Analizės

11439 0

K Donelaitis “Metai”

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas.

Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būūrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”, “glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K. Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena neišmintingai.

Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duuoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus. Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų ve

erkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį, harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.

Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas. Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t

ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Iđminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?

Išmintis – patirties, supratimo arr mokslo turėjimas ir sugebėjimas taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems” būrams.

“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti “viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.

Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mė

ėgo dievobaimingai pamokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems būrams:

Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti. Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas. “Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba “ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis, moko juos saikingumo.

Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras. “Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam “kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek “razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.

Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” – bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar sa
amdiniai užsiprašo. Krizas skundžiasi: “.nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.

Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”

Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu – galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti, tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais, nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.

Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi gimsta lygūs, “.juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos “veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:

Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”, pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno ši
ilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai sumuštas:

Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to pasiekti neįmanoma.

K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema “Metuose”

K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.

Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias” apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”.

Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir puoselėjo lietuvių kalbą.

K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.

Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K. Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.

Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose, gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą. Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir grybavimas, taip pat riešutavimas.

Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.

Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą. Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie pat.

Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai, pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.

Kŕ vaizdavo K Donelaitis?

“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”.

Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.

“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.

Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras “gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:

“<.> šeimyną savo pabudint

Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”

Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus bažnyčioje.

Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės. Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai pasismagindavo.

Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius? Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus gerbdavo.

Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus, reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų. Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.

Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi. Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? ie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.

Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.

K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.

K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai – urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.

K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.

“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis – taip, kaip jis pats suprato.

K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.

Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl bus pavasaris. Vėl bus ta pati baudžiava. Vadinasi, viskas kartosis am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava – didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K. Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.

“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai, veicarai) su kuriais kartu tame pačiame krate po kolonizacijos gyveno lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹ prasmź. “Vy˛a” – i karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas, lietuviškumas, priešiškumas ponams.

K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.

Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto. Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio. Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, iskyrus ”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais.

“Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.: Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų. K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas. Nevienoda ir emocija.

Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikmingas ˛mogui, nuo jo visai nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis, pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.

“Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas, be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių: nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas.

Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis į viską žiūrįs.

Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.

“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.

K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau paraytos pasakėčios, yra baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K. Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.

Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio „Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.

Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai K.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantį baudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį į didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu: giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Nors giltinė mums ir asocijuojasi su baisia šmėkla, K.Donelaičiui tai paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštinti pievas” ir taip surinkti metų derlių.

K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai – „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenori dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės. Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis, praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. “Pernai [.] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučių pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius smerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę. K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir lauko darbų.

K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimas verda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną, važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas yra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėl tenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, bet ir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apie šiųmetinę šienapjūtę.

K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka. Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų (baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė, rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja ir personifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”, dalgiai – „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančių apibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”.

Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo baudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir šobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgi sulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia Plaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų.

Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autorius suskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbą šienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio „Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juose galime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo, saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti „kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.

Maironis – “Trakų pilis”

“Trakų pilies” žanras – eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozocija yra – aukštai, žemai. Laikas teka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis – garbinga, aukšta, valdovai – aukštūs, milžinai; žemai (dabartis), pilis – pelėsiai, kerpės nuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai – užmigdė kapai. Tai kas didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai, oratoriškai, iškilmingais žodžiais. Dabarties ženklas – kapai. Pamažu eilėraštyje ryškėja praeities – dabarties opozicija. Posmo intonacija banguojanti. Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmės motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės (amžiai bėga, bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis “aš” neatsiveria. Tik antro posmo pabaigoje užsiminta, kad griūvančios sienos “griaudina” jautrią širdį.

Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas – pilis. Adresantas kalba “mes” vardu. Posmą sudaro retoriniai sušukimai. Jaučiamos įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo – vien retoriniai sušukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas – “Vytauto didžio” amžius. Epitetai – garsi, brangi pabrėžia praėjusių laikų didybę, “aukštumą”.

MAIRONIS “IŠNYKSIU KAIP DŪMAS”

Eileraštis “išnyksiu kaip dūmas” pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliu susumąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokią “išnykimo” prasmę, atskleidžia vis naują vaizdą. Beabejo, elėraštis nenuteikia lindsmai. Perskaitęs jį nejučia ir pats pagalvoji, kad dada nors ir pats numirsi, išnyksi. Ir anksčiau ar vėliau būsi visai užmirštas. Iš tiesų – išnyksi “kaip dūmas”.

Eilėrastyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilerastyje kalba ir apie tolimą praeitį, ir apie ateitį. Nuo eilėraščio pradžios iki vidurio poetas kalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus, Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės “Kurims nebužilgo – kapai”. Tada Maironis pradeda rašyti apie ateitį apie kitus poetus kurie ateis po jo, kad jį užmirš. Kad žmonės kaip “bangos ant marių”- atsiranda, iškyla ir išnyksta. Ir taip be perstojo, be galo.

Eileraštis kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką.Nevenge Maironis ir kitų meninių priemonių.

Maironis

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.

Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.

Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų. Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią. Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora. Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.

Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus:

Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų” banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.

Tokį pat vertinantį poeto požiūrį išsako ir antrasis peizažo komponentas – girios, miškai. Girios – žalios, tamsios, galingos, plačiausios; čia ūžia, šlama, čia vėl “krūpčioja slaptingai”; tamsūs miškai dunkso, verkia ir gaudžia. Giria, miškas – ir Lietuvos galybės, ir jos skaudaus likimo, ir jos ištvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis:

Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”, kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją, atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą, papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:

Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų. Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia. Nemunas, “Vilija – mūsų upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta. Maironio peizaže auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė, putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip kraujo lašus”. Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas “nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.

Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris :

Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo dangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos “dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys – mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.

Maironio gamta nėra laukinė. Jo žemė žaliuoja ne tik giriomis, bet ir sodais, ant dirvų sužėlusiais rugiais, o iš žalumos stiebiasi Vilniaus rūmai, Trakų pilis, Kaunas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai, jaukiai glaudžiasi sodžiai ir sodybos. Maironio gamtoje skamba lietuviškas “brolių artojų” žodis, sesučių “graudžiai malonios dainos” , “tėvynės dainos auksinės”.

Gamtos vaizdai Maironiui yra žmogaus vidinio pasaulio – troškimų, vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniai jo sielos įvaizdžiai. Tai audringa, “išsisupus plačiai vakarų vilnimis” Baltija, siūbuojančios marės, verdą verpetai, griaunančios, kaukiančios audros ir viesulai. Visa tai suvokiama kaip vidinės jėgos, veržlumo, kūrybinių galių išraiška.

Idealai, aukšti siekimai išsakomi dangaus įvaizdžiu. Maironio dangus čia “rūsčiai aptemęs”, čia “nušvitęs žaibais”, čia vėl nusiblaivęs, kuriame “širdį vilioja” saulė; mėlynas, aukštas, tolimas pavasario dangus , kuriame sumirga “vakarinė žvaigždė”, “aušrinė žvaigždė”, aukštybių žvaigždė”. “žvaigždė sidabrinė”.

Maironio gamtos vaizdas atrodo visiems pažįstamas, savas, susietas su tokiais išgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas nebuvo radęs žodžių visam tam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to atrodo, kad jis prabilo už mus visus. Kalbėdami jo žodžiais, mes jaučiamės išsaką savo pačių žinojimą ir jautimą, kokia graži ir meilės verta yra gimtoji žemė ir koks širdį pakeliantis virš jos atsivėręs dangus.

Šatrijos Ragana (1877 – 1930)

Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškas gyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale.

Amžinos vertybės – menas, muzika, knygos,. Viena realybė jos gyvenime – žmogaus siela. Pats meistriškiausias apsakymas – “Dėl ko tavęs nėra?”

Apysaka “Sename dvare”

Pasakotojos sieloje išsakytas praradimo jausmas.

1.Pagrindinė veikėja – mamaitė. 2.Ji – dvaro ponia, 3-jų vaikelių motina, pavyzdinga, pareiginga žmona. 3.Vargšų globėja ir mokytoja. Subtilios dvasios moteris.

Apsakymas “Irkos tragedija”

1.Graži idėja: vaikas turi mylėti, būti mylimas ir reikalingas. 2. Psichologiškai įtikinamas Irkos paveikslas.3.Įdomi siužeto raida.

IRKA:Klusni dukra (74), mylinti tėvus (76, 78), jautri (80), ryžtinga (82), sumani (82, 84), drąsi (82, 84), mėgstanti svajoti (78), lakios vaizduotės (76), skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas (81, 86), mylinti gamtą (74), mylinti gyvūnus (78, 79), mandagi (77), siekianti kuo daugiau sužinoti ir išmokti (77), turinti savo pasaulį (75), tikinti (75), vieniša, nori artumo.

Kuo Šatrijos Ragana reikšminga lietuvių literatūrai?

1 Atskleidė dvaro gyvenimą. 2 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautos rūpesčius. 3.Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius. 4.Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę. 5.Jos kūryboje – savotiškai individualiai mąstančios moterys.6. Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogaus dvasią.7. Kuriamas psichologinis, bet ne išorinis pasaulis.

Vaiko pasaulis Satrijos Raganos kūryboje

Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis.

Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažos mergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi. Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius broliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvena vaikikomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama į fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų (prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga), tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai – kažkokio ypatingo, neįprasto grožio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugoti mamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretai įskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo šiltus namus, kuriuose šalia jos buvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir jos broliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo žmonėmis. Jie nebuvo vieniši.

Pagrindinė novelės problema – Irkos vienišumas. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama nesirūpina, negloboja savo mažutės, septynerių metų tesulaukusios dukrelės. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daug fantazuoja. Tiki nebūtais dalykais ir Irusia, tačiau jos tėtis neleidžia jai per toli nutolti nuo realaus pasaulio. Tačiau Irusia dar nenori tikėti, kad stebuklingasis pasakų pasaulis iš tiesų neegzistuoja. Irka į pasaulį žvelgia kitaip. Ji įsivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reiškiniai, elementai yra gyvi. Ji kalbasi su žvaigždelėmis, stebi saulutės namus, kalbasi su Džim. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Irka gyvena savo pasaulėlyje, kurį sudaro ji, lėlės ir žvaigždelės, ir jokio suaugusio žmogaus, todėl Irka, būdama naivi ir vaikiška, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yra vyresnė už Irką, dažnai elgiasi vaikiškiau nei septynerių metų mergytė. Irka turi suaugusiam žmogui būdingo užsispyrimo, ryžtingumo (viena ryžtasi važiuoti pas tėvelį į Kauną). Šatrijos Ragana vaizduoja, kaip iš atstumto, vienišo vaiko, turinčio kovoti su liūdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja “suaugęs vaikas”. Vaikas, negalintis rūpintis vien žaislais ir pasakomis, o turintis žvelgti kažkur daug giliau ir baugų, sudėtingą pasaulį vertinti nebe vaikiškomis akimis. Toks vaikas savo svarstymais, norais kartais atitolsta nuo tikrovės. Štai kodėl Šatrijos Raganos sukurtame pasaulyje labai ryški artumo tema. Irusiai, gyvenančiai su abiem tėvais, vis dėlto artimesnė už tėtį yra mama. Taip yra todėl, kad vaikus labiau prižiūri, jais labiau rūpinasi ir daugiau su jais praleidžia būtent ji. Todėl ir Irusia stengiasi, kad mama būtų laiminga, rokšta, kad ji visada būtų šalia. Smalsios vaiko akys daug ką pastebi, todėl Irusia suprato, kad tėvelis mamytę skaudina, jos nesupranta. Irusiai tėtis tampa daug tolimesnis už mamytę. Bet tai dar nereiškia, kad mergaitė tėvelio nemyli. Tik jai svarbesnė yra mama, nes ji daug trapesnė, pažeidžiamesnė nei tėtis. Irkos pasaulyje artumo tema daug ryškesnė. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todėl, kad mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Ir mergaitė įsivaizduoja, kad jeigu tėvelis būtų šalia, viskas būtų kitaip. Su tėveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis į gerąją pusę, todėl tėtis Irkai artimesnis nei mama. Tačiau artimiausia Irkai vis dėlto yra gamta: šunelis Džim, saulutė, žvaigždės. Taip yra todėl, kad mergaitė žymiai daugiau laiko praleidžia stebėdama gamtą, žaisdama su šuniuku bei lėlėmis nei bendraudama su mama ar tėčiu. Ir Irka labai daug žino apie gamtą: nuolatos bėga namo, kai saulutė eina į savo namelius; stebi žvaigždes, net turi savo mylimiausią žvaigždelę. Todėl gamta Irkai yra pati artimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad žlugo visos jos iliuzijos dėl tėvų susitaikymo, mergytei nuvykus į Kauną. Tada, kai Irka suprato, kad ji nereikalinga ir tėveliui, ją paguodė ne kas kitas, o ištikimasis Džim Taigi Šatrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelėje “Irkos tragedija” ir apysakoje “Sename dvare” labai skiriasi. Akivaizdu, kad mažam vaikui svarbiausias dalykas yra bendravimas su tėvais. Skirtingas tėvų požiūris į vaikus suformuoja skirtingus vaikų charakterius.

Satrijos Ragana “Irkos tragedija”

Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai žmogus dar nesuvokia daugelio dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Dažnai mane tiesiog nuteisdavo “amžinoji” mano mamos frazė: “ Kai būsi mano metų.” Bet, laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o suaugusiam neįmanoma suprasti mažo žmogaus.

Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką. Vieną iš itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana savo apsakyme “Irkos tragedija”. Tas žmogutis – tai septynerių metų mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žino leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo pradžioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai žmogaus, nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip našta šios dar gana jaunos moters gyvenime. Aš suprantu, galbūt ji troško kažko daugiau iš gyvenimo, bet nemanau, kad tai jai suteikia teisę pamiršti savo vaiką ir motinystės pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kuris Irkos mamai pasirodo svarbesnis už ją. Irka nenori ir pradžioje nesistengia susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskis pagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmu atrėžia: “tamsta neturi teisės. Tamsta – ne tėvelis.” Kad ir kaip mergaitė stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga meilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys žlunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad kada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio, grožio, santarvės egzistavimu. Pavelas Vožinovas yra pasakęs: “Kai visiškai sudūžta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą užima netikėjimas.” Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau pažeista. Be to, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodo tokie gremėzdiški ir grėsmingi, kaip pavojingi žvėrys, kuriuos matai tamsaus miško šešėliuose. Vaikus suaugę tampo lyg kokias marionetes. Irka pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. mamytė neateina palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti pasivaikščioti. “Nebemyli jos mamytė, nebemyli.” Vienintelė paguoda – jos gerasis draugas, ištikimasis šunelis Džimas, kuriam reikalinga Irkos meilė. Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo šis mažas žmogutis, ne vieną iš mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje. Tokiu atveju žmogus dažniausiai puola į paniką, pradeda blaškytis. Irka mąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. “Ji žino jau, ką padarysianti: ji važiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį, brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taip nepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli.” mergaitė ilgai nedvejoja, pasiima Džimą, “renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę” ir išeina su mintimi, kad “mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas, nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos. o gal ir verks.” Irkos laukia naujas smūgis, naujas nusivylimas.

Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia širdelę. Sutrypta paskutinė Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. “Ji žengė kelis žingsnius pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų.”

Satrijos Ragana

Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (“Margi paveikslėliai”, 1896; “Pirmas pasibučiavimas”,1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimo stilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi, perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos įprastos socialinio blogio istorijos. Čia intonuojamas žmogaus balsas ir išlaikoma tarminė fonetika. Bet stebėjimo laukas nėra platus. Aprašinėjimo stilistiką, negavusi tiršto detalių klodo ir nemaitinama socialinių kontrastų įtampos, lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojo pozicijoje Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigia jai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus.

Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – “Margi paveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę, bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė jos stilių, o pati blaškėsi. Apsakymas “Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytoja pasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskis tai supeikė, tadėl apsakyme “Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaip rašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą “Saulei nusileidžiant”. Apie 1900m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką “Viktutė” – stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinė svajonė – aukotis kitiems.

Apysakoje “Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti “absoliutiško atvirumo”, pasak autorė. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį.

Apysakoje “Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo “Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi į didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas, kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs “observacijos” objektai, o ne jų vidinio tapsmo akstinai. Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingus senojo dvaro tipažus, aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su skalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją. Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais, žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis.

Irkos tragedija – tai apysaka, kurioje vaizduojama 19a. pabaigos Lietuvos dvarininkija ir jos buitis. Apysakoje sprendžiamos žmonių tarpusavio santykiu problemos. Apysakos siužetą sudaro dvarininkų šeimos gyvenimas. Pagrindinis apysakos personažas – Irutės motina Marija – tauri romantikė, filantropė, gyvenanti muzikos ir literatūros pasaulyje, visur ieškanti aukštesnės prasmės, žmoniškumo, po išorine rimtimi slepianti ilgesį, nepasitenkinimą, gilią rezignaciją. Mamatė taip pat domisi lietuvių valstiečių gyvenimu, moko jų vaikus, skaito draudžiamą lietuvišką spaudą, šelpia neturtingas šeimas. Ji dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Jai svarbiausia – nesužaloti vaikų. Beveik visi kiti apysakos veikėjai priešpastatomi idealiam “mamatės” paveikslui. Jie pavaizduojami realistiškiau, kai kurie satyriški bei humoristiškai ir pasižymi tipiškais bruožais. Tokie yra Irutės tėvas Liudvikas, paskendęs ūkininkavimo reikaluose, jo sesuo Karusia bei jos vyras Valeslovas, Irutės dėdė Aleksandras ir jo žmona, muzikalusis Jonavičius, Kazimiero žmona bei kiti kaimo žmonės. Apsakymas “Irkos tragedija” laikomas geriausiu Šatrijos Raganos kūriniu, nes jame sprendžiamos šeimoje iškilusios problemos, aprašytos dvidešimto amžiaus pradžioje, yra labai svarbios ir aktualios ir šiais laikais.

Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorė pasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moralinio taurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačios autobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana – pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio naujų vaizdinės plastikos ir emocinės sugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikų kintamumui, dvasinei pilnatvei, žmogaus, kuris nebėra tik visuomeninių santykių produktas.

Žmogus Krėvės kūryboje

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.

Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net keršyti.

Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau man viso netekti ir gyvenimo podraug.”, – sako Kriviui Skirgaila. Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis, senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats. Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra pavaldūs net ir galingam valdovui.

Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą – Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.

Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypaš didžiulį džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.

Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.

Ţmogaus ir valdovo tragedija “Skirgailoje”

V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.

“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.

Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta”.

Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.

Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis – švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį, beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo žmogiška siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.

Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.

“Skirgailos konfliktas”

V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę, sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas. Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai.

Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų.

Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį. Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas, kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha, nepamiršusi senosios.

Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

Raganius Gugis – laimingas charakteris

Vinco Krėvės apysaka “Raganius” – tai tarsi santrauka visų jo kūrinių, nagrinėjančių lietuvio nacionalinio charakterio bruožus. “Raganius” – puikus šešių novelių rinkinys.

Kazys Gugis – kaimo skerdžius, tikras senosios pasaulėžiūros šešėlis, vis dar slankiojantis po kaimus, skleisdamas senąją išmintį, sukauptą per ilgus metus. Gugį galima pavadinti senosios, pagoniškos Lietuvos siela: visada duos gerą patarimą, niekada neapgaus, nesumeluos. Nors kaimo gyvenime Gugis nėra autoritetas, bet sunkią minutę ne vienas prašo Gugio patarimo, juk jis “raganius”, o raganius kilęs nuo žodžio regėti, todėl žmonės nors ir kritikuodami, bet laikosi Gugio patarimų, o ką “gali žinot”. Galbūt jis su velniu susidėjęs ! Ne kartą Gugis klausėsi tokių kalbų, bet jis tik juokėsi iš jų. Joks jis raganius, jei gerai pažindamas gyvenimo subtilybes, žmogaus psichologiją, atspėdavo žmogaus ateitį ar paprasčiausiai nusakydavo kitos dienos orą, tai tik iš gilios patirties, išminties, kurios sėmėsi iš savo senelių ir prosenelių. Gugis niekada nesivaikė materialinių vertybių. Ganydavo gyvulėlius ir jam to pakakdavo. “O ko gali žmogui daugiau reikėt.” Dažniausiai pavalgęs, o jei liko pinigų nuo maisto, tai ir taurelę išlenkęs, linksmas traukdavo per kaimą. Gugis gyveno šia diena. Negalvojo apie ateitį, ką veiks rytoj. O kam sukti galvą dėl rytdienos, jei šiandien jam gera. Išlenkė taurelę, pėdina per kaimą įvairias dainas traukdamas, visus linksmindamas. Kartais jaunimo prispirtas ir smuikele pagrieždavo. Skerdžiui gera, jei ir kitiems gera. Niekada Gugis nelinkėjo žmogui blogio, jo kredo daryti kitiems gera. Kodėl napadėjus žmogui, jie dar jėgų ir proto turi ?

Gugis visada būdavo linksmas, net kai jį kritikuodavo ar užsipuldavo dėl dievobaimingumo, girtuokliavimo. Paprastai jis atšaudavo kokį nors sąmojį. Iš šių ginčų žmonės dažniausiai likdavo nieko nepešę. Raganiui Gugiui ir girtuokliavimas nebuvo nuodėmė. O kodėl tai turėtų būti nuodėmė, jei jis Dievulio niekada nepamiršdavo (net ir taurelę rankoj laikydamas jį garbindavo)? Gugis visuomet būdavo linksmas. Kodėl jis turėtų liūdėt? Juk nieko jam netrūkdavo, niekam jis bloga nebuvo padaręs, o jei padarė, tai tikrai to nenorėdamas. Gugis greit užmiršdavo jį įskaudinusius, jam nusikaltusius. Nemokėjo jis netgi pykt, todėl nepyko. Juk pyktis ir kerštas niekada nebūna gėrio priežąstis. Skerdžiaus Gugio širdyje niekada nebuvo vietos pykčiui, blogiui ir liūdesiui. Gugis visada stengėsi būti žmonių būryje. Jis mylėjo gyvenimą, mylėjo žmones, pasaulį, gamtą. Nors raganius nebuvo visuomenės žmogus, bet be šios jis ir negalėtų egzistuoti. Jis stipraus charakterio, nepriima to, kas svetima, šalinasi nežinomų dalykų, bet visada žmonių apsuptyje. Nors žmogaus vertinimo kriterijus, pažiūros yra tikrai pasikeitę, tačiau Skerdžiui tai nerūpi, jis eina savo keliu, neseka paskui. Skerdžius netgi nesidomi tuo, kuo domisi dabartinis kaimas, jam nelabai aktualios jų problemos. Juk jis – paprasčiausias gamtos vaikas. Jis niekada nereikalavo iš gyvenimo neįmanomo. Pavalgiau, išgėriau ir gerai. Niekada nieko Gugiui netrūksta, o jei ir pritrūko, tai argi dabar čia liūdėsi, kai širdy gera ir linksma. Jo dvasinis pasaulis daug platesnis, nei atrodo kaimo žmonėms. Jo protas sukaupęs senąją patirtį, bet jos jis neslepia. Gugis šiek tiek gaila, kad žmogus užsimiršo, jog paleido vėjais tėvų žinias, patirtį. Skerdžiui nėra laiko gailėtis ar laukti mirties. Būdamas labai senas, jis netgi negalvoja apie mirtį. Gyvenimo džiaugsmas, laimė, kurią jis buvo susikūręs, užgožia mirties baimę.

Gugis netgi numiręs nepasikeičia: visada pasitiki savimi, savo sąmoju, žodžio galia. Žinios, kurias jis buvo sukaupęs, iškėlė jį aukščiau visų. Jis įvertino gyvenimo kainą, matė patį gyvenimą ir girdėjo daugiau nei kiti. Tai buvo jo pranašumas. Galbūt jam buvo lemta gimti laimingu žmogumi, o gal paprasčiausiai jis mokėjo džiaugtis tuo, ką turėjo.

KODĖL V.KRĖVĖ SIMPATIZAVO SENIEMS ŽMONĖMS?

V.Krėvė apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” pavaizdavo XIXa. pabaigos – XXa. pradžios ūkininkų gyvenimą Lietuvos kaime. Rašytojas su didžiu talentu atskleidžia jų rūpesčius, išgyvenimus, darbus, apmąstymus. Viename apsakyme mes sutinkame seną žydą Kušlių, besistengiantį kuo pelningiau parduoti savo silkes, kitame – mažąjį Antanuką, smalsiai klausinėjantį mielosios senelės apie jį supantį pasaulį, tokį keistą ir nepažįstamą. Tačiau ypač mėgstami V.Krėvės personažai – seni žmonės.

Rašytojas supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą. Štai apsakyme “Bedievis” V.Krėvė atskleidžia Vainoriaus, praminto kaimo filosofu, apmąstymus, išgyvenimus, troškimus. Šis žilas kaip obelis senelis, net neatmenantis savo nugyvetų metų skaičiaus, yra daug jautresnis ir tauresnis už jaunus kaimo vyrus. Jis sugeba pajusti menkiausio vėjelio dvelkimą, išgirsti laibiųjų smilgų šnarėjimą, suprasti mažų paukštelių giesmininkų kalbą. Rašytojas suvokia, kad ir Vainoriaus tikėjimas yra daug gilesnis ir stipresnis negu jaunosios kartos. Senasis filosofas mano, kad “pragaras ten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogus skursta.”

V.Krėvė su didele pagarba ir švelnia meile vaizduoja senas bobules, plušančias, skubančias, laikančias ant savo silpnų pečių visą namų ruošos naštą, pro darbus šviesios dienos nematančias. Apsakyme “Antanuko rytas” rašytojas atskleidžia Antanuko senelės begalinę meilę savo anūkui, jos rūpesčius, namų apyvokos darbus, ypatingai turtingą vidinį pasaulį. Ši bobulė moko savo mylimą anūkėlį gerumo, paklusnumo, mandagumo, pamaldumo. Ji atsako į kiekvieną smalsaus Antanuko klausimą. O kiek įvairiausių pasakų sugeba paporinti ši senolė!

Ne mažiau turtingas savo dvasios lobiais yra apsakymo “Skerdžius” pagrindinis veikėjas skerdžius Lapinas. V.Krėvė su didele simpatija atskleidžia Lapino apmąstymus, išgyvenimus. Skerdžius – gamtos sūnus. Nukirsti medį jam atrodo toks pats sunkus nusikaltimas, kaip nužudyti žmogų. Pamatęs Grainio nukirstą liepą, jis ilgai negali atsipeikėti, tik skausmingai sudejuoja. V.Krėvė pabrėžia, kad senosios liepos sunaikinimas taip paveikia Lapiną, kuris buvo tarsi širdimi suaugęs su šiuo didžiuoju medžiu, jog skerdžiui gyvenimas netenka prasmės. Ir Lapinas, apimtas gilios nevilties, mano, kad “mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!”

Nepaprastai talentingai V.Krėvė apsakyme “Bobulės vargai” pavaizdavo senosios bubulės rūpesčius ir nesibaigiančius darbus vasaros metu. Senutė pluša nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, tvarko, plauna, šluoja, prižiūri gyvulius, ramina mažuosius neklaužadas, sukasi po trobą tarsi voverė rate. Rašytojas kupinas nuoširdžios užuojautos šiai darbščiajai moterėlei. Jau apsakymo pradžioje V.Krėvė sunkiai atsidūsta, sakydamas, kad “vargo šitos bobulės namie būdamos – kaip pragare!”

Apsakyme “Raganius” rašytojas vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau, nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad Gugis yra daug geresnis ir tauresnis už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką Kukį. Jis savo iškalbingumu net pasiekia, kad būtų įleistas dangun. Čia rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies gerumą: skerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors šis ne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas skriaudas, nes “jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.”

Taigi V.Krėvė savo apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerus žmones. Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaus tikėjimo prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį.

V Kreve “GALVAŢUDYS”

Novelė sudaryta iš 3 dalių. Pirmoje ir antroje dalyje veiksmo laikas apima vieną dieną. Jis nurodytas jau pačiame pirmame sakinyje – tai vasaros metas. Novelės ekspozicijoje nurodyta ir veiksmo vieta – pamiškė. Susipažįstame su dviem veikėjais – Žvairių Petriuku ir Juknių Miku, ganančiais kiaules. Veiksmo užuomazga – įpykusio Pliaugos pasirodymas pamiškėje. Ir štai pirmas įvykis: Pliauga sušeria botagu užsisvajojusiems piemenukams už tai, kad jie praganė Kalpoko kiaulę, kuri iškniso bulves. V.Krėvė parodo, kaip vieno žmogaus pyktis iššaukia ir kito pyktį. Petriukas už patirtą skriaudą pasiryžta atkeršyti Kalpoko Žvinei, kuri nuolat pridaro piemenukams rūpesčių. Jis prisideda kišenes akmenų ir sviedžia vieną į kiaulę, kuri ramiai triauškia bulves. Žvinė nė nekriuktelėjusi griuvo ant šono ir nekrustelėjo, kai Petriukas ją čaižė botagu. Tačiau netrukus jo pyktį pakeičia išgąstis. Supranta, užmušęs kiaulę. Štai čia ir paaiškėja, kodėl novelė pavadinta “Galvažudys.” Juolab, kad ir bobulė, kuriai piemenukas pasiguodžia, pavadina jį galvažudžiu. Toliau svarbiausi novelės įvykiai yra tokie: bobulė, nenorėdama netekti piemens, pataria Petriukui prigrąsyti Miką, kad jis nesakytų, kas užmušė kiaulę, tačiau Mikas neiškenčia ir tą pačią dieną išplepa Kalpokienei, o įtūžęs Kalpokas ateina pas Žvairius skųsti piemenį ir ruošiasi jį prilupti. Tačiau bobulė gelbsti savo piemenuką ir prašo jo negąsdinti. Visą vasarą Petriukas bėga nuo Kalpoko keršto. Tokie įvykiai buvo I ir II dalysje. III dalis pradedama rudens peizažu. Čia matome Kalpoką, einantį mišku per lietų ir apmąstantį savo sunkią ūkininko dalią. Lietinga, niūri diena, tokios pat graudžios ir Kalpoko mintys. Ir štai kūrinio kulminacija – jis pamato Petriuką, užsiglaudusį už pušelės. Tačiau kaip nekeista, pykčio mažajam galvažudţiui Kalpokas jau nejaučia ir netgi norėtų, kad Petriukas, kaip visada, nuo jo pabėgtų. Bet vaikas nebėga, nors ir girdi ūkininko kosčiojimą. Pasirodo, piemenukas verkia užmuštos Žvinės ir žada atsilyginti Kalpokui, bet šis paglosto ir nuramina sulytą piemenuką. Taigi atomazga visai netikėta – du priešai susitaiko rudenėjančiame miške. Gamta paveikia jų jausmus, daro juos geresniais. Kaip matome, novelėje didelis vaidmuo tenka gamtos peizažui. Pirmoje dalyje, paveikti vasaros peizažo, peimenukai svajoja ir fantazuoja apie miškinius, laumes, antroje dalyje, po lietaus, nusigiedrijus, pakvipus orui, Petriukas atleidžia Mikui išdavystę, o trečiojoje – nei Kalpoko, nei Petriuko širdyje nelieka pykčio, nes taip juos paveikia rudeninis miškas. Novelės kalba vaizdinga, paprasta, atrodo, kad pasakoja apie tai, kas vyksta. Dzūkijos kaimo rašytojas meistriškai atskleidžia tiek Petriuko, tiek Miko, tiek bobulės, tiek Kalpoko psichologiją. Šioje novelėje, kaip ir kituose V.Krėvės kūriniuose matome, kad liaudies žmogus nėra blogas, glaudžiai susijęs su gamta, turi daugybę rūpesčių, darbų ir vargų, tačiau tai neužstelbia jo prigimties gerumo. “Galvažudyje” keliama ne blogio, o kaltės problema, nes kaltę gali suvokti tik jautrios sielos žmogus. Pro grubų buities luobą sklinda nuoširdus jautrumas – didelė dovana žmonių gyvenime. Netikėta apsakymo pabaiga – susitaikymas, dovanojimas – išryškina tas vidines žmonių galias, kurias išjudino pirmas jų gyvenime toks rimtas moralinis kazusas.

SILKĖS

Kušlius – užuojautą keliantis žmogus. Santykiai su juo tarsi patikrina kitus veikėjus. Nuoširdus Kušliaus gailėjimasis, kaip būtinos pagarbos reiškimas, vienintelė galima moralinė norma – tai Gerdvilienės ir jos dukros požiūris, moralės norma. Kitaip su piemeniu ir samdine. V.Krėvė parodo miegančią jų sąžinę. Šie veikėjai nekelia sau moralinio klausimo, kaip reikia elgtis. Kaip pasiteisinimą meta religinį pasiaiškinimą, primityvius fanatiškus prietarus. V.Krėvė nori parodyti, kad jų sąžinė dar kruta. Geriausia tam priemonė – sapnas. Marcelė sapne jaučia gėdą dėl purvinų drabužių, dėl pavogtų silkių. Iš baimės gimsta noras atitaisyti skriaudą. Ji nesupranta, kad tai yra vidinė kova pasąmonėje, viską perkelia į matomą išorinį pasaulį (žegnoja savo kambarį). Širdy ji nėra labai bloga, nes nori padėti Kušliui, kad ir apvogdama šeimininkę, nors ir pati to nesuprato. Pragaras jai išoriškas veiksnys, ji jo bijo, bet giliai nieko nesupranta. V.Krėvei krikščionybė nepriimtina, nes liaudis jos nesuvokia.

BOBULĖS VARGAI

Bobulės darbai yra grynai fiziniai, net vaikų žiūrėjimas. Jos darbai užgožia moralines, dvasines vertybes, nes jai nėra kada. Ant vaikų ji pyksta, bara juos, varo nuo savęs. Ji norėtų dvasinio pasaulio.

BEDIEVIS

Vainoros filosofiją suformavo jo požiūris į gamtą, jos stebėjimas, gyvybės matymas joje. Filosofija yra iš džiaugimosi gyvenimu, nes šis pasaulis yra vienas, jis juo dar neatsidžiaugė, todėl nenori mirti, nors mirties ir nebijo. Filosofijos pagrindas – gamtos sudvasinimas, gyvybės gerbimas, gero darymas, žmogaus kaip asmenybės gynimas, jis nemėgsta religijos, nes ji žemina žmogų, nevertina jo proto, patirties. Vainorus pragarą supranta ten, kur žmogui blogai, kur jis vargsta, skursta, kur skausmas, sopuliai – t.y. čia, žemėje. V.Krėvė savo apsakymuose nori atskleisti, kad žmogui būtina turėti mitologinius viazdinius. Ir Krėvė, ir Vainorus gina gyvybę, pagrindinis principas gyvenime – neatimk kitam gyvybės. Didžiausia palaima – dvasios ramybė ir harmonija. Apsakymuose nėra ateities perspektyvų, siekiama socialinio teisingumo. V.Krėvė nori pasakyti, kad teisybės ieškojimas ir siekimas socialinio teisingumo užkerta žmogui kelią į tobulėjimą.

SKERDŽIUS

Jo mirtį lemia supratimas, kad yra nereikalingas, svetimas šiame pasaulyje, liepos nukirtimas – Lapinas susiejo savo gyvenimą su medžiu ir tai tapo realybe. Parodo, kad magija turi senovės lietuvių psichikos ir pažiūrų ypatybių.

DVAINIAI

Žmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai, širdis. V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi gyventi tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė esmės ieško amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra, o jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis susideda iš savo teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo).

RAGANIUS

Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati problematika.

Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei tūkstantmečio – V.Krėvę dominantis klausimas “Raganiuje.” Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė. Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko raganiumi. Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskas dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turi dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, ne iš žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi. Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam – darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą, moralė skiriasi nuo darbų. Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, bet ir didžiausio teisingumo vieta.

Lapino paveikslas V.Krėvės apsakyme “Skerdžius”

Rašytojo V.Krėvės apsakyme “Skerdžius” iškyla XIX-XXa. Kaimo žmonių buities paveikslas. Autoriui rūpi žmonių dvasinės vertybės, todėl jis išskiria du seniausius Pagirių sodžiuje: Grainio liepą ir Skerdžių. Lapinas senas, bet “.drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs ąžuolas”. Liepas sena, bet stipriausia, aukščiausia, plačiašakė, gyvybinga. Abu žemės vaikai. Vincas Krėvė labiausiai žavisi paprasto žmogaus dvasinėmis vertybėmis. Lapinas žemo ūgio, drūtas, visada nešiojasi pypkę, trimitą, kepurę, duonkrepšį. Vilki sena, skilėta gunčiale, o kelnes rišasi juosta. Paprastas žmogus! Lapinas gyvena senoje, dūminėje pirkelėje. Gyveno su žmona “.tokia pat neišmanele, kaip ir jis pats”. Vaikų jie neturėjo, bet augino kas met du paršiukus. Visas jo turtas: ta pati pirkelė, seni kailiniai, skylėta gunčialė. Nieko jis neturi, bet visada linksmas! Tikrieji Lapino namai – giria. Skerdžius mano, kad “.be miško suskursta žmogus, kad medį nukirsti tai, kaip žmogų užmušti”. Lapinas ateina į mišką stiprybės pasisiamti. Skerdžius jaučiasi gamtos dalis. Čia išsilieja jo siela. Jis miršta iš skausmo, kai Grainis nukerta liepą. Laipinas – senojo tikėjimo žmogus. Jis byloja ir “.kad laumėa gaudo vaikus ir murgdo juos balosna, porina apie miškinius, kurie apsuka žmogui galvą. Tiki monais, pasakojimais, senų žmonių išmintimi. Medi jam lyg žmogus. Nežino kiek yra dievų, nemoka katekizmo. Savo keistu tikėjimu jis pats panašus į miškinį. Žavi senojo Skerdžiaus, kuriam gal šimtas su viršum metų, gerumas. Jis labai geros širdies! Vienai moteriškei iš miško parneša vantą, kitai – skujinę, trečiai – šluotą, ketvirtai – vaistažolių, o vaikams – dūdelių, švilpynių. Niekada nesugrįžta iš miško tuščiomis ir jokio atlygio neprašo. Senukui džiugu, kad moteriškė pasveiks, smagu, kai jam dėkoja ir sūrio pažada. Vurai mėgsta iš jo pasišaipyti, bet jis niekada nesupyksta. Tai paprastas kaimo žmogus, mokantis branginti ir džiaugtis gyvenimu. Vincas Krėvė išskiria Lapino gėbėjimą apgaudinėti, meluoti. Oj, kaip gerai pažysta kaimo žmones, žino kiekvieną jų silpnybę. Kaip greit sukiršina brolius Čepulius. Pasako ir nusigręžia nuo jų, lyg jam visai neįdomu, ką darys broliai. Tačiau taip nėra, Skerdžius seka, kaip tarpusavyje riejasi marčios. Klauso ir juokiasi sau po ūsais. Jam lieka tik prideti “.savo žodelį, vistiek kaip pagalį malkos gestančion krosnin.” Vyrai kvatoja, net už pilvų susiėmę, tik ne iš jo, Lapino, o iš Čepulių nesantaikos. Kaip mikliai, žmonių akimis šis neišmanelis apgina savo orumą. Vinco Krėvės apsakyme “Skerdžius” atsiskleidžia Lapino dvasios grožis, sielos gerumas. Skerdžius grąžus ne išore, o vidumi. Jis be gamtos neįsivaizduoja savo gyvenimo, nes jam medis kaip ir žmogus. Lapinas sugeba viską savaip girdėti, jausti, suprasti. Myli mišką ne vien dėl to, kad praleidžia ten visas dienas, bet todėl, kad jo sieloje yra senovės pažiūros į mišką. Paprasto kaimo žmogaus širdies gerumas, gebėjimas įsijausti į gamtą, meilė gyvenimui, pasitikėjimas savo jėgomis.

Lapino paveikslas V. Krėvės “Skerdžiuje”

Apsakymas “Skerdžius” – vienas gražiausių V. Krėvės kūrinių. Jo herojus skerdžius

Lapinas – ities įdomus žmogus. Apsakyme ir pasakojama apie jį. Skerdžius Lapinas -seniausias Pagirių kaimo gyventojas. Jis “it ąžuolo kelmas” stiprus, tačiau “nors žemo ūgio, bet drūtas”. Lapinas su žmona gyveno sodžiaus gale, vargingoje dūminėje pirkaitėje. Stalas, lentynos ir suolas buvo jo menkučiai vargingo žmogaus baldai. Lapinas vilkėdavo sena skylėta gunčele, turėdavo kepurę, o kelnes juosta ridavosi. Daiktai, su kuriais niekada nesiskirdavo, buvo botagas, trimitas, ir duonkrepis. Jie įrodydavo Lapiną esant skerdžiumi. Pats kūrinio pavadinimas “Skerdžius” jau pasako mums iskirtinę Lapino “profesiją”. Būtent dėl jo amato žmonės jį dar truputį gerbia, nes kaimui būtų sunku išsiversti be vyriausiojo piemenukų “vado” skerdžiaus. Lapinas, kitų gyventojų nuomone, yra keistuolis, paslaptingas, bet tuo pačiu ir didelis melagis. Nors Lapinas ir nebuvo turtingas, jam netrūkdavo jumoro jausmo. Ūkininkai pavydėdavo jam tokio linksmumo.Kaime Lapiną visi nerimtu laikydavo, kvailučiu vadindavo. Lapinas nesupykdavo, kad i jo truputį ir pasišaipydavo.Visiems jis buvo reikalingas: vieniems trūktžolių, kitiems skujinę, tretiems vantą surišdavo. Tačiau vaikus Lapinas “savotika, skerdika meile myli”, mat jam kitaip nei kitiems patikdavo, kai vaikai rėkauja, mušasi. Juokinga jam būdavo, kai neišgalėdavo vaikas jo trimito padumti. Sekdavo jis pasakas apie “laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja siuva maius, gaudo vaikus ir balosna juos murkdo, ypač tuos, kurie vyresnių neklau- so”. Kaimo piemenukams “kia aukliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę”.Savaip Lapinas žiūri į gamtą, mišką. Jis jam ventas. Kaip ir visi seni žmonės, jis idealizuoja mikus. Su Grainio liepa jį sieja ypatingas gyvybės – mirties ryys. Lapinas nuolat grožėdavosi Grainio liepa, mylėjo ją kaip vienintelį anų laikų palikimą. Net nukirtus ją, savo sapne liepą jis susapnavo kaip savo žmoną. Vadinasi, kūrinyje Grainio liepa ir skerdžius Lapinas vaizduojami paralelikai. Gal neatsitiktinai, kai Grainis i užsispyrimo ir kvailumo nukirto liepą, mirė ir senasis skerdžius. Lapinas nebuvo tikras katalikas. Jis labiau vertino senolių tikėjimą. Jo teiginys, jog “Dievas yra visoje gamtoje”, rodo, kad jis buvo panteistas.Savo mirtį Lapinas nujautė. Jis susapnavo labai keistą sapną, kuriame senieji sodžiaus žmonės tarsi jau kviečia jį į savo mitinį pasaulį. Pirmieji apie greitą Lapino mirtį sužinojo piemenukai. Kaimo moterys gailėjosi jo, slaugė, bet pirmiausiai svarstė, kaipgi gyvuliai vidury vasaros liks be skerdžiaus. Lapinas – senųjų laikų žmogus. Jokių mokslų nebaigęs, net katekizmo nemoka, bet pasaulį matuoja sąžine. Tikriausiai nebeliko tokių žmonių. Tik jų paveikslai žvelgia į mus i V. Krėvės apsakymų.

V Kreves Valdovo ir ţmogaus tragedija

Bent kiek susipažinus su Lietuvos istorija, darosi aišku, kad tautos laisvės sargyboje stovėjo labai stiprūs, valingi valdovai. Mes didžiuojamės savuoju karaliumi, Kęstučio drąsa.Gražų puslapį istorijoje įrašė ir Vytautas Didysis. Minėti Lietuvos valdovai žinomi herojiškais žygiais, bet ar jie, kunigaikščiai, buvo laimingi žmonės, mes galime tik bandyti įsivaizduoti.Gaila, bet dažnai šalies valdovas yra nelaimingas žmogus, bandantis savyje suderinti proto balsą su širdies troškimais.Tai mums ir parodo Vinco Krėvės draminis kūrinys “Skirgaila”.

Lietuvos kunigaikčiui Skirgailai teko valdyti Lietuvą tik dvejus metus (1390-1392).Iš istorijos žinome, kad tuo metu jau buvo priimta krikščionybė.Bet lietuviams ji dar nebuvo tapusi dvasine savastimi.Dar tebebuvo gyva pagoniškoji dvasia, todėl suprantami kunigaikščio Skirgailos jausmai senajam tikėjimui: jį guodžia bet ramina senosios dainos, stiprybės teikia senojo tikėjimo dievai, o Stardas bei Skurdulis yra artimiausi jo širdžiai žmonės. Bet valdovas supranta, kad krikščionybė yra istorinė būtinybė. Todėl prieš savo valią jis priverstas bendrauti su lenkais bei kryžiuočiais, kurie kardu ir ugnimi neė į Lietuvą naująjį tikėjimą. Skirgaila privalo atremti Stardo maldavimus išvyti priešus iš savosios pilies. Valdovas, kreipdamasis į senąjį vaidilą, atsako: “aš maloniai klausiau tavo gražių dainų ir dar klausysiu, bet valdymo reikaluose tu man nepatarėjas. Skirgailos vidinį dramatizmą didina ir tai, kad jis suvokia, jog ir lenkai, ir kryžiuočiai, lankydamiesi kunigaikčio pilyje, siekia naudos-nori supjudyti lietuvius su kaimynais ir prisijungti Volynės bei Podolės žemes. O Skirgailos tikslas-apginti Lietuvos valstybingumą ir teritorijos neliečiamumą. Todėl kunigaikštis, motyvuodamas savo sprendimus bei poelgius, pirmiausia vadovaujasi valstybės interesais, o ne asmeniniais troškimais. Kad išsaugotų Lietuvos valstybingumą, jis, valdovas, privalo tapti negailestingu žmogumi. Todėl per prievartą sulaiko pilyje Oną Duonutę ir ją veda. Situacija darosi kėblesnė, nes Skirgaila pamilsta tą, kuriai tiek blogo padarė ir kuri prisipažįsta mylinti kitą. Užgauta vyriška ambicija neleidžia blaiviai mąstyti, todėl Duonutei prižada savo konkurento (Kelerio) galvą. Baisųjį pažadą kunigaikštis ištesi, bet tuo jis visam laikui užsitrenkia duris pas savo mylimąją žmoną ir užsitraukia aplinkinių panieką. Pasirodo, kad kryžiuotis Keleris sugeba būti tauresnis bei kilnesnis už Skirgailą. Juk Keleris paaukoja gyvybę, gindamas savo mylimosios garbę, o Skirgaila savo mylimąją paverčia kerto auka. Trečioji dramos dalis pavadinta “Palūžusios sielos”, nes paaiškėja, kad viskas, dėl ko kovojo ir klydo Skirgaila, yra beprasmiška. Štai Stardas, tai karštai gynęs senąjį tikėjimą, miršta pakrikštytas. O Skurdulis mano, kad “tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos jie dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu ir todėl ji keičia dievus.” Todėl Skirgailai kyla daugybė skaudžių klausimų. Tai kam buvo liejama tiek daug kraujo? Ar vertėjo taip ilgai kovoti prieš krikščionybę? Ar žmogus visiškai bejėgis prieš istorijos tėkmę? Į šiuos klausimus Skirgaila ieškojo atsakymo, bet negalėjo rasti. Nevilties kupinas Skirgailos kreipimasis į Stardo palaikus: “Ech Starde, Starde! Tik dėlei tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kai kuriuos dar gerbiau.”

Sąžinės balsą ir neviltį vis dažniau skandino midaus taurėje. Valdovas vis dažniau lieka vienas su savo mintimis ir neišsipildžiusiomis svajonėmis. Jis tarsi grimzta į neviltį ir suvokia egzistavimo beprasmiškumą. “Nuvargo kūnas ir siela”,-kūrinio pabaigoje prisipažįsta Skirgaila, nes viskas, ko jis siekė, dėl to kentėjo pats ir kankino kitus, tapo neįgyvendintais troškimais: kunigaikštis suvokia, pereina į Vytauto pusę, jį atstumia ir niekina mylima moteris. Be to, jis nebeturi žmonių, kurie jį suprastų, gintų ir palaikytų. Istorinės dramos pabaigoje “Skirgaila nusigręžia ir išeina.” Tai pralaimėjusio žmogaus vaizdas. Tolimesnis valdovo gyvenimas atrodo baisesnis net už žūtį. Vincas Krėvė, taurus humanistas, šia istorine drama priminė, kokia skaudi gali būti valdovo žmogiškoji tragedija.

V. KRĖVĖS APSAKYMO “KŪČIŲ VAKARAS” ANALIZĖ

Vincas Krėvė – lietuvių rašytojas, kūręs įvairiomis temomis. Parašęs nemažai kūrinių istorine, Rytų kraštų tematika rašytojas gilinosi ir į kaimo, buities problemas. Jis parašė apsakymų rinkinį “Šiaudinėj pastogėj”. Jame V. Krėvė nagrinėjo kaimo žmonių gyvenimą, buitį. Rašytojas pergyveno du pasaulinius karus, todėl rinkinyje yra kūrinių ir karo tema. Toks apsakymas yra “Kūčių vakaras”. Apsakymo pavadinimas nieko nesako apie kūrinio tematiką, tačiau parodo veiksmo laiką. Veiksmas vyksta Kūčių vakarą Rambių pirkioje. Apsakymas pradedamas gamtos vaizdu. Jis tamsus, prislėgtas, niūrus: “Mėnesiena, kieme šalta, žverbla ir tylu. Tik tvora kai kada sutreška nuo šalčio, tai uo kieme suamsi kartą kitą ir vėl nutyla, tai sniegas sugurgžda einančiam po kojų.” Norėdamas paryškinti niūrią nuotaiką rašytojas vėliau šį gamtovaizdį įterpia kūrinyje. Tarsi gamtovaizdžio atkartojimas aprašoma Rambio: “Rambio pirkioj buvo niauru ir tamsu. Pas krosnį žibinte rūko skala ir leido mirgančią, nuksnėtą šviesą”. Autorius po kelis kartus naudoja žodžius “šalta”, “žverbla”, “tylu”, “niauru”, “gūdu”, “tamsu”, “nelinksma”. Šie būdvardžiai sukuria niūrų ir baisų vaizdą. Lauke mėnesiena – Rambio pirkioje rūksta skala. Tarsi šuns lojimas ar sniego girgždėjimas lauke, troboje girdisi Rambienės poteriavimas ir Alenos malda. Šiomis paralelėmis autorius sugretina gamtos ir žmonių nuotaikas. Baisų įspūdį palieka Alenos akys: “akys, įsmeigtos vienon vieton, lyg ji stengėsi toli, kažkur už šaltos lygumų bekraštės, pamatyti kažin ką, buvo užsiašarojusios. Ji nieko nei matė, nei girdėjo, kas darėsi aplinkui”. Skaitytojas jaučia, kad kažkas atsitiko. Pagaliau raytojas atskleidžia viso šio kraupaus vaizdo priežastį. Alena guodžia sūnų: “užmik, užmik, vargdienėli mano mažas, užmik, našlaitėli, prisiverksi, bus dar laiko tėvelio netekusiam”. Aišku, kad šeima neteko tėvo. Autorius nieko nepasako tiesiogiai. Užuominomis ir niūriais vaizdais jis duoda suprasti skaitytojui , kad šeimą ištiko skaudi nelaimė: “gedula ir skausmas skraidė aplinkui, šaipėsi iš tamsių kampų, šešėliais mirgėjo ant sienų”. Žiauria personifikacija rašytojas parodo nelaimę, užgulusią veikėjų pečius. Tarsi viesulys ioje “aarų pakalnėje” sužiba Kūčių stalas. Senis Rambys pagal lietuvių papročius ant iaudų patiesia baltą staltiesę, Rambienė paruošia dvylika patiekalų. Senis Rambys visų patiekalų įdeda į stalo gale stovintį dubenį. Jis skirtas gyvuliams. Tačiau ir ią rimtį, ir šiokį tokį džiaugsmą persmelkia skausmas: “ir širdį jam taip skaudėjo, jog net susiraukė senis, lyg iešmu jį kas nuvėrė. Atsiminė jisai, kad gyvulių jau nebėra, kad tvartai stovi tušti, ir nėra nė kas kūčia erti”. Autorius panaudoja iraikingą palyginimą Rambio skausmui išreikšti. Čia iaikėja gyvulių nebuvimo ir apskritai viso skausmo priežastis – “karas suėdė”. Šį groteskiškai išraiškingą pasaulį autorius pakartoja porą kartų. Senis patiria tikrai didelį skausmą prisiminęs praeitį. Tai parodo alegoriški veiksmažodžiai: “apėmė skausmas”, “vos neapalpo”, “Širdį sugėlė”, “vos nepravirko”, “širdį suspaudė”. Rambio būseną Krėvė parodo hiperbolizuotu palyginimu: “krūtinėje lyg katės draskėsi”. Tačiau senis tramdosi, jis neverkia. Jis neleidžia verkti ir moterims, bet graudūs prisiminimai bėga visų jų mintyse. Tačiau jausmai negali ilgai slėptis žmogaus viduje: “Alena metė šaukštą ir, uždengusi delnais akis, nubėgo į lovą.”, “neiškentė dabar ir Rambienė, paleido balsą ant visos pirkios, numirėliškai marčiai pritardama, raudodama”. Jau vien žodis “numirėliškai” įveda skaitytoją į tragišką veikėjų būseną. Apsiverkia ir iki šiol palyginti linksmas Vikčiukas, o “lopy jam pritarė mažas broliukas”. Neilaiko ir taip tramdoma senio irdis: “jaučia senis, kad gerklėje lyg kažkoks kamuolys kopia vis aukščiau, aukčiau, tojoja, smaugia<..>Prikniubo ir užstriūbavo taip, jog net sena krūtinė sudiegė”. Tai apsakymo kulminacija. Kūrinio pabaigoje autorius palygina Rambį su mažu anūkėliu, o paskutine pesimistiška senio fraze autorius nepalieka jokios galimybės geresniam gyvenimui. is V. Krėvės apsakymas yra vienas liūdniausių rinkinyje. Jis trumpas ir persunktas skaudaus liūdesio, be jokios optimistiškesnės nuotaikos. Apsakymu autorius parodo, kaip karas sugriauna žmonių gyvenimus.

V. KRĖVĖS APSAKYMO “SILKĖS” ANALIZĖ

Lietuvių literatūroje gausu įvairaus žanro kūrinių, išaukštinančių gerąsias žmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai ir daugelis kitų. Darbštūs, nuoširdūs žmonės taip pat neužmirštami Vinco Krėvės kūryboje. Vienas iš tokių yra Kušlius. Apie jį rašytojas rašo viename iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj” apsakymų “Silkės” Apsakymų rinkinio “Šiaudinėj pastogėj” pavadinimas jau iškart lyg perkelia į kaimą, imu įsivaizduoti jaukią pirkią, šiaudais dengtu stogu, šiltą krosnį. Tačiau apsakymo “Silkės” pavadinimas neleidžia mums taip greit nuspręsti apie šį kūrinį. Nenujaučiame nei apsakymo temos, nei nuotaikos, vyrausiančios jame. Tačiau i savotika nežinomybė kartu labai sudomina, paskatina skaitymui. Kaip viso rinkinio, taip ir io apsakymo veiksmas vyksta kaime. Tai konkreti sodyba – Gerdviliaus troba. Veiksmo vieta nusakyta labai tiksliai – “.dabar jisai stovėjo po Gerdviliaus langu.”. Nors veiksmo laikas gana netrumpas, veiksmo vieta nekinta – viskas rutuliojasi Gerdvilių šeimoje. Ši nedidelė erdvė, žinoma, nulemia apsakymo apimtį. Ji nedidelė, tačiau V. Krėvė sugebėjo joje atskleisti tai, kas jam buvo svarbu – mieganti žmonijos sąžinė ir jos pabudimas. Veiksmo laiką rašytojas atskleidžia jau pirmajame apsakymo sakinyje, sakydamas, jog “buvo pusiaugavėnis”. Tai išryškina pačio V. Krėvės ir jo aprašomų veikėjų religingumą, papročių laikymąsi. Kartu pamatome ir metų laiką – “Į pavasarį virto”. Čia irykėja rašytojo meilė gamtai. Ji perteikiama gražia, išraikinga kalba. Jausminga kalba kūrinį “lydi”, kaip minėjau, jau nuo pat jo ekspozicijos. Nuostabūs gamtos vaizdai pagyvinami ir pagražinami epitetais – “dienos buvo šiltos, saulėtos”. Tai sukelia iškilmingumo, begalinio džiaugsmo įspūdį. Rašytojas taip pat panaudoja personifikaciją, sakydamas, jog “upeliai šniokšdami pasakojo pavasario pasaką”. Šis gamtos gyvumas vaizduotėje sužadina malonius atgimstančios gamtos vaizdus. Toliau kūrinyje dominuoja taiklūs epitetai padedantys rašytojo pavaizduotus daiktus kuo tikroviškiau išvysti savo pasąmonėje: “žilas dievulis”, “drebančios rankos”, “pienuota suknelė” ir kiti. Be epitetų daug vaizdingumo kūriniui suteikia palyginimai. Nors dauguma jų skirti vieninteliam, tačiau svarbiausiam apsakymo akcentui – silkėms: “riebios kaip vištos”, “silkės kaip plokštės”, “menkos lyg mekšrukai”. Tačiau būtent silkės davė pradžią tolimesniam veiksmo rutuliojimuisi ir pagrindinei kūrinio minčiai. Apsakyme “Silkės” Vincas Krėvė norėjo mums parodyti, jog kiekvieną nedorą ir neapgalvotą poelgį lydi sąžinės graužatis. Tai svarbiausia šio kūrinio tema. Rašytojas nori parodyti, jog žmonijos sąžinė dar kruta. Geriausia tam priemonė – sapnas. Apsakyme “Silkės” veikėjų nėra daug. Pagrindinė V. Krėvės pavaizduota veikėja yra Gerdvilių samdinė Marcelė. Žmogaus sąžinės pabudimą rašytojas perkelia į jos pasaulį, pagrindinei kūrinio minčiai atskleisti pasirenkama būtent Marcelė. Kalbant apie veikėjus, pamatome begalinę rašytojo meilę senyviems žmonėms. Jis supranta senosios kartos pranašumą, džiaugiasi jų dvasios lobynais ir sielos taurumu. “Silkėse” autorius atskleidžia seno žydo Kušliaus paveikslą, kuris norom nenorom kelia užuojautą. Autorius apsakyme nedalyvauja. Nors V. Krėvė veiksmą pavaizduoja kaip pašalinis, gal net neegzistuojantis žmogus, tai ką galima išreikšti žodžiais jis puikiai pavaizdavo. Autorius, rodos, seka kiekvieno veikėjo kiekvieną žingsnį, nuosekliai jį aprašydamas mums. į kūrinį, manau, Vincas Krėvė parašė ne šiaip pasiskaitymui – tai pamokantis įvykis, jame daug išminties. Būtent tai mane sužavėjo. Juk taip gražu būtų ko nors išmokti ir kartu pajusti malonumą. Manau, jog niekas taip nepaveiks mūsų pasąmonės, kaip pamokymas, įsipynęs į grožinės literatūros kūrinį. Ilgam prisiminsiu Vincą Krėvę ir jo pamokančią kūrybą.

Asmenybės laisvės ir kūrybos problema V.M.P. psichologiniame romane “Altorių šešėly”

V.M.P. romanas “Altorių šešėly” yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės , kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio į asmeninę laisvę.

Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį – “Bandymų dienos”. Joje sužinome dėl kokių priežąsčių Liudas įstojo į seminariją: dėl tėvų noro, dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai. Pirmųjų dienų seminarijoje metu jis stengiasi vykdyti užsibrėžtą tikslą: uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. Tačiau Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios “Dievo kibirkšties”. Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę, tačiau teikia medžiagos kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias problemas nagrinėti. Šis asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejonių dėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos sugniuždymo. Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kad jo gali nesuprasti tėvai, galvoja, kad ateityje jis dar pritaps prie tvarkos. Tačiau abejones pagilina ir išoriniai veiksniai. Vasaris jaučia, kad jis turi talentą ir gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs į slapto būrelio veiklą. Nepaisnt to, kūrybą varžo kunigiškos dogmos, ir jis sau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus”. Norą tapti laisvu žmogumi padidina ir meilė. Vasaris, kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir gamtai. Vasaris stengiasi sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo šio pasaulio ir jodžiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam. Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: ” Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas. ” Tai būtų pirmieji žingsniai į asmeninę laisvę, kuriuos nugali baimė ir neryžtingumas, nes Vasaris priima šventinimus, galvodamas, kad visi jo svyravimai tuio ir baigsis.

Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis “gyvenimas eina”. Tapęs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinėti savo pareigas, tačiau tai jam greit nusibosta. Jis supranta jų beprasmiškumą. Vasaris jaučiasi nepatenkintas, matydamas kitų kunigų gyvenimą, apie kuriuos jis taip atsiliepia : “kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir velniai žino kas.” Liudui Vasariui ilgam įstringa į širdį prelato Girdvydo žodžiai: ” Griešyk, bet neapostazuok”. Kiudas supranta, kad kunigų luomas siekia įsigalėti Lietuvoj, o tai jam nepatiko. Kaip didelės šviesos šaltinį Vasaris savo kelyje atsimena Baronienę, kuri laisva, niekieno nevaržoma jį taip sužavėjo, kad jis irgi panoro tokiu tapti. Didelę įtaką Vasario asmenybei turėjo ir baronienės knygos, kuriomis jis kartais žavėjosi, kartais bjaurėjosi. Iš to mes matome Liudo charakterio nepastovumą. Išsilaisvinti iš kunigystės varžtų Vasarį pastūmėjo ir kunigo Laibio žodžiai. Pastarasis pastūmėjo jį kaip poetą, liepė jam nesivaržyti ir viską mesti. Veikdamas šių veiksnių Liudas bando kovoti dėl savo laisvės. Tai pasireiškia jo kūryboje, kur jis šlovina meilę, laisvę, bet apie tai rašo simboliais. Kaip maištą prieš dvasios varžymąsi mes galime suprasti ir pasivaikščiojimą vėjuotą naktį. Bet yra ir tokių veiksnių, kurie traukia jį į kunigavimą, susivaržymą. Vikaras Ramuti bando Vasarį pasukti į doros kelią, jį persekiodamas, skatindamas skaityti religinio turinio knygas.

Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis “Išsivadavimas”. Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto nugriovimas lyg ir simbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo mato kaip griūna bažnyčios bokštas – jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo, jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo. Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir mąstymo žmogumi, bet dar nemeta kunigavimo ir aiškinasi taip: ” fatali dilema: jei eisiu į kairę, pats pražūsiu, jei eisiu į dešinę, pražudysiu savo talentą.” Taigi Vasaris bijo, kad atsisalęs kunigavimo, jis neturės apie ką rašyti, nes baigsis jo vidiniai konfliktai, o jokios kitos temos jo nedomina. Mano manymu, didžiausią įtaką Vasario išsivadavimui turėjo meilė Auksei ir noras tapti visiškai laisvu žmogumi. Daugiausia kliūčių , dvasinių svyravimų ir vidinių konfliktų Liudas Vasaris patyrė ir išgyveno paskutinėje dalyje “Išsivadavime”, todėl galima teigti, kad paskutinė dalis – dramatiškiausia dalis.

Vinco Mykolaičio – Putino ciklas “VERGAS”

Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio – Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, “laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai”. Taigi V. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto ciklas “Vergas” taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvės problematiką – žmogaus problematiką. Žmogaus dramatiškumas cikle gali būti remiamas biografinio motyvo, kurį apibrėžtume, kaip žmogaus, laisvo nuo bet kokių įžadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik žmogumi galėtų psichologiškai pagrįsti vidinio maišto, kaip kelio į laisvę motyvą. Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio – Putino asmenybę, sugriovęs jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su “galingu ir didžiu” pasaulio valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijos mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: žmogus yra tik “viešpaties” vergas, o žemė – tik menka visatos dulkė. Vergo įvaizdžiu cikle išreikštas dramatiškas suvaržyto lyrinio herojaus jutimas. “Vergo” pradžioje patenkame į architektūrinę erdvę. Uždari rūmai turi ir atviros erdvės požymių: “šviesūs rūmai”, “Pažiūrėsi – temsta akys nuo žydrumo, / Palytėsi – skamba tūkstančiais aidų”, esama rysio su atvira erdve: ” visur atverti vartų vartai”. Tie “viešpačio namai” tai ne tiek išoriniai varžtai, kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas, širdy tūnąs dvylipumas, paradoksalus likimo prieštaringumas: “Visur atverti vartų vartai, bet išeit į plačią laisvę negaliu”. Galime manyti, kad išorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jo meniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį iš vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančios žmogaus prigimties.

Savyje pačiame iš pradžių gyvenęs kaip rūmuos – žmogus pasijunta visiškai svetimas ankštame ir tamsiame kalėjime: “Gyvenu aš viešpačio namuose, nepažįstamas, užklydęs pakeleivis”. įviesūs rūmai kaip išorinio ekstensyvumo metafora supriešinami su asketišku “negaliu”: “.išeit į plačią laisvę negaliu”, “negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždžių”. Tai minties, žmogaus būties ženklintojos, negalimybė: “Nepramuši lakiai minčiai kieto skliauto – / Būsi vergas ir vergausi amžinai”. Vergas yra savo uždaros būties vergas ir sargas, pats “prie savo laimės angos pastatytas”. įia eilute pasakoma, kad žmogaus dvasia – kalinė, kurią reikia išlaisvinti, bet ir kalėjimas, ir laisvė – tarsi tik žmogaus valioje. Pirmiausia kelio į laisvę motyvas reiškiamas ilgesiu artimos nakties: “Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis / Aš einu prie savo bokšto siauro lango / Ir, kai uolos saulės spindulius užtraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu”. L.Forestjė straipsnyje “Simbolinis vaizdas” teigia, kad rūmuose visada rasime bokštą, subjektyviosios erdvės simbolį, kuris nelaisvėje sukelia nerimą (“mano mintys kaip žaruojančios žarijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė”), pasyvumą, neviltį (“ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą: / ¹ia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės”). Taigi per I dalies siužetą, įvykius realizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis. Paskutinė strofa – tai išorinio veiksmo grįžimo į vidinį būties intensyvumą.

Antroji “Vergo” dalis turi faustiško sandėrio žymių – už nepasotinamą alkio lūkesį žmogus užmoka lemtingais draudimais, būdingais baladei: “.nebregėsi šitos žemės.”, “.nepaliesi savo pirštais jokio žiedo.”. Paslaptingoji moteriškė nori tarsi išplėšti lyrinį herojų iš “ėdėjų” pasaulio, grąžinti jį į žemę. Meilė – bandymas sutaikyti dvi žmogaus puses. Meilė – paklusimas žemiškam pradui. Faustišku sandėriu su paslaptingąja moteriške jis laimi žmoniškumą ir pažinimą, bet tampa baladiškai nelaisvas: ” Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą lukštą įsitraukęs / Ir geismais į savo širdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos gyvasties penu”. įi strofa parodo, kad vienpusiškumas žaloja žmogų kaip visumą. Vien žemiška būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, “naujos būties ir gyvasties kūrėjas”, trokšta kitos buities, “kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia”. Sielvartą dėl savo vergiškos menkystės jis malšina laisvės iliuzijomis apie aukštesnį “dvasios pasaulį”, prilygstantį visatos didingumui: “Ir prabilo didis balsas į mane: / – Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! / Tu tasai, kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puošė žvaigždės”. Tokie lyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, išgyvenimai pažadina dramatiškas refleksijas. Kulminacinis širdgėlos prasiveržimas išreiškiamas šia strofa: “Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad, tariau, pabirs po kojų šaltos plytos / Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės, / Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai”. Todėl širdį toliau graužia nerimas ir abejonė, kad dvasios laisvė gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimės. Lyrinis herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: “Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs / Tų pašviečių ir tų žvaigždžių septynspalvių”. Nutremties į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo dalyje vidiniai prieštaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotoje lyrinis herojus atsiskleidžia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanota poetinėmis galiomis (pirmasis iš vergų, kuris nešioja saldų vyną svečiams, įpildamas į “kiekvieną tuščią taurę” “ir savo širdgėlos po lašą”). Lyrinis herojus pasineria žemės vilionėse ir chaotiškuose geismuose, tikisi, kad regėto sapno viešnia sugrąžins jo “prarastą tėvynę”. Tačiau visos žmogiškos iliuzijos dingsta, taurė, pripildyta gal paskutinio jaunystės užsimiršimo midaus, dūžta, ir lyrinis herojus patiria tikrąją laisvę.

Taigi poetas perkirto priklausomybės ryšį tarp dievybės ir žmogiškosios egzistencijos, kuri dabar nuo nieko nepriklauso, yra didžioji vertybė. Sukilusio vergo šūkis: “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” – tai žmogiškumo, ištrūkusio iš religinių dogmų nelaisvės, iš slopinančių žemės varžtų, triumfas. Pasaulio ir namų priešprieša turi savitą prasmę: išeiti iš namų, uždaros erdvės, reiškia patirti kosmoso begalybę. Sąlygiškai susikurti rūmai yra priešingi išsiilgtai erdvei, jie yra artimi žemei, o erdvė – giliajam dangui. Vergo maištas dvigubas: ir prieš nuo jo nepriklausančią tvarką, ir prieš savo buities uždarumą – lyrinis herojus eina į “naujos buities nežinomą kelionę”. Į šią metaforiškai apibrėžiamą nežinomybės gelmę gali leistis tik žinojimo, minties viršūnę nors akimirkai pasiekianti būtis. Tik “dvasios laisvūnas” gali pasijusti vergu ir sargu. Veiksmo atomazgą, išgyvenimų atoslūgį, poetas išreiškia įspūdingais gestais, kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: “Užeis ant kalno, – / Rankas į viršų kelia, lyg norėtų / Palaimint visą aukštą dangų. / Nužengs pakalnėn, – / Bučiuoja apkabinęs pilką žemę – / Ir laime dega jo veidai”. Tokie platūs “Vergo” judesiai (“rankas į viršų kelia” ir “bučiuoja apkabinęs pilką žemę”) labai primena reljefingas muzikines fugūras didingame ir šviesiame finale.

Taigi aforistinė formulė “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” išreiškia sąmoningą individo apsisprendimo aktą. Žmogaus laisvėjimo kelyje poetas vienodai atmeta vergišką savimonės letargą, “merdinčią širdį” ir karališką savivalę, jėgą; jam nepriimtinas ir pataikūnas, ir antžmogis. Laisvės siekis, neatskiriamas nuo vertybių, ir lemia tai, jog ir tarp nelaisvės sienų žmogus geba išsaugoti dvasios laisvę arba priešingai – būti nelaisvas išorinėje laisvėje (“bet kokią mintį slepia jis krūtinėj, nežino niekas.”). Laisvė – tai vidinis įsipareigojimas prieštarauti blogiui ir teigti gėrį, gėrį ne tik sau, bet ir kitiems. Be šio turinio ji virsta savo priešybe, tampa anarchija arba prievarta ir ironija. Būti laisvam Putinui reiškė būti atsakingam žmoniškumui: “Ir eina vergas, eina kloniais – / Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas. / Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, – / Visus šypsniu pasveikina taikingu, / O džiaugsmas spindi jojo akyse”. Tapus tikruoju Dvasios vergeta, visai ištrynus asmeninę istoriją – palydimas arba užuojautos, arba paniekos šypsnio, vienodai su meile laiminant ir aukštą dangų, ir pilką varganą žemę, – keliauti. Kur? “Bet kokią slepia mintį jis krūtinėj / Nežino niekas.”. Ir kaip čia neprisiminus Mokytojo Ekharto pamokslo apie dvasingus vargdienius. “Kai aš išėjau iš Dievo, tvariniai sakė: “Jis yra Dievas”. Tačiau tai nesuteikia man palaimos, tai tik rodo, kad aš esu tvarinys. Kai aš pareisiu atgal, aš būsiu laisvas Dievo valioje, todėl laisvas ir nuo Dievo valios, nuo visų jo darbų, netgi nuo paties Dievo, aš pakilsiu viršum visų tvarinių, aš būsiu nei Dievas, nei tvarinys, tik tas, kas kažkada buvau, kas dabar esu ir amžinai būsiu. Parėjęs atgal aš atrasiu, kad Dievas ir Aš esame Viena. Tačiau čia Dievas negali rasti “vietos” žmoguje, nes skurdo pagalba žmogus pasiekia būtį, kuri visada buvo jo ir liko jo amžinai. ¹ia Dievas yra identiškas dvasiai, o tai ir esti didžiausias įmanomas buvimas dvasios vargdieniu”.

Dvasinio išsivadavimo kelias romane “Altorių šešėly”

V.Mykolaitis – Putinas – mūsų literatūros klasikas, didelis žmogaus vidiniopasaulio žinovas. Jo romanas “Altorių šešėly” – tai sudėtingo žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje galima išskirti kelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konflikto raida, klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau šalia šių temų Putinas savo romane “Altorių šešėly” sprendė ir poeto, poezijos bei kūrybinės laisvės problemą.

Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris. Vasaris – drovus, užsidaręs šešiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug nežino gyvenime, o ir, stodamas į seminariją, jis nejaučia jokio noro būti kunigu. Jis tik svajoja būti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos labui. ir nežino Vasaris svarbiausio: kiekvienas žingsnis mūsų gyvenime yra lemtingas. pagyvenęs keletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu, reiškia turėti pašaukimą, o Vasaris jo neturėjo. Jaunasis seminarijos studentas stengiasi kuo geriau suprasti jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jis gyvena. Vasariui kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai, kas jį neramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jaunuolis, pats to nenujausdamas, parašė bendriausios prasmės elegiją, išsakė savo liūdesį ir skausmą. Po kelių dienų Liudas pamato išspausdintas savo eiles. To, aišku, niekas neturi žinoti – juk seminarijos vadovybės akyse jis yra nepriekaištingos reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarp jaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau gyvena kaip gyvenęs, tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus. Liudas nori savyje suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga asmenybė negali susitaikyti su šaltumu ir oficialiamu, kuris dvelkia iš kiekvieno seminarijos kampelio. Poetiška jaunuolio siela veržte veržiasi į gėrį, į grožį, į kitą žmogų. Liudui taip reikia kažko artimo ir nuostabiai brangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės veržlumu ir žmogiškos laisvės ilgėjimusi. kaip duona, kaip oras, kaip vanduo Liudui reikalingas žmogaus, kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyriškai išsiverkti. Bet Liudas tokio žmogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo. jis pats sau buvo ir teisėjas, ir gynėjas. Liudas norėjo būti ir kunigu, ir poetu. Tačiau laikas nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesnių dienų – atosogų dienos. jis susitikinėdavo, bendraudavo su žmonėmis, neturinčiais nieko bendro su religija, nei su kunigų luomu. Susitikdavo su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę. Štai studentas Brazys aiškina, kad kunigas turi galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O ir gundytoja Liucija, provokuojanti jo vyriškumą, vadina Liudą Pavasarėliu. Liucija buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis išgyveno susitikimą, dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą, skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą išsiskyrimą. Liudas suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji pati buvo jo vienintelė moteris. Jis sako: “Man atrodo, kad Liucija yra bataliai įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso mudviejų tolimesnis likimas”.

Tuo tarpukova tarp žmogaus, kunigo ir poeto vis aštrėja. Poetas vis dažniau ima viršų; poetas pradeda pasitikėti savimi. Šį pasitikėjimą skatina jauna ir išsilavinusi baronienė Rainakienė, su kuria Vasaris susipažino, tapęs kunigu ir apsigyvenęs kalnynuose. Ši keista ir nesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį sukūrė Dievas, o kunigu padarė tik bažnyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario pokalbiai lengvi ir galantiški. Liudas ir pats supranta, kad būdamas poetu, jis būna savimi, niekam nemeluojančiu ir ne prieš nieką neveidmainaujančiu. Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti savo žemiškąją prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl Vasaris ir ištaria: “Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Gal tai Vasario pasiteisinimasprieš save, o gal tai ir iššūkis prieš kitus. Aišku viena: Vasaris, ištaręs šiuos žodžius, jau yra nebe tas naivus klierikas, nepažįstantis nei gyvenimo, nei žmonių. Didelės įtakos Vasario kūrybiniams siekiams turėjo gyvenimas užsienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje, į Lietuvą jis sugrįžta tarsi ne tas žmogus. Savo pasikeitimą Liudas aiškina tuo, kad jo karta gyveno dviejose epochose.

Moteris tik skatina bei palaiko iš jo esybės gelmių kylantį norą ir siekimą. Šia moterimi buvo Auksė, tačiau ji neįsivaizdavo kitokių santykių su Liudu Vasariu kaip šeimos sukūrimas. Liudas supranta, kad tik kūryba jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą. Liudas žino, kad atsisakęs kunigystės, jis bus smerkiamas, niekinamas, o gal ir persekiojamas. bet jis gyvens nesislapstydamas ir nieko nebijodamas. tačiau kunigystės atsisakymas neišlaisvins jo nuo vidaus kovos, kentėjimų. Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri žmogiškoji prigimtis, graudus poetinis sielos šauksmas. Liudas Vasaris parašo pareiškimą vyskupystės kurijai. Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir kančia. Bet kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia žmogui yra laisvė, todėl išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo, reiškiamas protestas prieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.

Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje

Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusiškas arba nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia, atnešanti naujų išgyvenimų, naujų jausmų, sąmonę audrina įvairios emocijos, todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose būsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones. Tai atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose – poetų kūryboje ypač aiškiai galime pastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškinius skirtingumą. Pavyzdžiui, nakties vaizdiniai A.Baranausko “Anykščių šilelyje” lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo pojūtį, o Maironio eilėraštyje “Užmigo žemė” tie patys tylios nakties vaizdai žmogui tėra ieškojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams dar kitaip, o ir tie patys kūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. Šiame rašinyje bandysiu apžvelgti nakties vaizdinių prasmes vieno iš XXa. klasikų, Vinco Mykolaičio-Putino, lyrikoje.

Pradėsiu nuo tradicinio požiūrio į naktį, kuriuo teigiama, kad naktis – tai tamsa, paslaptis, neigiama paros pusė. Tamsa siejama su nežinomybe, taipogi ir nenoru žinoti. Apie tai užsimenama eilėraštyje “Užuojauta žmogui”:

Naktimi čia vadinama žmogaus sąmonės tamsa, jo užsispyrimas, prie šinimasis naujovėms, žinioms, tiesai. Tamsa apima ne tik protą, bet ir žmogaus jausmus: naktį aplanko daug neigiamų pojūčių – tai baimė, skausmas, sielvartas, kančia. Dienos skausmai ima atrodyti didesni, magiškesni nakties šešėlyje. Naktis neigia, naktis netiki šviesa, džiaugsmu, meile. Skausmas, sielvartas naktį aplanko sapnais, kuriuose gali nykti viskas, net tai, ko net lakiausia vaizduotė nesugebėtų sugalvoti, todėl kartais dienų nelaimės, perkeltos į sapnus, dar labiau kankina, graužia. V.Mykolaičio-Putino poezijoje yra ir maironiškos struktūros eilėraščių apie naktį, kai jos ramybė ir tyla priešinama dvasios maištui, šėlsmui. Tai tarsi meniškai sustiprina eilėraščio žmogaus išgyvenimus. Dar vienas tradiciškas nakties vertinimas yra jos lyginimas su mirtimi, tiksliau, mirties vadinimas nakties vardu. Tai todėl, kad mirtis žmonėms siejasi su nežinomybe, paslaptimi ir tamsa. Eilėraštyje “Tavęs nerandu” mirtis metaforiškai vadinama begaline mirtimi. Ar kaip tylūs vidurnakčio meto aidai

Pastebėjau, jog dažnai Putino eilėse akcentuojamas žodis `vidurnaktis`. Dažnai jis padeda sudaryti gan slogią, mistišką nuotaiką. Vidurnakčio minėjimas atveria duris tarp ano ir šio pasaulio, mitologizuoja jį. Dvasios supa žmogų, bendrauja su juo, leidžia pasijusti ne tokiu vienišu būties platybėse.

Eilėraštyje “Pasikalbėjimas” susitinka du žmonės ir kalbasi apie šviesą ir tamsą. Abu sutaria dėl šviesos reikalingumo, tačiau dėl nakties jų nuomonės išsiskiria. Vienas nesupranta kito: kodėl šis sėdi naktį prie kelio, ar ne geriau būtų nuėjus pailsėti. Bet pastarasis atsako tokiais žodžiais. Nors pirmasis ir gąsdino nakties ramybėje knibždančiomis baisybėmis, antrasis nenusileidžia: jam naktis – tai “anga į erdvių visatos bekraštybę ir į beribę laiko amžinybę”. Putiną sužavėjo naktinės gamtos grožybės: nemažai dėmesio jis skiria žvaigždėtiems skliautams, erdviems laukams, nakties vėsai eilėraštyje “Rugpjūtis” arba paukščių čiulbėjimui “Birželyje”. Jų trelės žmogui primena smuikus, fleitas, visą simfoniją. Visa tai naktyje atrodo kaip keisti burtai, norisi ilgiau užtrukti, mėgautis.

Pirmajame sonete iš šešėlių ir tamsos išnyra “trapus mergaitės siluetas”. Tamsa išryškina mylimosios grožį, paslaptingumą, tačiau vyriškis jau nebenori grąžinti jos atgal į naktį, nori laikyti ją jau šviesoje, realybėje. Panašiai ir eilėraštyje “Priešinga” – pas merginą naktį apsilanko jaunikaitis, atnešdamas laimę ir džiugesį. Nakties ramybėje kiekvienas daiktas sušvinta savo individualybe, ryškumu, nuskamba ir ištirpsta erdvėje.

Keliuose eilėraščiuose naktis vaizduojama kaip kelias į rytą, į šviesą, kituose – ėjimas į naktį – tai ėjimas į nusiraminimą. O kartais naktis – kelionė į nežinią, į ateitį. Naktis laukia priešais, o už nugaros lieka šviesi diena – tai, kas aišku.

Eilėraštyje “Prieš rytą” iš ciklo “Krintanti žvaigždė” naktis virsta priedanga, užuovėja nuo gyvenimo, ji tarsi įkūnija Fausto frazę “sustok, akimirka žavinga”. Kituose eilėraščiuose begalinė naktis simbolizavo mirtį, o šiame ji sustoja ir sulaiko gyvenimą ir džiaugsmą savyje. Lyriniam subjektui norisi, kad ji truktų kuo ilgiau. Klajodamas naktyje Vinco Mykolaičio-Putino žmogus išgyvena daugybę jausmų, naktis jį žavi ir gąsdina, traukia į save ir stumia ryto link, užpildo širdį naujais pastebėjimais, nuramina. Naktis – daugialypė kaip ir visa šiame pasaulyje, ji neturi baigtinės prasmės. Viskas priklauso tik nuo to, kokią reikšmę mes jai parinksime.

Vinco Mykolaičio-Putinas romanas “Altorių šešėly” – tai atspindys žmogaus ėjimo link tikslo, kuris atsiranda ir auga širdyje, kuris yra nesuvokiamas jokia logika ar protu, {?}kuris dvasioje sukelia prieštaravimus. Žmogus pats sukuria šį iliuzinį tikslą {Konkretink} ir jo siekia pats nežinodamas kodėl. Pagrindinio romano herojaus – Liudo Vasario – širdyje tai{konkretink} užgimė dar prieš stojant į seminariją, galbūt net vaikystėje. Tas balsas jam nuolatos kuždėjo :”Aš būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau.”

Liudo Varario sąmonėje nepajudinamai buvo įsitvirtinęs tėvų mokymas – jis esąs doras Lietuvos pilietis ir krikščionis. Jis, kurio prigimtis siekia tobulybės, pajutęs atšalimą savo sieloje, įstojo į kunigų seminariją, nors instinktyviai jautė, kad bus pasaulietis. Taip, jis pasielgė teisingai – to reikalavo ir tėvai, ir noras tarnauti Lietuvai, ir prigimtis, ir poeto talentas, kuriam reikia peno – dvasinių išgyvenimų.Tačiau jau pirmosiomis seminarijoje išgyventomis dienomis jis ieško pasiteisinimų išėjimui: “Aš pabėgčiau iš seminarijos, nelaukęs nė vienos dienos.” Pabėgtų, jei žinotų, kad netaps geru kunigu. Daugiau Liudas semnarijoje negalvojo šia tema – jis nepajėgė galvoti apie išėjimą, nepajėgė ir vėliau savęs suvokti ekskunigu, tačiau visi šie prieštaravimai kėlė audras jo sieloje. Ypač jos imdavo siausti po susitikimų su Liuce, kuri traukte traukė uždaro būdo klierikėlį, bet protas neatplėšiamai laikė Liudą prikaustęs prie altoriaus. Neįmanoma buvo net pagalvoti apie pasitraukimą dėl Liucės, bet taip pat nebuvo įmanoma sunaikinti jausmų, sulaužyti nebylaus pasižadėjimo, duoto ant aušrakalnio skinant kačpėdėles, todėl jis, norėdamas save apgauti, įsileidžia į savo gyvenimą Nepažįstamąją, tačiau tai negelbsti. Belieka atsigręžti link savo pašaukimo ir imtis plunksnos.

Prigimtis ir protas bando Vasaryje suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Kunigo protas ir poeto siela pradeda kovoti, ir ta kova vis aštrėja. Liudas ima suvokti, kad tik būdamas poetu jis būna savimi, niekam nemeluojantis ir prieš nieką neveidmainiaujantis, bet galutinį tašką padedabaimė ir neryžtingumas – Vasaris priima šventimus, galvodamas, kad svyravimai tuo ir pasibaigs. Tačiau jie nenurimsta – jie sustiprėja. Liudas Vasaris jau nebe drovus klierikėlis, bet subrendęs vyras, kurį vis stipriau ima kviesti prigimtis, vidinis balsas: “Aš būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau.”

Karas daugeliui sužadina religingumą, bet Vasaris buvo kitoniškas – nuo pat karo pradžios jis nepaliaujamai tolo nuo Dievo. Griūdamas bažnyčios borštas po savo griūvėsiais palaidojo {?} kunigo Liudo Vasario prisirišimą ir meilę Dievui. Tačiau protu tai jis suvokė tik po dešimties metų. Taip pat suvokė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas – vidiniai prieštaravimai, kančia ir neviltis, kad tik šie jausmai taurina žmogų, kad asmeninė laisvė yra svarbiausia kaip ir kova dėl jos, kad kiekvienas žmogus taps tuo, kuo jautė tapsiąs, kuo liepė tapti širdis jau anstyvoje jaunystėje.

J. Aisčio poezija. Eilėraščių analizė

Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, žodį pervedė per sodiečio vaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio ištakų ieškojome liaudies dainose. ( Viktorija Skrupskelytė )

Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnes iškėlė mūsų eleginę (eleginis – graudus, liūdnas) poeziją, suteikė jai formos preciziškumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos kalbinį meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvos peizažą, šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir sielvartą. ( A. Vaičiulaitis )

Tai vienas didžiausių lietuvių lyrikų . J. Aisčio kūryba ir jis pats priskiriamas neoromantikams, tarp kurių: S. Nėris, A. Miškinis ir B. Brazdžionis. Neoromantinei pasaulėjautai būdinga :

jausmo išaukštinimas; pastanga atskleisti paslaptį; į žmogų žiūrima kaip į mažą Visatą; garbinama stipri, laisva asmenybė; gamta artima paslapčiai; lyrizmo formas atnaujino iš vidaus.

Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis ( romantikas ).Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja kai asmenybė šviesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu ir jame aktyviai dalyvauja.

J.Aistis: Grožio mokėsi iš gamtos. Jis- klasikinės harmonijos šalininkas. Eilėraštis artimas viduramžių miniatiūrai.

Neniekina tikrovės. Aistis pasiekė šį aukštą “betikslės” kūrybos, šį liūdną, graudų ir tylų žodžio aidėjimą :

LYRIKOS GRAUDUMAS KYLA Iš LIETUVIŲ PASAULĖJAUTOS GELMIŲ

Aisčio pasaulėjauta yra miesto žmogaus pasaulėjauta.

Kaip poetas, rašydamas graudulingas eiles, atveria džiaugsmą ?

Visas realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijos tragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis.Kančią jis regi glūdint visoje pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visos būties principas. Visa būtis išvien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. Eilėraštyje “ Septynios psalmės “ visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net saulėj – “ kaip aštrūs kalavijai “.

. Septyni sopuliai , seotynios psalmės. Eilėraštyje skausmas prilyginamas psalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotiška giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienų motyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) Šį skausmo ir nevilties jausmą poetas eilėraštyje įvardina kaip savo pirmąją meilę :

Septynis sopulius , septynias psalmes. Skausmas kaip ir meilė( kuriantys jausmai, sielą apvalantys išgyvenimai, intensyviausias žmogaus jutimas, kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neišsemiama prasmė ) yra sopulys. Poetui tai aukščiausia vertybė, todėl šią kančios būseną jis įvardija kaip meilę.

Iš rezignacijos bei mokėjimo susitaikyti su likimu kyla kančios pragiedrėjimas ir sieloje įsivyrauja ramybė.

Eilėraštis “ Ratelis “ taip pat atveria Aisčio graudulį dėl būties nykumo ir tuo pat metu, ties ta nykuma plazdantį džiaugsmą. Pilki, juoduojantys pavasario laukai, ratelį dainuojantys vaikai kaip graudaus būties laikinumo metafora. Pasaulyje viskas vyksta pagal savo dėsnius, viskas turi savo ritmą, kuriam žmogus neišvengiamai paklūsta. Dainuojantys vaikai – toks nerūpestingumu , jaunatviška laisve bei skaidriu vaikišku džiugesiu persmelktas vaizdas. Jis džiugus, tačiau rato įvaizdis sukuria šiurpią mirties nuojautą, kaip ir apsnūdęs, dainuojančių vaikų link besiartinantis pavasaris, taip pat pažymėtas išnykimo ženklu, nors pavasaris simbolizuotų naują pradžią, atgimimą. Tačiau kiekvienas pavasaris neša mirtį : taip baugiai atsliūkindamas jis kartu su savimi nusineša praeitį. J. Aistis lyg stebėtojas, iš šalies žvelgia į pasaulį, tačiau tuo pat metu jo santykis su gamta, su pasauliu yra intymus, glaudus, artimas. Jo žvilgsnis tampa kažkaip keistai, lyg liūdnai globiančiu, globojančiu. Aistis myli gamtą , bet visame pasaulio ir žmogaus gyvenime įžvelgia gilią tragiką, tat kančios šešėlis beveik visur virpa jo džiaugsme.

Kančią nugali džiaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampa skaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėraščiuose kančią ir džiaugsmą skiria juos keistai siejanti riba. Atsiranda savotiška paralelė :

Mirtina kančia ištinka kankinį didžiausia įtampa peržiangiama riba didžiausia įtampa ( džiaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangiškoji šviesa ir nežemiški skambėjimai užlieja sielą jaučiama klaikuma kančia ( Remiantis eilėraščiu “ Šv. Sebastijonas “ iš rinkinio “ Be tėvynės brangios “ )

J. Aistis – vienas didžiausių lietuvių lyrikų. Turėjo ypatingą įsigyvenimo, įsijautimo į tikrovę galią.Jo lyrikos graudumas, kylantis iš lietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi atsvarą – tyrą džiaugsmą, spindi giedrumu. J. Aisčio lyrika tęsia klasikos tradicijas – siekia harmonizuoti santykius tarp ţmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji moderni , tačiau priešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Apverkė tėvynės žemę . Rauda turėjo savyje kartaus susimąstymo.

JONO AISČIO LYRIKOS SAVITUMAS

Lyrika neatskiriama nuo kuriančios asmenybės. Kaip gali būti eilės kitokios “nei aš pats?” Net vaidindamas tu negali išeiti anapus savo “galvos ribų”, anapus savo nuotaikos ir likimo. “Rašto žmogaus stiliun įeina visas žmogus.” Kūrėjo gyvenimas – neatskiriama “paties meno dalis.” Taip kalbėjo ir rašė J.Aistis. Poetas ieškojo meninio tobulumo paslapties “sakytiniame ir dainuotiniame lietuviškame žodyje”, stebėjosi kaimo žmogaus posakių “ vaizdiniu taiklumu ir pastabumu.” Tačaiu J.Aistis nebandė perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanoniškų frazių – kaip A.Miškinis ir K.Inčiūra. Pasigavo vos vieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtū darželis, margas dvaras), kad eilėraštis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje, kurioje neoromantikams glūdėjo lyrikos ištakos ir paskirtis. Jį traukė ne citatos, o melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas. J.Aistis išlygina visus frazės susigarankščiavimus, atplaišas ir įskilimus, kad susidarytų vientisas skambesys. Žodžiai nebeištariami pavieniui – jie banguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neišblėsusio meloso traukai.

J Aistis Kūrybos bruožai:

1 Eilėraštis išauga iš vaikystės įspūdžių. Svarbi vaikiška siela. 2 Skaidri lyrikoje jausminė atsvara gamtoje: visiškas atvirumas, liudesys, verksmas. 3 Gamtos detalės: šilas ir žvilgantys Nemuno vandenys:

a) šilas- išlaisvintų jausmų ir išlaisvintos vaizduotės vieta. Su šilu susiję pasakų regėjimai, raganų burtai ir stebuklai;

b)žiūrėdamas į Nemuno vandenis mato marių dugną su pagrobta karalaite, regi prifantazuotas istorijas.

4 Poezijos pasaulis kuriamas iš pasakos, legendos, vaizduotės žaismo. 5 Peizažas pats savaime nėra svarbus, nes kuriami regėjimai, kuriuose iš gamtos situacijų išauga daugybė kultūrinių siužetų. J.A. poezija – ne gamtos, o fantazijos ir stebuklų regėjimų poezija. 6 Jo poezijoje nėra tiesioginių vidinio pasaulio ir gamtos paralelių: tarp gamtos ir “aš” įsiterpia regėjimas, fantazija, vizija. Lyrikoje atvira išpažintis pakeista pasakiškais regėjimų siužetais. 7 Su vaikiškais pasaulėjautos dalimi sietinas ir poezijos bruožas – pomėgis žaisti, apgaulė, nekaltas melas. 8 Lyrikoje ryški Orfėjo ir Euridikės tema. Poetinės pasaulėjautos modelis kuriamas pagal Orfėja ir Euridikės santykių liniją. 9 Orfėjo mitas nusako pačios kūrybos dvylipumą – griaunančiąją ir kuriančiąją jėgas:

a) lyrinis “aš” turi atlikti žygį, tik jo įrankis ne kalavijas, o žodis;

b) žodžiams suteikiama magiška galia.

10 Miegančios karalaitės, raganų pagrobtos mergaitės tema lyrikoje tampa talpia metafora. 11 Eilės labai melodingos, lyg kilusios iš muzikinių įspūdžių, netgi nurodomas muzikos žanras. Būdinga graudi eilėraščio melodija, todėl dažniausiai dominuoja liūdnų žodžių melodijos grožis ir galia. 12 Vaiko paveikslas ne tik kaip verkiančio, fantazuojančio, kariaujančio vaizduotėje su slibinais, bet ir skaitančio, išsilavinančio.

Trys motinos R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą. Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošia kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą žiemą ji iš pašto neatsiėmė. Ir tada ji sužino, kad pinigų pašte jau nėra. Šiuos pinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos atgauti, juk anūkienė jauna, jai šių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kam jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų iš bado ir galėtų ramiai gyventi, jai bereikia tų kelių skatikų, už kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno. Kairienės kelionė – tai trys etapai į miestą. Pirmasis etapas – tai namų erdvė, kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę: juk mieste praleidžiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio žmogaus gyvenimas. Kairienė, eidama į miestą, aplanko kapų kalnelį. Malda ir giesmėmis ji pagerbia mirusius: savo žmogų ir sūnų, kurį jau buvusi žmona seniai pamiršo, nebelanko jo kapelio, nesutvarko kryžiaus. Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios ssenajai tikrai prireiks, nukeliavus į miestą. Antrasis etapas – tai plento ruožas, kuris keliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja atsitraukti į kelkraštį. Trečiasis kelionės etapas – tai miestelis. Tai negyva, beveidė erdvė. mažai ir medžių gyvenvietėje, ir namai ne mediniai, todėl Kairienei vissa tai atrodo svetima ir nemiela. Neturi ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Kelione Kaireinė negali pasididžiuoti. Apsilankymas pašte priverčia ją aplankyti anūkienę. Anūkienė Birutė nesutinka Kairienės maloniai, ji stengiasi greičiau ją išvaryti ir pasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uošvienei, nei vyrui, nei sūnui. Jų sūnus Igvulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su šiuo vaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir mokytis, pagaili skanesnio kąsnio, o galiausiai išsiunčia į internatą. Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią antosę. Moterų susitikimas nebuvo malonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji atsimena, kaip sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: “Ta pati Antosė išvarys vieną dieną į gatvę, užrakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvok kur nori. Nors ji, motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos širdis neleis išvaryti, neleis žiūrėti į alkaną ir nuplyšusį”. Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų (o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo), gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosė patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, “kaip karalienę vedžioja”. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: “Nebejautė tai moteriai nieko, nei veidas jos neiškilo užmerktose akyse, kol ilsinosi stovėdama”. Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio, tačiau džiaugiasi, kad nė kartelio marčia nepavadino: “Kokia ji man marti, jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, a

. . .

R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kūrinio analizė

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos tźstinumo problemą. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimą (savo namą), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta savita pasaulėjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant pražūties slenksčio? Pradėjęs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienės sodybos po klevu), rašytojas pereina į abstrakčią plotmź, kur “gyvenimą po klevu” suvokiame kaip mitologinź: visų trijų sferų (požemio, žemės ir dangaus) tarpusavio ryšį, priklausomybę ir amžinumą. Tai nedidelė apysaka, kur veiksmas vyksta vos vieną dieną ir apima senosios Kairienės kelionę iš kaimo į gyvenvietę. Bet tai tik paviršius, o apysaka turi giluminį, mitologinį klodą. Todėl tai ne tik dramatiška vienos žemaitės ar jos artimųjų gyvenimo istorija, bet ir ištisos lietuvių tautos likimo apibendrinimo. Senoji Kairienė – tarpininkas, nueinantis kelią nuo senojo iki naujojo pasaulio, ji vertybių atskaitos taškas. Kartu su atgimstančia pavasarį žeme ji išeina iš savo sutvarkytų namų į svetimą, chaotišką erdvę – gyvenvietę, kuri net vardo neturi. Išeidama Monika apžvelgia savo gyvenimą: kiekvienas daiktas turi savo vietą, nieko nėra nereikalingo. Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senų namų sienose tarsi gyvena artimų žmonių atmintis, jų darbai, likimai. Net vienišas žmogus, jeigu jis savo namuose, – dar ne vienišas. Todėl lietuviui svarbiausia – išėjimas iš namų. Visai kitokia gyvenvietė – bevardė, svetima, beveidė, nejauki ir maloni. Žmonės taip pat tapo beveidţiai kaip ir jų namai (Kairienė niekaip neatsimena buvusios marčios veido, kuri taip ir nesukūrė savo namų). Kairienė prisimena buvusį, dabar jau išdraskytą Budrių kaimą. Bet baisiausia – pasekmės: jaunoji karta jau nebeturi tikrųjų namų sampratos. Senosios Kairienės sodyboje atpažįstame baltiškąjį gyvenimo (net pasaulio) modelį: namas – žmogaus gyvenimo vieta – stovi pačiame visatos centre, ant klevo šaknų, po klevo šakomis. Nors apysakos pavadinimas deklaruoja gyvenimą, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybė mūsų senojoje pasaulėžiūroje. Kairienė užsuka į kapinių kalnelį. Tai ne tik mirusiųjų aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena), bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienė pralinksmėja, kai nuo kalnelio pamato sodresnių rugių laiko vietas – tai buvę kaimynų gyvenimai. Jos kaimas nugalėjo mirtį! Nauja gyvybės forma žaliuoja pats žmonių gyvenimas. Žemė saugo atmintį. Kodėl išsigimė žmogus? Todėl, kad buvo pasikėsinta į žemdirbio gyvenimo būdą, į save įprasminantį darbą – žemės dirbimą. Žemė – pastovumo ir saugumo garantija. Išplėšus ją iš žmogaus, jis neteko stiprybės, gyvenimo pamato, išseko kūrybinės galios, darbštumas. Atimta žemė. Ar begali kas būti baisiau: “plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą”. Atimta darbo prasmė. Kairienės žmogus, mėgęs kiekvieną darbą, kolūkyje nenorėjo dirbti: “Koks ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, žmogus, talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginančia baudžiauninko prievole. Senoji stebi vaikaičio darbą: “Dabar jis suprato. Jis nekentė paties darbo: tų bulvių, tų maišų, tos purvinos žemės aplinkui, to visko. Greičiau, greičiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jėgas įtempus, – kad tiktai greičiau tas darbas pasibaigtų!”. Senoji Kairienė prisimena savo gyvenimo kelią: savo žmogų ir jo mirtį, nenusisekusį sūnaus Stepono gyvenimą ir mirtį, anūką Darių. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visų žlugimų priežastys išorinės, tačiau vis giliau prasiskverbiama prie žmogaus dvasios. Toliau eiti nebėra kur: Ignelis, proanūkis, jau įkūnija protinį nepilnavertiškumą. Todėl Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio gyvenimo atminties. Požiūris į moterį – svarbus tautinės kultūros rodiklis, nes motina – dvasinės gyvybės simbolis. Apysakoje matome, vienišą, apleistą, paniekintą seną moterį- Kairienę. Praradusi artimiausius žmones, ji užsirišo seną skarelę ir po šiai dienai nenusiėmė. Tai siejama su ištikimybės tema. Išblėsęs ne tik ištikimybės vyrui, tėvui, bet ir tėvynei jausmas. Kairienė dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ėjimas nenutiesia tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienė pasirengusi aukotis, atgailauti už visų nuodėmes, Prisikėlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta. Apysakos pabaiga sukrečianti, šaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebėra kur eiti – toliau žūtis!”. Paguosti gali senesnė – mitinė pasaulėžiūra, kurios atšvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstėje. Mitinė sąmonė nepripažįsta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikėlimo daigą.

MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgźs.”

Jau eilėraščio pirmoji eilutė sutelkia klausimus – ko? Pagauti bėgantį, nesustabdomą laiką? Išgyventi pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumo pojūtį?

Lyrinis subjektas spinduliuoja tauriu liūdesiu: ilgisi prarasto kūrybinio įkvėpimo (“seniai aš laukiu.” , “sugrįžki, valanda.”). Kūrėjas trokšta tų ypatingų akimirkų, “kai žėrė jaunas įkvėpimas”. Ar pavyks susigrąžinti tą būseną? Vidinis noras gilus, sudvasintas: “Daţnai meldţiuos karđta malda.” Mintimis lyrinis “aš” grįžta į tas dienas, kuomet širdies daina liejosi eilėmis. Ta būsena neužmirštama, ją širdy nešiojasi iki šiol: “paliesiu lyrą kaip tada.” Įspūdį itin sustiprina pavartotas veiksmažodis – “žėrė” (pakylėjo, įkvėpė, paliko toje ypatingoje akimirkoje.). Prisiminimai išsilieja apibendrinimui – (lyros) “balsui pritarė jaunimas”. Žodis gilus, todėl reikalingas, artimas – jis susieja jaunų širdžių troškimus, idėjas (“balsui pritarė jaunimas”). Eilėraštyje įtaigiai išsakytas lyrinio subjekto noras išsiverţti iš pilkos erdvės į pakylėtas (metafizines) erdves. Taip suvokiamas gyvenimas, jo pilnatvė.

J.Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė

Juozas Grušas (1901 – 1986) 1967 m. parašė dramą “Meilė, džiazas ir velnias”. Pavadinimas simbolinis. Gėris ir blogis (meilė ir velnias) grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazo vaizdinys. Rašytojas svarsto amžinus dalykus, mąsto paie žmogaus gerumą ir apie išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Dramos veiksmas: trys jaunuoliai sžiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Pasižiūrėkime, kodėl vyksta tėvų ir vaikų konfliktas. Jie visi neturi motinų. Andriaus ir Juliaus motinos mirusios, Lukas – pamestinukas, Beatričės motina pabėgusi su mylimuoju. Vienintelė vertybė, kuri išlieka nepaneigta, – tai motina. Motinos idėja iškelta virš laikinumo, apšviesta amžinybės šviesa. Andrius sako tėvui: “Neįžeidinėk mirusios motinos”. Juliaus motiną tėvas vadina “šeimos karaliene”. Skaudžiausia vaikų namuose užaugusio Luko patirtis: neturėti motinos net mintyse – “tai lygu gyvuliui”. Beatričė nuolat sapnuoja savo motiną. Tačiau motinos idėja dramos veikėjų širdyse nėra reali jėga. Tai tik iliuzija. Iš tikrųjų jie našlaičiai, išmesti į gyvenimą kaip į šiukšlių duobę. “Katilas” – vienintelė jaunuolių priebėga nuo vienatvės šiurpo. Vienas konfliktiškiausių veikėjų yra Andrius – džiazininkų vadeiva. Šis bedvasėje aplinkoje išaugęs jaunuolis stoja prieš tėvą – teisingumo organų darbuotoją, aktyvų klasių kovos dalyvį. Jis atmeta vyresniosios kartos argumentus apie iškovotos duonos kainą, šviesios ateities perspektyvas. Jis tėvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andrius yra menkos dvasios, primityvus, pripažįstąs tik jėgos kultą, tikras mankurtas. Jis užaugęs be tautinių ir dorovinių idealų, be religijos, kultūros, šimtmečiais kurtų humanistinių tradicijų. Tai lemia jo pražūtį. Juliaus charakteriu išreikšta kraštutinė dvasinė intelektualinė krizė, kurią stagnacijos metais išgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius – filosofo idealisto sūnus, bet nusivylęs visuomene, kaip negalinčia apginti humanistines tradicijas. Dėl to ir priekaištauja tėvui: “Sudeginkit visas filosofų ir humanistų knygas! Jos bevertės. <.>. Nė vieno neapgynė, kai jie savo laiku šaukėsi “nemirštamos dieviškos dvasios”. Julius, praradęs bet kokią gyvenimo prasmės iliuziją, jaučia egzistencijos tragizmą. Lukas – atstovauja visuomenės padugnėms, pačia savo socialine padėtimi lyg ir pasmerktas. “Nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko! Galiu padaryti didelę niekšybę vien dėl to, kad esu pamestinukas. Mestas į gyvenimą kaip į sąšlavų duobę”, – sako Lukas. Lukas maištauja vien išgirdęs iš savo globėjo paveldėtą pavardę – Pinkvarta. Gyvenimas vaikų namuose, suvokimas, ką iš jo atėmė tėvai, amžinas skausmas. Beatričės išsiskyrimas su motina ir santykiai su senele nėra maištingi. Tačiau sieloje išgyvena dėl motinos pasirinkimo, senelės nesugebėjimo suprasti. Ji stengiasi pažadinti tėvus, kad suvoktų, kokia jų vieta vaikų gyvenime. Ta šventa keistuolė, norinti “tvarką pakeisti”, išbudina Andriaus tėvo sąmonę, apšviečia jam sūnaus paveikslą tokia neįprasta dvasios šviesa, kad jis pasijunta tik šią akimirką supratęs, prie tokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Panašiai žadinamas iš dvasios sąstingio ir Juliaus tėvas. Taigi Beatričė jungia tėvus ir maištaujančius vaikus. Priešpaskutinėje vizijoje Beatričė laiminga, nes grįžo motina.

M.Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuđtumŕ.”

Interpretuojamasis M.Martinaičio eilėraštis – neilgas, vos devynių eilučių. Jis nesuskirstytas posmais, taigi galima teigti, kad jo pasaulis perteiktas tarsi vienu gaistu. Tik pora daugtaškių skaido eilėraštį į nutrūkusias, neišbaigtas mintis. Eilėraščio centre – lyrinio subjekto, patiriančio egzistencinį lūžį, išgyvenimai. Kalbėjimo situacija ir lyrinio subjekto jausenos joje sudaro eilėraščio dominantź. Tuo įsitikiname atidžiai įsiskaitydami į kiekvieną kūrinio eilutę, žodį. Pirmoji eilutė apibrėžia kūrinio laiką – ruduo. Daugybė asociacijų kyla išgirdus šį metų laiko pavadinimą – tolstanti saulė, trumpėjančios dienos, nykstanti gamta. Manifestuojamoji lyrinio subjekto jausena iš dalies sutampa su skaitytojo patirtimi, tik yra aštresnė, įtaigiau išreikšta, susakralinta. Tolesnių eilučių palyginamasis vaizdas tartum nukelia į kaimišką aplinką, skerstuvių sceną. Tačiau tai tik palyginimas. Pagrindinis vaizdas – paskutinė saulės šiluma, kuri, lyginama su paskutine paskersto galvijo šiluma, įgauna merdėjimo scenų. Pirmą kartą pasirodo raudona (kraujo, saulėlydžio) spalva. Pasitelkiamas lytėjimo pojūtis (“šiluma ant rankų”). Kitos dvi eilutės pakartoja “perpjautos gerklės” pojūtį – minimas “randas”. Kaip ankstesnių eilučių raudonos spalvos blyškus atspindys šmėsteli neužgijusio rando raudonis. Lyrinis subjektas jaučiasi vienas skaudžiai gyvas mirštančiame pasaulyje. Mirusį pasaulį bandoma atgaivinti lyrinio subjekto pastanga tarsi pirmąkart matyti, kalbėti, klausytis, jausti. Įprastiniai poelgių stereotipai netinka ekstremalioje situacijoje, todėl visi pojūčiai turi tapti ypatingi. Eilėraščio pabaigoje vėl kartojamas tuštumos motyvas. Atsinaujina biblijinė pasaulio kūrimo situacija. Tuštumą, absurdą ir nieką norint padaryti prasmingą, reikia tapti pašvęstuoju. Paskutinėje eilutėje dar kartą šmėsteli ir gęsta žaizdos bei raudonos spalvos motyvai, visame eilėraštyje skambėję kontrapunktu. Eilėraštis byloja apie žmogaus nusivylimą, mirties baimę ir bandymą atsilaikyti prieš būties absurdą. Aiškus situacijos matymas, nevengiant skausmo, leidžia žmogui rasti savyje jėgų ir susikurti, – jei ne surasti pačioje būtyje, – gyvenimo prasmę.

Pasaulis kuriame gyvena A. Škėmos žmogus („Balta drobulė”)

Nuo pat JAV susikūrimo visa jų gyventojų veikla skirta savo gerovei. Viskas matuojama pinigais ir nauda sau. Gyvenimas pagal principus: pinigai kvapo neturi ir kas turtingesnis – tas gudresnis. Tuo tarpu Lietuvoje, ypač kaime, ryškios tautiškos tradicijos, paremtos draugiškumu, tarpusavio pagalba. Nėra įpročio už viska reikalauti piniginio atlygio. Žmogui tokiam kaip A. Škėma arba jo „Baltos drobulės” veikėjui A. garšvai sunku prisitaikyti visiškai kitoje aplinkoje, priprasti prie kitokio gyvenimo būdo. Škėma pristato veikėją Antaną Garšvą, žinomą lietuvių poetą, emigravusį į JAV ir dirbantį liftininku, kurio vardas ir pavardė tik 87 numeris. Liftas viso Antano gynenimo Amerikos didmiestyje simbolis. Šiame gyvenime nereikia mąstyti, nereikia kurti – reikia dirbti. Antano vidinio pasaulio jėgą rodo nepritapimas prie gyvenimo lifte. Jis kuria eilėraðčius sau. Eilėrašciai – tai Garšvos saugiklis, kuris neleidžia prarasti europietiškos progimties. Kūryboje ir prisiminimuose Garšva priešinasi erdvę ribojančiam liftininko pasauliui. Prisiminimų sarutas – prieštara realybei. Iš prisiminimų sužinome, kad Antanas nepripažysta kišimosi į asmeninį gyvenimą ir kūrybą. Dėl to ir pasaulis, supantis Antaną, dažnai jo nesupranta. Garšva nesutinka bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, todėl nukenčia. Jis lieka nesuprastas ir DP pabėgėlių stovykloje. Antano nesupranta ar neįvertina ir bendradarbiai Amerikos liftininkai. Tik Stenlis, kurį irgi kamuoja beprasmis gyvenimas ir noras nusižudyti, sugeba įsigilinti į Antano išgyvenimus. Ryškiausi Garšvos atsiminimai ir išgyvenimai susiję su moterim. Su jaunystės Jone Antanas pažįsta gyvenimo malonumus, išmoksta apgaudinėti, meluoti, sužino apie savo psichikinę ligą, dėl kurios atsisako vesti Jonę. Amerikoje Antanas susitinka Eleną, kuri buvo jo eilėraščių skaitytoja, draugė. Ir vėl Garšva atsisako mylimos moters dėl savo ligos. Antanas palieka moteris, supratęs, kad jis gali tapti joms našta. „Laimėjau Jonę jos atsisakęs”, – taip savo poelgį motyvuoja Garšva. Jonė lieka kaip moters idealas ir jaunystės prisiminimas. Pasaulis gniuždo Antaną ir morališkai, ir fiziškai. Motinos išprotėjimas, liga, Simučio teroras ir priverstinė emigracija – aplinkos smūgiai, smarkai paveikę Garšvą, privedę prie išprotėjimo. Didelę įtaką turi ir „šinšiliškas” gyvenimas išeivijoje, kur nereikalaujama galvoti, o tik nuolankiai dirbti. Škėma „Baltoje drobulėje” vaizduoja žmogų supantį pasaulį, kuris trukdo pasireikšti žmogaus asmeniui, individualybei, kuriame vertinamos išorinės savybės, o ne žmogaus intelektas ir jo kūryba. Tokiame pasaulyje kūryba – tai kančia ir sistemingas savęs naikinimas. Teisus T. Manas, kuris teigia, kad „tas, kuris gyvena, tas nekuria. Tad reikia numirti, kad taptum tikru kūrėju.” Garšva panašiai ir pasielgė – nusižudė.

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų (“Živilė”, “Vieną vakarą”, “Pabudimas”, “Šventoji Inga”, “Vienas ir kiti”, “Žvakidė”) yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu “Balta drobulė”, apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20A. vidurio veikalų. A.Škėmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinės magijos ir dvasingumo , patraukianti drąsiais formos užmojais. Pats, A.Škėma, būdamas aktoriumi ir režisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politiką, personažų sielų santykiavimo ritmus. Jo pjesės – baladinio pobūdžio. Visa, kas jose vaizduojama – tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rūko išplaukę gaivalai. Konfliktinės situacijos dažnai saistomos grėsmingų sukrėtimų, neišvengiamos žūties nuojautų ar kruvinos depresijos, per kurią einama į savęs atradimą, priešiškų širdžių santarvę, dvasinę harmoniją. Meilė, švelnumas, romantiškos meilės ilgesys čia susipynę su beveik siurrealistinėmis žiaurumo apraiškomis, kančia, melodramišku sielvartavimu dėl žmogiškųjų vertybių žlugimo. Ši estetinė tikrovė nėra realaus gyvenimo kopija, vis dėlto joje ryškiai šviečia ir istorinio laiko rodyklė.

“Pabudimas” pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogų aukštinanti bei poetizuojanti A.Škėmos drama. Joje per baimės pragarus kylama į moralinio maksimalizmo ir heroizmo viršūnes, skamba asmenybės savarankiškumo ir nenugalimumo apologija. Kartu čia siekta ir naujiesiems laikams būdingos egzistensinės žmogaus likimo traktuotės. Pvz., Pijaus prigimtis, psichinių ir erotinių kompleksų traumuota, jo liguista gyvenimo aistra virsta fanatiniu įniršiu bei sadizmu, bet kartu jis kenčia savo susikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybės, dvasinio pabudimo galios. “Pabudime” beveik visi personažai per kančią, mielę ir mirtį patiria dvasinio prisikėlimo palaimą.

Beveik kiekvienoje A.Škėmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai desonansai formuoja iracionalią įtampą. Visos A.Škėmos pjesės turi prologą arba veiksmą įrėminančią įžangą, kurioje duodamas atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumo atmosfera. Kiekviena pjesė yra tarsi ankstesniųjų tąsa bei variacija . Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinės situacijos, vienaip ar kitaip agresijos paliestų žmonių išgyvenimai. Pagrindiniai personažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo į kitą.

A.Škėmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalaus aktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio išnaudoti visas teatro galimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvė, ją užimantys daiktai. A.Škėma stengiasi, kad ir jie “vaidintų”, dalyvautų ne tik veiksme, bet ir išryškinant pačią veikalo prasmę. Pvz.”Pabudime’, tardytojas Pijus geria likerį, pagamintą dar “buržuaziniais laikais”, kvepiantį praeitimi”, tuo tarpu Maskvos komunistas Pranas nemėgsta šito “saldaus birzgalo” ir mieliau gertų vodką. Tuo patvirinamas Petro kaltinimas, kad Pijus yra tik “literatūrinis svajotojas”, kad jam toli iki besielio “visiško objektyvumo”, į kurį Pijus taip nori tikėti. Erdvė už sccenos ribų turi svarbų vaidmenį: koridorius, kuriame girdėti vedamųjų sušaudyti žingsniai ir klyksmas yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo į amžinybę, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Elena taip pat kankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiūrėti ir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose yra esminė veiksmo dalis. “Pabudime” “La Cumparsita”, Elenos ir Kazio meilės “tema” su skaudžia ironija transformuoja savo pigų romantišką ilgesį ir pavirsta aistringu himnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir jos garsuose, ir savo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skamba dangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo mažos sielos, kada pabaigoje jis bando melstis. “Pabuvime” kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų saulei, vandeniui, žvaigždėms, medžiams-visai visatai “būk mano žmona”, onegalėjo nueiti ir pasakyti tų žodžių Elenai. Mes suprantame, kad jis moka tik kentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau ši tragedija stoja prieš jį šimteriopai išaugus, kada jis kankina Eleną ir savo laimingą konkurentąKazį ir pats kenčia už juos abu, už save ir visą visatą.

A.Škėmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie būtų įstyti į ironiškų paradoksų rėmus. Jo dramose matome Gyvenimą ir jo paradoksų draskomą žmogų, tarytum autorius jame ieškotų visuotinės tiesos – lyg “tardytų mylėdamas”. “Pabudime” žmonės yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis. Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleido išeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į “meilės trikampį”, Pranas yra paprastas besielis karjeristas, pasiruošęs lipti per kitų galvas. Kazys ir Elena – du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo gyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina kerštingą aistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertę. Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina jį patį. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalėti, bet kaip komunizmo atstovas – NKVD tardytojas – jis turi priemonių, kurios yra galingesnės už bet kurį pavienį žmogų. “Aš negaliu pralaimėti”, sako Pijus, bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas – besielė griaunanti jėga, kurios įrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Eleną (“Aš nenoriu keršyti”), o prieš žmogiškumo principą, įsikūnijusį jų asmenyse.

Kaip pats A.Škėma sako apie “Pabudimą”, kad pagrindinid veikalo principas:mylėk artimą, kaip pats save, kuris išryškėja nelaimės atveju. Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje su mirtimi, nors ir būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti ir padeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie bejėgiškumo ir nesugebėjimo apsispręsti. Įvestas ir “banalus” momentas: vyro ir moters meilė, kuri savo aukščiausioje įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio žmogiškumo įrodymu. “Pabudimas’ parašytas prisimenant milojinus nežinomųjų kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.

“Nesu įgijęs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgęs “Pabudimo” herojų ideologijas, suvesti dramos mintis į tikslią ir harmoningą sistemą. Tai palieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jie turi išeiti pro duris. Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichinis kompleksas. Ir labai sunku nuspręsti, kaip ataidės tas paskutinysis žingsnis.”

Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas. Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kur randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus. Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia. Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymo problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis. Dabarties pasaulį susiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą trečiuoju asmeniu nuolat keičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir “suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomo diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokią prasmę) dalimi. Pasaulis skaitomas kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuoj pat performuojamas, nardinamas į tinklą ir verčiamas poetiniu diskursu (išplėstas minties apie kokį nors dalyką išreiškimas). Romano subjektui gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos įvairios metaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo) galimybės, ieškant geriausio būties įforminimo būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė. Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio reikšminių ryšių susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikinei sąmonei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys. Amerikoje, dirbdamas liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto vedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos krizę, o gal ir trečiąjį savo kaip poeto gimimą. “Aš dar neesu gimęs. Dar neparašiau geros knygos. O senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojo pasaulinio karo, – mąsto Garšva apie senutę, cituojančią eilėraštį lifte. Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsimą mirtį. Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiama, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet ir tokie kokius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektvos vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo. “Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Škėmos sukurtas pasaulis tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinę dimensiją (išėjimą už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą. Kaip avangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”, be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykęs, nes atskleidė mums gyvą ir autentišką žmogų.

Škėmos kūrybos savitumas, poetika

Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo kalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelė trauma buvo, kai karo metu motina prarado protą ir neilgai trukus pasimirė.

Antanas Škėma nebuvo cinikas. Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovoti už tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar iškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados – jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosios žmogaus dvasios reiškėjas. Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis gaižiai kėlė aikštėn gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę, tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. Su Mačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėmą sieja įsigyvenimas į moderniąją vakarų literatūrą ir filosofiją. Jo kūryba – tai drąsus lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais kontekstais, o visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistata su Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, numalšinimas, prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis su literatūros ir pasaulėžiūros rutina. Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis – kosmopolitiškas, kuris lietuvių pasaulio atsispindėjimą susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairių tautų ir kultūros simbolikos įsiterpia ir lietuvių tautosakos elementų, pavyzdžiui, gegutė, varnas, vazduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti po įvairius kūrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”. Škėmos kūriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir polinkis savo herojais iliustruoti vieną ar kitą abstrakčią situaciją. A. Škėmos manymu, rojaus nėra nei žemėje, nei danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas ir nedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Čia visko primaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašė K. Barėnas apie “Izaoką”. Škėmos simultaniškų vaizdų ir ekspresionistinių detalių kupinas tekstas yra visiškai originalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros kontekste. Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvi vaizdų slinktis kartais visiškai užgožia siužetinę ašį. Šie principai lemia neišbaigtą, fragmentišką, koliažišką teksto struktūrą. Šilbajoris savo straipsnyje apie A. Škėmą rašė: “Išeivijos lietuvių literatūroje Škėma nuo kitų skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti kokią nors išaiškinančią ar pamokamą tiesą, kad nepriima menui iš dalies užkraunamos pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę arba būtinai atvaizduoti tos prasmės ieškojimą ar atradimo procesą. Meno funkcija Škėmai išplaukia iš paties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo”.

Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis – svarbiausi Škėmos dramatiniai pradmenys fatališkos būties priešingybės. Kadangi Škėma niekada nepamiršo šiurpių vaizdų iš vaikystės, neatsitiktinai savo gyvenimo istoriją jis aprašinėjo kaip teatrališką likimo žaislą, kaip paradoksalią grotesko ir tragizmo samplaiką. Visoje jo kūryboje pasklidęs praradimų skausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogų supanti pasaulio beprotybė – ypatingas Škėmos dramų tematikos ir pasaulėjautos klodas. Beveik kiekvienoje pjesėje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionalią įtampą. Vyraujanti dramų tonacija lyrinė, nostalgiškai graudi, su nežymiais ironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistų sielų žmonės, kurie imituoja mitines figūras, susitapatina su biblijiniais herojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škėmos žmonės gyvena mūsų amžiuje, kurio pasaulio rėmai jau visai supuvę. Čia žaisti galima tik bepročiams. Jie stovi prieš nepermaldaujamą nežinomybę. Logiškai reikėtų Škėmą vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėje kūryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės kalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kas netiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. O literatūroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiračiai ir sugriūva kasdienybės dėsnių sienos. Pavyzdžiui NKVD tardytojas Pipis “Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokšta tiesos. Jis nori tikėti tokia tiesa, kuri būtų kaip pats gyvenimas: “Saulė išaugina gražiausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks ir vanduo, tokia ugnis, tokia žemė.” Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliau pasidaro kankintojas.

Škėma tiki į aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir i veržimąsi i meilę. Todėl apskritai galbūt nepatartina į Škėmos kūrybą žiūrėti “idėjiniu požiūriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki ar netiki. Menininko darbus skaitant yra daug svarbiau tai, ką žmonės išgyvena ir kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajėgia sužadinti mūsų, skaitytojų, sielose atbalsi, ar ne.

K.Donelaitis

Svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis.“Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta.

Maironis

Aiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos paprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būties pilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą. Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironis lietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimo kriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos istorija.

Satrijos Ragana

Geriausiais savo kūriniais ŠR įtvirtino persmelkiantį pasakojimo nuoširdumą, psichologinio išgyvenimo sudvasinimą, poetinę nuotaiką kaip XXa. Prozos meninę normą. Dvaro psichologija. Žemės būties baigtinumo nuovoka.

V.M.-Putinas

Dramatinis eilėraštis pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo būsenose. Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”. Laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Konfliktas-tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos. Reikalauja didelės skaitytojo intelekto įtampos. Daug priešpriešos iš kurios gimsta įtampa. Eilėraščio individas reikalauja pakilti iki jo lygio.

J.Aistis

Tyliojo sielvarto poetas. Neapsunkinta nei simbolių, nei ko kito našta. Artimas liaudies dainoms pajautimo būdas. Subjektas blaškosi tarp tikėjimo ir ne, tiesos ir melo, džiaugsmo ir skausmo. Poetas įsižiūri į vieną gamtos detalę kaip į stebuklą. Poezija-išgrynintos nuotaikos sfera. Lyrinis subjektas-nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgų priešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokios antgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį.

A.Škėma

Pagrindinė problema-ištikimybės laisvės principams ir išdavystė. Stilistika paklūsta šizofreniškos sąmonės pulsavimams, yra itin ekspresyvi ir dinamiška, kaip įprasta “sąmonės srauto” romanuose. Kūryba yra tikra, kai rašantis žmogus apsinuogi-na iki slapčiausių savo psichologinių kompleksų.

M.Martinaitis

Peržengti save, ištirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendro buvimo liudytoju. Siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą individualaus “aš” reikšmingumo.

Join the Conversation

×
×