R.Granausko proza: tradicija ir novatoriškumas
R. Granausko proza dažnai apibūdinama kaip agrarinės kultūros vaizduotoja.Tokią nuomone,matyt, suformavo apys.“Gyvenimas po klevu“. Tačiau jo proza daug komplikuotesnė ir novatoriškesnė, apimanti kur kas didesnį prasmių spektrą negu vien tik agrarinės kultūros vaizdavimas.Tradicijos ir modernumo jungtis, būtų vienu iš netikėtų R.Granausko prozos savitumų. Savitumą netikėtu vadiname todėl, kad su modernumu mūsų sąmonėj visų labiausiai siejasi amžinos atsinaujinimo idėjos ir vizijos, paremtos mokslo žiniomis ir atradimais, industrializacija, prieštaringa žmogaus samprata ir naujų potyrių galimybių gausa. Kaimo tematika būtų kaip tik tai, kas iš esmės priešpastatoma modernumui. Tai tradicijos vedamas gyvenimas, kurio pamatu yra visa, kas tvirta, pastovu, tikra ir šventa.Iš įprastos, atpažįstamos tikrovės realijų R.Granauskas sumodeliuoja naują, komplikuotą, įtemptą meninę tikrovę. Vidinė įtampa, kuria gyvena apsakymo žmonės, taip pat pasakojimo įtampa būtų neginčijama teksto modernumo žymė. Kaip žinome, vidinė įtampa ir į save nukreipta ironija yra vieni svarbiausių modernistų kūrybą maitinančių šaltinių. Tradiciniam kaimo Žmogui, gyvenančiam su gamtos ritmu nekyla klausimas – kas jis?kam jis gyvena?Tokie klausimai būdingi modernėjančios (ar jau modernios) pasaulėjautos žmogui. Ir modernaus žmogaus tikėjimas netikras, pasidarytas, susikurtas.Žynys („Jaučio aukojimas“) jau modernaus tikėjimo.Granauskas trumpose istorinio laiko atkarpos lietuvių prozos herojus pakreipė į beribį laiką..Vienkartinis žmogaus likimas, jo gyvenimas ar to gyvenimo fragmentas, Granausko prozoje įstatyti į nesibaigiančio laiko rėmus.Laikas tam[a vienu svarbiausiu jo kūrinių veikėju.Nuo to kaip rašytojas traktuoja laiką ir erdvę priklauso ne tik kūrinių struktūra, bet ir kūrinio įtaigumas. Laikas nebeturi nuoseklumo :maišosi praeitis, ateitis, dabartis, vienkartinis ir nuolatinis, pasikartojantis laikas. Ypač savitai apsakyme „Šiaurės vėjas“ traktuojamas laikas. Modernioji proza mėgsta sudėtingą laiko struktūrą. Jai svarbi ne objektyvioji, chronologinė laiko tėkmė, o subjektyvus jo suvokimas. “Šiaurės vėjuje” laikas ir erdvė stebimi ir matomi iš vidaus, pasakojime labai ryškus laiko suvokimo reliatyvumas. Objektyviai tekste yra du pasakojimo laikai: vienas, esamasis, tas, kuris vyksta šiandien, ir praeities, prieš dvidešimt penkerius vykęs laikas. Tad kas gi vyksta šiandien? Ketvirta diena, kai pučia šiaurės vėjas, sekmadienio rytas, Domarkas su Domarkiene rengiasi pusryčiauti. Šeimininkas pasigenda savo švogerio ir sunerimęs išeina jo pašaukti. Kol jis nuo trobos iki klėties kampo nueina keliasdešimt žingsnių sąmonėje šmėsteli prieš dvidešimt penkerius metus įvykusi tragiška istorija. Tokiu būdu i labai trumpą, suspaustą dabarties laiką įsiterpia įvykiai, atsitikę prieš dvidešimt penkerius metus.
Tokia būtų objektyvi laiko identifikacija. Tačiau subjektyvusis pasakotojas žaidžia laiku, meninis pasaulis sąmoningai klastojamas, skaitytojui neleidžiama susiorientuoti, kada, kokiu laiku – dabar ar prieš dvidešimt penkerius metus – kas vyksta. Jau pirmojoje teksto pastraipoje mes sutinkame visus keturis veiksmažodžio laikus. Skaitytojas pasijunta tarytum įmestas į laiko sūkurį ar verpetą. “Domarkas kelintą kartą pagalvodavo, ką jis čia supūs? Ir dabar pagalvojo, nes kaip nepagalvosi, kai šitaip pučia ir pučia, o nieko nesupučia?” (Granauskas, 1995,74) Dar atidžiau įsižiūrėję į veiksmažodį tekste, pamatysime, kad prieš dvidešimt penkerius metus vykusius įvykius autorius pradeda pasakoti esamuoju laiku, o tai, kas pasakojime reikštu “dabar”, šią dieną, pasakojama būtuoju kartiniu ir net būtuoju dažniniu laiku. Kadangi esamąjį veiksmažodžio laiką suvokiame kaip dabarties laiką, pasakojimo laiko situacija darosi neaiški, miglota. Dabarties ir praeities laiką susieja pučiantis šiaurės vėjas. Apsakymas pradedamas jau anksčiau cituotu sakiniu apie ketvirta diena pučiantį vėją. Tačiau pasakodamas apie prieš dvidešimt penkerius metus vykusius įvykius, autorius primygtinai nurodo tą pačią laiko situaciją. “Tris paras pūtė šiaurės vėjas, tris paras ten griežė, gėrė ir stūgavo. Tiktai ketvirtosios rytą paskutiniai keli girtuokliai, išlindę iš daržinės, nuklyvojo pagrioviais tiesiai į vieškelį” (Granauskas, 1995,80-81). Šiaurės vėju pasakotojas iš esmės sutapatina abu – dabarties ir praeities – laikus į vieną. Atrodytų, kad autorius sąmoningai stengiasi, kad skaitytojas neatskirtų, kada kas vyksta. Ką tai reiškia? Ko siekia autorius, trukdydamas skaitytojui susiorientuoti laike?Iš tikrųjų, be specialių pastangų, be specialaus laiko šifravimo, sunku suvokti apsakymo fabulą.Panaši apysaka „Raudona ant balto“.Pinasi vaikystės ir dabarties, o gal ateities laiko pojūtis.Erdvė ir jau minėtas laikas Granausko prozoje formuojasi per visą pasakojimą., jie persipina su veikiančiųjų psichika. Erdvė yra ne veiksmo vieta, o žmogaus dvasios pasireiškimo sąlyga. Modernioje prozoje erdvės, kaip ir laiko pastovumas, nekintamumas, anot A.Zalatoriaus, yra suardytas. Ne žmogus gyvena erdvėje, bet erdvė žmoguje..Be subjektyviai suvokiamo laiko transformacijos, labai originaliai kūriniuose modeliuojama ir fabula. Ją drąsiai galima vadinti intriga. Pvz.: „Šiaurės vėjas“.Apsakymas išties sukonstruotas kaip detektyvas. Sekmadienio rytą pro Domarkų trobos langą prabėga Kazimieras, nešdamasis ilgą, pilku skuduru apvyniotą lazdą. Domarkui kyla įtarimas, kad tai ne paprasta lazda, o šautuvas. Kazimieras yra psichikos ligonis, ir baimė, kad su šautuvu jis gali padaryti ką nors baisaus, tampa fabulos ašimi. Mes visą pasakojimo laiką kartu su persigandusiu Domarku įsitempę laukiame šūvio.Tačiau, atidžiau įsigilinę į tekstą, pamatome, kad intriga taip pat nėra rimta. Ja, kaip ir laiku, žaidžiama. Autorius žaidžia beveik pagal A.Čechovo suformuluotą dramaturgijos taisyklę: jei pjesėje ant sienos kabo šautuvas, vyksme jis būtinai turi iššauti. Šūvis apsakyme iš tikrųjų drioksteli. Bet šūvis, taip išgąsdinantis Domarką, nėra nei intrigos kulminacija, nei atomazga. Tai rudens laukuose pyškina pirmieji medžiotojai. Nors Domarkui palengvėja, o netrukus jis pamato ir Kazimierą, įsilipusi į šermukšni, įsitvėrusi į rankas lazdą, šūvis, apie kurį sukasi visas pasakojimas, nieko neišsprendžia ir nepaaiškina. Du šūviai pykšteli atsitiktinai ir su dramatiškais pasakojimo įvykiais apskritai neturi ryšio. Akivaizdu, kad meninėj apsakymo tikrovėj vyksta ir yra svarbu kas kita. Kas?…Granausko prozos pasakotojas vienu metu būna keliose vietose. Modernus pasakotojas – tai judantis pasakotojas, tas, kuris nuolat keičia savo buvimo pozicijas.Kodėl? Šiandieninio žmogaus gyvenimas ir pats jo suvokimas (susivokimas) pasidarė chaotiškas. Didelę įtaką tokiai pasakotojo traktuotei ir apskritai tokiai kūrybos tėkmei, turi šiandieninis kinas: kino režisierius nuolat juda, siekdamas parodyti įvairiapusę tikrovę. Pvz.: apsakyme „Šiaurės vėjas“ – pradėjęs pasakojimą būtuoju laiku trečiuoju asmeniu, t.y. kaip tradicinis, pasakotojas netrukus susitapatina su Domarku, ir didesnė apsakymo dalis pasakojama Domarko akimis.Tikrovė Granausko prozoje nuolat transformuojama, kartais taip įtaigiai, kad skaitytojas to sąlygiškumo net nejunta.,pvz.: „Šiaurės vėjas“. Kartais sąlygiškumas iškyla į pirmą planą „Saulėlydžio senis“, „ Raudoni miškai“, kai modelis ar metafora yra esminis kalbėjimo būdas. Tekste apstu meninės fikcijos. Apysakoje „Šv.Lozoriaus diena“ pinasi realybė ir fikcija. „Šiaurės vėjas“ t.p. pagrįstas fikcija. Autorius kuria iliuziją, kad apysakoje „Raudona ant balto“ kalba vaikas, nors taip nėra..Vėl fikcija. Žavi jo kūryboje neįtikėtina jungtis – modernios pasaulėjautos žmogaus sąmonės ir žmogaus sąmonės archetipais, siekiančiais pačią gyvybės pradžią. Granausko kuriamas tvarus pasaulis koduoja mitinį matmenį, amžinatvės dimensiją priartėdamas prie žmogiškosios prigimties pamatų, prie psichikos gelmių, individualios ir kolektyvinės pasąmonės. Tvarumo sąvoką galima pritaikyti ir žodiniam tekstų audiniui – per trisdešimt metų parašyti kūriniai atsiduria šalia vienas kito atsispyrę laiko kitėjimui, ir nežinodamas kūrybinės biografijos, neatspėsi, kuris apsakymas iš rinkinio „Medžių viršūnės” (1969), kuris iš „Duonos valgytojų” (1975), iš „Vakaras, paskui rytas” (1995) ar „Gyvulėlių dainavimo” (1998). Granauskui, kaip nė vienam kitam dabarties lietuvių prozininkui, pavaldūs archetipinio mąstymo gelmenys, atspindintys kolektyvinę patirtį, esančią už atskiro individo būties ribų. Kūrybingiausiai pasitelkiantis pirmapradžių mitologinių vaizdinių atmintį lietuvių prozininkas iš amžių glūdumos prisišaukia ne tik agrarinius archetipus. Apsakymo „Raudoni miškai” mitopoetiniame erdvėlaikyje pučia dieną naktį keturi vėjai iš karto, šviečia pusė saulės ir pusė mėnesio, koegzistuoja visi istoriniai periodai, o visų moterų dalia per amžius – gimdyti kareivius ir būti kalamoms prie kryžiaus. Maža mergaitė žaidžia šalia mirštančios senelės, regėdama senelės senelę, senelės prosenelę ir kitas vis svetimėjančias ir nykstančias moteris ir nujausdama analogišką savo dalią. Archetipas – tik pavyzdinis modelis, tik galimybė įvairiais simboliniais pavidalais pateikti vis kitą medžiagą. „Kiekviename tų vaizdinių glūdi dalelė žmogaus psichologijos ir žmogaus likimo, dalelė kančios ir palaimos, kurie nuolatos ir visur buvo bendri mūsų protėviams” (Carl Gustav Jung). Todėl Granausko pasakojimas maksimaliai objektyvizuotas, jame nėra egocentriškos saviraiškos, individualaus susireikšminimo. Tobulai pavyksta persikelti į Kito gyvenimą, jo psichiką, mentalitetą, ar tai būtų vaikas, ar senis, ar močiutė, ar menininkas, ar istorinė asmenybė. Archetipinio mąstymo bruožas: tipizuojantis aspektas visada nusveria individualizuojantį, bendrybė – atskirybę. Senis, vaikas, paukštis, duona, pienas, akmuo, ugnis, medis, kraujas — bendriniai tipologizuojantys žodžiai, tokie dažni Granausko prozoje. Kūrinys svarbiau už kuriantįjį, už autorių kaip asmenį, — triumfališkai byloja atgijusi medžio materija apsakyme „Medinės akys”. Mirus medžio drožėjui, kaimas džiūgaudamas išvysta save jo išskaptuotose medinėse statulėlėse (dievukai, moterys, seniai, arkliai, paukščiai), o meistrą užmiršta. Vienišas kiekvienas, o kūrėjas – vienišas tūkstanteriopai.Granauskas transformuoja tradicinius raiškos būdus. Epinio naratyvo įprastumas — konkreti situacija, kasdieniška aplinka, kupina absoliučiai tikslių buitinių detalių (šiaudas asloje, skiedryno kaladė, sūrio spaustuvai pasieny) – yra apgaulingas. Tai proza, poetiška savo vidumi, neregimuoju gyvenimu. Nors faktūra kuriama kruopščiai, pro ją visada prasismelkia nebuitis. Jau pirmosiose kiekvieno kūrinio pastraipose yra signalų, kad tekstas sudėtingesnis, nei atrodo. Buitiškumui suteikiamas apeiginis sakralumo šifras. Simbolinių įvaizdžių gausa, ypatingas jautrumas garsams, girdimiems vien širdimi, maginiai skaičiai, akcentuoti pirmapradžiai elementai (žemė, ugnis, vanduo), šviesos ir šešėlių mirgėjimas ir daugybė kitų detalių nurodo į gilesnius teksto lygmenis, kuriuose turime ieškoti tikrosios kūrinio prasmės. Antai „Vidurdienio dalgyje” dalgio, kaip mirties įrankio, simbolinė konotacija yra dvireikšmė. Ir krikščioniškoje, ir žemdirbiškoje simbolikoje dalgis konotuo-ja mirtį (salta geležis kerta ir augalus, ir žmones). Seniui dalgiu įsipjovus, kraujo motyvas perlaužia apsakymą pusiau, nes kūrinyje atsiranda visai nauja – praeities ir su ja susijusios skaudžios paslapties – tema. Kraujo lašai – praeities, blogų prisiminimų indikatorius; skauda ne tiek sužeistą ranką, o kažką, ko mes nežinome ir iš teksto nesužinosime. Praeitis apsakyme nekonkretizuojama dėl cenzūrinio barjero — pokario situacija negalėjo būti vaizdavimo objektu kūrinio pasirodymo metais (1975). Menamas kraujo regėjimas taip paveikia žmogų (raudoni lasai ant slenksčio akmens ir priemenėj, ir troboj ant grindų, ant stalo, ant durų rankenos), kad jis aplenkia trobą ir neša kraujuojančią ranką pusantro kilometro miestelin. Troba paženklinta tragiškų įvykių, kuriuos valstietis, turbūt rezistencinės kovos dalyvis, vengia prisiminti. Kraujo motyvas – pasakojimo dinamizmo šaltinis, pagrindinis simbolis, nuo kurio plinta asociacijų ratilai. Taikos meto žemdirbio įnagis „vidurdienio dalgis” yra priešprieša numanomam „vidurnakčio dalgiui” (pokaryje mirtis ateidavo dažniausiai naktį). Pagrindinė apsakymo metafora – raktas Kraujo banga ir balsas atsiskleis tik pažįstančiam intertekstinę citatą, tik žinančiam, kaip lietuvių lyrika apmąstė pokario situaciją. Nutylėjimais, užuominomis ir niuansais apeliuojama į vidinę adresato patirtį, į mokėjimą perprasti užslaptintą kalbą. Apsakymas, prasidėjęs kaip žemdirbiškos būties apologija, baigiasi tragiškomis būtojo laiko reminiscencijomis, garsiai neįvardytomis, prabylančiomis tik metaforišku kraujo balsu.Granauskas modernus tuo, kad grąžina mus prie pradžių pradžios, į gamtos glėbį, prie pirmapradiškiausių prigimties šaknų. Šiuolaikiniam žmogui tenka specialiai aiškinti, kad esminga tai, kas paprasta, kas aplanko kiekvieną mirtingąjį. Motinos meilė vaikui. Santarvė su lemtimi. Rami mirtis. Apsakyme „Su peteliške ant lūpų” keturiasdešimtmetis vyriškis susiduria su iki tol nepažintu transcendentiniu pasauliu, egzistuojančiu jo pašonėje: tėvas per sapną praneša apie savo mirtį, tuščiame užmiesčio name skamba dainos skiemenys ir maldos žodžiai, staiga iš niekur atsiranda peteliškės… Mirtis vaikšto ir veikia tarp gyvųjų kaip svarbiausias personažas. Peteliškės apsakyme dvi: peteliškė tėvo karste ir tarpulangio peteliškė mirusios kuprės Uršulytės name, kuriame jos dvasia tebelaukia dingusio sūnaus. Efektingu meniniu vaizdu materializuotą anapusybės dvelksmą – peteliškę – komentuoti šventvagiška, tegu kiekvienas skaitantis lukštenasi pagal savo metafizinio jautrumo skalę… Tik neužmirštamai atmintin rėžiasi optinis triukas — raudono saulėlydžio fone tarpulangyje besiblaškanti peteliškė, labai juoda ir labai didelė. Už kūrinį „Su peteliške ant lūpų” 1995 metais Granauskas apdovanotas Antano Vaičiulaičio premija, skiriama kas dveji metai už geriausią apsakymą, išspausdintą „Metų” žurnale. Tos premijos įteikimo iškilmėse ištariau frazę, kurią ir šiandien pakartosiu: Vaičiulaitis – mūsų prozos šaknis, Granauskas — žiedas.Ženklų, simbolių, būties signalų forma žmonės reiškė save, bendravo vieni su kitais ir su gamtos jėgomis. tradicinei lietuviškajai kultūrai būdinga ritualizacija, kurios etnosimbolinė raiška sugestyviai atkuriama Granausko tekstuose: personažai apdalyti sąlygiškumo gestais, o jų aplinka -simbolinio dekoratyvumo grožiu. Granausko proza – amžinųjų vertybių rezervatas. Atotrūkis tarp kartų tik pabrėžia regreso tragizmą. Dabarties žmogus per silpnas pakelti atkastą Mindaugo kalaviją („Trys gaidžio plunksnos”). O gal tiesiog — nebevertas to karališko daikto?…Savo esme būdama svetima vakarietiškajai racionalizmo dvasiai, savo forma Granausko proza yra logiškai organizuota. Klasikinės meno sampratos adeptas, gerai padaryto daikto, harmonijos ir spindesio estetikos šalininkas polinkį į konstruktyvumą užslaptina simbolių gausa, teikiančia neišsemiamų vertikalaus teksto skaitymo galimybių. Autoriui paklūsta komponavimo menas: ypatingas kiekvieno kūrinio vidinis sąryšingumas, proporcijų jausmas, meninių vaizdų sąskambiai – apoloniškosios darnos raiška. Struktūrinei padeda ir ribojanti žanro norma, ir saiko jausmas, ir absoliuti klausa kalbos obertonams. Plastiškas vaizdas, frazės grožis, lėta pasakojimo slinktis reikalauja atidaus skaitymo.Str. Apie archaiškumą ir modernumą Romualdo Granausko kūrybojeIš R. Tamošaitis, „Tyla ir triukšmas“ Miestelėnai: Tyla ir postmodernioji kultūra, Vilnius, 1999, p. 191-192Tiesiai be jokių hoministinių pagražinimų į žmogaus gyvenimą mėgina žvelgti R.Granauskas, vienas „tyliausių“ ir savičiausių rašytojų. Archainio sąmoningumo rekonstrukcija, slėpininga daiktų magija, fatalistinis būties modelis, kuriame viešpatauja kosminiai-mitologiniai ritmai, niūrus gamtos sakralumas, individo ištirpinimas jį suformavusioje aplinkoje, materijos amžinumo ir žmogaus laikinumo nuojauta, egzistencinės gyvenimo situacijos, kurios gali būti tik patiriamos, bet neracionalizuojamos, – visa tai užkoduota labai paprasto vaizdo sistemose. Tai didingas paprastumas, epistemos nuoseklus formavimas, tam tikro būties modelio išpažinimas ir net savotiškas niūrus pasiaukojimas tikrovei, kokia ji yra savaime. Funkcionalistinė homeostatinė sistema, kultūros formų redukcija, optimistinių humanistinių idealų dekonstrukcija – kartais Šiais požymiais apibūdinamas postmodernizmas. Tačiau Granausko pasaulyje nėra postmodernaus neįpareigojančio žaidimo kultūros ženklais bei tikrovės simuliacijos (simulacrum) rašytojas tiesiai žvelgia į tikrovę, parodydamas dantų griežimu tampančią kultūrą ir vien išnykimą liudijančią gamtos būtį. Viskas yra arba pareigos ratas, arba nuovargis, ir pasaulinis kalnas pamažu susigrąžina gyvuosius, virsdamas nebe gyvybės ištakomis, bet pasaulio kapinynu („Beržų kalnas”).Amžinieji gyvenimo ritmai, determinuojantys individo egzistenciją, – tai ir Granausko etinės problematikos raktas, todėl net tokios buitiškos, psichologiškos novelės kaip „Sakmė apie Grušą” yra stiprios visų pirma archetipiškumu, o ne tradicinių humanistinių vertybių teigimu. Apskritai rašytojo kūryboje jaučiamas pesimizmas humanistinės ideologijos atžvilgiu; rašytojas grąžina žmogų ten, iš kur jis ir kilo, – į gamtos pasaulį, kurio egzistencinės situacijos yra ir visų žmogaus vertybių pirmapradis šaltinis bei paties gyvenimo pagrindas. Galima pasakyti, kad Granausko kontempliuojama būtis – tai ne kultūros triukšmas, o gyvenimo tikrovė, į kurią atsigręžia beprasmybės nuvarginto žmogaus žvilgsnis – tuo rašytojo požiūris primena stoiko ar net budisto etinę laikyseną.Granauskas yra labai šiuolaikiškas menininkas; jo modernumas gal nėra pastebimas, bet užtat tikresnis už poliglosines multikultūrines postmodernumo imitacijas „ryškių viršelių” literatūroje, kuri labiau primena amžiaus pradžios avangarde atakuojantį revoliucionierišką meną, negu atspindi gelmines Vakarų epistemos permainas tūkstantmečių sandūroje.Naudota literatūra:1.V.Juknaitė Modernumas ir tradicija R.Granausko apsakyme „Šiaurės vėjas“ // Žmogus ir žodis 2000 Nr.11.2.Granauskas: kūrybos studijos ir interpretacijos V., 2001.3. J.Sprindytė Rašytojas su peteliške ant plunksnos / įvadinis straipsnis iš R.Granauskas „Su peteliške ant lūpų V.,2000.