Donelaitis Metai

bbbbbbbbK Donelaitis “Metai”

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūriniodalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios beipatariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriauspozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvoparodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingaielgiasi, yra ir išmintingas. Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymuDonelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingasžmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrųsavybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą). Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitisreligingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga.Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”,“glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K.Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nesnetikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns įplentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvenaneišmintingai. Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas,kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus.Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina tolaiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją.Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudųverkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėlsako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventipagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimasžemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. PasaulisLauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalbaapie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškasgyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį,harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš. Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonėselgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas.Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenėsribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje tampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Iđminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?

Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimastaikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingižmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka jąpanaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtentšios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems”būrams.“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas,Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti“viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos,yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti irpagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybėyra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodokitiems būrams:Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti.Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas.“Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba“ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kuriasnukerta dalgis, moko juos saikingumo.Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras.“Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtųsužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apiesavo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizasvaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam“kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek“razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė įpirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizasdžiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu arneįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kadįsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” –bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menkąpinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizasskundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiaisu samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingaigyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu –galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastistar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti,tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais,nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Taisą žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungiakaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visigimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir išlopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbtisąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartupasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos“veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinkair šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum irmokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesiapsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”,pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinaisumuštas:Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaipišminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visivalstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kadbaudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, topasiekti neįmanoma.

K. Donelaièio asmenybë, vertybiø sistema “Metuose”

K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Taiatsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose. Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias”apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai savetaip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjaudainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas irdainuodamas būdavau moralus”. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponusir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones irpuoselėjo lietuvių kalbą. K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkamsmeniškai išreikštas kūryboje. Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K.Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”. Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitisstengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuviųpapročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose,gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniaimoraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų iržirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą.Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas irgrybavimas, taip pat riešutavimas. Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jaspliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklįmušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čiaišryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas. Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponųnevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą.Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokiepat. Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai,pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikianudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apiedarbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.

Kŕ vaizdavo K Donelaitis?

“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbopatirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” –keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį.Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikraisįvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavosprispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti tometo žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus irgėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savokūrinyje “Metai”. Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsinepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdėbūrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta,kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda,keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą. “Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Išatsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras“gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat: “<…> šeimyną savo pabudint Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja irgarsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala,kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kadtai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnaigalime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kadtaip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakėpamokslus bažnyčioje. Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir suliaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavoatsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės.Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvėstaip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiaipasismagindavo. Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius?Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavoužmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būtiramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogusgerbdavo. Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinisbūro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausialaiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus,reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikasbaudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų.Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekadnesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavobaudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirniųrinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tikžiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, priebalanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažintivienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški. Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų sujo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi.Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogausdraugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryjeMažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių irpoemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygstajam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinęvietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklausopereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bettolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kassvarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas irfeodalinių ponų savivaliavimui. Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusiosbaudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas irantikinės literatūros poveikį. K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystęsaugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas priešnuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimožmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas,artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje. K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašėpirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūrostaisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinęir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K.Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos:lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tievisi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai –urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas. K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios),kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl toartimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui neguklasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurievisad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėlmoralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas. “Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis– taip, kaip jis pats suprato. K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tiksląpavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź,socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo taskompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai irrūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasariolinksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės,rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantystame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apiedidelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema. Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėlbus pavasaris… Vėl bus ta pati baudžiava… Vadinasi, viskas kartosisam˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava –didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas irtapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vieninteliskelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K.Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantysponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikėšviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo. “Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybėskaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimiįvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai,šveicarai) su kuriais kartu tame pačiame krašte po kolonizacijos gyvenolietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹prasmź. “Vy˛a” – iš karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poetosukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas,lietuviškumas, priešiškumas ponams. K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuoXIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jamrūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškainepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesasiužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrųKrizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labaipasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.

Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimaijie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikineiliteratūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto.Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būramsSelmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalbapagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio.Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, išskyrus”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais. “Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.:Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, bejokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vienokaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų.K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tiedalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas.Nevienoda ir emocija. Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikšmingas ˛mogui, nuo jo visainepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jambūdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lygratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimopriežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgųpergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėgayra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis,pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu irmirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jospergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė,vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvosbūtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, norskartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai,kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą. “Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supagamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtospermainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas,be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apiegamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių:nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesiokiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys sugamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje,tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso,gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būrasjaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtosgyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas. Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaipjau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinaidaug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis sugamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimisį viską žiūrįs. Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas,jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimosprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudarogamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika. “Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jamevyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės,palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas –vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalassukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla įtiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis,neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti irpats turėjo prasiskinti sau kelią. K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau parašytos pasakėčios, yrabaud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystamine tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmoniųgalvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tollietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik išliaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasiosir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūroskūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamasį jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliuciniuslūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anojeteritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K.Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai. Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęspamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį įLietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininkoLietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria irrašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kurisir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio„Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasariolinksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” irdrauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą. Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yraK.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kuriojedalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingaiK.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po metovėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirbaabsoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas,ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantįbaudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį įdidelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu:giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: jipakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vosžydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Norsgiltinė mums ir asocijuojasi su baisia šmėkla, K.Donelaičiui taipaprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštintipievas” ir taip surinkti metų derlių. K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimogyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurįK.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone

numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai – „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenoridirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės.Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis,praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. “Pernai[…] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučiųpirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdamsvis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), betir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autoriussmerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę.K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir laukodarbų. K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimasverda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną,važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnasyra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėltenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, betir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apiešiųmetinę šienapjūtę. K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka.Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų(baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrųkūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė,rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja irpersonifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomissvyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visurišsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vienodar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”,dalgiai – „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančiųapibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis supjautuvu kirto”. Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimobaudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus iršobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgisulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkiaPlaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų. Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autoriussuskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbąšienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio„Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juosegalime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo,saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakėpirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti„kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.

Maironis – “Trakø pilis”

“Trakų pilies” žanras – eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironioeilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yraviską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, neskalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliaiposmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa susakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinėsdvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada. Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozocija yra – aukštai, žemai. Laikasteka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis – garbinga, aukšta,valdovai – aukštūs, milžinai; žemai (dabartis), pilis – pelėsiai, kerpėsnuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai – užmigdė kapai. Tai kasdidinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai,oratoriškai, iškilmingais žodžiais. Dabarties ženklas – kapai. Pamažueilėraštyje ryškėja praeities – dabarties opozicija. Posmo intonacijabanguojanti. Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmėsmotyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės (amžiai bėga,bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis “aš” neatsiveria. Tik antroposmo pabaigoje užsiminta, kad griūvančios sienos “griaudina” jautriąširdį. Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas – pilis. Adresantaskalba “mes” vardu. Posmą sudaro retoriniai sušukimai. Jaučiamosįsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo – vienretoriniai sušukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas –“Vytauto didžio” amžius. Epitetai – garsi, brangi pabrėžia praėjusių laikųdidybę, “aukštumą”.

MAIRONIS “IŠNYKSIU KAIP DŪMAS”

Eileraštis “išnyksiu kaip dūmas” pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliususumąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokià “iðnykimo” prasmæ,atskleidþia vis naujà vaizdà. Beabejo, elëraðtis nenuteikia lindsmai.Perskaitæs já nejuèia ir pats pagalvoji, kad dada nors ir pats numirsi,iðnyksi… Ir anksèiau ar vëliau bûsi visai uþmirðtas. Ið tiesø – iðnyksi“kaip dûmas”…Eilėrastyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilerastyje kalba ir apietolimą praeitį, ir apie ateitį. Nuo eilėraščio pradžios iki vidurio poetaskalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus,Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės “Kurims nebužilgo – kapai”. TadaMaironis pradeda rašyti apie ateitį apie kitus poetus kurie ateis po jo,kad jį užmirš. Kad žmonės kaip “bangos ant marių”- atsiranda, iškyla irišnyksta… Ir taip be perstojo, be galo… Eileraštis kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrinaeilėraščio nuotaiką.Nevenge Maironis ir kitų meninių priemonių.

Maironis

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kitinemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jispriklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamasklasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija. Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystėsdienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažodetalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjosubręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausiuslūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdoir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę. Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, irtematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtossuvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų.Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią.Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi sužemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtospajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantuiir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora.Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipiamintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias irgiliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis. Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičiųgirias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visųpirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai šneka”,kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų literatūrojesukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su būdingiausiaisjos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to peizažo elementaibei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir kerpėm” apaugusigarbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė Lietuvos”, Puniospiliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus”, tautine gėlepavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visadosidealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus: Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemęapibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniausrūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų”banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, įtolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalnoplatumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yrane tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimoženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo. Toká pat vertinantá poeto poþiûrá iðsako ir antrasis peizaþo komponentas– girios, miðkai. Girios – þalios, tamsios, galingos, plaèiausios; èiaûþia, ðlama, èia vël “krûpèioja slaptingai”; tamsûs miðkai dunkso, verkiair gaudþia. Giria, miðkas – ir Lietuvos galybës, ir jos skaudaus likimo, irjos iðtvermës, atsparumo, gyvybingumo simbolis: Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi sujudėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiaišaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”,kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasisu priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją,atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą,papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”. Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaipnesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai: Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūraiprasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų.Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia… Nemunas, “Vilija – mūsųupelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta… Maironio peizažeauga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė,putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaipkraujo lašus”… Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtosžaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargękreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintosneįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiaibanguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas“nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, giedalakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikinapavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą. Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūrojegamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri,šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus.Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris : Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvųžaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo dangaus”;“Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš pumpurogvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto dangaus“mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas vieversiųčirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “antVilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos “dangausšviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys – mėnesėtosvasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių milijonaisnusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasarionubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasiospakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas žadagyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą. Maironio gamta nėra laukinė. Jo žemė žaliuoja ne tik giriomis, bet irsodais, ant dirvų sužėlusiais rugiais, o iš žalumos stiebiasi Vilniausrūmai, Trakų pilis, Kaunas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai, jaukiaiglaudžiasi sodžiai ir sodybos. Maironio gamtoje skamba lietuviškas “broliųartojų” žodis, sesučių “graudžiai malonios dainos” , “tėvynės dainosauksinės”. Gamtos vaizdai Maironiui yra žmogaus vidinio pasaulio – troškimų,vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniaijo sielos įvaizdžiai. Tai audringa, “išsisupus plačiai vakarų vilnimis”Baltija, siūbuojančios marės, verdą verpetai, griaunančios, kaukiančiosaudros ir viesulai. Visa tai suvokiama kaip vidinės jėgos, veržlumo,kūrybinių galių išraiška. Idealai, aukšti siekimai išsakomi dangaus įvaizdžiu. Maironio dangus čia“rūsčiai aptemęs”, čia “nušvitęs žaibais”, čia vėl nusiblaivęs, kuriame“širdį vilioja” saulė; mėlynas, aukštas, tolimas pavasario dangus , kuriamesumirga “vakarinė žvaigždė”, “aušrinė žvaigždė”, aukštybių žvaigždė”.“žvaigždė sidabrinė”. Maironio gamtos vaizdas atrodo visiems pažįstamas, savas, susietas sutokiais išgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekasnebuvo radęs žodžių visam tam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to atrodo, kadjis prabilo už mus visus. Kalbėdami jo žodžiais, mes jaučiamės išsaką savopačių žinojimą ir jautimą, kokia graži ir meilės verta yra gimtoji žemė irkoks širdį pakeliantis virš jos atsivėręs dangus.

Šatrijos Ragana (1877 – 1930) Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškasgyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale. Amžinos vertybės – menas, muzika, knygos,… Viena realybė jos gyvenime –žmogaus siela. Pats meistriškiausias apsakymas – “Dėl ko tavęs nėra?” Apysaka “Sename dvare”Pasakotojos sieloje išsakytas praradimo jausmas.1.Pagrindinė veikėja – mamaitė. 2.Ji – dvaro ponia, 3-jų vaikelių motina,pavyzdinga, pareiginga žmona. 3.Vargšų globėja ir mokytoja. Subtiliosdvasios moteris. Apsakymas “Irkos tragedija”1.Graži idėja: vaikas turi mylėti, būti mylimas ir reikalingas. 2.Psichologiškai įtikinamas Irkos paveikslas.3.Įdomi siužeto raida. IRKA:Klusni dukra (74), mylinti tėvus (76, 78), jautri (80), ryžtinga(82), sumani (82, 84), drąsi (82, 84), mėgstanti svajoti (78), lakiosvaizduotės (76), skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas (81, 86), mylintigamtą (74), mylinti gyvūnus (78, 79), mandagi (77), siekianti kuo daugiausužinoti ir išmokti (77), turinti savo pasaulį (75), tikinti (75), vieniša,nori artumo. Kuo Ðatrijos Ragana reikðminga lietuviø literatûrai?1 Atskleidė dvaro gyvenimą. 2 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautosrūpesčius. 3.Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius.4.Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę. 5.Jos kūryboje – savotiškaiindividualiai mąstančios moterys.6. Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogausdvasią.7. Kuriamas psichologinis, bet ne išorinis pasaulis.

Vaiko pasaulis Satrijos Raganos kûryboje

Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Jipiešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis. Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metųmergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yranelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažosmergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi.Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesniusbroliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvenavaikiškomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama įfantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų(prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga),tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtųlaiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mamavisada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai –kažkokio ypatingo, neįprasto grožio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugotimamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretaiįskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo šiltus namus, kuriuose šalia josbuvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir josbroliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo žmonėmis.Jie nebuvo vieniši. Pagrindinė novelės problema – Irkos vienišumas. Ji jaučiasi nesaugi savopačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvaiišsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mamanesirūpina, negloboja savo mažutės, septynerių metų tesulaukusiosdukrelės. Vienintelis jà mylintis ir ja besirûpinantis sutvërimas yraðunelis Dþim. Bûdama neapsakomai vieniða, Irka vis daþniau pasineria áfantazijas, á stebuklingàjá dangaus pasaulá. Ji nesàmoningai lygina jaimielà gamtà su atðiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daugfantazuoja. Tiki nebûtais dalykais ir Irusia, taèiau jos tëtis neleidþiajai per toli nutolti nuo realaus pasaulio. Taèiau Irusia dar nenori tikëti,kad stebuklingasis pasakø pasaulis ið tiesø neegzistuoja. Irka á pasauláþvelgia kitaip. Ji ásivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reiðkiniai,elementai yra gyvi. Ji kalbasi su þvaigþdelëmis, stebi saulutës namus,kalbasi su Dþim. Ji nejauèia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijø. Irneturi në vieno artimo þmogaus, kuris paaiðkintø, kaip viskas yra iðtikrøjø. Irka gyvena savo pasaulëlyje, kurá sudaro ji, lëlës irþvaigþdelës, ir jokio suaugusio þmogaus, todël Irka, bûdama naivi irvaikiðka, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yravyresnë uþ Irkà, daþnai elgiasi vaikiðkiau nei septyneriø metø mergytë.Irka turi suaugusiam þmogui bûdingo uþsispyrimo, ryþtingumo (viena ryþtasivaþiuoti pas tëvelá á Kaunà). Ðatrijos Ragana vaizduoja, kaip ið atstumto,vieniðo vaiko, turinèio kovoti su liûdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja“suaugæs vaikas”. Vaikas, negalintis rûpintis vien þaislais ir pasakomis, oturintis þvelgti kaþkur daug giliau ir baugø, sudëtingà pasaulá vertintinebe vaikiðkomis akimis. Toks vaikas savo svarstymais, norais kartaisatitolsta nuo tikrovës. Ðtai kodël Ðatrijos Raganos sukurtame pasaulyjelabai ryðki artumo tema. Irusiai, gyvenanèiai su abiem tëvais, vis dëltoartimesnë uþ tëtá yra mama. Taip yra todël, kad vaikus labiau priþiûri,jais labiau rûpinasi ir daugiau su jais praleidþia bûtent ji. Todël irIrusia stengiasi, kad mama bûtø laiminga, rokðta, kad ji visada bûtø ðalia.Smalsios vaiko akys daug kà pastebi, todël Irusia suprato, kad tëvelismamytæ skaudina, jos nesupranta. Irusiai tëtis tampa daug tolimesnis uþmamytæ. Bet tai dar nereiðkia, kad mergaitë tëvelio nemyli. Tik jaisvarbesnë yra mama, nes ji daug trapesnë, paþeidþiamesnë nei tëtis. Irkospasaulyje artumo tema daug ryðkesnë. Nors Irka gyvena su mama, jaiartimesnis atrodo tëtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todël, kad mama jàatstumia, neiðklauso, nesuteikia jai tos ðilumos, kurià turëtø suteikti. Irmergaitë ásivaizduoja, kad jeigu tëvelis bûtø ðalia, viskas bûtø kitaip. Sutëveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis á geràjà pusæ, todëltëtis Irkai artimesnis nei mama. Taèiau artimiausia Irkai vis dëlto yragamta: ðunelis Dþim, saulutë, þvaigþdës. Taip yra todël, kad mergaitëþymiai daugiau laiko praleidþia stebëdama gamtà, þaisdama su ðuniuku beilëlëmis nei bendraudama su mama ar tëèiu. Ir Irka labai daug þino apiegamtà: nuolatos bëga namo, kai saulutë eina á savo namelius; stebiþvaigþdes, net turi savo mylimiausià þvaigþdelæ. Todël gamta Irkai yra patiartimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad þlugo visosjos iliuzijos dël tëvø susitaikymo, mergytei nuvykus á Kaunà. Tada, kaiIrka suprato, kad ji nereikalinga ir tëveliui, jà paguodë ne kas kitas, oiðtikimasis Dþim TaigiÐatrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelëje “Irkos tragedija” irapysakoje “Sename dvare” labai skiriasi. Akivaizdu, kad maþam vaikuisvarbiausias dalykas yra bendravimas su tëvais. Skirtingas tëvø poþiûris ávaikus suformuoja skirtingus vaikø charakterius.

Satrijos Ragana “Irkos tragedija”

Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai žmogus dar nesuvokia daugeliodalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Dažnai mane tiesiognuteisdavo “amžinoji” mano mamos frazė: “ Kai būsi mano metų…” Bet,laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, osuaugusiam neįmanoma suprasti mažo žmogaus… Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris,požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančiąaplinką. Vieną iš itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja ŠatrijosRagana savo apsakyme “Irkos tragedija”. Tas žmogutis – tai septynerių metųmergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žinoleistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiaugalima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymopradžioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai žmogaus,nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Mansusidarė įspūdis, jog Irka yra kaip našta šios dar gana jaunos motersgyvenime. Aš suprantu, galbūt ji troško kažko daugiau iš gyvenimo, betnemanau, kad tai jai suteikia teisę pamiršti savo vaiką ir motinystėspareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kurisIrkos mamai pasirodo svarbesnis už ją. Irka nenori ir pradžioje nesistengiasusitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskispagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmuatrėžia: “tamsta neturi teisės… Tamsta – ne tėvelis…” Kad ir kaip mergaitėstengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalingameilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltysžlunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kadkada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio,grožio, santarvės egzistavimu. Pavelas Vožinovas yra pasakęs: “Kai visiškaisudūžta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą užimanetikėjimas.” Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau pažeista. Beto, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodotokie gremėzdiški ir grėsmingi, kaip pavojingi žvėrys, kuriuos mataitamsaus miško šešėliuose. Vaikus suaugę tampo lyg kokias marionetes. Irkapasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. mamytė neateinapalinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eitipasivaikščioti. “Nebemyli jos mamytė, nebemyli…” Vienintelė paguoda – josgerasis draugas, ištikimasis šunelis Džimas, kuriam reikalinga Irkos meilė.Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo šismažas žmogutis, ne vieną iš mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje.Tokiu atveju žmogus dažniausiai puola į paniką, pradeda blaškytis. Irkamąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. “Ji žino jau, kąpadarysianti: ji važiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį,brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taipnepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli.” mergaitė ilgai nedvejoja,pasiima Džimą, “renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę”ir išeina su mintimi, kad “mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas,nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos… o gal ir verks…” Irkos laukia naujassmūgis, naujas nusivylimas… Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelionamą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduodaIrkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia širdelę. Sutrypta paskutinėIrkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. “Ji žengė kelis žingsniuspas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų…”

Satrijos Ragana

Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (“Margi paveikslėliai”, 1896;“Pirmas pasibučiavimas”,1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimostilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi,perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos

įprastos socialinio blogio istorijos. Čia intonuojamas žmogaus balsas irišlaikoma tarminė fonetika. Bet stebėjimo laukas nėra platus. Aprašinėjimostilistiką, negavusi tiršto detalių klodo ir nemaitinama socialiniųkontrastų įtampos, lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojopozicijoje Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigiajai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus. Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – “Margipaveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę,bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė josstilių, o pati blaškėsi. Apsakymas “Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytojapasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskistai supeikė, tadėl apsakyme “Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaiprašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą “Sauleinusileidžiant”. Apie 1900m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką “Viktutė”– stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinėsvajonė – aukotis kitiems. Apysakoje “Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuviųprozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti“absoliutiško atvirumo”, pasak autorė. Visą apysaką ji sukūrė klausimais iršūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiškotrapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą,ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokiopasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį. Apysakoje “Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo“Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi įdidesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas,kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs “observacijos” objektai, o nejų vidinio tapsmo akstinai. Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingussenojo dvaro tipažus, aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles suskalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją.Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais,žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis. Irkos tragedija – tai apysaka, kurioje vaizduojama 19a. pabaigosLietuvos dvarininkija ir jos buitis. Apysakoje sprendþiamos þmoniøtarpusavio santykiu problemos. Apysakos siuþetà sudaro dvarininkø ðeimosgyvenimas. Pagrindinis apysakos personaþas – Irutës motina Marija – tauriromantikë, filantropë, gyvenanti muzikos ir literatûros pasaulyje, visurieðkanti aukðtesnës prasmës, þmoniðkumo, po iðorine rimtimi slepiantiilgesá, nepasitenkinimà, gilià rezignacijà. Mamatë taip pat domisi lietuviøvalstieèiø gyvenimu, moko jø vaikus, skaito draudþiamà lietuviðkà spaudà,ðelpia neturtingas ðeimas. Ji dvaro ponia, trijø maþø vaikeliø motina,vargðø globëja ir uþtarëja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai mylisavo vaikus, stengiasi, kad tai, kas svetima, neþalotø vaikø dvasios. Jaisvarbiausia – nesuþaloti vaikø. Beveik visi kiti apysakos veikëjaiprieðpastatomi idealiam “mamatës” paveikslui. Jie pavaizduojamirealistiðkiau, kai kurie satyriðki bei humoristiðkai ir pasiþymi tipiðkaisbruoþais. Tokie yra Irutës tëvas Liudvikas, paskendæs ûkininkavimoreikaluose, jo sesuo Karusia bei jos vyras Valeslovas, Irutës dëdëAleksandras ir jo þmona, muzikalusis Jonavièius, Kazimiero þmona bei kitikaimo þmonës. Apsakymas “Irkos tragedija” laikomas geriausiu ÐatrijosRaganos kûriniu, nes jame sprendþiamos ðeimoje iðkilusios problemos,apraðytos dvideðimto amþiaus pradþioje, yra labai svarbios ir aktualios irðiais laikais. Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorėpasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moraliniotaurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačiosautobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana– pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio naujų vaizdinės plastikos ir emocinėssugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikųkintamumui, dvasinei pilnatvei, žmogaus, kuris nebėra tik visuomeniniųsantykių produktas.

Žmogus Krėvės kūryboje V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtinopsichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būtiesfilosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kassvarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamaskonkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus,atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime. Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje,taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavosšalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai,pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” irdaugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stipriųaistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis,ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmoniųegoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdingaprisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštaimylėti, neapkęsti ir net keršyti. Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas,tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvusegzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriauman viso netekti ir gyvenimo podraug…”, – sako Kriviui Skirgaila.Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis,senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamaslaukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikaipraėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats.Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytęDuonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienasžaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę irteisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėrapavaldūs net ir galingam valdovui. Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą irbažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą –Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vientik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugebaprotestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą. Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugiopavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jamnesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmąjis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypaš didžiulį džiaugsmą jamteikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasiniųgalių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos“Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taippat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamasir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį,kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi. Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas,gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta,reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą,džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiauatskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešpriešatuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų,prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės irpasitenkinimo.

Ţmogaus ir valdovo tragedija “Skirgailoje”

V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupinąlaikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename išgeriausių dramos kūrinių “Skirgaila”. “Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusikrikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvosvalstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai,prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą,religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvoskunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybęir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią kraštošlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai.Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti josžemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaipvaldovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities.Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydoskunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtųišsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimisniekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”. Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienaspavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedybomsprieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokiųpriekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukotisavo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilėsmoteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas tojimoteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad,prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jisnorėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jorūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį.Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, betnemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kadpikta”. Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievuspaveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuosanksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kadStardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovosmetu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irginetvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškaipalaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimasdievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjolaikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurduliožodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis,kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jaugalios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”. Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai irnesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį.Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis– švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyrogyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jaiširdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištariapaguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis,griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupinakeršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas kerštokunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jogalvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jisnusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino,kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero,norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį,beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinisSkirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas irvienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, neisau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingascharakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jožmogiška siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui,prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą. Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kuriosiki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui.V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas irdvasia, kaip tauta ir valstybė.

“Skirgailos konfliktas”

V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,-keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kovatarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės.Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdytiLietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčiožmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiaiVilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudrausvyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordinopasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydoskunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Susavo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę,sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščioniųdievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtųskaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramoskonfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas.Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiemsatitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli OnąDuonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėjatragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai. Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senusir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų irpripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvąištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje,supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujodievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjįdievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščioniųdievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimtinaująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių,tradicijų. Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręssu didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęssavo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuotikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, geraisuprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovasmažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jonejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsisžodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgižiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardomirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jųgynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuonepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį.Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina viskonetekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranokstasavo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustojapusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaikosu naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šiątragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas,kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jįpalieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip irvisa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha,nepamiršusi senosios. Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuojaprieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savotikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingicharakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė irneapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas,kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai geraipsichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvėmums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų,skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

Raganius Gugis – laimingas charakteris

Vinco Krėvės apysaka “Raganius” – tai tarsi santrauka visų jo kūrinių,nagrinėjančių lietuvio nacionalinio charakterio bruožus. “Raganius” –puikus šešių novelių rinkinys. Kazys Gugis – kaimo skerdžius, tikras senosios pasaulėžiūros šešėlis, visdar slankiojantis po kaimus, skleisdamas senąją išmintį, sukauptą per ilgusmetus. Gugį galima pavadinti senosios, pagoniškos Lietuvos siela: visadaduos gerą patarimą, niekada neapgaus, nesumeluos. Nors kaimo gyvenime Gugisnėra autoritetas, bet sunkią minutę ne vienas prašo Gugio patarimo, juk jis“raganius”, o raganius kilęs nuo žodžio regėti, todėl žmonės nors irkritikuodami, bet laikosi Gugio patarimų, o ką “gali žinot”. Galbūt jis suvelniu susidėjęs ! Ne kartą Gugis klausėsi tokių kalbų, bet jis tik juokėsiiš jų. Joks jis raganius, jei gerai pažindamas gyvenimo subtilybes, žmogauspsichologiją, atspėdavo žmogaus ateitį ar paprasčiausiai nusakydavo kitosdienos orą, tai tik iš gilios patirties, išminties, kurios sėmėsi iš savosenelių ir prosenelių. Gugis niekada nesivaikė materialinių vertybių.Ganydavo gyvulėlius ir jam to pakakdavo. “O ko gali žmogui daugiau reikėt.”Dažniausiai pavalgęs, o jei liko pinigų nuo maisto, tai ir taurelęišlenkęs, linksmas traukdavo per kaimą. Gugis gyveno šia diena. Negalvojoapie ateitį, ką veiks rytoj. O kam sukti galvą dėl rytdienos, jei šiandienjam gera. Išlenkė taurelę, pėdina per kaimą įvairias dainas traukdamas,visus linksmindamas. Kartais jaunimo prispirtas ir smuikele pagrieždavo.Skerdžiui gera, jei ir kitiems gera. Niekada Gugis nelinkėjo žmogui blogio,jo kredo daryti kitiems gera. Kodėl napadėjus žmogui, jie dar jėgų ir prototuri ? Gugis visada būdavo linksmas, net kai jį kritikuodavo ar užsipuldavo dėldievobaimingumo, girtuokliavimo. Paprastai jis atšaudavo kokį norssąmojį. Iš šių ginčų žmonės dažniausiai likdavo nieko nepešę. RaganiuiGugiui ir girtuokliavimas nebuvo nuodėmė. O kodėl tai turėtų būti nuodėmė,jei jis Dievulio niekada nepamiršdavo (net ir taurelę rankoj laikydamas jįgarbindavo)? Gugis visuomet būdavo linksmas. Kodėl jis turėtų liūdėt? Juknieko jam netrūkdavo, niekam jis bloga nebuvo padaręs, o jei padarė, taitikrai to nenorėdamas. Gugis greit užmiršdavo jį įskaudinusius, jamnusikaltusius. Nemokėjo jis netgi pykt, todėl nepyko. Juk pyktis irkerštas niekada nebūna gėrio priežąstis. Skerdžiaus Gugio širdyje niekadanebuvo vietos pykčiui, blogiui ir liūdesiui. Gugis visada stengėsi būtižmonių būryje. Jis mylėjo gyvenimą, mylėjo žmones, pasaulį, gamtą. Norsraganius nebuvo visuomenės žmogus, bet be šios jis ir negalėtų egzistuoti.Jis stipraus charakterio, nepriima to, kas svetima, šalinasi nežinomųdalykų, bet visada žmonių apsuptyje. Nors žmogaus vertinimo kriterijus,pažiūros yra tikrai pasikeitę, tačiau Skerdžiui tai nerūpi, jis eina savokeliu, neseka paskui. Skerdžius netgi nesidomi tuo, kuo domisi dabartiniskaimas, jam nelabai aktualios jų problemos. Juk jis – paprasčiausias gamtosvaikas. Jis niekada nereikalavo iš gyvenimo neįmanomo. Pavalgiau, išgėriauir gerai. Niekada nieko Gugiui netrūksta, o jei ir pritrūko, tai argi dabarčia liūdėsi, kai širdy gera ir linksma. Jo dvasinis pasaulis daugplatesnis, nei atrodo kaimo žmonėms. Jo protas sukaupęs senąją patirtį, betjos jis neslepia. Gugis šiek tiek gaila, kad žmogus užsimiršo, jog paleidovėjais tėvų žinias, patirtį. Skerdžiui nėra laiko gailėtis ar lauktimirties. Būdamas labai senas, jis netgi negalvoja apie mirtį. Gyvenimodžiaugsmas, laimė, kurią jis buvo susikūręs, užgožia mirties baimę. Gugis netgi numiręs nepasikeičia: visada pasitiki savimi, savo sąmoju,žodžio galia. Žinios, kurias jis buvo sukaupęs, iškėlė jį aukščiau visų.Jis įvertino gyvenimo kainą, matė patį gyvenimą ir girdėjo daugiau neikiti. Tai buvo jo pranašumas. Galbūt jam buvo lemta gimti laimingu žmogumi,o gal paprasčiausiai jis mokėjo džiaugtis tuo, ką turėjo.

KODĖL V.KRĖVĖ SIMPATIZAVO SENIEMS ŽMONĖMS? V.Krėvė apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” pavaizdavo XIXa. pabaigos– XXa. pradžios ūkininkų gyvenimą Lietuvos kaime. Rašytojas su didžiutalentu atskleidžia jų rūpesčius, išgyvenimus, darbus, apmąstymus. Vienameapsakyme mes sutinkame seną žydą Kušlių, besistengiantį kuo pelningiauparduoti savo silkes, kitame – mažąjį Antanuką, smalsiai klausinėjantįmielosios senelės apie jį supantį pasaulį, tokį keistą ir nepažįstamą…Tačiau ypač mėgstami V.Krėvės personažai – seni žmonės. Rašytojas supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį irnepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą… Štai apsakyme“Bedievis” V.Krėvė atskleidžia Vainoriaus, praminto kaimo filosofu,apmąstymus, išgyvenimus, troškimus. Šis žilas kaip obelis senelis, netneatmenantis savo nugyvetų metų skaičiaus, yra daug jautresnis ir tauresnisuž jaunus kaimo vyrus. Jis sugeba pajusti menkiausio vėjelio dvelkimą,išgirsti laibiųjų smilgų šnarėjimą, suprasti mažų paukštelių giesmininkųkalbą… Rašytojas suvokia, kad ir Vainoriaus tikėjimas yra daug gilesnis irstipresnis negu jaunosios kartos. Senasis filosofas mano, kad “pragarasten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogusskursta.” V.Krėvė su didele pagarba ir švelnia meile vaizduoja senas bobules,plušančias, skubančias, laikančias ant savo silpnų pečių visą namų ruošosnaštą, pro darbus šviesios dienos nematančias. Apsakyme “Antanuko rytas”rašytojas atskleidžia Antanuko senelės begalinę meilę savo anūkui, josrūpesčius, namų apyvokos darbus, ypatingai turtingą vidinį pasaulį. Šibobulė moko savo mylimą anūkėlį gerumo, paklusnumo, mandagumo, pamaldumo…Ji atsako į kiekvieną smalsaus Antanuko klausimą. O kiek įvairiausių pasakųsugeba paporinti ši senolė! Ne mažiau turtingas savo dvasios lobiais yra apsakymo “Skerdžius”pagrindinis veikėjas skerdžius Lapinas. V.Krėvė su didele simpatijaatskleidžia Lapino apmąstymus, išgyvenimus. Skerdžius – gamtos sūnus.Nukirsti medį jam atrodo toks pats sunkus nusikaltimas, kaip nužudytižmogų. Pamatęs Grainio nukirstą liepą, jis ilgai negali atsipeikėti, tikskausmingai sudejuoja. V.Krėvė pabrėžia, kad senosios liepos sunaikinimastaip paveikia Lapiną, kuris buvo tarsi širdimi suaugęs su šiuo didžiuojumedžiu, jog skerdžiui gyvenimas netenka prasmės. Ir Lapinas, apimtas giliosnevilties, mano, kad “mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!” Nepaprastai talentingai V.Krėvė apsakyme “Bobulės vargai” pavaizdavosenosios bubulės rūpesčius ir nesibaigiančius darbus vasaros metu. Senutėpluša nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, tvarko, plauna, šluoja, prižiūrigyvulius, ramina mažuosius neklaužadas, sukasi po trobą tarsi voverė rate.Rašytojas kupinas nuoširdžios užuojautos šiai darbščiajai moterėlei. Jauapsakymo pradžioje V.Krėvė sunkiai atsidūsta, sakydamas, kad “vargo šitosbobulės namie būdamos – kaip pragare!” Apsakyme “Raganius” rašytojas vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėrapamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau, nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kadGugis yra daug geresnis ir tauresnis už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininkąKukį. Jis savo iškalbingumu net pasiekia, kad būtų įleistas dangun. Čiarašytojas dar kartą parodo Gugio širdies gerumą: skerdžius atkakliaireikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors šis ne kartą savokaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas skriaudas, nes “jis

nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.” Taigi V.Krėvė savo apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimuvaizduoja gerus žmones. Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasiospasaulio turtingumą, gilaus tikėjimo prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį…

V Kreve “GALVAŢUDYS”

Novelë sudaryta ið 3 daliø. Pirmoje ir antroje dalyje veiksmo laikasapima vienà dienà. Jis nurodytas jau paèiame pirmame sakinyje – tai vasarosmetas. Novelës ekspozicijoje nurodyta ir veiksmo vieta – pamiðkë.Susipaþástame su dviem veikëjais – Þvairiø Petriuku ir Jukniø Miku,gananèiais kiaules. Veiksmo uþuomazga – ápykusio Pliaugos pasirodymaspamiðkëje. Ir ðtai pirmas ávykis: Pliauga suðeria botagu uþsisvajojusiemspiemenukams uþ tai, kad jie praganë Kalpoko kiaulæ, kuri iðkniso bulves.V.Krëvë parodo, kaip vieno þmogaus pyktis iððaukia ir kito pyktá. Petriukasuþ patirtà skriaudà pasiryþta atkerðyti Kalpoko Þvinei, kuri nuolat pridaropiemenukams rûpesèiø. Jis prisideda kiðenes akmenø ir sviedþia vienà ákiaulæ, kuri ramiai triauðkia bulves. Þvinë në nekriuktelëjusi griuvo antðono ir nekrustelëjo, kai Petriukas jà èaiþë botagu. Taèiau netrukus jopyktá pakeièia iðgàstis. Supranta, uþmuðæs kiaulæ. Ðtai èia ir paaiðkëja,kodël novelë pavadinta “Galvaþudys.” Juolab, kad ir bobulë, kuriaipiemenukas pasiguodþia, pavadina já galvaþudþiu. Toliau svarbiausi novelësávykiai yra tokie: bobulë, nenorëdama netekti piemens, pataria Petriukuiprigràsyti Mikà, kad jis nesakytø, kas uþmuðë kiaulæ, taèiau Mikasneiðkenèia ir tà paèià dienà iðplepa Kalpokienei, o átûþæs Kalpokas ateinapas Þvairius skøsti piemená ir ruoðiasi já prilupti. Taèiau bobulë gelbstisavo piemenukà ir praðo jo negàsdinti. Visà vasarà Petriukas bëga nuoKalpoko kerðto. Tokie ávykiai buvo I ir II dalysje. III dalis pradedamarudens peizaþu. Èia matome Kalpokà, einantá miðku per lietø ir apmàstantásavo sunkià ûkininko dalià. Lietinga, niûri diena, tokios pat graudþios irKalpoko mintys. Ir ðtai kûrinio kulminacija – jis pamato Petriukà,uþsiglaudusá uþ puðelës. Taèiau kaip nekeista, pykèio maþajam galvaþudţiuiKalpokas jau nejauèia ir netgi norëtø, kad Petriukas, kaip visada, nuo jopabëgtø. Bet vaikas nebëga, nors ir girdi ûkininko kosèiojimà. Pasirodo,piemenukas verkia uþmuðtos Þvinës ir þada atsilyginti Kalpokui, bet ðispaglosto ir nuramina sulytà piemenukà. Taigi atomazga visai netikëta – duprieðai susitaiko rudenëjanèiame miðke. Gamta paveikia jø jausmus, darojuos geresniais. Kaip matome, novelëje didelis vaidmuo tenka gamtospeizaþui. Pirmoje dalyje, paveikti vasaros peizaþo, peimenukai svajoja irfantazuoja apie miðkinius, laumes, antroje dalyje, po lietaus,nusigiedrijus, pakvipus orui, Petriukas atleidþia Mikui iðdavystæ, otreèiojoje – nei Kalpoko, nei Petriuko ðirdyje nelieka pykèio, nes taipjuos paveikia rudeninis miðkas. Novelës kalba vaizdinga, paprasta,atrodo, kad pasakoja apie tai, kas vyksta. Dzûkijos kaimo raðytojasmeistriðkai atskleidþia tiek Petriuko, tiek Miko, tiek bobulës, tiekKalpoko psichologijà. Ðioje novelëje, kaip ir kituose V.Krëvës kûriniuosematome, kad liaudies þmogus nëra blogas, glaudþiai susijæs su gamta, turidaugybæ rûpesèiø, darbø ir vargø, taèiau tai neuþstelbia jo prigimtiesgerumo. “Galvaþudyje” keliama ne blogio, o kaltës problema, nes kaltæ galisuvokti tik jautrios sielos þmogus. Pro grubø buities luobà sklindanuoðirdus jautrumas – didelë dovana þmoniø gyvenime. Netikëta apsakymopabaiga – susitaikymas, dovanojimas – iðryðkina tas vidines þmoniø galias,kurias iðjudino pirmas jø gyvenime toks rimtas moralinis kazusas. SILKĖS Kušlius – užuojautą keliantis žmogus. Santykiai su juo tarsi patikrinakitus veikėjus. Nuoširdus Kušliaus gailėjimasis, kaip būtinos pagarbosreiškimas, vienintelė galima moralinė norma – tai Gerdvilienės ir josdukros požiūris, moralės norma. Kitaip su piemeniu ir samdine. V.Krėvėparodo miegančią jų sąžinę. Šie veikėjai nekelia sau moralinio klausimo,kaip reikia elgtis. Kaip pasiteisinimą meta religinį pasiaiškinimą,primityvius fanatiškus prietarus. V.Krėvė nori parodyti, kad jų sąžinė darkruta. Geriausia tam priemonė – sapnas. Marcelė sapne jaučia gėdą dėlpurvinų drabužių, dėl pavogtų silkių. Iš baimės gimsta noras atitaisytiskriaudą. Ji nesupranta, kad tai yra vidinė kova pasąmonėje, viską perkeliaį matomą išorinį pasaulį (žegnoja savo kambarį). Širdy ji nėra labaibloga, nes nori padėti Kušliui, kad ir apvogdama šeimininkę, nors ir patito nesuprato. Pragaras jai išoriškas veiksnys, ji jo bijo, bet giliai niekonesupranta. V.Krėvei krikščionybė nepriimtina, nes liaudis jos nesuvokia. BOBULĖS VARGAI Bobulės darbai yra grynai fiziniai, net vaikų žiūrėjimas. Jos darbaiužgožia moralines, dvasines vertybes, nes jai nėra kada. Ant vaikų jipyksta, bara juos, varo nuo savęs. Ji norėtų dvasinio pasaulio.

BEDIEVIS

Vainoros filosofiją suformavo jo požiūris į gamtą, jos stebėjimas,gyvybės matymas joje. Filosofija yra iš džiaugimosi gyvenimu, nes šispasaulis yra vienas, jis juo dar neatsidžiaugė, todėl nenori mirti, norsmirties ir nebijo. Filosofijos pagrindas – gamtos sudvasinimas, gyvybėsgerbimas, gero darymas, žmogaus kaip asmenybės gynimas, jis nemėgstareligijos, nes ji žemina žmogų, nevertina jo proto, patirties. Vainoruspragarą supranta ten, kur žmogui blogai, kur jis vargsta, skursta, kurskausmas, sopuliai – t.y. čia, žemėje. V.Krėvė savo apsakymuose noriatskleisti, kad žmogui būtina turėti mitologinius viazdinius. Ir Krėvė, irVainorus gina gyvybę, pagrindinis principas gyvenime – neatimk kitamgyvybės. Didžiausia palaima – dvasios ramybė ir harmonija. Apsakymuose nėraateities perspektyvų, siekiama socialinio teisingumo. V.Krėvė noripasakyti, kad teisybės ieškojimas ir siekimas socialinio teisingumo užkertažmogui kelią į tobulėjimą. SKERDŽIUS Jo mirtį lemia supratimas, kad yra nereikalingas, svetimas šiamepasaulyje, liepos nukirtimas – Lapinas susiejo savo gyvenimą su medžiu irtai tapo realybe. Parodo, kad magija turi senovės lietuvių psichikos irpažiūrų ypatybių. DVAINIAI Žmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai, širdis.V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi gyventitten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė esmės ieškoamžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra, ojo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis susideda iš savoteisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo). RAGANIUSTai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta patiproblematika. Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei tūkstantmečio –V.Krėvę dominantis klausimas “Raganiuje.” Gugio dievas. Jis juo tiki,atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galimagarbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis.Jo dievas – laisvė. Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jodievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadinair laiko raganiumi. Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuviskaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęssupaprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugispaneigia, kad viskas dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus,yra laimingesnis, turi dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinėstiesos yra svetimos, ne iš žmogaus patirties, todėl pagal jas sunkugyventi. Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam –darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovėspapročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kurineleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yraneveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžiažmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą,moralė skiriasi nuo darbų. Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tiklaimės ir gėrio, bet ir didžiausio teisingumo vieta.

Lapino paveikslas V.Krëvës apsakyme “Skerdþius” Rašytojo V.Krėvės apsakyme “Skerdžius” iškyla XIX-XXa. Kaimo žmoniųbuities paveikslas. Autoriui rūpi žmonių dvasinės vertybės, todėl jisišskiria du seniausius Pagirių sodžiuje: Grainio liepą ir Skerdžių. Lapinassenas, bet “…drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs ąžuolas”. Liepas sena, betstipriausia, aukščiausia, plačiašakė, gyvybinga. Abu žemės vaikai. VincasKrėvė labiausiai žavisi paprasto žmogaus dvasinėmis vertybėmis. Lapinasžemo ūgio, drūtas, visada nešiojasi pypkę, trimitą, kepurę, duonkrepšį.Vilki sena, skilėta gunčiale, o kelnes rišasi juosta. Paprastas žmogus!Lapinas gyvena senoje, dūminėje pirkelėje. Gyveno su žmona “…tokia patneišmanele, kaip ir jis pats”. Vaikų jie neturėjo, bet augino kas met duparšiukus. Visas jo turtas: ta pati pirkelė, seni kailiniai, skylėtagunčialė. Nieko jis neturi, bet visada linksmas! Tikrieji Lapino namai –giria. Skerdžius mano, kad “…be miško suskursta žmogus, kad medį nukirstitai, kaip žmogų užmušti”. Lapinas ateina į mišką stiprybės pasisiamti.Skerdžius jaučiasi gamtos dalis. Čia išsilieja jo siela. Jis miršta išskausmo, kai Grainis nukerta liepą. Laipinas – senojo tikėjimo žmogus. Jisbyloja ir “…kad laumėa gaudo vaikus ir murgdo juos balosna, porina apiemiškinius, kurie apsuka žmogui galvą. Tiki monais, pasakojimais, senųžmonių išmintimi. Medi jam lyg žmogus. Nežino kiek yra dievų, nemokakatekizmo. Savo keistu tikėjimu jis pats panašus į miškinį. Žavi senojoSkerdžiaus, kuriam gal šimtas su viršum metų, gerumas. Jis labai gerosširdies! Vienai moteriškei iš miško parneša vantą, kitai – skujinę, trečiai– šluotą, ketvirtai – vaistažolių, o vaikams – dūdelių, švilpynių. Niekadanesugrįžta iš miško tuščiomis ir jokio atlygio neprašo. Senukui džiugu, kadmoteriškė pasveiks, smagu, kai jam dėkoja ir sūrio pažada. Vurai mėgsta išjo pasišaipyti, bet jis niekada nesupyksta. Tai paprastas kaimo žmogus,mokantis branginti ir džiaugtis gyvenimu. Vincas Krėvė išskiria Lapinogėbėjimą apgaudinėti, meluoti. Oj, kaip gerai pažysta kaimo žmones, žinokiekvieną jų silpnybę. Kaip greit sukiršina brolius Čepulius. Pasako irnusigręžia nuo jų, lyg jam visai neįdomu, ką darys broliai. Tačiau taipnėra, Skerdžius seka, kaip tarpusavyje riejasi marčios. Klauso ir juokiasisau po ūsais. Jam lieka tik prideti “…savo žodelį, vistiek kaip pagalįmalkos gestančion krosnin.” Vyrai kvatoja, net už pilvų susiėmę, tik ne išjo, Lapino, o iš Čepulių nesantaikos. Kaip mikliai, žmonių akimis šisneišmanelis apgina savo orumą. Vinco Krėvės apsakyme “Skerdžius”atsiskleidžia Lapino dvasios grožis, sielos gerumas. Skerdžius grąžus neišore, o vidumi. Jis be gamtos neįsivaizduoja savo gyvenimo, nes jam mediskaip ir žmogus. Lapinas sugeba viską savaip girdėti, jausti, suprasti. Mylimišką ne vien dėl to, kad praleidžia ten visas dienas, bet todėl, kad josieloje yra senovės pažiūros į mišką. Paprasto kaimo žmogaus širdiesgerumas, gebėjimas įsijausti į gamtą, meilė gyvenimui, pasitikėjimas savojėgomis.

Lapino paveikslas V. Krëvës “Skerdþiuje”

Apsakymas “Skerdžius” – vienas gražiausių V. Krėvės kūrinių. Jo herojusskerdžiusLapinas – išties įdomus žmogus. Apsakyme ir pasakojama apie jį. SkerdžiusLapinas -seniausias Pagirių kaimo gyventojas. Jis “it ąžuolo kelmas”stiprus, tačiau “nors žemo ūgio, bet drūtas”. Lapinas su žmona gyvenosodžiaus gale, vargingoje dūminėje pirkaitėje. Stalas, lentynos ir suolasbuvo jo menkučiai vargingo žmogaus baldai. Lapinas vilkėdavo sena skylėtagunčele, turėdavo kepurę, o kelnes juosta rišdavosi. Daiktai, su kuriaisniekada nesiskirdavo, buvo botagas, trimitas, ir duonkrepšis. Jie įrodydavoLapiną esant skerdžiumi. Pats kūrinio pavadinimas “Skerdžius” jau pasakomums išskirtinę Lapino “profesiją”. Būtent dėl jo amato žmonės jį dartruputį gerbia, nes kaimui būtų sunku išsiversti be vyriausiojo piemenukų“vado” skerdžiaus. Lapinas, kitų gyventojų nuomone, yra keistuolis,paslaptingas, bet tuo pačiu ir didelis melagis. Nors Lapinas ir nebuvoturtingas, jam netrūkdavo jumoro jausmo. Ūkininkai pavydėdavo jam tokiolinksmumo.Kaime Lapiną visi nerimtu laikydavo, kvailučiu vadindavo. Lapinasnesupykdavo, kad iš jo truputį ir pasišaipydavo.Visiems jis buvoreikalingas: vieniems trūktžolių, kitiems skujinę, tretiems vantąsurišdavo. Tačiau vaikus Lapinas “savotiška, skerdiška meile myli”, mat jamkitaip nei kitiems patikdavo, kai vaikai rėkauja, mušasi. Juokinga jambūdavo, kai neišgalėdavo vaikas jo trimito padumti. Sekdavo jis pasakasapie “laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, sauleinusileidus, audeklus velėja siuva maišus, gaudo vaikus ir balosna juosmurkdo, ypač tuos, kurie vyresnių neklau- so”. Kaimo piemenukams “kišaaukšliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę”.SavaipLapinas žiūri į gamtą, mišką. Jis jam šventas. Kaip ir visi seni žmonės,jis idealizuoja miškus. Su Grainio liepa jį sieja ypatingas gyvybės –mirties ryšys. Lapinas nuolat grožėdavosi Grainio liepa, mylėjo ją kaipvienintelį anų laikų palikimą. Net nukirtus ją, savo sapne liepą jissusapnavo kaip savo žmoną. Vadinasi, kūrinyje Grainio liepa ir skerdžiusLapinas vaizduojami paraleliškai. Gal neatsitiktinai, kai Grainis išužsispyrimo ir kvailumo nukirto liepą, mirė ir senasis skerdžius. Lapinasnebuvo tikras katalikas. Jis labiau vertino senolių tikėjimą. Jo teiginys,jog “Dievas yra visoje gamtoje”, rodo, kad jis buvo panteistas.Savo mirtįLapinas nujautė. Jis susapnavo labai keistą sapną, kuriame senieji sodžiausžmonės tarsi jau kviečia jį į savo mitinį pasaulį. Pirmieji apie greitąLapino mirtį sužinojo piemenukai. Kaimo moterys gailėjosi jo, slaugė, betpirmiausiai svarstė, kaipgi gyvuliai vidury vasaros liks be skerdžiaus.Lapinas – senųjų laikų žmogus. Jokių mokslų nebaigęs, net katekizmo nemoka,bet pasaulį matuoja sąžine. Tikriausiai nebeliko tokių žmonių… Tik jųpaveikslai žvelgia į mus iš V. Krėvės apsakymų…

V Kreves Valdovo ir ţmogaus tragedija

Bent kiek susipaþinus su Lietuvos istorija, darosi aiðku, kad tautoslaisvës sargyboje stovëjo labai stiprûs, valingi valdovai. Mes didþiuojamëssavuoju karaliumi, Kæstuèio dràsa.Graþø puslapá istorijoje áraðë irVytautas Didysis. Minëti Lietuvos valdovai þinomi herojiðkais þygiais, betar jie, kunigaikðèiai, buvo laimingi þmonës, mes galime tik bandytiásivaizduoti.Gaila, bet daþnai ðalies valdovas yra nelaimingas þmogus,bandantis savyje suderinti proto balsà su ðirdies troðkimais.Tai mums irparodo Vinco Krëvës draminis kûrinys “Skirgaila”. Lietuvos kunigaikščiui Skirgailai teko valdyti Lietuvą tik dvejus metus(1390-1392).Iš istorijos žinome, kad tuo metu jau buvo priimtakrikščionybė.Bet lietuviams ji dar nebuvo tapusi dvasine savastimi.Dartebebuvo gyva pagoniškoji dvasia, todėl suprantami kunigaikščio Skirgailosjausmai senajam tikėjimui: jį guodžia bet ramina senosios dainos, stiprybėsteikia senojo tikėjimo dievai, o Stardas bei Skurdulis yra artimiausi joširdžiai žmonės. Bet valdovas supranta, kad krikščionybė yra istorinėbūtinybė. Todėl prieš savo valią jis priverstas bendrauti su lenkais beikryžiuočiais, kurie kardu ir ugnimi nešė į Lietuvą naująjį tikėjimą.Skirgaila privalo atremti Stardo maldavimus išvyti priešus iš savosiospilies. Valdovas, kreipdamasis į senąjį vaidilą, atsako: “aš maloniaiklausiau tavo gražių dainų ir dar klausysiu, bet valdymo reikaluose tu mannepatarėjas. Skirgailos vidinį dramatizmą didina ir tai, kad jis suvokia,jog ir lenkai, ir kryžiuočiai, lankydamiesi kunigaikščio pilyje, siekianaudos-nori supjudyti lietuvius su kaimynais ir prisijungti Volynės beiPodolės žemes. O Skirgailos tikslas-apginti Lietuvos valstybingumą irteritorijos neliečiamumą. Todėl kunigaikštis, motyvuodamas savo sprendimusbei poelgius, pirmiausia vadovaujasi valstybės interesais, o ne asmeniniaistroškimais. Kad išsaugotų Lietuvos valstybingumą, jis, valdovas, privalotapti negailestingu žmogumi. Todėl per prievartą sulaiko pilyje Oną Duonutęir ją veda. Situacija darosi kėblesnė, nes Skirgaila pamilsta tą, kuriaitiek blogo padarė ir kuri prisipažįsta mylinti kitą. Užgauta vyriškaambicija neleidžia blaiviai mąstyti, todėl Duonutei prižada savo konkurento(Kelerio) galvą. Baisųjį pažadą kunigaikštis ištesi, bet tuo jis visamlaikui užsitrenkia duris pas savo mylimąją žmoną ir užsitraukia aplinkiniųpanieką. Pasirodo, kad kryžiuotis Keleris sugeba būti tauresnis beikilnesnis už Skirgailą. Juk Keleris paaukoja gyvybę, gindamas savomylimosios garbę, o Skirgaila savo mylimąją paverčia keršto auka. Trečiojidramos dalis pavadinta “Palūžusios sielos”, nes paaiškėja, kad viskas, dėlko kovojo ir klydo Skirgaila, yra beprasmiška. Štai Stardas, tai karštaigynęs senąjį tikėjimą, miršta pakrikštytas. O Skurdulis mano, kad“tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos jie dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas,bet atėjo laikas tapti jaunuoliu ir todėl ji keičia dievus.” TodėlSkirgailai kyla daugybė skaudžių klausimų. Tai kam buvo liejama tiek daugkraujo? Ar vertėjo taip ilgai kovoti prieš krikščionybę? Ar žmogus visiškaibejėgis prieš istorijos tėkmę? Į šiuos klausimus Skirgaila ieškojoatsakymo, bet negalėjo rasti. Nevilties kupinas Skirgailos kreipimasis įStardo palaikus: “Ech Starde, Starde! Tik dėlei tavęs aš tikėjau žmonėmisir kai kuriuos dar gerbiau…” Sąžinės balsą ir neviltį vis dažniau skandino midaus taurėje. Valdovasvis dažniau lieka vienas su savo mintimis ir neišsipildžiusiomissvajonėmis. Jis tarsi grimzta į neviltį ir suvokia egzistavimobeprasmiškumą. “Nuvargo kūnas ir siela”,-kūrinio pabaigoje prisipažįstaSkirgaila, nes viskas, ko jis siekė, dėl to kentėjo pats ir kankino kitus,tapo neįgyvendintais troškimais: kunigaikštis suvokia, pereina į Vytautopusę, jį atstumia ir niekina mylima moteris. Be to, jis nebeturi žmonių,kurie jį suprastų, gintų ir palaikytų… Istorinės dramos pabaigoje“Skirgaila nusigręžia ir išeina.” Tai pralaimėjusio žmogaus vaizdas.Tolimesnis valdovo gyvenimas atrodo baisesnis net už žūtį. Vincas Krėvė,taurus humanistas, šia istorine drama priminė, kokia skaudi gali būtivaldovo žmogiškoji tragedija.

V. KRËVËS APSAKYMO “KÛÈIØ VAKARAS” ANALIZË

Vincas Krëvë – lietuviø raðytojas, kûræs ávairiomis temomis. Paraðæsnemaþai kûriniø istorine, Rytø kraðtø tematika raðytojas gilinosi ir ákaimo, buities problemas. Jis paraðë apsakymø rinkiná “Ðiaudinëj pastogëj”.Jame V. Krëvë nagrinëjo kaimo þmoniø gyvenimà, buitá. Raðytojas pergyvenodu pasaulinius karus, todël rinkinyje yra kûriniø ir karo tema. Toksapsakymas yra “Kûèiø vakaras”. Apsakymo pavadinimas nieko nesako apiekûrinio tematikà, taèiau parodo veiksmo laikà. Veiksmas vyksta Kûèiø vakaràRambiø pirkioje. Apsakymas pradedamas gamtos vaizdu. Jis tamsus,prislëgtas, niûrus: “Mënesiena, kieme ðalta, þverbla ir tylu. Tik tvora kaikada sutreðka nuo ðalèio, tai šuo kieme suamsi kartà kità ir vël nutyla,tai sniegas sugurgþda einanèiam po kojø.” Norëdamas paryðkinti niûriànuotaikà raðytojas vëliau ðá gamtovaizdá áterpia kûrinyje. Tarsigamtovaizdþio atkartojimas apraðoma Rambio: “Rambio pirkioj buvo niauru irtamsu. Pas krosná þibinte rûko skala ir leido mirganèià, nuksnëtà ðviesà”.Autorius po kelis kartus naudoja þodþius “ðalta”, “þverbla”, “tylu”,“niauru”, “gûdu”, “tamsu”, “nelinksma”. Ðie bûdvardþiai sukuria niûrø irbaisø vaizdà. Lauke mënesiena – Rambio pirkioje rûksta skala. Tarsi ðunslojimas ar sniego girgþdëjimas lauke, troboje girdisi Rambienëspoteriavimas ir Alenos malda. Ðiomis paralelëmis autorius sugretina gamtosir þmoniø nuotaikas. Baisø áspûdá palieka Alenos akys: “akys, ásmeigtosvienon vieton, lyg ji stengësi toli, kaþkur uþ ðaltos lygumø bekraðtës,pamatyti kaþin kà, buvo uþsiaðarojusios. Ji nieko nei matë, nei girdëjo,kas darësi aplinkui”. Skaitytojas jauèia, kad kaþkas atsitiko. Pagaliaurašytojas atskleidþia viso ðio kraupaus vaizdo prieþastá. Alena guodþiasûnø: “uþmik, uþmik, vargdienëli mano maþas, uþmik, naðlaitëli,prisiverksi, bus dar laiko tëvelio netekusiam”. Aiðku, kad ðeima netekotëvo. Autorius nieko nepasako tiesiogiai. Uþuominomis ir niûriais vaizdaisjis duoda suprasti skaitytojui , kad ðeimà iðtiko skaudi nelaimë: “gedulair skausmas skraidë aplinkui, ðaipësi ið tamsiø kampø, ðeðëliais mirgëjoant sienø”. Þiauria personifikacija raðytojas parodo nelaimæ, uþgulusiàveikëjø peèius. Tarsi šviesulys šioje “ašarø pakalnëje” suþiba Kûèiøstalas. Senis Rambys pagal lietuviø paproèius ant šiaudø patiesia baltàstaltiesæ, Rambienë paruoðia dvylika patiekalø. Senis Rambys visø patiekaløádeda á stalo gale stovintá dubená. Jis skirtas gyvuliams. Taèiau ir šiàrimtá, ir ðioká toká dþiaugsmà persmelkia skausmas: “ir ðirdá jam taipskaudëjo, jog net susiraukë senis, lyg ieðmu já kas nuvërë. Atsiminë jisai,kad gyvuliø jau nebëra, kad tvartai stovi tuðti, ir nëra në kas kûèiašerti”. Autorius panaudoja išraiškingà palyginimà Rambio skausmuiiðreikðti. Èia išaiškëja gyvuliø nebuvimo ir apskritai viso skausmoprieþastis – “karas suëdë”. Ðá groteskiðkai iðraiðkingà pasaulá autoriuspakartoja porà kartø. Senis patiria tikrai didelá skausmà prisiminæspraeitá. Tai parodo alegoriðki veiksmaþodþiai: “apëmë skausmas”, “vosneapalpo”, “Ðirdá sugëlë”, “vos nepravirko”, “ðirdá suspaudë”. Rambiobûsenà Krëvë parodo hiperbolizuotu palyginimu: “krûtinëje lyg katësdraskësi”. Taèiau senis tramdosi, jis neverkia. Jis neleidþia verkti irmoterims, bet graudûs prisiminimai bëga visø jø mintyse. Taèiau jausmainegali ilgai slëptis þmogaus viduje: “Alena metë ðaukðtà ir, uþdengusidelnais akis, nubëgo á lovà…”, “neiðkentë dabar ir Rambienë, paleido balsàant visos pirkios, numirëliðkai marèiai pritardama, raudodama”. Jau vienþodis “numirëliðkai” áveda skaitytojà á tragiðkà veikëjø bûsenà. Apsiverkiair iki ðiol palyginti linksmas Vikèiukas, o “lopšy jam pritarë maþasbroliukas”. Neišlaiko ir taip tramdoma senio širdis: “jauèia senis, kadgerklëje lyg kaþkoks kamuolys kopia vis aukðèiau, aukšèiau, tojoja,smaugia<..>Prikniubo ir uþstriûbavo taip, jog net sena krûtinë sudiegë”.Tai apsakymo kulminacija. Kûrinio pabaigoje autorius palygina Rambá su maþuanûkëliu, o paskutine pesimistiðka senio fraze autorius nepalieka jokiosgalimybës geresniam gyvenimui. Šis V. Krëvës apsakymas yra vienasliûdniausiø rinkinyje. Jis trumpas ir persunktas skaudaus liûdesio, bejokios optimistiðkesnës nuotaikos. Apsakymu autorius parodo, kaip karassugriauna þmoniø gyvenimus.

V. KRËVËS APSAKYMO “SILKËS” ANALIZË

Lietuviø literatûroje gausu ávairaus þanro kûriniø, iðaukðtinanèiøgeràsias þmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai irdaugelis kitø. Darbðtûs, nuoðirdûs þmonës taip pat neuþmirðtami VincoKrëvës kûryboje. Vienas ið tokiø yra Kuðlius. Apie já raðytojas raðoviename ið rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” apsakymø “Silkës” Apsakymørinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” pavadinimas jau iðkart lyg perkelia á kaimà,imu ásivaizduoti jaukià pirkià, ðiaudais dengtu stogu, ðiltà krosná. Taèiauapsakymo “Silkës” pavadinimas neleidþia mums taip greit nuspræsti apie ðákûriná. Nenujauèiame nei apsakymo temos, nei nuotaikos, vyrausianèios jame.Taèiau ši savotiška neþinomybë kartu labai sudomina, paskatina skaitymui.Kaip viso rinkinio, taip ir šio apsakymo veiksmas vyksta kaime. Taikonkreti sodyba – Gerdviliaus troba. Veiksmo vieta nusakyta labai tiksliai– “…dabar jisai stovëjo po Gerdviliaus langu…”. Nors veiksmo laikas gananetrumpas, veiksmo vieta nekinta – viskas rutuliojasi Gerdviliø ðeimoje. Ðinedidelë erdvë, þinoma, nulemia apsakymo apimtá. Ji nedidelë, taèiau V.

Krëvë sugebëjo joje atskleisti tai, kas jam buvo svarbu – mieganti þmonijossàþinë ir jos pabudimas. Veiksmo laikà raðytojas atskleidþia jau pirmajameapsakymo sakinyje, sakydamas, jog “buvo pusiaugavënis”. Tai iðryðkina paèioV. Krëvës ir jo apraðomø veikëjø religingumà, paproèiø laikymàsi. Kartupamatome ir metø laikà – “Á pavasará virto”. Èia išryškëja raðytojo meilëgamtai. Ji perteikiama graþia, iðraiškinga kalba. Jausminga kalba kûriná“lydi”, kaip minëjau, jau nuo pat jo ekspozicijos. Nuostabûs gamtos vaizdaipagyvinami ir pagraþinami epitetais – “dienos buvo ðiltos, saulëtos”. Taisukelia iðkilmingumo, begalinio dþiaugsmo áspûdá. Raðytojas taip patpanaudoja personifikacijà, sakydamas, jog “upeliai ðniokðdami pasakojopavasario pasakà”. Ðis gamtos gyvumas vaizduotëje suþadina maloniusatgimstanèios gamtos vaizdus. Toliau kûrinyje dominuoja taiklûs epitetaipadedantys raðytojo pavaizduotus daiktus kuo tikroviðkiau iðvysti savopasàmonëje: “þilas dievulis”, “drebanèios rankos”, “pienuota suknelë” irkiti. Be epitetø daug vaizdingumo kûriniui suteikia palyginimai. Norsdauguma jø skirti vieninteliam, taèiau svarbiausiam apsakymo akcentui –silkëms: “riebios kaip viðtos”, “silkës kaip plokðtës”, “menkos lygmekðrukai”. Taèiau bûtent silkës davë pradþià tolimesniam veiksmorutuliojimuisi ir pagrindinei kûrinio minèiai. Apsakyme “Silkës” VincasKrëvë norëjo mums parodyti, jog kiekvienà nedorà ir neapgalvotà poelgá lydisàþinës grauþatis. Tai svarbiausia ðio kûrinio tema. Raðytojas noriparodyti, jog þmonijos sàþinë dar kruta. Geriausia tam priemonë – sapnas.Apsakyme “Silkës” veikëjø nëra daug. Pagrindinë V. Krëvës pavaizduotaveikëja yra Gerdviliø samdinë Marcelë. Þmogaus sàþinës pabudimà raðytojasperkelia á jos pasaulá, pagrindinei kûrinio minèiai atskleisti pasirenkamabûtent Marcelë. Kalbant apie veikëjus, pamatome begalinæ raðytojo meilæsenyviems þmonëms. Jis supranta senosios kartos pranaðumà, dþiaugiasi jødvasios lobynais ir sielos taurumu. “Silkëse” autorius atskleidþia senoþydo Kuðliaus paveikslà, kuris norom nenorom kelia uþuojautà. Autoriusapsakyme nedalyvauja. Nors V. Krëvë veiksmà pavaizduoja kaip paðalinis, galnet neegzistuojantis þmogus, tai kà galima iðreikðti þodþiais jis puikiaipavaizdavo. Autorius, rodos, seka kiekvieno veikëjo kiekvienà þingsná,nuosekliai já apraðydamas mums. Šá kûriná, manau, Vincas Krëvë paraðë neðiaip pasiskaitymui – tai pamokantis ávykis, jame daug iðminties. Bûtenttai mane suþavëjo. Juk taip graþu bûtø ko nors iðmokti ir kartu pajustimalonumà. Manau, jog niekas taip nepaveiks mûsø pasàmonës, kaip pamokymas,ásipynæs á groþinës literatûros kûriná. Ilgam prisiminsiu Vincà Krëvæ ir jopamokanèià kûrybà…

Asmenybës laisvës ir kûrybos problema V.M.P. psichologiniame romane“Altoriø ðeðëly”

V.M.P. romanas “Altoriø ðeðëly” yra psichologinio pobûdþio. Èia autoriusnagrinëja þmogaus asmeninës laisvës , kûrybos problemas. Jo pagrindinisveikëjas Liudas Vasaris ieðko kelio á þmogaus laisvæ. Galima iðskirti trisetapus, kuriuos Vasaris praëjo, ieðkodamas kelio á asmeninæ laisvæ. Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį – “Bandymų dienos”. Jojesužinome dėl kokių priežąsčių Liudas įstojo į seminariją: dėl tėvų noro,dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai.Pirmųjų dienų seminarijoje metu jis stengiasi vykdyti užsibrėžtą tikslą:uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. TačiauLiudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios “Dievokibirkšties”. Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę, tačiau teikia medžiagoskūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokiasproblemas nagrinėti. Šis asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejoniųdėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos sugniuždymo.Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kadjo gali nesuprasti tėvai, galvoja, kad ateityje jis dar pritaps prietvarkos. Tačiau abejones pagilina ir išoriniai veiksniai. Vasaris jaučia,kad jis turi talentą ir gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs įslapto būrelio veiklą. Nepaisnt to, kūrybą varžo kunigiškos dogmos, ir jissau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajonessavo ir jausmus”. Norą tapti laisvu žmogumi padidina ir meilė. Vasaris,kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet irgamtai. Vasaris stengiasi sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę,atsiriboti nuo šio pasaulio ir jodžiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam.Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: “Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas. ” Tai būtų pirmiejižingsniai į asmeninę laisvę, kuriuos nugali baimė ir neryžtingumas, nesVasaris priima šventinimus, galvodamas, kad visi jo svyravimai tuio irbaigsis. Antràjá etapà á asmeninæ laisvæ atitinka antoji romano dalis “gyvenimaseina”. Tapæs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinëti savo pareigas,taèiau tai jam greit nusibosta. Jis supranta jø beprasmiðkumà. Vasarisjauèiasi nepatenkintas, matydamas kitø kunigø gyvenimà, apie kuriuos jistaip atsiliepia : “kunigas buvo ir ûkininkas, ir kooperatininkas, irfinansininkas, ir politikas, ir velniai þino kas.” Liudui Vasariui ilgamástringa á ðirdá prelato Girdvydo þodþiai: ” Grieðyk, bet neapostazuok”.Kiudas supranta, kad kunigø luomas siekia ásigalëti Lietuvoj, o tai jamnepatiko. Kaip didelës ðviesos ðaltiná Vasaris savo kelyje atsimenaBaronienæ, kuri laisva, niekieno nevarþoma já taip suþavëjo, kad jis irgipanoro tokiu tapti. Didelæ átakà Vasario asmenybei turëjo ir baronienësknygos, kuriomis jis kartais þavëjosi, kartais bjaurëjosi. Ið to mes matomeLiudo charakterio nepastovumà. Iðsilaisvinti ið kunigystës varþtø Vasarápastûmëjo ir kunigo Laibio þodþiai. Pastarasis pastûmëjo já kaip poetà,liepë jam nesivarþyti ir viskà mesti. Veikdamas ðiø veiksniø Liudas bandokovoti dël savo laisvës. Tai pasireiðkia jo kûryboje, kur jis ðlovinameilæ, laisvæ, bet apie tai raðo simboliais. Kaip maiðtà prieð dvasiosvarþymàsi mes galime suprasti ir pasivaikðèiojimà vëjuotà naktá. Bet yra irtokiø veiksniø, kurie traukia já á kunigavimà, susivarþymà. Vikaras Ramutibando Vasará pasukti á doros kelià, já persekiodamas, skatindamas skaitytireliginio turinio knygas. Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis “Išsivadavimas”.Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto nugriovimas lyg irsimbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo matokaip griūna bažnyčios bokštas – jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo,jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo.Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio irmąstymo žmogumi, bet dar nemeta kunigavimo ir aiškinasi taip: ” fatalidilema: jei eisiu į kairę, pats pražūsiu, jei eisiu į dešinę, pražudysiusavo talentą.” Taigi Vasaris bijo, kad atsisalęs kunigavimo, jis neturėsapie ką rašyti, nes baigsis jo vidiniai konfliktai, o jokios kitos temos jonedomina. Mano manymu, didžiausią įtaką Vasario išsivadavimui turėjo meilėAuksei ir noras tapti visiškai laisvu žmogumi. Daugiausia kliūčių ,dvasinių svyravimų ir vidinių konfliktų Liudas Vasaris patyrė ir išgyvenopaskutinėje dalyje “Išsivadavime”, todėl galima teigti, kad paskutinė dalis– dramatiškiausia dalis.

Vinco Mykolaièio – Putino ciklas “VERGAS”

Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio – Putinohumanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaipteigia A.J.Greimas, “laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai”. TaigiV. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poetociklas “Vergas” taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvėsproblematiką – žmogaus problematiką. Žmogaus dramatiškumas cikle gali būtiremiamas biografinio motyvo, kurį apibrėžtume, kaip žmogaus, laisvo nuo betkokių įžadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik žmogumi galėtųpsichologiškai pagrįsti vidinio maišto, kaip kelio į laisvę motyvą.Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio – Putino asmenybę, sugriovęsjos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su “galingu ir didžiu” pasauliovaldovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijosmūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: žmogus yra tik“viešpaties” vergas, o žemė – tik menka visatos dulkė. Vergo įvaizdžiucikle išreikštas dramatiškas suvaržyto lyrinio herojaus jutimas. “Vergo”pradžioje patenkame į architektūrinę erdvę. Uždari rūmai turi ir atviroserdvės požymių: “šviesūs rūmai”, “Pažiūrėsi – temsta akys nuo žydrumo, /Palytėsi – skamba tūkstančiais aidų”, esama rysio su atvira erdve: ” visuratverti vartų vartai”. Tie “viešpačio namai” tai ne tiek išoriniai varžtai,kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas,širdy tūnąs dvylipumas, paradoksalus likimo prieštaringumas: “Visur atvertivartų vartai, bet išeit į plačią laisvę negaliu”. Galime manyti, kadišorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jomeniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį išvidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančiosžmogaus prigimties. Savyje pačiame iš pradžių gyvenęs kaip rūmuos – žmogus pasijunta visiškaisvetimas ankštame ir tamsiame kalėjime: “Gyvenu aš viešpačio namuose,nepažįstamas, užklydęs pakeleivis”. įviesūs rūmai kaip išorinioekstensyvumo metafora supriešinami su asketišku “negaliu”: “…išeit įplačią laisvę negaliu”, “negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždžių”. Taiminties, žmogaus būties ženklintojos, negalimybė: “Nepramuši lakiai minčiaikieto skliauto – / Būsi vergas ir vergausi amžinai”. Vergas yra savouždaros būties vergas ir sargas, pats “prie savo laimės angos pastatytas”.įia eilute pasakoma, kad žmogaus dvasia – kalinė, kurią reikia išlaisvinti,bet ir kalėjimas, ir laisvė – tarsi tik žmogaus valioje. Pirmiausia kelio įlaisvę motyvas reiškiamas ilgesiu artimos nakties: “Tiktai vakaro sulaukęs,kaip šešėlis / Aš einu prie savo bokšto siauro lango / Ir, kai uolos saulėsspindulius užtraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu”. L.Forestjėstraipsnyje “Simbolinis vaizdas” teigia, kad rūmuose visada rasime bokštą,subjektyviosios erdvės simbolį, kuris nelaisvėje sukelia nerimą (“manomintys kaip žaruojančios žarijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė”),pasyvumą, neviltį (“ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą: / ¹ia pasauliobaigias ribos, baigias erdvės”). Taigi per I dalies siužetą, įvykiusrealizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis.Paskutinė strofa – tai išorinio veiksmo grįžimo į vidinį būtiesintensyvumą. Antroji “Vergo” dalis turi faustiško sandėrio žymių – už nepasotinamąalkio lūkesį žmogus užmoka lemtingais draudimais, būdingais baladei:“…nebregėsi šitos žemės…”, “…nepaliesi savo pirštais jokio žiedo…”.Paslaptingoji moteriškė nori tarsi išplėšti lyrinį herojų iš “ėdėjų”pasaulio, grąžinti jį į žemę. Meilė – bandymas sutaikyti dvi žmogaus puses.Meilė – paklusimas žemiškam pradui. Faustišku sandėriu su paslaptingąjamoteriške jis laimi žmoniškumą ir pažinimą, bet tampa baladiškai nelaisvas:” Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą lukštąįsitraukęs / Ir geismais į savo širdį įsiėmęs, / Pats maitinasi josgyvasties penu”. įi strofa parodo, kad vienpusiškumas žaloja žmogų kaipvisumą. Vien žemiška būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, “naujosbūties ir gyvasties kūrėjas”, trokšta kitos buities, “kur erdvu, platu, irlaisva, ir džiaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia”.Sielvartą dėl savo vergiškos menkystės jis malšina laisvės iliuzijomis apieaukštesnį “dvasios pasaulį”, prilygstantį visatos didingumui: “Ir prabilodidis balsas į mane: / – Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! / Tu tasai,kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puošė žvaigždės”. Tokielyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, išgyvenimai pažadinadramatiškas refleksijas. Kulminacinis širdgėlos prasiveržimas išreiškiamasšia strofa: “Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad, tariau, pabirs pokojų šaltos plytos / Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės, / Ir ugnimišsprogs įkaitę smilkiniai”. Todėl širdį toliau graužia nerimas ir abejonė,kad dvasios laisvė gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimės.Lyrinis herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: “Ne, tariau, tegu jaubūčiau nepažinęs / Tų pašviečių ir tų žvaigždžių septynspalvių”. Nutremtiesį kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklodalyje vidiniai prieštaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotojelyrinis herojus atsiskleidžia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanotapoetinėmis galiomis (pirmasis iš vergų, kuris nešioja saldų vyną svečiams,įpildamas į “kiekvieną tuščią taurę” “ir savo širdgėlos po lašą”). Lyrinisherojus pasineria žemės vilionėse ir chaotiškuose geismuose, tikisi, kadregėto sapno viešnia sugrąžins jo “prarastą tėvynę”. Tačiau visos žmogiškosiliuzijos dingsta, taurė, pripildyta gal paskutinio jaunystės užsimiršimomidaus, dūžta, ir lyrinis herojus patiria tikrąją laisvę. Taigi poetas perkirto priklausomybės ryšį tarp dievybės ir žmogiškosiosegzistencijos, kuri dabar nuo nieko nepriklauso, yra didžioji vertybė.Sukilusio vergo šūkis: “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” – taižmogiškumo, ištrūkusio iš religinių dogmų nelaisvės, iš slopinančių žemėsvaržtų, triumfas. Pasaulio ir namų priešprieša turi savitą prasmę: išeitiiš namų, uždaros erdvės, reiškia patirti kosmoso begalybę. Sąlygiškaisusikurti rūmai yra priešingi išsiilgtai erdvei, jie yra artimi žemei, oerdvė – giliajam dangui. Vergo maištas dvigubas: ir prieš nuo jonepriklausančią tvarką, ir prieš savo buities uždarumą – lyrinis herojuseina į “naujos buities nežinomą kelionę”. Į šią metaforiškai apibrėžiamąnežinomybės gelmę gali leistis tik žinojimo, minties viršūnę nors akimirkaipasiekianti būtis. Tik “dvasios laisvūnas” gali pasijusti vergu ir sargu.Veiksmo atomazgą, išgyvenimų atoslūgį, poetas išreiškia įspūdingaisgestais, kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: “Užeis ant kalno, – / Rankasį viršų kelia, lyg norėtų / Palaimint visą aukštą dangų. / Nužengspakalnėn, – / Bučiuoja apkabinęs pilką žemę – / Ir laime dega jo veidai”.Tokie platūs “Vergo” judesiai (“rankas į viršų kelia” ir “bučiuojaapkabinęs pilką žemę”) labai primena reljefingas muzikines fugūrasdidingame ir šviesiame finale. Taigi aforistinė formulė “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!”išreiškia sąmoningą individo apsisprendimo aktą. Žmogaus laisvėjimo kelyjepoetas vienodai atmeta vergišką savimonės letargą, “merdinčią širdį” irkarališką savivalę, jėgą; jam nepriimtinas ir pataikūnas, ir antžmogis.Laisvės siekis, neatskiriamas nuo vertybių, ir lemia tai, jog ir tarpnelaisvės sienų žmogus geba išsaugoti dvasios laisvę arba priešingai – būtinelaisvas išorinėje laisvėje (“bet kokią mintį slepia jis krūtinėj, nežinoniekas…”). Laisvė – tai vidinis įsipareigojimas prieštarauti blogiui irteigti gėrį, gėrį ne tik sau, bet ir kitiems. Be šio turinio ji virsta savopriešybe, tampa anarchija arba prievarta ir ironija. Būti laisvam Putinuireiškė būti atsakingam žmoniškumui: “Ir eina vergas, eina kloniais – / Betjau ne vergas, tik nykus klajūnas. / Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, –/ Visus šypsniu pasveikina taikingu, / O džiaugsmas spindi jojo akyse”.Tapus tikruoju Dvasios vergeta, visai ištrynus asmeninę istoriją –palydimas arba užuojautos, arba paniekos šypsnio, vienodai su meilelaiminant ir aukštą dangų, ir pilką varganą žemę, – keliauti… Kur? “Betkokią slepia mintį jis krūtinėj / Nežino niekas…”. Ir kaip čianeprisiminus Mokytojo Ekharto pamokslo apie dvasingus vargdienius. “Kai ašišėjau iš Dievo, tvariniai sakė: “Jis yra Dievas”. Tačiau tai nesuteikiaman palaimos, tai tik rodo, kad aš esu tvarinys. Kai aš pareisiu atgal, ašbūsiu laisvas Dievo valioje, todėl laisvas ir nuo Dievo valios, nuo visų jodarbų, netgi nuo paties Dievo, aš pakilsiu viršum visų tvarinių, aš būsiunei Dievas, nei tvarinys, tik tas, kas kažkada buvau, kas dabar esu iramžinai būsiu. Parėjęs atgal aš atrasiu, kad Dievas ir Aš esame Viena…Tačiau čia Dievas negali rasti “vietos” žmoguje, nes skurdo pagalba žmoguspasiekia būtį, kuri visada buvo jo ir liko jo amžinai. ¹ia Dievas yraidentiškas dvasiai, o tai ir esti didžiausias įmanomas buvimas dvasiosvargdieniu”.

Dvasinio iðsivadavimo kelias romane “Altoriø ðeðëly”

V.Mykolaitis – Putinas – mūsų literatūros klasikas, didelis žmogausvidiniopasaulio žinovas. Jo romanas “Altorių šešėly” – tai sudėtingožmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje galima išskirtikelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konfliktoraida, klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau šalia šių temųPutinas savo romane “Altorių šešėly” sprendė ir poeto, poezijos beikūrybinės laisvės problemą. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris. Vasaris – drovus,užsidaręs šešiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug nežino gyvenime, o ir,stodamas į seminariją, jis nejaučia jokio noro būti kunigu. Jis tik svajojabūti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos labui. ir nežino Vasarissvarbiausio: kiekvienas žingsnis mūsų gyvenime yra lemtingas. pagyvenęskeletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu, reiškiaturėti pašaukimą, o Vasaris jo neturėjo. Jaunasis seminarijos studentasstengiasi kuo geriau suprasti jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jisgyvena. Vasariui kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai, kas jįneramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jaunuolis, pats tonenujausdamas, parašė bendriausios prasmės elegiją, išsakė savo liūdesį irskausmą. Po kelių dienų Liudas pamato išspausdintas savo eiles. To, aišku,niekas neturi žinoti – juk seminarijos vadovybės akyse jis yranepriekaištingos reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarpjaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau gyvena kaipgyvenęs, tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus. Liudas nori savyjesuderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištingaasmenybė negali susitaikyti su šaltumu ir oficialiamu, kuris dvelkia iškiekvieno seminarijos kampelio. Poetiška jaunuolio siela veržte veržiasi įgėrį, į grožį, į kitą žmogų. Liudui taip reikia kažko artimo ir nuostabiaibrangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės veržlumu ir žmogiškos laisvėsilgėjimusi. kaip duona, kaip oras, kaip vanduo Liudui reikalingas žmogaus,kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyriškai išsiverkti.Bet Liudas tokio žmogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo.jis pats sau buvo ir teisėjas, ir gynėjas. Liudas norėjo būti ir kunigu, irpoetu. Tačiau laikas nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesniųdienų – atosogų dienos. jis susitikinėdavo, bendraudavo su žmonėmis,neturinčiais nieko bendro su religija, nei su kunigų luomu. Susitikdavo sužmonėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę. Štai studentas Brazysaiškina, kad kunigas turi galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O irgundytoja Liucija, provokuojanti jo vyriškumą, vadina Liudą Pavasarėliu.Liucija buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis išgyveno susitikimą,dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą, skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingąišsiskyrimą. Liudas suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji patibuvo jo vienintelė moteris. Jis sako: “Man atrodo, kad Liucija yra bataliaiįsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso mudviejų tolimesnislikimas”. Tuo tarpukova tarp žmogaus, kunigo ir poeto vis aštrėja. Poetas visdažniau ima viršų; poetas pradeda pasitikėti savimi. Šį pasitikėjimąskatina jauna ir išsilavinusi baronienė Rainakienė, su kuria Vasarissusipažino, tapęs kunigu ir apsigyvenęs kalnynuose. Ši keista irnesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį sukūrė Dievas,o kunigu padarė tik bažnyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario pokalbiailengvi ir galantiški. Liudas ir pats supranta, kad būdamas poetu, jis būnasavimi, niekam nemeluojančiu ir ne prieš nieką neveidmainaujančiu.Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti savo žemiškąjąprigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl Vasaris ir ištaria: “Kaipkunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Gal tai Vasariopasiteisinimasprieš save, o gal tai ir iššūkis prieš kitus. Aišku viena:Vasaris, ištaręs šiuos žodžius, jau yra nebe tas naivus klierikas,nepažįstantis nei gyvenimo, nei žmonių. Didelės įtakos Vasario kūrybiniamssiekiams turėjo gyvenimas užsienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje,į Lietuvą jis sugrįžta tarsi ne tas žmogus. Savo pasikeitimą Liudas aiškinatuo, kad jo karta gyveno dviejose epochose. Moteris tik skatina bei palaiko iš jo esybės gelmių kylantį norą irsiekimą. Šia moterimi buvo Auksė, tačiau ji neįsivaizdavo kitokių santykiųsu Liudu Vasariu kaip šeimos sukūrimas. Liudas supranta, kad tik kūrybajam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą.Liudas žino, kad atsisakęs kunigystės, jis bus smerkiamas, niekinamas, ogal ir persekiojamas. bet jis gyvens nesislapstydamas ir nieko nebijodamas.tačiau kunigystės atsisakymas neišlaisvins jo nuo vidaus kovos, kentėjimų.Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri žmogiškoji prigimtis, grauduspoetinis sielos šauksmas. Liudas Vasaris parašo pareiškimą vyskupystėskurijai… Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis irkančia. Bet kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausiažmogui yra laisvė, todėl išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo,reiškiamas protestas prieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.

Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje

Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusiškas arbanuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia,atnešanti naujų išgyvenimų, naujų jausmų, sąmonę audrina įvairios emocijos,todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingosebūsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones. Taiatsispindi ne tik mūsų gyvenimuose – poetų kūryboje ypač aiškiai galimepastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškiniusskirtingumą. Pavyzdžiui, nakties vaizdiniai A.Baranausko “Anykščiųšilelyje” lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo pojūtį, o Maironioeilėraštyje “Užmigo žemė” tie patys tylios nakties vaizdai žmogui tėraieškojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams dar kitaip, o ir tie patyskūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. Šiame rašinyjebandysiu apžvelgti nakties vaizdinių prasmes vieno iš XXa. klasikų, VincoMykolaičio-Putino, lyrikoje. Pradėsiu nuo tradicinio požiūrio į naktį, kuriuo teigiama, kad naktis –tai tamsa, paslaptis, neigiama paros pusė. Tamsa siejama su nežinomybe,taipogi ir nenoru žinoti. Apie tai užsimenama eilėraštyje “Užuojautažmogui”: Naktimi čia vadinama žmogaus sąmonės tamsa, jo užsispyrimas, priešinimasis naujovėms, žinioms, tiesai. Tamsa apima ne tik protą, bet iržmogaus jausmus: naktį aplanko daug neigiamų pojūčių – tai baimė, skausmas,sielvartas, kančia. Dienos skausmai ima atrodyti didesni, magiškesninakties šešėlyje. Naktis neigia, naktis netiki šviesa, džiaugsmu, meile.Skausmas, sielvartas naktį aplanko sapnais, kuriuose gali nykti viskas, nettai, ko net lakiausia vaizduotė nesugebėtų sugalvoti, todėl kartais dienųnelaimės, perkeltos į sapnus, dar labiau kankina, graužia. V.Mykolaičio-Putino poezijoje yra ir maironiškos struktūros eilėraščių apie naktį, kaijos ramybė ir tyla priešinama dvasios maištui, šėlsmui. Tai tarsi meniškaisustiprina eilėraščio žmogaus išgyvenimus. Dar vienas tradiciškas naktiesvertinimas yra jos lyginimas su mirtimi, tiksliau, mirties vadinimas

nakties vardu. Tai todėl, kad mirtis žmonėms siejasi su nežinomybe,paslaptimi ir tamsa. Eilėraštyje “Tavęs nerandu” mirtis metaforiškaivadinama begaline mirtimi. Ar kaip tylūs vidurnakčio meto aidai Pastebėjau, jog dažnai Putino eilėse akcentuojamas žodis `vidurnaktis`.Dažnai jis padeda sudaryti gan slogią, mistišką nuotaiką. Vidurnakčiominėjimas atveria duris tarp ano ir šio pasaulio, mitologizuoja jį. Dvasiossupa žmogų, bendrauja su juo, leidžia pasijusti ne tokiu vienišu būtiesplatybėse. Eilėraštyje “Pasikalbėjimas” susitinka du žmonės ir kalbasi apie šviesąir tamsą. Abu sutaria dėl šviesos reikalingumo, tačiau dėl nakties jųnuomonės išsiskiria. Vienas nesupranta kito: kodėl šis sėdi naktį priekelio, ar ne geriau būtų nuėjus pailsėti. Bet pastarasis atsako tokiaisžodžiais. Nors pirmasis ir gąsdino nakties ramybėje knibždančiomisbaisybėmis, antrasis nenusileidžia: jam naktis – tai “anga į erdvių visatosbekraštybę ir į beribę laiko amžinybę”. Putiną sužavėjo naktinės gamtosgrožybės: nemažai dėmesio jis skiria žvaigždėtiems skliautams, erdviemslaukams, nakties vėsai eilėraštyje “Rugpjūtis” arba paukščių čiulbėjimui“Birželyje”. Jų trelės žmogui primena smuikus, fleitas, visą simfoniją.Visa tai naktyje atrodo kaip keisti burtai, norisi ilgiau užtrukti,mėgautis. Pirmajame sonete iš šešėlių ir tamsos išnyra “trapus mergaitės siluetas”.Tamsa išryškina mylimosios grožį, paslaptingumą, tačiau vyriškis jaunebenori grąžinti jos atgal į naktį, nori laikyti ją jau šviesoje,realybėje. Panašiai ir eilėraštyje “Priešinga” – pas merginą naktįapsilanko jaunikaitis, atnešdamas laimę ir džiugesį. Nakties ramybėjekiekvienas daiktas sušvinta savo individualybe, ryškumu, nuskamba irištirpsta erdvėje. Keliuose eilėraščiuose naktis vaizduojama kaip kelias į rytą, į šviesą,kituose – ėjimas į naktį – tai ėjimas į nusiraminimą. O kartais naktis –kelionė į nežinią, į ateitį. Naktis laukia priešais, o už nugaros liekašviesi diena – tai, kas aišku. Eilėraštyje “Prieš rytą” iš ciklo “Krintanti žvaigždė” naktis virstapriedanga, užuovėja nuo gyvenimo, ji tarsi įkūnija Fausto frazę “sustok,akimirka žavinga”. Kituose eilėraščiuose begalinė naktis simbolizavomirtį, o šiame ji sustoja ir sulaiko gyvenimą ir džiaugsmą savyje.Lyriniam subjektui norisi, kad ji truktų kuo ilgiau. Klajodamas naktyjeVinco Mykolaičio-Putino žmogus išgyvena daugybę jausmų, naktis jį žavi irgąsdina, traukia į save ir stumia ryto link, užpildo širdį naujaispastebėjimais, nuramina. Naktis – daugialypė kaip ir visa šiame pasaulyje,ji neturi baigtinės prasmės. Viskas priklauso tik nuo to, kokią reikšmę mesjai parinksime.

Vinco Mykolaičio-Putinas romanas “Altorių šešėly” – tai atspindys žmogausėjimo link tikslo, kuris atsiranda ir auga širdyje, kuris yra nesuvokiamasjokia logika ar protu, {?}kuris dvasioje sukelia prieštaravimus. Žmoguspats sukuria šį iliuzinį tikslą {Konkretink} ir jo siekia pats nežinodamaskodėl. Pagrindinio romano herojaus – Liudo Vasario – širdyjetai{konkretink} užgimė dar prieš stojant į seminariją, galbūt netvaikystėje. Tas balsas jam nuolatos kuždėjo :”Aš būsiu pasaulietis poetasir niekas daugiau…” Liudo Varario sąmonėje nepajudinamai buvo įsitvirtinęs tėvų mokymas –jis esąs doras Lietuvos pilietis ir krikščionis. Jis, kurio prigimtissiekia tobulybės, pajutęs atšalimą savo sieloje, įstojo į kunigųseminariją, nors instinktyviai jautė, kad bus pasaulietis. Taip, jispasielgė teisingai – to reikalavo ir tėvai, ir noras tarnauti Lietuvai, irprigimtis, ir poeto talentas, kuriam reikia peno – dvasiniųišgyvenimų.Tačiau jau pirmosiomis seminarijoje išgyventomis dienomis jisieško pasiteisinimų išėjimui: “Aš pabėgčiau iš seminarijos, nelaukęs nėvienos dienos.” Pabėgtų, jei žinotų, kad netaps geru kunigu. Daugiau Liudassemnarijoje negalvojo šia tema – jis nepajėgė galvoti apie išėjimą,nepajėgė ir vėliau savęs suvokti ekskunigu, tačiau visi šie prieštaravimaikėlė audras jo sieloje. Ypač jos imdavo siausti po susitikimų su Liuce,kuri traukte traukė uždaro būdo klierikėlį, bet protas neatplėšiamai laikėLiudą prikaustęs prie altoriaus. Neįmanoma buvo net pagalvoti apiepasitraukimą dėl Liucės, bet taip pat nebuvo įmanoma sunaikinti jausmų,sulaužyti nebylaus pasižadėjimo, duoto ant aušrakalnio skinant kačpėdėles,todėl jis, norėdamas save apgauti, įsileidžia į savo gyvenimąNepažįstamąją, tačiau tai negelbsti. Belieka atsigręžti link savo pašaukimoir imtis plunksnos… Prigimtis ir protas bando Vasaryje suderinti kunigą ir poetą – gerąkunigą ir talentingą poetą. Kunigo protas ir poeto siela pradeda kovoti, irta kova vis aštrėja. Liudas ima suvokti, kad tik būdamas poetu jis būnasavimi, niekam nemeluojantis ir prieš nieką neveidmainiaujantis, betgalutinį tašką padedabaimė ir neryžtingumas – Vasaris priima šventimus,galvodamas, kad svyravimai tuo ir pasibaigs. Tačiau jie nenurimsta – jiesustiprėja. Liudas Vasaris jau nebe drovus klierikėlis, bet subrendęsvyras, kurį vis stipriau ima kviesti prigimtis, vidinis balsas: “Aš būsiupasaulietis poetas ir niekas daugiau…” Karas daugeliui sužadina religingumą, bet Vasaris buvo kitoniškas – nuopat karo pradžios jis nepaliaujamai tolo nuo Dievo. Griūdamas bažnyčiosborštas po savo griūvėsiais palaidojo {?} kunigo Liudo Vasario prisirišimąir meilę Dievui. Tačiau protu tai jis suvokė tik po dešimties metų. Taippat suvokė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas – vidiniai prieštaravimai,kančia ir neviltis, kad tik šie jausmai taurina žmogų, kad asmeninė laisvėyra svarbiausia kaip ir kova dėl jos, kad kiekvienas žmogus taps tuo, kuojautė tapsiąs, kuo liepė tapti širdis jau anstyvoje jaunystėje.

J. Aisčio poezija. Eilėraščių analizė

Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, žodį pervedė per sodiečiovaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio ištakųieškojome liaudies dainose. ( Viktorija Skrupskelytė ) Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnesiškėlė mūsų eleginę (eleginis – graudus, liūdnas) poeziją, suteikė jaiformos preciziškumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijoskalbinį meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvospeizažą, šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją irsielvartą. ( A. Vaičiulaitis ) Tai vienas didžiausių lietuvių lyrikų . J. Aisčio kūryba ir jis patspriskiriamas neoromantikams, tarp kurių: S. Nėris, A. Miškinis ir B.Brazdžionis. Neoromantinei pasaulėjautai būdinga :jausmo išaukštinimas; pastanga atskleisti paslaptį; į žmogų žiūrima kaip įmažą Visatą; garbinama stipri, laisva asmenybė; gamta artima paslapčiai;lyrizmo formas atnaujino iš vidaus. Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis (romantikas ).Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja kaiasmenybė šviesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu irjame aktyviai dalyvauja. J.Aistis: Grožio mokėsi iš gamtos. Jis- klasikinės harmonijos šalininkas.Eilėraštis artimas viduramžių miniatiūrai.Neniekina tikrovės. Aistis pasiekė šį aukštą “betikslės” kūrybos, šįliūdną, graudų ir tylų žodžio aidėjimą :LYRIKOS GRAUDUMAS KYLA Iš LIETUVIŲ PASAULĖJAUTOS GELMIŲAisčio pasaulėjauta yra miesto žmogaus pasaulėjauta. Kaip poetas, rašydamas graudulingas eiles, atveria džiaugsmą ?Visas realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijostragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis.Kančią jis regi glūdintvisoje pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visosbūties principas. Visa būtis išvien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana.Eilėraštyje “ Septynios psalmės “ visuotinis skausmas glūdi ir tvyro netsaulėj – “ kaip aštrūs kalavijai “.… Septyni sopuliai , seotynios psalmės… Eilėraštyje skausmas prilyginamaspsalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkosar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotiškagiesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienųmotyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) Šį skausmo irnevilties jausmą poetas eilėraštyje įvardina kaip savo pirmąją meilę : Septynis sopulius , septynias psalmes… Skausmas kaip ir meilė( kuriantysjausmai, sielą apvalantys išgyvenimai, intensyviausias žmogaus jutimas,kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neišsemiama prasmė )yra sopulys. Poetui tai aukščiausia vertybė, todėl šią kančios būseną jisįvardija kaip meilę. Iš rezignacijos bei mokėjimo susitaikyti su likimu kyla kančiospragiedrėjimas ir sieloje įsivyrauja ramybė. Eilėraštis “ Ratelis “ taip pat atveria Aisčio graudulį dėl būties nykumoir tuo pat metu, ties ta nykuma plazdantį džiaugsmą. Pilki, juoduojantyspavasario laukai, ratelį dainuojantys vaikai kaip graudaus būties laikinumometafora. Pasaulyje viskas vyksta pagal savo dėsnius, viskas turi savoritmą, kuriam žmogus neišvengiamai paklūsta. Dainuojantys vaikai – toksnerūpestingumu , jaunatviška laisve bei skaidriu vaikišku džiugesiupersmelktas vaizdas. Jis džiugus, tačiau rato įvaizdis sukuria šiurpiąmirties nuojautą, kaip ir apsnūdęs, dainuojančių vaikų link besiartinantispavasaris, taip pat pažymėtas išnykimo ženklu, nors pavasaris simbolizuotųnaują pradžią, atgimimą. Tačiau kiekvienas pavasaris neša mirtį : taipbaugiai atsliūkindamas jis kartu su savimi nusineša praeitį. J. Aistis lygstebėtojas, iš šalies žvelgia į pasaulį, tačiau tuo pat metu jo santykissu gamta, su pasauliu yra intymus, glaudus, artimas. Jo žvilgsnis tampakažkaip keistai, lyg liūdnai globiančiu, globojančiu. Aistis myli gamtą ,bet visame pasaulio ir žmogaus gyvenime įžvelgia gilią tragiką, tat kančiosšešėlis beveik visur virpa jo džiaugsme. Kančią nugali džiaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampaskaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėraščiuose kančią ir džiaugsmą skiriajuos keistai siejanti riba. Atsiranda savotiška paralelė :Mirtina kančia ištinka kankinį didžiausia įtampa peržiangiama ribadidžiausia įtampa ( džiaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangiškojišviesa ir nežemiški skambėjimai užlieja sielą jaučiama klaikuma kančia (Remiantis eilėraščiu “ Šv. Sebastijonas “ ið rinkinio “ Be tëvynës brangios“ ) J. Aistis – vienas didþiausiø lietuviø lyrikø. Turëjo ypatingàásigyvenimo, ásijautimo á tikrovæ galià.Jo lyrikos graudumas, kylantis iðlietuviø tautos pasaulëjautos gelmiø, turi atsvarà – tyrà dþiaugsmà, spindigiedrumu. J. Aisèio lyrika tæsia klasikos tradicijas – siekia harmonizuotisantykius tarp ţmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji moderni , taèiau prieðingaavangardiniam modernizmui, siekianèiam tiesioginiø efektø. Apverkë tëvynësþemæ . Rauda turëjo savyje kartaus susimàstymo.

JONO AISÈIO LYRIKOS SAVITUMAS

Lyrika neatskiriama nuo kuriančios asmenybės. Kaip gali būti eilėskitokios “nei aš pats?” Net vaidindamas tu negali išeiti anapus savo“galvos ribų”, anapus savo nuotaikos ir likimo. “Rašto žmogaus stiliunįeina visas žmogus.” Kūrėjo gyvenimas – neatskiriama “paties meno dalis.”Taip kalbėjo ir rašė J.Aistis. Poetas ieškojo meninio tobulumo paslapties“sakytiniame ir dainuotiniame lietuviškame žodyje”, stebėjosi kaimo žmogausposakių “ vaizdiniu taiklumu ir pastabumu.” Tačaiu J.Aistis nebandėperkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų,kanoniškų frazių – kaip A.Miškinis ir K.Inčiūra. Pasigavo vos vieną kitąfolklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtū darželis, margas dvaras),kad eilėraštis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijosaplinkoje, kurioje neoromantikams glūdėjo lyrikos ištakos ir paskirtis. Jįtraukė ne citatos, o melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas.J.Aistis išlygina visus frazės susigarankščiavimus, atplaišas ir įskilimus,kad susidarytų vientisas skambesys. Žodžiai nebeištariami pavieniui – jiebanguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neišblėsusio meloso traukai.

J Aistis Kūrybos bruožai: 1 Eilėraštis išauga iš vaikystės įspūdžių. Svarbi vaikiška siela. 2Skaidri lyrikoje jausminė atsvara gamtoje: visiškas atvirumas, liudesys,verksmas. 3 Gamtos detalės: šilas ir žvilgantys Nemuno vandenys: a) šilas- išlaisvintų jausmų ir išlaisvintos vaizduotės vieta. Su šilususiję pasakų regėjimai, raganų burtai ir stebuklai; b)žiūrėdamas į Nemuno vandenis mato marių dugną su pagrobta karalaite,regi prifantazuotas istorijas. 4 Poezijos pasaulis kuriamas iš pasakos, legendos, vaizduotės žaismo.5 Peizažas pats savaime nėra svarbus, nes kuriami regėjimai, kuriuose išgamtos situacijų išauga daugybė kultūrinių siužetų. J.A. poezija – negamtos, o fantazijos ir stebuklų regėjimų poezija. 6 Jo poezijoje nėratiesioginių vidinio pasaulio ir gamtos paralelių: tarp gamtos ir “aš”įsiterpia regėjimas, fantazija, vizija. Lyrikoje atvira išpažintis pakeistapasakiškais regėjimų siužetais. 7 Su vaikiškais pasaulėjautos dalimisietinas ir poezijos bruožas – pomėgis žaisti, apgaulė, nekaltas melas. 8Lyrikoje ryški Orfėjo ir Euridikės tema. Poetinės pasaulėjautos modeliskuriamas pagal Orfėja ir Euridikės santykių liniją. 9 Orfėjo mitas nusakopačios kūrybos dvylipumą – griaunančiąją ir kuriančiąją jėgas: a) lyrinis “aš” turi atlikti žygį, tik jo įrankis ne kalavijas, o žodis; b) žodžiams suteikiama magiška galia. 10 Miegančios karalaitės, raganų pagrobtos mergaitės tema lyrikoje tampatalpia metafora. 11 Eilės labai melodingos, lyg kilusios iš muzikiniųįspūdžių, netgi nurodomas muzikos žanras. Būdinga graudi eilėraščiomelodija, todėl dažniausiai dominuoja liūdnų žodžių melodijos grožis irgalia. 12 Vaiko paveikslas ne tik kaip verkiančio, fantazuojančio,kariaujančio vaizduotėje su slibinais, bet ir skaitančio, išsilavinančio.

Trys motinos R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jotragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kadtik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinkąir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai rašytojasžemaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviuiar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” – taitrumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė.Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiaupati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausiąapysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apiebesikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošiakelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę.Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą žiemą jiiš pašto neatsiėmė. Ir tada ji sužino, kad pinigų pašte jau nėra. Šiuospinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juosatgauti, juk anūkienė jauna, jai šių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kamjai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų iš bado ir galėtų ramiai gyventi, jaibereikia tų kelių skatikų, už kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno.Kairienės kelionė – tai trys etapai į miestą. Pirmasis etapas – tai namųerdvė, kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę: juk miestepraleidžiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir josartimiausio žmogaus gyvenimas. Kairienė, eidama į miestą, aplanko kapųkalnelį. Malda ir giesmėmis ji pagerbia mirusius: savo žmogų ir sūnų, kurįjau buvusi žmona seniai pamiršo, nebelanko jo kapelio, nesutvarko kryžiaus.Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios ssenajai tikraiprireiks, nukeliavus į miestą. Antrasis etapas – tai plento ruožas, kuriskeliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio irnespėja atsitraukti į kelkraštį. Trečiasis kelionės etapas – tai miestelis.Tai negyva, beveidė erdvė. mažai ir medžių gyvenvietėje, ir namai nemediniai, todėl Kairienei vissa tai atrodo svetima ir nemiela. Neturi jiprie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Kelione Kaireinė negalipasididžiuoti. Apsilankymas pašte priverčia ją aplankyti anūkienę. AnūkienėBirutė nesutinka Kairienės maloniai, ji stengiasi greičiau ją išvaryti irpasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uošvienei, nei vyrui, nei sūnui.Jų sūnus Igvulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su šiuovaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir mokytis, pagailiskanesnio kąsnio, o galiausiai išsiunčia į internatą. Mieste senojiKairienė susitinka buvusią marčią antosę. Moterų susitikimas nebuvomalonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji atsimena,kaip sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senugiminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: “Ta pati Antosė išvarys vienądieną į gatvę, užrakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvokkur nori. Nors ji, motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos širdis neleisišvaryti, neleis žiūrėti į alkaną ir nuplyšusį”. Susipyksta Kairienė suAntose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų(o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo), gyvena Klaipėdoje su antru vyru.Antosė patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, “kaipkaralienę vedžioja”. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: “Nebejautė taimoteriai nieko, nei veidas jos neiškilo užmerktose akyse, kol ilsinosistovėdama”. Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio,tačiau džiaugiasi, kad nė kartelio marčia nepavadino: “Kokia ji man marti,jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, argi nė kibirkštėlės nieko irnebeliko?..” Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą.Kairienė gyvens jau neilgai, tačiau ji laukia natūralios mirties. Mirčiaireikia pasiruošti iš anksto, atsisveikinti su tuo, kas dar pasiliks šiamepasaulyje. Kairienė kapų kalnelyje tarsi dvasiškai apsivalo, atsisveikinasu savo žmogumi ir sūnumi, nes žino, kad jau greitu laiku ji neturėspakankamai drąsos ir jėgosužlipti ant šio kalnelio. Moters, motinos kultas ðeimoje buvo visada vertinamas. Taèiau pamaþu ðiokulto vertë nyksta. Gyva kairienë – gyva moters ir motinos pareiga ðeimoje.Taèiau Kairienë praranda savo artimiausius þmones, uþsiriða juodà skarelæir keliauja per gyvenimà viena. gedi ji prarastø þmoniø, paklydusiøi vaikøir vaikø vaikø. Trûksta Kairienei artimo meilës, uþuojautos. Taèiau irpaskutinæ gyvenimo minutæ ji iðlieka stpri ir dràsi. Gindama savo sodybà,senoji kaimo likuèius, ji nepasitraukia nuo riaumojanèio traktoriaus, osuklumpa po juo. Koks likimas iðtiks savo vyro kapø nelankanèià Antosæ irsilpnaprotá sûnelá turinèià Birutæ, sunku nuspëti. Taèiau, perskaitæapysakà, suprantame, kad niekada jos jau nebus mylinčios ţmonos, neiđvelnios motinos.

M.Martinaitis “Kukutis vaţiuoja pilnu troleibusu” Jau pats baladës pavadinimas “Kukutis vaþiuoja pilnu troleibusu”intriguoja. Taigi Kukutis (liaudies ðnekamojoje kalboje kukutis – baugus,atsargus paukðtis) atsiduria mieste. Kà lems ði situacija – “suspaustas iðvisø pusiø”? Kukutis stebi aplinkinius ( tuo paèiu stebi pasaulá), apmàstosavo gyvenimà ir pajunta þmoniø susvetimëjimà.Pasaulis begaliniu greièiulekia pro ðalá, tad “Niekas nepasiþiûri,/kiek tau metø, / kokia tavo akiøspalva…” O galiausiai – koks paradoksas (kaþkas netikëta, neatitinkaáprastø normø): “ið viso: / ar tu gyvas, / ar ðiaip sau vaþiuoji?” BûtentKukuèio mintijimas (galvojimas, svarstymas) padeda iðsiaiðkinti gyvenimoparadoksus, absurdo prieþastis. Dvasios pasaulis sujauktas: “niekasnepastebës,/ jei kurià dienà visai nevaþiuosi”. Kà gi – minties raiðkaprimityvi, bet tai nereiðkia, kad pati mintis primityvi. Ðios paradoksaliossituacijos esmë – ne ðmaikðtavimas, o gilesnis þvilgsnis á þmogø. Jukliaudiðkas màstymo pradas glûdi ir mumyse. Estetiná áspûdá baladëjesustiprina sintaksiniai pakartojimai ( “niekas nepasiþiûri”, “niekasnepastebës”, “niekas neatlëks”). Taigi, kas nutiko Kukuèiui vaþiuojantsuspaustame troleibuse, yra logiðka.

M.Martinaitis “Aðara” Eilëraðèio iðeities taðkas – aðara, á kurià kreipiamasi – tu “gyvybe,vabalëli.” Tai teksto pavirðius (aðara juk matoma), o gelmë – akiø ðviesa,gyvenimo kelias, pats þmogus. Ðiame kûrinyje svarbiausia yra stebëjimas,poþiûris, kuris vienija aðaros kelià. Liepiamàja nuosaka ásakmiaikreipiamasi: “nepalik, iðbuèiuok”, “pagailëk”, “susimilk”… Atkuriamastradicinis pasaulio vaizdas: namai, senelës akiniai, uþstalë… Dvasiosjudesys (neiðeik) kryptingas – nuo namø prie þmogaus: “Vaiko nepalik […]/pëdsakà nuvesk jam iki þemës”. Taigi pasaulis jauèiamas kaip uþdaravienovë: namai – þmogus – þemë (iðorinis ir jausmo judesys aiðkus,atpaþástamas). Kiekviename posme plëtojamas ëjimas. Lyrinis subjektas vienumetu iðgyvena ávairius jausmus: meilæ, uþuojautà, baimæ, atsakomybæ. Kaseilutæ vis keièiasi nuotaikos – vyksta akimirkos ðokis. Ðtai “neuþðalk” , oèia jau – “nuskrisk”, staiga – “prie kelio pastovëk,/ pasitik ir didelá, irmaþà”. Tai þmogaus savijautos ávairiose gyvenimo situacijose. Gana netikëtaasociacija: lyrinis “að” kreipiasi – aðara “tu beraðèiø iðmintie”. Kodël“beraðèiø…”? (dþiaugsmo, skausmo aðaros visø panaðios?!) Keista poetinëkalba, bet ji regi tai, kas kartais neáprasta, netikëta (modernus tekstassuvienija ávairius reiðkinius: beraðtis ir iðmintis). Paskutinysis posmasþymi visumos áspûdá (“tu kiekvienà apeini, apvaikðtai”). Ir ðtaiprieðpaskutinëje strofoje mintis sustabdoma (brûkðnys): “Ðtai jauèiu – basaeini per veidà…” Koks loginis – prieþastinis ryðys? Jei skausmo,dþiaugsmo nemokëtume pajusti, iðreikðti, ðirdy tebûtø “sodas iðkirstas”.Nyku, tuðèia. Ðiame eilëraðtyje vietoj aiðkaus “að” matome tik tam tikràpoþiûrá – nerimà.

Tragikomedijos “Meilë, dþiazas ir velnias” veikëjø charakteriai

Juozas Grušas – vienas žymiausių Xxa. antrosios pusės rašytojų. J.Grušassiekė sukurti apibendrintą epochos, tautos ir žmogaus paveikslą. Amžinasproblemas jis sprendžia, siekdamas parodyti asmenybės dvasią, joskonfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtis ir josatskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais. “Meilė, džiazas ir velnias” – tai J.Grušo tragikomedija, parašyta1967metais. Tragikomedijoje grumiasi du nesutaikomi priešai: gėris irblogis, meilė ir velnias. Dramoje rašytojas mąsto apie amžinas vertybes,žmogaus gerumą, nužmogėjimo priežastis. Pagrindiniai dramos veikėjai – trysjaunuoliai – džiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria,mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgesi su drauge Beatriče. Andrius – tai veiklos žmogus, niekados nenuilstantis, kaskart griebiasinaujos veiklos, ieško naujų nuotykių. Tačiau šis veikėjas yra praktiškoproto. Jis siekia iniciatyvos, kupinas naujų sumanymų. Deja, jo veiklaniekados neatneša žmogiškumo vaisių. Iš tėvo Andrius paveldėjo nuožmiąsielą, polinkį į prievartą, smurtą. Jam patinka kitus valdyti, aplinkiniamsįsakinėti. Dramos pradžioje Andrius tik fantazuoja apie vagystes,žmogžudystes ar išprievartavimus, tačiau iš šio veikėjo charakteriojaučiama, kad veikėjas yra linkęs į sadizmą ir gali realizuoti savosumanymus. Andrius pyksta ant vyresnės kartos, kuri, anot Andriaus,neleidžia jaunimui įgyvendinti savo tikslų. Šis veikėjas neturi jokiųidealų, ir Beatričės pranašystė, kad Andrius gali prieiti tokią ribą, kuriąperžengęs nieko nesupras, išsipildo. Žuvus Beatričei, Lukas paklausia: “Armus sušaudys?”, o Andrius ramiai atsako: “Už ką?”. Andrius neturi dvasiniogyvenimo. Jis užaugęs be religijos, be kultūros, tradicijos, idealų. Visa tai Julius savyje sukaupęs. Gyvenimas Juliui – tai beprotnamis, kuržmonės “maitinami viltimi kaip pupomis”. Jo manymu, pasaulis neturiateities, prasmės: “Kartą gimęs, pirmiausia apsiprask su neteisybe.Susigyvenk su ja. Tai būtina! O tu nori kovoti? Kovai reikia entuziazmąkeliančių idėjų. Kitaip tariant – baisiai didelio ir gražaus melo”. Juliusjaučia savo egzistencijos tragizmą. Jo pastangos viską suprasti,išsiaiškinti daro jo gyvenimą gyvesnį ir spalvingesnį. Jis atkakliai siekiaBetos meilės, galvoja apie darbą, meilę, šeimą, nori auginti vaikus, ir tikBeatričė priverčia jį dar kažkuo tikėti: “Aš susimąsčiau. Pradėjau galvoti,kad aš – žmogaus parodija, kad reikia būti kitokiam…”. Dramos pabaigoje

vienintelis Julius skuba paskui bėgančią nusižudyti Beatričę. Jis supranta,ką reiškia Beatričės auka ir koks beviltiškas jo gyvenimas, nuopuolis. Lukas – visuomenės padugnių atstovas. Jis stipriausiai myli Betą, nesgyvenime daugiau nieko neturi. Neturi šeimos, tikrų draugų, kurie galėtųištraukti jį iš jo paties išsikastos duobės: “Be tavęs tuštuma, bedugnė!Dėl ko gyventi? Dėl ko mirti? Dėl ko?..” Tačiau net žinodamas. kad Beatričėjo nemyli, jis egoistiškai tvirtina, kad Beatričė turi apsiprasti su tamintimi, jog ji priklauso tik jam vienam, ir todėl Lukas atkakliai gina jąnuo savo draugų. Beatričės charakteryje sudėta visa, kas gražu: ir tiesos siekimas, irpasiaukojimas, ir nuoširdumas. Beatričė – gatvės vaikas, be šeimos. Į savodraugus ji panaši tiek socialine padėtimi, tiek savo amžiumi, pomėgiais,elgesiu. Ji kartu su savo draugais groja, aistringai šoka, įsivelia įmuštynes su Zina, savo dienoraštyje atskleidžia erotinius konpleksus.Beatričė jaučiasi sava tiel “katile”, tiek gatvėje, tiek Juliaus arAndriaus tėvų namuose. Tačiau tiek gatvėj tarp vaikų ar tėvų aplinkoje,tiek psichiatrinėje ligoninėje ji išlieka nepaliesta blogio. Beatričėnuolatos gelbsti savo draugus, nori juos atversti į doros kelią. jiužsispyrusiai žadina Andriaus tėvą prokurorą, kad šis suprastų, prie kokiosbedugnės ribos stovi jo sūnus. Ji į realų gyvenimą sugrąžina ir Juliaustėvą, paskendusį mokslinėse teorijose ir praradusį sąžinės balsą.Sudaužiusi Platono biustrą, Beatričė tik tada priverčia filosofąapsispręsti, ko jam labiau gaila – nieko, išmesto į gatvę, ar nerealizuotųidėjų. Beatričė savo skaistumu, šventomis idėjomis siekia išgelbėti šiuostris jaunuolius, skęstančius purvo duobėje. Ir tik visus tris jaunuolius jungianti meilė Beatričei priverčia juosprisikelti iš sąstingio. Jie stengiasi teisintis prieš Beatričę, tačiau šimeilė jų neišgelbsti, tik dar labiau juos įstumia į gyvenimo maišatį,sukelia jų dvasių maištą.

Herkus Mantas

,,Herkus Mantas” yra pirmasis J.Grušo istorinis veikalas. J.Grušo dramosveikalai pagal tematines, problemines, ir žanrines ypatybes gali būtiskirstomi į tragikomedijas ir istorines tragedijas. ,,Herkus Mantas” –istorinė tragedija. Šioje dramoje vaizduojama prūsų kova už savo tėvynėslaisvę. Šio veikalo pagrindas yra konfliktas, užsimezgęs tarp prūsų irkryžiuočių, pagonybės ir krikščionybės. Didelį vaidmenį šiame sukilimesuvaidina Mantas. Savo protu jis pranoksta amžių, kuriame jis gyvena beisavo gentainius. J.Grušo veikalas grindžiamas Herkaus Manto asmenybėsdrama. Herkus Mantas – prūsų vadas. Svarbiausias jo bruožas yrahumanizmas. Šiuo bruožu jis ir skiriasi iš kitų prūsų. Mantas supranta, kadžmonių žudymas yra betikslis. Jis deda visas pastangas, kad ir kiti žmonėstai suprastų. Tačiau tai sukelia jo pavaldinių nepasitikėjimą. Jie mano,kad vadas nori kryžiuočius užstoti, apginti. Mantas labai myli savo šalį ir kovoja už jos laisvę: ,,Aš kovoju užPrūsijos laisvę. Mano tauta – už viską aukščiau.”— sako jis. Mantas visąsavo gyvenimą atidavė Prūsijai. Kristinai, savo sužadėtinei, jis pasakė:,,Aš kariauju už Prūsijos laisvę, bet ne už savo šeimą.” Herkus vardanTėvynės išsižada ir savo asmeninio gyvenimo. Jis tvirtai tiki Prūsijosdidžia ateitimi: ,,Mano tėvynės žemė! Mano broliai! Jūsų laisve ir didžiaateitimi aš tikiu. Dėl jūsų laisvės ir gyvensim ir mirsim!… Ir laimėsim!…”Bet jis suprato, kad ,,už laisvę reikia brangiai mokėti. Dovanai duodamatik vergija.” Manto meilę Tėvynei galime pamatyti ir pokalbyje su Sachse.Jis šlykštisi kryžiuočių ordinu, ,,kuris krikščionybę panaudojo plėšimui iržudymui.” Sachsė sako, kad prūsų tauta yra maža ir germanai juos ,,sumins,sutryps, suvirškins”. Tačiau Herkus Mantas atsikerta: ,,Laisvės mintisnemiršta, kryžiuoti! Kai visa tauta supranta, kad mirti už laisvę – garbė,o gyventi vergijoj – gėda, tokios tautos nepavergsite!” Mantas nesutinka sutuo, kad gali būti žmonių nelygybė. Jis tam priešinasi ir stengiasi jąpašalinti iš prūsų karių tarpo. Herkus priešinasi prūsų fanatizmui iržiaurumui. Sudeginus Hirchalsą, susvyruoja Manto tikėjimas žmogumi. Jisžmoguje mato aklą tamsybę, žvėrį. Bet Mantas supranta, kad dėl to ne žmonėskalti, dėl to kalti – dievai. ,,Ne, ne Kolti! Ne tave reikia žudyti…Stabus, stabus reikia žudyti, kuriuos jūs pavadinote dievais… Temsta saulėir miršta mintis jūsų stabų šešėlyje”. Mantas supranta, kas tai yra dievai,kad tai ,,mūsų pačių sudievintas žiaurumas, sudievinta vergija, sudievintabaimė.” ,,Nepažinsite jūs laisvės, kol jūsų dievai ją žudys” – sako Mantasprūsams. Jis supranta, kad visos aukos dievams yra beprasmės. ,,Jūssutinkate priešą, šiandien užmušate. Ir jūs ramūs. O aš matau priešą, kurįprūsai sutiks ryt, po metų, po šimtmečio.” Mantas netiki dievais, netikiprakeikimais. ,,Aš vedu prūsų sukilėlius per brangių žmonių pelenus irnebijau prakeikimų. Aš tikiu gyvenimą”. Mantas gina kiekvieno žmogausteisę į laimę. Herkus taip pat nori turėti teisę į laimingą asmeninįgyvenimą. Pasipriešinus Manto vedyboms su Kristina, jis daug svarsto: mirtiuž Tėvynę, ar mirti už laimę, būti žmogumi, ar būti didvyriu. Prūsai aklaiįtikėję, kad šiomis vedybomis būtų ,,pažeidžiami mūsų papročiai”. Jie tiki,kad Kristina ,,visą Prūsiją temps į krikščionybę ir bus čia nuolatiniskryžiuočių žvalgas”,kad ,,ji niekins prūsų papročius, kurstys Mantą priešsavo tautą, sukels visų neapykantą ir daug pridarys nelaimių…”. Prūsųvadas tvirtai laikosi savo įsitikinimų ir nenori niekam nusileisti. Jissimbolizuoja visos prūsų tautos likimą. Herkus Mantas – tragiškas herojus,nes siekia nepasiekiamo – veda mažą, vienišą, pasimetusią tautą priešeuropinę kryžiuočių galybę. Ši drama įdomi ir šiandieniam skaitytojui, nes Lietuvos likimas galėjobūti panašus į Prūsijos. Autorius sako, kad jokia kaina už laisvę nėra perdidelė, jokia kovojančiųjų auka negali būti beprasmė.

Vaikystës pasaulis B.Radzevièiaus romane “Prieðauðrio vieðkeliai”

Broniaus Radzevičiaus romanas “Priešaušrio vieškeliai” yra vienas išoriginaliausių ir reikšmingiausių kūrinių lietuvių literatūroje. Romanasyra savitas ne vien savo pasakojimo forma, kada charakteriai atskiraisukuriami, o pavaizduoti atskirų įvykių, aplinkos detalių dėka, bet yraįdomūs ir patys veikėjai, jų gyvenimai, mintys. Beveik pusė romano veikėjųyra vaikai – besiformuojančios, augančios asmenybės. Jų charakterių raidąnulemia vyresnieji žmonės – jų tėvai, giminės, kaimynai. Dar augančiamvaikui yra svarbu viskas, ką jis mato aplink save. Kas nėra aktualusuaugusiam žmogui, tas dažniausia užsifiksuoja jį stebinčio mažo vaikopasąmonėje. Tai būna pačios smulkiausios detalės, įvykiai. Dažnai romane pasirodantis vaikas yra Daukinčių Juzukas. Dar penkeriųmetų nesulaukęs, Juzukas jau buvo gyvenęs keliose šeimose. Nelaiminganašlaičio dalia ginė mažą vaiką iš namų į namus, kartais pasirodantis tėvaskeldavo jį naktimis. Ir prie viso to šis vaikas jau baigia priprasti. Jisdomėdavosi viskuo, kas jį supo, ir kai atėjo laikas važiuoti į jautikruosius savo namus, Juzukas abejoja. Jis nori būti miestietis, norsmielai sugrįžtų į namus, todėl mums nelabai suprantamas šio mažo vaikomąstymas. Skaitydami kûriná, mes negalime nesistebëti, koks ádomus,paslaptingas ir nenuspëjamas vaikø pasaulis. Ið kur kyla ávairûs klausimai,kur jie iðmoko vieno ar kito dalyko. Ir net nesusimàstom, kad mokukla buvoaplinka, kurioje jie auga, þaidþia. Maþøjø poelgiai yra nenuspëjami, jøeigos negalima nustatyti ið anksto. Labai yra keista, kad tik vienasJuzukas pastebi maðinistà ir visai netikëtai paklausia, ko jis toksliûdnas. Jis kalba su maðinistu visai kaip suaugæs ir kaip lygus su lygiu.Tik vienas Juzukas sugeba pastebëti, kad maðinistas “labai labai toli nuokaþko”. O suaugusieji negali pasakyti, ið kur tokios mintys vaiko galvoje,kodël jis taip paklausë. Mes per daþnai nuvertiname vaikus sakydami, kadjis dar per maþas, jis dar vaikas. Bet tai yra neteisinga maþøjø atþvilgiu.Juk suaugæ – taip pat vaikai, tik þaidþia kitokiais, sudëtingesniaisþaislais ir kalba “protingesniais” þodþiais. Broniaus Radzevièiaus romanevaizduojami kaimo vaikai. Juos nuolat supa gamta, gyvûnai. Jie yra uþaugæpasaulyje, kuris yra maþiau civilizuotas, bet kartu ir maþiau sugadintas.Ðie vaikai moka pastebëti ne tik gamtos groþá, bet ir darbo. Juzukasatsimena savo mirusià motinà. Jo prisiminimuose ji sunkiai dirba. VëliauJuzukas stebi dirbanèià tetà Vizgirdienæ. Nors ir maþas bûdamas, Juzukassugeba mylëti. mes galime sakyti, kad vaiko meilë – tai tik jo fantazijosvaisius, bet taip nëra. Kà jauèia Juzukas tai maþai mergaitei, yra labaigraþu. Jo pirmoji meilë visiðkai nesiskiria nuo jausmo, kurá patiria jaupaauglio Juozo ðirdis Nijolei. Tai argi mes galime ignoruoti vaikus, jønuomonæ savo darbuose, buityje? Jie yra netgi pranaðesni uþ mus. Vaikøakys yra áþvalgesnës. Juzukas Konstantienës gryèioje, kur yra tiknereikalingi, seni daiktai, pastebi daug daugiau. Dulkelës, apðviestossaulës spinduliø, jam tampa gyvos. Ðio vaiko akyse viskas atgyja. “Irtrûkinëja tie spinduliai, skambëdami lyg átemptos stygos. Nukerti, taèiaubemat susijungia ir vël…” Kaip keista, kad mes einame á mokyklà nuoseptyneriø metø. Jau po poros metø mums pradeda nusibosti. Juzukas, darnieko nesimokæs, domisi pusbrolio laboratorija, atomais, elektronais.Skaito knygas, ieðko atsakymø á ávairius klausimus. Romane vaizduojamigana savarankiðki vaikai. Juzukas vienas eina naktá ieðkoti tëvo. Jis stoviant kalvelës, kad tëvas já pamatytø ir kad neákristø á kokià pusná. Juzukasdar maþas, bet pastebi blogàsias ir geràsias tëvo savybes, gerbia já, betkartu ir teisia uþ gërimà, namø neþiûrëjimà. Vaikai gelbsti suaugusius,suaugæ – vaikus. Ðis vaikiðkas pasaulis susipina su suaugusiø. Jie vienasper kità atsikartoja, mainosi. Vaikystë – svarbiausias etapas þmogausgyvenime. Joje padedami pamatai viskam, kas vëliau bus ágyvendinama. Jinuolat atsikartoja gyvenime. Kiekvienam ávykiui dabartyje galima iðvestiparalelæ vaikystëje. Gal todël B.Radzevièius tiek dëmesio skiria vaikams.Jø asmenybës karta, poelgiø impulsyvumas parodo, kokia yra já supantiaplinka: tëvai, giminës, kaimynai.

V.Krëvë “Perkûnas,Vaiva ir Straublys” V.Krėvė – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas, mylėjęs gimtąjąDzūkiją, jos gamtą, o ypač miškus. Vienas ryškiausių V.Krėvės bruožų –vaizduoti personažus epochų sandūroje ar gyvenimo kryžkelėje. Ši tendencijaatsispindi pasakoje “Perkūnas, Vaiva ir Straublys” iš rinkinio “Šiaudinėjpastogėj”. Skerdžiaus svarstymo objektas – žmogus ir gamta, seniau ir dabar, senogyvenimo išminties sukaupusio asmens vieta visuomenėje. Kūrinyjeatsiskleidžia viena svarbiausių nacionalinių lietuvių charakterių bruožų.Tai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Pakylėtai, romantiškai žvelgiama įmišką – į svarbiausią ir dzūkui brangiausią gamtos dalelę. Išsamaus miškoaprašymo nėra. Iš atskirų užuominų susidaro vaizdas, jog senovėje miškaibuvę didingi: “…tokios (girios) siūbuodavo, jog vidudienį ten būdavo tamsukaip vakarą”. Kita senųjų laikų gamtos detalė – tai pasakotojoprisiminimas, jog “girios kuždėdavo žvėrių, paukščių”. Svetinga, didingagamta formavo savitą žmogaus charakterį. Todėl praeities žmogus labiaujautė gamtos grožį, spalvas, įvertino miškų turtingumą. Jausmu suvokė giriųdidybę: “Įeini žmogus tankumynan, klonin, ir kūnas tik eina pagaugais, tikeina”. Iš šių pastebėjimų sąmonėje formavosi įvairūs vaizdiniais:monai,laumės, undinės, piktos dvasios. Tie vaizduotėje gimę paveikslai,“kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios, kur upelė arežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tikšlaitelis, ten jau monas švirkštauja”, su laiku virto pasakomis,padavimais, sakmėmis. Tai pirminis mūsų tautosakos šaltinis. Iš pasakotojopamąstymų suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis šaltinis, įkvepiantis žmogųkūrybai. Atsiskleidžia ne tik dvasinis ryšys su gamta, bet ir filosofinis,nes kiekvienas suvokia esąs gamtos dalis. Šie seno skerdžiaus pastebėjimai,romantiškas požiūris, senovės vežėjų idealizavimas pateikti skaitytojuilabai įtikinamai. Dabarties vaizdas – kontrastiškas seniems laikams. Pasakotoją labiausiaierzina žmogaus sumaterialėjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iškirtus miškus,nuskursta gamta. Išnaikinus girias, lieka tik žemė, pustoma smėlynų.Keičiantis epochoms, pakinta ir žmogus: kiti jo interesai ir psichologija.Jis rūpindamasis “kad tik skatiką uždirbtų”, nebeturi laiko pakelti akių įsiūbuojančias, linguojančias medžių viršūnes, pažvelgti į dangaus žydrynę.Tad “nyksta miškai, girios, skursta žemė, pievos”. Upės – ir tos jaupadžiūvo, o ežerai maurais užėjo, užako. Nebemato grožio, nebėra ir meilės.Fantazuoti taip pat nebėra nei laiko, nei noro. Todėl ir juokiamasi iš senųžmonių pasakų. Vadinasi, užako ne tik ežerai, bet ir žmogaus siela, kartusu žeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdžius ne tik sielojasi, kadgamta nebebranginama, nebematoma jos grožio, didybės, galybės, jam nerimąkelia ir jaunosios kartos požiūris: “Šaiposi, net kvatojasi išgirdę tėvųpadavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia, jog tokios pažiūrosveda žmones prie tautinio išsigimimo. Galbūt ateityje jie nebebrangins savogimtinės, kalbos, nesidžiaugs esą lietuviai. Todėl piktindamasis senasisskerdžius vadina savo žmones beuodegiais: “jie dabar taip nebegirdi irnebemato, kaip girdėdavo ir matydavo senovėje”. Pasakotojas, smerkdamasmoralinį,dvasinį naujos kartos pasikeitimą, jos neniekina, objektyviaipripažįsta, jog naujų laikų žmonės yra labai “pramanūs”. Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labainekonkrečiai, panašiai į pasakas, todėl ir atitinka kūrinio pavadinimą.Kitur skerdžius giliai atsidūsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar iržmonės”. Ne sykį kūrinyje pabrėžiamas kontrastas tarp praeities irdabarties: “Tada ir žmonės ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”.Vadinasi, kontrastas – viena iš teksto komponavimo priemonių. Prisiminimaislegia skerdžiaus širdį. Juk seniau buvo vertinama senų žmonių patirtis,gyvenimiškoji išmintis, gebėjimas įtaigiai pasakoti įvairiausias istorijas.O šiandien “pasakyk jiems ką, kas buvo seniau – “pasaka”, – kalba ir tikjuokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai, tik tikriausiai tiesa;tokis atsitikimas, kurį seni žmonės yra matę”. Maži vaikai juokiasi iš senožmogaus pasaulėjautos, nejaučia jam pagarbos. Vaikams, jauniems svetimaspožiūris, kad reikia saugoti gamtą, su saiku naudoti miško gėrybes. Šiamekūrinyje V.Krėvė poetizuoja liaudies žmogaus praktinę išmintį, sveikąmoralę, kurios pagrindinis principas – mylėk ir saugok gamtą. Tas principasatskleidžiamas kontrastu tarp aiškiai nenusakytos praeities ir pasakotojogyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochų sankryžoje keičiasi ir aplinka,ir pats žmogus.

A.Škėma “Žilvinėėli”

Novelė pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikosdidmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a.,katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čiavisi užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas.Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame josdvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapovargana egzistencija. A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autoriuspateikia sąmonės ir pasąmonės procesus, įvairias asociacijas (taipsichologinio modernizmo bruožas). Vienatvės problema – svarbiausiojinovelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapų vidinį moters pasaulį.A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų, kurie gyvenaskirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje.Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulisvirsta realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Septintoje dalyjekrikščioniškasis Dievas susipykźs su Rytų religijos vaizdiniais. Miestosumaištis atgrasi. Čia žmonės lyg ūžianti srovė nuteka į požeminę skylę…Vadinasi, esi tik lašas! Devintoji dalis poetiška. Čia meldžiamasi už du:“Duokite mudviem”. Tačiau grįžimas į Rojų – į praeitį – yra neįmanomas. Yratik pragaras. Skamba Faustos sandėris su Mefistofeliu: “Lėktuvai krinta,sprogsta bombos…”. Tokia šiurpi XX a. realybė – pragaras žemėje. Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jaupasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus. Vėl,kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina,prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėtiKristūs”…

J.Grušas “Herkus Mantas”

“Herkus Mantas” – tai istorinė tragedija, kurioje vaizduojamos XIII a.prūsų kovos su kryžiuočiais. Siužeto pagrindas – garsus 1260-1274 metųManto vadovaujamas sukilimas. Sprendžiamos visais laikais aktualiosproblemos: pasiaukojimas dėl Tėvynės, tautos ir asmenybės laisvė, tauraus,humaniško žmogaus likimas. Tragedijoje susiduria dvi jëgos: viduramþiø tamsa ir ðviesûs,patriotiniai idealai. Ðiø jëgø kova gana sudëtinga. Prûsai gina savo laisvæ(tai kilnûs siekiai), bet jie tamsûs, prietaringi, iðtikimi protëviøpaproèiams. Tai ardo prûsø vienybæ ir iðduoda tautà prieðams. Tautostragedijà skaudþiausiai iðgyvena jos vadas Mantas. Vis gilëjaprieðtaravimai tarp Manto ir prûsø. Jau pirmame veiksme Mantas susikertasu genties vadu – vitingu Samiliu, kuris ðiurkðèiai, neteisingai, elgiasisu kariais (ðeimynykðèiais), tesirûpina iðsaugoti savo tautà. Antrameveiksme Manto santykiai su vitingais paaðtrëja, nes atbëga á prûsus Mantosuþadëtinë Kristina, bet ji vokietë, ir vitingai draudþia jà vesti, norsjiedu jau turi sûnø. Kituose veiksmuose átampa dar padidëja, kai prûsaiant lauþo sudegina buvusá Manto mokytojà Hirchalsà. Mantas, nenorëdamassugriauti prûsø vienybës, ryþtasi ðiai aukai. Taèiau vienybës iðsaugotinepavyksta. Samilis iðduoda Mantà kryþiuoèiams. Gudrumu iðtrûkæs iðnelaisvës Herkus neranda Kristinos (jà sudegino prûsai). Paskutinë vadomintis pasiekti asmeninæ laimæ, iðplëðti tautà ið tamsos þlunga. Bet meilëtëvø þemei stipresnë uþ viskà. Ir jis, uþgniauþæs sielvartà, veda prûsus ákovà su kryþiuoèiais. Taip baigiasi tragedija. Mantas – tragiðka asmenybë.Jis puikus karo vadas, su juo prûsai laimi visus mûðius, bet nepajëgiaáveikti prûsø atsilikimo, tamsumo (belaisvius aukoja dievams, kai trûkstaartojø; sudegina laivà dievø garbei, o jis reikalingas kovai; susideginaKoltis, o buvo puikus genties vadas…). Mantas supranta, kad tauta, kuridievams aukoja gyvus þmones, pasmerkta praþûèiai. Prieð jà sukils visaEuropa. Bet prûsai (net vitingai) to nesupranta. Nepajëgia iðgelbëti netsavo mokytojo Hirchalso, nors tris kartus liepia traukti burtus. Kovojaprieð luominæ nelygybæ, nes tik laisvas þmogus gali narsiai ginti tëvynæ,bet vitingams tai nepatinka. Siekia asmeninës laimës – nori vesti Kristinà,bet vitingai draudþia. Myli sûnø, bet negali nutraukti Karaliauèiausapsupimo ir iðgelbëti berniukà nuo bado ir mirties, nes kariauja uþPrûsijos laisvă, o ne uþ savo ðeimà. Nori iðsaugoti asmeninæ laimæ, betKristinà sudegina prûsai, uþ kuriø laimæ jis kovoja. Ir kam tada atkerðytiuþ þmonà? Argi savo tautai? Èia ir glûdi Manto tragedija: jis vadovaujaprûsams, bet priverstas kovoti prieð prûsø tamsumà ir jø atsilikimà.

V.Krëvë “Skerdþius”

V.Krëvë apsakyme “Skerdþius” sukûrë ðviesø Lapino paveikslà. Taiðimtametis skerdþius, tikras Lietuvos giriø gyventojas. Jau paèiojeapsakymo pradþioje Lapinas gretinamas su Grainio liepa. Ði paralelë tæsiasiper visà kûriná. Jei liepoj “þvirbliai nuolat vestuves kelia, ir volungësdaþnai graso ievai, ir strazdas ðvirkðtauja…”, tai ten, kur skerdþiuspasirodo, “ðunys pjaunasi, kaimo vaikai rëkauja”. Linksmai ðlamëjo liepa,linksmai gyveno ir Lapinas. Nors dûminë jo pirkelë, nors neturi senelisjokio turto, nors þmonës mëgsta ið jo pasijuokti, bet jis visuometlinksmas, pasitikás savimi, kupinas gyvenimo dþiaugsmo kaip tikras gamtosvaikas. Skerdþius su nepaprasta meile kalba apie miðkà: “Vël kaip gali bûtogera, kur nëra miðko! Be miðko suskursta þmogus”. Jo kalboje daugybëvaizdingø veiksmaþodþiø, taikliø sinonimø, kuriuos ne be reikalo autoriusádeda á senuko lûpas. Tik senasis Lapinas, daugelá metø praleidæs miðkuoseganydamas gyvulius, gali girdëti, kaip “kuoja paðvokðèia ir epuðë lapaispaskambina, ir eglë pasiûbuoja, ir berþelis, kasas taisydamas, pakuðta”.Ypaè meilë gamtai iðryðkëja ginant liepà. Gailisi senelis ne tik liepos,kurià þada nukirsti, bet ir naikinamø miðkø. Lapinas – tai tiesiogvaikðèiojanti tautosaka. Pasakos, padavimai, kuriuos jis sekdavo vaikams,rodo, kad jis neskiria pasakø pasaulio nuo tikrovës. Pripasakoja,primeluoja vaikams apie vilkus, kurie medþiuose vaikus peri, apie laumes,kurios gaudo blogus vaikus ir balosna murkdo, apie miðkinius, kurie þmonespaklaidina. Pasakodavo ir apie senovæ vis pagràþindamas, kai girdavogalingus þmones, kurie nei vilkø, nei miðkø nebijodavæ. Primeluodavo tiek,kad vaikai kojas nuo suolo nuleisti bijodavæ. Sunku skerdþiui, kad daugelisnetiki nei monais, nei dvasiomis, bet pramanytus dalykus taip átikinamaipasakodavo, kad suvedþiodavo ne tik vaikus, bet ir rimtus vyrus. Tai lygsavotiðka pramoga: “linksmas tokiais atvejais bûdavo senis, juokiasi, netakys jam blizga”.Skerdţius yra gerađirdis. Jo pagrindinis moralinis principas – þmogusprivalo bûti geras ir nedaryti niekam blogo. Tai liudija jo patiesgyvenimas. Lapinas linki visiems tik gero, stengiasi gerai priganytigyvulius, neleidþia jø vaikyti, muðti. Jo nuoðirdumas ir gerumas siejasi sudarbðtumu. Vienai moterëlei vantà parneða, kitai – vaistaþoliø parenka,treèiai – ðluotà suriða. Vaikams iðdroþinëja lazdeliø, dûdeliø iðsuka iðkarklø, kartais padovanoja rëknæ ar aukðliukà. Atëjus þiemai, Lapinasmegzdavo tinklus, bradinius, moterims – petkes. Ið vardo jis yra katalikas,bet savo sieloje – tikras gamtos garbintojas. Þolë jam – ðventa Dievodovana, liepa – “dievulio ir maþø paukðteliø”.

Gamta ir ţmogus K.Donelaičio “Metuose”

Poemà “Metai” sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybës”, “Vasarosdarbai”, “Rudens gërybës”, “Þiemos rûpesèiai”. Per keturis metø laikusatskleidþiamas bûrø gyvenimas, darbai ir buitis. Kiekviena dalis, iðskyrus“Vasaros darbus”, prasideda gamtos vaizdu, kuris filosofiðkai áprasminaþmogaus gyvenimà. “Metai” – nëra gamtinë poema. Èia vaizduojamas maþasgamtos kampelis – vieno kaimo gamta. Gamtos pasaulis nuo þmogausnepriklauso. Tai atskiras, dinamiðkas pasaulis. Kitimai vyksta cikliðkai,todël viskas vis pasikartoja: kiekvienà pavasará saulelë “budina svietà”,rudená “nuo mûsø atstodama ritas”… Gamta, jos dalys suvokiamos kaip gyvosbûtybës, panaðios á þmones. Toks supratimas atsirado ið bûriðkøjøK.Donelaièio kûrybos pagrindø. Bûrui gamta atrodo gyva: laukai ledaisuþsiklojæ miega, þemë rudená ámurusi verkia, laukus glosto drungni orai.Pagrindinë gamtos jëga – saulë: ji pradeda amþinàjá þmogaus ir gamtosjudëjimo ratà. Pavasará ji lyg motina paþadina visus gyvenimui, dþiaugsmui,juokdamasi pargriauna þiemos darbus ir ðalèio “pramones”; vasarà ji, antdangaus sëdëdama, þaidþia, o rudená “savo spindulá slepia”. Taigi saulelë,beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Bûrà nuolat supa gamta, nuo jospriklausomas. Nuo gamtos permainø priklauso jo darbai, pats gyvenimobûdas. Þmogus jauèia gamtoje tà paèià gyvybinê jëgà, kaip ir savyje, todëlsuvokia save kaip dalelæ gamtos. Gamta já skatina á darbà: pavasará gandrastaiso lizdà, ir þmogus raginamas rûpintis savo bûstu, kurmiai, vartydamiþemæ, ragina sëti darþoves, “ðienaut jau putpela ðaukia”. K.Donelaitis –

bûrø nuotaikø, paţiûrø reiðkëjas, gamtà irgi vaizduoja lyriðkai: jadþiaugiasi, gërisi. Daþnai filosofiðkai apmàstomas Dievo sutverto pasauliotobulumas, þmogaus bûties dramatiðkumas ir trapumas. Þmogaus palyginimas suaugalu: pumpuras – þiedas – vaisius – mirimas. Taèiau ţmogus paguodþiamas,primenant, kad “perþydëjæs ir nusirëdæs, / uþaugin vaisius ir amþá savopabaigia”. Epiðkiausia poemos dalis yra “Rudenio gërybës”. Rudens peizaþasþadina minorinæ nuotaikà. Purvyno, darganø fone (“Ratas ant aðiesbraðkëdamas sukasi sunkiai / Irgi þemes bjaurias iðplëðdamas teðkinaðmotais”) iðkyla pavasario dienø pasiilgimas. Gamtovaizdis dinamiðkas,nuolat kintantis. K.Donelaitis mëgsta eiti nuo visumos prie detaliøvaizdingumo. Kiekvienos dalies peizaþas – áþanga á bûrø gyvenimà, jødarbus, t.y. ávadas á tai, kas bus toje dalyje apraðoma. Tokios áþangossukelia nuotaikà, atitinkamai nuteikia skaitytojà. Pvz.: pavasará –linksma, rudená – liûdna nuotaika. Daugiausiai dëmesio skiriama pavasariui,nes tai gyvybës pradþios, atsinaujinimo laikas, maþiausiai – vasarai. Nëratapybiðkumo, bet gausu dinamiðkø vaizdø, atkuriami net garsai. Ðtai kokiosáspûdingos rudeniðkos aliteracijos. Kiekvienas metø laikas – alegoriðkasþmogaus gyvenimo tarpsnis (pavasaris – vaikystë, vasara – jaunystë, ruduo –subrendimo metas, þiema – senatvë). Taigi “Metuose” autoriaus gamtospergyvenimas, jutimas ið esmës nesiskiria nuo bûrø, taèiau ðie vaizdailyriniai ir pamokantys.

Tëvynës praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje Maironis – didysis mûsø poetas, Tëvynës dainius. Jis këlë lietuviøtautinio sàjûdþio idealus, iðsakë tikëjimà tautos galiomis. Visai XIX a.pabaigos tautinio sàjûdþio literatûrai bûdingas romantizmas. Jis akivaizdusMaironio eilëraðèiuose apie tëvynæ, kovas su kryþiuoèiais. Jo kûrybojegausu praeities vaizdø, kurie yra kontrastas niûriai carizmo prislëgtosLietuvos dabarèiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didûs kunigaikðèiai,milþinø kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikosðydu, po kuriuo slypi daug neámintø másliø: “Praeities gilø miegà kaspaþadint galëtø? / Kas jo dvasià atspëtø? Jai ákvëptø gyvybæ?”(“Praeitis”). Praeitis ryðkëja kaip dabarties antitezë. Ji “kaip þaibas”tamsioje dabarties padangëje. Praeities atminimas uþdega krûtinæ, teikiajëgø, padeda áveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezëmisparemti eilëraðèiai “Vilnius (Prieð auðrà)”, “Trakø pilis”, “Miðkas ûþia”,“Tu girele, tu þalioji”, “Senelio skundas”, “Að norëèiau prikelti”.Primenami ir legendiniai Kêstuèio, Birutës, Vytauto vardai, nes jie susijæsu garbingàja Trakø pilimi, kuri apdainuota eilëraðtyje “Trakø pilis”.Eilëraðtis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ði pilis apleista,griûvanti, graudinanti “jautrià ðirdá ne vienà”. Taèiau praeitispoetizuojama: jos didingumà pabrëþia epitetai (“aukðti valdovai”, ”garbingapilis”), perifrazë (“aukðtus valdovus uþmigdë kapai”), istorinë praeitisvadinama “vieðkeliu amþiø plaèiu”, o sunki savo meto tikrovë – “tamsianaktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi irstiprûs. Eilëraðtis baigiamas vël niûrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliuvaþiavau pro Trakus, / Man verkë ið skausmo ðirdis…”. Tauta praeityje buvostipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, paþeminta. Toks þvilgsnis ápraeitá akivaizdus eilëraðtyje “Vilnius”. Eilëraðèio tonas iðkilmingas,pakylëtas. Pieðiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnøplaèiai”, naktis já dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsûs amþiaiuþmigæ tyli”. Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarèiai.Vilnius eilëraðtyje turi kelias reikðmes. Tai graþus ir poetiðkas,paslaptingas miestas, tai ir ðalies sostinë – “ðirdis”, “akis”, pagaliauVilnius – visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tadair tauta sulauks graþesnës ateities. Eilëraðtis baigiamas optimistiðkai –tikima ateitimi: “Laikai juk mainos: slëgë pikti, – / Nuðvis kiti /Lietuvai, mûsø tëvynei”. Kituose eilëraðèiuose (“Milþinø kapai”, Praeitis”,“Eina garsas”, “Oi neverk, matuðële!”) atskleisti dramatiðkiausi mûsøtautos istorijos momentai: nuolatinis pavojus kultûrai, kalbai, niokojantysprieðø antplûdþiai, motinø ir seseliø sielvartas, baisios kautynës irsunkiai iðkovotos pergalës. Eilëraðèio “Milþinø kapai” laikas – tolimapraeitis, lietuviø kovos su kryþiuoèiais. Tarsi regime lietuvius, kurie“galanda kirvius, kalavijus aðtrius”, balnoja juodbërius ir pulkais tiesKaunu per Nemunà plaukia. Kalbama apie iðtroðkusius garbës svetimðalius.Lyrinis siuþetas baigiasi mûðio vaizdu. Dabar tas þenklas þenklina “kapaimilþinø”. Didingai rûstûs vaizdai perteikia senovës lietuviø herojiðkumà irskatina prieðintis dabarties negerovëms. “Milþinø kapai”, “Eina garsas”primena karines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitá, Maironis brëþialietuvio ir miðko paralelæ. Senos didingos girios ir narsûs lietuviaipraeity. Be to, miðkas maitino ir dengë þmogø, ugdë jo dvasià. Eilëraðèius“Miðkas ûþia”, “Tu girele, tu þalioji…” Maironis kûrë màstydamas apiesavøjø laikø Lietuvà ir carinæ priespaudà. Nuotaika liûdna: “Miðkas ûþia,verkia, gaudþia”; “Nuliûdimas ðirdá spaudþia”. Prisiminimas, kad senovëjemiðkas buvo didingas, sustiprina jo ilgesá. Todël ilgesingai klausiama:“Kas mums praeitá gràþintø / Ir jos garsà, ir jos galià?” (“Miðkas ûþia”).Kaip kontrastas carinei Lietuvos priespaudai iðkyla ne tik didingapraeitis, bet ir viltis: “Atsibus tëvynës sûnûs, / Didþià praeitá atminá /Pagimdys vargai galiûnus, / Ugnimi uþdegs krûtinæ!” (“Tu girele, tuþalioji…”). Graudþiai lyriðkos intonacijos bûdingos eilëraðèiams “Manogimtinë”, “Lietuva brangi”. Praeitis iðkyla kaip garbingøjø amþiøatminimas, ásiskverbæs á “krûtinæ”, “ðirdá”, sesuèiø “graudþiai maloniasdainas” – á visà lietuvio buitá. Þmogui stiprybës, vilties teikia praeitiesatminimas.

V.Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė 1925 m. Krëvë paraðë istorinæ dramà “Skirgaila”, Dramos laikas – XIV a.pabaiga, Lietuvai tapus krikðèioniðka ðalimi. Vaizduojamoji Lietuva yra netik romantinë praeities didvyriø þemë, bet ir dideliø vidaus prieðybiørealybë. Svarbiausia yra parodyti “dviejø pasauliø” kryþkelëje stovinèioþmogaus ir valdovo tragizmà. Kunigaikðtis Skirgaila – iðtikimybës,tikëjimo, þmoniðkumo, valstybingumo klausimø sankryþoje. Skirgailai lemtaskausmingu bûdu jungti dvi epochas – pagonybæ ir krikðèionybê, ginti kraðtoðlovê. Jis, kaip ir Ðekspyro Hamletas, stovi ant “bûti ar nebûti” ribos.Skirgaila suaugæs su savo kraðto istorija, paproèiais, bet gyvenimas,Lietuvos interesai verèia já keisti istorijà. Lietuviai – krikðèionys, betsenieji dievai tebegyvena jø sàmonëje; dievus, senàjá tikëjimà nuolatprimena vaidilos. Iðminèius Skurdulis gina gilesná þmogaus, tautos irdievybës supratimà: Dievas gyvena ne àþuolynuose ir ne ðventovëse, oþmogaus sieloje. Tai sukelia Skirgailai abejoniø. Senasis vaidilaakcentuoja, kad negalima skriausti kitø, versti kentëti. Skirgaila neþino,kaip galëtø atskirti savyje þmogø ir valdovà: valdovas turi daryti viskà,kad bûtø geriau jo ðaliai, þmogus pirmiausia turi elgtis þmoniðkai.Lietuvai bûtø geriau, kad nuo jos nebûtø atplëðtos þemës, kurios kaipkraitis turi tekti Onai Duonutei. Valdovas Skirgaila tada áveikia þmogøSkirgailà ir jis atkerta kunigaikðtystei: “Kas man darbo , kad jau esi kamþadëjusi! Að myliu Lietuvà ir skaldyti jà dalimis jà niekam neleisiu, neitau, nei broliui Jogailai”. Nemyliu þmogaus, negerbiu jo teisiø – tokia yraSkirgailos þmogiðkos tragedijos prieþastis. Kunigaikðèio siela serga:baiminasi dël tëvynës likimo, nori pasitikëti þmonëmis ir nuolat patirianuoskaudas (tariamas Stardo apkrikðtijimas). Skirgaila bando ieðkotipaskutinio prieglobsèio – meilës: “Anksèiau að neþinojau, kas toji motersmeilë ir kam ji vyrui reikalinga”. Norëtø jis padaryti gera, betatsitrenkia á blogá lyg á kokià uolà. Skirgailos dvasia ima nerimauti, jáapninka neviltis: “Að visuomet noriu gero, bet nemoku pasiekti. Kà aðmanau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta”. Jis svajoja pailsëti,uþsidaro tëvo pilyje su mylima moterim. Bet ði svajonë neiðsipildo –Skirgaila lieka vienas. Kelerio monologas primena, jog svarbiausia þmoguiyra garbë, jos saugojimas. Netekti garbës yra blogiau uþ mirtá. Skirgailaneiðlaiko paskutinio iðbandymo: paþinæs karste Kelerá, jis liepia gyvàpalaidoti. Pyktis ir kerðtas, áþeista savimeilë laimi prieð þmoniðkumà irgarbingumà. Tik senasis Daugaila iðtaria þodþius, kuriuos turëjo pasakytiiðbandymà atlikæs Skirgaila: “Ar að galëjau manyti, kad dar esti tokiøþmoniø, kurie tiek aukotis iðgali”. Skirgaila net iðsitraukia durklà prieðant kapo sukniubusià moterá. Skirgaila stovi tarsi visos bûties akivaizdojesu savo neávykdytais gërio siekiais, nepasiektos laimës ilgesiu,kraujuojanèia meilës þaizda, kerðto aistra… Kontrastas tarp svajonës irrealybës, disharmonija tarp vidinio sielos polëkio ir konkreèiø gyvenimoaplinkybiø bei praktinës veiklos – Skirgailos tragizmo prieþastys. TaigiSkirgaila – nelaimingasis nugalëtojas.

V.Mykolaitis – Putinas “Altoriø ðeðëly”. Kûrinio analizë 1933m. buvo iðspausdintas V.Mykolaièio – Putino romanas “Altoriø ðeðëly”.Tai pirmasis lietuviø psichologinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasiá pagrindinio veikëjo mintis, iðgyvenimus, jausmus, psichologijà.Sprendþiama labai daug psichologiniø problemø: kunigystës, gyvenimo kelioieðkojimo, menininko asmenybës laisvës. Pastaroji bene pati svarbiausia.Todël paþiûrëkime, kaip vidinës harmonijos ieðko Liudas Vasaris.Kiekvienasþmogus turi teisæ bûti laisvas. Tokià mintá teikia V.Mykolaitis – Putinasromane “Altoriø ðeðëly”. Ástoja á kunigø seminarijà, norëdamas pabëgti nuogyvenimo tikrovës, norëdamas laisvai kurti, tapti tokiu poetu kaip Maironisir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad labai apsiriko. Taèiau josiela dar nëra prasiskleidusi, jis vaikiðkas. Nesuvokdamas savo kûrybiðkosprigimties unikalumo, susitelkia á tikëjimo klausimà: jis medituoja, tikisitikëjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus, uþdaras. Já þeidþia aplinkiniøelgesys, ypaè tëvø. Jie kreipiasi á sûnø: “jûs, kunigëli”, ir siekiapabuèiuoti rankà. Seminarija, kurios gyvenimà reglamentuoja skambalodûþiai, nesuteikia laisvës nei asmenybei, nei kûrybai. Mokydamasis kunigøseminarijoje, Vasaris stengiasi iðlaikyti savo, kaip asmenybës, laisvæ.Taèiau junta, kad nuolatos braunamasi á jo gyvenimà, kad stengiamasipatirti net slapèiausias jo mintis. Net ir skaityti, ir lavintis jis turislapta. Vasaris tikisi turëti vidinæ nepriklausomybæ, niekieno nelieèiamàsritá, kurioje jis galëtø pasijusti laisvas ir pilnavertis. Aiðkëja, kad tasritis – kûryba. Ir ið tikrøjø klierikø skatinamas, jis paraðo iriðspausdina pirmuosius eilëraðèius. Pabunda Vasario poetinis talentas.Taèiau jaunojo poeto kûryba visai ne Maironiðkos krypties. Nors draugainori, kad Vasaris raðytø patriotinius eilëraðèius, ðie jam nepavyksta. Jolyrikoje ryðkëja nepasitenkinimo, vidiniø sielos prieðtaravimo nuotaikos.Jam svarbesnë kova uþ individualybës teises, þmogiðkàjá asmenybësharmoningumà. O èia dar ir paþintis su tamsiaplauke mergaite Liucijapaþadina jaunuolio ðirdyje þmogiðkos prigimties balsà, troðkimà dþiaugtisþemiðka gyvenimo prasme. Taèiau Vasaris didelëmis pastangomis uþslopinabundantá meilës jausmà. Jaunasis poetas supranta, kad kaþkas jam trukdoiðsiskleisti, jis neranda realaus emocinio savo poezijos pagrindo.Norëdamas iðsaugoti nepriklausomà savo asmenybës dalelæ, jis stengiasielgtis pagal Tiutðevo eilëraðèio “Silentium” eilutes: “Tylëk, dangstykis irpaslëpk / svajones ir savo jausmus”. Jis jauèia, kad atsiskyrês nuotikrovës, praranda kaþkà reikðmingo, susipainioja vidaus prieðtaravimuose.Pagaliau jis baigia kunigø seminarijà ir paskiriamas á Kalnynø parapijàvikaru. Èia romano herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantápoetà. Ypaè daug jam duoda pasivaikðèiojimai po Kalnynø apylinkes. Gamtojejis pajunta gyvenimo pilnatvæ ir net savo paties þmogiðkàjà esmæ, darlabiau jauèia, “kad Gamtoje kaþkas yra”. Keièiasi jis ir kaip asmenybë. Jeiseminarijoje Vasaris blaðkësi tarp romantiðkos Nepaþástamosios ir Liucës,tai kalnynuose jis, sutikæs baronienæ Rainakienæ, atvirai su ja bendrauja.Rainakienë, ðiaip jau tuðèia kurtizaniðko tipo moteris, vis dëlto Vasariui,kaip asmenybei ir poetui, bando atverti kelius á Vakarø kultûrà (jis galëjonaudotis gausia dvaro biblioteka), skatina já kovoti dël savo þmogiðkøteisiø. Bat mes matome, kad jokia moteris negalës nutildyti nuolatinionerimo, verþimosi á naujus tolius, troðkimo gyventi bûties pilnatvæ,ilgëtis aukðtesniø gyvenimo idealø. Vasaris nori bûti laisvas pirmiausiasavo kûrybai. Jis iðvyksta á uþsiená. Kaip Vasaris ten formavosi,nesuþinome. Gráþta jis á Lietuvà jau iðsimokslinæs filosofijos daktaras,ðirdies gilumoje beveik ne kunigas. Paþvelgë jis toli ir poezijoje,susipaþino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Taèiau dabar jádrasko dar didesni prieðtaravimai, svyravimai. Jis nori atsidëti ne vienliteratûrai, gyvenimui, kurá jis vadina didþiausia vertybe. Asmenybëslaisvë ir kûrybos laisvë glaudþiai susijusios. Tik laisvas þmogus galilaisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis iðsivaduoja iðkunigystës varþtø, didelá dëmesá skiria savo kûrybai. Taèiau jis saupripaþásta: “… kas að bebûèiau, abejojimø, vidaus kovø ir kentëjimø vistiek neiðvengsiu. <…> Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos. Tiknuolatos degdamas, atsinaujindamas meno þmogus gali kûrybiðkai savepareikðti”. Ðiais þodþiais iðsakyta Liudo Vasario charakterio esmë: jis perávairius svarstymus, laisvës troðkimà priëjo prie iðvados, kad vidauskovos, kentëjimai yra neiðvengiami. Nuo jø neiðlaisvins në moterys, nëkunigystës atsisakymas. Taèiau dvasios laisvë yra svarbiausias siekimas irneblëstantis idealas.

B.Radzevičius “Prieđauđrio vieđkeliai”.Kûrinio analizë Bronius Radzevièius (1940 – 1980), iðleidês romano “Prieðauðriovieðkeliø” 1 dalá 1979 m., pasakë: “Savo pirmàjá romanà paraðiau ið meilës.Þmogø svarbiausia ne teisti, o reikia paèiam bandyti atsidurti jokailyje…”. Romano tematika daugiasluoksnë: raðytojas pradeda pasakoti apieuþpelkiø kaimà, vëliau vis ryðkiau gyvinama Daukinèiø giminës, kronika kuriájungiama á pagrindinæ romano temà – vieno giminës atstovo, JuozoDaukinèio, dvasinio brendimo istorijà. Ðios trys temos glaudþiaisusijusios: kaimas, jo þmonës, gamta sukûrë J.Daukintá, davë jamegzistencinius pagrindus. Suprasti tà pasaulá- vadinasi, suprasti herojauspradþiø pradþià… Romanas prasideda sakiniu: “Seniau ðis kaimas vadinosiUþpelkiai”. Vadinasi, senojo kaimo nebëra: per já perëjo laikas (politinëkova, trëmimai, kolûkiai), ir tai lemtingai atsiliepë pagrindinio romanoherojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirèiai. Antroji tematinë romanogija – Daukinèiø giminës kronika: jis neplëtoja individualizuotøcharakteriø, o kuria bendrà lietuvio – þemës vaiko paveikslà. Autoriusapmàsto, koks tas mûsø valstietis ir kas su juo atsitiko. Stebimës, kaipVizgirda ásiklauso á gamtà, kaip klosto savo buvusá, o dabar kolûkyjenuvarytà arklá, kaip su skausmu puola traktoriø, nutrynusá visas jo þemësribas. Ðis þmogus netekæs þemës – atramos po kojomis, nebeþino, konusitverti: dingsta natûralus þemdirbio gyvenimo ritmas, nerimà bandoslopinti skaitymu, bet ir tai nepadeda, nes laikraðèiuose nëra në laðotiesos. Kitokia ûkininko Konstantino siela: ðis þmogus sukaupæs didelægyvenimo patirtá, iðmintingas ir teisingas. Jo iðmintis paprasta irnatûrali, kartu graþi ir vertinga. Didþiausià nusistebëjimà Konstantinuikelia laikas, jo tëkmë, todël jis stebi maþiausius laiko pokyèiø þenklas.Konstantinas, kaip þemdirbys, kaþko laukia, sëja ir pjûtis – graþiausidarbai. Autoriaus nuomone, ûkininku gimstama, ir jo dvasinis irmaterialinis pasaulis palaiko tautos gyvastá. Labiausiai þudantá poveikánauja sistema padarë Kazimierui, kuris, tapæs brigadininku, gavo gerà dirvàintrigoms, norui pirmauti, valdyti. Ið vyresniøjø Daukinèiø ypaè daugdëmesio skiriama Kristupui, Juozo tëvui.. Su Kristupo vidiniais polëkiaisuþslëpta vieðkelio metafora: “visas jo gyvenimas ëjo vieðkeliu”. Kristupasmokëjo graþiai dainuoti, jo aká traukia þvaigþdëtas: jis klajûnas,atitrûkæs nuo giminës, maiðtingas, nesuprantamas. Jis vadovaujasiabsoliuèios harmonijos, teisybës, groþio ir gërio principais: siekiasuprasti kità þmogø, krikðèioniðkai myli artimà, brangina asmenybës laisvæ.Tai jis stengiasi perduoti savo sûnui Juozukui. Koks jis, JuozasDaukintis? Jau vaikystëje Juozukas jautë savo iðskirtinumà, bûsimà ðlovæ,bet ir artumà savo giminei. Mokykla atveria jam langà á pasaulio paþinimà:gyvybës ir mirties paslaptis, baimës ir smalsumo jausmus. Dar daugiauklausimø iðkyla, kai pats save Juozas suvokia kaip tos gyvybës sàmoningàapraiðkà. Kur nukreipti norø, jausmø, minèiø energijà? Pirmas noras –áveikti nepilnavertiðkumà (vaikystëje atstumtas, pamotës nemylimasnaðlaitis). Bet ið vieniðumo jis taip ir nepajëgs iðsivaizduoti. Turtingaliteratûra ugdo kûrybingo jaunuolio vaizduotæ, formuoja bûsimà asmenybæ.Taip áeinama á savo ir kitø tautø istorijà, kultûrà. Juozas pajunta kas yrakûrëjas, nemirtingumas. O èia pat – banali ir lëkðta tikrovë. Nuo devintosklasës Juozas ima raðyti dienoraðtá – taip budo talentas, áveikdamasnepasitikëjimà. Juozas álieja save á amþinàjá laiko tekëjimà, pasijuntaistorijos dalimi – taip gimsta istorinë savimonë. Jaunystëje svarbus irgyvenimo tikslo klausimas. Jis suvokia, jog kiekvieno paskirtis didelë irsvarbi, jog reikia siekti altruizmo, gerumo, atlaidumo. “Reikia prasibrautiprie kaþko, kas iðvaduoja, kà tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?”.Juozas mano, kad kiekvieno paskirtis didelë ir svarbi. Jis nuolat ginèijasisu savo antipodu Albinu Maldoniu, kuriam svarbu tik jo tikslai irpateisinanèios priemonës. Matome ir iliuziná ðviesos rytojø, dël kurio visikvieèiami kovoti. Todël Juozas atsako: “Gyvenimas pats sau tikslas yra”.Juozas viskà nori suprasti, patirti. Nëra jëgos, idëjos, kuri ið karto jápatenkintø. Juozas palieka tëviðkæ ir iðeina ieðkoti savo kelio,ápareigotas ne tik savo sielos, bet ir visko, kas joje pasilieka:“Slenksèio juodumas, kauko akmuo prie slenksèio – visa èia ðnekëjo, liepëjam nenusileisti, prieðintis eiti savo keliu. Bûti, iðlikti, bûti.Pasiðnekëti su jais, uþ juos. Visa èia já kvietë á tolumas, këlë aukðtyn,viliojo bedugnëmis”. Ar tesës tà ápareigojimà Juozas Daukintis? Atsakymas,kurá raðytojas duoda antrame romano tome, nevienareikðmis. Herojausiðëjimas ið kaimo á miestà yra lemtingas. Mieste jis pasijunta atsitiktinisir benamis; visumos pojûtis prarastas, pasaulis atrodo iðskydæs,chaotiðkas, be vienijanèio centro. Daukintis nepajëgia uþmegzti harmoningøryðiø su deformuota realybe, neranda pusiausvyros ir savyje. Tai jotragedija. Taèiau jis kûrëjas, sugebëjæs iðsakyti visuotinai reikðmingàpatirtá, atlikti egzistencinæ uþduotá.

R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kûrinio analizë Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautostêstinumo problemà. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimà(savo namà), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip tasavita pasaulëjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant praþûties slenksèio?Pradëjæs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienës sodybos poklevu), raðytojas pereina á abstrakèià plotmê, kur “gyvenimà po klevu”suvokiame kaip mitologinê: visø trijø sferø (poþemio, þemës ir dangaus)tarpusavio ryðá, priklausomybæ ir amþinumà. Tai nedidelë apysaka, kurveiksmas vyksta vos vienà dienà ir apima senosios Kairienës kelionæ iðkaimo á gyvenvietæ. Bet tai tik pavirðius, o apysaka turi giluminá,mitologiná klodà. Todël tai ne tik dramatiðka vienos þemaitës ar josartimøjø gyvenimo istorija, bet ir iðtisos lietuviø tautos likimoapibendrinimo. Senoji Kairienë – tarpininkas, nueinantis kelià nuo senojoiki naujojo pasaulio, ji vertybiø atskaitos taðkas. Kartu su atgimstanèiapavasará þeme ji iðeina ið savo sutvarkytø namø á svetimà, chaotiðkà erdvæ– gyvenvietæ, kuri net vardo neturi… Iðeidama Monika apþvelgia savogyvenimà: kiekvienas daiktas turi savo vietà, nieko nëra nereikalingo.Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senø namø sienose tarsigyvena artimø þmoniø atmintis, jø darbai, likimai. Net vieniðas þmogus,jeigu jis savo namuose, – dar ne vieniðas. Todël lietuviui svarbiausia –iðëjimas ið namø. Visai kitokia gyvenvietë – bevardë, svetima, beveidë,nejauki ir maloni. Þmonës taip pat tapo beveidţiai kaip ir jø namai(Kairienë niekaip neatsimena buvusios marèios veido, kuri taip ir nesukûrësavo namø). Kairienë prisimena buvusá, dabar jau iðdraskytà Budriø kaimà.Bet baisiausia – pasekmës: jaunoji karta jau nebeturi tikrøjø namøsampratos. Senosios Kairienës sodyboje atpaþástame baltiðkàjá gyvenimo (netpasaulio) modelá: namas – þmogaus gyvenimo vieta – stovi paèiame visatoscentre, ant klevo ðaknø, po klevo ðakomis… Nors apysakos pavadinimasdeklaruoja gyvenimà, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybëmûsø senojoje pasaulëþiûroje. Kairienë uþsuka á kapiniø kalnelá. Tai ne tikmirusiøjø aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena),bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienë pralinksmëja, kai nuo kalnelio pamatosodresniø rugiø laiko vietas – tai buvæ kaimynø gyvenimai. Jos kaimasnugalëjo mirtá! Nauja gyvybës forma þaliuoja pats þmoniø gyvenimas. Þemësaugo atmintá. Kodël iðsigimë þmogus? Todël, kad buvo pasikësinta áþemdirbio gyvenimo bûdà, á save áprasminantá darbà – þemës dirbimà. Þemë –pastovumo ir saugumo garantija. Iðplëðus jà ið þmogaus, jis netekostiprybës, gyvenimo pamato, iðseko kûrybinës galios, darbðtumas. Atimtaþemë. Ar begali kas bûti baisiau: “plëðë ið þmogaus þemæ, plëðë jo ðirdiesstiprybæ, griovë viso gyvenimo, viso likimo pamatà”. Atimta darbo prasmë.Kairienës þmogus, mëgæs kiekvienà darbà, kolûkyje nenorëjo dirbti: “Koksten darbas? Visà laikà talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, þmogus,talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginanèia baudþiauninkoprievole. Senoji stebi vaikaièio darbà: “Dabar jis suprato. Jis nekentëpaties darbo: tø bulviø, tø maiðø, tos purvinos þemës aplinkui, to visko.Greièiau, greièiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jëgasátempus, – kad tiktai greièiau tas darbas pasibaigtø!”. Senoji Kairienëprisimena savo gyvenimo kelià: savo þmogø ir jo mirtá, nenusisekusá sûnausStepono gyvenimà ir mirtá, anûkà Dariø. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visøþlugimø prieþastys iðorinës, taèiau vis giliau prasiskverbiama prie þmogausdvasios. Toliau eiti nebëra kur: Ignelis, proanûkis, jau ákûnija protinánepilnavertiðkumà. Todël Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusiogyvenimo atminties. Poþiûris á moterá – svarbus tautinës kultûros rodiklis,nes motina – dvasinës gyvybës simbolis. Apysakoje matome, vieniðà,apleistà, paniekintà senà moterá- Kairienæ. Praradusi artimiausius þmones,ji uþsiriðo senà skarelæ ir po ðiai dienai nenusiëmë. Tai siejama suiðtikimybës tema. Iðblësæs ne tik iðtikimybës vyrui, tëvui, bet ir tëvyneijausmas. Kairienë dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ëjimas nenutiesiatilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienë pasirengusi aukotis, atgailauti uþvisø nuodëmes, Prisikëlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta.Apysakos pabaiga sukreèianti, ðaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebëra kureiti – toliau þûtis!”. Paguosti gali senesnë – mitinë pasaulëþiûra, kuriosatðvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstëje. Mitinë sàmonënepripaþásta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikëlimo daigà.

MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgźs…” Jau eilėraščio pirmoji eilutė sutelkia klausimus – ko? Pagauti bėgantį,nesustabdomą laiką? Išgyventi pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumopojūtį? Lyrinis subjektas spinduliuoja tauriu liūdesiu: ilgisi prarasto kūrybinioįkvėpimo (“seniai aš laukiu…” , “sugrįžki, valanda…”). Kūrėjas trokštatų ypatingų akimirkų, “kai žėrė jaunas įkvėpimas”. Ar pavyks susigrąžintitą būseną? Vidinis noras gilus, sudvasintas: “Daţnai meldţiuos karđtamalda…” Mintimis lyrinis “aš” grįžta į tas dienas, kuomet širdies dainaliejosi eilėmis. Ta būsena neužmirštama, ją širdy nešiojasi iki šiol:“paliesiu lyrą kaip tada…” Įspūdį itin sustiprina pavartotasveiksmažodis – “žėrė” (pakylėjo, įkvėpė, paliko toje ypatingojeakimirkoje…). Prisiminimai išsilieja apibendrinimui – (lyros) “balsuipritarė jaunimas”. Žodis gilus, todėl reikalingas, artimas – jis susieja

jaunų širdžių troškimus, idėjas (“balsui pritarė jaunimas”). Eilėraštyjeįtaigiai išsakytas lyrinio subjekto noras išsiverţti iš pilkos erdvės įpakylėtas (metafizines) erdves. Taip suvokiamas gyvenimas, jo pilnatvė.

J.Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė Juozas Grušas (1901 – 1986) 1967 m. parašė dramą “Meilė, džiazas irvelnias”. Pavadinimas simbolinis. Gėris ir blogis (meilė ir velnias)grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazo vaizdinys.Rašytojas svarsto amžinus dalykus, mąsto paie žmogaus gerumą ir apieišsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Dramos veiksmas: trys jaunuoliaisžiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutariasu tėvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Pasižiūrėkime, kodėlvyksta tėvų ir vaikų konfliktas. Jie visi neturi motinų. Andriaus irJuliaus motinos mirusios, Lukas – pamestinukas, Beatrièës motina pabëgusisu mylimuoju. Vienintelë vertybë, kuri iðlieka nepaneigta, – tai motina.Motinos idëja iðkelta virð laikinumo, apðviesta amþinybës ðviesa. Andriussako tëvui: “Neáþeidinëk mirusios motinos”. Juliaus motinà tëvas vadina“ðeimos karaliene”. Skaudþiausia vaikø namuose uþaugusio Luko patirtis:neturëti motinos net mintyse – “tai lygu gyvuliui”. Beatrièë nuolatsapnuoja savo motinà. Taèiau motinos idëja dramos veikëjø ðirdyse nërareali jëga. Tai tik iliuzija. Ið tikrøjø jie naðlaièiai, iðmesti á gyvenimàkaip á ðiukðliø duobæ. “Katilas” – vienintelë jaunuoliø priebëga nuovienatvës ðiurpo. Vienas konfliktiðkiausiø veikëjø yra Andrius –dþiazininkø vadeiva. Ðis bedvasëje aplinkoje iðaugæs jaunuolis stoja prieðtëvà – teisingumo organø darbuotojà, aktyvø klasiø kovos dalyvá. Jis atmetavyresniosios kartos argumentus apie iðkovotos duonos kainà, ðviesiosateities perspektyvas. Jis tëvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andriusyra menkos dvasios, primityvus, pripaþástàs tik jëgos kultà, tikrasmankurtas. Jis uþaugæs be tautiniø ir doroviniø idealø, be religijos,kultûros, ðimtmeèiais kurtø humanistiniø tradicijø. Tai lemia jo praþûtá.Juliaus charakteriu iðreikðta kraðtutinë dvasinë intelektualinë krizë,kurià stagnacijos metais iðgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius –filosofo idealisto sûnus, bet nusivylæs visuomene, kaip negalinèia apgintihumanistines tradicijas. Dël to ir priekaiðtauja tëvui: “Sudeginkit visasfilosofø ir humanistø knygas! Jos bevertës. <…>. Në vieno neapgynë, kai jiesavo laiku ðaukësi “nemirðtamos dieviðkos dvasios”. Julius, praradæs betkokià gyvenimo prasmës iliuzijà, jauèia egzistencijos tragizmà. Lukas –atstovauja visuomenës padugnëms, paèia savo socialine padëtimi lyg irpasmerktas. “Nei tëvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko!Galiu padaryti didelæ niekðybæ vien dël to, kad esu pamestinukas. Mestas ágyvenimà kaip á sàðlavø duobæ”, – sako Lukas. Lukas maiðtauja vien iðgirdæsið savo globëjo paveldëtà pavardæ – Pinkvarta. Gyvenimas vaikø namuose,suvokimas, kà ið jo atëmë tëvai, amþinas skausmas. Beatrièës iðsiskyrimassu motina ir santykiai su senele nëra maiðtingi. Taèiau sieloje iðgyvenadël motinos pasirinkimo, senelës nesugebëjimo suprasti. Ji stengiasipaþadinti tëvus, kad suvoktø, kokia jø vieta vaikø gyvenime. Ta ðventakeistuolë, norinti “tvarkà pakeisti”, iðbudina Andriaus tëvo sàmonæ,apðvieèia jam sûnaus paveikslà tokia neáprasta dvasios ðviesa, kad jispasijunta tik ðià akimirkà supratæs, prie tokio bedugnës kraðto yraatsidûræs jo sûnus. Panaðiai þadinamas ið dvasios sàstingio ir Juliaustëvas. Taigi Beatrièë jungia tëvus ir maiðtaujanèius vaikus.Prieðpaskutinëje vizijoje Beatrièë laiminga, nes gráþo motina.

M.Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuđtumŕ…”

Interpretuojamasis M.Martinaièio eilëraðtis – neilgas, vos devyniøeiluèiø. Jis nesuskirstytas posmais, taigi galima teigti, kad jo pasaulisperteiktas tarsi vienu gaistu. Tik pora daugtaðkiø skaido eilëraðtá ánutrûkusias, neiðbaigtas mintis. Eilëraðèio centre – lyrinio subjekto,patirianèio egzistenciná lûþá, iðgyvenimai. Kalbëjimo situacija ir lyriniosubjekto jausenos joje sudaro eilëraðèio dominantê. Tuo ásitikinameatidþiai ásiskaitydami á kiekvienà kûrinio eilutæ, þodá. Pirmoji eilutëapibrëþia kûrinio laikà – ruduo. Daugybë asociacijø kyla iðgirdus ðá metølaiko pavadinimà – tolstanti saulë, trumpëjanèios dienos, nykstanti gamta.Manifestuojamoji lyrinio subjekto jausena ið dalies sutampa su skaitytojopatirtimi, tik yra aðtresnë, átaigiau iðreikðta, susakralinta. Tolesniøeiluèiø palyginamasis vaizdas tartum nukelia á kaimiðkà aplinkà, skerstuviøscenà. Taèiau tai tik palyginimas. Pagrindinis vaizdas – paskutinë saulësðiluma, kuri, lyginama su paskutine paskersto galvijo ðiluma, ágaunamerdëjimo scenø. Pirmà kartà pasirodo raudona (kraujo, saulëlydþio) spalva.Pasitelkiamas lytëjimo pojûtis (“ðiluma ant rankø”). Kitos dvi eilutëspakartoja “perpjautos gerklës” pojûtá – minimas “randas”. Kaip ankstesniøeiluèiø raudonos spalvos blyðkus atspindys ðmësteli neuþgijusio randoraudonis. Lyrinis subjektas jauèiasi vienas skaudþiai gyvas mirðtanèiamepasaulyje. Mirusá pasaulá bandoma atgaivinti lyrinio subjekto pastangatarsi pirmàkart matyti, kalbëti, klausytis, jausti. Áprastiniai poelgiøstereotipai netinka ekstremalioje situacijoje, todël visi pojûèiai turitapti ypatingi. Eilëraðèio pabaigoje vël kartojamas tuðtumos motyvas.Atsinaujina biblijinë pasaulio kûrimo situacija. Tuðtumà, absurdà ir niekànorint padaryti prasmingà, reikia tapti paðvæstuoju. Paskutinëje eilutëjedar kartà ðmësteli ir gæsta þaizdos bei raudonos spalvos motyvai, visameeilëraðtyje skambëjæ kontrapunktu. Eilëraðtis byloja apie þmogausnusivylimà, mirties baimæ ir bandymà atsilaikyti prieð bûties absurdà.Aiðkus situacijos matymas, nevengiant skausmo, leidþia þmogui rasti savyjejëgø ir susikurti, – jei ne surasti paèioje bûtyje, – gyvenimo prasmæ.

Pasaulis kuriame gyvena A. Škėmos žmogus („Balta drobulė”) Nuo pat JAV susikûrimo visa jø gyventojø veikla skirta savo gerovei.Viskas matuojama pinigais ir nauda sau. Gyvenimas pagal principus: pinigaikvapo neturi ir kas turtingesnis – tas gudresnis. Tuo tarpu Lietuvoje, ypaèkaime, ryðkios tautiðkos tradicijos, paremtos draugiðkumu, tarpusaviopagalba. Nëra áproèio uþ viska reikalauti piniginio atlygio. Þmogui tokiamkaip A. Ðkëma arba jo „Baltos drobulës” veikëjui A. garðvai sunkuprisitaikyti visiðkai kitoje aplinkoje, priprasti prie kitokio gyvenimobûdo. Ðkëma pristato veikëjà Antanà Garðvà, þinomà lietuviø poetà,emigravusá á JAV ir dirbantá liftininku, kurio vardas ir pavardë tik 87numeris. Liftas viso Antano gynenimo Amerikos didmiestyje simbolis. Ðiamegyvenime nereikia màstyti, nereikia kurti – reikia dirbti. Antano vidiniopasaulio jëgà rodo nepritapimas prie gyvenimo lifte. Jis kuria eilëraðèiussau. Eilëraðciai – tai Garðvos saugiklis, kuris neleidþia prarastieuropietiðkos progimties. Kûryboje ir prisiminimuose Garðva prieðinasierdvæ ribojanèiam liftininko pasauliui. Prisiminimø sarutas – prieðtararealybei. Ið prisiminimø suþinome, kad Antanas nepripaþysta kiðimosi áasmeniná gyvenimà ir kûrybà. Dël to ir pasaulis, supantis Antanà, daþnai jonesupranta. Garðva nesutinka bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, todëlnukenèia. Jis lieka nesuprastas ir DP pabëgëliø stovykloje. Antanonesupranta ar neávertina ir bendradarbiai Amerikos liftininkai. TikStenlis, kurá irgi kamuoja beprasmis gyvenimas ir noras nusiþudyti, sugebaásigilinti á Antano iðgyvenimus. Ryðkiausi Garðvos atsiminimai iriðgyvenimai susijæ su moterim. Su jaunystës Jone Antanas paþásta gyvenimomalonumus, iðmoksta apgaudinëti, meluoti, suþino apie savo psichikinæ ligà,dël kurios atsisako vesti Jonæ. Amerikoje Antanas susitinka Elenà, kuribuvo jo eilëraðèiø skaitytoja, draugë. Ir vël Garðva atsisako mylimosmoters dël savo ligos. Antanas palieka moteris, supratæs, kad jis galitapti joms naðta. „Laimëjau Jonæ jos atsisakæs”, – taip savo poelgámotyvuoja Garðva. Jonë lieka kaip moters idealas ir jaunystës prisiminimas.Pasaulis gniuþdo Antanà ir moraliðkai, ir fiziðkai. Motinos iðprotëjimas,liga, Simuèio teroras ir priverstinë emigracija – aplinkos smûgiai, smarkaipaveikæ Garðvà, privedæ prie iðprotëjimo. Didelæ átakà turi ir„ðinðiliðkas” gyvenimas iðeivijoje, kur nereikalaujama galvoti, o tiknuolankiai dirbti. Ðkëma „Baltoje drobulëje” vaizduoja þmogø supantápasaulá, kuris trukdo pasireikðti þmogaus asmeniui, individualybei, kuriamevertinamos iðorinës savybës, o ne þmogaus intelektas ir jo kûryba. Tokiamepasaulyje kûryba – tai kanèia ir sistemingas savæs naikinimas. Teisus T.Manas, kuris teigia, kad „tas, kuris gyvena, tas nekuria. Tad reikianumirti, kad taptum tikru kûrëju.” Garðva panaðiai ir pasielgë – nusiþudë.

Draminis Antano Ðkëmos (1911-1961) palikimas nëra didelis-devynios ávairausdydþio ir nevienodo brandumo pjesës. Kai kurios jø (“Þivilë”, “Vienàvakarà”, “Pabudimas”, “Ðventoji Inga”, “Vienas ir kiti”, “Þvakidë”) yravaidintos iðeiviø scenos terpëse, labai prieðtaringai vertintos ir vëliaukiek primirðtos. Autorius labiau garsëjo romanu “Balta drobulë”, apysakomisir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, taèiau jie vis dëlto tieksavo problematika, tiek paraðymo stiliumi yra vieni ið iðkiliausiø 20A.vidurio veikalø. A.Ðkëmos labai sceniðka dramaturgija, kupina teatrinësmagijos ir dvasingumo , patraukianti dràsiais formos uþmojais. Pats,A.Ðkëma, bûdamas aktoriumi ir reþisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmopolitikà, personaþø sielø santykiavimo ritmus. Jo pjesës – baladiniopobûdþio. Visa, kas jose vaizduojama – tartum pusiau sapnas, neaiðkihaliucinacija. Personaþai -lyg ið kaþkieno sudirgintos fantazijos rûkoiðplaukæ gaivalai. Konfliktinës situacijos daþnai saistomos grësmingøsukrëtimø, neiðvengiamos þûties nuojautø ar kruvinos depresijos, per kuriàeinama á savæs atradimà, prieðiðkø ðirdþiø santarvæ, dvasinæ harmonijà.Meilë, ðvelnumas, romantiðkos meilës ilgesys èia susipynæ su beveiksiurrealistinëmis þiaurumo apraiðkomis, kanèia, melodramiðku sielvartavimudël þmogiðkøjø vertybiø þlugimo. Ði estetinë tikrovë nëra realaus gyvenimokopija, vis dëlto joje ryðkiai ðvieèia ir istorinio laiko rodyklë. “Pabudimas” pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogų aukštinantibei poetizuojanti A.Škėmos drama. Joje per baimės pragarus kylama įmoralinio maksimalizmo ir heroizmo viršūnes, skamba asmenybėssavarankiškumo ir nenugalimumo apologija. Kartu čia siekta ir naujiesiemslaikams būdingos egzistensinės žmogaus likimo traktuotės. Pvz., Pijausprigimtis, psichinių ir erotinių kompleksų traumuota, jo liguista gyvenimoaistra virsta fanatiniu įniršiu bei sadizmu, bet kartu jis kenčia savosusikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybės, dvasinio pabudimogalios. “Pabudime” beveik visi personažai per kančią, mielę ir mirtįpatiria dvasinio prisikėlimo palaimą. Beveik kiekvienoje A.Škėmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvūsišgyvenimai, vidiniai desonansai formuoja iracionalią įtampą. VisosA.Škėmos pjesės turi prologą arba veiksmą įrėminančią įžangą, kuriojeduodamas atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumoatmosfera. Kiekviena pjesė yra tarsi ankstesniųjų tąsa bei variacija .Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinės situacijos,vienaip ar kitaip agresijos paliestų žmonių išgyvenimai. Pagrindiniaipersonažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo įkitą. A.Škėmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalausaktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio išnaudoti visas teatrogalimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvė,ją užimantys daiktai. A.Škėma stengiasi, kad ir jie “vaidintų”, dalyvautųne tik veiksme, bet ir išryškinant pačią veikalo prasmę. Pvz.”Pabudime’,tardytojas Pijus geria likerį, pagamintą dar “buržuaziniais laikais”,kvepiantį praeitimi”, tuo tarpu Maskvos komunistas Pranas nemėgsta šito“saldaus birzgalo” ir mieliau gertų vodką. Tuo patvirinamas Petrokaltinimas, kad Pijus yra tik “literatūrinis svajotojas”, kad jam toli ikibesielio “visiško objektyvumo”, į kurį Pijus taip nori tikėti. Erdvė užsccenos ribų turi svarbų vaidmenį: koridorius, kuriame girdėti vedamųjųsušaudyti žingsniai ir klyksmas yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo įamžinybę, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Elena taip patkankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiūrėtiir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose yra esminė veiksmo dalis.“Pabudime” “La Cumparsita”, Elenos ir Kazio meilės “tema” su skaudžiaironija transformuoja savo pigų romantišką ilgesį ir pavirsta aistringuhimnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir jos garsuose, irsavo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skambadangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo mažos sielos, kada pabaigoje jis bandomelstis. “Pabuvime” kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų saulei,vandeniui, žvaigždėms, medžiams-visai visatai “būk mano žmona”, onegalėjonueiti ir pasakyti tų žodžių Elenai. Mes suprantame, kad jis moka tikkentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau ši tragedija stoja priešjį šimteriopai išaugus, kada jis kankina Eleną ir savo laimingąkonkurentąKazį ir pats kenčia už juos abu, už save ir visą visatą. A.Škėmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie būtų įstyti į ironiškųparadoksų rėmus. Jo dramose matome Gyvenimą ir jo paradoksų draskomą žmogų,tarytum autorius jame ieškotų visuotinės tiesos – lyg “tardytų mylėdamas”.“Pabudime” žmonės yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis.Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleidoišeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į “meilės trikampį”,Pranas yra paprastas besielis karjeristas, pasiruošęs lipti per kitųgalvas. Kazys ir Elena – du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savogyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina kerštingąaistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertę.Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškinajį patį. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalėti, bet kaipkomunizmo atstovas – NKVD tardytojas – jis turi priemonių, kurios yragalingesnės už bet kurį pavienį žmogų. “Aš negaliu pralaimėti”, sako Pijus,bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas – besielė griaunanti jėga, kuriosįrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Eleną (“Ašnenoriu keršyti”), o prieš žmogiškumo principą, įsikūnijusį jų asmenyse. Kaip pats A.Škėma sako apie “Pabudimą”, kad pagrindinid veikaloprincipas:mylėk artimą, kaip pats save, kuris išryškėja nelaimės atveju.Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje sumirtimi, nors ir būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti irpadeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie bejėgiškumoir nesugebėjimo apsispręsti. Įvestas ir “banalus” momentas: vyro ir motersmeilė, kuri savo aukščiausioje įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasiniožmogiškumo įrodymu. “Pabudimas’ parašytas prisimenant milojinus nežinomųjųkovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.“Nesu įgijęs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgęs “Pabudimo” herojųideologijas, suvesti dramos mintis į tikslią ir harmoningą sistemą. Taipalieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jieturi išeiti pro duris. Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichiniskompleksas. Ir labai sunku nuspręsti, kaip ataidės tas paskutinysisžingsnis.”

Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romanoprotagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinėsąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomasbeprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savoatminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimopuslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kurranda seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus.Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį irpats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas,žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą irfalsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieškopriemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje irbando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia.Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymoproblematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis. Dabarties pasaulįsusiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą trečiuoju asmeniu nuolatkeičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir“suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomodiskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokiąprasmę) dalimi. Pasaulis skaitomas kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuojpat performuojamas, nardinamas į tinklą ir verčiamas poetiniu diskursu(išplėstas minties apie kokį nors dalyką išreiškimas). Romano subjektuigyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos įvairiosmetaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo) galimybės, ieškant geriausiobūties įforminimo būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė.Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomainuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio reikšminių ryšiųsusikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikineisąmonei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos kryptiesreferencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys. Amerikoje, dirbdamasliftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš protovedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos krizę, o gal ir trečiąjįsavo kaip poeto gimimą. “Aš dar neesu gimęs. Dar neparašiau geros knygos. Osenutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojopasaulinio karo, – mąsto Garšva apie senutę, cituojančią eilėraštį lifte.Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsimąmirtį. Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogausvidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniuveiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais,dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią. Kadangivisas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai liekatarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau taineišvengiama, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu,ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvenair interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romanoprotagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet ir tokie kokiusprotagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda.Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektvos vientisumą yra jaudidelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda irkoncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Norsprincipas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia norsnelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikospožiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negukliudo. “Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką.Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamaspagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininkuviešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos irartėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesniogyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumaibolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Škėmos sukurtas pasaulistampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinę dimensiją(išėjimą už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą. Kaipavangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”,be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kadšis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai,vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškaslaikymasis įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo eksperimentas,tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykęs, nes atskleidė mumsgyvą ir autentišką žmogų.

Škėmos kūrybos savitumas, poetika

Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavokalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelë trauma buvo,kai karo metu motina prarado protà ir neilgai trukus pasimirë. Antanas Škėma nebuvo cinikas. Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovotiuž tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotaspuldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ariškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, neciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinisdomėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentiniusdramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaitytinaujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna,drąsu, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados– jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosiosžmogaus dvasios reiškėjas. Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jisgaižiai kėlė aikštėn gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę,tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. SuMačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėmą sieja įsigyvenimas įmoderniąją vakarų literatūrą ir filosofiją. Jo kūryba – tai drąsuslietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniaiskontekstais, o visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistatasu Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, numalšinimas,prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis suliteratūros ir pasaulėžiūros rutina. Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis –kosmopolitiškas, kuris lietuvių pasaulio atsispindėjimą susieja su įvairiųkitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairiųtautų ir kultūros simbolikos įsiterpia ir lietuvių tautosakos elementų,pavyzdžiui, gegutė, varnas, vazduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti poįvairius kūrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”. Škėmoskūriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir polinkis savo herojaisiliustruoti vieną ar kitą abstrakčią situaciją. A. Škėmos manymu, rojausnėra nei žemėje, nei danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas irnedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Čia viskoprimaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašė K. Barėnas apie “Izaoką”.Škėmos simultaniškų vaizdų ir ekspresionistinių detalių kupinas tekstas yravisiškai originalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinėsliteratūros kontekste. Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvivaizdų slinktis kartais visiškai užgožia siužetinę ašį. Šie principailemia neišbaigtą, fragmentišką, koliažišką teksto struktūrą. Šilbajorissavo straipsnyje apie A. Škėmą rašė: “Išeivijos lietuvių literatūroje Škėmanuo kitų skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti kokią norsišaiškinančią ar pamokamą tiesą, kad nepriima menui iš dalies užkraunamospareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę arba būtinai atvaizduoti tosprasmės ieškojimą ar atradimo procesą. Meno funkcija Škėmai išplaukia išpaties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo”.Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis – svarbiausi Škėmosdramatiniai pradmenys fatališkos būties priešingybės. Kadangi Škėmaniekada nepamiršo šiurpių vaizdų iš vaikystės, neatsitiktinai savo gyvenimoistoriją jis aprašinėjo kaip teatrališką likimo žaislą, kaip paradoksaliągrotesko ir tragizmo samplaiką. Visoje jo kūryboje pasklidęs praradimųskausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogų supanti pasauliobeprotybė – ypatingas Škėmos dramų tematikos ir pasaulėjautos klodas.Beveik kiekvienoje pjesėje veikia personažas, kurio destruktyvūsišgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionalią įtampą.Vyraujanti dramų tonacija lyrinė, nostalgiškai graudi, su nežymiaisironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistųsielų žmonės, kurie imituoja mitines figūras, susitapatina su biblijiniaisherojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škėmos žmonės gyvena mūsų

amžiuje, kurio pasaulio rėmai jau visai supuvę. Čia žaisti galima tikbepročiams. Jie stovi prieš nepermaldaujamą nežinomybę. Logiškai reikėtųŠkėmą vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėjekūryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybėskalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kasnetiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. Oliteratūroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiračiai irsugriūva kasdienybės dėsnių sienos. Pavyzdžiui NKVD tardytojas Pipis“Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokštatiesos. Jis nori tikėti tokia tiesa, kuri būtų kaip pats gyvenimas: “Saulėišaugina gražiausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks ir vanduo, tokiaugnis, tokia žemė.” Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliaupasidaro kankintojas.Škėma tiki į aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir iveržimąsi i meilę. Todėl apskritai galbūt nepatartina į Škėmos kūrybąžiūrėti “idėjiniu požiūriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki arnetiki. Menininko darbus skaitant yra daug svarbiau tai, ką žmonės išgyvenair kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajėgia sužadinti mūsų,skaitytojų, sielose atbalsi, ar ne.

K.Donelaitis

Svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis,poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrėliaudis.“Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savopožiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta.

MaironisAiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jospaprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būtiespilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą.Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironislietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimokriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikosistorija.

Satrijos RaganaGeriausiais savo kūriniais ŠR įtvirtino persmelkiantį pasakojimonuoširdumą, psichologinio išgyvenimo sudvasinimą, poetinę nuotaiką kaipXXa. Prozos meninę normą. Dvaro psichologija. Žemės būties baigtinumonuovoka.

V.M.-PutinasDramatinis eilėraštis pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmobūsenose. Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”. Laisvės siekimas yra žmogausesmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Konfliktas-tarpkomplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos.Reikalauja didelės skaitytojo intelekto įtampos. Daug priešpriešos iškurios gimsta įtampa. Eilėraščio individas reikalauja pakilti iki jo lygio.

J.AistisTyliojo sielvarto poetas. Neapsunkinta nei simbolių, nei ko kito našta.Artimas liaudies dainoms pajautimo būdas. Subjektas blaškosi tarp tikėjimoir ne, tiesos ir melo, džiaugsmo ir skausmo. Poetas įsižiūri į vieną gamtosdetalę kaip į stebuklą. Poezija-išgrynintos nuotaikos sfera. Lyrinissubjektas-nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgųpriešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokiosantgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį.

A.ŠkėmaPagrindinė problema-ištikimybės laisvės principams ir išdavystė. Stilistikapaklūsta šizofreniškos sąmonės pulsavimams, yra itin ekspresyvi irdinamiška, kaip įprasta “sąmonės srauto” romanuose. Kūryba yra tikra, kairašantis žmogus apsinuogi-na iki slapčiausių savo psichologinių kompleksų.

M.MartinaitisPeržengti save, ištirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendrobuvimo liudytoju. Siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtąindividualaus “aš” reikšmingumo.

Designed by Eimantas Balèiauskas lsd@takas.lt

(c) 2000