Jonas Basanavičius - Mokslai.lt

LASUC Antano Jonynovidurinės mokyklos9a klasės mokinioDariaus Pečiuros

Referatas

Jonas BasanavičiusIr jo kūryba

Vilnius2005 Jonas Basanavičius(1851 – 1927)

Lietuviams ypatingos svarbos asmuo yra Jonas Basanavičius, tautos atgimimo tėvas, tautinės ideologijos kūrėjas, moralinis Lietuvos prezidentas, sakęs, kad jo partija esanti senoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai „planingas, programinis žmogus kiekviename colyje, kiekviename žingsnyje. Veikėjas, kuriam per visą amžių tešvietė tas vienas tikslas, teviliojo tas vienas gyvenimo uždavinys – vaisingai be afektacijų, be afišavimosi, be reklamų tarnauti savajai tautai in toto; tokiai, kaip yra, bet tik ji būtų gyva ir į žmonijos turtų iždyną įdėtų tai, ko ji turi originalaus, šviežio, naujo”, – taip apie Joną Basanavičių rašė Juozas Tumas-Vaižgantas.Biografija. Jonas Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Motina Marė Birštoniūtė iš Stolaukio, Pajevonio parapijos, kilusi iš labai senos Birštonų giminės (ši pavardė minima 1384 m. kryžiuočių raštuose). Tėvas Jurgis Basanavičius, nors ir paprastas ūkininkas buvęs, skaityti ir rašyti kiek mokėjęs, buvo kelerius metus Bartininkų valsčiaus vaitas, žinomas kaip labai gerbiamas ir teisingas žmogus: „Ir aš jam, ir jojo atminimui esmi kaltas įgaivinimu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę.” Būdami pamaldūs ir dievobaimingi, kaip dauguma to meto lietuvių, Basanavičiaus tėvai norėjo savo pirmagimį sūnų matyti kunigu. Nuo mažens pradėta vaiką tam rengti ir mokyti. Pirmieji jo mokytojai buvo žiemos metu keliaujantys per kaimus savamoksliai daraktoriai: dzūkas Kardokas išmokė skaityti ir rašyti, lenkas Szymanowskis nuo Vištyčio pramokė lenkiškai, Bartininkų zakristijonas Naujokas – prie šv. Mišių patarnauti. Dvylikos metų pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią 1873 metais baigė sidabro medaliu. Grįžęs namo, pradėjo galvoti apie tolimesnius mokslus, Tėvai tenorėjo, kad sūnus stotų į Seinų kunigų seminariją, ir jie sulauktų, anot motinos, gražaus kunigėlio. Po ilgų kalbų ir didelių verksmų tėvai sutiko sūnų leisti į svetimą šalį mokslų eiti. „Mat nuo mažens į mano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kumelaitė, kuri mane graužė, traukte mane traukė į nepažinstamą tolimą svietą.” Ir su 100 rublių kišenėje jis išvyko į Maskvą „tarytum nauju žmogum tapęs”. Mokydamasis Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete, jis klausė rusų literatūros, istorijos, lyginamosios kalbotyros ir antikinių kalbų paskaitų, ypač mėgo prof. S.Solovjovo Rusijos istorijos paskaitas. Žinodamas, kad lietuviams uždrausta savo krašte mokytojauti, gavęs Varšuvos mokslo apygardos stipendiją, skirtą lietuviams studentams nuo lenkų įtakos atitraukti, ir baigiantis antrajam semestrui, perėjo į Medicinos fakultetą, garsų visoje Rusijoje ir žinomą gerais gydytojais. Dar 1875 m., būdamas Medicinos fakulteto pirmo kurso studentas, jis Nivos laikraštyje atsakė į archeologo A.H.Kirkoro straipsnį „Slavų senovės štrichai” („Zarysy pierwotnej Slowiarisczizny”), pateikdamas mitologinės jo dalies kritiką, kuriai pritarė Maskvoje studijuojantys lietuviai. Mokydamasis medicinos, Basanavičius neatitrūko nuo lietuvybės, jis užsibrėžė plačiai tyrinėti lietuvių tautos praeitį: antropologiją, istoriją ir archeologiją (senąsias kapavietes, piliakalnius, rinkti įvairias senienas), etnologiją, kalbą, tautosaką. 1878 m. kovo 2 d. dienoraštyje užrašė: „Ištvermingai darbuokis, neieškok tuščios garbės ir būk naudingas – venk kovų su vėjavaikiais – mažiau žodžių, daugiau darbų – visada turėk prieš akis tikslą, kurio sieki!”Baigęs universitetą 1879 metais ir siekdamas išvengti gydytojo praktikos Maskvoje, pradėjo rūpintis darbu ką tik nepriklausomybę atgavusioje Bulgarijoje. Gavęs kvietimą ir kelionpinigių, 1879 metų pabaigoje iškeliavo iš Maskvos į Lom Palanką, kur iki 1882 metų dirbo gydytoju ir vadovavo ligoninei. Bulgarijoje gyvendamas, jis susirašinėjo su Mažojoje Lietuvoje ėjusio laikraščio Keleivis redaktoriumi F.Kuršaičiu. Pradėjus leisti Tilžėje naują lietuvišką laikraštį (Naująjį keleivį), Basanavičius buvo pakviestas bendradarbiauti. Priėmė jis ir kitą, pastoriaus K.R.Jakobio atsiųstą kvietimą įstoti į Lietuvių literatūros draugiją, ragino jos vaidybą leisti populiarius K.Donelaičio, S.Daukanto ir kitų rašytojų darbus.Tik atvykęs Bulgarijon ir palankiai vertindamas bulgarų laisvės sąjūdį, jis prisidėjo prie rusofobų demokratų partijos. Liberalams praradus valdžią, toliau bendradarbiavo pažangioje spaudoje, neslėpė savo demokratinių pažiūrų ir buvo įskųstas valdžiai. Norėdamas išvengti persekiojimų, 1882 m. išvyko į Prahą toliau studijuoti medicinos, dirbo tai Prahoje, tai Vienoje.Kartu Basanavičius toliau bendradarbiavo lietuvininkų laikraščiuose, ypač Lietuviškoje ceitungoje. Sveikindamas J.Zauerveino sumanymą įsteigti Prūsijos lietuvių mokslo draugiją, jis rašė: „Triūskimės, broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsime, jei lietuviška kalba bus tvirta pasidarius, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo darbu draugystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų.”Basanavičiaus draugų ir bendražygių ratas vis didėjo, po šio straipsnio prie jų prisidėjo ir J.Šliūpas. Bulgarijoje 1880 – 1882 m. Basanavičiaus respondentai buvo: F.Kuršaitis (Karaliaučius), A.Einaras, M.Šernius, K.R.Jakobis (visi iš Klaipėdos), J.Reilenderis (Tilžė), J.Mikšas (Virkytai), J.A.Vištelis (Orlinecas), M.Akelaitis (Paryžius), J.Miklaševičius (Heidelbergas), J.Jasinskis, M.Aglinskas (Maskva), P.Kriaučiūnas (Peterburgas), P.Vileišis (Belgija) ir kt.1882 m. Basanavičius apsisprendė dėl lietuviško laikraščio steigimo ir apie tai parašė J.A.Višteliui ir J.Mikšui, nurodydamas ir leidybos vietą – Mažosios Lietuvos miestelį Ragainę. Basanavičiaus sumanymui buvo karštai pritarta. Persikėlęs į Prahą, ten pradėjo organizuoti laikraščio leidybą. Bendradarbiais pasitelkė J.Zauerveiną, J.A.Vištelį, S.Dagilį, S.Narkevičių, J.Šliūpą, V.Pietarį, J.Mikšą ir kt. 1883 m. pasirodė pirmasis Aušros numeris. „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia”, – linkėjo Basanavičius prakalboje.Aušra lietuvių visuomenėje buvo nepaprastas įvykis, visų aptariamas ir įvertintas: „Dr. J.Basanavičiaus „Aušra” – jos mintys, kalba, žodžiai, – kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe ir tuoj išblaškė visus <…> abejojimus ar svyravimus. Man ta naujoji mūsų gyvenimo pradžia, tas naujas evangelijos žodis, mūsų pačių raštu išreikštas, padarė didžiausią įspūdį, ir aiškiai pastūmėjo mane, kaip ir mano draugus, į naująjį darbo kelią”, – rašė Jonas Jablonskis.Nuo 1883 iki 1886 metų buvo išleista dešimt Aušros numerių dvidešimt devyniais sąsiuviniais, kurių dalį Basanavičius pats redagavo. Gyvendamas svetur, jis aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime (tik per 1883 metus parašė net 181 laišką), paskelbė daug straipsnių mokslo ir kultūros klausimais.Prahoje Basanavičius išgyveno nuo 1882 m. rudens iki 1884 m. pavasario, dirbdamas įvairiose klinikose, važinėdamas studijų reikalais į Vieną. Gilindamas savo žinias, daug laiko leido bibliotekose, kur ieškojo medžiagos moksliniams darbams. Čia Basanavičiui teko pergyventi, pasak jo paties, vieną svarbiausių momentų savo gyvenime – karštą meilę vienai „interesingiausių” Prahos merginų, dailiajai Gabrielai Eleonorai (Ellei) Mohl, čekų vokietaitei, su kuria susituokė 1884 m. gegužę Vienoje. 1885 metų rudenį jauna šeima grįžo į Lom Palanką. Prasidėjus 1885 m. bulgarų ir serbų karui, gydytojui darbo buvo į valias – kasdien tekdavo vienam apžiūrėti du šimtus ir daugiau ligonių. Dėl sunkaus darbo užpuolė įvairios ligos: iš pradžių plaučių uždegimas, vėliau dėmėtoji šiltinė. Pasveikęs tapo politinio pasikėsinimo auka: palaikytas prijaučiančiu rusams ir jų politikai Bulgarijoje, buvo peršautas, kai vyko pas ligonį.Prasidėjus 1889 metams, sunkiai susirgo Basanavičiaus žmona Ellė. Liga progresavo, ir 1889 m. vasario 16 d. žmona mirė. Vyro „omenyje liko ant visados neužmirštoji, idealė Ellės esybė ir meilė”. Nepaprastai paveiktas žmonos mirties, Basanavičius buvo pasiryžęs visam laikui likti Bulgarijoje. 1891 metų rudenį jis tapo Bulgarijos piliečiu, 1892 – 1895 dirbo Varnos miesto ligoninėje, 1899 m. buvo išrinktas į Varnos miesto tarybą. 1893 metų pabaigoje buvo paskirtas ir Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju.Vis dėlto 1895 metų pradžioje, remdamasis rusų caro manifestu, Basanavičius paprašė leidimo grįžti į Lietuvą, bet atsakymas buvo neigiamas. Tačiau atostogų metu jis galėjo keliauti: 1894, 1895, 1897 – 1901, 1903, 1904 m. lankėsi bei gydėsi Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Šveicarijoje. O 1905 m. pradžioje, nelaukdamas Rusijos pilietybės bei leidimo grįžti, pardavęs visą savo turtą, paliko Varną ir Bulgariją, per Vokietiją atvyko į Tilžę ir, K.Aglinskio padedamas, slapta perėjo Jurbarko muitinę.Dvidešimt penkerius metus gyvenęs užsienyje, 1905 m. rugpjūčio l d. Basanavičius atvažiavo į Vilnių. Čia buvo pats revoliucijos įkarštis: politinis gyvenimas reiškėsi partijų, programų, šūkių gausa. Ir Basanavičiaus gyvenimas Lietuvoje buvo žymus naujais žygiais ir darbais. Daug matęs, pažinęs ir patyręs, jis stojo lietuvių tautinio sąjūdžio priešakyje, darbuodamasis Lietuvos labui.Basanavičiui priklauso sumanymas sušaukti visos Lietuvos suvažiavimą. Norėdamas parodyti pasauliui, kad lietuvių tauta yra galinga, kultūringa ir nori laisvai gyventi, 1905 m. lapkričio 15 d. jis parašė 10 punktų memorandumą, kuriame buvo reikalaujama Lietuvai visiškos kultūrinės ir politinės autonomijos. Po memorandumu pasirašė J.Basanavičius, D.Malinauskas, M.Davainis-Silvestraitis ir kun. J.Ambraziejus. Memorandumas buvo išsiųstas paštu Rusijos valdžiai. Dalis memorandumo buvo paskelbta laikraštyje Pravitelstvennyj vestnik (Vyriausybės žinios), visas tekstas išspausdintas Vilniaus žiniose (Nr. 267).Kitas svarbus Basanavičiaus darbas buvo mokslo žmonių subūrimas, siekiant surinkti viską, kas gali iškelti lietuvių tautą, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) steigimas – statuto rengimas, narių priėmimas, susirinkimų organizavimas, bibliotekos ir fondų kūrimas. Šiai draugijai, įsteigtai 1907 m., Basanavičius vadovavo iki mirties, tvarkė tęstinį draugijos leidinį Lietuvių tauta.Vilniaus kultūriniam gyvenimui organizuoti Basanavičius siūlė steigti lietuvių klubą, o su kun. J.Ambraziejumi nutarė leisti Vilniaus lietuvių laikraštį Lietuvis.1905 m. lapkričio 21 d. Basanavičiaus iniciatyva ir rūpesčiu buvo sušauktas pirmasis Vilniaus lietuvių seimas, paprastai vadinamas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Jame dalyvavo per 2000 atstovų iš visos Lietuvos ir Rusijos. Į Seimą pirmą kartą buvo susirinkę visų Lietuvos partijų ir visų gyventojų luomų delegatai.Suredagavęs ir išleidęs pirmąjį Lietuvių tautos numerį, Basanavičius išvyko į Petrapilį, norėdamas pasidarbuoti bibliotekose, susitikti su ten gyvenusiais lietuvių šviesuoliais – Maironiu, K.Būga, P.Leonu ir kt., su kitataučiais mokslininkais – E.Volteriu, J.Baudouinu de Courtenay ir kt.; Vidaus reikalų ministerijos tikybos departamente jis aptarė bažnytinę Vilniaus vyskupijos padėtį, siekdamas lietuvių kalbos įsitvirtinimo Vilniaus krašto bažnyčiose.Daug laiko Basanavičius skyrė lietuvybės reikalams – padėjo kurti lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte, leisti naujus vadovėlius. Tęsė ir mokslinius darbus, dirbo Lietuvių mokslo draugijoje, tvarkė naujus archyvo ir muziejaus rinkinius. 1911 m. prie LMD buvo įsteigta gydytojų ir vaistininkų sekcija, kurios tikslas buvo leisti laikraštį, tvarkyti medicinos ir farmacijos terminiją, tyrinėti Lietuvos gydomuosius augalus ir kt.Išvykęs į užsienį darbo ir sveikatos reikalais, Basanavičius mintimis likdavo tėvynėje: „<…> mintyse skrajoju savo nuskurusioje tėvynėje, kurią tarytum patsai Dievas ir žmonės užmiršę. Tokia tu nelaiminga, mylima Lietuva – tuomet dienyne užrašiau, – palyginus tave su kitais kraštais. Ir ar kada teks tau visų bjaurybių nusikratyti ir laisvesnį gyvenimą įgyti?! Aukščiau kultūroje pakilti <…>.”1913 m. visuotinio LMD susirinkimo metu Basanavičius drauge su Amerikos lietuvių veikėju A.Olšausku pasiūlė leisti lietuvišką enciklopediją ir sudaryti redakcinę grupę. Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, sumanymas liko neįgyvendintas.Nemažai jėgų Basanavičius skyrė dar vienam savo sumanymui – Tautos namų kūrimui. Kelionė į Ameriką dėl šių namų statybos jį labai išsekino. Prisidėjo dar įvairios nelaimės ir ligos, ir jis vėl buvo priverstas išvykti gydytis į užsienį.Basanavičiaus mokslo nuopelnai ir darbai buvo vertinami Europoje: 1914 m. gegužės 6 d. Šveicarijos Academia litterarum Genevensis išrinko jį savo nariu ir garbės profesoriumi.1914 m. rugpjūčio l d., prasidėjus Vokietijoje visuotinei mobilizacijai, Basanavičius grįžo į Lietuvą. Čia aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, daug dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti ir Lietuvių draugijoje nuo karo nukentėjusiems gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti. Pradėjo organizuoti deklaraciją rusų valdžiai – buvo parengtas memorandumas, kuriame reikalauta Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės.1915 m. rugsėjo 18 d. vokiečių kariuomenės daliniai įžengė į Vilnių. Basanavičiaus raginami, Vilniaus lietuviai toliau kovojo už savo teises: dėl prieglaudų, išlaikomų Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti, dėl lietuviškų mokyklų, dėl lietuvių kalbos vartojimo ir kt. LMD dėka okupacijos metais buvo išleista per 100 lietuviškų vadovėlių mokykloms, seminarijoms, gimnazijoms.Basanavičius daug darbavosi prie įvairių memorandumų okupacinei valdžiai, skaitė nemažai paskaitų apie lietuvių tautos praeitį ir dabartį, rūpinosi LMD veikla. 1916 m. vasarą dėl silpnos sveikatos jis išvyko į Ožkabalius. Grįžęs Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto posėdyje perskaitė išsamų pranešimą apie savo apsilankymą Suvalkijoje ir sunkią lietuvių padėtį vokiečių okupacijos sąlygomis.Pradėjus persekioti Vilniaus lietuvių veikėjus, buvo sulaikytas ir Basanavičius. Paklaustas, kokių politinių pažiūrų esąs, jis atvirai pareiškė priklausąs tautiškajai lietuvių demokratų partijai ir įsitikinęs, kad pagaliau Lietuvai pavyksią atstatyti savo nepriklausomą valstybę su didžiuoju kunigaikščiu priešakyje.Basanavičiaus vadovaujama LMD ir toliau organizavo metinius suvažiavimus, jų metu buvo skaitomos paskaitos apie lietuvių tautą, jos kultūrą ir istoriją.1917 m. vasarą Basanavičius vėl buvojo Ožkabaliuose, bet, neturėdamas leidimo, negalėjo ilgiau pasilikti. Grįžęs atgal, jis padėjo organizuoti Lietuvos aidą (leidimas šiam lietuviškam laikraščiui jau buvo gautas). Po ilgų pastangų lietuviams pavyko išsirūpinti leidimą sušaukti Vilniaus konferenciją. Jos metu turėjo būti sudaryta Tautos taryba. Konferencija įvyko 1917 m. rugsėjo 18 – 21 ir 23 d. Basanavičius buvo išrinktas konferencijos garbės pirmininku. Sudarytoji Tautos taryba veikė ir dirbo, kol buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė.1917 m. lapkričio 27 d. Vokietijoje buvo pripažinta politinio apsisprendimo teisė Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos gyventojams. 1918 m. vasario 16 d., J.Basanavičiui pirmininkaujant, buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Jis pats perskaitė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Dokumentas buvo išspausdintas Lietuvos aide. Sukurta vėliava ir valstybės ženklas. Basanavičius pradėjo organizuoti Didžiojo Seimo rinkimus.1918 m. vasarą Basanavičius vėl praleido Ožkabaliuose, gydydamas žmones ir populiarindamas Valstybės tarybos darbą. Rudenį vėl grįžo į Vilnių, skaitė paskaitas, dalyvavo draugijų, partijų veikloje.Atėjus bolševikams, Basanavičius sušaukė didelį lietuvių mitingą padėčiai išaiškinti ir apginti tautiniams lietuvių reikalams, kiek galėdamas rūpinosi apsaugoti LMD turtą. Švietimo komisariatui paskyrus jį Istorijos muziejaus direktoriumi, parašė muziejaus statutą, surinko Vilniuje esančius kultūros ir dailės eksponatus ne tik iš viešųjų, bet ir iš privačių rinkinių, suremontavo muziejui priklausiusius rūmus, tačiau muziejaus atidarymą sutrukdė Vilnių apsupę lenkų legionieriai. Visos Basanavičiaus pastangos organizuoti istorijos muziejų nuėjo perniek.

Savo reikalams ginti Vilniaus lietuviai įsteigė Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą, jos nariu tapo Basanavičius. Tik dabar jis vis labiau apsiribojo moksliniu darbu. Lenkų okupacijos metais Basanavičius buvo persekiojamas kaip Vilniaus lietuvių sąjūdžio vadas. Jis negavo leidimo vykti į Ožkabalius ar į Kauną, net ir Lietuvos valstybės prezidento A.Smetonos kviečiamas. Nors gyvenimas Vilniuje buvo neramus, Basanavičius nusprendė pasilikti čia ir saugoti jo pastangomis sukauptą kultūros turtą ir LMD.1919 m. lapkričio 1 – 3 d. vyko visuotinis LMD susirinkimas. Basanavičius skaitė paskaitą apie lietuvių kalbą archeologijos ir etnografijos šviesoje. Aktyviai jis reiškėsi ir Laikinajame Vilniaus lietuvių komitete. Kaip vienas iš didžių kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę vyko į Kauną, į Lietuvos Steigiamojo Seimo atidarymo iškilmes. Grįždamas į Vilnių, aplankė Ožkabalius.Lenkams palikus Vilnių, Basanavičius pats turėjo rūpintis universiteto, bibliotekos, archeologijos muziejaus, autorinio archyvo, įvairių universiteto institutų apsauga. Kartu jis vienas pirmųjų stengėsi išsiaiškinti bolševikų pažiūras į lietuvius: kalbėjosi su jų vadu V.Mickevičiumi-Kapsuku, siekdamas Vilniaus krašto lietuvių kultūrinės apsaugos.Į Vilnių vėl įžengė lenkų armija. Basanavičius su O.Mašiotiene ir kitais bendraminčiais suskubo rūpintis lietuvių belaisviais, jautriai reagavo į lietuvių įstaigų naikinimą, mėgino kovoti su visokiomis neteisybėmis.Kartu Basanavičius vis labiau angažavosi moksliniam ir visuomeniniam darbui. 1920 m. gruodžio 28 – 29 d. LMD visuotiniame susirinkime jis skaitė paskaitą „Obuolys lietuvių dainose bei pasakose bei vestuvinėse apeigose”, o patį susirinkimą pabaigė žodžiais: „Lai gyvuoja nepriklausoma Lietuva su savo sostine Vilnium, kad geriau galėtų gyvuoti ir tarpti ir pati Lietuvių Mokslo Draugija!”1921 m. prie LMD Basanavičiaus iniciatyva pradėti organizuoti aukštesnieji mokslo kursai ir paskaitos. Pats Basanavičius buvo pasirengęs skaityti paskaitas apie lietuvių mitologiją.Lenkams pradėjus lietuvių ir gudų persekiojimų ir areštų kampaniją, Basanavičius vienas pirmųjų kreipėsi į valdžią ir įteikė protestą, gindamas ištremtųjų lietuvių teises. Pats Basanavičius tapo persekiojamas ir žeminamas. Tačiau jis nesiliovė protestavęs ir darbavęsis lietuvių naudai: Lietuvių draugijos centro komitetui kruopščiai aprašinėjo lenkų daromas kratas ir areštus, lankė Vilniaus lietuvių mokyklas, dalyvaudavo Lietuvių mokslo draugijos posėdžiuose, redagavo Lietuvių tautą, gynė lietuvių švietimo ir kultūros reikalus. Basanavičius buvo išrinktas Lietuvos universiteto Kaune garbės nariu ir profesoriumi.Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 dieną Vilniuje. Visą savo turtą užrašė mokslus einančiai lietuvių jaunuomenei. Buvo palaidotas Rasų kapinėse. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė paskelbė 5 dienų gedulą. Kartu gedėjo, nors ir neoficialiai, Vilniaus krašto lietuviai.Veikla. Basanavičiaus veikla buvo įvertinta labai plačiai. Už mokslo darbus Bulgarų literatūros draugija, 1912 m. tapusi Bulgarijos mokslų draugija, išrinko jį nariu korespondentu. Jis buvo priimtas į Bulgarijos gamtos tyrinėjimo draugiją, Bulgarijos raudonojo kryžiaus draugiją, Bulgarijos medikų sąjungą, Varnos gydytojų draugiją.Basanavičius buvo išrinktas ir kitų Europos mokslo draugijų nariu: Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje, Antropologijos draugijos ir Geografijos draugijos Vienoje, Vokiečių antropologijos, etnologijos ir senovės istorijos draugijos Berlyne. Dar 1855 m. grafas E.Tyszkiewiczius iškėlė mokslo draugijos steigimo idėją, vėliau Tilžėje buvo suburta Lietuvių literatūros draugija. Mokslo draugijos idėja buvo toliau plėtojama lietuvių spaudoje: Prūsijoje leistoje Lietuviškoje ceitungoje, Aušroje ir kai kuriuose Amerikoje leidžiamuosiuose laikraščiuose. 1882 m. Lietuviškoje ceitungoje apie tai Basanavičius rašė: „būtinai reikia steigti tokią draugiją, kuri rūpintųsi išlaikyti mūsų brangiąją kalbą, kuri pamažu metai iš metų nyksta. Šios mūsų kalbos nykimo priežastis yra ypačiai ta, kad mes neturime savo mokyklų, kuriose būtų mokoma lietuviškai, taip pat neturime kitokių pasaulinių knygų, iš kurių būtų galima mokiniams mokytis ir šviestis <…>.Neužmirškime, broliai, jog po Dievo ir mūsų tėvų daugiausia turime mylėti savo tėviškę Lietuvą; mūsų garbingų senolių palikimą, mūsų garbingą brangią kalbą turime gerbti ir saugoti, kad ji neišnyktų <…>.”LMD programą Basanavičius paskelbė dar Varpe (1902, Nr. 2). Draugijos tikslas buvo: tirti lietuvių kalbą ir jos tarmes; rinkti dainas ir jų melodijas; rinkti įvairiausio turinio pasakas; rinkti senoviško žyniavimo liekanas, burtus, apžadus, tautiškos vaistininkystės žinias; aprašyti krikštynas, vestuves, šermenis, laidotuves ir kitas gyvenimo apeigas; aprašyti įvairių metų laikų apeigas ir šventes; aprašyti įvairiausius žaidimus, šokius, vaišes; rinkti žmonių vardus ir pravardes, geografinius (upių, kalnų, gyvenamųjų vietų ir kt.) vardus; aprašyti ir nupiešti lietuvišką namą, ūkio padargus, muzikos instrumentus; rinkti ir aprašyti senovinius ir šiuolaikinius drabužius, moterų parėdą; rinkti visokius lietuviškus dirbinius, eksponatus tautiškajam muziejui; rinkti rankraščius bei knygas apie Lietuvą. Taigi draugija turėtų: tyrinėti dvasinę bei medžiaginę lietuvių kultūrą; leisti specialų leidinį surinktai rašytinei medžiagai skelbti; įrengti etnografinį muziejų ir tautišką biblioteką. Draugiją būtų galima pavadinti „Lietuvių Tauta” ar kokiu kitu vardu. Vėliau LMD programą Basanavičius dar kartą priminė Vilniaus žiniose (1905, Nr. 153).LMD idėjai pritarė ir kiti atgimstančios Lietuvos veikėjai. J.Šliūpas buvo vienas iš padedančiųjų organizuoti draugiją, rašė apie tai spaudoje, rengė įstatus bei projektus, tyrė galimybes sutelkti lietuvius į specialią istorijos bei archeologijos arba istorijos bei etnografijos draugiją. Leidus Vilniaus gubernatoriui A.Liubimovui, LMD steigiamasis susirinkimas įvyko 1907 m. balandžio 7 d. Vilniaus Kanklių salėje. Susirinkime pagrindinis kalbėtojas buvo Basanavičius. Jis plačiai aptarė lietuvių tautos kultūrą, suformulavo steigiamos draugijos uždavinius ir numatė ateities darbus. Nariai steigėjai buvo J.Basanavičius, kun. J.Ambraziejus, G.Landsbergis, inž. J.Mašiotas, dr. J.Bagdonas, dr. S.Matulaitis, inž. P.Vileišis, dr. A.Vileišis, advokatas J.Vileišis, M.Davainis-Silvestraitis, A.Smetona, P.Matulionis. Iš viso 86 žmonės, tarp kurių buvo nemažai ir kitataučių mokslininkų (K.Fortunatovas, A.Šachmatovas, A.Bezzenbergeris, J.Baudouinas de Courtenay, A.Leskienas ir kt.), priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1907 m. rugpjūčio 18 – 19 d. buvo sušauktas pirmas visuotinis draugijos narių susirinkimas: išrinkti garbės nariai, nariai korespondentai, nariai bendradarbiai. Nutarta leisti žurnalą Lietuvių tauta, kurio redaktoriumi tapo Basanavičius.Įsteigus LMD, Basanavičius netrukus pradėjo rūpintis knygyno, muziejaus ir archyvo kūrimu. Knygyno pagrindas buvo jo paties biblioteka, kurią sudarė 4000 knygų, daugiausia apie Lietuvos istoriją, etnologiją, etnografiją, trakų, getų ir kitų senovės tautų gyvenimą ir kultūrą. Daug knygų paaukojo ir kiti asmenys bei draugijos: J.Tumas (apie 700), E.Volteris (apie 900), Prūsų lietuvių „Birutės” draugija (apie 750), Amerikos lietuvių susivienijimas (823) ir kt. Dr.F.Kaunackis perdavė draugijai Simono Daukanto biblioteką. Buvo renkama ir žinomų lietuvių rašytojų (A.Baranausko, S.Daukanto, L.Ivinskio, A.Jakšto, J.Zauerveino ir kt.) rankraštinė medžiaga. Daugybė vertingų rankraščių, svarbių XVI – XVIII a. dokumentų, XIX amžiaus rašytojų tekstų, beveik visa lietuviška spauda, leista Didžiojoje Lietuvoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje, buvo sukaupta LMD archyve. Draugija išleido kolektyviai parengtą Trumpą folkloro dalykams rinkti programą (1910), organizavo planingą tautosakos rinkimą ir tautotyros darbą. Buvo užrašyta per 10 tūkst. dainų, 4 tūkst. pasakų ir sakmių, per 3,5 tūkst. burtų, 5,5 tūkst. mįslių, 21,5 tūkst. patarlių ir priežodžių. Didžiulis Basanavičiaus numizmatikos rinkinys, kurį sudarė apie 2000 monetų, jo archeologinės iškasenos, kelios dešimtys XII – XVII a. lietuvių kaukolių, gausybė akmeninių, žalvarinių ir geležinių archeologinių radinių padėjo pagrindą LMD muziejui. Jo raginami, ir kiti žymūs to meto veikėjai (P.Jurskis, V.Nagevičius, K.Grinius, T.Žilinskas ir kt.) muziejui dovanojo archeologinių retenybių.Lietuvių tautos, pradėtos leisti 1907 m., pirmame numeryje Basanavičius pradėjo spausdinti darbą „Levas lietuvių pasakose bei dainose ir prygiškai-trakiškoje dailoje”. Jame buvo įdėti dar trys Basanavičiaus straipsniai. Apskritai, Lietuvių tautoje buvo išspausdinta apie 100 mokslo veikalų ir referatų, kurių beveik ketvirtadalį parašė Basanavičius. Jis norėjo, kad LMD virstų Lietuvių mokslo akademija (LMA), tačiau dėl įvairių nepalankių aplinkybių to neatsitiko. Kadangi LMD būstinė buvo Vilniuje, jis tapo lietuvių kultūrinio sąjūdžio centru: kiekvieną vasarą į LMD suvažiavimus susirinkdavo visi žymesnieji lietuvių inteligentai, buvo skaitomi pranešimai iš folkloro, archeologijos, istorijos, kalbotyros. Tautinė kultūra buvo skleidžiama ir ugdoma Basanavičiaus idėjų, jo vadovavimo ir veiklumo dėka. Kaip LMD būstinė turėjo iškilti Tautos namai – Vilniaus lietuvių kultūrinis centras. Deja, ši idėja nesulaukė LMD narių pritarimo. Basanavičių stebino lietuvių veikėjų nerangumas ir ribotumas. Savo dienoraštyje jis rašė: „Kada tie mūsų lietuviai pradės daugiau viešais dalykais rūpintis, ne tik savo pilvo reikalais?” Basanavičiaus rūpesčiu 1911 m. Vilniuje buvo nupirktas 1600 kv. sieksnių sklypas. Vėliau Basanavičius ir M.Yčas išvyko į JAV rinkti aukų Tautos namų Vilniuje statybai. Per trumpą laiką jie aplankė visas didžiausias Amerikos lietuvių kolonijas. Su entuziazmu sutikti, Tautos namų statybai jie surinko per 22 tūkstančius dolerių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė statybos darbus. Surinkti pinigai buvo padėti Vilniaus komercijos ir Lietuvių III Vilniaus savitarpio kredito bankuose; bankams išsikrausčius į Rusiją, buvo išvežti ir pinigai.Iš daugelio Basanavičiaus idėjų gyvybingiausia buvo tautinio atgimimo idėja. Dar 1892 m. Apšvietoje jis rašė, kad lietuvių idealu turėtų būti „savistovė Lietuva” ir išdėstė svarbiausius tautinės ideologijos principus. Jis siekė, kad Lietuva lietuviška taptų, kad idėjos apie Lietuvos savarankiškumą tautiniu pagrindu paplistų kunigų ir bajorų tarpe, kad visų Lietuvos luomų švietimo kalba taptų lietuvių kalba, o svarbiausia – kad sandora ir meilė viešpatautų tarp visų Lietuvos gyventojų ir visų luomų idealu taptų lietuvybė.Darbai. Basanavičiaus rašytinį palikimą sudaro per 40 antropologijos, archeologijos, istorijos, etnologijos, folkloristikos, kalbotyros, medicinos, sanitarijos studijų, daugiau kaip 140 įvairių straipsnių. Basanavičius buvo „pirmasis publicistas aušrininkas, vienatinis etnografas ir etnologas, vien teigiamybių aureole vainikuotas”. Turtingas yra Basanavičiaus epistolinis lobynas, kurio tik nedidelė dalis paskelbta.Tautos sąmoningumo žadintojas teigė, kad, norint pažinti, kas yra tauta, reikia pažinti, kas ji pirma buvusi. Apibrėžęs Aušros laikų Lietuvos tautinio atgimimo tikslus, jis apibūdino ir pagrindines savo darbo kryptis: 1) Lietuvos praeities prikėlimas, 2) lietuvių kalbos puoselėjimas ir populiarinimas, 3) lietuviškos dvasios žadinimas, 4) savigarbos pabudinimas, 5) Lietuvos savarankiškumo siekimas.Lietuvybei skatinti buvo skirtos tautos kilmės paieškos. Romantizmo įkvėptos tautos ieškojo savų istorinių šaknų ir kėlė savosios genezės klausimus. Basanavičius, visą amžių rinkęs medžiagą turtingiausiose Europos bibliotekose, rado sąsajų tarp lietuvių ir Balkanų senųjų tautų, todėl vietoj romėnų ar herulių lietuvių protėviais pasirinko trakus-frygus. Šiai lietuvių kilmės teorijai įrodyti skyrė daugiausia laiko ir jėgų, parengė publikacijas: „Žiponas bei žiponė” (1885), „Žirgas ir vaikas” (1885), „Etnologiškos smulkmenos” (1893), „Lietuviškai trakiškos studijos” (1898), „Prie istorijos mūsų rašybos” (1899), „Levas lietuvių pasakose ir prygiškai-trakiškoje dailoje” (1907-1919), „Iš senovės lietuvių mitologijos” (1916), „Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon” (1921), „Trakų kalbos likučiai vietų varduose lietuvių kalbos šviesoje” (1925). Didžiausiu ir svarbiausiu savo darbu jis ketino pavadinti tą veikalą, kuriuo „pasisektų <…> neišgriautinus pamatus užtiesti priešistoriškoje etnologijoje dėl artimos giminystes ir neabejotinos tapatystos tarp trakų ir šios dienos lietuviu”.Indoeuropiečių protėvynės ieškojimais Balkanuose buvo siekiama išaukštinti lietuvius, jų kilmę ir padėti mokslui spręsti šį klausimą. Basanavičius kilmės tyrinėjimus grindė tokiais teiginiais: 1) iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba esanti seniausia, gimininga sanskritui, senesnė už graikų ir lotynų kalbas; 2) Lietuvos istorikai (T.Narbutas, M.Balinskis, J.I.Kraszewskis) dėl lietuvių kildinimo iš herulių nebuvo vieningi, galimi ir kiti kilmės variantai: iš gotų, suomių, indų; 3) nemaža kitataučių tyrinėtojų ieškojo kalbinės giminystės tarp lietuvių ir trakų, ypač hetitų. Svarbiausia – skiepyti lietuviams pasididžiavimą gilia ir garbinga praeitimi, naikinti baudžiavos ir priespaudos ugdytą menkavertiškumo jausmą.Lietuvių mitologija Basanavičiui – tai viena didžiausių tautos kultūros vertybių, svarbus šaltinis tautos praeičiai pažinti ir giminystei iš trakų-fygų įrodyti. Senoji tikyba, pasak jo, sudaro savito lietuvių gyvenimo būdo, savitos lietuviškos kultūros pagrindą. Lietuvių tikyba neatsiejama nuo tautiškumo ir laisvės: kovodami už savo tikybą, lietuviai kovoję už laisvę ir nepriklausomybę. Vertingiausias Basanavičiaus mitologinis darbas „Apie vėles ir nekrokultą senovės lietuvių” paskelbtas kaip sakmių ir pasakų knygos Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių (1905) įžanginis straipsnis, savitai ir įdomiai interpretuojantis lietuvių naratyvinę patirtį apie „žmogiškosios dvasios nemarystę ir jos gyvenimą nematomame sviete”. Įdomūs ir kiti mitologijos tyrinėjimai: „Apie medžių garbinimą senovės Lietuvoje” (1908), „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje” (1912), „Iš senovės lietuvių mitologijos” (1926). Gausus istorinių šaltinių, archeologinės, folklorinės, kalbinės medžiagos panaudojimas Basanavičiaus darbuose rodo rimtą jo požiūrį į tyrinėjamas problemas, o bendrųjų dėsningumų ieškojimai įvairių tautų kultūrose yra svarbūs komparatyvistinių idėjų sklaidai lituanistikoje. Lietuviškos dvasios gaivinimas ir puoselėjimas Basanavičiui buvo neatsiejamas nuo meilės Lietuvos praeičiai, lietuvių senovei, renkant ir skelbiant didžiulį tautos turtą – lietuvių tautosaką. Nuo mažens pamilęs pasakas ir dainas, dar gimnazistas būdamas, per atostogas tėviškėje viešėdamas, užrašinėjo lietuvių tautosaką. 1880 m. iš Bulgarijos nusiuntė į Tilžę K.R.Jakobiui pluoštelį dainų, užrašytų Ožkabaliuose, iš kurių septynios buvo išspausdintos leidinyje Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft (Lietuvių literatūros draugijos pranešimai; 1880, 3-ias sąs.). Sudaręs Ožkabalių dainų rinkinį (iš 45 tekstų, dalis buvo spausdinta Aušroje 1883 – 1884 m.), 1902 m. išspausdino jį Tilžėje. Tais pačiais metais leidinyje Mitteilungen… paskelbti 1872 – 1877 m. jo užrašyti lietuvių mitologijos fragmentai (apie laumes, deives, vėją, ugnį, Joninių naktį), o 1885 m. – antra mitologiškų fragmentų dalis (apie Perkūną ir velnią) ir per du šimtus mįslių, užrašytų Ožkabaliuose. Abu lietuvių mitologijos fragmentus į vokiečių kalbą išvertė Aleksandras Kuršaitis.1892 m. Varpe, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje Basanavičius kreipėsi į lietuvių inteligentiją, kviesdamas rinkti tautosaką ir siųsti jam. Žinomo tautosakos rinkėjo M.Davainio-Silvestraičio ir kitų padedamas, Basanavičius 1893 m. Apšvietoje (Nr. 10) išspausdino lietuviškų augalų pavadinimų sąrašą „Iš mūsų botanikos”. 1898 m. pasirodė jo parengta „Medega mūsų tautiškai vaistininkystei”, kurią sudaro daugiausia M.Davainio-Silvestraičio ir F.Janušio surinkta medžiaga.Pirmasis didelis lietuvių pasakų leidinys buvo Basanavičiaus parengtos ir Amerikoje 1898 m. išleistos Lietuviszkos pasakos (220 tekstų). 1899 – 1902 m. visuose Tilžės ir Amerikos lietuvių laikraščiuose buvo kartojamas Basanavičiaus kvietimas rinkti lietuvių pasakas. Antras Lietuviszkų pasakų tomas (320 tekstų) išleistas 1902 m. Po metų, 1903 m., pasirodė ir pirmas Lietuviškų pasakų įvairių tomas, 1904 m. – antras ir trečias, 1905 m. – ketvirtas. Per ketverius metus jis paskelbė apie 2150 pasakų tekstų iš įvairių Lietuvos vietų. Per 800 pasakų ir sakmių paskelbta ir kitoje Basanavičiaus parengtoje ir 1905 m. Amerikoje išleistoje knygoje Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Kartu jis parengė ir 1899 m. išleido naują Ožkabalių dainų knygą dviem tomais (daugiau kaip 400 tradicinių ir naujoviškų tekstų). Dalis kitų jo skelbtų studijų taip pat yra susiję su tautosaka: „Gamta lietuvių liaudies dainose ir pasakose” (1915), „Ką lietuvių dainos žino iš Lietuvos ir kitų kraštų geografijos bei etnografijos” (1923), „Vilnius lietuvių dainose” (1925), „Lietuvių raudos” (1926).

Mokslo darbais Basanavičiui labiausiai rūpėjo kelti tautinį lietuvių sąmoningumą ir savigarbą. Lietuviškumui stiprinti skirti ir istoriniai jo darbai. Rašydamas studiją Apie senovės Lietuvos pilis (1891), jis siekia parodyti „mūsų prabočių narsybę”: jie, turėdami prastesnius kareivystės reikmenis, gindamiesi girios žvėrių kailiais kaip skydais, drąsa ir sumanumu nugalėję priešus. Remdamasis M.Valančiumi, Basanavičius teigė, kad pagoniškoji tikyba dariusi lietuvius narsius ir vieningus, ji buvusi neatskiriama tautybės dalis. Basanavičius pasmerkė krikščionybę kaip senosios lietuvių kultūros naikintoją: šią mintį jis išdėstė A.Jaroševičiaus Lietuvių kryžių albumo prakalboje (1912). Prakalbą papildęs, išleido ją atskira knygele Iš krikščionybės santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra (1912).Basanavičius aktyviai dalyvavo ir literatūriniame gyvenime, paskelbė daug įdomių publikacijų apie savo amžiaus rašytojus bei veikėjus: V.Pietarį, P.Vileišį, V.Staniškį, A.Strazdą ir kt., parengė leidinį apie J.Zauerveiną (t. l – rašytojo biografija, t. 2 – jo raštų rinkinys). Leidinio dalis Medega d-ro Jurgio Sauerweino biografijai paskelbta atskira knyga 2001 m. Daug dirbęs ir veikęs, sumanęs ir įgyvendinęs, Basanavičius paliko svarbiausią priesaką mūsų tautai: „kovoti ir budėti”, gaivinti ir puoselėti lietuvišką dvasią

Aušra

Rūpintis lietuvišku laikraščiu, skirtu tautos atgimimui, XIX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje suskato būrys lietuvių inteligentų, gyvenusių skirtinguose kraštuose: Rusijos imperijoje – J. Šliūpas, P. Vileišis, Mažojoje Lietuvoje -A. Vištelis (paragintas Drezdene gyvenusio J.I. Kraszewskio), J. Mikšas, J. Zauerveinas, Bulgarijoje, Serbijoje ir Čekijoje – J. Basanavičius. Mažojoje Lietuvoje leisti lietuviški laikraščiai tam tikslui netiko, nes „Prūsijos lietuviai jautėsi lojaliais Prūsijos valstybės pavaldiniais ir nepalankiai žiūrėjo į patriotinį savo tautiečių sąjūdį, besireiškiantį Didžiojoje Lietuvoje”. J. Basanavičius ieškojo galimybių spausdinti lietuvišką laikraštį Bulgarijoje (Sofijoje), Serbijoje (Belgrade) ir Čekijoje (Prahoje), tačiau galiausiai savo viltis sutelkė į Mažąją Lietuvą. 1883 m. sausio 23 d. jis nusiuntė J. Mikšui laikraščio programos apmatus, pratarmę ir kelis rašinius. J. Mikšas, iki tol gyvenęs pas tėvus Sauguose (į šiaurę nuo Šilutės, prie Tilžės-Klaipėdos plento), 1883 m. pavasarį išvyko į Ragainę mokytis raidžių rinkėjo amato, kad „naudingesnis lietuviams būtų”. Lėšų laikraščiui leisti pirmieji davė M. Šernius, A. Vištelis ir J. Basanavičius. Tokiu būdu ankstyvą 1883 m. pavasarį (faktiškai balandžio mėnesį) pasirodė pirmasis laikraščio numeris.Antrojo numerio leidėju nurodytas jau ne J. Basanavičius, bet „keli Lietuvos mylėtojai”, o nuo trečiojo numerio – „Lietuvos mylėtojai”. Iš pradžių (Nr. 1-5) laikraštis buvo spausdinamas Ragainėje, vėliau Tilžėje (O. von Mauderodės spaustuvėje, o nuo 1885 m. Nr. 9 – J. Mikšo spaustuvėje ir jo lėšomis). Laikraštį faktiškai redagavo 4 redaktoriai: Jurgis Mikšas, Jonas Šliūpas, Martynas Jankus ir Juozas Andziulaitis. 1886 m. pavasarį (birželio pabaigoje) bankrutavus J. Mikšo spaustuvei, laikraštis nustojo ėjęs, nes nebuvo kam rūpintis tolesniu jo leidimu (J. Basanavičius tuo metu sunkiai sirgo, o A. Vištelis išvyko į Pietų Ameriką). Aušros buvo išleista 40 numerių (29 sąsiuviniai), kuriuose yra 1294 puslapiai rašinių teksto.Aušros pasirodymas atitiko lietuvių, ypač inteligentų, daugumos lūkesčius, todėl buvo sutiktas kaip nepaprastas įvykis tautos gyvenime. Jonas Juška rašė iš Kazanės džiaugdamasis, kad Aušra prikėlė „iš miego, arba letargiško sapno” Lietuvą ir lietuvius ir kad jam teko tai nors gyvenimo pabaigoje regėti. Jis nė sapne nesapnavęs skaityti žodžius, parašytus tokia gražia lietuvių kalba. Dabar galįs mirti „pamatęs aušrą mūsų atsigaivinimo”, apie kurį galvojęs 25 metus. M. Davainis-Silvestraitis atsiuntė laišką, pasirašytą kelių Raseinių krašto ūkininkų, kurie „meldė Dievo palaiminimo” leidėjų darbui ir „ragino tolyn jų gerovei trūstis”. Laikraščio pasirodymą sveikino M. Akelaitis iš Paryžiaus, Petras Vileišis iš Belgijos, S. Dagilis iš Sumų (Ukrainoje) ir daugelis kitų. Aušra paskatino atgimti savo tautai ne vieną sulenkėjusį ar lenkėjantį lietuvį (pvz., V. Kudirką), paakino ryžtingiau apsispręsti (pvz., J. Jablonskį). V. Kudirka Varpe (1893, Nr. 3) išspausdino „Iš mano atsiminimų keletas žodelių, kuriuos, kaipo liudijimą padėkavojimo, iš tikros širdies mūsų vyrui J. Basanavičiui, pirmajam redaktoriui „Aušros”, aukauju”. V. Kudirka rašo:<…> patekau į M[arijampolės] gimnaziją (Lietuvoj) tame laike, kada jau mokslo institucijose įvesta buvo vieton lenkiškos priverstina maskoliška kalba, bet da įsibėgėjusi lenkų šlėktiška dvasia negalėjo susilaikyti ir apsiaubdavo kiekvieną lietuvį, patekusį į gimnaziją. Vos spėjau apsivilkti mėlyną mandieraitę su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokintiniais, pajutau, kad mano dvasioje kasžin kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuomi aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojaus sūnum esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant nieks nepamatytu, kad mano tėvas dėvi sermėginę ir moka tik lietuviškai. Dėl to gi stengiausi kalbėti nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik patėmydavau, kad kas iš draugų ar ponų mato. Šnekėdavau su jais ramiau tik pasislėpęs kur užkampyje. Tapau mat lenku ir sykiu ponu – tekau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu da bebūdamas, o tie, ką suprato, manęs nepersergėjo, nepamokino…Taigi psichologinė lietuvio būsena amžiaus pabaigoje buvo panaši, kaip ir amžiaus pradžioje, kada K. Bogušas savo knygoje Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę (1808) rašė, jog ir tie, kurie moka lietuviškai, gėdisi kalbėti ta kalba. Iš to matyti, kaip tvirtai buvo įsišaknijęs tautoje nepilnavertiškumo jausmas. V. Kudirka ilgainiui įsitikinęs, kaip baisiai kenkia žmogaus dorovei, jeigu jis „išsineria” dėl kokių nors priežasčių „iš lukšto savo tautystės ir patenka praryjančiai įtekmei svetimos tautos” ir „kaip galingas tautystės pamatas – prigimtoji kalba”. Toliau V. Kudirka aprašo, kokią įtaką jo tautiniam apsisprendimui turėjo J. Basanavičius ir jo Aušra:Paleido ant Velykų. Keletas mokintinių susitarėme pasisamdyti arklius ir keliauti drauge namon. Tarpu mūs buvo Basanavičius, mokintinis iš vyriausios kliasos. Bevažiuojant jis atsiliepia „Panowie, zaspiewajmy!” Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti. Tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: Augin tėvas du sūneliu… Rodos, kad man kas gerklę užėmė iš gėdos. „Chlop”, – pamislijau sau lenkiškai ir nuleidęs nosį tylėjau…Buvau jau 5 kliasoje. Sykį ant lekcijos lietuviškos kalbos (lankydavau tas lekcijas kaip ir kiti – net patys lenkai – tik dėl to, idant turėčiau tiesą ant lietuvių stipendijos universitete) ateina Basanavičius, jau tada studentas Maskvos universiteto. Įėjęs pasisveikino su mokintoju ir prakalbėjo į mus lietuviškai. Parodė gražumą lietuviškos kalbos ir atkartojo keletą vietų iš eilių, kur lietuviška kalba tiesiog perima gamtos skambėjimus, paukščių balsus: Ieva, Ieva, neganyk po pievą… arba Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok… Atkartojo ir daugiaus vietų, tik visų nepamenu. „Komedyant” – pamislijau sau lenkiškai ir apkaitęs nusikreipiau į šalį ir ėmiau sau skaityti visai ką kitą…Pabaigiau gimnaziją su ta mislia ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka, ypač jog tada visi tyčiojosi iš kokių ten litvomanų ir drabstydavo į akis su Muraška. Sakydavau, kad aš sykiu lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė lenkus su lietuviais. Mat prisipažinimu pusiau prie lenkystės tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš lietuvis. O veidmainingas besiteisinimas pagedusiu jauno vaikino! To paviršutinio teisinimosi prieš kitus ir prieš patį save man išteko, ypač jogei nepasitaikė nė vienos apystovos, kuri būtų privertusi mane dirstelti į tuos dalykus giliau.Su tokiomis nuomonėmis apie mano tautystę įstojau į universitetą, vieną iš tų, kur lietuvių buvo labai mažai, o ir tie beveik nepasipažinojo vienas su kitu. Žinoma, nuovoka Lietuvos, lietuvystės vis labyn ir labyn dilo iš mano proto…Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir… smilktelėjo lyg širdyje. Smilktelėjo ir vėl, rodos, nieko. „Bawią się dzieci”, – pamislijau sau lenkiškai. Tik nuo tos valandos gana tankiai pradėjo skraidyti po mano galvą mislys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvystę, širdis vienok ant tų mislių neatsiliepdavo…Potam, ar į pusmetį, gavau Nr. l „Aušros”. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas”, – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą” ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?” Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui.Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu.Taigi J. Basanavičiaus Aušra pasiekė savo tikslą: susijaudinusių, tautos likimu susirūpinusių žmonių parašyta, ji atitinkamai jaudino kitus. J. Basanavičius irgi prisimena, kaip jis reagavo, parašęs pirmajam Aušros numeriui programinę prakalbą: „Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!” graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nė koks tautos atsigaiveliavimas negalimas – taip ir atsitiko.”J. Jablonskis, Marijampolės gimnazijoje mokęsis drauge su V. Kudirka ir taip pat gerokai aplenkėjęs (paskutinėje klasėje jau buvęs „tikras lenkas”), vėliau rašė: „Kad ne Basanavičiaus „Aušra”, kad ne jos drąsus žingsnis, būčiau, gali būt, ir visai dingęs naujajam darbui.” Tačiau Aušra buvo ne tik šlovinama, bet ir nuo pirmojo numerio kritikuojama. A. Baranauskas įžvelgė katalikų tikybos įžeidinėjimą J. Mikšo recenzijoje, kurioje A. Vištelio išversta J.I. Kraszewskio Vitolio rauda buvo prilyginta Naujajam Testamentui, taip pat J. Šliūpo straipsnyje apie S. Daukantą. S. Gimžauską papiktino, kad S. Raila straipsnyje „Į darbą kas lietuvis” (1883, Nr. 6) prasitarė, jog jėzuitai, kovodami su evangelikais reformatais, kurie palaikė lietuvybę, kenkė Lietuvos švietimui. J. Šliūpas priekaištavo, kad Aušra, užuot ėmusi „į nagą vokiečius, maskolius ir kitus, kurie mumis slogina”, nuolaidžiauja rusų valdžiai. Taigi Aušra iškart „susilaukė daugiau priekaištų, puolimų nei (ypač masinio) pritarimo”. Tų priekaištų dar padaugėjo, kai Aušrą redagavo J. Šliūpas, kuris ėmė skleisti joje liberalines, pozityvistines ar net socialistines idėjas, o pats buvo laikomas bedieviu. Prieš Aušrą ypač sukilo katalikų kunigai (A. Dambrauskas, J. Lideikis ir daugelis kitų), taip pat kai kurie pasauliečiai (A. Vilkutaitis, P. Vileišis ir kt.), kurie baiminosi papiktinti caro valdžią, tikėdamiesi iš jos palankumo legaliam tautiniam darbui.Aušrininkai norėjo prikelti tautą ugdydami jos kultūrą ir viešai atsiribojo nuo politikos: „Mes, lietuviai, negalvojome veltis į politiką” (J. Šliūpas); „mes nekliudėme ir neketinome kliudyti kokią nors politiką” (J. Basanavičius); „politika mums nerūpi ir rūpėti neprivalo” (S. Raila). Jie skelbėsi esą lojalūs caro valdžiai, tačiau, ugdydami tautinę lietuvių savimonę, kartu brandino ir politinę jų sąmonę. Todėl caro valdžia laikė Aušrą priešvalstybine literatūra ir ją, kaip ir visą draudžiamą spaudą, persekiojo. Be to, rusų spaudoje buvo skleidžiamas gandas, kad tas leidinys esąs Prūsijos valdžios įrankis, nukreiptas prieš Rusiją, ir kad jį finansuojąs Reicho kancleris O. Bismarckas.Aušrininkai, norėdami „tarnauti visos lietuvių tautos reikalui”, stengėsi suburti įvairių pažiūrų, luomų, skirtingo tikėjimo ir išsilavinimo lietuvius: „Mūsų geismas yra su kunigais, ponais ir ūkininkais iš vieno eiti <…>. Mums nerūpi nei politikos, nei vieros platinimas <…>.” Jie norėjo įtraukti į kultūrinį lietuvių sąjūdį ir sulenkėjusius Lietuvos ponus bei bajorus, kurie, būdami labiau apsišvietę, galėtų skleisti tą šviesą visai tautai. S. Raila minėtame straipsnyje „Į darbą kas lietuvis!”, bendrais bruožais nušvietęs Lietuvos bajorų lenkėjimo procesą, tikina, jog tie bajorai, nors ir kalba lenkiškai, yra išlaikę lietuvišką dvasią:Pradėjo tada mokintiesi lenkiškai, netapdami vienok lenkais, kaip netampa ir šiandien ponai viso svieto prancūzais, nors visi šneka savitarpe prancūziškai, ir kaip lenkai, vingrai ir kiti netapo lotynais, nors pirm nutaisymo savosios kalbos visi rašė lotyniškai. Prie to ponai Lietuvos savitarpe lenkiškai kalbėdami, ilgai neužmiršo, kas jie esą, ir rūpinosi apie dvasiškus reikalus lietuvių <…>. Ir šiandien lietuvį labai yra lengvu atskirti nuo lenko pagal jo būdą, įpročius, pobūdį, norint jisai kalbėtų kaip tikrasis varšuvietis.Ir taip matome, jog mūsų poneliai neliovėsi, kalbėdami lenkiškai, būti lietuviais, nes užlaikė savitarpe visas mūsų žymes, su tąja tik atmaina, kad kalbantiejie lietuviškai išlaikė tas žymes senoviškame būde, o ponai ir kiti lenkininkai pritaikino jas prie reikalų savo varsnos.Tačiau atėjęs laikas, „kad svietas pažintų, kokios liko pas juos dvasiškos lietuviškos pajėgos; atėjo laikas pažinti, katrie iš gyvenančių ant mūsų senoviškos žemės, aplaistytos krauju ir prakaitu mūsų senelių, esame tikraisiais jos vaikais ir galime naudoti jų palikimus, o katrie nesame to verti”. Dabar nesą reikalo su kuo nors kariauti, esanti taika – tinkamas laikas rūpintis lietuvių dvasios reikalais. Kadangi „apsireiškimas žmogaus dvasios” yra raštas, siūloma, kiek kas išgali, kiekvienam darbuotis mūsų raštijos labui („imtiesi dirbinėti apie mūsų rašėjystę”), nes „toks darbas jam atneš daugiau garbės, negu mūsų seneliai jos gavo ant lauko mūšių”. Straipsnio autoriaus nuomone, klysta tie sulenkėję lietuviai, kurie sakosi esą lenkai, kaip ir tie, kurie laiko juos Lietuvos priešais. Mūsų priešas yra „tamsybė”, o ją naikinti lengviau gali tie, kurie labiau apsišvietę, kurie gyvena „šviesiuose dvaruose”, o ne „tamsiose grinčiose”.

M. Davainis-Silvestraitis straipsnyje „Ar pritinka mūsų bajorams būti lenkais” (1883, Nr. 8-10), pripažindamas vis intensyvėjantį Lietuvos bajorų lenkėjimą ir lenkinimą („skaitlius mūsų bajorų, kalbančių lietuviškai, kasmets mažinasi, norint jie save laiko už lietuvius”), laikydamas kalbą tautiškumo pagrindu („O kuomi yra lietuvis be lietuviškos kalbos? N’ėsant kalbos, vargiai bebus Lietuva”), ragina tuos, kurie laiko save lietuviais, remti „raštišką kilimą Lietuvos”: „Visame sviete mokslesni ir turtingesni žmonės yra vadovais savo tamsesnių ir bėdnesnių brolių ir tėvynininkais. O kuomi yra mūsų bajorai reikaluose giminės, kalbos, apšvaistos ir t.t.? Galiu atsakyti <…> – „vangiais” (ocięzalemi). Bet dar yra laikas, dar gali jie savo turtu ir protu nešti pagalbą nuvargusiai Lietuvai. Meilu mums bus matyti, kada mūsų bajorai ne tiktai dangstysiesi vardu lietuvių, bet ir darbais pasirodys esą tikrais lietuviais.”Tačiau tokios aušrininkų viltys greitai sužlugo. A. Dambrauskas-A. Jakštas 1902 m. išleido lenkų kalba brošiūrą Lietuvių balsas į Lietuvos didikų, ponų ir bajorų jaunąją kartą (Glos litwinow do mlodej generacji magnatow, obywateli i szlachty na Litiwe), kurioje kvietė Lietuvos bajorus bendradarbiauti. Tuomet Aleksandras Michaelis Marianas Meysztowiczius, kilęs iš Pajuostės dvaro nuo Panevėžio, drauge su keliais kitais bendraminčiais išspausdino brošiūrą Niekados (Przenigdy), kurioje tokį kvietimą kategoriškai atmetė. Lenkai laikė lietuvius tik „kitaip kalbančiais lenkais”, taip manė ir didžioji dalis sulenkėjusių Lietuvos bajorų. Aušra paskatino juos viešai apsispręsti ir tokiu būdu padėjo lietuvių tautai išsigryninti.Aušros ideologijos programą suformulavo J. Basanavičius savo „Priekalboje” (1883, Nr. 1), kuria pradedamas pirmasis leidinio numeris. Joje suaktualinamos idėjos, kurias jau anksčiau skelbė S. Daukantas ir jo bendraminčiai savo veikaluose. „Priekalbos” epigrafu paimtas lotyniškas posakis, kad žmonės, nežinantys istorijos, visuomet esti vaikai (Homines historiarum ignari semper sunt pueri). Todėl ir pagrindinis autoriaus tikslas yra priminti savo vargstančiai tautai jos garbingą praeitį. O tautiškumo pagrindas yra kalba. Atsisakydami gimtosios kalbos, lietuviai atitenka kitoms tautoms, kurių kalbą pasisavina:Per ilgus tuos amžius mūsų giminė taip buvo paniekinta ir prispausta, jog už tiesą dyvytis reikia, kad tik per Viešpaties malonę jiji iki šiai dienai dar gyva liko! Senovės gadynėse apgyvenus kone dvigubą žemės plotą, ji šiandie taip didei visose šalyse susimažino, jog prilygsta tiktai šešėliui senosios mūsų Lietuvos! Tas sunykimas mūsų tautos nusidavė ypačiai dėl to, jog daugumas lietuvių, parubežiuose su kitomis tautomis gyvenančių, pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas. Žmonės patys neišmirė drauge su išmirimu tose šalyse lietuviškos kalbos – jie liko, tik priėmę kitą, svetimą kalbą tapo ar vokiečiais, ar slovėnais. <…> Mes vėl gerai žinome, jog daugybė šios dienos vokiečių Prūsijoj paeina iš lietuvių, kurie atsižadėję nuo savo gražiosios kalbos svetimai tautai teko. Taip lyginai einasi Lietuvoj ir kituose parubežiuose: Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba.Lietuva nyksta dėl to, kad lietuviai negali šviestis savo gimtąja kalba, nes niekas tuo nesirūpina. „Šiandien visi mokinti vyrai, kurie mūsų gyvenimą ir jo sunkumą pažinsta, vienu balsu sako, jog tie mūsų kaimynai, po kurių valdžia mūsų giminė yra, varą ant to, idant mes ne šiandien, tai už metų kitų pavirstumėm ar in vokiečius, ar vėl in slovėnus (lenkus ir gudus).” Tačiau tie kaimynai „negalėtų duoti mums nė išmintingo, nė teisingo atsakymo”, kokia būtų nauda vokiškumui ar slaviškumui, jei mes atsižadėtume „savo numylėtos kalbos lietuviškos ir garbingos mūsų praeitinės”. Vartoti gimtąją kalbą – prigimtinė žmogaus ir tautos teisė: „Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, prigulinčiomis visai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudoti[s]. Tarp tokių teisybių pirmutinė būtų ta, kad Lietuvoj lietuviai mokslą ir apšvietimą lietuviškose mokslinyčiose gautų. Šiandie mes visi gana gerai numanome, jog iškalos (šuilės) su svetimomis mokslo kalbomis daugiausiai lietuvius paverčia in svetimus ir atskiria vaikelius nuog jų gimdytojų.” Todėl „turime mes patys rūpintisi apie savo dabarnykščius reikalus: ką mokslinyčios nedaro, tai mes patys atlikti turime. Kūniško maisto nestokuodami, pirmučiausiai turime rūpintis apie dvasišką šviesą”. Suminėjęs jau anksčiau Mažojoje Lietuvoje pradėtus leisti lietuviškus laikraščius (Lietuvninkų prietelius, Keleivis, Lietuviška ceitunga ir kt.), J. Basanavičius Aušros programą sukonkretina. Mažosios Lietuvos laikraščiams jis palieka „triūsą apie Lietuvos apšvietimą per dvasišką mokslą” ir pasižada nekliudyti „iš pradžių ir užrubežinės politikos”. Aušra būsianti pasaulietiška ir pagal išgales skleisianti visuotinio mokslo žinias („laikraštis mūsų bus tik svietiškas ir pagal išteklių ir pajėgas mūsų atgabe[n]s žinias tik iš visatinio mokslo”). Tos žinios būsiančios dvejopos: tautos gyvenimas senovėje ir dabartyje. Dabarties gyvenimo šaknys glūdi senovėje, praeityje, todėl, norėdamas pažinti dabartį, suvokti, kas esi, turi pažinti praeitį, suprasti, kas buvo tavo tėvai ir protėviai:Kaip kiekvienas žmogus, atsimindamas visą savo gyvenimo bėgį, atsižiūrėdamas atgalios, mato ir numano, kas jis yra buvęs ir kuomi tapęs, supranta, kokių savo inpatybių dėlei jis tapęs toks, o ne kitoks, taip ir visa mūsų giminė (tauta) turėtų atminti ir pažinti praėjusį laiką, kurį yra gyvenus ant šios Lietuvos žemės, ir visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie šiokiu ar tokiu būdu padarė mūsų giminę tokią, kokią šiandie regime, ir pavedė ją tiems vargams, kuriuose mes gyvename.Senovės lietuvio gyvenimas užmirštas, apie jį gali rasti tik retą užuominą kokioje dainoje ar pasakoje; išlikęs tik vienintelis tautos turtas – kalba, kuri yra ir mūsų istorija ir kuri, deja, taip pat nyksta:Jau daug šimtų metų praėjo, kaip paliovė Lietuvos giedrotose padangėse spindėjus žvaigždelė, kuri mūsų tėvų tėvams švietė; tamsi, neperregima ūkana apsiautė mūsų linksmą senovėje žemę; visokie vargai ir sunki, o ilga verguvė išdildė iš atminties mūsų paminėjimus laimingesnio ir nevargingo gyvenimo; užmiršome, kuomi mes senovėje buvome, ir tik retoj jau dainoje ar pasakoje randi paminklą minavotą iš praeitinės mūsų… Liko dar kalba mūsų garbinga, apie kurią mes galime drąsiai su mokintu vyru ištarti: „Die Sprache ist unsere Geschichte” [Kalba yra mūsų istorija]. Šiaip – viskas pragaišo, o ir tas mūsų vienutėlis skarbas – kalba teipogi nyksta.Todėl tik prikėlę, iš užmaršties senovę, galėsime patys prisikelti, tik pažinę sentėvius, galėsime save atpažinti ir iš jų mokytis:Mūsų tad ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus – duoti pažinti mūsų broliams Lietuvoj nusidavimų senovės gadynės ir veikalų mūsų garbingų sentėvių, kurių darbus ir tėviškės meilę užmiršę nežinome patys, kurių tėvų esame sūnūs bei nepočiai (anūkai, vaikų vaikai). Jei kožnas geras ir patogus sūnus guodoja savo tėvus ir tėvų tėvus, tai ir mes, lietuviai šios gadynės, turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėlei pirmių pirmiausiai turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą, dabą ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius; nes jų gyvenimą pažinę, pažinsime geriaus juos, o juos pažinę ir patys pasižinsime.Aušroje žadama „rinkti ir aprašinėti visokius lietuviškus senovės paminklus ir liekanas (kas liko), iš kurių galima pažinti gyvenimą, būdą, dabą, senovišką tikybą mūsų senelių”, skelbti dainas, pasakas ir kt. paminklus. Kartu žadama kalbėtis su skaitytojais ir „apie reikalus mūsų tautos šioje gadynėje”, skelbti pamokymus (patarimus) ir žinias iš gamtos mokslo, ūkininkavimo (agronomijos), medicinos (daktarystės) ir t.t. Tokiu būdu J. Basanavičius „Priekalboje” dar kartą išryškino būdingiausias XIX a. lietuvių kultūros veikėjų pastangas: prikelti ir suaktualinti tautos senovę ir kartu duoti žmonėms praktinių patarimų, paremtų mokslo išvadomis, – taigi suderinti romantizmą ir fiziokratizmą, idealizmą ir pozityvizmą. Tuo keliu buvo einama nuo amžiaus pradžios: S. Stanevičiaus „Šlovė Žemaičių” ir Apie darymą valgio iš kerpių islandų, S. Daukanto istorijos veikalai ir gausios praktinių patarimų knygelės, L. Ivinskio kalendoriai, skelbę straipsnius iš Lietuvos istorijos, tautosaką ir skleidę gamtos mokslų žinias, ir kt. Aušroje vyravo J. Basanavičiaus nurodyta orientacija į praeitį, kalbą, tautosaką. Kaip ir S. Daukanto istorijos veikaluose, čia „buvo sukurta pagoniškos Lietuvos apoteozė”.Taigi Aušroje būta ir pozityvistinių nuostatų, ypač sustiprėjusių po to, kai ją ėmė redaguoti J. Šliūpas. Recenzuodamas S. Gimžausko kūrybos rinkinį Lietuvos bičiulis (1883, Nr. 3, 4), J. Šliūpas polemizuoja su jo autoriumi ir kitais, kurie kelia tik protėvių karo žygius ir rūpinasi vien lietuvių kalbos išsaugojimu. Tai esąs vienpusiškas požiūris į tautos praeitį. Reikią ieškoti gilesnių tautos, o kartu ir kalbos sunykimo priežasčių: „kalba yra ypatybe neatmetama nuo būvio kiekvienos giminės, bet ant to negaliu sutikti, kad pražūtis savotiškosios kalbos viena būtų giliausia priežasčia nuskendimo į prapultį lietuvių”. Kova už būvį tiek žmogų, tiek tautą kartais užgrūdina ir sustiprina, o kartais susilpnina ir išsekina – ir „giminė suklumpa muštynėje už savo gyvenimą”. Pakilimo ir nuopuolio priežasčių (šaknų) būna daug (švietėjiškų, mokslinių, politinių), ir vien kalba jų negalima paaiškinti: „Niekaip už tai netikiu, kad kalba panykusi mumis pražudo arba kad kalba gyvuojanti ir žaliuojanti mumis išgydo nuo ligų, įsimerkusių į giminės kūną.” Kalba priklauso nuo tautos fizinės, dvasinės bei moralinės būklės, o ne atvirkščiai:Kada <…> kūnas bus sveikas, kada jo dvasė <…> mokės palengvinti kūnui kovą už būvį ir kada jame išdygs dorinė spėka (syla), tada tai ir mūsų kalba žydės ir valiuodama gyve[n]s; o jeigu kūnas, dvasė ir dora bus nušlikę, tai tas suvargimas atsispindės ir ant kalbos. <…> kalba yra itin jautri ant sveikatos kūno ir dvasės kaip žmogystės povienam, teip ir visos giminės. Jei užtatai lietuviai nyksta kovoje už būvį kaip medegišką, teip dvasišką ir dorišką, tai jų ir kalba irsta. Šaukiant ant irimo kalbos, reikia šaukti dar daugiaus ant priežasčių to irimo; nes sakau, negana regėti vien „išgamas” tuose, kurie pametė savo kalbą. Nebūvis dvasiško peno, žemumas mūsų ūkės palyginant su kitų kraštų ūkėmis, panykimas dorinės tvarkos rodo, kad mes gyvename labai kritiškoje valandoje, ir jei nepamatysime to ojumo (priegados), tai ir nepasijusime amžinai nugarmėję į pragaištį.Todėl ir Lietuvos istorikus Šliūpas ragina kitaip žvelgti į praeitį. Negana didžiuotis lietuvių karo žygiais, reikia tyrinėti Lietuvos vidaus gyvenimą, atskleisti giliąsias tautos iškilimo ir nuopuolio priežastis. Istorikui turi rūpėti „papročiai sentėvių, ūkės pasitura, gyventojų daugis, turtų paskaida, prietikis žmonių ir ponų, pobūdis valdžios krašto”. O dabar: „Karės, karės – ir karės!” TaigiJūs istorikai! pratrinkite taką tikrajai istorijai gentės, parodykite verpetą, pačią gelmę kilties ir puolio mūsų gentės, parodykite jos kultūrą, įtekmę lietuvių, padarytą į svetimas gentės ir antraip, parodykite ekonomišką būvį, įtekmę tikėjimo ir kitų daiktų į gyvenimą ir jo sudilimą – tai tada skaitytojas turės gražų vaizdą anuometinio gyvenimo ir palygins jį tykiai su šiąja diena ir mokės pasinaudoti paduotas žinias. Kas iš apsakinėjimų vien apie kares ir parbloškimą šimtų tūkstančių priešininkų, jeigu mūsų Lietuva sužuvo ir jeigu šiandien mes nei kokios naudos iš jų neturime? Gal jūs mokate užgauti jausmus skaitytojų naikindami virtines priešgynių, o keldindami savuosius, bet tas graudinimas šiand[ie] mus nei šildo, nei šaldo. Juk jau seniai praėjo viduramžis ir jo karinės lenktynės. Šiand[ie] mes gyvename gadynę ekonomiškų sujudinimų, už tai mes laukiame, kad jūs, tirdami praeigį laiką, parodytumėte, kaip kitąkart tokiuose atsi[ti]kimuose žmonės save gelbėjo ir šelpė – už tokias žinias mes jums galvą žemai nulenksime. O juk jūsų darbas turės ir tikrą mokslišką vertį!J. Andziulaitis-Kalnėnas straipsnyje „Ką daryti?” (1885, Nr. 12), parodęs pražūtingus besaikio girtavimo padarinius kaime, taip pat ragina pirmiausia susirūpinti ekonominiu žemdirbių švietimu:Negalėdami prieiti prie žmonių ir stoti į jų tarpą, kurių tamsybė sargiai dabojama, galime tiktai per knygas plėsti šviesą. Knygos turi būti parašytos suprastina kalba, pigios ir, kas svarbiausiai, naudingos. Šerti sustambėjusius ir atbukusius jausmus mužiko patriotiškomis giesmėmis yra vis tiek, kaip dainuoti dainą kelmui medžio. Tas nė jokios naudos nedaro, nes mūsų mužikas yra taip pavargęs ant dvasės dėlei skaudžiųjų istoriškųjų sutarmių, kad nesupranta save esant žmogumi. Dėl to reikia jam duoti tokias knygas, kurios pamokytų jam gyvenimą pageryti, t.y. ekonomiškos įturties – apie žemės išdirbimą, gyvuolių auginimą, amatus, prekionę ir t.t. Šitos knygos jam atgabens naudą, o kada jis tą patirs, tai ir guodos knygas, o turėdamas jas prigimtoje kalboje, ir jas ims mylėti. Tuomi pasikels turtas šalies, ir tik tada galimas platus praplėtimas patriotizmo, nes be turto nėra šviesos, o be šviesos patriotizmo.J. Mačys-Kėkštas straipsnyje „Dvasė ir medega” (1886, Nr. 6), atsakydamas J. Zauerveinui (Silvaticui) į priekaištą, kad tie, kuriems labiausiai rūpi ekonominė tautos gerovė, yra materialistai, rašo:Berods labai būtų smūtna, jeigu dirvoje lietuviškos tėvynainės nečiulbėtų balsai poetų ir giesmininkų, bet pripažinti poeziją beveik vienatiniu padaru bestumiant pirmyn gentę – bus manding pervirš įsibėgėjęs įmilimas ir vienpusiavimas. Poezija reikalinga, bet dusyk reikalinga – rūpinties apie draugijišką ir ūkišką būvį tautos. O tuo tarpu ar daugelis supranta nevat įtarmes lietuvių gyvenimo? Jei kas iš lietuviškos inteligencijos darbavosi iki šiolei, tai pervis ant poetiškos, lingvistiškos, arkeologiškos ir siaurai – tautiškos dirvos, o apie pačią draugiją – pamatą visko – nelabai kas rūpinos (išskiriant Šliūpo raštus). Tai išrodo, lyg Lietuva tai būtų koks paukštis, skrydaująs padangėse, kurį kiekvienas laiko savo pareiga šūkauti vardu „Lietuvėle – tėvynėle!”Panašių minčių Aušroje paskelbė S. Raila, M. Davainis-Silvestraitis, J. Jablonskis ir kt.; pozityvistinę programą Aušros redakcijai buvo įteikęs P. Vileišis. Taigi aušrininkų tarpe jau išryškėjo tos idėjos, kurios vėliau sudarė Varpo ideologijos pagrindą.

Aušra sutelkė būrį rašytojų, daugiausia poetų, taip pat literatūros kritikų, publicistų. Iš viso Aušroje bendradarbiavo 95 autoriai (iš jų 21 slapyvardis neišaiškintas). Apie 40 procentų Aušros bendradarbių buvo kilę iš Suvalkijos, 40 procentų – iš Žemaitijos ir po 10 procentų – iš Vilniaus krašto ir Mažosios Lietuvos. Produktyviausi Aušros poetai buvo Mečislovas Davainis-Silvestraitis (išspausdino 12 eilėraščių), Juozas Andziulaitis-Kalnėnas (11 eilėraščių), Liudmila Malinauskaitė-Eglė (Šliūpienė) (9 eil.), Tomas Žičkus-Linkis (9 eilėraščius bei vertimus), Jurgis Zauerveinas-Silvaticus (7 eilėraščius bei vertimus), Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (7 eil.), Petras Arminas-Trupinėlis (7 eilėraščius bei vertimus), Augustinas Baranauskas (7 eil.), Andrius Vištelis (5 eil.), Juozas Miliauskas-Miglovara (4 eil.), Jonas Mačys-Kėkštas (4 eil.), Simanas Norkus (2 eilėraščius ir vertimą), Jonas Užupis-Šerenga (2 eil.), Martynas Jankus (2 eil.). Po vieną eilėraštį paskelbė Silvestras Gimžauskas, Uršulė Tamošiūnaitė, Aleksandras Burba, Vincas Vaičaitis, Adomas Sketeris, Jonas Koncevičius, Vilius Bruožis, Antanas Kriščiukaitis-Aišbė. Aušros pirmajame numeryje po J. Basanavičiaus „Prakalbos” įdėtas Antano Baranausko „Lietuvos senovės paminėjimas” („Dainų dainelę”); poetas priekaištavo redakcijai, kam išspausdino eilėraštį jo neatsiklaususi. Aušroje pradėjo skelbti savo poeziją Maironis: 1885 m. Zvalionio slapyvardžiu išspausdino eilėraštį „Lietuvos vargas” („Miszkas ūžia, gire gaudžia”). Vėliau savo kūryboje Maironis talentingiausiai išreiškė aušrininkų ideologiją. Aušroje poeto kelią pradėjo ir Vincas Kudirka, 1885 m. Kapso slapyvardžiu paskelbdamas eilėraštį „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos”.Originaliąją Aušros poeziją papildė vertimai. Daugiausia buvo verčiami iš lenkų kalbos kūriniai, kuriuose vaizduojama Lietuvos praeitis. Populiariausias verčiamas autorius buvo Ludwikas Kondratowiczius-Wladyslawas Syrokomla (aušrininkų vadinamas Kundraičiu). Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas išvertė jo „Giesmė prasčiokėlio nemokančio rašyti” ir „Piastų duktė”, Simanas Norkus – poemą Margyris (Margis). Vertimui buvo atsidėjęs ir Tomas Žičkus-Linkis. Jis išvertė J.I. Kraszewskio (aušrininkų vadinto Krašiumi) „Iš Vytauto mūšių”, Seweryno Goszczynskio „Nadomas”. Aušrininkai domėjosi ir kitų tautų (anglų, vokiečių, čekų, ukrainiečių) poezija, kai ką iš jos vertė. J. Andziulaitis-Kalnėnas, sekdamas T. Ševčenka, parašė baladę „Ieva”, išvertė škotų poeto Roberto Burnso eilėraštį „Pirmiaus visko”. J. Zauerveinas straipsnelyje apie W. Shakespeare’ą įdėjo paties verstą „Hamleto pasikalbėjimą su savimi”.Aušra, domėdamasi tautos praeitimi, domėjosi ir senaisiais lietuvių rašytojais, kai ką paskelbė arba perspausdino iš jų kūrybos. Daug dėmesio buvo skirta D. Poškai: perspausdinta „Grometa T. Czackiui”, „Mano darželis”, antkapio įrašas, paskelbtas „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos”. Išspausdinti ir D. Poškai skirti kūriniai: Silvestro Valiūno „Rašančiam lietuvišką žodyną”, taip pat „Gromata Szymkiewiczios pry Dyoniza Paszkiewiczios”. Apgraibomis pradedama atrasti Simono Stanevičiaus kūryba: publikuojami du literatūriniai ir vienas tautosakinis „Arklio ir meškos” variantas, skelbiama „Žemaičių šlovė” (su Gadliausko parašu). Su Aušra į literatūrą įžengė ir Valerijonas Ažukalnis: pirmą kartą išspausdinta baladė „Ant širmo žirgelio”, eilėraščiai „Rytas vasaros”, „Draugėj su vėversėliu”.Kaip Aušros ideologijoje idealizmą blaivino pozityvistinės idėjos, taip ir Aušros poezijoje vyraujančią romantinę kryptį atmiešė realistinio pobūdžio eilėraščiai. Ryškiausi poetai romantikai buvo A. Vištelis, J. Zauerveinas, J. Miliauskas-Miglovara, L. Malinauskaitė-Eglė, M. Davainis-Silvestraitis, K. Sakalauskas-Vanagėlis. Į realizmą linko J. Andziulaičio-Kalnėno, J. Mačio-Kėkšto poezija, švietėjiškas realistines tradicijas palaikė P. Armino-Trupinėlio ir kitų autorių pasakėčios. Nevienodą poezijos pobūdį atitiko ir skatino skirtingos autorių pažiūros, kurios atsiskleidė literatūros kritikoje.Aušroje kilo polemika tarp romantinės poezijos šalininkų ir jos priešininkų. Jau pirmajame numeryje J. Mikšas išspausdino recenziją apie A. Vištelio išverstą J.I. Kraszewskio Vitolio raudą, išleistą Poznanėje 1881 m. Tai buvo romantinio kūrinio pašlovinimas. Kas graikams esanti Odisėja su Iliada, romėnams – Eneida, žydams – Senasis Testamentas, krikščionims – Naujasis Testamentas, tas lietuviams esanti Vitolio rauda (didžiosios epopėjos Anapielas pirmoji dalis). Tai esą „tikri Lietuvos padavimai”, kuriuos J.I. Kraszewskis „iš lietuvių burnos surinkęs, lenkiškai surašęs ir savo kaštu spausdinęs”. Tai „šventi ir gyvi mūsų giminės padavimai”, kuriuos skaitant „vietomis taip smūtna, jog raudoti gali”. Jie „išreiškia mums sentėvių mūsų senovišką vierą, dabą, būdą”, o nesą gražesnio būdo kaip senovės lietuvio. Todėl recenzentas ragina kūrinį skaityti, kad jis stiprintų silpną lietuvių dvasią, kad abejojančius padrąsintų prisipažinti, jog lietuvių kalba yra jų gimtoji kalba, kad „atšalusiuose Lietuvos vaikuose uždegtų meilę dėlei mūsų garbingosios praeitinės”. Gal jokios kitos knygos nesančios taip vertos būti priimamos „in kerčią lyg koks mylimas svečias”, kaip ši. Recenzijos pabaigoje pabrėžiama: „Ne vien duona juk žmogus gal gyvas būti ant žemės, reikia jo dūšiai n’atbutinai ir dvasiško peno.”Tokios poezijos nepakankamumą bei vienpusiškumą nurodė jau minėtoje recenzijoje J. Šliūpas, aptardamas S. Gimžausko eilėraščių rinkinį Lietuvos bičiulis (1883, Nr. 3, 4). Jis skatino ir istorikus, ir poetus giliau suvokti tautos problemas. Pagyręs S. Gimžausko rinkinį, kad „tai labai graži knygutė”, kad „teisingumu jausmų, gražumu kalbos jinai sugraudina širdį”, J. Šliūpas konstatuoja: „bet protas negauna ganėtinai peno, protas išsiviepęs laukia atsako ant savopų klausimų ir niurni negavęs”. Tai spraga, kurią reikią užpildyti kitais tokiais pat patriotiškais, bet svaraus turinio kūriniais („veikalais teip labai patrijotiškais, bet ir svariais savo įtalpa”).Tiesioginė polemika kilo tarp J. Mačio-Kėkšto ir J. Zauerveino. Mačys-Kėkštas išspausdino straipsnį „Mūsų vargai” (1885, Nr. 9), kuriame konstatavo menką žmonių išsilavinimą, priekaištavo inteligentijai, kuri „mažai tesirūpina apie reikalus žmonių”. Kitose tautose civilizacija toli nužengė į priekį, todėl ir lietuviams reikia stengtis neatsilikti: „Ne kiekvienas žmogus arba tauta gali žingsnis į žingsnį žengti pirmyn sykiu su kitais, bet kiekvienas būtinai turi skubintiesi paskui sandraugių, jei nenor įkristi į bedugnę nelaimių.” Išmintingi žmonės ir tautos ištyrę viską, mums lieka tik tapti jų pasekėjais: įgyti mokslą ir pažinimą ne patirtimi, o iš knygų. Todėl „dėl apsipažinimo su naujais išradimais ir datyrimais mokslo bei doros neatbūtinai reikalingos esti knygos, įvairūs spaudimai [spaudiniai] ir laikraščiai. Tik turėdami juos mes apsipažinsime su visu kuomi, ką žmonių protas išrado gero, ir, priėmę tą viską, galėsime paspėti paskui kitų tautų žengime pirmyn.” Tuo tarpu lietuviai, užuot rūpinęsi praktiškai naudingomis knygomis, pirmiausia „griebiasi už eilių”, leidžia tik dainų ir giesmių knygeles, tarsi jiems dabar „toks linksmas laikas, kad tik giedoti ir dainuoti”. Kad ir geriausias eiles perskaitęs, žmogus iš jų turės labai mažai naudos, kai tuo tarpu „knyga rūsčios įtalpos pamokins jį, kaip kovoti už būvį ir pasiekti laimę kaip iš medegiškos pusės, taip ir iš doriškos”. Žmones reikia mokyti, „kaip gyventi, kaip išnaikinti tas ydas jųjų, kurios apsupusios yra mūsų kraštą, kaip atsikratyti nuo įtekmės svetimtaučių, atvykusių nusiaubtų mūsų krašto”, „kaip kovoti su vargu, neišmone, suktumu atslinkūnų”. Kitaip „atėjūnai išguis mus iš tėvainės ir įgrobs mūsų valdžią, o mes galutinai išsigiminiuosime [ištautėsime], – atėjūnai nusmelks mūsų tautą visai, prislėgs ir tuos pačius progiedrulėlius šviesos, kurie duostiesi matyti dvasioje lietuvių gentės”. Negalima esą „nei valandėlę laiko užmiršti tos teisybės, kad ne vien audrose mūšių su ginklu rankose žūsta gentės”, kad yra „myrius nelemtas” – tai ekonominė ir visuomeninė suirutė („kruša”). Todėl reikia versti ir patiems rašyti bei leisti knygas, kurios padėtų žmonėms gyventi, ir žiūrėti, „idant jos būtų pigios ir lengvai suprantamos”.Į šį J. Mačio-Kėkšto straipsnį atsiliepė J. Zauerveinas savo straipsniu „Medega ir dvasė” (1886, Nr. 1). Pasiremdamas istorijos (Graikijos ir Romos) pavyzdžiais, garsiais rašytojais ir filosofais, Šventuoju Raštu, autorius įrodinėja, kad „jei nebūtų giesmininkų, kurie tautišką dvasę atgaivina, nei joks rūpestis už grynai medegišką gyvastį jo tautą gyvą išlaikyti negalėtų”. Jis pripažįsta, kad „kūniškoji sveikata”, paremta medžiaginių reikalų patenkinimu, „tur pamatu būti visos dvasiškos sveikatos ir sylos”. Dėl to negalį būti „nei jokio abejojimo”. Juk „visur tikra ūkininkystė viso sveiko tautiško gyvasties tvirtas pamatas tur būti ir pasilikti”. Savaime suprantama, „duonos reikia – duonos, medegiškų sylų parūpinimas yra labai svarbi pareiga valdžios ir tėviškumo, bet tik ne vienintelė”. Išganytojas sako: „Ne viena duona minta žmogus.” Duona maitina kūną, o poezija gaivina ir žmogaus, ir tautos dvasią. „Gyvastis” ir „poezija” sutampa. „Kur tautiškas gyvastis yra, ten yra ir tautiška poezija. Ir kur poezijos nėra, ten ir tautiško gyvasties jau bus galas.” Dar daugiau: „rūsčiausiejie čėsai vis ir apstingiausiąją [gausiausiąją] ir aukščiausiąją poeziją pagimdo”. F. Schilleris sako: „dvasė sav savo kūną pasibudavoja”. „O dvasės gyvoji elastiškoji plunksna, su kuria ji lyg pasikelia ir pašoka, tai yra poezija” – tas „tikrasis, gilusis ir aukštasis širdies sujudinimas”, tas „dyvinasis visos mislies, viso vidutinio žmogaus būk į padengą pakėlimas”. Tokia poezija „ir didžiausiame kūniškame arba medegiškame vargingume, ar žmonių, ar tautų, tikrus dyvus ištaisyti įstengia”. Kūnas, tas „medegiškas gyvastis”, kad ir daug pasiekė, „kad ir gražiausiai žydėjo, tik sykį tur pragaišti. Ale dvasė ir jos darbai pasiliekti ant amžių. Kūno ir kūniško bagotumo reikia ant čėso, dvasės ir dvasiško bagotumo ant amžių amžių.” Todėl „ir mes nepykime ant kitas kito, bet kožnas darykime savo darbą be panėkinimo kitų. Ans, kuriam duota yra savo giesmėmis tautišką gyvastį bei dvasę atgaivinti, tas tai tedaro be pasididžiavimo. O ans, kuriam duota yra savo gaspadoravimu <…> ūkininkystę šelpti ir tokiu būdu tautiškojo gyvasties kūną išlaikyti, tas tai ir tedaro be pasididžiavimo.” Jis „teatsimena, kad ne tiktai jis krečia savo lauką mėšlais, bet kad ir mes giesmininkai savo lauką, t.y. dvasę visos tautos tikrai krečiame savo mislimis ir jausmais, o ir jai tokiu būdu gelbame, kad savo vaisius neštų”. Laikai esą rūstūs, bet poezija „tikru krikščionišku ir poetišku linksmumu ir aną čėsų rūstumą pergalės”. Poezija yra dangaus dovana: „dangiškasis Dievas mums teduoda tikrą „dvasę iš aukštybės”, kuri taip pat yra „poezijos bei giesmininkystės dvasė”. Straipsnis užbaigiamas apaštalo Povilo žodžiais: „daug yra sąnarių, o vienas yra kūnas. Negal akis sakyti rankai: aš tavęs neprivalau, nei vėl galva kojoms: aš jūsų neprivalau.” Taigi tautai irgi reikalingi visi „sąnariai”, o tarp jų – ir giesmininkai, ir ūkininkai.J. Zauerveinui vėl atsakė J. Mačys-Kėkštas straipsniu „Dvasė ir medega” (1886, Nr. 6). Sutikdamas, kad poezija daro galingą įtaką doroviniam tautų tobulėjimui, kad poezija „tai yra gaivestis, kurs aptildo, išgydo širdies ir dvasės ronas, užduotas nemaloningo gyvenimo”, autorius tvirtina, kad tautai reikia ne bet kokios, o geros poezijos – tokios, kaip paties Zauerveino „Lietuvninkai mes esam gimę”, kaip J. Andziulaičio-Kalnėno „Ieva”, „trykštanti gyvasčia ir nepagadinta statybe išsireiškimo”. Žmonėms dar darąs įspūdį ir žadinąs jausmus D. Poškos „Žemaičių mužikas”, kai kas iš M. Davainio-Silvestraičio kūrybos („nekurios ištraukos iš eilių Vėversio, arba Vyturio”), o visa kita, net ir tikra poezija – tai „dykaduonių darbas”. Gera poezija reikalinga, bet daug naudingesni būtų „raštai rūsčios įtalpos”, gvildenantys ekonomines ir socialines dabartinio gyvenimo problemas. „Tegul mūsų gentė turės tvirtą pamatą po kojomis, tada galėsim pašnekėt ir apie poeziją.” O dabartinėmis sąlygomis „poezija mažiaus išgali padaryti, negu rūpesnis apie kitas puses tautiško būvio”. Laisvalaikiu rašinėdami eiles „arba rūpindamies apie lietuviškas pravardes, lapines kepures [užuomina į J. Basanavičiaus straipsnį] ir tolygius dalykus, o tikrus reikalus gentės ir draugijos palikdami užpakalyje”, liksime vieni „bevadaują savo šešėlius”. Taigi „jeigu apsiėmėm tarnauti draugijai, kalbėkim apie jos reikalus, apie jos vargus ir pilką ritimąsi už būvį, palengvinkim jai tas ristynes, parodykime kelią – o tada galėsim pasididžiuodami tarti, jogei esame tikrais draugijininkais ir tėvynainiais. O tuo tarpu naujai kilusioji lietuviška inteligencija iki šiolei vienpusiauja – ir stipriausios spėkos neatlieka savo darbą.” Priminęs patarlę, kad jėga yra vienybėje (l’union fait la force), autorius ragina: „užmirškime tą mažą skirtumą pažvilgių ir susiėmę rankas eikime visi vienu keliu, kurs yra gana platus dėl visų”. Kartu pageidauja, „idant skiltys Auszros atsivertų plačiaus dėl svarbesnių raštų apie draugijos reikalus”, antraip ji negalės įtikti visiems – „ir turtingiems, ir vargužiams, ir mokytiems, ir nemokytiems”.Smulkesnių bei konkretesnių pastabų apie lietuvių literatūrą Aušroje dar yra parašę J. Šliūpas, J. Basanavičius, M. Akelaitis, J. Andziulaitis-Kalnėnas ir kiti autoriai.Aušroje paskelbta ir pora straipsnių iš literatūros teorijos. J. Koncevičius straipsnyje „Apgulmi raštų skyriai” (1883) bando klasifikuoti raštiją bei literatūrą. S. Dagilis nebaigtame straipsnyje „Keli žodžiai apie poeziją abelnai, o ypačiai apie sudėjimą eilių” (1886) ieško grožinės literatūros (poezijos) prigimties, aptaria mokslo ir meno specifiką.Daug dėmesio skyrė Aušra lietuvių literatūros istorijai, praeities rašytojams. Apžvalginį straipsnį apie lietuvių literatūrą („Lietuvos raszliava”) paskelbė S. Dagilis (1884). Jame įrodinėjo, kad senovės lietuviai, nors ir pagonys, buvę aukštos kultūros, turėję savo raštą, turtingą kalbą; vėliau, apkrikštyti, jie ėmę spausdinti lietuviškas knygas kur kas anksčiau negu pasirodė M. Mažvydo ir M. Daukšos katekizmai.J. Šliūpas (J.S. Kūksztis) išspausdino straipsnį „Simanas Daukantas” (1883), kuriame supažindino su Daukanto biografija, daugiausia vietos paskyręs jo konfliktui su M. Valančiumi, paminėjo kai kuriuos jo darbus, pasižadėjo išleisti jo Lietuvos istoriją. Straipsnyje reiškiama užuojauta ir pagarba užmirštam istorikui, norima atgaivinti ir paskleisti jo idėjas. „Nieks nemylėjo daugiaus tėvynę Lietuvą už Daukantą; visi jo raštai kvėpuoja tąja meile <…>”, – rašo Šliūpas; Daukantas atspėjęs „ateities dvasią”, jo darbai jau ėmę nešti vaisių.M. Davainis-Silvestraitis (Vėversis) straipsnyje „Apie Dionizą Pošką” (1884) glaustai aptarė Poškos veiklą, iš L. Ivinskio kalendoriaus perspausdino D. Poškai skirtą S. Valiūno eiliuotą laišką, taip pat D. Poškos eiliuotą laišką T. Czackiui ir eilėraštį „Mano darželis”. D. Poškos kūriniu jis palaikė ir S. Stanevičiaus pasakėčią „Arklys ir meška” (tą klaidą išnašoje ištaisė redaktorius Šliūpas).

Aušroje (1883) buvo paskelbtas M. Davainio-Silvestraičio (Vėversio) ir J. Mikšo (Parplio) iš lenkų kalbos išverstas Jono Katelės straipsnis „Kun. Antanas Strazdelis (Drozdowski)”, kuris buvo išspausdintas laikraštyje Tygodnik Powszechny (Savaitraštis visiems, 1877). Tai buvo antras (po L.A. Jucevičiaus) straipsnis apie šį poetą ir pirmas, paskelbtas lietuvių kalba. Straipsnyje glaustai papasakojama Strazdo biografija, labai šiltai apibūdinama jo asmenybė, iškeliama jo kūrybos vertė. Strazdelis labiausiai gerbiamas dėl to, kad sukūrė giesmę „Pulkim ant kelių”: „ir kad nieko daugiaus nebūtų parašęs, kaip tą vieną giesmę, užsipelnytų vainiką garbės, neužmirštinos Lietuvoje”. Tačiau jo reikšmė kur kas platesnė: „Kuom’ yra Beranžeras dėl prancūzų, Karpinskis dėl lenkų, Padura dėl Ukrainos, tuom’ yra Strazdelis dėl Lietuvos.” Strazdelis meistriškai pajudinęs „visus šešėlius pajautimo, visus balsus dūšios”. Po jo daug kas ėmė plunksną į ranką, kai kurie net pralenkė Strazdelio dainas savo eilėraščių forma ir turiniu, tačiau „vieno daikto jiems nepriteko – nesuėmė ir nepermatė dvasės ūkininkų; jų dainose tuojaus gali pažinti, kad žiedus dėl jų rinko iš svetimų laukų, o ne nuo pievų giminiškų; dėl to gi ūkininkai jas padainavo, pasidžiaugė jomis kaipo nauju daiktu ir… užmiršo”. Tuo tarpu Strazdelio dainos išreiškė pačią žemdirbio dvasią: „įturį jo dainų kožnas savo širdyje ras sudėtą”. Viena jo eilutė, vienas taiklus žodis daug daugiau pasakąs, negu kitų prirašyti lapai. Kadangi A. Strazdas neturėjo kuo remtis, išskyrus verstines religines giesmes, liaudies dainas ir K. Donelaičio Metus, jis laikomas tikruoju lietuvių poezijos pradininku: „Kalbą ir pavidalą dėl giesmių, teisybę sakant, jis pirmasis sutvėrė – ir turi nuopelną pradėtojo ir išrūdytojo dėl įpėdinių kelio ant lietuviško Pranašų (Parnaso) kalno.” Strazdas buvęs ne tik originalus poetas, bet ir modernus kunigas: „Meilę dėl ūkininkų ir senovės lietuviškų liekanų sujungė kn. Strazdelis su meile kunigo naujosios gadynės, o tiedvi meili apsireiškė per visą jo amžių.” Tai demokratiškas kunigas, kuris „ant prastų lietuviškų ratų, o tankiaus dar pėsčias eidamas iš kaimo į kaimą, mokino katekizmą ir kitus mokslus, davė patarmę, linksmino ir stiprino dvasę dainelėmis; geru ir blogu atsitikimu visados ir visur dalinosi su žmonėmis”. Kadangi mėgo sakyti tiesą į akis, viską vadinti tikru vardu, nepasidavė laikinoms vilionėms ir tvirtai žengė pasirinktu keliu, nuteikė prieš save „daugel neapkenčiančių žmonių”, susidūrė „su kerštu ir visokiais žmogiškais geiduliais, skersai kelio stovinčiais”, o „daugumas, neturėdamas drąsos priešyties aiškiai, iš užkertės mėtė į jį akmenimis”. Tačiau „jie negalėjo numesti nuo jo kaktos trigubą vainiką kunigo, dainiaus ir tėviškainio; tik jam gyvenimą surūstino”. Nepripažintas gyvas, Strazdelis „auga meilėje tarp įpėdinių”, ir ilgai reikėsią laukti, kol lietuvių širdyse pritemdys jo atminimą kas nors kitas „su aukštesne tverme žodžių ir dvasės”.Aušroje buvo paskelbtos pirmosios žinios apie Valerijoną Ažukalnį. Jonas Spudulis (Gailutis) išspausdino straipsnelį „Ažukalnis, lietuvių raštininkas” (1884), kuriame paskleidė žiupsnelį žinių apie šį rašytoją, paskelbė jo verstą baladę, pageidavo, „kad kas suieškotų veikalus Ažukalnio ir duotų platesnę žinią apie jį”. Į Spudulio pageidavimą atsiliepė Stanislovas Didžiulis (Peliksas Mažutis) straipsneliu „Dar apie Ažukalnį” (1885), kuriame pasisakė turįs Ažukalnio rinkinio rankraščio nuorašą, išdėstė turinį ir paskelbė du eilėraščius, jo nuomone, iš visų geriausius („Rytas vasaros” ir „Draugėj su vėversėliu”). Ažukalnis mylėjęs „savo tėvynę ir šventą lietuvišką kalbą”, tačiau reikią pripažinti, kad „nedailiai giesmeles rašė”.J. Koncevičius minėtą straipsnį „Apgulmi raštų skyriai” (1883) užbaigė trumpomis biografinėmis žiniomis apie K. Donelaitį, paimtomis iš A. Schleicherio parengto Metų leidimo (1865).Aušroje buvo propaguojama ir lietuvių tautosaka: spausdinama liaudies dainų, supažindinama su tautosakos rinkėjais ir rinkiniais. J. Koncevičius (J.K.Sz.) išspausdino pranešimą, skaitytą Rygos giedotojų draugystėje, „Dainos ir jų literatūra” (1884), kuriame tvirtinama, jog „dainose ir pasakose, kaip palikusiose nuo senų senovės, taip ir kilusiose naujesnioje gadynėje, galime išvysti visą dailumą mūsų kalbos”, labai reikalingos lyginamajai kalbotyrai, tautų giminystės supratimui. Senovės istorinėse (deja, neišlikusiose, tik iš užuominų žinomose) dainose buvusi užfiksuota visa Lietuvos istorija, o „šios gadynės dainos apdainuoja visus atsitikimus lietuvių gyvenime ir visus jų darbus”. Dainos esančios „turtai didelės prekios, skarbai brangūs, buvę ilgai paslėpti prastose surūkusiose grįčiose, kol garbintojai tautinių daiktų neparodė svietui tikro jų vertumo”. Straipsnio autorius paminėjo G.E. Lessingo ir J.W. Goethe’s atsiliepimus apie lietuvių dainas, suminėjo, ką iš jų paskelbė J.A. Brandas, P. Ruigys, L. Rėza, S. Stanevičius, K. Brzozowskis, S. Daukantas, G.H.F. Nesselmannas, A. Schleicheris, broliai J. ir A. Juškos, R Fortunatovas ir V. Milleris, A. Leskienas ir F.K. Brugmannas, A. Bezzenbergeris, M. Jankus ir kt. (iš viso 17 pozicijų).Į A. Juškos mirtį (1880) jautriai atsiliepė A. Dirikis (Andrejus Latvis), išspausdinęs „trumpą paminėjimą” – „Kuningas Antanas Juškevičius” (1883). Jo nuomone, A. Juška „gali būti statomas prieš” akis daugumai kaipo paveikslas tikro kūningo – lietuvio, kursai, karštai numylėjęs savo prigimtą kalbą ir savo sentėvių praeigos garbingas liekanas, parodė Lietuvai visą savo gyvenimą. Ant savo naudos neveizėdamas, trūsėsi jisai vienat dėl mokslo ir savo mylimos tautos.” Lietuvių ir latvių kalbos jam buvusios kaip prie širdies priaugusios: „Kad jis pradėdavo šnekėti apie jiedvi, tada žilgalvis Juškevičius pavirsdavo į jaunikaitį; jo akys žibėte žibėdavo ir jo stuomuo ištįsdavo, tarytum jis norėtų sušukti: „kas dar beturi tokią bagotą kalbą?”.”Aktyviausi Aušros bendradarbiai buvo J. Šliūpas (paskelbė 101 rašinį), M. Davainis-Silvestraitis (82 rašinius), J. Basanavičius (66), J. Mikšas (30), J. Andziulaitis (16). Ryškiausias buvo Basanavičiaus balsas – jo rašiniai ilgiausi (apima apie 205 p.), jie formavo savitą leidinio veidą. Per daugelį numerių ėjo Basanavičiaus straipsnis „Apie senovės Lietuvos pilis”, per du numerius – „Vardas senovės Lietuvos valdovų”, išspausdinta „Senatvė lapinės kepurės”. Tie ir kiti Basanavičiaus straipsniai stiprino romantines tendencijas lietuvių literatūroje.Aušra, sutelkusi intelektualines tautos pajėgas, suformavo ir bendrinę literatūrinę lietuvių kalbą. Toji kalba susiklostė vakarų aukštaičių (suvalkiečių) tarmės pagrindu ir iki šiol tebėra bendrinė tautos kalba.Aušra turėjo ir savo priedą – Lietuvišką Aušros kalendorių, kuris išėjo 1883, 1884 ir 1885 m. Jame taip pat buvo paskelbta rašytojų kūrinių, tarp jų J. Zauerveino eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę” (1883), kuriam Stasys Šimkus sukūrė muziką, ir jis tapo tarsi antruoju tautos himnu.Aušra pradėjo naują etapą lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje. Ji rodė ir kartu skatino lietuvių tautinės sąmonės ir savimonės subrendimą, kuriuo buvo grįstas tolesnis tautos kelias į politinį išsivadavimą, į nepriklausomos valstybės atkūrimą, taip pat padėjo pagrindus moderniajai lietuvių kultūrai.Po Aušros vienas po kito ėmė rodytis nauji lietuviški laikraščiai bei žurnalai, išreiškę įvairėjančias visuomenės pažiūras, skirtingus žmonių interesus. Iš jų didžiausią reikšmę lietuvių kultūrai turėjo VarpasKaip Aušra neatsiejama nuo J. Basanavičiaus, taip Varpas – nuo V. Kudirkos. Šį periodinį leidinį (mėnraštį) pradėjo leisti draugija „Lietuva”, įsteigta Varšuvoje 1888 m. J. Gaidamavičiaus-Gaidžio ir V. Kudirkos iniciatyva. Tais pačiais metais buvo išleistas Varpo prospektas, o 1889 m. pradžioje išėjo pirmas Varpo numeris. Varpas iš pradžių buvo redaguojamas Varšuvoje, spausdinamas Ragainėje, vėliau Tilžėje, E. Weyerio spaustuvėje. Kaip atsakingasis redaktorius („atsakantis rėdytojis”) pasirašinėjo M. Jankus (iki 1892), K. Voska (iki 1895), J. Lapėnas (po 1895). Tačiau tikrasis Varpo redaktorius buvo V. Kudirka. Vėliau Varpą tvarkė J. Adomaitis-Šernas (1890), J. Kriaučiūnas (1891-1894), S. Matulaitis (1895), J. Bagdonas (1899-1902), J. Šaulys (1903-1904), P. Višinskis (1905). Varpas sutelkė apie 150 bendradarbių – daugiausia inteligentų pasauliečių ir kelis kunigus.Nuo 1890 m. Varpo leidėjai leido kitą, žemdirbiams skirtą mėnraštį Ūkininkas. Jo oficialiais redaktoriais irgi pasirašinėjo M. Jankus, K. Voska, J. Lapėnas, o iš tikrųjų jį tvarkė tie patys Varpo redaktoriai ar bendradarbiai (J. Adomaitis-Šernas, J. Kriaučiūnas, S. Matulaitis, K. Grinius, J. Bagdonas, J. Šaulys, J. Vileišis, J. Gabrys-Paršaitis).Varpas ir Ūkininkas ėjo be pertrūkio iki 1905 m. pabaigos – taigi iš viso 17 metų. Vėliau buvo išleisti atskiri Varpo numeriai (1913 m. – 2 nr., 1917 m. – l nr., 1920 m. 1-9 nr., 1921 m. – 1-3 nr., 1924 m. – Kudirkos jubiliejinis nr. ir 1926 m. – Griniaus jubiliejinis nr.).Varpas tęsė Aušros pradėtą darbą ir kartu subrandino naują, pozityvistinę kryptį lietuvių kultūroje. Toji kryptis savo ruožtu toliau diferencijavosi, iš jos išaugo pirmosios politinės lietuvių partijos. Varpo steigėjai ir jų bendraminčiai jau 1888 m. sudarė politinę grupuotę, pasivadinusią varpininkais. Iki 1895 m. varpininkams priklausė ir kunigų: Pranciškus Petras Būčys, Aleksandras Burba, Antanas Milukas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt. Tačiau kai po Kražių skerdynių (1893) popiežius savo 1894 m. enciklika paragino tikinčiuosius klausyti pasaulietinės valdžios ir kai Kudirka su savo bendraminčiais jį už tai pasmerkė, kunigai iš varpininkų pasitraukė. Jie susitelkė apie 1896 m. pradėtą leisti Tėvynės sarga ir sudarė sargiečių politinę grupuotę. Nuo varpininkų atskilo ir socialdemokratai: 1893 m. Vilniuje susibūrė Lietuvių socialdemokratų grupė, kuri 1896 m. įsteigė Lietuviškąją socialdemokratų partiją (vėliau tapusią Lietuvių, pagaliau Lietuvos socialdemokratų partija). Tos partijos pirmajame suvažiavime (1896) dalyvavo varpininkai J. Bagdonas ir K. Grinius. Nuo varpininkų atsiskyrė ir nuoseklūs Aušros tradicijų tęsėjai – „laisvieji tautininkai”. Vėliau, 1902 m., varpininkai K. Grinius, J. Vileišis, P. Višinskis, J. Šaulys ir kt. įsteigė Lietuvių demokratų partiją (nuo 1906 m. Lietuvos demokratų partija).Varpo programa buvo suformuluota įvadiniame pirmojo numerio straipsnyje “Naujas laikraštis”, kurį parašė J. Gaidamavičius-Gaidys. Pagrindinis leidinio tikslas – „aiškinimas ir platinimas tautiškų idėjų”. Siekiant tokio tikslo, tenka eiti „ne keliais nutrintais, bet keliais, kuriuos dar reikia išvesti”. Lietuvių „padėjimas” esąs „toli bjauresnis už padėjimą žydų ir totorių, nes tiems neužginta laikyti savo kalbą, išduoti laikraščius, turėti mokslavietes”. Medžiagiškus turtus laikraščiui leisti būtų galima rasti, jei „tarp mūsų būtų daugiaus žmonių, trokštančių tarnauti abelnai tėvynei”, nepaisant skirtingų pažiūrų. Tuo tarpu „daugel lietuvių ar su visuomi nenori suprasti Lietuvos reikalų, ar supranta kebliai; turėdami gi keblų supratimą, mislija, kad atnešti gera tėvynei galima tik sutinkant su jųjų pažiūromis”. Taigi Varpas, kaip ir Aušra, kviečia bendradarbiauti visokių pažiūrų lietuvius. Skleisti grupines idėjas dar ne laikas, kadangi „lietuviška tautiška idėja tik pradygo ir iki pilnam užaugimui reikia dar gerai lukterėti”. Konstatuojamas lietuvių inteligentų abejingumas tautos likimui: „Nepritruktų mums ir inteligentiškų spėkų, kad lietuviai — inteligentai būtų mažiaus apsileidę ir atsalę ant visko, kas priguli prie tautiškų dalykų. Neperdėsiu sakydams, kad nėra dėl lietuvių – inteligentų sunkesnio daikto, kaip elgtiesi pagal reikalą lietuvystės, lengvesnio gi, kaip išsižadėti darbuose savo prigimimo ir dvasios.” Daugumas skaitytojų norėtų, kad lietuviškas laikraštis būtų universalus („visuotiniškas”), kad jame būtų atsakyta į visokius visų mokslų klausimus. Tačiau taip plačiai užsimoti neleidžia „medegiškų turtų” stoka. Todėl „laikraštyje duosime vietą visiems balsams lietuvių, tikrų tėvynės mylėtojų. Talpinsime straipsnius tik tokius, kuriuos matysime naudingais abelnai reikalams lietuvystės, atmesdami visus dalykus, pavestus užmanymui ar šiokio, ar tokio lietuvių skyrio, nes mieris mūsų – tarnauti Lietuvai, ne gi skirtingoms lietuvių partijoms.” Pradėję leisti laikraštį turėdami mažai jėgų ir menkai turtų, leidėjai tikisi, kad bendradarbių skaičius greitai padidės, kad jų darbas neliks tuščias, bet ras atgarsį „tarp visų lietuvių, trokštančių lietuviais būti ir tėvynei savo tarnauti”. Tautiška dvasia dar nepražuvusi, vietoj nusišalinusių nuo darbo stoja nauji – su naujomis jėgomis ir nauja viltimi. Tikint savo darbo prasmingumu, raginama: „Meskime grūdą po grūdui ant tautiškos dirvos, o nors negreit ir palengva, išaugs gražūs, sveiki javai, nes dirva yra išsigulėjusi ir seniai jau sėklos laukia.” Pagaliau suformuluojami Varpo tikslai: „Išmokinti lietuvius lietuviškai mislyti, sujudinti ir sutraukti juos į darbą, papratinti kaip pridera lietuviams elgtiesi, išaiškinti kelius, kuriais eidami garsiai galėtų pasakyti: „Lietuviais esame!”, pakelti dvasišką ir medegišką. Lietuvos bute, nukrėsti nuo lietuvių nesuprantamą lipnumą prie svetimų tautų, uždegti širdyje brolių nors mažą kibirkštį meilės tėvynės – tai yra mūsų mieris, tai užduotė „Varpo”.” O atpildas už darbą bus, jei Varpe keliamos mintys bus suprastos, ir jis taps reikalingas kiekvienam lietuviui, jei matysime lietuvius „suprantančius savo spėkas ir keliančius aukštyn galvas”. Kaip Aušroje po J. Basanavičiaus „Prakalbos” ėjo A. Baranausko „Lietuvos senovės paminėjimas”, taip Varpe po J. Gaidamavičiaus-Gaidžio įvadinio straipsnio įdėtas V. Kudirkos eilėraštis „Varpas”. Eilėraščiuose poetiškai išreikštos idėjos, kurios logiškai suformuluotos pratarmėse.Apie tai, kaip buvo sutiktas Varpas, J. Gaidamavičius-Gaidys rašė kitame straipsnyje „Pro domo sua” (1889, Nr. 4). Lietuva čia palyginama su sunkiu ligoniu, kuris, pakilęs iš patalo, viskuo džiaugiasi: „Jam rodosi, ir saulė karsčiaus kaitina, ir oras tyresnis, ir žemė gražesnė, ir žmonės geresni.” Tačiau „kasdieniniai rūpesčiai ir reikalai palengva nustumia tą jo linksmą būdą ir paragina žiūrėti į svietą blaiviaus”. Taip ir lietuviai, atgaudami sveikatą, kaip tas žmogus, pradėję džiaugtis ir „džiaugiasi ligšiol, o jų džiaugsmo nematyt nei galo, nors jau seniai perbėgo linksmybės dienos ir prisiartino darbų laikas”. Vos tik išleidę pirmuosius Varpo numerius, tuojau pamatę, kad „tūli apšviesti lietuviai”, iš kurių tikėtasi daugiausia „dvasiškos ir protiškos pašalpos”, vis dar tebesidžiaugia po persirgtos ligos ir „išskyrus rėksmą: „Lietuva tegyvuoja!” nesirūpina nieko daugiaus dirbti, lyg norėdami tik vienu rėksmu nubaidyti nuo Lietuvos visus jos vargus ir nelaimes”. Natūralu džiaugtis dvasiniu tautos atgimimu, tačiau „esame ligšiol taip mažai padarę, taip nedaug suteikėme naudos tėvynei, kad tuom tarpu per daug džiaugtis nepridera, nes džiaugsmas labiaus pritinka gražiai ir laimingai pabaigai, o mes esame tik pradžioje darbo”. Prisiųstuose redakcijai laiškuose ir straipsniuose esą „per daug visko nereikalingo, o suvis nematyti to, ko reikia”. Eilės taip ir plaukiančios iš visų kraštų: „Žinoma, kas linksmas – tas gieda, ir turbūt dėl to esame apturėję tokią daugybę eilių, garbinančių Lietuvą, lietuvišką kalbą, lietuvius, mergaites ir berniukus; aprašančių vasaros ir žiemos vakarus ir naktis, žvirblių, veversių ir lakštingalo čiulbėjimus, vandenio bėgimą, miškų ūžimą, šunų staugimą… žodžiu sakant, jau turime apdainuotus visus daiktus, iš kurių taip džiaugiasi, grįždamas į sveikatą žmogus.” Tai tokie eiliadirbių rankraščiai, ir „prie šalto dabar oro ne iš kelio būtų jais pečių pakurti”. Iš kelių dešimčių prisiųstų laiškų ir straipsnių vos galima būsią tik keletą sunaudoti. Leidėjai laukę rimtos jų pažiūrų ir spausdinamų darbų kritikos, „programiškų straipsnių”, o tapę „apkrauti giesmelėmis ir laiškais”, kaltinančiais juos „už stoką „Varpe” „gyvybės” ir didį jo „specijališkumą””. Vietoj „naudingų žinių, kurias galima būtų „Varpe” patalpinti”, redakcija gaunanti tik daugybę eilių, kurių daugiau kaip pusę tenka atmesti. Juokinga esą matyti kai kuriuos lietuvius, tikinčius „rasti dainose Lietuvos išganymą”. Prisiųsdami netikusias eiles, jie dar reikalauja, kad jos visos ir nė kiek nepakeistos būtų išspausdintos, nes tik tokiu atveju jie ir toliau rašysią. Varpe taip pat nesą tokių specialių dalykų, kurių nesuprastų žmogus, baigęs nors keturias klases. Varpas esąs skirtas ne tiems, kurie moka tik maldaknyges skaityti, bet apšviestiems. Jis leidžiamas ne tam, kad spausdintų eiles apie lakštingalų čiulbėjimą, o tam, kad skelbtų straipsnius, „iš kurių galima būtų ištraukti nors truputį reališkos naudos”. Lietuviai dar gerai nesupranta tėvynės reikalų. Beveik kiekvienas apšviestas lietuvis į tuos reikalus skirtingai žiūri, o kai kurie neturi jokių pažiūrų, išskyrus tai, jog prisipažįsta esą lietuviai. Dėl to „kalti mes visi, nes sykį supratę, kad lietuviais esame, ir pradėję iš to džiaugtis, nesirūpinome pajudinti smagenis ir pamislyti, ką galime sulaukti mūsų ateitėje ir ką turime daryti norėdami atgal į ligą nepapulti ir neišnykti be pagrįžimo”. Blogiausia tai, kad „negalime suprasti svarbumo talkiško darbo, o kad ir suprantame, tai dažnai nenorime ir pirštu pakrutinti, kad galėtume tą supratimą į gyvenimą įvesti”. Ankstesni lietuviški laikraščiai daugiausia darbavosi siekdami „pakelti mūsų gentišką dvasią”, o Varpas norįs užmegzti ryšį tarp mylinčių tėvynę lietuvių ir išmokyti juos elgtis visokiais atvejais. Tačiau jis negalės atlikti savo užduoties, jeigu vietoj programiškų straipsnių ir laikraščio turinio kritikos susilauks tik priekaištų už korektūros klaidas, jeigu „vieton straipsnių, sprendžiančių apie šiandienišką ir ateities Lietuvos padėjimą”, gaus „nuo apšviestų lietuvių blogas eiles”. Straipsnio autorius stebisi: „Nejaugi dėl apšviestų lietuvių viskas baigiasi ant grynumo lietuviškos kalbos ir dailaus skambėjimo sustatytų eiliose žodžių? Ar tai apšviesti lietuviai nesupranta, kad nėra laiko dėl ausų raminimo ir vos tik lieka valandėlė dėl gyvo darbo?” Toliau raginama: „Pameskime skraidymą padangėse ir, nusileidę ant žemės, griebkimės prie darbo, kuriame galima būtų rasti daugiaus proto, nei tuščio skambėjimo. Pradėkime kelti klausimus, aiškinančius mums kelius, kuriais eitume visi išvien, nes nesupratus gerai, ko reikia mums ir ko turime toliaus laukti, nebus Lietuvai naudos ir prie geriausių mūsų norų. Eidami mažai žinomais takais, išgaišinsime daugel dvasiškų ir medegiškų spėkų, darbas mūsų nepasijudins iš vietos ir pirmyn nežengsime.” Pasitelkus kitų mažųjų tautų pavyzdžius ir tikintis didelių perversmų Europoje, rašoma: „Neužmirškime, kad mūs, neskaitant latvių, yra daugiaus nei 2 000 000; atminkime, kad tūlų karalysčių gyventojai nesiekia pusės lietuvių skaitliaus, vienok užlaiko savo gentystę; supraskime, kad netoli laikas didžiausių persimainymų Europoje ir kad neatbūtinai reikia iš to laiko mums, lietuviams, išgauti kuo didžiausią dėl savęs naudą; o kas svarbiausias – tikėkime, kad Lietuva nėra dar suvis pražuvus, kad visados atsiras gana žmonių, dėl kurių Tėvynė – Lietuva bus brangiausia gėrybė.” Lietuviai, kurie užsiima „mažai reikalingais darbais”, kurie gaišta laiką lipdydami netikusias eiles, skatinami imtis „reikalingesnių darbų”. Būsią geriau, jei galintys rašyti, bet nesugebantys sudėti gerų eilių, aprašys kokius nors atsitikimus iš savo apylinkės.

Panašias mintis kelia J. Gaidamavičius-Gaidys ir straipsnyje „Keletas žodžių apie lietuviškas draugystes” (1889, Nr. 5). Jame rašoma:Kaip esančios, taip ir buvusios lietuviškos draugystės, turėdamos ir geriausias užduotes, nenori ar negali suvis nusikratyti nuo ištisai tėeorėtiškų kelių prie vedimo darbo. Gan tankiai priseina matyti lietuvius, susirinkusius į draugystę vien tik dėl ištyrinėjimo lietuviškos istorijos, kalbos, žodžių, papročių, giesmių, pasakų, senoviškų daiktų ir t.t. <…> Neprieštarausime – tas dalykas yra svarbus, vienok ant jo viską remti – būtų ne tik juokinga, bet ir suvis neprotinga. Kiekvienas pripažins, kad būtų labai negerai, idant išsimokinę kalbos, pažinę savo istoriją, supratę papročius ir surinkę krūvą senoviškų daiktų, nežinotume, ką su tuom daryti, nes gali taip atsitikti, kad laike rinkimo dalykų, turinčių pakelti lietuvišką dvasę, pati dvasia pranyks, ir prireiks jau ne kelti ją, tik jos ieškoti. Viskas tas tiek yra reikalingas ir svarbus, kiek jame atrasi savystės. Dėl to gi neprilyginamai auksčiaus stovi tos draugystės, kurios šiandieniškame mūsų padėjime mažiaus atideda laiko ir vietos dėl tėorėtiškų dalykų, o griebiasi prie išgavimo rėališkos naudos <…>. Dėl to gi norėdami, idant prie mūsų darbų daugiaus žmonių prisitrauktų ir prisitraukus smagiaus dirbtų, turime atmesti vienluomiškumą darbuose ir triūstis apie jų spartumą, ką niekad negalėsim dasiekti, atsispirdami tik ant tėorėtiško pamato. <…> Tegul tėorėtiškais darbais užsiima žmonės, kurie ar nemoka, ar negali kitaip dirbti; draugystės gi visados turi laikytis reališkų darbų, palikdamos tėorėtiškiems tiek vietos ir laiko, kiek reikalauja vietinės išlygos. – Dėl apturėjimo geidžiamų vaisių mūsų darbų reikia mums daugiaus rėališko, gyvo darbo. Dasieksime šitą tiktai tada, kada mūsų užduotė bus – darbas ne tik lietuvių, bet visos Lietuvos; kada visos esančios šiandien lietuviškos draugystės susilies; kada pasididins skaitlius sąnarių draugysčių, pritraukiant į anas ne tik apšviestesnius (kaip suligšiol buvo) žmones, bet ir prastus ūkininkus, darbininkus ir amatininkus, nes didžiausia pajėga juose guli; kada lietuviškos draugystės tvirčiaus bus susirišusios su Lietuva, o netarnaus vien tik užduotėms skirtingų partijų, nes jeigu ir naudingu esti darbas skirtingų žmonių, vienok niekad negali būti prilygintu prie darbo visos gentės, ir kada visados mislysime apie tą, idant nuo įpėdinių mūsų negautume vardo neprotingų arba blogų patrijotų, nemokėjusių pagerinti tėvynės padėjimą.Iš tų J. Gaidamavičiaus-Gaidžio programinių straipsnių matyti, kurlink ėjo Varpas: jis pradėjo tuo, kuo baigė Aušra, ir žengė žingsnį į priekį. Varpininkams atrodė, kad lietuvių tautinė savivoka jau pakankama: daugelis jaučiasi esą lietuviai, myli savo kalbą, savo tautą, savo Tėvynę Lietuvą, savo patriotinius jausmus daugiausia reiškia eilėmis. Tą „gentišką dvasią” pakėlė anksčiau leisti lietuviški laikraščiai. Tačiau to negana: reikia konkrečių problemų, konkrečių idėjų ir programų, kaip realiai stiprinti fizinį ir dvasinį tautos atsparumą, kaip rengti ją savarankiškam gyvenimui. Tiek Aušra, tiek ir Varpas norėjo sutelkti bendram darbui visokių politinių pažiūrų lietuvius. Tik Varpe labiau akcentuojama „talkiško darbo” būtinybė: visokių pažiūrų, visų politinių partijų lietuviai turi pakilti virš savo grupinių interesų ir savo veiklą nukreipti Tėvynei naudinga linkme. Tačiau tas darbas ėjo sunkiai. Įvadiniame straipsnyje „Perkratymas mūsų darbų” (1889, Nr. 6) vėl rašoma, kad „šiandien jau daugelis lietuvių supranta ir jaučia tautišką savo skirtybę nuo aplinkinių kaimynų”, bet jie nežino, ką toliau daryti: „Dėl užlaikymo ir stiprinimo mūsų tautiško padėjimo mes neturime ligšiolaik tvirto pamato, bet ir aiškių programatų dėl darbų neišdirbome. Juk paskui programatus seka darbai ir vaisiai!” Programos buvusios abstrakčios, neaiškios, prieštaringos: „Programatai mūsų ne sykį buvo labai platūs ir migloti, ne sykį patys sau priešinosi. Jų išdirbėjai, rodos, niekada nepasiklausė, ar užduotės išpildomos ir kaip jas galima pildyti. Užsiimant per daug, ne tik užimto darbo negalima prigulinčiai atlikti, bet, žiūrint per toli, reikia kartais apleisti artesnius, išpildomus dalykus.” Lietuvių „krutėjimą” trukdo įvairūs nesutarimai: užuot ieškojus santarvės, rodos, tyčia ieškoma „takų, kuriais galima sueiti į nesutikimą”. Užuot kritiškai vertinę kitų darbus, „vadai pagimdė skundus, o kaip kur pasisavino bažnytišką interdiktą, <…> smagiai auginantį partišką nesutikimą”. Klausant tokių nesutarimų, „lietuviai turėtų pasidalinti į tiek priešingų sau tautų su priešingais siekimais, kiek yra luomų ir profesijų”. O „kada tos partijos tarp savęs kariautų, kam gi patektų apgynimas užgimusios tautiškos skirtybės? Kas gelbėtų lietuvystę nuo paskendimo svetimose upėse?” Straipsnyje konkrečiais pavyzdžiais parodoma, kaip „puola lietuviški laikraščiai, ardosi lietuviškos institucijos, platinasi neužsitikėjimas tautiškais vadovais”, ir klausiama: „dėl ko taip yra? kieno tai kaltė?” Taip esą todėl, kad „tarp daugumo lietuvių tautiški jausmai da miega”, o „laikraščiai platinsis ir ras paramą pas tuos, dėl kurių yra paskirti, jeigu tiks jų padėjimui ir jausmams; institucijos gi visur laikosi supratimu jų naudingumo”. Straipsnis baigiamas elegiška gaida: „Kuom suligšiol užsiėmėme, tas liko nepabaigtu – namai pradėti, sustatytos sienos riogso ant lytaus ir vėjų be stogo, pūva be naudos. Ar neišpuola mums, pasižiūrėjus ant mūs ligšioliškų darbų, sušukti: oleum et laborem perdidimus! [Sunaikinome alyvą ir darbą.] Darbavomės karštai, ne viens dirbo atsidėjęs ir apie save užmiršęs, bet kur vaisiai? Pulkelis klausančių savo mokintojų prikalbinėjimų ir pamokinimų, iš pat pradžių ne per didelis, vis mažinasi, taip kad svarbiausi ir naudingiausi pamokinimai stojosi panašiais į varpą, gaudžiantį tuščiuose laukuose: nors tas varpelis gaustų ir graudžiai – kas iš to, kad nėr kam jo balso klausyti! Dėl ko gi taip? Turbūt mokinti nemokėjome arba mokinant prisilaikėme netinkančių tam rodyklių…”Ir vėliau Varpe ne kartą buvo raginama vienytis bendram darbui visus lietuvius, nes kitaip neužteks jėgų tikslui pasiekti. Įvadiniame straipsnyje „Reikia sutarties” (1890, Nr. 2) rašoma: „tiktai vienybėje ir sutartyje apsaugosime save nuo nuskendimo svetimose ryjančiose vilnyse – be jos darbas mūsų dėl užlaikymo lietuvystės turės būti <…> darbu visai nereikalingu”; „mūsų partijos, šnairuojančios viena ant kitos, tai skirtingos rykštės, kurias <…> sulaužys galingi ir stiprus nedraugai lietuvystės”; „broliškos sutarties ar nemokame, ar nenorime išdirbti; šitame dalyke jau nemokame mėgdžioti galingų tautų”; „Dėl išdirbimo kokios nors stiprybės reikalinga yra šalta, viską aprokuojanti išmintis, <…> vienok to nepadarysime, varinėdami kerštus vieni prieš kitus”; „Susirišus visiems darbinįkams į vienybę, ir pats darbas būtų naudingesnis dėl tų, dėl kurių paskirtas”; „idant duoti kokią paramą ir stiprybę lietuvystei, reikia pirmiausiai susitarti darbinįkams be nesutikimo ir pavydėjimo vieni kitiems”; „tegul visi mylintiejie Lietuvą darbinįkai nepradeda darbo be susikalbėjimo tarp visų darbinįkų”.Varpas norėjo ne tik sutelkti lietuvius bendram darbui, bet ir pakelti jų dvasinę kultūrą į aukštesnę pakopą, išugdyti įvairių kultūros sričių profesionalų, įvairių mokslų specialistų. Įvadiniame straipsnyje „Moksliški mūsų siekimai” (1889, Nr. 8} sakoma, jog „be tam tikrų moksliškų pajėgų negalima yra tikrai tvirtai statyti savišką lietuvišką kultūrą”, o „galima tiktai prisavinti svetimus darbus”. Norint „taisyti kelius lietuviškai kultūrai”, reikia „dauginti moksliškas mūs pajėgas, arba, teisingiaus sakant, surėdyti, pagal reikalą, profesijas”. Lietuviai daugiausia studijuoja mediciną ir teisę, bet mažai gamtos ir matematikos mokslus. Vienas kitas dar studijuoja žemdirbystę, teologiją, o „filologų skaitlius beveik visai susimažino”, kadangi lietuviams sunku gauti mokytojo vietą vidurinėse mokyklose. Visa tai „tautiškumui naudos neduoda”. Nuo bendro tautos kultūrinio lygio, nuo žmonių išsimokslinimo priklauso ir literatūra: „Neturime mes tam tikrų specijalistų dėl atlikimo daugelio dalių kultūriško darbo, pakėlimo mokslo ir mūs literatūros. <…> Be visatiniškai moksliškų pajėgų ir mūsų literatūra priverstinai turi būti arba vienpusiška, arba daugelyje dalių visada taip šlubuoti, kaip ir dabar.” Mūsų poetai dažnai be pašaukimo, nesupranta poezijos paskirties, „ideališko poezijos siekimo”. O „dramaturgų, pasakorių nesuieškotume šiandien – keletas atspausdintų neva pasakų netoli pralenkia eilėraščius”. Panaši situacija ir moksle: „Moksliškoje rašliavoje taipgi neaukštai esame pasikėlę: čia rodosi užtenka mums ištraukos iš svetimų darbų. Jeigu kas užsiima originališku darbu, tai sumindžioja mokslo tiesas, dėl to, kad rašėjai ne visada gerai pažįsta tą mokslą, kurio pranašu save apskelbia. Gydytojai rašo apie teologiją, teologai apie teoriją evoliucijos, perkupčiai apie estetiką ir t.t., o darbą, žinoma, atlieka, jaip tik atlikti.” Mažiausiai turime muzikų profesionalų, „dėl to mūs melodijos nesurinktos, niekur nesunaudotos ir nepažinstamos platesniam svietui”, iš amatininkų yra „tiktai vieni beveik šiaučiai ir kriaučiai”, netinkantys miestams, o „prekystės nesuprantame visai”. Visa tai „iš priežasties vienpusiško supratimo mokslo”: „Naujų profesijų mes ieškome tik tokių, kurios nereikalauja ilgo mokslo ir tuojaus atneša pelną.”Varpo užmojai buvo kur kas didesni ir konkretesni negu Aušros. Varpe lietuvių tautos situacija buvo vertinama plačiame tarptautiniame kontekste. Buvo nuolat supažindinama, kas dedasi kitose tautose ir valstybėse, iškeliama tai, kas galėtų būti aktualu lietuviams. Lietuvos gyvenimo apžvalgas V. Kudirka spausdino specialiame skyriuje „Tėvyniški varpai”, vėliau (1893) pavadintame „Tėvynės varpais”. Buvo kategoriškai nusiteikta prieš caro valdžią ir jos vykdytojus, taip pat nusistatytas aiškus santykis su Lietuvoje gyvenusiais kitataučiais – rusais, lenkais, žydais, įvairių politinių pažiūrų sulenkėjusiais lietuviais. Lietuviai buvo raginami įsitvirtinti ne tik Lietuvos kultūroje, bet ir ekonomikoje: žemės ūkyje, pramonėje, prekyboje, versluose. Tauta turi bręsti kaip sudėtingas ir kartu vieningas organizmas – ir fiziškai, ir dvasiškai drauge. Varpas nuosekliai vedė tautą į savarankišką, nepriklausomą gyvenimą. Jame buvo smerkiamas bet koks nuolaidžiavimas, o juo labiau pataikavimas caro valdžiai. Kai katalikiškuose laikraščiuose (Tėvynės sarge, Žinyčioje) buvo paskelbta straipsnių, kuriuose taikstomasi su esama politine tautos padėtimi („Mes neužsiimame klausimu, kaip Lietuvai būtų geriaus: po lenkų, po maskolių valdžia, ar nė nuo vieno neprigulinčiai”; „politišką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę ir prieš aną <…> atvirai protestuojame”; „Jei pykstame ant valdžios ir protestavoti siundžiame, tai ne dėl to, kad valdžia yra „ruska”, bet kad mus skriaudžia <…>” ir pan.), Varpas atsakė įsakmiu apsisprendimu (1901, Nr. 10):Kas stebuklų laukia, lai sau ramiai laukia ir miega, bet šalin nuo mūsų!<…>Kas įtiki į caro malonę, – laimingas, nes tiki, – bet šalin nuo mūsų!<…>Mūsų pačių rankose mūsų likimas! Jei mes snausime, tai ir Dievas mums nepadės! Mes atbusime, – pražys mūsų tėvynė! Mes patys savo spėkomis mums prigulinčias tiesas atgausime; taip pat kaip kitos tautos savo spėkomis atgavo ir atgauna savo tiesas.Kas nežino, ar žinodamas negali suprasti galingos spėkos žmonių, suvienytų karštais jausmais meilės tėvynės ir savo nuskriaustų brolių vientaučių, – tas negali ir mūsų suprasti!Varpas turėjo didelę reikšmę bręstančiai lietuvių literatūrai. Aušroje vyravo poezija, kuri geriausiai atitiko romantinius jos polėkius. Tuo tarpu Varpas savo pozityvistinėmis nuostatomis labiausiai skatino ugdyti prozą. Prozos stygiumi, kaip matėme, buvo nusiskundžiama ir publicistiniuose Varpo straipsniuose. Jau pirmaisiais leidimo metais (1889) buvo spausdinama ilga J. Gaidamavičiaus-Gaidžio apysaka Antanas Valys, kuri liko nebaigta. Vėliau (1890) paskelbti jo Pašauktieji. Paskui pasirodė L. Didžiulienės-Žmonos originalūs apsakymai bei apysakos: „Tėvynės sūnus” (1892), „Dėl tėvynės” (1893). Savo prozos kūrinius pradėjo spausdinti G. Petkevičaitė-Bitė: apysakos „Vilkienė” (1894), „Piešinys” (1898), „Nutrūko styga” (1900), „Žemaitė” (1900), „Krislai” (1901), „Kodėl tavęs čia nėra?” (1902), „Iš gyvenimo verpetų” (1903). V. Kudirka paskelbė visas keturias savo satyras: „Viršininkai” (1895), „Lietuvos tilto atsiminimai” (1896), „Cenzūros klausimas” (1897), „Vilkai” (1898). Buvo išspausdinti Šatrijos Raganos „Margi paveikslėliai” (1896), „Dėl ko tavęs čia nėra?!” (1898), „Jau vakaruose užgeso saulėlaida” (1900), „Vasaros naktis” (1902). Pasirodė Lazdynų Pelėdos „Kas priešas” (1900), „Proklamacijos” (1900), „Vienas iš daugumo” (1900), Žemaitės apsakymas „Ties uždaryta langinyčia” (1898) ir „paveikslai”: „Marti” (1899), „Petras Kurmelis” (1901). Tai buvo ryškiausios originaliosios lietuvių prozos publikacijos žurnale.Prozą papildė kitataučių autorių kūrinių vertimai bei sekimai. Iš lenkų kalbos buvo išversti Brolio slapyvardžiu pridengti „Jurgis Durnelis” (1890), „Pagieža” (1891). A. Lingis (A. Veliuoniškis) pagal E. Orzeszkowos apysakos Niziny siužetą paskelbė apysaką „Vargaitienė” (1891). Sekdamas lenkų autoriumi, A. Milukas (Prasčiokėlis) parašė „Tamošiuką” (1891). M. Rodziewiczownos apysaką Rusva dulkė (Rusvos dulkės) „lietuviškai sutaisė” kunigaikštis Jonas Beržanskis (J.G.B. Klausutis, 1892, 1893) su savo „užvaduotoju”, H. Sienkiewicziaus indų legendą „Būk palaiminta” išvertė J. Tumas-Vaižgantas (1895). Paskelbti A. Dygasinskio „Žvirbliai” (1897), B. Pruso „Per vakacijas” (1900), H. Sienkiewicziaus „Jūrėjų legenda” (1902), J. Korzeniowskio „Šiaučius ir jo šeimynykštis” (1890).Pasirodė ir rusų prozos vertimų: V. Korolenkos „Miškas ūžia” (vertė F. Janušis, slapyvardžiu P. Jogvilietis, 1891), I. Turgenevo „Eilėraščių proza” (vertė A. Kriščiukaitis-Aišbė, 1893), „Miško sargas” (vertė M. Čepas, slapyvardžiu Greitakojis, 1895). Mykolaičio slapyvardžiu prisidengęs autorius (galbūt M. Venclovas) išspausdino pagal V. Nemirovičių-Dančenką parašytą kūrinį „Kunigaikštis Gintauta miršta” (1894). Paskelbti E. Cirikoro „Keleivis” (vertė K. Sketerytė-Jablonskienė, slapyvardžiu S.O.(L.), 1895), M. Ščedrino pasaka „Velykų naktis” (vertė F. Janušis, slapyvardžiu P. Jogvilietis, 1895), V. Garsino „Keturios dienos” (vertė K. Sketerytė-Jablonskienė, slapyraidėmis S.O., 1894), „Signalas” (vertė C.Š., 1896), Kiseliovo „Keliauk sau sveikas” (vertė P. Avižonis, slapyvardžiu Atgalainis, 1902), I. Naživino „Beprotė” (vertė K. Jasiukaitis, slapyvardžiu Artojo Vaikas, 1902), V. Veresajevo „Žvaigždė” (1903), M. Gorkio „Sakalo giesmė” (vertė V. P., 1904), „Skaitytojas” (vertė V. P, 1904), Onino „Laimės, laimės!” (1904), O. Avilovos legenda „Laimės tarnai” (vertė Jar., 1904).Išspausdinta ir kitų slavų rašytojų prozos: Gr. Mačteto „Badas” (vertė A. Lingis, slapyvardžiu A. Veliuoniškis, 1893), „Mikė” (vertė M. Čepas, slapyvardžiu Greitakojis, 1895), Pranciškaus Mažuraničo „Smulkmenos” (vertė G. Petkevičaitė-Bitė, 1893), serbų rašytojo L.K. Lazarevičiaus „Mano tėvas” (vertė K. Sketerytė-Jablonskienė, slapyraidėmis S.O.L.; 1895), kroatų rašytojo Liubomiro Babičiaus „Gai’us” (vertė J. Rugys, slapyvardžiu Juozapas Švėkšnys, 1895), Povilo Mervarto „Dvi ypatos” (vertė galbūt P. Žitkevičius, slapyraidėmis Pr. Ž., 1900).

Paskelbta E. Bellamy „Užsimerkus” (vertė V. K., 1892), pagal H. Ch. Anderseną Aišbės pasaka „Ką žmogus kartais gali pramanyti” (1893) ir vaizdelis „Erškėčių kelias” (1902), Ch. Dickenso „Tiroliaus mergaitė” (vertė Biruta; 1894), F. Coppee „Žiburėlis lange” (vertė J. Žilinskas, slapyvardžiu Jons, 1894).Pagrindinis Varpo poetas buvo V. Kudirka. Be programinio eilėraščio „Varpas” (1889), leidinyje paskelbti ir kiti jo eilėraščiai bei vertimai: 1889 m. – „Žvirbliai ir kaliausė”, „Nemunui” (pagal A. Mickevičių), „Samsonas”, „Šiaučius ir gizelis”, „Ponia Tvardauskienė” (pagal A. Mickevičių); 1890 m. – „Labora!”, „Kas yra didis?”; 1893 m. „Joja karan pats karalius” (pagal M. Konopnicką); 1895 m. – „Dievuli mano, ko gi tu leidi”, „Žagrę į ranką tas tik teima”, „Trys takai iš buto eina” (visi pagal M. Konopnicką), „Valerijai”; 1896 m. – „Maniemsiems”, „Vilija” (pagal A. Mickevičių). Pagaliau 1898 m. buvo su natomis išspausdinta „Tautiška giesmė” („gaidą ir žodžius sudėstė V. K.”), vėliau tapusi valstybiniu Lietuvos himnu.Kitas Varpe daugiausia eilėraščių išspausdinęs poetas buvo J. Mačys-Kėkštas: „Pašaukimas” (1891), „Bausmas” (1891), „Kur?” (pagal F. Rückertą, 1891), „Mano turtai” (iš Georgo Herwegh’o, 1892), „Atskeliaudra” (iš G.G. Byrono pagal M. Lermontovą, 1894), „Tav žemės šios nebepakanka” (pagal M. Lermontovą, 1894), „Kankintinių motinai” (1900), „St. Maironiui” (1900), „Negyvėlė” (iš A. Apuchtino, 1900), „Ūkininko” sukaktuvėms” (1900), „Viltis” (1900), „Kariška kiniečių giesmė” (pagal F. Rückertą, 1900), „Darbo žmonių giesmė” (1901), „Apleistasis” (1901), „Lassal’io dvasios priminimas” (pagal A. Geibą, 1901), „Mano turtas” (1901), „Niapykanta” (pagal W. Hasencleverį; 1901). Varpe P. Višinskis (A-s) paskelbė P. Vaičaičio eilėraščius „Kad pažinti miestą blogą”, „Pūskit, vėjai, pūskit šiaurūs”, „Vargdienėlis” (1896). M. Šikšnys Šiaulėniškio slapyvardžiu išspausdino eilėraščius „Ateitis” (iš S. Nadsono, 1896), „Jonas Žiška” {iš Lenan, 1897), „Arakso ašaros” (iš armėnų k.), „Nemunas”, „Dainius” (visi 1900), Tarno slapyvardžiu – „Ant jūros” (atminčiai Aušros, 1903). A. Bulota (A.B.P.) paskelbė eilėraščius „Nekirstas rėžis” (1893), „pagal gudišką” – „Jau mėnuo plaukia per padangę”, „Lietuviška daina”, „pagal lenkišką” – „Lietuviška dainelė” (1896). P. Arminas išspausdino A. Mickevičiaus baladės „Trys Budriai” vertimą (1892), J. Biliūnas (Jonas Barzdyla) – eilėraščius „Į Draugą”, „Lakštingalas, pelėda ir paukščiai” (1901), J. Baltrušaitis (J. Mėmelė) – „Apie Muravjovo paminklą Vilniuje” (1902), „Broliai, į darbą!” (1903). J. Mačys (kriptonimu J.M.) paskelbė eilėraštį „Vincui Kudirkai”, (slapyvardžiu K-o šešėlis) eilėraštį „Petrui Matulaičiui”. J. Zubrickas (Justins iš Turčinų) paskyrė eilėraštį „Daukanto atminčiai” (1893), A. Lingis (A. Veliuoniškis) išvertė lordo Byrono „Atsišaukimą į Graikų žemę” (1893). L Bitaitis išspausdino eilėraštį „Lietuva dar nepražuvo” (1894), J. Žilinskas (Jons) – „Paguoda” (1894), U. Tamošiūnaitė (Urszula isz Kupiszkes) – „Būdas Lietuvos” (1890), J. Merkevičius (Merk.) – „Piemenėlis” (1891), V. Palukaitis (Sp-s) – „Atminčiai Vinco” (1900), P. Vileišis (V. Gintautis) – „Žemaičių karės daina” („pagal lenkišką”, 1903), S. Petrulis (Gylys) – „Maskolijoj gyvenantiems lietuviams” (1903), Suproša – „Pavasaris” (1889), V. Ps. – „Visi ant lietuvių” (1890).Varpe buvo paskelbtas Maironio 16 posmų eilėraštis „Lietuvos grožybė” (1891), sukomponuotas iš jo rankraštinės poemos „Lietuva” atskirų posmų. Vėliau (1920) jis buvo sutrumpintas, suredaguotas ir tapo populiariuoju eilėraščiu bei daina „Lietuva brangi” („Graži tu, mano brangi tėvyne”).Varpui rūpėjo ugdyti ir lietuvių dramaturgiją. Iš originalių dramų jame buvo išspausdinta G. Petkevičaitės-Bitės Kova (1900), Dviejų Moterų (Bitės ir Žemaitės) komedija Kaip kas išmano, taip save gano (1904) ir drama Litvomanai (1905). Buvo taip pat paskelbti V. Kudirkos draminių bei dramatizuotų kūrinių vertimai: G.G. Byrono misterija Kainas (1894), A. Asnyko Keistutis (1896), Teklės Wrublewskos Narimantas, Didis Lietuvos Kunigaikštis (1897), A. Mickevičiaus Vėlinės (1899).Nemaža dėmesio Varpas skyrė literatūros istorijai ir kritikai. Iš praeities jame buvo išspausdintas straipsnis (spėjama, jog P. Mašioto) „Seniausia lietuviška knyga” (1892) apie M. Mažvydą ir jo katekizmą. K. Grinius (P. Puskunigis) išvertė į lietuvių kalbą ir paskelbė („Iš kun. M. Daukšos pamokslų”) lenkiškąją M. Daukšos postilės „Prakalbą į maloningą skaitytoją” (1900). Buvo paskelbti A. Vienažindžio (Vainužio) eilėraščiai „Persiskyrimas” (1891), „Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo” (1896). V. Kudirka recenzavo A. Vienažindžio (Antano Vienožinskio) rinkinį Lietuvos tėvynės dainos (1898). Jis pažymėjo, kad „ne visos dainos lygiai poetiškos”, kad „jų paviršiui galima būtų šį ir tą užmesti”, bet reikia atsiminti, kad jos rašytos ne deklamacijai, o dainavimui, ir todėl „negalima prie jų kreiptis su oficijališkomis eiliavimo tiesomis”. Jei „nori pažinti jų grožybę, tai pritaikyki gaidą ir dainuok, o sykiu išnyks ir prasižengimai formoje”. A. Vienažindžio dainos esančios „prastos sau dainelės, be didelio užsikėsinimo, bet tikros dainos, užgimusios pilnoje jausmo širdyje ir tiesiog iš tos širdies išlietos ant popieros”.Išspausdintas F. Janušio (kriptonimu D. pasirašytas) straipsnis „Kun. Jurgis Ambrožiejus Pabrėža ir jo raštai (1771-1849)” (1898), K. Griniaus (Kalvio) straipsnis apie L.A. Jucevičių ir tris brolius (Tamošių, Vincą ir Antaną) Juzumavičius „Keletas žodžių apie nekuriuos Lietuvos raštininkus” (1901). V. Kapsukas paskelbė straipsnius „Žemaičių vysk. Motiejus III Valančius” (1901), „Jonas Mačys-Kėkštas (1867-1902)” (1904). Neseniai mirusio poeto atminimui J. Vileišis (Petraitis) paskyrė straipsnį „A.a. Antanas Baranauskas, Seinų vyskupas” (1903). Galbūt K. Grinius (pasirašęs kriptonimu K.L.) publikavo išsamų straipsnį „Petras Arminas-Trupinėlis (1853-1885)” (1903), pateikdamas gausių šio poeto kūrybos pavyzdžių.Varpininkai suvokė save kaip S. Daukanto idėjų tęsėjus ir įgyvendintojus. S. Matulaitis (Dr.) Daukanto mirties 25 metų sukakties proga jam paskyrė straipsnį „Atminimas apie Daukantą” (1890). E. Volteris (Varnalėša) išspausdino straipsnį „Trumpa žinia apie Simano Daugkantos „Istoriją Žemaytišką”” (1894). Daukanto gimimo šimtmetis (1893) pažymėtas keliais straipsniais. Viename jų (nepasirašytame) – „Simano Daukanto jubiliejus” (1893, Nr. 8) nurodoma, kad „šis šimtmetinis jubilėjus gimimo dienos S. Daukanto pridera mums atšvęsti su ypatinga iškilmybe ir pagarba. Atmintis to vyro turi mums būti ypatingai šventa ir garbinga. Nuo to karžygio ir „mučelninko” dvasios mes galime daug pasimokinti, nesą tai yra paveikslas visiško pasišventimo tėvynei. Mes šiandien rasi kelintas priderančiai nė nepermanome galingos to didvyrio dvasios, kuri ragino ir vertė jį dirbti ant naudos tėvynei be atvangos, be perstagio, be užmokesčio, be kokios matomos naudos ir be kitų šiek ar tiek egoistiškų motyvų. <…> Taigi pasirūpinkime <…> priderančiai paminėti tą Lietuvos milžiną ir pasirūpinkime įsigilinti į jo dvasią; pasisemkime iš tos versmės stropumo, kantrybės, vilties, o ypač meilės Lietuvos, kad galėtumėm ir mes atrasti nusiraminimą ir džiaugsmą dirbti ant naudos ateisiančioms kartoms <…>.” Kriptonimu P.A. pasirašytame vedamajame straipsnyje „Simanas Daukantas (1793-1893)” (1893, Nr. 11) rašoma: „Sugrąžinti Lietuviams tautos vardą – tai buvo Daukanto idealas, kuriam jis tarnavo per visą savo pilną vargo ir sunkaus darbo gyvenimą. Šių dienų „litvomanai” eina taku, Daukanto pramintu, taku, kuris vienok per kelias dešimtis metų niekeno nelankomas, suspėjo diktai žalėms apželti. Jeigu atsiminsime, kad ir šiandien da ne kiekvienas drįsta įstoti į minėtąjį taką, tai lengva bus suprasti, kiek reikėjo drąsos, dvasiškų spėkų, meilės savo tautos tam takui išvesti pirm 50 metų!..Ilsėkis ramiai, narsus kareivi, amžinu atilsiu. Tavo pramintas takas atrastas; juo eina nedidelis, bet tvirtos dvasios tautiečių būrelis; tavo galinga dvasia stiprina juos jų kelionėje.” Tame pačiame numeryje J. Lozoraitis (A. Gerulaitis) išspausdino informatyvų straipsnį „S. Daukanto gyvenimas ir raštai”, kuriame irgi pabrėžiamas Daukanto pasiaukojimas savo tėvynės apšvietai, kad tokiu būdu „nors mažumą palengvintų jai kelią, prie laisvės ir geresnės ateities”. Daukanto raštų įvairumas rodąs, kad jis buvo „nepaprastas enciklopedistas”, tačiau „dvasia ir kūnu jisai buvo istorikas”, o kitokias (neistorines) knygas rašė tik todėl, kad maža buvo rašytojų „ant tos dirvos, kuri arti sodžiaus ir žemininkų”. M. Lozoraitis (Joniškis) straipsnyje „Simano Daukanto „Būdas senovės Lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių”” (tame pačiame numeryje) pažymi, jog šiame veikale Daukantas „užkabina svarbiausius klausimus mūsų draugijos istorijos ir išriša juos, pasiremdamas ant literatūros ir daugybės šaltinių”. Straipsnio autorius abejoja, ar Daukantas teisingai aiškina lietuvių atsiradimą prie Baltijos jūros, jų ekonomiką bei žemės valdymą, jų tikėjimą, bet straipsnio pabaigoje sako: „nors negalima sutikti su daugeliu S. Daukanto nuomonių, vienok jo „Būdas”, be abejojimo, yra svarbus pamatas tolesniems tyrinėjimams mūsų draugijos istorijos, ir mylėtojai senovės ras jame kelią, kuriuo reiktų eiti dirbant savo darbą”. Paskutiniame tų pačių metų numeryje J. Zubrickas (Justins iš Turčinų) paskelbė eilėraštį „Daukanto atminčiai”, kuriame iškėlė jo pasiaukojimą dėl tėvynės:Daukanto vardas teskamb’ iškilmingai, Atbalsiu lėkdams per Lietuvą seną! Jis, numylėjęs tėvynę širdingai, Suteikė gausų jai dvasišką peną… Uždegtas meile tėvynės karščiausia, Visko ant svieto jis išsižadėjo, Ir, apsirinkęs sav darbą sunkiausią, „It pelė vargo per amžį triūsėjo.”Mirus Kudirkai, Varpe (1899, Nr. 6) K. Grinius (Vargėla) paskelbė nekrologą ir Kudirkos raštų bibliografiją. Nekrologe supažindino su Kudirkos biografija, apibūdino jo asmenybę, iškėlė jo nuopelnus Varpui. Tame pačiame numeryje Varpo redakcijos vardu J. Bagdonas išspausdino straipsnį „Atminčiai Dr. Vinco Kudirkos”, J. Vileišis (J. Berželis) – straipsnį „D-ro Kudirkos atminimui”, o J. Lozoraitis (Pilvytė) – eilėraštį „Varpas” ir Dr. V. Kudirka”. Abiejuose straipsniuose akcentuojamas taurus V. Kudirkos idealizmas, jo susitapatinimas su Varpu, o eilėraštis baigiamas šitaip:Mylėdams „Varpą”, kaip tikrą vaiką, Priglaudęs laike per visą laiką… Ir švelniai glostė ir smarkiai barė, –Vis tai iš meilės Tėvynės darė… Tai buvo Jojo brangus troškimas, – Tėvynės labui pasišventimas!Mirus A. Fromui-Gužučiui, P. Višinskis (pasirašęs kriptonimu V.) paskelbė nekrologą (1901, Nr. 6), kuriame pateikė šio rašytojo biografijos žinių ir jo kūrinių sąrašą. Nekrologe rašoma, kad Fromas „Raseiniuose gyvendamas apie 1834-1835 metuose pasižino su Vilniaus akademiku, lietuvišku raštininku Stanevyčia, su kurium vienoje troboje gyveno. Tas skaitė jam nekurias savo eiles, iš kurių kuogeriausiai patiko „Arklys ir meška po Raudondvariu”. Ponai bajorai ir kiti lenkai skaitė tada Stanevyčia už sublūdusį, kad anas lietuvystę platino ir per naktis knygas skaitė.”Varpe buvo plačiai ir prasmingai paminėtas Aušros dvidešimtmetis. Tai progai skirtas kone visas 1903 metų Varpo numeris. Jame spausdinamas redakcijos straipsnis „Pirmasis lietuvių laikraštis”, kuriame išsamiai išdėstoma Aušros programa, apibūdinama aušrininkų veiklos taktika, aptariami kilę nesusipratimai ir ginčai. Aušra buvusi „pirmas tautiškas lietuvių laikraštis, ką prikėlė lietuvių tautą iš mirties patalo, pastatė ją ant kojų, įkvėpė dvasią ir ragino eiti pačiai kultūros keliu”. Esą mes „da nė dabar ne tik nesame pasiekę „Auszros” idealo, bet nesame įgiję nė tų mažų tiesų, kurias norėjo įgyti „Auszra”. Lietuva nors ir atgijo tautiškai, bet procesas jos atgijimo da nepasibaigė: da ne visa Lietuva mano ir jaučia lietuviškai!” Nors lietuvio dvasios reikalai oficialiai tebėra ignoruojami, bet užtat „dabar plačia srove eina slaptas darbas: ką nedavė lietuviams valdžia, tai jie pats pasėmė, jie knisasi, kaip kurmiai po žeme, rausia tą žemę, purina ją ir… silpnina tą pamatą, ant kurio pasiremia valdžios galybė.Autoritetas maskolių valdžios mets už meto puola, apleisdamas vietą autoritetui lietuviškųjų raštų, lietuviškųjų partijų.”Tarp Aušros darbininkų pirmą vietą užimąs daktaras J. Basanavičius, kuris „pirmas pakėlė lietuvystės papartį, pirmas pakėlė balsą, gindamas „Lietuvą ir brangią lietuvišką kalbą nuo prapulties”, pirmas ėmė skelbti garsingus veikalus mūs „garbingų senelių”… Tame pačiame numeryje išspausdintas M. Šikšnio (Tarno) eilėraštis „Ant jūros” (atminčiai Auszros), paskelbtas pluoštas atsiminimų, jų tarpe J. Basanavičiaus „Iš istorijos mūsų atsigaiveliavimo (1873-1883)”, J. Šliūpo „Minės apie mano prietikius prie „Auszros””, M. Jankaus „Šis-tas apie „Auszros” išleidimą ir platinimą”, o numerio priedu pateiktas visas Aušros turinys.S. Daukanto veikalai ir Aušra buvo toji ideologinė dirva, kurioje išaugo Varpas.Varpe buvo nuolat spausdinama „literališka peržvalga”, arba „peržvalga raštų”, – anotuojamos ir recenzuojamos lietuviškos ir lituanistinės knygos. Tose recenzijose, kurių daug parašė V. Kudirka, reiškėsi ir literatūros kritinė mintis. V. Kudirka recenzavo A. Fromo-Gužučio dramą Ponas ir mužikai (1893), S. Matulaičio (Šventmikio) dramą Parmazonas, arba baisumas Dievo rūstybės (1897), I. Bitaičio (Kaltunio) rinkinį Laukinis kvietkelis ir jau minėtą A. Vienažindžio rinkinį Lietuvos tėvynės dainos (abu 1898). S. Matulaitis (Sėbraitis) recenzavo Adomo Jakšto rinkinį Dainų skrynelė (1894); tas pats autorius (kriptonimas S.) recenzavo Maironio (St. Garnio) poemą Terp skausmų į garbę (1895) ir (kriptonimas N.) Maironio eilėraščių rinkinį Pavasario balsai (1898); J. Vileišis (Beržynas) recenzavo S. Matulaičio (Šventmikio) „daktaro pasakojimą” Smertis (1901).Varpe buvo išspausdinta pirmoji lietuviška poetika – V. Kudirkos „Tiesos eilėms rašyti” (1898).Varpas supažindino ir su kitų tautų rašytojais bei įžymiais žmonėmis – būtent tokiais, kurie susiję su Lietuva arba iš kurių lietuviams būtų ko pasimokyti. M. Davainis-Silvestraitis (Cirulis) išspausdino straipsnį „Tadeuszas Czackis” (1891), V. Mačys (Balandis) – „Björnstjörne-Björnsonas, garsus Norvegų raštininkas” (1893), A. Kriščiukaitis-Aišbė (A-iš-B) – „Armėnų beletristai” (1894), P. Leonas (Girininkas) – „Armėnai ir lietuviai” (1895), Su-aitis – „Rusinai ir Jonas Franko” (1898), G. Petkevičaitė-Bitė – „Kaip Petöfi tarnavo tėvynei” (1898), J. Basanavičius (Dr. B-s) – „Apie Immanuelių Kantą” (1900), J. Vileišis (B.) – „Tigrane Yergate. Vaizdelis iš armėnų kilimo” (apie rašytoją Garabed Bilėkizdij, 1902).Varpo publicistikoje plačiausio atgarsio susilaukė Kražių skerdynės.

Naujas laikrasztis Tose szalyse, kur žodis liusas, kur aiszkinimas ir platinimas tautiszku idėju neranda trukinimo; kur beveik kiekviena dalis dvasiszku turtu žmonijos turi savo organą, per kurį platinasi ir didinasi; kur laikraszczei skaitomi yra szimtais, – pasirodymas naujo laikraszczio neturi tokio svarbumo, kaip pas mus. Szendieniszkame musu padėjime pasirodymas naujo laikraszczio turi buti priskirtu prie svarbesniu ir rustesniu dalyku, nės reikia pergalėti daugybę visokiu nelaimiu, reikia atsakyti ant daugumo klausymu, reikia pasiekti mierį, einant ne keleis nutrintais, bet keleis, kurius dar reikia iszvesti. Bet koks musu padėjimas, kokie medegiszki turtai, kokios spėkos?… Atsakymas trumpas: musu padėjimas yra toli biauresnis už padėjimą žydu ir totoriu, nės tiems neužginta laikyti savo kalbą, iszduti laikraszczius, turėti mokslavietes.Medegiszkus turtus galėtume rasti, kad tarp musu butu daugiaus žmoniu, troksztancziu tarnauti abelnai, tėvynei, be paturėjimo ant to, ar darbininkai ant szlovės ir pakėlimo tėvynės priguli prie vieno ar kito skyrio, pagal savo dvasiszkas, doriszkas, protiszkas ir svietiszkas pažiuras. Ne gražus tai ir peiktinas daigtas, kad dar daugel Lietuviu ar su visumi nenori suprasti Lietuvos reikalu, ar supranta keblei; turėdami-gi keblų supratimą, mislyja, kad atneszti gerą tėvynei galima tik sutinkant su juju pažiuromis. Tankei matai žmogų, kurs turėdams geriausius norus, isz kalno stato savo iszlygas, nu kuriu atstoti niekados nenori, ir su visumi neklauso, jeigu ką nors jam užmėtinėji. Numazgoję rankas nu visko, nesirupina nei pirsztu pakrutinti dėl pagerinimo tautiszku dalyku. Žinoma, – quot capita – tot seusus – bet ką czia mislyti, apie pervėdimą ar tu, ar kitu asabiszku idėju, kada-gi abelnai lietuviszka tautiszka idėja tik pradygo ir iki pilnam užaugimui reikia dar gerai lukterėti. Nepritruktu mums ir inteligentiszku spėku, kad Lietuvei – inteligentai butu mažiaus apsileidę ir atszalę ant visko, kas priguli prie tautiszku dalyku. Ne perdėsiu sakydams, kad nėra dėl Lietuviu – inteligentu sunkesnio daigto, kaip elgtiesi pagal reikalą Lietuvystės, lengvesnio-gi, kaip iszsižadėti darbuse savo prigimimo ir dvasios. Jau ne klausiu dėl ko taip yra…

Dabar pažiurėkime, kokius reikalavimus stato skaitytojai lietuviszko laikraszczio? Daugumas norėtu, idant lietuviszkas laikrasztis butu visotiniszku, t. y., idant jame rastu atsakymą ant visokiu klausymu ir visokiose dalyse žmonijos mokslo. Suprantame tokius norus, nės žinoma, kad kiekvienas tikras Lietuvis mėgtu turėti prigimtoje kalboje visokius straipsnius.Rupinsimės, idant musu laikrasztis atsakytu norams skaitytoju; prižadėti vienok, kad laikrasztyje dabar jau bus placzei iszpildytas visos jo dalys, negalime isz priežasties stokos medegiszku turtu. Laikrasztyje dusime vietą visiems balsams Lietuviu, tikru tėvynės mylėtoju. Talpinsime straipsnius tik tokius, kurius matysime naudingais abelnai reikalams Lietuvystės, atmesdami visus dalykus, pavestus užmanymui ar sziokio, ar tokio Lietuviu skyrio, nės mieris musu – tarnauti Lietuvai, negi skirtingoms Lietuviu partijoms.Peržiurėdami prisiųstus į rėdystę straipsnius, talpinsime tus, kurie taps iszrinkti didumu balsu sąnariu rėdystės.Pradėjome iszduti laikrasztį prie mažu spėku, prie menku turtu, bet turėdami didę viltį, kad skaitlius musu sądarbininku greit pasididins, kad musu darbas ne liks tuszcziu, bet ras atsiszaukimą tarp visu Lietuviu, troksztancziu Lietuveis buti ir tėvynei savo tarnauti.Pradžioje užminėkime, kokius trukinimus randa iszleidimas lietuviszko laikraszczio; czia-gi pasakysime, kad trukinimu nesibaidome, darbo nesigailėsime ir nors palengva, bet mierį sieksime. Nors jau gana buvo pražudyta darbuse Lietuviu ir spėku ir medegos, bet dvasė tautiszka dar ne pražuvo, vietoje-gi szalin nusikreipusiu darbininku stoja nauji, su naujomis spėkomis, su nauja vilczia. Meskime grudą po grudui ant tautiszkos dirvos, o nors ne greit ir palengva, iszaugs gražus, sveiki javai, nės dirva yra iszsigulėjusi ir senei jau sėklos laukia. Iszmokinti Lietuvius lietuviszkai mislyti, sujudinti ir sutraukti jus į darbą, papratinti kaip pridera Lietuviams elgtiesi, iszaiszkinti kelius, kureis eidami garsei galetu pasakyti: “Lietuveis esame!” pakelti dvasiszką ir medegiszką Lietuvos butę, nukrėsti nu Lietuviu nesuprantamą lipnumą prie svetimu tautu, uždegti szirdyje broliu nors mažą kibirksztį meilės tėvynės – tai yra musu mieris, tai uždutė “VARPO”. Kada-gi musu mislys liks suprastos, kada “Varpas” taps reikalingu kiekvienam Lietuviui, kada matysime jus suprantanczius savo spėkas ir kelenczius augsztyn galvas – tada pasakysime: Mokestį už darbus jau apturėjome!Leisti inteligentiškesnį ir tolerantiškesnį katalikišką periodinį leidinį negu tuo metu ėjusi Žemaičių ir Lietuvos apžvalga buvo susirūpinta jau 1893 m. Tačiau toks leidinys Tėvynės sargo pavadinimu pasirodė tik 1896 m. ir ėjo iki 1904 m. Mėnraščio krikštytojas ir pagrindinis jo ideologas buvo Juozas Tumas-Vaižgantas, artimiausi bendradarbiai Adomas Dambrauskas-Aleksandras Jakštas ir Dominikas Tumėnas. Leidinį redagavo kunigai Felicijonas Lelis (1896, Nr. l – 1897, Nr. 6), D. Tumėnas (1897, Nr. 7 – 1897, Nr. 11), J. Tumas (1897, Nr. 12 – 1902, Nr. 4/5), Antanas Milukas (1902, Nr. 6 – 1904). Tėvynės sargas buvo spausdinamas Tilžėje ir slapta gabenamas į Lietuvą. Tėvynės sarge buvo derinama katalikybė su tautiškumu. Pirmaisiais leidimo metais kiekviename numeryje buvo spausdinamas šūkis: „Ne katalikybė dėl Tėvynės, bet patriotizmas iš Dievo meilės”. Vėliau (nuo 1896, Nr. 11) jis buvo sukonkretintas: „Mylėk V. Dievą už visa labiaus, / Artimą kaipo pats save, o / Tėvynę už save daugiaus.”Taigi buvo sudaryta aiški vertybių hierarchija: žmogus, Tėvynė, Dievas. „Žmogus, kuris myli V. Dievą, klauso Jo prisakymų, turi mylėti ir tėvynę – nes tai tokia Dievo valia”, – rašoma straipsnyje „Ir vėl tėvynės meilė” (1896, Nr. 11). Jame taip pat sakoma, jog „Lietuvai terūpi dabar tiktai užlaikyti savo dvasią, t.y. Š. Katalikų Tikėjimą, savo kalbą ir papročius ir visa tai, ką gero ji gavo nuo savo senolių. Lietuvos užduotis iš vienos pusės daboti, idant nesiplatintų jos krašte gudiška dvasia ir kreivatikystė, o iš antros pusės rūpintis, idant žmonės taptų kaskart šviesesni mokslu, o per tai būtų tvirtesnio tikėjimo ir patogesnio gyvenimo ir gautų geresnį duonos kąsnį. Su ginklais rankose prieš gudų valdžią nesišiaušti, bet vienok nepasiduoti pavertimui į gudus ir kreivatikius, yra tai tėvynainių lietuvių pamatas, ant kurio stovi tikra tėvynės meilė.” J. Tumas-Vaižgantas, atsakydamas į nuomonę, jog sargiečiai neturėję tautinės ideologijos, rašė: „Mes ją turėjome visi įgimtą ir sustiprintą, jai dirbome iš tikrųjų daugiau, kaip religinei. Dievui tarnavome per Tėvynę ir mielai atidavinėjom jai, Tėvynei, visas savo pajėgas ir resursus, net laisvę. Jei būtų reikėję, būtume ir galvas dėję.” Iš tikrųjų Tėvynės sargo tautinė ideologija „augo draug su lietuvių tautinės sąmonės kilimu. Nors tautinė idėja ir nebuvo aiškiai suformuota, tačiau ji draug su religine idėja sudarė sargiečių visuomeninio veikimo pagrindą.”Tėvynės sargas į religiją ir tautybę žiūrėjo kitaip negu Varpas (ir Ūkininkas), todėl tais klausimais mėnraščiai daug polemizavo. Kartu Tėvynės sargas pratęsė ir praplėtė pozityvistinę Varpo tradiciją, daug dėmesio skirdamas ekonominiam Lietuvos gyvenimui: prekybai, amatams, ypač žemės ūkiui. Tėvynės sarge buvo „kur kas daugiau rašoma apie ūkio dalykus, negu kituose ano meto laikraščiuose”.Didžiausiais tautos priešais Tėvynės sargas laikė vietinius caro valdininkus, žydus ir parsidavėlius lietuvius. Jame daug rašoma apie spaudos draudimą, raginama ignoruoti valdžios leidžiamas lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis. J. Tumas-Vaižgantas rubrikoje „Mūsų mokslavietės”, remdamasis korespondentų suteiktomis žiniomis, periodiškai apžvelgdavo Lietuvos mokyklų reikalus, protestavo prieš jose vykdomą lietuvių vaikų rusinimą ir pravoslavinimą. Buvo pageidaujama, kad mokyklose visų dalykų būtų mokoma lietuviškai, o rusų kalba liktų tik vienas iš mokomų dalykų. Kadangi mokyklos vis labiau rusinamos ir pravoslavinamos, vaikus patariama slapta mokyti ir auklėti namuose, apsčiai duodama pedagoginių patarimų.Rusų valdžiai panaikinus M. Valančiaus „blaivybės brolijas”, Lietuvoje vėl ėmė sparčiai plisti girtavimas, todėl Tėvynės sarge buvo plačiai rašoma apie jo daromą žalą. J. Tumas-Vaižgantas netgi norėjo atgaivinti „blaivybės brolijas”. Girtavimas žlugdė tautą ir fiziškai, ir dvasiškai, girtuokliai dažnai susibičiuliaudavo su rusų valdininkais, už degtinę įdavinėdavo lietuvių veikėjus. Tokią „judošystę” ir tokius „išgamas” Tėvynės sargas negailestingai demaskuodavo.Tėvynės sargas buvo nusiteikęs prieš Lietuvos bajorų ir kai kurių kunigų sulenkėjimą, patarė „gydyties nuo lenkiškų ligų, kurioms taip lig šiol serga ir kitus užkrečia”, ragino lietuvius išstumti žydus iš prekybos ir amatų. Pagrindiniai mėnraščio publicistai buvo J. Tumas-Vaižgantas, A. Dambrauskas-A. Jakštas, K. Pakalniškis-Dėdė Atanazas, P. Lelis-K. Paistrietis, žymiausi poetai – Maironis, A. Jakštas, M. Dagilėlis, Margalis. Maironis čia paskelbė eilėraščius „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį”, „Ant Neapolio užtakos”, „Žiemos rytas” ir kt. Pasakėčių lietuvių mitologijos siužetais išspausdino J. Lydeikis-Aldonas, eilėraščių – J. Anusavičius ir kt. Paskelbta nemažai prozos kūrinių. Dėdė Atanazas išspausdino apsakymus „Kaip Vargaitis pavirto į vagį – razbaininką ir nukeliavo į Siberiją” (1887), „Santaika” (1899), „Amerikietis” (1900), „Kaimynai” (1900), atskira knygute išleisti jo Obrusiteliai (perspausdinti iš Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos). Paskelbtos V. Pietario-Savojo apysakos Anuo metu, Kelionė, atskiru leidiniu – Keidošių Onutė. J. Tumas-Vaižgantas išspausdino monologą „Negryna sąžinė”, scenos vaizdelius Nepadėjus nėr ko kasti, Tiktai niekam nesakyk, P. Matulionis-V. Bevardis – dramą Laimė iš svetur (1901), P. Pundzevičius-Petliukas – komediją Neatmezgamas mazgas (1901). M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana paskelbė patriotinių straipsnių („Apie Tėvynę”, 1903), noveles „Barbelė”, „Agnieška”, „Kalėdų vakaras” ir kt. Tėvynės sargo literatai buvo taip pat M. Tiškevičiūtė-Lelivaitė, J. Jasienskis-Uosis, Sakalas, Skruzdėlė, Ekėtis, Vytautas ir kt., kurių slapyvardžiai kol kas neatskleisti.Tėvynės sargas buvo reikšmingas lietuvių literatūros istorijai bei kritikai. Jame ypač daug dėmesio skirta vyskupui Motiejui Valančiui – jo asmeniui ir veiklai. Buvo paskelbtas jo „Atminimas apie mokslą Kalvarijoje” (1899), J. Tumo „Medžiaga Vyskupo Valančiaus biografijai” (1900), „Margumynai. Parašė kun. Motiejus Valančius, Žemaičių Vyskupas” (1900), J. Račkauskio „Aprašymas gyvato Žemaičių Vyskupo a.a. Motiejaus Valančiaus” (1901). K. Svetlauskas (S-tis) nekrologe „A.a. Vyskupas Antanas Baranauskas” (1903) plačiai aprašė Baranausko gyvenimą ir aptarė jo kūrybą. A. Alekna (A. Kurietis) paskelbė du straipsnius apie J. Dovydaitį: „Kunigas Juozapas Dovidaitis (Dovidovič)” (1896) ir „Kunigas Juozapas Dovidaitis, autorius „Šiaulėniškio senelio”” (1902). Buvo išspausdinta apžvalginių straipsnių: Ū. Juškytės „Lietuvystė XIX-me amžyje iki lenkmečiui, arba uždraudimui spaudos” (1902), kuriame apžvelgiama XIX a. pirmosios pusės lietuvių literatūra (S. Stanevičiaus, A. Strazdo, D. Poškos ir kt. rašytojų kūryba), V. Pietario (Savojo) „Padėjimas mūsų tautos XIX amžiuje” (1903), kuriame irgi minimi žymieji to amžiaus lietuvių rašytojai (S. Daukantas, M. Valančius ir kt.). V. Pietariui mirus, A. Dambrauskas paskelbė nekrologą „A.a. D-ras Vincas Petter’is (Savasis)” (1902), jame aptarė velionio darbus, suminėjo laikraščius, kuriuose jis bendradarbiavo. Paskelbtas ir J. Basanavičiaus raginantis straipsnis „Rinkime senovės dainas ir pasakas” (1900). Tačiau daugiausia literatūros klausimais rašė pats J. Tumas (Vaižgantis, Vaišgantas, Vaižgantas). Jis išvertė ir paskelbė J. Katelės straipsnį (išspausdintą Tygodnik Powszechny, 1877) „Kunigas Antanas Strazdas” (1896), išspausdino straipsnį „Apie „Komediją” ir „teatrą”” (1897), kuriame aptarė teatro paskirtį, scenos veikalų rūšis, pagyrė Keturakio komediją Amerika pirtyje. Mirus Tėvynės sargo bendradarbiui J. Lydeikai (Lydeikiui), J. Tumas išspausdino nekrologą (1898), aptarė jo kūrybą (1899). V. Kudirkai skirtame nekrologe (1900) supažindino su Kudirkos gyvenimu, veikla ir darbais. Recenzavo Adomo Jakšto rinkinį Dainų skrynelė (1898), A. Vienažindžio rinkinį Lietuvos Tėvynės dainos (1898), A. Tatarės Pamokslus išminties ir teisybės (1900), J. Margalio eiles Volungė (1900) ir kt. Straipsnyje „Mūsų raštai” (1899) ragino iš naujo išleisti M. Daukšos postilę; kitame straipsnyje iš užmaršties iškėlė poetą Anuprą Jasevičių (1899). Straipsnių Tėvynės sarge išspausdino ir kalbininkai – K. Būga, J. Jablonskis.„Nors sargiečiams ir miglota atrodė mūsų tautos nepriklausomybė, tačiau jie, kad ir nesąmoningai, į ją tikėjo, dėl jos dirbo, vargo, o kai kurie net ir skaudžiai nukentėjo.”

Kiti periodiniai leidiniai

Aušra, Varpas ir Tėvynės sargas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo reikšmingiausi periodiniai leidiniai, atstovavę trims pagrindinėms to meto lietuvių kultūros kryptims – romantinei, pozityvistinei ir krikščioniškajai (katalikiškajai). Tačiau tuo metu buvo leidžiama ir daugiau laikraščių bei žurnalų, kurie padėjo bręsti lietuvių visuomeninei minčiai ir skatino ją vis labiau diferencijuotis. Kai kurie iš tų periodinių leidinių daugiau ar mažiau dėmesio skyrė ir grožinei literatūrai.Garsas – laikraštis, kuris 1886-1887 m. gotišku šriftu buvo leidžiamas Tilžėje. Jis turėjo pakeisti nustojusią eiti Aušrą. Laikraščio redaktorius ir leidėjas buvo M. Jankus. Išleista 11 numerių. Garse buvo išspausdintas A. Kriščiukaičio (A-iš-B) straipsnis „Jonas Juškevičius” (1887), kuriame supažindinama su J. Juškos gyvenimu ir darbais, iškeliami jo nuopelnai lituanistikai.Šviesa – žurnalas, kuris 1887.VIII-1888.VIII ir 1890. I-VIII Maskvos lietuvių studentų ir jaunų kunigų rūpesčiu buvo leidžiamas Tilžėje. Oficialūs redaktoriai buvo Ernestas Vejeris (iki 1890) ir Jurgis Brošaitis, faktiškai redagavo Antanas Vytartas ir (1890) Jonas Kriaučiūnas. Išėjo 40 numerių. Žurnale bendradarbiavo Petras Leonas, Pranas Mašiotas, Vladas Mačys, kurie vėliau perėjo į Varpo bei Ūkininko pusę. Žurnale buvo paskelbta Maironio, Aišbės ir kitų rašytojų kūrinių. Išspausdinta plati M. Valančiaus biografija „Gyvenimas amžiną atilsį Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančauskio” (1890).Žemaičių ir Lietuvos apžvalga (Apžvalga) – žurnalas, leistas Tilžėje 1889-1896 m. Tai Tėvynės sargo pirmtakas. Jis buvo aiškios katalikiškos krypties, jame daugiausia bendradarbiavo kunigai. Žurnalą redagavo J. Angrabaitis, K. Pakalniškis ir P. Urbonavičius. Du pastarieji drauge su A. Dambrausku buvo ir pagrindiniai leidinio publicistai. Žurnale savo kūrinius spausdino K. Pakalniškis-Dėdė Atanazas, A. Dambrauskas-A. Jakštas, A. Fromas-Gužutis, A. Baranauskas, Maironis, Vaižgantas, V. Pietaris, M. Davainis-Silvestraitis, S. Gimžauskas, K. Sakalauskas-Vanagėlis, A. Sabaliauskas ir kiti rašytojai. Leidinys padėjo pagrindus lietuviškai katalikiškai periodinei spaudai. Jis ėmėsi aktyviai „ginti katalikybę nuo pravoslavijos, o lietuvybę nuo sumaskolėjimo” (1895), todėl jam teko kovoti tiek su rusų valdžia, kuri lietuvius norėjo supravoslavinti ir surusinti, tiek su bedieviais bei socialistais, kurie, išsižadėdami katalikų tikėjimo, savaime atitrūksta nuo savo tautos šaknų, tiek pagaliau su lietuvių lenkinimu bažnyčiose. Būdama „ankstybųjų „Aušros” tradicijų paveldėtoja ir tęsėja”, Apžvalga skelbė „visų luomų vienybę” ir šaukė į darbą ne tik kunigiją, bet ir bajoriją, kuri turinti atlikti savo pilietines pareigas, nors ir neišsižadėdama savo skirtingos kultūros”. Šio leidinio „reikšmė yra ta, kad ji liaudyje žadino pasipriešinimą rusams ir lenkams, kėlė patriotinius jausmus ir pratino žmones skaityti savus laikraščius”. Tuo metu tai buvo „plačiausiai Lietuvoje skaitomas laikraštis”. Jame buvo išspausdintas išsamus tautosakinis S. Didžiulio (M-ž-s) straipsnis „Dėl ko ir kaip turime rankioti savo tautos dvasiškus veikalus?” (1892). J. Mačiulis-Maironis (Garnys) straipsnyje „Rašliaviška peržvalga” (1895) plačiai atsakė į jo poemos Tarp skausmų į garbę kritiką, išspausdintą Varpe (1895). K. Pakalniškis savo recenzijose teigiamai atsiliepė apie A. Gužučio dramą Ponas ir mužikai (1893), Adomo Jakšto eilių rinkinį Dainų skrynelė (1894), M. Saltykovo-Ščedrino apysaką Pragaištinga siela (1892), L. Tolstojaus komediją „Pirmutinis degtinės varytojas” (1893). Tačiau lietuviškai A. Kriščiukaičio (A-isz-B) perpasakota M. Jokay’aus apysaka Pajudinkime, vyrai, žemę! (1892), K. Pakalniškio nuomone, esanti ne visai krikščioniška ir todėl nereikalinga.Žinyčia – tokio pavadinimo inteligentijai skirtą žurnalą 1900-1902 m. leido Tilžėje Tėvynės sargo redakcija. Jį redagavo J. Tumas-Vaižgantas, buvo išleisti penki numeriai. Juose paskelbta straipsnių „religijos, katalikybės, Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, kalbotyros, tautosakos klausimais. Beveik kiekviename numeryje buvo spausdinami A. Jakšto, M. Dagilėlio ir J. Margalio eilėraščiai bei poezijos vertimai, Šatrijos Raganos ir kitų autorių apsakymai, vaizdeliai, literatūros kritikos straipsniai.” Žinyčioje J. Tumas (Vaižgantas) paskelbė platų straipsnį apie A. Pabrėžos gyvenimą ir veiklą „Medžiaga kunigo A. Pabrėžos biografijai” (1900), K. Mačius (Samogita) išspausdino studiją „Prasmė ir gražumas Lietuvos dainų” (1900), kurią papildė A. Dambrauskas (Adomas Jakštas) (1900) ir V. Pietaris (Savasis) (1902). A. Dambrauskas paskelbė straipsnį „Lotyniškas periodas lietuviškoje literatūroje” (1901), kuriame aptarė XVII a. lotyniškąją religinę raštiją Lietuvoje. Jis taip pat teigiamai įvertino V. Pietario (Savojo) apysaką Keidošių Onutė (1901), kadangi joje reiškiamas rūpestis lietuvaičių švietimu bei auklėjimu. Vėliau Žinyčia buvo sujungta su A. Miluko Amerikoje leista Dirva ir pavadinta Dirva-Žinynu, kuris savo ruožtu buvo Draugijos pirmtakas. Dirva-Žinynas paskelbė reikšmingų literatūros istorijos publikacijų: K. Būgos „Ką Fromas (A. Gužutis) parašė?” ir „Seniausi lietuviški spausdiniai” (abu 1903), J. Basanavičiaus „Medega d-ro V. Pietario biographijai” (1903), J. Balvočiaus (Geručio) „Medžiaga kun. A. Vienožinskio biografijai” (1904). Čia labai palankiai buvo sutikta Šatrijos Raganos novelė „Viktutė” (1903), A. Kaupas kritiškai atsiliepė apie Žemaitės apsakymus „Prie dvaro” (1904), „Kunigo naudą velniai gaudo” (1904), santūriai įvertino P. Vaičaičio (Sekupasakos) eiles (1904).

Saulėteka — kultūros, mokslo, literatūros, visuomenės ir politikos žurnalas, 1900-1902 m. leistas Mažojoje Lietuvoje, Bitėnuose. Jį redagavo M. Jankus.Naujienos – tokį mėnesinį žurnalą 1901-1903 m. leido Tilžėje Varpo ir Ūkininko redakcijos, redagavo J. Bagdonas. Jame savo kūrinius bei straipsnius spausdino Žemaitė, Lazdynų Pelėda, P. Višinskis, J. Biliūnas, K. Jasiukaitis, J. Krikščiūnas-Jovaras, P. Avižonis.Kryžius – mėnesinis žurnalas, ėjęs Tilžėje 1903-1904 m. Religinio pobūdžio leidinyje buvo svarstomi ir kultūros bei visuomenės gyvenimo klausimai.XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje, ėmus plisti Lietuvoje socializmo idėjoms, įsisteigus Lietuvos socialdemokratų partijai (1896), pasirodė ir socialistinės krypties periodinių leidinių: Lietuviškas darbininkas (1894-1895), Lietuvos darbininkas (1896-1899), Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo (1899), Kauno darbininkas (1897), Darbininkų balsas (1901-1906), Draugas bei Darbininkas (1904-1906). Iš jų reikšmingiausi buvo Darbininkų balsas ir Draugas. Darbininkų balsą nuo 1902 m. (Nr. 4) redagavo A. Janulaitis, jame savo kūrinius spausdino K. Jasiukaitis, Žemaitė, J. Biliūnas, P. Višinskis, S. Matulaitis, J. Šaulys, K. Stiklius, V. Mickevičius-Kapsukas, M. Biržiška, A. Rucevičius ir kiti. Draugą (vėliau Darbininką) redagavo V. Mickevičius-Kapsukas, jo bendradarbiai buvo J. Šaulys, J. Biliūnas.XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje (iki 1905 m.) per 30 lietuviškų periodinių leidinių ėjo JAV. Pirmasis tenykščių lietuvių periodinis leidinys buvo Gazieta lietuviška (1879-1880), kurį leido ir redagavo spaudos darbuotojas Mykolas Tvarauskas. Laikraštyje buvo skleidžiama Liublino unijos dvasia, skatinama lietuvių ir lenkų katalikiškoji vienybė. JAV lietuvių spaudą labai pagyvino J. Šliūpas. 1884 m. atvykęs į Niujorką, jis drauge su Tvarausku leido savaitraštį Unija (1884-1885). Šliūpas jį pavertė antiunijinės krypties leidiniu, skatino lietuvius atsiriboti nuo lenkų, skleidė laisvamaniškas mintis. Iš rašytojų Unijoje daugiausia reiškėsi poetė L. Malinauskaitė-Eglė. Dėl nesutarimų su Tvarausku pasitraukęs iš Unijos, Šliūpas, remiamas Lietuvos mylėtojų draugystės, įsteigė laikraštį Lietuviškasis baisas (1885-1889), kurį pats leido ir redagavo. Leidinys buvo platinamas ir Lietuvoje, dauguma jo straipsnių buvo skirti Lietuvos skaitytojams. Aktyviausi laikraščio publicistai buvo J. Andziulaitis-Kalnėnas, M. Andriukaitis, J. Adomaitis-Šernas. Jame nuo 1888 m. eilėraščius spausdino V. Kudirka (V. Kapsas). Savo kūrinių čia paskelbė L. Malinauskaitė-Eglė, J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Mačys-Kėkštas, K. Bukaveckas, J. Užupis (Šerenga), P. Matulionis (V. Bevardis), }. Šliūpas čia išspausdino straipsnius apie XVI-XIX amžių lietuvių raštiją bei literatūrą, kuriuos vėliau sudėjo į knygą Lietuviškieji raštai ir raštininkai (1890). A. Kriščiukaitis (Antanas iš Būgnų) paskelbė platų straipsnį „Jonas Juškevičius” (1887), kuriame iškėlė jo nuopelnus kalbotyrai ir folkloristikai, Šliūpas supažindino su P. Arminu ir jo kūryba (1885).Vėliau „Lietuvių mokslo draugystė” Amerikoje leido žurnalą Apšvieta (1892-1893), kurį taip pat redagavo J. Šliūpas. Jame daugiausia reiškėsi jis pats ir J. Andziulaitis-Kalnėnas, bendradarbiavo J. Basanavičius, V. Pietaris, A. Fromas-Gužutis, L. Vaineikis, V. Dembskis. Žurnale buvo išspausdinta plati (158 pozicijų) S. Jurjevičiaus sudaryta lenkiškų knygų apie Lietuvą ir lietuvių literatūrą bibliografija „Lituanica lenkiškoje kalboje” (1892), to paties autoriaus straipsniai „Liudvikas Adomas Jucevičius” (1893), „Jonas Jaknavičius” (1893), „Pranciškus Ksaveras Bagužas” (1893). J. Šliūpas palankiai įvertino A. Kriščiukaičio (A. iš B.) lietuviškai perpasakotą M. Jokay’aus apysaką Pajudinkime, vyrai, žemę! (1892), A. Gužučio dramą Ponas ir mužikai (1893), tačiau sukritikavo A. Burbos (Lakūno) eiles Senkaus Jurgis (1893), S. Gimžausko (Mainionio) rinkinį Metinė dovanėlė antra… (1893).„Lietuvos mylėtojų draugystė” leido taip pat J. Šliūpo ir S. Homolickio redaguojamą savaitraštį Nauja gadynė (1894-1896), skleidusi laisvamaniškas ir socialistines idėjas.Daug grožinės literatūros buvo spausdinama savaitraštyje Vienybė lietuvninkų (1886-1920, vėliau – Vienybė), kurį redagavo D. Bačkauskas, A. Turskis, J. Andziulaitis-Kalnėnas, A. Milukas ir kt., o jo bendradarbiai buvo J. Šliūpas ir A. Burba – taigi labai įvairių pažiūrų žmonės. Savaitraštyje buvo išspausdinta A. Fromo-Gužučio ir J. Griniaus dramų, A. Fromo prozos kūrinių, V. Pietario „Iš mano atsiminimų”, kone visi P. Vaičaičio eilėraščiai, daug vertimų. Paskelbta vertingos medžiagos apie Aušrą: J. Basanavičiaus „Iš „Aušros” gyvenimo” (1903, 1904), M. Jankaus „Šis tas iš Aušros pradžios” (1903); apie V. Kudirką: J. Basanavičiaus „Prie biografijos d-ro Kudirkos” (1900), A. Janulaičio (P. Daujoto) „Mūsų reikalai” (1902), kur raginama išleisti V. Kudirkos raštus, K. Griniaus (Vargėlos) „Biografija Dr. Vinco Kudirkos” (1900), perspausdinta iš Ūkininko. Išspausdintas E. Volterio straipsnis „Simanas Daukantas” (1891), nežinomo autoriaus „Simanas Daukantas” (1893), J. Žebrio straipsnis apie A. Vienažindį ir jo kūrybą (1894), nežinomo autoriaus „Jonas Mačys. Jo gyvenimas ir darbai” (1903). Palankiai atsiliepta apie M. Valančiaus Vaikų knygelę (1891), P. Vaičaičio (Sekupasakos) Eiles (1903), Žemaitės Kunigo naudą velniai gaudo (1904). A. Milukas (Dzūkelis) teigiamai įvertino A. Kriščiukaičio (Aišbės) Kas teisybė tai ne melas (1892), A. Kaupas (Antanas K.) – jo lietuviškai perpasakotą M. Jokay’aus apysaką Pajudinkime, vyrai, žemę! ir L. Tolstojaus komediją Pirmutinis degtinės varytojas (1893), P. Mikolainis – Lazdynų Pelėdos Kas priešius (1900), J. Mačys(?) – Dviejų Moterų (Žemaitės ir Bitės) Velnias spąstuose (1902). P. Mikolainis sukritikavo G. Petkevičaitės-Bitės dramą Kova ir J. Margalio eiles Volungė (1901). Prieštaringai įvertinta J. Šliūpo knyga Lietuviškieji raštai ir raštininkai: J. Basanavičius ją išgyrė (1891), o A. Burba supeikė (1892).Nemažai grožinės literatūros kūrinių buvo paskelbta savaitraštyje Garsas (1892-1894), kurį leido ir redagavo Tomas Astramskas, taip pat laikraščio Garsas Amerikos Lietuvių (1894-1899) priede Lietuviškas knygynas (1897), kuris 1898 m. virto savarankišku žurnalu Dirva, redaguojamu A. Miluko. Grožinės literatūros spausdino ir Čikagoje leistas savaitraštis (nuo 1918 m. dienraštis) Lietuva (1892-1920), kurį ilgai (1895-1917) redagavo J. Adomaitis-Šernas. Iš kitų XIX a. pabaigoje ir pačioje XX a. pradžioje JAV lietuvių leistų ar pradėtų leisti periodinių leidinių paminėtini dar Saulė (1888-1959), Tėvynė (1896-1901 ir vėliau), Viltis (1899-1901