Romualdas Granauskas: jo gyvenimas ir kūryba

Romualdas Granauskas: jo gyvenimas ir kūryba

Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose; prozininkas, dramaturgas. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio “Mūsų žodis” ir žurnalo “Nemunas” redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos valgytojai” (1975) kalba apie išeinančios senosios žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias Granausko kūrinys buvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios kaimo pakraštyje, papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo smukimo kelią. Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir žmogaus paralelė, kuri yra būdinga lietuvių literatūrai. Gamta, istorija ir mitologija – visu tuo pasižymi brandžiausia apysaka “Jaučio pasakojimas” (1975). Ypatinga formos naujovė – trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos skyrius – iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje. Granausko proza universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje. 1998 m. Granauskas išleido apsakymų knygą “Gyvulėlių dainavimas”, kurioje septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų tekstą paįvairina padavimo, sakmės pasakos elementai, drąsiai kryžminami su kasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai ir net tyla – taip kuriamas Granausko prozos išskirtinumas, rašytojas parodo žmogaus turtingą organišką būtį. Savita Granausko kūrybos sfera – esė (apie Biliūną, Gurauskį, Daukantą ir kt.). Esė knygoje “Žodžio agonija” (1999) rašytojas kalba apie dabarties dvasinę krizę ir apie kūniško gyvenimo pergalę. Granauskas – puikus stilistas, jam nesvetimas kalbos poetiškumas. Tekstas prisotintas tropų, pasakotojo raiškai būdingas oratoriaus tonas, o personažų kalbėsena natūrali. Granauskas pamėgo taip vadinamą triadą: 3 vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas ir kt. Tai suteikia tekstui tam tikrą emocinę nuotaiką.

Dar ir dabar Romualdas Granauskas gyvena ir kuria. Manau, kad jo kūryba ne vieną žmogų privers susimąstyti apie tas temas, kurios yra minimos rašytojo kūryboje. Apie vieną iš svarbiausių jo kūrybos vaisių dabar ir pašnekėsime.

“Gyvenimas po klevu”

Žymiausias R. Granausko kūrinys – apysaka “Gyvenimas po klevu”. Rašytojas pasakoja apie seną, vienišą, visų apleistą moterį, likusią vienintelę numelioruotame kaime, visiems išsikėlus į naują gyvenvietę. Iš kiekvienos šio kūrinio eilutės sklinda gailestis, supratimas ir atjauta. Tačiau “Gyvenimas po klevu” nėra moralizuojantis kūrinys, kuriame autorius tik norėtų pabarti beširdžius vaikus ir anūkus, kad šie neužmirštų senų tėvų. Tuo metu niekur taip atvirai ir tiesiai nebuvo sakoma apie tuos svarbiausius dalykus, kuriuos mūsų žemėje ir mūsų žmoguje sunaikino sovietų valdžia ir kolchozai. Fiziškai ir dvasiškai labiausiai nualintas ir suluošintas kaimo žmogus. Senosios Kairienės ėjimas į gyvenvietę yra simbolinis. Tai viso gyvenimo kelionė iš namų į naujuosius laikus, kuriuos simbolizuoja kiaulių ferma ir bevardė gyvenvietė molyne prie kelio, be medžio ir paukščio. Jau pačioje kelio pradžioje krinta vyras, vėliau sūnus. Tame pačiame kelyje blaškosi ir žūsta anūkas, o jo vaikas jau iš anksto pasmerktas kaip beprotiško pasaulio auka. Rašytojas išvardija visus praradimus, visa, kas buvusį prie žemės žmogų atskiria nuo senojo gyvenimo būdo ir veda į pražūtį:• Atimta žemė. Argi gali kas būti baisiau: “Plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą.”• Atimta darbo prasmė. Kairienės žmogus, mėgęs gražiai, su džiaugsmu ir nepavargdamas visus darbus dirbti, kolūkyje darbuotis nenorėjo: “Koks ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali žmogus talkininkais eiti?..”

• Atimti namai. Nugriautos sodybos – tai vienas iš pačių didžiausių praradimų, nes būtent namuose yra žmogaus dvasią maitinančios šaknys. Namai saugo protėvių atmintį, tradicijas, vaikystę, ramybę. Tai traukos laukas, kurį žmogus jaučia visą gyvenimą, net negyvendamas juose. O kaimo žmogui namai – tai jo tvirtovė, ginanti ir apsauganti nuo svetimo pasaulio.• Suardyti tradiciniai šeimos ryšiai. Ryšiai tarp vyro, žmonos, vaikų ir anūkų. Neliko prisirišimo, tarpusavio meilės, o ypač – pagarbos ir užuojautos senam žmogui. Jis vienišas, apleistas, paniekintas.• Suardyta šeimos pusiausvyra. Pažeisti santykiai tarp tų, kurie gyvena žemėje: medžio, paukščio, žvėries, žmogaus. Nutrūkęs ryšys su viskuo, kas buvo gera laisvoje žemėje, ką būtina išsaugoti, branginti miške, lauke, upėje ir žmogaus sieloje. Prieita lemtinga riba. Kairienė – tai lyg mūsų Tėvynė, pagimdžiusi ir išauginusi visus mus, bet bejėgė apginti, išsaugoti vaikus, įveikti totalinę svetimųjų priespaudą. Ji prisiima kaltę, kovoja, nesitraukia ir pasirenka mirtį kaip atpirkimą, kaip auką ir viltį prisikelti. “Gyvenimas po klevu” – tai sukrečiantis kūrinys apie neseną mūsų praeitį. Šiandien gyvename laisvėje. Kaip rašytojas apysakoje, taip laisvė gyvenime apnuogino mūsų dvasią, ištraukė visus į dienos šviesą ir parodė, kokie mes, kas ko esame vertas. R. Granausko kūriniai, ypač “Gyvenimas po klevu”, gali padėti suprasti, kodėl šiandien mes tokie silpni, kas mus taip nepataisomai suluošino.

Romualdas Granauskas apie save ir savo kūrybą

Galima dar gana ilgai dėstyti ir kalbėti apie Granausko kūrybą ir jo gyvenimą, tačiau aš manau, jog geriausia būtų suteikti žodį pačiam rašytojui. Čia pateiksiu paties Romualdo Granausko žodžius, posakius, frazes ir mintis apie jo kūrybą ir kūrybą apskritai, apie jo gyvenimą ir vargus. Mano manymu, tai daug labiau išryškins rašytojo pasaulėžiūrą ir jo kūrybos tikslus, negu sausi dėstymai ir kūrinių analizės, kurių galima prigalvoti visokių. Taigi – žodis Romualdui Granauskui:

“Kas yra ta kūryba – ir po šiai dienai nežinau. Kita vertus, tas, kas kuria, nieko ir neklausinėja. Kuria sau, ir tiek. Nelieka laiko tokiems klausimams. Niekam kitam jo nelieka, kartais – net pavalgymui, net miegui, net normaliam žmogiškam poilsiui. Todėl, kad visa kita nebesvarbu.” Apie kūrybinio kelio pradžią: “Kodėl pradėjau rašyti – taip pat nežinau. Žinau, kada pradėjau. Ir kur. Literatūra mums buvo viskas, nes turėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, ir magnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Mes galėjom be jos sužvėrėti, šitie alkani, sušalę, pasimetę pokario vaikai. Daug ką galėjom. Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau. Labai mums skaudėjo širdį. Ir dabar tebeskauda. Dėl ko – kartais nė pats nebežinai, skauda, ir tiek. Tačiau dėl to skaudėjimo reikia tik džiaugtis, nes kol skauda, tol gyvas. O kol gyvas, tol ir rašai”. Manau, jog šie nuostabūs rašytojo žodžiai puikiai tiks referato pabaigai. Iš jo mes sužinojome, kad Romualdas Granauskas yra gilus mąstytojas, siekiantis savo kūriniuose išreikšti savo pergyvenimus, savo širdies skausmą ir gilią mintį. Ir tai jam pavyksta. Tikiuosi, kad, skaitydami Granausko kūrinius, žmonės nors šiek tiek taps geresni.