Donelaitis Metai

bbbbbbbb

K Donelaitis “Metai”

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas.

Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu

Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga.

Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”, “glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K.

Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena neišmintingai.

Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus.

Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją.

Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis

Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį, harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.

Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas.

Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Iđminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?

Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems”

būrams.

“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas,

Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti “viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.

Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems būrams:

Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti.

Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas.

“Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba “ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis, moko juos saikingumo.

Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras.

“Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”.

Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam “kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek “razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.

Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” –

bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.

Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”

Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu –

galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti, tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais, nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.

Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos “veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:

Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”, pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai sumuštas:

Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to pasiekti neįmanoma.

K. Donelaièio asmenybë, vertybiø sistema “Metuose”

K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.

Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias”

apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”.

Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir puoselėjo lietuvių kalbą.

K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.

Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K.

Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.

Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose, gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą.

Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir grybavimas, taip pat riešutavimas.

Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.

Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą.

Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie pat.

Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai, pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.

Kŕ vaizdavo K Donelaitis?

“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” –

keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį.

Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”.

Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.

“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.

Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras “gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:

“<…> šeimyną savo pabudint

Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”

Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus bažnyčioje.

Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės.

Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai pasismagindavo.

Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius?

Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus gerbdavo.

Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus, reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų.

Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.

Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi.

Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje

Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.

Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.

K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.

K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie

1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K.

Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos:

lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai –

urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.

K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.

“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis

– taip, kaip jis pats suprato.

K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.

Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.

Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl bus pavasaris… Vėl bus ta pati baudžiava… Vadinasi, viskas kartosis am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava –

didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K.

Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.

“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai, šveicarai) su kuriais kartu tame pačiame krašte po kolonizacijos gyveno lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹

prasmź. “Vy˛a” – iš karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas, lietuviškumas, priešiškumas ponams.

K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo

XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų

Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.

Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto.

Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams

Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio.

Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, išskyrus

”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais.

“Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.:

Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų.

K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas.

Nevienoda ir emocija.

Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikšmingas ˛mogui, nuo jo visai nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai.

Nuo kovojančių jėgų pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis, pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos pergyvenimas.

Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.

“Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas, be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių:

nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas.

Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis į viską žiūrįs.

Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.

“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas –

vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.

K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau parašytos pasakėčios, yra baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pasakojimų. K.

Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K.

Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.

Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į

Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko

Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio

„Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.

Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yra

K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai

K.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantį baudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį į didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu:

giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Nors giltinė mums ir asocijuojasi su baisia šmėkla, K.Donelaičiui tai paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštinti pievas” ir taip surinkti metų derlių.

K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį

K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai – „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenori dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės.

Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis, praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. “Pernai

[…] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučių pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius smerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę.

K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir lauko darbų.

K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimas verda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną, važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas yra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėl tenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, bet ir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apie šiųmetinę šienapjūtę.

K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka.

Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų (baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė, rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja ir personifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”, dalgiai – „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančių apibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”.

Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo baudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir šobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgi sulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia

Plaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų.

Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autorius suskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbą šienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio

„Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juose galime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo, saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti „kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.

Maironis – “Trakø pilis”

“Trakų pilies” žanras – eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozocija yra – aukštai, žemai. Laikas teka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis – garbinga, aukšta, valdovai – aukštūs, milžinai; žemai (dabartis), pilis – pelėsiai, kerpės nuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai – užmigdė kapai. Tai kas didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai, oratoriškai, iškilmingais žodžiais. Dabarties ženklas – kapai. Pamažu eilėraštyje ryškėja praeities – dabarties opozicija. Posmo intonacija banguojanti. Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmės motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės (amžiai bėga, bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis “aš” neatsiveria. Tik antro posmo pabaigoje užsiminta, kad griūvančios sienos “griaudina” jautrią širdį.

Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas – pilis. Adresantas kalba “mes” vardu. Posmą sudaro retoriniai sušukimai. Jaučiamos įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo – vien retoriniai sušukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas –

“Vytauto didžio” amžius. Epitetai – garsi, brangi pabrėžia praėjusių laikų didybę, “aukštumą”.

MAIRONIS “IŠNYKSIU KAIP DŪMAS”

Eileraštis “išnyksiu kaip dūmas” pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliu susumąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokià “iðnykimo” prasmæ, atskleidþia vis naujà vaizdà. Beabejo, elëraðtis nenuteikia lindsmai.

Perskaitæs já nejuèia ir pats pagalvoji, kad dada nors ir pats numirsi, iðnyksi… Ir anksèiau ar vëliau bûsi visai uþmirðtas. Ið tiesø – iðnyksi “kaip dûmas”…

Eilėrastyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilerastyje kalba ir apie tolimą praeitį, ir apie ateitį. Nuo eilėraščio pradžios iki vidurio poetas kalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus,

Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės “Kurims nebužilgo – kapai”. Tada

Maironis pradeda rašyti apie ateitį apie kitus poetus kurie ateis po jo, kad jį užmirš. Kad žmonės kaip “bangos ant marių”- atsiranda, iškyla ir išnyksta… Ir taip be perstojo, be galo…

Eileraštis kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką.Nevenge Maironis ir kitų meninių priemonių.

Maironis

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.

Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.

Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų.

Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią.

Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora.

Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.

Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”.

Maironis pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus:

Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų”

banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.

Toká pat vertinantá poeto poþiûrá iðsako ir antrasis peizaþo komponentas

– girios, miðkai. Girios – þalios, tamsios, galingos, plaèiausios; èia ûþia, ðlama, èia vël “krûpèioja slaptingai”; tamsûs miðkai dunkso, verkia ir gaudþia. Giria, miðkas – ir Lietuvos galybës, ir jos skaudaus likimo, ir jos iðtvermës, atsparumo, gyvybingumo simbolis:

Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”, kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją, atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą, papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:

Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų.

Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia… Nemunas, “Vilija – mūsų upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta… Maironio peizaže auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė, putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip kraujo lašus”…

Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas “nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.

Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus.

Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris :

Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo dangaus”;

“Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “ant

Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos “dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys – mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.

Maironio gamta nėra laukinė. Jo žemė žaliuoja ne tik giriomis, bet ir sodais, ant dirvų sužėlusiais rugiais, o iš žalumos stiebiasi Vilniaus rūmai, Trakų pilis, Kaunas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai, jaukiai glaudžiasi sodžiai ir sodybos. Maironio gamtoje skamba lietuviškas “brolių artojų” žodis, sesučių “graudžiai malonios dainos” , “tėvynės dainos auksinės”.

Gamtos vaizdai Maironiui yra žmogaus vidinio pasaulio – troškimų, vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniai jo sielos įvaizdžiai. Tai audringa, “išsisupus plačiai vakarų vilnimis”

Baltija, siūbuojančios marės, verdą verpetai, griaunančios, kaukiančios audros ir viesulai. Visa tai suvokiama kaip vidinės jėgos, veržlumo, kūrybinių galių išraiška.

Idealai, aukšti siekimai išsakomi dangaus įvaizdžiu. Maironio dangus čia “rūsčiai aptemęs”, čia “nušvitęs žaibais”, čia vėl nusiblaivęs, kuriame “širdį vilioja” saulė; mėlynas, aukštas, tolimas pavasario dangus , kuriame sumirga “vakarinė žvaigždė”, “aušrinė žvaigždė”, aukštybių žvaigždė”.

“žvaigždė sidabrinė”.

Maironio gamtos vaizdas atrodo visiems pažįstamas, savas, susietas su tokiais išgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas nebuvo radęs žodžių visam tam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to atrodo, kad jis prabilo už mus visus. Kalbėdami jo žodžiais, mes jaučiamės išsaką savo pačių žinojimą ir jautimą, kokia graži ir meilės verta yra gimtoji žemė ir koks širdį pakeliantis virš jos atsivėręs dangus.

Šatrijos Ragana (1877 – 1930)

Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškas gyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale.

Amžinos vertybės – menas, muzika, knygos,… Viena realybė jos gyvenime –

žmogaus siela. Pats meistriškiausias apsakymas – „Dėl ko tavęs nėra?”

Apysaka „Sename dvare”

Pasakotojos sieloje išsakytas praradimo jausmas.

1.Pagrindinė veikėja – mamaitė. 2.Ji – dvaro ponia, 3-jų vaikelių motina, pavyzdinga, pareiginga žmona. 3.Vargšų globėja ir mokytoja. Subtilios dvasios moteris.

Apsakymas „Irkos tragedija”

1.Graži idėja: vaikas turi mylėti, būti mylimas ir reikalingas. 2.

Psichologiškai įtikinamas Irkos paveikslas.3.Įdomi siužeto raida.

IRKA:Klusni dukra (74), mylinti tėvus (76, 78), jautri (80), ryžtinga

(82), sumani (82, 84), drąsi (82, 84), mėgstanti svajoti (78), lakios vaizduotės (76), skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas (81, 86), mylinti gamtą (74), mylinti gyvūnus (78, 79), mandagi (77), siekianti kuo daugiau sužinoti ir išmokti (77), turinti savo pasaulį (75), tikinti (75), vieniša, nori artumo.

Kuo Ðatrijos Ragana reikðminga lietuviø literatûrai?

1 Atskleidė dvaro gyvenimą. 2 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautos rūpesčius. 3.Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius.

4.Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę. 5.Jos kūryboje – savotiškai individualiai mąstančios moterys.6. Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogaus dvasią.7. Kuriamas psichologinis, bet ne išorinis pasaulis.

Vaiko pasaulis Satrijos Raganos kûryboje

Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis.

Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažos mergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi.

Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius broliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvena vaikiškomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama į fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų (prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga), tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai –

kažkokio ypatingo, neįprasto grožio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugoti mamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretai įskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo šiltus namus, kuriuose šalia jos buvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir jos broliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo žmonėmis.

Jie nebuvo vieniši.

Pagrindinė novelės problema – Irkos vienišumas. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama nesirūpina, negloboja savo mažutės, septynerių metų tesulaukusios dukrelės. Vienintelis jà mylintis ir ja besirûpinantis sutvërimas yra ðunelis Dþim.

Bûdama neapsakomai vieniða, Irka vis daþniau pasineria á fantazijas, á stebuklingàjá dangaus pasaulá. Ji nesàmoningai lygina jai mielà gamtà su atðiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daug fantazuoja. Tiki nebûtais dalykais ir Irusia, taèiau jos tëtis neleidþia jai per toli nutolti nuo realaus pasaulio.

Taèiau Irusia dar nenori tikëti, kad stebuklingasis pasakø pasaulis ið tiesø neegzistuoja. Irka á pasaulá þvelgia kitaip. Ji ásivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reiðkiniai, elementai yra gyvi. Ji kalbasi su þvaigþdelëmis, stebi saulutës namus, kalbasi su Dþim. Ji nejauèia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijø.

Ir neturi në vieno artimo þmogaus, kuris paaiðkintø, kaip viskas yra ið tikrøjø. Irka gyvena savo pasaulëlyje, kurá sudaro ji, lëlës ir þvaigþdelës, ir jokio suaugusio þmogaus, todël Irka, bûdama naivi ir vaikiðka, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yra vyresnë uþ Irkà, daþnai elgiasi vaikiðkiau nei septyneriø metø mergytë.

Irka turi suaugusiam þmogui bûdingo uþsispyrimo, ryþtingumo (viena ryþtasi vaþiuoti pas tëvelá á Kaunà). Ðatrijos Ragana vaizduoja, kaip ið atstumto, vieniðo vaiko, turinèio kovoti su liûdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja “suaugæs vaikas”. Vaikas, negalintis rûpintis vien þaislais ir pasakomis, o turintis þvelgti kaþkur daug giliau ir baugø, sudëtingà pasaulá vertinti nebe vaikiðkomis akimis.

Toks vaikas savo svarstymais, norais kartais atitolsta nuo tikrovës. Ðtai kodël Ðatrijos Raganos sukurtame pasaulyje labai ryðki artumo tema. Irusiai, gyvenanèiai su abiem tëvais, vis dëlto artimesnë uþ tëtá yra mama. Taip yra todël, kad vaikus labiau priþiûri, jais labiau rûpinasi ir daugiau su jais praleidþia bûtent ji. Todël ir

Irusia stengiasi, kad mama bûtø laiminga, rokðta, kad ji visada bûtø ðalia.

Smalsios vaiko akys daug kà pastebi, todël Irusia suprato, kad tëvelis mamytæ skaudina, jos nesupranta. Irusiai tëtis tampa daug tolimesnis uþ mamytæ. Bet tai dar nereiðkia, kad mergaitë tëvelio nemyli. Tik jai svarbesnë yra mama, nes ji daug trapesnë, paþeidþiamesnë nei tëtis. Irkos pasaulyje artumo tema daug ryðkesnë.

Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tëtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todël, kad mama jà atstumia, neiðklauso, nesuteikia jai tos ðilumos, kurià turëtø suteikti. Ir mergaitë ásivaizduoja, kad jeigu tëvelis bûtø ðalia, viskas bûtø kitaip. Su tëveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis á geràjà pusæ, todël tëtis Irkai artimesnis nei mama.

Taèiau artimiausia Irkai vis dëlto yra gamta: ðunelis Dþim, saulutë, þvaigþdës. Taip yra todël, kad mergaitë þymiai daugiau laiko praleidþia stebëdama gamtà, þaisdama su ðuniuku bei lëlëmis nei bendraudama su mama ar tëèiu.

Ir Irka labai daug þino apie gamtà: nuolatos bëga namo, kai saulutë eina á savo namelius; stebi þvaigþdes, net turi savo mylimiausià þvaigþdelæ. Todël gamta Irkai yra pati artimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad þlugo visos jos iliuzijos dël tëvø susitaikymo, mergytei nuvykus á Kaunà. Tada, kai

Irka suprato, kad ji nereikalinga ir tëveliui, jà paguodë ne kas kitas, o iðtikimasis Dþim Taigi

Ðatrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelëje “Irkos tragedija” ir apysakoje “Sename dvare” labai skiriasi. Akivaizdu, kad maþam vaikui svarbiausias dalykas yra bendravimas su tëvais. Skirtingas tëvø poþiûris á vaikus suformuoja skirtingus vaikø charakterius.

Satrijos Ragana “Irkos tragedija”

Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai žmogus dar nesuvokia daugelio dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Dažnai mane tiesiog nuteisdavo “amžinoji” mano mamos frazė: “ Kai būsi mano metų…” Bet, laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o suaugusiam neįmanoma suprasti mažo žmogaus…

Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką. Vieną iš itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja Šatrijos

Ragana savo apsakyme “Irkos tragedija”. Tas žmogutis – tai septynerių metų mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žino leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo pradžioje mane labai nustebino motinos elgesys.

Irkos mama – tai žmogaus, nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip našta šios dar gana jaunos moters gyvenime. Aš suprantu, galbūt ji troško kažko daugiau iš gyvenimo, bet nemanau, kad tai jai suteikia teisę pamiršti savo vaiką ir motinystės pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kuris

Irkos mamai pasirodo svarbesnis už ją. Irka nenori ir pradžioje nesistengia susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskis pagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmu atrėžia: “tamsta neturi teisės…

Tamsta – ne tėvelis…” Kad ir kaip mergaitė stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga meilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys žlunga viena po kitos.

Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad kada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio, grožio, santarvės egzistavimu. Pavelas Vožinovas yra pasakęs: “Kai visiškai sudūžta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą užima netikėjimas.” Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau pažeista.

Be to, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodo tokie gremėzdiški ir grėsmingi, kaip pavojingi žvėrys, kuriuos matai tamsaus miško šešėliuose. Vaikus suaugę tampo lyg kokias marionetes.

Irka pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. mamytė neateina palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti pasivaikščioti. “Nebemyli jos mamytė, nebemyli…” Vienintelė paguoda – jos gerasis draugas, ištikimasis šunelis Džimas, kuriam reikalinga Irkos meilė.

Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo šis mažas žmogutis, ne vieną iš mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje.

Tokiu atveju žmogus dažniausiai puola į paniką, pradeda blaškytis. Irka mąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. “Ji žino jau, ką padarysianti: ji važiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį, brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taip nepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli.” mergaitė ilgai nedvejoja, pasiima Džimą, “renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę”

ir išeina su mintimi, kad “mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas, nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos… o gal ir verks…” Irkos laukia naujas smūgis, naujas nusivylimas…

Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda

Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia širdelę. Sutrypta paskutinė

Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. “Ji žengė kelis žingsnius pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų…”

Satrijos Ragana

Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (“Margi paveikslėliai”, 1896;

“Pirmas pasibučiavimas”,1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimo stilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi, perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos įprastos socialinio blogio istorijos. Čia intonuojamas žmogaus balsas ir išlaikoma tarminė fonetika. Bet stebėjimo laukas nėra platus. Aprašinėjimo stilistiką, negavusi tiršto detalių klodo ir nemaitinama socialinių kontrastų įtampos, lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojo pozicijoje Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigia jai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus.

Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – “Margi paveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę, bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė jos stilių, o pati blaškėsi. Apsakymas “Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytoja pasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskis tai supeikė, tadėl apsakyme “Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaip rašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą “Saulei nusileidžiant”. Apie 1900m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką “Viktutė”

– stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinė svajonė – aukotis kitiems.

Apysakoje “Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti “absoliutiško atvirumo”, pasak autorė. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį.

Apysakoje “Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo

“Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi į didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas, kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs “observacijos” objektai, o ne jų vidinio tapsmo akstinai. Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingus senojo dvaro tipažus, aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su skalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją.

Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais, žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis.

Irkos tragedija – tai apysaka, kurioje vaizduojama 19a. pabaigos

Lietuvos dvarininkija ir jos buitis. Apysakoje sprendþiamos þmoniø tarpusavio santykiu problemos. Apysakos siuþetà sudaro dvarininkø ðeimos gyvenimas. Pagrindinis apysakos personaþas – Irutës motina Marija – tauri romantikë, filantropë, gyvenanti muzikos ir literatûros pasaulyje, visur ieðkanti aukðtesnës prasmës, þmoniðkumo, po iðorine rimtimi slepianti ilgesá, nepasitenkinimà, gilià rezignacijà.

Mamatë taip pat domisi lietuviø valstieèiø gyvenimu, moko jø vaikus, skaito draudþiamà lietuviðkà spaudà, ðelpia neturtingas ðeimas. Ji dvaro ponia, trijø maþø vaikeliø motina, vargðø globëja ir uþtarëja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad tai, kas svetima, neþalotø vaikø dvasios. Jai svarbiausia – nesuþaloti vaikø.

Beveik visi kiti apysakos veikëjai prieðpastatomi idealiam “mamatës” paveikslui. Jie pavaizduojami realistiðkiau, kai kurie satyriðki bei humoristiðkai ir pasiþymi tipiðkais bruoþais. Tokie yra Irutës tëvas Liudvikas, paskendæs ûkininkavimo reikaluose, jo sesuo Karusia bei jos vyras Valeslovas, Irutës dëdë

Aleksandras ir jo þmona, muzikalusis Jonavièius, Kazimiero þmona bei kiti kaimo þmonës. Apsakymas “Irkos tragedija” laikomas geriausiu Ðatrijos

Raganos kûriniu, nes jame sprendþiamos ðeimoje iðkilusios problemos, apraðytos dvideðimto amþiaus pradþioje, yra labai svarbios ir aktualios ir ðiais laikais.

Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorė pasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moralinio taurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačios autobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana

– pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio naujų vaizdinės plastikos ir emocinės sugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikų kintamumui, dvasinei pilnatvei, žmogaus, kuris nebėra tik visuomeninių santykių produktas.

Žmogus Krėvės kūryboje

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.

Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net keršyti.

Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau man viso netekti ir gyvenimo podraug…”, – sako Kriviui Skirgaila.

Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis, senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats.

Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę

Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra pavaldūs net ir galingam valdovui.

Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą –

Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.

Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypaš didžiulį džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos

“Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.

Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.

Ţmogaus ir valdovo tragedija “Skirgailoje”

V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.

“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai.

Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities.

Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.

Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų.

Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį.

Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta”.

Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad

Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.

Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį.

Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis

– švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis, griežtesnis.

Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia.

Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį, beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis

Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo žmogiška siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.

Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui.

V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.

“Skirgailos konfliktas”

V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,-

keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės.

Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti

Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai

Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę, sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas.

Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną

Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai.

Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų.

Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas.

Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį.

Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas, kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha, nepamiršusi senosios.

Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

Raganius Gugis – laimingas charakteris

Vinco Krėvės apysaka “Raganius” – tai tarsi santrauka visų jo kūrinių, nagrinėjančių lietuvio nacionalinio charakterio bruožus. “Raganius” –

puikus šešių novelių rinkinys.

Kazys Gugis – kaimo skerdžius, tikras senosios pasaulėžiūros šešėlis, vis dar slankiojantis po kaimus, skleisdamas senąją išmintį, sukauptą per ilgus metus. Gugį galima pavadinti senosios, pagoniškos Lietuvos siela: visada duos gerą patarimą, niekada neapgaus, nesumeluos.

Nors kaimo gyvenime Gugis nėra autoritetas, bet sunkią minutę ne vienas prašo Gugio patarimo, juk jis “raganius”, o raganius kilęs nuo žodžio regėti, todėl žmonės nors ir kritikuodami, bet laikosi Gugio patarimų, o ką “gali žinot”. Galbūt jis su velniu susidėjęs !

Ne kartą Gugis klausėsi tokių kalbų, bet jis tik juokėsi iš jų. Joks jis raganius, jei gerai pažindamas gyvenimo subtilybes, žmogaus psichologiją, atspėdavo žmogaus ateitį ar paprasčiausiai nusakydavo kitos dienos orą, tai tik iš gilios patirties, išminties, kurios sėmėsi iš savo senelių ir prosenelių. Gugis niekada nesivaikė materialinių vertybių.

Ganydavo gyvulėlius ir jam to pakakdavo. “O ko gali žmogui daugiau reikėt.”

Dažniausiai pavalgęs, o jei liko pinigų nuo maisto, tai ir taurelę išlenkęs, linksmas traukdavo per kaimą. Gugis gyveno šia diena. Negalvojo apie ateitį, ką veiks rytoj. O kam sukti galvą dėl rytdienos, jei šiandien jam gera. Išlenkė taurelę, pėdina per kaimą įvairias dainas traukdamas, visus linksmindamas. Kartais jaunimo prispirtas ir smuikele pagrieždavo.

Skerdžiui gera, jei ir kitiems gera. Niekada Gugis nelinkėjo žmogui blogio, jo kredo daryti kitiems gera. Kodėl napadėjus žmogui, jie dar jėgų ir proto turi ?

Gugis visada būdavo linksmas, net kai jį kritikuodavo ar užsipuldavo dėl dievobaimingumo, girtuokliavimo. Paprastai jis atšaudavo kokį nors sąmojį. Iš šių ginčų žmonės dažniausiai likdavo nieko nepešę. Raganiui

Gugiui ir girtuokliavimas nebuvo nuodėmė. O kodėl tai turėtų būti nuodėmė, jei jis Dievulio niekada nepamiršdavo (net ir taurelę rankoj laikydamas jį garbindavo)? Gugis visuomet būdavo linksmas. Kodėl jis turėtų liūdėt? Juk nieko jam netrūkdavo, niekam jis bloga nebuvo padaręs, o jei padarė, tai tikrai to nenorėdamas. Gugis greit užmiršdavo jį įskaudinusius, jam nusikaltusius. Nemokėjo jis netgi pykt, todėl nepyko.

Juk pyktis ir kerštas niekada nebūna gėrio priežąstis. Skerdžiaus Gugio širdyje niekada nebuvo vietos pykčiui, blogiui ir liūdesiui. Gugis visada stengėsi būti žmonių būryje. Jis mylėjo gyvenimą, mylėjo žmones, pasaulį, gamtą. Nors raganius nebuvo visuomenės žmogus, bet be šios jis ir negalėtų egzistuoti.

Jis stipraus charakterio, nepriima to, kas svetima, šalinasi nežinomų dalykų, bet visada žmonių apsuptyje. Nors žmogaus vertinimo kriterijus, pažiūros yra tikrai pasikeitę, tačiau Skerdžiui tai nerūpi, jis eina savo keliu, neseka paskui.

Skerdžius netgi nesidomi tuo, kuo domisi dabartinis kaimas, jam nelabai aktualios jų problemos. Juk jis – paprasčiausias gamtos vaikas. Jis niekada nereikalavo iš gyvenimo neįmanomo. Pavalgiau, išgėriau ir gerai. Niekada nieko Gugiui netrūksta, o jei ir pritrūko, tai argi dabar čia liūdėsi, kai širdy gera ir linksma.

Jo dvasinis pasaulis daug platesnis, nei atrodo kaimo žmonėms. Jo protas sukaupęs senąją patirtį, bet jos jis neslepia. Gugis šiek tiek gaila, kad žmogus užsimiršo, jog paleido vėjais tėvų žinias, patirtį. Skerdžiui nėra laiko gailėtis ar laukti mirties. Būdamas labai senas, jis netgi negalvoja apie mirtį. Gyvenimo džiaugsmas, laimė, kurią jis buvo susikūręs, užgožia mirties baimę.

Gugis netgi numiręs nepasikeičia: visada pasitiki savimi, savo sąmoju, žodžio galia. Žinios, kurias jis buvo sukaupęs, iškėlė jį aukščiau visų.

Jis įvertino gyvenimo kainą, matė patį gyvenimą ir girdėjo daugiau nei kiti. Tai buvo jo pranašumas. Galbūt jam buvo lemta gimti laimingu žmogumi, o gal paprasčiausiai jis mokėjo džiaugtis tuo, ką turėjo.

KODĖL V.KRĖVĖ SIMPATIZAVO SENIEMS ŽMONĖMS?

V.Krėvė apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj” pavaizdavo XIXa. pabaigos

– XXa. pradžios ūkininkų gyvenimą Lietuvos kaime. Rašytojas su didžiu talentu atskleidžia jų rūpesčius, išgyvenimus, darbus, apmąstymus. Viename apsakyme mes sutinkame seną žydą Kušlių, besistengiantį kuo pelningiau parduoti savo silkes, kitame – mažąjį Antanuką, smalsiai klausinėjantį mielosios senelės apie jį supantį pasaulį, tokį keistą ir nepažįstamą…

Tačiau ypač mėgstami V.Krėvės personažai – seni žmonės.

Rašytojas supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą… Štai apsakyme

„Bedievis” V.Krėvė atskleidžia Vainoriaus, praminto kaimo filosofu, apmąstymus, išgyvenimus, troškimus. Šis žilas kaip obelis senelis, net neatmenantis savo nugyvetų metų skaičiaus, yra daug jautresnis ir tauresnis už jaunus kaimo vyrus. Jis sugeba pajusti menkiausio vėjelio dvelkimą, išgirsti laibiųjų smilgų šnarėjimą, suprasti mažų paukštelių giesmininkų kalbą… Rašytojas suvokia, kad ir Vainoriaus tikėjimas yra daug gilesnis ir stipresnis negu jaunosios kartos. Senasis filosofas mano, kad „pragaras ten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogus skursta.”

V.Krėvė su didele pagarba ir švelnia meile vaizduoja senas bobules, plušančias, skubančias, laikančias ant savo silpnų pečių visą namų ruošos naštą, pro darbus šviesios dienos nematančias. Apsakyme „Antanuko rytas”

rašytojas atskleidžia Antanuko senelės begalinę meilę savo anūkui, jos rūpesčius, namų apyvokos darbus, ypatingai turtingą vidinį pasaulį. Ši bobulė moko savo mylimą anūkėlį gerumo, paklusnumo, mandagumo, pamaldumo…

Ji atsako į kiekvieną smalsaus Antanuko klausimą. O kiek įvairiausių pasakų sugeba paporinti ši senolė!

Ne mažiau turtingas savo dvasios lobiais yra apsakymo „Skerdžius”

pagrindinis veikėjas skerdžius Lapinas. V.Krėvė su didele simpatija atskleidžia Lapino apmąstymus, išgyvenimus. Skerdžius – gamtos sūnus.

Nukirsti medį jam atrodo toks pats sunkus nusikaltimas, kaip nužudyti žmogų. Pamatęs Grainio nukirstą liepą, jis ilgai negali atsipeikėti, tik skausmingai sudejuoja. V.Krėvė pabrėžia, kad senosios liepos sunaikinimas taip paveikia Lapiną, kuris buvo tarsi širdimi suaugęs su šiuo didžiuoju medžiu, jog skerdžiui gyvenimas netenka prasmės. Ir Lapinas, apimtas gilios nevilties, mano, kad „mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!”

Nepaprastai talentingai V.Krėvė apsakyme „Bobulės vargai” pavaizdavo senosios bubulės rūpesčius ir nesibaigiančius darbus vasaros metu. Senutė pluša nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, tvarko, plauna, šluoja, prižiūri gyvulius, ramina mažuosius neklaužadas, sukasi po trobą tarsi voverė rate.

Rašytojas kupinas nuoširdžios užuojautos šiai darbščiajai moterėlei. Jau apsakymo pradžioje V.Krėvė sunkiai atsidūsta, sakydamas, kad „vargo šitos bobulės namie būdamos – kaip pragare!”

Apsakyme „Raganius” rašytojas vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau, nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad

Gugis yra daug geresnis ir tauresnis už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką

Kukį. Jis savo iškalbingumu net pasiekia, kad būtų įleistas dangun. Čia rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies gerumą: skerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors šis ne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas skriaudas, nes „jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.”

Taigi V.Krėvė savo apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerus žmones. Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaus tikėjimo prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį…

V Kreve “GALVAŢUDYS”

Novelë sudaryta ið 3 daliø. Pirmoje ir antroje dalyje veiksmo laikas apima vienà dienà. Jis nurodytas jau paèiame pirmame sakinyje – tai vasaros metas. Novelës ekspozicijoje nurodyta ir veiksmo vieta – pamiðkë.

Susipaþástame su dviem veikëjais – Þvairiø Petriuku ir Jukniø Miku, gananèiais kiaules. Veiksmo uþuomazga – ápykusio Pliaugos pasirodymas pamiðkëje. Ir ðtai pirmas ávykis: Pliauga suðeria botagu uþsisvajojusiems piemenukams uþ tai, kad jie praganë Kalpoko kiaulæ, kuri iðkniso bulves.

V.Krëvë parodo, kaip vieno þmogaus pyktis iððaukia ir kito pyktá. Petriukas uþ patirtà skriaudà pasiryþta atkerðyti Kalpoko Þvinei, kuri nuolat pridaro piemenukams rûpesèiø. Jis prisideda kiðenes akmenø ir sviedþia vienà á kiaulæ, kuri ramiai triauðkia bulves. Þvinë në nekriuktelëjusi griuvo ant ðono ir nekrustelëjo, kai Petriukas jà èaiþë botagu. Taèiau netrukus jo pyktá pakeièia iðgàstis. Supranta, uþmuðæs kiaulæ.

Ðtai èia ir paaiðkëja, kodël novelë pavadinta „Galvaþudys.” Juolab, kad ir bobulë, kuriai piemenukas pasiguodþia, pavadina já galvaþudþiu.

Toliau svarbiausi novelës ávykiai yra tokie: bobulë, nenorëdama netekti piemens, pataria Petriukui prigràsyti Mikà, kad jis nesakytø, kas uþmuðë kiaulæ, taèiau Mikas neiðkenèia ir tà paèià dienà iðplepa Kalpokienei, o átûþæs Kalpokas ateina pas Þvairius skøsti piemená ir ruoðiasi já prilupti. Taèiau bobulë gelbsti savo piemenukà ir praðo jo negàsdinti. Visà vasarà Petriukas bëga nuo

Kalpoko kerðto. Tokie ávykiai buvo I ir II dalysje. III dalis pradedama rudens peizaþu. Èia matome Kalpokà, einantá miðku per lietø ir apmàstantá savo sunkià ûkininko dalià. Lietinga, niûri diena, tokios pat graudþios ir

Kalpoko mintys. Ir ðtai kûrinio kulminacija – jis pamato Petriukà, uþsiglaudusá uþ puðelës. Taèiau kaip nekeista, pykèio maþajam galvaþudţiui

Kalpokas jau nejauèia ir netgi norëtø, kad Petriukas, kaip visada, nuo jo pabëgtø. Bet vaikas nebëga, nors ir girdi ûkininko kosèiojimà. Pasirodo, piemenukas verkia uþmuðtos Þvinës ir þada atsilyginti Kalpokui, bet ðis paglosto ir nuramina sulytà piemenukà. Taigi atomazga visai netikëta – du prieðai susitaiko rudenëjanèiame miðke. Gamta paveikia jø jausmus, daro juos geresniais.

Kaip matome, novelëje didelis vaidmuo tenka gamtos peizaþui.

Pirmoje dalyje, paveikti vasaros peizaþo, peimenukai svajoja ir fantazuoja apie miðkinius, laumes, antroje dalyje, po lietaus, nusigiedrijus, pakvipus orui, Petriukas atleidþia Mikui iðdavystæ, o treèiojoje – nei Kalpoko, nei Petriuko ðirdyje nelieka pykèio, nes taip juos paveikia rudeninis miðkas. Novelës kalba vaizdinga, paprasta, atrodo, kad pasakoja apie tai, kas vyksta. Dzûkijos kaimo raðytojas meistriðkai atskleidþia tiek Petriuko, tiek Miko, tiek bobulës, tiek

Kalpoko psichologijà. Ðioje novelëje, kaip ir kituose V.Krëvës kûriniuose matome, kad liaudies þmogus nëra blogas, glaudþiai susijæs su gamta, turi daugybæ rûpesèiø, darbø ir vargø, taèiau tai neuþstelbia jo prigimties gerumo. „Galvaþudyje” keliama ne blogio, o kaltës problema, nes kaltæ gali suvokti tik jautrios sielos þmogus. Pro grubø buities luobà sklinda nuoðirdus jautrumas – didelë dovana þmoniø gyvenime. Netikëta apsakymo pabaiga – susitaikymas, dovanojimas – iðryðkina tas vidines þmoniø galias, kurias iðjudino pirmas jø gyvenime toks rimtas moralinis kazusas.

SILKĖS

Kušlius – užuojautą keliantis žmogus. Santykiai su juo tarsi patikrina kitus veikėjus. Nuoširdus Kušliaus gailėjimasis, kaip būtinos pagarbos reiškimas, vienintelė galima moralinė norma – tai Gerdvilienės ir jos dukros požiūris, moralės norma. Kitaip su piemeniu ir samdine. V.Krėvė parodo miegančią jų sąžinę. Šie veikėjai nekelia sau moralinio klausimo, kaip reikia elgtis.

Kaip pasiteisinimą meta religinį pasiaiškinimą, primityvius fanatiškus prietarus. V.Krėvė nori parodyti, kad jų sąžinė dar kruta. Geriausia tam priemonė – sapnas. Marcelė sapne jaučia gėdą dėl purvinų drabužių, dėl pavogtų silkių. Iš baimės gimsta noras atitaisyti skriaudą. Ji nesupranta, kad tai yra vidinė kova pasąmonėje, viską perkelia į matomą išorinį pasaulį (žegnoja savo kambarį).

Širdy ji nėra labai bloga, nes nori padėti Kušliui, kad ir apvogdama šeimininkę, nors ir pati to nesuprato. Pragaras jai išoriškas veiksnys, ji jo bijo, bet giliai nieko nesupranta. V.Krėvei krikščionybė nepriimtina, nes liaudis jos nesuvokia.

BOBULĖS VARGAI

Bobulės darbai yra grynai fiziniai, net vaikų žiūrėjimas. Jos darbai užgožia moralines, dvasines vertybes, nes jai nėra kada. Ant vaikų ji pyksta, bara juos, varo nuo savęs. Ji norėtų dvasinio pasaulio.

BEDIEVIS

Vainoros filosofiją suformavo jo požiūris į gamtą, jos stebėjimas, gyvybės matymas joje. Filosofija yra iš džiaugimosi gyvenimu, nes šis pasaulis yra vienas, jis juo dar neatsidžiaugė, todėl nenori mirti, nors mirties ir nebijo. Filosofijos pagrindas – gamtos sudvasinimas, gyvybės gerbimas, gero darymas, žmogaus kaip asmenybės gynimas, jis nemėgsta religijos, nes ji žemina žmogų, nevertina jo proto, patirties. Vainorus pragarą supranta ten, kur žmogui blogai, kur jis vargsta, skursta, kur skausmas, sopuliai – t.y. čia, žemėje. V.Krėvė savo apsakymuose nori atskleisti, kad žmogui būtina turėti mitologinius viazdinius. Ir Krėvė, ir

Vainorus gina gyvybę, pagrindinis principas gyvenime – neatimk kitam gyvybės. Didžiausia palaima – dvasios ramybė ir harmonija. Apsakymuose nėra ateities perspektyvų, siekiama socialinio teisingumo. V.Krėvė nori pasakyti, kad teisybės ieškojimas ir siekimas socialinio teisingumo užkerta žmogui kelią į tobulėjimą.

SKERDŽIUS

Jo mirtį lemia supratimas, kad yra nereikalingas, svetimas šiame pasaulyje, liepos nukirtimas – Lapinas susiejo savo gyvenimą su medžiu ir tai tapo realybe. Parodo, kad magija turi senovės lietuvių psichikos ir pažiūrų ypatybių.

DVAINIAI

Žmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai, širdis.

V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi gyventi tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė esmės ieško amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra, o jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis susideda iš savo teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo).

RAGANIUS

Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati problematika.

Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei tūkstantmečio –

V.Krėvę dominantis klausimas „Raganiuje.” Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis.

Jo dievas – laisvė. Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko raganiumi. Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskas dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turi dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, ne iš žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi. Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam –

darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą, moralė skiriasi nuo darbų. Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, bet ir didžiausio teisingumo vieta.

Lapino paveikslas V.Krëvës apsakyme “Skerdþius”

Rašytojo V.Krėvės apsakyme “Skerdžius” iškyla XIX-XXa. Kaimo žmonių buities paveikslas. Autoriui rūpi žmonių dvasinės vertybės, todėl jis išskiria du seniausius Pagirių sodžiuje: Grainio liepą ir Skerdžių. Lapinas senas, bet “…drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs ąžuolas”. Liepas sena, bet stipriausia, aukščiausia, plačiašakė, gyvybinga. Abu žemės vaikai. Vincas

Krėvė labiausiai žavisi paprasto žmogaus dvasinėmis vertybėmis. Lapinas žemo ūgio, drūtas, visada nešiojasi pypkę, trimitą, kepurę, duonkrepšį.

Vilki sena, skilėta gunčiale, o kelnes rišasi juosta. Paprastas žmogus!

Lapinas gyvena senoje, dūminėje pirkelėje. Gyveno su žmona “…tokia pat neišmanele, kaip ir jis pats”. Vaikų jie neturėjo, bet augino kas met du paršiukus. Visas jo turtas: ta pati pirkelė, seni kailiniai, skylėta gunčialė. Nieko jis neturi, bet visada linksmas! Tikrieji Lapino namai –

giria. Skerdžius mano, kad “…be miško suskursta žmogus, kad medį nukirsti tai, kaip žmogų užmušti”. Lapinas ateina į mišką stiprybės pasisiamti.

Skerdžius jaučiasi gamtos dalis. Čia išsilieja jo siela. Jis miršta iš skausmo, kai Grainis nukerta liepą. Laipinas – senojo tikėjimo žmogus. Jis byloja ir “…kad laumėa gaudo vaikus ir murgdo juos balosna, porina apie miškinius, kurie apsuka žmogui galvą. Tiki monais, pasakojimais, senų žmonių išmintimi. Medi jam lyg žmogus. Nežino kiek yra dievų, nemoka katekizmo. Savo keistu tikėjimu jis pats panašus į miškinį. Žavi senojo

Skerdžiaus, kuriam gal šimtas su viršum metų, gerumas. Jis labai geros širdies! Vienai moteriškei iš miško parneša vantą, kitai – skujinę, trečiai

– šluotą, ketvirtai – vaistažolių, o vaikams – dūdelių, švilpynių. Niekada nesugrįžta iš miško tuščiomis ir jokio atlygio neprašo. Senukui džiugu, kad moteriškė pasveiks, smagu, kai jam dėkoja ir sūrio pažada. Vurai mėgsta iš jo pasišaipyti, bet jis niekada nesupyksta. Tai paprastas kaimo žmogus, mokantis branginti ir džiaugtis gyvenimu.

Vincas Krėvė išskiria Lapino gėbėjimą apgaudinėti, meluoti. Oj, kaip gerai pažysta kaimo žmones, žino kiekvieną jų silpnybę. Kaip greit sukiršina brolius Čepulius. Pasako ir nusigręžia nuo jų, lyg jam visai neįdomu, ką darys broliai. Tačiau taip nėra, Skerdžius seka, kaip tarpusavyje riejasi marčios. Klauso ir juokiasi sau po ūsais.

Jam lieka tik prideti “…savo žodelį, vistiek kaip pagalį malkos gestančion krosnin.” Vyrai kvatoja, net už pilvų susiėmę, tik ne iš jo, Lapino, o iš Čepulių nesantaikos. Kaip mikliai, žmonių akimis šis neišmanelis apgina savo orumą. Vinco Krėvės apsakyme “Skerdžius”

atsiskleidžia Lapino dvasios grožis, sielos gerumas. Skerdžius grąžus ne išore, o vidumi. Jis be gamtos neįsivaizduoja savo gyvenimo, nes jam medis kaip ir žmogus. Lapinas sugeba viską savaip girdėti, jausti, suprasti. Myli mišką ne vien dėl to, kad praleidžia ten visas dienas, bet todėl, kad jo sieloje yra senovės pažiūros į mišką. Paprasto kaimo žmogaus širdies gerumas, gebėjimas įsijausti į gamtą, meilė gyvenimui, pasitikėjimas savo jėgomis.

Lapino paveikslas V. Krëvës “Skerdþiuje”

Apsakymas “Skerdžius” – vienas gražiausių V. Krėvės kūrinių. Jo herojus skerdžius

Lapinas – išties įdomus žmogus. Apsakyme ir pasakojama apie jį. Skerdžius

Lapinas -seniausias Pagirių kaimo gyventojas. Jis “it ąžuolo kelmas”

stiprus, tačiau “nors žemo ūgio, bet drūtas”. Lapinas su žmona gyveno sodžiaus gale, vargingoje dūminėje pirkaitėje. Stalas, lentynos ir suolas buvo jo menkučiai vargingo žmogaus baldai. Lapinas vilkėdavo sena skylėta gunčele, turėdavo kepurę, o kelnes juosta rišdavosi. Daiktai, su kuriais niekada nesiskirdavo, buvo botagas, trimitas, ir duonkrepšis. Jie įrodydavo

Lapiną esant skerdžiumi. Pats kūrinio pavadinimas “Skerdžius” jau pasako mums išskirtinę Lapino “profesiją”. Būtent dėl jo amato žmonės jį dar truputį gerbia, nes kaimui būtų sunku išsiversti be vyriausiojo piemenukų “vado” skerdžiaus. Lapinas, kitų gyventojų nuomone, yra keistuolis, paslaptingas, bet tuo pačiu ir didelis melagis.

Nors Lapinas ir nebuvo turtingas, jam netrūkdavo jumoro jausmo. Ūkininkai pavydėdavo jam tokio linksmumo.Kaime Lapiną visi nerimtu laikydavo, kvailučiu vadindavo. Lapinas nesupykdavo, kad iš jo truputį ir pasišaipydavo.Visiems jis buvo reikalingas: vieniems trūktžolių, kitiems skujinę, tretiems vantą surišdavo. Tačiau vaikus Lapinas “savotiška, skerdiška meile myli”, mat jam kitaip nei kitiems patikdavo, kai vaikai rėkauja, mušasi.

Juokinga jam būdavo, kai neišgalėdavo vaikas jo trimito padumti. Sekdavo jis pasakas apie “laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja siuva maišus, gaudo vaikus ir balosna juos murkdo, ypač tuos, kurie vyresnių neklau- so”. Kaimo piemenukams “kiša aukšliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę”.Savaip

Lapinas žiūri į gamtą, mišką. Jis jam šventas. Kaip ir visi seni žmonės, jis idealizuoja miškus. Su Grainio liepa jį sieja ypatingas gyvybės –

mirties ryšys. Lapinas nuolat grožėdavosi Grainio liepa, mylėjo ją kaip vienintelį anų laikų palikimą. Net nukirtus ją, savo sapne liepą jis susapnavo kaip savo žmoną. Vadinasi, kūrinyje Grainio liepa ir skerdžius

Lapinas vaizduojami paraleliškai. Gal neatsitiktinai, kai Grainis iš užsispyrimo ir kvailumo nukirto liepą, mirė ir senasis skerdžius. Lapinas nebuvo tikras katalikas. Jis labiau vertino senolių tikėjimą. Jo teiginys, jog “Dievas yra visoje gamtoje”, rodo, kad jis buvo panteistas.Savo mirtį

Lapinas nujautė. Jis susapnavo labai keistą sapną, kuriame senieji sodžiaus žmonės tarsi jau kviečia jį į savo mitinį pasaulį. Pirmieji apie greitą

Lapino mirtį sužinojo piemenukai. Kaimo moterys gailėjosi jo, slaugė, bet pirmiausiai svarstė, kaipgi gyvuliai vidury vasaros liks be skerdžiaus.

Lapinas – senųjų laikų žmogus. Jokių mokslų nebaigęs, net katekizmo nemoka, bet pasaulį matuoja sąžine. Tikriausiai nebeliko tokių žmonių… Tik jų paveikslai žvelgia į mus iš V. Krėvės apsakymų…

V Kreves Valdovo ir ţmogaus tragedija

Bent kiek susipaþinus su Lietuvos istorija, darosi aiðku, kad tautos laisvës sargyboje stovëjo labai stiprûs, valingi valdovai. Mes didþiuojamës savuoju karaliumi, Kæstuèio dràsa.Graþø puslapá istorijoje áraðë ir

Vytautas Didysis. Minëti Lietuvos valdovai þinomi herojiðkais þygiais, bet ar jie, kunigaikðèiai, buvo laimingi þmonës, mes galime tik bandyti ásivaizduoti.Gaila, bet daþnai ðalies valdovas yra nelaimingas þmogus, bandantis savyje suderinti proto balsà su ðirdies troðkimais.Tai mums ir parodo Vinco Krëvës draminis kûrinys “Skirgaila”.

Lietuvos kunigaikščiui Skirgailai teko valdyti Lietuvą tik dvejus metus

(1390-1392).Iš istorijos žinome, kad tuo metu jau buvo priimta krikščionybė.Bet lietuviams ji dar nebuvo tapusi dvasine savastimi.Dar tebebuvo gyva pagoniškoji dvasia, todėl suprantami kunigaikščio Skirgailos jausmai senajam tikėjimui: jį guodžia bet ramina senosios dainos, stiprybės teikia senojo tikėjimo dievai, o Stardas bei Skurdulis yra artimiausi jo širdžiai žmonės. Bet valdovas supranta, kad krikščionybė yra istorinė būtinybė. Todėl prieš savo valią jis priverstas bendrauti su lenkais bei kryžiuočiais, kurie kardu ir ugnimi nešė į Lietuvą naująjį tikėjimą.

Skirgaila privalo atremti Stardo maldavimus išvyti priešus iš savosios pilies. Valdovas, kreipdamasis į senąjį vaidilą, atsako: “aš maloniai klausiau tavo gražių dainų ir dar klausysiu, bet valdymo reikaluose tu man nepatarėjas. Skirgailos vidinį dramatizmą didina ir tai, kad jis suvokia, jog ir lenkai, ir kryžiuočiai, lankydamiesi kunigaikščio pilyje, siekia naudos-nori supjudyti lietuvius su kaimynais ir prisijungti Volynės bei

Podolės žemes. O Skirgailos tikslas-apginti Lietuvos valstybingumą ir teritorijos neliečiamumą. Todėl kunigaikštis, motyvuodamas savo sprendimus bei poelgius, pirmiausia vadovaujasi valstybės interesais, o ne asmeniniais troškimais. Kad išsaugotų Lietuvos valstybingumą, jis, valdovas, privalo tapti negailestingu žmogumi. Todėl per prievartą sulaiko pilyje Oną Duonutę ir ją veda. Situacija darosi kėblesnė, nes Skirgaila pamilsta tą, kuriai tiek blogo padarė ir kuri prisipažįsta mylinti kitą. Užgauta vyriška ambicija neleidžia blaiviai mąstyti, todėl Duonutei prižada savo konkurento

(Kelerio) galvą. Baisųjį pažadą kunigaikštis ištesi, bet tuo jis visam laikui užsitrenkia duris pas savo mylimąją žmoną ir užsitraukia aplinkinių panieką. Pasirodo, kad kryžiuotis Keleris sugeba būti tauresnis bei kilnesnis už Skirgailą. Juk Keleris paaukoja gyvybę, gindamas savo mylimosios garbę, o Skirgaila savo mylimąją paverčia keršto auka. Trečioji dramos dalis pavadinta „Palūžusios sielos”, nes paaiškėja, kad viskas, dėl ko kovojo ir klydo Skirgaila, yra beprasmiška. Štai Stardas, tai karštai gynęs senąjį tikėjimą, miršta pakrikštytas. O Skurdulis mano, kad „tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos jie dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu ir todėl ji keičia dievus.” Todėl

Skirgailai kyla daugybė skaudžių klausimų. Tai kam buvo liejama tiek daug kraujo? Ar vertėjo taip ilgai kovoti prieš krikščionybę? Ar žmogus visiškai bejėgis prieš istorijos tėkmę? Į šiuos klausimus Skirgaila ieškojo atsakymo, bet negalėjo rasti. Nevilties kupinas Skirgailos kreipimasis į

Stardo palaikus: „Ech Starde, Starde! Tik dėlei tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kai kuriuos dar gerbiau…”

Sąžinės balsą ir neviltį vis dažniau skandino midaus taurėje. Valdovas vis dažniau lieka vienas su savo mintimis ir neišsipildžiusiomis svajonėmis. Jis tarsi grimzta į neviltį ir suvokia egzistavimo beprasmiškumą. „Nuvargo kūnas ir siela”,-kūrinio pabaigoje prisipažįsta

Skirgaila, nes viskas, ko jis siekė, dėl to kentėjo pats ir kankino kitus, tapo neįgyvendintais troškimais: kunigaikštis suvokia, pereina į Vytauto pusę, jį atstumia ir niekina mylima moteris. Be to, jis nebeturi žmonių, kurie jį suprastų, gintų ir palaikytų… Istorinės dramos pabaigoje

„Skirgaila nusigręžia ir išeina.” Tai pralaimėjusio žmogaus vaizdas.

Tolimesnis valdovo gyvenimas atrodo baisesnis net už žūtį. Vincas Krėvė, taurus humanistas, šia istorine drama priminė, kokia skaudi gali būti valdovo žmogiškoji tragedija.

V. KRËVËS APSAKYMO “KÛÈIØ VAKARAS” ANALIZË

Vincas Krëvë – lietuviø raðytojas, kûræs ávairiomis temomis. Paraðæs nemaþai kûriniø istorine, Rytø kraðtø tematika raðytojas gilinosi ir á kaimo, buities problemas. Jis paraðë apsakymø rinkiná “Ðiaudinëj pastogëj”.

Jame V. Krëvë nagrinëjo kaimo þmoniø gyvenimà, buitá. Raðytojas pergyveno du pasaulinius karus, todël rinkinyje yra kûriniø ir karo tema. Toks apsakymas yra “Kûèiø vakaras”. Apsakymo pavadinimas nieko nesako apie kûrinio tematikà, taèiau parodo veiksmo laikà. Veiksmas vyksta Kûèiø vakarà

Rambiø pirkioje. Apsakymas pradedamas gamtos vaizdu. Jis tamsus, prislëgtas, niûrus: “Mënesiena, kieme ðalta, þverbla ir tylu. Tik tvora kai kada sutreðka nuo ðalèio, tai šuo kieme suamsi kartà kità ir vël nutyla, tai sniegas sugurgþda einanèiam po kojø.” Norëdamas paryðkinti niûrià nuotaikà raðytojas vëliau ðá gamtovaizdá áterpia kûrinyje. Tarsi gamtovaizdþio atkartojimas apraðoma Rambio: “Rambio pirkioj buvo niauru ir tamsu. Pas krosná þibinte rûko skala ir leido mirganèià, nuksnëtà ðviesà”.

Autorius po kelis kartus naudoja þodþius “ðalta”, “þverbla”, “tylu”, “niauru”, “gûdu”, “tamsu”, “nelinksma”. Ðie bûdvardþiai sukuria niûrø ir baisø vaizdà. Lauke mënesiena – Rambio pirkioje rûksta skala. Tarsi ðuns lojimas ar sniego girgþdëjimas lauke, troboje girdisi Rambienës poteriavimas ir Alenos malda. Ðiomis paralelëmis autorius sugretina gamtos ir þmoniø nuotaikas.

Baisø áspûdá palieka Alenos akys: “akys, ásmeigtos vienon vieton, lyg ji stengësi toli, kaþkur uþ ðaltos lygumø bekraðtës, pamatyti kaþin kà, buvo uþsiaðarojusios. Ji nieko nei matë, nei girdëjo, kas darësi aplinkui”. Skaitytojas jauèia, kad kaþkas atsitiko. Pagaliau rašytojas atskleidþia viso ðio kraupaus vaizdo prieþastá.

Alena guodþia sûnø: “uþmik, uþmik, vargdienëli mano maþas, uþmik, naðlaitëli, prisiverksi, bus dar laiko tëvelio netekusiam”. Aiðku, kad ðeima neteko tëvo. Autorius nieko nepasako tiesiogiai.

Uþuominomis ir niûriais vaizdais jis duoda suprasti skaitytojui , kad ðeimà iðtiko skaudi nelaimë: “gedula ir skausmas skraidë aplinkui, ðaipësi ið tamsiø kampø, ðeðëliais mirgëjo ant sienø”. Þiauria personifikacija raðytojas parodo nelaimæ, uþgulusià veikëjø peèius. Tarsi šviesulys šioje “ašarø pakalnëje” suþiba Kûèiø stalas.

Senis Rambys pagal lietuviø paproèius ant šiaudø patiesia baltà staltiesæ, Rambienë paruoðia dvylika patiekalø. Senis Rambys visø patiekalø ádeda á stalo gale stovintá dubená. Jis skirtas gyvuliams. Taèiau ir šià rimtá, ir ðioká toká dþiaugsmà persmelkia skausmas: “ir ðirdá jam taip skaudëjo, jog net susiraukë senis, lyg ieðmu já kas nuvërë. Atsiminë jisai, kad gyvuliø jau nebëra, kad tvartai stovi tuðti, ir nëra në kas kûèia šerti”.

Autorius panaudoja išraiškingà palyginimà Rambio skausmui iðreikðti. Èia išaiškëja gyvuliø nebuvimo ir apskritai viso skausmo prieþastis – “karas suëdë”. Ðá groteskiðkai iðraiðkingà pasaulá autorius pakartoja porà kartø. Senis patiria tikrai didelá skausmà prisiminæs praeitá.

Tai parodo alegoriðki veiksmaþodþiai: “apëmë skausmas”, “vos neapalpo”, “Ðirdá sugëlë”, “vos nepravirko”, “ðirdá suspaudë”. Rambio bûsenà Krëvë parodo hiperbolizuotu palyginimu: “krûtinëje lyg katës draskësi”. Taèiau senis tramdosi, jis neverkia.

Jis neleidþia verkti ir moterims, bet graudûs prisiminimai bëga visø jø mintyse. Taèiau jausmai negali ilgai slëptis þmogaus viduje: “Alena metë ðaukðtà ir, uþdengusi delnais akis, nubëgo á lovà…”, “neiðkentë dabar ir Rambienë, paleido balsà ant visos pirkios, numirëliðkai marèiai pritardama, raudodama”.

Jau vien þodis “numirëliðkai” áveda skaitytojà á tragiðkà veikëjø bûsenà. Apsiverkia ir iki ðiol palyginti linksmas Vikèiukas, o “lopšy jam pritarë maþas broliukas”. Neišlaiko ir taip tramdoma senio širdis: “jauèia senis, kad gerklëje lyg kaþkoks kamuolys kopia vis aukðèiau, aukšèiau, tojoja, smaugia<..>Prikniubo ir uþstriûbavo taip, jog net sena krûtinë sudiegë”.

Tai apsakymo kulminacija. Kûrinio pabaigoje autorius palygina Rambá su maþu anûkëliu, o paskutine pesimistiðka senio fraze autorius nepalieka jokios galimybës geresniam gyvenimui. Šis V. Krëvës apsakymas yra vienas liûdniausiø rinkinyje. Jis trumpas ir persunktas skaudaus liûdesio, be jokios optimistiðkesnës nuotaikos. Apsakymu autorius parodo, kaip karas sugriauna þmoniø gyvenimus.

V. KRËVËS APSAKYMO “SILKËS” ANALIZË

Lietuviø literatûroje gausu ávairaus þanro kûriniø, iðaukðtinanèiø geràsias þmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai ir daugelis kitø. Darbðtûs, nuoðirdûs þmonës taip pat neuþmirðtami Vinco

Krëvës kûryboje. Vienas ið tokiø yra Kuðlius. Apie já raðytojas raðo viename ið rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” apsakymø “Silkës” Apsakymø rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” pavadinimas jau iðkart lyg perkelia á kaimà, imu ásivaizduoti jaukià pirkià, ðiaudais dengtu stogu, ðiltà krosná. Taèiau apsakymo “Silkës” pavadinimas neleidþia mums taip greit nuspræsti apie ðá kûriná. Nenujauèiame nei apsakymo temos, nei nuotaikos, vyrausianèios jame.

Taèiau ši savotiška neþinomybë kartu labai sudomina, paskatina skaitymui.

Kaip viso rinkinio, taip ir šio apsakymo veiksmas vyksta kaime. Tai konkreti sodyba – Gerdviliaus troba. Veiksmo vieta nusakyta labai tiksliai

– “…dabar jisai stovëjo po Gerdviliaus langu…”. Nors veiksmo laikas gana netrumpas, veiksmo vieta nekinta – viskas rutuliojasi Gerdviliø ðeimoje. Ði nedidelë erdvë, þinoma, nulemia apsakymo apimtá. Ji nedidelë, taèiau V.

Krëvë sugebëjo joje atskleisti tai, kas jam buvo svarbu – mieganti þmonijos sàþinë ir jos pabudimas. Veiksmo laikà raðytojas atskleidþia jau pirmajame apsakymo sakinyje, sakydamas, jog “buvo pusiaugavënis”. Tai iðryðkina paèio

V. Krëvës ir jo apraðomø veikëjø religingumà, paproèiø laikymàsi. Kartu pamatome ir metø laikà – “Á pavasará virto”. Èia išryškëja raðytojo meilë gamtai. Ji perteikiama graþia, iðraiškinga kalba. Jausminga kalba kûriná “lydi”, kaip minëjau, jau nuo pat jo ekspozicijos. Nuostabûs gamtos vaizdai pagyvinami ir pagraþinami epitetais – “dienos buvo ðiltos, saulëtos”. Tai sukelia iðkilmingumo, begalinio dþiaugsmo áspûdá.

Raðytojas taip pat panaudoja personifikacijà, sakydamas, jog “upeliai ðniokðdami pasakojo pavasario pasakà”. Ðis gamtos gyvumas vaizduotëje suþadina malonius atgimstanèios gamtos vaizdus. Toliau kûrinyje dominuoja taiklûs epitetai padedantys raðytojo pavaizduotus daiktus kuo tikroviðkiau iðvysti savo pasàmonëje: “þilas dievulis”, “drebanèios rankos”, “pienuota suknelë” ir kiti. Be epitetø daug vaizdingumo kûriniui suteikia palyginimai. Nors dauguma jø skirti vieninteliam, taèiau svarbiausiam apsakymo akcentui –

silkëms: “riebios kaip viðtos”, “silkës kaip plokðtës”, “menkos lyg mekðrukai”. Taèiau bûtent silkës davë pradþià tolimesniam veiksmo rutuliojimuisi ir pagrindinei kûrinio minèiai. Apsakyme “Silkës” Vincas

Krëvë norëjo mums parodyti, jog kiekvienà nedorà ir neapgalvotà poelgá lydi sàþinës grauþatis. Tai svarbiausia ðio kûrinio tema. Raðytojas nori parodyti, jog þmonijos sàþinë dar kruta. Geriausia tam priemonë – sapnas.

Apsakyme “Silkës” veikëjø nëra daug. Pagrindinë V. Krëvës pavaizduota veikëja yra Gerdviliø samdinë Marcelë. Þmogaus sàþinës pabudimà raðytojas perkelia á jos pasaulá, pagrindinei kûrinio minèiai atskleisti pasirenkama bûtent Marcelë. Kalbant apie veikëjus, pamatome begalinæ raðytojo meilæ senyviems þmonëms. Jis supranta senosios kartos pranaðumà, dþiaugiasi jø dvasios lobynais ir sielos taurumu.

“Silkëse” autorius atskleidþia seno þydo Kuðliaus paveikslà, kuris norom nenorom kelia uþuojautà. Autorius apsakyme nedalyvauja. Nors V. Krëvë veiksmà pavaizduoja kaip paðalinis, gal net neegzistuojantis þmogus, tai kà galima iðreikðti þodþiais jis puikiai pavaizdavo. Autorius, rodos, seka kiekvieno veikëjo kiekvienà þingsná, nuosekliai já apraðydamas mums.

Šá kûriná, manau, Vincas Krëvë paraðë ne ðiaip pasiskaitymui – tai pamokantis ávykis, jame daug iðminties. Bûtent tai mane suþavëjo. Juk taip graþu bûtø ko nors iðmokti ir kartu pajusti malonumà. Manau, jog niekas taip nepaveiks mûsø pasàmonës, kaip pamokymas, ásipynæs á groþinës literatûros kûriná. Ilgam prisiminsiu Vincà Krëvæ ir jo pamokanèià kûrybà…

Asmenybës laisvës ir kûrybos problema V.M.P. psichologiniame romane

„Altoriø ðeðëly”

V.M.P. romanas „Altoriø ðeðëly” yra psichologinio pobûdþio. Èia autorius nagrinëja þmogaus asmeninës laisvës , kûrybos problemas. Jo pagrindinis veikëjas Liudas Vasaris ieðko kelio á þmogaus laisvæ. Galima iðskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praëjo, ieðkodamas kelio á asmeninæ laisvæ.

Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį – „Bandymų dienos”. Joje sužinome dėl kokių priežąsčių Liudas įstojo į seminariją: dėl tėvų noro, dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai.

Pirmųjų dienų seminarijoje metu jis stengiasi vykdyti užsibrėžtą tikslą:

uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. Tačiau

Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios „Dievo kibirkšties”. Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę, tačiau teikia medžiagos kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias problemas nagrinėti. Šis asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejonių dėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos sugniuždymo.

Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kad jo gali nesuprasti tėvai, galvoja, kad ateityje jis dar pritaps prie tvarkos. Tačiau abejones pagilina ir išoriniai veiksniai. Vasaris jaučia, kad jis turi talentą ir gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs į slapto būrelio veiklą.

Nepaisnt to, kūrybą varžo kunigiškos dogmos, ir jis sau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus”. Norą tapti laisvu žmogumi padidina ir meilė. Vasaris, kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir gamtai. Vasaris stengiasi sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo šio pasaulio ir jodžiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam.

Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: „

Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas. ” Tai būtų pirmieji žingsniai į asmeninę laisvę, kuriuos nugali baimė ir neryžtingumas, nes

Vasaris priima šventinimus, galvodamas, kad visi jo svyravimai tuio ir baigsis.

Antràjá etapà á asmeninæ laisvæ atitinka antoji romano dalis „gyvenimas eina”. Tapæs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinëti savo pareigas, taèiau tai jam greit nusibosta. Jis supranta jø beprasmiðkumà. Vasaris jauèiasi nepatenkintas, matydamas kitø kunigø gyvenimà, apie kuriuos jis taip atsiliepia : „kunigas buvo ir ûkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir velniai þino kas.” Liudui Vasariui ilgam ástringa á ðirdá prelato Girdvydo þodþiai: ” Grieðyk, bet neapostazuok”.

Kiudas supranta, kad kunigø luomas siekia ásigalëti Lietuvoj, o tai jam nepatiko. Kaip didelës ðviesos ðaltiná Vasaris savo kelyje atsimena

Baronienæ, kuri laisva, niekieno nevarþoma já taip suþavëjo, kad jis irgi panoro tokiu tapti. Didelæ átakà Vasario asmenybei turëjo ir baronienës knygos, kuriomis jis kartais þavëjosi, kartais bjaurëjosi. Ið to mes matome

Liudo charakterio nepastovumà. Iðsilaisvinti ið kunigystës varþtø Vasará pastûmëjo ir kunigo Laibio þodþiai. Pastarasis pastûmëjo já kaip poetà, liepë jam nesivarþyti ir viskà mesti. Veikdamas ðiø veiksniø Liudas bando kovoti dël savo laisvës. Tai pasireiðkia jo kûryboje, kur jis ðlovina meilæ, laisvæ, bet apie tai raðo simboliais. Kaip maiðtà prieð dvasios varþymàsi mes galime suprasti ir pasivaikðèiojimà vëjuotà naktá. Bet yra ir tokiø veiksniø, kurie traukia já á kunigavimà, susivarþymà. Vikaras Ramuti bando Vasará pasukti á doros kelià, já persekiodamas, skatindamas skaityti religinio turinio knygas.

Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis „Išsivadavimas”.

Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto nugriovimas lyg ir simbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo mato kaip griūna bažnyčios bokštas – jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo, jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo.

Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir mąstymo žmogumi, bet dar nemeta kunigavimo ir aiškinasi taip: ” fatali dilema: jei eisiu į kairę, pats pražūsiu, jei eisiu į dešinę, pražudysiu savo talentą.” Taigi Vasaris bijo, kad atsisalęs kunigavimo, jis neturės apie ką rašyti, nes baigsis jo vidiniai konfliktai, o jokios kitos temos jo nedomina. Mano manymu, didžiausią įtaką Vasario išsivadavimui turėjo meilė

Auksei ir noras tapti visiškai laisvu žmogumi. Daugiausia kliūčių , dvasinių svyravimų ir vidinių konfliktų Liudas Vasaris patyrė ir išgyveno paskutinėje dalyje „Išsivadavime”, todėl galima teigti, kad paskutinė dalis

– dramatiškiausia dalis.

Vinco Mykolaièio – Putino ciklas „VERGAS”

Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio – Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, „laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai”. Taigi

V. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto ciklas „Vergas” taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvės problematiką – žmogaus problematiką. Žmogaus dramatiškumas cikle gali būti remiamas biografinio motyvo, kurį apibrėžtume, kaip žmogaus, laisvo nuo bet kokių įžadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik žmogumi galėtų psichologiškai pagrįsti vidinio maišto, kaip kelio į laisvę motyvą.

Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio – Putino asmenybę, sugriovęs jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su „galingu ir didžiu” pasaulio valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijos mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: žmogus yra tik „viešpaties” vergas, o žemė – tik menka visatos dulkė. Vergo įvaizdžiu cikle išreikštas dramatiškas suvaržyto lyrinio herojaus jutimas. „Vergo”

pradžioje patenkame į architektūrinę erdvę. Uždari rūmai turi ir atviros erdvės požymių: „šviesūs rūmai”, „Pažiūrėsi – temsta akys nuo žydrumo, /

Palytėsi – skamba tūkstančiais aidų”, esama rysio su atvira erdve: ” visur atverti vartų vartai”. Tie „viešpačio namai” tai ne tiek išoriniai varžtai, kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas, širdy tūnąs dvylipumas, paradoksalus likimo prieštaringumas: „Visur atverti vartų vartai, bet išeit į plačią laisvę negaliu”. Galime manyti, kad išorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jo meniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį iš vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančios žmogaus prigimties.

Savyje pačiame iš pradžių gyvenęs kaip rūmuos – žmogus pasijunta visiškai svetimas ankštame ir tamsiame kalėjime: „Gyvenu aš viešpačio namuose, nepažįstamas, užklydęs pakeleivis”. įviesūs rūmai kaip išorinio ekstensyvumo metafora supriešinami su asketišku „negaliu”: „…išeit į plačią laisvę negaliu”, „negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždžių”. Tai minties, žmogaus būties ženklintojos, negalimybė: „Nepramuši lakiai minčiai kieto skliauto – / Būsi vergas ir vergausi amžinai”. Vergas yra savo uždaros būties vergas ir sargas, pats „prie savo laimės angos pastatytas”.

įia eilute pasakoma, kad žmogaus dvasia – kalinė, kurią reikia išlaisvinti, bet ir kalėjimas, ir laisvė – tarsi tik žmogaus valioje. Pirmiausia kelio į laisvę motyvas reiškiamas ilgesiu artimos nakties: „Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis / Aš einu prie savo bokšto siauro lango / Ir, kai uolos saulės spindulius užtraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu”.

L.Forestjė straipsnyje „Simbolinis vaizdas” teigia, kad rūmuose visada rasime bokštą, subjektyviosios erdvės simbolį, kuris nelaisvėje sukelia nerimą („mano mintys kaip žaruojančios žarijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė”), pasyvumą, neviltį („ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą: / ¹ia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės”). Taigi per I dalies siužetą, įvykius realizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis.

Paskutinė strofa – tai išorinio veiksmo grįžimo į vidinį būties intensyvumą.

Antroji „Vergo” dalis turi faustiško sandėrio žymių – už nepasotinamą alkio lūkesį žmogus užmoka lemtingais draudimais, būdingais baladei:

„…nebregėsi šitos žemės…”, „…nepaliesi savo pirštais jokio žiedo…”.

Paslaptingoji moteriškė nori tarsi išplėšti lyrinį herojų iš „ėdėjų”

pasaulio, grąžinti jį į žemę. Meilė – bandymas sutaikyti dvi žmogaus puses.

Meilė – paklusimas žemiškam pradui. Faustišku sandėriu su paslaptingąja moteriške jis laimi žmoniškumą ir pažinimą, bet tampa baladiškai nelaisvas:

” Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą lukštą įsitraukęs / Ir geismais į savo širdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos gyvasties penu”. įi strofa parodo, kad vienpusiškumas žaloja žmogų kaip visumą. Vien žemiška būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, „naujos būties ir gyvasties kūrėjas”, trokšta kitos buities, „kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia”.

Sielvartą dėl savo vergiškos menkystės jis malšina laisvės iliuzijomis apie aukštesnį „dvasios pasaulį”, prilygstantį visatos didingumui: „Ir prabilo didis balsas į mane: / – Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! / Tu tasai, kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puošė žvaigždės”. Tokie lyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, išgyvenimai pažadina dramatiškas refleksijas. Kulminacinis širdgėlos prasiveržimas išreiškiamas šia strofa: „Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad, tariau, pabirs po kojų šaltos plytos / Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės, / Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai”. Todėl širdį toliau graužia nerimas ir abejonė, kad dvasios laisvė gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimės.

Lyrinis herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: „Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs / Tų pašviečių ir tų žvaigždžių septynspalvių”. Nutremties į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo dalyje vidiniai prieštaravimai pasiekia kulminaciją.

Savo valdovo puotoje lyrinis herojus atsiskleidžia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanota poetinėmis galiomis (pirmasis iš vergų, kuris nešioja saldų vyną svečiams, įpildamas į „kiekvieną tuščią taurę” „ir savo širdgėlos po lašą”). Lyrinis herojus pasineria žemės vilionėse ir chaotiškuose geismuose, tikisi, kad regėto sapno viešnia sugrąžins jo „prarastą tėvynę”. Tačiau visos žmogiškos iliuzijos dingsta, taurė, pripildyta gal paskutinio jaunystės užsimiršimo midaus, dūžta, ir lyrinis herojus patiria tikrąją laisvę.

Taigi poetas perkirto priklausomybės ryšį tarp dievybės ir žmogiškosios egzistencijos, kuri dabar nuo nieko nepriklauso, yra didžioji vertybė.

Sukilusio vergo šūkis: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” – tai žmogiškumo, ištrūkusio iš religinių dogmų nelaisvės, iš slopinančių žemės varžtų, triumfas. Pasaulio ir namų priešprieša turi savitą prasmę: išeiti iš namų, uždaros erdvės, reiškia patirti kosmoso begalybę. Sąlygiškai susikurti rūmai yra priešingi išsiilgtai erdvei, jie yra artimi žemei, o erdvė – giliajam dangui. Vergo maištas dvigubas: ir prieš nuo jo nepriklausančią tvarką, ir prieš savo buities uždarumą – lyrinis herojus eina į „naujos buities nežinomą kelionę”. Į šią metaforiškai apibrėžiamą nežinomybės gelmę gali leistis tik žinojimo, minties viršūnę nors akimirkai pasiekianti būtis. Tik „dvasios laisvūnas” gali pasijusti vergu ir sargu.

Veiksmo atomazgą, išgyvenimų atoslūgį, poetas išreiškia įspūdingais gestais, kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: „Užeis ant kalno, – / Rankas į viršų kelia, lyg norėtų / Palaimint visą aukštą dangų. / Nužengs pakalnėn, – / Bučiuoja apkabinęs pilką žemę – / Ir laime dega jo veidai”.

Tokie platūs „Vergo” judesiai („rankas į viršų kelia” ir „bučiuoja apkabinęs pilką žemę”) labai primena reljefingas muzikines fugūras didingame ir šviesiame finale.

Taigi aforistinė formulė „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!”

išreiškia sąmoningą individo apsisprendimo aktą. Žmogaus laisvėjimo kelyje poetas vienodai atmeta vergišką savimonės letargą, „merdinčią širdį” ir karališką savivalę, jėgą; jam nepriimtinas ir pataikūnas, ir antžmogis.

Laisvės siekis, neatskiriamas nuo vertybių, ir lemia tai, jog ir tarp nelaisvės sienų žmogus geba išsaugoti dvasios laisvę arba priešingai – būti nelaisvas išorinėje laisvėje („bet kokią mintį slepia jis krūtinėj, nežino niekas…”). Laisvė – tai vidinis įsipareigojimas prieštarauti blogiui ir teigti gėrį, gėrį ne tik sau, bet ir kitiems. Be šio turinio ji virsta savo priešybe, tampa anarchija arba prievarta ir ironija. Būti laisvam Putinui reiškė būti atsakingam žmoniškumui: „Ir eina vergas, eina kloniais – / Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas. / Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, –

/ Visus šypsniu pasveikina taikingu, / O džiaugsmas spindi jojo akyse”.

Tapus tikruoju Dvasios vergeta, visai ištrynus asmeninę istoriją –

palydimas arba užuojautos, arba paniekos šypsnio, vienodai su meile laiminant ir aukštą dangų, ir pilką varganą žemę, – keliauti… Kur? „Bet kokią slepia mintį jis krūtinėj / Nežino niekas…”. Ir kaip čia neprisiminus Mokytojo Ekharto pamokslo apie dvasingus vargdienius.

„Kai aš išėjau iš Dievo, tvariniai sakė: „Jis yra Dievas”. Tačiau tai nesuteikia man palaimos, tai tik rodo, kad aš esu tvarinys.

Kai aš pareisiu atgal, aš būsiu laisvas Dievo valioje, todėl laisvas ir nuo Dievo valios, nuo visų jo darbų, netgi nuo paties Dievo, aš pakilsiu viršum visų tvarinių, aš būsiu nei Dievas, nei tvarinys, tik tas, kas kažkada buvau, kas dabar esu ir amžinai būsiu. Parėjęs atgal aš atrasiu, kad Dievas ir Aš esame Viena…

Tačiau čia Dievas negali rasti „vietos” žmoguje, nes skurdo pagalba žmogus pasiekia būtį, kuri visada buvo jo ir liko jo amžinai. ¹ia Dievas yra identiškas dvasiai, o tai ir esti didžiausias įmanomas buvimas dvasios vargdieniu”.

Dvasinio iðsivadavimo kelias romane “Altoriø ðeðëly”

V.Mykolaitis – Putinas – mūsų literatūros klasikas, didelis žmogaus vidiniopasaulio žinovas. Jo romanas “Altorių šešėly” – tai sudėtingo žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje galima išskirti kelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konflikto raida, klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau šalia šių temų

Putinas savo romane “Altorių šešėly” sprendė ir poeto, poezijos bei kūrybinės laisvės problemą.

Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris. Vasaris – drovus, užsidaręs šešiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug nežino gyvenime, o ir, stodamas į seminariją, jis nejaučia jokio noro būti kunigu.

Jis tik svajoja būti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos labui. ir nežino Vasaris svarbiausio: kiekvienas žingsnis mūsų gyvenime yra lemtingas. pagyvenęs keletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu, reiškia turėti pašaukimą, o Vasaris jo neturėjo.

Jaunasis seminarijos studentas stengiasi kuo geriau suprasti jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jis gyvena. Vasariui kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai, kas jį neramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jaunuolis, pats to nenujausdamas, parašė bendriausios prasmės elegiją, išsakė savo liūdesį ir skausmą.

Po kelių dienų Liudas pamato išspausdintas savo eiles. To, aišku, niekas neturi žinoti – juk seminarijos vadovybės akyse jis yra nepriekaištingos reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarp jaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau gyvena kaip gyvenęs, tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus.

Liudas nori savyje suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga asmenybė negali susitaikyti su šaltumu ir oficialiamu, kuris dvelkia iš kiekvieno seminarijos kampelio. Poetiška jaunuolio siela veržte veržiasi į gėrį, į grožį, į kitą žmogų. Liudui taip reikia kažko artimo ir nuostabiai brangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės veržlumu ir žmogiškos laisvės ilgėjimusi. kaip duona, kaip oras, kaip vanduo Liudui reikalingas žmogaus, kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyriškai išsiverkti.

Bet Liudas tokio žmogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo.

jis pats sau buvo ir teisėjas, ir gynėjas. Liudas norėjo būti ir kunigu, ir poetu. Tačiau laikas nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesnių dienų – atosogų dienos. jis susitikinėdavo, bendraudavo su žmonėmis, neturinčiais nieko bendro su religija, nei su kunigų luomu. Susitikdavo su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę. Štai studentas Brazys aiškina, kad kunigas turi galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O ir gundytoja Liucija, provokuojanti jo vyriškumą, vadina Liudą Pavasarėliu.

Liucija buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis išgyveno susitikimą, dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą, skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą išsiskyrimą. Liudas suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji pati buvo jo vienintelė moteris. Jis sako: “Man atrodo, kad Liucija yra bataliai įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso mudviejų tolimesnis likimas”.

Tuo tarpukova tarp žmogaus, kunigo ir poeto vis aštrėja. Poetas vis dažniau ima viršų; poetas pradeda pasitikėti savimi. Šį pasitikėjimą skatina jauna ir išsilavinusi baronienė Rainakienė, su kuria Vasaris susipažino, tapęs kunigu ir apsigyvenęs kalnynuose. Ši keista ir nesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį sukūrė Dievas, o kunigu padarė tik bažnyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario pokalbiai lengvi ir galantiški. Liudas ir pats supranta, kad būdamas poetu, jis būna savimi, niekam nemeluojančiu ir ne prieš nieką neveidmainaujančiu.

Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti savo žemiškąją prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl Vasaris ir ištaria: “Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Gal tai Vasario pasiteisinimasprieš save, o gal tai ir iššūkis prieš kitus. Aišku viena:

Vasaris, ištaręs šiuos žodžius, jau yra nebe tas naivus klierikas, nepažįstantis nei gyvenimo, nei žmonių. Didelės įtakos Vasario kūrybiniams siekiams turėjo gyvenimas užsienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje, į Lietuvą jis sugrįžta tarsi ne tas žmogus. Savo pasikeitimą Liudas aiškina tuo, kad jo karta gyveno dviejose epochose.

Moteris tik skatina bei palaiko iš jo esybės gelmių kylantį norą ir siekimą. Šia moterimi buvo Auksė, tačiau ji neįsivaizdavo kitokių santykių su Liudu Vasariu kaip šeimos sukūrimas. Liudas supranta, kad tik kūryba jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą.

Liudas žino, kad atsisakęs kunigystės, jis bus smerkiamas, niekinamas, o gal ir persekiojamas. bet jis gyvens nesislapstydamas ir nieko nebijodamas.

tačiau kunigystės atsisakymas neišlaisvins jo nuo vidaus kovos, kentėjimų.

Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri žmogiškoji prigimtis, graudus poetinis sielos šauksmas. Liudas Vasaris parašo pareiškimą vyskupystės kurijai… Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir kančia. Bet kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia žmogui yra laisvė, todėl išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo, reiškiamas protestas prieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.

Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje

Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusiškas arba nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia, atnešanti naujų išgyvenimų, naujų jausmų, sąmonę audrina įvairios emocijos, todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose būsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones.

Tai atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose – poetų kūryboje ypač aiškiai galime pastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškinius skirtingumą.

Pavyzdžiui, nakties vaizdiniai A.Baranausko „Anykščių šilelyje” lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo pojūtį, o Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė” tie patys tylios nakties vaizdai žmogui tėra ieškojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams dar kitaip, o ir tie patys kūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. Šiame rašinyje bandysiu apžvelgti nakties vaizdinių prasmes vieno iš XXa. klasikų, Vinco

Mykolaičio-Putino, lyrikoje.

Pradėsiu nuo tradicinio požiūrio į naktį, kuriuo teigiama, kad naktis –

tai tamsa, paslaptis, neigiama paros pusė. Tamsa siejama su nežinomybe, taipogi ir nenoru žinoti. Apie tai užsimenama eilėraštyje „Užuojauta žmogui”:

Naktimi čia vadinama žmogaus sąmonės tamsa, jo užsispyrimas, prie šinimasis naujovėms, žinioms, tiesai. Tamsa apima ne tik protą, bet ir žmogaus jausmus: naktį aplanko daug neigiamų pojūčių – tai baimė, skausmas, sielvartas, kančia. Dienos skausmai ima atrodyti didesni, magiškesni nakties šešėlyje. Naktis neigia, naktis netiki šviesa, džiaugsmu, meile.

Skausmas, sielvartas naktį aplanko sapnais, kuriuose gali nykti viskas, net tai, ko net lakiausia vaizduotė nesugebėtų sugalvoti, todėl kartais dienų nelaimės, perkeltos į sapnus, dar labiau kankina, graužia. V.Mykolaičio-

Putino poezijoje yra ir maironiškos struktūros eilėraščių apie naktį, kai jos ramybė ir tyla priešinama dvasios maištui, šėlsmui. Tai tarsi meniškai sustiprina eilėraščio žmogaus išgyvenimus. Dar vienas tradiciškas nakties vertinimas yra jos lyginimas su mirtimi, tiksliau, mirties vadinimas nakties vardu. Tai todėl, kad mirtis žmonėms siejasi su nežinomybe, paslaptimi ir tamsa. Eilėraštyje „Tavęs nerandu” mirtis metaforiškai vadinama begaline mirtimi. Ar kaip tylūs vidurnakčio meto aidai

Pastebėjau, jog dažnai Putino eilėse akcentuojamas žodis `vidurnaktis`.

Dažnai jis padeda sudaryti gan slogią, mistišką nuotaiką. Vidurnakčio minėjimas atveria duris tarp ano ir šio pasaulio, mitologizuoja jį. Dvasios supa žmogų, bendrauja su juo, leidžia pasijusti ne tokiu vienišu būties platybėse.

Eilėraštyje „Pasikalbėjimas” susitinka du žmonės ir kalbasi apie šviesą ir tamsą. Abu sutaria dėl šviesos reikalingumo, tačiau dėl nakties jų nuomonės išsiskiria. Vienas nesupranta kito: kodėl šis sėdi naktį prie kelio, ar ne geriau būtų nuėjus pailsėti. Bet pastarasis atsako tokiais žodžiais. Nors pirmasis ir gąsdino nakties ramybėje knibždančiomis baisybėmis, antrasis nenusileidžia: jam naktis – tai „anga į erdvių visatos bekraštybę ir į beribę laiko amžinybę”. Putiną sužavėjo naktinės gamtos grožybės: nemažai dėmesio jis skiria žvaigždėtiems skliautams, erdviems laukams, nakties vėsai eilėraštyje „Rugpjūtis” arba paukščių čiulbėjimui

„Birželyje”. Jų trelės žmogui primena smuikus, fleitas, visą simfoniją.

Visa tai naktyje atrodo kaip keisti burtai, norisi ilgiau užtrukti, mėgautis.

Pirmajame sonete iš šešėlių ir tamsos išnyra „trapus mergaitės siluetas”.

Tamsa išryškina mylimosios grožį, paslaptingumą, tačiau vyriškis jau nebenori grąžinti jos atgal į naktį, nori laikyti ją jau šviesoje, realybėje. Panašiai ir eilėraštyje „Priešinga” – pas merginą naktį apsilanko jaunikaitis, atnešdamas laimę ir džiugesį. Nakties ramybėje kiekvienas daiktas sušvinta savo individualybe, ryškumu, nuskamba ir ištirpsta erdvėje.

Keliuose eilėraščiuose naktis vaizduojama kaip kelias į rytą, į šviesą, kituose – ėjimas į naktį – tai ėjimas į nusiraminimą. O kartais naktis –

kelionė į nežinią, į ateitį. Naktis laukia priešais, o už nugaros lieka šviesi diena – tai, kas aišku.

Eilėraštyje „Prieš rytą” iš ciklo „Krintanti žvaigždė” naktis virsta priedanga, užuovėja nuo gyvenimo, ji tarsi įkūnija Fausto frazę „sustok, akimirka žavinga”. Kituose eilėraščiuose begalinė naktis simbolizavo mirtį, o šiame ji sustoja ir sulaiko gyvenimą ir džiaugsmą savyje.

Lyriniam subjektui norisi, kad ji truktų kuo ilgiau. Klajodamas naktyje

Vinco Mykolaičio-Putino žmogus išgyvena daugybę jausmų, naktis jį žavi ir gąsdina, traukia į save ir stumia ryto link, užpildo širdį naujais pastebėjimais, nuramina. Naktis – daugialypė kaip ir visa šiame pasaulyje, ji neturi baigtinės prasmės. Viskas priklauso tik nuo to, kokią reikšmę mes jai parinksime.

Vinco Mykolaičio-Putinas romanas “Altorių šešėly” – tai atspindys žmogaus ėjimo link tikslo, kuris atsiranda ir auga širdyje, kuris yra nesuvokiamas jokia logika ar protu, {?}kuris dvasioje sukelia prieštaravimus. Žmogus pats sukuria šį iliuzinį tikslą {Konkretink} ir jo siekia pats nežinodamas kodėl. Pagrindinio romano herojaus – Liudo Vasario – širdyje tai{konkretink} užgimė dar prieš stojant į seminariją, galbūt net vaikystėje. Tas balsas jam nuolatos kuždėjo :”Aš būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau…”

Liudo Varario sąmonėje nepajudinamai buvo įsitvirtinęs tėvų mokymas –

jis esąs doras Lietuvos pilietis ir krikščionis. Jis, kurio prigimtis siekia tobulybės, pajutęs atšalimą savo sieloje, įstojo į kunigų seminariją, nors instinktyviai jautė, kad bus pasaulietis.

Taip, jis pasielgė teisingai – to reikalavo ir tėvai, ir noras tarnauti Lietuvai, ir prigimtis, ir poeto talentas, kuriam reikia peno – dvasinių išgyvenimų.Tačiau jau pirmosiomis seminarijoje išgyventomis dienomis jis ieško pasiteisinimų išėjimui: “Aš pabėgčiau iš seminarijos, nelaukęs nė vienos dienos.” Pabėgtų, jei žinotų, kad netaps geru kunigu.

Daugiau Liudas semnarijoje negalvojo šia tema – jis nepajėgė galvoti apie išėjimą, nepajėgė ir vėliau savęs suvokti ekskunigu, tačiau visi šie prieštaravimai kėlė audras jo sieloje. Ypač jos imdavo siausti po susitikimų su Liuce, kuri traukte traukė uždaro būdo klierikėlį, bet protas neatplėšiamai laikė

Liudą prikaustęs prie altoriaus. Neįmanoma buvo net pagalvoti apie pasitraukimą dėl Liucės, bet taip pat nebuvo įmanoma sunaikinti jausmų, sulaužyti nebylaus pasižadėjimo, duoto ant aušrakalnio skinant kačpėdėles, todėl jis, norėdamas save apgauti, įsileidžia į savo gyvenimą

Nepažįstamąją, tačiau tai negelbsti. Belieka atsigręžti link savo pašaukimo ir imtis plunksnos…

Prigimtis ir protas bando Vasaryje suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Kunigo protas ir poeto siela pradeda kovoti, ir ta kova vis aštrėja. Liudas ima suvokti, kad tik būdamas poetu jis būna savimi, niekam nemeluojantis ir prieš nieką neveidmainiaujantis, bet galutinį tašką padedabaimė ir neryžtingumas – Vasaris priima šventimus, galvodamas, kad svyravimai tuo ir pasibaigs. Tačiau jie nenurimsta – jie sustiprėja. Liudas Vasaris jau nebe drovus klierikėlis, bet subrendęs vyras, kurį vis stipriau ima kviesti prigimtis, vidinis balsas: “Aš būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau…”

Karas daugeliui sužadina religingumą, bet Vasaris buvo kitoniškas – nuo pat karo pradžios jis nepaliaujamai tolo nuo Dievo. Griūdamas bažnyčios borštas po savo griūvėsiais palaidojo {?} kunigo Liudo Vasario prisirišimą ir meilę Dievui. Tačiau protu tai jis suvokė tik po dešimties metų. Taip pat suvokė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas – vidiniai prieštaravimai, kančia ir neviltis, kad tik šie jausmai taurina žmogų, kad asmeninė laisvė yra svarbiausia kaip ir kova dėl jos, kad kiekvienas žmogus taps tuo, kuo jautė tapsiąs, kuo liepė tapti širdis jau anstyvoje jaunystėje.

J. Aisčio poezija. Eilėraščių analizė

Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, žodį pervedė per sodiečio vaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio ištakų ieškojome liaudies dainose. ( Viktorija Skrupskelytė )

Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnes iškėlė mūsų eleginę (eleginis – graudus, liūdnas) poeziją, suteikė jai formos preciziškumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos kalbinį meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvos peizažą, šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir sielvartą. ( A. Vaičiulaitis )

Tai vienas didžiausių lietuvių lyrikų . J. Aisčio kūryba ir jis pats priskiriamas neoromantikams, tarp kurių: S. Nėris, A. Miškinis ir B.

Brazdžionis. Neoromantinei pasaulėjautai būdinga :

jausmo išaukštinimas; pastanga atskleisti paslaptį; į žmogų žiūrima kaip į mažą Visatą; garbinama stipri, laisva asmenybė; gamta artima paslapčiai;

lyrizmo formas atnaujino iš vidaus.

Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis (

romantikas ).Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja kai asmenybė šviesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu ir jame aktyviai dalyvauja.

J.Aistis: Grožio mokėsi iš gamtos. Jis- klasikinės harmonijos šalininkas.

Eilėraštis artimas viduramžių miniatiūrai.

Neniekina tikrovės. Aistis pasiekė šį aukštą “betikslės” kūrybos, šį liūdną, graudų ir tylų žodžio aidėjimą :

LYRIKOS GRAUDUMAS KYLA Iš LIETUVIŲ PASAULĖJAUTOS GELMIŲ

Aisčio pasaulėjauta yra miesto žmogaus pasaulėjauta.

Kaip poetas, rašydamas graudulingas eiles, atveria džiaugsmą ?

Visas realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijos tragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis.Kančią jis regi glūdint visoje pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visos būties principas. Visa būtis išvien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana.

Eilėraštyje “ Septynios psalmės “ visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net saulėj – “ kaip aštrūs kalavijai “.

… Septyni sopuliai , seotynios psalmės… Eilėraštyje skausmas prilyginamas psalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotiška giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienų motyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) Šį skausmo ir nevilties jausmą poetas eilėraštyje įvardina kaip savo pirmąją meilę :

Septynis sopulius , septynias psalmes… Skausmas kaip ir meilė( kuriantys jausmai, sielą apvalantys išgyvenimai, intensyviausias žmogaus jutimas, kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neišsemiama prasmė )

yra sopulys. Poetui tai aukščiausia vertybė, todėl šią kančios būseną jis įvardija kaip meilę.

Iš rezignacijos bei mokėjimo susitaikyti su likimu kyla kančios pragiedrėjimas ir sieloje įsivyrauja ramybė.

Eilėraštis “ Ratelis “ taip pat atveria Aisčio graudulį dėl būties nykumo ir tuo pat metu, ties ta nykuma plazdantį džiaugsmą. Pilki, juoduojantys pavasario laukai, ratelį dainuojantys vaikai kaip graudaus būties laikinumo metafora.

Pasaulyje viskas vyksta pagal savo dėsnius, viskas turi savo ritmą, kuriam žmogus neišvengiamai paklūsta. Dainuojantys vaikai – toks nerūpestingumu , jaunatviška laisve bei skaidriu vaikišku džiugesiu persmelktas vaizdas.

Jis džiugus, tačiau rato įvaizdis sukuria šiurpią mirties nuojautą, kaip ir apsnūdęs, dainuojančių vaikų link besiartinantis pavasaris, taip pat pažymėtas išnykimo ženklu, nors pavasaris simbolizuotų naują pradžią, atgimimą. Tačiau kiekvienas pavasaris neša mirtį : taip baugiai atsliūkindamas jis kartu su savimi nusineša praeitį. J.

Aistis lyg stebėtojas, iš šalies žvelgia į pasaulį, tačiau tuo pat metu jo santykis su gamta, su pasauliu yra intymus, glaudus, artimas. Jo žvilgsnis tampa kažkaip keistai, lyg liūdnai globiančiu, globojančiu. Aistis myli gamtą , bet visame pasaulio ir žmogaus gyvenime įžvelgia gilią tragiką, tat kančios šešėlis beveik visur virpa jo džiaugsme.

Kančią nugali džiaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampa skaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėraščiuose kančią ir džiaugsmą skiria juos keistai siejanti riba. Atsiranda savotiška paralelė :

Mirtina kančia ištinka kankinį didžiausia įtampa peržiangiama riba didžiausia įtampa ( džiaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangiškoji šviesa ir nežemiški skambėjimai užlieja sielą jaučiama klaikuma kančia (

Remiantis eilėraščiu “ Šv. Sebastijonas “ ið rinkinio “ Be tëvynës brangios

J. Aistis – vienas didþiausiø lietuviø lyrikø. Turëjo ypatingà ásigyvenimo, ásijautimo á tikrovæ galià.Jo lyrikos graudumas, kylantis ið lietuviø tautos pasaulëjautos gelmiø, turi atsvarà – tyrà dþiaugsmà, spindi giedrumu. J. Aisèio lyrika tæsia klasikos tradicijas – siekia harmonizuoti santykius tarp ţmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji moderni , taèiau prieðinga avangardiniam modernizmui, siekianèiam tiesioginiø efektø. Apverkë tëvynës þemæ . Rauda turëjo savyje kartaus susimàstymo.

JONO AISÈIO LYRIKOS SAVITUMAS

Lyrika neatskiriama nuo kuriančios asmenybės. Kaip gali būti eilės kitokios “nei aš pats?” Net vaidindamas tu negali išeiti anapus savo “galvos ribų”, anapus savo nuotaikos ir likimo. “Rašto žmogaus stiliun įeina visas žmogus.” Kūrėjo gyvenimas – neatskiriama “paties meno dalis.”

Taip kalbėjo ir rašė J.Aistis. Poetas ieškojo meninio tobulumo paslapties “sakytiniame ir dainuotiniame lietuviškame žodyje”, stebėjosi kaimo žmogaus posakių “ vaizdiniu taiklumu ir pastabumu.” Tačaiu J.Aistis nebandė perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanoniškų frazių – kaip A.Miškinis ir K.Inčiūra. Pasigavo vos vieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtū darželis, margas dvaras), kad eilėraštis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje, kurioje neoromantikams glūdėjo lyrikos ištakos ir paskirtis. Jį traukė ne citatos, o melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas.

J.Aistis išlygina visus frazės susigarankščiavimus, atplaišas ir įskilimus, kad susidarytų vientisas skambesys. Žodžiai nebeištariami pavieniui – jie banguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neišblėsusio meloso traukai.

J Aistis Kūrybos bruožai:

1 Eilėraštis išauga iš vaikystės įspūdžių. Svarbi vaikiška siela. 2

Skaidri lyrikoje jausminė atsvara gamtoje: visiškas atvirumas, liudesys, verksmas. 3 Gamtos detalės: šilas ir žvilgantys Nemuno vandenys:

a) šilas- išlaisvintų jausmų ir išlaisvintos vaizduotės vieta. Su šilu susiję pasakų regėjimai, raganų burtai ir stebuklai;

b)žiūrėdamas į Nemuno vandenis mato marių dugną su pagrobta karalaite, regi prifantazuotas istorijas.

4 Poezijos pasaulis kuriamas iš pasakos, legendos, vaizduotės žaismo.

5 Peizažas pats savaime nėra svarbus, nes kuriami regėjimai, kuriuose iš gamtos situacijų išauga daugybė kultūrinių siužetų. J.A. poezija – ne gamtos, o fantazijos ir stebuklų regėjimų poezija. 6 Jo poezijoje nėra tiesioginių vidinio pasaulio ir gamtos paralelių: tarp gamtos ir “aš”

įsiterpia regėjimas, fantazija, vizija. Lyrikoje atvira išpažintis pakeista pasakiškais regėjimų siužetais. 7 Su vaikiškais pasaulėjautos dalimi sietinas ir poezijos bruožas – pomėgis žaisti, apgaulė, nekaltas melas. 8

Lyrikoje ryški Orfėjo ir Euridikės tema. Poetinės pasaulėjautos modelis kuriamas pagal Orfėja ir Euridikės santykių liniją. 9 Orfėjo mitas nusako pačios kūrybos dvylipumą – griaunančiąją ir kuriančiąją jėgas:

a) lyrinis “aš” turi atlikti žygį, tik jo įrankis ne kalavijas, o žodis;

b) žodžiams suteikiama magiška galia.

10 Miegančios karalaitės, raganų pagrobtos mergaitės tema lyrikoje tampa talpia metafora. 11 Eilės labai melodingos, lyg kilusios iš muzikinių įspūdžių, netgi nurodomas muzikos žanras. Būdinga graudi eilėraščio melodija, todėl dažniausiai dominuoja liūdnų žodžių melodijos grožis ir galia. 12 Vaiko paveikslas ne tik kaip verkiančio, fantazuojančio, kariaujančio vaizduotėje su slibinais, bet ir skaitančio, išsilavinančio.

Trys motinos R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė.

Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.

Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošia kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę.

Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą žiemą ji iš pašto neatsiėmė. Ir tada ji sužino, kad pinigų pašte jau nėra. Šiuos pinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos atgauti, juk anūkienė jauna, jai šių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kam jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų iš bado ir galėtų ramiai gyventi, jai bereikia tų kelių skatikų, už kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno.

Kairienės kelionė – tai trys etapai į miestą. Pirmasis etapas – tai namų erdvė, kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę: juk mieste praleidžiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio žmogaus gyvenimas. Kairienė, eidama į miestą, aplanko kapų kalnelį. Malda ir giesmėmis ji pagerbia mirusius: savo žmogų ir sūnų, kurį jau buvusi žmona seniai pamiršo, nebelanko jo kapelio, nesutvarko kryžiaus.

Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios ssenajai tikrai prireiks, nukeliavus į miestą. Antrasis etapas – tai plento ruožas, kuris keliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja atsitraukti į kelkraštį. Trečiasis kelionės etapas – tai miestelis.

Tai negyva, beveidė erdvė. mažai ir medžių gyvenvietėje, ir namai ne mediniai, todėl Kairienei vissa tai atrodo svetima ir nemiela. Neturi ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Kelione Kaireinė negali pasididžiuoti. Apsilankymas pašte priverčia ją aplankyti anūkienę. Anūkienė

Birutė nesutinka Kairienės maloniai, ji stengiasi greičiau ją išvaryti ir pasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uošvienei, nei vyrui, nei sūnui.

Jų sūnus Igvulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su šiuo vaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir mokytis, pagaili skanesnio kąsnio, o galiausiai išsiunčia į internatą. Mieste senoji

Kairienė susitinka buvusią marčią antosę. Moterų susitikimas nebuvo malonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji atsimena, kaip sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: “Ta pati Antosė išvarys vieną dieną į gatvę, užrakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvok kur nori. Nors ji, motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos širdis neleis išvaryti, neleis žiūrėti į alkaną ir nuplyšusį”. Susipyksta Kairienė su

Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų (o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo), gyvena Klaipėdoje su antru vyru.

Antosė patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, “kaip karalienę vedžioja”. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: “Nebejautė tai moteriai nieko, nei veidas jos neiškilo užmerktose akyse, kol ilsinosi stovėdama”. Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio, tačiau džiaugiasi, kad nė kartelio marčia nepavadino: “Kokia ji man marti, jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, argi nė kibirkštėlės nieko ir nebeliko?..”

Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą.

Kairienė gyvens jau neilgai, tačiau ji laukia natūralios mirties. Mirčiai reikia pasiruošti iš anksto, atsisveikinti su tuo, kas dar pasiliks šiame pasaulyje. Kairienė kapų kalnelyje tarsi dvasiškai apsivalo, atsisveikina su savo žmogumi ir sūnumi, nes žino, kad jau greitu laiku ji neturės pakankamai drąsos ir jėgosužlipti ant šio kalnelio.

Moters, motinos kultas ðeimoje buvo visada vertinamas. Taèiau pamaþu ðio kulto vertë nyksta. Gyva kairienë – gyva moters ir motinos pareiga ðeimoje.

Taèiau Kairienë praranda savo artimiausius þmones, uþsiriða juodà skarelæ ir keliauja per gyvenimà viena. gedi ji prarastø þmoniø, paklydusiøi vaikø ir vaikø vaikø. Trûksta Kairienei artimo meilës, uþuojautos. Taèiau ir paskutinæ gyvenimo minutæ ji iðlieka stpri ir dràsi. Gindama savo sodybà, senoji kaimo likuèius, ji nepasitraukia nuo riaumojanèio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas iðtiks savo vyro kapø nelankanèià Antosæ ir silpnaprotá sûnelá turinèià Birutæ, sunku nuspëti. Taèiau, perskaitæ apysakà, suprantame, kad niekada jos jau nebus mylinčios ţmonos, nei đvelnios motinos.

M.Martinaitis “Kukutis vaţiuoja pilnu troleibusu”

Jau pats baladës pavadinimas “Kukutis vaþiuoja pilnu troleibusu”

intriguoja. Taigi Kukutis (liaudies ðnekamojoje kalboje kukutis – baugus, atsargus paukðtis) atsiduria mieste. Kà lems ði situacija – “suspaustas ið visø pusiø”? Kukutis stebi aplinkinius ( tuo paèiu stebi pasaulá), apmàsto savo gyvenimà ir pajunta þmoniø susvetimëjimà.Pasaulis begaliniu greièiu lekia pro ðalá, tad “Niekas nepasiþiûri,/kiek tau metø, / kokia tavo akiø spalva…” O galiausiai – koks paradoksas (kaþkas netikëta, neatitinka áprastø normø): “ið viso: / ar tu gyvas, / ar ðiaip sau vaþiuoji?” Bûtent

Kukuèio mintijimas (galvojimas, svarstymas) padeda iðsiaiðkinti gyvenimo paradoksus, absurdo prieþastis. Dvasios pasaulis sujauktas: “niekas nepastebës,/ jei kurià dienà visai nevaþiuosi”. Kà gi – minties raiðka primityvi, bet tai nereiðkia, kad pati mintis primityvi. Ðios paradoksalios situacijos esmë – ne ðmaikðtavimas, o gilesnis þvilgsnis á þmogø. Juk liaudiðkas màstymo pradas glûdi ir mumyse. Estetiná áspûdá baladëje sustiprina sintaksiniai pakartojimai ( “niekas nepasiþiûri”, “niekas nepastebës”, “niekas neatlëks”). Taigi, kas nutiko Kukuèiui vaþiuojant suspaustame troleibuse, yra logiðka.

M.Martinaitis “Aðara”

Eilëraðèio iðeities taðkas – aðara, á kurià kreipiamasi – tu “gyvybe, vabalëli.” Tai teksto pavirðius (aðara juk matoma), o gelmë – akiø ðviesa, gyvenimo kelias, pats þmogus. Ðiame kûrinyje svarbiausia yra stebëjimas, poþiûris, kuris vienija aðaros kelià. Liepiamàja nuosaka ásakmiai kreipiamasi: “nepalik, iðbuèiuok”, “pagailëk”, “susimilk”… Atkuriamas tradicinis pasaulio vaizdas: namai, senelës akiniai, uþstalë… Dvasios judesys (neiðeik) kryptingas – nuo namø prie þmogaus: “Vaiko nepalik […]/

pëdsakà nuvesk jam iki þemës”. Taigi pasaulis jauèiamas kaip uþdara vienovë: namai – þmogus – þemë (iðorinis ir jausmo judesys aiðkus, atpaþástamas). Kiekviename posme plëtojamas ëjimas. Lyrinis subjektas vienu metu iðgyvena ávairius jausmus: meilæ, uþuojautà, baimæ, atsakomybæ. Kas eilutæ vis keièiasi nuotaikos – vyksta akimirkos ðokis.

Ðtai “neuþðalk” , o èia jau – “nuskrisk”, staiga – “prie kelio pastovëk,/ pasitik ir didelá, ir maþà”. Tai þmogaus savijautos ávairiose gyvenimo situacijose. Gana netikëta asociacija: lyrinis “að” kreipiasi – aðara “tu beraðèiø iðmintie”.

Kodël “beraðèiø…”? (dþiaugsmo, skausmo aðaros visø panaðios?!) Keista poetinë kalba, bet ji regi tai, kas kartais neáprasta, netikëta (modernus tekstas suvienija ávairius reiðkinius: beraðtis ir iðmintis). Paskutinysis posmas þymi visumos áspûdá (“tu kiekvienà apeini, apvaikðtai”). Ir ðtai prieðpaskutinëje strofoje mintis sustabdoma (brûkðnys): “Ðtai jauèiu – basa eini per veidà…” Koks loginis – prieþastinis ryðys? Jei skausmo, dþiaugsmo nemokëtume pajusti, iðreikðti, ðirdy tebûtø “sodas iðkirstas”.

Nyku, tuðèia. Ðiame eilëraðtyje vietoj aiðkaus “að” matome tik tam tikrà poþiûrá – nerimà.

Tragikomedijos “Meilë, dþiazas ir velnias” veikëjø charakteriai

Juozas Grušas – vienas žymiausių Xxa. antrosios pusės rašytojų. J.Grušas siekė sukurti apibendrintą epochos, tautos ir žmogaus paveikslą. Amžinas problemas jis sprendžia, siekdamas parodyti asmenybės dvasią, jos konfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtis ir jos atskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais.

“Meilė, džiazas ir velnias” – tai J.Grušo tragikomedija, parašyta

1967metais. Tragikomedijoje grumiasi du nesutaikomi priešai: gėris ir blogis, meilė ir velnias. Dramoje rašytojas mąsto apie amžinas vertybes, žmogaus gerumą, nužmogėjimo priežastis. Pagrindiniai dramos veikėjai – trys jaunuoliai – džiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgesi su drauge Beatriče.

Andrius – tai veiklos žmogus, niekados nenuilstantis, kaskart griebiasi naujos veiklos, ieško naujų nuotykių. Tačiau šis veikėjas yra praktiško proto. Jis siekia iniciatyvos, kupinas naujų sumanymų. Deja, jo veikla niekados neatneša žmogiškumo vaisių. Iš tėvo Andrius paveldėjo nuožmią sielą, polinkį į prievartą, smurtą.

Jam patinka kitus valdyti, aplinkiniams įsakinėti. Dramos pradžioje Andrius tik fantazuoja apie vagystes, žmogžudystes ar išprievartavimus, tačiau iš šio veikėjo charakterio jaučiama, kad veikėjas yra linkęs į sadizmą ir gali realizuoti savo sumanymus. Andrius pyksta ant vyresnės kartos, kuri, anot Andriaus, neleidžia jaunimui įgyvendinti savo tikslų.

Šis veikėjas neturi jokių idealų, ir Beatričės pranašystė, kad Andrius gali prieiti tokią ribą, kurią peržengęs nieko nesupras, išsipildo. Žuvus Beatričei, Lukas paklausia: “Ar mus sušaudys?”, o Andrius ramiai atsako: “Už ką?”. Andrius neturi dvasinio gyvenimo. Jis užaugęs be religijos, be kultūros, tradicijos, idealų.

Visa tai Julius savyje sukaupęs. Gyvenimas Juliui – tai beprotnamis, kur žmonės “maitinami viltimi kaip pupomis”. Jo manymu, pasaulis neturi ateities, prasmės: “Kartą gimęs, pirmiausia apsiprask su neteisybe.

Susigyvenk su ja. Tai būtina! O tu nori kovoti? Kovai reikia entuziazmą keliančių idėjų. Kitaip tariant – baisiai didelio ir gražaus melo”. Julius jaučia savo egzistencijos tragizmą. Jo pastangos viską suprasti, išsiaiškinti daro jo gyvenimą gyvesnį ir spalvingesnį. Jis atkakliai siekia

Betos meilės, galvoja apie darbą, meilę, šeimą, nori auginti vaikus, ir tik

Beatričė priverčia jį dar kažkuo tikėti: “Aš susimąsčiau. Pradėjau galvoti, kad aš – žmogaus parodija, kad reikia būti kitokiam…”. Dramos pabaigoje vienintelis Julius skuba paskui bėgančią nusižudyti Beatričę. Jis supranta, ką reiškia Beatričės auka ir koks beviltiškas jo gyvenimas, nuopuolis.

Lukas – visuomenės padugnių atstovas. Jis stipriausiai myli Betą, nes gyvenime daugiau nieko neturi. Neturi šeimos, tikrų draugų, kurie galėtų ištraukti jį iš jo paties išsikastos duobės: “Be tavęs tuštuma, bedugnė!

Dėl ko gyventi? Dėl ko mirti? Dėl ko?..” Tačiau net žinodamas. kad Beatričė jo nemyli, jis egoistiškai tvirtina, kad Beatričė turi apsiprasti su ta mintimi, jog ji priklauso tik jam vienam, ir todėl Lukas atkakliai gina ją nuo savo draugų.

Beatričės charakteryje sudėta visa, kas gražu: ir tiesos siekimas, ir pasiaukojimas, ir nuoširdumas. Beatričė – gatvės vaikas, be šeimos. Į savo draugus ji panaši tiek socialine padėtimi, tiek savo amžiumi, pomėgiais, elgesiu. Ji kartu su savo draugais groja, aistringai šoka, įsivelia į muštynes su Zina, savo dienoraštyje atskleidžia erotinius konpleksus.

Beatričė jaučiasi sava tiel “katile”, tiek gatvėje, tiek Juliaus ar

Andriaus tėvų namuose. Tačiau tiek gatvėj tarp vaikų ar tėvų aplinkoje, tiek psichiatrinėje ligoninėje ji išlieka nepaliesta blogio. Beatričė nuolatos gelbsti savo draugus, nori juos atversti į doros kelią. ji užsispyrusiai žadina Andriaus tėvą prokurorą, kad šis suprastų, prie kokios bedugnės ribos stovi jo sūnus. Ji į realų gyvenimą sugrąžina ir Juliaus tėvą, paskendusį mokslinėse teorijose ir praradusį sąžinės balsą.

Sudaužiusi Platono biustrą, Beatričė tik tada priverčia filosofą apsispręsti, ko jam labiau gaila – nieko, išmesto į gatvę, ar nerealizuotų idėjų. Beatričė savo skaistumu, šventomis idėjomis siekia išgelbėti šiuos tris jaunuolius, skęstančius purvo duobėje.

Ir tik visus tris jaunuolius jungianti meilė Beatričei priverčia juos prisikelti iš sąstingio. Jie stengiasi teisintis prieš Beatričę, tačiau ši meilė jų neišgelbsti, tik dar labiau juos įstumia į gyvenimo maišatį, sukelia jų dvasių maištą.

Herkus Mantas

,,Herkus Mantas” yra pirmasis J.Grušo istorinis veikalas. J.Grušo dramos veikalai pagal tematines, problemines, ir žanrines ypatybes gali būti skirstomi į tragikomedijas ir istorines tragedijas. ,,Herkus Mantas” –

istorinė tragedija. Šioje dramoje vaizduojama prūsų kova už savo tėvynės laisvę. Šio veikalo pagrindas yra konfliktas, užsimezgęs tarp prūsų ir kryžiuočių, pagonybės ir krikščionybės. Didelį vaidmenį šiame sukilime suvaidina Mantas. Savo protu jis pranoksta amžių, kuriame jis gyvena bei savo gentainius. J.Grušo veikalas grindžiamas Herkaus Manto asmenybės drama. Herkus Mantas – prūsų vadas. Svarbiausias jo bruožas yra humanizmas. Šiuo bruožu jis ir skiriasi iš kitų prūsų. Mantas supranta, kad žmonių žudymas yra betikslis. Jis deda visas pastangas, kad ir kiti žmonės tai suprastų. Tačiau tai sukelia jo pavaldinių nepasitikėjimą. Jie mano, kad vadas nori kryžiuočius užstoti, apginti.

Mantas labai myli savo šalį ir kovoja už jos laisvę: ,,Aš kovoju už

Prūsijos laisvę. Mano tauta – už viską aukščiau.”— sako jis. Mantas visą savo gyvenimą atidavė Prūsijai. Kristinai, savo sužadėtinei, jis pasakė:

,,Aš kariauju už Prūsijos laisvę, bet ne už savo šeimą.” Herkus vardan

Tėvynės išsižada ir savo asmeninio gyvenimo. Jis tvirtai tiki Prūsijos didžia ateitimi: ,,Mano tėvynės žemė! Mano broliai! Jūsų laisve ir didžia ateitimi aš tikiu. Dėl jūsų laisvės ir gyvensim ir mirsim!… Ir laimėsim!…”

Bet jis suprato, kad ,,už laisvę reikia brangiai mokėti. Dovanai duodama tik vergija.” Manto meilę Tėvynei galime pamatyti ir pokalbyje su Sachse.

Jis šlykštisi kryžiuočių ordinu, ,,kuris krikščionybę panaudojo plėšimui ir žudymui.” Sachsė sako, kad prūsų tauta yra maža ir germanai juos ,,sumins, sutryps, suvirškins”. Tačiau Herkus Mantas atsikerta: ,,Laisvės mintis nemiršta, kryžiuoti! Kai visa tauta supranta, kad mirti už laisvę – garbė, o gyventi vergijoj – gėda, tokios tautos nepavergsite!” Mantas nesutinka su tuo, kad gali būti žmonių nelygybė.

Jis tam priešinasi ir stengiasi ją pašalinti iš prūsų karių tarpo. Herkus priešinasi prūsų fanatizmui ir žiaurumui. Sudeginus Hirchalsą, susvyruoja Manto tikėjimas žmogumi. Jis žmoguje mato aklą tamsybę, žvėrį. Bet Mantas supranta, kad dėl to ne žmonės kalti, dėl to kalti – dievai. ,,Ne, ne Kolti! Ne tave reikia žudyti…

Stabus, stabus reikia žudyti, kuriuos jūs pavadinote dievais… Temsta saulė ir miršta mintis jūsų stabų šešėlyje”. Mantas supranta, kas tai yra dievai, kad tai ,,mūsų pačių sudievintas žiaurumas, sudievinta vergija, sudievinta baimė.” ,,Nepažinsite jūs laisvės, kol jūsų dievai ją žudys” – sako Mantas prūsams.

Jis supranta, kad visos aukos dievams yra beprasmės. ,,Jūs sutinkate priešą, šiandien užmušate. Ir jūs ramūs. O aš matau priešą, kurį prūsai sutiks ryt, po metų, po šimtmečio.” Mantas netiki dievais, netiki prakeikimais. ,,Aš vedu prūsų sukilėlius per brangių žmonių pelenus ir nebijau prakeikimų. Aš tikiu gyvenimą”. Mantas gina kiekvieno žmogaus teisę į laimę.

Herkus taip pat nori turėti teisę į laimingą asmeninį gyvenimą. Pasipriešinus Manto vedyboms su Kristina, jis daug svarsto: mirti už Tėvynę, ar mirti už laimę, būti žmogumi, ar būti didvyriu. Prūsai aklai įtikėję, kad šiomis vedybomis būtų ,,pažeidžiami mūsų papročiai”.

Jie tiki, kad Kristina ,,visą Prūsiją temps į krikščionybę ir bus čia nuolatinis kryžiuočių žvalgas”,kad ,,ji niekins prūsų papročius, kurstys Mantą prieš savo tautą, sukels visų neapykantą ir daug pridarys nelaimių…”. Prūsų vadas tvirtai laikosi savo įsitikinimų ir nenori niekam nusileisti. Jis simbolizuoja visos prūsų tautos likimą. Herkus Mantas – tragiškas herojus, nes siekia nepasiekiamo – veda mažą, vienišą, pasimetusią tautą prieš europinę kryžiuočių galybę.

Ši drama įdomi ir šiandieniam skaitytojui, nes Lietuvos likimas galėjo būti panašus į Prūsijos. Autorius sako, kad jokia kaina už laisvę nėra per didelė, jokia kovojančiųjų auka negali būti beprasmė.

Vaikystës pasaulis B.Radzevièiaus romane “Prieðauðrio vieðkeliai”

Broniaus Radzevičiaus romanas “Priešaušrio vieškeliai” yra vienas iš originaliausių ir reikšmingiausių kūrinių lietuvių literatūroje. Romanas yra savitas ne vien savo pasakojimo forma, kada charakteriai atskirai sukuriami, o pavaizduoti atskirų įvykių, aplinkos detalių dėka, bet yra įdomūs ir patys veikėjai, jų gyvenimai, mintys. Beveik pusė romano veikėjų yra vaikai – besiformuojančios, augančios asmenybės. Jų charakterių raidą nulemia vyresnieji žmonės – jų tėvai, giminės, kaimynai. Dar augančiam vaikui yra svarbu viskas, ką jis mato aplink save. Kas nėra aktualu suaugusiam žmogui, tas dažniausia užsifiksuoja jį stebinčio mažo vaiko pasąmonėje. Tai būna pačios smulkiausios detalės, įvykiai.

Dažnai romane pasirodantis vaikas yra Daukinčių Juzukas. Dar penkerių metų nesulaukęs, Juzukas jau buvo gyvenęs keliose šeimose. Nelaiminga našlaičio dalia ginė mažą vaiką iš namų į namus, kartais pasirodantis tėvas keldavo jį naktimis. Ir prie viso to šis vaikas jau baigia priprasti.

Jis domėdavosi viskuo, kas jį supo, ir kai atėjo laikas važiuoti į jau tikruosius savo namus, Juzukas abejoja. Jis nori būti miestietis, nors mielai sugrįžtų į namus, todėl mums nelabai suprantamas šio mažo vaiko mąstymas. Skaitydami kûriná, mes negalime nesistebëti, koks ádomus, paslaptingas ir nenuspëjamas vaikø pasaulis. Ið kur kyla ávairûs klausimai, kur jie iðmoko vieno ar kito dalyko. Ir net nesusimàstom, kad mokukla buvo aplinka, kurioje jie auga, þaidþia. Maþøjø poelgiai yra nenuspëjami, jø eigos negalima nustatyti ið anksto. Labai yra keista, kad tik vienas

Juzukas pastebi maðinistà ir visai netikëtai paklausia, ko jis toks liûdnas. Jis kalba su maðinistu visai kaip suaugæs ir kaip lygus su lygiu.

Tik vienas Juzukas sugeba pastebëti, kad maðinistas “labai labai toli nuo kaþko”. O suaugusieji negali pasakyti, ið kur tokios mintys vaiko galvoje, kodël jis taip paklausë. Mes per daþnai nuvertiname vaikus sakydami, kad jis dar per maþas, jis dar vaikas. Bet tai yra neteisinga maþøjø atþvilgiu.

Juk suaugæ – taip pat vaikai, tik þaidþia kitokiais, sudëtingesniais þaislais ir kalba “protingesniais” þodþiais. Broniaus Radzevièiaus romane vaizduojami kaimo vaikai. Juos nuolat supa gamta, gyvûnai. Jie yra uþaugæ pasaulyje, kuris yra maþiau civilizuotas, bet kartu ir maþiau sugadintas.

Ðie vaikai moka pastebëti ne tik gamtos groþá, bet ir darbo. Juzukas atsimena savo mirusià motinà. Jo prisiminimuose ji sunkiai dirba. Vëliau

Juzukas stebi dirbanèià tetà Vizgirdienæ. Nors ir maþas bûdamas, Juzukas sugeba mylëti. mes galime sakyti, kad vaiko meilë – tai tik jo fantazijos vaisius, bet taip nëra. Kà jauèia Juzukas tai maþai mergaitei, yra labai graþu. Jo pirmoji meilë visiðkai nesiskiria nuo jausmo, kurá patiria jau paauglio Juozo ðirdis Nijolei.

Tai argi mes galime ignoruoti vaikus, jø nuomonæ savo darbuose, buityje? Jie yra netgi pranaðesni uþ mus. Vaikø akys yra áþvalgesnës. Juzukas Konstantienës gryèioje, kur yra tik nereikalingi, seni daiktai, pastebi daug daugiau. Dulkelës, apðviestos saulës spinduliø, jam tampa gyvos. Ðio vaiko akyse viskas atgyja.

“Ir trûkinëja tie spinduliai, skambëdami lyg átemptos stygos. Nukerti, taèiau bemat susijungia ir vël…” Kaip keista, kad mes einame á mokyklà nuo septyneriø metø. Jau po poros metø mums pradeda nusibosti. Juzukas, dar nieko nesimokæs, domisi pusbrolio laboratorija, atomais, elektronais.

Skaito knygas, ieðko atsakymø á ávairius klausimus. Romane vaizduojami gana savarankiðki vaikai. Juzukas vienas eina naktá ieðkoti tëvo. Jis stovi ant kalvelës, kad tëvas já pamatytø ir kad neákristø á kokià pusná. Juzukas dar maþas, bet pastebi blogàsias ir geràsias tëvo savybes, gerbia já, bet kartu ir teisia uþ gërimà, namø neþiûrëjimà.

Vaikai gelbsti suaugusius, suaugæ – vaikus. Ðis vaikiðkas pasaulis susipina su suaugusiø. Jie vienas per kità atsikartoja, mainosi. Vaikystë – svarbiausias etapas þmogaus gyvenime. Joje padedami pamatai viskam, kas vëliau bus ágyvendinama. Ji nuolat atsikartoja gyvenime. Kiekvienam ávykiui dabartyje galima iðvesti paralelæ vaikystëje. Gal todël B.Radzevièius tiek dëmesio skiria vaikams.

Jø asmenybës karta, poelgiø impulsyvumas parodo, kokia yra já supanti aplinka: tëvai, giminës, kaimynai.

V.Krëvë “Perkûnas,Vaiva ir Straublys”

V.Krėvė – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas, mylėjęs gimtąją

Dzūkiją, jos gamtą, o ypač miškus. Vienas ryškiausių V.Krėvės bruožų –

vaizduoti personažus epochų sandūroje ar gyvenimo kryžkelėje. Ši tendencija atsispindi pasakoje “Perkūnas, Vaiva ir Straublys” iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj”.

Skerdžiaus svarstymo objektas – žmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno gyvenimo išminties sukaupusio asmens vieta visuomenėje. Kūrinyje atsiskleidžia viena svarbiausių nacionalinių lietuvių charakterių bruožų.

Tai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Pakylėtai, romantiškai žvelgiama į mišką – į svarbiausią ir dzūkui brangiausią gamtos dalelę. Išsamaus miško aprašymo nėra. Iš atskirų užuominų susidaro vaizdas, jog senovėje miškai buvę didingi: “…tokios (girios) siūbuodavo, jog vidudienį ten būdavo tamsu kaip vakarą”. Kita senųjų laikų gamtos detalė – tai pasakotojo prisiminimas, jog “girios kuždėdavo žvėrių, paukščių”. Svetinga, didinga gamta formavo savitą žmogaus charakterį. Todėl praeities žmogus labiau jautė gamtos grožį, spalvas, įvertino miškų turtingumą. Jausmu suvokė girių didybę: “Įeini žmogus tankumynan, klonin, ir kūnas tik eina pagaugais, tik eina”. Iš šių pastebėjimų sąmonėje formavosi įvairūs vaizdiniais:

monai,laumės, undinės, piktos dvasios. Tie vaizduotėje gimę paveikslai, “kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios, kur upelė ar ežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tik šlaitelis, ten jau monas švirkštauja”, su laiku virto pasakomis, padavimais, sakmėmis. Tai pirminis mūsų tautosakos šaltinis. Iš pasakotojo pamąstymų suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis šaltinis, įkvepiantis žmogų kūrybai. Atsiskleidžia ne tik dvasinis ryšys su gamta, bet ir filosofinis, nes kiekvienas suvokia esąs gamtos dalis. Šie seno skerdžiaus pastebėjimai, romantiškas požiūris, senovės vežėjų idealizavimas pateikti skaitytojui labai įtikinamai.

Dabarties vaizdas – kontrastiškas seniems laikams. Pasakotoją labiausiai erzina žmogaus sumaterialėjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iškirtus miškus, nuskursta gamta. Išnaikinus girias, lieka tik žemė, pustoma smėlynų.

Keičiantis epochoms, pakinta ir žmogus: kiti jo interesai ir psichologija.

Jis rūpindamasis “kad tik skatiką uždirbtų”, nebeturi laiko pakelti akių į siūbuojančias, linguojančias medžių viršūnes, pažvelgti į dangaus žydrynę.

Tad “nyksta miškai, girios, skursta žemė, pievos”. Upės – ir tos jau padžiūvo, o ežerai maurais užėjo, užako. Nebemato grožio, nebėra ir meilės.

Fantazuoti taip pat nebėra nei laiko, nei noro. Todėl ir juokiamasi iš senų žmonių pasakų. Vadinasi, užako ne tik ežerai, bet ir žmogaus siela, kartu su žeme nuskurdo ir jo dvasia.

Pasakotojas skerdžius ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos grožio, didybės, galybės, jam nerimą kelia ir jaunosios kartos požiūris: “Šaiposi, net kvatojasi išgirdę tėvų padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia, jog tokios pažiūros veda žmones prie tautinio išsigimimo. Galbūt ateityje jie nebebrangins savo gimtinės, kalbos, nesidžiaugs esą lietuviai.

Todėl piktindamasis senasis skerdžius vadina savo žmones beuodegiais: “jie dabar taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdėdavo ir matydavo senovėje”. Pasakotojas, smerkdamas moralinį,dvasinį naujos kartos pasikeitimą, jos neniekina, objektyviai pripažįsta, jog naujų laikų žmonės yra labai “pramanūs”.

Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai nekonkrečiai, panašiai į pasakas, todėl ir atitinka kūrinio pavadinimą.

Kitur skerdžius giliai atsidūsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir žmonės”. Ne sykį kūrinyje pabrėžiamas kontrastas tarp praeities ir dabarties: “Tada ir žmonės ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”.

Vadinasi, kontrastas – viena iš teksto komponavimo priemonių. Prisiminimai slegia skerdžiaus širdį. Juk seniau buvo vertinama senų žmonių patirtis, gyvenimiškoji išmintis, gebėjimas įtaigiai pasakoti įvairiausias istorijas.

O šiandien “pasakyk jiems ką, kas buvo seniau – “pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai, tik tikriausiai tiesa;

tokis atsitikimas, kurį seni žmonės yra matę”. Maži vaikai juokiasi iš seno žmogaus pasaulėjautos, nejaučia jam pagarbos. Vaikams, jauniems svetimas požiūris, kad reikia saugoti gamtą, su saiku naudoti miško gėrybes. Šiame kūrinyje V.Krėvė poetizuoja liaudies žmogaus praktinę išmintį, sveiką moralę, kurios pagrindinis principas – mylėk ir saugok gamtą. Tas principas atskleidžiamas kontrastu tarp aiškiai nenusakytos praeities ir pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochų sankryžoje keičiasi ir aplinka, ir pats žmogus.

A.Škėma “Žilvinėėli”

Novelė pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos didmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a., katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čia visi užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas.

Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo vargana egzistencija. A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius pateikia sąmonės ir pasąmonės procesus, įvairias asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruožas). Vienatvės problema – svarbiausioji novelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapų vidinį moters pasaulį.

A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų, kurie gyvena skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje.

Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis virsta realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Septintoje dalyje krikščioniškasis Dievas susipykźs su Rytų religijos vaizdiniais. Miesto sumaištis atgrasi. Čia žmonės lyg ūžianti srovė nuteka į požeminę skylę…

Vadinasi, esi tik lašas! Devintoji dalis poetiška. Čia meldžiamasi už du:

“Duokite mudviem”. Tačiau grįžimas į Rojų – į praeitį – yra neįmanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandėris su Mefistofeliu: “Lėktuvai krinta, sprogsta bombos…”. Tokia šiurpi XX a. realybė – pragaras žemėje.

Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus. Vėl, kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina, prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti

Kristūs”…

J.Grušas “Herkus Mantas”

“Herkus Mantas” – tai istorinė tragedija, kurioje vaizduojamos XIII a.

prūsų kovos su kryžiuočiais. Siužeto pagrindas – garsus 1260-1274 metų

Manto vadovaujamas sukilimas. Sprendžiamos visais laikais aktualios problemos: pasiaukojimas dėl Tėvynės, tautos ir asmenybės laisvė, tauraus, humaniško žmogaus likimas.

Tragedijoje susiduria dvi jëgos: viduramþiø tamsa ir ðviesûs, patriotiniai idealai. Ðiø jëgø kova gana sudëtinga. Prûsai gina savo laisvæ (tai kilnûs siekiai), bet jie tamsûs, prietaringi, iðtikimi protëviø paproèiams. Tai ardo prûsø vienybæ ir iðduoda tautà prieðams. Tautos tragedijà skaudþiausiai iðgyvena jos vadas Mantas.

Vis gilëja prieðtaravimai tarp Manto ir prûsø. Jau pirmame veiksme Mantas susikerta su genties vadu – vitingu Samiliu, kuris ðiurkðèiai, neteisingai, elgiasi su kariais (ðeimynykðèiais), tesirûpina iðsaugoti savo tautà. Antrame veiksme Manto santykiai su vitingais paaðtrëja, nes atbëga á prûsus Manto suþadëtinë Kristina, bet ji vokietë, ir vitingai draudþia jà vesti, nors jiedu jau turi sûnø.

Kituose veiksmuose átampa dar padidëja, kai prûsai ant lauþo sudegina buvusá Manto mokytojà Hirchalsà. Mantas, nenorëdamas sugriauti prûsø vienybës, ryþtasi ðiai aukai. Taèiau vienybës iðsaugoti nepavyksta. Samilis iðduoda Mantà kryþiuoèiams. Gudrumu iðtrûkæs ið nelaisvës Herkus neranda Kristinos (jà sudegino prûsai). Paskutinë vado mintis pasiekti asmeninæ laimæ, iðplëðti tautà ið tamsos þlunga. Bet meilë tëvø þemei stipresnë uþ viskà. Ir jis, uþgniauþæs sielvartà, veda prûsus á kovà su kryþiuoèiais. Taip baigiasi tragedija. Mantas – tragiðka asmenybë.

Jis puikus karo vadas, su juo prûsai laimi visus mûðius, bet nepajëgia áveikti prûsø atsilikimo, tamsumo (belaisvius aukoja dievams, kai trûksta artojø; sudegina laivà dievø garbei, o jis reikalingas kovai; susidegina

Koltis, o buvo puikus genties vadas…). Mantas supranta, kad tauta, kuri dievams aukoja gyvus þmones, pasmerkta praþûèiai. Prieð jà sukils visa

Europa. Bet prûsai (net vitingai) to nesupranta. Nepajëgia iðgelbëti net savo mokytojo Hirchalso, nors tris kartus liepia traukti burtus. Kovoja prieð luominæ nelygybæ, nes tik laisvas þmogus gali narsiai ginti tëvynæ, bet vitingams tai nepatinka. Siekia asmeninës laimës – nori vesti Kristinà, bet vitingai draudþia. Myli sûnø, bet negali nutraukti Karaliauèiaus apsupimo ir iðgelbëti berniukà nuo bado ir mirties, nes kariauja uþ

Prûsijos laisvă, o ne uþ savo ðeimà. Nori iðsaugoti asmeninæ laimæ, bet

Kristinà sudegina prûsai, uþ kuriø laimæ jis kovoja. Ir kam tada atkerðyti uþ þmonà? Argi savo tautai? Èia ir glûdi Manto tragedija: jis vadovauja prûsams, bet priverstas kovoti prieð prûsø tamsumà ir jø atsilikimà.

V.Krëvë “Skerdþius”

V.Krëvë apsakyme “Skerdþius” sukûrë ðviesø Lapino paveikslà. Tai ðimtametis skerdþius, tikras Lietuvos giriø gyventojas. Jau paèioje apsakymo pradþioje Lapinas gretinamas su Grainio liepa. Ði paralelë tæsiasi per visà kûriná.

Jei liepoj “þvirbliai nuolat vestuves kelia, ir volungës daþnai graso ievai, ir strazdas ðvirkðtauja…”, tai ten, kur skerdþius pasirodo, “ðunys pjaunasi, kaimo vaikai rëkauja”. Linksmai ðlamëjo liepa, linksmai gyveno ir Lapinas.

Nors dûminë jo pirkelë, nors neturi senelis jokio turto, nors þmonës mëgsta ið jo pasijuokti, bet jis visuomet linksmas, pasitikás savimi, kupinas gyvenimo dþiaugsmo kaip tikras gamtos vaikas. Skerdþius su nepaprasta meile kalba apie miðkà: “Vël kaip gali bûto gera, kur nëra miðko! Be miðko suskursta þmogus”.

Jo kalboje daugybë vaizdingø veiksmaþodþiø, taikliø sinonimø, kuriuos ne be reikalo autorius ádeda á senuko lûpas. Tik senasis Lapinas, daugelá metø praleidæs miðkuose ganydamas gyvulius, gali girdëti, kaip “kuoja paðvokðèia ir epuðë lapais paskambina, ir eglë pasiûbuoja, ir berþelis, kasas taisydamas, pakuðta”.

Ypaè meilë gamtai iðryðkëja ginant liepà. Gailisi senelis ne tik liepos, kurià þada nukirsti, bet ir naikinamø miðkø. Lapinas – tai tiesiog vaikðèiojanti tautosaka. Pasakos, padavimai, kuriuos jis sekdavo vaikams, rodo, kad jis neskiria pasakø pasaulio nuo tikrovës.

Pripasakoja, primeluoja vaikams apie vilkus, kurie medþiuose vaikus peri, apie laumes, kurios gaudo blogus vaikus ir balosna murkdo, apie miðkinius, kurie þmones paklaidina. Pasakodavo ir apie senovæ vis pagràþindamas, kai girdavo galingus þmones, kurie nei vilkø, nei miðkø nebijodavæ. Primeluodavo tiek, kad vaikai kojas nuo suolo nuleisti bijodavæ.

Sunku skerdþiui, kad daugelis netiki nei monais, nei dvasiomis, bet pramanytus dalykus taip átikinamai pasakodavo, kad suvedþiodavo ne tik vaikus, bet ir rimtus vyrus. Tai lyg savotiðka pramoga: “linksmas tokiais atvejais bûdavo senis, juokiasi, net akys jam blizga”.

Skerdţius yra gerađirdis. Jo pagrindinis moralinis principas – þmogus privalo bûti geras ir nedaryti niekam blogo. Tai liudija jo paties gyvenimas. Lapinas linki visiems tik gero, stengiasi gerai priganyti gyvulius, neleidþia jø vaikyti, muðti. Jo nuoðirdumas ir gerumas siejasi su darbðtumu. Vienai moterëlei vantà parneða, kitai – vaistaþoliø parenka, treèiai – ðluotà suriða. Vaikams iðdroþinëja lazdeliø, dûdeliø iðsuka ið karklø, kartais padovanoja rëknæ ar aukðliukà. Atëjus þiemai, Lapinas megzdavo tinklus, bradinius, moterims – petkes. Ið vardo jis yra katalikas, bet savo sieloje – tikras gamtos garbintojas. Þolë jam – ðventa Dievo dovana, liepa – “dievulio ir maþø paukðteliø”.

Gamta ir ţmogus K.Donelaičio “Metuose”

Poemà “Metai” sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybës”, “Vasaros darbai”, “Rudens gërybës”, “Þiemos rûpesèiai”. Per keturis metø laikus atskleidþiamas bûrø gyvenimas, darbai ir buitis. Kiekviena dalis, iðskyrus

“Vasaros darbus”, prasideda gamtos vaizdu, kuris filosofiðkai áprasmina þmogaus gyvenimà. “Metai” – nëra gamtinë poema. Èia vaizduojamas maþas gamtos kampelis – vieno kaimo gamta. Gamtos pasaulis nuo þmogaus nepriklauso. Tai atskiras, dinamiðkas pasaulis. Kitimai vyksta cikliðkai, todël viskas vis pasikartoja: kiekvienà pavasará saulelë “budina svietà”, rudená “nuo mûsø atstodama ritas”… Gamta, jos dalys suvokiamos kaip gyvos bûtybës, panaðios á þmones. Toks supratimas atsirado ið bûriðkøjø

K.Donelaièio kûrybos pagrindø. Bûrui gamta atrodo gyva: laukai ledais uþsiklojæ miega, þemë rudená ámurusi verkia, laukus glosto drungni orai.

Pagrindinë gamtos jëga – saulë: ji pradeda amþinàjá þmogaus ir gamtos judëjimo ratà. Pavasará ji lyg motina paþadina visus gyvenimui, dþiaugsmui, juokdamasi pargriauna þiemos darbus ir ðalèio “pramones”; vasarà ji, ant dangaus sëdëdama, þaidþia, o rudená “savo spindulá slepia”.

Taigi saulelë, beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Bûrà nuolat supa gamta, nuo jos priklausomas. Nuo gamtos permainø priklauso jo darbai, pats gyvenimo bûdas. Þmogus jauèia gamtoje tà paèià gyvybinê jëgà, kaip ir savyje, todël suvokia save kaip dalelæ gamtos. Gamta já skatina á darbà: pavasará gandras taiso lizdà, ir þmogus raginamas rûpintis savo bûstu, kurmiai, vartydami þemæ, ragina sëti darþoves, “ðienaut jau putpela ðaukia”. K.Donelaitis –

bûrø nuotaikø, paţiûrø reiðkëjas, gamtà irgi vaizduoja lyriðkai: ja dþiaugiasi, gërisi. Daþnai filosofiðkai apmàstomas Dievo sutverto pasaulio tobulumas, þmogaus bûties dramatiðkumas ir trapumas. Þmogaus palyginimas su augalu: pumpuras – þiedas – vaisius – mirimas. Taèiau ţmogus paguodþiamas, primenant, kad “perþydëjæs ir nusirëdæs, / uþaugin vaisius ir amþá savo pabaigia”.

Epiðkiausia poemos dalis yra “Rudenio gërybës”. Rudens peizaþas þadina minorinæ nuotaikà. Purvyno, darganø fone (“Ratas ant aðies braðkëdamas sukasi sunkiai / Irgi þemes bjaurias iðplëðdamas teðkina ðmotais”) iðkyla pavasario dienø pasiilgimas. Gamtovaizdis dinamiðkas, nuolat kintantis.

K.Donelaitis mëgsta eiti nuo visumos prie detaliø vaizdingumo. Kiekvienos dalies peizaþas – áþanga á bûrø gyvenimà, jø darbus, t.y. ávadas á tai, kas bus toje dalyje apraðoma. Tokios áþangos sukelia nuotaikà, atitinkamai nuteikia skaitytojà. Pvz.: pavasará –

linksma, rudená – liûdna nuotaika. Daugiausiai dëmesio skiriama pavasariui, nes tai gyvybës pradþios, atsinaujinimo laikas, maþiausiai – vasarai. Nëra tapybiðkumo, bet gausu dinamiðkø vaizdø, atkuriami net garsai. Ðtai kokios áspûdingos rudeniðkos aliteracijos. Kiekvienas metø laikas – alegoriðkas þmogaus gyvenimo tarpsnis (pavasaris – vaikystë, vasara – jaunystë, ruduo –

subrendimo metas, þiema – senatvë). Taigi “Metuose” autoriaus gamtos pergyvenimas, jutimas ið esmës nesiskiria nuo bûrø, taèiau ðie vaizdai lyriniai ir pamokantys.

Tëvynës praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Maironis – didysis mûsø poetas, Tëvynës dainius. Jis këlë lietuviø tautinio sàjûdþio idealus, iðsakë tikëjimà tautos galiomis. Visai XIX a.

pabaigos tautinio sàjûdþio literatûrai bûdingas romantizmas. Jis akivaizdus

Maironio eilëraðèiuose apie tëvynæ, kovas su kryþiuoèiais. Jo kûryboje gausu praeities vaizdø, kurie yra kontrastas niûriai carizmo prislëgtos

Lietuvos dabarèiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didûs kunigaikðèiai, milþinø kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos ðydu, po kuriuo slypi daug neámintø másliø: “Praeities gilø miegà kas paþadint galëtø? / Kas jo dvasià atspëtø? Jai ákvëptø gyvybæ?”

(“Praeitis”). Praeitis ryðkëja kaip dabarties antitezë. Ji “kaip þaibas”

tamsioje dabarties padangëje. Praeities atminimas uþdega krûtinæ, teikia jëgø, padeda áveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezëmis paremti eilëraðèiai “Vilnius (Prieð auðrà)”, “Trakø pilis”, “Miðkas ûþia”,

“Tu girele, tu þalioji”, “Senelio skundas”, “Að norëèiau prikelti”.

Primenami ir legendiniai Kêstuèio, Birutës, Vytauto vardai, nes jie susijæ su garbingàja Trakø pilimi, kuri apdainuota eilëraðtyje “Trakø pilis”.

Eilëraðtis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ði pilis apleista, griûvanti, graudinanti “jautrià ðirdá ne vienà”. Taèiau praeitis poetizuojama: jos didingumà pabrëþia epitetai (“aukðti valdovai”, ”garbinga pilis”), perifrazë (“aukðtus valdovus uþmigdë kapai”), istorinë praeitis vadinama “vieðkeliu amþiø plaèiu”, o sunki savo meto tikrovë – “tamsia naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir stiprûs.

Eilëraðtis baigiamas vël niûrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu vaþiavau pro Trakus, / Man verkë ið skausmo ðirdis…”. Tauta praeityje buvo stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, paþeminta. Toks þvilgsnis á praeitá akivaizdus eilëraðtyje “Vilnius”. Eilëraðèio tonas iðkilmingas, pakylëtas.

Pieðiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnø plaèiai”, naktis já dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsûs amþiai uþmigæ tyli”. Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarèiai.

Vilnius eilëraðtyje turi kelias reikðmes. Tai graþus ir poetiðkas, paslaptingas miestas, tai ir ðalies sostinë – “ðirdis”, “akis”, pagaliau

Vilnius – visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauks graþesnës ateities. Eilëraðtis baigiamas optimistiðkai –

tikima ateitimi: “Laikai juk mainos: slëgë pikti, – / Nuðvis kiti /

Lietuvai, mûsø tëvynei”. Kituose eilëraðèiuose (“Milþinø kapai”, Praeitis”,

“Eina garsas”, “Oi neverk, matuðële!”) atskleisti dramatiðkiausi mûsø tautos istorijos momentai: nuolatinis pavojus kultûrai, kalbai, niokojantys prieðø antplûdþiai, motinø ir seseliø sielvartas, baisios kautynës ir sunkiai iðkovotos pergalës. Eilëraðèio “Milþinø kapai” laikas – tolima praeitis, lietuviø kovos su kryþiuoèiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galanda kirvius, kalavijus aðtrius”, balnoja juodbërius ir pulkais ties

Kaunu per Nemunà plaukia. Kalbama apie iðtroðkusius garbës svetimðalius.

Lyrinis siuþetas baigiasi mûðio vaizdu. Dabar tas þenklas þenklina “kapai milþinø”. Didingai rûstûs vaizdai perteikia senovës lietuviø herojiðkumà ir skatina prieðintis dabarties negerovëms. “Milþinø kapai”, “Eina garsas”

primena karines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitá, Maironis brëþia lietuvio ir miðko paralelæ. Senos didingos girios ir narsûs lietuviai praeity. Be to, miðkas maitino ir dengë þmogø, ugdë jo dvasià. Eilëraðèius

“Miðkas ûþia”, “Tu girele, tu þalioji…” Maironis kûrë màstydamas apie savøjø laikø Lietuvà ir carinæ priespaudà. Nuotaika liûdna: “Miðkas ûþia, verkia, gaudþia”; “Nuliûdimas ðirdá spaudþia”. Prisiminimas, kad senovëje miðkas buvo didingas, sustiprina jo ilgesá. Todël ilgesingai klausiama:

“Kas mums praeitá gràþintø / Ir jos garsà, ir jos galià?” (“Miðkas ûþia”).

Kaip kontrastas carinei Lietuvos priespaudai iðkyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis: “Atsibus tëvynës sûnûs, / Didþià praeitá atminá /

Pagimdys vargai galiûnus, / Ugnimi uþdegs krûtinæ!” (“Tu girele, tu þalioji…”). Graudþiai lyriðkos intonacijos bûdingos eilëraðèiams “Mano gimtinë”, “Lietuva brangi”. Praeitis iðkyla kaip garbingøjø amþiø atminimas, ásiskverbæs á “krûtinæ”, “ðirdá”, sesuèiø “graudþiai malonias dainas” – á visà lietuvio buitá. Þmogui stiprybës, vilties teikia praeities atminimas.

V.Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė

1925 m. Krëvë paraðë istorinæ dramà “Skirgaila”, Dramos laikas – XIV a.

pabaiga, Lietuvai tapus krikðèioniðka ðalimi. Vaizduojamoji Lietuva yra ne tik romantinë praeities didvyriø þemë, bet ir dideliø vidaus prieðybiø realybë. Svarbiausia yra parodyti “dviejø pasauliø” kryþkelëje stovinèio þmogaus ir valdovo tragizmà. Kunigaikðtis Skirgaila – iðtikimybës, tikëjimo, þmoniðkumo, valstybingumo klausimø sankryþoje. Skirgailai lemta skausmingu bûdu jungti dvi epochas – pagonybæ ir krikðèionybê, ginti kraðto ðlovê. Jis, kaip ir Ðekspyro Hamletas, stovi ant “bûti ar nebûti” ribos.

Skirgaila suaugæs su savo kraðto istorija, paproèiais, bet gyvenimas,

Lietuvos interesai verèia já keisti istorijà. Lietuviai – krikðèionys, bet senieji dievai tebegyvena jø sàmonëje; dievus, senàjá tikëjimà nuolat primena vaidilos. Iðminèius Skurdulis gina gilesná þmogaus, tautos ir dievybës supratimà: Dievas gyvena ne àþuolynuose ir ne ðventovëse, o þmogaus sieloje. Tai sukelia Skirgailai abejoniø. Senasis vaidila akcentuoja, kad negalima skriausti kitø, versti kentëti. Skirgaila neþino, kaip galëtø atskirti savyje þmogø ir valdovà: valdovas turi daryti viskà, kad bûtø geriau jo ðaliai, þmogus pirmiausia turi elgtis þmoniðkai.

Lietuvai bûtø geriau, kad nuo jos nebûtø atplëðtos þemës, kurios kaip kraitis turi tekti Onai Duonutei. Valdovas Skirgaila tada áveikia þmogø

Skirgailà ir jis atkerta kunigaikðtystei: “Kas man darbo , kad jau esi kam þadëjusi! Að myliu Lietuvà ir skaldyti jà dalimis jà niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai”. Nemyliu þmogaus, negerbiu jo teisiø – tokia yra

Skirgailos þmogiðkos tragedijos prieþastis. Kunigaikðèio siela serga:

baiminasi dël tëvynës likimo, nori pasitikëti þmonëmis ir nuolat patiria nuoskaudas (tariamas Stardo apkrikðtijimas). Skirgaila bando ieðkoti paskutinio prieglobsèio – meilës: “Anksèiau að neþinojau, kas toji moters meilë ir kam ji vyrui reikalinga”. Norëtø jis padaryti gera, bet atsitrenkia á blogá lyg á kokià uolà. Skirgailos dvasia ima nerimauti, já apninka neviltis: “Að visuomet noriu gero, bet nemoku pasiekti. Kà að manau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta”. Jis svajoja pailsëti, uþsidaro tëvo pilyje su mylima moterim. Bet ði svajonë neiðsipildo –

Skirgaila lieka vienas. Kelerio monologas primena, jog svarbiausia þmogui yra garbë, jos saugojimas. Netekti garbës yra blogiau uþ mirtá. Skirgaila neiðlaiko paskutinio iðbandymo: paþinæs karste Kelerá, jis liepia gyvà palaidoti. Pyktis ir kerðtas, áþeista savimeilë laimi prieð þmoniðkumà ir garbingumà.

Tik senasis Daugaila iðtaria þodþius, kuriuos turëjo pasakyti iðbandymà atlikæs Skirgaila: “Ar að galëjau manyti, kad dar esti tokiø þmoniø, kurie tiek aukotis iðgali”. Skirgaila net iðsitraukia durklà prieð ant kapo sukniubusià moterá.

Skirgaila stovi tarsi visos bûties akivaizdoje su savo neávykdytais gërio siekiais, nepasiektos laimës ilgesiu, kraujuojanèia meilës þaizda, kerðto aistra… Kontrastas tarp svajonës ir realybës, disharmonija tarp vidinio sielos polëkio ir konkreèiø gyvenimo aplinkybiø bei praktinës veiklos – Skirgailos tragizmo prieþastys. Taigi

Skirgaila – nelaimingasis nugalëtojas.

V.Mykolaitis – Putinas “Altoriø ðeðëly”. Kûrinio analizë

1933m. buvo iðspausdintas V.Mykolaièio – Putino romanas “Altoriø ðeðëly”.

Tai pirmasis lietuviø psichologinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasi á pagrindinio veikëjo mintis, iðgyvenimus, jausmus, psichologijà.

Sprendþiama labai daug psichologiniø problemø: kunigystës, gyvenimo kelio ieðkojimo, menininko asmenybës laisvës. Pastaroji bene pati svarbiausia.

Todël paþiûrëkime, kaip vidinës harmonijos ieðko Liudas Vasaris.Kiekvienas þmogus turi teisæ bûti laisvas. Tokià mintá teikia V.Mykolaitis – Putinas romane “Altoriø ðeðëly”.

Ástoja á kunigø seminarijà, norëdamas pabëgti nuo gyvenimo tikrovës, norëdamas laisvai kurti, tapti tokiu poetu kaip Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad labai apsiriko. Taèiau jo siela dar nëra prasiskleidusi, jis vaikiðkas.

Nesuvokdamas savo kûrybiðkos prigimties unikalumo, susitelkia á tikëjimo klausimà: jis medituoja, tikisi tikëjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus, uþdaras. Já þeidþia aplinkiniø elgesys, ypaè tëvø. Jie kreipiasi á sûnø: “jûs, kunigëli”, ir siekia pabuèiuoti rankà. Seminarija, kurios gyvenimà reglamentuoja skambalo dûþiai, nesuteikia laisvës nei asmenybei, nei kûrybai. Mokydamasis kunigø seminarijoje, Vasaris stengiasi iðlaikyti savo, kaip asmenybës, laisvæ.

Taèiau junta, kad nuolatos braunamasi á jo gyvenimà, kad stengiamasi patirti net slapèiausias jo mintis. Net ir skaityti, ir lavintis jis turi slapta. Vasaris tikisi turëti vidinæ nepriklausomybæ, niekieno nelieèiamà sritá, kurioje jis galëtø pasijusti laisvas ir pilnavertis. Aiðkëja, kad ta sritis – kûryba. Ir ið tikrøjø klierikø skatinamas, jis paraðo ir iðspausdina pirmuosius eilëraðèius. Pabunda Vasario poetinis talentas.

Taèiau jaunojo poeto kûryba visai ne Maironiðkos krypties. Nors draugai nori, kad Vasaris raðytø patriotinius eilëraðèius, ðie jam nepavyksta. Jo lyrikoje ryðkëja nepasitenkinimo, vidiniø sielos prieðtaravimo nuotaikos.

Jam svarbesnë kova uþ individualybës teises, þmogiðkàjá asmenybës harmoningumà. O èia dar ir paþintis su tamsiaplauke mergaite Liucija paþadina jaunuolio ðirdyje þmogiðkos prigimties balsà, troðkimà dþiaugtis þemiðka gyvenimo prasme. Taèiau Vasaris didelëmis pastangomis uþslopina bundantá meilës jausmà. Jaunasis poetas supranta, kad kaþkas jam trukdo iðsiskleisti, jis neranda realaus emocinio savo poezijos pagrindo.

Norëdamas iðsaugoti nepriklausomà savo asmenybës dalelæ, jis stengiasi elgtis pagal Tiutðevo eilëraðèio “Silentium” eilutes: “Tylëk, dangstykis ir paslëpk / svajones ir savo jausmus”. Jis jauèia, kad atsiskyrês nuo tikrovës, praranda kaþkà reikðmingo, susipainioja vidaus prieðtaravimuose.

Pagaliau jis baigia kunigø seminarijà ir paskiriamas á Kalnynø parapijà vikaru. Èia romano herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantá poetà. Ypaè daug jam duoda pasivaikðèiojimai po Kalnynø apylinkes. Gamtoje jis pajunta gyvenimo pilnatvæ ir net savo paties þmogiðkàjà esmæ, dar labiau jauèia, “kad Gamtoje kaþkas yra”. Keièiasi jis ir kaip asmenybë. Jei seminarijoje Vasaris blaðkësi tarp romantiðkos Nepaþástamosios ir Liucës, tai kalnynuose jis, sutikæs baronienæ Rainakienæ, atvirai su ja bendrauja.

Rainakienë, ðiaip jau tuðèia kurtizaniðko tipo moteris, vis dëlto Vasariui, kaip asmenybei ir poetui, bando atverti kelius á Vakarø kultûrà (jis galëjo naudotis gausia dvaro biblioteka), skatina já kovoti dël savo þmogiðkø teisiø.

Bat mes matome, kad jokia moteris negalës nutildyti nuolatinio nerimo, verþimosi á naujus tolius, troðkimo gyventi bûties pilnatvæ, ilgëtis aukðtesniø gyvenimo idealø. Vasaris nori bûti laisvas pirmiausia savo kûrybai. Jis iðvyksta á uþsiená. Kaip Vasaris ten formavosi, nesuþinome.

Gráþta jis á Lietuvà jau iðsimokslinæs filosofijos daktaras, ðirdies gilumoje beveik ne kunigas. Paþvelgë jis toli ir poezijoje, susipaþino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Taèiau dabar já drasko dar didesni prieðtaravimai, svyravimai. Jis nori atsidëti ne vien literatûrai, gyvenimui, kurá jis vadina didþiausia vertybe. Asmenybës laisvë ir kûrybos laisvë glaudþiai susijusios.

Tik laisvas þmogus gali laisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis iðsivaduoja ið kunigystës varþtø, didelá dëmesá skiria savo kûrybai. Taèiau jis sau pripaþásta: “… kas að bebûèiau, abejojimø, vidaus kovø ir kentëjimø vis tiek neiðvengsiu. <…> Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos. Tik nuolatos degdamas, atsinaujindamas meno þmogus gali kûrybiðkai save pareikðti”.

Ðiais þodþiais iðsakyta Liudo Vasario charakterio esmë: jis per ávairius svarstymus, laisvës troðkimà priëjo prie iðvados, kad vidaus kovos, kentëjimai yra neiðvengiami. Nuo jø neiðlaisvins në moterys, në kunigystës atsisakymas. Taèiau dvasios laisvë yra svarbiausias siekimas ir neblëstantis idealas.

B.Radzevičius “Prieđauđrio vieđkeliai”.Kûrinio analizë

Bronius Radzevièius (1940 – 1980), iðleidês romano “Prieðauðrio vieðkeliø” 1 dalá 1979 m., pasakë: “Savo pirmàjá romanà paraðiau ið meilës.

Þmogø svarbiausia ne teisti, o reikia paèiam bandyti atsidurti jo kailyje…”. Romano tematika daugiasluoksnë: raðytojas pradeda pasakoti apie uþpelkiø kaimà, vëliau vis ryðkiau gyvinama Daukinèiø giminës, kronika kuri ájungiama á pagrindinæ romano temà – vieno giminës atstovo, Juozo

Daukinèio, dvasinio brendimo istorijà. Ðios trys temos glaudþiai susijusios: kaimas, jo þmonës, gamta sukûrë J.Daukintá, davë jam egzistencinius pagrindus. Suprasti tà pasaulá- vadinasi, suprasti herojaus pradþiø pradþià… Romanas prasideda sakiniu: “Seniau ðis kaimas vadinosi

Uþpelkiai”. Vadinasi, senojo kaimo nebëra: per já perëjo laikas (politinë kova, trëmimai, kolûkiai), ir tai lemtingai atsiliepë pagrindinio romano herojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirèiai. Antroji tematinë romano gija – Daukinèiø giminës kronika: jis neplëtoja individualizuotø charakteriø, o kuria bendrà lietuvio – þemës vaiko paveikslà. Autorius apmàsto, koks tas mûsø valstietis ir kas su juo atsitiko. Stebimës, kaip

Vizgirda ásiklauso á gamtà, kaip klosto savo buvusá, o dabar kolûkyje nuvarytà arklá, kaip su skausmu puola traktoriø, nutrynusá visas jo þemës ribas. Ðis þmogus netekæs þemës – atramos po kojomis, nebeþino, ko nusitverti: dingsta natûralus þemdirbio gyvenimo ritmas, nerimà bando slopinti skaitymu, bet ir tai nepadeda, nes laikraðèiuose nëra në laðo tiesos. Kitokia ûkininko Konstantino siela: ðis þmogus sukaupæs didelæ gyvenimo patirtá, iðmintingas ir teisingas. Jo iðmintis paprasta ir natûrali, kartu graþi ir vertinga. Didþiausià nusistebëjimà Konstantinui kelia laikas, jo tëkmë, todël jis stebi maþiausius laiko pokyèiø þenklas.

Konstantinas, kaip þemdirbys, kaþko laukia, sëja ir pjûtis – graþiausi darbai. Autoriaus nuomone, ûkininku gimstama, ir jo dvasinis ir materialinis pasaulis palaiko tautos gyvastá. Labiausiai þudantá poveiká nauja sistema padarë Kazimierui, kuris, tapæs brigadininku, gavo gerà dirvà intrigoms, norui pirmauti, valdyti. Ið vyresniøjø Daukinèiø ypaè daug dëmesio skiriama Kristupui, Juozo tëvui.. Su Kristupo vidiniais polëkiais uþslëpta vieðkelio metafora: “visas jo gyvenimas ëjo vieðkeliu”. Kristupas mokëjo graþiai dainuoti, jo aká traukia þvaigþdëtas: jis klajûnas, atitrûkæs nuo giminës, maiðtingas, nesuprantamas. Jis vadovaujasi absoliuèios harmonijos, teisybës, groþio ir gërio principais: siekia suprasti kità þmogø, krikðèioniðkai myli artimà, brangina asmenybës laisvæ.

Tai jis stengiasi perduoti savo sûnui Juozukui. Koks jis, Juozas

Daukintis? Jau vaikystëje Juozukas jautë savo iðskirtinumà, bûsimà ðlovæ, bet ir artumà savo giminei. Mokykla atveria jam langà á pasaulio paþinimà:

gyvybës ir mirties paslaptis, baimës ir smalsumo jausmus. Dar daugiau klausimø iðkyla, kai pats save Juozas suvokia kaip tos gyvybës sàmoningà apraiðkà. Kur nukreipti norø, jausmø, minèiø energijà? Pirmas noras –

áveikti nepilnavertiðkumà (vaikystëje atstumtas, pamotës nemylimas naðlaitis). Bet ið vieniðumo jis taip ir nepajëgs iðsivaizduoti. Turtinga literatûra ugdo kûrybingo jaunuolio vaizduotæ, formuoja bûsimà asmenybæ.

Taip áeinama á savo ir kitø tautø istorijà, kultûrà. Juozas pajunta kas yra kûrëjas, nemirtingumas. O èia pat – banali ir lëkðta tikrovë. Nuo devintos klasës Juozas ima raðyti dienoraðtá – taip budo talentas, áveikdamas nepasitikëjimà. Juozas álieja save á amþinàjá laiko tekëjimà, pasijunta istorijos dalimi – taip gimsta istorinë savimonë. Jaunystëje svarbus ir gyvenimo tikslo klausimas. Jis suvokia, jog kiekvieno paskirtis didelë ir svarbi, jog reikia siekti altruizmo, gerumo, atlaidumo. “Reikia prasibrauti prie kaþko, kas iðvaduoja, kà tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?”.

Juozas mano, kad kiekvieno paskirtis didelë ir svarbi. Jis nuolat ginèijasi su savo antipodu Albinu Maldoniu, kuriam svarbu tik jo tikslai ir pateisinanèios priemonës. Matome ir iliuziná ðviesos rytojø, dël kurio visi kvieèiami kovoti. Todël Juozas atsako: “Gyvenimas pats sau tikslas yra”.

Juozas viskà nori suprasti, patirti. Nëra jëgos, idëjos, kuri ið karto já patenkintø. Juozas palieka tëviðkæ ir iðeina ieðkoti savo kelio, ápareigotas ne tik savo sielos, bet ir visko, kas joje pasilieka:

“Slenksèio juodumas, kauko akmuo prie slenksèio – visa èia ðnekëjo, liepë jam nenusileisti, prieðintis eiti savo keliu. Bûti, iðlikti, bûti.

Pasiðnekëti su jais, uþ juos. Visa èia já kvietë á tolumas, këlë aukðtyn, viliojo bedugnëmis”. Ar tesës tà ápareigojimà Juozas Daukintis? Atsakymas, kurá raðytojas duoda antrame romano tome, nevienareikðmis. Herojaus iðëjimas ið kaimo á miestà yra lemtingas. Mieste jis pasijunta atsitiktinis ir benamis; visumos pojûtis prarastas, pasaulis atrodo iðskydæs, chaotiðkas, be vienijanèio centro. Daukintis nepajëgia uþmegzti harmoningø ryðiø su deformuota realybe, neranda pusiausvyros ir savyje. Tai jo tragedija. Taèiau jis kûrëjas, sugebëjæs iðsakyti visuotinai reikðmingà patirtá, atlikti egzistencinæ uþduotá.

R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kûrinio analizë

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos têstinumo problemà. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimà (savo namà), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta savita pasaulëjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant praþûties slenksèio?

Pradëjæs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienës sodybos po klevu), raðytojas pereina á abstrakèià plotmê, kur “gyvenimà po klevu”

suvokiame kaip mitologinê: visø trijø sferø (poþemio, þemës ir dangaus)

tarpusavio ryðá, priklausomybæ ir amþinumà. Tai nedidelë apysaka, kur veiksmas vyksta vos vienà dienà ir apima senosios Kairienës kelionæ ið kaimo á gyvenvietæ. Bet tai tik pavirðius, o apysaka turi giluminá, mitologiná klodà. Todël tai ne tik dramatiðka vienos þemaitës ar jos artimøjø gyvenimo istorija, bet ir iðtisos lietuviø tautos likimo apibendrinimo. Senoji Kairienë – tarpininkas, nueinantis kelià nuo senojo iki naujojo pasaulio, ji vertybiø atskaitos taðkas. Kartu su atgimstanèia pavasará þeme ji iðeina ið savo sutvarkytø namø á svetimà, chaotiðkà erdvæ

– gyvenvietæ, kuri net vardo neturi… Iðeidama Monika apþvelgia savo gyvenimà: kiekvienas daiktas turi savo vietà, nieko nëra nereikalingo.

Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senø namø sienose tarsi gyvena artimø þmoniø atmintis, jø darbai, likimai. Net vieniðas þmogus, jeigu jis savo namuose, – dar ne vieniðas. Todël lietuviui svarbiausia –

iðëjimas ið namø. Visai kitokia gyvenvietë – bevardë, svetima, beveidë, nejauki ir maloni. Þmonës taip pat tapo beveidţiai kaip ir jø namai

(Kairienë niekaip neatsimena buvusios marèios veido, kuri taip ir nesukûrë savo namø). Kairienë prisimena buvusá, dabar jau iðdraskytà Budriø kaimà.

Bet baisiausia – pasekmës: jaunoji karta jau nebeturi tikrøjø namø sampratos. Senosios Kairienës sodyboje atpaþástame baltiðkàjá gyvenimo (net pasaulio) modelá: namas – þmogaus gyvenimo vieta – stovi paèiame visatos centre, ant klevo ðaknø, po klevo ðakomis… Nors apysakos pavadinimas deklaruoja gyvenimà, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybë mûsø senojoje pasaulëþiûroje. Kairienë uþsuka á kapiniø kalnelá.

Tai ne tik mirusiøjø aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena), bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienë pralinksmëja, kai nuo kalnelio pamato sodresniø rugiø laiko vietas – tai buvæ kaimynø gyvenimai. Jos kaimas nugalëjo mirtá! Nauja gyvybës forma þaliuoja pats þmoniø gyvenimas. Þemë saugo atmintá. Kodël iðsigimë þmogus? Todël, kad buvo pasikësinta á þemdirbio gyvenimo bûdà, á save áprasminantá darbà – þemës dirbimà. Þemë –

pastovumo ir saugumo garantija. Iðplëðus jà ið þmogaus, jis neteko stiprybës, gyvenimo pamato, iðseko kûrybinës galios, darbðtumas. Atimta þemë. Ar begali kas bûti baisiau: “plëðë ið þmogaus þemæ, plëðë jo ðirdies stiprybæ, griovë viso gyvenimo, viso likimo pamatà”. Atimta darbo prasmë.

Kairienës þmogus, mëgæs kiekvienà darbà, kolûkyje nenorëjo dirbti: “Koks ten darbas? Visà laikà talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, þmogus, talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginanèia baudþiauninko prievole. Senoji stebi vaikaièio darbà: “Dabar jis suprato. Jis nekentë paties darbo: tø bulviø, tø maiðø, tos purvinos þemës aplinkui, to visko.

Greièiau, greièiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jëgas átempus, – kad tiktai greièiau tas darbas pasibaigtø!”. Senoji Kairienë prisimena savo gyvenimo kelià: savo þmogø ir jo mirtá, nenusisekusá sûnaus

Stepono gyvenimà ir mirtá, anûkà Dariø. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visø þlugimø prieþastys iðorinës, taèiau vis giliau prasiskverbiama prie þmogaus dvasios. Toliau eiti nebëra kur: Ignelis, proanûkis, jau ákûnija protiná nepilnavertiðkumà. Todël Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio gyvenimo atminties. Poþiûris á moterá – svarbus tautinës kultûros rodiklis, nes motina – dvasinës gyvybës simbolis.

Apysakoje matome, vieniðà, apleistà, paniekintà senà moterá- Kairienæ. Praradusi artimiausius þmones, ji uþsiriðo senà skarelæ ir po ðiai dienai nenusiëmë. Tai siejama su iðtikimybës tema. Iðblësæs ne tik iðtikimybës vyrui, tëvui, bet ir tëvynei jausmas. Kairienë dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ëjimas nenutiesia tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienë pasirengusi aukotis, atgailauti uþ visø nuodëmes, Prisikëlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta.

Apysakos pabaiga sukreèianti, ðaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebëra kur eiti – toliau þûtis!”. Paguosti gali senesnë – mitinë pasaulëþiûra, kurios atðvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstëje. Mitinë sàmonë nepripaþásta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikëlimo daigà.

MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgźs…”

Jau eilėraščio pirmoji eilutė sutelkia klausimus – ko? Pagauti bėgantį, nesustabdomą laiką? Išgyventi pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumo pojūtį?

Lyrinis subjektas spinduliuoja tauriu liūdesiu: ilgisi prarasto kūrybinio įkvėpimo (“seniai aš laukiu…” , “sugrįžki, valanda…”). Kūrėjas trokšta tų ypatingų akimirkų, “kai žėrė jaunas įkvėpimas”. Ar pavyks susigrąžinti tą būseną? Vidinis noras gilus, sudvasintas: “Daţnai meldţiuos karđta malda…” Mintimis lyrinis “aš” grįžta į tas dienas, kuomet širdies daina liejosi eilėmis. Ta būsena neužmirštama, ją širdy nešiojasi iki šiol:

“paliesiu lyrą kaip tada…” Įspūdį itin sustiprina pavartotas veiksmažodis – “žėrė” (pakylėjo, įkvėpė, paliko toje ypatingoje akimirkoje…). Prisiminimai išsilieja apibendrinimui – (lyros) “balsui pritarė jaunimas”. Žodis gilus, todėl reikalingas, artimas – jis susieja jaunų širdžių troškimus, idėjas (“balsui pritarė jaunimas”). Eilėraštyje įtaigiai išsakytas lyrinio subjekto noras išsiverţti iš pilkos erdvės į pakylėtas (metafizines) erdves. Taip suvokiamas gyvenimas, jo pilnatvė.

J.Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė

Juozas Grušas (1901 – 1986) 1967 m. parašė dramą “Meilė, džiazas ir velnias”. Pavadinimas simbolinis. Gėris ir blogis (meilė ir velnias)

grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazo vaizdinys.

Rašytojas svarsto amžinus dalykus, mąsto paie žmogaus gerumą ir apie išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Dramos veiksmas: trys jaunuoliai sžiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Pasižiūrėkime, kodėl vyksta tėvų ir vaikų konfliktas. Jie visi neturi motinų. Andriaus ir

Juliaus motinos mirusios, Lukas – pamestinukas, Beatrièës motina pabëgusi su mylimuoju. Vienintelë vertybë, kuri iðlieka nepaneigta, – tai motina.

Motinos idëja iðkelta virð laikinumo, apðviesta amþinybës ðviesa. Andrius sako tëvui: “Neáþeidinëk mirusios motinos”. Juliaus motinà tëvas vadina “ðeimos karaliene”. Skaudþiausia vaikø namuose uþaugusio Luko patirtis:

neturëti motinos net mintyse – “tai lygu gyvuliui”. Beatrièë nuolat sapnuoja savo motinà. Taèiau motinos idëja dramos veikëjø ðirdyse nëra reali jëga. Tai tik iliuzija. Ið tikrøjø jie naðlaièiai, iðmesti á gyvenimà kaip á ðiukðliø duobæ. “Katilas” – vienintelë jaunuoliø priebëga nuo vienatvës ðiurpo. Vienas konfliktiðkiausiø veikëjø yra Andrius –

dþiazininkø vadeiva. Ðis bedvasëje aplinkoje iðaugæs jaunuolis stoja prieð tëvà – teisingumo organø darbuotojà, aktyvø klasiø kovos dalyvá. Jis atmeta vyresniosios kartos argumentus apie iðkovotos duonos kainà, ðviesios ateities perspektyvas. Jis tëvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andrius yra menkos dvasios, primityvus, pripaþástàs tik jëgos kultà, tikras mankurtas. Jis uþaugæs be tautiniø ir doroviniø idealø, be religijos, kultûros, ðimtmeèiais kurtø humanistiniø tradicijø. Tai lemia jo praþûtá.

Juliaus charakteriu iðreikðta kraðtutinë dvasinë intelektualinë krizë, kurià stagnacijos metais iðgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius –

filosofo idealisto sûnus, bet nusivylæs visuomene, kaip negalinèia apginti humanistines tradicijas. Dël to ir priekaiðtauja tëvui: “Sudeginkit visas filosofø ir humanistø knygas! Jos bevertës. <…>. Në vieno neapgynë, kai jie savo laiku ðaukësi “nemirðtamos dieviðkos dvasios”. Julius, praradæs bet kokià gyvenimo prasmës iliuzijà, jauèia egzistencijos tragizmà. Lukas –

atstovauja visuomenës padugnëms, paèia savo socialine padëtimi lyg ir pasmerktas. “Nei tëvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko!

Galiu padaryti didelæ niekðybæ vien dël to, kad esu pamestinukas. Mestas á gyvenimà kaip á sàðlavø duobæ”, – sako Lukas. Lukas maiðtauja vien iðgirdæs ið savo globëjo paveldëtà pavardæ – Pinkvarta. Gyvenimas vaikø namuose, suvokimas, kà ið jo atëmë tëvai, amþinas skausmas. Beatrièës iðsiskyrimas su motina ir santykiai su senele nëra maiðtingi.

Taèiau sieloje iðgyvena dël motinos pasirinkimo, senelës nesugebëjimo suprasti. Ji stengiasi paþadinti tëvus, kad suvoktø, kokia jø vieta vaikø gyvenime. Ta ðventa keistuolë, norinti “tvarkà pakeisti”, iðbudina Andriaus tëvo sàmonæ, apðvieèia jam sûnaus paveikslà tokia neáprasta dvasios ðviesa, kad jis pasijunta tik ðià akimirkà supratæs, prie tokio bedugnës kraðto yra atsidûræs jo sûnus. Panaðiai þadinamas ið dvasios sàstingio ir Juliaus tëvas. Taigi Beatrièë jungia tëvus ir maiðtaujanèius vaikus.

Prieðpaskutinëje vizijoje Beatrièë laiminga, nes gráþo motina.

M.Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuđtumŕ…”

Interpretuojamasis M.Martinaièio eilëraðtis – neilgas, vos devyniø eiluèiø. Jis nesuskirstytas posmais, taigi galima teigti, kad jo pasaulis perteiktas tarsi vienu gaistu. Tik pora daugtaðkiø skaido eilëraðtá á nutrûkusias, neiðbaigtas mintis. Eilëraðèio centre – lyrinio subjekto, patirianèio egzistenciná lûþá, iðgyvenimai. Kalbëjimo situacija ir lyrinio subjekto jausenos joje sudaro eilëraðèio dominantê. Tuo ásitikiname atidþiai ásiskaitydami á kiekvienà kûrinio eilutæ, þodá. Pirmoji eilutë apibrëþia kûrinio laikà – ruduo. Daugybë asociacijø kyla iðgirdus ðá metø laiko pavadinimà – tolstanti saulë, trumpëjanèios dienos, nykstanti gamta.

Manifestuojamoji lyrinio subjekto jausena ið dalies sutampa su skaitytojo patirtimi, tik yra aðtresnë, átaigiau iðreikðta, susakralinta. Tolesniø eiluèiø palyginamasis vaizdas tartum nukelia á kaimiðkà aplinkà, skerstuviø scenà. Taèiau tai tik palyginimas. Pagrindinis vaizdas – paskutinë saulës ðiluma, kuri, lyginama su paskutine paskersto galvijo ðiluma, ágauna merdëjimo scenø. Pirmà kartà pasirodo raudona (kraujo, saulëlydþio) spalva.

Pasitelkiamas lytëjimo pojûtis (“ðiluma ant rankø”). Kitos dvi eilutës pakartoja “perpjautos gerklës” pojûtá – minimas “randas”. Kaip ankstesniø eiluèiø raudonos spalvos blyðkus atspindys ðmësteli neuþgijusio rando raudonis. Lyrinis subjektas jauèiasi vienas skaudþiai gyvas mirðtanèiame pasaulyje. Mirusá pasaulá bandoma atgaivinti lyrinio subjekto pastanga tarsi pirmàkart matyti, kalbëti, klausytis, jausti. Áprastiniai poelgiø stereotipai netinka ekstremalioje situacijoje, todël visi pojûèiai turi tapti ypatingi. Eilëraðèio pabaigoje vël kartojamas tuðtumos motyvas.

Atsinaujina biblijinë pasaulio kûrimo situacija. Tuðtumà, absurdà ir niekà norint padaryti prasmingà, reikia tapti paðvæstuoju. Paskutinëje eilutëje dar kartà ðmësteli ir gæsta þaizdos bei raudonos spalvos motyvai, visame eilëraðtyje skambëjæ kontrapunktu. Eilëraðtis byloja apie þmogaus nusivylimà, mirties baimæ ir bandymà atsilaikyti prieð bûties absurdà.

Aiðkus situacijos matymas, nevengiant skausmo, leidþia þmogui rasti savyje jëgø ir susikurti, – jei ne surasti paèioje bûtyje, – gyvenimo prasmæ.

Pasaulis kuriame gyvena A. Škėmos žmogus („Balta drobulė”)

Nuo pat JAV susikûrimo visa jø gyventojø veikla skirta savo gerovei.

Viskas matuojama pinigais ir nauda sau. Gyvenimas pagal principus: pinigai kvapo neturi ir kas turtingesnis – tas gudresnis. Tuo tarpu Lietuvoje, ypaè kaime, ryðkios tautiðkos tradicijos, paremtos draugiðkumu, tarpusavio pagalba. Nëra áproèio uþ viska reikalauti piniginio atlygio. Þmogui tokiam kaip A. Ðkëma arba jo „Baltos drobulës” veikëjui A. garðvai sunku prisitaikyti visiðkai kitoje aplinkoje, priprasti prie kitokio gyvenimo bûdo. Ðkëma pristato veikëjà Antanà Garðvà, þinomà lietuviø poetà, emigravusá á JAV ir dirbantá liftininku, kurio vardas ir pavardë tik 87

numeris. Liftas viso Antano gynenimo Amerikos didmiestyje simbolis. Ðiame gyvenime nereikia màstyti, nereikia kurti – reikia dirbti. Antano vidinio pasaulio jëgà rodo nepritapimas prie gyvenimo lifte. Jis kuria eilëraðèius sau. Eilëraðciai – tai Garðvos saugiklis, kuris neleidþia prarasti europietiðkos progimties. Kûryboje ir prisiminimuose Garðva prieðinasi erdvæ ribojanèiam liftininko pasauliui. Prisiminimø sarutas – prieðtara realybei. Ið prisiminimø suþinome, kad Antanas nepripaþysta kiðimosi á asmeniná gyvenimà ir kûrybà. Dël to ir pasaulis, supantis Antanà, daþnai jo nesupranta. Garðva nesutinka bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, todël nukenèia. Jis lieka nesuprastas ir DP pabëgëliø stovykloje. Antano nesupranta ar neávertina ir bendradarbiai Amerikos liftininkai. Tik

Stenlis, kurá irgi kamuoja beprasmis gyvenimas ir noras nusiþudyti, sugeba ásigilinti á Antano iðgyvenimus. Ryðkiausi Garðvos atsiminimai ir iðgyvenimai susijæ su moterim. Su jaunystës Jone Antanas paþásta gyvenimo malonumus, iðmoksta apgaudinëti, meluoti, suþino apie savo psichikinæ ligà, dël kurios atsisako vesti Jonæ. Amerikoje Antanas susitinka Elenà, kuri buvo jo eilëraðèiø skaitytoja, draugë. Ir vël Garðva atsisako mylimos moters dël savo ligos. Antanas palieka moteris, supratæs, kad jis gali tapti joms naðta. „Laimëjau Jonæ jos atsisakæs”, – taip savo poelgá motyvuoja Garðva. Jonë lieka kaip moters idealas ir jaunystës prisiminimas.

Pasaulis gniuþdo Antanà ir moraliðkai, ir fiziðkai. Motinos iðprotëjimas, liga, Simuèio teroras ir priverstinë emigracija – aplinkos smûgiai, smarkai paveikæ Garðvà, privedæ prie iðprotëjimo. Didelæ átakà turi ir „ðinðiliðkas” gyvenimas iðeivijoje, kur nereikalaujama galvoti, o tik nuolankiai dirbti. Ðkëma „Baltoje drobulëje” vaizduoja þmogø supantá pasaulá, kuris trukdo pasireikðti þmogaus asmeniui, individualybei, kuriame vertinamos iðorinës savybës, o ne þmogaus intelektas ir jo kûryba. Tokiame pasaulyje kûryba – tai kanèia ir sistemingas savæs naikinimas. Teisus T.

Manas, kuris teigia, kad „tas, kuris gyvena, tas nekuria. Tad reikia numirti, kad taptum tikru kûrëju.” Garðva panaðiai ir pasielgë – nusiþudë.

Draminis Antano Ðkëmos (1911-1961) palikimas nëra didelis-devynios ávairaus dydþio ir nevienodo brandumo pjesës. Kai kurios jø („Þivilë”, „Vienà vakarà”, „Pabudimas”, „Ðventoji Inga”, „Vienas ir kiti”, „Þvakidë”) yra vaidintos iðeiviø scenos terpëse, labai prieðtaringai vertintos ir vëliau kiek primirðtos. Autorius labiau garsëjo romanu „Balta drobulë”, apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, taèiau jie vis dëlto tiek savo problematika, tiek paraðymo stiliumi yra vieni ið iðkiliausiø 20A.

vidurio veikalø. A.Ðkëmos labai sceniðka dramaturgija, kupina teatrinës magijos ir dvasingumo , patraukianti dràsiais formos uþmojais. Pats,

A.Ðkëma, bûdamas aktoriumi ir reþisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politikà, personaþø sielø santykiavimo ritmus. Jo pjesës – baladinio pobûdþio. Visa, kas jose vaizduojama – tartum pusiau sapnas, neaiðki haliucinacija. Personaþai -lyg ið kaþkieno sudirgintos fantazijos rûko iðplaukæ gaivalai. Konfliktinës situacijos daþnai saistomos grësmingø sukrëtimø, neiðvengiamos þûties nuojautø ar kruvinos depresijos, per kurià einama á savæs atradimà, prieðiðkø ðirdþiø santarvæ, dvasinæ harmonijà.

Meilë, ðvelnumas, romantiðkos meilës ilgesys èia susipynæ su beveik siurrealistinëmis þiaurumo apraiðkomis, kanèia, melodramiðku sielvartavimu dël þmogiðkøjø vertybiø þlugimo. Ði estetinë tikrovë nëra realaus gyvenimo kopija, vis dëlto joje ryðkiai ðvieèia ir istorinio laiko rodyklë.

„Pabudimas” pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogų aukštinanti bei poetizuojanti A.Škėmos drama. Joje per baimės pragarus kylama į moralinio maksimalizmo ir heroizmo viršūnes, skamba asmenybės savarankiškumo ir nenugalimumo apologija. Kartu čia siekta ir naujiesiems laikams būdingos egzistensinės žmogaus likimo traktuotės. Pvz., Pijaus prigimtis, psichinių ir erotinių kompleksų traumuota, jo liguista gyvenimo aistra virsta fanatiniu įniršiu bei sadizmu, bet kartu jis kenčia savo susikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybės, dvasinio pabudimo galios. „Pabudime” beveik visi personažai per kančią, mielę ir mirtį patiria dvasinio prisikėlimo palaimą.

Beveik kiekvienoje A.Škėmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai desonansai formuoja iracionalią įtampą. Visos

A.Škėmos pjesės turi prologą arba veiksmą įrėminančią įžangą, kurioje duodamas atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumo atmosfera. Kiekviena pjesė yra tarsi ankstesniųjų tąsa bei variacija .

Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinės situacijos, vienaip ar kitaip agresijos paliestų žmonių išgyvenimai. Pagrindiniai personažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo į kitą.

A.Škėmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalaus aktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio išnaudoti visas teatro galimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvė, ją užimantys daiktai. A.Škėma stengiasi, kad ir jie „vaidintų”, dalyvautų ne tik veiksme, bet ir išryškinant pačią veikalo prasmę.

Pvz.”Pabudime’, tardytojas Pijus geria likerį, pagamintą dar „buržuaziniais laikais”, kvepiantį praeitimi”, tuo tarpu Maskvos komunistas Pranas nemėgsta šito „saldaus birzgalo” ir mieliau gertų vodką. Tuo patvirinamas Petro kaltinimas, kad Pijus yra tik „literatūrinis svajotojas”, kad jam toli iki besielio „visiško objektyvumo”, į kurį Pijus taip nori tikėti.

Erdvė už sccenos ribų turi svarbų vaidmenį: koridorius, kuriame girdėti vedamųjų sušaudyti žingsniai ir klyksmas yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo į amžinybę, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Elena taip pat kankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiūrėti ir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose yra esminė veiksmo dalis.

„Pabudime” „La Cumparsita”, Elenos ir Kazio meilės „tema” su skaudžia ironija transformuoja savo pigų romantišką ilgesį ir pavirsta aistringu himnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir jos garsuose, ir savo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skamba dangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo mažos sielos, kada pabaigoje jis bando melstis.

„Pabuvime” kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų saulei, vandeniui, žvaigždėms, medžiams-visai visatai „būk mano žmona”, onegalėjo nueiti ir pasakyti tų žodžių Elenai. Mes suprantame, kad jis moka tik kentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau ši tragedija stoja prieš jį šimteriopai išaugus, kada jis kankina Eleną ir savo laimingą konkurentąKazį ir pats kenčia už juos abu, už save ir visą visatą.

A.Škėmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie būtų įstyti į ironiškų paradoksų rėmus. Jo dramose matome Gyvenimą ir jo paradoksų draskomą žmogų, tarytum autorius jame ieškotų visuotinės tiesos – lyg „tardytų mylėdamas”.

„Pabudime” žmonės yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis.

Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleido išeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į „meilės trikampį”,

Pranas yra paprastas besielis karjeristas, pasiruošęs lipti per kitų galvas. Kazys ir Elena – du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo gyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina kerštingą aistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertę.

Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina jį patį. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalėti, bet kaip komunizmo atstovas – NKVD tardytojas – jis turi priemonių, kurios yra galingesnės už bet kurį pavienį žmogų. „Aš negaliu pralaimėti”, sako Pijus, bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas – besielė griaunanti jėga, kurios įrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Eleną („Aš nenoriu keršyti”), o prieš žmogiškumo principą, įsikūnijusį jų asmenyse.

Kaip pats A.Škėma sako apie „Pabudimą”, kad pagrindinid veikalo principas:mylėk artimą, kaip pats save, kuris išryškėja nelaimės atveju.

Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje su mirtimi, nors ir būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti ir padeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie bejėgiškumo ir nesugebėjimo apsispręsti. Įvestas ir „banalus” momentas: vyro ir moters meilė, kuri savo aukščiausioje įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio žmogiškumo įrodymu. „Pabudimas’ parašytas prisimenant milojinus nežinomųjų kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.

„Nesu įgijęs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgęs „Pabudimo” herojų ideologijas, suvesti dramos mintis į tikslią ir harmoningą sistemą. Tai palieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jie turi išeiti pro duris. Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichinis kompleksas. Ir labai sunku nuspręsti, kaip ataidės tas paskutinysis žingsnis.”

Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.

Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26

valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kur randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus.

Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia.

Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymo problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis.

Dabarties pasaulį susiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą trečiuoju asmeniu nuolat keičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir “suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomo diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokią prasmę) dalimi.

Pasaulis skaitomas kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuoj pat performuojamas, nardinamas į tinklą ir verčiamas poetiniu diskursu (išplėstas minties apie kokį nors dalyką išreiškimas). Romano subjektui gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos įvairios metaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo) galimybės, ieškant geriausio būties įforminimo būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė.

Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio reikšminių ryšių susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikinei sąmonei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys. Amerikoje, dirbdamas liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto vedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos krizę, o gal ir trečiąjį savo kaip poeto gimimą. “Aš dar neesu gimęs. Dar neparašiau geros knygos. O

senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojo pasaulinio karo, – mąsto Garšva apie senutę, cituojančią eilėraštį lifte.

Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsimą mirtį. Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią.

Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai.

Tačiau tai neišvengiama, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet ir tokie kokius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda.

Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektvos vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo. “Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką.

Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą.

Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Škėmos sukurtas pasaulis tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinę dimensiją (išėjimą už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą.

Kaip avangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”, be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykęs, nes atskleidė mums gyvą ir autentišką žmogų.

Škėmos kūrybos savitumas, poetika

Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo kalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelë trauma buvo, kai karo metu motina prarado protà ir neilgai trukus pasimirë.

Antanas Škėma nebuvo cinikas. Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovoti už tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar iškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados

– jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosios žmogaus dvasios reiškėjas. Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis gaižiai kėlė aikštėn gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę, tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. Su

Mačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėmą sieja įsigyvenimas į moderniąją vakarų literatūrą ir filosofiją. Jo kūryba – tai drąsus lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais kontekstais, o visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistata su Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, numalšinimas, prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis su literatūros ir pasaulėžiūros rutina. Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis –

kosmopolitiškas, kuris lietuvių pasaulio atsispindėjimą susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairių tautų ir kultūros simbolikos įsiterpia ir lietuvių tautosakos elementų, pavyzdžiui, gegutė, varnas, vazduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti po įvairius kūrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”. Škėmos kūriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir polinkis savo herojais iliustruoti vieną ar kitą abstrakčią situaciją. A. Škėmos manymu, rojaus nėra nei žemėje, nei danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas ir nedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Čia visko primaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašė K. Barėnas apie “Izaoką”.

Škėmos simultaniškų vaizdų ir ekspresionistinių detalių kupinas tekstas yra visiškai originalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros kontekste. Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvi vaizdų slinktis kartais visiškai užgožia siužetinę ašį. Šie principai lemia neišbaigtą, fragmentišką, koliažišką teksto struktūrą. Šilbajoris savo straipsnyje apie A. Škėmą rašė: “Išeivijos lietuvių literatūroje Škėma nuo kitų skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti kokią nors išaiškinančią ar pamokamą tiesą, kad nepriima menui iš dalies užkraunamos pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę arba būtinai atvaizduoti tos prasmės ieškojimą ar atradimo procesą. Meno funkcija Škėmai išplaukia iš paties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo”.

Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis – svarbiausi Škėmos dramatiniai pradmenys fatališkos būties priešingybės. Kadangi Škėma niekada nepamiršo šiurpių vaizdų iš vaikystės, neatsitiktinai savo gyvenimo istoriją jis aprašinėjo kaip teatrališką likimo žaislą, kaip paradoksalią grotesko ir tragizmo samplaiką. Visoje jo kūryboje pasklidęs praradimų skausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogų supanti pasaulio beprotybė – ypatingas Škėmos dramų tematikos ir pasaulėjautos klodas.

Beveik kiekvienoje pjesėje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionalią įtampą.

Vyraujanti dramų tonacija lyrinė, nostalgiškai graudi, su nežymiais ironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistų sielų žmonės, kurie imituoja mitines figūras, susitapatina su biblijiniais herojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škėmos žmonės gyvena mūsų amžiuje, kurio pasaulio rėmai jau visai supuvę. Čia žaisti galima tik bepročiams. Jie stovi prieš nepermaldaujamą nežinomybę. Logiškai reikėtų

Škėmą vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėje kūryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės kalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kas netiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. O

literatūroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiračiai ir sugriūva kasdienybės dėsnių sienos. Pavyzdžiui NKVD tardytojas Pipis

“Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokšta tiesos. Jis nori tikėti tokia tiesa, kuri būtų kaip pats gyvenimas: “Saulė išaugina gražiausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks ir vanduo, tokia ugnis, tokia žemė.” Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliau pasidaro kankintojas.

Škėma tiki į aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir i veržimąsi i meilę. Todėl apskritai galbūt nepatartina į Škėmos kūrybą žiūrėti “idėjiniu požiūriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki ar netiki. Menininko darbus skaitant yra daug svarbiau tai, ką žmonės išgyvena ir kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajėgia sužadinti mūsų, skaitytojų, sielose atbalsi, ar ne.

K.Donelaitis

Svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis.“Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta.

Maironis

Aiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos paprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būties pilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą.

Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironis lietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimo kriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos istorija.

Satrijos Ragana

Geriausiais savo kūriniais ŠR įtvirtino persmelkiantį pasakojimo nuoširdumą, psichologinio išgyvenimo sudvasinimą, poetinę nuotaiką kaip

XXa. Prozos meninę normą. Dvaro psichologija. Žemės būties baigtinumo nuovoka.

V.M.-Putinas

Dramatinis eilėraštis pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo būsenose. Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”. Laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Konfliktas-tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos.

Reikalauja didelės skaitytojo intelekto įtampos. Daug priešpriešos iš kurios gimsta įtampa. Eilėraščio individas reikalauja pakilti iki jo lygio.

J.Aistis

Tyliojo sielvarto poetas. Neapsunkinta nei simbolių, nei ko kito našta.

Artimas liaudies dainoms pajautimo būdas. Subjektas blaškosi tarp tikėjimo ir ne, tiesos ir melo, džiaugsmo ir skausmo. Poetas įsižiūri į vieną gamtos detalę kaip į stebuklą. Poezija-išgrynintos nuotaikos sfera. Lyrinis subjektas-nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgų priešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokios antgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį.

A.Škėma

Pagrindinė problema-ištikimybės laisvės principams ir išdavystė. Stilistika paklūsta šizofreniškos sąmonės pulsavimams, yra itin ekspresyvi ir dinamiška, kaip įprasta “sąmonės srauto” romanuose. Kūryba yra tikra, kai rašantis žmogus apsinuogi-na iki slapčiausių savo psichologinių kompleksų.

M.Martinaitis

Peržengti save, ištirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendro buvimo liudytoju. Siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą individualaus “aš” reikšmingumo.

Designed by Eimantas Balèiauskas lsd@takas.lt

(c) 2000