Donelaitis Metai

bbbbbbbb
K Donelaitis “Metai”

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio
dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei
patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus
pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo
parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai
elgiasi, yra ir išmintingas.

Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu
Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas
žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų
savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo daarbštumą).

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis
religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga.
Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”,
“glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K.
Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes
netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į
plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena
neišmintingai.

Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas,
kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus.
Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvvertina to
laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją.
Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų
verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl
sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas tu

uri gyventi
pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas
žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis
Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba
apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas
gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį,
harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.

Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės
elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas.
Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės
ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t
ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Iđminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?

Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas
taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi
žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją
panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, išštikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent
šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems”
būrams.
“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas,
Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti
“viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.
Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos,
yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir
pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė
yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo
kitiems būrams:
Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti.
Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir me

enkas gyvenimas.
“Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba
“ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias
nukerta dalgis, moko juos saikingumo.
Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras.
“Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų
sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie
savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas
vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam
“kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek
“razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į
pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas
džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar
neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad
įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.
Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” –
bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką
pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas
skundžiasi: “.nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.
Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”
Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai
su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai
gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu –
galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis
tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žm
monių. Tinginiai nori turtėti,
tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais,
nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.
Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai
są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia
kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi
gimsta lygūs, “.juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš
lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti
sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu
pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos
“veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:
Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka
ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir
mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi
apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”,
pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai
sumuštas:
Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip
išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi
valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad
baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to
pasiekti neįmanoma.

K. Donelaièio asmenybë, vertybiø sistema “Metuose”

K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai
atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.

Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias”
apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save
taip ap

pibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau
dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir
dainuodamas būdavau moralus”.

Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus
ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir
puoselėjo lietuvių kalbą.

K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams
meniškai išreikštas kūryboje.

Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K.
Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.

Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis
stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių
papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose,
gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai
moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir
žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą.
Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir
grybavimas, taip pat riešutavimas.

Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas
pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį
mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia
išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.

Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų
nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą.
Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie
pat.

Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai,
pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia
nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie
darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.

Kŕ vaizdavo K Donelaitis?

“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo
patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” –
keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį.
Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais
įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos
prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to
meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir
gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo
kūrinyje “Metai”.

Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi
nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė
būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta,
kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda,
keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.

“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.
Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš
atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras
“gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:

“<.> šeimyną savo pabudint

Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”
Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir
garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala,
kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad
tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai
galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad
taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė
pamokslus bažnyčioje.

Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su
liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo
atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės.
Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės
taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai
pasismagindavo.

Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius?
Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo
užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti
ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus
gerbdavo.

Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis
būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia
laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus,
reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas
baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų.
Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad
nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo
baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių
rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik
žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie
balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti
vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.

Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su
jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi.
Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus
draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje
Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir
poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta
jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę
vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso
pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet
tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas
svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir
feodalinių ponų savivaliavimui.

Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios
baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir
antikinės literatūros poveikį.

K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę
saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš
nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo
žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas,
artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.

K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie
1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė
pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros
taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę
ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K.
Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos:
lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie
visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai –
urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.

K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios),
kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to
artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu
klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie
visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl
moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.

“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis
– taip, kaip jis pats suprato.

K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą
pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź,
socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas
kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir
rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario
linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.
Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės,
rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys
tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie
didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.

Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl
bus pavasaris. Vėl bus ta pati baudžiava. Vadinasi, viskas kartosis
am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava –
didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir
tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis
kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K.
Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys
ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė
šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.

“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės
kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi
įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai,
šveicarai) su kuriais kartu tame pačiame krašte po kolonizacijos gyveno
lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹
prasmź. “Vy˛a” – iš karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto
sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas,
lietuviškumas, priešiškumas ponams.

K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo
XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam
rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai
nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa
siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų
Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai
pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.

Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai
jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei
literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto.
Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams
Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba
pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio.
Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, išskyrus
”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais.

“Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.:
Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be
jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno
kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų.
K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie
dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas.
Nevienoda ir emocija.

Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikšmingas ˛mogui, nuo jo visai
nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam
būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg
ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo
priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų
pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga
yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis,
pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir
mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos
pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė,
vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos
būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors
kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai,
kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.

“Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa
gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos
permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas,
be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie
gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių:
nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio
kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su
gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje,
tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso,
gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras
jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos
gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir

gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas.

Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip
jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai
daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su
gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis
į viską žiūrįs.

Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas,
jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo
sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro
gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.

“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame
vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės,
palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas –
vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas
sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į
tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis,
neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir
pats turėjo prasiskinti sau kelią.

K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau parašytos pasakėčios, yra
baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami
ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių
galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol
lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš
liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios
ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros
kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas
į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius
lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje
teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K.
Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.

Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs
pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į
Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko
Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir
rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris
ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio
„Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario
linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir
drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.

Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yra
K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje
dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai
K.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po meto
vėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba
absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas,
ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantį
baudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį į
didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu:
giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji
pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vos
žydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Nors
giltinė mums ir asocijuojasi su baisia šmėkla, K.Donelaičiui tai
paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštinti
pievas” ir taip surinkti metų derlių.

K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo
gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį
K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone
numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai – „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenori
dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės.
Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis,
praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. “Pernai
[.] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučių
pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdams
vis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), bet
ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius
smerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę.
K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir lauko
darbų.

K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimas
verda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną,
važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas
yra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėl
tenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, bet
ir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apie
šiųmetinę šienapjūtę.

K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka.
Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų
(baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų
kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė,
rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja ir
personifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomis
svyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visur
išsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno
dar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”,
dalgiai – „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančių
apibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis su
pjautuvu kirto”.

Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo
baudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir
šobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgi
sulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia
Plaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų.

Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autorius
suskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbą
šienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio
„Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juose
galime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo,
saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė
pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti
„kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.

Maironis – “Trakø pilis”

“Trakų pilies” žanras – eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio
eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra
viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes
kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai
posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su
sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės
dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozocija yra – aukštai, žemai. Laikas
teka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis – garbinga, aukšta,
valdovai – aukštūs, milžinai; žemai (dabartis), pilis – pelėsiai, kerpės
nuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai – užmigdė kapai. Tai kas
didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai,
oratoriškai, iškilmingais žodžiais. Dabarties ženklas – kapai. Pamažu
eilėraštyje ryškėja praeities – dabarties opozicija. Posmo intonacija
banguojanti. Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmės
motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės (amžiai bėga,
bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis “aš” neatsiveria. Tik antro
posmo pabaigoje užsiminta, kad griūvančios sienos “griaudina” jautrią
širdį.

Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas – pilis. Adresantas
kalba “mes” vardu. Posmą sudaro retoriniai sušukimai. Jaučiamos
įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo – vien
retoriniai sušukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas –
“Vytauto didžio” amžius. Epitetai – garsi, brangi pabrėžia praėjusių laikų
didybę, “aukštumą”.

MAIRONIS “IŠNYKSIU KAIP DŪMAS”

Eileraštis “išnyksiu kaip dūmas” pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliu
susumąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokià “iðnykimo” prasmæ,
atskleidþia vis naujà vaizdà. Beabejo, elëraðtis nenuteikia lindsmai.
Perskaitæs já nejuèia ir pats pagalvoji, kad dada nors ir pats numirsi,
iðnyksi. Ir anksèiau ar vëliau bûsi visai uþmirðtas. Ið tiesø – iðnyksi
“kaip dûmas”.
Eilėrastyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilerastyje kalba ir apie
tolimą praeitį, ir apie ateitį. Nuo eilėraščio pradžios iki vidurio poetas
kalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus,
Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės “Kurims nebužilgo – kapai”. Tada
Maironis pradeda rašyti apie ateitį apie kitus poetus kurie ateis po jo,
kad jį užmirš. Kad žmonės kaip “bangos ant marių”- atsiranda, iškyla ir
išnyksta. Ir taip be perstojo, be galo.

Eileraštis kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina
eilėraščio nuotaiką.Nevenge Maironis ir kitų meninių priemonių.

Maironis

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti
nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis
priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas
klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.

Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės
dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo
detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo
subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius
lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo
ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.

Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir
tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos
suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų.
Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią.
Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su
žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos
pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui
ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora.
Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia
mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir
giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.

Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičių
girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų
pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai šneka”,
kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų literatūroje
sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su būdingiausiais
jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to peizažo elementai
bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir kerpėm” apaugusi
garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė Lietuvos”, Punios
piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus”, tautine gėle
pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados
idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus:

Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę
apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus
rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų”
banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į
tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno
platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra
ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo
ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.

Toká pat vertinantá poeto poþiûrá iðsako ir antrasis peizaþo komponentas
– girios, miðkai. Girios – þalios, tamsios, galingos, plaèiausios; èia
ûþia, ðlama, èia vël “krûpèioja slaptingai”; tamsûs miðkai dunkso, verkia
ir gaudþia. Giria, miðkas – ir Lietuvos galybës, ir jos skaudaus likimo, ir
jos iðtvermës, atsparumo, gyvybingumo simbolis:

Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su
judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai
šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”,
kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi
su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją,
atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą,
papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip
nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:

Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai
prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų.
Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia. Nemunas, “Vilija – mūsų
upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta. Maironio peizaže
auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė,
putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip
kraujo lašus”. Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos
žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę
kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos
neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai
banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas
“nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda
lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina
pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.

Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūroje
gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri,
šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus.
Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris :

Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvų
žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo dangaus”;
“Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš pumpuro
gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto dangaus
“mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas vieversių
čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “ant
Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos “dangaus
šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys – mėnesėtos
vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių milijonais
nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasario
nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasios
pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas žada
gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.

Maironio gamta nėra laukinė. Jo žemė žaliuoja ne tik giriomis, bet ir
sodais, ant dirvų sužėlusiais rugiais, o iš žalumos stiebiasi Vilniaus
rūmai, Trakų pilis, Kaunas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai, jaukiai
glaudžiasi sodžiai ir sodybos. Maironio gamtoje skamba lietuviškas “brolių
artojų” žodis, sesučių “graudžiai malonios dainos” , “tėvynės dainos
auksinės”.

Gamtos vaizdai Maironiui yra žmogaus vidinio pasaulio – troškimų,
vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniai
jo sielos įvaizdžiai. Tai audringa, “išsisupus plačiai vakarų vilnimis”
Baltija, siūbuojančios marės, verdą verpetai, griaunančios, kaukiančios
audros ir viesulai. Visa tai suvokiama kaip vidinės jėgos, veržlumo,
kūrybinių galių išraiška.

Idealai, aukšti siekimai išsakomi dangaus įvaizdžiu. Maironio dangus čia
“rūsčiai aptemęs”, čia “nušvitęs žaibais”, čia vėl nusiblaivęs, kuriame
“širdį vilioja” saulė; mėlynas, aukštas, tolimas pavasario dangus , kuriame
sumirga “vakarinė žvaigždė”, “aušrinė žvaigždė”, aukštybių žvaigždė”.
“žvaigždė sidabrinė”.

Maironio gamtos vaizdas atrodo visiems pažįstamas, savas, susietas su
tokiais išgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas
nebuvo radęs žodžių visam tam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to atrodo, kad
jis prabilo už mus visus. Kalbėdami jo žodžiais, mes jaučiamės išsaką savo
pačių žinojimą ir jautimą, kokia graži ir meilės verta yra gimtoji žemė ir
koks širdį pakeliantis virš jos atsivėręs dangus.

Šatrijos Ragana (1877 – 1930)

Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškas
gyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale.

Amžinos vertybės – menas, muzika, knygos,. Viena realybė jos gyvenime –
žmogaus siela. Pats meistriškiausias apsakymas – “Dėl ko tavęs nėra?”

Apysaka “Sename dvare”
Pasakotojos sieloje išsakytas praradimo jausmas.
1.Pagrindinė veikėja – mamaitė. 2.Ji – dvaro ponia, 3-jų vaikelių motina,
pavyzdinga, pareiginga žmona. 3.Vargšų globėja ir mokytoja. Subtilios
dvasios moteris.

Apsakymas “Irkos tragedija”
1.Graži idėja: vaikas turi mylėti, būti mylimas ir reikalingas. 2.
Psichologiškai įtikinamas Irkos paveikslas.3.Įdomi siužeto raida.

IRKA:Klusni dukra (74), mylinti tėvus (76, 78), jautri (80), ryžtinga
(82), sumani (82, 84), drąsi (82, 84), mėgstanti svajoti (78), lakios
vaizduotės (76), skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas (81, 86), mylinti
gamtą (74), mylinti gyvūnus (78, 79), mandagi (77), siekianti kuo daugiau
sužinoti ir išmokti (77), turinti savo pasaulį (75), tikinti (75), vieniša,
nori artumo.

Kuo Ðatrijos Ragana reikðminga lietuviø literatûrai?
1 Atskleidė dvaro gyvenimą. 2 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautos
rūpesčius. 3.Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius.
4.Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę. 5.Jos kūryboje – savotiškai
individualiai mąstančios moterys.6. Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogaus
dvasią.7. Kuriamas psichologinis, bet ne išorinis pasaulis.

Vaiko pasaulis Satrijos Raganos kûryboje

Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji
piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis.

Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų
mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra
nelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažos
mergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi.
Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius
broliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvena
vaikiškomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama į
fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų
(prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga),
tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų
laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama
visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai –
kažkokio ypatingo, neįprasto grožio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugoti
mamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretai
įskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo šiltus namus, kuriuose šalia jos
buvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir jos
broliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo žmonėmis.
Jie nebuvo vieniši.

Pagrindinė novelės problema – Irkos vienišumas. Ji jaučiasi nesaugi savo
pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai
išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama
nesirūpina, negloboja savo mažutės, septynerių metų tesulaukusios
dukrelės. Vienintelis jà mylintis ir ja besirûpinantis sutvërimas yra
ðunelis Dþim. Bûdama neapsakomai vieniða, Irka vis daþniau pasineria á
fantazijas, á stebuklingàjá dangaus pasaulá. Ji nesàmoningai lygina jai
mielà gamtà su atðiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daug
fantazuoja. Tiki nebûtais dalykais ir Irusia, taèiau jos tëtis neleidþia
jai per toli nutolti nuo realaus pasaulio. Taèiau Irusia dar nenori tikëti,
kad stebuklingasis pasakø pasaulis ið tiesø neegzistuoja. Irka á pasaulá
þvelgia kitaip. Ji ásivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reiðkiniai,
elementai yra gyvi. Ji kalbasi su þvaigþdelëmis, stebi saulutës namus,
kalbasi su Dþim. Ji nejauèia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijø. Ir
neturi në vieno artimo þmogaus, kuris paaiðkintø, kaip viskas yra ið
tikrøjø. Irka gyvena savo pasaulëlyje, kurá sudaro ji, lëlës ir
þvaigþdelës, ir jokio suaugusio þmogaus, todël Irka, bûdama naivi ir
vaikiðka, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yra
vyresnë uþ Irkà, daþnai elgiasi vaikiðkiau nei septyneriø metø mergytë.
Irka turi suaugusiam þmogui bûdingo uþsispyrimo, ryþtingumo (viena ryþtasi
vaþiuoti pas tëvelá á Kaunà). Ðatrijos Ragana vaizduoja, kaip ið atstumto,
vieniðo vaiko, turinèio kovoti su liûdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja
“suaugæs vaikas”. Vaikas, negalintis rûpintis vien þaislais ir pasakomis, o
turintis þvelgti kaþkur daug giliau ir baugø, sudëtingà pasaulá vertinti
nebe vaikiðkomis akimis. Toks vaikas savo svarstymais, norais kartais
atitolsta nuo tikrovës. Ðtai kodël Ðatrijos Raganos sukurtame pasaulyje
labai ryðki artumo tema. Irusiai, gyvenanèiai su abiem tëvais, vis dëlto
artimesnë uþ tëtá yra mama. Taip yra todël, kad vaikus labiau priþiûri,
jais labiau rûpinasi ir daugiau su jais praleidþia bûtent ji. Todël ir
Irusia stengiasi, kad mama bûtø laiminga, rokðta, kad ji visada bûtø ðalia.
Smalsios vaiko akys daug kà pastebi, todël Irusia suprato, kad tëvelis
mamytæ skaudina, jos nesupranta. Irusiai tëtis tampa daug tolimesnis uþ
mamytæ. Bet tai dar nereiðkia, kad mergaitë tëvelio nemyli. Tik jai
svarbesnë yra mama, nes ji daug trapesnë, paþeidþiamesnë nei tëtis. Irkos
pasaulyje artumo tema daug ryðkesnë. Nors Irka gyvena su mama, jai
artimesnis atrodo tëtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todël, kad mama jà
atstumia, neiðklauso, nesuteikia jai tos ðilumos, kurià turëtø suteikti. Ir
mergaitë ásivaizduoja, kad jeigu tëvelis bûtø ðalia, viskas bûtø kitaip. Su
tëveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis á geràjà pusæ, todël
tëtis Irkai artimesnis nei mama. Taèiau artimiausia Irkai vis dëlto yra
gamta: ðunelis Dþim, saulutë, þvaigþdës. Taip yra todël, kad mergaitë
þymiai daugiau laiko praleidþia stebëdama gamtà, þaisdama su ðuniuku bei
lëlëmis nei bendraudama su mama ar tëèiu. Ir Irka labai daug þino apie
gamtà: nuolatos bëga namo, kai saulutë eina á savo namelius; stebi
þvaigþdes, net turi savo mylimiausià þvaigþdelæ. Todël gamta Irkai yra pati
artimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad þlugo visos
jos iliuzijos dël tëvø susitaikymo, mergytei nuvykus á Kaunà. Tada, kai
Irka suprato, kad ji nereikalinga ir tëveliui, jà paguodë ne kas kitas, o
iðtikimasis Dþim Taigi
Ðatrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelëje “Irkos tragedija” ir
apysakoje “Sename dvare” labai skiriasi. Akivaizdu, kad maþam vaikui
svarbiausias dalykas yra bendravimas su tëvais. Skirtingas tëvø poþiûris á
vaikus suformuoja skirtingus vaikø charakterius.

Satrijos Ragana “Irkos tragedija”

Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai žmogus dar nesuvokia daugelio
dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Dažnai mane tiesiog
nuteisdavo “amžinoji” mano mamos frazė: “ Kai būsi mano metų.” Bet,
laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o
suaugusiam neįmanoma suprasti mažo žmogaus.

Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris,
požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią
aplinką. Vieną iš itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja Šatrijos
Ragana savo apsakyme “Irkos tragedija”. Tas žmogutis – tai septynerių metų
mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žino
leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau
galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo
pradžioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai žmogaus,
nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man
susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip našta šios dar gana jaunos moters
gyvenime. Aš suprantu, galbūt ji troško kažko daugiau iš gyvenimo, bet
nemanau, kad tai jai suteikia teisę pamiršti savo vaiką ir motinystės
pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kuris
Irkos mamai pasirodo svarbesnis už ją. Irka nenori ir pradžioje nesistengia
susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskis
pagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmu
atrėžia: “tamsta neturi teisės. Tamsta – ne tėvelis.” Kad ir kaip mergaitė
stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga
meilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys
žlunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad
kada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio,
grožio, santarvės egzistavimu. Pavelas Vožinovas yra pasakęs: “Kai visiškai
sudūžta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą užima
netikėjimas.” Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau pažeista. Be
to, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodo
tokie gremėzdiški ir grėsmingi, kaip pavojingi žvėrys, kuriuos matai
tamsaus miško šešėliuose. Vaikus suaugę tampo lyg kokias marionetes. Irka
pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. mamytė neateina
palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti
pasivaikščioti. “Nebemyli jos mamytė, nebemyli.” Vienintelė paguoda – jos
gerasis draugas, ištikimasis šunelis Džimas, kuriam reikalinga Irkos meilė.
Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo šis
mažas žmogutis, ne vieną iš mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje.
Tokiu atveju žmogus dažniausiai puola į paniką, pradeda blaškytis. Irka
mąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. “Ji žino jau, ką
padarysianti: ji važiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį,
brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taip
nepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli.” mergaitė ilgai nedvejoja,
pasiima Džimą, “renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę”
ir išeina su mintimi, kad “mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas,
nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos. o gal ir verks.” Irkos laukia naujas
smūgis, naujas nusivylimas.

Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelio
namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda
Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia širdelę. Sutrypta paskutinė
Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. “Ji žengė kelis žingsnius
pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų.”

Satrijos Ragana

Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (“Margi paveikslėliai”, 1896;
“Pirmas pasibučiavimas”,1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimo
stilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi,
perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos
įprastos socialinio blogio istorijos. Čia intonuojamas žmogaus balsas ir
išlaikoma tarminė fonetika. Bet stebėjimo laukas nėra platus. Aprašinėjimo
stilistiką, negavusi tiršto detalių klodo ir nemaitinama socialinių
kontrastų įtampos, lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojo
pozicijoje Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigia
jai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus.

Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – “Margi
paveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę,
bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė jos
stilių, o pati blaškėsi. Apsakymas “Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytoja
pasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskis
tai supeikė, tadėl apsakyme “Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaip
rašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą “Saulei
nusileidžiant”. Apie 1900m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką “Viktutė”
– stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinė
svajonė – aukotis kitiems.

Apysakoje “Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuvių
prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti
“absoliutiško atvirumo”, pasak autorė. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir
šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško
trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą,
ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio
pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį.

Apysakoje “Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo
“Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi į
didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas,
kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs “observacijos” objektai, o ne
jų vidinio tapsmo akstinai. Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingus
senojo dvaro tipažus, aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su
skalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją.
Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais,
žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis.

Irkos tragedija – tai apysaka, kurioje vaizduojama 19a. pabaigos
Lietuvos dvarininkija ir jos buitis. Apysakoje sprendþiamos þmoniø
tarpusavio santykiu problemos. Apysakos siuþetà sudaro dvarininkø ðeimos
gyvenimas. Pagrindinis apysakos personaþas – Irutës motina Marija – tauri
romantikë, filantropë, gyvenanti muzikos ir literatûros pasaulyje, visur
ieðkanti aukðtesnës prasmës, þmoniðkumo, po iðorine rimtimi slepianti
ilgesá, nepasitenkinimà, gilià rezignacijà. Mamatë taip pat domisi lietuviø
valstieèiø gyvenimu, moko jø vaikus, skaito draudþiamà lietuviðkà spaudà,
ðelpia neturtingas ðeimas. Ji dvaro ponia, trijø maþø vaikeliø motina,
vargðø globëja ir uþtarëja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai myli
savo vaikus, stengiasi, kad tai, kas svetima, neþalotø vaikø dvasios. Jai
svarbiausia – nesuþaloti vaikø. Beveik visi kiti apysakos veikëjai
prieðpastatomi idealiam “mamatës” paveikslui. Jie pavaizduojami
realistiðkiau, kai kurie satyriðki bei humoristiðkai ir pasiþymi tipiðkais
bruoþais. Tokie yra Irutës tëvas Liudvikas, paskendæs ûkininkavimo
reikaluose, jo sesuo Karusia bei jos vyras Valeslovas, Irutës dëdë
Aleksandras ir jo þmona, muzikalusis Jonavièius, Kazimiero þmona bei kiti
kaimo þmonës. Apsakymas “Irkos tragedija” laikomas geriausiu Ðatrijos
Raganos kûriniu, nes jame sprendþiamos ðeimoje iðkilusios problemos,
apraðytos dvideðimto amþiaus pradþioje, yra labai svarbios ir aktualios ir
ðiais laikais.

Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorė
pasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moralinio
taurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačios
autobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana
– pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio naujų vaizdinės plastikos ir emocinės
sugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikų
kintamumui, dvasinei pilnatvei, žmogaus, kuris nebėra tik visuomeninių
santykių produktas.

Žmogus Krėvės kūryboje

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino
psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties
filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas
svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas
konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus,
atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.

Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje,
taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos
šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai,
pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir
daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių
aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis,
ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių
egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga
prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai
mylėti, neapkęsti ir net keršyti.

Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas,
tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus
egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau
man viso netekti ir gyvenimo podraug.”, – sako Kriviui Skirgaila.
Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis,
senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas
laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai
praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats.
Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę
Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas
žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir
teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra
pavaldūs net ir galingam valdovui.

Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir
bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą –
Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien
tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba
protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.

Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio
pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam
nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą
jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypaš didžiulį džiaugsmą jam
teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių
galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos
“Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip
pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas
ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį,
kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.

Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas,
gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta,
reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą,
džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau
atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša
tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų,
prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir
pasitenkinimo.

Ţmogaus ir valdovo tragedija “Skirgailoje”

V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną
laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš
geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.

“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi
krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos
valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai,
prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą,
religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos
kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę
ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto
šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai.
Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos
žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip
valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities.
Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos
kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų
išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis
niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.

Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas
pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms
prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių
priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti
savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės
moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji
moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad,
prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis
norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo
rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį.
Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet
nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad
pikta”.

Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus
paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos
anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad
Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos
metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi
netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai
palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas
dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo
laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio
žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis,
kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau
galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.

Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir
nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį.
Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis
– švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro
gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai
širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria
paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis,
griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina
keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto
kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo
galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis
nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino,
kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero,
norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį,
beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis
Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir
vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei
sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas
charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo
žmogiška siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui,
prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.

Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios
iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui.
V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir
dvasia, kaip tauta ir valstybė.

“Skirgailos konfliktas”

V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,-
keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova
tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės.
Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti
Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio
žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai
Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus
vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino
pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos
kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su
savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę,
sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių
dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų
skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos
konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas.
Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems
atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną
Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja
tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai.

Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus
ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir
pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą
ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje,
supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo
dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį
dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių
dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti
naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių,
tradicijų.

Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs
su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs
savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo
tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai
suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas
mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo
nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis
žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi
žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo
mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų
gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo
nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį.
Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko
netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta
savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja
pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko
su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią
tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas,
kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį
palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir
visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha,
nepamiršusi senosios.

Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja
prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo
tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi
charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir
neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas,
kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai
psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė
mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų,
skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

Raganius Gugis – laimingas charakteris

Vinco Krėvės apysaka “Raganius” – tai tarsi santrauka visų jo kūrinių,
nagrinėjančių lietuvio nacionalinio charakterio bruožus. “Raganius” –
puikus šešių novelių rinkinys.

Kazys Gugis – kaimo skerdžius, tikras senosios pasaulėžiūros šešėlis, vis
dar slankiojantis po kaimus, skleisdamas senąją išmintį, sukauptą per ilgus
metus. Gugį galima pavadinti senosios, pagoniškos Lietuvos siela: visada
duos gerą patarimą, niekada neapgaus, nesumeluos. Nors kaimo gyvenime Gugis
nėra autoritetas, bet sunkią minutę ne vienas prašo Gugio patarimo, juk jis
“raganius”, o raganius kilęs nuo žodžio regėti, todėl žmonės nors ir
kritikuodami, bet laikosi Gugio patarimų, o ką “gali žinot”. Galbūt jis su
velniu susidėjęs ! Ne kartą Gugis klausėsi tokių kalbų, bet jis tik juokėsi
iš jų. Joks jis raganius, jei gerai pažindamas gyvenimo subtilybes, žmogaus
psichologiją, atspėdavo žmogaus ateitį ar paprasčiausiai nusakydavo kitos
dienos orą, tai tik iš gilios patirties, išminties, kurios sėmėsi iš savo
senelių ir prosenelių. Gugis niekada nesivaikė materialinių vertybių.
Ganydavo gyvulėlius ir jam to pakakdavo. “O ko gali žmogui daugiau reikėt.”
Dažniausiai pavalgęs, o jei liko pinigų nuo maisto, tai ir taurelę
išlenkęs, linksmas traukdavo per kaimą. Gugis gyveno šia diena. Negalvojo
apie ateitį, ką veiks rytoj. O kam sukti galvą dėl rytdienos, jei šiandien
jam gera. Išlenkė taurelę, pėdina per kaimą įvairias dainas traukdamas,
visus linksmindamas. Kartais jaunimo prispirtas ir smuikele pagrieždavo.
Skerdžiui gera, jei ir kitiems gera. Niekada Gugis nelinkėjo žmogui blogio,
jo kredo daryti kitiems gera. Kodėl napadėjus žmogui, jie dar jėgų ir proto
turi ?

Gugis visada būdavo linksmas, net kai jį kritikuodavo ar užsipuldavo dėl
dievobaimingumo, girtuokliavimo. Paprastai jis atšaudavo kokį nors
sąmojį. Iš šių ginčų žmonės dažniausiai likdavo nieko nepešę. Raganiui
Gugiui ir girtuokliavimas nebuvo nuodėmė. O kodėl tai turėtų būti nuodėmė,
jei jis Dievulio niekada nepamiršdavo (net ir taurelę rankoj laikydamas jį
garbindavo)? Gugis visuomet būdavo linksmas. Kodėl jis turėtų liūdėt? Juk
nieko jam netrūkdavo, niekam jis bloga nebuvo padaręs, o jei padarė, tai
tikrai to nenorėdamas. Gugis greit užmiršdavo jį įskaudinusius, jam
nusikaltusius. Nemokėjo jis netgi pykt, todėl nepyko. Juk pyktis ir
kerštas niekada nebūna gėrio priežąstis. Skerdžiaus Gugio širdyje niekada
nebuvo vietos pykčiui, blogiui ir liūdesiui. Gugis visada stengėsi būti
žmonių būryje. Jis mylėjo gyvenimą, mylėjo žmones, pasaulį, gamtą. Nors
raganius nebuvo visuomenės žmogus, bet be šios jis ir negalėtų egzistuoti.
Jis stipraus charakterio, nepriima to, kas svetima, šalinasi nežinomų
dalykų, bet visada žmonių apsuptyje. Nors žmogaus vertinimo kriterijus,
pažiūros yra tikrai pasikeitę, tačiau Skerdžiui tai nerūpi, jis eina savo
keliu, neseka paskui. Skerdžius netgi nesidomi tuo, kuo domisi dabartinis
kaimas, jam nelabai aktualios jų problemos. Juk jis – paprasčiausias gamtos
vaikas. Jis niekada nereikalavo iš gyvenimo neįmanomo. Pavalgiau, išgėriau
ir gerai. Niekada nieko Gugiui netrūksta, o jei ir pritrūko, tai argi dabar
čia liūdėsi, kai širdy gera ir linksma. Jo dvasinis pasaulis daug
platesnis, nei atrodo kaimo žmonėms. Jo protas sukaupęs senąją patirtį, bet
jos jis neslepia. Gugis šiek tiek gaila, kad žmogus užsimiršo, jog paleido
vėjais tėvų žinias, patirtį. Skerdžiui nėra laiko gailėtis ar laukti
mirties. Būdamas labai senas, jis netgi negalvoja apie mirtį. Gyvenimo
džiaugsmas, laimė, kurią jis buvo susikūręs, užgožia mirties baimę.

Gugis netgi numiręs nepasikeičia: visada pasitiki savimi, savo sąmoju,
žodžio galia. Žinios, kurias jis buvo sukaupęs, iškėlė jį aukščiau visų.
Jis įvertino gyvenimo kainą, matė patį gyvenimą ir girdėjo daugiau nei
kiti. Tai buvo jo pranašumas. Galbūt jam buvo lemta gimti laimingu žmogumi,
o gal paprasčiausiai jis mokėjo džiaugtis tuo, ką turėjo.

KODĖL V.KRĖVĖ SIMPATIZAVO SENIEMS ŽMONĖMS?

V.Krėvė apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” pavaizdavo XIXa. pabaigos
– XXa. pradžios ūkininkų gyvenimą Lietuvos kaime. Rašytojas su didžiu
talentu atskleidžia jų rūpesčius, išgyvenimus, darbus, apmąstymus. Viename
apsakyme mes sutinkame seną žydą Kušlių, besistengiantį kuo pelningiau
parduoti savo silkes, kitame – mažąjį Antanuką, smalsiai klausinėjantį
mielosios senelės apie jį supantį pasaulį, tokį keistą ir nepažįstamą.
Tačiau ypač mėgstami V.Krėvės personažai – seni žmonės.

Rašytojas supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir
nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą. Štai apsakyme
“Bedievis” V.Krėvė atskleidžia Vainoriaus, praminto kaimo filosofu,
apmąstymus, išgyvenimus, troškimus. Šis žilas kaip obelis senelis, net
neatmenantis savo nugyvetų metų skaičiaus, yra daug jautresnis ir tauresnis
už jaunus kaimo vyrus. Jis sugeba pajusti menkiausio vėjelio dvelkimą,
išgirsti laibiųjų smilgų šnarėjimą, suprasti mažų paukštelių giesmininkų
kalbą. Rašytojas suvokia, kad ir Vainoriaus tikėjimas yra daug gilesnis ir
stipresnis negu jaunosios kartos. Senasis filosofas mano, kad “pragaras
ten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogus
skursta.”

V.Krėvė su didele pagarba ir švelnia meile vaizduoja senas bobules,
plušančias, skubančias, laikančias ant savo silpnų pečių visą namų ruošos
naštą, pro darbus šviesios dienos nematančias. Apsakyme “Antanuko rytas”
rašytojas atskleidžia Antanuko senelės begalinę meilę savo anūkui, jos
rūpesčius, namų apyvokos darbus, ypatingai turtingą vidinį pasaulį. Ši
bobulė moko savo mylimą anūkėlį gerumo, paklusnumo, mandagumo, pamaldumo.
Ji atsako į kiekvieną smalsaus Antanuko klausimą. O kiek įvairiausių pasakų
sugeba paporinti ši senolė!

Ne mažiau turtingas savo dvasios lobiais yra apsakymo “Skerdžius”
pagrindinis veikėjas skerdžius Lapinas. V.Krėvė su didele simpatija
atskleidžia Lapino apmąstymus, išgyvenimus. Skerdžius – gamtos sūnus.
Nukirsti medį jam atrodo toks pats sunkus nusikaltimas, kaip nužudyti
žmogų. Pamatęs Grainio nukirstą liepą, jis ilgai negali atsipeikėti, tik
skausmingai sudejuoja. V.Krėvė pabrėžia, kad senosios liepos sunaikinimas
taip paveikia Lapiną, kuris buvo tarsi širdimi suaugęs su šiuo didžiuoju
medžiu, jog skerdžiui gyvenimas netenka prasmės. Ir Lapinas, apimtas gilios
nevilties, mano, kad “mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!”

Nepaprastai talentingai V.Krėvė apsakyme “Bobulės vargai” pavaizdavo
senosios bubulės rūpesčius ir nesibaigiančius darbus vasaros metu. Senutė
pluša nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, tvarko, plauna, šluoja, prižiūri
gyvulius, ramina mažuosius neklaužadas, sukasi po trobą tarsi voverė rate.
Rašytojas kupinas nuoširdžios užuojautos šiai darbščiajai moterėlei. Jau
apsakymo pradžioje V.Krėvė sunkiai atsidūsta, sakydamas, kad “vargo šitos
bobulės namie būdamos – kaip pragare!”

Apsakyme “Raganius” rašytojas vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra
pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau, nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad
Gugis yra daug geresnis ir tauresnis už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką
Kukį. Jis savo iškalbingumu net pasiekia, kad būtų įleistas dangun. Čia
rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies gerumą: skerdžius atkakliai
reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors šis ne kartą savo
kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas skriaudas, nes “jis
nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.”

Taigi V.Krėvė savo apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu
vaizduoja gerus žmones. Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios
pasaulio turtingumą, gilaus tikėjimo prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį.

V Kreve “GALVAŢUDYS”

Novelë sudaryta ið 3 daliø. Pirmoje ir antroje dalyje veiksmo laikas
apima vienà dienà. Jis nurodytas jau paèiame pirmame sakinyje – tai vasaros
metas. Novelës ekspozicijoje nurodyta ir veiksmo vieta – pamiðkë.
Susipaþástame su dviem veikëjais – Þvairiø Petriuku ir Jukniø Miku,
gananèiais kiaules. Veiksmo uþuomazga – ápykusio Pliaugos pasirodymas
pamiðkëje. Ir ðtai pirmas ávykis: Pliauga suðeria botagu uþsisvajojusiems
piemenukams uþ tai, kad jie praganë Kalpoko kiaulæ, kuri iðkniso bulves.
V.Krëvë parodo, kaip vieno þmogaus pyktis iððaukia ir kito pyktá. Petriukas
uþ patirtà skriaudà pasiryþta atkerðyti Kalpoko Þvinei, kuri nuolat pridaro
piemenukams rûpesèiø. Jis prisideda kiðenes akmenø ir sviedþia vienà á
kiaulæ, kuri ramiai triauðkia bulves. Þvinë në nekriuktelëjusi griuvo ant
ðono ir nekrustelëjo, kai Petriukas jà èaiþë botagu. Taèiau netrukus jo
pyktá pakeièia iðgàstis. Supranta, uþmuðæs kiaulæ. Ðtai èia ir paaiðkëja,
kodël novelë pavadinta “Galvaþudys.” Juolab, kad ir bobulë, kuriai
piemenukas pasiguodþia, pavadina já galvaþudþiu. Toliau svarbiausi novelës
ávykiai yra tokie: bobulë, nenorëdama netekti piemens, pataria Petriukui
prigràsyti Mikà, kad jis nesakytø, kas uþmuðë kiaulæ, taèiau Mikas
neiðkenèia ir tà paèià dienà iðplepa Kalpokienei, o átûþæs Kalpokas ateina
pas Þvairius skøsti piemená ir ruoðiasi já prilupti. Taèiau bobulë gelbsti
savo piemenukà ir praðo jo negàsdinti. Visà vasarà Petriukas bëga nuo
Kalpoko kerðto. Tokie ávykiai buvo I ir II dalysje. III dalis pradedama
rudens peizaþu. Èia matome Kalpokà, einantá miðku per lietø ir apmàstantá
savo sunkià ûkininko dalià. Lietinga, niûri diena, tokios pat graudþios ir
Kalpoko mintys. Ir ðtai kûrinio kulminacija – jis pamato Petriukà,
uþsiglaudusá uþ puðelës. Taèiau kaip nekeista, pykèio maþajam galvaþudţiui
Kalpokas jau nejauèia ir netgi norëtø, kad Petriukas, kaip visada, nuo jo
pabëgtø. Bet vaikas nebëga, nors ir girdi ûkininko kosèiojimà. Pasirodo,
piemenukas verkia uþmuðtos Þvinës ir þada atsilyginti Kalpokui, bet ðis
paglosto ir nuramina sulytà piemenukà. Taigi atomazga visai netikëta – du
prieðai susitaiko rudenëjanèiame miðke. Gamta paveikia jø jausmus, daro
juos geresniais. Kaip matome, novelëje didelis vaidmuo tenka gamtos
peizaþui. Pirmoje dalyje, paveikti vasaros peizaþo, peimenukai svajoja ir
fantazuoja apie miðkinius, laumes, antroje dalyje, po lietaus,
nusigiedrijus, pakvipus orui, Petriukas atleidþia Mikui iðdavystæ, o
treèiojoje – nei Kalpoko, nei Petriuko ðirdyje nelieka pykèio, nes taip
juos paveikia rudeninis miðkas. Novelës kalba vaizdinga, paprasta,
atrodo, kad pasakoja apie tai, kas vyksta. Dzûkijos kaimo raðytojas
meistriðkai atskleidþia tiek Petriuko, tiek Miko, tiek bobulës, tiek
Kalpoko psichologijà. Ðioje novelëje, kaip ir kituose V.Krëvës kûriniuose
matome, kad liaudies þmogus nëra blogas, glaudþiai susijæs su gamta, turi
daugybæ rûpesèiø, darbø ir vargø, taèiau tai neuþstelbia jo prigimties
gerumo. “Galvaþudyje” keliama ne blogio, o kaltës problema, nes kaltæ gali
suvokti tik jautrios sielos þmogus. Pro grubø buities luobà sklinda
nuoðirdus jautrumas – didelë dovana þmoniø gyvenime. Netikëta apsakymo
pabaiga – susitaikymas, dovanojimas – iðryðkina tas vidines þmoniø galias,
kurias iðjudino pirmas jø gyvenime toks rimtas moralinis kazusas.

SILKĖS

Kušlius – užuojautą keliantis žmogus. Santykiai su juo tarsi patikrina
kitus veikėjus. Nuoširdus Kušliaus gailėjimasis, kaip būtinos pagarbos
reiškimas, vienintelė galima moralinė norma – tai Gerdvilienės ir jos
dukros požiūris, moralės norma. Kitaip su piemeniu ir samdine. V.Krėvė
parodo miegančią jų sąžinę. Šie veikėjai nekelia sau moralinio klausimo,
kaip reikia elgtis. Kaip pasiteisinimą meta religinį pasiaiškinimą,
primityvius fanatiškus prietarus. V.Krėvė nori parodyti, kad jų sąžinė dar
kruta. Geriausia tam priemonė – sapnas. Marcelė sapne jaučia gėdą dėl
purvinų drabužių, dėl pavogtų silkių. Iš baimės gimsta noras atitaisyti
skriaudą. Ji nesupranta, kad tai yra vidinė kova pasąmonėje, viską perkelia
į matomą išorinį pasaulį (žegnoja savo kambarį). Širdy ji nėra labai
bloga, nes nori padėti Kušliui, kad ir apvogdama šeimininkę, nors ir pati
to nesuprato. Pragaras jai išoriškas veiksnys, ji jo bijo, bet giliai nieko
nesupranta. V.Krėvei krikščionybė nepriimtina, nes liaudis jos nesuvokia.

BOBULĖS VARGAI

Bobulės darbai yra grynai fiziniai, net vaikų žiūrėjimas. Jos darbai
užgožia moralines, dvasines vertybes, nes jai nėra kada. Ant vaikų ji
pyksta, bara juos, varo nuo savęs. Ji norėtų dvasinio pasaulio.

BEDIEVIS

Vainoros filosofiją suformavo jo požiūris į gamtą, jos stebėjimas,
gyvybės matymas joje. Filosofija yra iš džiaugimosi gyvenimu, nes šis
pasaulis yra vienas, jis juo dar neatsidžiaugė, todėl nenori mirti, nors
mirties ir nebijo. Filosofijos pagrindas – gamtos sudvasinimas, gyvybės
gerbimas, gero darymas, žmogaus kaip asmenybės gynimas, jis nemėgsta
religijos, nes ji žemina žmogų, nevertina jo proto, patirties. Vainorus
pragarą supranta ten, kur žmogui blogai, kur jis vargsta, skursta, kur
skausmas, sopuliai – t.y. čia, žemėje. V.Krėvė savo apsakymuose nori
atskleisti, kad žmogui būtina turėti mitologinius viazdinius. Ir Krėvė, ir
Vainorus gina gyvybę, pagrindinis principas gyvenime – neatimk kitam
gyvybės. Didžiausia palaima – dvasios ramybė ir harmonija. Apsakymuose nėra
ateities perspektyvų, siekiama socialinio teisingumo. V.Krėvė nori
pasakyti, kad teisybės ieškojimas ir siekimas socialinio teisingumo užkerta
žmogui kelią į tobulėjimą.

SKERDŽIUS

Jo mirtį lemia supratimas, kad yra nereikalingas, svetimas šiame
pasaulyje, liepos nukirtimas – Lapinas susiejo savo gyvenimą su medžiu ir
tai tapo realybe. Parodo, kad magija turi senovės lietuvių psichikos ir
pažiūrų ypatybių.

DVAINIAI

Žmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai, širdis.
V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi gyventi
tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė esmės ieško
amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra, o
jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis susideda iš savo
teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo).

RAGANIUS
Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati
problematika.

Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei tūkstantmečio –
V.Krėvę dominantis klausimas “Raganiuje.” Gugio dievas. Jis juo tiki,
atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galima
garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis.
Jo dievas – laisvė. Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo
dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina
ir laiko raganiumi. Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis
kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs
supaprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis
paneigia, kad viskas dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus,
yra laimingesnis, turi dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės
tiesos yra svetimos, ne iš žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku
gyventi. Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam –
darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės
papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri
neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra
neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia
žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą,
moralė skiriasi nuo darbų. Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik
laimės ir gėrio, bet ir didžiausio teisingumo vieta.

Lapino paveikslas V.Krëvës apsakyme “Skerdþius”

Rašytojo V.Krėvės apsakyme “Skerdžius” iškyla XIX-XXa. Kaimo žmonių
buities paveikslas. Autoriui rūpi žmonių dvasinės vertybės, todėl jis
išskiria du seniausius Pagirių sodžiuje: Grainio liepą ir Skerdžių. Lapinas
senas, bet “.drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs ąžuolas”. Liepas sena, bet
stipriausia, aukščiausia, plačiašakė, gyvybinga. Abu žemės vaikai. Vincas
Krėvė labiausiai žavisi paprasto žmogaus dvasinėmis vertybėmis. Lapinas
žemo ūgio, drūtas, visada nešiojasi pypkę, trimitą, kepurę, duonkrepšį.
Vilki sena, skilėta gunčiale, o kelnes rišasi juosta. Paprastas žmogus!
Lapinas gyvena senoje, dūminėje pirkelėje. Gyveno su žmona “.tokia pat
neišmanele, kaip ir jis pats”. Vaikų jie neturėjo, bet augino kas met du
paršiukus. Visas jo turtas: ta pati pirkelė, seni kailiniai, skylėta
gunčialė. Nieko jis neturi, bet visada linksmas! Tikrieji Lapino namai –
giria. Skerdžius mano, kad “.be miško suskursta žmogus, kad medį nukirsti
tai, kaip žmogų užmušti”. Lapinas ateina į mišką stiprybės pasisiamti.
Skerdžius jaučiasi gamtos dalis. Čia išsilieja jo siela. Jis miršta iš
skausmo, kai Grainis nukerta liepą. Laipinas – senojo tikėjimo žmogus. Jis
byloja ir “.kad laumėa gaudo vaikus ir murgdo juos balosna, porina apie
miškinius, kurie apsuka žmogui galvą. Tiki monais, pasakojimais, senų
žmonių išmintimi. Medi jam lyg žmogus. Nežino kiek yra dievų, nemoka
katekizmo. Savo keistu tikėjimu jis pats panašus į miškinį. Žavi senojo
Skerdžiaus, kuriam gal šimtas su viršum metų, gerumas. Jis labai geros
širdies! Vienai moteriškei iš miško parneša vantą, kitai – skujinę, trečiai
– šluotą, ketvirtai – vaistažolių, o vaikams – dūdelių, švilpynių. Niekada
nesugrįžta iš miško tuščiomis ir jokio atlygio neprašo. Senukui džiugu, kad
moteriškė pasveiks, smagu, kai jam dėkoja ir sūrio pažada. Vurai mėgsta iš
jo pasišaipyti, bet jis niekada nesupyksta. Tai paprastas kaimo žmogus,
mokantis branginti ir džiaugtis gyvenimu. Vincas Krėvė išskiria Lapino
gėbėjimą apgaudinėti, meluoti. Oj, kaip gerai pažysta kaimo žmones, žino
kiekvieną jų silpnybę. Kaip greit sukiršina brolius Čepulius. Pasako ir
nusigręžia nuo jų, lyg jam visai neįdomu, ką darys broliai. Tačiau taip
nėra, Skerdžius seka, kaip tarpusavyje riejasi marčios. Klauso ir juokiasi
sau po ūsais. Jam lieka tik prideti “.savo žodelį, vistiek kaip pagalį
malkos gestančion krosnin.” Vyrai kvatoja, net už pilvų susiėmę, tik ne iš
jo, Lapino, o iš Čepulių nesantaikos. Kaip mikliai, žmonių akimis šis
neišmanelis apgina savo orumą. Vinco Krėvės apsakyme “Skerdžius”
atsiskleidžia Lapino dvasios grožis, sielos gerumas. Skerdžius grąžus ne
išore, o vidumi. Jis be gamtos neįsivaizduoja savo gyvenimo, nes jam medis
kaip ir žmogus. Lapinas sugeba viską savaip girdėti, jausti, suprasti. Myli
mišką ne vien dėl to, kad praleidžia ten visas dienas, bet todėl, kad jo
sieloje yra senovės pažiūros į mišką. Paprasto kaimo žmogaus širdies
gerumas, gebėjimas įsijausti į gamtą, meilė gyvenimui, pasitikėjimas savo
jėgomis.

Lapino paveikslas V. Krëvës “Skerdþiuje”

Apsakymas “Skerdžius” – vienas gražiausių V. Krėvės kūrinių. Jo herojus
skerdžius
Lapinas – išties įdomus žmogus. Apsakyme ir pasakojama apie jį. Skerdžius
Lapinas -seniausias Pagirių kaimo gyventojas. Jis “it ąžuolo kelmas”
stiprus, tačiau “nors žemo ūgio, bet drūtas”. Lapinas su žmona gyveno
sodžiaus gale, vargingoje dūminėje pirkaitėje. Stalas, lentynos ir suolas
buvo jo menkučiai vargingo žmogaus baldai. Lapinas vilkėdavo sena skylėta
gunčele, turėdavo kepurę, o kelnes juosta rišdavosi. Daiktai, su kuriais
niekada nesiskirdavo, buvo botagas, trimitas, ir duonkrepšis. Jie įrodydavo
Lapiną esant skerdžiumi. Pats kūrinio pavadinimas “Skerdžius” jau pasako
mums išskirtinę Lapino “profesiją”. Būtent dėl jo amato žmonės jį dar
truputį gerbia, nes kaimui būtų sunku išsiversti be vyriausiojo piemenukų
“vado” skerdžiaus. Lapinas, kitų gyventojų nuomone, yra keistuolis,
paslaptingas, bet tuo pačiu ir didelis melagis. Nors Lapinas ir nebuvo
turtingas, jam netrūkdavo jumoro jausmo. Ūkininkai pavydėdavo jam tokio
linksmumo.Kaime Lapiną visi nerimtu laikydavo, kvailučiu vadindavo. Lapinas
nesupykdavo, kad iš jo truputį ir pasišaipydavo.Visiems jis buvo
reikalingas: vieniems trūktžolių, kitiems skujinę, tretiems vantą
surišdavo. Tačiau vaikus Lapinas “savotiška, skerdiška meile myli”, mat jam
kitaip nei kitiems patikdavo, kai vaikai rėkauja, mušasi. Juokinga jam
būdavo, kai neišgalėdavo vaikas jo trimito padumti. Sekdavo jis pasakas
apie “laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei
nusileidus, audeklus velėja siuva maišus, gaudo vaikus ir balosna juos
murkdo, ypač tuos, kurie vyresnių neklau- so”. Kaimo piemenukams “kiša
aukšliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę”.Savaip
Lapinas žiūri į gamtą, mišką. Jis jam šventas. Kaip ir visi seni žmonės,
jis idealizuoja miškus. Su Grainio liepa jį sieja ypatingas gyvybės –
mirties ryšys. Lapinas nuolat grožėdavosi Grainio liepa, mylėjo ją kaip
vienintelį anų laikų palikimą. Net nukirtus ją, savo sapne liepą jis
susapnavo kaip savo žmoną. Vadinasi, kūrinyje Grainio liepa ir skerdžius
Lapinas vaizduojami paraleliškai. Gal neatsitiktinai, kai Grainis iš
užsispyrimo ir kvailumo nukirto liepą, mirė ir senasis skerdžius. Lapinas
nebuvo tikras katalikas. Jis labiau vertino senolių tikėjimą. Jo teiginys,
jog “Dievas yra visoje gamtoje”, rodo, kad jis buvo panteistas.Savo mirtį
Lapinas nujautė. Jis susapnavo labai keistą sapną, kuriame senieji sodžiaus
žmonės tarsi jau kviečia jį į savo mitinį pasaulį. Pirmieji apie greitą
Lapino mirtį sužinojo piemenukai. Kaimo moterys gailėjosi jo, slaugė, bet
pirmiausiai svarstė, kaipgi gyvuliai vidury vasaros liks be skerdžiaus.
Lapinas – senųjų laikų žmogus. Jokių mokslų nebaigęs, net katekizmo nemoka,
bet pasaulį matuoja sąžine. Tikriausiai nebeliko tokių žmonių. Tik jų
paveikslai žvelgia į mus iš V. Krėvės apsakymų.

V Kreves Valdovo ir ţmogaus tragedija

Bent kiek susipaþinus su Lietuvos istorija, darosi aiðku, kad tautos
laisvës sargyboje stovëjo labai stiprûs, valingi valdovai. Mes didþiuojamës
savuoju karaliumi, Kæstuèio dràsa.Graþø puslapá istorijoje áraðë ir
Vytautas Didysis. Minëti Lietuvos valdovai þinomi herojiðkais þygiais, bet
ar jie, kunigaikðèiai, buvo laimingi þmonës, mes galime tik bandyti
ásivaizduoti.Gaila, bet daþnai ðalies valdovas yra nelaimingas þmogus,
bandantis savyje suderinti proto balsà su ðirdies troðkimais.Tai mums ir
parodo Vinco Krëvës draminis kûrinys “Skirgaila”.

Lietuvos kunigaikščiui Skirgailai teko valdyti Lietuvą tik dvejus metus
(1390-1392).Iš istorijos žinome, kad tuo metu jau buvo priimta
krikščionybė.Bet lietuviams ji dar nebuvo tapusi dvasine savastimi.Dar
tebebuvo gyva pagoniškoji dvasia, todėl suprantami kunigaikščio Skirgailos
jausmai senajam tikėjimui: jį guodžia bet ramina senosios dainos, stiprybės
teikia senojo tikėjimo dievai, o Stardas bei Skurdulis yra artimiausi jo
širdžiai žmonės. Bet valdovas supranta, kad krikščionybė yra istorinė
būtinybė. Todėl prieš savo valią jis priverstas bendrauti su lenkais bei
kryžiuočiais, kurie kardu ir ugnimi nešė į Lietuvą naująjį tikėjimą.
Skirgaila privalo atremti Stardo maldavimus išvyti priešus iš savosios
pilies. Valdovas, kreipdamasis į senąjį vaidilą, atsako: “aš maloniai
klausiau tavo gražių dainų ir dar klausysiu, bet valdymo reikaluose tu man
nepatarėjas. Skirgailos vidinį dramatizmą didina ir tai, kad jis suvokia,
jog ir lenkai, ir kryžiuočiai, lankydamiesi kunigaikščio pilyje, siekia
naudos-nori supjudyti lietuvius su kaimynais ir prisijungti Volynės bei
Podolės žemes. O Skirgailos tikslas-apginti Lietuvos valstybingumą ir
teritorijos neliečiamumą. Todėl kunigaikštis, motyvuodamas savo sprendimus
bei poelgius, pirmiausia vadovaujasi valstybės interesais, o ne asmeniniais
troškimais. Kad išsaugotų Lietuvos valstybingumą, jis, valdovas, privalo
tapti negailestingu žmogumi. Todėl per prievartą sulaiko pilyje Oną Duonutę
ir ją veda. Situacija darosi kėblesnė, nes Skirgaila pamilsta tą, kuriai
tiek blogo padarė ir kuri prisipažįsta mylinti kitą. Užgauta vyriška
ambicija neleidžia blaiviai mąstyti, todėl Duonutei prižada savo konkurento
(Kelerio) galvą. Baisųjį pažadą kunigaikštis ištesi, bet tuo jis visam
laikui užsitrenkia duris pas savo mylimąją žmoną ir užsitraukia aplinkinių
panieką. Pasirodo, kad kryžiuotis Keleris sugeba būti tauresnis bei
kilnesnis už Skirgailą. Juk Keleris paaukoja gyvybę, gindamas savo
mylimosios garbę, o Skirgaila savo mylimąją paverčia keršto auka. Trečioji
dramos dalis pavadinta “Palūžusios sielos”, nes paaiškėja, kad viskas, dėl
ko kovojo ir klydo Skirgaila, yra beprasmiška. Štai Stardas, tai karštai
gynęs senąjį tikėjimą, miršta pakrikštytas. O Skurdulis mano, kad
“tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos jie dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas,
bet atėjo laikas tapti jaunuoliu ir todėl ji keičia dievus.” Todėl
Skirgailai kyla daugybė skaudžių klausimų. Tai kam buvo liejama tiek daug
kraujo? Ar vertėjo taip ilgai kovoti prieš krikščionybę? Ar žmogus visiškai
bejėgis prieš istorijos tėkmę? Į šiuos klausimus Skirgaila ieškojo
atsakymo, bet negalėjo rasti. Nevilties kupinas Skirgailos kreipimasis į
Stardo palaikus: “Ech Starde, Starde! Tik dėlei tavęs aš tikėjau žmonėmis
ir kai kuriuos dar gerbiau.”

Sąžinės balsą ir neviltį vis dažniau skandino midaus taurėje. Valdovas
vis dažniau lieka vienas su savo mintimis ir neišsipildžiusiomis
svajonėmis. Jis tarsi grimzta į neviltį ir suvokia egzistavimo
beprasmiškumą. “Nuvargo kūnas ir siela”,-kūrinio pabaigoje prisipažįsta
Skirgaila, nes viskas, ko jis siekė, dėl to kentėjo pats ir kankino kitus,
tapo neįgyvendintais troškimais: kunigaikštis suvokia, pereina į Vytauto
pusę, jį atstumia ir niekina mylima moteris. Be to, jis nebeturi žmonių,
kurie jį suprastų, gintų ir palaikytų. Istorinės dramos pabaigoje
“Skirgaila nusigręžia ir išeina.” Tai pralaimėjusio žmogaus vaizdas.
Tolimesnis valdovo gyvenimas atrodo baisesnis net už žūtį. Vincas Krėvė,
taurus humanistas, šia istorine drama priminė, kokia skaudi gali būti
valdovo žmogiškoji tragedija.

V. KRËVËS APSAKYMO “KÛÈIØ VAKARAS” ANALIZË

Vincas Krëvë – lietuviø raðytojas, kûræs ávairiomis temomis. Paraðæs
nemaþai kûriniø istorine, Rytø kraðtø tematika raðytojas gilinosi ir á
kaimo, buities problemas. Jis paraðë apsakymø rinkiná “Ðiaudinëj pastogëj”.
Jame V. Krëvë nagrinëjo kaimo þmoniø gyvenimà, buitá. Raðytojas pergyveno
du pasaulinius karus, todël rinkinyje yra kûriniø ir karo tema. Toks
apsakymas yra “Kûèiø vakaras”. Apsakymo pavadinimas nieko nesako apie
kûrinio tematikà, taèiau parodo veiksmo laikà. Veiksmas vyksta Kûèiø vakarà
Rambiø pirkioje. Apsakymas pradedamas gamtos vaizdu. Jis tamsus,
prislëgtas, niûrus: “Mënesiena, kieme ðalta, þverbla ir tylu. Tik tvora kai
kada sutreðka nuo ðalèio, tai šuo kieme suamsi kartà kità ir vël nutyla,
tai sniegas sugurgþda einanèiam po kojø.” Norëdamas paryðkinti niûrià
nuotaikà raðytojas vëliau ðá gamtovaizdá áterpia kûrinyje. Tarsi
gamtovaizdþio atkartojimas apraðoma Rambio: “Rambio pirkioj buvo niauru ir
tamsu. Pas krosná þibinte rûko skala ir leido mirganèià, nuksnëtà ðviesà”.
Autorius po kelis kartus naudoja þodþius “ðalta”, “þverbla”, “tylu”,
“niauru”, “gûdu”, “tamsu”, “nelinksma”. Ðie bûdvardþiai sukuria niûrø ir
baisø vaizdà. Lauke mënesiena – Rambio pirkioje rûksta skala. Tarsi ðuns
lojimas ar sniego girgþdëjimas lauke, troboje girdisi Rambienës
poteriavimas ir Alenos malda. Ðiomis paralelëmis autorius sugretina gamtos
ir þmoniø nuotaikas. Baisø áspûdá palieka Alenos akys: “akys, ásmeigtos
vienon vieton, lyg ji stengësi toli, kaþkur uþ ðaltos lygumø bekraðtës,
pamatyti kaþin kà, buvo uþsiaðarojusios. Ji nieko nei matë, nei girdëjo,
kas darësi aplinkui”. Skaitytojas jauèia, kad kaþkas atsitiko. Pagaliau
rašytojas atskleidþia viso ðio kraupaus vaizdo prieþastá. Alena guodþia
sûnø: “uþmik, uþmik, vargdienëli mano maþas, uþmik, naðlaitëli,
prisiverksi, bus dar laiko tëvelio netekusiam”. Aiðku, kad ðeima neteko
tëvo. Autorius nieko nepasako tiesiogiai. Uþuominomis ir niûriais vaizdais
jis duoda suprasti skaitytojui , kad ðeimà iðtiko skaudi nelaimë: “gedula
ir skausmas skraidë aplinkui, ðaipësi ið tamsiø kampø, ðeðëliais mirgëjo
ant sienø”. Þiauria personifikacija raðytojas parodo nelaimæ, uþgulusià
veikëjø peèius. Tarsi šviesulys šioje “ašarø pakalnëje” suþiba Kûèiø
stalas. Senis Rambys pagal lietuviø paproèius ant šiaudø patiesia baltà
staltiesæ, Rambienë paruoðia dvylika patiekalø. Senis Rambys visø patiekalø
ádeda á stalo gale stovintá dubená. Jis skirtas gyvuliams. Taèiau ir šià
rimtá, ir ðioká toká dþiaugsmà persmelkia skausmas: “ir ðirdá jam taip
skaudëjo, jog net susiraukë senis, lyg ieðmu já kas nuvërë. Atsiminë jisai,
kad gyvuliø jau nebëra, kad tvartai stovi tuðti, ir nëra në kas kûèia
šerti”. Autorius panaudoja išraiškingà palyginimà Rambio skausmui
iðreikðti. Èia išaiškëja gyvuliø nebuvimo ir apskritai viso skausmo
prieþastis – “karas suëdë”. Ðá groteskiðkai iðraiðkingà pasaulá autorius
pakartoja porà kartø. Senis patiria tikrai didelá skausmà prisiminæs
praeitá. Tai parodo alegoriðki veiksmaþodþiai: “apëmë skausmas”, “vos
neapalpo”, “Ðirdá sugëlë”, “vos nepravirko”, “ðirdá suspaudë”. Rambio
bûsenà Krëvë parodo hiperbolizuotu palyginimu: “krûtinëje lyg katës
draskësi”. Taèiau senis tramdosi, jis neverkia. Jis neleidþia verkti ir
moterims, bet graudûs prisiminimai bëga visø jø mintyse. Taèiau jausmai
negali ilgai slëptis þmogaus viduje: “Alena metë ðaukðtà ir, uþdengusi
delnais akis, nubëgo á lovà.”, “neiðkentë dabar ir Rambienë, paleido balsà
ant visos pirkios, numirëliðkai marèiai pritardama, raudodama”. Jau vien
þodis “numirëliðkai” áveda skaitytojà á tragiðkà veikëjø bûsenà. Apsiverkia
ir iki ðiol palyginti linksmas Vikèiukas, o “lopšy jam pritarë maþas
broliukas”. Neišlaiko ir taip tramdoma senio širdis: “jauèia senis, kad
gerklëje lyg kaþkoks kamuolys kopia vis aukðèiau, aukšèiau, tojoja,
smaugia<..>Prikniubo ir uþstriûbavo taip, jog net sena krûtinë sudiegë”.
Tai apsakymo kulminacija. Kûrinio pabaigoje autorius palygina Rambá su maþu
anûkëliu, o paskutine pesimistiðka senio fraze autorius nepalieka jokios
galimybës geresniam gyvenimui. Šis V. Krëvës apsakymas yra vienas
liûdniausiø rinkinyje. Jis trumpas ir persunktas skaudaus liûdesio, be
jokios optimistiðkesnës nuotaikos. Apsakymu autorius parodo, kaip karas
sugriauna þmoniø gyvenimus.

V. KRËVËS APSAKYMO “SILKËS” ANALIZË

Lietuviø literatûroje gausu ávairaus þanro kûriniø, iðaukðtinanèiø
geràsias þmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai ir
daugelis kitø. Darbðtûs, nuoðirdûs þmonës taip pat neuþmirðtami Vinco
Krëvës kûryboje. Vienas ið tokiø yra Kuðlius. Apie já raðytojas raðo
viename ið rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” apsakymø “Silkës” Apsakymø
rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” pavadinimas jau iðkart lyg perkelia á kaimà,
imu ásivaizduoti jaukià pirkià, ðiaudais dengtu stogu, ðiltà krosná. Taèiau
apsakymo “Silkës” pavadinimas neleidþia mums taip greit nuspræsti apie ðá
kûriná. Nenujauèiame nei apsakymo temos, nei nuotaikos, vyrausianèios jame.
Taèiau ši savotiška neþinomybë kartu labai sudomina, paskatina skaitymui.
Kaip viso rinkinio, taip ir šio apsakymo veiksmas vyksta kaime. Tai
konkreti sodyba – Gerdviliaus troba. Veiksmo vieta nusakyta labai tiksliai
– “.dabar jisai stovëjo po Gerdviliaus langu.”. Nors veiksmo laikas gana
netrumpas, veiksmo vieta nekinta – viskas rutuliojasi Gerdviliø ðeimoje. Ði
nedidelë erdvë, þinoma, nulemia apsakymo apimtá. Ji nedidelë, taèiau V.
Krëvë sugebëjo joje atskleisti tai, kas jam buvo svarbu – mieganti þmonijos
sàþinë ir jos pabudimas. Veiksmo laikà raðytojas atskleidþia jau pirmajame
apsakymo sakinyje, sakydamas, jog “buvo pusiaugavënis”. Tai iðryðkina paèio
V. Krëvës ir jo apraðomø veikëjø religingumà, paproèiø laikymàsi. Kartu
pamatome ir metø laikà – “Á pavasará virto”. Èia išryškëja raðytojo meilë
gamtai. Ji perteikiama graþia, iðraiškinga kalba. Jausminga kalba kûriná
“lydi”, kaip minëjau, jau nuo pat jo ekspozicijos. Nuostabûs gamtos vaizdai
pagyvinami ir pagraþinami epitetais – “dienos buvo ðiltos, saulëtos”. Tai
sukelia iðkilmingumo, begalinio dþiaugsmo áspûdá. Raðytojas taip pat
panaudoja personifikacijà, sakydamas, jog “upeliai ðniokðdami pasakojo
pavasario pasakà”. Ðis gamtos gyvumas vaizduotëje suþadina malonius
atgimstanèios gamtos vaizdus. Toliau kûrinyje dominuoja taiklûs epitetai
padedantys raðytojo pavaizduotus daiktus kuo tikroviðkiau iðvysti savo
pasàmonëje: “þilas dievulis”, “drebanèios rankos”, “pienuota suknelë” ir
kiti. Be epitetø daug vaizdingumo kûriniui suteikia palyginimai. Nors
dauguma jø skirti vieninteliam, taèiau svarbiausiam apsakymo akcentui –
silkëms: “riebios kaip viðtos”, “silkës kaip plokðtës”, “menkos lyg
mekðrukai”. Taèiau bûtent silkës davë pradþià tolimesniam veiksmo
rutuliojimuisi ir pagrindinei kûrinio minèiai. Apsakyme “Silkës” Vincas
Krëvë norëjo mums parodyti, jog kiekvienà nedorà ir neapgalvotà poelgá lydi
sàþinës grauþatis. Tai svarbiausia ðio kûrinio tema. Raðytojas nori
parodyti, jog þmonijos sàþinë dar kruta. Geriausia tam priemonë – sapnas.
Apsakyme “Silkës” veikëjø nëra daug. Pagrindinë V. Krëvës pavaizduota
veikëja yra Gerdviliø samdinë Marcelë. Þmogaus sàþinës pabudimà raðytojas
perkelia á jos pasaulá, pagrindinei kûrinio minèiai atskleisti pasirenkama
bûtent Marcelë. Kalbant apie veikëjus, pamatome begalinæ raðytojo meilæ
senyviems þmonëms. Jis supranta senosios kartos pranaðumà, dþiaugiasi jø
dvasios lobynais ir sielos taurumu. “Silkëse” autorius atskleidþia seno
þydo Kuðliaus paveikslà, kuris norom nenorom kelia uþuojautà. Autorius
apsakyme nedalyvauja. Nors V. Krëvë veiksmà pavaizduoja kaip paðalinis, gal
net neegzistuojantis þmogus, tai kà galima iðreikðti þodþiais jis puikiai
pavaizdavo. Autorius, rodos, seka kiekvieno veikëjo kiekvienà þingsná,
nuosekliai já apraðydamas mums. Šá kûriná, manau, Vincas Krëvë paraðë ne
ðiaip pasiskaitymui – tai pamokantis ávykis, jame daug iðminties. Bûtent
tai mane suþavëjo. Juk taip graþu bûtø ko nors iðmokti ir kartu pajusti
malonumà. Manau, jog niekas taip nepaveiks mûsø pasàmonës, kaip pamokymas,
ásipynæs á groþinës literatûros kûriná. Ilgam prisiminsiu Vincà Krëvæ ir jo
pamokanèià kûrybà.

Asmenybës laisvës ir kûrybos problema V.M.P. psichologiniame romane
“Altoriø ðeðëly”

V.M.P. romanas “Altoriø ðeðëly” yra psichologinio pobûdþio. Èia autorius
nagrinëja þmogaus asmeninës laisvës , kûrybos problemas. Jo pagrindinis
veikëjas Liudas Vasaris ieðko kelio á þmogaus laisvæ. Galima iðskirti tris
etapus, kuriuos Vasaris praëjo, ieðkodamas kelio á asmeninæ laisvæ.

Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį – “Bandymų dienos”. Joje
sužinome dėl kokių priežąsčių Liudas įstojo į seminariją: dėl tėvų noro,
dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai.
Pirmųjų dienų seminarijoje metu jis stengiasi vykdyti užsibrėžtą tikslą:
uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. Tačiau
Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios “Dievo
kibirkšties”. Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę, tačiau teikia medžiagos
kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias
problemas nagrinėti. Šis asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejonių
dėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos sugniuždymo.
Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kad
jo gali nesuprasti tėvai, galvoja, kad ateityje jis dar pritaps prie
tvarkos. Tačiau abejones pagilina ir išoriniai veiksniai. Vasaris jaučia,
kad jis turi talentą ir gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs į
slapto būrelio veiklą. Nepaisnt to, kūrybą varžo kunigiškos dogmos, ir jis
sau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones
savo ir jausmus”. Norą tapti laisvu žmogumi padidina ir meilė. Vasaris,
kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir
gamtai. Vasaris stengiasi sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę,
atsiriboti nuo šio pasaulio ir jodžiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam.
Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: “
Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas. ” Tai būtų pirmieji
žingsniai į asmeninę laisvę, kuriuos nugali baimė ir neryžtingumas, nes
Vasaris priima šventinimus, galvodamas, kad visi jo svyravimai tuio ir
baigsis.

Antràjá etapà á asmeninæ laisvæ atitinka antoji romano dalis “gyvenimas
eina”. Tapæs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinëti savo pareigas,
taèiau tai jam greit nusibosta. Jis supranta jø beprasmiðkumà. Vasaris
jauèiasi nepatenkintas, matydamas kitø kunigø gyvenimà, apie kuriuos jis
taip atsiliepia : “kunigas buvo ir ûkininkas, ir kooperatininkas, ir
finansininkas, ir politikas, ir velniai þino kas.” Liudui Vasariui ilgam
ástringa á ðirdá prelato Girdvydo þodþiai: ” Grieðyk, bet neapostazuok”.
Kiudas supranta, kad kunigø luomas siekia ásigalëti Lietuvoj, o tai jam
nepatiko. Kaip didelës ðviesos ðaltiná Vasaris savo kelyje atsimena
Baronienæ, kuri laisva, niekieno nevarþoma já taip suþavëjo, kad jis irgi
panoro tokiu tapti. Didelæ átakà Vasario asmenybei turëjo ir baronienës
knygos, kuriomis jis kartais þavëjosi, kartais bjaurëjosi. Ið to mes matome
Liudo charakterio nepastovumà. Iðsilaisvinti ið kunigystës varþtø Vasará
pastûmëjo ir kunigo Laibio þodþiai. Pastarasis pastûmëjo já kaip poetà,
liepë jam nesivarþyti ir viskà mesti. Veikdamas ðiø veiksniø Liudas bando
kovoti dël savo laisvës. Tai pasireiðkia jo kûryboje, kur jis ðlovina
meilæ, laisvæ, bet apie tai raðo simboliais. Kaip maiðtà prieð dvasios
varþymàsi mes galime suprasti ir pasivaikðèiojimà vëjuotà naktá. Bet yra ir
tokiø veiksniø, kurie traukia já á kunigavimà, susivarþymà. Vikaras Ramuti
bando Vasará pasukti á doros kelià, já persekiodamas, skatindamas skaityti
religinio turinio knygas.

Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis “Išsivadavimas”.
Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto nugriovimas lyg ir
simbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo mato
kaip griūna bažnyčios bokštas – jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo,
jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo.
Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir
mąstymo žmogumi, bet dar nemeta kunigavimo ir aiškinasi taip: ” fatali
dilema: jei eisiu į kairę, pats pražūsiu, jei eisiu į dešinę, pražudysiu
savo talentą.” Taigi Vasaris bijo, kad atsisalęs kunigavimo, jis neturės
apie ką rašyti, nes baigsis jo vidiniai konfliktai, o jokios kitos temos jo
nedomina. Mano manymu, didžiausią įtaką Vasario išsivadavimui turėjo meilė
Auksei ir noras tapti visiškai laisvu žmogumi. Daugiausia kliūčių ,
dvasinių svyravimų ir vidinių konfliktų Liudas Vasaris patyrė ir išgyveno
paskutinėje dalyje “Išsivadavime”, todėl galima teigti, kad paskutinė dalis
– dramatiškiausia dalis.

Vinco Mykolaièio – Putino ciklas “VERGAS”

Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio – Putino
humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip
teigia A.J.Greimas, “laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai”. Taigi
V. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto
ciklas “Vergas” taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvės
problematiką – žmogaus problematiką. Žmogaus dramatiškumas cikle gali būti
remiamas biografinio motyvo, kurį apibrėžtume, kaip žmogaus, laisvo nuo bet
kokių įžadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik žmogumi galėtų
psichologiškai pagrįsti vidinio maišto, kaip kelio į laisvę motyvą.
Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio – Putino asmenybę, sugriovęs
jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su “galingu ir didžiu” pasaulio
valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijos
mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: žmogus yra tik
“viešpaties” vergas, o žemė – tik menka visatos dulkė. Vergo įvaizdžiu
cikle išreikštas dramatiškas suvaržyto lyrinio herojaus jutimas. “Vergo”
pradžioje patenkame į architektūrinę erdvę. Uždari rūmai turi ir atviros
erdvės požymių: “šviesūs rūmai”, “Pažiūrėsi – temsta akys nuo žydrumo, /
Palytėsi – skamba tūkstančiais aidų”, esama rysio su atvira erdve: ” visur
atverti vartų vartai”. Tie “viešpačio namai” tai ne tiek išoriniai varžtai,
kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas,
širdy tūnąs dvylipumas, paradoksalus likimo prieštaringumas: “Visur atverti
vartų vartai, bet išeit į plačią laisvę negaliu”. Galime manyti, kad
išorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jo
meniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį iš
vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančios
žmogaus prigimties.

Savyje pačiame iš pradžių gyvenęs kaip rūmuos – žmogus pasijunta visiškai
svetimas ankštame ir tamsiame kalėjime: “Gyvenu aš viešpačio namuose,
nepažįstamas, užklydęs pakeleivis”. įviesūs rūmai kaip išorinio
ekstensyvumo metafora supriešinami su asketišku “negaliu”: “.išeit į
plačią laisvę negaliu”, “negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždžių”. Tai
minties, žmogaus būties ženklintojos, negalimybė: “Nepramuši lakiai minčiai
kieto skliauto – / Būsi vergas ir vergausi amžinai”. Vergas yra savo
uždaros būties vergas ir sargas, pats “prie savo laimės angos pastatytas”.
įia eilute pasakoma, kad žmogaus dvasia – kalinė, kurią reikia išlaisvinti,
bet ir kalėjimas, ir laisvė – tarsi tik žmogaus valioje. Pirmiausia kelio į
laisvę motyvas reiškiamas ilgesiu artimos nakties: “Tiktai vakaro sulaukęs,
kaip šešėlis / Aš einu prie savo bokšto siauro lango / Ir, kai uolos saulės
spindulius užtraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu”. L.Forestjė
straipsnyje “Simbolinis vaizdas” teigia, kad rūmuose visada rasime bokštą,
subjektyviosios erdvės simbolį, kuris nelaisvėje sukelia nerimą (“mano
mintys kaip žaruojančios žarijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė”),
pasyvumą, neviltį (“ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą: / ¹ia pasaulio
baigias ribos, baigias erdvės”). Taigi per I dalies siužetą, įvykius
realizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis.
Paskutinė strofa – tai išorinio veiksmo grįžimo į vidinį būties
intensyvumą.

Antroji “Vergo” dalis turi faustiško sandėrio žymių – už nepasotinamą
alkio lūkesį žmogus užmoka lemtingais draudimais, būdingais baladei:
“.nebregėsi šitos žemės.”, “.nepaliesi savo pirštais jokio žiedo.”.
Paslaptingoji moteriškė nori tarsi išplėšti lyrinį herojų iš “ėdėjų”
pasaulio, grąžinti jį į žemę. Meilė – bandymas sutaikyti dvi žmogaus puses.
Meilė – paklusimas žemiškam pradui. Faustišku sandėriu su paslaptingąja
moteriške jis laimi žmoniškumą ir pažinimą, bet tampa baladiškai nelaisvas:
” Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą lukštą
įsitraukęs / Ir geismais į savo širdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos
gyvasties penu”. įi strofa parodo, kad vienpusiškumas žaloja žmogų kaip
visumą. Vien žemiška būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, “naujos
būties ir gyvasties kūrėjas”, trokšta kitos buities, “kur erdvu, platu, ir
laisva, ir džiaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia”.
Sielvartą dėl savo vergiškos menkystės jis malšina laisvės iliuzijomis apie
aukštesnį “dvasios pasaulį”, prilygstantį visatos didingumui: “Ir prabilo
didis balsas į mane: / – Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! / Tu tasai,
kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puošė žvaigždės”. Tokie
lyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, išgyvenimai pažadina
dramatiškas refleksijas. Kulminacinis širdgėlos prasiveržimas išreiškiamas
šia strofa: “Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad, tariau, pabirs po
kojų šaltos plytos / Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės, / Ir ugnim
išsprogs įkaitę smilkiniai”. Todėl širdį toliau graužia nerimas ir abejonė,
kad dvasios laisvė gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimės.
Lyrinis herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: “Ne, tariau, tegu jau
būčiau nepažinęs / Tų pašviečių ir tų žvaigždžių septynspalvių”. Nutremties
į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo
dalyje vidiniai prieštaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotoje
lyrinis herojus atsiskleidžia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanota
poetinėmis galiomis (pirmasis iš vergų, kuris nešioja saldų vyną svečiams,
įpildamas į “kiekvieną tuščią taurę” “ir savo širdgėlos po lašą”). Lyrinis
herojus pasineria žemės vilionėse ir chaotiškuose geismuose, tikisi, kad
regėto sapno viešnia sugrąžins jo “prarastą tėvynę”. Tačiau visos žmogiškos
iliuzijos dingsta, taurė, pripildyta gal paskutinio jaunystės užsimiršimo
midaus, dūžta, ir lyrinis herojus patiria tikrąją laisvę.

Taigi poetas perkirto priklausomybės ryšį tarp dievybės ir žmogiškosios
egzistencijos, kuri dabar nuo nieko nepriklauso, yra didžioji vertybė.
Sukilusio vergo šūkis: “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” – tai
žmogiškumo, ištrūkusio iš religinių dogmų nelaisvės, iš slopinančių žemės
varžtų, triumfas. Pasaulio ir namų priešprieša turi savitą prasmę: išeiti
iš namų, uždaros erdvės, reiškia patirti kosmoso begalybę. Sąlygiškai
susikurti rūmai yra priešingi išsiilgtai erdvei, jie yra artimi žemei, o
erdvė – giliajam dangui. Vergo maištas dvigubas: ir prieš nuo jo
nepriklausančią tvarką, ir prieš savo buities uždarumą – lyrinis herojus
eina į “naujos buities nežinomą kelionę”. Į šią metaforiškai apibrėžiamą
nežinomybės gelmę gali leistis tik žinojimo, minties viršūnę nors akimirkai
pasiekianti būtis. Tik “dvasios laisvūnas” gali pasijusti vergu ir sargu.
Veiksmo atomazgą, išgyvenimų atoslūgį, poetas išreiškia įspūdingais
gestais, kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: “Užeis ant kalno, – / Rankas
į viršų kelia, lyg norėtų / Palaimint visą aukštą dangų. / Nužengs
pakalnėn, – / Bučiuoja apkabinęs pilką žemę – / Ir laime dega jo veidai”.
Tokie platūs “Vergo” judesiai (“rankas į viršų kelia” ir “bučiuoja
apkabinęs pilką žemę”) labai primena reljefingas muzikines fugūras
didingame ir šviesiame finale.

Taigi aforistinė formulė “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!”
išreiškia sąmoningą individo apsisprendimo aktą. Žmogaus laisvėjimo kelyje
poetas vienodai atmeta vergišką savimonės letargą, “merdinčią širdį” ir
karališką savivalę, jėgą; jam nepriimtinas ir pataikūnas, ir antžmogis.
Laisvės siekis, neatskiriamas nuo vertybių, ir lemia tai, jog ir tarp
nelaisvės sienų žmogus geba išsaugoti dvasios laisvę arba priešingai – būti
nelaisvas išorinėje laisvėje (“bet kokią mintį slepia jis krūtinėj, nežino
niekas.”). Laisvė – tai vidinis įsipareigojimas prieštarauti blogiui ir
teigti gėrį, gėrį ne tik sau, bet ir kitiems. Be šio turinio ji virsta savo
priešybe, tampa anarchija arba prievarta ir ironija. Būti laisvam Putinui
reiškė būti atsakingam žmoniškumui: “Ir eina vergas, eina kloniais – / Bet
jau ne vergas, tik nykus klajūnas. / Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, –
/ Visus šypsniu pasveikina taikingu, / O džiaugsmas spindi jojo akyse”.
Tapus tikruoju Dvasios vergeta, visai ištrynus asmeninę istoriją –
palydimas arba užuojautos, arba paniekos šypsnio, vienodai su meile
laiminant ir aukštą dangų, ir pilką varganą žemę, – keliauti. Kur? “Bet
kokią slepia mintį jis krūtinėj / Nežino niekas.”. Ir kaip čia
neprisiminus Mokytojo Ekharto pamokslo apie dvasingus vargdienius. “Kai aš
išėjau iš Dievo, tvariniai sakė: “Jis yra Dievas”. Tačiau tai nesuteikia
man palaimos, tai tik rodo, kad aš esu tvarinys. Kai aš pareisiu atgal, aš
būsiu laisvas Dievo valioje, todėl laisvas ir nuo Dievo valios, nuo visų jo
darbų, netgi nuo paties Dievo, aš pakilsiu viršum visų tvarinių, aš būsiu
nei Dievas, nei tvarinys, tik tas, kas kažkada buvau, kas dabar esu ir
amžinai būsiu. Parėjęs atgal aš atrasiu, kad Dievas ir Aš esame Viena.
Tačiau čia Dievas negali rasti “vietos” žmoguje, nes skurdo pagalba žmogus
pasiekia būtį, kuri visada buvo jo ir liko jo amžinai. ¹ia Dievas yra
identiškas dvasiai, o tai ir esti didžiausias įmanomas buvimas dvasios
vargdieniu”.

Dvasinio iðsivadavimo kelias romane “Altoriø ðeðëly”

V.Mykolaitis – Putinas – mūsų literatūros klasikas, didelis žmogaus
vidiniopasaulio žinovas. Jo romanas “Altorių šešėly” – tai sudėtingo
žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje galima išskirti
kelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konflikto
raida, klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau šalia šių temų
Putinas savo romane “Altorių šešėly” sprendė ir poeto, poezijos bei
kūrybinės laisvės problemą.

Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris. Vasaris – drovus,
užsidaręs šešiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug nežino gyvenime, o ir,
stodamas į seminariją, jis nejaučia jokio noro būti kunigu. Jis tik svajoja
būti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos labui. ir nežino Vasaris
svarbiausio: kiekvienas žingsnis mūsų gyvenime yra lemtingas. pagyvenęs
keletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu, reiškia
turėti pašaukimą, o Vasaris jo neturėjo. Jaunasis seminarijos studentas
stengiasi kuo geriau suprasti jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jis
gyvena. Vasariui kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai, kas jį
neramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jaunuolis, pats to
nenujausdamas, parašė bendriausios prasmės elegiją, išsakė savo liūdesį ir
skausmą. Po kelių dienų Liudas pamato išspausdintas savo eiles. To, aišku,
niekas neturi žinoti – juk seminarijos vadovybės akyse jis yra
nepriekaištingos reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarp
jaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau gyvena kaip
gyvenęs, tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus. Liudas nori savyje
suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga
asmenybė negali susitaikyti su šaltumu ir oficialiamu, kuris dvelkia iš
kiekvieno seminarijos kampelio. Poetiška jaunuolio siela veržte veržiasi į
gėrį, į grožį, į kitą žmogų. Liudui taip reikia kažko artimo ir nuostabiai
brangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės veržlumu ir žmogiškos laisvės
ilgėjimusi. kaip duona, kaip oras, kaip vanduo Liudui reikalingas žmogaus,
kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyriškai išsiverkti.
Bet Liudas tokio žmogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo.
jis pats sau buvo ir teisėjas, ir gynėjas. Liudas norėjo būti ir kunigu, ir
poetu. Tačiau laikas nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesnių
dienų – atosogų dienos. jis susitikinėdavo, bendraudavo su žmonėmis,
neturinčiais nieko bendro su religija, nei su kunigų luomu. Susitikdavo su
žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę. Štai studentas Brazys
aiškina, kad kunigas turi galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O ir
gundytoja Liucija, provokuojanti jo vyriškumą, vadina Liudą Pavasarėliu.
Liucija buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis išgyveno susitikimą,
dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą, skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą
išsiskyrimą. Liudas suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji pati
buvo jo vienintelė moteris. Jis sako: “Man atrodo, kad Liucija yra bataliai
įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso mudviejų tolimesnis
likimas”.

Tuo tarpukova tarp žmogaus, kunigo ir poeto vis aštrėja. Poetas vis
dažniau ima viršų; poetas pradeda pasitikėti savimi. Šį pasitikėjimą
skatina jauna ir išsilavinusi baronienė Rainakienė, su kuria Vasaris
susipažino, tapęs kunigu ir apsigyvenęs kalnynuose. Ši keista ir
nesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį sukūrė Dievas,
o kunigu padarė tik bažnyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario pokalbiai
lengvi ir galantiški. Liudas ir pats supranta, kad būdamas poetu, jis būna
savimi, niekam nemeluojančiu ir ne prieš nieką neveidmainaujančiu.
Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti savo žemiškąją
prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl Vasaris ir ištaria: “Kaip
kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Gal tai Vasario
pasiteisinimasprieš save, o gal tai ir iššūkis prieš kitus. Aišku viena:
Vasaris, ištaręs šiuos žodžius, jau yra nebe tas naivus klierikas,
nepažįstantis nei gyvenimo, nei žmonių. Didelės įtakos Vasario kūrybiniams
siekiams turėjo gyvenimas užsienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje,
į Lietuvą jis sugrįžta tarsi ne tas žmogus. Savo pasikeitimą Liudas aiškina
tuo, kad jo karta gyveno dviejose epochose.

Moteris tik skatina bei palaiko iš jo esybės gelmių kylantį norą ir
siekimą. Šia moterimi buvo Auksė, tačiau ji neįsivaizdavo kitokių santykių
su Liudu Vasariu kaip šeimos sukūrimas. Liudas supranta, kad tik kūryba
jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą.
Liudas žino, kad atsisakęs kunigystės, jis bus smerkiamas, niekinamas, o
gal ir persekiojamas. bet jis gyvens nesislapstydamas ir nieko nebijodamas.
tačiau kunigystės atsisakymas neišlaisvins jo nuo vidaus kovos, kentėjimų.
Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri žmogiškoji prigimtis, graudus
poetinis sielos šauksmas. Liudas Vasaris parašo pareiškimą vyskupystės
kurijai. Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir
kančia. Bet kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia
žmogui yra laisvė, todėl išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo,
reiškiamas protestas prieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.

Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje

Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusiškas arba
nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia,
atnešanti naujų išgyvenimų, naujų jausmų, sąmonę audrina įvairios emocijos,
todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose
būsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones. Tai
atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose – poetų kūryboje ypač aiškiai galime
pastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškinius
skirtingumą. Pavyzdžiui, nakties vaizdiniai A.Baranausko “Anykščių
šilelyje” lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo pojūtį, o Maironio
eilėraštyje “Užmigo žemė” tie patys tylios nakties vaizdai žmogui tėra
ieškojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams dar kitaip, o ir tie patys
kūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. Šiame rašinyje
bandysiu apžvelgti nakties vaizdinių prasmes vieno iš XXa. klasikų, Vinco
Mykolaičio-Putino, lyrikoje.

Pradėsiu nuo tradicinio požiūrio į naktį, kuriuo teigiama, kad naktis –
tai tamsa, paslaptis, neigiama paros pusė. Tamsa siejama su nežinomybe,
taipogi ir nenoru žinoti. Apie tai užsimenama eilėraštyje “Užuojauta
žmogui”:

Naktimi čia vadinama žmogaus sąmonės tamsa, jo užsispyrimas, prie
šinimasis naujovėms, žinioms, tiesai. Tamsa apima ne tik protą, bet ir
žmogaus jausmus: naktį aplanko daug neigiamų pojūčių – tai baimė, skausmas,
sielvartas, kančia. Dienos skausmai ima atrodyti didesni, magiškesni
nakties šešėlyje. Naktis neigia, naktis netiki šviesa, džiaugsmu, meile.
Skausmas, sielvartas naktį aplanko sapnais, kuriuose gali nykti viskas, net
tai, ko net lakiausia vaizduotė nesugebėtų sugalvoti, todėl kartais dienų
nelaimės, perkeltos į sapnus, dar labiau kankina, graužia. V.Mykolaičio-
Putino poezijoje yra ir maironiškos struktūros eilėraščių apie naktį, kai
jos ramybė ir tyla priešinama dvasios maištui, šėlsmui. Tai tarsi meniškai
sustiprina eilėraščio žmogaus išgyvenimus. Dar vienas tradiciškas nakties
vertinimas yra jos lyginimas su mirtimi, tiksliau, mirties vadinimas
nakties vardu. Tai todėl, kad mirtis žmonėms siejasi su nežinomybe,
paslaptimi ir tamsa. Eilėraštyje “Tavęs nerandu” mirtis metaforiškai
vadinama begaline mirtimi. Ar kaip tylūs vidurnakčio meto aidai

Pastebėjau, jog dažnai Putino eilėse akcentuojamas žodis `vidurnaktis`.
Dažnai jis padeda sudaryti gan slogią, mistišką nuotaiką. Vidurnakčio
minėjimas atveria duris tarp ano ir šio pasaulio, mitologizuoja jį. Dvasios
supa žmogų, bendrauja su juo, leidžia pasijusti ne tokiu vienišu būties
platybėse.

Eilėraštyje “Pasikalbėjimas” susitinka du žmonės ir kalbasi apie šviesą
ir tamsą. Abu sutaria dėl šviesos reikalingumo, tačiau dėl nakties jų
nuomonės išsiskiria. Vienas nesupranta kito: kodėl šis sėdi naktį prie
kelio, ar ne geriau būtų nuėjus pailsėti. Bet pastarasis atsako tokiais
žodžiais. Nors pirmasis ir gąsdino nakties ramybėje knibždančiomis
baisybėmis, antrasis nenusileidžia: jam naktis – tai “anga į erdvių visatos
bekraštybę ir į beribę laiko amžinybę”. Putiną sužavėjo naktinės gamtos
grožybės: nemažai dėmesio jis skiria žvaigždėtiems skliautams, erdviems
laukams, nakties vėsai eilėraštyje “Rugpjūtis” arba paukščių čiulbėjimui
“Birželyje”. Jų trelės žmogui primena smuikus, fleitas, visą simfoniją.
Visa tai naktyje atrodo kaip keisti burtai, norisi ilgiau užtrukti,
mėgautis.

Pirmajame sonete iš šešėlių ir tamsos išnyra “trapus mergaitės siluetas”.
Tamsa išryškina mylimosios grožį, paslaptingumą, tačiau vyriškis jau
nebenori grąžinti jos atgal į naktį, nori laikyti ją jau šviesoje,
realybėje. Panašiai ir eilėraštyje “Priešinga” – pas merginą naktį
apsilanko jaunikaitis, atnešdamas laimę ir džiugesį. Nakties ramybėje
kiekvienas daiktas sušvinta savo individualybe, ryškumu, nuskamba ir
ištirpsta erdvėje.

Keliuose eilėraščiuose naktis vaizduojama kaip kelias į rytą, į šviesą,
kituose – ėjimas į naktį – tai ėjimas į nusiraminimą. O kartais naktis –
kelionė į nežinią, į ateitį. Naktis laukia priešais, o už nugaros lieka
šviesi diena – tai, kas aišku.

Eilėraštyje “Prieš rytą” iš ciklo “Krintanti žvaigždė” naktis virsta
priedanga, užuovėja nuo gyvenimo, ji tarsi įkūnija Fausto frazę “sustok,
akimirka žavinga”. Kituose eilėraščiuose begalinė naktis simbolizavo
mirtį, o šiame ji sustoja ir sulaiko gyvenimą ir džiaugsmą savyje.
Lyriniam subjektui norisi, kad ji truktų kuo ilgiau. Klajodamas naktyje
Vinco Mykolaičio-Putino žmogus išgyvena daugybę jausmų, naktis jį žavi ir
gąsdina, traukia į save ir stumia ryto link, užpildo širdį naujais
pastebėjimais, nuramina. Naktis – daugialypė kaip ir visa šiame pasaulyje,
ji neturi baigtinės prasmės. Viskas priklauso tik nuo to, kokią reikšmę mes
jai parinksime.

Vinco Mykolaičio-Putinas romanas “Altorių šešėly” – tai atspindys žmogaus
ėjimo link tikslo, kuris atsiranda ir auga širdyje, kuris yra nesuvokiamas
jokia logika ar protu, {?}kuris dvasioje sukelia prieštaravimus. Žmogus
pats sukuria šį iliuzinį tikslą {Konkretink} ir jo siekia pats nežinodamas
kodėl. Pagrindinio romano herojaus – Liudo Vasario – širdyje
tai{konkretink} užgimė dar prieš stojant į seminariją, galbūt net
vaikystėje. Tas balsas jam nuolatos kuždėjo :”Aš būsiu pasaulietis poetas
ir niekas daugiau.”

Liudo Varario sąmonėje nepajudinamai buvo įsitvirtinęs tėvų mokymas –
jis esąs doras Lietuvos pilietis ir krikščionis. Jis, kurio prigimtis
siekia tobulybės, pajutęs atšalimą savo sieloje, įstojo į kunigų
seminariją, nors instinktyviai jautė, kad bus pasaulietis. Taip, jis
pasielgė teisingai – to reikalavo ir tėvai, ir noras tarnauti Lietuvai, ir
prigimtis, ir poeto talentas, kuriam reikia peno – dvasinių
išgyvenimų.Tačiau jau pirmosiomis seminarijoje išgyventomis dienomis jis
ieško pasiteisinimų išėjimui: “Aš pabėgčiau iš seminarijos, nelaukęs nė
vienos dienos.” Pabėgtų, jei žinotų, kad netaps geru kunigu. Daugiau Liudas
semnarijoje negalvojo šia tema – jis nepajėgė galvoti apie išėjimą,
nepajėgė ir vėliau savęs suvokti ekskunigu, tačiau visi šie prieštaravimai
kėlė audras jo sieloje. Ypač jos imdavo siausti po susitikimų su Liuce,
kuri traukte traukė uždaro būdo klierikėlį, bet protas neatplėšiamai laikė
Liudą prikaustęs prie altoriaus. Neįmanoma buvo net pagalvoti apie
pasitraukimą dėl Liucės, bet taip pat nebuvo įmanoma sunaikinti jausmų,
sulaužyti nebylaus pasižadėjimo, duoto ant aušrakalnio skinant kačpėdėles,
todėl jis, norėdamas save apgauti, įsileidžia į savo gyvenimą
Nepažįstamąją, tačiau tai negelbsti. Belieka atsigręžti link savo pašaukimo
ir imtis plunksnos.

Prigimtis ir protas bando Vasaryje suderinti kunigą ir poetą – gerą
kunigą ir talentingą poetą. Kunigo protas ir poeto siela pradeda kovoti, ir
ta kova vis aštrėja. Liudas ima suvokti, kad tik būdamas poetu jis būna
savimi, niekam nemeluojantis ir prieš nieką neveidmainiaujantis, bet
galutinį tašką padedabaimė ir neryžtingumas – Vasaris priima šventimus,
galvodamas, kad svyravimai tuo ir pasibaigs. Tačiau jie nenurimsta – jie
sustiprėja. Liudas Vasaris jau nebe drovus klierikėlis, bet subrendęs
vyras, kurį vis stipriau ima kviesti prigimtis, vidinis balsas: “Aš būsiu
pasaulietis poetas ir niekas daugiau.”

Karas daugeliui sužadina religingumą, bet Vasaris buvo kitoniškas – nuo
pat karo pradžios jis nepaliaujamai tolo nuo Dievo. Griūdamas bažnyčios
borštas po savo griūvėsiais palaidojo {?} kunigo Liudo Vasario prisirišimą
ir meilę Dievui. Tačiau protu tai jis suvokė tik po dešimties metų. Taip
pat suvokė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas – vidiniai prieštaravimai,
kančia ir neviltis, kad tik šie jausmai taurina žmogų, kad asmeninė laisvė
yra svarbiausia kaip ir kova dėl jos, kad kiekvienas žmogus taps tuo, kuo
jautė tapsiąs, kuo liepė tapti širdis jau anstyvoje jaunystėje.

J. Aisčio poezija. Eilėraščių analizė

Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, žodį pervedė per sodiečio
vaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio ištakų
ieškojome liaudies dainose. ( Viktorija Skrupskelytė )

Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnes
iškėlė mūsų eleginę (eleginis – graudus, liūdnas) poeziją, suteikė jai
formos preciziškumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos
kalbinį meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvos
peizažą, šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir
sielvartą. ( A. Vaičiulaitis )

Tai vienas didžiausių lietuvių lyrikų . J. Aisčio kūryba ir jis pats
priskiriamas neoromantikams, tarp kurių: S. Nėris, A. Miškinis ir B.
Brazdžionis. Neoromantinei pasaulėjautai būdinga :
jausmo išaukštinimas; pastanga atskleisti paslaptį; į žmogų žiūrima kaip į
mažą Visatą; garbinama stipri, laisva asmenybė; gamta artima paslapčiai;
lyrizmo formas atnaujino iš vidaus.

Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis (
romantikas ).Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja kai
asmenybė šviesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu ir
jame aktyviai dalyvauja.

J.Aistis: Grožio mokėsi iš gamtos. Jis- klasikinės harmonijos šalininkas.
Eilėraštis artimas viduramžių miniatiūrai.
Neniekina tikrovės. Aistis pasiekė šį aukštą “betikslės” kūrybos, šį
liūdną, graudų ir tylų žodžio aidėjimą :
LYRIKOS GRAUDUMAS KYLA Iš LIETUVIŲ PASAULĖJAUTOS GELMIŲ
Aisčio pasaulėjauta yra miesto žmogaus pasaulėjauta.

Kaip poetas, rašydamas graudulingas eiles, atveria džiaugsmą ?
Visas realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijos
tragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis.Kančią jis regi glūdint
visoje pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visos
būties principas. Visa būtis išvien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana.
Eilėraštyje “ Septynios psalmės “ visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net
saulėj – “ kaip aštrūs kalavijai “.
. Septyni sopuliai , seotynios psalmės. Eilėraštyje skausmas prilyginamas
psalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos
ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotiška
giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienų
motyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) Šį skausmo ir
nevilties jausmą poetas eilėraštyje įvardina kaip savo pirmąją meilę :

Septynis sopulius , septynias psalmes. Skausmas kaip ir meilė( kuriantys
jausmai, sielą apvalantys išgyvenimai, intensyviausias žmogaus jutimas,
kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neišsemiama prasmė )
yra sopulys. Poetui tai aukščiausia vertybė, todėl šią kančios būseną jis
įvardija kaip meilę.

Iš rezignacijos bei mokėjimo susitaikyti su likimu kyla kančios
pragiedrėjimas ir sieloje įsivyrauja ramybė.

Eilėraštis “ Ratelis “ taip pat atveria Aisčio graudulį dėl būties nykumo
ir tuo pat metu, ties ta nykuma plazdantį džiaugsmą. Pilki, juoduojantys
pavasario laukai, ratelį dainuojantys vaikai kaip graudaus būties laikinumo
metafora. Pasaulyje viskas vyksta pagal savo dėsnius, viskas turi savo
ritmą, kuriam žmogus neišvengiamai paklūsta. Dainuojantys vaikai – toks
nerūpestingumu , jaunatviška laisve bei skaidriu vaikišku džiugesiu
persmelktas vaizdas. Jis džiugus, tačiau rato įvaizdis sukuria šiurpią
mirties nuojautą, kaip ir apsnūdęs, dainuojančių vaikų link besiartinantis
pavasaris, taip pat pažymėtas išnykimo ženklu, nors pavasaris simbolizuotų
naują pradžią, atgimimą. Tačiau kiekvienas pavasaris neša mirtį : taip
baugiai atsliūkindamas jis kartu su savimi nusineša praeitį. J. Aistis lyg
stebėtojas, iš šalies žvelgia į pasaulį, tačiau tuo pat metu jo santykis
su gamta, su pasauliu yra intymus, glaudus, artimas. Jo žvilgsnis tampa
kažkaip keistai, lyg liūdnai globiančiu, globojančiu. Aistis myli gamtą ,
bet visame pasaulio ir žmogaus gyvenime įžvelgia gilią tragiką, tat kančios
šešėlis beveik visur virpa jo džiaugsme.

Kančią nugali džiaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampa
skaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėraščiuose kančią ir džiaugsmą skiria
juos keistai siejanti riba. Atsiranda savotiška paralelė :
Mirtina kančia ištinka kankinį didžiausia įtampa peržiangiama riba
didžiausia įtampa ( džiaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangiškoji
šviesa ir nežemiški skambėjimai užlieja sielą jaučiama klaikuma kančia (
Remiantis eilėraščiu “ Šv. Sebastijonas “ ið rinkinio “ Be tëvynës brangios
“ )

J. Aistis – vienas didþiausiø lietuviø lyrikø. Turëjo ypatingà
ásigyvenimo, ásijautimo á tikrovæ galià.Jo lyrikos graudumas, kylantis ið
lietuviø tautos pasaulëjautos gelmiø, turi atsvarà – tyrà dþiaugsmà, spindi
giedrumu. J. Aisèio lyrika tæsia klasikos tradicijas – siekia harmonizuoti
santykius tarp ţmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji moderni , taèiau prieðinga
avangardiniam modernizmui, siekianèiam tiesioginiø efektø. Apverkë tëvynës
þemæ . Rauda turëjo savyje kartaus susimàstymo.

JONO AISÈIO LYRIKOS SAVITUMAS

Lyrika neatskiriama nuo kuriančios asmenybės. Kaip gali būti eilės
kitokios “nei aš pats?” Net vaidindamas tu negali išeiti anapus savo
“galvos ribų”, anapus savo nuotaikos ir likimo. “Rašto žmogaus stiliun
įeina visas žmogus.” Kūrėjo gyvenimas – neatskiriama “paties meno dalis.”
Taip kalbėjo ir rašė J.Aistis. Poetas ieškojo meninio tobulumo paslapties
“sakytiniame ir dainuotiniame lietuviškame žodyje”, stebėjosi kaimo žmogaus
posakių “ vaizdiniu taiklumu ir pastabumu.” Tačaiu J.Aistis nebandė
perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų,
kanoniškų frazių – kaip A.Miškinis ir K.Inčiūra. Pasigavo vos vieną kitą
folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtū darželis, margas dvaras),
kad eilėraštis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos
aplinkoje, kurioje neoromantikams glūdėjo lyrikos ištakos ir paskirtis. Jį
traukė ne citatos, o melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas.
J.Aistis išlygina visus frazės susigarankščiavimus, atplaišas ir įskilimus,
kad susidarytų vientisas skambesys. Žodžiai nebeištariami pavieniui – jie
banguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neišblėsusio meloso traukai.

J Aistis Kūrybos bruožai:

1 Eilėraštis išauga iš vaikystės įspūdžių. Svarbi vaikiška siela. 2
Skaidri lyrikoje jausminė atsvara gamtoje: visiškas atvirumas, liudesys,
verksmas. 3 Gamtos detalės: šilas ir žvilgantys Nemuno vandenys:

a) šilas- išlaisvintų jausmų ir išlaisvintos vaizduotės vieta. Su šilu
susiję pasakų regėjimai, raganų burtai ir stebuklai;

b)žiūrėdamas į Nemuno vandenis mato marių dugną su pagrobta karalaite,
regi prifantazuotas istorijas.

4 Poezijos pasaulis kuriamas iš pasakos, legendos, vaizduotės žaismo.
5 Peizažas pats savaime nėra svarbus, nes kuriami regėjimai, kuriuose iš
gamtos situacijų išauga daugybė kultūrinių siužetų. J.A. poezija – ne
gamtos, o fantazijos ir stebuklų regėjimų poezija. 6 Jo poezijoje nėra
tiesioginių vidinio pasaulio ir gamtos paralelių: tarp gamtos ir “aš”
įsiterpia regėjimas, fantazija, vizija. Lyrikoje atvira išpažintis pakeista
pasakiškais regėjimų siužetais. 7 Su vaikiškais pasaulėjautos dalimi
sietinas ir poezijos bruožas – pomėgis žaisti, apgaulė, nekaltas melas. 8
Lyrikoje ryški Orfėjo ir Euridikės tema. Poetinės pasaulėjautos modelis
kuriamas pagal Orfėja ir Euridikės santykių liniją. 9 Orfėjo mitas nusako
pačios kūrybos dvylipumą – griaunančiąją ir kuriančiąją jėgas:

a) lyrinis “aš” turi atlikti žygį, tik jo įrankis ne kalavijas, o žodis;

b) žodžiams suteikiama magiška galia.

10 Miegančios karalaitės, raganų pagrobtos mergaitės tema lyrikoje tampa
talpia metafora. 11 Eilės labai melodingos, lyg kilusios iš muzikinių
įspūdžių, netgi nurodomas muzikos žanras. Būdinga graudi eilėraščio
melodija, todėl dažniausiai dominuoja liūdnų žodžių melodijos grožis ir
galia. 12 Vaiko paveikslas ne tik kaip verkiančio, fantazuojančio,
kariaujančio vaizduotėje su slibinais, bet ir skaitančio, išsilavinančio.

Trys motinos R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo
tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad
tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką
ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai rašytojas
žemaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui
ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” – tai
trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė.
Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau
pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią
apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie
besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.
Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošia
kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę.
Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą žiemą ji
iš pašto neatsiėmė. Ir tada ji sužino, kad pinigų pašte jau nėra. Šiuos
pinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos
atgauti, juk anūkienė jauna, jai šių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kam
jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų iš bado ir galėtų ramiai gyventi, jai
bereikia tų kelių skatikų, už kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno.
Kairienės kelionė – tai trys etapai į miestą. Pirmasis etapas – tai namų
erdvė, kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę: juk mieste
praleidžiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos
artimiausio žmogaus gyvenimas. Kairienė, eidama į miestą, aplanko kapų
kalnelį. Malda ir giesmėmis ji pagerbia mirusius: savo žmogų ir sūnų, kurį
jau buvusi žmona seniai pamiršo, nebelanko jo kapelio, nesutvarko kryžiaus.
Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios ssenajai tikrai
prireiks, nukeliavus į miestą. Antrasis etapas – tai plento ruožas, kuris
keliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir
nespėja atsitraukti į kelkraštį. Trečiasis kelionės etapas – tai miestelis.
Tai negyva, beveidė erdvė. mažai ir medžių gyvenvietėje, ir namai ne
mediniai, todėl Kairienei vissa tai atrodo svetima ir nemiela. Neturi ji
prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Kelione Kaireinė negali
pasididžiuoti. Apsilankymas pašte priverčia ją aplankyti anūkienę. Anūkienė
Birutė nesutinka Kairienės maloniai, ji stengiasi greičiau ją išvaryti ir
pasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uošvienei, nei vyrui, nei sūnui.
Jų sūnus Igvulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su šiuo
vaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir mokytis, pagaili
skanesnio kąsnio, o galiausiai išsiunčia į internatą. Mieste senoji
Kairienė susitinka buvusią marčią antosę. Moterų susitikimas nebuvo
malonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji atsimena,
kaip sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu
giminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: “Ta pati Antosė išvarys vieną
dieną į gatvę, užrakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvok
kur nori. Nors ji, motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos širdis neleis
išvaryti, neleis žiūrėti į alkaną ir nuplyšusį”. Susipyksta Kairienė su
Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų
(o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo), gyvena Klaipėdoje su antru vyru.
Antosė patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, “kaip
karalienę vedžioja”. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: “Nebejautė tai
moteriai nieko, nei veidas jos neiškilo užmerktose akyse, kol ilsinosi
stovėdama”. Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio,
tačiau džiaugiasi, kad nė kartelio marčia nepavadino: “Kokia ji man marti,
jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, argi nė kibirkštėlės nieko ir
nebeliko?..”

Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą.
Kairienė gyvens jau neilgai, tačiau ji laukia natūralios mirties. Mirčiai
reikia pasiruošti iš anksto, atsisveikinti su tuo, kas dar pasiliks šiame
pasaulyje. Kairienė kapų kalnelyje tarsi dvasiškai apsivalo, atsisveikina
su savo žmogumi ir sūnumi, nes žino, kad jau greitu laiku ji neturės
pakankamai drąsos ir jėgosužlipti ant šio kalnelio.

Moters, motinos kultas ðeimoje buvo visada vertinamas. Taèiau pamaþu ðio
kulto vertë nyksta. Gyva kairienë – gyva moters ir motinos pareiga ðeimoje.
Taèiau Kairienë praranda savo artimiausius þmones, uþsiriða juodà skarelæ
ir keliauja per gyvenimà viena. gedi ji prarastø þmoniø, paklydusiøi vaikø
ir vaikø vaikø. Trûksta Kairienei artimo meilës, uþuojautos. Taèiau ir
paskutinæ gyvenimo minutæ ji iðlieka stpri ir dràsi. Gindama savo sodybà,
senoji kaimo likuèius, ji nepasitraukia nuo riaumojanèio traktoriaus, o
suklumpa po juo. Koks likimas iðtiks savo vyro kapø nelankanèià Antosæ ir
silpnaprotá sûnelá turinèià Birutæ, sunku nuspëti. Taèiau, perskaitæ
apysakà, suprantame, kad niekada jos jau nebus mylinčios ţmonos, nei
đvelnios motinos.

M.Martinaitis “Kukutis vaţiuoja pilnu troleibusu”

Jau pats baladës pavadinimas “Kukutis vaþiuoja pilnu troleibusu”
intriguoja. Taigi Kukutis (liaudies ðnekamojoje kalboje kukutis – baugus,
atsargus paukðtis) atsiduria mieste. Kà lems ði situacija – “suspaustas ið
visø pusiø”? Kukutis stebi aplinkinius ( tuo paèiu stebi pasaulá), apmàsto
savo gyvenimà ir pajunta þmoniø susvetimëjimà.Pasaulis begaliniu greièiu
lekia pro ðalá, tad “Niekas nepasiþiûri,/kiek tau metø, / kokia tavo akiø
spalva.” O galiausiai – koks paradoksas (kaþkas netikëta, neatitinka
áprastø normø): “ið viso: / ar tu gyvas, / ar ðiaip sau vaþiuoji?” Bûtent
Kukuèio mintijimas (galvojimas, svarstymas) padeda iðsiaiðkinti gyvenimo
paradoksus, absurdo prieþastis. Dvasios pasaulis sujauktas: “niekas
nepastebës,/ jei kurià dienà visai nevaþiuosi”. Kà gi – minties raiðka
primityvi, bet tai nereiðkia, kad pati mintis primityvi. Ðios paradoksalios
situacijos esmë – ne ðmaikðtavimas, o gilesnis þvilgsnis á þmogø. Juk
liaudiðkas màstymo pradas glûdi ir mumyse. Estetiná áspûdá baladëje
sustiprina sintaksiniai pakartojimai ( “niekas nepasiþiûri”, “niekas
nepastebës”, “niekas neatlëks”). Taigi, kas nutiko Kukuèiui vaþiuojant
suspaustame troleibuse, yra logiðka.

M.Martinaitis “Aðara”

Eilëraðèio iðeities taðkas – aðara, á kurià kreipiamasi – tu “gyvybe,
vabalëli.” Tai teksto pavirðius (aðara juk matoma), o gelmë – akiø ðviesa,
gyvenimo kelias, pats þmogus. Ðiame kûrinyje svarbiausia yra stebëjimas,
poþiûris, kuris vienija aðaros kelià. Liepiamàja nuosaka ásakmiai
kreipiamasi: “nepalik, iðbuèiuok”, “pagailëk”, “susimilk”. Atkuriamas
tradicinis pasaulio vaizdas: namai, senelës akiniai, uþstalë. Dvasios
judesys (neiðeik) kryptingas – nuo namø prie þmogaus: “Vaiko nepalik [.]/
pëdsakà nuvesk jam iki þemës”. Taigi pasaulis jauèiamas kaip uþdara
vienovë: namai – þmogus – þemë (iðorinis ir jausmo judesys aiðkus,
atpaþástamas). Kiekviename posme plëtojamas ëjimas. Lyrinis subjektas vienu
metu iðgyvena ávairius jausmus: meilæ, uþuojautà, baimæ, atsakomybæ. Kas
eilutæ vis keièiasi nuotaikos – vyksta akimirkos ðokis. Ðtai “neuþðalk” , o
èia jau – “nuskrisk”, staiga – “prie kelio pastovëk,/ pasitik ir didelá, ir
maþà”. Tai þmogaus savijautos ávairiose gyvenimo situacijose. Gana netikëta
asociacija: lyrinis “að” kreipiasi – aðara “tu beraðèiø iðmintie”. Kodël
“beraðèiø.”? (dþiaugsmo, skausmo aðaros visø panaðios?!) Keista poetinë
kalba, bet ji regi tai, kas kartais neáprasta, netikëta (modernus tekstas
suvienija ávairius reiðkinius: beraðtis ir iðmintis). Paskutinysis posmas
þymi visumos áspûdá (“tu kiekvienà apeini, apvaikðtai”). Ir ðtai
prieðpaskutinëje strofoje mintis sustabdoma (brûkðnys): “Ðtai jauèiu – basa
eini per veidà.” Koks loginis – prieþastinis ryðys? Jei skausmo,
dþiaugsmo nemokëtume pajusti, iðreikðti, ðirdy tebûtø “sodas iðkirstas”.
Nyku, tuðèia. Ðiame eilëraðtyje vietoj aiðkaus “að” matome tik tam tikrà
poþiûrá – nerimà.

Tragikomedijos “Meilë, dþiazas ir velnias” veikëjø charakteriai

Juozas Grušas – vienas žymiausių Xxa. antrosios pusės rašytojų. J.Grušas
siekė sukurti apibendrintą epochos, tautos ir žmogaus paveikslą. Amžinas
problemas jis sprendžia, siekdamas parodyti asmenybės dvasią, jos
konfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtis ir jos
atskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais.

“Meilė, džiazas ir velnias” – tai J.Grušo tragikomedija, parašyta
1967metais. Tragikomedijoje grumiasi du nesutaikomi priešai: gėris ir
blogis, meilė ir velnias. Dramoje rašytojas mąsto apie amžinas vertybes,
žmogaus gerumą, nužmogėjimo priežastis. Pagrindiniai dramos veikėjai – trys
jaunuoliai – džiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria,
mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgesi su drauge Beatriče.

Andrius – tai veiklos žmogus, niekados nenuilstantis, kaskart griebiasi
naujos veiklos, ieško naujų nuotykių. Tačiau šis veikėjas yra praktiško
proto. Jis siekia iniciatyvos, kupinas naujų sumanymų. Deja, jo veikla
niekados neatneša žmogiškumo vaisių. Iš tėvo Andrius paveldėjo nuožmią
sielą, polinkį į prievartą, smurtą. Jam patinka kitus valdyti, aplinkiniams
įsakinėti. Dramos pradžioje Andrius tik fantazuoja apie vagystes,
žmogžudystes ar išprievartavimus, tačiau iš šio veikėjo charakterio
jaučiama, kad veikėjas yra linkęs į sadizmą ir gali realizuoti savo
sumanymus. Andrius pyksta ant vyresnės kartos, kuri, anot Andriaus,
neleidžia jaunimui įgyvendinti savo tikslų. Šis veikėjas neturi jokių
idealų, ir Beatričės pranašystė, kad Andrius gali prieiti tokią ribą, kurią
peržengęs nieko nesupras, išsipildo. Žuvus Beatričei, Lukas paklausia: “Ar
mus sušaudys?”, o Andrius ramiai atsako: “Už ką?”. Andrius neturi dvasinio
gyvenimo. Jis užaugęs be religijos, be kultūros, tradicijos, idealų.

Visa tai Julius savyje sukaupęs. Gyvenimas Juliui – tai beprotnamis, kur
žmonės “maitinami viltimi kaip pupomis”. Jo manymu, pasaulis neturi
ateities, prasmės: “Kartą gimęs, pirmiausia apsiprask su neteisybe.
Susigyvenk su ja. Tai būtina! O tu nori kovoti? Kovai reikia entuziazmą
keliančių idėjų. Kitaip tariant – baisiai didelio ir gražaus melo”. Julius
jaučia savo egzistencijos tragizmą. Jo pastangos viską suprasti,
išsiaiškinti daro jo gyvenimą gyvesnį ir spalvingesnį. Jis atkakliai siekia
Betos meilės, galvoja apie darbą, meilę, šeimą, nori auginti vaikus, ir tik
Beatričė priverčia jį dar kažkuo tikėti: “Aš susimąsčiau. Pradėjau galvoti,
kad aš – žmogaus parodija, kad reikia būti kitokiam.”. Dramos pabaigoje
vienintelis Julius skuba paskui bėgančią nusižudyti Beatričę. Jis supranta,
ką reiškia Beatričės auka ir koks beviltiškas jo gyvenimas, nuopuolis.

Lukas – visuomenės padugnių atstovas. Jis stipriausiai myli Betą, nes
gyvenime daugiau nieko neturi. Neturi šeimos, tikrų draugų, kurie galėtų
ištraukti jį iš jo paties išsikastos duobės: “Be tavęs tuštuma, bedugnė!
Dėl ko gyventi? Dėl ko mirti? Dėl ko?..” Tačiau net žinodamas. kad Beatričė
jo nemyli, jis egoistiškai tvirtina, kad Beatričė turi apsiprasti su ta
mintimi, jog ji priklauso tik jam vienam, ir todėl Lukas atkakliai gina ją
nuo savo draugų.

Beatričės charakteryje sudėta visa, kas gražu: ir tiesos siekimas, ir
pasiaukojimas, ir nuoširdumas. Beatričė – gatvės vaikas, be šeimos. Į savo
draugus ji panaši tiek socialine padėtimi, tiek savo amžiumi, pomėgiais,
elgesiu. Ji kartu su savo draugais groja, aistringai šoka, įsivelia į
muštynes su Zina, savo dienoraštyje atskleidžia erotinius konpleksus.
Beatričė jaučiasi sava tiel “katile”, tiek gatvėje, tiek Juliaus ar
Andriaus tėvų namuose. Tačiau tiek gatvėj tarp vaikų ar tėvų aplinkoje,
tiek psichiatrinėje ligoninėje ji išlieka nepaliesta blogio. Beatričė
nuolatos gelbsti savo draugus, nori juos atversti į doros kelią. ji
užsispyrusiai žadina Andriaus tėvą prokurorą, kad šis suprastų, prie kokios
bedugnės ribos stovi jo sūnus. Ji į realų gyvenimą sugrąžina ir Juliaus
tėvą, paskendusį mokslinėse teorijose ir praradusį sąžinės balsą.
Sudaužiusi Platono biustrą, Beatričė tik tada priverčia filosofą
apsispręsti, ko jam labiau gaila – nieko, išmesto į gatvę, ar nerealizuotų
idėjų. Beatričė savo skaistumu, šventomis idėjomis siekia išgelbėti šiuos
tris jaunuolius, skęstančius purvo duobėje.

Ir tik visus tris jaunuolius jungianti meilė Beatričei priverčia juos
prisikelti iš sąstingio. Jie stengiasi teisintis prieš Beatričę, tačiau ši
meilė jų neišgelbsti, tik dar labiau juos įstumia į gyvenimo maišatį,
sukelia jų dvasių maištą.

Herkus Mantas

,,Herkus Mantas” yra pirmasis J.Grušo istorinis veikalas. J.Grušo dramos
veikalai pagal tematines, problemines, ir žanrines ypatybes gali būti
skirstomi į tragikomedijas ir istorines tragedijas. ,,Herkus Mantas” –
istorinė tragedija. Šioje dramoje vaizduojama prūsų kova už savo tėvynės
laisvę. Šio veikalo pagrindas yra konfliktas, užsimezgęs tarp prūsų ir
kryžiuočių, pagonybės ir krikščionybės. Didelį vaidmenį šiame sukilime
suvaidina Mantas. Savo protu jis pranoksta amžių, kuriame jis gyvena bei
savo gentainius. J.Grušo veikalas grindžiamas Herkaus Manto asmenybės
drama. Herkus Mantas – prūsų vadas. Svarbiausias jo bruožas yra
humanizmas. Šiuo bruožu jis ir skiriasi iš kitų prūsų. Mantas supranta, kad
žmonių žudymas yra betikslis. Jis deda visas pastangas, kad ir kiti žmonės
tai suprastų. Tačiau tai sukelia jo pavaldinių nepasitikėjimą. Jie mano,
kad vadas nori kryžiuočius užstoti, apginti.

Mantas labai myli savo šalį ir kovoja už jos laisvę: ,,Aš kovoju už
Prūsijos laisvę. Mano tauta – už viską aukščiau.”— sako jis. Mantas visą
savo gyvenimą atidavė Prūsijai. Kristinai, savo sužadėtinei, jis pasakė:
,,Aš kariauju už Prūsijos laisvę, bet ne už savo šeimą.” Herkus vardan
Tėvynės išsižada ir savo asmeninio gyvenimo. Jis tvirtai tiki Prūsijos
didžia ateitimi: ,,Mano tėvynės žemė! Mano broliai! Jūsų laisve ir didžia
ateitimi aš tikiu. Dėl jūsų laisvės ir gyvensim ir mirsim!. Ir laimėsim!.”
Bet jis suprato, kad ,,už laisvę reikia brangiai mokėti. Dovanai duodama
tik vergija.” Manto meilę Tėvynei galime pamatyti ir pokalbyje su Sachse.
Jis šlykštisi kryžiuočių ordinu, ,,kuris krikščionybę panaudojo plėšimui ir
žudymui.” Sachsė sako, kad prūsų tauta yra maža ir germanai juos ,,sumins,
sutryps, suvirškins”. Tačiau Herkus Mantas atsikerta: ,,Laisvės mintis
nemiršta, kryžiuoti! Kai visa tauta supranta, kad mirti už laisvę – garbė,
o gyventi vergijoj – gėda, tokios tautos nepavergsite!” Mantas nesutinka su
tuo, kad gali būti žmonių nelygybė. Jis tam priešinasi ir stengiasi ją
pašalinti iš prūsų karių tarpo. Herkus priešinasi prūsų fanatizmui ir
žiaurumui. Sudeginus Hirchalsą, susvyruoja Manto tikėjimas žmogumi. Jis
žmoguje mato aklą tamsybę, žvėrį. Bet Mantas supranta, kad dėl to ne žmonės
kalti, dėl to kalti – dievai. ,,Ne, ne Kolti! Ne tave reikia žudyti.
Stabus, stabus reikia žudyti, kuriuos jūs pavadinote dievais. Temsta saulė
ir miršta mintis jūsų stabų šešėlyje”. Mantas supranta, kas tai yra dievai,
kad tai ,,mūsų pačių sudievintas žiaurumas, sudievinta vergija, sudievinta
baimė.” ,,Nepažinsite jūs laisvės, kol jūsų dievai ją žudys” – sako Mantas
prūsams. Jis supranta, kad visos aukos dievams yra beprasmės. ,,Jūs
sutinkate priešą, šiandien užmušate. Ir jūs ramūs. O aš matau priešą, kurį
prūsai sutiks ryt, po metų, po šimtmečio.” Mantas netiki dievais, netiki
prakeikimais. ,,Aš vedu prūsų sukilėlius per brangių žmonių pelenus ir
nebijau prakeikimų. Aš tikiu gyvenimą”. Mantas gina kiekvieno žmogaus
teisę į laimę. Herkus taip pat nori turėti teisę į laimingą asmeninį
gyvenimą. Pasipriešinus Manto vedyboms su Kristina, jis daug svarsto: mirti
už Tėvynę, ar mirti už laimę, būti žmogumi, ar būti didvyriu. Prūsai aklai
įtikėję, kad šiomis vedybomis būtų ,,pažeidžiami mūsų papročiai”. Jie tiki,
kad Kristina ,,visą Prūsiją temps į krikščionybę ir bus čia nuolatinis
kryžiuočių žvalgas”,kad ,,ji niekins prūsų papročius, kurstys Mantą prieš
savo tautą, sukels visų neapykantą ir daug pridarys nelaimių.”. Prūsų
vadas tvirtai laikosi savo įsitikinimų ir nenori niekam nusileisti. Jis
simbolizuoja visos prūsų tautos likimą. Herkus Mantas – tragiškas herojus,
nes siekia nepasiekiamo – veda mažą, vienišą, pasimetusią tautą prieš
europinę kryžiuočių galybę.

Ši drama įdomi ir šiandieniam skaitytojui, nes Lietuvos likimas galėjo
būti panašus į Prūsijos. Autorius sako, kad jokia kaina už laisvę nėra per
didelė, jokia kovojančiųjų auka negali būti beprasmė.

Vaikystës pasaulis B.Radzevièiaus romane “Prieðauðrio vieðkeliai”

Broniaus Radzevičiaus romanas “Priešaušrio vieškeliai” yra vienas iš
originaliausių ir reikšmingiausių kūrinių lietuvių literatūroje. Romanas
yra savitas ne vien savo pasakojimo forma, kada charakteriai atskirai
sukuriami, o pavaizduoti atskirų įvykių, aplinkos detalių dėka, bet yra
įdomūs ir patys veikėjai, jų gyvenimai, mintys. Beveik pusė romano veikėjų
yra vaikai – besiformuojančios, augančios asmenybės. Jų charakterių raidą
nulemia vyresnieji žmonės – jų tėvai, giminės, kaimynai. Dar augančiam
vaikui yra svarbu viskas, ką jis mato aplink save. Kas nėra aktualu
suaugusiam žmogui, tas dažniausia užsifiksuoja jį stebinčio mažo vaiko
pasąmonėje. Tai būna pačios smulkiausios detalės, įvykiai.

Dažnai romane pasirodantis vaikas yra Daukinčių Juzukas. Dar penkerių
metų nesulaukęs, Juzukas jau buvo gyvenęs keliose šeimose. Nelaiminga
našlaičio dalia ginė mažą vaiką iš namų į namus, kartais pasirodantis tėvas
keldavo jį naktimis. Ir prie viso to šis vaikas jau baigia priprasti. Jis
domėdavosi viskuo, kas jį supo, ir kai atėjo laikas važiuoti į jau
tikruosius savo namus, Juzukas abejoja. Jis nori būti miestietis, nors
mielai sugrįžtų į namus, todėl mums nelabai suprantamas šio mažo vaiko
mąstymas. Skaitydami kûriná, mes negalime nesistebëti, koks ádomus,
paslaptingas ir nenuspëjamas vaikø pasaulis. Ið kur kyla ávairûs klausimai,
kur jie iðmoko vieno ar kito dalyko. Ir net nesusimàstom, kad mokukla buvo
aplinka, kurioje jie auga, þaidþia. Maþøjø poelgiai yra nenuspëjami, jø
eigos negalima nustatyti ið anksto. Labai yra keista, kad tik vienas
Juzukas pastebi maðinistà ir visai netikëtai paklausia, ko jis toks
liûdnas. Jis kalba su maðinistu visai kaip suaugæs ir kaip lygus su lygiu.
Tik vienas Juzukas sugeba pastebëti, kad maðinistas “labai labai toli nuo
kaþko”. O suaugusieji negali pasakyti, ið kur tokios mintys vaiko galvoje,
kodël jis taip paklausë. Mes per daþnai nuvertiname vaikus sakydami, kad
jis dar per maþas, jis dar vaikas. Bet tai yra neteisinga maþøjø atþvilgiu.
Juk suaugæ – taip pat vaikai, tik þaidþia kitokiais, sudëtingesniais
þaislais ir kalba “protingesniais” þodþiais. Broniaus Radzevièiaus romane
vaizduojami kaimo vaikai. Juos nuolat supa gamta, gyvûnai. Jie yra uþaugæ
pasaulyje, kuris yra maþiau civilizuotas, bet kartu ir maþiau sugadintas.
Ðie vaikai moka pastebëti ne tik gamtos groþá, bet ir darbo. Juzukas
atsimena savo mirusià motinà. Jo prisiminimuose ji sunkiai dirba. Vëliau
Juzukas stebi dirbanèià tetà Vizgirdienæ. Nors ir maþas bûdamas, Juzukas
sugeba mylëti. mes galime sakyti, kad vaiko meilë – tai tik jo fantazijos
vaisius, bet taip nëra. Kà jauèia Juzukas tai maþai mergaitei, yra labai
graþu. Jo pirmoji meilë visiðkai nesiskiria nuo jausmo, kurá patiria jau
paauglio Juozo ðirdis Nijolei. Tai argi mes galime ignoruoti vaikus, jø
nuomonæ savo darbuose, buityje? Jie yra netgi pranaðesni uþ mus. Vaikø
akys yra áþvalgesnës. Juzukas Konstantienës gryèioje, kur yra tik
nereikalingi, seni daiktai, pastebi daug daugiau. Dulkelës, apðviestos
saulës spinduliø, jam tampa gyvos. Ðio vaiko akyse viskas atgyja. “Ir
trûkinëja tie spinduliai, skambëdami lyg átemptos stygos. Nukerti, taèiau
bemat susijungia ir vël.” Kaip keista, kad mes einame á mokyklà nuo
septyneriø metø. Jau po poros metø mums pradeda nusibosti. Juzukas, dar
nieko nesimokæs, domisi pusbrolio laboratorija, atomais, elektronais.
Skaito knygas, ieðko atsakymø á ávairius klausimus. Romane vaizduojami
gana savarankiðki vaikai. Juzukas vienas eina naktá ieðkoti tëvo. Jis stovi
ant kalvelës, kad tëvas já pamatytø ir kad neákristø á kokià pusná. Juzukas
dar maþas, bet pastebi blogàsias ir geràsias tëvo savybes, gerbia já, bet
kartu ir teisia uþ gërimà, namø neþiûrëjimà. Vaikai gelbsti suaugusius,
suaugæ – vaikus. Ðis vaikiðkas pasaulis susipina su suaugusiø. Jie vienas
per kità atsikartoja, mainosi. Vaikystë – svarbiausias etapas þmogaus
gyvenime. Joje padedami pamatai viskam, kas vëliau bus ágyvendinama. Ji
nuolat atsikartoja gyvenime. Kiekvienam ávykiui dabartyje galima iðvesti
paralelæ vaikystëje. Gal todël B.Radzevièius tiek dëmesio skiria vaikams.
Jø asmenybës karta, poelgiø impulsyvumas parodo, kokia yra já supanti
aplinka: tëvai, giminës, kaimynai.

V.Krëvë “Perkûnas,Vaiva ir Straublys”

V.Krėvė – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas, mylėjęs gimtąją
Dzūkiją, jos gamtą, o ypač miškus. Vienas ryškiausių V.Krėvės bruožų –
vaizduoti personažus epochų sandūroje ar gyvenimo kryžkelėje. Ši tendencija
atsispindi pasakoje “Perkūnas, Vaiva ir Straublys” iš rinkinio “Šiaudinėj
pastogėj”.

Skerdžiaus svarstymo objektas – žmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno
gyvenimo išminties sukaupusio asmens vieta visuomenėje. Kūrinyje
atsiskleidžia viena svarbiausių nacionalinių lietuvių charakterių bruožų.
Tai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Pakylėtai, romantiškai žvelgiama į
mišką – į svarbiausią ir dzūkui brangiausią gamtos dalelę. Išsamaus miško
aprašymo nėra. Iš atskirų užuominų susidaro vaizdas, jog senovėje miškai
buvę didingi: “.tokios (girios) siūbuodavo, jog vidudienį ten būdavo tamsu
kaip vakarą”. Kita senųjų laikų gamtos detalė – tai pasakotojo
prisiminimas, jog “girios kuždėdavo žvėrių, paukščių”. Svetinga, didinga
gamta formavo savitą žmogaus charakterį. Todėl praeities žmogus labiau
jautė gamtos grožį, spalvas, įvertino miškų turtingumą. Jausmu suvokė girių
didybę: “Įeini žmogus tankumynan, klonin, ir kūnas tik eina pagaugais, tik
eina”. Iš šių pastebėjimų sąmonėje formavosi įvairūs vaizdiniais:
monai,laumės, undinės, piktos dvasios. Tie vaizduotėje gimę paveikslai,
“kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios, kur upelė ar
ežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tik
šlaitelis, ten jau monas švirkštauja”, su laiku virto pasakomis,
padavimais, sakmėmis. Tai pirminis mūsų tautosakos šaltinis. Iš pasakotojo
pamąstymų suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis šaltinis, įkvepiantis žmogų
kūrybai. Atsiskleidžia ne tik dvasinis ryšys su gamta, bet ir filosofinis,
nes kiekvienas suvokia esąs gamtos dalis. Šie seno skerdžiaus pastebėjimai,
romantiškas požiūris, senovės vežėjų idealizavimas pateikti skaitytojui
labai įtikinamai.

Dabarties vaizdas – kontrastiškas seniems laikams. Pasakotoją labiausiai
erzina žmogaus sumaterialėjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iškirtus miškus,
nuskursta gamta. Išnaikinus girias, lieka tik žemė, pustoma smėlynų.
Keičiantis epochoms, pakinta ir žmogus: kiti jo interesai ir psichologija.
Jis rūpindamasis “kad tik skatiką uždirbtų”, nebeturi laiko pakelti akių į
siūbuojančias, linguojančias medžių viršūnes, pažvelgti į dangaus žydrynę.
Tad “nyksta miškai, girios, skursta žemė, pievos”. Upės – ir tos jau
padžiūvo, o ežerai maurais užėjo, užako. Nebemato grožio, nebėra ir meilės.
Fantazuoti taip pat nebėra nei laiko, nei noro. Todėl ir juokiamasi iš senų
žmonių pasakų. Vadinasi, užako ne tik ežerai, bet ir žmogaus siela, kartu
su žeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdžius ne tik sielojasi, kad
gamta nebebranginama, nebematoma jos grožio, didybės, galybės, jam nerimą
kelia ir jaunosios kartos požiūris: “Šaiposi, net kvatojasi išgirdę tėvų
padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia, jog tokios pažiūros
veda žmones prie tautinio išsigimimo. Galbūt ateityje jie nebebrangins savo
gimtinės, kalbos, nesidžiaugs esą lietuviai. Todėl piktindamasis senasis
skerdžius vadina savo žmones beuodegiais: “jie dabar taip nebegirdi ir
nebemato, kaip girdėdavo ir matydavo senovėje”. Pasakotojas, smerkdamas
moralinį,dvasinį naujos kartos pasikeitimą, jos neniekina, objektyviai
pripažįsta, jog naujų laikų žmonės yra labai “pramanūs”.

Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai
nekonkrečiai, panašiai į pasakas, todėl ir atitinka kūrinio pavadinimą.
Kitur skerdžius giliai atsidūsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir
žmonės”. Ne sykį kūrinyje pabrėžiamas kontrastas tarp praeities ir
dabarties: “Tada ir žmonės ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”.
Vadinasi, kontrastas – viena iš teksto komponavimo priemonių. Prisiminimai
slegia skerdžiaus širdį. Juk seniau buvo vertinama senų žmonių patirtis,
gyvenimiškoji išmintis, gebėjimas įtaigiai pasakoti įvairiausias istorijas.
O šiandien “pasakyk jiems ką, kas buvo seniau – “pasaka”, – kalba ir tik
juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai, tik tikriausiai tiesa;
tokis atsitikimas, kurį seni žmonės yra matę”. Maži vaikai juokiasi iš seno
žmogaus pasaulėjautos, nejaučia jam pagarbos. Vaikams, jauniems svetimas
požiūris, kad reikia saugoti gamtą, su saiku naudoti miško gėrybes. Šiame
kūrinyje V.Krėvė poetizuoja liaudies žmogaus praktinę išmintį, sveiką
moralę, kurios pagrindinis principas – mylėk ir saugok gamtą. Tas principas
atskleidžiamas kontrastu tarp aiškiai nenusakytos praeities ir pasakotojo
gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochų sankryžoje keičiasi ir aplinka,
ir pats žmogus.

A.Škėma “Žilvinėėli”

Novelė pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos
didmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a.,
katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čia
visi užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas.
Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos
dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo
vargana egzistencija. A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius
pateikia sąmonės ir pasąmonės procesus, įvairias asociacijas (tai
psichologinio modernizmo bruožas). Vienatvės problema – svarbiausioji
novelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapų vidinį moters pasaulį.
A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų, kurie gyvena
skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje.
Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis
virsta realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Septintoje dalyje
krikščioniškasis Dievas susipykźs su Rytų religijos vaizdiniais. Miesto
sumaištis atgrasi. Čia žmonės lyg ūžianti srovė nuteka į požeminę skylę.
Vadinasi, esi tik lašas! Devintoji dalis poetiška. Čia meldžiamasi už du:
“Duokite mudviem”. Tačiau grįžimas į Rojų – į praeitį – yra neįmanomas. Yra
tik pragaras. Skamba Faustos sandėris su Mefistofeliu: “Lėktuvai krinta,
sprogsta bombos.”. Tokia šiurpi XX a. realybė – pragaras žemėje.

Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jau
pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus. Vėl,
kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina,
prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti
Kristūs”.

J.Grušas “Herkus Mantas”

“Herkus Mantas” – tai istorinė tragedija, kurioje vaizduojamos XIII a.
prūsų kovos su kryžiuočiais. Siužeto pagrindas – garsus 1260-1274 metų
Manto vadovaujamas sukilimas. Sprendžiamos visais laikais aktualios
problemos: pasiaukojimas dėl Tėvynės, tautos ir asmenybės laisvė, tauraus,
humaniško žmogaus likimas.

Tragedijoje susiduria dvi jëgos: viduramþiø tamsa ir ðviesûs,
patriotiniai idealai. Ðiø jëgø kova gana sudëtinga. Prûsai gina savo laisvæ
(tai kilnûs siekiai), bet jie tamsûs, prietaringi, iðtikimi protëviø
paproèiams. Tai ardo prûsø vienybæ ir iðduoda tautà prieðams. Tautos
tragedijà skaudþiausiai iðgyvena jos vadas Mantas. Vis gilëja
prieðtaravimai tarp Manto ir prûsø. Jau pirmame veiksme Mantas susikerta
su genties vadu – vitingu Samiliu, kuris ðiurkðèiai, neteisingai, elgiasi
su kariais (ðeimynykðèiais), tesirûpina iðsaugoti savo tautà. Antrame
veiksme Manto santykiai su vitingais paaðtrëja, nes atbëga á prûsus Manto
suþadëtinë Kristina, bet ji vokietë, ir vitingai draudþia jà vesti, nors
jiedu jau turi sûnø. Kituose veiksmuose átampa dar padidëja, kai prûsai
ant lauþo sudegina buvusá Manto mokytojà Hirchalsà. Mantas, nenorëdamas
sugriauti prûsø vienybës, ryþtasi ðiai aukai. Taèiau vienybës iðsaugoti
nepavyksta. Samilis iðduoda Mantà kryþiuoèiams. Gudrumu iðtrûkæs ið
nelaisvës Herkus neranda Kristinos (jà sudegino prûsai). Paskutinë vado
mintis pasiekti asmeninæ laimæ, iðplëðti tautà ið tamsos þlunga. Bet meilë
tëvø þemei stipresnë uþ viskà. Ir jis, uþgniauþæs sielvartà, veda prûsus á
kovà su kryþiuoèiais. Taip baigiasi tragedija. Mantas – tragiðka asmenybë.
Jis puikus karo vadas, su juo prûsai laimi visus mûðius, bet nepajëgia
áveikti prûsø atsilikimo, tamsumo (belaisvius aukoja dievams, kai trûksta
artojø; sudegina laivà dievø garbei, o jis reikalingas kovai; susidegina
Koltis, o buvo puikus genties vadas.). Mantas supranta, kad tauta, kuri
dievams aukoja gyvus þmones, pasmerkta praþûèiai. Prieð jà sukils visa
Europa. Bet prûsai (net vitingai) to nesupranta. Nepajëgia iðgelbëti net
savo mokytojo Hirchalso, nors tris kartus liepia traukti burtus. Kovoja
prieð luominæ nelygybæ, nes tik laisvas þmogus gali narsiai ginti tëvynæ,
bet vitingams tai nepatinka. Siekia asmeninës laimës – nori vesti Kristinà,
bet vitingai draudþia. Myli sûnø, bet negali nutraukti Karaliauèiaus
apsupimo ir iðgelbëti berniukà nuo bado ir mirties, nes kariauja uþ
Prûsijos laisvă, o ne uþ savo ðeimà. Nori iðsaugoti asmeninæ laimæ, bet
Kristinà sudegina prûsai, uþ kuriø laimæ jis kovoja. Ir kam tada atkerðyti
uþ þmonà? Argi savo tautai? Èia ir glûdi Manto tragedija: jis vadovauja
prûsams, bet priverstas kovoti prieð prûsø tamsumà ir jø atsilikimà.

V.Krëvë “Skerdþius”

V.Krëvë apsakyme “Skerdþius” sukûrë ðviesø Lapino paveikslà. Tai
ðimtametis skerdþius, tikras Lietuvos giriø gyventojas. Jau paèioje
apsakymo pradþioje Lapinas gretinamas su Grainio liepa. Ði paralelë tæsiasi
per visà kûriná. Jei liepoj “þvirbliai nuolat vestuves kelia, ir volungës
daþnai graso ievai, ir strazdas ðvirkðtauja.”, tai ten, kur skerdþius
pasirodo, “ðunys pjaunasi, kaimo vaikai rëkauja”. Linksmai ðlamëjo liepa,
linksmai gyveno ir Lapinas. Nors dûminë jo pirkelë, nors neturi senelis
jokio turto, nors þmonës mëgsta ið jo pasijuokti, bet jis visuomet
linksmas, pasitikás savimi, kupinas gyvenimo dþiaugsmo kaip tikras gamtos
vaikas. Skerdþius su nepaprasta meile kalba apie miðkà: “Vël kaip gali bûto
gera, kur nëra miðko! Be miðko suskursta þmogus”. Jo kalboje daugybë
vaizdingø veiksmaþodþiø, taikliø sinonimø, kuriuos ne be reikalo autorius
ádeda á senuko lûpas. Tik senasis Lapinas, daugelá metø praleidæs miðkuose
ganydamas gyvulius, gali girdëti, kaip “kuoja paðvokðèia ir epuðë lapais
paskambina, ir eglë pasiûbuoja, ir berþelis, kasas taisydamas, pakuðta”.
Ypaè meilë gamtai iðryðkëja ginant liepà. Gailisi senelis ne tik liepos,
kurià þada nukirsti, bet ir naikinamø miðkø. Lapinas – tai tiesiog
vaikðèiojanti tautosaka. Pasakos, padavimai, kuriuos jis sekdavo vaikams,
rodo, kad jis neskiria pasakø pasaulio nuo tikrovës. Pripasakoja,
primeluoja vaikams apie vilkus, kurie medþiuose vaikus peri, apie laumes,
kurios gaudo blogus vaikus ir balosna murkdo, apie miðkinius, kurie þmones
paklaidina. Pasakodavo ir apie senovæ vis pagràþindamas, kai girdavo
galingus þmones, kurie nei vilkø, nei miðkø nebijodavæ. Primeluodavo tiek,
kad vaikai kojas nuo suolo nuleisti bijodavæ. Sunku skerdþiui, kad daugelis
netiki nei monais, nei dvasiomis, bet pramanytus dalykus taip átikinamai
pasakodavo, kad suvedþiodavo ne tik vaikus, bet ir rimtus vyrus. Tai lyg
savotiðka pramoga: “linksmas tokiais atvejais bûdavo senis, juokiasi, net
akys jam blizga”.
Skerdţius yra gerađirdis. Jo pagrindinis moralinis principas – þmogus
privalo bûti geras ir nedaryti niekam blogo. Tai liudija jo paties
gyvenimas. Lapinas linki visiems tik gero, stengiasi gerai priganyti
gyvulius, neleidþia jø vaikyti, muðti. Jo nuoðirdumas ir gerumas siejasi su
darbðtumu. Vienai moterëlei vantà parneða, kitai – vaistaþoliø parenka,
treèiai – ðluotà suriða. Vaikams iðdroþinëja lazdeliø, dûdeliø iðsuka ið
karklø, kartais padovanoja rëknæ ar aukðliukà. Atëjus þiemai, Lapinas
megzdavo tinklus, bradinius, moterims – petkes. Ið vardo jis yra katalikas,
bet savo sieloje – tikras gamtos garbintojas. Þolë jam – ðventa Dievo
dovana, liepa – “dievulio ir maþø paukðteliø”.

Gamta ir ţmogus K.Donelaičio “Metuose”

Poemà “Metai” sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybës”, “Vasaros
darbai”, “Rudens gërybës”, “Þiemos rûpesèiai”. Per keturis metø laikus
atskleidþiamas bûrø gyvenimas, darbai ir buitis. Kiekviena dalis, iðskyrus
“Vasaros darbus”, prasideda gamtos vaizdu, kuris filosofiðkai áprasmina
þmogaus gyvenimà. “Metai” – nëra gamtinë poema. Èia vaizduojamas maþas
gamtos kampelis – vieno kaimo gamta. Gamtos pasaulis nuo þmogaus
nepriklauso. Tai atskiras, dinamiðkas pasaulis. Kitimai vyksta cikliðkai,
todël viskas vis pasikartoja: kiekvienà pavasará saulelë “budina svietà”,
rudená “nuo mûsø atstodama ritas”. Gamta, jos dalys suvokiamos kaip gyvos
bûtybës, panaðios á þmones. Toks supratimas atsirado ið bûriðkøjø
K.Donelaièio kûrybos pagrindø. Bûrui gamta atrodo gyva: laukai ledais
uþsiklojæ miega, þemë rudená ámurusi verkia, laukus glosto drungni orai.
Pagrindinë gamtos jëga – saulë: ji pradeda amþinàjá þmogaus ir gamtos
judëjimo ratà. Pavasará ji lyg motina paþadina visus gyvenimui, dþiaugsmui,
juokdamasi pargriauna þiemos darbus ir ðalèio “pramones”; vasarà ji, ant
dangaus sëdëdama, þaidþia, o rudená “savo spindulá slepia”. Taigi saulelë,
beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Bûrà nuolat supa gamta, nuo jos
priklausomas. Nuo gamtos permainø priklauso jo darbai, pats gyvenimo
bûdas. Þmogus jauèia gamtoje tà paèià gyvybinê jëgà, kaip ir savyje, todël
suvokia save kaip dalelæ gamtos. Gamta já skatina á darbà: pavasará gandras
taiso lizdà, ir þmogus raginamas rûpintis savo bûstu, kurmiai, vartydami
þemæ, ragina sëti darþoves, “ðienaut jau putpela ðaukia”. K.Donelaitis –
bûrø nuotaikø, paţiûrø reiðkëjas, gamtà irgi vaizduoja lyriðkai: ja
dþiaugiasi, gërisi. Daþnai filosofiðkai apmàstomas Dievo sutverto pasaulio
tobulumas, þmogaus bûties dramatiðkumas ir trapumas. Þmogaus palyginimas su
augalu: pumpuras – þiedas – vaisius – mirimas. Taèiau ţmogus paguodþiamas,
primenant, kad “perþydëjæs ir nusirëdæs, / uþaugin vaisius ir amþá savo
pabaigia”. Epiðkiausia poemos dalis yra “Rudenio gërybës”. Rudens peizaþas
þadina minorinæ nuotaikà. Purvyno, darganø fone (“Ratas ant aðies
braðkëdamas sukasi sunkiai / Irgi þemes bjaurias iðplëðdamas teðkina
ðmotais”) iðkyla pavasario dienø pasiilgimas. Gamtovaizdis dinamiðkas,
nuolat kintantis. K.Donelaitis mëgsta eiti nuo visumos prie detaliø
vaizdingumo. Kiekvienos dalies peizaþas – áþanga á bûrø gyvenimà, jø
darbus, t.y. ávadas á tai, kas bus toje dalyje apraðoma. Tokios áþangos
sukelia nuotaikà, atitinkamai nuteikia skaitytojà. Pvz.: pavasará –
linksma, rudená – liûdna nuotaika. Daugiausiai dëmesio skiriama pavasariui,
nes tai gyvybës pradþios, atsinaujinimo laikas, maþiausiai – vasarai. Nëra
tapybiðkumo, bet gausu dinamiðkø vaizdø, atkuriami net garsai. Ðtai kokios
áspûdingos rudeniðkos aliteracijos. Kiekvienas metø laikas – alegoriðkas
þmogaus gyvenimo tarpsnis (pavasaris – vaikystë, vasara – jaunystë, ruduo –
subrendimo metas, þiema – senatvë). Taigi “Metuose” autoriaus gamtos
pergyvenimas, jutimas ið esmës nesiskiria nuo bûrø, taèiau ðie vaizdai
lyriniai ir pamokantys.

Tëvynës praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Maironis – didysis mûsø poetas, Tëvynës dainius. Jis këlë lietuviø
tautinio sàjûdþio idealus, iðsakë tikëjimà tautos galiomis. Visai XIX a.
pabaigos tautinio sàjûdþio literatûrai bûdingas romantizmas. Jis akivaizdus
Maironio eilëraðèiuose apie tëvynæ, kovas su kryþiuoèiais. Jo kûryboje
gausu praeities vaizdø, kurie yra kontrastas niûriai carizmo prislëgtos
Lietuvos dabarèiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didûs kunigaikðèiai,
milþinø kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos
ðydu, po kuriuo slypi daug neámintø másliø: “Praeities gilø miegà kas
paþadint galëtø? / Kas jo dvasià atspëtø? Jai ákvëptø gyvybæ?”
(“Praeitis”). Praeitis ryðkëja kaip dabarties antitezë. Ji “kaip þaibas”
tamsioje dabarties padangëje. Praeities atminimas uþdega krûtinæ, teikia
jëgø, padeda áveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezëmis
paremti eilëraðèiai “Vilnius (Prieð auðrà)”, “Trakø pilis”, “Miðkas ûþia”,
“Tu girele, tu þalioji”, “Senelio skundas”, “Að norëèiau prikelti”.
Primenami ir legendiniai Kêstuèio, Birutës, Vytauto vardai, nes jie susijæ
su garbingàja Trakø pilimi, kuri apdainuota eilëraðtyje “Trakø pilis”.
Eilëraðtis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ði pilis apleista,
griûvanti, graudinanti “jautrià ðirdá ne vienà”. Taèiau praeitis
poetizuojama: jos didingumà pabrëþia epitetai (“aukðti valdovai”, ”garbinga
pilis”), perifrazë (“aukðtus valdovus uþmigdë kapai”), istorinë praeitis
vadinama “vieðkeliu amþiø plaèiu”, o sunki savo meto tikrovë – “tamsia
naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir
stiprûs. Eilëraðtis baigiamas vël niûrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu
vaþiavau pro Trakus, / Man verkë ið skausmo ðirdis.”. Tauta praeityje buvo
stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, paþeminta. Toks þvilgsnis á
praeitá akivaizdus eilëraðtyje “Vilnius”. Eilëraðèio tonas iðkilmingas,
pakylëtas. Pieðiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnø
plaèiai”, naktis já dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsûs amþiai
uþmigæ tyli”. Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarèiai.
Vilnius eilëraðtyje turi kelias reikðmes. Tai graþus ir poetiðkas,
paslaptingas miestas, tai ir ðalies sostinë – “ðirdis”, “akis”, pagaliau
Vilnius – visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada
ir tauta sulauks graþesnës ateities. Eilëraðtis baigiamas optimistiðkai –
tikima ateitimi: “Laikai juk mainos: slëgë pikti, – / Nuðvis kiti /
Lietuvai, mûsø tëvynei”. Kituose eilëraðèiuose (“Milþinø kapai”, Praeitis”,
“Eina garsas”, “Oi neverk, matuðële!”) atskleisti dramatiðkiausi mûsø
tautos istorijos momentai: nuolatinis pavojus kultûrai, kalbai, niokojantys
prieðø antplûdþiai, motinø ir seseliø sielvartas, baisios kautynës ir
sunkiai iðkovotos pergalës. Eilëraðèio “Milþinø kapai” laikas – tolima
praeitis, lietuviø kovos su kryþiuoèiais. Tarsi regime lietuvius, kurie
“galanda kirvius, kalavijus aðtrius”, balnoja juodbërius ir pulkais ties
Kaunu per Nemunà plaukia. Kalbama apie iðtroðkusius garbës svetimðalius.
Lyrinis siuþetas baigiasi mûðio vaizdu. Dabar tas þenklas þenklina “kapai
milþinø”. Didingai rûstûs vaizdai perteikia senovës lietuviø herojiðkumà ir
skatina prieðintis dabarties negerovëms. “Milþinø kapai”, “Eina garsas”
primena karines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitá, Maironis brëþia
lietuvio ir miðko paralelæ. Senos didingos girios ir narsûs lietuviai
praeity. Be to, miðkas maitino ir dengë þmogø, ugdë jo dvasià. Eilëraðèius
“Miðkas ûþia”, “Tu girele, tu þalioji.” Maironis kûrë màstydamas apie
savøjø laikø Lietuvà ir carinæ priespaudà. Nuotaika liûdna: “Miðkas ûþia,
verkia, gaudþia”; “Nuliûdimas ðirdá spaudþia”. Prisiminimas, kad senovëje
miðkas buvo didingas, sustiprina jo ilgesá. Todël ilgesingai klausiama:
“Kas mums praeitá gràþintø / Ir jos garsà, ir jos galià?” (“Miðkas ûþia”).
Kaip kontrastas carinei Lietuvos priespaudai iðkyla ne tik didinga
praeitis, bet ir viltis: “Atsibus tëvynës sûnûs, / Didþià praeitá atminá /
Pagimdys vargai galiûnus, / Ugnimi uþdegs krûtinæ!” (“Tu girele, tu
þalioji.”). Graudþiai lyriðkos intonacijos bûdingos eilëraðèiams “Mano
gimtinë”, “Lietuva brangi”. Praeitis iðkyla kaip garbingøjø amþiø
atminimas, ásiskverbæs á “krûtinæ”, “ðirdá”, sesuèiø “graudþiai malonias
dainas” – á visà lietuvio buitá. Þmogui stiprybës, vilties teikia praeities
atminimas.

V.Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė

1925 m. Krëvë paraðë istorinæ dramà “Skirgaila”, Dramos laikas – XIV a.
pabaiga, Lietuvai tapus krikðèioniðka ðalimi. Vaizduojamoji Lietuva yra ne
tik romantinë praeities didvyriø þemë, bet ir dideliø vidaus prieðybiø
realybë. Svarbiausia yra parodyti “dviejø pasauliø” kryþkelëje stovinèio
þmogaus ir valdovo tragizmà. Kunigaikðtis Skirgaila – iðtikimybës,
tikëjimo, þmoniðkumo, valstybingumo klausimø sankryþoje. Skirgailai lemta
skausmingu bûdu jungti dvi epochas – pagonybæ ir krikðèionybê, ginti kraðto
ðlovê. Jis, kaip ir Ðekspyro Hamletas, stovi ant “bûti ar nebûti” ribos.
Skirgaila suaugæs su savo kraðto istorija, paproèiais, bet gyvenimas,
Lietuvos interesai verèia já keisti istorijà. Lietuviai – krikðèionys, bet
senieji dievai tebegyvena jø sàmonëje; dievus, senàjá tikëjimà nuolat
primena vaidilos. Iðminèius Skurdulis gina gilesná þmogaus, tautos ir
dievybës supratimà: Dievas gyvena ne àþuolynuose ir ne ðventovëse, o
þmogaus sieloje. Tai sukelia Skirgailai abejoniø. Senasis vaidila
akcentuoja, kad negalima skriausti kitø, versti kentëti. Skirgaila neþino,
kaip galëtø atskirti savyje þmogø ir valdovà: valdovas turi daryti viskà,
kad bûtø geriau jo ðaliai, þmogus pirmiausia turi elgtis þmoniðkai.
Lietuvai bûtø geriau, kad nuo jos nebûtø atplëðtos þemës, kurios kaip
kraitis turi tekti Onai Duonutei. Valdovas Skirgaila tada áveikia þmogø
Skirgailà ir jis atkerta kunigaikðtystei: “Kas man darbo , kad jau esi kam
þadëjusi! Að myliu Lietuvà ir skaldyti jà dalimis jà niekam neleisiu, nei
tau, nei broliui Jogailai”. Nemyliu þmogaus, negerbiu jo teisiø – tokia yra
Skirgailos þmogiðkos tragedijos prieþastis. Kunigaikðèio siela serga:
baiminasi dël tëvynës likimo, nori pasitikëti þmonëmis ir nuolat patiria
nuoskaudas (tariamas Stardo apkrikðtijimas). Skirgaila bando ieðkoti
paskutinio prieglobsèio – meilës: “Anksèiau að neþinojau, kas toji moters
meilë ir kam ji vyrui reikalinga”. Norëtø jis padaryti gera, bet
atsitrenkia á blogá lyg á kokià uolà. Skirgailos dvasia ima nerimauti, já
apninka neviltis: “Að visuomet noriu gero, bet nemoku pasiekti. Kà að
manau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta”. Jis svajoja pailsëti,
uþsidaro tëvo pilyje su mylima moterim. Bet ði svajonë neiðsipildo –
Skirgaila lieka vienas. Kelerio monologas primena, jog svarbiausia þmogui
yra garbë, jos saugojimas. Netekti garbës yra blogiau uþ mirtá. Skirgaila
neiðlaiko paskutinio iðbandymo: paþinæs karste Kelerá, jis liepia gyvà
palaidoti. Pyktis ir kerðtas, áþeista savimeilë laimi prieð þmoniðkumà ir
garbingumà. Tik senasis Daugaila iðtaria þodþius, kuriuos turëjo pasakyti
iðbandymà atlikæs Skirgaila: “Ar að galëjau manyti, kad dar esti tokiø
þmoniø, kurie tiek aukotis iðgali”. Skirgaila net iðsitraukia durklà prieð
ant kapo sukniubusià moterá. Skirgaila stovi tarsi visos bûties akivaizdoje
su savo neávykdytais gërio siekiais, nepasiektos laimës ilgesiu,
kraujuojanèia meilës þaizda, kerðto aistra. Kontrastas tarp svajonës ir
realybës, disharmonija tarp vidinio sielos polëkio ir konkreèiø gyvenimo
aplinkybiø bei praktinës veiklos – Skirgailos tragizmo prieþastys. Taigi
Skirgaila – nelaimingasis nugalëtojas.

V.Mykolaitis – Putinas “Altoriø ðeðëly”. Kûrinio analizë

1933m. buvo iðspausdintas V.Mykolaièio – Putino romanas “Altoriø ðeðëly”.
Tai pirmasis lietuviø psichologinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasi
á pagrindinio veikëjo mintis, iðgyvenimus, jausmus, psichologijà.
Sprendþiama labai daug psichologiniø problemø: kunigystës, gyvenimo kelio
ieðkojimo, menininko asmenybës laisvës. Pastaroji bene pati svarbiausia.
Todël paþiûrëkime, kaip vidinës harmonijos ieðko Liudas Vasaris.Kiekvienas
þmogus turi teisæ bûti laisvas. Tokià mintá teikia V.Mykolaitis – Putinas
romane “Altoriø ðeðëly”. Ástoja á kunigø seminarijà, norëdamas pabëgti nuo
gyvenimo tikrovës, norëdamas laisvai kurti, tapti tokiu poetu kaip Maironis
ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad labai apsiriko. Taèiau jo
siela dar nëra prasiskleidusi, jis vaikiðkas. Nesuvokdamas savo kûrybiðkos
prigimties unikalumo, susitelkia á tikëjimo klausimà: jis medituoja, tikisi
tikëjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus, uþdaras. Já þeidþia aplinkiniø
elgesys, ypaè tëvø. Jie kreipiasi á sûnø: “jûs, kunigëli”, ir siekia
pabuèiuoti rankà. Seminarija, kurios gyvenimà reglamentuoja skambalo
dûþiai, nesuteikia laisvës nei asmenybei, nei kûrybai. Mokydamasis kunigø
seminarijoje, Vasaris stengiasi iðlaikyti savo, kaip asmenybës, laisvæ.
Taèiau junta, kad nuolatos braunamasi á jo gyvenimà, kad stengiamasi
patirti net slapèiausias jo mintis. Net ir skaityti, ir lavintis jis turi
slapta. Vasaris tikisi turëti vidinæ nepriklausomybæ, niekieno nelieèiamà
sritá, kurioje jis galëtø pasijusti laisvas ir pilnavertis. Aiðkëja, kad ta
sritis – kûryba. Ir ið tikrøjø klierikø skatinamas, jis paraðo ir
iðspausdina pirmuosius eilëraðèius. Pabunda Vasario poetinis talentas.
Taèiau jaunojo poeto kûryba visai ne Maironiðkos krypties. Nors draugai
nori, kad Vasaris raðytø patriotinius eilëraðèius, ðie jam nepavyksta. Jo
lyrikoje ryðkëja nepasitenkinimo, vidiniø sielos prieðtaravimo nuotaikos.
Jam svarbesnë kova uþ individualybës teises, þmogiðkàjá asmenybës
harmoningumà. O èia dar ir paþintis su tamsiaplauke mergaite Liucija
paþadina jaunuolio ðirdyje þmogiðkos prigimties balsà, troðkimà dþiaugtis
þemiðka gyvenimo prasme. Taèiau Vasaris didelëmis pastangomis uþslopina
bundantá meilës jausmà. Jaunasis poetas supranta, kad kaþkas jam trukdo
iðsiskleisti, jis neranda realaus emocinio savo poezijos pagrindo.
Norëdamas iðsaugoti nepriklausomà savo asmenybës dalelæ, jis stengiasi
elgtis pagal Tiutðevo eilëraðèio “Silentium” eilutes: “Tylëk, dangstykis ir
paslëpk / svajones ir savo jausmus”. Jis jauèia, kad atsiskyrês nuo
tikrovës, praranda kaþkà reikðmingo, susipainioja vidaus prieðtaravimuose.
Pagaliau jis baigia kunigø seminarijà ir paskiriamas á Kalnynø parapijà
vikaru. Èia romano herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantá
poetà. Ypaè daug jam duoda pasivaikðèiojimai po Kalnynø apylinkes. Gamtoje
jis pajunta gyvenimo pilnatvæ ir net savo paties þmogiðkàjà esmæ, dar
labiau jauèia, “kad Gamtoje kaþkas yra”. Keièiasi jis ir kaip asmenybë. Jei
seminarijoje Vasaris blaðkësi tarp romantiðkos Nepaþástamosios ir Liucës,
tai kalnynuose jis, sutikæs baronienæ Rainakienæ, atvirai su ja bendrauja.
Rainakienë, ðiaip jau tuðèia kurtizaniðko tipo moteris, vis dëlto Vasariui,
kaip asmenybei ir poetui, bando atverti kelius á Vakarø kultûrà (jis galëjo
naudotis gausia dvaro biblioteka), skatina já kovoti dël savo þmogiðkø
teisiø. Bat mes matome, kad jokia moteris negalës nutildyti nuolatinio
nerimo, verþimosi á naujus tolius, troðkimo gyventi bûties pilnatvæ,
ilgëtis aukðtesniø gyvenimo idealø. Vasaris nori bûti laisvas pirmiausia
savo kûrybai. Jis iðvyksta á uþsiená. Kaip Vasaris ten formavosi,
nesuþinome. Gráþta jis á Lietuvà jau iðsimokslinæs filosofijos daktaras,
ðirdies gilumoje beveik ne kunigas. Paþvelgë jis toli ir poezijoje,
susipaþino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Taèiau dabar já
drasko dar didesni prieðtaravimai, svyravimai. Jis nori atsidëti ne vien
literatûrai, gyvenimui, kurá jis vadina didþiausia vertybe. Asmenybës
laisvë ir kûrybos laisvë glaudþiai susijusios. Tik laisvas þmogus gali
laisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis iðsivaduoja ið
kunigystës varþtø, didelá dëmesá skiria savo kûrybai. Taèiau jis sau
pripaþásta: “. kas að bebûèiau, abejojimø, vidaus kovø ir kentëjimø vis
tiek neiðvengsiu. <.> Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos. Tik
nuolatos degdamas, atsinaujindamas meno þmogus gali kûrybiðkai save
pareikðti”. Ðiais þodþiais iðsakyta Liudo Vasario charakterio esmë: jis per
ávairius svarstymus, laisvës troðkimà priëjo prie iðvados, kad vidaus
kovos, kentëjimai yra neiðvengiami. Nuo jø neiðlaisvins në moterys, në
kunigystës atsisakymas. Taèiau dvasios laisvë yra svarbiausias siekimas ir
neblëstantis idealas.

B.Radzevičius “Prieđauđrio vieđkeliai”.Kûrinio analizë

Bronius Radzevièius (1940 – 1980), iðleidês romano “Prieðauðrio
vieðkeliø” 1 dalá 1979 m., pasakë: “Savo pirmàjá romanà paraðiau ið meilës.
Þmogø svarbiausia ne teisti, o reikia paèiam bandyti atsidurti jo
kailyje.”. Romano tematika daugiasluoksnë: raðytojas pradeda pasakoti apie
uþpelkiø kaimà, vëliau vis ryðkiau gyvinama Daukinèiø giminës, kronika kuri
ájungiama á pagrindinæ romano temà – vieno giminës atstovo, Juozo
Daukinèio, dvasinio brendimo istorijà. Ðios trys temos glaudþiai
susijusios: kaimas, jo þmonës, gamta sukûrë J.Daukintá, davë jam
egzistencinius pagrindus. Suprasti tà pasaulá- vadinasi, suprasti herojaus
pradþiø pradþià. Romanas prasideda sakiniu: “Seniau ðis kaimas vadinosi
Uþpelkiai”. Vadinasi, senojo kaimo nebëra: per já perëjo laikas (politinë
kova, trëmimai, kolûkiai), ir tai lemtingai atsiliepë pagrindinio romano
herojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirèiai. Antroji tematinë romano
gija – Daukinèiø giminës kronika: jis neplëtoja individualizuotø
charakteriø, o kuria bendrà lietuvio – þemës vaiko paveikslà. Autorius
apmàsto, koks tas mûsø valstietis ir kas su juo atsitiko. Stebimës, kaip
Vizgirda ásiklauso á gamtà, kaip klosto savo buvusá, o dabar kolûkyje
nuvarytà arklá, kaip su skausmu puola traktoriø, nutrynusá visas jo þemës
ribas. Ðis þmogus netekæs þemës – atramos po kojomis, nebeþino, ko
nusitverti: dingsta natûralus þemdirbio gyvenimo ritmas, nerimà bando
slopinti skaitymu, bet ir tai nepadeda, nes laikraðèiuose nëra në laðo
tiesos. Kitokia ûkininko Konstantino siela: ðis þmogus sukaupæs didelæ
gyvenimo patirtá, iðmintingas ir teisingas. Jo iðmintis paprasta ir
natûrali, kartu graþi ir vertinga. Didþiausià nusistebëjimà Konstantinui
kelia laikas, jo tëkmë, todël jis stebi maþiausius laiko pokyèiø þenklas.
Konstantinas, kaip þemdirbys, kaþko laukia, sëja ir pjûtis – graþiausi
darbai. Autoriaus nuomone, ûkininku gimstama, ir jo dvasinis ir
materialinis pasaulis palaiko tautos gyvastá. Labiausiai þudantá poveiká
nauja sistema padarë Kazimierui, kuris, tapæs brigadininku, gavo gerà dirvà
intrigoms, norui pirmauti, valdyti. Ið vyresniøjø Daukinèiø ypaè daug
dëmesio skiriama Kristupui, Juozo tëvui.. Su Kristupo vidiniais polëkiais
uþslëpta vieðkelio metafora: “visas jo gyvenimas ëjo vieðkeliu”. Kristupas
mokëjo graþiai dainuoti, jo aká traukia þvaigþdëtas: jis klajûnas,
atitrûkæs nuo giminës, maiðtingas, nesuprantamas. Jis vadovaujasi
absoliuèios harmonijos, teisybës, groþio ir gërio principais: siekia
suprasti kità þmogø, krikðèioniðkai myli artimà, brangina asmenybës laisvæ.
Tai jis stengiasi perduoti savo sûnui Juozukui. Koks jis, Juozas
Daukintis? Jau vaikystëje Juozukas jautë savo iðskirtinumà, bûsimà ðlovæ,
bet ir artumà savo giminei. Mokykla atveria jam langà á pasaulio paþinimà:
gyvybës ir mirties paslaptis, baimës ir smalsumo jausmus. Dar daugiau
klausimø iðkyla, kai pats save Juozas suvokia kaip tos gyvybës sàmoningà
apraiðkà. Kur nukreipti norø, jausmø, minèiø energijà? Pirmas noras –
áveikti nepilnavertiðkumà (vaikystëje atstumtas, pamotës nemylimas
naðlaitis). Bet ið vieniðumo jis taip ir nepajëgs iðsivaizduoti. Turtinga
literatûra ugdo kûrybingo jaunuolio vaizduotæ, formuoja bûsimà asmenybæ.
Taip áeinama á savo ir kitø tautø istorijà, kultûrà. Juozas pajunta kas yra
kûrëjas, nemirtingumas. O èia pat – banali ir lëkðta tikrovë. Nuo devintos
klasës Juozas ima raðyti dienoraðtá – taip budo talentas, áveikdamas
nepasitikëjimà. Juozas álieja save á amþinàjá laiko tekëjimà, pasijunta
istorijos dalimi – taip gimsta istorinë savimonë. Jaunystëje svarbus ir
gyvenimo tikslo klausimas. Jis suvokia, jog kiekvieno paskirtis didelë ir
svarbi, jog reikia siekti altruizmo, gerumo, atlaidumo. “Reikia prasibrauti
prie kaþko, kas iðvaduoja, kà tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?”.
Juozas mano, kad kiekvieno paskirtis didelë ir svarbi. Jis nuolat ginèijasi
su savo antipodu Albinu Maldoniu, kuriam svarbu tik jo tikslai ir
pateisinanèios priemonës. Matome ir iliuziná ðviesos rytojø, dël kurio visi
kvieèiami kovoti. Todël Juozas atsako: “Gyvenimas pats sau tikslas yra”.
Juozas viskà nori suprasti, patirti. Nëra jëgos, idëjos, kuri ið karto já
patenkintø. Juozas palieka tëviðkæ ir iðeina ieðkoti savo kelio,
ápareigotas ne tik savo sielos, bet ir visko, kas joje pasilieka:
“Slenksèio juodumas, kauko akmuo prie slenksèio – visa èia ðnekëjo, liepë
jam nenusileisti, prieðintis eiti savo keliu. Bûti, iðlikti, bûti.
Pasiðnekëti su jais, uþ juos. Visa èia já kvietë á tolumas, këlë aukðtyn,
viliojo bedugnëmis”. Ar tesës tà ápareigojimà Juozas Daukintis? Atsakymas,
kurá raðytojas duoda antrame romano tome, nevienareikðmis. Herojaus
iðëjimas ið kaimo á miestà yra lemtingas. Mieste jis pasijunta atsitiktinis
ir benamis; visumos pojûtis prarastas, pasaulis atrodo iðskydæs,
chaotiðkas, be vienijanèio centro. Daukintis nepajëgia uþmegzti harmoningø
ryðiø su deformuota realybe, neranda pusiausvyros ir savyje. Tai jo
tragedija. Taèiau jis kûrëjas, sugebëjæs iðsakyti visuotinai reikðmingà
patirtá, atlikti egzistencinæ uþduotá.

R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kûrinio analizë

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos
têstinumo problemà. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimà
(savo namà), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta
savita pasaulëjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant praþûties slenksèio?
Pradëjæs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienës sodybos po
klevu), raðytojas pereina á abstrakèià plotmê, kur “gyvenimà po klevu”
suvokiame kaip mitologinê: visø trijø sferø (poþemio, þemës ir dangaus)
tarpusavio ryðá, priklausomybæ ir amþinumà. Tai nedidelë apysaka, kur
veiksmas vyksta vos vienà dienà ir apima senosios Kairienës kelionæ ið
kaimo á gyvenvietæ. Bet tai tik pavirðius, o apysaka turi giluminá,
mitologiná klodà. Todël tai ne tik dramatiðka vienos þemaitës ar jos
artimøjø gyvenimo istorija, bet ir iðtisos lietuviø tautos likimo
apibendrinimo. Senoji Kairienë – tarpininkas, nueinantis kelià nuo senojo
iki naujojo pasaulio, ji vertybiø atskaitos taðkas. Kartu su atgimstanèia
pavasará þeme ji iðeina ið savo sutvarkytø namø á svetimà, chaotiðkà erdvæ
– gyvenvietæ, kuri net vardo neturi. Iðeidama Monika apþvelgia savo
gyvenimà: kiekvienas daiktas turi savo vietà, nieko nëra nereikalingo.
Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senø namø sienose tarsi
gyvena artimø þmoniø atmintis, jø darbai, likimai. Net vieniðas þmogus,
jeigu jis savo namuose, – dar ne vieniðas. Todël lietuviui svarbiausia –
iðëjimas ið namø. Visai kitokia gyvenvietë – bevardë, svetima, beveidë,
nejauki ir maloni. Þmonës taip pat tapo beveidţiai kaip ir jø namai
(Kairienë niekaip neatsimena buvusios marèios veido, kuri taip ir nesukûrë
savo namø). Kairienë prisimena buvusá, dabar jau iðdraskytà Budriø kaimà.
Bet baisiausia – pasekmës: jaunoji karta jau nebeturi tikrøjø namø
sampratos. Senosios Kairienës sodyboje atpaþástame baltiðkàjá gyvenimo (net
pasaulio) modelá: namas – þmogaus gyvenimo vieta – stovi paèiame visatos
centre, ant klevo ðaknø, po klevo ðakomis. Nors apysakos pavadinimas
deklaruoja gyvenimà, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybë
mûsø senojoje pasaulëþiûroje. Kairienë uþsuka á kapiniø kalnelá. Tai ne tik
mirusiøjø aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena),
bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienë pralinksmëja, kai nuo kalnelio pamato
sodresniø rugiø laiko vietas – tai buvæ kaimynø gyvenimai. Jos kaimas
nugalëjo mirtá! Nauja gyvybës forma þaliuoja pats þmoniø gyvenimas. Þemë
saugo atmintá. Kodël iðsigimë þmogus? Todël, kad buvo pasikësinta á
þemdirbio gyvenimo bûdà, á save áprasminantá darbà – þemës dirbimà. Þemë –
pastovumo ir saugumo garantija. Iðplëðus jà ið þmogaus, jis neteko
stiprybës, gyvenimo pamato, iðseko kûrybinës galios, darbðtumas. Atimta
þemë. Ar begali kas bûti baisiau: “plëðë ið þmogaus þemæ, plëðë jo ðirdies
stiprybæ, griovë viso gyvenimo, viso likimo pamatà”. Atimta darbo prasmë.
Kairienës þmogus, mëgæs kiekvienà darbà, kolûkyje nenorëjo dirbti: “Koks
ten darbas? Visà laikà talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, þmogus,
talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginanèia baudþiauninko
prievole. Senoji stebi vaikaièio darbà: “Dabar jis suprato. Jis nekentë
paties darbo: tø bulviø, tø maiðø, tos purvinos þemës aplinkui, to visko.
Greièiau, greièiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jëgas
átempus, – kad tiktai greièiau tas darbas pasibaigtø!”. Senoji Kairienë
prisimena savo gyvenimo kelià: savo þmogø ir jo mirtá, nenusisekusá sûnaus
Stepono gyvenimà ir mirtá, anûkà Dariø. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visø
þlugimø prieþastys iðorinës, taèiau vis giliau prasiskverbiama prie þmogaus
dvasios. Toliau eiti nebëra kur: Ignelis, proanûkis, jau ákûnija protiná
nepilnavertiðkumà. Todël Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio
gyvenimo atminties. Poþiûris á moterá – svarbus tautinës kultûros rodiklis,
nes motina – dvasinës gyvybës simbolis. Apysakoje matome, vieniðà,
apleistà, paniekintà senà moterá- Kairienæ. Praradusi artimiausius þmones,
ji uþsiriðo senà skarelæ ir po ðiai dienai nenusiëmë. Tai siejama su
iðtikimybës tema. Iðblësæs ne tik iðtikimybës vyrui, tëvui, bet ir tëvynei
jausmas. Kairienë dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ëjimas nenutiesia
tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienë pasirengusi aukotis, atgailauti uþ
visø nuodëmes, Prisikëlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta.
Apysakos pabaiga sukreèianti, ðaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebëra kur
eiti – toliau þûtis!”. Paguosti gali senesnë – mitinë pasaulëþiûra, kurios
atðvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstëje. Mitinë sàmonë
nepripaþásta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikëlimo daigà.

MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgźs.”

Jau eilėraščio pirmoji eilutė sutelkia klausimus – ko? Pagauti bėgantį,
nesustabdomą laiką? Išgyventi pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumo
pojūtį?

Lyrinis subjektas spinduliuoja tauriu liūdesiu: ilgisi prarasto kūrybinio
įkvėpimo (“seniai aš laukiu.” , “sugrįžki, valanda.”). Kūrėjas trokšta
tų ypatingų akimirkų, “kai žėrė jaunas įkvėpimas”. Ar pavyks susigrąžinti
tą būseną? Vidinis noras gilus, sudvasintas: “Daţnai meldţiuos karđta
malda.” Mintimis lyrinis “aš” grįžta į tas dienas, kuomet širdies daina
liejosi eilėmis. Ta būsena neužmirštama, ją širdy nešiojasi iki šiol:
“paliesiu lyrą kaip tada.” Įspūdį itin sustiprina pavartotas
veiksmažodis – “žėrė” (pakylėjo, įkvėpė, paliko toje ypatingoje
akimirkoje.). Prisiminimai išsilieja apibendrinimui – (lyros) “balsui
pritarė jaunimas”. Žodis gilus, todėl reikalingas, artimas – jis susieja
jaunų širdžių troškimus, idėjas (“balsui pritarė jaunimas”). Eilėraštyje
įtaigiai išsakytas lyrinio subjekto noras išsiverţti iš pilkos erdvės į
pakylėtas (metafizines) erdves. Taip suvokiamas gyvenimas, jo pilnatvė.

J.Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė

Juozas Grušas (1901 – 1986) 1967 m. parašė dramą “Meilė, džiazas ir
velnias”. Pavadinimas simbolinis. Gėris ir blogis (meilė ir velnias)
grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazo vaizdinys.
Rašytojas svarsto amžinus dalykus, mąsto paie žmogaus gerumą ir apie
išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Dramos veiksmas: trys jaunuoliai
sžiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria
su tėvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Pasižiūrėkime, kodėl
vyksta tėvų ir vaikų konfliktas. Jie visi neturi motinų. Andriaus ir
Juliaus motinos mirusios, Lukas – pamestinukas, Beatrièës motina pabëgusi
su mylimuoju. Vienintelë vertybë, kuri iðlieka nepaneigta, – tai motina.
Motinos idëja iðkelta virð laikinumo, apðviesta amþinybës ðviesa. Andrius
sako tëvui: “Neáþeidinëk mirusios motinos”. Juliaus motinà tëvas vadina
“ðeimos karaliene”. Skaudþiausia vaikø namuose uþaugusio Luko patirtis:
neturëti motinos net mintyse – “tai lygu gyvuliui”. Beatrièë nuolat
sapnuoja savo motinà. Taèiau motinos idëja dramos veikëjø ðirdyse nëra
reali jëga. Tai tik iliuzija. Ið tikrøjø jie naðlaièiai, iðmesti á gyvenimà
kaip á ðiukðliø duobæ. “Katilas” – vienintelë jaunuoliø priebëga nuo
vienatvës ðiurpo. Vienas konfliktiðkiausiø veikëjø yra Andrius –
dþiazininkø vadeiva. Ðis bedvasëje aplinkoje iðaugæs jaunuolis stoja prieð
tëvà – teisingumo organø darbuotojà, aktyvø klasiø kovos dalyvá. Jis atmeta
vyresniosios kartos argumentus apie iðkovotos duonos kainà, ðviesios
ateities perspektyvas. Jis tëvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andrius
yra menkos dvasios, primityvus, pripaþástàs tik jëgos kultà, tikras
mankurtas. Jis uþaugæs be tautiniø ir doroviniø idealø, be religijos,
kultûros, ðimtmeèiais kurtø humanistiniø tradicijø. Tai lemia jo praþûtá.
Juliaus charakteriu iðreikðta kraðtutinë dvasinë intelektualinë krizë,
kurià stagnacijos metais iðgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius –
filosofo idealisto sûnus, bet nusivylæs visuomene, kaip negalinèia apginti
humanistines tradicijas. Dël to ir priekaiðtauja tëvui: “Sudeginkit visas
filosofø ir humanistø knygas! Jos bevertës. <.>. Në vieno neapgynë, kai jie
savo laiku ðaukësi “nemirðtamos dieviðkos dvasios”. Julius, praradæs bet
kokià gyvenimo prasmës iliuzijà, jauèia egzistencijos tragizmà. Lukas –
atstovauja visuomenës padugnëms, paèia savo socialine padëtimi lyg ir
pasmerktas. “Nei tëvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko!
Galiu padaryti didelæ niekðybæ vien dël to, kad esu pamestinukas. Mestas á
gyvenimà kaip á sàðlavø duobæ”, – sako Lukas. Lukas maiðtauja vien iðgirdæs
ið savo globëjo paveldëtà pavardæ – Pinkvarta. Gyvenimas vaikø namuose,
suvokimas, kà ið jo atëmë tëvai, amþinas skausmas. Beatrièës iðsiskyrimas
su motina ir santykiai su senele nëra maiðtingi. Taèiau sieloje iðgyvena
dël motinos pasirinkimo, senelës nesugebëjimo suprasti. Ji stengiasi
paþadinti tëvus, kad suvoktø, kokia jø vieta vaikø gyvenime. Ta ðventa
keistuolë, norinti “tvarkà pakeisti”, iðbudina Andriaus tëvo sàmonæ,
apðvieèia jam sûnaus paveikslà tokia neáprasta dvasios ðviesa, kad jis
pasijunta tik ðià akimirkà supratæs, prie tokio bedugnës kraðto yra
atsidûræs jo sûnus. Panaðiai þadinamas ið dvasios sàstingio ir Juliaus
tëvas. Taigi Beatrièë jungia tëvus ir maiðtaujanèius vaikus.
Prieðpaskutinëje vizijoje Beatrièë laiminga, nes gráþo motina.

M.Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuđtumŕ.”

Interpretuojamasis M.Martinaièio eilëraðtis – neilgas, vos devyniø
eiluèiø. Jis nesuskirstytas posmais, taigi galima teigti, kad jo pasaulis
perteiktas tarsi vienu gaistu. Tik pora daugtaðkiø skaido eilëraðtá á
nutrûkusias, neiðbaigtas mintis. Eilëraðèio centre – lyrinio subjekto,
patirianèio egzistenciná lûþá, iðgyvenimai. Kalbëjimo situacija ir lyrinio
subjekto jausenos joje sudaro eilëraðèio dominantê. Tuo ásitikiname
atidþiai ásiskaitydami á kiekvienà kûrinio eilutæ, þodá. Pirmoji eilutë
apibrëþia kûrinio laikà – ruduo. Daugybë asociacijø kyla iðgirdus ðá metø
laiko pavadinimà – tolstanti saulë, trumpëjanèios dienos, nykstanti gamta.
Manifestuojamoji lyrinio subjekto jausena ið dalies sutampa su skaitytojo
patirtimi, tik yra aðtresnë, átaigiau iðreikðta, susakralinta. Tolesniø
eiluèiø palyginamasis vaizdas tartum nukelia á kaimiðkà aplinkà, skerstuviø
scenà. Taèiau tai tik palyginimas. Pagrindinis vaizdas – paskutinë saulës
ðiluma, kuri, lyginama su paskutine paskersto galvijo ðiluma, ágauna
merdëjimo scenø. Pirmà kartà pasirodo raudona (kraujo, saulëlydþio) spalva.
Pasitelkiamas lytëjimo pojûtis (“ðiluma ant rankø”). Kitos dvi eilutës
pakartoja “perpjautos gerklës” pojûtá – minimas “randas”. Kaip ankstesniø
eiluèiø raudonos spalvos blyðkus atspindys ðmësteli neuþgijusio rando
raudonis. Lyrinis subjektas jauèiasi vienas skaudþiai gyvas mirðtanèiame
pasaulyje. Mirusá pasaulá bandoma atgaivinti lyrinio subjekto pastanga
tarsi pirmàkart matyti, kalbëti, klausytis, jausti. Áprastiniai poelgiø
stereotipai netinka ekstremalioje situacijoje, todël visi pojûèiai turi
tapti ypatingi. Eilëraðèio pabaigoje vël kartojamas tuðtumos motyvas.
Atsinaujina biblijinë pasaulio kûrimo situacija. Tuðtumà, absurdà ir niekà
norint padaryti prasmingà, reikia tapti paðvæstuoju. Paskutinëje eilutëje
dar kartà ðmësteli ir gæsta þaizdos bei raudonos spalvos motyvai, visame
eilëraðtyje skambëjæ kontrapunktu. Eilëraðtis byloja apie þmogaus
nusivylimà, mirties baimæ ir bandymà atsilaikyti prieð bûties absurdà.
Aiðkus situacijos matymas, nevengiant skausmo, leidþia þmogui rasti savyje
jëgø ir susikurti, – jei ne surasti paèioje bûtyje, – gyvenimo prasmæ.

Pasaulis kuriame gyvena A. Škėmos žmogus („Balta drobulė”)

Nuo pat JAV susikûrimo visa jø gyventojø veikla skirta savo gerovei.
Viskas matuojama pinigais ir nauda sau. Gyvenimas pagal principus: pinigai
kvapo neturi ir kas turtingesnis – tas gudresnis. Tuo tarpu Lietuvoje, ypaè
kaime, ryðkios tautiðkos tradicijos, paremtos draugiðkumu, tarpusavio
pagalba. Nëra áproèio uþ viska reikalauti piniginio atlygio. Þmogui tokiam
kaip A. Ðkëma arba jo „Baltos drobulës” veikëjui A. garðvai sunku
prisitaikyti visiðkai kitoje aplinkoje, priprasti prie kitokio gyvenimo
bûdo. Ðkëma pristato veikëjà Antanà Garðvà, þinomà lietuviø poetà,
emigravusá á JAV ir dirbantá liftininku, kurio vardas ir pavardë tik 87
numeris. Liftas viso Antano gynenimo Amerikos didmiestyje simbolis. Ðiame
gyvenime nereikia màstyti, nereikia kurti – reikia dirbti. Antano vidinio
pasaulio jëgà rodo nepritapimas prie gyvenimo lifte. Jis kuria eilëraðèius
sau. Eilëraðciai – tai Garðvos saugiklis, kuris neleidþia prarasti
europietiðkos progimties. Kûryboje ir prisiminimuose Garðva prieðinasi
erdvæ ribojanèiam liftininko pasauliui. Prisiminimø sarutas – prieðtara
realybei. Ið prisiminimø suþinome, kad Antanas nepripaþysta kiðimosi á
asmeniná gyvenimà ir kûrybà. Dël to ir pasaulis, supantis Antanà, daþnai jo
nesupranta. Garðva nesutinka bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, todël
nukenèia. Jis lieka nesuprastas ir DP pabëgëliø stovykloje. Antano
nesupranta ar neávertina ir bendradarbiai Amerikos liftininkai. Tik
Stenlis, kurá irgi kamuoja beprasmis gyvenimas ir noras nusiþudyti, sugeba
ásigilinti á Antano iðgyvenimus. Ryðkiausi Garðvos atsiminimai ir
iðgyvenimai susijæ su moterim. Su jaunystës Jone Antanas paþásta gyvenimo
malonumus, iðmoksta apgaudinëti, meluoti, suþino apie savo psichikinæ ligà,
dël kurios atsisako vesti Jonæ. Amerikoje Antanas susitinka Elenà, kuri
buvo jo eilëraðèiø skaitytoja, draugë. Ir vël Garðva atsisako mylimos
moters dël savo ligos. Antanas palieka moteris, supratæs, kad jis gali
tapti joms naðta. „Laimëjau Jonæ jos atsisakæs”, – taip savo poelgá
motyvuoja Garðva. Jonë lieka kaip moters idealas ir jaunystës prisiminimas.
Pasaulis gniuþdo Antanà ir moraliðkai, ir fiziðkai. Motinos iðprotëjimas,
liga, Simuèio teroras ir priverstinë emigracija – aplinkos smûgiai, smarkai
paveikæ Garðvà, privedæ prie iðprotëjimo. Didelæ átakà turi ir
„ðinðiliðkas” gyvenimas iðeivijoje, kur nereikalaujama galvoti, o tik
nuolankiai dirbti. Ðkëma „Baltoje drobulëje” vaizduoja þmogø supantá
pasaulá, kuris trukdo pasireikðti þmogaus asmeniui, individualybei, kuriame
vertinamos iðorinës savybës, o ne þmogaus intelektas ir jo kûryba. Tokiame
pasaulyje kûryba – tai kanèia ir sistemingas savæs naikinimas. Teisus T.
Manas, kuris teigia, kad „tas, kuris gyvena, tas nekuria. Tad reikia
numirti, kad taptum tikru kûrëju.” Garðva panaðiai ir pasielgë – nusiþudë.

Draminis Antano Ðkëmos (1911-1961) palikimas nëra didelis-devynios ávairaus
dydþio ir nevienodo brandumo pjesës. Kai kurios jø (“Þivilë”, “Vienà
vakarà”, “Pabudimas”, “Ðventoji Inga”, “Vienas ir kiti”, “Þvakidë”) yra
vaidintos iðeiviø scenos terpëse, labai prieðtaringai vertintos ir vëliau
kiek primirðtos. Autorius labiau garsëjo romanu “Balta drobulë”, apysakomis
ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, taèiau jie vis dëlto tiek
savo problematika, tiek paraðymo stiliumi yra vieni ið iðkiliausiø 20A.
vidurio veikalø. A.Ðkëmos labai sceniðka dramaturgija, kupina teatrinës
magijos ir dvasingumo , patraukianti dràsiais formos uþmojais. Pats,
A.Ðkëma, bûdamas aktoriumi ir reþisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo
politikà, personaþø sielø santykiavimo ritmus. Jo pjesës – baladinio
pobûdþio. Visa, kas jose vaizduojama – tartum pusiau sapnas, neaiðki
haliucinacija. Personaþai -lyg ið kaþkieno sudirgintos fantazijos rûko
iðplaukæ gaivalai. Konfliktinës situacijos daþnai saistomos grësmingø
sukrëtimø, neiðvengiamos þûties nuojautø ar kruvinos depresijos, per kurià
einama á savæs atradimà, prieðiðkø ðirdþiø santarvæ, dvasinæ harmonijà.
Meilë, ðvelnumas, romantiðkos meilës ilgesys èia susipynæ su beveik
siurrealistinëmis þiaurumo apraiðkomis, kanèia, melodramiðku sielvartavimu
dël þmogiðkøjø vertybiø þlugimo. Ði estetinë tikrovë nëra realaus gyvenimo
kopija, vis dëlto joje ryðkiai ðvieèia ir istorinio laiko rodyklë.

“Pabudimas” pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogų aukštinanti
bei poetizuojanti A.Škėmos drama. Joje per baimės pragarus kylama į
moralinio maksimalizmo ir heroizmo viršūnes, skamba asmenybės
savarankiškumo ir nenugalimumo apologija. Kartu čia siekta ir naujiesiems
laikams būdingos egzistensinės žmogaus likimo traktuotės. Pvz., Pijaus
prigimtis, psichinių ir erotinių kompleksų traumuota, jo liguista gyvenimo
aistra virsta fanatiniu įniršiu bei sadizmu, bet kartu jis kenčia savo
susikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybės, dvasinio pabudimo
galios. “Pabudime” beveik visi personažai per kančią, mielę ir mirtį
patiria dvasinio prisikėlimo palaimą.

Beveik kiekvienoje A.Škėmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvūs
išgyvenimai, vidiniai desonansai formuoja iracionalią įtampą. Visos
A.Škėmos pjesės turi prologą arba veiksmą įrėminančią įžangą, kurioje
duodamas atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumo
atmosfera. Kiekviena pjesė yra tarsi ankstesniųjų tąsa bei variacija .
Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinės situacijos,
vienaip ar kitaip agresijos paliestų žmonių išgyvenimai. Pagrindiniai
personažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo į
kitą.

A.Škėmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalaus
aktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio išnaudoti visas teatro
galimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvė,
ją užimantys daiktai. A.Škėma stengiasi, kad ir jie “vaidintų”, dalyvautų
ne tik veiksme, bet ir išryškinant pačią veikalo prasmę. Pvz.”Pabudime’,
tardytojas Pijus geria likerį, pagamintą dar “buržuaziniais laikais”,
kvepiantį praeitimi”, tuo tarpu Maskvos komunistas Pranas nemėgsta šito
“saldaus birzgalo” ir mieliau gertų vodką. Tuo patvirinamas Petro
kaltinimas, kad Pijus yra tik “literatūrinis svajotojas”, kad jam toli iki
besielio “visiško objektyvumo”, į kurį Pijus taip nori tikėti. Erdvė už
sccenos ribų turi svarbų vaidmenį: koridorius, kuriame girdėti vedamųjų
sušaudyti žingsniai ir klyksmas yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo į
amžinybę, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Elena taip pat
kankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiūrėti
ir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose yra esminė veiksmo dalis.
“Pabudime” “La Cumparsita”, Elenos ir Kazio meilės “tema” su skaudžia
ironija transformuoja savo pigų romantišką ilgesį ir pavirsta aistringu
himnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir jos garsuose, ir
savo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skamba
dangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo mažos sielos, kada pabaigoje jis bando
melstis. “Pabuvime” kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų saulei,
vandeniui, žvaigždėms, medžiams-visai visatai “būk mano žmona”, onegalėjo
nueiti ir pasakyti tų žodžių Elenai. Mes suprantame, kad jis moka tik
kentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau ši tragedija stoja prieš
jį šimteriopai išaugus, kada jis kankina Eleną ir savo laimingą
konkurentąKazį ir pats kenčia už juos abu, už save ir visą visatą.

A.Škėmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie būtų įstyti į ironiškų
paradoksų rėmus. Jo dramose matome Gyvenimą ir jo paradoksų draskomą žmogų,
tarytum autorius jame ieškotų visuotinės tiesos – lyg “tardytų mylėdamas”.
“Pabudime” žmonės yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis.
Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleido
išeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į “meilės trikampį”,
Pranas yra paprastas besielis karjeristas, pasiruošęs lipti per kitų
galvas. Kazys ir Elena – du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo
gyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina kerštingą
aistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertę.
Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina
jį patį. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalėti, bet kaip
komunizmo atstovas – NKVD tardytojas – jis turi priemonių, kurios yra
galingesnės už bet kurį pavienį žmogų. “Aš negaliu pralaimėti”, sako Pijus,
bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas – besielė griaunanti jėga, kurios
įrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Eleną (“Aš
nenoriu keršyti”), o prieš žmogiškumo principą, įsikūnijusį jų asmenyse.

Kaip pats A.Škėma sako apie “Pabudimą”, kad pagrindinid veikalo
principas:mylėk artimą, kaip pats save, kuris išryškėja nelaimės atveju.
Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje su
mirtimi, nors ir būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti ir
padeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie bejėgiškumo
ir nesugebėjimo apsispręsti. Įvestas ir “banalus” momentas: vyro ir moters
meilė, kuri savo aukščiausioje įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio
žmogiškumo įrodymu. “Pabudimas’ parašytas prisimenant milojinus nežinomųjų
kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.
“Nesu įgijęs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgęs “Pabudimo” herojų
ideologijas, suvesti dramos mintis į tikslią ir harmoningą sistemą. Tai
palieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jie
turi išeiti pro duris. Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichinis
kompleksas. Ir labai sunku nuspręsti, kaip ataidės tas paskutinysis
žingsnis.”

Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano
protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė
sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas
beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.
Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26
valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo
atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo
puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kur
randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus.
Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį ir
pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas,
žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir
falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško
priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir
bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia.
Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymo
problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis. Dabarties pasaulį
susiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą trečiuoju asmeniu nuolat
keičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir
“suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomo
diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokią
prasmę) dalimi. Pasaulis skaitomas kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuoj
pat performuojamas, nardinamas į tinklą ir verčiamas poetiniu diskursu
(išplėstas minties apie kokį nors dalyką išreiškimas). Romano subjektui
gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos įvairios
metaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo) galimybės, ieškant geriausio
būties įforminimo būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė.
Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai
nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio reikšminių ryšių
susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikinei
sąmonei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties
referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys. Amerikoje, dirbdamas
liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto
vedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos krizę, o gal ir trečiąjį
savo kaip poeto gimimą. “Aš dar neesu gimęs. Dar neparašiau geros knygos. O
senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojo
pasaulinio karo, – mąsto Garšva apie senutę, cituojančią eilėraštį lifte.
Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsimą
mirtį. Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus
vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu
veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais,
dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią. Kadangi
visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka
tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai
neišvengiama, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu,
ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvena
ir interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romano
protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet ir tokie kokius
protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda.
Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektvos vientisumą yra jau
didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir
koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors
principas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors
nelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos
požiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu
kliudo. “Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką.
Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas
pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku
viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir
artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesnio
gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai
bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Škėmos sukurtas pasaulis
tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinę dimensiją
(išėjimą už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą. Kaip
avangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”,
be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad
šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai,
vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas
laikymasis įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo eksperimentas,
tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykęs, nes atskleidė mums
gyvą ir autentišką žmogų.

Škėmos kūrybos savitumas, poetika

Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo
kalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelë trauma buvo,
kai karo metu motina prarado protà ir neilgai trukus pasimirë.

Antanas Škėma nebuvo cinikas. Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovoti
už tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas
puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar
iškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne
ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis
domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius
dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti
naujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna,
drąsu, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados
– jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosios
žmogaus dvasios reiškėjas. Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis
gaižiai kėlė aikštėn gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę,
tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. Su
Mačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėmą sieja įsigyvenimas į
moderniąją vakarų literatūrą ir filosofiją. Jo kūryba – tai drąsus
lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais
kontekstais, o visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistata
su Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, numalšinimas,
prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis su
literatūros ir pasaulėžiūros rutina. Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis –
kosmopolitiškas, kuris lietuvių pasaulio atsispindėjimą susieja su įvairių
kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairių
tautų ir kultūros simbolikos įsiterpia ir lietuvių tautosakos elementų,
pavyzdžiui, gegutė, varnas, vazduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti po
įvairius kūrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”. Škėmos
kūriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir polinkis savo herojais
iliustruoti vieną ar kitą abstrakčią situaciją. A. Škėmos manymu, rojaus
nėra nei žemėje, nei danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas ir
nedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Čia visko
primaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašė K. Barėnas apie “Izaoką”.
Škėmos simultaniškų vaizdų ir ekspresionistinių detalių kupinas tekstas yra
visiškai originalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės
literatūros kontekste. Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvi
vaizdų slinktis kartais visiškai užgožia siužetinę ašį. Šie principai
lemia neišbaigtą, fragmentišką, koliažišką teksto struktūrą. Šilbajoris
savo straipsnyje apie A. Škėmą rašė: “Išeivijos lietuvių literatūroje Škėma
nuo kitų skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti kokią nors
išaiškinančią ar pamokamą tiesą, kad nepriima menui iš dalies užkraunamos
pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę arba būtinai atvaizduoti tos
prasmės ieškojimą ar atradimo procesą. Meno funkcija Škėmai išplaukia iš
paties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo”.
Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis – svarbiausi Škėmos
dramatiniai pradmenys fatališkos būties priešingybės. Kadangi Škėma
niekada nepamiršo šiurpių vaizdų iš vaikystės, neatsitiktinai savo gyvenimo
istoriją jis aprašinėjo kaip teatrališką likimo žaislą, kaip paradoksalią
grotesko ir tragizmo samplaiką. Visoje jo kūryboje pasklidęs praradimų
skausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogų supanti pasaulio
beprotybė – ypatingas Škėmos dramų tematikos ir pasaulėjautos klodas.
Beveik kiekvienoje pjesėje veikia personažas, kurio destruktyvūs
išgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionalią įtampą.
Vyraujanti dramų tonacija lyrinė, nostalgiškai graudi, su nežymiais
ironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistų
sielų žmonės, kurie imituoja mitines figūras, susitapatina su biblijiniais
herojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škėmos žmonės gyvena mūsų
amžiuje, kurio pasaulio rėmai jau visai supuvę. Čia žaisti galima tik
bepročiams. Jie stovi prieš nepermaldaujamą nežinomybę. Logiškai reikėtų
Škėmą vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėje
kūryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės
kalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kas
netiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. O
literatūroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiračiai ir
sugriūva kasdienybės dėsnių sienos. Pavyzdžiui NKVD tardytojas Pipis
“Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokšta
tiesos. Jis nori tikėti tokia tiesa, kuri būtų kaip pats gyvenimas: “Saulė
išaugina gražiausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks ir vanduo, tokia
ugnis, tokia žemė.” Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliau
pasidaro kankintojas.
Škėma tiki į aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir i
veržimąsi i meilę. Todėl apskritai galbūt nepatartina į Škėmos kūrybą
žiūrėti “idėjiniu požiūriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki ar
netiki. Menininko darbus skaitant yra daug svarbiau tai, ką žmonės išgyvena
ir kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajėgia sužadinti mūsų,
skaitytojų, sielose atbalsi, ar ne.

K.Donelaitis

Svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis,
poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė
liaudis.“Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo
požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta.

Maironis
Aiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos
paprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būties
pilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą.
Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironis
lietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimo
kriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos
istorija.

Satrijos Ragana
Geriausiais savo kūriniais ŠR įtvirtino persmelkiantį pasakojimo
nuoširdumą, psichologinio išgyvenimo sudvasinimą, poetinę nuotaiką kaip
XXa. Prozos meninę normą. Dvaro psichologija. Žemės būties baigtinumo
nuovoka.

V.M.-Putinas
Dramatinis eilėraštis pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo
būsenose. Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”. Laisvės siekimas yra žmogaus
esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Konfliktas-tarp
komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos.
Reikalauja didelės skaitytojo intelekto įtampos. Daug priešpriešos iš
kurios gimsta įtampa. Eilėraščio individas reikalauja pakilti iki jo lygio.

J.Aistis
Tyliojo sielvarto poetas. Neapsunkinta nei simbolių, nei ko kito našta.
Artimas liaudies dainoms pajautimo būdas. Subjektas blaškosi tarp tikėjimo
ir ne, tiesos ir melo, džiaugsmo ir skausmo. Poetas įsižiūri į vieną gamtos
detalę kaip į stebuklą. Poezija-išgrynintos nuotaikos sfera. Lyrinis
subjektas-nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgų
priešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokios
antgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį.

A.Škėma
Pagrindinė problema-ištikimybės laisvės principams ir išdavystė. Stilistika
paklūsta šizofreniškos sąmonės pulsavimams, yra itin ekspresyvi ir
dinamiška, kaip įprasta “sąmonės srauto” romanuose. Kūryba yra tikra, kai
rašantis žmogus apsinuogi-na iki slapčiausių savo psichologinių kompleksų.

M.Martinaitis
Peržengti save, ištirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendro
buvimo liudytoju. Siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą
individualaus “aš” reikšmingumo.

Designed by Eimantas Balèiauskas lsd@takas.lt

(c) 2000

Leave a Comment