socialinė problema, kuri turi dvi puses: ekonominę,materialinę ir dvasinę, moralinę. Pastarosios pusės problematika šeimojenagrinėjama visoje R. Granausko kūryboje. Rašytojui svarbi ne tik šeima,josvidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartas skiriantisavitarpionesupratimo, atšiaurumo siena, kuria nyki realybė (miestų kūrimasis,“naujasis”pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą, savitarpio pagarbą,prieraišumąšeimai, namams, gimtajai žemei. Jis suvokia, kad šeima – svarbiausiasvisuomeninis vienetas, kuris turėtų mokyti visuomenei priimtino elgesio,papročių ir tradicijų (socializacija). Rašytojas išryškina dabartiniopasaulioneigiamą įtaką, jos padarinius žmogui. Jis smerkia buvusią santvarką,pripratimąprie alkoholio, ideologiją, kuri pakeitė požiūrį į tėvus, namų dvasinesvertybes. Šių neigiamų poveikių “rezultatas” ypač išryškėja R. Granauskonovelėje “Duonos valgytojai”.Pirmosiomis kūrinio eilutėmis supažindinamakiemo erdvė ir aplinka. Joje atsispindi mistiška, gili senovė, kuriglaudžiaisusieta su supančia gamta. Ypatingą reikšmę turi šulinys, slenkstis,pastogė,pailgas slenksčio akmuo ir žvyro takas. Nors dar tamsa, tačiau senoliamsjaulaikas keltis. Jie bunda su saule – su gamta. Tai seno žmogaus ir gamtosvienybė. Todėl jaučiama jo ir gamtos pusiausvyra, harmonija. Paprastasslenksčioakmuo sugyvinamas (personifikuojamas) – jis namų siela: “…tačiau viena poraatsimerks anksčiau, ir slenksčio akmuo išgirs, palei priemenės duris tyliaislankioja pabudusios mintys, jau norėdamos išeiti į lauką”. “Pabudusiosmintys”– tai senasis Rimkus, jo išmintis ir ryšys su senove, gamta: vos tik jispabudo,klausėsi “ar neišgirs krentant lašų nuo medžių”. Čia atsispindi seno tėvorūpestis, pareiga gamtai, rugiams. Tačiau ši tradicija nyksta: “Pavakaryjaukeps duoną vieninteliam duonkepy visame kaime, jaunosios šeimininkės nėkeptinebemoka”. Iš pasakotojo apmąstymų grįžtame į realybę, kuri parodo senonamonykimą, pasireiškiantį trekštelėjimais “trekšt”. Ši, ir kitospasikartojančiosgarsinės kūrinio detalės (motyvai) nuolatos primena apie senovę, jos, kaiptradicijų nykimą. Seno žmogaus Rimkaus pasaulėžiūra pasireiškia mintimis“nevalia taip ilgai gulėti”. Kūrinio laikas – ankstus rytas. Ryto erdvėplati,paslaptinga, atkartojanti senovę. Novelės problematika išryškėja jaunosioskartos (duktės ir žento) atitrūkimu nuo šeimos, jos tradicijų ir apeigų,šventųnamų daiktų niekinimas, kurį sukelia alkoholio įtaka žmogui. SenuosiusRimkusskaudina duktės ir žento dvasinis tuštumas, tradicijų, ritualų mirimas.Jauniejigeria, nesirūpina kitais, niekina tėvų namus, dvasines vertybes. Jiegalvojagyventi mieste, tuo pačiu nutraukti šeimos tradiciją, ritualą – duonoskepimą.Tai neeilinis gyvenimo įvykis, kuris vyksta kartą metuose, šventą dieną –sekmadienį. Kepimu atskleidžiami Rimkų santykiai, pagarba duonai. Josvalgymas –tai žemdirbio gyvenimo įprasminimas. Kūrinyje parodomi skirtumai(opozicija)tarp gimtųjų namų ir miesto, naminės duonos ir duonos iškeptos mieste. Namųvertybių nykimo lėmėjas – susiklosčiusi istorija (miestų augimas, “naujojicivilizacija”). Novelės tekstas turi stiprių sąsajų su šiandiena, kuriverčiasusimąstyti apie gimtuosius namus ir jų reikšmę žmogui./> R.Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” analizėRomualdasGranauskas – rašytojas, kuriam rūpi ne tik mūsų praeities nuoskaudos, betirmiglota ateities vizija. Žmonijoje egzistuoja socialinė problema, kuri turidvipuses: ekonominę, materialinę ir dvasinę, moralinę. Pastarosios pusėsproblematika šeimoje nagrinėjama visoje R. Granausko kūryboje. Rašytojuisvarbine tik šeima, jos vidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartasskirianti savitarpio nesupratimo, atšiaurumo siena, kuria nyki realybė(miestųkūrimasis, “naujasis” pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą,savitarpiopagarbą, prieraišumą šeimai, namams, gimtajai žemei. Jis suvokia, kad šeima–svarbiausias visuomeninis vienetas, kuris turėtų mokyti visuomeneipriimtinoelgesio, papročių ir tradicijų (socializacija). Rašytojas išryškinadabartiniopasaulio neigiamą įtaką, jos padarinius žmogui. Jis smerkia buvusiąsantvarką,pripratimą prie alkoholio, ideologiją, kuri pakeitė požiūrį į tėvus, namųdvasines vertybes. Šių neigiamų poveikių “rezultatas” ypač išryškėja R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”.Joje parodomas žūstančio kaimotragiškas likimas. R. Granauskas siekia pabudinti lietuvio savimonę,suvokimą,kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Kad tik jis pats gali susikurtisavoaplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. Šiam rašytojui“gyvenimas” –tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir josodyba,supanti gamta. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kuriojepasakojama Kairienės kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau patikelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausiąapysakosdalį užima Kairienės apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatviųtriukšmąir žmonių nužmogėjimą. Visas dėmesys sutelktas į Kairienės kelionę išsutvarkytųsavo namų į bejausmę ir nemielą gyvenvietę. Jos kelionę galime skirstyti įtrisdalis. Pradžioje atskleidžiama namų erdvė, kurią dar gaubia paslaptingaklevogalia. Klevas turi didelę reikšmę kūrinyje: mieste praleidžiamas tikpusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio žmogausgyvenimas.Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios senajai tikraiprireiks,nukeliavus į miestą. Antrąją dalis – tai plento ruožas, kuris keliaujančiąKairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėjaatsitraukti įkelkraštį. O paskutinis etapas – tai miestelis – negyva, beveidė erdvė.Neturiji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Senoji atsimena, kaip sūnus visdažniaugrįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu.Kairienėskelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Moters,motinoskultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyko.GyvaKairienė – gyva moters ir motinos pareiga. Ji praranda savo artimiausiusžmones,užsiriša juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena, gedėdama prarastųžmonių,paklydusių vaikų. Trūko Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau irpaskutinęgyvenimo minutę ji išlieka stipri ir drąsi. Gindama savo sodybą, ji
nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Kūrinyjeparodomiskirtumai (opozicija) tarp gimtųjų namų ir miesto. Namų vertybių nykimolėmėjas– susiklosčiusi istorija (miestų augimas, “naujoji civilizacija”). Apysakostekstas turi stiprių sąsajų su šiandiena, kuri verčia susimąstyti apiegimtuosius namus ir jų reikšmę žmogui.Jono Aisčio eilėraščio analizė/> J. Aistis – vienas didžiausių lietuviųlyrikų, kuris turėjo ypatingąįsigyvenimo, įsijautimo į tikrovę galią. Jo lyrikos graudumas, kylantis išlietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi nuostabią atsvarą – tyrądžiaugsmą,spindintį giedrumu. J. Aisčio lyrika tęsia klasikos tradicijas – siekiaharmonizuoti santykius tarp žmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji ir moderni,tačiaupriešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Poetassavoeilėraščiais apraudojo tėvynės žemę, todėl eilėraštis turi savyje kartaussusimąstymo. Realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijostragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis. Kančią regi glūdintvisojepasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visos būtiesprincipas. Visa būtis yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. “. Beveik apiekiekvieną galime pasakyti, kad jis mylėjo gamtą. J.Aistis ne išimtis.Tačiau netaip dažnai gimsta reto krištolinio skambėjimo eilutės, kurios užburia,kuriasvis dainuoja širdis, kaip poeto eilėraštyje “Peizažas”. Skaitydami pirmąjįeilėraščio posmą, galime įsivaizduoti, kaip poeto sąmonėje pirmiausiapradedaskambėti laukas, po to daiktų vardai: kelias, kryžius. Tėviškės vaizdasatrodokaip mūsų sukauptas ilgesys. Ilgesys tokio kaimo, kokio nebėra: susamanotaisstogais, žirgeliais tarp klevų, klevuose sušlamėjusia daina. Eilėraštislabaipaprastas, kasdieniai žodžiai, bet nepaprastas skambėjimas. Kiekvienasžodisalsuoja giliu jausmu – tai kūrėjo dovana. Gamtos vaizdas eilėraštyjesukonkretina dvasinį išgyvenimą, o žmogiškasis buvimas ir mintis sudvasinagamtą. Prasmingas Aisčio vakaras alsuoja ilgesiu. Kūryboje viską lemiajausmas,melodija, nuotaika. Poetui artima liaudies daina, jo muzikalūs eilėraščiai,graudus žavesys.

Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė/> Jurgis Savickis kūrė prozą neidėjai, ne pamokymui, o įdomumui, intrigai,žodžio paslapčiai atskleisti. Netikėtumas, kitoniškumas, ypatingumas yrašiorašytojo pasakojimo principai. Ypač ryškiai tai atsispindi jo novelėje“Vagis”.Kūrinys pradedamas namų aprašymu. Šaukiamieji sakiniai parodopasakotojo objektyvumą, susitapatinimą su kalbančiuoju. Namai dažniausiaisimbolizuoja saugumą, ramybę, šilumą. Jaustukai “Utata” parodo žmogausdžiaugsmą, jausmingumą dėl šiltų namų. Iš antrojo sakinio galima nuspėtilaiką(žiema). Tai atskleidžia taikliai parinktos J. Savickio meninės priemonės:epitetai (“pilna troba žmonių”) bei vaizdingi veiksmažodžiai….. senosiosLietuvos tradicijos. Paskutinis pastraipos sakinys labai netikėtas.Pasakotojasstaiga nutolsta nuo kalbančiojo. Šiame sakiny autoriaus panaudotaspalyginimas –žmogaus be namų, klajūno su “išguitu šunimi” tik dar labiau paryškina namųreikalingumą, jų prasmę. Ši pastraipa – tai įžanga su potekste. Tikantrojojepastraipoje skaitytojas supažindinamas su situacija. Jau pirmaisiaisžodžiaisnusakoma vieta (gryčia). Tai uždara, ankšta erdvė, kuriai blankumo,savotiškomistiškumo suteikia epitetai, vaizdingi veiksmažodžiai (“užrūkyta”, “dūmųprileista”) bei “senų žmonių” pasakojimai apie plėšikus. Šioje pastraipojenėraišskiriamas koks veikėjas, priešingai nei kitoje. Visai netikėtai įvedamasvaikas, kuris simbolizuoja nekalumą, tyrumą. Visiška priešprieša senųžmoniųaprašymui. Berniukas svajoja pasidaryti smuiką ir klausosi pasakojimų apieplėšikus. Jo įsivaizduojamas piktadarys suintriguoja, sudomina skaitytoją.Taiironiškas plėšiko sulyginimas su kunigu. Kitoje pastraipoje pasakotojasnetikėtai pakeičia poziciją – susitapatina su vaiku. Tai atskleidžiaesamasislaikas (”šiandien”) bei žodžiai, tariami iš vaiko perspektyvos (“pavogėtėteiarklį”). Savickis nesigilino į šią situaciją, labai greitai, lakoniškai jįaprašydamas. Visą dėmesį žvilgsniui į situaciją vaiko akimis, joišgyvenimus,poelgius. Sugautą vagį berniukas atidžiai stebėjo ir “negalėjo atspėti, kurjįmatęs”. Pastraipos kulminacija – vagies sulyginimas su kenčiančiu Kristumi.Vaiko tolesnis poelgis (šūdo? Kišimas); nosiklai, savotiškas drąsosparodymas.Jo galvoje vyksta minčių chaosas, netvarkingai išdėliotos vaikiškos mintyssuteikia savotišką atspindį novelei, padeda skaitytojui labiau įsijausti įsituaciją (pažvelgti vaiko akimis). Tėvui mušant vagį, vaiko galvojeklostosiprieštaringas minties vingis: “Tėtė sako, geras, bet kam taip baisiai mušavagį!”. Šiame sakiny slypi vaiko minčių chaoso kulminacija. Vaikasnusprendžiaišlaisvinti vagį. Tai nauja įvykio atomazga. Bet dar paklausia: “ar tėtėsnemuši?” Toks elgesys vagį pribloškia vagį. J. Savickis pasirinkonetikėtumo,psichologinio efekto ekspresionistų dažnai išbandomą kelią. Ir vaiko, irvagiessąmonėje kažkas įvyksta, chaosas įgauna formas, kurios veda gilyn į žmogausdvasinę būseną, išgyvenimus, kurie pasireiškia vaiko išlaisvintu irbekūkčiojančiu vagimi. Tik pati pabaiga labai netikėta, kitoniška, visainelaukta, priverčianti skaitytoją susimąstyti ir visus įvykius pasverti išnaujo. Paskutinėje pastraipoje vagį sugauna, tačiau vaikas neanalizuoja šioatsitikimo. Iš potekstės “girdėti”: “Savo žmogiškumą “aš parodžiau.Padariau,kiek galėjau. Berniukas tik “jautė tvirtos valios ateičiai”. JurgisSavickisšiame kūrinyje įkūnijo ir chaosą, ir žmogiškumą, ir netikėtumą … Į lietuviųliteratūrą įnešė daug naujo ir įdomaus savo naujais moderniais literatūrosprincipais.Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizėŽmoguigyvenime yra duotas vienas pašaukimas – šioje žemėje siekti ir kovoti užsavodvasinę tobulybę. Šis pašaukimas, nors ir užbaigiamas amžinybėje, betvykdomasšiame, ne tik laimės, džiaugsmo, bet ir kančios pasaulyje. Mes ne tikgyvename,mirštame, bet ir kenčiame. Daugelio baisiausių dvasinių kančių priežastisesamepatys žmonės, mūsų žiaurumas… Ši dvasinė kančia ypač išryškėja išeivio išLietuvos A. Škėmos kūryboje. Būtent ji išugdė ir iškėlė rašytojo pašaukimą

šioježemėje. A.Škėma – modernus vakarietiškas rašytojas. Jointelektualinis-psichologinis romanas “Balta drobulė” parašytas “sąmonėssrauto”forma, su gausiomis iliuzijomis į pasaulinę ir lietuvių kultūrą,filosofiją,literatūrą, istoriją, mitologiją. A.Škėmos romano pagrindinis veikėjasAntanasGaršva praeina sudėtingą kančių, dvasinių sukrėtimų kelią. Emigrantopadėtisneatitinka dvasinio turinio ir interesų. Todėl atsiskleidžia ironiškassantykissu pasauliu ir savimi. Antano Garšvos samprotavimuose iškyla absurdiško,bjauraus pasaulio vaizdas. Garšva – menininkas, savo gyvenimo kūrėjas. Jisdaugkenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramosiramžinybės. Iš veikėjo gyvenimo supratimo, patirties, iš suvokto pasauliovaizdo,iš kančių ir minčių bei išgyvenimų kyla ir romano problemos. Garšvasprendžiaamžinus būties klausimus, kokia gyvenimo prasmė, jei jos nėra – kamgyventi.Romano kompozicija pagrįsta retrospektyviu vaizdo kūrimu (praeitiesvaizdavimas,Garšvos vaikystė; jis užsibaigia dviejų savaičių senumo įvykiais).Vaizduojamasir veikėjo dabarties gyvenimas (dabarties veiksmas tęsiasi vieną pusdienįirnutrūksta kitos dienos rytą). Veiksmo erdvė uždara. Tai automatizuoto,susvetimėjusio pasaulio, nepilnavertės žmogaus būties simbolis (darbe –viešbučio keltuvo dėžutė, namuose – keturios kambario sienos). Laikasnurodomassmulkiai ir tiksliai – tai rodo veikėjo buvimo beprasmybę. Pasakotojasromanepsichologiškai artimas herojui, iš pasakojimo trečiuoju asmeniu pereinama įpirmąjį. Trečiasis asmuo skirtas epiškajam judėjimui erdvėje ir laikeperteikti,o pirmasis atskleidžia vidinę veiklą: mintis, jausmus, reakcijas, sąmonėssrautą, pasąmonės impulsus. Rašytojas lieka ištikimas pesimistinei gyvenimosampratai. Atsakymas į klausimą, kas yra gyvenimas, lieka nevienareikšmis.Žmogui lemta patirti viską. A.Škėmos herojus trokšta viso gyvenimo, teigiabūties pilnatvę. Tai idealūs siekimai. Juos sugriauna karas, Lietuvąištikusitragiška lemtis. Žmogus grąžinamas į laikus, kai jį valdo ne intelektas, oinstinktai. Jis priverstas kovoti už savo gyvybę (akmeniu užmušti kitąžmogų).“Balta drobulė” – autobiografinis romanas, atskleidęs sunkų, kupinąpraradimoskausmo paties autoriaus gyvenimą, emigranto dalią. Romanas skatinamąstyti,įpareigoja, ragina kovoti už geresnį pasaulį.

A.Škėmos novelės“Žilvinėėli” analizėŽmogui gyvenime yra duotas vienas pašaukimas – šioježemėje siekti ir kovoti už savo dvasinę tobulybę. Šis pašaukimas, nors iružbaigiamas amžinybėje, bet vykdomas šiame, ne tik laimės, džiaugsmo, betirkančios pasaulyje. Mes ne tik gyvename, mirštame, bet ir kenčiame. Daugeliobaisiausių dvasinių kančių priežastis esame patys žmonės, mūsų žiaurumas…Šidvasinė kančia ypač išryškėja išeivio iš Lietuvos A. Škėmos kūryboje.Būtent jiišugdė ir iškėlė rašytojo pašaukimą šioje žemėje. Tai atsispindi novelėje“Žilvinėėli”, kuri pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. AtsiduriameAmerikosdidmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a.katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čiavisiužsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas. Bet “jigyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos dvasiniampasauliuididmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo varganaegzistencija.A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius pateikia sąmonės irpasąmonėsprocesus, įvairias asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruožas).Vienatvėsproblema – svarbiausioji novelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapųvidinįmoters pasaulį. A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų,kurie gyvena skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje irpraeityje.Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulisvirstarealiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Tačiau grįžimas į Rojų –įpraeitį – yra neįmanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandėris suMefistofeliu: “Lėktuvai krinta, sprogsta bombos…”. Tokia šiurpi XX a.realybė –pragaras žemėje. Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, betpasaulisjau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus.Vėl,kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina,prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėtiKristūs”…

Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė/> Laisvė ir nepriklausomybėprasideda nuo žmogaus, nuo jo šeimos, namų,gimtojo krašto. Svarbiausias žmogaus egzistencijos veiksnys – tėvynė. Jeiiš josišguisi žmogų, suteiksi didžiausią sielos skausmą. Žmogus esantis toli nuotėvynės jaučia nesustabdomą trauką grįžti, nes tai esminis žmogausinstinktas –grįžti prie ištakų. A. Nyka- Niliūnas – “Žemės” poetas, kuris toliausiai užkitus “žemininkus” nuėjęs nuo pirmųjų poetinių atramų. A. Nyka-Niliūnoištikimybė gimtajai žemei prilyginama ištikimybei žodžiui. Šis poetassukūrėnaują poetinį santykį su tikrove, kurioje jaučiama nebūties trauka, gyvybėsišsekimo momentas, kalbėjimas apie pranykusius daiktus. Nebūties momentasNiliūno poezijoje yra toks stiprus ir savitas, kad iškyla klausimas, arpoetasmato tik mirties ženklus, ar ir jaučia artėjančią pabaigą. Poetui, kaip irlaisviems žemės paukščiams, atėjo niūriausias metų laikas – žiema. Išgimtosiospadangės juos veja šaltis, vėjas, tamsūs debesys. Padangės skrajūnams tekotrauktis iš gimtinės, kaip ir A. Nyka-Niliūnui. Jis, kaip tie paukščiai,išskleidė sparnus prieš baisiąją savo tėvynės žiemą, išvyko svetur,pasiimdamassavo gimtinės grožio atsiminimus, meilę tėvynei. Pirmasis poeto rinkinys“Praradimo simfonijos” išleistas 1946 m. Vakarų Vokietijoje. Ankstyvojojelyrikoje eilėraščio subjektas visa širdimi ilgisi realybės, todėl visussavoišgyvenimus perkelia į sapnų arba pasakų pasaulį. A. Nyka-Niliūnas Tėvynėspraradimo jausmą išreiškia sudėtingu praradimo simfonijos motyvu. Poetopoetinėpasaulėjauta neapsiriboja vien tikrove ar gimtąja žeme, bet prarasdamas

žemę,Niliūno poezijos žmogus praranda ir dar daugiau… Niliūnas kuria tokiąpoetinętikrovę, kurios lyg nėra, bet kuri yra taip trokštama, įsivaizduojamalaimėsšalis. Pačiame pirmajame A. Nykos-Niliūno rinkinyje atsiranda stebuklingosšalies – Eldorado įvaizdis.

Juozo Grušo dramos “HerkusMantas” analizėJ.Grušas siekė sukurti apibendrintą epochos, tautos iržmogaus paveikslą. Amžinas problemas jis sprendžia, siekdamas parodytiasmenybėsdvasią, jos konfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtisir josatskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais. “Herkus Mantas” – taipirmasisJ.Grušo istorinis veikalas. J.Grušo dramos veikalai pagal tematines,problemines, ir žanrines ypatybes gali būti skirstomi į tragikomedijas iristorines tragedijas. ,,Herkus Mantas” – istorinė tragedija. Šioje dramojevaizduojama prūsų kova už savo tėvynės laisvę. Šio veikalo pagrindas yrakonfliktas, užsimezgęs tarp prūsų ir kryžiuočių, pagonybės irkrikščionybės.Didelį vaidmenį šiame sukilime vaidina Mantas. Savo protu jis pranokstaamžių,kuriame jis gyvena bei savo gentainius. J.Grušo veikalas grindžiamasHerkausManto asmenybės drama. Herkus Mantas – prūsų tautos vadas. Svarbiausias jobruožas yra humanizmas. Šiuo bruožu jis ir skiriasi iš kitų prūsų. Mantassupranta, kad žmonių žudymas yra betikslis. Jis deda visas pastangas, kadirkiti žmonės tai suprastų. Tačiau tai sukelia jo pavaldinių nepasitikėjimą.Jiemano, kad vadas nori kryžiuočius užstoti, apginti. Mantas visą savogyvenimąatidavė Prūsijai. Herkus vardan Tėvynės išsižada ir savo asmeniniogyvenimo. Jistvirtai tiki Prūsijos didžia ateitimi. Mantas nesutinka su tuo, kad galibūtižmonių nelygybė. Jis tam priešinasi ir stengiasi ją pašalinti iš prūsųkariųtarpo. Herkus priešinasi prūsų fanatizmui ir žiaurumui. SudeginusHirchalsą,susvyruoja Manto tikėjimas žmogumi. Mantas gina kiekvieno žmogaus teisę įlaimę.Herkus taip pat nori turėti teisę į laimingą asmeninį gyvenimą.PasipriešinusManto vedyboms su Kristina, jis daug svarsto: mirti už Tėvynę, ar mirti užlaimę, būti žmogumi, ar būti didvyriu. Prūsų vadas tvirtai laikosi savoįsitikinimų ir nenori niekam nusileisti. Jis simbolizuoja visos prūsųtautoslikimą. Herkus Mantas – tragiškas herojus, nes siekia nepasiekiamo – vedamažą,vienišą, pasimetusią tautą prieš europinę kryžiuočių galybę. Ši drama įdomiiršiandieniam skaitytojui, nes Lietuvos likimas galėjo būti panašus įPrūsijos.Autorius sako, kad jokia kaina už laisvę nėra per didelė, jokiakovojančiųjųauka negali būti beprasmė.

Janinos Degutytėseilėraščio“Antigonė” analizėDievas apdovanojo žmogų, savo kūrinį, laisvavalia ir įpareigojo tęsti jo kūrybą. Laisvė yra mylinčio ir pasitikinčioDievodovana jam, o blogis ir kančia atsiranda tada, kai nemokame šia dovanatinkamainaudotis. Žmogus nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad jis jaučia ne tik fizinę, betirdvasinę kančią. Ji gali būti ne tik skausminga, tačiau ir grūdinanti,taurinanti, nuskaidrinanti, kūrybinga. Tad poetės J. Degutytės išgyventaskatarsis iškėlė ją į gilesnio mąstymo ir brandžios kūrybos pasaulį.Eilėraščiuose iškyla aukščiausia laimė ir giliausias skausmas. Gilinimasisįžmogaus jausmus atskleidžia poetės humanistinę pasaulėžiūrą (požiūris įbūtiesvisumą ir joje žmogui tenkančią padėtį bei paskirtį). Šios idėjos leidoplėtotisintelektualiajai kūrybai, kuri leido lietis lyrikai – žmogaus dvasiniamsrūpesčiams, laiko problemoms ir klausimams. Poezijoje sprendžiami būtiesklausimai, mąstoma apie žmogaus gyvenimo prasmę, remiamasi liaudies kūrybosišmintimi, istorija. J.Degutytei svarbios tikros meilės, ištikimybės,tiesostemos. Ji – išpažintinės – impresionistinės lyrikos kūrėja. Jos gamtospasaulisatviras, nepridengtas, dramatiškas. Jame žmogus susilieja su gamta, gamtojejisnesijaučia vienišas, nejaučia baimės.Eilėraštis “Antigonė” sukurtasantikos mito apie Antigonę pagrindu, kuris iškelia meilės, ištikimybėstemas.Antigonė – moteris, kurios meilė broliams buvo stipresnė už visusdraudimus. Ji– meilės, grožio įsikūnijimas, ji nemirtinga, nes meilė amžina. Antigonė –stipri, drąsi, ryžtinga, o kartu jautri, mylinti. Ji saugo tas vertybes,kuriasne žmogus, o dievai davė. Antigonės paveiksle randama įprasminta idėja –žmogusturi būti gražus, didingas savo siela, tada žavi mus ir jo kūno grožis. TadAntigonė ir yra gražiausias žmogus tragedijoje, nes laikėsi amžinų, dievųnustatytų papročių ir įstatymų. Ji gimusi mylėti ir kitus to moko, Antigonėvadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais: saugo protėviųmoralėsnuostatus – draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo normoms./>Kūrinys pradedamas atsisveikinimu su tai, kas jos laukė ateityje.Kreipimusiį būsiančio laiko veikėjus. Išsiskyrimas su laukiančiais, gražiausiaisgyvenimodžiaugsmais. Vidiniu monologu išaukštinamas stipriausias jausmas- meilė.Antigonę meilė atvedė į pasaulį, ji ir išves. Meilė broliams, žuvusiemsmūšiolauke. Meilė abiem, nepaisant jų praeities veiksmų. Paskutinėje akimirkojeišliko virpančio “paryčio gūsis”, parodantis užgęstančios gyvybėsvirpėjimą.Nebaigtą, daugtaškiu nukirptą mintį pratęsia atsisveikinimo pabaigojeįžiebtaviltis- “aš sugrįšiu”, kurią, antrame posmelyje, sutvirtina dar didesnisryžtasir įsipareigojimas: “aš tūkstantį kartų grįšiu”. Ir vienintelė priežastis:“pusiaunakčiais laidoti brolių. Čia atsiskleidžia didžiausias Antigonėspasiaukojimas broliams. Jai teks eiti per “ugniavietes”, “smėlį raudoną”,“lietaus pritvinkusį molį”. Tačiau tai tik sustiprina jos ryžtą, kurispakartojamas: “grįšiu”. Iš ėjimo aplinkybių sužinome jos kilnių siekiųpaprastumą: “aš eisiu basa. Mano rankos beginklės ir tuščios”. Bet tikbeginklisžmogus visagalis. Jam nesutrukdo jokie įstatymai. Antigonei nesvarbūs jokiekeiksmai, aplinkinių abejingumas, pečių gūžčiojimas ar teisimas. Iš antrojoposmelio sužinojome, jog ji tūkstantį kartų grįš, o iš paskutiniojoposmelio,kad ją tūkstantį kartų teis. Antigonei niekas nesvarbu. Kaip ir pirmojo

posmeliotiesa apie meilės vaidmenį Antigonės gyvenime, taip ir teiginys, esantiseilėraščio pabaigoje, jog jos “nuteisti negali” yra tvirti ir nepaneigiami.Pabrėžiama beginklės Antigonės galybė ir nepažeidžiamumas prieš bet kokiusįstatymus, baisiausias bausmes. Paryškinamas ėjimas. Nesibaigiantis ėjimas,“”kaip vaiduoklio”, per “žemę sūrią”. Sūrumas, druska – antikos mitųįvaizdžiai,stiprinantys žmogaus siekius, valią, kontrastas stipriems jo jausmams.Eilėraštis pabaigiamas mintim, jog nėra jėgos sulaikančios “eiti per žemę”laidoti brolių…Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė/> B.Radzevičius – didžiuliotalento rašytojas, kurio modernioji proza atvira,nuoširdi. Ji primena išpažinčių dienoraštį, atsiminimus, memuarus. VisaBroniausRadzevičiaus kūryba – tai glaustų, ryškių, aiškių novelių, apysakų, romanųvisuma, kurioje atsispindi nuotaikų, minčių, vaizdų, laikų žaismas,atskleidžiantis didžiulį, neeilinį B. Radzevičiaus talentą. Josenepastebimai“įsikeli” į kūrinio aplinką, matai namų buitį, ryškias detales, suvoki jųprasmęir reikšmę, jauti tvyrančią nuotaiką, stebi visus veiksmus (kaip “žemėskeleivis”), kurie slinkdami sukuria, suteikia vis kitokį kūrinio atspalvį,toną,vaizdą. Rašytojo kūryboje tikrovės pasaulis sudvasintas, jis siekiaprasismelktiį aplinkos gelmę, pajusti, kas yra tikra, žmogiška, dvasinga, o kas ne. Taiišskirtinai sudvasinta proza. Joje pastebimas gilinimasis į žmogausdvasinesproblemas, jų reikšmę ir pasekmes. Visa tai duoda pradžią mąstymui, minčiųplėtojimui, analizavimui, kurios kyla čia pat, mumyse. B. Radzevičiausnovelė“Naktį…” mus sudomina nebaigtu pavadinimu. Jame esantis daugtaškis suteikiapaslaptingumo, mistiškumo, nežinomybės, kuri mus lydi visame kūrinyje. Taipagrindinė kūrinio detalė, nuolatos pasikartojanti kūrinyje iki pačiospabaigosir suskambanti liūdna, minorine gaida. Pirmieji teksto ženklai parodonovelėsparos laiką – naktis. Naktis yra toks metas, kada įvyksta visi svarbiausigyvenimo įvykiai, užklumpa šeimos nelaimės: “kai ji nė šaukti nedrįso, –visamemieste sklido aimanos, – vaikas atėjo į pasaulį”, “traukinio ratųsutraiškytąatnešė jos vyrą”, “ji pastebėjo, kad sūnus neprimato kairiąja akim”,“numirė josdraugė Karolina”, “jai pranešė, kad jos sūnus iššoko iš ketvirto aukštobalkono”…Pirmosios novelės eilutės atskleidžia motinos nerimą, rūpestį,nežinomybę, kuri išryškėja jos veiksmais: “Jau kelintą kartą ji ropščiasiišplačios aukštos senobiškos lovos, stoviniuoja prie lango, paskui pasiimašaukštelį ir geria valerijonų lašus…”. Langas jungia ramią namų erdvę sušalta,nykia miesto erdve. Čia iškyla kūrinio problematika, jos subtilybės. Motinąkankina retorinis klausimas sūnui. Kuris susikaupia mintyse: “Kodėl tusenosmotinos taip negaili?”. Kūrinio pasakotojas neutralus, nevisažinis, nėra irkūrinio lėmėjas. Jis norėtų jai padėti, bet jam kelią užstoja nežinomybė.Didžioji dalis – pasakojimas. Maža ir dialogų. Jie trumpi, lakoniški. Todėlvisąnovelės esmę perteikia pasakotojas. Įvykiai atpasakoti nenuoseklia tvarka,todėlvyksta nuolatinė laikų kaita. Novelė susideda iš mažų segmentų, kuriųturinysšokinėja kaip ir laikas, erdvė. Lėmėjas neaiškus, nenuspėjamas,paslaptingas –tai žmogaus likimas. Motinos dvasinių vertybių visuma susideda iš jausmų,meilėssūnui: “Aš jį labai mylėjau”.Teksto pradžia – tamsos, negandų, naktiespradžia, kuri tęsiasi visą novelę. Tik pabaigoje nuotaika šiek tiekpraskaidrėjamotinos viltim, tikėjimu, kad sūnus praregės ir “ims beprotiškai kūkčioti,šnibždėdamas: Mama, kaip aš negalėjau matyti tavo šviesos?”. Nors viskas,kasgalėjo nutikti, jau įvyko, tačiau motina ateinančios nakties laukia subaime,nerimu. Jos sielvarto nesušildo nei “Spindinti saulė”- viduje klestiblogis,“krečia šaltis”. “Naktį…” visada buvo motinos laukimas. Tik kas dabar bus,“kainebėra ko laukti…”?

Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio“Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizėMarcelijaus Martinaičiokūryba yra įdomi, keista, pilna visokiausių rašymo įvairovių, stilių,netikėtųminčių šuolių, kurios suteikia naujų nuotaikų, minčių, prasmių kūriniui.Poetopamatyti vaizdai, veiksmai, praeitis ir dabartis, lietuvių literatūra irtautosaka perpinama į naujas, literatūros meno kryptis. Jos MarcelijausMartinaičio kūrybą nuspalvina modernizmo atspalviu, suteikia absurdiškumo,ironijos, pašiepimo. Tačiau poetas per daug nenutolsta nuo žemdirbiškospasaulėjautos, kuri išsiveržia gimtų laukų vaizdais, ilgu duonos “keliulinkstalo”, namų aplinkos atsiminimais, senelės darbais, vaikystės nuotaikom irašaromis, kurios žmogų lydi visą gyvenimą, kaskart įgaudamos vis kitokįatspalvį, toną, reikšmę, išraišką. Metų laikus, saulę, dangų ir vėją poetasįpina į savo kūrybos raštus, kuriuose jie įgauna visai kitokią,išraiškingesnęreikšmę. Šių raštų visuma sukuria nepakartojamą M. Martinaičio vidinį,savitąpoetinį pasaulį, kuriame gali grįžti į praeitį ar stebėti šiandienos tėkmę.Eilėraščiuose viskas pažįstama, bet kartu ir nauja, netikėta. Poeto kūrybamusžavimi savo atvirumu praeičiai ir dabarčiai, todėl turi didelę trauką./>Ašara – tai išraiškos priemonė, jausmų, emocijų atspindys. Vidinio pasaulionepamatysi, neįsitikinsi jo tikrumu, skaistumu, tačiau ašara jį paverčiamatomu,apčiuopiamu, realiu. Ji eilėraštyje aukštinama, sugyvinama(personifikuojama).Tai pagrindinis kūrinio objektas, kuris aprašomas visame eilėraštyje. Į jąkreipiamasi asmeniškai. Kreipinys “tu” kartu parodo ir ašaros paprastumą.Prašoma dar “nenusirist į smėlį”. Prašoma dėl to, kad jos dar “neužkastų”.Taiparodo lyrinio subjekto prisirišimą, artumą jai. Pirmasis posmelisnetradicinis,trijų eilučių, tačiau įžanga į eilėraščio turininio dėstymą aiški,konkreti.Vėliau lyrinis “aš” prašo ašaros nepalikti “namų, senelės akinių, atminimųužstalėj, rožančiaus, žemės nepabaigiamų darbų”. Tai svarbiausi jo daiktai,kurie sukelia prisiminimus. Jų visuma atskleidžia namų erdvę. Ji jauki,šilta,nukelianti į praeitį. “Žemės nepabaigiami darbai” – mieli rūpesčiai. Jie

leidžiapajusti gyvybę, kylančią iš žemės, prisidėti prie jos dygimo, augimo.Liepimaspasivyti “išeinančius”, “karštai išbučiuoti jų kojas” rodo ašarų svarbumą,jųsugyvinimą – tai eilėraštyje esanti personifikacija, o kojų išbučiavimasyratarsi meilės, atgailos ritualas. Jeigu antrajame posmelyje prisimenami“išeinantys”, tai trečiajame didžiausias dėmesys skiriamas vaikui: “Vaikonepalik, iš jo akių pėdsaką nuvesk jam iki žemės”. Tai MarcelijausMartinaičio“netikėtumas”. Prašymas “nuvesti pėdsaką iki žemės”- tarsi kūrimas likimo,ateities, gyvenimo, vilties. Ašara yra viltis, “vienintelis regėjimas”akliems.“Aklasis” – tai aklas fiziškai, tačiau stiprus vidiniu dvasiniu pasauliužmogus.Taip pat maldaujama “susimilti (pasigailėti) ant mūsų – ant luošų, antnelaimingų…”. “Luošieji”, “nelaimingi”- fiziškai, tačiau dvasiniamepasaulyjejie stiprūs. Ketvirtajame posmelyje lyrinis subjektas ašarą lygina su“gyvybe”,“vabalėliu”. Tai gamta. Ji taip pat beldžiasi į kiekvieno jausmus. Lyrinio“aš”prašo, kad ji neužšaltų “kaip eketė širdy”. ”Eketė širdy”- vienintelėneužakusiširdies atvirumo vieta, kuria dar galime sužadinti žmogaus jausmus, meilę.Esantis posmelio kontekstas leidžia tiksliai suprasti tikrąsiasžmogiškąsiasvertybes. Lyrinis subjektas, ašaros prašo pasitikt “ir didelį, ir mažą”. Jikaipberaščių “išmintis”- šilta. Šilta dvasiškai. Kūrinio laikas neįvardytas,nesašara aplanko visus, bet kuriuo metu. Paskutiniajame posmelyje jisugyvinama,išaukštinama, kad yra “greita”, kad “kiekvieną apeina, apvaikšto”.Jai visižmonės vienodi. Eilėraščio pabaigoje išryškėja kūrinio kulminacija –lyrinis“aš” pajunta, kad ašara eina per jo veidą, “lyg per sodą iškirstą”. Tailyriniosubjekto jausmų pabudimas, pakilimas į dvasinę aukštumą.

VandosJuknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizėVanda Juknaitė – rašytoja, kurinegali nutylėti šiandieninės visuomenės problemų, kurios ardo svarbiausiąvisuomeninį vienetą – šeimą. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad šeima yraankstesnė ir būtinesnė negu valstybė. Todėl jos vientisumas ir vidinėdvasinėharmonija – didžiausias žmonijos rūpestis. Vandos Juknaitės apysakoje“StikloŠalis” atskleidžiamos gyvenimo akimirkos šiandieninėje visuomenėje.Kūrinyjeišryškinamos paprastos detalės, kurios tiksliai atvaizduoja niūriąnuotaiką,tuštumą, nežinomybę, tvyrančią žemėje. Visa tai sukuria “Stiklo šalies”aplinką,kurioje žmogiškieji jausmai virpa kaip žvakė vėjyje. Šiame atšiauriamepasaulyjejausmų gaida neskamba lyriškai, o yra tiesi, trapi, dūžtanti bei neturintividinės šilumos, supratimo, meilės. Meilė – tai stipriausias jausmas, kurisšeimą sukuria laimingą, neišardomą. Todėl šeima – meilės bendruomenė. Deja,betne visada šeimą galime taip pavadinti. Vandos Juknaitės apysakoje “StikloŠalis”vaizduojamas moters – Motinos pasaulis bei įtaka jai. Šiame “Stiklopasaulyje”apsprendžiama viskas: net ir nekaltos, bejėgės gyvybės egzistencija.Šiapysakos dalis pradedama ankstyvu rytu, kai kalė atsivedė šuniukus: “Kalėatsivedė paryčiui, vaikų kambario spintoje”. Vaikų kambario spinta –jaukiausiavieta kalei. Ne dėl to, kad vaikai ją labiausiai mylėjo, bet kad ji patiturivaikus. Kiekvienai motinai vaikai svarbiausia, nes niekas kitas šiostrapiosgyvybės be jos neapsaugos. Žmogaus padėtas dubenėlis vandens reiškė gyvybę,kurios pradžia – rytas. Visa tai – gyvybės rūpinimasis, išlikimo sąlyga,kuriperaugo į priešingą reikšmę – mirtį. Kalės gnybštelėjimas į ranką – taipriešinimasis, kovojimas už savo vaikus. Kraujas pabrėžia gyvybės esmę, orankosmirties nešimą, nors jų funkcija visai kita. Jos turėtų būti šilumos,meilėsskleidėjos. Laikas segmentuose kinta su nuotaikomis. Gamta tarsi nujaučiatolesnę įvykių seką. Artėjant mirties šmėklai, grįžta naktis, tamsa –nelaimiųnešėja. Naktį ir vanduo pakeičia savo reikšmę – jis tampa žudymo įrankiu.Moteriai sunku žudyti šuniukus, nes jos prigimtis, inkstinktas – suteikti,saugoti gyvybę, o ne ją naikinti, nutraukti. Šios moters motiniški jausmaiužšalę, į ledą: šalti, be jokio atsako. “Stiklo šalis” ją užšaldė,persmelkėvisą kūną ir vidinį pasaulį. Atsiskleidžia pastangos pabėgti iš šiopasaulio,tačiau ir gamta paliesta blogio. Joje siautė vėjas, čežėjo palei sienągebeniųšakos, kurios buvo su pumpurais (gyvybe) – lapų motina. Bet ir tai motersnesujaudino. Ji galutinai nusprendė šuniukų likimą, nors pastarieji troškogyventi. Tačiau ir juos apėmė stiklo šalies sąstingis: “jie stingo”. Net irmažųgyvybių mirtis nepabudino motinos jausmų. Ir po mirties šuniukai buvoišniekinti: “…ir įdėjo į šiukšlių dėžę”. Erdvė, kaip ir laikas – kinta. Šiedalykai nujaučia ateinantį veiksmą ir į jį reaguoja. “Stiklo šalis” tarsinulemia kiekvieną žingsnį, kurio nepakeisi – tai kūrinio lėmėjas.