Donelaitis Metai

13409 0

bbbbbbbb

K Donelaitis “Metai”

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio

dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei

patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus

pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo

parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai

elgiasi, yra ir išmintingas.

Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu

Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas

žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų

savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo daarbštumą).

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis

religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga.

Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”,

“glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K.

Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes

netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į

plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena

neišmintingai.

Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas,

kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus.

Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvvertina to

laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją.

Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų

verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl

sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas tu

uri gyventi

pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas

žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis

Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba

apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas

gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį,

harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.

Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės

elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas.

Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės

ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t

ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Iđminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?

Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas

taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi

žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją

panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, išštikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent

šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems”

būrams.

“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas,

Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti

“viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.

Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos,

yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir

pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė

yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo

kitiems būrams:

Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti.

Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir me

enkas gyvenimas.

“Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba

“ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias

nukerta dalgis, moko juos saikingumo.

Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras.

“Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų

sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie

savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas

vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam

“kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek

“razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į

pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas

džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar

neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad

įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.

Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” –

bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką

pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas

skundžiasi: “.nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.

Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”

Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai

su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai

gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu –

galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis

tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žm
monių. Tinginiai nori turtėti,

tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais,

nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.

Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai

są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia

kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi

gimsta lygūs, “.juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš

lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti

sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu

pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos

“veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:

Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka

ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir

mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi

apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”,

pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai

sumuštas:

Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip

išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi

valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad

baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to

pasiekti neįmanoma.

K. Donelaièio asmenybë, vertybiø sistema “Metuose”

K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai

atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.

Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias”

apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save

taip ap

pibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau

dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir

dainuodamas būdavau moralus”.

Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus

ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir

puoselėjo lietuvių kalbą.

K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams

meniškai išreikštas kūryboje.

Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K.

Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.

Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis

stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių

papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose,

gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai

moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir

žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą.

Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir

grybavimas, taip pat riešutavimas.

Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas

pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį

mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia

išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.

Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų

nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą.

Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie

pat.

Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai,

pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia

nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie

darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.

Kŕ vaizdavo K Donelaitis?

“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo

patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” –

keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį.

Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais

įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos

prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to

meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir

gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo

kūrinyje “Metai”.

Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi

nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė

būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta,

kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda,

keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.

“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.

Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš

atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras

“gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:

“<.> šeimyną savo pabudint

Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”

Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir

garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala,

kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad

tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai

galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad

taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė

pamokslus bažnyčioje.

Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su

liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo

atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės.

Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės

taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai

pasismagindavo.

Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius?

Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo

užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti

ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus

gerbdavo.

Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis

būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia

laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus,

reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas

baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų.

Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad

nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo

baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių

rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik

žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie

balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti

vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.

Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su

jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi.

Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus

draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje

Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir

poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta

jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę

vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso

pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet

tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas

svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir

feodalinių ponų savivaliavimui.

Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios

baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir

antikinės literatūros poveikį.

K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę

saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš

nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo

žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas,

artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.

K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie

1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė

pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros

taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę

ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K.

Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos:

lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie

visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai –

urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.

K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios),

kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to

artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu

klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie

visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl

moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.

“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis

– taip, kaip jis pats suprato.

K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą

pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź,

socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas

kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir

rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario

linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.

Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės,

rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys

tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie

didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.

Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl

bus pavasaris. Vėl bus ta pati baudžiava. Vadinasi, viskas kartosis

am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava –

didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir

tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis

kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K.

Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys

ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė

šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.

“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės

kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi

įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai,

šveicarai) su kuriais kartu tame pačiame krašte po kolonizacijos gyveno

lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹

prasmź. “Vy˛a” – iš karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto

sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas,

lietuviškumas, priešiškumas ponams.

K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo

XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam

rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai

nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa

siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų

Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai

pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.

Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai

jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei

literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto.

Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams

Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba

pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio.

Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, išskyrus

”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais.

“Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.:

Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be

jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno

kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų.

K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie

dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas.

Nevienoda ir emocija.

Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikšmingas ˛mogui, nuo jo visai

nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam

būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg

ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo

priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų

pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga

yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis,

pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir

mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos

pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė,

vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos

būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors

kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai,

kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.

“Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa

gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos

permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas,

be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie

gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių:

nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio

kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su

gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje,

tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso,

gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras

jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos

gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir

gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas.

Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip

jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai

daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su

gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis

į viską žiūrįs.

Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas,

jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo

sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro

gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.

“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame

vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės,

palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas –

vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas

sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į

tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis,

neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir

pats turėjo prasiskinti sau kelią.

K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau parašytos pasakėčios, yra

baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami

ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių

galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol

lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš

liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios

ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros

kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas

į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius

lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje

teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K.

Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.

Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs

pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į

Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko

Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir

rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris

ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio

„Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario

linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir

drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.

Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yra

K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje

dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai

K.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po meto

vėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba

absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas,

ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantį

baudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį į

didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu:

giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji

pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vos

žydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Nors

giltinė mums ir asocijuojasi su baisia šmėkla, K.Donelaičiui tai

paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštinti

pievas” ir taip surinkti metų derlių.

K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo

gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį

K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone

numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai – „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenori

dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės.

Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis,

praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. “Pernai

[.] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučių

pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdams

vis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), bet

ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius

smerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę.

K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir lauko

darbų.

K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimas

verda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną,

važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas

yra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėl

tenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, bet

ir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apie

šiųmetinę šienapjūtę.

K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka.

Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų

(baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų

kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė,

rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja ir

personifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomis

svyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visur

išsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno

dar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”,

dalgiai – „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančių

apibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis su

pjautuvu kirto”.

Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo

baudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir

šobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgi

sulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia

Plaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų.

Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autorius

suskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbą

šienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio

„Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juose

galime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo,

saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė

pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti

„kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.

Maironis – “Trakø pilis”

“Trakų pilies” žanras – eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio

eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra

viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes

kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai

posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su

sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės

dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozocija yra – aukštai, žemai. Laikas

teka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis – garbinga, aukšta,

valdovai – aukštūs, milžinai; žemai (dabartis), pilis – pelėsiai, kerpės

nuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai – užmigdė kapai. Tai kas

didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai,

oratoriškai, iškilmingais žodžiais. Dabarties ženklas – kapai. Pamažu

eilėraštyje ryškėja praeities – dabarties opozicija. Posmo intonacija

banguojanti. Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmės

motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės (amžiai bėga,

bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis “aš” neatsiveria. Tik antro

posmo pabaigoje užsiminta, kad griūvančios sienos “griaudina” jautrią

širdį.

Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas – pilis. Adresantas

kalba “mes” vardu. Posmą sudaro retoriniai sušukimai. Jaučiamos

įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo – vien

retoriniai sušukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas –

“Vytauto didžio” amžius. Epitetai – garsi, brangi pabrėžia praėjusių laikų

didybę, “aukštumą”.

MAIRONIS “IŠNYKSIU KAIP DŪMAS”

Eileraštis “išnyksiu kaip dūmas” pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliu

susumąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokià “iðnykimo” prasmæ,

atskleidþia vis naujà vaizdà. Beabejo, elëraðtis nenuteikia lindsmai.

Perskaitæs já nejuèia ir pats pagalvoji, kad dada nors ir pats numirsi,

iðnyksi. Ir anksèiau ar vëliau bûsi visai uþmirðtas. Ið tiesø – iðnyksi

“kaip dûmas”.

Eilėrastyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilerastyje kalba ir apie

tolimą praeitį, ir apie ateitį. Nuo eilėraščio pradžios iki vidurio poetas

kalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus,

Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės “Kurims nebužilgo – kapai”. Tada

Maironis pradeda rašyti apie ateitį apie kitus poetus kurie ateis po jo,

kad jį užmirš. Kad žmonės kaip “bangos ant marių”- atsiranda, iškyla ir

išnyksta. Ir taip be perstojo, be galo.

Eileraštis kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina

eilėraščio nuotaiką.Nevenge Maironis ir kitų meninių priemonių.

Maironis

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti

nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis

priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas

klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.

Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės

dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo

detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo

subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius

lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo

ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.

Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir

tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos

suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų.

Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią.

Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su

žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos

pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui

ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora.

Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia

mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir

giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.

Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičių

girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų

pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai šneka”,

kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų literatūroje

sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su būdingiausiais

jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to peizažo elementai

bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir kerpėm” apaugusi

garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė Lietuvos”, Punios

piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus”, tautine gėle

pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados

idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus:

Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę

apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus

rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų”

banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į

tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno

platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra

ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo

ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.

Toká pat vertinantá poeto poþiûrá iðsako ir antrasis peizaþo komponentas

– girios, miðkai. Girios – þalios, tamsios, galingos, plaèiausios; èia

ûþia, ðlama, èia vël “krûpèioja slaptingai”; tamsûs miðkai dunkso, verkia

ir gaudþia. Giria, miðkas – ir Lietuvos galybës, ir jos skaudaus likimo, ir

jos iðtvermës, atsparumo, gyvybingumo simbolis:

Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su

judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai

šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”,

kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi

su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją,

atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą,

papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip

nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:

Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai

prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų.

Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia. Nemunas, “Vilija – mūsų

upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta. Maironio peizaže

auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė,

putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip

kraujo lašus”. Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos

žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę

kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos

neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai

banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas

“nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda

lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina

pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.

Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūroje

gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri,

šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus.

Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris :

Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvų

žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo dangaus”;

“Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš pumpuro

gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto dangaus

“mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas vieversių

čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “ant

Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos “dangaus

šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys – mėnesėtos

vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių milijonais

nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasario

nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasios

pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas žada

gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.

Maironio gamta nėra laukinė. Jo žemė žaliuoja ne tik giriomis, bet ir

sodais, ant dirvų sužėlusiais rugiais, o iš žalumos stiebiasi Vilniaus

rūmai, Trakų pilis, Kaunas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai, jaukiai

glaudžiasi sodžiai ir sodybos. Maironio gamtoje skamba lietuviškas “brolių

artojų” žodis, sesučių “graudžiai malonios dainos” , “tėvynės dainos

auksinės”.

Gamtos vaizdai Maironiui yra žmogaus vidinio pasaulio – troškimų,

vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniai

jo sielos įvaizdžiai. Tai audringa, “išsisupus plačiai vakarų vilnimis”

Baltija, siūbuojančios marės, verdą verpetai, griaunančios, kaukiančios

audros ir viesulai. Visa tai suvokiama kaip vidinės jėgos, veržlumo,

kūrybinių galių išraiška.

Idealai, aukšti siekimai išsakomi dangaus įvaizdžiu. Maironio dangus čia

“rūsčiai aptemęs”, čia “nušvitęs žaibais”, čia vėl nusiblaivęs, kuriame

“širdį vilioja” saulė; mėlynas, aukštas, tolimas pavasario dangus , kuriame

sumirga “vakarinė žvaigždė”, “aušrinė žvaigždė”, aukštybių žvaigždė”.

“žvaigždė sidabrinė”.

Maironio gamtos vaizdas atrodo visiems pažįstamas, savas, susietas su

tokiais išgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas

nebuvo radęs žodžių visam tam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to atrodo, kad

jis prabilo už mus visus. Kalbėdami jo žodžiais, mes jaučiamės išsaką savo

pačių žinojimą ir jautimą, kokia graži ir meilės verta yra gimtoji žemė ir

koks širdį pakeliantis virš jos atsivėręs dangus.

Šatrijos Ragana (1877 – 1930)

Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškas

gyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale.

Amžinos vertybės – menas, muzika, knygos,. Viena realybė jos gyvenime –

žmogaus siela. Pats meistriškiausias apsakymas – “Dėl ko tavęs nėra?”

Apysaka “Sename dvare”

Pasakotojos sieloje išsakytas praradimo jausmas.

1.Pagrindinė veikėja – mamaitė. 2.Ji – dvaro ponia, 3-jų vaikelių motina,

pavyzdinga, pareiginga žmona. 3.Vargšų globėja ir mokytoja. Subtilios

dvasios moteris.

Apsakymas “Irkos tragedija”

1.Graži idėja: vaikas turi mylėti, būti mylimas ir reikalingas. 2.

Psichologiškai įtikinamas Irkos paveikslas.3.Įdomi siužeto raida.

IRKA:Klusni dukra (74), mylinti tėvus (76, 78), jautri (80), ryžtinga

(82), sumani (82, 84), drąsi (82, 84), mėgstanti svajoti (78), lakios

vaizduotės (76), skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas (81, 86), mylinti

gamtą (74), mylinti gyvūnus (78, 79), mandagi (77), siekianti kuo daugiau

sužinoti ir išmokti (77), turinti savo pasaulį (75), tikinti (75), vieniša,

nori artumo.

Kuo Ðatrijos Ragana reikðminga lietuviø literatûrai?

1 Atskleidė dvaro gyvenimą. 2 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautos

rūpesčius. 3.Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius.

4.Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę. 5.Jos kūryboje – savotiškai

individualiai mąstančios moterys.6. Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogaus

dvasią.7. Kuriamas psichologinis, bet ne išorinis pasaulis.

Vaiko pasaulis Satrijos Raganos kûryboje

Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji

piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis.

Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų

mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra

nelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažos

mergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi.

Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius

broliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvena

vaikiškomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama į

fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų

(prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga),

tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų

laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama

visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai –

kažkokio ypatingo, neįprasto grožio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugoti

mamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretai

įskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo šiltus namus, kuriuose šalia jos

buvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir jos

broliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo žmonėmis.

Jie nebuvo vieniši.

Pagrindinė novelės problema – Irkos vienišumas. Ji jaučiasi nesaugi savo

pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai

išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama

nesirūpina, negloboja savo mažutės, septynerių metų tesulaukusios

dukrelės. Vienintelis jà mylintis ir ja besirûpinantis sutvërimas yra

ðunelis Dþim. Bûdama neapsakomai vieniða, Irka vis daþniau pasineria á

fantazijas, á stebuklingàjá dangaus pasaulá. Ji nesàmoningai lygina jai

mielà gamtà su atðiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daug

fantazuoja. Tiki nebûtais dalykais ir Irusia, taèiau jos tëtis neleidþia

jai per toli nutolti nuo realaus pasaulio. Taèiau Irusia dar nenori tikëti,

kad stebuklingasis pasakø pasaulis ið tiesø neegzistuoja. Irka á pasaulá

þvelgia kitaip. Ji ásivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reiðkiniai,

elementai yra gyvi. Ji kalbasi su þvaigþdelëmis, stebi saulutës namus,

kalbasi su Dþim. Ji nejauèia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijø. Ir

neturi në vieno artimo þmogaus, kuris paaiðkintø, kaip viskas yra ið

tikrøjø. Irka gyvena savo pasaulëlyje, kurá sudaro ji, lëlës ir

þvaigþdelës, ir jokio suaugusio þmogaus, todël Irka, bûdama naivi ir

vaikiðka, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yra

vyresnë uþ Irkà, daþnai elgiasi vaikiðkiau nei septyneriø metø mergytë.

Irka turi suaugusiam þmogui bûdingo uþsispyrimo, ryþtingumo (viena ryþtasi

vaþiuoti pas tëvelá á Kaunà). Ðatrijos Ragana vaizduoja, kaip ið atstumto,

vieniðo vaiko, turinèio kovoti su liûdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja

“suaugæs vaikas”. Vaikas, negalintis rûpintis vien þaislais ir pasakomis, o

turintis þvelgti kaþkur daug giliau ir baugø, sudëtingà pasaulá vertinti

nebe vaikiðkomis akimis. Toks vaikas savo svarstymais, norais kartais

atitolsta nuo tikrovës. Ðtai kodël Ðatrijos Raganos sukurtame pasaulyje

labai ryðki artumo tema. Irusiai, gyvenanèiai su abiem tëvais, vis dëlto

artimesnë uþ tëtá yra mama. Taip yra todël, kad vaikus labiau priþiûri,

jais labiau rûpinasi ir daugiau su jais praleidþia bûtent ji. Todël ir

Irusia stengiasi, kad mama bûtø laiminga, rokðta, kad ji visada bûtø ðalia.

Smalsios vaiko akys daug kà pastebi, todël Irusia suprato, kad tëvelis

mamytæ skaudina, jos nesupranta. Irusiai tëtis tampa daug tolimesnis uþ

mamytæ. Bet tai dar nereiðkia, kad mergaitë tëvelio nemyli. Tik jai

svarbesnë yra mama, nes ji daug trapesnë, paþeidþiamesnë nei tëtis. Irkos

pasaulyje artumo tema daug ryðkesnë. Nors Irka gyvena su mama, jai

artimesnis atrodo tëtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todël, kad mama jà

atstumia, neiðklauso, nesuteikia jai tos ðilumos, kurià turëtø suteikti. Ir

mergaitë ásivaizduoja, kad jeigu tëvelis bûtø ðalia, viskas bûtø kitaip. Su

tëveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis á geràjà pusæ, todël

tëtis Irkai artimesnis nei mama. Taèiau artimiausia Irkai vis dëlto yra

gamta: ðunelis Dþim, saulutë, þvaigþdës. Taip yra todël, kad mergaitë

þymiai daugiau laiko praleidþia stebëdama gamtà, þaisdama su ðuniuku bei

lëlëmis nei bendraudama su mama ar tëèiu. Ir Irka labai daug þino apie

gamtà: nuolatos bëga namo, kai saulutë eina á savo namelius; stebi

þvaigþdes, net turi savo mylimiausià þvaigþdelæ. Todël gamta Irkai yra pati

artimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad þlugo visos

jos iliuzijos dël tëvø susitaikymo, mergytei nuvykus á Kaunà. Tada, kai

Irka suprato, kad ji nereikalinga ir tëveliui, jà paguodë ne kas kitas, o

iðtikimasis Dþim Taigi

Ðatrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelëje “Irkos tragedija” ir

apysakoje “Sename dvare” labai skiriasi. Akivaizdu, kad maþam vaikui

svarbiausias dalykas yra bendravimas su tëvais. Skirtingas tëvø poþiûris á

vaikus suformuoja skirtingus vaikø charakterius.

Satrijos Ragana “Irkos tragedija”

Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai žmogus dar nesuvokia daugelio

dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Dažnai mane tiesiog

nuteisdavo “amžinoji” mano mamos frazė: “ Kai būsi mano metų.” Bet,

laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o

suaugusiam neįmanoma suprasti mažo žmogaus.

Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris,

požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią

aplinką. Vieną iš itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja Šatrijos

Ragana savo apsakyme “Irkos tragedija”. Tas žmogutis – tai septynerių metų

mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žino

leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau

galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo

pradžioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai žmogaus,

nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man

susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip našta šios dar gana jaunos moters

gyvenime. Aš suprantu, galbūt ji troško kažko daugiau iš gyvenimo, bet

nemanau, kad tai jai suteikia teisę pamiršti savo vaiką ir motinystės

pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kuris

Irkos mamai pasirodo svarbesnis už ją. Irka nenori ir pradžioje nesistengia

susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskis

pagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmu

atrėžia: “tamsta neturi teisės. Tamsta – ne tėvelis.” Kad ir kaip mergaitė

stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga

meilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys

žlunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad

kada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio,

grožio, santarvės egzistavimu. Pavelas Vožinovas yra pasakęs: “Kai visiškai

sudūžta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą užima

netikėjimas.” Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau pažeista. Be

to, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodo

tokie gremėzdiški ir grėsmingi, kaip pavojingi žvėrys, kuriuos matai

tamsaus miško šešėliuose. Vaikus suaugę tampo lyg kokias marionetes. Irka

pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. mamytė neateina

palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti

pasivaikščioti. “Nebemyli jos mamytė, nebemyli.” Vienintelė paguoda – jos

gerasis draugas, ištikimasis šunelis Džimas, kuriam reikalinga Irkos meilė.

Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo šis

mažas žmogutis, ne vieną iš mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje.

Tokiu atveju žmogus dažniausiai puola į paniką, pradeda blaškytis. Irka

mąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. “Ji žino jau, ką

padarysianti: ji važiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį,

brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taip

nepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli.” mergaitė ilgai nedvejoja,

pasiima Džimą, “renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę”

ir išeina su mintimi, kad “mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas,

nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos. o gal ir verks.” Irkos laukia naujas

smūgis, naujas nusivylimas.

Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelio

namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda

Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia širdelę. Sutrypta paskutinė

Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. “Ji žengė kelis žingsnius

pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų.”

Satrijos Ragana

Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (“Margi paveikslėliai”, 1896;

“Pirmas pasibučiavimas”,1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimo

stilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi,

perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos

įprastos socialinio blogio istorijos. Čia intonuojamas žmogaus balsas ir

išlaikoma tarminė fonetika. Bet stebėjimo laukas nėra platus. Aprašinėjimo

stilistiką, negavusi tiršto detalių klodo ir nemaitinama socialinių

kontrastų įtampos, lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojo

pozicijoje Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigia

jai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus.

Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – “Margi

paveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę,

bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė jos

stilių, o pati blaškėsi. Apsakymas “Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytoja

pasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskis

tai supeikė, tadėl apsakyme “Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaip

rašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą “Saulei

nusileidžiant”. Apie 1900m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką “Viktutė”

– stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinė

svajonė – aukotis kitiems.

Apysakoje “Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuvių

prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti

“absoliutiško atvirumo”, pasak autorė. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir

šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško

trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą,

ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio

pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį.

Apysakoje “Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo

“Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi į

didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas,

kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs “observacijos” objektai, o ne

jų vidinio tapsmo akstinai. Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingus

senojo dvaro tipažus, aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su

skalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją.

Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais,

žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis.

Irkos tragedija – tai apysaka, kurioje vaizduojama 19a. pabaigos

Lietuvos dvarininkija ir jos buitis. Apysakoje sprendþiamos þmoniø

tarpusavio santykiu problemos. Apysakos siuþetà sudaro dvarininkø ðeimos

gyvenimas. Pagrindinis apysakos personaþas – Irutës motina Marija – tauri

romantikë, filantropë, gyvenanti muzikos ir literatûros pasaulyje, visur

ieðkanti aukðtesnës prasmës, þmoniðkumo, po iðorine rimtimi slepianti

ilgesá, nepasitenkinimà, gilià rezignacijà. Mamatë taip pat domisi lietuviø

valstieèiø gyvenimu, moko jø vaikus, skaito draudþiamà lietuviðkà spaudà,

ðelpia neturtingas ðeimas. Ji dvaro ponia, trijø maþø vaikeliø motina,

vargðø globëja ir uþtarëja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai myli

savo vaikus, stengiasi, kad tai, kas svetima, neþalotø vaikø dvasios. Jai

svarbiausia – nesuþaloti vaikø. Beveik visi kiti apysakos veikëjai

prieðpastatomi idealiam “mamatës” paveikslui. Jie pavaizduojami

realistiðkiau, kai kurie satyriðki bei humoristiðkai ir pasiþymi tipiðkais

bruoþais. Tokie yra Irutës tëvas Liudvikas, paskendæs ûkininkavimo

reikaluose, jo sesuo Karusia bei jos vyras Valeslovas, Irutës dëdë

Aleksandras ir jo þmona, muzikalusis Jonavièius, Kazimiero þmona bei kiti

kaimo þmonës. Apsakymas “Irkos tragedija” laikomas geriausiu Ðatrijos

Raganos kûriniu, nes jame sprendþiamos ðeimoje iðkilusios problemos,

apraðytos dvideðimto amþiaus pradþioje, yra labai svarbios ir aktualios ir

ðiais laikais.

Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorė

pasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moralinio

taurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačios

autobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana

– pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio naujų vaizdinės plastikos ir emocinės

sugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikų

kintamumui, dvasinei pilnatvei, žmogaus, kuris nebėra tik visuomeninių

santykių produktas.

Žmogus Krėvės kūryboje

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino

psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties

filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas

svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas

konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus,

atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.

Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje,

taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos

šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai,

pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir

daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių

aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis,

ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių

egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga

prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai

mylėti, neapkęsti ir net keršyti.

Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas,

tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus

egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau

man viso netekti ir gyvenimo podraug.”, – sako Kriviui Skirgaila.

Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis,

senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas

laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai

praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats.

Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę

Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas

žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir

teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra

pavaldūs net ir galingam valdovui.

Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir

bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą –

Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien

tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba

protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.

Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio

pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam

nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą

jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypaš didžiulį džiaugsmą jam

teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių

galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos

“Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip

pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas

ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį,

kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.

Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas,

gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta,

reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą,

džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau

atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša

tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų,

prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir

pasitenkinimo.

Ţmogaus ir valdovo tragedija “Skirgailoje”

V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną

laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš

geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.

“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi

krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos

valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai,

prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą,

religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos

kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę

ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto

šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai.

Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos

žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip

valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities.

Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos

kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų

išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis

niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.

Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas

pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms

prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių

priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti

savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės

moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji

moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad,

prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis

norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo

rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį.

Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet

nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad

pikta”.

Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus

paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos

anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad

Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos

metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi

netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai

palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas

dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo

laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio

žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis,

kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau

galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.

Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir

nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį.

Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis

– švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro

gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai

širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria

paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis,

griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina

keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto

kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo

galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis

nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino,

kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero,

norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį,

beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis

Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir

vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei

sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas

charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo

žmogiška siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui,

prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.

Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios

iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui.

V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir

dvasia, kaip tauta ir valstybė.

“Skirgailos konfliktas”

V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,-

keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova

tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės.

Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti

Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio

žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai

Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus

vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino

pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos

kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su

savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę,

sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių

dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų

skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos

konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas.

Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems

atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną

Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja

tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai.

Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus

ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir

pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą

ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje,

supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo

dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį

dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių

dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti

naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių,

tradicijų.

Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs

su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs

savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo

tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai

suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas

mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo

nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis

žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi

žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo

mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų

gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo

nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį.

Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko

netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta

savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja

pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko

su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią

tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas,

kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį

palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir

visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha,

nepamiršusi senosios.

Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja

prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo

tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi

charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir

neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas,

kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai

psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė

mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų,

skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

Raganius Gugis – laimingas charakteris

Vinco Krėvės apysaka “Raganius” – tai tarsi santrauka visų jo kūrinių,

nagrinėjančių lietuvio nacionalinio charakterio bruožus. “Raganius” –

puikus šešių novelių rinkinys.

Kazys Gugis – kaimo skerdžius, tikras senosios pasaulėžiūros šešėlis, vis

dar slankiojantis po kaimus, skleisdamas senąją išmintį, sukauptą per ilgus

metus. Gugį galima pavadinti senosios, pagoniškos Lietuvos siela: visada

duos gerą patarimą, niekada neapgaus, nesumeluos. Nors kaimo gyvenime Gugis

nėra autoritetas, bet sunkią minutę ne vienas prašo Gugio patarimo, juk jis

“raganius”, o raganius kilęs nuo žodžio regėti, todėl žmonės nors ir

kritikuodami, bet laikosi Gugio patarimų, o ką “gali žinot”. Galbūt jis su

velniu susidėjęs ! Ne kartą Gugis klausėsi tokių kalbų, bet jis tik juokėsi

iš jų. Joks jis raganius, jei gerai pažindamas gyvenimo subtilybes, žmogaus

psichologiją, atspėdavo žmogaus ateitį ar paprasčiausiai nusakydavo kitos

dienos orą, tai tik iš gilios patirties, išminties, kurios sėmėsi iš savo

senelių ir prosenelių. Gugis niekada nesivaikė materialinių vertybių.

Ganydavo gyvulėlius ir jam to pakakdavo. “O ko gali žmogui daugiau reikėt.”

Dažniausiai pavalgęs, o jei liko pinigų nuo maisto, tai ir taurelę

išlenkęs, linksmas traukdavo per kaimą. Gugis gyveno šia diena. Negalvojo

apie ateitį, ką veiks rytoj. O kam sukti galvą dėl rytdienos, jei šiandien

jam gera. Išlenkė taurelę, pėdina per kaimą įvairias dainas traukdamas,

visus linksmindamas. Kartais jaunimo prispirtas ir smuikele pagrieždavo.

Skerdžiui gera, jei ir kitiems gera. Niekada Gugis nelinkėjo žmogui blogio,

jo kredo daryti kitiems gera. Kodėl napadėjus žmogui, jie dar jėgų ir proto

turi ?

Gugis visada būdavo linksmas, net kai jį kritikuodavo ar užsipuldavo dėl

dievobaimingumo, girtuokliavimo. Paprastai jis atšaudavo kokį nors

sąmojį. Iš šių ginčų žmonės dažniausiai likdavo nieko nepešę. Raganiui

Gugiui ir girtuokliavimas nebuvo nuodėmė. O kodėl tai turėtų būti nuodėmė,

jei jis Dievulio niekada nepamiršdavo (net ir taurelę rankoj laikydamas jį

garbindavo)? Gugis visuomet būdavo linksmas. Kodėl jis turėtų liūdėt? Juk

nieko jam netrūkdavo, niekam jis bloga nebuvo padaręs, o jei padarė, tai

tikrai to nenorėdamas. Gugis greit užmiršdavo jį įskaudinusius, jam

nusikaltusius. Nemokėjo jis netgi pykt, todėl nepyko. Juk pyktis ir

kerštas niekada nebūna gėrio priežąstis. Skerdžiaus Gugio širdyje niekada

nebuvo vietos pykčiui, blogiui ir liūdesiui. Gugis visada stengėsi būti

žmonių būryje. Jis mylėjo gyvenimą, mylėjo žmones, pasaulį, gamtą. Nors

raganius nebuvo visuomenės žmogus, bet be šios jis ir negalėtų egzistuoti.

Jis stipraus charakterio, nepriima to, kas svetima, šalinasi nežinomų

dalykų, bet visada žmonių apsuptyje. Nors žmogaus vertinimo kriterijus,

pažiūros yra tikrai pasikeitę, tačiau Skerdžiui tai nerūpi, jis eina savo

keliu, neseka paskui. Skerdžius netgi nesidomi tuo, kuo domisi dabartinis

kaimas, jam nelabai aktualios jų problemos. Juk jis – paprasčiausias gamtos

vaikas. Jis niekada nereikalavo iš gyvenimo neįmanomo. Pavalgiau, išgėriau

ir gerai. Niekada nieko Gugiui netrūksta, o jei ir pritrūko, tai argi dabar

čia liūdėsi, kai širdy gera ir linksma. Jo dvasinis pasaulis daug

platesnis, nei atrodo kaimo žmonėms. Jo protas sukaupęs senąją patirtį, bet

jos jis neslepia. Gugis šiek tiek gaila, kad žmogus užsimiršo, jog paleido

vėjais tėvų žinias, patirtį. Skerdžiui nėra laiko gailėtis ar laukti

mirties. Būdamas labai senas, jis netgi negalvoja apie mirtį. Gyvenimo

džiaugsmas, laimė, kurią jis buvo susikūręs, užgožia mirties baimę.

Gugis netgi numiręs nepasikeičia: visada pasitiki savimi, savo sąmoju,

žodžio galia. Žinios, kurias jis buvo sukaupęs, iškėlė jį aukščiau visų.

Jis įvertino gyvenimo kainą, matė patį gyvenimą ir girdėjo daugiau nei

kiti. Tai buvo jo pranašumas. Galbūt jam buvo lemta gimti laimingu žmogumi,

o gal paprasčiausiai jis mokėjo džiaugtis tuo, ką turėjo.

KODĖL V.KRĖVĖ SIMPATIZAVO SENIEMS ŽMONĖMS?

V.Krėvė apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” pavaizdavo XIXa. pabaigos

– XXa. pradžios ūkininkų gyvenimą Lietuvos kaime. Rašytojas su didžiu

talentu atskleidžia jų rūpesčius, išgyvenimus, darbus, apmąstymus. Viename

apsakyme mes sutinkame seną žydą Kušlių, besistengiantį kuo pelningiau

parduoti savo silkes, kitame – mažąjį Antanuką, smalsiai klausinėjantį

mielosios senelės apie jį supantį pasaulį, tokį keistą ir nepažįstamą.

Tačiau ypač mėgstami V.Krėvės personažai – seni žmonės.

Rašytojas supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir

nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą. Štai apsakyme

“Bedievis” V.Krėvė atskleidžia Vainoriaus, praminto kaimo filosofu,

apmąstymus, išgyvenimus, troškimus. Šis žilas kaip obelis senelis, net

neatmenantis savo nugyvetų metų skaičiaus, yra daug jautresnis ir tauresnis

už jaunus kaimo vyrus. Jis sugeba pajusti menkiausio vėjelio dvelkimą,

išgirsti laibiųjų smilgų šnarėjimą, suprasti mažų paukštelių giesmininkų

kalbą. Rašytojas suvokia, kad ir Vainoriaus tikėjimas yra daug gilesnis ir

stipresnis negu jaunosios kartos. Senasis filosofas mano, kad “pragaras

ten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogus

skursta.”

V.Krėvė su didele pagarba ir švelnia meile vaizduoja senas bobules,

plušančias, skubančias, laikančias ant savo silpnų pečių visą namų ruošos

naštą, pro darbus šviesios dienos nematančias. Apsakyme “Antanuko rytas”

rašytojas atskleidžia Antanuko senelės begalinę meilę savo anūkui, jos

rūpesčius, namų apyvokos darbus, ypatingai turtingą vidinį pasaulį. Ši

bobulė moko savo mylimą anūkėlį gerumo, paklusnumo, mandagumo, pamaldumo.

Ji atsako į kiekvieną smalsaus Antanuko klausimą. O kiek įvairiausių pasakų

sugeba paporinti ši senolė!

Ne mažiau turtingas savo dvasios lobiais yra apsakymo “Skerdžius”

pagrindinis veikėjas skerdžius Lapinas. V.Krėvė su didele simpatija

atskleidžia Lapino apmąstymus, išgyvenimus. Skerdžius – gamtos sūnus.

Nukirsti medį jam atrodo toks pats sunkus nusikaltimas, kaip nužudyti

žmogų. Pamatęs Grainio nukirstą liepą, jis ilgai negali atsipeikėti, tik

skausmingai sudejuoja. V.Krėvė pabrėžia, kad senosios liepos sunaikinimas

taip paveikia Lapiną, kuris buvo tarsi širdimi suaugęs su šiuo didžiuoju

medžiu, jog skerdžiui gyvenimas netenka prasmės. Ir Lapinas, apimtas gilios

nevilties, mano, kad “mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!”

Nepaprastai talentingai V.Krėvė apsakyme “Bobulės vargai” pavaizdavo

senosios bubulės rūpesčius ir nesibaigiančius darbus vasaros metu. Senutė

pluša nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, tvarko, plauna, šluoja, prižiūri

gyvulius, ramina mažuosius neklaužadas, sukasi po trobą tarsi voverė rate.

Rašytojas kupinas nuoširdžios užuojautos šiai darbščiajai moterėlei. Jau

apsakymo pradžioje V.Krėvė sunkiai atsidūsta, sakydamas, kad “vargo šitos

bobulės namie būdamos – kaip pragare!”

Apsakyme “Raganius” rašytojas vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra

pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau, nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad

Gugis yra daug geresnis ir tauresnis už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką

Kukį. Jis savo iškalbingumu net pasiekia, kad būtų įleistas dangun. Čia

rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies gerumą: skerdžius atkakliai

reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors šis ne kartą savo

kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas skriaudas, nes “jis

nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.”

Taigi V.Krėvė savo apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu

vaizduoja gerus žmones. Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios

pasaulio turtingumą, gilaus tikėjimo prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį.

V Kreve “GALVAŢUDYS”

Novelë sudaryta ið 3 daliø. Pirmoje ir antroje dalyje veiksmo laikas

apima vienà dienà. Jis nurodytas jau paèiame pirmame sakinyje – tai vasaros

metas. Novelës ekspozicijoje nurodyta ir veiksmo vieta – pamiðkë.

Susipaþástame su dviem veikëjais – Þvairiø Petriuku ir Jukniø Miku,

gananèiais kiaules. Veiksmo uþuomazga – ápykusio Pliaugos pasirodymas

pamiðkëje. Ir ðtai pirmas ávykis: Pliauga suðeria botagu uþsisvajojusiems

piemenukams uþ tai, kad jie praganë Kalpoko kiaulæ, kuri iðkniso bulves.

V.Krëvë parodo, kaip vieno þmogaus pyktis iððaukia ir kito pyktá. Petriukas

uþ patirtà skriaudà pasiryþta atkerðyti Kalpoko Þvinei, kuri nuolat pridaro

piemenukams rûpesèiø. Jis prisideda kiðenes akmenø ir sviedþia vienà á

kiaulæ, kuri ramiai triauðkia bulves. Þvinë në nekriuktelëjusi griuvo ant

ðono ir nekrustelëjo, kai Petriukas jà èaiþë botagu. Taèiau netrukus jo

pyktá pakeièia iðgàstis. Supranta, uþmuðæs kiaulæ. Ðtai èia ir paaiðkëja,

kodël novelë pavadinta “Galvaþudys.” Juolab, kad ir bobulë, kuriai

piemenukas pasiguodþia, pavadina já galvaþudþiu. Toliau svarbiausi novelës

ávykiai yra tokie: bobulë, nenorëdama netekti piemens, pataria Petriukui

prigràsyti Mikà, kad jis nesakytø, kas uþmuðë kiaulæ, taèiau Mikas

neiðkenèia ir tà paèià dienà iðplepa Kalpokienei, o átûþæs Kalpokas ateina

pas Þvairius skøsti piemená ir ruoðiasi já prilupti. Taèiau bobulë gelbsti

savo piemenukà ir praðo jo negàsdinti. Visà vasarà Petriukas bëga nuo

Kalpoko kerðto. Tokie ávykiai buvo I ir II dalysje. III dalis pradedama

rudens peizaþu. Èia matome Kalpokà, einantá miðku per lietø ir apmàstantá

savo sunkià ûkininko dalià. Lietinga, niûri diena, tokios pat graudþios ir

Kalpoko mintys. Ir ðtai kûrinio kulminacija – jis pamato Petriukà,

uþsiglaudusá uþ puðelës. Taèiau kaip nekeista, pykèio maþajam galvaþudţiui

Kalpokas jau nejauèia ir netgi norëtø, kad Petriukas, kaip visada, nuo jo

pabëgtø. Bet vaikas nebëga, nors ir girdi ûkininko kosèiojimà. Pasirodo,

piemenukas verkia uþmuðtos Þvinës ir þada atsilyginti Kalpokui, bet ðis

paglosto ir nuramina sulytà piemenukà. Taigi atomazga visai netikëta – du

prieðai susitaiko rudenëjanèiame miðke. Gamta paveikia jø jausmus, daro

juos geresniais. Kaip matome, novelëje didelis vaidmuo tenka gamtos

peizaþui. Pirmoje dalyje, paveikti vasaros peizaþo, peimenukai svajoja ir

fantazuoja apie miðkinius, laumes, antroje dalyje, po lietaus,

nusigiedrijus, pakvipus orui, Petriukas atleidþia Mikui iðdavystæ, o

treèiojoje – nei Kalpoko, nei Petriuko ðirdyje nelieka pykèio, nes taip

juos paveikia rudeninis miðkas. Novelës kalba vaizdinga, paprasta,

atrodo, kad pasakoja apie tai, kas vyksta. Dzûkijos kaimo raðytojas

meistriðkai atskleidþia tiek Petriuko, tiek Miko, tiek bobulës, tiek

Kalpoko psichologijà. Ðioje novelëje, kaip ir kituose V.Krëvës kûriniuose

matome, kad liaudies þmogus nëra blogas, glaudþiai susijæs su gamta, turi

daugybæ rûpesèiø, darbø ir vargø, taèiau tai neuþstelbia jo prigimties

gerumo. “Galvaþudyje” keliama ne blogio, o kaltës problema, nes kaltæ gali

suvokti tik jautrios sielos þmogus. Pro grubø buities luobà sklinda

nuoðirdus jautrumas – didelë dovana þmoniø gyvenime. Netikëta apsakymo

pabaiga – susitaikymas, dovanojimas – iðryðkina tas vidines þmoniø galias,

kurias iðjudino pirmas jø gyvenime toks rimtas moralinis kazusas.

SILKĖS

Kušlius – užuojautą keliantis žmogus. Santykiai su juo tarsi patikrina

kitus veikėjus. Nuoširdus Kušliaus gailėjimasis, kaip būtinos pagarbos

reiškimas, vienintelė galima moralinė norma – tai Gerdvilienės ir jos

dukros požiūris, moralės norma. Kitaip su piemeniu ir samdine. V.Krėvė

parodo miegančią jų sąžinę. Šie veikėjai nekelia sau moralinio klausimo,

kaip reikia elgtis. Kaip pasiteisinimą meta religinį pasiaiškinimą,

primityvius fanatiškus prietarus. V.Krėvė nori parodyti, kad jų sąžinė dar

kruta. Geriausia tam priemonė – sapnas. Marcelė sapne jaučia gėdą dėl

purvinų drabužių, dėl pavogtų silkių. Iš baimės gimsta noras atitaisyti

skriaudą. Ji nesupranta, kad tai yra vidinė kova pasąmonėje, viską perkelia

į matomą išorinį pasaulį (žegnoja savo kambarį). Širdy ji nėra labai

bloga, nes nori padėti Kušliui, kad ir apvogdama šeimininkę, nors ir pati

to nesuprato. Pragaras jai išoriškas veiksnys, ji jo bijo, bet giliai nieko

nesupranta. V.Krėvei krikščionybė nepriimtina, nes liaudis jos nesuvokia.

BOBULĖS VARGAI

Bobulės darbai yra grynai fiziniai, net vaikų žiūrėjimas. Jos darbai

užgožia moralines, dvasines vertybes, nes jai nėra kada. Ant vaikų ji

pyksta, bara juos, varo nuo savęs. Ji norėtų dvasinio pasaulio.

BEDIEVIS

Vainoros filosofiją suformavo jo požiūris į gamtą, jos stebėjimas,

gyvybės matymas joje. Filosofija yra iš džiaugimosi gyvenimu, nes šis

pasaulis yra vienas, jis juo dar neatsidžiaugė, todėl nenori mirti, nors

mirties ir nebijo. Filosofijos pagrindas – gamtos sudvasinimas, gyvybės

gerbimas, gero darymas, žmogaus kaip asmenybės gynimas, jis nemėgsta

religijos, nes ji žemina žmogų, nevertina jo proto, patirties. Vainorus

pragarą supranta ten, kur žmogui blogai, kur jis vargsta, skursta, kur

skausmas, sopuliai – t.y. čia, žemėje. V.Krėvė savo apsakymuose nori

atskleisti, kad žmogui būtina turėti mitologinius viazdinius. Ir Krėvė, ir

Vainorus gina gyvybę, pagrindinis principas gyvenime – neatimk kitam

gyvybės. Didžiausia palaima – dvasios ramybė ir harmonija. Apsakymuose nėra

ateities perspektyvų, siekiama socialinio teisingumo. V.Krėvė nori

pasakyti, kad teisybės ieškojimas ir siekimas socialinio teisingumo užkerta

žmogui kelią į tobulėjimą.

SKERDŽIUS

Jo mirtį lemia supratimas, kad yra nereikalingas, svetimas šiame

pasaulyje, liepos nukirtimas – Lapinas susiejo savo gyvenimą su medžiu ir

tai tapo realybe. Parodo, kad magija turi senovės lietuvių psichikos ir

pažiūrų ypatybių.

DVAINIAI

Žmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai, širdis.

V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi gyventi

tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė esmės ieško

amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra, o

jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis susideda iš savo

teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo).

RAGANIUS

Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati

problematika.

Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei tūkstantmečio –

V.Krėvę dominantis klausimas “Raganiuje.” Gugio dievas. Jis juo tiki,

atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galima

garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis.

Jo dievas – laisvė. Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo

dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina

ir laiko raganiumi. Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis

kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs

supaprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis

paneigia, kad viskas dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus,

yra laimingesnis, turi dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės

tiesos yra svetimos, ne iš žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku

gyventi. Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam –

darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės

papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri

neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra

neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia

žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą,

moralė skiriasi nuo darbų. Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik

laimės ir gėrio, bet ir didžiausio teisingumo vieta.

Lapino paveikslas V.Krëvës apsakyme “Skerdþius”

Rašytojo V.Krėvės apsakyme “Skerdžius” iškyla XIX-XXa. Kaimo žmonių

buities paveikslas. Autoriui rūpi žmonių dvasinės vertybės, todėl jis

išskiria du seniausius Pagirių sodžiuje: Grainio liepą ir Skerdžių. Lapinas

senas, bet “.drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs ąžuolas”. Liepas sena, bet

stipriausia, aukščiausia, plačiašakė, gyvybinga. Abu žemės vaikai. Vincas

Krėvė labiausiai žavisi paprasto žmogaus dvasinėmis vertybėmis. Lapinas

žemo ūgio, drūtas, visada nešiojasi pypkę, trimitą, kepurę, duonkrepšį.

Vilki sena, skilėta gunčiale, o kelnes rišasi juosta. Paprastas žmogus!

Lapinas gyvena senoje, dūminėje pirkelėje. Gyveno su žmona “.tokia pat

neišmanele, kaip ir jis pats”. Vaikų jie neturėjo, bet augino kas met du

paršiukus. Visas jo turtas: ta pati pirkelė, seni kailiniai, skylėta

gunčialė. Nieko jis neturi, bet visada linksmas! Tikrieji Lapino namai –

giria. Skerdžius mano, kad “.be miško suskursta žmogus, kad medį nukirsti

tai, kaip žmogų užmušti”. Lapinas ateina į mišką stiprybės pasisiamti.

Skerdžius jaučiasi gamtos dalis. Čia išsilieja jo siela. Jis miršta iš

skausmo, kai Grainis nukerta liepą. Laipinas – senojo tikėjimo žmogus. Jis

byloja ir “.kad laumėa gaudo vaikus ir murgdo juos balosna, porina apie

miškinius, kurie apsuka žmogui galvą. Tiki monais, pasakojimais, senų

žmonių išmintimi. Medi jam lyg žmogus. Nežino kiek yra dievų, nemoka

katekizmo. Savo keistu tikėjimu jis pats panašus į miškinį. Žavi senojo

Skerdžiaus, kuriam gal šimtas su viršum metų, gerumas. Jis labai geros

širdies! Vienai moteriškei iš miško parneša vantą, kitai – skujinę, trečiai

– šluotą, ketvirtai – vaistažolių, o vaikams – dūdelių, švilpynių. Niekada

nesugrįžta iš miško tuščiomis ir jokio atlygio neprašo. Senukui džiugu, kad

moteriškė pasveiks, smagu, kai jam dėkoja ir sūrio pažada. Vurai mėgsta iš

jo pasišaipyti, bet jis niekada nesupyksta. Tai paprastas kaimo žmogus,

mokantis branginti ir džiaugtis gyvenimu. Vincas Krėvė išskiria Lapino

gėbėjimą apgaudinėti, meluoti. Oj, kaip gerai pažysta kaimo žmones, žino

kiekvieną jų silpnybę. Kaip greit sukiršina brolius Čepulius. Pasako ir

nusigręžia nuo jų, lyg jam visai neįdomu, ką darys broliai. Tačiau taip

nėra, Skerdžius seka, kaip tarpusavyje riejasi marčios. Klauso ir juokiasi

sau po ūsais. Jam lieka tik prideti “.savo žodelį, vistiek kaip pagalį

malkos gestančion krosnin.” Vyrai kvatoja, net už pilvų susiėmę, tik ne iš

jo, Lapino, o iš Čepulių nesantaikos. Kaip mikliai, žmonių akimis šis

neišmanelis apgina savo orumą. Vinco Krėvės apsakyme “Skerdžius”

atsiskleidžia Lapino dvasios grožis, sielos gerumas. Skerdžius grąžus ne

išore, o vidumi. Jis be gamtos neįsivaizduoja savo gyvenimo, nes jam medis

kaip ir žmogus. Lapinas sugeba viską savaip girdėti, jausti, suprasti. Myli

mišką ne vien dėl to, kad praleidžia ten visas dienas, bet todėl, kad jo

sieloje yra senovės pažiūros į mišką. Paprasto kaimo žmogaus širdies

gerumas, gebėjimas įsijausti į gamtą, meilė gyvenimui, pasitikėjimas savo

jėgomis.

Lapino paveikslas V. Krëvës “Skerdþiuje”

Apsakymas “Skerdžius” – vienas gražiausių V. Krėvės kūrinių. Jo herojus

skerdžius

Lapinas – išties įdomus žmogus. Apsakyme ir pasakojama apie jį. Skerdžius

Lapinas -seniausias Pagirių kaimo gyventojas. Jis “it ąžuolo kelmas”

stiprus, tačiau “nors žemo ūgio, bet drūtas”. Lapinas su žmona gyveno

sodžiaus gale, vargingoje dūminėje pirkaitėje. Stalas, lentynos ir suolas

buvo jo menkučiai vargingo žmogaus baldai. Lapinas vilkėdavo sena skylėta

gunčele, turėdavo kepurę, o kelnes juosta rišdavosi. Daiktai, su kuriais

niekada nesiskirdavo, buvo botagas, trimitas, ir duonkrepšis. Jie įrodydavo

Lapiną esant skerdžiumi. Pats kūrinio pavadinimas “Skerdžius” jau pasako

mums išskirtinę Lapino “profesiją”. Būtent dėl jo amato žmonės jį dar

truputį gerbia, nes kaimui būtų sunku išsiversti be vyriausiojo piemenukų

“vado” skerdžiaus. Lapinas, kitų gyventojų nuomone, yra keistuolis,

paslaptingas, bet tuo pačiu ir didelis melagis. Nors Lapinas ir nebuvo

turtingas, jam netrūkdavo jumoro jausmo. Ūkininkai pavydėdavo jam tokio

linksmumo.Kaime Lapiną visi nerimtu laikydavo, kvailučiu vadindavo. Lapinas

nesupykdavo, kad iš jo truputį ir pasišaipydavo.Visiems jis buvo

reikalingas: vieniems trūktžolių, kitiems skujinę, tretiems vantą

surišdavo. Tačiau vaikus Lapinas “savotiška, skerdiška meile myli”, mat jam

kitaip nei kitiems patikdavo, kai vaikai rėkauja, mušasi. Juokinga jam

būdavo, kai neišgalėdavo vaikas jo trimito padumti. Sekdavo jis pasakas

apie “laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei

nusileidus, audeklus velėja siuva maišus, gaudo vaikus ir balosna juos

murkdo, ypač tuos, kurie vyresnių neklau- so”. Kaimo piemenukams “kiša

aukšliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę”.Savaip

Lapinas žiūri į gamtą, mišką. Jis jam šventas. Kaip ir visi seni žmonės,

jis idealizuoja miškus. Su Grainio liepa jį sieja ypatingas gyvybės –

mirties ryšys. Lapinas nuolat grožėdavosi Grainio liepa, mylėjo ją kaip

vienintelį anų laikų palikimą. Net nukirtus ją, savo sapne liepą jis

susapnavo kaip savo žmoną. Vadinasi, kūrinyje Grainio liepa ir skerdžius

Lapinas vaizduojami paraleliškai. Gal neatsitiktinai, kai Grainis iš

užsispyrimo ir kvailumo nukirto liepą, mirė ir senasis skerdžius. Lapinas

nebuvo tikras katalikas. Jis labiau vertino senolių tikėjimą. Jo teiginys,

jog “Dievas yra visoje gamtoje”, rodo, kad jis buvo panteistas.Savo mirtį

Lapinas nujautė. Jis susapnavo labai keistą sapną, kuriame senieji sodžiaus

žmonės tarsi jau kviečia jį į savo mitinį pasaulį. Pirmieji apie greitą

Lapino mirtį sužinojo piemenukai. Kaimo moterys gailėjosi jo, slaugė, bet

pirmiausiai svarstė, kaipgi gyvuliai vidury vasaros liks be skerdžiaus.

Lapinas – senųjų laikų žmogus. Jokių mokslų nebaigęs, net katekizmo nemoka,

bet pasaulį matuoja sąžine. Tikriausiai nebeliko tokių žmonių. Tik jų

paveikslai žvelgia į mus iš V. Krėvės apsakymų.

V Kreves Valdovo ir ţmogaus tragedija

Bent kiek susipaþinus su Lietuvos istorija, darosi aiðku, kad tautos

laisvës sargyboje stovëjo labai stiprûs, valingi valdovai. Mes didþiuojamës

savuoju karaliumi, Kæstuèio dràsa.Graþø puslapá istorijoje áraðë ir

Vytautas Didysis. Minëti Lietuvos valdovai þinomi herojiðkais þygiais, bet

ar jie, kunigaikðèiai, buvo laimingi þmonës, mes galime tik bandyti

ásivaizduoti.Gaila, bet daþnai ðalies valdovas yra nelaimingas þmogus,

bandantis savyje suderinti proto balsà su ðirdies troðkimais.Tai mums ir

parodo Vinco Krëvës draminis kûrinys “Skirgaila”.

Lietuvos kunigaikščiui Skirgailai teko valdyti Lietuvą tik dvejus metus

(1390-1392).Iš istorijos žinome, kad tuo metu jau buvo priimta

krikščionybė.Bet lietuviams ji dar nebuvo tapusi dvasine savastimi.Dar

tebebuvo gyva pagoniškoji dvasia, todėl suprantami kunigaikščio Skirgailos

jausmai senajam tikėjimui: jį guodžia bet ramina senosios dainos, stiprybės

teikia senojo tikėjimo dievai, o Stardas bei Skurdulis yra artimiausi jo

širdžiai žmonės. Bet valdovas supranta, kad krikščionybė yra istorinė

būtinybė. Todėl prieš savo valią jis priverstas bendrauti su lenkais bei

kryžiuočiais, kurie kardu ir ugnimi nešė į Lietuvą naująjį tikėjimą.

Skirgaila privalo atremti Stardo maldavimus išvyti priešus iš savosios

pilies. Valdovas, kreipdamasis į senąjį vaidilą, atsako: “aš maloniai

klausiau tavo gražių dainų ir dar klausysiu, bet valdymo reikaluose tu man

nepatarėjas. Skirgailos vidinį dramatizmą didina ir tai, kad jis suvokia,

jog ir lenkai, ir kryžiuočiai, lankydamiesi kunigaikščio pilyje, siekia

naudos-nori supjudyti lietuvius su kaimynais ir prisijungti Volynės bei

Podolės žemes. O Skirgailos tikslas-apginti Lietuvos valstybingumą ir

teritorijos neliečiamumą. Todėl kunigaikštis, motyvuodamas savo sprendimus

bei poelgius, pirmiausia vadovaujasi valstybės interesais, o ne asmeniniais

troškimais. Kad išsaugotų Lietuvos valstybingumą, jis, valdovas, privalo

tapti negailestingu žmogumi. Todėl per prievartą sulaiko pilyje Oną Duonutę

ir ją veda. Situacija darosi kėblesnė, nes Skirgaila pamilsta tą, kuriai

tiek blogo padarė ir kuri prisipažįsta mylinti kitą. Užgauta vyriška

ambicija neleidžia blaiviai mąstyti, todėl Duonutei prižada savo konkurento

(Kelerio) galvą. Baisųjį pažadą kunigaikštis ištesi, bet tuo jis visam

laikui užsitrenkia duris pas savo mylimąją žmoną ir užsitraukia aplinkinių

panieką. Pasirodo, kad kryžiuotis Keleris sugeba būti tauresnis bei

kilnesnis už Skirgailą. Juk Keleris paaukoja gyvybę, gindamas savo

mylimosios garbę, o Skirgaila savo mylimąją paverčia keršto auka. Trečioji

dramos dalis pavadinta “Palūžusios sielos”, nes paaiškėja, kad viskas, dėl

ko kovojo ir klydo Skirgaila, yra beprasmiška. Štai Stardas, tai karštai

gynęs senąjį tikėjimą, miršta pakrikštytas. O Skurdulis mano, kad

“tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos jie dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas,

bet atėjo laikas tapti jaunuoliu ir todėl ji keičia dievus.” Todėl

Skirgailai kyla daugybė skaudžių klausimų. Tai kam buvo liejama tiek daug

kraujo? Ar vertėjo taip ilgai kovoti prieš krikščionybę? Ar žmogus visiškai

bejėgis prieš istorijos tėkmę? Į šiuos klausimus Skirgaila ieškojo

atsakymo, bet negalėjo rasti. Nevilties kupinas Skirgailos kreipimasis į

Stardo palaikus: “Ech Starde, Starde! Tik dėlei tavęs aš tikėjau žmonėmis

ir kai kuriuos dar gerbiau.”

Sąžinės balsą ir neviltį vis dažniau skandino midaus taurėje. Valdovas

vis dažniau lieka vienas su savo mintimis ir neišsipildžiusiomis

svajonėmis. Jis tarsi grimzta į neviltį ir suvokia egzistavimo

beprasmiškumą. “Nuvargo kūnas ir siela”,-kūrinio pabaigoje prisipažįsta

Skirgaila, nes viskas, ko jis siekė, dėl to kentėjo pats ir kankino kitus,

tapo neįgyvendintais troškimais: kunigaikštis suvokia, pereina į Vytauto

pusę, jį atstumia ir niekina mylima moteris. Be to, jis nebeturi žmonių,

kurie jį suprastų, gintų ir palaikytų. Istorinės dramos pabaigoje

“Skirgaila nusigręžia ir išeina.” Tai pralaimėjusio žmogaus vaizdas.

Tolimesnis valdovo gyvenimas atrodo baisesnis net už žūtį. Vincas Krėvė,

taurus humanistas, šia istorine drama priminė, kokia skaudi gali būti

valdovo žmogiškoji tragedija.

V. KRËVËS APSAKYMO “KÛÈIØ VAKARAS” ANALIZË

Vincas Krëvë – lietuviø raðytojas, kûræs ávairiomis temomis. Paraðæs

nemaþai kûriniø istorine, Rytø kraðtø tematika raðytojas gilinosi ir á

kaimo, buities problemas. Jis paraðë apsakymø rinkiná “Ðiaudinëj pastogëj”.

Jame V. Krëvë nagrinëjo kaimo þmoniø gyvenimà, buitá. Raðytojas pergyveno

du pasaulinius karus, todël rinkinyje yra kûriniø ir karo tema. Toks

apsakymas yra “Kûèiø vakaras”. Apsakymo pavadinimas nieko nesako apie

kûrinio tematikà, taèiau parodo veiksmo laikà. Veiksmas vyksta Kûèiø vakarà

Rambiø pirkioje. Apsakymas pradedamas gamtos vaizdu. Jis tamsus,

prislëgtas, niûrus: “Mënesiena, kieme ðalta, þverbla ir tylu. Tik tvora kai

kada sutreðka nuo ðalèio, tai šuo kieme suamsi kartà kità ir vël nutyla,

tai sniegas sugurgþda einanèiam po kojø.” Norëdamas paryðkinti niûrià

nuotaikà raðytojas vëliau ðá gamtovaizdá áterpia kûrinyje. Tarsi

gamtovaizdþio atkartojimas apraðoma Rambio: “Rambio pirkioj buvo niauru ir

tamsu. Pas krosná þibinte rûko skala ir leido mirganèià, nuksnëtà ðviesà”.

Autorius po kelis kartus naudoja þodþius “ðalta”, “þverbla”, “tylu”,

“niauru”, “gûdu”, “tamsu”, “nelinksma”. Ðie bûdvardþiai sukuria niûrø ir

baisø vaizdà. Lauke mënesiena – Rambio pirkioje rûksta skala. Tarsi ðuns

lojimas ar sniego girgþdëjimas lauke, troboje girdisi Rambienës

poteriavimas ir Alenos malda. Ðiomis paralelëmis autorius sugretina gamtos

ir þmoniø nuotaikas. Baisø áspûdá palieka Alenos akys: “akys, ásmeigtos

vienon vieton, lyg ji stengësi toli, kaþkur uþ ðaltos lygumø bekraðtës,

pamatyti kaþin kà, buvo uþsiaðarojusios. Ji nieko nei matë, nei girdëjo,

kas darësi aplinkui”. Skaitytojas jauèia, kad kaþkas atsitiko. Pagaliau

rašytojas atskleidþia viso ðio kraupaus vaizdo prieþastá. Alena guodþia

sûnø: “uþmik, uþmik, vargdienëli mano maþas, uþmik, naðlaitëli,

prisiverksi, bus dar laiko tëvelio netekusiam”. Aiðku, kad ðeima neteko

tëvo. Autorius nieko nepasako tiesiogiai. Uþuominomis ir niûriais vaizdais

jis duoda suprasti skaitytojui , kad ðeimà iðtiko skaudi nelaimë: “gedula

ir skausmas skraidë aplinkui, ðaipësi ið tamsiø kampø, ðeðëliais mirgëjo

ant sienø”. Þiauria personifikacija raðytojas parodo nelaimæ, uþgulusià

veikëjø peèius. Tarsi šviesulys šioje “ašarø pakalnëje” suþiba Kûèiø

stalas. Senis Rambys pagal lietuviø paproèius ant šiaudø patiesia baltà

staltiesæ, Rambienë paruoðia dvylika patiekalø. Senis Rambys visø patiekalø

ádeda á stalo gale stovintá dubená. Jis skirtas gyvuliams. Taèiau ir šià

rimtá, ir ðioká toká dþiaugsmà persmelkia skausmas: “ir ðirdá jam taip

skaudëjo, jog net susiraukë senis, lyg ieðmu já kas nuvërë. Atsiminë jisai,

kad gyvuliø jau nebëra, kad tvartai stovi tuðti, ir nëra në kas kûèia

šerti”. Autorius panaudoja išraiškingà palyginimà Rambio skausmui

iðreikðti. Èia išaiškëja gyvuliø nebuvimo ir apskritai viso skausmo

prieþastis – “karas suëdë”. Ðá groteskiðkai iðraiðkingà pasaulá autorius

pakartoja porà kartø. Senis patiria tikrai didelá skausmà prisiminæs

praeitá. Tai parodo alegoriðki veiksmaþodþiai: “apëmë skausmas”, “vos

neapalpo”, “Ðirdá sugëlë”, “vos nepravirko”, “ðirdá suspaudë”. Rambio

bûsenà Krëvë parodo hiperbolizuotu palyginimu: “krûtinëje lyg katës

draskësi”. Taèiau senis tramdosi, jis neverkia. Jis neleidþia verkti ir

moterims, bet graudûs prisiminimai bëga visø jø mintyse. Taèiau jausmai

negali ilgai slëptis þmogaus viduje: “Alena metë ðaukðtà ir, uþdengusi

delnais akis, nubëgo á lovà.”, “neiðkentë dabar ir Rambienë, paleido balsà

ant visos pirkios, numirëliðkai marèiai pritardama, raudodama”. Jau vien

þodis “numirëliðkai” áveda skaitytojà á tragiðkà veikëjø bûsenà. Apsiverkia

ir iki ðiol palyginti linksmas Vikèiukas, o “lopšy jam pritarë maþas

broliukas”. Neišlaiko ir taip tramdoma senio širdis: “jauèia senis, kad

gerklëje lyg kaþkoks kamuolys kopia vis aukðèiau, aukšèiau, tojoja,

smaugia<..>Prikniubo ir uþstriûbavo taip, jog net sena krûtinë sudiegë”.

Tai apsakymo kulminacija. Kûrinio pabaigoje autorius palygina Rambá su maþu

anûkëliu, o paskutine pesimistiðka senio fraze autorius nepalieka jokios

galimybës geresniam gyvenimui. Šis V. Krëvës apsakymas yra vienas

liûdniausiø rinkinyje. Jis trumpas ir persunktas skaudaus liûdesio, be

jokios optimistiðkesnës nuotaikos. Apsakymu autorius parodo, kaip karas

sugriauna þmoniø gyvenimus.

V. KRËVËS APSAKYMO “SILKËS” ANALIZË

Lietuviø literatûroje gausu ávairaus þanro kûriniø, iðaukðtinanèiø

geràsias þmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai ir

daugelis kitø. Darbðtûs, nuoðirdûs þmonës taip pat neuþmirðtami Vinco

Krëvës kûryboje. Vienas ið tokiø yra Kuðlius. Apie já raðytojas raðo

viename ið rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” apsakymø “Silkës” Apsakymø

rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” pavadinimas jau iðkart lyg perkelia á kaimà,

imu ásivaizduoti jaukià pirkià, ðiaudais dengtu stogu, ðiltà krosná. Taèiau

apsakymo “Silkës” pavadinimas neleidþia mums taip greit nuspræsti apie ðá

kûriná. Nenujauèiame nei apsakymo temos, nei nuotaikos, vyrausianèios jame.

Taèiau ši savotiška neþinomybë kartu labai sudomina, paskatina skaitymui.

Kaip viso rinkinio, taip ir šio apsakymo veiksmas vyksta kaime. Tai

konkreti sodyba – Gerdviliaus troba. Veiksmo vieta nusakyta labai tiksliai

– “.dabar jisai stovëjo po Gerdviliaus langu.”. Nors veiksmo laikas gana

netrumpas, veiksmo vieta nekinta – viskas rutuliojasi Gerdviliø ðeimoje. Ði

nedidelë erdvë, þinoma, nulemia apsakymo apimtá. Ji nedidelë, taèiau V.

Krëvë sugebëjo joje atskleisti tai, kas jam buvo svarbu – mieganti þmonijos

sàþinë ir jos pabudimas. Veiksmo laikà raðytojas atskleidþia jau pirmajame

apsakymo sakinyje, sakydamas, jog “buvo pusiaugavënis”. Tai iðryðkina paèio

V. Krëvës ir jo apraðomø veikëjø religingumà, paproèiø laikymàsi. Kartu

pamatome ir metø laikà – “Á pavasará virto”. Èia išryškëja raðytojo meilë

gamtai. Ji perteikiama graþia, iðraiškinga kalba. Jausminga kalba kûriná

“lydi”, kaip minëjau, jau nuo pat jo ekspozicijos. Nuostabûs gamtos vaizdai

pagyvinami ir pagraþinami epitetais – “dienos buvo ðiltos, saulëtos”. Tai

sukelia iðkilmingumo, begalinio dþiaugsmo áspûdá. Raðytojas taip pat

panaudoja personifikacijà, sakydamas, jog “upeliai ðniokðdami pasakojo

pavasario pasakà”. Ðis gamtos gyvumas vaizduotëje suþadina malonius

atgimstanèios gamtos vaizdus. Toliau kûrinyje dominuoja taiklûs epitetai

padedantys raðytojo pavaizduotus daiktus kuo tikroviðkiau iðvysti savo

pasàmonëje: “þilas dievulis”, “drebanèios rankos”, “pienuota suknelë” ir

kiti. Be epitetø daug vaizdingumo kûriniui suteikia palyginimai. Nors

dauguma jø skirti vieninteliam, taèiau svarbiausiam apsakymo akcentui –

silkëms: “riebios kaip viðtos”, “silkës kaip plokðtës”, “menkos lyg

mekðrukai”. Taèiau bûtent silkës davë pradþià tolimesniam veiksmo

rutuliojimuisi ir pagrindinei kûrinio minèiai. Apsakyme “Silkës” Vincas

Krëvë norëjo mums parodyti, jog kiekvienà nedorà ir neapgalvotà poelgá lydi

sàþinës grauþatis. Tai svarbiausia ðio kûrinio tema. Raðytojas nori

parodyti, jog þmonijos sàþinë dar kruta. Geriausia tam priemonë – sapnas.

Apsakyme “Silkës” veikëjø nëra daug. Pagrindinë V. Krëvës pavaizduota

veikëja yra Gerdviliø samdinë Marcelë. Þmogaus sàþinës pabudimà raðytojas

perkelia á jos pasaulá, pagrindinei kûrinio minèiai atskleisti pasirenkama

bûtent Marcelë. Kalbant apie veikëjus, pamatome begalinæ raðytojo meilæ

senyviems þmonëms. Jis supranta senosios kartos pranaðumà, dþiaugiasi jø

dvasios lobynais ir sielos taurumu. “Silkëse” autorius atskleidþia seno

þydo Kuðliaus paveikslà, kuris norom nenorom kelia uþuojautà. Autorius

apsakyme nedalyvauja. Nors V. Krëvë veiksmà pavaizduoja kaip paðalinis, gal

net neegzistuojantis þmogus, tai kà galima iðreikðti þodþiais jis puikiai

pavaizdavo. Autorius, rodos, seka kiekvieno veikëjo kiekvienà þingsná,

nuosekliai já apraðydamas mums. Šá kûriná, manau, Vincas Krëvë paraðë ne

ðiaip pasiskaitymui – tai pamokantis ávykis, jame daug iðminties. Bûtent

tai mane suþavëjo. Juk taip graþu bûtø ko nors iðmokti ir kartu pajusti

malonumà. Manau, jog niekas taip nepaveiks mûsø pasàmonës, kaip pamokymas,

ásipynæs á groþinës literatûros kûriná. Ilgam prisiminsiu Vincà Krëvæ ir jo

pamokanèià kûrybà.

Asmenybës laisvës ir kûrybos problema V.M.P. psichologiniame romane

“Altoriø ðeðëly”

V.M.P. romanas “Altoriø ðeðëly” yra psichologinio pobûdþio. Èia autorius

nagrinëja þmogaus asmeninës laisvës , kûrybos problemas. Jo pagrindinis

veikëjas Liudas Vasaris ieðko kelio á þmogaus laisvæ. Galima iðskirti tris

etapus, kuriuos Vasaris praëjo, ieðkodamas kelio á asmeninæ laisvæ.

Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį – “Bandymų dienos”. Joje

sužinome dėl kokių priežąsčių Liudas įstojo į seminariją: dėl tėvų noro,

dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai.

Pirmųjų dienų seminarijoje metu jis stengiasi vykdyti užsibrėžtą tikslą:

uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. Tačiau

Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios “Dievo

kibirkšties”. Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę, tačiau teikia medžiagos

kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias

problemas nagrinėti. Šis asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejonių

dėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos sugniuždymo.

Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kad

jo gali nesuprasti tėvai, galvoja, kad ateityje jis dar pritaps prie

tvarkos. Tačiau abejones pagilina ir išoriniai veiksniai. Vasaris jaučia,

kad jis turi talentą ir gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs į

slapto būrelio veiklą. Nepaisnt to, kūrybą varžo kunigiškos dogmos, ir jis

sau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones

savo ir jausmus”. Norą tapti laisvu žmogumi padidina ir meilė. Vasaris,

kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir

gamtai. Vasaris stengiasi sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę,

atsiriboti nuo šio pasaulio ir jodžiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam.

Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: “

Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas. ” Tai būtų pirmieji

žingsniai į asmeninę laisvę, kuriuos nugali baimė ir neryžtingumas, nes

Vasaris priima šventinimus, galvodamas, kad visi jo svyravimai tuio ir

baigsis.

Antràjá etapà á asmeninæ laisvæ atitinka antoji romano dalis “gyvenimas

eina”. Tapæs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinëti savo pareigas,

taèiau tai jam greit nusibosta. Jis supranta jø beprasmiðkumà. Vasaris

jauèiasi nepatenkintas, matydamas kitø kunigø gyvenimà, apie kuriuos jis

taip atsiliepia : “kunigas buvo ir ûkininkas, ir kooperatininkas, ir

finansininkas, ir politikas, ir velniai þino kas.” Liudui Vasariui ilgam

ástringa á ðirdá prelato Girdvydo þodþiai: ” Grieðyk, bet neapostazuok”.

Kiudas supranta, kad kunigø luomas siekia ásigalëti Lietuvoj, o tai jam

nepatiko. Kaip didelës ðviesos ðaltiná Vasaris savo kelyje atsimena

Baronienæ, kuri laisva, niekieno nevarþoma já taip suþavëjo, kad jis irgi

panoro tokiu tapti. Didelæ átakà Vasario asmenybei turëjo ir baronienës

knygos, kuriomis jis kartais þavëjosi, kartais bjaurëjosi. Ið to mes matome

Liudo charakterio nepastovumà. Iðsilaisvinti ið kunigystës varþtø Vasará

pastûmëjo ir kunigo Laibio þodþiai. Pastarasis pastûmëjo já kaip poetà,

liepë jam nesivarþyti ir viskà mesti. Veikdamas ðiø veiksniø Liudas bando

kovoti dël savo laisvës. Tai pasireiðkia jo kûryboje, kur jis ðlovina

meilæ, laisvæ, bet apie tai raðo simboliais. Kaip maiðtà prieð dvasios

varþymàsi mes galime suprasti ir pasivaikðèiojimà vëjuotà naktá. Bet yra ir

tokiø veiksniø, kurie traukia já á kunigavimà, susivarþymà. Vikaras Ramuti

bando Vasará pasukti á doros kelià, já persekiodamas, skatindamas skaityti

religinio turinio knygas.

Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis “Išsivadavimas”.

Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto nugriovimas lyg ir

simbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo mato

kaip griūna bažnyčios bokštas – jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo,

jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo.

Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir

mąstymo žmogumi, bet dar nemeta kunigavimo ir aiškinasi taip: ” fatali

dilema: jei eisiu į kairę, pats pražūsiu, jei eisiu į dešinę, pražudysiu

savo talentą.” Taigi Vasaris bijo, kad atsisalęs kunigavimo, jis neturės

apie ką rašyti, nes baigsis jo vidiniai konfliktai, o jokios kitos temos jo

nedomina. Mano manymu, didžiausią įtaką Vasario išsivadavimui turėjo meilė

Auksei ir noras tapti visiškai laisvu žmogumi. Daugiausia kliūčių ,

dvasinių svyravimų ir vidinių konfliktų Liudas Vasaris patyrė ir išgyveno

paskutinėje dalyje “Išsivadavime”, todėl galima teigti, kad paskutinė dalis

– dramatiškiausia dalis.

Vinco Mykolaièio – Putino ciklas “VERGAS”

Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio – Putino

humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip

teigia A.J.Greimas, “laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai”. Taigi

V. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto

ciklas “Vergas” taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvės

problematiką – žmogaus problematiką. Žmogaus dramatiškumas cikle gali būti

remiamas biografinio motyvo, kurį apibrėžtume, kaip žmogaus, laisvo nuo bet

kokių įžadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik žmogumi galėtų

psichologiškai pagrįsti vidinio maišto, kaip kelio į laisvę motyvą.

Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio – Putino asmenybę, sugriovęs

jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su “galingu ir didžiu” pasaulio

valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijos

mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: žmogus yra tik

“viešpaties” vergas, o žemė – tik menka visatos dulkė. Vergo įvaizdžiu

cikle išreikštas dramatiškas suvaržyto lyrinio herojaus jutimas. “Vergo”

pradžioje patenkame į architektūrinę erdvę. Uždari rūmai turi ir atviros

erdvės požymių: “šviesūs rūmai”, “Pažiūrėsi – temsta akys nuo žydrumo, /

Palytėsi – skamba tūkstančiais aidų”, esama rysio su atvira erdve: ” visur

atverti vartų vartai”. Tie “viešpačio namai” tai ne tiek išoriniai varžtai,

kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas,

širdy tūnąs dvylipumas, paradoksalus likimo prieštaringumas: “Visur atverti

vartų vartai, bet išeit į plačią laisvę negaliu”. Galime manyti, kad

išorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jo

meniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį iš

vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančios

žmogaus prigimties.

Savyje pačiame iš pradžių gyvenęs kaip rūmuos – žmogus pasijunta visiškai

svetimas ankštame ir tamsiame kalėjime: “Gyvenu aš viešpačio namuose,

nepažįstamas, užklydęs pakeleivis”. įviesūs rūmai kaip išorinio

ekstensyvumo metafora supriešinami su asketišku “negaliu”: “.išeit į

plačią laisvę negaliu”, “negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždžių”. Tai

minties, žmogaus būties ženklintojos, negalimybė: “Nepramuši lakiai minčiai

kieto skliauto – / Būsi vergas ir vergausi amžinai”. Vergas yra savo

uždaros būties vergas ir sargas, pats “prie savo laimės angos pastatytas”.

įia eilute pasakoma, kad žmogaus dvasia – kalinė, kurią reikia išlaisvinti,

bet ir kalėjimas, ir laisvė – tarsi tik žmogaus valioje. Pirmiausia kelio į

laisvę motyvas reiškiamas ilgesiu artimos nakties: “Tiktai vakaro sulaukęs,

kaip šešėlis / Aš einu prie savo bokšto siauro lango / Ir, kai uolos saulės

spindulius užtraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu”. L.Forestjė

straipsnyje “Simbolinis vaizdas” teigia, kad rūmuose visada rasime bokštą,

subjektyviosios erdvės simbolį, kuris nelaisvėje sukelia nerimą (“mano

mintys kaip žaruojančios žarijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė”),

pasyvumą, neviltį (“ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą: / ¹ia pasaulio

baigias ribos, baigias erdvės”). Taigi per I dalies siužetą, įvykius

realizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis.

Paskutinė strofa – tai išorinio veiksmo grįžimo į vidinį būties

intensyvumą.

Antroji “Vergo” dalis turi faustiško sandėrio žymių – už nepasotinamą

alkio lūkesį žmogus užmoka lemtingais draudimais, būdingais baladei:

“.nebregėsi šitos žemės.”, “.nepaliesi savo pirštais jokio žiedo.”.

Paslaptingoji moteriškė nori tarsi išplėšti lyrinį herojų iš “ėdėjų”

pasaulio, grąžinti jį į žemę. Meilė – bandymas sutaikyti dvi žmogaus puses.

Meilė – paklusimas žemiškam pradui. Faustišku sandėriu su paslaptingąja

moteriške jis laimi žmoniškumą ir pažinimą, bet tampa baladiškai nelaisvas:

” Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą lukštą

įsitraukęs / Ir geismais į savo širdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos

gyvasties penu”. įi strofa parodo, kad vienpusiškumas žaloja žmogų kaip

visumą. Vien žemiška būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, “naujos

būties ir gyvasties kūrėjas”, trokšta kitos buities, “kur erdvu, platu, ir

laisva, ir džiaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia”.

Sielvartą dėl savo vergiškos menkystės jis malšina laisvės iliuzijomis apie

aukštesnį “dvasios pasaulį”, prilygstantį visatos didingumui: “Ir prabilo

didis balsas į mane: / – Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! / Tu tasai,

kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puošė žvaigždės”. Tokie

lyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, išgyvenimai pažadina

dramatiškas refleksijas. Kulminacinis širdgėlos prasiveržimas išreiškiamas

šia strofa: “Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad, tariau, pabirs po

kojų šaltos plytos / Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės, / Ir ugnim

išsprogs įkaitę smilkiniai”. Todėl širdį toliau graužia nerimas ir abejonė,

kad dvasios laisvė gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimės.

Lyrinis herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: “Ne, tariau, tegu jau

būčiau nepažinęs / Tų pašviečių ir tų žvaigždžių septynspalvių”. Nutremties

į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo

dalyje vidiniai prieštaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotoje

lyrinis herojus atsiskleidžia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanota

poetinėmis galiomis (pirmasis iš vergų, kuris nešioja saldų vyną svečiams,

įpildamas į “kiekvieną tuščią taurę” “ir savo širdgėlos po lašą”). Lyrinis

herojus pasineria žemės vilionėse ir chaotiškuose geismuose, tikisi, kad

regėto sapno viešnia sugrąžins jo “prarastą tėvynę”. Tačiau visos žmogiškos

iliuzijos dingsta, taurė, pripildyta gal paskutinio jaunystės užsimiršimo

midaus, dūžta, ir lyrinis herojus patiria tikrąją laisvę.

Taigi poetas perkirto priklausomybės ryšį tarp dievybės ir žmogiškosios

egzistencijos, kuri dabar nuo nieko nepriklauso, yra didžioji vertybė.

Sukilusio vergo šūkis: “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” – tai

žmogiškumo, ištrūkusio iš religinių dogmų nelaisvės, iš slopinančių žemės

varžtų, triumfas. Pasaulio ir namų priešprieša turi savitą prasmę: išeiti

iš namų, uždaros erdvės, reiškia patirti kosmoso begalybę. Sąlygiškai

susikurti rūmai yra priešingi išsiilgtai erdvei, jie yra artimi žemei, o

erdvė – giliajam dangui. Vergo maištas dvigubas: ir prieš nuo jo

nepriklausančią tvarką, ir prieš savo buities uždarumą – lyrinis herojus

eina į “naujos buities nežinomą kelionę”. Į šią metaforiškai apibrėžiamą

nežinomybės gelmę gali leistis tik žinojimo, minties viršūnę nors akimirkai

pasiekianti būtis. Tik “dvasios laisvūnas” gali pasijusti vergu ir sargu.

Veiksmo atomazgą, išgyvenimų atoslūgį, poetas išreiškia įspūdingais

gestais, kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: “Užeis ant kalno, – / Rankas

į viršų kelia, lyg norėtų / Palaimint visą aukštą dangų. / Nužengs

pakalnėn, – / Bučiuoja apkabinęs pilką žemę – / Ir laime dega jo veidai”.

Tokie platūs “Vergo” judesiai (“rankas į viršų kelia” ir “bučiuoja

apkabinęs pilką žemę”) labai primena reljefingas muzikines fugūras

didingame ir šviesiame finale.

Taigi aforistinė formulė “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!”

išreiškia sąmoningą individo apsisprendimo aktą. Žmogaus laisvėjimo kelyje

poetas vienodai atmeta vergišką savimonės letargą, “merdinčią širdį” ir

karališką savivalę, jėgą; jam nepriimtinas ir pataikūnas, ir antžmogis.

Laisvės siekis, neatskiriamas nuo vertybių, ir lemia tai, jog ir tarp

nelaisvės sienų žmogus geba išsaugoti dvasios laisvę arba priešingai – būti

nelaisvas išorinėje laisvėje (“bet kokią mintį slepia jis krūtinėj, nežino

niekas.”). Laisvė – tai vidinis įsipareigojimas prieštarauti blogiui ir

teigti gėrį, gėrį ne tik sau, bet ir kitiems. Be šio turinio ji virsta savo

priešybe, tampa anarchija arba prievarta ir ironija. Būti laisvam Putinui

reiškė būti atsakingam žmoniškumui: “Ir eina vergas, eina kloniais – / Bet

jau ne vergas, tik nykus klajūnas. / Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, –

/ Visus šypsniu pasveikina taikingu, / O džiaugsmas spindi jojo akyse”.

Tapus tikruoju Dvasios vergeta, visai ištrynus asmeninę istoriją –

palydimas arba užuojautos, arba paniekos šypsnio, vienodai su meile

laiminant ir aukštą dangų, ir pilką varganą žemę, – keliauti. Kur? “Bet

kokią slepia mintį jis krūtinėj / Nežino niekas.”. Ir kaip čia

neprisiminus Mokytojo Ekharto pamokslo apie dvasingus vargdienius. “Kai aš

išėjau iš Dievo, tvariniai sakė: “Jis yra Dievas”. Tačiau tai nesuteikia

man palaimos, tai tik rodo, kad aš esu tvarinys. Kai aš pareisiu atgal, aš

būsiu laisvas Dievo valioje, todėl laisvas ir nuo Dievo valios, nuo visų jo

darbų, netgi nuo paties Dievo, aš pakilsiu viršum visų tvarinių, aš būsiu

nei Dievas, nei tvarinys, tik tas, kas kažkada buvau, kas dabar esu ir

amžinai būsiu. Parėjęs atgal aš atrasiu, kad Dievas ir Aš esame Viena.

Tačiau čia Dievas negali rasti “vietos” žmoguje, nes skurdo pagalba žmogus

pasiekia būtį, kuri visada buvo jo ir liko jo amžinai. ¹ia Dievas yra

identiškas dvasiai, o tai ir esti didžiausias įmanomas buvimas dvasios

vargdieniu”.

Dvasinio iðsivadavimo kelias romane “Altoriø ðeðëly”

V.Mykolaitis – Putinas – mūsų literatūros klasikas, didelis žmogaus

vidiniopasaulio žinovas. Jo romanas “Altorių šešėly” – tai sudėtingo

žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje galima išskirti

kelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konflikto

raida, klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau šalia šių temų

Putinas savo romane “Altorių šešėly” sprendė ir poeto, poezijos bei

kūrybinės laisvės problemą.

Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris. Vasaris – drovus,

užsidaręs šešiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug nežino gyvenime, o ir,

stodamas į seminariją, jis nejaučia jokio noro būti kunigu. Jis tik svajoja

būti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos labui. ir nežino Vasaris

svarbiausio: kiekvienas žingsnis mūsų gyvenime yra lemtingas. pagyvenęs

keletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu, reiškia

turėti pašaukimą, o Vasaris jo neturėjo. Jaunasis seminarijos studentas

stengiasi kuo geriau suprasti jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jis

gyvena. Vasariui kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai, kas jį

neramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jaunuolis, pats to

nenujausdamas, parašė bendriausios prasmės elegiją, išsakė savo liūdesį ir

skausmą. Po kelių dienų Liudas pamato išspausdintas savo eiles. To, aišku,

niekas neturi žinoti – juk seminarijos vadovybės akyse jis yra

nepriekaištingos reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarp

jaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau gyvena kaip

gyvenęs, tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus. Liudas nori savyje

suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga

asmenybė negali susitaikyti su šaltumu ir oficialiamu, kuris dvelkia iš

kiekvieno seminarijos kampelio. Poetiška jaunuolio siela veržte veržiasi į

gėrį, į grožį, į kitą žmogų. Liudui taip reikia kažko artimo ir nuostabiai

brangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės veržlumu ir žmogiškos laisvės

ilgėjimusi. kaip duona, kaip oras, kaip vanduo Liudui reikalingas žmogaus,

kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyriškai išsiverkti.

Bet Liudas tokio žmogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo.

jis pats sau buvo ir teisėjas, ir gynėjas. Liudas norėjo būti ir kunigu, ir

poetu. Tačiau laikas nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesnių

dienų – atosogų dienos. jis susitikinėdavo, bendraudavo su žmonėmis,

neturinčiais nieko bendro su religija, nei su kunigų luomu. Susitikdavo su

žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę. Štai studentas Brazys

aiškina, kad kunigas turi galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O ir

gundytoja Liucija, provokuojanti jo vyriškumą, vadina Liudą Pavasarėliu.

Liucija buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis išgyveno susitikimą,

dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą, skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą

išsiskyrimą. Liudas suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji pati

buvo jo vienintelė moteris. Jis sako: “Man atrodo, kad Liucija yra bataliai

įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso mudviejų tolimesnis

likimas”.

Tuo tarpukova tarp žmogaus, kunigo ir poeto vis aštrėja. Poetas vis

dažniau ima viršų; poetas pradeda pasitikėti savimi. Šį pasitikėjimą

skatina jauna ir išsilavinusi baronienė Rainakienė, su kuria Vasaris

susipažino, tapęs kunigu ir apsigyvenęs kalnynuose. Ši keista ir

nesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį sukūrė Dievas,

o kunigu padarė tik bažnyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario pokalbiai

lengvi ir galantiški. Liudas ir pats supranta, kad būdamas poetu, jis būna

savimi, niekam nemeluojančiu ir ne prieš nieką neveidmainaujančiu.

Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti savo žemiškąją

prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl Vasaris ir ištaria: “Kaip

kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Gal tai Vasario

pasiteisinimasprieš save, o gal tai ir iššūkis prieš kitus. Aišku viena:

Vasaris, ištaręs šiuos žodžius, jau yra nebe tas naivus klierikas,

nepažįstantis nei gyvenimo, nei žmonių. Didelės įtakos Vasario kūrybiniams

siekiams turėjo gyvenimas užsienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje,

į Lietuvą jis sugrįžta tarsi ne tas žmogus. Savo pasikeitimą Liudas aiškina

tuo, kad jo karta gyveno dviejose epochose.

Moteris tik skatina bei palaiko iš jo esybės gelmių kylantį norą ir

siekimą. Šia moterimi buvo Auksė, tačiau ji neįsivaizdavo kitokių santykių

su Liudu Vasariu kaip šeimos sukūrimas. Liudas supranta, kad tik kūryba

jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą.

Liudas žino, kad atsisakęs kunigystės, jis bus smerkiamas, niekinamas, o

gal ir persekiojamas. bet jis gyvens nesislapstydamas ir nieko nebijodamas.

tačiau kunigystės atsisakymas neišlaisvins jo nuo vidaus kovos, kentėjimų.

Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri žmogiškoji prigimtis, graudus

poetinis sielos šauksmas. Liudas Vasaris parašo pareiškimą vyskupystės

kurijai. Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir

kančia. Bet kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia

žmogui yra laisvė, todėl išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo,

reiškiamas protestas prieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.

Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje

Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusiškas arba

nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia,

atnešanti naujų išgyvenimų, naujų jausmų, sąmonę audrina įvairios emocijos,

todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose

būsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones. Tai

atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose – poetų kūryboje ypač aiškiai galime

pastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškinius

skirtingumą. Pavyzdžiui, nakties vaizdiniai A.Baranausko “Anykščių

šilelyje” lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo pojūtį, o Maironio

eilėraštyje “Užmigo žemė” tie patys tylios nakties vaizdai žmogui tėra

ieškojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams dar kitaip, o ir tie patys

kūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. Šiame rašinyje

bandysiu apžvelgti nakties vaizdinių prasmes vieno iš XXa. klasikų, Vinco

Mykolaičio-Putino, lyrikoje.

Pradėsiu nuo tradicinio požiūrio į naktį, kuriuo teigiama, kad naktis –

tai tamsa, paslaptis, neigiama paros pusė. Tamsa siejama su nežinomybe,

taipogi ir nenoru žinoti. Apie tai užsimenama eilėraštyje “Užuojauta

žmogui”:

Naktimi čia vadinama žmogaus sąmonės tamsa, jo užsispyrimas, prie

šinimasis naujovėms, žinioms, tiesai. Tamsa apima ne tik protą, bet ir

žmogaus jausmus: naktį aplanko daug neigiamų pojūčių – tai baimė, skausmas,

sielvartas, kančia. Dienos skausmai ima atrodyti didesni, magiškesni

nakties šešėlyje. Naktis neigia, naktis netiki šviesa, džiaugsmu, meile.

Skausmas, sielvartas naktį aplanko sapnais, kuriuose gali nykti viskas, net

tai, ko net lakiausia vaizduotė nesugebėtų sugalvoti, todėl kartais dienų

nelaimės, perkeltos į sapnus, dar labiau kankina, graužia. V.Mykolaičio-

Putino poezijoje yra ir maironiškos struktūros eilėraščių apie naktį, kai

jos ramybė ir tyla priešinama dvasios maištui, šėlsmui. Tai tarsi meniškai

sustiprina eilėraščio žmogaus išgyvenimus. Dar vienas tradiciškas nakties

vertinimas yra jos lyginimas su mirtimi, tiksliau, mirties vadinimas

nakties vardu. Tai todėl, kad mirtis žmonėms siejasi su nežinomybe,

paslaptimi ir tamsa. Eilėraštyje “Tavęs nerandu” mirtis metaforiškai

vadinama begaline mirtimi. Ar kaip tylūs vidurnakčio meto aidai

Pastebėjau, jog dažnai Putino eilėse akcentuojamas žodis `vidurnaktis`.

Dažnai jis padeda sudaryti gan slogią, mistišką nuotaiką. Vidurnakčio

minėjimas atveria duris tarp ano ir šio pasaulio, mitologizuoja jį. Dvasios

supa žmogų, bendrauja su juo, leidžia pasijusti ne tokiu vienišu būties

platybėse.

Eilėraštyje “Pasikalbėjimas” susitinka du žmonės ir kalbasi apie šviesą

ir tamsą. Abu sutaria dėl šviesos reikalingumo, tačiau dėl nakties jų

nuomonės išsiskiria. Vienas nesupranta kito: kodėl šis sėdi naktį prie

kelio, ar ne geriau būtų nuėjus pailsėti. Bet pastarasis atsako tokiais

žodžiais. Nors pirmasis ir gąsdino nakties ramybėje knibždančiomis

baisybėmis, antrasis nenusileidžia: jam naktis – tai “anga į erdvių visatos

bekraštybę ir į beribę laiko amžinybę”. Putiną sužavėjo naktinės gamtos

grožybės: nemažai dėmesio jis skiria žvaigždėtiems skliautams, erdviems

laukams, nakties vėsai eilėraštyje “Rugpjūtis” arba paukščių čiulbėjimui

“Birželyje”. Jų trelės žmogui primena smuikus, fleitas, visą simfoniją.

Visa tai naktyje atrodo kaip keisti burtai, norisi ilgiau užtrukti,

mėgautis.

Pirmajame sonete iš šešėlių ir tamsos išnyra “trapus mergaitės siluetas”.

Tamsa išryškina mylimosios grožį, paslaptingumą, tačiau vyriškis jau

nebenori grąžinti jos atgal į naktį, nori laikyti ją jau šviesoje,

realybėje. Panašiai ir eilėraštyje “Priešinga” – pas merginą naktį

apsilanko jaunikaitis, atnešdamas laimę ir džiugesį. Nakties ramybėje

kiekvienas daiktas sušvinta savo individualybe, ryškumu, nuskamba ir

ištirpsta erdvėje.

Keliuose eilėraščiuose naktis vaizduojama kaip kelias į rytą, į šviesą,

kituose – ėjimas į naktį – tai ėjimas į nusiraminimą. O kartais naktis –

kelionė į nežinią, į ateitį. Naktis laukia priešais, o už nugaros lieka

šviesi diena – tai, kas aišku.

Eilėraštyje “Prieš rytą” iš ciklo “Krintanti žvaigždė” naktis virsta

priedanga, užuovėja nuo gyvenimo, ji tarsi įkūnija Fausto frazę “sustok,

akimirka žavinga”. Kituose eilėraščiuose begalinė naktis simbolizavo

mirtį, o šiame ji sustoja ir sulaiko gyvenimą ir džiaugsmą savyje.

Lyriniam subjektui norisi, kad ji truktų kuo ilgiau. Klajodamas naktyje

Vinco Mykolaičio-Putino žmogus išgyvena daugybę jausmų, naktis jį žavi ir

gąsdina, traukia į save ir stumia ryto link, užpildo širdį naujais

pastebėjimais, nuramina. Naktis – daugialypė kaip ir visa šiame pasaulyje,

ji neturi baigtinės prasmės. Viskas priklauso tik nuo to, kokią reikšmę mes

jai parinksime.

Vinco Mykolaičio-Putinas romanas “Altorių šešėly” – tai atspindys žmogaus

ėjimo link tikslo, kuris atsiranda ir auga širdyje, kuris yra nesuvokiamas

jokia logika ar protu, {?}kuris dvasioje sukelia prieštaravimus. Žmogus

pats sukuria šį iliuzinį tikslą {Konkretink} ir jo siekia pats nežinodamas

kodėl. Pagrindinio romano herojaus – Liudo Vasario – širdyje

tai{konkretink} užgimė dar prieš stojant į seminariją, galbūt net

vaikystėje. Tas balsas jam nuolatos kuždėjo :”Aš būsiu pasaulietis poetas

ir niekas daugiau.”

Liudo Varario sąmonėje nepajudinamai buvo įsitvirtinęs tėvų mokymas –

jis esąs doras Lietuvos pilietis ir krikščionis. Jis, kurio prigimtis

siekia tobulybės, pajutęs atšalimą savo sieloje, įstojo į kunigų

seminariją, nors instinktyviai jautė, kad bus pasaulietis. Taip, jis

pasielgė teisingai – to reikalavo ir tėvai, ir noras tarnauti Lietuvai, ir

prigimtis, ir poeto talentas, kuriam reikia peno – dvasinių

išgyvenimų.Tačiau jau pirmosiomis seminarijoje išgyventomis dienomis jis

ieško pasiteisinimų išėjimui: “Aš pabėgčiau iš seminarijos, nelaukęs nė

vienos dienos.” Pabėgtų, jei žinotų, kad netaps geru kunigu. Daugiau Liudas

semnarijoje negalvojo šia tema – jis nepajėgė galvoti apie išėjimą,

nepajėgė ir vėliau savęs suvokti ekskunigu, tačiau visi šie prieštaravimai

kėlė audras jo sieloje. Ypač jos imdavo siausti po susitikimų su Liuce,

kuri traukte traukė uždaro būdo klierikėlį, bet protas neatplėšiamai laikė

Liudą prikaustęs prie altoriaus. Neįmanoma buvo net pagalvoti apie

pasitraukimą dėl Liucės, bet taip pat nebuvo įmanoma sunaikinti jausmų,

sulaužyti nebylaus pasižadėjimo, duoto ant aušrakalnio skinant kačpėdėles,

todėl jis, norėdamas save apgauti, įsileidžia į savo gyvenimą

Nepažįstamąją, tačiau tai negelbsti. Belieka atsigręžti link savo pašaukimo

ir imtis plunksnos.

Prigimtis ir protas bando Vasaryje suderinti kunigą ir poetą – gerą

kunigą ir talentingą poetą. Kunigo protas ir poeto siela pradeda kovoti, ir

ta kova vis aštrėja. Liudas ima suvokti, kad tik būdamas poetu jis būna

savimi, niekam nemeluojantis ir prieš nieką neveidmainiaujantis, bet

galutinį tašką padedabaimė ir neryžtingumas – Vasaris priima šventimus,

galvodamas, kad svyravimai tuo ir pasibaigs. Tačiau jie nenurimsta – jie

sustiprėja. Liudas Vasaris jau nebe drovus klierikėlis, bet subrendęs

vyras, kurį vis stipriau ima kviesti prigimtis, vidinis balsas: “Aš būsiu

pasaulietis poetas ir niekas daugiau.”

Karas daugeliui sužadina religingumą, bet Vasaris buvo kitoniškas – nuo

pat karo pradžios jis nepaliaujamai tolo nuo Dievo. Griūdamas bažnyčios

borštas po savo griūvėsiais palaidojo {?} kunigo Liudo Vasario prisirišimą

ir meilę Dievui. Tačiau protu tai jis suvokė tik po dešimties metų. Taip

pat suvokė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas – vidiniai prieštaravimai,

kančia ir neviltis, kad tik šie jausmai taurina žmogų, kad asmeninė laisvė

yra svarbiausia kaip ir kova dėl jos, kad kiekvienas žmogus taps tuo, kuo

jautė tapsiąs, kuo liepė tapti širdis jau anstyvoje jaunystėje.

J. Aisčio poezija. Eilėraščių analizė

Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, žodį pervedė per sodiečio

vaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio ištakų

ieškojome liaudies dainose. ( Viktorija Skrupskelytė )

Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnes

iškėlė mūsų eleginę (eleginis – graudus, liūdnas) poeziją, suteikė jai

formos preciziškumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos

kalbinį meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvos

peizažą, šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir

sielvartą. ( A. Vaičiulaitis )

Tai vienas didžiausių lietuvių lyrikų . J. Aisčio kūryba ir jis pats

priskiriamas neoromantikams, tarp kurių: S. Nėris, A. Miškinis ir B.

Brazdžionis. Neoromantinei pasaulėjautai būdinga :

jausmo išaukštinimas; pastanga atskleisti paslaptį; į žmogų žiūrima kaip į

mažą Visatą; garbinama stipri, laisva asmenybė; gamta artima paslapčiai;

lyrizmo formas atnaujino iš vidaus.

Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis (

romantikas ).Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja kai

asmenybė šviesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu ir

jame aktyviai dalyvauja.

J.Aistis: Grožio mokėsi iš gamtos. Jis- klasikinės harmonijos šalininkas.

Eilėraštis artimas viduramžių miniatiūrai.

Neniekina tikrovės. Aistis pasiekė šį aukštą “betikslės” kūrybos, šį

liūdną, graudų ir tylų žodžio aidėjimą :

LYRIKOS GRAUDUMAS KYLA Iš LIETUVIŲ PASAULĖJAUTOS GELMIŲ

Aisčio pasaulėjauta yra miesto žmogaus pasaulėjauta.

Kaip poetas, rašydamas graudulingas eiles, atveria džiaugsmą ?

Visas realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijos

tragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis.Kančią jis regi glūdint

visoje pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visos

būties principas. Visa būtis išvien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana.

Eilėraštyje “ Septynios psalmės “ visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net

saulėj – “ kaip aštrūs kalavijai “.

. Septyni sopuliai , seotynios psalmės. Eilėraštyje skausmas prilyginamas

psalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos

ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotiška

giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienų

motyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) Šį skausmo ir

nevilties jausmą poetas eilėraštyje įvardina kaip savo pirmąją meilę :

Septynis sopulius , septynias psalmes. Skausmas kaip ir meilė( kuriantys

jausmai, sielą apvalantys išgyvenimai, intensyviausias žmogaus jutimas,

kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neišsemiama prasmė )

yra sopulys. Poetui tai aukščiausia vertybė, todėl šią kančios būseną jis

įvardija kaip meilę.

Iš rezignacijos bei mokėjimo susitaikyti su likimu kyla kančios

pragiedrėjimas ir sieloje įsivyrauja ramybė.

Eilėraštis “ Ratelis “ taip pat atveria Aisčio graudulį dėl būties nykumo

ir tuo pat metu, ties ta nykuma plazdantį džiaugsmą. Pilki, juoduojantys

pavasario laukai, ratelį dainuojantys vaikai kaip graudaus būties laikinumo

metafora. Pasaulyje viskas vyksta pagal savo dėsnius, viskas turi savo

ritmą, kuriam žmogus neišvengiamai paklūsta. Dainuojantys vaikai – toks

nerūpestingumu , jaunatviška laisve bei skaidriu vaikišku džiugesiu

persmelktas vaizdas. Jis džiugus, tačiau rato įvaizdis sukuria šiurpią

mirties nuojautą, kaip ir apsnūdęs, dainuojančių vaikų link besiartinantis

pavasaris, taip pat pažymėtas išnykimo ženklu, nors pavasaris simbolizuotų

naują pradžią, atgimimą. Tačiau kiekvienas pavasaris neša mirtį : taip

baugiai atsliūkindamas jis kartu su savimi nusineša praeitį. J. Aistis lyg

stebėtojas, iš šalies žvelgia į pasaulį, tačiau tuo pat metu jo santykis

su gamta, su pasauliu yra intymus, glaudus, artimas. Jo žvilgsnis tampa

kažkaip keistai, lyg liūdnai globiančiu, globojančiu. Aistis myli gamtą ,

bet visame pasaulio ir žmogaus gyvenime įžvelgia gilią tragiką, tat kančios

šešėlis beveik visur virpa jo džiaugsme.

Kančią nugali džiaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampa

skaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėraščiuose kančią ir džiaugsmą skiria

juos keistai siejanti riba. Atsiranda savotiška paralelė :

Mirtina kančia ištinka kankinį didžiausia įtampa peržiangiama riba

didžiausia įtampa ( džiaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangiškoji

šviesa ir nežemiški skambėjimai užlieja sielą jaučiama klaikuma kančia (

Remiantis eilėraščiu “ Šv. Sebastijonas “ ið rinkinio “ Be tëvynës brangios

“ )

J. Aistis – vienas didþiausiø lietuviø lyrikø. Turëjo ypatingà

ásigyvenimo, ásijautimo á tikrovæ galià.Jo lyrikos graudumas, kylantis ið

lietuviø tautos pasaulëjautos gelmiø, turi atsvarà – tyrà dþiaugsmà, spindi

giedrumu. J. Aisèio lyrika tæsia klasikos tradicijas – siekia harmonizuoti

santykius tarp ţmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji moderni , taèiau prieðinga

avangardiniam modernizmui, siekianèiam tiesioginiø efektø. Apverkë tëvynës

þemæ . Rauda turëjo savyje kartaus susimàstymo.

JONO AISÈIO LYRIKOS SAVITUMAS

Lyrika neatskiriama nuo kuriančios asmenybės. Kaip gali būti eilės

kitokios “nei aš pats?” Net vaidindamas tu negali išeiti anapus savo

“galvos ribų”, anapus savo nuotaikos ir likimo. “Rašto žmogaus stiliun

įeina visas žmogus.” Kūrėjo gyvenimas – neatskiriama “paties meno dalis.”

Taip kalbėjo ir rašė J.Aistis. Poetas ieškojo meninio tobulumo paslapties

“sakytiniame ir dainuotiniame lietuviškame žodyje”, stebėjosi kaimo žmogaus

posakių “ vaizdiniu taiklumu ir pastabumu.” Tačaiu J.Aistis nebandė

perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų,

kanoniškų frazių – kaip A.Miškinis ir K.Inčiūra. Pasigavo vos vieną kitą

folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtū darželis, margas dvaras),

kad eilėraštis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos

aplinkoje, kurioje neoromantikams glūdėjo lyrikos ištakos ir paskirtis. Jį

traukė ne citatos, o melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas.

J.Aistis išlygina visus frazės susigarankščiavimus, atplaišas ir įskilimus,

kad susidarytų vientisas skambesys. Žodžiai nebeištariami pavieniui – jie

banguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neišblėsusio meloso traukai.

J Aistis Kūrybos bruožai:

1 Eilėraštis išauga iš vaikystės įspūdžių. Svarbi vaikiška siela. 2

Skaidri lyrikoje jausminė atsvara gamtoje: visiškas atvirumas, liudesys,

verksmas. 3 Gamtos detalės: šilas ir žvilgantys Nemuno vandenys:

a) šilas- išlaisvintų jausmų ir išlaisvintos vaizduotės vieta. Su šilu

susiję pasakų regėjimai, raganų burtai ir stebuklai;

b)žiūrėdamas į Nemuno vandenis mato marių dugną su pagrobta karalaite,

regi prifantazuotas istorijas.

4 Poezijos pasaulis kuriamas iš pasakos, legendos, vaizduotės žaismo.

5 Peizažas pats savaime nėra svarbus, nes kuriami regėjimai, kuriuose iš

gamtos situacijų išauga daugybė kultūrinių siužetų. J.A. poezija – ne

gamtos, o fantazijos ir stebuklų regėjimų poezija. 6 Jo poezijoje nėra

tiesioginių vidinio pasaulio ir gamtos paralelių: tarp gamtos ir “aš”

įsiterpia regėjimas, fantazija, vizija. Lyrikoje atvira išpažintis pakeista

pasakiškais regėjimų siužetais. 7 Su vaikiškais pasaulėjautos dalimi

sietinas ir poezijos bruožas – pomėgis žaisti, apgaulė, nekaltas melas. 8

Lyrikoje ryški Orfėjo ir Euridikės tema. Poetinės pasaulėjautos modelis

kuriamas pagal Orfėja ir Euridikės santykių liniją. 9 Orfėjo mitas nusako

pačios kūrybos dvylipumą – griaunančiąją ir kuriančiąją jėgas:

a) lyrinis “aš” turi atlikti žygį, tik jo įrankis ne kalavijas, o žodis;

b) žodžiams suteikiama magiška galia.

10 Miegančios karalaitės, raganų pagrobtos mergaitės tema lyrikoje tampa

talpia metafora. 11 Eilės labai melodingos, lyg kilusios iš muzikinių

įspūdžių, netgi nurodomas muzikos žanras. Būdinga graudi eilėraščio

melodija, todėl dažniausiai dominuoja liūdnų žodžių melodijos grožis ir

galia. 12 Vaiko paveikslas ne tik kaip verkiančio, fantazuojančio,

kariaujančio vaizduotėje su slibinais, bet ir skaitančio, išsilavinančio.

Trys motinos R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo

tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad

tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką

ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai rašytojas

žemaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui

ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” – tai

trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė.

Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau

pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią

apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie

besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.

Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošia

kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę.

Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą žiemą ji

iš pašto neatsiėmė. Ir tada ji sužino, kad pinigų pašte jau nėra. Šiuos

pinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos

atgauti, juk anūkienė jauna, jai šių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kam

jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų iš bado ir galėtų ramiai gyventi, jai

bereikia tų kelių skatikų, už kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno.

Kairienės kelionė – tai trys etapai į miestą. Pirmasis etapas – tai namų

erdvė, kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę: juk mieste

praleidžiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos

artimiausio žmogaus gyvenimas. Kairienė, eidama į miestą, aplanko kapų

kalnelį. Malda ir giesmėmis ji pagerbia mirusius: savo žmogų ir sūnų, kurį

jau buvusi žmona seniai pamiršo, nebelanko jo kapelio, nesutvarko kryžiaus.

Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios ssenajai tikrai

prireiks, nukeliavus į miestą. Antrasis etapas – tai plento ruožas, kuris

keliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir

nespėja atsitraukti į kelkraštį. Trečiasis kelionės etapas – tai miestelis.

Tai negyva, beveidė erdvė. mažai ir medžių gyvenvietėje, ir namai ne

mediniai, todėl Kairienei vissa tai atrodo svetima ir nemiela. Neturi ji

prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Kelione Kaireinė negali

pasididžiuoti. Apsilankymas pašte priverčia ją aplankyti anūkienę. Anūkienė

Birutė nesutinka Kairienės maloniai, ji stengiasi greičiau ją išvaryti ir

pasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uošvienei, nei vyrui, nei sūnui.

Jų sūnus Igvulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su šiuo

vaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir mokytis, pagaili

skanesnio kąsnio, o galiausiai išsiunčia į internatą. Mieste senoji

Kairienė susitinka buvusią marčią antosę. Moterų susitikimas nebuvo

malonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji atsimena,

kaip sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu

giminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: “Ta pati Antosė išvarys vieną

dieną į gatvę, užrakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvok

kur nori. Nors ji, motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos širdis neleis

išvaryti, neleis žiūrėti į alkaną ir nuplyšusį”. Susipyksta Kairienė su

Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų

(o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo), gyvena Klaipėdoje su antru vyru.

Antosė patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, “kaip

karalienę vedžioja”. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: “Nebejautė tai

moteriai nieko, nei veidas jos neiškilo užmerktose akyse, kol ilsinosi

stovėdama”. Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio,

tačiau džiaugiasi, kad nė kartelio marčia nepavadino: “Kokia ji man marti,

jei mano sūnaus a

. . .

R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kûrinio analizë

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos

têstinumo problemà. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimà

(savo namà), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta

savita pasaulëjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant praþûties slenksèio?

Pradëjæs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienës sodybos po

klevu), raðytojas pereina á abstrakèià plotmê, kur “gyvenimà po klevu”

suvokiame kaip mitologinê: visø trijø sferø (poþemio, þemës ir dangaus)

tarpusavio ryðá, priklausomybæ ir amþinumà. Tai nedidelë apysaka, kur

veiksmas vyksta vos vienà dienà ir apima senosios Kairienës kelionæ ið

kaimo á gyvenvietæ. Bet tai tik pavirðius, o apysaka turi giluminá,

mitologiná klodà. Todël tai ne tik dramatiðka vienos þemaitës ar jos

artimøjø gyvenimo istorija, bet ir iðtisos lietuviø tautos likimo

apibendrinimo. Senoji Kairienë – tarpininkas, nueinantis kelià nuo senojo

iki naujojo pasaulio, ji vertybiø atskaitos taðkas. Kartu su atgimstanèia

pavasará þeme ji iðeina ið savo sutvarkytø namø á svetimà, chaotiðkà erdvæ

– gyvenvietæ, kuri net vardo neturi. Iðeidama Monika apþvelgia savo

gyvenimà: kiekvienas daiktas turi savo vietà, nieko nëra nereikalingo.

Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senø namø sienose tarsi

gyvena artimø þmoniø atmintis, jø darbai, likimai. Net vieniðas þmogus,

jeigu jis savo namuose, – dar ne vieniðas. Todël lietuviui svarbiausia –

iðëjimas ið namø. Visai kitokia gyvenvietë – bevardë, svetima, beveidë,

nejauki ir maloni. Þmonës taip pat tapo beveidţiai kaip ir jø namai

(Kairienë niekaip neatsimena buvusios marèios veido, kuri taip ir nesukûrë

savo namø). Kairienë prisimena buvusá, dabar jau iðdraskytà Budriø kaimà.

Bet baisiausia – pasekmës: jaunoji karta jau nebeturi tikrøjø namø

sampratos. Senosios Kairienës sodyboje atpaþástame baltiðkàjá gyvenimo (net

pasaulio) modelá: namas – þmogaus gyvenimo vieta – stovi paèiame visatos

centre, ant klevo ðaknø, po klevo ðakomis. Nors apysakos pavadinimas

deklaruoja gyvenimà, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybë

mûsø senojoje pasaulëþiûroje. Kairienë uþsuka á kapiniø kalnelá. Tai ne tik

mirusiøjø aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena),

bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienë pralinksmëja, kai nuo kalnelio pamato

sodresniø rugiø laiko vietas – tai buvæ kaimynø gyvenimai. Jos kaimas

nugalëjo mirtá! Nauja gyvybës forma þaliuoja pats þmoniø gyvenimas. Þemë

saugo atmintá. Kodël iðsigimë þmogus? Todël, kad buvo pasikësinta á

þemdirbio gyvenimo bûdà, á save áprasminantá darbà – þemës dirbimà. Þemë –

pastovumo ir saugumo garantija. Iðplëðus jà ið þmogaus, jis neteko

stiprybës, gyvenimo pamato, iðseko kûrybinës galios, darbðtumas. Atimta

þemë. Ar begali kas bûti baisiau: “plëðë ið þmogaus þemæ, plëðë jo ðirdies

stiprybæ, griovë viso gyvenimo, viso likimo pamatà”. Atimta darbo prasmë.

Kairienës þmogus, mëgæs kiekvienà darbà, kolûkyje nenorëjo dirbti: “Koks

ten darbas? Visà laikà talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, þmogus,

talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginanèia baudþiauninko

prievole. Senoji stebi vaikaièio darbà: “Dabar jis suprato. Jis nekentë

paties darbo: tø bulviø, tø maiðø, tos purvinos þemës aplinkui, to visko.

Greièiau, greièiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jëgas

átempus, – kad tiktai greièiau tas darbas pasibaigtø!”. Senoji Kairienë

prisimena savo gyvenimo kelià: savo þmogø ir jo mirtá, nenusisekusá sûnaus

Stepono gyvenimà ir mirtá, anûkà Dariø. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visø

þlugimø prieþastys iðorinës, taèiau vis giliau prasiskverbiama prie þmogaus

dvasios. Toliau eiti nebëra kur: Ignelis, proanûkis, jau ákûnija protiná

nepilnavertiðkumà. Todël Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio

gyvenimo atminties. Poþiûris á moterá – svarbus tautinës kultûros rodiklis,

nes motina – dvasinës gyvybës simbolis. Apysakoje matome, vieniðà,

apleistà, paniekintà senà moterá- Kairienæ. Praradusi artimiausius þmones,

ji uþsiriðo senà skarelæ ir po ðiai dienai nenusiëmë. Tai siejama su

iðtikimybës tema. Iðblësæs ne tik iðtikimybës vyrui, tëvui, bet ir tëvynei

jausmas. Kairienë dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ëjimas nenutiesia

tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienë pasirengusi aukotis, atgailauti uþ

visø nuodëmes, Prisikëlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta.

Apysakos pabaiga sukreèianti, ðaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebëra kur

eiti – toliau þûtis!”. Paguosti gali senesnë – mitinë pasaulëþiûra, kurios

atðvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstëje. Mitinë sàmonë

nepripaþásta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikëlimo daigà.

MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgźs.”

Jau eilėraščio pirmoji eilutė sutelkia klausimus – ko? Pagauti bėgantį,

nesustabdomą laiką? Išgyventi pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumo

pojūtį?

Lyrinis subjektas spinduliuoja tauriu liūdesiu: ilgisi prarasto kūrybinio

įkvėpimo (“seniai aš laukiu.” , “sugrįžki, valanda.”). Kūrėjas trokšta

tų ypatingų akimirkų, “kai žėrė jaunas įkvėpimas”. Ar pavyks susigrąžinti

tą būseną? Vidinis noras gilus, sudvasintas: “Daţnai meldţiuos karđta

malda.” Mintimis lyrinis “aš” grįžta į tas dienas, kuomet širdies daina

liejosi eilėmis. Ta būsena neužmirštama, ją širdy nešiojasi iki šiol:

“paliesiu lyrą kaip tada.” Įspūdį itin sustiprina pavartotas

veiksmažodis – “žėrė” (pakylėjo, įkvėpė, paliko toje ypatingoje

akimirkoje.). Prisiminimai išsilieja apibendrinimui – (lyros) “balsui

pritarė jaunimas”. Žodis gilus, todėl reikalingas, artimas – jis susieja

jaunų širdžių troškimus, idėjas (“balsui pritarė jaunimas”). Eilėraštyje

įtaigiai išsakytas lyrinio subjekto noras išsiverţti iš pilkos erdvės į

pakylėtas (metafizines) erdves. Taip suvokiamas gyvenimas, jo pilnatvė.

J.Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė

Juozas Grušas (1901 – 1986) 1967 m. parašė dramą “Meilė, džiazas ir

velnias”. Pavadinimas simbolinis. Gėris ir blogis (meilė ir velnias)

grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazo vaizdinys.

Rašytojas svarsto amžinus dalykus, mąsto paie žmogaus gerumą ir apie

išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Dramos veiksmas: trys jaunuoliai

sžiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria

su tėvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Pasižiūrėkime, kodėl

vyksta tėvų ir vaikų konfliktas. Jie visi neturi motinų. Andriaus ir

Juliaus motinos mirusios, Lukas – pamestinukas, Beatrièës motina pabëgusi

su mylimuoju. Vienintelë vertybë, kuri iðlieka nepaneigta, – tai motina.

Motinos idëja iðkelta virð laikinumo, apðviesta amþinybës ðviesa. Andrius

sako tëvui: “Neáþeidinëk mirusios motinos”. Juliaus motinà tëvas vadina

“ðeimos karaliene”. Skaudþiausia vaikø namuose uþaugusio Luko patirtis:

neturëti motinos net mintyse – “tai lygu gyvuliui”. Beatrièë nuolat

sapnuoja savo motinà. Taèiau motinos idëja dramos veikëjø ðirdyse nëra

reali jëga. Tai tik iliuzija. Ið tikrøjø jie naðlaièiai, iðmesti á gyvenimà

kaip á ðiukðliø duobæ. “Katilas” – vienintelë jaunuoliø priebëga nuo

vienatvës ðiurpo. Vienas konfliktiðkiausiø veikëjø yra Andrius –

dþiazininkø vadeiva. Ðis bedvasëje aplinkoje iðaugæs jaunuolis stoja prieð

tëvà – teisingumo organø darbuotojà, aktyvø klasiø kovos dalyvá. Jis atmeta

vyresniosios kartos argumentus apie iðkovotos duonos kainà, ðviesios

ateities perspektyvas. Jis tëvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andrius

yra menkos dvasios, primityvus, pripaþástàs tik jëgos kultà, tikras

mankurtas. Jis uþaugæs be tautiniø ir doroviniø idealø, be religijos,

kultûros, ðimtmeèiais kurtø humanistiniø tradicijø. Tai lemia jo praþûtá.

Juliaus charakteriu iðreikðta kraðtutinë dvasinë intelektualinë krizë,

kurià stagnacijos metais iðgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius –

filosofo idealisto sûnus, bet nusivylæs visuomene, kaip negalinèia apginti

humanistines tradicijas. Dël to ir priekaiðtauja tëvui: “Sudeginkit visas

filosofø ir humanistø knygas! Jos bevertës. <.>. Në vieno neapgynë, kai jie

savo laiku ðaukësi “nemirðtamos dieviðkos dvasios”. Julius, praradæs bet

kokià gyvenimo prasmës iliuzijà, jauèia egzistencijos tragizmà. Lukas –

atstovauja visuomenës padugnëms, paèia savo socialine padëtimi lyg ir

pasmerktas. “Nei tëvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko!

Galiu padaryti didelæ niekðybæ vien dël to, kad esu pamestinukas. Mestas á

gyvenimà kaip á sàðlavø duobæ”, – sako Lukas. Lukas maiðtauja vien iðgirdæs

ið savo globëjo paveldëtà pavardæ – Pinkvarta. Gyvenimas vaikø namuose,

suvokimas, kà ið jo atëmë tëvai, amþinas skausmas. Beatrièës iðsiskyrimas

su motina ir santykiai su senele nëra maiðtingi. Taèiau sieloje iðgyvena

dël motinos pasirinkimo, senelës nesugebëjimo suprasti. Ji stengiasi

paþadinti tëvus, kad suvoktø, kokia jø vieta vaikø gyvenime. Ta ðventa

keistuolë, norinti “tvarkà pakeisti”, iðbudina Andriaus tëvo sàmonæ,

apðvieèia jam sûnaus paveikslà tokia neáprasta dvasios ðviesa, kad jis

pasijunta tik ðià akimirkà supratæs, prie tokio bedugnës kraðto yra

atsidûræs jo sûnus. Panaðiai þadinamas ið dvasios sàstingio ir Juliaus

tëvas. Taigi Beatrièë jungia tëvus ir maiðtaujanèius vaikus.

Prieðpaskutinëje vizijoje Beatrièë laiminga, nes gráþo motina.

M.Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuđtumŕ.”

Interpretuojamasis M.Martinaièio eilëraðtis – neilgas, vos devyniø

eiluèiø. Jis nesuskirstytas posmais, taigi galima teigti, kad jo pasaulis

perteiktas tarsi vienu gaistu. Tik pora daugtaðkiø skaido eilëraðtá á

nutrûkusias, neiðbaigtas mintis. Eilëraðèio centre – lyrinio subjekto,

patirianèio egzistenciná lûþá, iðgyvenimai. Kalbëjimo situacija ir lyrinio

subjekto jausenos joje sudaro eilëraðèio dominantê. Tuo ásitikiname

atidþiai ásiskaitydami á kiekvienà kûrinio eilutæ, þodá. Pirmoji eilutë

apibrëþia kûrinio laikà – ruduo. Daugybë asociacijø kyla iðgirdus ðá metø

laiko pavadinimà – tolstanti saulë, trumpëjanèios dienos, nykstanti gamta.

Manifestuojamoji lyrinio subjekto jausena ið dalies sutampa su skaitytojo

patirtimi, tik yra aðtresnë, átaigiau iðreikðta, susakralinta. Tolesniø

eiluèiø palyginamasis vaizdas tartum nukelia á kaimiðkà aplinkà, skerstuviø

scenà. Taèiau tai tik palyginimas. Pagrindinis vaizdas – paskutinë saulës

ðiluma, kuri, lyginama su paskutine paskersto galvijo ðiluma, ágauna

merdëjimo scenø. Pirmà kartà pasirodo raudona (kraujo, saulëlydþio) spalva.

Pasitelkiamas lytëjimo pojûtis (“ðiluma ant rankø”). Kitos dvi eilutës

pakartoja “perpjautos gerklës” pojûtá – minimas “randas”. Kaip ankstesniø

eiluèiø raudonos spalvos blyðkus atspindys ðmësteli neuþgijusio rando

raudonis. Lyrinis subjektas jauèiasi vienas skaudþiai gyvas mirðtanèiame

pasaulyje. Mirusá pasaulá bandoma atgaivinti lyrinio subjekto pastanga

tarsi pirmàkart matyti, kalbëti, klausytis, jausti. Áprastiniai poelgiø

stereotipai netinka ekstremalioje situacijoje, todël visi pojûèiai turi

tapti ypatingi. Eilëraðèio pabaigoje vël kartojamas tuðtumos motyvas.

Atsinaujina biblijinë pasaulio kûrimo situacija. Tuðtumà, absurdà ir niekà

norint padaryti prasmingà, reikia tapti paðvæstuoju. Paskutinëje eilutëje

dar kartà ðmësteli ir gæsta þaizdos bei raudonos spalvos motyvai, visame

eilëraðtyje skambëjæ kontrapunktu. Eilëraðtis byloja apie þmogaus

nusivylimà, mirties baimæ ir bandymà atsilaikyti prieð bûties absurdà.

Aiðkus situacijos matymas, nevengiant skausmo, leidþia þmogui rasti savyje

jëgø ir susikurti, – jei ne surasti paèioje bûtyje, – gyvenimo prasmæ.

Pasaulis kuriame gyvena A. Škėmos žmogus („Balta drobulė”)

Nuo pat JAV susikûrimo visa jø gyventojø veikla skirta savo gerovei.

Viskas matuojama pinigais ir nauda sau. Gyvenimas pagal principus: pinigai

kvapo neturi ir kas turtingesnis – tas gudresnis. Tuo tarpu Lietuvoje, ypaè

kaime, ryðkios tautiðkos tradicijos, paremtos draugiðkumu, tarpusavio

pagalba. Nëra áproèio uþ viska reikalauti piniginio atlygio. Þmogui tokiam

kaip A. Ðkëma arba jo „Baltos drobulës” veikëjui A. garðvai sunku

prisitaikyti visiðkai kitoje aplinkoje, priprasti prie kitokio gyvenimo

bûdo. Ðkëma pristato veikëjà Antanà Garðvà, þinomà lietuviø poetà,

emigravusá á JAV ir dirbantá liftininku, kurio vardas ir pavardë tik 87

numeris. Liftas viso Antano gynenimo Amerikos didmiestyje simbolis. Ðiame

gyvenime nereikia màstyti, nereikia kurti – reikia dirbti. Antano vidinio

pasaulio jëgà rodo nepritapimas prie gyvenimo lifte. Jis kuria eilëraðèius

sau. Eilëraðciai – tai Garðvos saugiklis, kuris neleidþia prarasti

europietiðkos progimties. Kûryboje ir prisiminimuose Garðva prieðinasi

erdvæ ribojanèiam liftininko pasauliui. Prisiminimø sarutas – prieðtara

realybei. Ið prisiminimø suþinome, kad Antanas nepripaþysta kiðimosi á

asmeniná gyvenimà ir kûrybà. Dël to ir pasaulis, supantis Antanà, daþnai jo

nesupranta. Garðva nesutinka bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, todël

nukenèia. Jis lieka nesuprastas ir DP pabëgëliø stovykloje. Antano

nesupranta ar neávertina ir bendradarbiai Amerikos liftininkai. Tik

Stenlis, kurá irgi kamuoja beprasmis gyvenimas ir noras nusiþudyti, sugeba

ásigilinti á Antano iðgyvenimus. Ryðkiausi Garðvos atsiminimai ir

iðgyvenimai susijæ su moterim. Su jaunystës Jone Antanas paþásta gyvenimo

malonumus, iðmoksta apgaudinëti, meluoti, suþino apie savo psichikinæ ligà,

dël kurios atsisako vesti Jonæ. Amerikoje Antanas susitinka Elenà, kuri

buvo jo eilëraðèiø skaitytoja, draugë. Ir vël Garðva atsisako mylimos

moters dël savo ligos. Antanas palieka moteris, supratæs, kad jis gali

tapti joms naðta. „Laimëjau Jonæ jos atsisakæs”, – taip savo poelgá

motyvuoja Garðva. Jonë lieka kaip moters idealas ir jaunystës prisiminimas.

Pasaulis gniuþdo Antanà ir moraliðkai, ir fiziðkai. Motinos iðprotëjimas,

liga, Simuèio teroras ir priverstinë emigracija – aplinkos smûgiai, smarkai

paveikæ Garðvà, privedæ prie iðprotëjimo. Didelæ átakà turi ir

„ðinðiliðkas” gyvenimas iðeivijoje, kur nereikalaujama galvoti, o tik

nuolankiai dirbti. Ðkëma „Baltoje drobulëje” vaizduoja þmogø supantá

pasaulá, kuris trukdo pasireikðti þmogaus asmeniui, individualybei, kuriame

vertinamos iðorinës savybës, o ne þmogaus intelektas ir jo kûryba. Tokiame

pasaulyje kûryba – tai kanèia ir sistemingas savæs naikinimas. Teisus T.

Manas, kuris teigia, kad „tas, kuris gyvena, tas nekuria. Tad reikia

numirti, kad taptum tikru kûrëju.” Garðva panaðiai ir pasielgë – nusiþudë.

Draminis Antano Ðkëmos (1911-1961) palikimas nëra didelis-devynios ávairaus

dydþio ir nevienodo brandumo pjesës. Kai kurios jø (“Þivilë”, “Vienà

vakarà”, “Pabudimas”, “Ðventoji Inga”, “Vienas ir kiti”, “Þvakidë”) yra

vaidintos iðeiviø scenos terpëse, labai prieðtaringai vertintos ir vëliau

kiek primirðtos. Autorius labiau garsëjo romanu “Balta drobulë”, apysakomis

ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, taèiau jie vis dëlto tiek

savo problematika, tiek paraðymo stiliumi yra vieni ið iðkiliausiø 20A.

vidurio veikalø. A.Ðkëmos labai sceniðka dramaturgija, kupina teatrinës

magijos ir dvasingumo , patraukianti dràsiais formos uþmojais. Pats,

A.Ðkëma, bûdamas aktoriumi ir reþisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo

politikà, personaþø sielø santykiavimo ritmus. Jo pjesës – baladinio

pobûdþio. Visa, kas jose vaizduojama – tartum pusiau sapnas, neaiðki

haliucinacija. Personaþai -lyg ið kaþkieno sudirgintos fantazijos rûko

iðplaukæ gaivalai. Konfliktinës situacijos daþnai saistomos grësmingø

sukrëtimø, neiðvengiamos þûties nuojautø ar kruvinos depresijos, per kurià

einama á savæs atradimà, prieðiðkø ðirdþiø santarvæ, dvasinæ harmonijà.

Meilë, ðvelnumas, romantiðkos meilës ilgesys èia susipynæ su beveik

siurrealistinëmis þiaurumo apraiðkomis, kanèia, melodramiðku sielvartavimu

dël þmogiðkøjø vertybiø þlugimo. Ði estetinë tikrovë nëra realaus gyvenimo

kopija, vis dëlto joje ryðkiai ðvieèia ir istorinio laiko rodyklë.

“Pabudimas” pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogų aukštinanti

bei poetizuojanti A.Škėmos drama. Joje per baimės pragarus kylama į

moralinio maksimalizmo ir heroizmo viršūnes, skamba asmenybės

savarankiškumo ir nenugalimumo apologija. Kartu čia siekta ir naujiesiems

laikams būdingos egzistensinės žmogaus likimo traktuotės. Pvz., Pijaus

prigimtis, psichinių ir erotinių kompleksų traumuota, jo liguista gyvenimo

aistra virsta fanatiniu įniršiu bei sadizmu, bet kartu jis kenčia savo

susikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybės, dvasinio pabudimo

galios. “Pabudime” beveik visi personažai per kančią, mielę ir mirtį

patiria dvasinio prisikėlimo palaimą.

Beveik kiekvienoje A.Škėmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvūs

išgyvenimai, vidiniai desonansai formuoja iracionalią įtampą. Visos

A.Škėmos pjesės turi prologą arba veiksmą įrėminančią įžangą, kurioje

duodamas atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumo

atmosfera. Kiekviena pjesė yra tarsi ankstesniųjų tąsa bei variacija .

Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinės situacijos,

vienaip ar kitaip agresijos paliestų žmonių išgyvenimai. Pagrindiniai

personažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo į

kitą.

A.Škėmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalaus

aktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio išnaudoti visas teatro

galimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvė,

ją užimantys daiktai. A.Škėma stengiasi, kad ir jie “vaidintų”, dalyvautų

ne tik veiksme, bet ir išryškinant pačią veikalo prasmę. Pvz.”Pabudime’,

tardytojas Pijus geria likerį, pagamintą dar “buržuaziniais laikais”,

kvepiantį praeitimi”, tuo tarpu Maskvos komunistas Pranas nemėgsta šito

“saldaus birzgalo” ir mieliau gertų vodką. Tuo patvirinamas Petro

kaltinimas, kad Pijus yra tik “literatūrinis svajotojas”, kad jam toli iki

besielio “visiško objektyvumo”, į kurį Pijus taip nori tikėti. Erdvė už

sccenos ribų turi svarbų vaidmenį: koridorius, kuriame girdėti vedamųjų

sušaudyti žingsniai ir klyksmas yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo į

amžinybę, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Elena taip pat

kankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiūrėti

ir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose yra esminė veiksmo dalis.

“Pabudime” “La Cumparsita”, Elenos ir Kazio meilės “tema” su skaudžia

ironija transformuoja savo pigų romantišką ilgesį ir pavirsta aistringu

himnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir jos garsuose, ir

savo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skamba

dangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo mažos sielos, kada pabaigoje jis bando

melstis. “Pabuvime” kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų saulei,

vandeniui, žvaigždėms, medžiams-visai visatai “būk mano žmona”, onegalėjo

nueiti ir pasakyti tų žodžių Elenai. Mes suprantame, kad jis moka tik

kentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau ši tragedija stoja prieš

jį šimteriopai išaugus, kada jis kankina Eleną ir savo laimingą

konkurentąKazį ir pats kenčia už juos abu, už save ir visą visatą.

A.Škėmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie būtų įstyti į ironiškų

paradoksų rėmus. Jo dramose matome Gyvenimą ir jo paradoksų draskomą žmogų,

tarytum autorius jame ieškotų visuotinės tiesos – lyg “tardytų mylėdamas”.

“Pabudime” žmonės yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis.

Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleido

išeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į “meilės trikampį”,

Pranas yra paprastas besielis karjeristas, pasiruošęs lipti per kitų

galvas. Kazys ir Elena – du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo

gyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina kerštingą

aistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertę.

Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina

jį patį. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalėti, bet kaip

komunizmo atstovas – NKVD tardytojas – jis turi priemonių, kurios yra

galingesnės už bet kurį pavienį žmogų. “Aš negaliu pralaimėti”, sako Pijus,

bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas – besielė griaunanti jėga, kurios

įrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Eleną (“Aš

nenoriu keršyti”), o prieš žmogiškumo principą, įsikūnijusį jų asmenyse.

Kaip pats A.Škėma sako apie “Pabudimą”, kad pagrindinid veikalo

principas:mylėk artimą, kaip pats save, kuris išryškėja nelaimės atveju.

Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje su

mirtimi, nors ir būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti ir

padeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie bejėgiškumo

ir nesugebėjimo apsispręsti. Įvestas ir “banalus” momentas: vyro ir moters

meilė, kuri savo aukščiausioje įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio

žmogiškumo įrodymu. “Pabudimas’ parašytas prisimenant milojinus nežinomųjų

kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.

“Nesu įgijęs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgęs “Pabudimo” herojų

ideologijas, suvesti dramos mintis į tikslią ir harmoningą sistemą. Tai

palieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jie

turi išeiti pro duris. Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichinis

kompleksas. Ir labai sunku nuspręsti, kaip ataidės tas paskutinysis

žingsnis.”

Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano

protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė

sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas

beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.

Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26

valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo

atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo

puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kur

randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus.

Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį ir

pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas,

žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir

falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško

priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir

bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia.

Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymo

problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis. Dabarties pasaulį

susiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą trečiuoju asmeniu nuolat

keičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir

“suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomo

diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokią

prasmę) dalimi. Pasaulis skaitomas kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuoj

pat performuojamas, nardinamas į tinklą ir verčiamas poetiniu diskursu

(išplėstas minties apie kokį nors dalyką išreiškimas). Romano subjektui

gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos įvairios

metaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo) galimybės, ieškant geriausio

būties įforminimo būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė.

Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai

nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio reikšminių ryšių

susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikinei

sąmonei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties

referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys. Amerikoje, dirbdamas

liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto

vedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos krizę, o gal ir trečiąjį

savo kaip poeto gimimą. “Aš dar neesu gimęs. Dar neparašiau geros knygos. O

senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojo

pasaulinio karo, – mąsto Garšva apie senutę, cituojančią eilėraštį lifte.

Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsimą

mirtį. Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus

vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu

veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais,

dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią. Kadangi

visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka

tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai

neišvengiama, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu,

ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvena

ir interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romano

protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet ir tokie kokius

protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda.

Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektvos vientisumą yra jau

didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir

koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors

principas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors

nelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos

požiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu

kliudo. “Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką.

Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas

pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku

viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir

artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesnio

gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai

bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Škėmos sukurtas pasaulis

tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinę dimensiją

(išėjimą už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą. Kaip

avangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”,

be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad

šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai,

vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas

laikymasis įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo eksperimentas,

tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykęs, nes atskleidė mums

gyvą ir autentišką žmogų.

Škėmos kūrybos savitumas, poetika

Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo

kalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelë trauma buvo,

kai karo metu motina prarado protà ir neilgai trukus pasimirë.

Antanas Škėma nebuvo cinikas. Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovoti

už tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas

puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar

iškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne

ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis

domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius

dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti

naujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna,

drąsu, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados

– jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosios

žmogaus dvasios reiškėjas. Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis

gaižiai kėlė aikštėn gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę,

tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. Su

Mačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėmą sieja įsigyvenimas į

moderniąją vakarų literatūrą ir filosofiją. Jo kūryba – tai drąsus

lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais

kontekstais, o visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistata

su Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, numalšinimas,

prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis su

literatūros ir pasaulėžiūros rutina. Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis –

kosmopolitiškas, kuris lietuvių pasaulio atsispindėjimą susieja su įvairių

kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairių

tautų ir kultūros simbolikos įsiterpia ir lietuvių tautosakos elementų,

pavyzdžiui, gegutė, varnas, vazduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti po

įvairius kūrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”. Škėmos

kūriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir polinkis savo herojais

iliustruoti vieną ar kitą abstrakčią situaciją. A. Škėmos manymu, rojaus

nėra nei žemėje, nei danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas ir

nedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Čia visko

primaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašė K. Barėnas apie “Izaoką”.

Škėmos simultaniškų vaizdų ir ekspresionistinių detalių kupinas tekstas yra

visiškai originalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės

literatūros kontekste. Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvi

vaizdų slinktis kartais visiškai užgožia siužetinę ašį. Šie principai

lemia neišbaigtą, fragmentišką, koliažišką teksto struktūrą. Šilbajoris

savo straipsnyje apie A. Škėmą rašė: “Išeivijos lietuvių literatūroje Škėma

nuo kitų skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti kokią nors

išaiškinančią ar pamokamą tiesą, kad nepriima menui iš dalies užkraunamos

pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę arba būtinai atvaizduoti tos

prasmės ieškojimą ar atradimo procesą. Meno funkcija Škėmai išplaukia iš

paties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo”.

Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis – svarbiausi Škėmos

dramatiniai pradmenys fatališkos būties priešingybės. Kadangi Škėma

niekada nepamiršo šiurpių vaizdų iš vaikystės, neatsitiktinai savo gyvenimo

istoriją jis aprašinėjo kaip teatrališką likimo žaislą, kaip paradoksalią

grotesko ir tragizmo samplaiką. Visoje jo kūryboje pasklidęs praradimų

skausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogų supanti pasaulio

beprotybė – ypatingas Škėmos dramų tematikos ir pasaulėjautos klodas.

Beveik kiekvienoje pjesėje veikia personažas, kurio destruktyvūs

išgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionalią įtampą.

Vyraujanti dramų tonacija lyrinė, nostalgiškai graudi, su nežymiais

ironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistų

sielų žmonės, kurie imituoja mitines figūras, susitapatina su biblijiniais

herojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škėmos žmonės gyvena mūsų

amžiuje, kurio pasaulio rėmai jau visai supuvę. Čia žaisti galima tik

bepročiams. Jie stovi prieš nepermaldaujamą nežinomybę. Logiškai reikėtų

Škėmą vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėje

kūryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės

kalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kas

netiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. O

literatūroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiračiai ir

sugriūva kasdienybės dėsnių sienos. Pavyzdžiui NKVD tardytojas Pipis

“Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokšta

tiesos. Jis nori tikėti tokia tiesa, kuri būtų kaip pats gyvenimas: “Saulė

išaugina gražiausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks ir vanduo, tokia

ugnis, tokia žemė.” Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliau

pasidaro kankintojas.

Škėma tiki į aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir i

veržimąsi i meilę. Todėl apskritai galbūt nepatartina į Škėmos kūrybą

žiūrėti “idėjiniu požiūriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki ar

netiki. Menininko darbus skaitant yra daug svarbiau tai, ką žmonės išgyvena

ir kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajėgia sužadinti mūsų,

skaitytojų, sielose atbalsi, ar ne.

K.Donelaitis

Svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis,

poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė

liaudis.“Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo

požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta.

Maironis

Aiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos

paprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būties

pilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą.

Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironis

lietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimo

kriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos

istorija.

Satrijos Ragana

Geriausiais savo kūriniais ŠR įtvirtino persmelkiantį pasakojimo

nuoširdumą, psichologinio išgyvenimo sudvasinimą, poetinę nuotaiką kaip

XXa. Prozos meninę normą. Dvaro psichologija. Žemės būties baigtinumo

nuovoka.

V.M.-Putinas

Dramatinis eilėraštis pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo

būsenose. Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”. Laisvės siekimas yra žmogaus

esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Konfliktas-tarp

komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos.

Reikalauja didelės skaitytojo intelekto įtampos. Daug priešpriešos iš

kurios gimsta įtampa. Eilėraščio individas reikalauja pakilti iki jo lygio.

J.Aistis

Tyliojo sielvarto poetas. Neapsunkinta nei simbolių, nei ko kito našta.

Artimas liaudies dainoms pajautimo būdas. Subjektas blaškosi tarp tikėjimo

ir ne, tiesos ir melo, džiaugsmo ir skausmo. Poetas įsižiūri į vieną gamtos

detalę kaip į stebuklą. Poezija-išgrynintos nuotaikos sfera. Lyrinis

subjektas-nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgų

priešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokios

antgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį.

A.Škėma

Pagrindinė problema-ištikimybės laisvės principams ir išdavystė. Stilistika

paklūsta šizofreniškos sąmonės pulsavimams, yra itin ekspresyvi ir

dinamiška, kaip įprasta “sąmonės srauto” romanuose. Kūryba yra tikra, kai

rašantis žmogus apsinuogi-na iki slapčiausių savo psichologinių kompleksų.

M.Martinaitis

Peržengti save, ištirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendro

buvimo liudytoju. Siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą

individualaus “aš” reikšmingumo.

Designed by Eimantas Balèiauskas lsd@takas.lt

(c) 2000

Join the Conversation

×
×