Granauskas

Romuldas Granauskas

Literatūrinis kontekstas
R.Granauskas – žymus apysakų ir apsakymą autorius. Rašytojas tęsia realizmo idėjas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Galbūt todėl R.Granauskas kaip ir jo herojai žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų: “Niekur nėra tuštumos. visur yra daiktai, ir net danguje kabo apvali ir akinanti saulė. Daiktai tam ir yra, kad žmonės jų norėtų ir jais galėtų kažką patys sau paaiškinti. Tik saulė netelpa į jų norus.” Rašytojo kuriamas vaizdas yra paprastas, bet jame slepiama gili prasmė: būties fatališkumas ir mitologijos atgarsiai, gaamtos sakralumas ir žmogaus laikinumo nuojauta, praeities ir dabarties sandūra. Pagrindinė R.Granausko kūrybos tema – praeities ir dabarties priešprieša. Praeitis harmoninga, dvasinga, o dabartis chaotiška, bedvasė. Jaunoji karta atitrūkusi nuo turtingos praeities, morališkai degraduoja. Žymiausi autoriaus kūriniai – “Duonos valgytojai”,”Gyvenimas po klevu”. “Bružas”. “Jaučio aukojimas”. Naujieji kūriniai- apysaką knyga “Gyvulėlių dainavimas”, “Raudona ant balto” ir “Švento Lozoriaus diena”.

“Duonos valgytojai”
R.Granausko “Duonos valgytojai” – labai būdinga rašvtojo novelė, kurioje atskleidžiama mūsų epochos kaimo žmonių, o kartu ir visos tautos tragedija. Senieji miršta, nusinešdami į kapus tradicijas, paapročius, tikėjimą – visa tai, kas sudarė lietuvio egzistencijos pagrindą. Jaunieji, dabartinė karta, jau atsisakė praeities, pripažįsta kitus idealus, o tiksliau sakant, jų visai neturi. Taigi tautos moralinė degradacija – tokia galėtų būti šio apsakymo problema.
Kūrinio centre – keturi veikėjai, atstovaujantys dviems kartoms: se

enieji Rimkai – ramybės, tiesos, šviesos saugotojai, o jaunieji Marytė ir žentas – chaotiško, nestabilaus gyvenimo atstovai. Beje, žentas yra visai svetimas, nes net vardo neturi.
Vaizduojamas vienas įvykis: duonos, keptos iš naujo derliaus, valgymas ir su tuo susijusios apeigos. Duoną galima būtų laikyti ir pačiu svarbiausiu R. Granausko “Duonos valgvtojų” veikėju. suskilusiu j du vaizdinius: naminę, savo duoną ir nupirktą girto žento už suglamžytą rublį ir parneštą į namus. Jau pirmoji pastraipa skaitytoją supažindina su kūrinio laiku ir erdve. Veiksmas vyksta kaime, sekmadienį, ankstyvą vasaros rytą, kai “dar neaišku, kurioje pusėje saulė tekės”. Taip pat didelę reikšmę “Duonos valgytojuose” turi opozicija tarp senosios ir jaunosios kartų. Senoji karta susikuria būties prasmės iliuziją ( augina rugius, kepa duoną), o jaunoji karta, priešingai, gyvena šia akimirka. diirba kasdieninius darbus, jaučiasi nusivylusi gyvenimu. Senieji sutaria tarpusavyje. užjaučia vienas kitą, bet kokiose situacijose. Tačiau jaunieji nei meilės, nei pasitikėjimo – jokių švelnių jausmų vienas kitam nejaučia. Senoji Rimkienė išsaugoja ryšį su mitologija (varnas – nelaimės simbolis). Jaunieji neturi nieko švento, ką galėtų gerbti ir mylėti. Žentas žino tik banalios dainos žodžius. Jaučiame. kad seniesiems Rimkams kaimas – šventa vieta. Tačiau Marytė su savo vyru ruošiasi kelti sparnus. Jie nori palikti kaimą. ketina statyti nama netoli Skuodo. Seniems kai kurie daiktai turi si
imboline prasmę(duona, pienas ). Jaunieji to nesupranta, Žentas vertina tik cigaretes ir ” rašalą”. Jie nesureikšmina naminės duonos kepimo, jos valgymo ritualo. Jie mano, kad duonos galima nusipirkti ir parduotuvėje už sudilusį rublį. Tai yra tik kelios priešpriešos. Tačiau daug opozicijų galima įžvelgti kiekvienoje senosios ir jaunosios kartos mintyje, veiksme bei žodyje.
Labai svarbus paskutinis apsakymo epizodas – vaišės. Vienos – Rimkų duonos valgymas, kitos – po ąžuolu. Rimkų vaišės labai prasmingos. Stalas, užtiestas rankšluosčiu, primena ir šventų mišių auką, Dievo stalą. Moterys vilki juodomis bažnytinėmis suknelėmis, tačiau visi “sustojo tokie balti, baltai aptaisyti”.Juoda spalva šiuo atveju reiškia iškilmingumą, susikaupimą, o susirinkusiųjų siela švari, skaisti, balta- – jie jau niekam negali padaryti bloga. Atrodytų, kad tokie dori ir geri žmonės turėtų gyventi amžinai. Deja, juodasis varnas,pasivaidenęs senajai Rimkienei, matyt, yra kažkur netoli. Žento vaišės po ąžuolu – kontrastas. Beprasmė žento daina apie oži dainuojama tik todėl, kad žmogus bijo tylos ir vengia mąstyti. Nieko gero nežada ir paskutinysis apsakymo sakinys: “. savo duona, pirkta už suglamžytą rubį, įnešama i trobą.”

“Bružas”.
R. Granauskas apysakoje “Bružas” ir toliau tęsia tą pačią temą – seno ir jauno opoziciją. Tėvai ir vaikai – tolstantys pasauliai. Pagrindinis šios novelių apysakos asmuo- kuklus fermos darbininkas, pašarų išvežiotojas Bružas. Bužas ir Bružienė – senosios kartos atstovai, o Juzis – jaunosios kartos. Se

enasis Bružas – tai ne herojiška asmenybė. todėl apsakyme nėra šventumo, pakilių intonaciją. Veikėjū charakteriuose išrvškėja stačiokiška kalba, grubokas humoras.
Apsakymo ivykiai tarsi monotoniški. Aštuoniolikmetis Bružo sūnus pagaliau gauna darbą- vairuoja kolūkio pienvežį. Netrukus girtas jį sudaužo. Suremontavęs dirba toliau, kol gauna šaukimą į kariuomenę. ” Bružė” matome antagonizmą kiekviename epizode. Juzis bėga nuo tėvų meilės, jos gėdijasi prie draugų, o tėvai Juzį be galo myli, juo rūpinasi. Bružas ir Bružienė yra akivaizdūs nepritapėliai tame pasaulyje, kuriame stengiasi įsitvirtinti Juzis. Tai yra dabartinis pasaulis – kolūkio pirmininkas, zootechnikas, fermos moterys, sėklintojas, Juzis su savo draugais ir pienvežiu, kariuomenė, į kurią reikia išeiti trejiems metams. Bružas su žmona gyvena praeities laike. Iš ten jų elgesys, dvasios turinys ir moralinės nuostatos.
Praeities ir dabarties sankirta šioje apysakoje eina per seno valstiečio sąmonę. negailestingai aižydama jos vientisumą, skaudžiai žeidžia žemdirbio prigimti ir jo žmogišką orumą. Nauji laikai laužia Bružą ir jis linksta neąalėdamas atsitiesti. Asmenybės vertei neužtenka gerumo. padorumo ir sugebėjimo atsitiesti. Bet Bružas, be abejonės, išlieka lietuviškas tipas, nepraradęs tradicinių žemdirbio bruožų.

“Gyvenimas po klevu”.

”Gyvenimas po klevu” – pats svarbiausias ir idomiausias R. Granausko kūrinys, kuriame apmąstomas lietuvių tautos likimas po sovietinės valdžios reformų.”Gyvenimas po klevu”-nedidelės apimties, tačiau labai gilus kūrinys. Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos tęstinumo pr

roblemą. Klevas apysakoje – pasaulio medžio Įvaizdis. Gyvenimas po klevu – tai buvimas ant šaknų, po šakomis, tai žmogui skirtas laikas po amžinuoju medžiu. Žmogus, gyvenantis tokioje ypatingoje erdvėje, siekia išlaikyti amžinąsias vertybes, perduoti jas kitai kartai.Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimą (savo namą), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta savita pasaulėjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant pražūties slenksčio? Pradėjęs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienės sodybos po klevu), rašytojas pereina į abstrakčią plotmę, kur “gyvenimą po klevu” suvokiame kaip mitologinį: visų trijų sferų (požemio, žemės ir dangaus) tarpusavio ryšį, priklausomybę ir amžinumą. Tai nedidelė apysaka, kur veiksmas vyksta vos vieną dieną ir apima senosios Kairienės kelionę iš kaimo į gyvenvietę. Bet tai tik paviršius, o apysaka turi giluminį, mitologinį klodą. Todėl tai ne tik dramatiška vienos žemaitės ar jos artimųjų gyvenimo istorija, bet ir ištisos lietuvių tautos likimo apibendrinimo. Senoji Kairienė – tarpininkas, nueinantis kelią nuo senojo iki naujojo pasaulio, ji vertybių atskaitos taškas. Kartu su atgimstančia pavasarį žeme ji išeina iš savo sutvarkytų namų į svetimą, chaotišką erdvę – gyvenvietę, kuri net vardo neturi. Išeidama Monika apžvelgia savo gyvenimą: kiekvienas daiktas turi savo vietą, nieko nėra nereikalingo. Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senų namų sienose tarsi gyvena artimų žmonių atmintis, jų darbai, likimai. Net vienišas žmogus, jeigu jis savo namuose, – dar ne vienišas. Todėl lietuviui svarbiausia – išėjimas iš namų. Visai kitokia gyvenvietė – bevardė, svetima, beveidė, nejauki ir maloni. Žmonės taip pat tapo beveidţiai kaip ir jų namai (Kairienė niekaip neatsimena buvusios marčios veido, kuri taip ir nesukūrė savo namų). Kairienė prisimena buvusį, dabar jau išdraskytą Budrių kaimą. Bet baisiausia – pasekmės: jaunoji karta jau nebeturi tikrųjų namų sampratos. Apysakoje tik viena pagrindinė veikėja – senutė Kairienė. Senosios Kairienės sodyboje atpažįstame baltiškąjį gyvenimo (net pasaulio) modelį: namas – žmogaus gyvenimo vieta – stovi pačiame visatos centre, ant klevo šaknų, po klevo šakomis. Nors apysakos pavadinimas deklaruoja gyvenimą, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybė mūsų senojoje pasaulėžiūroje. Kairienė užsuka į kapinių kalnelį. Tai ne tik mirusiųjų aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena), bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienė pralinksmėja, kai nuo kalnelio pamato sodresnių rugių laiko vietas – tai buvę kaimynų gyvenimai. Jos kaimas nugalėjo mirtį! Nauja gyvybės forma žaliuoja pats žmonių gyvenimas. Žemė saugo atmintį. Kodėl išsigimė žmogus? Todėl, kad buvo pasikėsinta į žemdirbio gyvenimo būdą, į save įprasminantį darbą – žemės dirbimą. Žemė – pastovumo ir saugumo garantija. Išplėšus ją iš žmogaus, jis neteko stiprybės, gyvenimo pamato, išseko kūrybinės galios, darbštumas. Atimta žemė. Ar begali kas būti baisiau: “plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą”. Atimta darbo prasmė. Kairienės žmogus, mėgęs kiekvieną darbą, kolūkyje nenorėjo dirbti: “Koks ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, žmogus, talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginančia baudžiauninko prievole. Senoji stebi vaikaičio darbą: “Dabar jis suprato. Jis nekentė paties darbo: tų bulvių, tų maišų, tos purvinos žemės aplinkui, to visko. Greičiau, greičiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jėgas įtempus, – kad tiktai greičiau tas darbas pasibaigtų!”. Senoji Kairienė prisimena savo gyvenimo kelią: savo žmogų ir jo mirtį, nenusisekusį sūnaus Stepono gyvenimą ir mirtį, anūką Darių. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visų žlugimų priežastys išorinės, tačiau vis giliau prasiskverbiama prie žmogaus dvasios. Toliau eiti nebėra kur: Ignelis, proanūkis, jau įkūnija protinį nepilnavertiškumą. Todėl Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio gyvenimo atminties. Požiūris į moterį – svarbus tautinės kultūros rodiklis, nes motina – dvasinės gyvybės simbolis. Apysakoje matome, vienišą, apleistą, paniekintą seną moterį- Kairienę. Praradusi artimiausius žmones, ji užsirišo seną skarelę ir po šiai dienai nenusiėmė. Tai siejama su ištikimybės tema. Išblėsęs ne tik ištikimybės vyrui, tėvui, bet ir tėvynei jausmas. Kairienė dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ėjimas nenutiesia tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienė pasirengusi aukotis, atgailauti už visų nuodėmes, Prisikėlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta. Apysakos pabaiga sukrečianti, šaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebėra kur eiti – toliau žūtis!”. Paguosti gali senesnė – mitinė pasaulėžiūra, kurios atšvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstėje. Mitinė sąmonė nepripažįsta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikėlimo daigą.

Naudota literatūta:
Internetas

Literatūrinis kontekstas

R.Granauskas – žymus apysakų ir apsakymų autorius. Rašytojas tęsia realizmo idėjas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Galbūt todėl R.Granauskas kaip ir jo herojai žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų: “Niekur nėra tuštumos, visur yra daiktai, ir net danguje kabo apvali ir akinanti saulė. Daiktai tam ir yra, kad žmonės jų norėtų ir jais galėtų kažką patys sau paaiškinti. Tik saulė netelpa į jų norus.” Rašytojo kuriamas vaizdas yra paprastas, bet jame slepiama gili prasmė: būties fatališkumas ir mitologijos atgarsiai, gamtos sakralumas ir žmogaus laikinumo nuojauta, praeities ir dabarties sandūra. Pagrindinė R.Granausko kūrybos tema – praeities ir dabarties priešprieša. Praeitis harmoninga, dvasinga, o dabartis chaotiška, bedvasė. Jaunoji karta atitrūkusi nuo turtingos praeities, morališkai degraduoja. Žymiausi autoriaus kūriniai – “Duonos valgytojai”,”Gyvenimas po klevu”. “Bružas”. “Jaučio aukojimas”. Naujieji kūriniai- apysaką knyga “Gyvulėlių dainavimas”, “Raudona ant balto” ir “Švento Lozoriaus diena”.

“Duonos valgytojai

R.Granausko “Duonos valgytojai” – labai būdinga rašvtojo novelė, kurioje atskleidžiama mūsų epochos kaimo žmonių, o kartu ir visos tautos tragedija. Senieji miršta, nusinešdami į kapus tradicijas, papročius, tikėjimą – visa tai, kas sudarė lietuvio egzistencijos pagrindą. Jaunieji, dabartinė karta, jau atsisakė praeities, pripažįsta kitus idealus, o tiksliau sakant, jų visai neturi. Taigi tautos moralinė degradacija – tokia galėtų būti šio apsakymo problema.
Kūrinio centre – keturi veikėjai, atstovaujantys dviems kartoms: senieji Rimkai – ramybės, tiesos. šviesos saugotojai. o jaunieji Marytė ir žentas – chaotiško, nestabilaus gyvenimo atstovai. Beje, žentas yra visai svetimas, nes net vardo neturi.
Vaizduojamas vienas įvykis: duonos, keptos iš naujo derliaus, valgymas ir su tuo susijusios apeigos. Duoną galima būtų laikyti ir pačiu svarbiausiu R. Granausko “Duonos valgvtojų” veikėju. suskilusiu j du vaizdinius: naminę, savo duoną ir nupirktą girto žento už suglamžytą rublį ir parneštą į namus. Jau pirmoji pastraipa skaitytoją supažindina su kūrinio laiku ir erdve. Veiksmas vyksta kaime, sekmadienį, ankstyvą vasaros rytą, kai “dar neaišku, kurioje pusėje saulė tekės”. Taip pat didelę reikšmę “Duonos valgytojuose” turi opozicija tarp senosios ir jaunosios kartų. Senoji karta susikuria būties prasmės iliuziją( augina rugius. kepa duoną), o jaunoji karta, priešingai, gyvena šia akimirka. dirba kasdieninius darbus, jaučiasi nusivylusi gyvenimu. Senieji sutaria tarpusavyje. užjaučia vienas kitą, bet kokiose situacijose. Tačiau jaunieji nei meilės, nei pasitikėjimo – jokių švelnių jausmų vienas kitam nejaučia. Senoji Rimkienė išsaugoja ryšį su mitologija (varnas – nelaimės simbolis). Jaunieji neturi nieko švento, ką galėtų gerbti ir mylėti. Žentas žino tik banalios dainos žodžius. Jaučiame. kad seniesiems Rimkams kaimas – šventa vieta. Tačiau Marytė su savo vyru ruošiasi kelti sparnus. Jie nori palikti kaimą. ketina statyti nama netoli Skuodo. Seniems kai kurie daiktai turi simboline prasmę(duona, pienas ). Jaunieji to nesupranta, Žentas vertina tik cigaretes ir ” rašalą”. Jie nesureikšmina naminės duonos kepimo, jos valgymo ritualo. Jie mano, kad duonos galima nusipirkti ir parduotuvėje už sudilusį rublį. Tai yra tik kelios priešpriešos. Tačiau daug opozicijų galima įžvelgti kiekvienoje senosios ir jaunosios kartos mintyje, veiksme bei žodyje.
Labai svarbus paskutinis apsakymo epizodas – vaišės. Vienos – Rimkų duonos valgymas, kitos – po ąžuolu. Rimkų vaišės labai prasmingos. Stalas, užtiestas rankšluosčiu, primena ir šventų mišių auką, Dievo stalą. Moterys vilki juodomis bažnytinėmis suknelėmis, tačiau visi “sustojo tokie balti, baltai aptaisyti”.Juoda spalva šiuo atveju reiškia iškilmingumą, susikaupimą, o susirinkusiųjų siela švari, skaisti, balta- – jie jau niekam negali padaryti bloga. Atrodytų, kad tokie dori ir geri žmonės turėtų gyventi amžinai. Deja, juodasis varnas,pasivaidenęs senajai Rimkienei, matyt, yra kažkur netoli. Žento vaišės po ąžuolu – kontrastas. Beprasmė žento daina apie oži dainuojama tik todėl, kad žmogus bijo tylos ir vengia mąstyti. Nieko gero nežada ir paskutinysis apsakymo sakinys: “. savo duona, pirkta už suglamžytą rubį, įnešama i trobą”
.
“Bružas”

R. Granauskas apysakoje “Bružas” ir toliau tęsia tą pačią temą – seno ir jauno opoziciją. Tėvai ir vaikai – tolstantys pasauliai. Pagrindinis šios novelių apysakos asmuo- kuklus fermos darbininkas, pašarų išvežiotojas Bružas. Bužas ir Bružienė – senosios kartos atstovai, o Juzis – jaunosios kartos. Senasis Bružas – tai ne herojiška asmenybė. todėl apsakyme nėra šventumo, pakilių intonaciją. Veikėjū charakteriuose išrvškėja stačiokiška kalba, grubokas humoras.
Apsakymo ivykiai tarsi monotoniški. Aštuoniolikmetis Bružo sūnus pagaliau gauna darbą- vairuoja kolūkio pienvežį. Netrukus girtas jį sudaužo. Suremontavęs dirba toliau, kol gauna šaukimą į kariuomenę. ” Bružė” matome antagonizmą kiekviename epizode. Juzis bėga nuo tėvų meilės, jos gėdijasi prie draugų, o tėvai Juzį be galo myli, juo rūpinasi. Bružas ir Bružienė yra akivaizdūs nepritapėliai tame pasaulyje, kuriame stengiasi įsitvirtinti Juzis. Tai yra dabartinis pasaulis – kolūkio pirmininkas, zootechnikas, fermos moterys, sėklintojas, Juzis su savo draugais ir pienvežiu, kariuomenė, į kurią reikia išeiti trejiems metams. Bružas su žmona gyvena praeities laike. Iš ten jų elgesys, dvasios turinys ir moralinės nuostatos.
Praeities ir dabarties sankirta šioje apysakoje eina per seno valstiečio sąmonę. negailestingai aižydama jos vientisumą, skaudžiai žeidžia žemdirbio prigimti ir jo žmogišką orumą. Nauji laikai laužia Bružą ir jis linksta neąalėdamas atsitiesti. Asmenybės vertei neužtenka gerumo. padorumo ir sugebėjimo atsitiesti. Bet Bružas, be abejonės, išlieka lietuviškas tipas, nepraradęs tradicinių žemdirbio bruožų.

“Gyvenimas po klevu”

”Gyvenimas po klevu” – pats svarbiausias ir idomiausias R. Granausko kūrinys, kuriame apmąstomas lietuvių tautos likimas po sovietinės valdžios reformų.”Gyvenimas po klevu”-nedidelės apimties, tačiau labai gilus kūrinys.
Apysakoje tik viena pagrindinė veikėja – senutė Kairienė. Kūrinio laikas yra dvejopas: dabarties ir retrospektyvinis. Vaizduojamas vienas įvykis – Kairienės kelionė i gyvenvietę. Keliaudama senutė apmąsto visą savo gyvenimą, šeimos likimą, o kartu ir tragišką Lietuvos pokario kaimo sunvkimą. Apysakos turinys – kontrastų grandinė. apimanti senąjį ir naująjį pasaulį, jų erdves. laikus, dvasines vertybes. Kairienės kelias j gyvenvietę – jos atminties kelias per savo gyvenimą. Pavaizduoti trys nuopolio ratai: Kairienės žmogaus Konstantino, jos sūnaus Stepono ir anūko Dariaus likimai. Visų žlugimo priežastys išorinės, tačiau kiekviename nuopolio rate vis giliau prasiskverbiančios į žmogaus dvasią.
Girtavimo tema R. Granausko apysakoje ” Gyvenimas po klevu ” yra viena svarbiausių. Pirmasis šeimo`je pradėjo gerti Kairienės vyras Konstantinas. Tačiau ji stengiasi su tuo susitaikyti:”Ji nebuvo supykusi, dėl tokių išgėrimų nepykdavo, jau pirmaisiais metais vyrui pasakė: “Geriau parsivesk į namus, aš nė pusės žodžio nesakysiu, negu kad. Nenoriu pražilti be laiko “. Beje, Kairys ir mirė, galima sakyti, per tuos nelemtus velnio lašus. Ėjo gilios žiemos metu pirkti naminės, įlūžo ledas ir žmogus nuskendo. Konstantinas gėrė, nes prarado žemę – viso gyvenimo pamatą. Gėrimo liūnas nepasitenkino Monikos Kairienės žmogum, jis įtraukė ir sūnų Steponą, ir anūką Darių. Kairienės sūnus Steponas vedė Antosę, kuri tapo tikrąja jo gyvenimo savininke. Ji buvo labai griežta, tvarkė visus šeimos finansinius reikalus, niekino Steponą, buvo neištikima. Jis neturėjo kišenėje nė grašio. Steponas galiausiai praranda net norą gyventi: ” Tu manai, o man gyventi reikia! Aš ten jau nebegaliu, už jokius pinigus nebegaliu!.” Savo sielvartą Steponas skandino degtinėje, pragėrė vairuotojo pažymėjimą, darbą, prasiskolino. Steponas žuvo: prie parduotuvės jį partrenkė mašina. Steponas turėjo sūnų Darių, kuris buvo lyg tėvo pakaitalas, tik labiau degradavęs. Jis gėrė be priežasties, kad, jo žodžiais tariant, linksmiau būtą, kol visai prasigėrė. Darius kaip ir tėvas Steponas mirė ne sava mirtimi: žuvo po traktoriaus ratais. O Ignelis, Dariaus sūnus, įkūnija protinį nepilnavertiškumą. Taigi R. Granauskas įtikinamai parodo, kaip degtinė veda žmones į vis gilesnę degradaciją.
Šioje apysakoje matome skirtingą požiūrį į darbą. Senutė Kairienė dar ir po daugelio metų prisimena, kaip jos vyras Konstantinas darbą tiesiog dievino. Dirbdavo kruopščiai ir atsakingai, jausdamas džiaugsmą ir prasmę. Sūnus Steponas padėdavo mamai kaime, tačiau jo darbas buvo greitas bei atmestinas, darbas iš būtinybės. Steponas tik laukdavo atlyginimo – degtinės. O Darių iš viso buvo sunku paprašyti pagalbos. Jis ilgai atsisakinėdavo, atidėliodavo darbą, teisindavosi, kad ir taip užsiėmęs. Senoji Kairienė įkalbindavo jai padėti tik prisiviliodama degtinės buteliu. Taigi Stepono ir Dariaus požiūris į darbą yra visiškai kitoks negu Kairienės žmogaus Konstantino.
Didelis dėmesys skiriamas pačios Kairienės paveikslui, apibūdinančiam visas lietuvių moteris. Kairienei jos šeima – vyras ir vaikas – visas pasaulis. Daugiau moteris nieko neturi ir nenori nieko turėti. Vyro ( šeimininko ) autoritetas neabejotinas. Gili pagarba ir pasididžiavimas skamba pasakyme ” mano žmogus “. Tai ypatingas pasakymas,bylojantis apie gilius jausmus ir nenusakomą ryšį tarp žmonių.
Ypač didelis dėmesys skiriamas jaunosioms moterims – marčiai ir anūkienei. Labai ryškus kontrastas tarp Kairienės ir jaunųjų moterų mąstymo, meilės, ištikimybės. pareigos supratimo. Senutei nesuprantamas moters troškimas valdyti vyrą, kontroliuoti pinigus. Kiekvienas turi turėti savo vietą: vyras pelno duoną, o moteris prižiūri vaikus, globoja vyrą, atlieka ūkio darbus. Toks šeimos modelis senutei priimtinas ir teisingas. Jauni grubūs senam žmogui: nesupranta ir neatjaučia jo negalės. Nesupranta “medinširdžiai”, kad tas truputėlis gyvenimo, kuris liko senelei, jai priklauso.
Po viso to, kas pasakvta, senutės Kairienės mirtis atrodo neišvengiama ir natūrali. Niekas nesieja jos su baisiu ir išsigimusiu pasauliu. Ji gina, kiek pajėgdama, savo namus, klevą – viska, kas priklauso jai gyvenime. Deja, naujo gyvenimo sukurtas monstras sutraiško senutę.
Klevas apysakoje – pasaulio medžio Įvaizdis. Gyvenimas po klevu – tai buvimas ant šaknų, po šakomis, tai žmogui skirtas laikas po amžinuoju medžiu. Žmogus, gyvenantis tokioje ypatingoje erdvėje, siekia išlaikyti amžinąsias vertybes, perduoti jas kitai kartai.
Naudota literatūra:

Trys motinos R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai raytojas ˛emaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą. Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošia kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą žiemą ji iš pašto neatsiėmė. Ir tada ji sužino, kad pinigų pašte jau nėra. Šiuos pinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos atgauti, juk anūkienė jauna, jai šių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kam jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų iš bado ir galėtų ramiai gyventi, jai bereikia tų kelių skatikų, už kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno. Kairienės kelionė – tai trys etapai į miestą. Pirmasis etapas – tai namų erdvė, kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę: juk mieste praleidžiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio žmogaus gyvenimas. Kairienė, eidama į miestą, aplanko kapų kalnelį. Malda ir giesmėmis ji pagerbia mirusius: savo žmogų ir sūnų, kurį jau buvusi žmona seniai pamiršo, nebelanko jo kapelio, nesutvarko kryžiaus. Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios ssenajai tikrai prireiks, nukeliavus į miestą. Antrasis etapas – tai plento ruožas, kuris keliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja atsitraukti į kelkraštį. Trečiasis kelionės etapas – tai miestelis. Tai negyva, beveidė erdvė. mažai ir medžių gyvenvietėje, ir namai ne mediniai, todėl Kairienei vissa tai atrodo svetima ir nemiela. Neturi ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Kelione Kaireinė negali pasididžiuoti. Apsilankymas pašte priverčia ją aplankyti anūkienę. Anūkienė Birutė nesutinka Kairienės maloniai, ji stengiasi greičiau ją išvaryti ir pasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uošvienei, nei vyrui, nei sūnui. Jų sūnus Igvulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su šiuo vaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir mokytis, pagaili skanesnio kąsnio, o galiausiai išsiunčia į internatą. Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią antosę. Moterų susitikimas nebuvo malonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji atsimena, kaip sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: “Ta pati Antosė išvarys vieną dieną į gatvę, užrakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvok kur nori. Nors ji, motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos širdis neleis išvaryti, neleis žiūrėti į alkaną ir nuplyšusį”. Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų (o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo), gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosė patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, “kaip karalienę vedžioja”. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: “Nebejautė tai moteriai nieko, nei veidas jos neiškilo užmerktose akyse, kol ilsinosi stovėdama”. Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio, tačiau džiaugiasi, kad nė kartelio marčia nepavadino: “Kokia ji man marti, jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, argi nė kibirkštėlės nieko ir nebeliko?..”

Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Kairienė gyvens jau neilgai, tačiau ji laukia natūralios mirties. Mirčiai reikia pasiruošti iš anksto, atsisveikinti su tuo, kas dar pasiliks šiame pasaulyje. Kairienė kapų kalnelyje tarsi dvasiškai apsivalo, atsisveikina su savo žmogumi ir sūnumi, nes žino, kad jau greitu laiku ji neturės pakankamai drąsos ir jėgosužlipti ant šio kalnelio.

Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyksta. Gyva kairienė – gyva moters ir motinos pareiga šeimoje. Tačiau Kairienė praranda savo artimiausius žmones, užsiriša juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena. gedi ji prarastų žmonių, paklydusiųi vaikų ir vaikų vaikų. Trūksta Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji išlieka stpri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senoji kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas ištiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jos jau nebus mylinčios ţmonos, nei đvelnios motinos.

Leave a Comment