K Donelaitis “Metai” Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas. Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą). Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”, “glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K. Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena neišmintingai. Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus. Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį, harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš. Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas. Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje tampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.
Iđminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie? Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems” būrams.“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti “viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems būrams:Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti. Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas. “Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba “ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis, moko juos saikingumo.Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras. “Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam “kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek “razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” – bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu – galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti, tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais, nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai. Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos “veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”, pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai sumuštas:Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to pasiekti neįmanoma.
K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema “Metuose” K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose. Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias” apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”.
Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir puoselėjo lietuvių kalbą. K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje. Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K. Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”. Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose, gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą. Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir grybavimas, taip pat riešutavimas. Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas. Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą. Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie pat. Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai, pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.Kŕ vaizdavo K Donelaitis? “Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”. Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą. “Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras “gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat: “<…> šeimyną savo pabudint Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus bažnyčioje. Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės. Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai pasismagindavo. Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius? Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus gerbdavo. Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus, reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų. Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški. Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi. Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.
K.DonelaitisLietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? ie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui. Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį. K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje. K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai – urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.
K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas. “Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis – taip, kaip jis pats suprato. K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema. Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl bus pavasaris… Vėl bus ta pati baudžiava… Vadinasi, viskas kartosis am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava – didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K. Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo. “Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai, veicarai) su kuriais kartu tame pačiame krate po kolonizacijos gyveno lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹ prasmź. “Vy˛a” – i karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas, lietuviškumas, priešiškumas ponams. K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol. Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto. Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio. Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, iskyrus ”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais. “Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.: Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų. K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas. Nevienoda ir emocija. Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikmingas ˛mogui, nuo jo visai nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis, pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą. “Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas, be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių: nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas. Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis į viską žiūrįs. Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika. “Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią. K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau paraytos pasakėčios, yra baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K. Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai. Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio „Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą. Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai K.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantį baudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį į didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu: giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Nors giltinė mums ir asocijuojasi su baisia šmėkla, K.Donelaičiui tai paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštinti pievas” ir taip surinkti metų derlių. K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai – „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenori dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės. Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis, praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. “Pernai […] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučių pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius smerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę. K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir lauko darbų. K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimas verda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną, važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas yra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėl tenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, bet ir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apie šiųmetinę šienapjūtę. K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka. Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų (baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė, rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja ir personifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”, dalgiai – „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančių apibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”. Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo baudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir šobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgi sulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia Plaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų. Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autorius suskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbą šienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio „Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juose galime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo, saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti „kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.Maironis – “Trakų pilis” “Trakų pilies” žanras – eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada. Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozocija yra – aukštai, žemai. Laikas teka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis – garbinga, aukšta, valdovai – aukštūs, milžinai; žemai (dabartis), pilis – pelėsiai, kerpės nuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai – užmigdė kapai. Tai kas didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai, oratoriškai, iškilmingais žodžiais. Dabarties ženklas – kapai. Pamažu eilėraštyje ryškėja praeities – dabarties opozicija. Posmo intonacija banguojanti. Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmės motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės (amžiai bėga, bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis “aš” neatsiveria. Tik antro posmo pabaigoje užsiminta, kad griūvančios sienos “griaudina” jautrią širdį. Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas – pilis. Adresantas kalba “mes” vardu. Posmą sudaro retoriniai sušukimai. Jaučiamos įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo – vien retoriniai sušukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas – “Vytauto didžio” amžius. Epitetai – garsi, brangi pabrėžia praėjusių laikų didybę, “aukštumą”.
MAIRONIS “IŠNYKSIU KAIP DŪMAS” Eileraštis “išnyksiu kaip dūmas” pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliu susumąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokią “išnykimo” prasmę, atskleidžia vis naują vaizdą. Beabejo, elėraštis nenuteikia lindsmai. Perskaitęs jį nejučia ir pats pagalvoji, kad dada nors ir pats numirsi, išnyksi… Ir anksčiau ar vėliau būsi visai užmirštas. Iš tiesų – išnyksi “kaip dūmas”…Eilėrastyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilerastyje kalba ir apie tolimą praeitį, ir apie ateitį. Nuo eilėraščio pradžios iki vidurio poetas kalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus, Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės “Kurims nebužilgo – kapai”. Tada Maironis pradeda rašyti apie ateitį apie kitus poetus kurie ateis po jo, kad jį užmirš. Kad žmonės kaip “bangos ant marių”- atsiranda, iškyla ir išnyksta… Ir taip be perstojo, be galo… Eileraštis kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką.Nevenge Maironis ir kitų meninių priemonių.
MaironisSakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija. Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę. Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų. Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią. Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora. Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis. Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus: Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų” banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo. Tokį pat vertinantį poeto požiūrį išsako ir antrasis peizažo komponentas – girios, miškai. Girios – žalios, tamsios, galingos, plačiausios; čia ūžia, šlama, čia vėl “krūpčioja slaptingai”; tamsūs miškai dunkso, verkia ir gaudžia. Giria, miškas – ir Lietuvos galybės, ir jos skaudaus likimo, ir jos ištvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis: Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”, kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją, atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą, papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”. Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai: Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų. Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia… Nemunas, “Vilija – mūsų upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta… Maironio peizaže auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė, putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip kraujo lašus”… Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas “nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą. Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris : Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo dangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos “dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys – mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.
Maironio gamta nėra laukinė. Jo žemė žaliuoja ne tik giriomis, bet ir sodais, ant dirvų sužėlusiais rugiais, o iš žalumos stiebiasi Vilniaus rūmai, Trakų pilis, Kaunas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai, jaukiai glaudžiasi sodžiai ir sodybos. Maironio gamtoje skamba lietuviškas “brolių artojų” žodis, sesučių “graudžiai malonios dainos” , “tėvynės dainos auksinės”. Gamtos vaizdai Maironiui yra žmogaus vidinio pasaulio – troškimų, vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniai jo sielos įvaizdžiai. Tai audringa, “išsisupus plačiai vakarų vilnimis” Baltija, siūbuojančios marės, verdą verpetai, griaunančios, kaukiančios audros ir viesulai. Visa tai suvokiama kaip vidinės jėgos, veržlumo, kūrybinių galių išraiška. Idealai, aukšti siekimai išsakomi dangaus įvaizdžiu. Maironio dangus čia “rūsčiai aptemęs”, čia “nušvitęs žaibais”, čia vėl nusiblaivęs, kuriame “širdį vilioja” saulė; mėlynas, aukštas, tolimas pavasario dangus , kuriame sumirga “vakarinė žvaigždė”, “aušrinė žvaigždė”, aukštybių žvaigždė”. “žvaigždė sidabrinė”. Maironio gamtos vaizdas atrodo visiems pažįstamas, savas, susietas su tokiais išgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas nebuvo radęs žodžių visam tam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to atrodo, kad jis prabilo už mus visus. Kalbėdami jo žodžiais, mes jaučiamės išsaką savo pačių žinojimą ir jautimą, kokia graži ir meilės verta yra gimtoji žemė ir koks širdį pakeliantis virš jos atsivėręs dangus.Šatrijos Ragana (1877 – 1930) Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškas gyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale. Amžinos vertybės – menas, muzika, knygos,… Viena realybė jos gyvenime – žmogaus siela. Pats meistriškiausias apsakymas – “Dėl ko tavęs nėra?” Apysaka “Sename dvare”Pasakotojos sieloje išsakytas praradimo jausmas.1.Pagrindinė veikėja – mamaitė. 2.Ji – dvaro ponia, 3-jų vaikelių motina, pavyzdinga, pareiginga žmona. 3.Vargšų globėja ir mokytoja. Subtilios dvasios moteris. Apsakymas “Irkos tragedija”1.Graži idėja: vaikas turi mylėti, būti mylimas ir reikalingas. 2. Psichologiškai įtikinamas Irkos paveikslas.3.Įdomi siužeto raida. IRKA:Klusni dukra (74), mylinti tėvus (76, 78), jautri (80), ryžtinga (82), sumani (82, 84), drąsi (82, 84), mėgstanti svajoti (78), lakios vaizduotės (76), skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas (81, 86), mylinti gamtą (74), mylinti gyvūnus (78, 79), mandagi (77), siekianti kuo daugiau sužinoti ir išmokti (77), turinti savo pasaulį (75), tikinti (75), vieniša, nori artumo. Kuo Šatrijos Ragana reikšminga lietuvių literatūrai? 1 Atskleidė dvaro gyvenimą. 2 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautos rūpesčius. 3.Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius. 4.Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę. 5.Jos kūryboje – savotiškai individualiai mąstančios moterys.6. Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogaus dvasią.7. Kuriamas psichologinis, bet ne išorinis pasaulis.
Vaiko pasaulis Satrijos Raganos kūryboje Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis. Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažos mergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi. Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius broliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvena vaikikomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama į fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų (prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga), tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai – kažkokio ypatingo, neįprasto grožio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugoti mamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretai įskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo šiltus namus, kuriuose šalia jos buvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir jos broliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo žmonėmis. Jie nebuvo vieniši. Pagrindinė novelės problema – Irkos vienišumas. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama nesirūpina, negloboja savo mažutės, septynerių metų tesulaukusios dukrelės. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daug fantazuoja. Tiki nebūtais dalykais ir Irusia, tačiau jos tėtis neleidžia jai per toli nutolti nuo realaus pasaulio. Tačiau Irusia dar nenori tikėti, kad stebuklingasis pasakų pasaulis iš tiesų neegzistuoja. Irka į pasaulį žvelgia kitaip. Ji įsivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reiškiniai, elementai yra gyvi. Ji kalbasi su žvaigždelėmis, stebi saulutės namus, kalbasi su Džim. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Irka gyvena savo pasaulėlyje, kurį sudaro ji, lėlės ir žvaigždelės, ir jokio suaugusio žmogaus, todėl Irka, būdama naivi ir vaikiška, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yra vyresnė už Irką, dažnai elgiasi vaikiškiau nei septynerių metų mergytė. Irka turi suaugusiam žmogui būdingo užsispyrimo, ryžtingumo (viena ryžtasi važiuoti pas tėvelį į Kauną). Šatrijos Ragana vaizduoja, kaip iš atstumto, vienišo vaiko, turinčio kovoti su liūdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja “suaugęs vaikas”. Vaikas, negalintis rūpintis vien žaislais ir pasakomis, o turintis žvelgti kažkur daug giliau ir baugų, sudėtingą pasaulį vertinti nebe vaikiškomis akimis. Toks vaikas savo svarstymais, norais kartais atitolsta nuo tikrovės. Štai kodėl Šatrijos Raganos sukurtame pasaulyje labai ryški artumo tema. Irusiai, gyvenančiai su abiem tėvais, vis dėlto artimesnė už tėtį yra mama. Taip yra todėl, kad vaikus labiau prižiūri, jais labiau rūpinasi ir daugiau su jais praleidžia būtent ji. Todėl ir Irusia stengiasi, kad mama būtų laiminga, rokšta, kad ji visada būtų šalia. Smalsios vaiko akys daug ką pastebi, todėl Irusia suprato, kad tėvelis mamytę skaudina, jos nesupranta. Irusiai tėtis tampa daug tolimesnis už mamytę. Bet tai dar nereiškia, kad mergaitė tėvelio nemyli. Tik jai svarbesnė yra mama, nes ji daug trapesnė, pažeidžiamesnė nei tėtis. Irkos pasaulyje artumo tema daug ryškesnė. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todėl, kad mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Ir mergaitė įsivaizduoja, kad jeigu tėvelis būtų šalia, viskas būtų kitaip. Su tėveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis į gerąją pusę, todėl tėtis Irkai artimesnis nei mama. Tačiau artimiausia Irkai vis dėlto yra gamta: šunelis Džim, saulutė, žvaigždės. Taip yra todėl, kad mergaitė žymiai daugiau laiko praleidžia stebėdama gamtą, žaisdama su šuniuku bei lėlėmis nei bendraudama su mama ar tėčiu. Ir Irka labai daug žino apie gamtą: nuolatos bėga namo, kai saulutė eina į savo namelius; stebi žvaigždes, net turi savo mylimiausią žvaigždelę. Todėl gamta Irkai yra pati artimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad žlugo visos jos iliuzijos dėl tėvų susitaikymo, mergytei nuvykus į Kauną. Tada, kai Irka suprato, kad ji nereikalinga ir tėveliui, ją paguodė ne kas kitas, o ištikimasis Džim Taigi Šatrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelėje “Irkos tragedija” ir apysakoje “Sename dvare” labai skiriasi. Akivaizdu, kad mažam vaikui svarbiausias dalykas yra bendravimas su tėvais. Skirtingas tėvų požiūris į vaikus suformuoja skirtingus vaikų charakterius.
Satrijos Ragana “Irkos tragedija” Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai žmogus dar nesuvokia daugelio dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Dažnai mane tiesiog nuteisdavo “amžinoji” mano mamos frazė: “ Kai būsi mano metų…” Bet, laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o suaugusiam neįmanoma suprasti mažo žmogaus… Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką. Vieną iš itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana savo apsakyme “Irkos tragedija”. Tas žmogutis – tai septynerių metų mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žino leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo pradžioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai žmogaus, nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip našta šios dar gana jaunos moters gyvenime. Aš suprantu, galbūt ji troško kažko daugiau iš gyvenimo, bet nemanau, kad tai jai suteikia teisę pamiršti savo vaiką ir motinystės pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kuris Irkos mamai pasirodo svarbesnis už ją. Irka nenori ir pradžioje nesistengia susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskis pagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmu atrėžia: “tamsta neturi teisės… Tamsta – ne tėvelis…” Kad ir kaip mergaitė stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga meilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys žlunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad kada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio, grožio, santarvės egzistavimu. Pavelas Vožinovas yra pasakęs: “Kai visiškai sudūžta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą užima netikėjimas.” Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau pažeista. Be to, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodo tokie gremėzdiški ir grėsmingi, kaip pavojingi žvėrys, kuriuos matai tamsaus miško šešėliuose. Vaikus suaugę tampo lyg kokias marionetes. Irka pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. mamytė neateina palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti pasivaikščioti. “Nebemyli jos mamytė, nebemyli…” Vienintelė paguoda – jos gerasis draugas, ištikimasis šunelis Džimas, kuriam reikalinga Irkos meilė. Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo šis mažas žmogutis, ne vieną iš mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje. Tokiu atveju žmogus dažniausiai puola į paniką, pradeda blaškytis. Irka mąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. “Ji žino jau, ką padarysianti: ji važiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį, brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taip nepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli.” mergaitė ilgai nedvejoja, pasiima Džimą, “renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę” ir išeina su mintimi, kad “mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas, nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos… o gal ir verks…” Irkos laukia naujas smūgis, naujas nusivylimas… Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia širdelę. Sutrypta paskutinė Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. “Ji žengė kelis žingsnius pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų…”
Satrijos Ragana Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (“Margi paveikslėliai”, 1896; “Pirmas pasibučiavimas”,1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimo stilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi, perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos įprastos socialinio blogio istorijos. Čia intonuojamas žmogaus balsas ir išlaikoma tarminė fonetika. Bet stebėjimo laukas nėra platus. Aprašinėjimo stilistiką, negavusi tiršto detalių klodo ir nemaitinama socialinių kontrastų įtampos, lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojo pozicijoje Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigia jai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus. Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – “Margi paveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę, bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė jos stilių, o pati blaškėsi. Apsakymas “Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytoja pasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskis tai supeikė, tadėl apsakyme “Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaip rašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą “Saulei nusileidžiant”. Apie 1900m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką “Viktutė” – stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinė svajonė – aukotis kitiems. Apysakoje “Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti “absoliutiško atvirumo”, pasak autorė. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį. Apysakoje “Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo “Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi į didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas, kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs “observacijos” objektai, o ne jų vidinio tapsmo akstinai. Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingus senojo dvaro tipažus, aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su skalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją. Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais, žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis. Irkos tragedija – tai apysaka, kurioje vaizduojama 19a. pabaigos Lietuvos dvarininkija ir jos buitis. Apysakoje sprendžiamos žmonių tarpusavio santykiu problemos. Apysakos siužetą sudaro dvarininkų šeimos gyvenimas. Pagrindinis apysakos personažas – Irutės motina Marija – tauri romantikė, filantropė, gyvenanti muzikos ir literatūros pasaulyje, visur ieškanti aukštesnės prasmės, žmoniškumo, po išorine rimtimi slepianti ilgesį, nepasitenkinimą, gilią rezignaciją. Mamatė taip pat domisi lietuvių valstiečių gyvenimu, moko jų vaikus, skaito draudžiamą lietuvišką spaudą, šelpia neturtingas šeimas. Ji dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Jai svarbiausia – nesužaloti vaikų. Beveik visi kiti apysakos veikėjai priešpastatomi idealiam “mamatės” paveikslui. Jie pavaizduojami realistiškiau, kai kurie satyriški bei humoristiškai ir pasižymi tipiškais bruožais. Tokie yra Irutės tėvas Liudvikas, paskendęs ūkininkavimo reikaluose, jo sesuo Karusia bei jos vyras Valeslovas, Irutės dėdė Aleksandras ir jo žmona, muzikalusis Jonavičius, Kazimiero žmona bei kiti kaimo žmonės. Apsakymas “Irkos tragedija” laikomas geriausiu Šatrijos Raganos kūriniu, nes jame sprendžiamos šeimoje iškilusios problemos, aprašytos dvidešimto amžiaus pradžioje, yra labai svarbios ir aktualios ir šiais laikais.
Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorė pasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moralinio taurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačios autobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana – pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio naujų vaizdinės plastikos ir emocinės sugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikų kintamumui, dvasinei pilnatvei, žmogaus, kuris nebėra tik visuomeninių santykių produktas.Žmogus Krėvės kūryboje V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime. Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net keršyti. Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau man viso netekti ir gyvenimo podraug…”, – sako Kriviui Skirgaila. Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis, senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats. Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra pavaldūs net ir galingam valdovui. Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą – Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą. Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypaš didžiulį džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi. Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.
Ţmogaus ir valdovo tragedija “Skirgailoje” V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”. “Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”. Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta”. Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.
Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis – švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį, beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo žmogiška siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą. Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.“Skirgailos konfliktas” V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę, sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas. Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai. Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų. Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį. Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas, kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha, nepamiršusi senosios. Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.
Raganius Gugis – laimingas charakteris Vinco Krėvės apysaka “Raganius” – tai tarsi santrauka visų jo kūrinių, nagrinėjančių lietuvio nacionalinio charakterio bruožus. “Raganius” – puikus šešių novelių rinkinys. Kazys Gugis – kaimo skerdžius, tikras senosios pasaulėžiūros šešėlis, vis dar slankiojantis po kaimus, skleisdamas senąją išmintį, sukauptą per ilgus metus. Gugį galima pavadinti senosios, pagoniškos Lietuvos siela: visada duos gerą patarimą, niekada neapgaus, nesumeluos. Nors kaimo gyvenime Gugis nėra autoritetas, bet sunkią minutę ne vienas prašo Gugio patarimo, juk jis “raganius”, o raganius kilęs nuo žodžio regėti, todėl žmonės nors ir kritikuodami, bet laikosi Gugio patarimų, o ką “gali žinot”. Galbūt jis su velniu susidėjęs ! Ne kartą Gugis klausėsi tokių kalbų, bet jis tik juokėsi iš jų. Joks jis raganius, jei gerai pažindamas gyvenimo subtilybes, žmogaus psichologiją, atspėdavo žmogaus ateitį ar paprasčiausiai nusakydavo kitos dienos orą, tai tik iš gilios patirties, išminties, kurios sėmėsi iš savo senelių ir prosenelių. Gugis niekada nesivaikė materialinių vertybių. Ganydavo gyvulėlius ir jam to pakakdavo. “O ko gali žmogui daugiau reikėt.” Dažniausiai pavalgęs, o jei liko pinigų nuo maisto, tai ir taurelę išlenkęs, linksmas traukdavo per kaimą. Gugis gyveno šia diena. Negalvojo apie ateitį, ką veiks rytoj. O kam sukti galvą dėl rytdienos, jei šiandien jam gera.