Leksikologijos konspektas

Žodžio supratimas

Kas yra žodis?
Empiriškai (t. y. iš patyrimo) mes visi žinome, kas yra žodis, todėl kai kam gali rodytis keistas ar net juokingas šis klausimas. Kiekvienas iš mūsų turbūt nesumaišys žodžio su sakiniu, žodžių junginiu ar garsu ir prireikus galėtų suminėti šimtus, o gal ir tūkstančius savo gimtosios kalbos žodžių. Tačiau moksliškai apibrėžti žodį, kaip ir sakinį, taip pat nelengva, nes jo prigimtis gana sudėtinga. Todėl ir nenuostabu, kad kalbos mokslo darbuose galima rasti daugybę įvairių įvairiausių žodžio apibrėžimų, pvz.: „ŽŽodis yra trumpiausias, reikšmės ir formos atžvilgiu savarankiškas kalbos vienetas“ (V. Žirmunskis), „Žodis yra sakinio segmentas, kurį galima atskirti pauzėmis“ (Č. Hoketas), „Žodis – tai minimali savarankiška šnekos atkarpa, turinti leksinę reikšmę [.] ir gramatiškai apiforminta pagal tam tikros kalbos dėsnius“ (A. Reformatskis).
Nesileisdami į šių ir kitų apibrėžimų analizę (kiekvienam jų būtų galima šį tą prikišti) ir nebūdami dideli žodžio apibrėžimo skeptikai (kaip, pavyzdžiui, žymus prancūzų lingvistas A. Mejė, kuris yra pasakęs, kad „le mot est en principe indefinissable“ („Žodis iš esmės yra neapibrėžiamas“), paateiksime tokį darbinį žodžio apibrėžimą, nepretenduodami į jo tobulumą: Žodis – tai pagrindinis šnekos vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir laisvai atkuriamas šnekos aktuose.
Kad žodis yra pagrindinis šnekos vienetas, matyti iš to, jog jis, o ne garsas ar morfa, sudaro savarankišką sakinio struktūros ko

omponentą. Kartais, kaip matėme, net vienas žodis gali būti sakinys (Temsta; Šąla; Nerūkyti! ir pan.). Kad žodis turi savarankišką reikšmę, tai akivaizdžiai rodo jo palyginimas su garsu ir morfa. Atskirai ištarti garsai, kaip žinome, neturi jokios reikšmės, o morfos (realizuotos morfemos), nors ir turi tam tikrą reikšmę, bet ta reikšmė glaudžiai susijusi su kitų morfų reikšmėmis, nėra visai savarankiška (savarankiška ji būna tik tais atvejais, kai morfa sutampa su žodžiu, plg. žodžius aš, tu, ir, o, bet ir pan., kuriuos galima traktuoti ir kaip šaknines morfemas). Kas kita žodis: jis ir skyrium ištartas turi savarankišką reikšmę (net ir tokie trumpi tarnybiniai žodžiai, kaip ant, su, be savo gramatinės reikšmės, turi ir tam tikrą leksinės reikšmės minimumą: ant – tai „ko nors viiršuje“, su – „drauge su kuo nors“).
Pagaliau kad žodis yra laisvai atkuriamas šnekos aktuose, šnekos procese kaip gatavas vienetas, tai lengvai patiriame, mokydamiesi kurios nors svetimos kalbos. Norėdami išmokti svetimą kalbą, mes stengiamės įsiminti ne atskiras morfemas ar morfas, bet visą žodį, kaip tam tikrą atskirą savarankišką vienetą.
Kalbant apie kitus žodžio požymius, neatsispindinčius anksčiau pateiktame apibrėžime, reikia dar nurodyti, kad žodis – tai tam tikra garsinė struktūra, sudaryta pagal kiekvienai kalbai būdingus fonologijos dėsnius. Pavyzdžiui, tokių garsų kompleksų, kaip bmkas, pniaukti negalėsime la
aikyti lietuvių kalbos žodžiais, nes joje žodžiai neprasideda fonemų junginiais bm, pn. Turint galvoje žodžio garsinę, fonetinę pusę, lingvistinėje literatūroje neretai vartojamas fonetinio žodžio terminas.
Toliau žodis – tai tam tikra gramatinė struktūra, priklausanti tam tikrai gramatinei žodžių klasei ir atliekanti vienokias ar kitokias sintaksines funkcijas. Tose kalbose, kurios turi kaitybos afiksų, didesnė ar mažesnė netarnybinių žodžių dalis vartojama skirtingomis formomis (plg. stalas, stalo, stalui; angl. box, boxes; vok. das Buch, des Buches, die Bücher; pranc. je parle, nous parlons).
Be to, žodis yra tam tikra vientisinė struktūra, į kurią negalima įterpti kitų žodžių. Šiuo atžvilgiu žodis skiriasi nuo bet kokio sintaksinio žodžių junginio (sintagmos), kuris gali būti papildomas naujais žodžiais (plg. skaityti knygą ir skaityti gražią knygą; angį. to read a book ir to read an interesting book; vok. das Buch lesen ir das schöne Buch lesen; pranc. lire le livre ir lire un bel livre).
Kiekvienas žodis yra dvipusis: jį sudaro tam tikras garsų kompleksas ir tuo kompleksu reiškiamas turinys, reikšmė. Garsų kompleksas – tai materialioji (mūsų klausos organais girdima), o turinys – idealioji (mūsų sąmonės suvokiama) žodžio pusė. Pavyzdžiui, žodžio miškas materialioji pusė yra šešių garsų kompleksas, o idealioji – „medžiais apaugusi vieta“. Šiodvi pusės yra būtini bet kurio žodžio elementai: nėra žodžio be garsų ko
omplekso, taip pat nėra žodžio, kuris neturėtų vienokios ar kitokios reikšmės.
Specialiuose leksikologijos darbuose kartais nurodoma ir daugiau žodžio požymių, tačiau jau ir iš čia suminėtųjų (esmingiausių) aiškiai matyti didelis žodžio, kaip pagrindinio šnekos vieneto, sudėtingumas. Kad būtų galima dar geriau suvokti žodžio esmę, pravartu paliesti jo santykį su įvairiais tikrovės dalykais, taip pat su žmogaus sąmonės reiškiniais, ypač sąvokomis.

Žodis ir daiktas

Kaip žinome, daugelis žodžių yra įvairių daiktų, reiškinių, ypatybių, veiksmų bei procesų pavadinimai (pvz.: namas, lietus, baltas, eiti, snigti). Kyla klausimas, ar yra koks tiesioginės priklausomybės ryšys tarp daikto, reiškinio, ypatybės ar veiksmo ir jo pavadinimo, ar tokio ryšio nėra?
Nesunku suvokti, kad tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir tuo kompleksu žymimo daikto ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra. Jeigu toks ryšys būtų, tada visose kalbose tas pats daiktas ar reiškinys būtų vienodai arba bent panašiai vadinamas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, duona latvių kalboje vadinama maize, prūsų – geits, anglų – bread, vokiečių – Brot, prancūzų – pain, estų – leib (leiva) ir t. t. Netgi ir vienoje kalboje, ypač atskirose jos tarmėse, tas pats daiktas ar reiškinys kartais nevienodai vadinamas (plg. bulvės pavadinimas lietuvių kalbos tarmėse: bulbė, builė. dūlė, rapukas, ropė, roputė ir kt).
Kad tarp žodžio garsų komplekso ir juo žyminio daikto ar reiškinio ti

iesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra, rodo dar ir tai, kad kalbos raidoje tie patys daiktai ar reiškiniai gali gauti naujus pavadinimus. Pavyzdžiui, seniau lietuvių kalboje kumelė buvo vadinama ašva, indas – ryku, senas – vetušu, krūtis – kreklu, žudyti – žavinti.
Nors tarp žodžio garsų komplekso ir juo žymimo daikto tiesioginės priklausomybės nėra, tačiau tai nereiškia, kad žodis yra visiškai savavališkas padaras, kad mes galime laisvai keisti daiktų pavadinimus (pvz., šunį vadinti ožka, kėde – stalu ir t. t.). Tokios „laisvės“ kalba nepripažįsta, nes žodis yra tam tikro žmonių kolektyvo priimtas, istoriškai prie tam tikro daikto ar reiškinio „pritvirtintas“ ženklas.
Vienokio ar kitokio garsų komplekso pasirinkimas kokiam nors daiktui ar reiškiniui vadinti dažnai mums rodosi visai atsitiktinis, nemotyvuotas. Tai ypač pasakytina apie vad. paprastuosius, iš senų senovės paveldėtus žodžius, tokius kaip akmuo, dirbti, eiti, saulė, žemė ir pan. Mes dabar negalime paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, lietuvių kalboje tam tikras uolienos gabalas pavadintas akmeniu, šviečiantis ir šildantis dangaus kūnas – saule, o ne kokiais kitais garsų kompleksais. Tačiau tai dar nereiškia, kad žiloje senovėje, kai buvo kuriami tie žodžiai, jų kūrėjai visai savavališkai sujungė atskirus garsus į tam tikrus kompleksus ir jais pavadino tuos daiktus.
Kaip rodo naujesnieji žodžiai, ypač kai kurie vediniai, kartais žodžio garsų kompleksas ir jo reikšmė būna susiję su tuo žodžiu žymimo daikto ar reiškinio vaizdiniu, su daikto ar reiškinio ypatybėmis. Pavyzdžiui, tas lietuvis, kuris pirmasis pavadino tam tikrą paukštelį sniegena, matyt, pastebėjo būdingą jo ypatybę – pasirodyti mūsų gyvenamoje teritorijoje drauge su pirmu sniegu. Šita to paukštelio ypatybė, kaip yra pažymėjęs ukrainų lingvistas L. Bulachovskis, kritusi į akį ir rusui, davusiam pavadinimą снегирь. Tuo tarpu serbui, pirmajam pavadinusiam tą paukštelį zimovka, atkreipė dėmesį ne konkretus žiemos požymis – sniegas, bet apskritai žiema. Pirmasis sniegeną pavadinęs vokietis žodžiu Gimpel (vok. vidurio aukštaičių Gümpel kilęs iš gumpen „strakčioti, šokinėti“) turbūt įsidėmėjo šio paukštelio straksėjimą, šokinėjimą, o prancūzas, pirmasis davęs jam pavadinimą pivoine, turėjo galvoje panašią į bijūno to paukštelio patinėlio spalvą. Spalvos požymis atsispindi ir lotyniškame pavadinime Pyrrhula. Prancūzų kalboje yra ir kitas sniegenos pavadinimas – bouvreuil, kilęs iš lot. bovariolus „(galvijų) piemenėlis“; šio pavadinimo atsiradimas siejamas su tuo, kad sniegenos mėgstančios sekioti paskui galvijų bandas.
Kitas pavyzdys – serbento pavadinimas. Lietuviai šį vaiskrūmį bei jo uogas pavadino pagal neesminį požymį – sirpimą, nokimą (plg. sirpti), rusai – pagal jo kvapą (rusų tarmėse смород „smarvė, dvokimas“), o lenkai – pagal augimo vietą: porzeczka, t.y. paupio augalas (lenkų porzecze – ,,paupys“). Vokiečiai serbentą vadina Johanisbeere („Jono uoga“) toks pavadinimas veikiausiai yra mitologinės ar legendinės kilmės. Į vokiečius yra nusižiūrėję ir latviai, kurie serbentą vadina janoga, nors greta šio turi ir kitą pavadinimą – upene, susijusį su augimo vieta prie upių (tarmėse yra dar ir sustarene, sustrene, kilę iš estų kalbos). Prancūzų, groseille, kaip manoma, yra skolinys iš sv. Krauselbeere „Garbiniuotoji uoga“, o anglų currant – per prancūzų ir lotynų kalbas susijęs su graikišku vietovardžiu.
Su kokiu daikto požymiu ar vaizdiniu gali būti susijęs to daikto pavadinimas, daug priklauso nuo asociacijų, kylančių pavadinimo kūrėjo sąmonėje. Yra tokių daiktų, kurių pavadinimams atsirasti įvairiose kalbose turėjo įtakos tas pats požymis ar vaizdinys. Pavyzdžiui, pastebėta, kad daugelyje indoeuropiečių kalbų veido pavadinimas susijęs su veiksmažodžiais, reiškiančiais matymą, pvz.: liet. veidas (plg. veizdėti „žiūrėti“, išvydo „pamatė“), o vok. Gesicht (plg. sehen „matyti“), pranc. visage (plg. lot. visus „matymas“ < videre „matyti“). Sodo bei daržo pavadinimai ne vienoje indoeuropiečių kalboje turi šaknis, reiškiančias „aptvertą vietą“ (plg. rus. огород, lenk. ogrod, čekų zahrada, vok. Garten, lot. hortus ir kt.).
Tokių žodžių, kurių atsiradimas vienaip ar kitaip yra susijęs su jais vadinamų daiktų ar reiškinių požymiais, vaizdiniais ar įvairiomis asociacijomis, kalbose palyginti nedaug. Daug daugiau jose yra tokių (net ir išvestinių), kurie nerodo jokio ryšio su tais žodžiais žymimais daiktais ar reiškiniais, ypatybėmis, veiksniais, procesais. Tačiau reikia neužmiršti, kad kokio nors daikto ar reiškinio požymis, vaizdinys, asociacijos, susiję su jo pavadinimu, ilgainiui galėjo išblukti, o pavadinimą sudarantis garsų kompleksas galėjo pakisti ir tuo būdu visiškai išdilti kadaise buvę požymio, vaizdinio ar asociacijų pėdsakai. Todėl tam tikrų daiktų ar reiškinių pavadinimai, iš pradžios galėję būti motyvuoti, ilgainiui virto visai nemotyvuotais. Pavyzdžiui, jeigu arklys dar lengvai siejasi su arti, arklas, tai karvės jau nebeįmanoma susieti su atitinkamos garsinės struktūros ir reikšmės lietuviškais žodžiais ir jais vadinamomis realijomis (etimologijos specialistai karvę gretina su lot. cornu, got. haurn, reiškiančiais „ragą“).
Antra vertus, kalbose yra ir tokių žodžių, kuriuos galima laikyti net tiesioginiais juos žymimų daiktų ar reiškimų atspindžiais. Tai įvairūs jaustukai (ai! oi! ui! ir pan.) ir iš dalies vad. onomatopėjiniai žodžiai (kukuoti, gurgėti, dardėti, miaukti ir pan.). Bet jie sudaro nedidelį kalbų leksikos sluoksnį.

Žodis ir sąvoka

Daugelis žodžių ne tiktai pavadina daiktus, reiškinius, ypatybes, veiksmus ar procesus (t. y. atlieka nominacinę funkciją), bet ir išreiškia apie juos žmonių susidarytas sąvokas. Todėl svarbu yra pasiaiškinti taip pat žodžio ir sąvokos santykį. Tačiau, norint geriau suvokti tą santykį, reikia visų pirma prisiminti, kas yra sąvoka.
Sąvoka, paprastai šnekant, – tai susidarytas apie kokį nors daiktą, reiškinį ar veiksnią supratimas. Pavyzdžiui, stebėdami vieną, antrą, trečią medį, mes savo pojūčių organais suvokiame įvairius tų medžių požymius (aukštumą, šakotumą, kamieno spalvą ir t. t.). Kai kurie iš tų požymių yra esminiai, t. y. tokie, be kurių medis nebūtų medžiu (kamieno, šakų, šaknų buvimas), o kiti (lapų ar spyglių forma, spalva) – neesminiai, t. y. tokie, kuriuos medis gali turėti arba neturėti. Tuos esminius požymius mes savo sąmonėje apibendriname, abstrahuojame, atribojame nuo neesminių ir tuo būdu susidarome „medžio“ sąvoką, apimančią įvairių rūšių medžius (ir alksnį, ir beržą, ir ąžuolą, ir eglę, ir liepą, ir kt.). Arba vėl: stebėdami vieną, antrą, trečią, ketvirtą plokščią figūrą, susidedančią iš trijų tiesių galais sujungtų linijų, mes susidarome geometrinę „trikampio“ sąvoką, kuri apima neribotą šios rūšies figūrų kiekį ir kurioje atsispindi ypatybės, bendros visiems trikampiams ir esminės geometrijos požiūriu. Tokios ypatybės, arba požymiai, kaip popierius, kuriame nubrėžtas trikampis, arba jį sudarančių tiesių linijų storumas, geometrijos požiūriu yra neesminiai ir todėl neįeina į „trikampio“ sąvokos turinį.
Taigi sąvoka, kaip tam tikra mąstymo forma, atspindi esminius daikto ar reiškinio požymius, apibendrina žmogaus patirties bei pažinimo duomenis. Plečiantis pažinimui, didėja sąvokos apimtis, tikslėja jos turinys, atsiranda naujų sąvokų (pvz., „gyvio“ sąvoka dabar apima gausybę įvairių įvairiausių gyvų būtybių, stebėtų ir ištirtų daugelio žmonių kartų; būtybių tiek tebeegzistuojančių, tiek seniai išnykusių, tiek didelių, tiek ir visai mažų, paprasta akimi nematomu mikroorganizmų).
Nors sąvokos reiškiamos žodžiais, bet ne visi žodžiai reiškia sąvokas (t. y. ne visi žodžiai yra sąvokų ženklai). Nereiškia sąvokų vad. tarnybiniai žodžiai (jungtukai, prielinksniai, dalelytės), jaustukai, kurie yra tiktai tam tikri emociniai signalai, taip pat įvardžiai, kurie arba pavaduoja savarankiškas kalbos dalis, arba atlieka nurodomąją funkciją. Nereiškia sąvokų ir tikriniai žodžiai (Petras, Alytus, Nemunas), jeigu jie nevartojami bendrinių žodžių reikšme (pvz., amperas, voltas, donžuanas).
Kitas sąvokos ir žodžio skirtumas tas, kad žodžiai neretai sudaromi vieno kurio, kartais ir neesminio, daikto ar reiškinio požymio pagrindu (prisiminkime lietuvišką serbento pavadinimą!), o sąvokos – tiktai esminių požymių apibendrinimo pagrindu. Dėl to sąvoka yra bendražmogiška mąstymo kategorija, o žodis turi nacionalinę specifiką (tapati sąvoka atskirose kalbose dažniausiai reiškiama skirtingais žodžiais, plg. liet. miškas; angl. forest; vok. Wald; rus. лес; lot. silva; kinų lin’; totorių urman ir kt.).
Skiriasi sąvoka nuo žodžio dar tuo, kad ji gali būti reiškiama keliais žodžiais, sintaksiniais žodžių junginiais (pvz., vientisinis sakinys, aušros žvaigždė, sieros rūgštis). Antra vertus, vienas žodis gali reikšti kelias sąvokas (pvz., ausis gali reikšti ir „klausos organo“, ir „kibiro ąsos“ sąvokas, ožys – „ožkų patino“, „pastovo malkoms pjauti“, „užsispyrėlio“ ir kt. sąvokas).
Nors sąvoka ir žodis yra skirtingi dalykai (sąvoka – mąstymo, logikos kategorija, o žodis – kalbos kategorija), vis dėlto tarp jų egzistuoja glaudi tarpusavė sąsaja. Iš vienos pusės, žodis yra sąvokos formavimo priemonė, o iš antros – sąvoka įsikūnija žodyje. Pavyzdžiui, tos primityvios pietų Amerikos indėnų ar Ramiojo vandenyno salų gentys, kurios neturi žodžių „atomo“, „traktoriaus“ ir pan. sąvokoms pavadinti, neturi ir tokiu sąvokų.
Glaudžiausiai su sąvoka susisieja ne žodžio materialioji pusė, garsų kompleksas, bet jo reikšmė. Žodį sudarantis garsų kompleksas tėra tiktai sąvokos ženklas. Todėl, norint geriau suprasti žodžio ir sąvokos santykį, reikia dar pasiaiškinti tai, kas yra žodžio reikšmė.
Žodžio leksinė reikšmė

Vieni žodžio elementai gali turėti daiktinę, kiti – gramatinę, vėl kiti – darybinę reikšmę. Tačiau visas žodis kaip tam tikras šnekos vienetas, kaip tam tikras garsų kompleksas taip pat turi savo atskirą, savarankišką reikšmę, kuri vadinama leksine reikšme ir kurią tiria leksikologija.
Žodžio leksine reikšmė – tai ta minėtoji žodžio idealioji pusė, žodžio turinys, kuris išlieka visose žodžio formose (kalbos lygmenyje sudarančiose leksemą) ir kuriuo vienas žodis skiriasi nuo visų kitų žodžių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžio šaltas leksine reikšmė yra ta, kuria šis žodis skiriasi nuo žodžių karštas, šiltas, verdantis, kietas, žemė, bėgti ir kt. reikšmės.
Nors iš pirmo žvilgsnio žodžio leksinė reikšmė rodosi nesunkiai suvokiamas dalykas, tačiau iš tikrųjų tai gana sudėtingas reiškinys. Todėl atskirti tyrinėtojų žodžio leksinė reikšmė dažnai nevienodai suprantama ir aiškinama. Vieni leksinę žodžio reikšmę linkę sutapatinti su sąvoka, kiti ją laiko savotišku daiktų bei reiškinių atspindžiu žmogaus sąmonėje, treti ją traktuoja kaip tam tikrą „suprastintą sąvoką”, kaip tam tikrą sąvokos turinio dalį. Nesileisdami į tų įvairių žodžio leksinės reikšmės supratimų komentavimą, čia žodžio leksine reikšme vadinsime žodį sudarančio garsų komplekso santykį su tuo kompleksu reiškiamu daiktu, reiškiniu, sąvoka.
Tas tikrovės daiktas ar reiškinys, kuris žymimas tam tikru žodžiu, lingvistinėje literatūroje dažnai vadinamas denotatu (lot. denotatus „pažymėtas“), o santykis tarp žodžio ir denotato – denotacine reikšme. Paprastai apie šią reikšmę kalbama tik tuomet, kai žodis nereiškia sąvokos (pvz., turint galvoje tarnybinius, tikrinius žodžius), kai tiktai norima pasakyti, kad žodis „tą ar tą reiškia, žymi“.
Žmogaus sąmonėje susidariusi sąvoka apie kokį nors daiktą ar reiškinį, žymimą tam tikru žodžiu (garsų kompleksu), vadinama designatu (lot. designatus „paženklintas“), arba signifikatu (lot. significatus „žymėtas“). O santykis tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos vadinamas designatine, arba signifikatine (kartais dar konceptualine, sąvokine), reikšme.
Santykį tarp žodžio (garsų komplekso), denotato ir designato galima pavaizduoti vad. Ogdeno ir Ričardso trikampiu (kiek modifikuotu ir su pakeistais terminais):

Tokio trikampio kampiniai elementai (žodį sudarantis garsų kompleksas, žodžiu pavadinamas daiktas ar reiškinys – denotatas ir žodžiu išreikšta sąvoka – designatas) yra glaudžiai tarp savęs susiję. Pavyzdžiui, žodis kėdė pavadina tam tikrą baldą ir kartu išreiškia žmogaus sąmonėje susidariusią šio baldo sąvoką, kurioje apibendrintos esminės šio baldo ypatybės. Santykis tarp žodį kėdė sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos yra leksinė šio žodžio reikšmė, kurią galima trumpai nusakyti „baldas su atrama vienam sėdėti“. Trikampio kairioji šalinė yra punktyrinė dėl to, kad norima pažymėti, jog tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir juo žymimo daikto (denotato) nėra tiesioginės priklausomybės ryšio.
Žodžio semantinio turinio svarbiausią komponentą sudaro designatinė, arba signifikatinė, reikšmė, t.y. toji reikšmė, kuri iškyla aikštėn iš žodį sudarančio garsų komplekso santykio su sąvoka ir yra apibendrintas kokio nors daikto ar reiškinio (denotato) atspindys žmogaus sąmonėje. Pavyzdžiui, akies designatinė reikšmė bus „toks regėjimo organas“, eiti – „judėti iš vietos į vietą kojomis“, juodas – „labai tamsios spalvos“, antras – „einantis po pirmo“ ir t. t.
Tačiau designatinę reikšmę neretai dar papildo įvairūs emociniai-ekspresiniai komponentai, ir tuo būdu žodžio leksinė reikšmė įgyja sudėtingesnę struktūrą. Pavyzdžiui, žodis kuinas reiškia ne šiaip arklį, bet „menką arklį“; žirgas taip pat ne bet koks arklys, o „puikus arklys“. Kūprinti – tai ne bet kaip eiti, o „eiti susikūprinus, susilenkus“. Šie ir panašūs žodžiai, be savo neutraliosios designatinės reikšmės („arklys“, „eiti“), turi dar ir emocinį-ekspresinį atspalvį, jų leksinėje reikšmėje slypi tam tikras daikto ar reiškinio vertinimas. Tie emociniai-ekspresiniai atspalviai, sudarantys papildomąjį žodžio leksinės reikšmės komponentą, dažnai vadinami konotacija (lot. con „su“ + notatio „pažymėjimas“).
Tokiuose žodžiuose, kaip kuinas, žirgas, kūprinti, kerėpla, vėpla, veizolai ir pan., emocinis-ekspresinis atspalvis yra susijęs su visa jų darybine-semantine struktūra, kitaip sakant, jie yra konotuoti „iš prigimties“. Tačiau nemaža yra ir tokių žodžių, kurie tam tikrą emocinį-ekspresinį atspalvį įgyja tiktai tam tikrame kontekste, tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje apie kokį nors netikusį, nevikrų žmogų (paprastai moterį) pasakoma: „Ei tu, karve, vilkis greičiau!“ Čia žodis įgauna niekinamąjį emocinį-ekspresinį atspalvį tik supykus, susierzinus. Todėl skiriama dvejopa žodžių konotacija: pastovioji, arba sisteminė, ir nepastovioji, arba situacinė, kontekstinė.
Pagaliau dar yra ir tokių žodžių, kurių semantinį turinį ir tesudaro vien tik emocinis-ekspresinis komponentas. Tai įvairūs jaustukai, ištiktukai (ai! oi! pykšt, pokšt), neturintys nei designatinės, nei denotatinės reikšmės.
Mažiausias žodžio leksinės (kaip ir bet kokios kitokios) reikšmės elementas yra sema „ženklas“. Tai toks neskaidomas elementas, kuris atriboja vieno žodžio reikšmę nuo kito. Semos gali būti bendrosios ir dalinės. Bendrosios – tokios, kuriose atsispindi bendri tam tikros klasės daiktų bei reiškinių požymiai, o dalinės – tokios, kuriose atsispindi skiriamieji (diferenciniai) požymiai. Pavyzdžiui, žodžių žirgas, kuinas bendroji sema bus „toks naminis vienanagis darbinis gyvulys“, o dalinė žirgo sema – „puikus“, kuino – „menkas“. Bendroji žodžių grąžtas, kaltas, kirvis, plaktukas sema yra „toks įrankis“, o dalinės: grąžto – „skylėms gręžti“, kalto – „skylėms kalti“, kirvio – „malkoms kapoti ar tašyti“, plaktuko – „kam nors kalti, plakti“. Visa tai galima pavaizduoti tokia lentele:

Semų lentelė
Žodis Bendroji sema Dalinė sema
žirgas toks naminis vienanagis darbinis gyvulys puikus
kuinas toks naminis vienanagis darbinis gyvulys menkas
grąžtas toks įrankis skylėms gręžti
kaltas toks įrankis skylėms kalti
kirvis toks įrankis malkoms kapoti ar tašyti
plaktukas toks įrankis kam nors kalti, plakti
Kiekvienas savarankiškas (ne tarnybinis) žodis turi savo atskirą leksinę reikšmę, ir ta reikšmė yra apibendrinamojo pobūdžio. Kai mes tariame ar skaitome žodžius suolas, medis, šuo, suvokiame, kad šiais žodžiais vadinamas ir atskiras konkretus suolas, atskiras medis, atskiras šuo ir bet kuris suolas, bet kuris medis, bet kuris šuo. Toks apibendrinamasis leksinės reikšmės pobūdis yra visiškai suprantamas, prisiminus, kad ji glaudžiai yra susijusi su sąvoka, kuri apibendrina esminius daikto ar reiškinio požymius.
Nors žodžiui būdinga atskira leksinė reikšmė, tačiau daugelis žodžių turi ne vieną, o keletą (kai kurie net keliolika ar keliasdešimt) leksinių reikšmių. Žodžio daugiareikšmiškumas vadinamas polisemija. Antai didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ daiktavardžio akis išskirtos 22, o veiksmažodžio eiti – net 42 leksinės reikšmės. Daugiareikšmiškumas ypač būdingas seniems žodžiams, seniems veldiniams: jie, per savo ilgą amžių vartojami įvairiuose kontekstuose, „apauga“ visokiomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, lietuvių akis turi tokias reikšmes, kaip „regėjimo organas“ (Mirksi akimis), „mezginio kilpa“ (Nenuleisk akies megzdama), „bulvės duobutė“ (Daug akių yra šitose bulvėse), „žiedo praplatintoji dalis su pagražinimu“ (Žiedas su akimi), „aketė“ (Ežere akis atsivėrė), „toks kortų lošimas“ (Gal supliekim į akį?) ir kt. Anglų table reiškia ne tik „stalą“ (to sit at table), bet ir „maistą“ (to keep a good table), „draugiją, sėdinčią už stalo“ (to keep the table amused), „lentą“, „plokštę“ ir kt. Vokiečių der Grund ne tik „pamatas, pagrindas“ (den Grund legen), bet ir „dirva, žemė“ (den Grund graben), „priežastis“ (aus welchem Grunde?). Prancūzų l’esprit ne tik „dvasia“ (l’esprit combativ), bet ir „spiritas“ (l’esprit formique), „protas“ (l’esprit eclaire), „sąmojus“ (avoir de l’esprit) ir kt.
Kadangi daugiareikšmiškumas, arba polisemija, būdinga daugeliui įvairių kalbų žodžių, tad gali kilti klausimas, kaip žmonės šnekėdamiesi nesupainioja reikšmių, supranta vienas antrą? Lemiamą vaidmenį čia atlieka kontekstas ir situacija. Kontekstas, žodinė aplinka (kartais ir šnekos situacija) pašalina polisemiją, parodo, kokia reikšme tam tikru atveju vartojamas tas ar kitas žodis. Pavyzdžiui, kai mes sakome dūmai akis graužia, tai niekam neateina į galvą „aketės“ ar „bulvės akutės“ reikšmė. Arba vėl: kai sakome laikrodis eina, tai niekam neiškyla sąmonėje „judėjimo iš vietos į vietą žingsniu“ reikšmė.
Priešingas daugiareikšmiškumui, polisemijai reiškinys – vienareikšmiškumas, monosemija. Tačiau kalbose vienareikšmių žodžių yra palyginti nedaug. Dažniausiai monosemiški būna terminai, t. y. specialias kurios nors mokslo srities sąvokas reiškiantys žodžiai (pvz., amperas, deguonis, fonema, dvitaškis ir kt.), bet ir jie, jeigu pradedami plačiau vartoti įvairiose sferose, gali tapti daugiareikšmiai.
Žodžių daugiareikšmiškumas

Iki šiol buvo kalbama apie žodžius taip, tarsi jie visada turėtų tik vieną reikšmę, t. y. vienas žodis pavadintų vieną denotatą ar denotatų klasę, atitiktų vieną signifikatą. Tačiau pakanka atsiversti bet kokį žodyną, ir bus nesunku įsitikinti, kad vienareikšmių žodžių kalboje yra palyginti nedaug. Natūralus kalbos funkcionavimas lemia tą faktą, kad dauguma žodžių turi ryšį su dviem, trim ir daugiau denotatų, išreiškia ne vieną, o kelias sąvokas. Tokie žodžiai yra daugiareikšmiai. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ nurodo, kad daiktavardis galva gali turėti 5 reikšmes: 1. „viršutinė (žmogaus) ir priekinė (gyvulio) kūno dalis“; 2. „atskiras žmogus“: šeimynos septynios galvos; 3. „protas, išmanymas, išmintis“: vyras su galva; 4. „vyresnysis“: šeimos galva; 5. „apvalus koks daiktas, apvali, storesnė daikto dalis; viršūnė, viršus“: kopūsto galva, šaukšto galva. Būdvardis laisvas turi 8 reikšmes: 1. ,,turintis laisvę, nepriklausomybę“: laisva tauta; 2. „neužgintas, leidžiamas, nevaržomas“: laisvas kelias; 3. „neužimtas, tuščias“: laisva vieta; 4. „palaidas, platus“: laisvas drabužis; 5. ,,neužimtas, atliekamas“: laisvas laikas; 6. „nesekamas, nesilaikomas teksto“: laisvas knygos vertimas; 7. „neprivalantis laikytis ko“: laisvas nuo prietarų; 8. „palaidas, netinkamas“: laisvas ilgesys. Veiksmažodis mokyti, kaip nurodo DLKŽ, turi 3 reikšmes: 1. „daryti, kad mokėtų, teikti žinių“: mokyti rašyti; 2. „dėstyti bendrojo lavinimo mokykloje“: Jis moko vidurinėje mokykloje; 3. „nurodinėti, kaip elgtis, kaip gyventi“: Kiaušinis vištą moko. Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ šių ir kitų žodžių reikšmių nurodoma dar daugiau: akies – 23 reikšmės, ausies – 27, bobos – 39, gyslos – 16, eiti – 86, mesti – 30 ir t. t.
Toks reiškinys, kai žodis gali turėti daugiau nei vieną reikšmę, vadinamas daugiareikšmiškumu, arba polisemija (gr. poli „daug“ ir sēmasia „reikšmė, prasmė“).
Žodis daugiareikšmis yra kalboje apskritai, žodynuose, o kalbėjimo procese kiekvieną kartą realizuojama kuri nors viena to žodžio reikšmė (aktualioji reikšmė). Atskiros žodžio reikšmės realizavimo sąlygos, žodžio aplinka, kurioje jis vartojamas, vadinama kontekstu. Skiriamos dvi konteksto rūšys: makrokontekstas ir mikrokontekstas. Makrokontekstas apima didelę kalbėjimo akto atkarpą (rašte – pastraipą), kurioje dėstomos glaudžiai susijusios mintys. Mikrokontekstas neišeina iš sakinio ribų. Leksikologijai svarbus minimalusis kontekstas (mikrokontekstas), padedantis išryškinti aktualiąją žodžio reikšmę. Dažniausiai tai tam tikri žodžių junginiai, kuriuose atsiskleidžia sintagminiai žodžių, pavartotų viena ar kita reikšme, santykiai.
Visos daugiareikšmio žodžio reikšmės sudaro semantinę žodžio struktūrą. Kiekvieno žodžio semantinei struktūrai būdinga tam tikra reikšmių hierarchija: semantinis centras, arba pagrindinė reikšmė, ir platesnė ar siauresnė reikšmių periferija, arba šalutinės reikšmės.
Pagrindinė yra ta žodžio reikšmė, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto, t. y. nuo tą žodį supančių žodžių reikšmių, nuo žodžio pozicijos įvairiuose konkrečiuose posakiuose. Visiškas reikšmės nepriklausymas nuo kitų žodžių reikšmių neįmanomas. Kitaip sakant, pagrindinė reikšmė yra ta, kuri labiausiai nulemta paradigminių santykių ir mažiausiai sintagminių. Šalutinės reikšmės dažniausiai priklauso nuo žodžio pozicijos, t. y. gali būti suprastos tik tada, kai žodis jungiasi su tam tikrais, o ne bet kokiais žodžiais. Pavyzdžiui, daiktavardis kelias gali turėti tokias reikšmes: 1. „žemės ruožas, kuriuo einama, važiuojama“: Kelias ėjo mišku; 2. ,,vieta, linija, kur vyksta susisiekimas“: vandens kelias; 3. „kelionė“: Raitelis išsiruošė į kelią; 4. „kryptis, maršrutas“: Parodykit kelią į teatrą; 5. „veikimo, tikslo siekimo būdas“: Darbas – kelias į pasisekimą. Pagrindinė šio žodžio reikšmė yra pirmoji, nes ji realizuojama gana įvairiuose kontekstuose be didesnių apribojimų (plg. siauras, tiesus, lygus kelias; Vilniaus kelias; tiesti kelią, važiuoti keliu, kelyje rasti ir t. t.). Šia reikšme vartojamas žodis įeina į griežtai apibrėžtą teminę grupę: kelias gali reikšti gimininę sąvoką ir apimti rūšines sąvokas reiškiančius žodžius: plentas, vieškelis, takas. Žodis, pavartotas visomis kitomis reikšmėmis, neturi tokių ryškių santykių su kitų žodžių reikšmėmis, bet jo sintagminiai ryšiai labiau apibrėžti, apriboti. Pavyzdžiui, ,,krypties, maršruto“ reikšmę žodis kelias gali turėti, tik pavartotas su veiksmažodžiu rodyti ar jo vediniais; niekas nesako aptarti kelią reikšme „aptarti maršrutą“, arba kelias nepavyko reikšme „kelionė nepavyko“ ir t. t.
Kadangi pagrindinė reikšmė mažiausiai priklauso nuo konteksto, kalbotyroje ją įprasta laikyti laisvąja, arba nesusijusia, reikšme. Šalutinės reikšmės dar vadinamos susijusiomis, arba sietinėmis.
Daugumos žodžių pagrindinės reikšmės dažniausiai esti pirminės istoriniu požiūriu, o šalutinės paprastai yra vėlesnis kalbos raidos produktas. Šalutinės reikšmės atsiranda tada, kai iškyla reikalas pavadinti naujus daiktus ar reiškinius, naujas sąvokas, dar neturinčias pavadinimo. Naujas, neturintis pavadinimo tikrovės objektas jau žinomo dalyko vardu pavadinamas ne atsitiktinai, o remiantis tų daiktų panašumu ar kokiu nors loginiu jų ryšiu. Pavyzdžiui, žodį plunksna „raginis stiebelis su pūkais iš šalių ant paukščio kūno“ pritaikius kitiems panašią formą turintiems ir ypač panašią funkciją atliekantiems objektams pavadinti, susidarė tokios naujos jo reikšmės: 1 „plieninė plokštelė rašyti rašalu ar tušu“: Rašau su nauja plunksna; 2. „spyruoklė“: laikrodžio plunksna. Žodis namas gali reikšti: 1. „gyvenamąjį trobesį“: mūrinis namas; 2. „šeimos ūkį, sodybą“: namų šeimininkė; 3. „gyvenamąją vietą“: pasiilgti savo namų; 4. „drauge gyvenančius žmones, šeimyną“: Perduokit namams linkėjimus. Šias reikšmes yra nulėmę loginiai pavadinamų dalykų ryšiai, ir visos jos yra atsiradusios iš pagrindinės reikšmės.
Tačiau šitokia reikšmių ypatybė būdinga toli gražu ne visiems žodžiams. Įvairūs kalbiniai ir nekalbiniai procesai yra nulėmę, kad kai kurios istoriškai pirminės reikšmes dabartinėje kalboje yra pasitraukusios į periferiją arba net ir visai išnykusios, o kitos reikšmės, kurios atsirado vėliau, dabar yra tapusios pagrindinėmis. Pavyzdžiui, dabartinėje kalboje žodžio bičiulis pagrindinė reikšmė yra „artimas, geras draugas“, o pirminė šio žodžio reikšmė „kas su kitais bendrai turi bites, bitininkas“ dabar tapusi šalutine.
Vienos žodžio reikšmės ryšys su kita reikšme, kai viena iš jų paaiškina kitos atsiradimą, yra vadinamas semantine motyvacija. Motyvuojanti reikšmė dažniausiai yra pagrindinė žodžio reikšmė, nes, kaip matyti iš daugelio pavyzdžių, ji yra nulėmusi šalutinių reikšmių atsiradimą. Tiesa, pasitaiko atvejų, nors jie ir reti, kada kai kurias reikšmes motyvuoja ne pagrindinė, o viena iš šalutinių reikšmių. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ pateikia tokias žodžio kerėpla reikšmes: 1. „trišakis medelis, statomas žemyn šakomis, žaidžiant tam tikrą vaikišką žaidimą“; 2. „daug vietos užimantis daiktas, griozdas“; 3. „nerangus, nevikrus žmogus“. Šio žodžio trečioji reikšmė yra glaudžiau susijusi su antrąja, o ne su pirmąja reikšme, todėl galima manyti, kad čia šalutinė reikšmė motyvuoja kitą šalutinę reikšmę.
Semantinis ryšys tarp motyvuojančios ir motyvuotųjų reikšmių yra nevienodas. Jis gali būti labai ryškus, bet gali būti ir gerokai apiblukęs. Pavyzdžiui, visai suprantama, kodėl akimi vadinama tinklo ar mezginio skylė, korio skylutė (regėjimo organo ir pavadinamų skylučių formos panašumas), žiedo papuošalas (formos, blizgesio panašumas), bet semantinis ryšys tarp akies, kaip regėjimo organo, ir akies, kaip kortų vertės ženklo, yra visai neaiškus. Labai apčiuopiamas, pavyzdžiui, ryšys ir tarp tokių žodžių reikšmių: sparnas 1. „paukščių, vabzdžių skrendamasis organas“; 2. „plokštuma skersai lėktuvo korpusą, padedanti susidaryti keliamajai jėgai“; 3. „vėjinio malūno vėjo sukamos dalies plokštė“; 4. „rogių prieduras iš šono“; sunkus 1. „daug sveriantis“; 2. „reikalaujantis daug jėgų“; 3. „vargingas“; 4. „slegiantis, nemalonus“ ir t. t. Tačiau dabar jau sunku suvokti ryšį tarp tokių žodžių reikšmių: kiaulė „naminis gyvulys“ ir „šieno kupeta“, lova „gulimasis baldas“ ir „lysvė, ežia“, lupti „šalinti luobą, kevalą, žievę“ ir „mušti, bausti mušimu“. Labai sunku, o kartais net ir neįmanoma semantinį ryšį įžiūrėti tarp pagrindinių ir terminologizuotų žodžio reikšmių, pvz.: katinas 1. „kačių patinas“; 2. šnek. „drožtuvas, oblius dviem obliuoti, dvitraukis“; raktas 1. „įrankis užraktui atrakinti ar užrakinti“; 2. muz. „ženklas, rodantis natų aukštumą ir jų pavadinimą“; giminė l. „grupė žmonių, turinčių bendrus netolimus protėvius“; 2. „giminaitis“; 3. lingv. „gramatinė vardažodžių kategorija“.
Kai žodžio reikšmių ryšys visiškai nutrūksta, žodis suskyla į atskirus žodžius – homonimus.
Šalutinės žodžio reikšmės gali būti tiesioginės ir perkeltinės. Žodžiai, vartojami šalutinėmis tiesioginėmis reikšmėmis, tik pavadina tikrovės objektus, bet nereiškia pavadinamo objekto vertinimo; kitaip sakant, emociniu atžvilgiu jie dažniausiai neutralūs. Ši šalutinių tiesioginių reikšmių ypatybė daro jas panašias į pagrindines reikšmes, nes ir pagrindinėm reikšmėm vartojami žodžiai dažniausiai esti emociškai neutralūs. Dėl tos priežasties lietuvių kalbotyroje ir pagrindinės, ir šalutinės-tiesioginės reikšmės vadinamos tiesioginėmis reikšmėmis.
Perkeltinės reikšmės atsiranda tada, kai norima emociniu požiūriu neutralų kokio nors dalyko pavadinimą pakeisti ekspresyviu, tam tikrą emocinį toną turinčiu žodžiu. Vadinasi, perkeltinėmis reikšmėmis pavartoti žodžiai visada atlieka dvejopą funkciją – nominatyvinę ir emocinę-ekspresinę.
Perkeltinės reikšmės esti metaforinės ir metoniminės. Kai žodis, žymintis kokį tikrovės dalyką, sąmoningai keičiamas žodžiu, pavadinančiu kitą tikrovės dalyką dėl tų dalykų panašumo, susiformuoja metaforinė reikšmė. Kai žodžio perkėlimo pagrindas – loginis pavadinamų dalykų ryšys, naujai susidariusi perkeltinė reikšmė yra metoniminė. Pavyzdžiui, kai žiaurus žmogus pavadinamas žvėrimi, plėšrus – vilku, nemandagus, netvarkingas – kiaule, kvailas – asilu, ar avinu, dėl panašių vidinių pavadinamų dalykų ypatybių, susidaro perkeltinės metaforinės žodžių žvėris, vilkas, kiaulė, asilas, avinas reikšmės. Žodžio liežuvis perkeltinė reikšmė „liežuvavimas, apkalbos, šmeižtai“ yra susiformavusi metoniminiu būdu (čia kūno dalies pavadinimas pakeičia jos atliekamo veiksmo pavadinimą). Tas pats žodis gali turėti ir metaforinių, ir metoniminių perkeltinių reikšmių. Pavyzdžiui, žodis išsižioti „praverti burną“ turi kelias perkeltines metonimines reikšmes (rezultatas pasakomas vietoj priežasties): 1. „nustebti“: Išsižios žvėrys, pamatę mane tokią gražią,– pagalvojo ilgauodegė. (Cvir.); 2. „pasakyti, prasitarti apie ką“: Vienam išsižiojau, tai visiems apskalatijo; 3. „pradėti rėkti“: Ko čia išsižiojai kaip daržinės vartai. Metaforinio perkėlimo būdu, remiantis sukeliamo veiksmo įspūdžio panašumu, susidarė atskira šio žodžio reikšmė: „įtrūkti, įplyšti, atsiknoti“: Batai vėl išsižiojo.
Perkeltinės žodžio reikšmės susiformuoja ne iš karto. Jos yra ilgai trunkančio proceso rezultatas. Tai, kad žodis tam tikrame kontekste buvo pavartotas metaforiškai ar metonimiškai, dar nereiškia, kad jau atsirado atskira perkeltinė žodžio reikšmė. Su įvairiais reikšmės perkėlimais kalboje susiduriama kiekviename žingsnyje. Ypač dažnai reikšmės perkėlimu, kaip menine priemone, naudojamasi grožinėje literatūroje. Pavyzdžiui, Vaižganto sakinyje Juo kaitriau saulė svilina, juo daugiau žemė čirškia ir žvanga žodis žemė pavartotas metonimiškai vietoje pasakymo žemėje griežiantys žiogai, joje augantys žvangučiai. S.Nėries eilėraščio posme Vėjelis rytmetinis pučia, aveles padangėje gano žodis avelė metaforiškai pavartotas vietoje žodžio debesėlis. Metaforiškas ir metonimiškas J. Avyžiaus sakinys Skriaudos tebekraujuoja (čia skriaudos padariniai lyginami su negyjančios žaizdos kraujavimu). Tačiau visais šiais atvejais negalima kalbėti apie perkeltinę žodžių žemė, avelė, skriaudos reikšmę. Tai tėra tik perkeltinis vartojimas, tam tikras laikinas semantinis variantas, atsitiktinis semantinis naujadaras. Ir tik „pakartotinai vartojamas ta pačia reikšme įvairesniuose junginiuose, buvęs semantinis naujadaras gali paplisti ir tapti savarankiška perkeltine žodžio reikšme“.
Tas pats dabartinės lietuvių kalbos žodis, be pagrindinės reikšmės, gali turėti: a) kelias šalutines tiesiogines ir vieną ar kelias perkeltines reikšmes; b) tik šalutinių tiesioginių; c) tik perkeltinių reikšmių. Pavyzdžiui:
a) laužas 1. „krūva virbų, šakų“: Miške sumesti šakų laužai; 2. „lauke kūrenama ugnis, deginama medžių šakų krūva“: Lauže išsikepėme bulvių; 3. „suversta kokių sulaužytų daiktų krūva“: metalo laužas; 4. „lokio guolis“: Lokys guli lauže; 5. prk. „sena, sukrypusi troba“: Senus laužus liepia griauti; 6. prk. „apsileidėlis, tinginys“: Jis – baisus laužas;
b) skleisti l. „tiesti, kloti“: Vadas išskleidė žemėlapį; 2. „skėsti, plėsti“: Paukštis skleidžia sparnus; 3. „sprogti (apie lapus, pumpurus)“: Pumpurai, žiedai jau skleidžiasi; 4. „skirti, darant tarpą“: Eina, rugius skleisdamas; 5. „plėsti, leisti teikti“: Šviesa skleidė ypatingą jaukumą aplink; 6. „platinti“: skleisti naujas idėjas;
c) barzda 1. „apatinės veido dalies plaukai“: senis su ilga barzda; 2. prk. „žmogus su barzda“; 3. prk. „smakras“: barzdą nušalti; 4. prk. „įvairaus pobūdžio atsikišimas daikto apačioje“: gaidžio barzda, rakto barzda (galvutė).
Atskirti daugiareikšmio žodžio reikšmes yra gana sunkus uždavinys. Leksikografijos praktikoje neretai kyla klausimas, kokiais kriterijais vadovaujantis turi būti išskiriamos žodžių reikšmės ir ar yra kokios nors jų objektyvios ribos. Labai tiksliai suformuluotų daugiareikšmių žodžių reikšmių skyrimo kriterijų iki šiol nėra. Matyt, todėl įvairaus stambumo ir paskirties žodynai tą pačią kurio nors žodžio reikšmių sritį suskirsto nevienodai. Pavyzdžiui, LKŽ nurodo 6 žodžio namas reikšmes: 1. „gyvenamasis ar šiaip koks trobesys“; 2. „šeimos ūkis, sodyba“; 3. „šeimyna, žmonės, drauge gyvenantys“; 4. „tvartas“; 5. „atskirai pastatytas nedidelis trobesys su virykle vasarai“; 6. „priemenė“; atskiru antraštiniu žodžiu čia pateikiama ir šio žodžio daugiskaita namai, nurodant net 7 reikšmes, iš kurių trys atitinka žodžio namas pirmą, antrą ir trečią reikšmes, o keturios visiškai skiriasi nuo nurodytų namo reikšmių: l. „nuolatinė gyvenamoji vieta“; 2. „kokia nors valstybinė, visuomeninė ar pan. įstaiga, pats tokios įstaigos pastatas“; 3. „minkštakūnių ar kitokių gyvių raginis apdangalas, kiautas, šarvas“; 4, „nuovala, placenta“. DLKŽ pateikiamas tik vienas antraštinis žodis namas ir nurodomos 6 jo reikšmės: 1. „gyvenamasis trobesys“; 2. dgs. „gyvenamoji vieta, buveinė“; 3. dgs. „šeimos ūkis, sodyba“; 4. dgs. „drauge gyvenantys žmonės, šeimyna“; 5. dgs. „kokia nors visuomeninė įstaiga“; 6. ryt. „tvartas“. Kaipgi yra iš tikrųjų? Ar lietuvių kalboje yra viena leksema namas, ar galima kalbėti apie dvi leksemas, iš kurių viena kaitoma vienaskaita ir daugiskaita, o kita teturi daugiskaitos formas? Tokių ir panašių klausimų iškyla labai dažnai, ir kol nebus aiškiai teoriškai suformuluotų reikšmių skyrimo kriterijų, painiavos žodynuose nebus išvengta.
Daugiareikšmio žodžio reikšmės pirmiausia turėtų būti skiriamos pagal žodžio, vartojamo įvairiomis reikšmėmis, sintaksinę ir leksinę poziciją, t. y. žiūrint žodžio gramatinio ir leksinio valentingumo. Gramatinis valentingumas ypač svarbus, aprašant veiksmažodžio semantiką. Labai svarbu išsiaiškinti, kokius būtinuosius valentingumo partnerius (determinantus) turi nagrinėjamas veiksmažodis. Būtinųjų determinantų kombinacijų skirtingumas rodo veiksmažodžio leksinės reikšmės skirtingumą. Pavyzdžiui, veiksmažodis priklausyti yra dvivalentis ir gali turėti dvi determinantų kombinacijas: vardininką ir naudininką (Namas priklauso tėvui) arba vardininką ir kilmininką su prielinksniu nuo (Viskas priklauso nuo tėvo). Šiose kombinacijose realizuojamos kiek skirtingos leksinės reikšmės: 1. „būti nuosavybe“ ir 2. „sietis priežasties ir pasekmės santykiu“. Jei gramatinis veiksmažodžio valentingumas reikšmių nediferencijuoja, žiūrima jo leksinio valentingumo. Skiriant kitų kalbos dalių reikšmes, gramatiniu žodžių valentingumu nedaug kur tegalima pasiremti, nes įvairiom reikšmėm vartojami būdvardžiai, o dažnai ir daiktavardžiai vartojami labai panašiose ar net tapačiose pozicijose. Todėl šiuo atveju aktualu suvokti aprašomų žodžių leksinį valentingumą, t.y. išsiaiškinti, su kokių leksinių-semantinių grupių žodžiais jie gali sudaryti junginius.
Štai, pavyzdžiui, jei būdvardis sunkus, -i sudaro junginius su konkrečių, galimų pasverti daiktų pavadinimais, jis reiškia „daug sveriantis, svarus“ (sunkus daiktas, lagaminas, sunki našta), jei tas pats būdvardis pažymi abstrakčiuosius daiktavardžius (dažniausiai apibūdinančius žmogaus veiklą), jis turi jau kitą reikšmę – „reikalaujantis daug jėgų, nelengvas atlikti“ (sunkus darbas, uždavinys, sunkios pareigos); būdvardžio sunkus, -i junginys su daiktavardžiu gyvenimas leidžia išskirti dar vieną reikšmę „vargingas“, o jei sunkaus pažymimasis žodis yra nusikaltimas, galima kalbėti apie šio būdvardžio reikšmę „didelis“.
Vadinasi, vienas iš svarbiausių žodžių reikšmių skyrimo kriterijų yra žodžių sintagminių santykių visuma.
Skirstant reikšmes, būtina atsižvelgti ir į paradigminius žodžių santykius. Žodis, vartojamas skirtingomis reikšmėmis, paprastai įeina į skirtingus semantinius laukus, t. y. priklauso ne toms pačioms teminėms grupėms, gali turėti kitokių sinonimų ir antonimų. Pavyzdžiui, daiktavardis ragas turi tokias reikšmes. 1. „kieta, smaili gyvulio kaktos išauga“; 2. „rago pavidalo pučiamasis muzikos ar signalinis instrumentas“; 3. „raginė medžiaga“ ir kt. Pirmąja reikšme vartojamas žodis įeina į „kūno dalių“ semantinį lauką, antrąja reikšme – į „muzikos instrumentų“, trečiąja – į „medžiagų, iš kurių kas gaminama“ grupę ir t. t. Būdvardis senas, vartojamas pirmąja reikšme „turintis daug amžiaus“ (senas žmogus, sena karvė), įeina į amžių charakterizuojančių būdvardžių leksinę-semantinę grupę, jam antonimiškas būdvardis jaunas „nedaug amžiaus turintis“; senas reikšme „jau kuris laikas esantis“ (sena skola, senas tarnautojas) sudaro antonimų porą su būdvardžiu naujas „neseniai atsiradęs ar įgytas“, o reikšme „anksčiau buvęs“ (sena tvarka, senos pažiūros) antonimiškas būdvardžiui dabartinis, modernus.
Išskiriant daugiareikšmių būdvardžių reikšmes, kartais reikia žiūrėti ir į tai, kokios gramatinės formos reprezentuoja vieną ar kitą reikšmę. Lietuvių kalboje yra nemažai žodžių, kurių daugiskaitos formos gali turėti kitą, negu vienaskaitos formos, nors ir artimą reikšmę. Pavyzdžiui, pipiras yra „pipirmedžio grūdas, vartojamas prieskoniams“. Šia reikšme pipiras vartojamas ir vienaskaita, ir daugiskaita. Bet daugiskaitos forma pipirai reiškia ir „tų grūdų miltai, vartojami prieskoniams“. Yra ir tokių reikšmių, kurias turi vienaskaitos forma tevartojami žodžiai, pvz., sėkla reikšme „žiedinių augalų dauginimosi organas, grūdas“ turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, o kitomis reikšmėmis „sėjamieji javų, daržovių grūdai“ ir „veislė“ – tik vienaskaitą.
Lietuvių ir kitų kalbų leksikografijoje nėra nusistovėjusios nuomonės, ar tokios atskiros daiktavardžio formos laikytinos tik atskiromis žodžių reikšmėmis ar atskirais žodžiais. Dėl to įvairiuose žodynuose, kaip rodo namo pavyzdys, reikšmės išskiriamos nevienodai. Sprendžiant šią problemą, matyt, reikėtų žiūrėti ne tiek formalių reikšmės išreiškimo skirtumų, o labiau remtis minėta sintagminių santykių analize. To paties žodžio reikšmėmis reikėtų laikyti žodžius, kurių sintagminiai ryšiai įvairiais vartojimo atvejais lieka nepakitę.
Svarbus ir dar vienas reikšmių skyrimo kriterijus. Tai emocinė ir funkcinė žodžio spalva. Jei viename kontekste žodis yra stilistiškai neutralus, o kitame įgyja emocingumo ir vaizdingumo, galima kalbėti apie dvi jo reikšmes: tiesioginę ir perkeltinę.
Žodžio leksinių reikšmių rūšys

Ne visos daugiareikšmio žodžio leksinės reikšmės yra vienodos. Jos skiriasi pagal tai, koks yra tų reikšmių ryšys su daiktais bei reiškiniais (denotatais), sąvokomis (designatais) ir kitais žodžiais tam tikrame kontekste ar situacijoje. Tačiau visos vieno žodžio leksinės reikšmės sudaro tam tikrą sistemą, yra daugiau ar mažiau tarp savęs susijusios, viena kitai subordinuotos.
Tarp tų įvairių reikšmių paprastai išsiskiria viena svarbiausioji, kuri sudaro žodžio leksinių reikšmių sistemos centrą, branduolį. Apie šią reikšmę grupuojasi ir iš jos dažniausiai būna išriedėjusios visos kitos reikšmės. Tai vad. pagrindinė reikšmė, mažiausiai priklausoma nuo konteksto ar situacijos. Pavyzdžiui, kai mes išgirstame žodį akis, tai mūsų sąmonėje visų pirma iškyla „regėjimo organo”, o ne kokia nors kitokia reikšmė, ne ta, kuri yra pasakymuose Nenuleisk akies megzdama, Mūsų balose yra daug akių, Žiedas su akimi ar kt. Pastarosios jau yra antrinės, šalutinės, jos išryškėja tik iš konteksto.
Daugelio neišvestinių (pirminių) žodžių pagrindinė reikšmė yra seniausia ir nemotyvuota, t.y. jos negalima paaiškinti, išvesti iš kitų to paties žodžio reikšmių (pvz., mes negalime pasakyti, kodėl akimi vadiname „regėjimo organą“, o eiti reiškia „judėti iš vietos į vietą kojomis“). Žodynuose pagrindinė reikšmė paprastai pateikiama pirmoje vietoje.
Šalutinėms reikšmėms, kaip pagrindinės reikšmės priešybei, būdingi tokie antipodiniai požymiai: jos visuomet priklauso nuo konteksto ar situacijos, jos vienaip ar kitaip yra motyvuotos pagrindinės reikšmės ir jas lengviau ar sunkiau galima paaiškinti, išvesti iš kitų to paties žodžio reikšmių (pvz., akies reikšmės „mezgimo kilpa“, „bulvės duobutė“, „aketė“ ir kt. gali būti paaiškintos mezgimo kilpos, bulvės duobutės ar lede prakirstos skylės ir regėjimo organo formos panašumu). Tiesa, kartais atskirų šalutinių reikšmių sąsaja su pagrindine gali būti išblukusi, neaiški (pvz., dabar nelengva susieti šalutinę akies reikšmę „toks kortų lošimas“ su „regėjimo organo“ reikšme, tačiau ir čia galima įžvelgti formos panašumo asociacijas : iš pradžios, matyt, pagal formos panašumą akimi buvo pavadintas kortų ženklas, o paskui ir pats kortų lošimas).
Šalutinės reikšmės pagal jų ryšio su daiktais bei reiškiniais (denotatais) pobūdį gali būti tiesioginės ir netiesioginės, arba perkeltinės. Tiesioginės būna betarpiškai susijusios su kokio nors denotato atspindžiu žmogaus sąmonėje, o netiesioginių sąsaja su denotatu būna tarpiška, atsirandanti kaip žodžio garsinio komplekso perkėlimo kitam denotatui rezultatas (plg. asilas „toks į arklį panašus naminis gyvulys“ – tiesioginė reikšmė ir „kvailas žmogus“ – perkeltinė reikšmė, nosis „uoslės organas“ ir „laivo priekis“ ir kt.). Tas pats žodis gali turėti ir kelias tiesiogines reikšmes. Pavyzdžiui, lapas, be savo pagrindinės tiesioginės reikšmės „augalų kvėpavimo organas“, turi taip pat keletą šalutinių tiesioginių reikšmių: 1. „knygos, sąsiuvinio ar šiaip popieriaus lakštas“ (knygos lapas); 2. „metalinis lakštas“ (Pirkau tris skardos lapus); 3. kai kuriose tarmėse „laiškas“ (Man atsiuntė lapą iš Amerikos).
Pagal tai, ar susijusios su paprastomis (elementariomis, kasdieninėmis), ar su specialiomis (tam tikrų mokslo sričių) sąvokomis, leksinės reikšmės skirstomos į terminologines ir neterminologines. Neretai to paties žodžio leksinių reikšmių sistemoje gali būti ir terminologinių, ir neterminologinių reikšmių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodis kamienas šalia neterminologinės reikšmės „augalo stiebas“ turi dar ir lingvistinę terminologinę reikšmę „Žodžio dalis be galūnės“; šaknis šalia neterminologines „augalo stiebo požeminės atšakos“ taip pat turi dar ir lingvistinę („pagrindinė žodžio dalis be afiksų“), ir matematinę terminologinę reikšmę („dydis, pakeltas tam tikru laipsniu ir duodantis tam tikrą skaičių“). Tokias pat terminologines reikšmes turi ir angį. root (plg. root of the word; square root); vok. Wurzel (plg. die Wurzel eines Wortes; die Wurzel aus einer Zahl ziehen; pranc. radical (plg. le radical de mot). Tarptautiniams žodžiams paprastai būdingos tik terminologinės reikšmės.
Terminologinės reikšmės pasižymi tuo, kad jomis reiškiamos tam tikros „grynos“ sąvokos, nenuspalvintos kokių nors emocijų ar valios apraiškų (plg. fonemos, elektrono, deguonies, vandenilio ir kt. reikšmes). Tuo tarpu neterminologines reikšmės dažnai jau turi vienokių ar kitokių emocinių-ekspresinių atspalvių, vienokią ar kitokią konotaciją.
Pagal tai, ar kuri nors reikšmė yra savarankiška, ar nesavarankiška, susijusi su kito žodžio ar žodžių leksinėmis reikšmėmis, išskiriamos laisvosios ir nelaisvosios, arba sietinės, leksinės reikšmės. Laisvosios, nepriklausomos nuo kitų žodžių reikšmės, konteksto ar situacijos, yra pagrindinės, o sietinės – šalutinės reikšmės. Pavyzdžiui, tokiuose žodžių junginiuose, kaip kelti klausimą, reikšti užuojautą, rodyti pagarbą veiksmažodžių kelti, reikšti, rodyti reikšmės nėra savarankiškos: jos glaudžiai susijusios su daiktavardžių klausimas, užuojauta, pagarba reikšmėmis ir su pastarosiomis susiliejusios į bendras „klausti“, „užjausti“, „gerbti“ reikšmes.
Ypač ryškus sietinių reikšmių nesavarankiškumas frazeologiniuose žodžių junginiuose (frazeologizmuose). Juose atskiri žodžiai kartais visiškai netenka savo leksinių reikšmių, kurios „ištirpsta“ bendroje frazeologizmo reikšmėje (plg. nosį nukabinti „nusiminti“, ožius lupti „vemti“, vėjo pamušalas „lengvapėdis, vėjavaikis“ ir kt.).
Turint galvoje kalbos ir šnekos lygmenis, galima dar skirti sistemines (seniau dažniausiai vadintos uzualinėmis, plg. lot. ūsus „vartojimas“) ir nesistemines, arba okazines (lot. occasio „proga“). Sisteminės yra prigijusios tam tikros kalbos leksinėje sistemoje, visų tos kalbos vartotojų priimtos, o nesisteminės – individualios, neįprastos, visuotinai nepriimtos, suvokiamos tik iš konkretaus šnekos akto, situacijos. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžio skylė sisteminė reikšmė yra „kiaurymė, kiaura vieta“. P. Cvirkos romane „Frank Kruk“ tas žodis pavartotas ir individualia, okazine „buto, patalpos“ reikšme: Žiūrėk, Džoni, jie turi neblogą skylę! Ir pažymėtina, kad sisteminės gali būti ne tik pagrindinės, bet ir šalutinės, tarp jų ir perkeltinės reikšmės (plg. veiksmažodžių reikšmes pasakymuose laikrodis eina, laikas bėga, saulė teka ir pan.).
Kai kuriuose „Kalbotyros įvado“ vadovėliuose (pvz., B. Golovino) išskiriamos dar antoniminės, sinoniminės, homoniminės leksinės reikšmės. Tačiau tokių reikšmių išskyrimas, mums rodosi, neturi tvirto pamato. Apie tokias reikšmes būtų galima kalbėti tik tuomet, jeigu jos egzistuotų vieno žodžio leksinių reikšmių sistemoje. Tuo atveju, kai žodis įgyja antoniminę, sinoniminę ar homoniminę reikšmę, mes kalbame jau apie atskirus semantinius žodžių tipus: antonimus, sinonimus, homonimus.

Žodžio leksinių reikšmių kitimai

a) Naujų reikšmių atsiradimas
b) Reikšmių nykimas
c) Reikšmių siaurėjimas ir platėjimas

Žodžio leksinės reikšmės, kaip ir visa kalboje, nuolatos kinta. Keičiantis visuomenės gyvenimui, atsiranda naujų daiktų bei reiškinių, naujų sąvokų, o tai reikalauja suteikti ne vienam žodžiui ir naują reikšmę ar naują reikšmės atspalvį. Antra vertus, kai kurie daiktai, reiškiniai, sąvokos visuomenės gyvenimo raidoje išnyksta, todėl drauge su jais pasitraukia į praeitį ir tuos daiktus, reiškinius ar sąvokas atspindėjusios leksinės žodžio reikšmės ar reikšmių atspalviai.
Kalbos moksle išskiriama keletas svarbiausiųjų žodžio leksinių reikšmių kitimų: a) naujų reikšmių atsiradimas, b) tam tikrų reikšmių nykimas, c) reikšmių siaurėjimas ir platėjimas. Šių kitimų rezultatas gali būti arba žodžio leksinių reikšmių pagausėjimas, arba jų sumažėjimas, arba atskirų reikšmių ar net visos jų sistemos transformacija.

a) Naujų reikšmių atsiradimas

Naujų leksinių žodžio reikšmių gali atsirasti įvairiais būdais: kai perkeliamas vieno daikto ar reiškinio (denotato) pavadinimas kitam, kai pasiskolinama kokia reikšmė ar jos elementas (sema) iš atitinkamo kitos kalbos žodžio, kai sukonkretinama ar suabstraktinama kuri nors reikšmė.
Ypač dažnai žodžiai įgyja naujų reikšmių dėl vieno daikto ar reiškinio pavadinimo perkėlimo kitam daiktui ar reiškiniui žymėti.. Pavyzdžiui, kai žodžiu nosis, iš seno turėjusiu ,;uoslės organo reikšmę“, buvo pavadinta laivo priešakinė dalis, tada šis žodis įgijo naują perkeltinę „laivo priekio“ reikšmę (plg. Visa laivo nosis jau surūdijusi). Arba kai plunksna imta vadinti ne tik paukščio raginę ataugą, bet ir metalinę rašymo priemonę, ir laikrodžio spyruoklę, tada šis žodis praturtėjo net dviem naujomis leksinėmis reikšmėmis.
Yra skiriamos dvi pagrindinės žodžio leksinių reikšmių kitimo rūšys, susijusios su vieno denotato pavadinimo perkėlimu kitam denotatui – tai metaforinis ir metoniminis kitimas. Kai vieno denotato pavadinimas perkeliamas kitam denotatui pagal tų denotatų išorinį ar vidinį panašumą, tuomet turime metaforinį kitimą, o kai vieno denotato pavadinimas perkeliamas kitam denotatui pagal tų denotatų loginį ryšį, tada yra metoniminis kitimas.
Tiek metaforinio, tiek metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejų, lemiančių naujos leksinės reikšmės atsiradimą, gali būti labai įvairių. Iš metaforinių ypač dažnas yra pavadinimų perkėlimas pagal denotatų formos panašumą, pvz.: bato liežuvis, kibiro ausis, kelio alkūnė, barzdoti pušynai; angl. a head of cabbage; vok. der Kopf vom Kohl; pranc. la tete de chou „kopūsto galva“ ir kt. Neretai perkeliami pavadinimai taip pat pagal denotatų sukeliamo garso panašumą (patrankos loja, pjūklai žviegia, vėjas staugia, žiogelis griežia), pagal denotatų spalvos panašumą (kruvinas dangus, sidabriniai plaukai, sidabrinės akys „žvaigždės“), pagal denotatų atliekamų funkcijų panašumą (automatinė plunksna, Žemės palydovas, miško sanitarai „skruzdės“). Nemažai pasitaiko, ypač beletristinėje kalboje, pavadinimų perkėlimo atvejų ir pagal denotatų sukeliamo įspūdžio ar šiaip įvairių asociacijų panašumą (gilios mintys, saldus miegas, šiltas žvilgsnis, aštrus žodis, gyvas reikalas).
Ne vienoje indoeuropiečių kalboje žiaurus žmogus metaforiškai pavadinamas vilku, žvėrim, gudrus bei klastingas – lape, kvailas – asilu, avinu, kovingas – liūtu, begėdis ar nemandagus – kiaule. Toks pavadinimų perkėlimas yra susijęs jau su vidinėmis denotatų ypatybėmis, remiasi vidinių ypatybių panašumu.
Būdingesnieji metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejai yra tokie: a) patalpa vietoj talpinamojo (salė ūžė, Alytus džiūgavo), b) autorius vietoj kūrinio (perskaičiau Puškiną, klausiausi Bethoveno), c) priemonė vietoj veiksmo (diržas moko, degtinė žudo), d) medžiaga vietoj gaminio (išlupo auksą „auksinius dantis“, prisipirkau krištolo) ir e) ypatybė vietoj asmens (vaikščioja tikra išmintis, jaunystės nuodėmės).
Specifinis metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejis yra sinekdocha. Tai pavadinimo perkėlimas, paremtas kiekybės santykiais. Ryškiausios sinekdochinio perkėlimo rūšys – dalis vietoj visumos (lot. pars pro toto) ir visuma vietoj dalies (lot. totum pro parte). Pirmosios rūšies pavyzdžiai: Ateina fakulteto galva. Nenoriu maitinti svetimo pilvo; angl. farmhand „fermos darbininkas“; vok. Schlafmütze „miegalius“; pranc. un coeur d’or „puikus žmogus“. Čia kurios nors kūno ar aprangos dalies pavadinimai (galva, pilvas, hand, Mütze, coeur) vartojami visam žmogui apibūdinti. Antrosios rūšies pavyzdžiais gali eiti: liet. Kiaulė tvarte dvokia, stale kvepia (patarlė); vok. die ganze Welt klatschte „visas pasaulis plepėjo“. Pastaruosiuose pavyzdžiuose, priešingai negu ankstesniuose, visumą (kiaulė, Welt) reiškiantys pavadinimai vartojami vietoj tam tikros dalies (kiaulė – vietoj „kiaulienos patiekalo“, Welt – vietoj „eine Gruppe von Menschen“).
Tačiau naujų leksinių žodžio reikšmių atsiranda ne tik perkeliant vieno denotato pavadinimą kitam, bet ir perimant kokią nors atitinkamo svetimos kalbos žodžio reikšmę. Pavyzdžiui, lietuvių vystyti seniau tereiškė tiktai „vynioti, supti į vystyklus“, o nuo XX amžiaus pradžios jis imtas vartoti ir „plėtoti, rutulioti“ reikšme. Pastarąją reikšmę šis veiksmažodis įgijo, nusižiūrėjus į kitų kalbų atitinkamų veiksmažodžių reikšmes (plg. rusų развить „leisti išaugti, išsiplėtoti“, vok. entwickeln „išplėtoti“).
Manoma, kad dėl anglų house semantinės įtakos ir vokiečių Haus „namas“ įgijęs naują – „parlamento rūmų“ reikšmę (plg. Abgeordnetenhaus „atstovų rūmai“, Oberhaus „lordų rūmai“, Unterhaus „žemieji rūmai“), o prancūzų esprit „dvasia“ paveikęs vokiečių Geist reikšmes tokiuose junginiuose, kaip Geist des Jahrhunderts (< esprit du siecle) „amžiaus dvasia“, schöner Geist (< bel esprit), schöpferischer Geist (< esprit createur).
Naujų leksinių reikšmių, kaip minėta, atsiranda ir tuomet, kai kuri nors žodžio reikšmė (pagrindinė ar šalutinė) sukonkretinama arba suabstraktinama. Ryškus sukonkretinimo pavyzdys lietuvių kalboje – veiksmažodiniai daiktavardžiai su priesaga -imas, pvz.: arimas, klojimas, palikimas, pylimas, vertimas, vežimas. Nemaža tokios rūšies daiktavardžių, iš pradžios turėjusių tiktai abstrakčią reikšmę (reiškusių veiksmo procesą), ilgainiui įgijo ir konkrečią reikšmę (ėmė žymėti veiksmo vietą, rezultatą ir kt.). Todėl šalia pirmykštės abstrakčios arimo reikšmės „žemės purenimas arklu“ atsirado ir konkreti „suarto lauko“ reikšmė, šalia abstrakčios klojimo reikšmės „ko nors tiesimas ant žemės“ atsirado ir konkreti „pastato, kuriame klojami javai, kluono“ reikšmė ir t. t.
Priešingas reiškinys – reikšmės suabstraktinimas – yra dar dažnesnis kalbose, nes jis susijęs su tolydžio vis intensyvėjančiu žmogaus abstraktaus mąstymo plėtojimusi. Leksinės reikšmės suabstraktinimo pavyzdžiais lietuvių kalboje gali eiti žodžiai grynas, pasaulis, ryšys, sverti, svarstyti ir kt. Seniau grynas reiškė „švarų, be priemaišų“, taip pat „nuogą“, o vėliau (XVI a.) šalia šių reikšmių metaforiškai įgijo ir abstraktesnę „neturtingo“ reikšmę (plg. M. Daukšos pasakymą Kiekvienas žmogus, senas, jaunas, didžturtis, grynas). Seniau pasaulis, kaip rodo šio žodžio daryba, turėjo konkrečią „vietos po saule“ reikšmę, o vėliau, naujesniais laikais, be kitų, gavo ir abstrakčią „kokių nors reikšmių srities“ reikšmę (plg. meno, mokslo pasaulis, vidinis pasaulis). Ryšys seniau taip pat turėjo konkrečias „raiščio“, „mazgo“, „ryšulio“ reikšmes, o mūsų laikais imtas plačiai vartoti ir abstrakčia „tarpusavio sąsajos, santykio“ reikšme (plg. draugystės ryšiai, kultūriniai ryšiai). Sverti ir iš šio padarytas dažninis svarstyti anksčiau, be abejonės, reiškė tik „matuoti svorį“, o naujesniais laikais pirmasis įgijo dar ir abstrakčią „lemti“ (plg. jo žodžiai mažai sveria), o antrasis – abstrakčias „mąstyti“, „vertinti“ (plg. Svarstau, ką daryti, apsvarstė disertaciją) reikšmes.
Anglų veiksmažodis understand, kaip matyti iš jo darybos, iš pradžios reiškė „stovėti apačioje, po kuo“, o vėliau įgijo abstrakčią „suprasti“ reikšmę. Vokiečių Beziehung, sprendžiant iš darybos, seniau turėjo reikšti „aptraukimą“ (plg. ziehen „traukti“), o dabar, be kitų, turi ir abstrakčią „santykio“ reikšmę. Prancūzų comprendre pirmykštė reikšmė buvusi „apimti, apglėbti“ (plg. prendre „imti“), bet ilgainiui šalia šios atsirado ir abstrakti „suvokti“ reikšmė.
Nauja leksinė reikšmė įsitvirtina žodžio semantinėje sistemoje ne staiga, bet per ilgesnį laiko tarpą. Iš pradžios ji pasirodo tiktai atskirame šnekos akte, individualiame kontekste (ypač daug žodžių perkeltinėmis reikšmėmis vartoja grožinės literatūros kūrėjai) ir tik vėliau, jeigu ji plačiau paplinta, palengva tampa kalbos faktu, iš okazinės virsta sistemine. Be to, pažymėtina, kad naujos leksinės reikšmės atsiradimas nebūtinai suponuoja senos išnykimą: šalia naujosios, kaip matyti iš čia pateiktų pavyzdžių, ilgai dar gali egzistuoti ir senoji reikšmė.
Naujos žodžio reikšmės lingvistinėje literatūroje neretai vadinamos neosemantizmais.

b) Reikšmių nykimas

Priešingas procesas naujų reikšmių atsiradimui yra tam tikrų žodžio leksinių reikšmių nykimas. Šis procesas nebūna toks intensyvus kaip pirmasis, nes visuomenės gyvenimo raidoje daug daugiau atsiranda visokių naujų daiktų bei reiškinių negu jų išnyksta. Tačiau kalbų istorijos tyrinėjimai rodo, kad žodžio leksinių reikšmių senėjimas ir nykimas taip pat vyksta nuolatos.
Lengviausia leksinių reikšmių nykimą pasekti pagal įvairių epochų rašto paminklus. Antai žodis bernelis, kaip matyti iš XVI a. lietuviškų raštų ir latvių kalbos, seniau reiškė „vaiką“ (plg. M. Mažvydo katekizmo pavadinimą: Catechismvsa prasty Szadei Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas). Tačiau vėlesniais laikais ši reikšmė išnyko, ir berneliu imta vadinti jau „suaugusį vaikiną, jaunuolį“.
Seniau veiksmažodis dvėsti reiškė „kvėpti“ (plg. to paties Mažvydo giesmyne randamą pasakymą Dvėsė Jėzus ing apaštalus), o vėliau jis tokios reikšmės neteko ir dabar tevartojamas tik „galą gauti, mirti“ ir „alkti, badauti“ reikšmėmis. Veiksmažodis elgtis seniau taip pat turėjo dabar išnykusią reikšmę „prašyti išmaldos, elgetauti“ (plg. K. Sirvydo raštuose randamus pasakymus Aklas nekuris sėdėjo pas kelią elgdamasis, Pavargėliai sėdi elgdamiesi).
Neteko tam tikrų savo leksinių reikšmių ir žodžiai nasrai, nauda, tekėti. Kaip matyti iš daugelio XVI-XVII a. lietuviškų raštų, seniau nasrais buvo vadinamos ne tik „gyvulio, žvėries žiotys“, bet ir „žmogaus burna, lūpos“ (plg. M. Mažvydo Idant melstų griešnas žmogus nasrais, M. Daukšos Kiekvienu žodžiu, kursai išeit iš nasrų dievo). Nauda senuosiuose raštuose neretai buvo vartojamas, be kitų, dar ir „grobio“ reikšme (plg. J. Bretkūno Eš džiaugiuos iš tavo žodžio kaip didį gaunąs plėšimą, paraštėje: naudą), bet ši reikšmė ilgainiui taip pat išnyko. Veiksmažodis tekėti, be kitų reikšmių, seniau turėjo dar ir „eiti greitais žingsniais“ reikšmę (plg. M. Daukšos Pahonai ižg Persijos tekini teka, K. Sirvydo Alkanas tekėjo adunt užumuštų artimų savo), kuri dabar jau, rodos, visai išnykusi.
Anglų kalbos pasenusių ir išnykusių leksinių reikšmių pavyzdžiu gali eiti veiksmažodžio to delve reikšmė „kasti“ (dabar šis veiksmažodis vartojamas „raustis, knaisiotis knygose, dokumentuose“, taip pat „staigiai leistis žemyn“ reikšmėmis). Pasenusi taip pat būdvardžio quick reikšmė „gyvas, turintis gyvybę“ (dabar tiek šnekamojoje, tiek literatūrinėje kalboje plačiai tevartojamas „greito, vikraus, guvaus“, be to, „nuovokaus“ ir kt. reikšmėmis).
Vokiečių kalboje yra išnykusi daiktavardžio Strahl senoji reikšmė „strėlė“ (plg. sva. strala, rus. стрела), kurią išstūmė naujoji reikšmė „spindulys“. Taip pat ir būdvardis schlecht neteko savo ankstesnės reikšmės „lygus“ (plg. gotų slaihts), iš kurios vėliau išriedėjo „paprasto“, „naivaus“, o iš šių ir „blogo“ reikšmė.
Prancūzų kalbos žodis moine senais laikais reiškė „vienišą“, o viduramžiais šis žodis įgijo „vienuolio“ reikšmę, kuri ilgainiui visiškai išstūmė senąją. Neteko savo senovinės reikšmės ir prancūzų žodis pelerin, kuris kadaise reiškė „svetimšalį“ (plg. lot. peregrinus „svetimas, svetimos šalies“), o paskui gavo „maldininko“ reikšmę.
Jau ir iš čia pateiktų pavyzdžių nesunku suvokti, kad žodžio leksinių reikšmių nykimo rezultatas gali būti dvejopas. Tuo atveju, kai iš senosios reikšmės išrieda naujoji, žodžio semantinė sistema kiekybės atžvilgiu nepakinta (pvz., kai vietoj „vaiko“ reikšmės bernelis įgijo „jaunuolio“ reikšmę, tai šio žodžio reikšmių skaičius liko toks pat, jis nei padidėjo, nei sumažėjo). Kas kita tuo atveju, kai senoji reikšmė visiškai išnyksta ir neišsirutulioja į naują: tuomet žodžio semantinė sistema ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai pakinta – žodžio reikšmių sumažėja (pvz., kai žodis nasrai neteko „žmogaus burnos, lūpų“ reikšmės, tai šio žodžio reikšmių skaičius viena sumažėjo).

c) Reikšmių siaurėjimas ir platėjimas

Su naujų reikšmių atsiradimu ir senų nykimu glaudžiai yra susijęs ir leksinių žodžio reikšmių siaurėjimas bei platėjimas. Siaurėjimas – toks procesas, kai žodis, anksčiau turėjęs bendresnę reikšmę, palaipsniui įgyja mažiau bendrą reikšmę. Šiame procese sumažėja žodžiu reiškiamos sąvokos (designato) apimtis, bet praturtėja jos turinys, nes susiaurėjusi reikšmė būna konkretesnė.
Dabartinėje lietuvių kalboje siauresnę reikšmę turi žodis karininkas. J. Bretkūno raštuose (XVI a.) šis žodis reiškė „karo žmogų, karį“, o mūsų amžiuje jis imtas vartoti tiktai siauresne – „tam tikrą aukštesnį laipsnį turinčio kario“ reikšme. Gira, kaip rodo šio žodžio kilmė (plg. gerti) ir K. Sirvydo žodynas, kur jis pateiktas prie lenkiškų kwas ir picie atitikmenų, seniau reiškė „gėrimą“ apskritai, o dabar tereiškia tik „tam tikrą rūgštų gėrimą“. Kranklys, kaip matyti iš darybos (plg. krankti), seniau tereiškė „tai, kas krankia“, o vėliau ši reikšmė susiaurėjo, ir juo imta vadinti „krankiantį paukštį, juodvarnį“. Sloga, sprendžiant iš šio žodžio kilmės (plg. slėgti, slogti) ir iš senųjų raštų (plg. M. Mažvydo Slogą uždeda mums), anksčiau turėjo „slėgimo, sunkenybės, naštos“ reikšmę, o ilgainiui iš jos išriedėjo siauresnė „tam tikros ligos – nosies gleivinės uždegimo sukelto sunkumo“ reikšmė.
Anglų kalboje susiaurėjusias reikšmes dabar turi žodžiai deer, hound, meat ir kt. Deer senojoje anglų kalboje reiškė „žvėrį“, o dabartinėje reiškia „elnią“, hound reiškė „šunį“ (plg. dar vok. Hund), o dabar – „tam tikrą medžioklini šunį (skaliką)“, meat reiškė „maistą“, o dabar – „mėsą“.
Susiaurėjusios reikšmės būdingos taip pat tokiems vokiečių kalbos žodžiams, kaip Gast, Hochzeit, Kunst ir kt. Gast seniau reiškė „ateivį“, o vėliau ėmė reikšti tik „pakviestą ateivį, svečią“ (senoji platesnė reikšmė atsispindi dar sudurtiniuose žodžiuose Gasthaus, Fahrgast, Kurgast ir pan.). Hochzeit seniau reiškė „bet kokią šventę“ apskritai, o dabar tereiškia tik „vestuvių šventę, vestuves“. Kunst kilmės atžvilgiu yra susijęs su veiksmažodžiu können ir turėjo „galėjimo, sugebėjimo“ reikšmę (plg. Lebenkunst, Staatkunst, Kriegkunst ir pan.), o dabar dažniausiai tereiškia tik estetinės kūrybos sugebėjimą bei produktą – „meną“.
Susiaurėjusią reikšmę turinčių prancūzų kalbos žodžių pavyzdžiais gali būti image, noyer, traire. Pirmasis (plg. lot. imago) seniau reiškė „paveikslą“, o vėliau ėmė reikšti „šventojo paveikslą, ikoną“. Noyer (< lot. necare) iš pradžios reiškė „užmušti“, o vėliau – ,,(pa)skandinti“. Traire (< lot. trahere) ankstesnė reikšmė buvo „traukti“, iš kurios paskui išriedėjo dabartinė „traukti pieną, melžti“ reikšmė.
Žodžio leksinės reikšmės siaurėjimo priešybė yra jos platėjimas. Platėjimas – toks procesas, kai žodis, anksčiau turėjęs mažiau bendrą reikšmę, palaipsnini įgyja bendresnę reikšmę. Šio proceso metu padidėja žodžiu reiškiamos sąvokos apimtis, bet susiaurėja jos turinys, nes praplatėjusi reikšmė būna abstraktesnė.
Populiarus praplatėjusią reikšmę turinčio lietuvių kalbos žodžio pavyzdys – bičiulis. Šis žodis, kaip rodo jo daryba, seniau reiškė „bendras bites turintį žmogų“, o vėliau jis įgijo platesnę „artimo draugo“ reikšmę. Žodis stalius seniau, matyt, turėjo „stalų gamintojo“ reikšmę, iš kurios paskui išriedėjo platesnė „baldų meistro“ reikšmė. Apginkluoti anksčiau tereiškė „aprūpinti ginklais“, o dabar jis greta šios turi ir platesnę „aprūpinti ką kuo nors“ reikšmę (plg. apginkluoti technika, žiniomis, patyrimu ir t. t.).
Klausimas seniau tereiškė tik „kreipimasis laukiant atsakymo“, o dabar, be šios, vartojamas ir platesne „problemos“ reikšme (plg. sunkus klausimas, svarstomas klausimas). Platesnių reikšmių mūsų laikais įgijo dar bruožas, pamatas, priemonė ir daugelis kitų lietuvių kalbos žodžių.
Platesnę reikšmę dabar turi ir anglų kalbos žodžiai to arrive, dog. Pirmasis, kaip skolinys iš prancūzų arriver (šis savo ruožtu yra kilęs iš lotynų adripare: ad „prie“ + ripa „krantas“), kadaise galėjo reikšti „prisišlieti prie kranto“, o vėliau tiek prancūzų, tiek anglų kalboje įgijo platesnę „atvykti“ reikšmę. Antrasis žodis – dog seniau (dar vidurinėje anglų kalboje) reiškė „grynaveislį šunį“, o dabar tereiškia apskritai „bet kokį šunį“.
Praplatėjusios reikšmės pavyzdžiais vokiečių kalboje galima nurodyti žodžius Geschichte, fertig, Öl. Daiktavardis Geschichte seniau reiškė „mažą istoriją, pasaką“, o nuo XVIII a. imtas vartoti ir platesne „istorijos“ reikšme. Būdvardis fertig, savo kilme susijęs su veiksmažodžiu fahren „važiuoti“, senovėje turėjo siaurą reikšmę „kelionei pasirengęs“, o vėliau ši reikšmė praplatėjo, ir dabar jis reiškia „pasirengusį apskritai“. Öl (< lot. oleum) iš pradžios turėjo tiktai „alyvų aliejaus“ reikšmę, kuri ilgainiui išriedėjo į platesnę „bet kokio aliejaus“ reikšmę.
Prancūzų kalboje, be jau minėtojo arriver, praplatėjusias reikšmes turi veiksmažodžiai panier, penser ir kt. Panier kadaise reiškė „duonos pintinėlę, krepšį“, o dabar – „pintinę“ apskritai. Penser (< lot. pensare) seniau reiškė „sverti“, o vėliau įgijo platesnę „galvoti, mąstyti“ reikšmę.
Žodžio leksinės reikšmės siaurėjimas/platėjimas glaudžiai yra susiję su jos konkretėjimu/abstraktėjimu. Siaurėdama reikšmė dažniausiai darosi ir konkretesnė, o platėdama – abstraktesnė. Tačiau šie dvejopo pobūdžio procesai nėra identiški: ne visada, kaip rodo ir kai kurie čia pateikti pavyzdžiai (gira, karininkas; angl. hound; vok. Öl; pranc. Panier), siaurėdama leksinė reikšmė tampa konkrečia, o platėdama – abstrakčia.
Siaurėti ar platėti gali tiek pagrindinė žodžio reikšmė, tiek šalutinės. Be to, siaurėjimo/platėjimo rezultatas gali būti arba ankstesnės reikšmės visiškas išnykimas ir įsigalėjimas naujesnės (siauresnės ar platesnės), arba tam tikrą laiką trunkanti ankstesnės reikšmės koegzistencija su naująja. Pavyzdžiui, gira, bičiulis ilgainiui visiškai neteko savo pirmykščių reikšmių ir jų vietoj įgijo naujas, o kranklys, apginkluoti, klausimas išlaikė ankstesniąsias (kranklys dar ir dabar pavartojamas krankiančiam, kosinčiam žmogui pavadinti, apginkluoti – „aprūpinti ginklais“, klausimas vartojamas „kreipimosi laukiant atsakymo“ reikšme).
Žodžio leksinių reikšmių siaurėjimas/platėjimas yra gana sudėtingi procesai, nulemti įvairių, ligi šiol dar iki galo neišaiškintų priežasčių. Lingvistinėje literatūroje neretai tuos kitimus sąlygojančios priežastys skirstomos į išorines ir vidines. Išorinėmis laikomos tokios, kurios tiesiogiai susijusios su visuomenės ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo pasikeitimais, atsispindinčiais žodžių reikšmėse (pvz., pirmykštė bičiulio reikšmė praplatėjo, o buvusi siauresnė išnyko dėl to, kad ilgainiui atsisakyta papročio laikyti bendras bites). Vidinėmis vadinamos tokios priežastys, kurias vienaip ar kitaip sąlygoja tam tikri kalbiniai veiksniai ir kurių sąsaja su visuomenės gyvenimo raida yra netiesioginė. Iš pastarųjų, kaip rodo įvairių kalbų semantikos tyrinėjimai, gali veikti leksinių reikšmių kitimą žodžių gramatinis ir leksinis valentingumas, žodžių darybos procesai, fonetinis žodžių suartėjimas, analogija ir kt. Tačiau detalesnė tiek vidinių, tiek išorinių priežasčių analizė yra jau specialaus semasiologijos kurso uždavinys.

Semantiniai žodžių tipai

a) Homonimai
b) Antonimai
c) Sinonimai
d) Paronimai

Žodžiai reikšmės atžvilgiu nėra izoliuoti. Jie, kaip ir daugelis kalbos elementų, sudaro tam tikrą semantinę sistemą, kurioje dar išsiskiria įvairios mikrosistemos, t. y. smulkesnės semantinės grupės bei tipai. Tarp žodžių, įeinančių į tas semantines grupes ar tipus, gali būti tiek paradigminiai, tiek sintagminiai santykiai. Iš paradigminiais santykiais susijusių žodžių semantinių tipų jau nuo antikinių laikų išskiriami homonimai, antonimai, sinonimai ir paronimai.

a) Homonimai

Homonimai – tai žodžiai, turintys vienodą garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę reikšmę, pvz.: baras „lauko ruožas“ ir baras „nedidelis restoranas“, kasa „plaukų pynė“ ir kasa „pinigų saugojimo vieta“, nerti „lįsti į vandenį“ ir nerti „megzti“; angl. bank „bankas“ ir bank „upės krantas“; vok. lesen „skaityti“ ir lesen „rinkti“; pranc. cousin „pusbrolis“ ir cousin „uodas“.
Homonimai gali būti įvairiai klasifikuojami. Tačiau jų klasifikacija nemažai priklauso nuo to, kaip suprantama pati „homonimo” sąvoka: ar homonimais laikomi tik tie žodžiai, kurie visomis savo gramatinėmis formomis fonetiškai sutampa, ar ir tie, kurie sutampa tiktai dalimi savo formų; ar homonimais laikomi tik vienai gramatinei klasei (kalbos daliai) priklausantys, ar ir skirtingoms gramatinėms klasėms atstovaujantys žodžiai.
Tie lingvistai, kurie plačiau supranta „homonimo“ sąvoką, paprastai išskiria absoliučiuosius (pilnuosius) ir neabsoliučiuosius (nepilnuosius, dalinius) homonimus. Absoliučiaisiais jie vadina tokius, kurių fonetinis sutapimas yra visiškas ir kurie priklauso vienai kuriai gramatinei klasei (tokie yra visi minėtieji pavyzdžiai), o neabsoliučiaisiais – tuos, kurie sutampa ne visomis savo formomis ir gali priklausyti įvairioms gramatinėms klasėms (pvz., greta „būrys, eilė“ ir greta „šalia“, sekti „eiti paskui“ ir sekti „mažėti, slūgti“). Tačiau pasakytina, kad tikraisiais homonimais laikytini pirmieji, t. y. absoliutieji, arba pilnieji, nes tiktai jie kalbos semantinėje sistemoje sudaro aiškiai apibrėžtą žodžių (leksemų) tipą.
Pagal kilmę homonimus galima skirstyti visų pirma į dvi rūšis: 1) vienakilmius, arba homogeninius ir 2) įvairiakilmius, arba heterogeninius. Vienakilmiai yra tokie, kurie atsiradę vienos kalbos ribose (pvz., minėtasis nerti, be to, dar banda „gyvulių kaimenė“ ir banda „kepalas“, derėti „tikti“ ir derėti „augti, vaisių duoti“), o įvairiakilmiai – tokie, kurie atsiradę ne iš vienos kalbos (pvz., minėtieji baras, kasa, be to, lynas „tokia žuvis“ ir lynas „metalinė virvė“ – skolinys iš lenkų lina).
Savo ruožtu vienakilmiai homonimai pagal jų susidarymo būdą gali būti skirstomi dar į smulkesnius porūšius: a) fonetinius, b) darybinius ir c) semantinius homonimus.
Fonetiniai homonimai susidaro tuomet, kai anksčiau buvę visai skirtingos garsinės struktūros žodžiai ilgainiui dėl įvairių kitimų fonetiškai suvienodėja. Pavyzdžiui, burti „telkti į krūvą“ yra išriedėjęs iš indoeuropietiškosios šaknies bh(e)ur-, turėjusios „pūsti“ reikšmę, o burti „kerėti, žavėti“ – iš bher – „kirsti, mušti“, bet vėliau tas skirtingas šaknis turėję žodžiai fonetiškai sutapo. Anglų sun „saulė“ yra kilęs iš senesnės formos sunne (plg. gotų sunno, sva. sunna), o son „sūnus“ – iš sunu (plg. got. sunus, liet. sūnus), tačiau vėliau šių žodžių fonetinė struktūra suvienodėjo, ir jie virto homonimais. Vokiečių Otter „ūdra“ kilęs iš senesnės formos ottar, o Otter „gyvatė“ – iš noter (plg. vva. nater), bet dabar šiedu žodžiai fonetiškai visai nesiskiria. Tas pats pasakytina ir apie prancūzų louer „girti, garbinti“ ir louer „išnuomoti“, kurių pirmasis kilęs iš lotynų laudare, o antrasis – iš locare.
Darybiniai homonimai atsiranda tuomet, kai prie panašios ar vienodos garsinės struktūros šaknų prijungiamas vienodas afiksas (priešdėlis, priesaga, galūnė) arba kai susipina įvairūs darybos būdai, pvz.: medingas „turintis daug medaus“ (medus + -ingas) ir medingas „turintis daug medžių“ (medis + -ingas), įvairuoti „būti įvairiam“ (įvairus + -uoti) ir įvairuoti (į- + vairuoti), suloti „sulai tekėti“ (sula + -oti) ir suloti „trumpai loti“ (su- + loti). Vokiečių Schauer „liūtis, kruša“ su priesaga -er yra padarytas iš schür (plg. angl. shower „liūtis“, rus. север „šiaurė“), o Schauer „žiūrovas“ – su ta pačia priesaga iš schauen „žiūrėti, stebėti“, taigi šie žodžiai fonetiškai sutapo dėl panašios darybos.
Pagaliau semantiniai homonimai susidaro tada, kai labai nutolsta poliseminio žodžio atskiros reikšmės. Pavyzdžiui, šitokiu būdu yra atsiradę homonimai kasa „plaukų pynė“ ir kasa „tokia organizmo liauka“ (pastaroji reikšmė, matyt, buvo pavadinimo metaforinio perkėlimo rezultatas, bet dabar tas metaforiškumas jau išblukęs, ir šnekančiajam nebeiškyla kokių nors formos panašumo asociacijų tarp „plaukų pynės“ ir „organizmo liaukos“). Tą patį galima pasakyti ir apie žodžius žiedas „augalo dauginimosi organas“ ir žiedas „rankos papuošalas“; angl. board „lenta; stalas“ ir board „taryba, valdyba“; vok. Schloß „spyna, užraktas“ ir Schloß „pilis, rūmai“; pranc. memoire „atmintis“ ir memoire „aiškinamasis raštas, pranešimas“ ir kt.
Įvairiakilmiai homonimai susidarymo būdo atžvilgiu taip pat nėra vienodi. Vieni jų yra atsiradę, pasiskolinus šalia savojo svetimos kalbos tos pačios garsinės struktūros žodį ar žodžius (dažniausiai pritaikius juos prie skolinamosios kalbos fonomorfologinės sistemos), pvz., minėtieji baras, kasa, lynas. Kiti vėl yra atsiradę, pasiskolinus iš svetimos kalbos ar kalbų du ar daugiau žodžių, turinčių vienodą garsinę struktūrą, bet neturinčių savojoje kalboje koreliatų (tos pačios garsinės struktūros žodžių), pvz.: baronas „avinas“ (< bltr. боран) ir baronas „toks bajorų titulas“ (< pranc. baron), šachas „toks Rytų šalių monarcho titulas“ (< pers. šah) ir šachas „tokia grėsmė šachmatų žaidime“ (tos pačios kilmės). Tačiau pastarosios rūšies homonimų kalbose būna palyginti nedaug.
Viena iš sunkiausių problemų, iškylančių ypač aiškinamųjų žodynų sudarytojams, yra homonimų atribojimas nuo atskirų poliseminio žodžio reikšmių arba, kitaip tariant, homonimų išskyrimas. Mat ligi šiol dar nėra nustatytų griežtesnių kriterijų, leidžiančių pasakyti, ar tam tikru konkrečiu atveju turime vieną poliseminį žodį su nutolusia reikšme, ar du žodžius – homonimus. Todėl ir nenuostabu, kad atskiruose žodynuose (kartais net ir atskiruose to paties žodyno leidimuose) nevienodai atribojami homonimai. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ pirmajame leidime (1954) veiksmažodžio nerti reikšmės „lįsti į vandenį“ ir „megzti“ pateiktos viename lizde (straipsnyje), t. y. kaip semantiniai vieno žodžio variantai, o antrajame leidime (1972) – jau kaip dviejų žodžių – homonimų reikšmės.
Teoriškai lyg ir nesunku būtų formuluoti homonimų atskyrimo nuo poliseminio žodžio kriterijų: jeigu visos kitos reikšmės gali būti išvestos iš pagrindinės, tada turėsime poliseminį žodį, o jeigu negali būti išvestos, – homonimus. Tačiau praktiniame žodynų sudarymo darbe pasitaiko nemaža atvejų, kai būna nelengva nustatyti sąsają tarp pagrindinės ir kurios nors kitos reikšmės. Sakysim, kad ir minėtasis kasos atvejis: „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ kasa kaip „plaukų pynė“ ir kasa kaip „tokia organizmo liauka“ pateikti viename lizde, t. y. nelaikomi homonimais. Tuo tarpu dabartiniam lietuviškai kalbančiam žmogui, pavartojusiam kasą „tokios organizmo liaukos“ reikšme, kaip minėta, nebekyla jokių asociacijų su kasa – „plaukų pyne“. Todėl sinchroniniu požiūriu šie žodžiai, be jokios abejonės, laikytini homonimais, nors istoriškai „tokios organizmo liaukos“ reikšmės atsiradimas ir yra susijęs su „plaukų pynės“ reikšme.
Ieškant objektyvių kriterijų homonimams atriboti nuo poliseminių žodžių, naujesniuose semasiologijos tyrinėjimuose taikomi įvairūs žodžių reikšmių analizės metodai: komponentinė žodžių analizė, distribucinė analizė, derivacinė analizė ir kt.
Vienas iš jų yra komponentinė žodžių analizė. Komponentinės analizės pagrindą sudaro mintis, kad kiekvieną žodžio reikšmę (sememą) galima išskaidyti į sudedamąsias dalis (semas). Sememos, kurių sudėtyje yra bendrų semų, laikomos vieno daugiareikšmio žodžio semantinės struktūros elementais. Jei sememos neturi bendrų komponentų, teigiama, kad jos priklauso homonimiškiems žodžiams.
Homonimus ir daugiareikšmius žodžius padeda atskirti ir distribucinė analizė. Distribucinė analizė remiasi prielaida, kad homonimai turi aiškiai skirtis savo leksinės distribucijos ypatybėmis (homonimiškų žodžių leksinė aplinka turi būti visiškai kitokia). O jei žodžiai yra distribuciškai ekvivalentūs, jie nėra atskiri žodžiai – tai tik vieno žodžio semantiniai variantai. Štai, pavyzdžiui, žodis (ar žodžiai?) vyti dabartinėje lietuvių kalboje turi tokias reikšmes: 1. „versti eiti, bėgti; ginti, varyti“; 2. „iš paskos bėgant ar važiuojant, stengtis priartėti ar pagauti“; 3. „vynioti“; 4. „sukant gaminti (virvę)“; 5. „sukti, krauti (lizdą)“. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir nurodo tik vieną veiksmažodį vyti, turintį šias penkias reikšmes. Bet kalbos istorijos tyrinėtojų jau senokai įrodyta, kad dar indoeuropiečių prokalbėje yra buvę du homonimiški žodžiai. Šią išvadą patvirtina ir distribucinė analizė. Veiksmažodis vyti „versti eiti, bėgti; ginti“ (V1) reikalauja žodžių, reiškiančių veiksmo atlikėją (subjektą – S) ir veiksmo objektą (O), pvz.: Gyventojai (S) vijo kryžiuočius (O) šalin. Bernai (S) vijo kiekvieną mūsų (O) šluotražiais. Šio veiksmo atlikėjas ir objektas paprastai reiškiamas žmonių ar gyvulių pavadinimais. Veiksmažodis vyti „iš paskos bėgant ar važiuojant stengtis priartėti ar pagauti“ (V2) turi beveik tą pačią leksinę distribuciją: jo subjektu ar objektu taip pat eina žmonių ar gyvulių pavadinimai, pvz.: Vijo mane senelis – nepavijo. Šuo vejasi kiškį. V1 ir V2 skirtumas tik tas, kad V1 kontekstas dažnai praplečiamas vietos ar būdo aplinkybėmis, o V2 dažnai vartojamas sangrąžine forma. Abiem šiais atvejais reiškiamas veiksmas susijęs su judėjimu tam tikra kryptimi. Vadinasi, V1 ir V2 galima laikyti dviem vienos leksemos reikšmėmis. Kitos trys veiksmažodžio vyti reikšmės jau priklauso visai kitam žodžiui. Visais trim atvejais veiksmo atlikėjas – žmogus ar paukštis, bet jo objektas paprastai reiškiamas žodžiais siūlai, gija, viela arba botagas, pantis, lizdas, t. y. arba žodžiais, pavadinančiais lanksčią medžiagą, iš kurios gali būti gaminamas daiktas, arba žodžiais, nusakančiais konkretų daiktą, gaminamą atliekant vijimo veiksmą, pvz.: Vilnonius siūlus suvejame į kamuolius. Vijau virveles baltų kanapių. Vanagas veja lizdą medžio viršūnėje. Šiuo veiksmažodžiu, turinčiu tris nurodytas reikšmes, neišreiškiamas joks judėjimas. Jis priklauso gaminimą, darymą reiškiančių veiksmažodžių semantiniam laukui. Taigi, sinchroniškai analizuojant žodžių distribuciją, galima įrodyti šių žodžių homonimiškumą.
Homonimijai ir polisemijai atskirti kartais panaudojamas ir derivacinės analizės metodas. Homonimiški žodžiai dažniausiai turi skirtingus giminiškų žodžių lizdus. Atidžiai ištyrus visus žodžių darybinius ryšius, paaiškėja, kad homonimai paprastai tampa visiškai kitokių vedinių ar sudurtinių žodžių pamatiniais žodžiais. Pavyzdžiui, jau minėtų homonimų vyti „ginti, varyti“ ir vyti „sukti“ priesaginių vedinių analizė rodo, kad pirmojo veiksmažodžio derivacinių ryšių tinklas daug siauresnis. Iš vyti „ginti, varyti“ tegali būti padaromi keli daiktavardžiai (vijikas, vijimas, vytynės, „vijimosi rungtynės, lenktynės“, pavijys „kelio tarpas“), veiksmažodžiai vaikyti, vajoti ir prieveiksmis pavymui. O iš vyti „sukti“ galima padaryti kur kas daugiau vedinių: be sutampančių darybinėmis reikšmėmis derivatų vijikas, vijimas ir vajoti, galima paminėti dar tokius žodžius: vytynė „vieta, kur priaugę daug vytelių“, vijoklis „augalas, kuris vyniojasi“, vytis „vytinė, rykštė“, vytinė „t. p.“, vytelė. 1. „karklo atžala“; 2. „susukta vytinė tvoros basliams vyčioti“, vytulas „kas suvyta“, vytuvai „prietaisas siūlams vyti“, vynioti „sukti į ritinį“, vijoti „vyti, vynioti“ ir kt. Sutampančių derivatų leksinės reikšmės taip pat gerokai skiriasi, pvz.: vijikas iš vyti „ginti“ reiškia „gaudytojas persekiotojas“, o vijikas iš vyti „sukti“ – „sukėjas, pynikas“, vajoti, padarytas iš pirmojo veiksmažodžio, reiškia „vaikyti, gainioti“, o antrojo vyti vedinys – „vynioti, sukti į ritinį“.
Nors polisemijos ir homonimijos problemos sprendžiamos labai aktyviai, iki šiol nė vienoje kalboje nesurasta visai patikimų šių reiškinių skyrimo kriterijų. O tai yra daugybės nevienodumų įvairiuose žodynuose priežastis. Labai nevienodai aiškinamuosiuose žodynuose pateikiami specialiųjų mokslo šakų terminai. Vieni iš jų nurodomi kaip homonimai elementariąsias sąvokas reiškiantiems žodžiams, kiti – kaip atskiros daugiareikšmio žodžio reikšmės. Visa tai rodo didelį teorinių ir praktinių polisemijos-homonimijos problemų sudėtingumą ir aktualumą.
Nuo homonimų reikia atskirti homofonus, homoformas ir homografus.
Homofonai – tai fonetiškai sutapę, bet skirtingos rašybos, kilmės ir reikšmės žodžiai bei žodžių formos, pvz.: rūkti „eiti dūmams“ ir rūgti „darytis rūgščiam“, sekti „eiti paskui“ ir segti „pritvirtinti (saga ar kuo kitu)“; angl. all „visas“ ir awl „yla“, too „per daug“ ir two „du“; vok. die Seite „pusė“ ir die Saite „styga“; pranc. cher „mielas, brangus“ ir la chaire „katedra (paaukštinta vieta paskaitoms skaityti)“.
Homoformos – tai fonetiškai sutapusios atskiros įvairių žodžių formos, pvz.: bado (daiktavardžio kilm.) ir bado (veiksmažodžio es. l. 3 a.), maišai (dgs. vard.) ir maišai (es.1. 2 a.); angl. dear „brangus“ ir deer „elnias“, vok. trüge „neščiau“ ir trüge „apgaunu“. Tokių fonetiškai sutapusių formų. ypač gausu anglų kalboje.
Homografai – tai vienodai rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai bei žodžių formos, pvz.; aukštas ir aukštas, balti ir balti; angl. lead „vadovauti“ ir lead „švinas“; vok. übersetzen „perkelti“ ir übersetzen „išversti“; pranc. fait „faktas“ ir fait „padarytas“.
Tiek homofonų, homoformų, tiek ir homografų tyrinėjimas nėra tiesioginis leksikologijos dalykas: homoformos priklauso morfologijos, stilistikos sritims, o homografai – rašybos teorijai. Tačiau kalbotyros įvado vadovėliuose jie paprastai apžvelgiami drauge su homonimais, nes įeina į bendrą homonimijos problematiką.
Baigiant apie homonimus, dar pridurtina, kad atskiri lingvistai nevienodai vertina jų vaidmenį kalboje, Yra manančių, kad „homonimai visais atvejais – tai apmaudus neskyrimas to, ką reikia skirti“ (A. Reformatskis), kad „jie trukdą suprasti šneką“ (J. Vendryes). Tačiau tokia nuomonė nėra labai pagrįsta: kiekvienoje kalboje yra daugiau ar mažiau homonimų, bet dėl to kalbantieji nejaučia didelių sunkumų – neaiškumus ar dviprasmybes visuomet pašalina kontekstas ar konkreti situacija.

b) Antonimai

Tai žodžiai, turintys skirtingą garsinę struktūrą ir priešingas leksines reikšmes, pvz.: baltas – juodas, didelis – mažas, draugas – priešas, arti – toli, girti – peikti; angl. old „senas“ – young „jaunas“; vok. reich „turtingas“ – arm „neturtingas“; pranc. entrer „ įeiti“ – sortir „išeiti“ ir pan.
Tuo atveju, kai žodis yra daugiareikšmis, atskiros jo reikšmės gali sudaryti kelias antonimines poras. Pavyzdžiui, didelis savo reikšme „nemažo dydžio“ yra antoniminis mažo reikšmei „nedidelio dydžio“ (plg. didelis namas – mažas namas), o „žymus“ reikšme – „nežymaus“ reikšmei (plg. didelis nuopelnas – mažas nuopelnas). Tačiau tarp didelio reikšmės „nemažo dydžio“ ir mažo reikšmės „nežymus“ antoniminių santykių jau nebus, kitaip sakant, šios reikšmės nesudarys antonimines poros. Tai rodo, kad antonimiškumas iškyla aikštėn tiktai tam tikros vienos reikšmės ribose.
Antonimai gali būti bendrašakniai ir nebendrašakniai. Visi minėtieji antonimai yra nebendrašakniai, t. y. jų šaknys turi skirtingą fonetinę struktūrą. Tokios rūšies antonimų priešprieša slypi jau pačioje jų šaknų semantikoje. Bendrašakniai, kaip matyti iš pavadinimo, yra tokie antonimai, kurie turi bendras, vienodas šaknis ir jų priešingas reikšmes lemia įvairūs afiksai, pvz.: darbas – nedarbas, laimė – nelaimė, atvykti – išvykti, protingas – beprotis; angl. logical „logiškas“ – illogical „nelogiškas“; vok. gehorsam „paklusnus“ – ungehorsam „nepaklusnus“; pranc. certain „tikras“ – incertain „netikras“.
Ypač daug bendrašaknių antonimų kalbose yra su neigiamaisiais priešdėliais, nes jie dažnai suteikia šakniai priešingą reikšmę. Tačiau ne visada neigiamąjį priešdėlį turintis žodis yra antonimas: antonimu jis tampa tik tuomet, kai pridėjus tokį priešdėlį atsiranda nauja savarankiška reikšmė. Pavyzdžiui, žodis nešaltas nėra šalto antonimas dėl to, kad „nešaltas“ nereiškia „šalto“ priešybės: „nešaltas“ gali būti ir „drungnas“, „truputį šaltas“ (šalto antonimas bus karštas). Tuo tarpu darbas – nedarbas bus antonimai, nes nedarbas su priešdėliu ne- įgyja naują priešingą reikšmę – „darbo nebuvimas“.
Žinoma, ne visi žodžiai gali turėti antonimų. Daugiausia jų turi būdvardžiai, prieveiksmiai, veiksmažodžiai, t. y. tie, kurie reiškia kokybę, požymį, būseną, veiksmą. Mažiau antoniminių porų sudaro skaitvardžiai, įvardžiai, konkrečios reikšmės daiktavardžiai, kai kurios tarnybinės kalbos dalys, o visiškai nebūdingas antonimiškumas tikriniams vardams. Pavyzdžiui, tiek lietuvių, tiek kitose kalbose neturi antonimų tokie žodžiai, kaip langas, lova, šuo, Antanas, Petras, Ona ir pan. Reti yra taip pat antonimiški į – iš, apačioj – viršuj ir pan. tipo prielinksniai.
Kalboje antonimais reiškiama priešprieša, antitezė. Ypač dažnai antonimų pasigauna grožinės literatūros kūrėjai įvairiems gyvenimo kontrastams atskleisti, įspūdžiui sustiprinti, pvz.:
Aš balta žuvėdra klyksiu
Virš tamsių bangų. (S. Nėris)
arba:
Jos šlovina laisvę, kur laisvė pražydo,
Jos smerkia vergovę, kur slegia vergovė

(V. Mykolaitis-Putinas)
Neretai pasitaiko antonimų taip pat tautosakoje – mįslėse, priežodžiuose, patarlėse: Vasarą molis, žiemą brolis (krosnis); Juodos rankos – balta duona; Geriau po seno barzda nekaip po jauno lazda; Kai pinigai kalba, tuomet tiesa tyli. Antonimiškos kartais būna ir knygų, straipsnių, literatūros kūrinių antraštės: Karas ir taika; Kenčia kaltas, kenčia nekaltas; Sėja ir pjūtis.
Artimi antonimams yra oksimoronas (trumpiau kartais vad. oksimoru) ir enantiosemija. Oksimoronu vadinamas dviejų ar kelių žodžių, turinčių priešingas (logiškai nesuderinamas) reikšmes, sugretinimas, pvz.: saldus skausmas, graži kiaulystė; angl. harmonious discourd „harmoninga nesantaika”; vok. beredtes Schweigen „iškalbingas tylėjimas”; pranc. une sage folie „protinga kvailystė”. Enantiosemija — tai žodžio sugebėjimas turėti priešingų reikšmių, pvz.: pražiūrėti „pradėti matyti” (Kačiukai jau pražiūrėjo) ir „nepamatyti, praleisti” (Aš pražiūrėjau klaidą).

c) Sinonimai

Homonimų ir antonimų priešybė yra sinonimai (gr. „vienavardis“). Tai žodžiai, turintys vienodą arba artimą reikšmę, bet skirtingą garsinę struktūrą, pvz.: draugas – bičiulis, kalbininkas – lingvistas, karvelis – balandis, kiškis – zuikis, skatinti – raginti, stropus – uolus; angl. say – tell; vok. sprechen – reden; pranc. livre – bouqin ir pan. Iš pavyzdžių matyti, kad sinonimai pavadina arba tuos pačius daiktus bei reiškinius (denotatus), arba kuriuo nors atžvilgiu kiek skirtingus ar skirtingai traktuojamus tos pačios rūšies daiktus bei reiškinius (denotatus bei designatus).
Sinonimų, kaip ir homonimų, klasifikacija yra gana įvairi, ir ji taip pat daug priklauso nuo to, kaip suvokiama „sinonimo“ sąvoka. Vieni lingvistai (pvz., žinomas semantikos tyrinėtojas amerikietis S. Ulmanas, rusų kalbininkė A. Grigorjeva ir kt.) sinonimais laiko tik tokius žodžius, kurie turi vienodą reikšmę ir kurie bet kokiame kontekste gali vienas antrą pakeisti. Kiti lingvistai (pvz., B. Golovinas) – priešingai, mano, kad sinonimai tėra tiktai labai artimos reikšmės žodžiai. Pagaliau treti – ir tokių yra dauguma – sinonimais laiko ne tik tos pačios, bet ir artimos reikšmės žodžius, t. y. plačiau supranta sinonimo sąvoką.
Laikantis pastarojo, platesnio sinonimų supratimo, jie, kaip ir homonimai, gali būti skirstomi į absoliučiuosius, arba pilnuosius, ir neabsoliučiuosius, arba nepilnuosius. Absoliučiaisiais vadinami tokie, kurie turi visiškai vienodas reikšmes, o neabsoliučiaisiais – tokie, kurių reikšmės nėra visiškai vienodos. Tačiau tokių sinonimų, kurių reikšmės būtų absoliučiai identiškos, t. y. kurie bet kokiame kontekste galėtų vienas kitą pakeisti, kalbose būna nedaug. Todėl kai kurie lingvistai, kaip minėta, ir nelinkę išskirti absoliučiųjų sinonimų. Ir iš tikrųjų nelengva rasti sinonimų, turinčių visuose kontekstuose visiškai identiškas reikšmes. Pavyzdžiui, net ir tokie dažnai prie absoliučiųjų priskiriami sinonimai, kaip karvelis ir balandis, kiškis ir zuikis, trūkumas ir defektas, nėra visiškai tapačios reikšmės, nes ne visuose kontekstuose juos galima vieną antru pakeisti (nepasakysime troleibuse sugavo kiškį, parduotuvėje didelis prekių defektas).
Dideliu reikšmės tapatumu ypač pasižymi tie sinonimai, kurių poros vienas narys yra koks nors tarptautinis terminas, o antras – savas jo atitikmuo, pvz.: charakteringas – būdingas, lingvistika – kalbotyra, motoras – variklis, prefiksas – priešdėlis, sufiksas – priesaga, identifikuoti – tapatinti ir pan. Bet kai kurie ir iš šios rūšies sinonimų taip pat gali nebūti visiškai absoliutūs (pvz., sakinyje Jo veiksmų svarbiausias variklis – laimės troškimas variklio negalėsime pakeisti motoru). Todėl dažniausiai galima kalbėti tiktai apie reliatyvų sinonimų absoliutumą.
Pagal kilmę sinonimai, kaip ir homonimai, gali būti skirstomi į vienakilmius, arba homogeninius, ir įvairiakilmius, arba heterogeninius. Vienakilmiai bus tokie, kurie atsiradę vienos kalbos ribose (pvz., arklys – žirgas – kuinas; eiti – kiūtinti – kūprinti – kerėplinti), o įvairiakilmiai – atsiradę ne iš vienos kalbos (pvz., minėtieji charakteringas – būdingas, motoras – variklis ir pan.). Savo ruožtu vienakilmius morfeminės struktūros atžvilgiu sinonimus galima skirstyti į bendrašaknius (pvz., žirgas – žirgelis – žirgužis – žirgužėlis, dirbti – dirbinėti) ir nebendrašaknius (pvz., minėtieji arklys – žirgas – kuinas, eiti – kiūtinti ir pan.).
Stilistiniu atžvilgiu sinonimai gali būti skirstomi į stilistiškai konotuotuosius ir stilistiškai nekonotuotuosius. Pirmieji yra tokie, kurie turi tam tikrų emocinių-ekspresinių atspalvių (plg. eiti ir rėplioti, verkti ir žliumbti, žiūrėti ir spoksoti; angl. to go „eiti“ ir to hunch „kūprinti“; vok. Pferd „arklys“ ir Roß „žirgas“; pranc. bon „geras“ ir bonasse „geraširdis“). Antrieji, t. y. stilistiškai nekonotuotieji, arba neutralūs, – tokie, kurie neturi jokių emocinių-ekspresinių atspalvių ir skiriasi tik tam tikrais antriniais reikšmės komponentais (pvz.: gražus – puikus, palengva – pamažu, galvoti – mąstyti – protauti; angl. work – labour „darbas“; vok. Ergebnis – Resultat „rezultatas“; pranc. batre – frapper „mušti“). Šiodvi sinonimų rūšys atlieka nevienodas funkcijas: stilistiškai nekonotuotieji tiktai padeda patikslinti sąvoką, suteikia papildomą informaciją apie kokį nors denotatą ar designatą, o stilistiškai konotuotieji – atskleidžia kalbančiojo požiūrį, jo emocines asociacijas denotato atžvilgiu.
Žinoma, leksiniai sinonimai gali būti klasifikuojami ne tik čia suminėtais, bet ir kitais pagrindais: pagal jų priklausymą kuriai nors gramatinei žodžių klasei (daiktavardiniai, būdvardiniai, veiksmažodiniai), pagal jų priklausymą tam tikram kalbos tipui ar stiliui (liaudiniai, literatūriniai, kanceliariniai) ir kt. Be to, kiekvienoje ir iš anksčiau minėtų rūšių gali būti išskirti smulkesni porūšiai (pvz., amerikiečių lingvistas D. Lajenzas iš absoliučiųjų išskiria totalinius sinonimus, t. y. tokius, kurie visuose be išimties kontekstuose gali pakeisti vienas kitą). Tačiau dėl didelio sinonimų įvairumo ir vieningo požiūrio tarp kalbininkų nebuvimo ligi šiol dar nėra nusistojusios visuotinai priimtos sinonimų klasifikacijos.
Išskiriant ne tik absoliučiuosius, bet ir neabsoliučiuosius sinonimus, t. y. tokius, kurie turi artimą reikšmę, svarbu išsiaiškinti ir tai, kaip suprastinas tas jų reikšmės artimumas. Paprastai čia vadovaujamasi tokia taisykle: sinonimais laikytini tiktai tai pačiai kalbos daliai priklausantys žodžiai, be to, tiktai tie, kurie turi tam tikrą bendrą reikšmės komponentą (bendrą semą) ir gali būti pakeisti tam tikrame kontekste vienas kita. Sakysim, eiti, kiūtinti, kūprinti bus sinonimai, nes visi jie yra veiksmažodžiai, jiems būdinga bendra sema „judėti iš vietos į vietą kojomis“ ir tokiuose kontekstuose, kaip Petras [.] namo, Mes [.] į paskaitas ir pan., pakeičiami vienas kitu. Skiriasi šie veiksmažodžiai tiktai papildomomis semomis: kiūtinti reiškia „pamažu judėti iš vietos į vietą kojomis“, arba trumpiau – „pamažu eiti“, kūprinti – „susikūprinus eiti“. Daiktavardžiai miškas, giria, šilas taip pat bus sinonimai, nes visi jie turi bendrą semą „medžiais apaugusi vieta“, o pastarieji du dar ir papildomas semas: giria – „didelis miškas“, šilas – „spygliuočių miškas“ (šie taip pat pakeičiami tam tikruose kontekstuose). Tačiau sinonimais nelaikytini tokie daiktavardžiai, kaip gandras ir garnys, nes jie, kad ir turėdami bendrą semą „toks paukštis“, negali būti pakeičiami vienas antru: žymi skirtingus denotatus (gandras priklauso vad. Ciconiidae, o garnys – Ardeidae šeimai).
Svarbu įsidėmėti dar ir tai, kad sinonimais (kaip ir homonimais ar antonimais) galima laikyti tik tokius žodžius, kurie tam tikru metu priklauso vienai kuriai kalbinei sistemai (literatūrinei kalbai, kuriai nors tarmei, funkciniam stiliui ar kt.). Todėl, pavyzdžiui, dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sinonimais nelaikytini tokie žodžiai, kaip bulvė ir roputė (ar rapukas), kregždė ir blezdinga, žiūrėti ir veizėti ir pan., nes roputė, blezdinga, veizėti tevartojami tiktai atskirose tarmėse. Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sinonimais nelaikytini taip pat kumelė ir ašva, senas ir vetušas, nes ašva ir vetušas yra senesnės istorinės epochos žodžiai.
Sinonimai kalboje – tai ne izoliuoti žodžiai. Jie sudaro paradigminiais santykiais susijusių sinonimiškų žodžių poras arba stambesnes grupeles, dažnai vadinamas sinonimų eile. Vienas kuris tokios eilės žodis, turintis bendriausią reikšmę ir stilistiškai neutraliausias, yra vadinamas dominante. Pavyzdžiui, sinonimų eilės darbas, triūsas, veikla dominantė bus darbas, sinonimų eilės pykti, giežti, niršti, siusti, širsti, tūžti – pykti ir t. t.
Sinonimų poras ir eiles gali sudaryti ne tik atskiri žodžiai (leksemos), bet ir žodžiai su žodžių junginiais arba tik vieni žodžių junginiai, pvz.; miegoti – knarkti – pūsti į akį; panašus – kaip iš akies įrauktas (luptas, plėštas) – kaip du vandens lašai; nekreipti dėmesio – pro ausis leisti; angl. make a conclusion „daryti išvadą“ – come to a conclusion „prieiti prie išvados“ – reach a conclusion „prieiti prie išvados (po ilgų svarstymų)“; vok. berücksichtigen „atsižvelgti“ – Rücksicht nehmen „turėti atsižvelgimą“; pranc. dissipateur – homme prodigue – boureau d’argent „eikvotojas, švaistūnas“. Kai sinonimų poras ar eiles sudaro frazeologiniai junginiai, tuomet turime frazeologinius sinonimus.
Be leksinių ir frazeologinių sinonimų, lingvistinėje literatūroje dar kalbama apie morfologinius, sintaksinius, darybinius sinonimus (pvz., apie sinonimines linksnių galūnes, sintaksines konstrukcijas, darybines morfemas). Tačiau pastarieji jau nepriklauso leksikologijos sričiai, nors ir įeina į bendrą sinonimijos problematiką.
Sinonimai yra didelis kalbos turtas. Jie padeda šnekančiajam ar rašančiajam tiksliau išreikšti mintis, perteikti subtiliausius minties niuansus, išvengti monotoniškumo ir šablono. Todėl dar Aristotelis rašė savo „Retorikoje“, kad „homonimai naudingi sofistui [.], o sinonimai – poetui“. Ir iš tikrųjų sinonimai yra viena iš svarbiausių meninės raiškos priemonių tiek poezijos, tiek prozos kūrėjams, tiek ir apskritai visiems, norintiems prabilti į klausytoją ar skaitytoją nenuvalkiotu, ekspresyviu žodžiu.

d) Paronimai

Tai savotiškas tarpinis žodžių semantinis tipas tarp homonimų ir sinonimų. Paronimai – žodžiai, turintys panašią garsinę struktūrą, bet tą pačią ar skirtingą reikšmę, pvz.: abuojas „piktas, nedoras“ ir abejingas „nesuinteresuotas“, adresatas „asmuo, kuriam kas adresuojama, siunčiama“ ir adresantas „asmuo, kuris siunčia“, kampanija „tam tikras vajus“ ir kompanija „tam tikra žmonių grupė“, raiškus „ryškus; vaizdingas“ ir ryškus „aiškus, gerai matomas ar girdimas“; angl. plash „pliuškenti, taškyti“ ir splash „šlakstyti, drabstyti“; vok. blinken „blyksėti, mirgėti“ ir blinzeln „mirkčioti, mirksėti“; pranc. polemiquer ir polemiser „ginčytis, polemizuoti“ ir pan. Dėl savo garsinės struktūros panašumo paronimai šnekoje neretai supainiojami – vienas pavartojamas vietoj kito.
Dėl to, kaip reikia suprasti pačią „paronimo“ sąvoką, tarp lingvistų taip pat nėra visiško sutarimo. Vieni paronimais linkę laikyti tik panašiai skambančius skirtingos reikšmės, kiti – ir tapačios reikšmės žodžius. Be to, vieni esminiu paronimų požymiu laiko juos sudarančių žodžių painiojimą, o kiti tą painiojimą traktuoja kaip kalbos normų pažeidimą. Mums rodosi, labiau pamatuotas yra pastarasis požiūris: paronimai yra objektyvus kalbos leksinės sistemos elementas, o jų painiojimas – subjektyvi šnekančiojo ypatybė, atsirandanti dėl nepakankamo tos sistemos pažinimo.
Suprantant paronimus kaip panašią garsinę struktūrą turinčius ne tik skirtingos, bet ir tos pačios reikšmės žodžius, juos (panašiai kaip homonimus ir sinonimus) galima taip pat skirstyti į absoliučiuosius ir neabsoliučiuosius. Absoliutieji yra tokie, kaip bimbti – zimbti – zvimbti „zirsti“, čežėti – čiužėti „šlamėti, šnarėti“, žiauksėti – žiaukčioti „sprengsėti“; angl. gourmet [‘guamet] – gourmand [‘guamand] „smaguriautojas“; vok. blitzen – glitzern „blizgėti, žaibuoti“; pranc. special – specifique „specialus, ypatingas“ ir pan. Kai kurių šios rūšies paronimų absoliutumas, žinoma, irgi nėra šimtaprocentinis.
Didžiąją paronimų daugumą (bent indoeuropiečių kalbose) sudaro neabsoliutieji – tokie, kaip abonentas – abonementas, aliuzija – iliuzija, diplomatas – diplomantas; angl. runnel „upeliukas; griovys“ – tunnel „tunelis“; vok. glatt „lygus“ – plati „plokščias“; pranc. consommer „sunaudoti“ – consumer „sugriauti, sunaikinti“ ir kt.
Kilmės atžvilgiu paronimus galima skirstyti į skolintinius (adresatas – adresantas, kampanija – kompanija) ir neskolintinius (abuojas – abejingas, grakštus – graikštus, raiškus – ryškus). Kalbose dažniau pasitaiko skolintinių (ypač tarptautinio pobūdžio) paronimų; jų ir tarimas dažniau painiojamas.
Morfeminės struktūros atžvilgiu paronimai, kaip antonimai ir sinonimai, gali būti skirstomi į bendrašaknius ir nebendrašaknius. Bendrašakniai yra, pavyzdžiui, minėtieji diplomatas – diplomantas, grakštus – graikštus, polemiquer – polemiser, o nebendrašakniai – aliuzija – iliuzija, runnel – tunnel, blitzen – glitzern, consommer – consumer (kai kurie šios pastarosios rūšies paronimai istoriškai taip pat gali būti kilę iš bendros šaknies).
Paronimais, kaip ir sinonimais, paprastai laikomi tiktai tie žodžiai, kurie priklauso vienai kuriai kalbos daliai. Tačiau nuo sinonimų jie skiriasi tuo, kad negali būti pakeičiami vienas kitu, nors šnekoje kartais ir painiojami. Paronimai, kaip ir sinonimai, paradigmiškai taip pat nėra izoliuoti: jie sudaro paroniminių žodžių poras ir net eiles (plg. minėtuosius bimbti – zimbti – zvimbti, be to, vok. blitzen – blinken – blinzeln – glitzern, turinčius bendrą reikšmę „blizgėti, mirgėti“). Nuo homonimų paronimai atsiskiria savo nevienoda garsine struktūra.
Ligi šiol čia buvo kalbama apie homonimus, antonimus, sinonimus ir paronimus kaip apie tam tikriems kalbos semantinės sistemos tipams priklausančius žodžius, susijusius paradigminiais santykiais. Tačiau tie žodžiai konkrečiuose šnekos aktuose yra vartojami drauge su kitais, įjungiami į tam tikrą (sakytinį ar rašytinį) kontekstą ir tuo būdu susisieja dar ir sintagminiais santykiais. O šie pastarieji drauge su paradigminiais arba be jų kaip tik ir lemia žodžio homonimiškumą, antonimiškumą, sinonimiškumą, paronimiškumą. Ypač esminį vaidmenį sintagminiai santykiai vaidina homonimų atveju: be minimalaus konteksto apskritai neįmanoma nustatyti žodžių homonimiškumo. Todėl tam tikra prasme visus homonimus galima laikyti kontekstiniais.
Kas kita antonimai ir sinonimai. Šių kalbos semantinės sistemos tipų žodžiams išskirti svarbūs tiek paradigminiai, tiek ir sintagminiai santykiai. Kalbose yra nemaža žodžių, kurių antonimiškumas ar sinonimiškumas iškyla aikštėn ir be konteksto (plg. antonimus: laimė – nelaimė, šaltas – karštas, sinonimus: galvoti – mąstyti – protauti, stebėti – žiūrėti ir kt.). Todėl tokie antonimai ir sinonimai vadinami sisteminiais, arba nekontekstiniais. Jų priešybė – kontekstiniai antonimai ir sinonimai, kurių antonimiškumas ar sinonimiškumas išryškėja tiktai tam tikrame kontekste (plg. antonimus priežodžiuose: Nors medumi teptumi, vis degutu dvoks; Pradeda adata, baigia arkliu, sinonimus K. Donelaičio „Metuose“: Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė; Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino).
Savotišką padėtį paradigminių ir sintagminių santykių atžvilgiu užima paronimai. Iš vienos pusės, jie, kaip antonimai ir sinonimai, gali išsiskirti tiek kontekste, tiek ir be jo. Tačiau, antra vertus, tam tikrais atvejais šnekos aktuose šiam semantiniam tipui priklausančių žodžių paronimiškumas gali (bet nebūtinai turi) išnykti, neutralizuotis. Todėl klasifikuoti paronimus į sisteminius ir kontekstinius nėra tvirto pagrindo
Leksikos sudėtis

Kiekvienoje kalboje yra daugybė žodžių, ir suskaičiuoti juos visus praktiškai neįmanoma, nes kartu su nepaliaujamu visuomenės gyvenimo plėtojimusi jų atsiranda vis naujų ir naujų. Didieji atskirų dabartinių kalbų žodynai fiksuoja dešimtis ir šimtus tūkstančių žodžių, tačiau į juos patenka taip pat toli gražu ne visi kurios nors tautos atstovų vartojami žodžiai (nepatenka dažniausiai tie, kurie yra naujai atsiradę ar būdingi tiktai kokiai nedidelei teritorinei ar socialinei žmonių grupei).
Kurios nors kalbos žodžių visuma lingvistinėje literatūroje dažniausiai vadinama leksika. Ją tyrinėja kalbotyros šaka – leksikologija, arba žodžių mokslas.
Kalbų žodžiai, arba leksika, pasižymi dideliu įvairumu. Vieni žodžiai yra labai dažnai šnekančiųjų vartojami. Tai vad. aktyvioji leksika (pvz.: akis, duona, duoti, gerti, aš, geras, labai ir pan.). Kiti – priešingai, nors ir žinomi, bet vartojami palyginti retai. Tokie žodžiai priklauso vad. pasyviajai leksikai (pvz.: bau „ar“, bajoras, idant, komercija, manding „man rodos“, peizoti „koneveikti“ ir pan.). Šiai pastarajai leksikos rūšiai, kaip matyti jau iš pateiktų pavyzdžių, priklauso daug specialių terminų, pasenę ar senstantys žodžiai, be to emocinį-ekspresinį ar tarminį atspalvį turintys žodžiai.
Su aktyviosios ir pasyviosios leksikos išskyrimu susijusi taip pat leksikos klasifikacija vartojimo srities, arba sferos, atžvilgiu. Kaip žinome, yra žodžių, kurie vartojami visų tam tikros tautos atstovų, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios teritorijos, profesijos ar socialinės padėties. Tai vadinamieji bendrataučiai žodžiai (pvz., brolis, eiti, baltas, kas ir pan.). Tačiau, antra vertus, yra ir tokių žodžių, kurių vartojimas ribotas ką tik minėtųjų veiksnių. Jeigu jis ribotas teritorijos, tuomet turime vad. tarminę leksiką, arba dialektizmus (pvz., žemaitybės: baustis „ketinti“, biržtva „beržynas“, gludė „galąstuvas“, tęvas „laibas“, rytietybės: digyti „badyti“, gaugaras „kalno viršūnė, kauburys“, likštis „trūkumas, yda“, panuovolis „pakilesnis pievos kraštas“, dzūkybės: gūzoti „šiltai apvynioti“, gurinys „trupinys“, kukurės „kupra“, nūdien „šiandien“ ir kt.). Jeigu žodžių vartojimas ribotas profesijos, tada turime profesionalizmus (pvz., medikų: amputuoti, dispanserizacija, rezekcija, fizikų: bangomatis, difrakcija, elektronas, protonas, sportininkų: baudinys, nuošalė, užribis ir kt.). Pagaliau jeigu žodžių vartojimas ribotas socialinės padėties, tuomet turime sociolektizmus, iš kurių dar išsiskiria argotizmai bei žargonizmai.
Nevienodi yra žodžiai ir emociniu-ekspresiniu atžvilgiu. Vieni jų yra neutralūs, t. y. neturintys jokio emocinio ar ekspresinio atspalvio ir vartojami įvairiuose kalbos stiliuose (pvz., burna, galva, valgyti; angl. mouth; vok. Mund; pranc. bouche „burna“), o kiti – turintys tam tikrą emocinį ar ekspresinį atspalvį (pvz., snukis, makaulė, šliurpti; angl. snout; vok. Maul; pranc. museau, mufle). Šie pastarieji vadinami emociniais-ekspresiniais žodžiais, arba emocine-ekspresine leksika.
Iš emocinės-ekspresinės leksikos išsiskiria dar vulgarizmai (lot. vulgus „minia, liaudis“), t. y. žodžiai, vartojami familiarioje ir grubioje šnekoje (pvz., minėtieji snukis, makaulė „burnos“, „galvos“ reikšmėmis ir pan.). Vulgarizmai paprastai keičiami kitais, padoresniais žodžiais – eufemizmais (gr.„kalbu gerai, mandagiai“).
Eufemizmais vadinami ne tik vulgarių, bet ir šiaip dėl kurių nors priežasčių (religinių prietarų, paslapties išlaikymo, etiketo ir kt.) draudžiamų ar neteikiamų žodžių (vad. polinezietiškos kilmės terminu tabu, reiškiančiu „visiškai išskirtas“) pakaitai. Eufemizmų pavyzdžiais gali eiti tarptautiniai (lotyniški) ligų pavadinimai, vartojami medikų kartais tik tam, kad neišgąsdintų ligonio ir nepablogintų jo sveikatos būklės (pneumonija vietoj plaučių uždegimas, kanceris vietoj vėžys ir pan.). Eufemizmais laikomi ir gyvatės, meškos naujesni pavadinimai kai kuriose indoeuropiečių kalbose (lot. serpens „šliaužiojančioji“ vietoj senesnio anguis, slavų medvedь < medu + еdь „medaus ėdikas“ vietoj senesnio išnykusio „meškos“ pavadinimo, taip pat tokie vokiečių ir prancūzų keiksmažodžiai, reiškiantys „po velnių“, kaip potz Blitz!, parbleu, atsiradę vietoj Gottesblitz, par dieu. Tam tikrais eufemizmais laikytini ir veiksmažodžiai apsirikti, klysti, vartojami vietoj meluoti, pasisavinti vietoj pavogti, pasakymas kaip dievą myliu vietoj dievaž(i) ir kt.
Skiriasi žodžiai dar pastovumo atžvilgiu. Yra žodžių, kurie ištisus šimtmečius ir net tūkstantmečius išlieka kalboje be didesnių pakitimų. Tai žodžiai, žymintys būtiniausius žmogaus gyvenime daiktus bei reiškinius, reikšmingiausias sąvokas, mažiausiai priklausančias nuo visuomenės istorinių ir kultūrinių sąlygų plėtojimosi. Tokie žodžiai sudaro leksikos branduolį, vad. pagrindinį leksikos fondą. Jam priklauso žodžiai, reiškiantys artimiausios giminystės santykius (motina, tėvas, brolis, sesuo), žmogaus kūno dalis (akis, ausis, galva, ranka), svarbiausius gamtos kūnus bei reiškinius (mėnuo, saulė, žemė, žvaigždė, diena, naktis, oras, vanduo), pagrindines daiktų ypatybes (baltas, juodas, jaunas, senas), pirminiai skaitvardžiai (vienas, du, trys, keturi), pagrindinių veiksmų pavadinimai (eiti, gerti, stoti), tam tikri įvardžiai (aš, tu, kas, tas), jungtukai (ir, o) ir kt. Amerikiečių lingvisto M. Svodešo (Swadech) tyrinėjimų duomenimis, tokios rūšies žodžių per tūkstantmetį atskirose kalbose išlieka 70-85%.
Tačiau didesnę kiekvienos kalbos leksikos dalį sudaro vis dėlto tokie žodžiai, kurie susiję su visuomenės ekonominio, politinio bei kultūrinio gyvenimo raida ir pasižymi mažesniu pastovumu. Šiuo atžvilgiu, ypač naujaisiais laikais, išsiskiria įvairūs terminai – žodžiai, žymintys specialias mokslo, technikos, kultūros sąvokas. Mat, kylant mokslo ir technikos pažangai, daugelis reiškinių, sąvokų imama kitaip traktuoti, todėl dažnai pakeičiami ir tų reiškinių ar sąvokų pavadinimai arba seniems pavadinimams suteikiamos naujos reikšmės.
Nėra vienodi kalbų žodžiai taip pat kilmės, raidos ir kt. atžvilgiais. Todėl moksliškai aprašyti visą kurios nors kalbos leksiką yra labai sudėtingas dalykas, reikalaujantis visų pirma ištirti atskirus jos sluoksnius, atskiras vienaip ar kitaip susijusių žodžių grupes. Tokių grupių išskyrimas ir jų nagrinėjimas pasidarė ypač populiarus mūsų laikais, kai į kalbos leksiką imta žiūrėti kaip į tam tikrą sistemą, kurioje žodžiai yra susiję vieni su kitais paradigminiais ir sintagminiais santykiais.
Paradigminių santykių atžvilgiu žodžiai neretai grupuojami į temines grupes pagal jais žymimų daiktų, reiškinių bei sąvokų priklausymą kuriai nors sričiai. Pavyzdžiui, išskiriamos giminystės terminų (tėvas, motina, brolis, sesuo), paukščių pavadinimų (apuokas, kregždė, varna, žvirblis), laiko sąvokų pavadinimų (diena, metai, savaitė, valanda), judėjimą reiškiančių žodžių (eiti, bėgti, skristi, važiuoti) ir kt. teminės grupės. Be to, kai kurie lingvistai (vokiečiai J. Tryras, L. Veisgerberis, amerikietis A. Krioberis ir kt.) išskiria ir smulkesnes leksines-semantines grupes, vad. semantinius laukus. Vienam semantiniam laukui paprastai priskiriami tokie žodžiai, kurie susiję kokiu nors bendru reikšmės požymiu (pvz., iš laiko sąvokų pavadinimų atskirą semantinį lauką sudaro savaitės dienų pavadinimai, mėnesių pavadinimai ir t. t.). Tačiau žodžių klasifikacija į temines grupes ir semantinius laukus ligi šiol dar nėra labiau nusistojusi, ir atskiri lingvistai dažnai ginčijasi dėl tų grupių ar laukų išskyrimo kriterijų, ribų ir t. t.
Bendriniai ir tikriniai žodžiai

Kalbėdami apie leksikos sudėtį, mes trumpai apibūdinome toli gražu ne visas žodžių rūšis. Daugiausia buvo paliesti tik tokie žodžiai, kurie gali reikšti ir atskirą, skyrium paimtą daiktą ar reiškinį, ir tam tikrų vienarūšių daiktų, reiškinių, klasę (pvz., stalu vadinamas ir konkretus kieno nors kambaryje esantis tam tikros formos, spalvos, medžiagos baldas, ir apskritai bet kokios formos ir spalvos, iš bet kokios medžiagos padarytas baldas, ant kurio valgoma, rašoma ir t. t.). Tai vad. bendriniai žodžiai, arba apeliatyvai (lot. appelare „vadinti“).
Bendrinių žodžių priešybė šiuo atžvilgiu yra tikriniai žodžiai, arba vardai (lot. nomina propria), pvz.: Antanas, Birutė, Giedrė, Kaunas, Lietuva, Meksika, Nemunas, Šešupė, Volga ir pan. Jais pavadinami atskiri, individualūs daiktai, neatsižvelgiant į jų požymius ir santykius su panašiais daiktais. Todėl tikriniai žodžiai neturi tokios leksinės reikšmės, kokią turi bendriniai. Tačiau ar jie yra visiškai bereikšmiai? Be abejo, ne. Tiktai ta jų reikšmė yra labai apibendrinta, perteikianti pati bendriausią pavadinimo santykį su tam tikru atskiru asmeniu, geografiniu objektu, meno, literatūros kūriniu ir pan. Pavyzdžiui, kai mes sakome Antanas, tai šio tikrinio žodžio, asmenvardžio, reikšme galime nusakyti ,,toks vyriškos lyties žmogus“. Arba kai sakome Nemunas, tai šis vardas tereiškia „tokią Lietuvos upę“. Šitokios reikšmės vadinamos denotacinėmis.
Teturėdami denotacines reikšmes, tikriniai žodžiai nereiškia ir sąvokų. Jais neatskleidžiamos skiriamosios daikto (denotato) ypatybės, kurios leistų žmogaus sąmonėje susidaryti tam tikrą detalesnį supratimą tiek apie tą atskirą daiktą, tiek ir apie į jį panašių daiktų grupę. Pavyzdžiui, mes negalime pasakyti, kas būdinga Jonams, Petrams, Marijoms, kuo Jonai skiriasi nuo Petrų, Marijos nuo Biručių, Elžbietų ir t. t. Tikriniai žodžiai tiktai pavadina, įvardija atskirus objektus ar jų grupes (Azija, Jablonskis, Petrauskai, Valatkos), ir todėl jiems geriau negu bendriniams žodžiams tinka „ženklo“ sąvoka.
Nors tikriniai žodžiai savo reikšmės pobūdžiu ir santykiu su sąvokomis gerokai skiriasi nuo bendrinių, tačiau istoriškai jie yra išriedėję iš pastarųjų. Tai rodo daugelis įvairių kalbų pavyzdžių. Antai tokie senoviniai Lietuvos kunigaikščių vardai, kaip Mindaugas, Gediminas, Vytautas, yra atsiradę, sujungus dviejų bendrinių žodžių kamienus (Mindaugas – iš min-, plg. minėti, + daug; Gediminas – iš ged-, plg. gedauti „klausti“, + min-, plg. minėti; Vytautas – iš vy-, plg. vyd- formoje iš-vydo, + taut-, plg. tauta). Su bendriniais žodžiais yra susiję ir tokie nelietuviškos kilmės vardai, kaip Augustas (plg. lot. augustus „didingas, garbingas“). Henrikas (iš vok. Henrik, kuris savo ruožtu iš sva. heim „namai“ + richi „galingas“), Regina (plg. lot. regina „karalienė“), Salomėja (iš sulotyninto hebrajiško Salomea, plg. hebr. šalom „taika“) ir pan. Tą patį galima pasakyti ir apie atitinkamus anglų, vokiečių, prancūzų ir kt. kalbų vardus.
Tikrinių žodžių sąsaja su bendriniais yra nevienoda. Sakysim, daugelio asmenvardžių, arba antroponimų, ji yra visai išblukusi, ir kalbančiajam, tariančiam kokį nors vardą, nekyla jokių asociacijų su bendriniu žodžiu, iš kurio tas vardas kadaise buvo atsiradęs ar sudarytas. Tačiau net ir tarp asmenvardžių pasitaiko tokių, kurie gali sukelti tam tikrų asociacijų, emocijų, susijusių su asmenvardžių bendriniu prototipu. Tai ypač būdinga pravardėms ir iš jų kilusioms pavardėms (pvz., Blusius, Kušlius, Lepšys, Smaguris, Šikūnas ir pan.). Dėl tokių pravardžių sukeliamų menkinamojo ar vulgaraus pobūdžio asociacijų naujesniais laikais jos neretai pakeičiamos kitomis.
Nemaža pasitaiko taip pat geografinių vardų (vandenvardžių, vietovardžių), kurių sąsaja su atitinkamais bendriniais žodžiais nėra visiškai išblukusi (plg. lietuviškus upėvardžius Bebrupis, Juodupė, ežerų pavadinimus Aukšlinis, Ešerinis, Skaistis, anglišką miesto pavadinimą Oxford, kilusį iš ox „jautis“ + ford „brasta“, vokišką vietos pavadinimą Grünwald iš grün „žalias“ + Wald „miškas“, prancūzų vietovardį Bonville iš bon „geras“ + ville „miestas“ ir kt.). Tokie geografiniai vardai, atsiradę dėl tam tikrų jais žymimų upių, ežerų, gyvenamųjų vietų ypatybių, yra jų pamatinių bendrinių žodžių reikšmės motyvuoti. Tačiau jie irgi nereiškia sąvokų, neturi bendriniams žodžiams būdingos leksinės reikšmės ir kalbančiajam tėra tik tam tikri geografinių objektų skiriamieji ženklai (jie kartais gali būti pakeisti ir kitais).
Tikriniai vardai skirstomi ne tik pagal jais žymimų denotatų rūšį (į antroponimus, mitonimus, toponimus, hidronimus, zoonimus, astronimus, chrononimus ir t. t.), ne tik pagal jų reikšmės motyvuotumą (į semantiškai motyvuotuosius ir nemotyvuotuosius), bet ir istoriniu, darybos ir kt. atžvilgiais.
Istoriniu atžvilgiu tikrinius žodžius galima klasifikuoti į pirminius ir antrinius. Pirminiais vadinami iš senų senovės paveldėti mitologiniai pavadinimai, asmenvardžiai, geografiniai vardai (pvz., Afroditė, Dzeusas, Žemyna; Mažvydas, Vytenis; Vilnius, Praha, Erfurtas), o antriniais – tie patys pavadinimai, perkelti kitiems atskiriems objektams žymėti (pvz., Mažvydo skaitykla, „Vilniaus“ restoranas, „Erfurto“ kavinė, „Šešupės“ valgykla ir pan.).
Darybos atžvilgiu tikriniai žodžiai, kaip ir bendriniai, skirstomi į išvestinius, arba vedinius, sudurtinius, arba dūrinius, ir sudėtinius, arba samplaikinius. Išvestiniai savo ruožtu gali būti: a) priešdėliniai (pvz.: Anta-kalnis, Pa-girys, Už-kalnis), b) priesaginiai (pvz.: Nemun-aitis, Vyt-enis, Žilv-inas), c) galūniniai, arba fleksiniai (pvz.: Ašmen-a, Budr-ys, Giedr-ė). Sudurtiniai taip pat gali įvairuoti pagal tai, kokios kalbos dalys eina jų dėmenimis (plg. Alksn-upis, Aukšta-dvaris, Dau-noras < daug + norėti). Pagaliau sudėtiniai, t. y. tokie, kurie susideda iš dviejų ar daugiau žodžių, irgi nėra vienodi formos ir sintaksinių ryšių atžvilgiu (plg. Jungtinių Tautų Organizacija; angl. United States Congress; pranc. Academie Touristique Internationale ir kt.).
Kalbų raidoje dažniausiai bendriniai žodžiai virsta tikriniais. Tačiau pasitaiko ir priešingų atvejų, kai tikriniai žodžiai virsta bendriniais. Tai ypač būdinga fizikos terminijai. Joje įvairių fizikos vienetų pavadinimai yra atsiradę iš tuos vienetus nustačiusių mokslininkų pavardžių (pvz., amperas – iš prancūzų fiziko ir matematiko pavardės Ampere, omas – iš vokiečių fiziko pavardės Ohm, vatas – iš anglų inžinieriaus pavardės Watt). Tokios pat kilmės yra ir bendriniai žodžiai brauningas, mauzeris, fordas, ševroletas ir kt.
Bendriniais žodžiais yra virtę ir kai kurių literatūrinių herojų vardai (pvz., donžuanas – Moljero, Bairono, Merimė, Puškino ir kt. rašytojų personažas, donkichotas – žymaus ispanų rašytojo Servanteso herojus). Bendrinis žodis chuliganas taip pat yra pavardinės kilmės (atsiradęs iš XIX a. viduryje gyvenusios airiškos šeimos, pasižymėjusios avantiūriškumu, pavardės Hooligan).
Suprantama, kad, virtęs bendriniu, tikrinis žodis įgyja leksinę reikšmę ir ima žymėti tam tikrą sąvoką. Chuliganas dabar reiškia „šiurkštų elgesio normų pažeidėją, triukšmadarį“, o donžuanas – „moterų suvedžiotoją, mergišių“.
Tikriniai žodžiai, ypač vietovardžiai (toponimai), pasižymi dideliu pastovumu. „Gali išnykti nuo žemės paviršiaus tautos ir jų kalbos, bet vietų pavadinimai, [.] nieko kita nereiškiantieji, išskyrus objektą, prie kurio jie prisitvirtino, lengvai pasisavinami kitų tautų ir tuo būdu gali išlikti tūkstančius metų“, – rašo žinomas rusų lingvistas B. Serebrenikovas. Dėl tokio savo pastovumo vietovardžiai, taip pat vandenvardžiai (hidronimai), yra be galo svarbus šaltinis tautų ir jų kalbų istorijai pažinti. Tuo atveju, kai nėra rašto paminklų (priešrašytinėje epochoje), vietovardžiai, vandenvardžiai drauge su archeologijos ir antropologijos duomenimis yra vienintelis tautų senųjų gyvenamųjų vietų liudininkas, vienintelis kalbų senovės liekanų saugotojas.
Tikriniai žodžiai, ypač jų santykis su bendriniais, tyrinėtojams kelia daug įvairių problemų. Todėl nenuostabu, kad tiek lingvistų, tiek filosofų darbuose galima rasti skirtingų nuomonių tikrinių žodžių reikšmės, jų santykio su sąvokomis ir kt. klausimais. Pavyzdžiui, vieni mano, kad tikriniai žodžiai iš esmės niekuo nesiskiria nuo bendrinių, kad jie turį ir leksinę reikšmę, ir reiškią sąvokas. Tokios nuomonės, pavyzdžiui, laikėsi vokiečių lingvistas H. Šperberis, danų lingvistas O. Jespersenas, iš rusų lingvistų jos laikosi T. Kondratjeva, O. Ždanovas ir kai kurie kt. Tačiau bene daugiau yra tokių, kurie mano, kad tarp tikrinių ir bendrinių žodžių esama nemažo skirtumo, kad tikriniai žodžiai neturi leksinės reikšmės ir neišreiškia sąvokų. Šios pastarosios nuomonės šalininkai yra lingvistai: anglų – A. Gardineris ir S. Ulmanas, vokiečių – L. Veisgerberis, čekų – P. Trostas, rusų – K. Leskovskaja, A. Superanskaja, A. Reformatskis, lietuvių – A. Vanagas ir kt.
Leksika kilmės atžvilgiu

a) Savieji žodžiai
b) Skoliniai
c) Vertiniai (kalkės)

Nevienodi yra kalbos žodžiai ir kilmės atžvilgiu. Vieni jų – savi, kiti – svetimi, pasiskolinti iš kitų kalbų. Todėl pagal tai, ar žodžiai susikurti pačių kurios nors kalbos atstovų, ar perimti iš kitų kalbų, išsiskiria du pagrindiniai leksikos sluoksniai: savoji ir skolintinė leksika. Kiekybinis šių dviejų sluoksnių santykis kiekvienoje kalboje yra kiek kitoks, ir jis priklauso nuo nelingvistinių (ekstralingvistinių) aplinkybių, tam tikra kalba kalbančios tautos ekonominio, politinio ir ypač kultūrinio bendravimo su kitomis tautomis.

a) Savieji žodžiai

Savieji, t.y. pačių kurios nors kalbos atstovų susikurtieji, žodžiai genetiškai taip pat nėra vienodi. Juose šiuo atžvilgiu visų pirma galima išskirti du stambesnius sluoksnius: 1) veldinius, t. y. iš senų senovės paveldėtus žodžius, ir 2) darinius, t. y. iš veldinių vėliau sudarytus žodžius. Savo ruožtu tiek veldiniai, tiek dariniai gali būti suskaidyti dar į keletą smulkesnių posluoksnių.
Iš veldinių seniausią posluoksnį sudaro tie žodžiai, kurie paveldėti iš kokios nors giminiškų kalbų šeimos (pvz., indoeuropiečių, ugrų-finų, tiurkų-totorių ar kt.) prokalbės. Tokie yra lietuvių kalbos žodžiai avis (plg. latv. avs, lot. ovis, s. sl. оvьса), du (plg. latv. divi, pr. dwai, lot. duo, s. sl. dьva), duoti (plg. latv. duot, pr. datwei, lot. dare, skr. dadati), medus (plg. latv. medus, pr. meddo, skr. madhu, s. sl. medь). Tokie pat indoeuropiečių prokalbės veldiniai yra ir lietuviški žodžiai aš, tu, kas, tas; vienas, trys, keturi, penki; gyvas, naujas, pilnas; brolis, motina, sesuo, sūnus, šuo, vilkas, angis; saulė, ugnis, vanduo; būti, ėsti, mirti ir kt. Jie turi bendrą šaknį su atitinkamais kitų indoeuropiečių kalbų žodžiais ir siekia tolimus priešistorinius laikus.
Kai kurie šio posluoksnio žodžiai savo fonologine ir morfologine struktūra (kartais ir reikšme) gerokai skiriasi nuo atitinkamų kitų indoeuropiečių kalbų žodžių. Pavyzdžiui, armėnų skaitvardis erku „du“ yra bemaž visai nepanašus į kitų indoeuropiečių kalbų tą patį skaitvardį (jame tiktai elementas ku pratęsia prokalbės dwo; k kilęs iš dw). Dėl germanų kalbose vykusių fonologinių kitimų (vad. Lautverschiebung’o) nemažai nutolęs taip pat šio skaitvardžio vokiškas atitikmuo zwei.
Kitą, kiek jaunesnį veldinių posluoksnį sudaro žodžiai, paveldėti iš kokios nors giminiškų kalbų šakos (pvz., baltų, germanų, indų ir iranėnų ar kt.) prokalbės. Kartais šio posluoksnio žodžiai gali turėti bendrą šaknį ir dviejų ar net kelių šakų kalbose. Tokie yra, sakysim, lietuvių kalbos žodžiai galva (plg. latv. galva, pr. golwo, rus. голова, lenk. glowa), ranka (plg. latv. roka, pr. rancko, rus. pyкa, lenk, ręka), varna (plg. latv. varna, pr. warne, rus. ворона, toch. wrauna), sukti (plg. latv. sukt, rus. cyкamь, ček. skati) ir kt., kurie yra bendrašakniai tik su atitinkamais slavų kalbų šakos žodžiais (iš viso priskaičiuojama apie 300 bendrų baltų ir slavų kalboms žodžių).
Vien tik iš baltų prokalbės paveldėtais laikomi tokie lietuviški žodžiai, kaip briedis (latv. briedis, pr. braydis), genys (latv. dzenis, pr. genix), langas (latv. logs, pr. lanxto), gelbėti (latv. gelbet, glabt, pr. galbimai „gelbstime“), tėvas (latv. tevs, pr. towis, tawas), tikras (latv. tikrs, pr. tickars) ir kt.
Pagaliau galima išskirti dar vieną veldinių posluoksnį – žodžius, paveldėtus iš kokios nors giminiškų kalbų grupės (pvz., rytinių baltų, šiaurės germanų, pietų slavų ar kt.) prokalbės. Šiam posluoksniui galima priskirti tokius lietuviškus žodžius, kaip balandis (latv. balodis), gulti (latv. gult), oda (latv. ada), regėti (latv. redzet), sveikas (latv. sveiks) ir kt., kurie randami tik lietuvių ir latvių kalbose. Tačiau būti visiškai tikriems, kad šie bendrašakniai žodžiai yra paveldėti iš rytinių baltų, o ne apskritai iš baltų prokalbės, negalima, nes ne visų jų prūsiškieji atitikmenys užfiksuoti išlikusiuose prūsų rašto paminkluose.
Dariniais, kaip jau buvo minėta, laikomi iš veldinių sudaryti žodžiai. Kai kurie iš jų taip pat gali būti labai seni, siekiantys tam tikros giminiškų kalbų šakos ar grupės prokalbės laikus. Pavyzdžiui, tokie lietuvių kalbos dariniai, turintys bendrašaknių atitikmenų latvių kalboje ir galbūt turėję jų kitose baltų kalbose, kaip avietė (plg. latv. avieksne), aketė (plg. latv. akacis), krosnis (plg. latv. krasns), linksmas (plg. latv. liksms), galėjo atsirasti dar lietuvių-latvių prokalbėje. Dabar tokie žodžiai jau net nebesuvokiami kaip dariniai, tačiau diachroniškai (istoriškai) jie yra sudaryti iš atitinkamų veldinių (avietė iš avis, aketė iš akis, krosnis iš kroti, linksmas iš linkti). Tokius žodžius galima vadinti senaisiais dariniais.
Senųjų darinių priešybė yra naujieji dariniai, t. y. visi kiti, kurie atsiradę vėlesniais laikais, jau atskirų kalbų plėtojimosi epochoje. Šiam darinių posluoksniui priklauso tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip artimas, begėdis, diemedis, ožkabarzdis, žemuogė ir daugelis kt. Savaime suprantama, kad naujieji dariniai sudaro didžiausią darinių sluoksnį, o apskritai dariniai – didžiausią savosios leksikos dalį. Tačiau tiksliau nustatyti darinių ir veldinių kiekybinį santykį atskirose kalbose yra neįmanoma, nes negalima apskaičiuoti visų kurios nors kalbos žodžių. Be to, riba tarp darinio ir veldinio taip pat nėra labai griežta (ypač turint galvoje vad. senuosius darinius), nes pasitaiko visokių pereinamųjų atvejų. Vis dėlto apytikrį santykį tyrinėtojai bando nustatyti (pvz., V. Urbutis, remdamasis 1954 m. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis, mano, kad lietuvių kalboje dariniai turėtų sudaryti ne mažiau kaip 4/5 visos leksikos).

b) Skoliniai

Tai žodžiai, paskolinti iš kitų kalbų. Pasaulyje turbūt nėra kalbos, kuri visiškai neturėtų skolinių. Vienose kalbose jų yra daugiau, kitose – mažiau. Yra kalbų, kuriose skolintiniai žodžiai sudaro didžiąją jų leksikos dalį (pvz., dabartinėje korėjiečių kalboje priskaičiuojama apie 75% kinų kilmės žodžių, anglų kalboje – apie 55% prancūzų kilmės žodžių, o Armėnijos čigonų kalboje bemaž visi žodžiai armėniški).
Skolinių kiekį kurios nors kalbos leksikoje lemia konkrečios istorinės ta kalba kalbančios tautos gyvenimo sąlygos. Ypač didelę reikšmę čia turi tai, su kokiomis tautomis ji palaiko glaudžius ekonominius, politinius ir kultūrinius santykius. Perimdama iš kitos tautos įvairias materialines ar kultūrines vertybes, ji drauge su jomis pasiskolina ir tų vertybių pavadinimus. Pavyzdžiui, kaip ekonominio ir kultūrinio bendravimo rezultatas į lietuvių kalbą dar IX-X a. pateko iš rytų slavų žodžiai muilas, pipiras, stiklas, šilkas ir kt. Vėliau iš slavų kalbų (daugiausia baltarusių ir lenkų) buvo pasiskolinti agurkas, burokas, cukrus, knygos, kopūstas, triūba, vynas ir kt. Iš germanų kalbų mes esame pasiskolinę amatą, gatvę, kunigą, pinigą, rūmą, spintą, vertą, o iš ugrų-finų – burę, laivą, šamą ir kt.
Skolinių ypač pagausėja dvikalbystės, arba bilingvizmo, atveju, t. y. kai platesni tam tikros visuomenės sluoksniai ar net visa tauta šalia savo gimtosios kalbos ima vartoti ir kitą, svetimą kalbą (dviejų kalbų susidūrimo teritorijoje, primetus užkariautojų kalbą nugalėtiesiems ir t. t.). Pavyzdžiui, XI-XIV a. normanams nukariavus Angliją, anglų kalboje atsirado daug prancūziškųjų skolinių (galizmų), tokių, kaip chamber „kambarys“, chair „kėdė“, count „grafas“, peace „taika“, tower „bokštas“.
Žodžiai gali būti paskolinami tiesiogiai iš kitos kalbos ir per kalbas tarpininkes. Pavyzdžiui, minėtasis stiklas yra skolinys iš slavų stьklo, bet šis savo ruožtu paskolintas iš gotų stikls. Arba vėl: kilimas „toks patiesalas“ atsiradęs lietuvių kalboje iš baltarusių ar lenkų kilim, o į šias kalbas patekęs iš tiurkų-totorių kilim. Tą patį galima pasakyti ir apie amatą, kuris (kaip ir latv. amats, est. ammet) kilęs iš vvž. amet, o šis – iš keltų kalbų. Tokius skolinius, kurie tiesiogiai paskolinti iš kurios nors kitos kalbos, galima vadinti tiesioginiais, o per kalbas tarpininkes – netiesioginiais. Tačiau lingvistinėje literatūroje žodžiai paprastai laikomi skoliniais tos kalbos, iš kurios jie tiesiogiai yra paskolinti (taigi stiklas, kilimas, amatas laikomi slavizmais, o ne germanizmais ar tiurkizmais).
Paprastai žodis iš kitos kalbos pasiskolinamas ne su visomis jo reikšmėmis (dažniausiai tiktai viena kuria reikšme). Pavyzdžiui, budelis lietuvių kalboje tereiškia tik „kankintoją; mirties bausmės vykdytoją“, o vokiečių kalboje, iš kurios jis pasiskolintas (Büttel), be šios, turi dar ir „teismo tarno“, „policininko“, „seklio“ reikšmes. Garažas lietuvių kalboje (kaip ir rusų, iš kurios jis pasiskolintas) tereiškia tik „automašinų stovėjimo patalpą“, o prancūzų kalboje garage žymi dar ir „atsarginį kelią“, „perėjimą į atsarginį kelią“ (į rusų kalbą jis perimtas pirmąja reikšme).
Kartais pasiskolintasis žodis įgyja kitokią reikšmę negu ta, kurią jis turėjo kalboje skolintojoje. Pavyzdžiui, gotų kalboje stikls reiškė „taurę“, bet slavai, pasiskolinę šį žodį, suteikė jam metoniminę „medžiagos, iš kurios padaryta taurė“ reikšmę, su kuria jis buvo perimtas ir lietuvių, latvių. Prancūzų kalboje žodis galoche reiškia „medines kurpes, medpadžius“, o patekęs į lenkų kalbą jis ėmė reikšti „guminį apavą, maunamą ant batų ar veltinių“; su šia pastarąja reikšme jis atėjo ir į lietuvių kalbą (kaliošas).
Patekęs į kitą kalbą ir joje pradėtas plačiau vartoti, skolinys dažniausiai pritaikomas ir prie kalbos fonologinės, morfologinės sistemos. Pakeičiamos ar išmetamos skolininkei kalbai nebūdingos fonemos, pridedamos tam tikros galūnės ir kt. Pavyzdžiui, lietuvių tarmėse iš lenkų kalbos atėję skoliniai familija, chyba, hymn tariami kaip pamilija, kiba, gimnas (tikrinis biblinis vardas Herodas – kaip erodas). O štai kaip atrodo baltiški skoliniai Pabaltijo ugrų-finų kalbose: liet. šienas, latv. siens → estų hein, suomių heina; liet. liesas, latv. liess → estų lahi, suomių laiha (taigi baltų minkštieji š, s atliepia h).
Skolinių, kaip ir kitų leksikos sluoksnių, gali būti įvairių rūšių. Be anksčiau minėtų tiesioginių ir netiesioginių, skoliniai paprastai skirstomi dar pagal tai, iš kokios kalbos ar giminiškų kalbų grupės jie yra paskolinti. Šiuo atžvilgiu išskiriami, pavyzdžiui, anglizmai, galizmai, lituanizmai, lotynizmai, polonizmai, rusizmai, germanizmai, slavizmai, tiurkizmai ir t. t. Tai pati bendriausia genetinė skolinių klasifikacija.
Tačiau skoliniai gali būti skirstomi ir įvairiais kitais pagrindais: pagal jų atsiradimo būdą, pagal pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį kalboje skolininkėje, pagal jų paplitimą kalbose, pagal jų vartosenos tikslingumą, pagal jais žymimų denotatų bei designatų pobūdį, pagal kalbos tipą ir kt.
Pagal skolinių atsiradimo būdą jie skirstomi į liaudinius ir knyginius (neliaudinius). Pirmieji yra tokie, kurie patenka į kalbą nerašytinio įvairių tautų atstovų bendravimo keliu. Tai daugiausia visokie buitinio gyvenimo daiktus, reiškinius bei sąvokas žymintys skoliniai, pvz.: blynas (sl.), bliūdas (sl.), botagas (sl.), bulvė (sl.), bujoti (sl.), buomas (germ.), cvekas (germ.), dratas (germ.), krienas (sl.), morka (sl.), smala (sl.), stuba (germ.), viedras (sl.) ir pan. Antrieji – per įvairius raštus, literatūrą (mokslinę, grožinę, religinę ir kt.) patekę skoliniai. Tai dažniausiai kultūros ir civilizacijos sąvokas reiškiantys skoliniai, pvz.: abrozas (sl.), altorius (sl.), bravoras (sl.), dekretas (sl.), forma (sl.), herbas (sl.), kristalas (germ.), testamentas (sl.) ir pan.
Pagal skolinių pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį jie gali būti taip pat skirstomi į dvi rūšis: adaptuotuosius ir neadaptuotuosius. Kuo senesnis skolinys ir kuo plačiau vartojamas, tuo jis būna labiau pritaikytas prie kalbos fonologinės, morfologinės ir semantinės sistemos. Todėl seni skoliniai tvirtai įauga į kalbos leksinę sistemą ir pasidaro savi žodžiai (kalbančiųjų nebejaučiami kaip svetimi). Tokie yra, pavyzdžiui, liet. grybas, rūta, slyva, šalikas, vertas; angl. beauty, country, table; vok. Pferd, Straße, Wein; pranc. moire, rosse ir kt.
Naujieji ir ypač mažiau paplitę skoliniai paprastai ilgesnį ar trumpesnį laiką įvairuoja formos atžvilgiu, kol ilgainiui nusistoja tam tikras variantas. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigos lietuvių periodinėje spaudoje buvo vartojamas deputiertas ir deputatas, gešeftas ir gišeftas, gendrolius, generolas ir jenerolas, klesa, klesė ir klasė, ir tik vėliau (mūsų amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais) ėmė nusistoti dabartinės lytys. Kai kurie skoliniai, ypač tarptautinio pobūdžio, kalbose gali būti vartojami ir visiškai arba labai mažai teadaptuoti (pvz., tokie, kaip ateljė, fojė, interviu, meniu, žiuri ir pan.). Apskritai skolinys laikomas visiškai adaptuotu tuomet, kai iš jo imamasi darytis išvestinių žodžių (vedinių).
Pagal skolinių paplitimą kalbose jie gali būti skirstomi į paprastuosius, arba neinternacionalinius, netarptautinius, ir internacionalinius, tarptautinius. Paprastieji yra tokie, kurie paplitę tik vienoje kurioje nors kalboje, o internacionaliniai, arba internacionalizmai (lot. inter „tarp“ + natio „tauta“), – tie, kurie paplitę keliose ar daugelyje kalbų ir turi tą pačią ar artimą reikšmę. Internacionalizmai būna daugiausia įvairūs terminai, pvz.: atomas (angl. atom, vok. Atom, pranc. atome, rus. amoм, lenk. atom), politika (angl. politics, vok. Politik, pranc. politique, rus. политика, lenk. politykф), universitetas (angl. uniwersity, vok. Universität, pranc. universite, rus. университет, lenk. uniwersytet) ir kt.
Daugiausia tarptautinių žodžių, arba internacionalizmų, paplitusių pasaulio kalbose, yra graikiškos ir lotyniškos kilmės (arba tiesiog perimti iš sen. graikų ir lotynų kalbų, arba susidaryti iš šių kalbų šaknų ir kt. morfemų). Graikiškos kilmės internacionalizmų pavyzdžiais gali eiti minėtieji atomas (iš „neskaidomas“), politika (iš „valstybės valdymo menas“), be to, filosofija (iš „myliu“ + „išmintis“), pedagogas (iš „vedantis vaikus“) ir kt. Lotyniškos kilmės yra minėtieji universitetas (iš vok. Universität, kuris iš lot. universitas „visuma“), be to, aktyvus (lot. activus „veiklus, energingas“), operacija (lot. operatio „darbas, veiksmas“) ir kt. Nemažai yra tapusių internacionalizmais taip pat anglų (boksas, futbolas, mitingas), prancūzų (beletristika, vojažas), italų (akordas, sopranas, tenoras), vokiečių (buterbrodas, fligelis, raketa), arabų (algebra, haremas, mula) ir kt. kalbų žodžių.
Internacionalizmų mūsų laikais įvairiose kalbose dėl sparčios mokslo bei technikos pažangos tolydžio vis gausėja ir gausėja. Jie praplečia kalbų leksikos apimtį ir palengvina naudotis moksline, technine ir kitokia informacija. Tačiau dėl didelio internacionalizmų antplūdžio, susijusio su naujų mokslo bei technikos šakų išsiskyrimu, naujų mokslinių mokyklų, teorijų atsiradimu, dažnai jie imami vartoti skirtingomis reikšmėmis, o tai jau apsunkina mokslinę informaciją. Todėl pastaraisiais dešimtmečiais mėginama net ir pasauliniu mastu tvarkyti, vienodinti atskirų sričių tarptautinius terminus (sudaromi tam reikalui specialūs komitetai, leidžiami nomenklatūriniai žodynai ir t. t.).
Jau iš seno (net nuo antikinių laikų) skoliniai skirstomi ir normos atžvilgiu, t. y. pagal jų vartosenos tikslingumą ar netikslingumą. Graikų filosofai, netikslingai vartojamiems, neteiktiniems kitų kalbų žodžiams vadinti įsivedė ir barbarizmo terminą („klaidingas, negraikiškas žodis“), kuris, ypač literatūros moksle, išsilaikė ir ligi mūsų dienų.
Taigi vartosenos tikslingumo atžvilgiu skolinius galima skirstyti į teiktinuosius ir neteiktinuosius (barbarizmus, svetimybes). Teiktinaisiais laikytini tie skoliniai, kurie iš seno yra prigiję ir adaptavęsi kurios nors kalbos leksikoje arba kurie naujai įvesti nesant savų žodžių tam tikriems daiktams ar sąvokoms pavadinti. Tokie yra daugelis anksčiau minėtų slaviškųjų ir germaniškųjų skolinių lietuvių kalboje. Prie neteiktinųjų priskiriami tie, kurie atsiradę kalboje šalia savų žodžių kaip nereikalingos gretybės ir kurie dėl struktūros ar reikšmės neįprastumo jaučiami kaip tam tikri svetimkūniai, pvz., minėtieji abrozas, cvekas, dratas, stuba, be to, basanoškės, biškis, fainas, liuosas. mūčyti, nedėlia, padnoškė, ploščius, rokuoti, svietas, velyti, zovada ir kt. Žinoma, grožinėje literatūroje ir kai kuriais kitais atvejais (raiškioje šnekamojoje kalboje, patarlėse, priežodžiuose, dainose) neteiktinųjų skolinių vartojimas gali būti pateisinamas stilistiniais sumetimais.
Atskirą rūšį sudaro vad. reikšmės, arba semantiniai, skoliniai. Tai savi žodžiai, įgiję svetimą reikšmę. Pavyzdžiui, pagal rusų считать, turinti „būti laikomam“ reikšme, šnekamojoje kalboje lietuvių veiksmažodis skaityti neretai pavartojamas neįprasta „laikyti, manyti“ reikšme (Aš skaitau, kad nereikia prašyti ir pan.). Suprantama, kad tokie semantiniai skoliniai neturtina kalbos, o kartais gali net apsunkinti suprasti mintis ar perteikti informaciją.
Leksikos gryninimas yra vadinamas purizmu (lot. purus „švarus“). Purizmas gali būti kraštutinis ir nuosaikusis. Kraštutinis purizmas, kurio atstovai stengiasi visus bet kokius skolinius keisti „savais“ (dažniausiai jų pačių susidarytais) žodžiais, yra žalingas kalbos raidai: jis gali izoliuoti kalbą nuo labai reikšmingo tarptautinės leksikos fondo. Tuo tarpu nuosaikusis purizmas, kurio šalininkai rūpinasi pakeisti tik nereikalingus skolinius, visuotinai pripažįstamas reiškinys.

c) Vertiniai (kalkės)

Artimi skoliniams yra ir leksiniai vertiniai, arba kalkės (pranc. calque „kopija“). Tai pamorfemiui iš kitos kalbos išversti žodžiai, pvz.: antstatas (< надстройка), ataskaita (< отчет), saviveikla (< самодеятельность), visureigis (< вездеход), žemsemė (< землечерпалка).
Vertiniai yra savotiški hibridai, t. y. verčiant pamorfemiui kitos kalbos žodžius, nusižiūrima į tų žodžių struktūrą ir reikšmę, bet panaudojamos savos kalbos darybos priemonės. Pavyzdžiui, vertinys Ausnahme (vokiškas priešdėlis Aus- išverstas iš-, o šaknis nahm- iš veiksmažodžio nehmen- – imt- ir pridėta atitinkama galūnė). Savo ruožtu Ausnahme yra vertinys iš lot. ex-ceptio (copere „imti“).
Vertinių ypač pasigaunama tada, kai prireikia sukurti naują žodį kokiai nors iš svetur atėjusiai sąvokai žymėti, bet nenorima vartoti skolinio ar nepavyksta sudaryti gero naujadaro vien tik savomis kalbos priemonėmis. Palyginti daug vertinių yra vokiečių kalboje. Be ką tik minėto Ausnahme, galima nurodyti dar tokius, kaip Blumenkohl „žiedinis kopūstas, kalafioras“ iš it. cavolfiore, Eigenname „tikrinis vardas“ iš lot. nomen proprium, Großmutter „senelė“, iš pranc. grand-mère, Großvater iš pranc. grand-père, Umstand „aplinkybė“ iš lot. circumstantia. Ryški tendencija vartoti ne skolinius, bet vertinius taip pat lietuvių literatūrinėje kalboje. Tuo tarpu anglų, prancūzų, lenkų kalbose pastebimas didesnis polinkis skolintis, o ne verstis žodžius.
Kadangi leksiniai vertiniai sudaro tam tikrą tarpinį sluoksnį tarp skolinių ir savų žodžių (iš vienos pusės, artimi skoliniams, o iš antros – remiasi gimtosios kalbos „statybine medžiaga“), jų klasifikacija yra kiek kitokia negu skolinių. Visų pirma jie skirstomi pagal vertimo adekvatiškumo (tolygumo) laipsnį. Šiuo atžvilgiu išskiriami adekvatieji ir neadekvatieji vertimai. Adekvatieji yra tokie, kurie tiek savo darybine struktūra, tiek reikšme atitinka verčiamąjį žodį (pvz., minėtieji antstatas, ataskaita, Ausnahme, Großmutter ir kt.). Tuo tarpu neadekvatieji (kartais vadinami daliniais) – tokie, kurių darybinė struktūra ir/ar reikšmė tik iš dalies yra ekvivalentiškos. Pavyzdžiui, neakivaizdininkas, be abejo, yra vertinys iš rusų заочник, tačiau savo darybine struktūra jis neadekvatus rusiškajam žodžiui (adekvatus būtų užakinis). Neadekvatus originalui taip pat ir vertinys antpelnis (iš rus. сверхприбыль), nes priešdėlis cвepx- čia išverstas ne lietuvišku atitikmeniu virš-, bet ant-. Pagal darybinę struktūrą leksiniai vertiniai, kaip ir savieji žodžiai, gali būti skirstomi į priešdėlinius (antkainis < rus. наценка), priesaginius (tėvyninis < rus. отечественный) ir sudurtinius, arba dūrinius (darbadienis < rus. трудодень).
Be leksinių, gali būti dar frazeologinių ir sintaksinių vertinių. Frazeologiniai vertiniai – pažodžiui išversti įvairūs žodžių junginiai, pvz.: apsvarstyti klausimą (< rus. обсудить вопрос); išreikšti užuojautą (< rus. вызавить соболезнование); laikas nuo laiko (< rus. время от времени); pravažiuojamasis bilietas (< rus. проездной вилет) ir kt.
Sintaksiniai vertiniai – tai pažodžiui išverstos įvairios sintaksinės konstrukcijos, pvz.: kad pakelti žemės ūkį (< rus. чтобы поднять сельское хозяйство); jeigu tikėti autoriumi (< rus. если верить автору); trys metai tam atgal (< rus. три года тому назад); priimti rezoliuciją už pagrindą (< rus. принять резолюцию за основу); sąryšyje su tėvo liga. (< rus. в связи с болезью отца) ir kt.
Ne visi vertiniai, kaip ir ne visi skoliniai, turtina kalbą. Tie vertiniai, kurie sudaromi kūrybiškai, atsižvelgiant į gimtosios kalbos žodžių darybos ir žodžių jungimo dėsnius ir kuriems nėra tinkamų savų atitikmenų, praplečia kalbinės raiškos išgales, praturtina kalbos leksiką. Tuo tarpu tie, kurie sudaromi nekūrybiškai, stengiantis vergiškai, mechaniškai perteikti svetimos kalbos žodžio morfeminę sandarą ar sintaksinės konstrukcijos struktūrą, be to, kuriems yra gerų savų atitikmenų, tampa kalbos balastu. Tokie yra, pavyzdžiui, šnekamojoje, o kartais ir raštų kalboje pasitaikantys leksiniai vertiniai bedarbė „nedarbas“ (< rus. безработица); gerbūvis „gerovė“ (< lenk. dobrobyt); neužilgo „netrukus“ (< rus. незадолго ar lenk. niezadlugo); perduoti „pasakyti, pranešti“ (< rus. передать); tekamumas „kaita“ (< rus. текучесть) ir kt. Tokios pat rūšies yra ir kai kurie minėtieji frazeologiniai vertiniai (laikas nuo laiko, pravažiuojamasis bilietas, žalioji gatvė) ir visi minėtieji sintaksiniai vertiniai.
Taigi praktiniu normos atžvilgiu vertinius, kaip ir skolinius, galima skirstyti į teiktinuosius ir neteiktinuosius. Pastarieji, jeigu jų labai daug atsiranda, kenkia kalbos nacionaliniam savitumui, užteršia ją nereikalingomis gretybėmis. Todėl kalbos normintojų, kodifikatorių pareiga rūpintis jų (kaip ir nereikalingų skolinių) šalinimu ir tinkamu pakaitų diegimu.
Ypač netoleruotini vergiški frazeologiniai vertiniai, kurie ne tik kliudo suvokti reiškiamą mintį, bet neretai būna ir juokingi, plg. pastatyti klausimą šonkauliu (< rus. поставить вопрос ребром); pirmon galvon reikia pakviesti (< rus. в первую голову); vaikytis ilgo rublio (< rus. гонятсься за длинным рублем) ir pan.

Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu

a) Bendratautinė leksika
b) Tarminė leksika
c) Termininė leksika
d) Žargoninė leksika

Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu skirstoma į keturis sluoksnius: 1. bendratautinę leksiką, 2. tarminę leksiką, arba dialektizmus, 3. termininę leksiką, arba terminiją, 4. žargoninę leksiką. Bendratautinės leksikos vartojimo sfera yra neribota. Tuo bendratautinė leksika skiriasi nuo kitų šiuo požiūriu išskirtų leksikos sluoksnių – tarminės, termininės ir žargoninės leksikos. Pastaruosius tris sluoksnius sudaro žodžiai, kurių vartojimo sfera yra ribota, nes juos vartoja tik tam tikras kolektyvas, vienokia ar kitokia teritorinė, profesinė ar socialinė žmonių grupė.

Bendratautinė leksika

Bendratautinę leksiką sudaro žodžiai, kuriuos supranta ir gali vartoti visi lietuvių kalba kalbantys žmonės, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, tarmės, profesijos ar socialinės padėties. Tačiau bendratautinė leksika nėra tik tie žodžiai, kuriuos vartoja visi be išimties lietuviškai kalbantys žmones. Kitaip sakant, kiekvieno kalbančiojo žodžių atsarga gali būti ir mažesnė už bendratautinės leksikos visumą. Pavyzdžiui, žodžių ir posakių požymis, prasmė, tarpusavio ryšiai, sąlygoti, vartosena, veiklus ir kitų, turinčių knyginį atspalvį, nevartoja dauguma kaimo žmonių, o antra vertus, nebūtinai visi žmonės savo kalboje turi vartoti šiurkščius šnekamosios kalbos žodžius snukis, srėbtuvė (veido reikšme), snarglys, žioplys (asmeniui apibūdinti) ir t. t. Tačiau kadangi tokie žodžiai gali būti potencialiai visų vartojami, jie laikomi bendratautinės leksikos dalimi.
Taigi bendratautinės leksikos sluoksnis apima žodžius, kurie gali būti vartojami ir bendrinėje, ir liaudies šnekamojoje kalboje. Bendrinė kalba yra tam tikros epochos vieninga, sąmoningai sunorminta rašomoji bei šios pagrindu susidariusi šnekamoji kalba, tarnaujanti tautos ar nacijos bendravimo, susižinojimo, kultūros ir civilizacijos poreikiams. Bendrinės kalbos leksikos branduolys yra žodžiai, sudarantys pagrindinį žodyno fondą. Jie ir priklauso bendratautinei leksikai. Į bendrinės leksikos sudėtį, be bendratautinės leksikos, įeina dar ir terminija. O į bendratautinę leksiką, be pagrindinio bendrinės kalbos žodyno fondo, įeina ir kai kurie liaudies šnekamosios kalbos žodžiai, kurie yra už bendrinės kalbos ribų. Tai – vadinamieji slengo žodžiai. Slengas – plačiai išplitę ir visuotinai vartojami žodžiai ir posakiai, turintys pabrėžtinį šnekamosios kalbos atspalvį. Tai „žargoniškos prigimties žodžiai, peržengę socialines ir profesines ribas“, pvz.: blatas „pažintys“, kombinuoti „stengtis nelegaliu būdu ką įsigyti“, degti „įkliūti“, plaukioti „prastai ką mokėti“ ir t. t. Bendrinės, bendratautinės ir liaudies šnekamosios kalbos leksikos santykį vaizduoja schema:

Tarminė leksika

Tarminė leksika, arba leksiniai dialektizmai (gr. dialektos „tarmė“), yra žodžiai, kurie žinomi tik apibrėžtos teritorijos tarmėms. Jie neįeina į bendrinės kalbos leksiką ir priklauso liaudies šnekamajai kalbai. Stilistiniais sumetimais leksiniai dialektizmai gali būti pavartoti grožinėje literatūroje, bet ir tokiu atveju jie išlaiko savo specifiką ir traktuojami ne kaip bendrinės kalbos elementai, o kaip žodžiai, būdingi tam tikro ploto tarmėms.
Lietuvių kalbos tarminė leksika skirstoma į keturias pagrindines grupes: žemaičių, rytų, vakarų ir pietų aukštaičių (vakarų dzūkų). Kiekviena lietuvių kalbos tarmė susideda iš kelių šnektų, ir kiekviena šnekta turi jai būdingų žodžių. Todėl tarminę leksiką tyrinėjant detaliau, galimas ir smulkesnis jos suskirstymas.
Vartojimo sferos ribotumas, nepriklausymas bendrinei kalbai skiria tarminę leksiką nuo bendratautinės. Tačiau tarp bendratautinės ir tarminės leksikos lygiai taip pat, kaip ir tarp bendrinės ir liaudies šnekamosios kalbos, negalima išvesti labai griežtos ribos. Į bendrinę kalbą atėjo ir tapo bendratautiniais žodžiais nemaža kadaise buvusių tarmybių. Pavyzdžiui, iš žemaičių tarmės šnektų atėjo audra, balandis, vyzdys, iš rytų aukštaičių – įmantrus, kaugė, žabai, iš vakarų aukštaičių – alga, klasta, lobis, iš dzūkų – kautis, luotas, sakmė, skanauti ir kt. Ir šiandien tarmių leksika tebėra nuolatinė bendrinės kalbos turtinimo ir gyvinimo priemonė. Dėl nuolat vykstančios bendrinės kalbos ir tarmių sąveikos neretai dabar sunku pasakyti, ar žodis yra dialektizmas, ar priklauso jau bendratautinei leksikai. Plačiai vartojamos tarmybės jau kaip bendrinės kalbos žodžiai pateikiami ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, pvz.: apyvoka, prakusti (iš žemaičių), autuvas, ląsta (iš rytų aukštaičių), apžavai, neganda (iš vakarų aukštaičių), porinti, kremblys (iš dzūkų) ir t. t. Į bendrinės kalbos žodyną įtraukiamos ir tokios tarmybės, kurios jau suprantamos daugelio žmonių, bet plačiau vartojamos tik vienos tarmės ribose. Šalia tokių žodžių žymima, kokių tarmybių grupei jie priklauso: žemaitybėms – žem., rytietybėms – ryt., vakarietybėms – vak., dzūkybėms – dz., pvz.: gėrynė žem. „puota, pokylis, išgėrimas“, gybena žem. „kas nugeibęs, nusibaigęs“, panuovolis ryt. ,,pakilesnis pievos kraštas prie dirvos“, sopė ryt. „skausmas“, lūžulys vak. „sulūžęs daiktas“, marėti vak. „alkti, badauti“, nūdien dz. „šiandien“ ir t. t. Galima manyti, kad po kiek laiko šie žodžiai taps bendratautiniai.
Pastaraisiais metais ypač sustiprėjo bendrinės kalbos poveikis atskiroms tarmėms. Labai smarkus kultūros pakilimas (mokykla, įstaigos, spauda, radijas, televizija, saviveikla ir kt.) spartina tarmių niveliacijos, t. y. laipsniško bendrinės kalbos įsiliejimo į tarmes, procesą. Itin intensyvi bendrinės kalbos įtaka tarmių leksikai. Bendrinės kalbos žodžiai į tarmes ateina ne tik drauge su naujais daiktais, sąvokomis, bet ir pamažėle išstumdami įvairius dialektizmus. Dėl to tarmės nepaprastai greitai netenka specialiųjų savo leksikos ypatybių. Tas faktas skatina kuo skubiau rinkti, sisteminti ir tyrinėti tarminę leksiką.
Leksiniai dialektizmai esti dviejų rūšių: 1. tikrieji leksiniai dialektizmai ir 2. semantiniai dialektizmai.
1. Tikrieji leksiniai dialektizmai yra tarmiški žodžiai, turintys šaknį, kurios visai nėra bendrinėje kalboje. Dažniausiai jais pavadinamos sąvokos bendrinėje kalboje ir kitose tarmėse išreiškiamos visai kitais žodžiais, pvz.: žemaičių bengti „baigti“, cyrulis (cyrulys) „vieversys“, kinis „guolis“, kūlis (kūlys) „akmuo“, staibis „blauzda“, tęvas „laibas, plonas“; rytiečių atšlaimas ,,kiemas“, melmas „pablyškęs“, uvėrus „piktas, nedoras“, užupentis „užkulnis“, varvas „lašas“; vakariečių kanėti „alkti, prastai vilkėti (turint)“, mizgus „painus, vinklus“, mukenos „kas labai sudėvėta“, gramauti „neišsirinkti ką valgyti, būti viskuo nepatenkintam“; dzūkų bulė „adatos skylutė“, būžys „kankorėžis“, gurinys ,,trupinys“, kieša „apžėlusi vieta, tankynė“, strikis „audinio rašto vienas dantelis“, vaimėtis „rodytis, vaidentis“.
Tikrųjų leksinių dialektizmų grupei priskirtini ir vadinamieji etnografiniai dialektizmai. Tai žodžiai, kurie pavadina sąvokas, žinomas tik vienos tarmės plote, pvz.: žemaičių kastinys „valgis iš suplaktos grietinės“, ubladė „tam tikras trobesys, kuriame stovi duonos kepama krosnis ar kur jovalą taiso“; rytiečių parpeliai „iš miltų ir bulvių pagaminti kukuliai“, rainelė „ruožuotas sijonas“, priekaktis „krosnies dalis“; dzūkų belčius „tam tikras samtelis“ ir t. t. Daugelis etnografinių tarmybių dabar beveik yra išnykusios iš dabartinės tarmių leksikos, nes nebevartojami ar retai tevartojami tie etnografiniai dalykai, kuriuos jie reiškė.
2. Semantiniai dialektizmai yra žodžiai, kurie turi tik tarmei būdingą reikšmę, pvz.: žemaičių brėkšti ,,temti“, gerbti „tvarkyti, švarinti“, irklas „laivelis“, kriokti „verkti“; rytiečių dangtis „stogas“, ramu „smagu, linksma“; dzūkų blakė „audimo klaida“, kulnas „kelis“, kautis „peštis“, pala „pusė paklodės, audžiama iš karto“ ir t. t. Semantiniais dialektizmais laikomi ir tokie žodžiai, kurie pažįstami ir bendrinėje kalboje, ir tarmėje, bet bendrinėje kalboje, lyginant su tarme, neturi visų jo reikšmių. Pavyzdžiui, žemaičių žodžiai alsuoti, apačia, nauda šalia reikšmių, kurios bendros visoms tarmėms, turi ir tokių, kurios nei kitoms tarmėms, nei bendrinei kalbai nėra būdingos: alsuoti „prisikišus, prisigulus pasakoti“, apačia „duonkepės krosnies padas“, nauda „derlius“.

Termininė leksika

Termininė leksika, arba tiesiog terminai, yra žodžiai, pavadinantys tiksliai nustatytą mokslinę sąvoką ir vartojami vienos kurios nors mokslo šakos kalboje. Vadinasi, šio leksikos sluoksnio, kaip ir tarmybių, vartojimo sfera yra ribota. Tačiau termininė leksika įeina į bendrinės kalbos žodyną, o tarminė, kaip jau buvo minėta, priklauso liaudies šnekamajai kalbai.
Terminai yra ryškiausias įvairių mokslo sričių kalbos skiriamasis požymis. Vienos ar kitos mokslo srities terminų visuma yra vadinama terminija. Kalbotyros šaka, aiškinanti terminų ypatybes, tirianti jų susidarymo būdus, kurianti ir norminanti įvairių mokslo šakų terminiją, vadinama terminologija.
Terminologija visada eina pro trijų mokslo šakų kryžkelę: tam tikros specialios mokslo šakos, logikos ir kalbotyros. Dėl to kiekvienas naujai sudaromas terminas turi būti moksliškai motyvuotas, logiškai prasmingas ir kalbiškai taisyklingas.
Terminų sudarytojas visų pirma turi suvokti dalykinius ir loginius terminų kūrimo reikalavimus: gerai susipažinti su tam tikros mokslo šakos tiriamaisiais objektais, jų ypatybėmis, atrinkti, suklasifikuoti ir susisteminti sąvokas, kuriomis ta mokslo šaka operuoja, sugebėti tinkamai tas sąvokas apibrėžti. Pavyzdžiui, neišmanant medicinos mokslo paslapčių, medikams buvo pasiūlytas terminas išsėtinė sklerozė. Kalbiniu požiūriu tai taisyklingai sudarytas sudėtinis terminas (plg. laužtinė žaizda). Tačiau sklerozei apibūdinti toks veiksmažodinės kilmės būdvardis išsėtinis, -ė netinka, nes sklerozės niekas neišsėja. Todėl medikai šio termino atsisakė ir pasiūlė kitą, labiau atitinkantį tikrovę – dauginė sklerozė.
Kuriant terminus, ypač svarbu suvokti tiriamų sąvokų loginius tarpusavio ryšius. Šių ryšių nepaisymas leidžia atsirasti loginiu požiūriu nesistemiškiems terminams. Pavyzdžiui, medicinoje vartojami tokie odos patologinių pakitimų terminai: 1. odos blyškumas, 2. odos paraudimas, 3. odos pageltimas, 4. pamėlynavusi oda; technikoje – suvirinimo būdų terminai: 1. suvirinimas suduriant, 2. taškinis suvirinimas, 3. skridininis suvirinimas. Šiais terminais pavadintos rūšinės sąvokos, vadinasi, jas išreiškiančių terminų pagrindas turi būti vienodi tų sąvokų požymiai. O sudarant minėtus terminus, nusikalsta būtent šiam logikos reikalavimui: jų pagrindą sudaro skirtingi sąvokų požymiai: pirmojo medicinos termino pagrindas yra objekto ypatybė, antrojo ir trečiojo – veiksmas, ketvirtojo – iš veiksmo rezultato kylanti ypatybė.
Suvokus dalykinius ir loginius termino kūrimo reikalavimus, reikia atsiminti, kad kiekvienas terminas turi būti padarytas pagal lietuvių kalbos fonetikos, žodžių darybos, jų jungimo ir derinimo taisykles. Jei terminas šių taisyklių neatitinka, jis yra nepriimtinas. Kalbiniu požiūriu netaisyklingi, pavyzdžiui, yra tokie terminai: įtempiminė šakutė = įtempimo šakutė, suaugiminis žarnų nepraeinamumas = sąauginis žarnų nepraeinamumas (lietuvių kalboje nedaromi būdvardžiai su priesaga -ini s, -ė iš veiksmažodinių priesagos -imas, -ymas vedinių); daugbalsija = daugiabalsiškumas, daugbalsystė (prie sudurtinių žodžių, ypač su komponentu daug-, kolektyvinė priesaga -ija nededama), bendrakaltininkis = bendrakaltis (lietuvių kalboje panašios rūšies sudurtinių daiktavardžių antrieji komponentai esti dviskiemeniai: bendradarbis, bendravardis). Kuriant terminus, reikia atsižvelgti ir į fonetiką, susijusią su kalbine estetika. Svarbu, kad terminas būtų ne tik taisyklingas, bet ir gražaus skambesio. Matyt, dėl to technikoje neprigijo, pavyzdžiui, toks naujas terminas: špižplienis.
Kuo skiriasi terminas nuo paprastų žodžių ar žodžių junginių? Kokios yra svarbiausios jų ypatybės?
1. Kiekvienos mokslo srities terminas turi turėti tiksliai fiksuotą, labai apibrėžtą turinį, visiškai nepriklausomą nuo konteksto. Paprasto žodžio reikšmė, kaip žinia, gali išryškėti kontekste, įvairius prasminius atspalvius įgyti junginyje su kitais žodžiais.
2. Tam tikros mokslo šakos terminijoje neturi būti daugiareikšmių terminų. Daugiareikšmiškumo reikia vengti ir giminiškose mokslo šakose. Labiau nutolusiose srityse pasitaiko tos pačios fonetinės sandaros žodžių, turinčių skirtingas reikšmes. Tai jau ne daugiareikšmiai, o homonimiški terminai, pvz.: derivacija karo moksle reiškia ,,kulkos ar sviedinio skridimo trajektorija“, o kalbotyroje – „žodžių darymas su afiksais“, inkubacija medicinoje reiškia „uždarasis ligos periodas“, o zootechnikos moksle – „paukščių perinimas inkubatoriuje“ ir t. t.
3. Nusistovėję tam tikros mokslo šakos terminai neturi turėti sinonimų. Sinonimai nereikalingi jau vien dėl to, kad be reikalo apsunkina atmintį (juk studijuojant tam tikrą mokslinę discipliną, terminus reikia įsiminti ir įsisąmoninti!). Be to, sinonimai griauna būtiną terminijos sąlygą – terminų sistemos ekonomiškumą.
4. Terminai negali turėti jokių emocinių atspalvių. Tai stilistiškai neutralūs žodžiai, tiksliai, objektyviai atspindintys sąvokos turinį.
5. Mokslo terminas turi būti tikslus, trumpas, patogus. Ilgi, per daug išplėsti terminai kenkia kalbėjimo (vadinasi, ir mąstymo) ekonomijai ir ypač netinka praktinei vartosenai.
Terminų trumpumo siekiama įvairiais būdais: praleidžiamas vienas ar keli ilgo termino žodžiai (automatinės sankabos korpuso galvutė = automatinės sankabos galvutė, nuolatinio veikimo džiovinimo kamera = nuolatinio džiovinimo kamera), žodžių junginys pakeičiamas sudurtiniu žodžiu ar priesaginiu naujadaru, kurio darybos pamatu eina reikšminiu požiūriu svarbiausias jungimo komponentas (aviacinė linija = avialinija, automobilio padanga = autopadanga, skersinis pjūvis = skerspjūvis, degalų stotis = degalinė) ir t. t.
Mokslinėje terminijoje negalima terminų trumpinti, jei trumpinimas griauna sąvokos ir termino atitikimą, jei sutrumpinti terminai yra nelogiški ar netaisyklingi, pvz.: gydytojo padėjėjas = gydpadas, žuvų įveisimas = įžuvinimas, plaukų pašalinimas = nuplaukinimas, presavimo milteliai = presmilteliai, presuojamasis taškas = prestaškas ir t. t.
6. Gerai sunorminti terminai turi sudaryti darnią sistemą. Terminų sistemiškumą lemia tas faktas, kad tarp tam tikros mokslo šakos sąvokų, kurias terminai išreiškia, egzistuoja sisteminiai ryšiai.
Visi šie reikalavimai keliami nusistovėjusiai, sunormintai terminijai. Deja, praktiškai lietuvių terminija ne visuomet juos atitinka.
Tarp termininės ir bendratautinės leksikos vyksta dvikryptis santykiavimo procesas. Specialių disciplinų terminais ar jų dėmenimis tampa daugelis bendratautinių žodžių, pvz., kalbotyros terminais yra tapę tokie bendratautiniai žodžiai: galūnė, giminė, kamienas, skaičius, šaknis, literatūros – įasmeninimas, vaizdas, veikėjas, sporto – taškas, bauda, kėlinys, žirgas ir t. t. Šitokie žodžiai yra daugiareikšmiai: vienos jų reikšmės yra įprastos visiems lietuvių kalba kalbantiems žmonėms, o kitos yra specialios, terminologizuotos. Antra vertus, dauguma terminų išpopuliarėja, determinologizuojasi. Išpopuliarėjo ir bendratautiniais tapo ne taip seniai specialiais terminais buvę atskyrininkas, ekranas, kombainas, koncertas, opera, telefonas, telegrafas, televizija ir t. t. Kartais terminai perkeliami iš vienos žmogaus veiklos srities į kitą. Tada jie įgyja perkeltinę reikšmę ir jau, kitoje srityje pavartoti, nėra terminai. Pavyzdžiui, visai kitokią paskirtį, negu mokslo kalboje, turi tokie žodžių junginiai, pavartoti grožinėje literatūroje ar publicistikoje: pirmojo ryškumo žvaigždė, svorio centras, smogiamasis būrys ir t. t.
Termininė leksika sudaro vis didėjančią bendrinės kalbos žodyno dalį. Čekų kalbininko K. Sochoro duomenimis, 90% visų naujadarų sudaro terminai. Taigi žodžių darybos, jų reikšmių ar kitos naujovės į kalbą ateina kaip tik per terminiją. Tačiau bet koks naujas terminų darybos modelis priimtinas tik tada, kai jis neprieštarauja kalbos sistemai ir atitinka vidinius kalbos raidos dėsningumus.
Terminai yra labai įvairūs, todėl įvairūs ir jų kūrimo būdai. Lietuvių kalbos terminija kuriama dviem būdais: arba sudarinėjami savi terminai, arba skolinami iš kitų kalbų.
Savų terminų sudarinėjimas yra lietuvių terminijos kūrimo tradicija.
1. Didelė dalis lietuviškų terminų atsiranda terminologizuojant bendratautinių žodžių reikšmes.
2. Specialių mokslinių disciplinų terminais dažnai tampa įvairūs liaudiniai terminai. Kartais terminu yra padaromas net tarmiškas žodis, pvz., sporto terminu tapo šiaurės Lietuvoje vartojamas pusės dienos laiko tarpo pavadinimas kėlinys. Liaudiniai terminai specializuota reikšme gerai prigyja įvairių sričių terminijoje. Ypač daug jų vartojama žemės ūkio, botanikos, veterinarijos, medicinos mokslų kalboje (plg. paukščių, žvėrių pavadinimus zoologijoje, augalų – botanikoje ir t. t.). Filosofijos, kalbotyros, kibernetikos, branduolinės energetikos terminijoje tėra po vieną kitą terminologizuotą liaudinį terminą.
3. Labai daug lietuviškų terminų yra naujadarai, kuriami pagal lietuvių kalbos žodžių darybos dėsnius. Lietuvių kalboje ypač daug pasidaroma priesaginių ir sudėtinių terminų. S. Keinio duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai visų vienažodžių teisės, geologijos ir fizinės geografijos, fizikos, sporto, melioracijos, chemijos, tekstilės, botanikos, ekonomikos, skaičiavimo technikos terminų yra padaryti su priesagomis. Dariausi priesaginių terminų darybos tipai yra šie:
priesagų -imas, -ymas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: angliavimas (chemija), kryžminimas (botanika), kibirkščiavimas (skaičiavimo technika), išsielektrinimas (fizika), apsakymas (literatūra);
priesagos -umas vediniai iš būdvardžių ir dalyvių, pvz.: lakumas (chemija), pelkėtumas (melioracija), paperkamumas (teisė), užimtumas (ekonomika);
priesagos -ystė vediniai iš daiktavardžių, pvz.: bankininkystė, verslininkystė (ekonomika), gyvulininkystė, veislininkystė (žemės ūkis, ekonomika);
priesagos -ininkas vediniai iš daiktavardžių, pvz.: namudininkas (ekonomika), bendrininkas (teisė), lenktynininkas (sportas);
priesagų -tuvas, -iklis, -tukas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: aušintuvas (chemija), lėtintuvas (fizika), iškroviklis (skaičiavimo technika), laužtukai (sportas);
priesagos -tojas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: gamintojas (ekonomika), dulkintojas (geologija ir fizinė geografija), piktnaudžiautojas (teisė);
priesagos -inys vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: lydinys (fizika, chemija), kūrinys (literatūra), skolinys, vedinys (kalbotyra).
Nepalyginti mažiau sudaroma terminų su priešdėliais (a), galūnėmis (b) ir sudūrimo būdu (c). Pavyzdžiui: a) antsluoksnis (geologija ir fizinė geografija), antdantis (skaičiavimo technika), bestuburiai (zoologija); b) trauka (fizika), išdroža (melioracija), dumbliai (geologija ir fizinė geografija): c) dirvotyra (melioracija), ledonešis (geologija ir fizinė geografija), startavietė (sportas), vandensvydis (sportas).
Nemaža pasidaroma ir sudėtinių terminų. Sudėtiniai terminai yra dvikomponenčiai arba trikomponenčiai žodžių junginiai, kurių komponentus sieja sintaksiniai derinimo, valdymo ar šliejimo ryšiai. Sudėtinių terminų yra labai įvairių: jie skiriasi savo struktūra, loginėmis-semantinėmis komponentų funkcijomis ir t. t. Pavyzdžiui: a) derinamojo pažyminio terminai: sklaidomasis lęšis (fizika), sakalas skraiduolis (zoologija), aukštieji kamuoliniai debesys (fizinė geografija), antrinis branduolinis kuras (politechnika); b) valdomojo pažyminio: paruošų planas (ekonomika), ragenos uždegimas (medicina), šaknies balsių kaita (kalbotyra); c) šliejamojo pažyminio: eilėraštis proza (literatūra), grasinimas nužudyti (teisė), prekyba išsimokėtinai (ekonomika) ir kitokie.
Kai kurių trižodžių terminų komponentus sieja derinimo ir valdymo arba derinimo ir šliejimo ryšiai, pvz.: varančioji mechanizmo dalis (fizika, politechnika), gruntinis žemės drebėjimas (geologija ir fizinė geografija), sąlygiškai pastovios išlaidos (ekonomika), tolygiai lėtėjantis judėjimas (fizika) ir t. t. Yra ir tokių sudėtinių terminų, kuriuos sudaro glaudžiai tarp savęs suaugę daiktavardžiai, pvz.: grąžtas-zondas (geologija), augalai-indikatoriai (botanika). Sudėtinių terminų komponentais dažnai eina tarptautiniai žodžiai, paklūstantys bendriems lietuvių kalbos žodžių jungimosi dėsniams, pvz.: greitasis reaktorius (fizika), garso generatorius (fizika), turbinos reguliavimo velenas (politechnika), vandenį surenkantis rezervuaras (melioracija), dirvožeminis termometras (melioracija) ir t. t.
4. Lietuviški terminai labai dažnai kuriami kitų kalbų (ypač rusų) pavyzdžiu. Terminai pamorfemiui arba pažodžiui verčiami iš kitos kalbos. Jie vadinami vertiniais. Išversti, pavyzdžiui, yra kai kurie kalbotyros terminai: prieveiksmis (lot. adverbum), papildinys (r. дополнение), priedėlis (r. приложение), labai daug verstinių terminų ir techninėje terminijoje: bangolaidis (r. волновод), garsogaudis (r. звукоуловитель), greitaeigis (r. быстроходный) ir t. t.
Antras terminų kūrimo būdas yra terminų skolinimas iš kitų kalbų. Dažniausiai terminais tampa tarptautiniai žodžiai, pvz.: kalbotyros terminai: antonimai, sinonimai, homonimai, diachronija, leksika, metatezė, morfologija, sintaksė ir t. t.; medicinos – anamnezė, bronchitas, gastritas, miokardo infarktas, patologija, toksikozė ir t. t.; muzikos – džazas, gitara, kantata, oktava, oratorija, pastoralė ir t. t. Kuriant terminus, skolintis kitos kalbos žodžius būtų pats lengviausias kelias, tačiau tokiu atveju liktų neišnaudotos vidinės potencinės kalbos išgalės. Pastaraisiais metais tarptautiniams terminams labai intensyviai kuriami lietuviški atitikmenys, ir dėl to sparčiai didėja tarptautinių ir savųjų terminų sinonimija, pvz., fizikos terminai: vakuumas = tuštuma, gravitacija = visuotinė trauka, absorbcija = sugėrimas, rotacijos ašis = sukimosi ašis ir t. t.; chemijos: presas = slėgtuvas, fibra = skaidula, preciziniai svareliai = tikslieji svareliai, evaporatorius = garintuvas, sėdimentacija = nusėdimas ir t. t.; kalbotyros: metatonija = priegaidės kaita, derivatas = vedinys, kalkė = vertinys ir t. t. Be abejo, keisti lietuviškais tokių prigijusių tarptautinių terminų, kaip technika, mechanizmas, taktas, ritmas, impulsas, automatizacija, televizija, radijas, psichologija ir kt., nėra jokio reikalo. Tačiau nedera vartoti painių ar sunkių ištarti tarptautinių žodžių ar skolinių ten, kur puikiai tinka lietuvių kalbos žodžiai.

Žargoninė leksika

Žargoninė leksika, arba žargonybės (pranc. jargon „žargonas“), yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje (miesto ar kaimo varguomenės, elgetų, aristokratų salonų, vagių, jūrininkų, aktorių, sportininkų, studentų ir t. t.).
Žargono žodžiai visada yra ne pagrindiniai, o paraleliniai tikrovės objektų pavadinimai, atsirandantys kalboje dėl įvairių priežasčių. Dalies žargonybių atsiradimą lemia tam tikrų visuomenės grupių (dažniausiai deklasuotų: vagių, valkatų, elgetų ir pan.) noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitiems žmonėms, įslaptinti ją. Tačiau dažniausiai žargonybės vartojamos, norint ką pasakyti sąmojingai, patraukti dėmesį, pasipuikuoti, sustiprinti įspūdį, padaryti kalbą kandesnę ar spalvingesnę. Dėl to visoms žargonybėms būdingas stiprus emocinis-ekspresinis atspalvis. Dėl savo ekspresyvumo žargonybės labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas ir patenka į bendratautinę leksiką. Formuojasi bendratautinės šnekamosios leksikos sluoksnis – slengas.
Žargono žodžiai – labai nepastovus leksikos sluoksnis, jis greitai keičiasi. Kartais net gerokai skiriasi žargonas tos pačios socialinės ar profesinės grupės žmonių, gyvenančių skirtingose vietose.
Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai nevienodi.
Dauguma jų – fonetiškai ir morfologiškai asimiliuotos svetimybės (barbarizmai, hibridai), pvz.: chebra ,,draugų, bičiulių būrys“, figovai „prastai, blogai“, fuginti „bėgti“, kabakas, knaipė „kavinė“, kaifas „malonumas“, leikyti „gerti“, lazdavoti „kibti, barti, šaipytis“, palinti „rūkyti“, skačkės „šokiai“, stukačius „skundikas“, šaika „būrys, draugija“, taskankės „muštynės“ ir t. t.
Kitos žargonybės – perdirbti ar sutrumpinti tarptautiniai žodžiai, pvz.: biblė „biblioteka“, egzas „egzaminas“, ciza „cigaretė“, kolis „kolokviumas“, konserva „konservatorija“, matieka „matematika“, stipkė „stipendija“, univeika „universitetas“ ir t. t.
Kartais žargonybių pasidaroma ir su lietuviškom darybos priemonėm, jas nelauktai ar net neleistinai jungiant ar derinant, pvz.: auklyba, auklėša „auklėtoja“, bičas „bičiulis“, dėstytuvas „dėstytojas“, klasiokas „klasės draugas“, sausiokas „sausas vynas“, raudoniolika „daug, daugiau kaip dešimt“ ir t. t.
Iš kitų išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės. „Tai bendratautiniai žodžiai, vartojami savotiška žargoninė reikšme, pvz.: ardytis „iš kailio nertis, labai stengtis“, būda „mokykla“, kirvis „griežtas mokytojas ar dėstytojas“, nuskilti „pavykti, pasisekti“, susimauti „neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant“, nusiplauti, nusimuilinti „pabėgti, išeiti“, šakės „baigta, galas, prapultis“, šienas „niekai, šlamštas“ ir t. t. Šio tipo žargonybės, saikingai ir vietoje vartojamos, iš tiesų pagyvina, paįvairina kalbą. Galima dar paminėti ir keletą ekspresyvių studentiškų žargoninių frazeologizmų: be prošvaisčių „beviltiška“, gauti pompą „išsisemti“, nešti muilą „bėgti, nešdintis“, sumesti skudurus „susidraugauti arba susituokti“, pakišti kiaulę „padaryti niekšybę, kiaulystę“, neimti į plaučius „nesijaudinti, nesikrimsti“ ir t. t.
Dauguma žargonybių, išskyrus semantines, yra laikoma neigiamu, nors ir neišvengiamu kalbos reiškiniu. Gausiai vartojami įmantrūs su taisyklėmis prasilenkiantys žargono žodžiai kenkia kalbos grynumui, rodo menką žmogaus kultūrą. Grožinėje literatūroje vartojamos žargonybės paprastai turi kokią nors idėjinę-meninę paskirtį.

Žodžio etimologija

Nustatyti, ar žodis yra savas, ar svetimas, ar senas, ar naujas, padeda kalbotyros šaka – etimologija. Ji aiškina žodžio kilmę, žodžio istoriją, yra vienas iš įdomiausių, bet kartu ir sudėtingiausių istorinės, arba diachroninės, kalbotyros mokslų.
Aiškinti atskirų žodžių kilmę pradėta dar antikiniais laikais. Jau graikų filosofas Sokratas (V-IV a. pr. m. e.) žodį „dievas“ kildino iš veiksmažodžio „bėgti, smarkiai judėti“, o „žmogus“ – iš veiksmažodžio „atidžiai stebiu“. Tačiau tie atskirų žodžių kilmės aiškinimai ligi naujų laikų, iki lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimo XIX a. pradžioje neturėjo tvirto teorinio pagrindo. Tiktai gimus lyginamajai istorinei kalbotyrai ir atskleidus kalbų raidos dėsningumus, etimologija įgavo mokslinį pobūdį.
Pagal tai, ar žodžių kilmės aiškinimas yra mokslinis ar nemokslinis, išskiriamos dvi etimologijos rūšys: mokslinė ir liaudies etimologija. Kalbotyrai svarbesnė, suprantama, mokslinė etimologija, kuriai rūpi nustatyti tikrąją žodžio kilmę, jo genetinius ryšius su kitais tos pačios kalbos ir kitų kalbų žodžiais. Mokslinės etimologijos tyrinėjimų objektas daugiausia yra pirminiai žodžiai, vediniai, kurių darybinė ir semantinė motyvacija jau išblukusi ir kalbantysis negali suvokti ryšio tarp jų formos ir reikšmės. Todėl vienas iš pagrindinių mokslinės etimologijos uždavinių – atskleisti tą motyvaciją, išaiškinti pirmykštę žodžio struktūrą ir reikšmę, nustatyti vėliau vykusius struktūrinius ir semantinius kitimus.
Kuo remiasi mokslinė etimologija, spręsdama šį uždavinį? Kokie yra jai keliami reikalavimai?
Visų pirma mokslinė etimologija remiasi fonemų reguliariais atitikmenimis, vad. „fonetiniais dėsniais“, būdingais giminiškoms kalboms. Mat kartais atskirų kalbų žodžiai tiek savo garsine struktūra, tiek leksine reikšme būna labai panašūs. Bet jeigu tas panašumas nėra dėsningos giminiškų kalbų raidos padarinys, jis gali būti visiškai atsitiktinis. Todėl, nepaisant fonemų reguliarių atitikmenų, galima genetiškai susieti ir atsitiktinai sutampančius žodžius ir prikurti nepagrįstų etimologijų.
Prie nepakankamai atsižvelgiančių į reguliarius fonemų atitikmenis priskirtinos lietuviškų žodžių grasa „grėsmė“ ir pantas „gegnių jungiamoji juosta, skersinis“ etimologijos. Pirmasis ilgą laiką lingvistų buvo siejamas su slavų groza „grasinimas“ (plg. rus. гроза). Tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks siejimas prieštarauja reguliariems lietuvių ir slavų kalbų fonemų atitikmenims (liet. s neatliepia sl. z), todėl ir atsisakyta sieti tuodu žodžius. Pantas taip pat ilgai buvo laikomas nelietuvišku žodžiu. Vieni (A. Briukneris, E. Frenkelis) manė jį esant skolinį iš panašios reikšmės lenkiško bant, kilusio savo ruožtu iš vva. bant „skersinis“, kiti (K. Alminauskis) – iš germanų pant „įkaitas, užstatas“. Tačiau ne per seniai V. Urbutis įrodė, kad tas žodis esąs lietuviškas, baltiškas (neatsijęs nuo žodžių pinti, pantis, latv. pit, pr. panto „pančiai“). Svarbiausias argumentas, nukreiptas prieš lenkiškąją panto kilmę, kaip tik ir buvo šio žodžio pirmosios fonemos neatitikimas: „lietuvių kalboje sunku rasti slavizmų, kurie turėtų p- vietoj originalo b-“.
Kitas dalykas, kurio neturi ignoruoti mokslinė etimologija, – tai atsižvelgimas į siejamųjų žodžių reikšmės (semantinius) ryšius ir į galimus jų pakitimus tų žodžių raidoje. Pavyzdžiui, yra pagrindo sviestą kildinti iš veiksmažodžio sviesti, turinčio tarmėse „tepti“ reikšmę (plg. dar sl. maslo, kilusį iš maz-slo ir išvestą iš mazati „tepti“), bet nėra pagrindo duoną sieti su veiksmažodžiu duoti, reiškiančiu „teikti“ ir nerodančiu jokio semantinio ryšio su tuo kasdieniniu maisto produktu (todėl duona siejama su skr. dhānāh „javų grūdai“, toch. B tāno „javai“). Taip pat įmanoma reikšmės atžvilgiu, nors tam prieštarauja fonemų atitikmenys, minėtąjį pantą kildinti iš lenkų bant, bet dėl didelio reikšmės skirtumo jo negalima laikyti germaniškos kilmės skoliniu iš pant. Na, o tokios etimologijos, kaip karvelis iš karvė, lokys iš lakti, dėl semantinio ryšio nebuvimo gali kelti tiktai šypseną.
Tam, kad būtų galima bent kiek patikimiau nustatyti etimologizuojamo žodžio pirmykštę reikšmę ir jos tolimesne raidą, reikia pažinti kalbų bendruosius leksinės semantikos kitimo atvejus. Be to, reikia ištirti to žodžio vartoseną turimuose rašto paminkluose, tarmėse, jo atitikmenis giminiškose kalbose ir, tiktai sugretinus visus tyrinėjimai duomenis, daryti semasiologines išvadas. Svarbus dalykas, moksliškai etimologizuojant žodį, taip pat jo darybinė, morfeminė ir morfologinė analizė. Darybinė analizė ypač reikalinga aiškinant senuosius vedinius, kuriuose darybos formantas dėl įvairių fonetinių procesų gali būti pakitęs ar susiliejęs su darybos pamatu (pvz., tokių kaip įstrižas, krislas, paveikslas, veizdėti ir pan.). Morfeminė bei morfologinė analizė, t. y. etimologizuojamų žodžių skaidymas į mažiausias reikšmines dalis ir tų dalių fonologinės sandaros suvokimas – būtina bet kurio etimologinio tyrinėjimo prielaida: be jos sunku atskleisti etimologizuojamojo žodžio genetinius ryšius su kitais tos pačios kalbos ar kitų kalbų žodžiais. Dėl žodžio nemokšiško morfeminio skaidymo kartais prikuriama net fantastiškiausių etimologijų. Pavyzdžiui, žymaus ukrainiečių lingvisto L. Bulachovskio tvirtinimu, būta ir tokių etimologizatorių, kurie žodį 6opcyк „barsukas, opšrus“, neabejotiną skolinį iš tiurkų kalbų, skaidė į 6op-cyк ir manė jį turėjusį „miško šunies“ reikšmę (jeigu šis žodis nebūtų skolinys, jis pagal ukrainiečių fonologinius dėsnius turėtų būti tariamas 6ipcyк, nes uždarame skiemenyje o > i).
Mokslinei etimologijai nemažai padeda ir žodžių geografijos (paplitimo) tyrinėjimas. Ypač tai svarbu, stengiantis išaiškinti, ar kuris nors žodis yra savas ar skolinys. Mat skolintiniai žodžiai, jeigu jie nėra labai seni, dažniausiai būna paplitę tiktai kurios nors kalbos ploto pakraščiuose. Pavyzdžiui, germanizmas stuba „pirkia, troba“ (iš sva. stuba), kaip matyti iš „Lietuvių kalbos atlaso“ (l t.), dabar vartojamas Tauragės, Klaipėdos, Šilutės apylinkėse, t.y. ten, kur anksčiau stipriau veikė vokiečių kalbos įtaka. Arba vėl: slavizmas ščiupokas (ščipakas, čipokas) „lydeka“ labiausiai yra paplitęs rytiniuose Lietuvos rajonuose, kur yra glaudūs lietuvių kalbos kontaktai su baltarusių ir lenkų kalbomis (plg. bltr. шчупак, lenk. szczupak). Tačiau ir savų žodžių kilmę aiškinant, jų paplitimo tyrinėjimas gali nemažai praversti, juoba kad pakraštinėse teritorijose išlikę kalbos reiškiniai, kaip mano daugelis lingvistų, yra senesni už centriniame plote randamus.
Pagaliau mokslinei etimologijai reikšmingi taip pat įvairių istorijos mokslų duomenys, nes jie kartais gali labai paremti lingvistinę analizę. Ryškus pavyzdys, rodantis istorinių faktų svarbą tam tikrų žodžių kilmei aiškinti, yra vokiečių Kaiser „imperatorius“ ir rusų ųapь „caras“. Abu šie žodžiai yra skoliniai iš lotynų caesar, kuris yra ne kas kita kaip bendriniu žodžiu virtusi I a. pr. m. e. gyvenusio romėnų karo vado Julijaus Gajaus Cezario (Caesar) vardas. Jeigu apie tokio karo vado egzistavimą nebūtų žinoma, tad vargu ar kas nors būtų galėjęs tiksliai išaiškinti tų dviejų žodžių kilmę. Taigi mokslinei etimologijai, moksliniam žodžių kilmės aiškinimui keliami tokie pagrindimai reikalavimai: fonemų reguliarių atitikmenų griežtas paisymas, atsižvelgimas į siejamųjų žodžių semantinius ryšius, darybinė, morfeminė bei morfonologinė siejamųjų žodžių analizė, geografinio žodžių paplitimo ir istorinių duomenų panaudojimas.
Turint galvoje šitokių reikalavimų kompleksą, yra visiškai suprantami ir etimologinio darbo sunkumai. Etimologas, net ir tas, kuris ryžtasi aiškinti tiktai vienos kurios kalbos žodžių kilmę, turi gerai orientuotis giminiškų kalbų leksikos kloduose, būti susipažinęs su kiekvienos iš tų kalbų istorine fonetika ir istorine gramatika, mokėti lokalizuoti vietos ir laiko atžvilgiu įvairius kalbos faktus. Be to, kaip rašo žinomas ispanų leksikologas bei leksikografas Ch. Kasaresas (Casares) savo „Dabartinės leksikografijos įvade“, etimologas privalo turėti „ypatingą galvoseną, kuriai būtų būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, be to, išskirtinį išradingumą, kūrybinę vaizduotę, galinčią susieti faktus ir paprastų prielaidų pagrindu kelti rizikingas hipotezes“.
Nuo mokslinės etimologijos iš esmės skiriasi vad. liaudies etimologija. Tai žodžio kilmės aiškinimas pagal jo atsitiktinį garsinį panašumą su kitu žodžiu, neparemtas lingvistine analize. Šitaip etimologizuoti, ypač tam tikrus vietovardžius, mėgsta kaimo žmonės, kurie kartais savo aiškinimus susieja su tam tikromis išgalvotomis istorijomis. Pavyzdžiui, Kuršėnų miestelio pavadinimas senosios kartos vietos gyventojų aiškinamas šitaip: kadaise Ventos pakrantėse buvę pripjauta šieno, bet nakčia ištvinusi upė ir jį apsėmusi; tada žmonės nustebę ir ėmę klausti vienas kito „kur šienas?“, iš čia ir kilęs žodis Kuršėnai.
Žmonės mėgsta etimologizuoti ne tik vietovardžius, bet ir šiaip retesnius žodžius, ypač skolinius: pastaruosius susieja su panašiai skambančiais savais žodžiais. Kartais tuo norima sukelti komišką efektą (pvz., studentams kildinant idėją iš indėti, kapitalą iš kaupti, stipendiją iš stipti), o kartais tiesiog savamoksliškai paaiškinti tam tikrų žodžių kilmę (pvz., V. Pietaris XIX a. gale visai rimtai stengėsi įrodyti, kad kunigas kilęs iš kūnas, kūningas, pinigas iš pinti, pynė). Tačiau neretai pasitaiko, kad liaudies etimologijos pagrindu susidaroma naujų, žodžių, kurie gali paplisti ir prigyti kalboje. Pavyzdžiui, taip yra atsiradęs lietuvių kalboje žodis beždžionė, kuris kaip skolinys iš bltr. o6eзьяна buvo susietas su veiksmažodžiu bezdėti. Rytų Prūsijos lietuviškuose raštuose randamas šnypštukas „nosinė“ taip pat atsirado iš vok. Schnupftuch, susiejus šį žodį su šnypšti (nosį). Vidurinės anglų kalbos žodis crevise (kilęs iš s. pranc. crevisse) dėl jo panašaus skambėjimo su craw ir fish vėliau buvo pakeistas craw-fish, cray-fish „vėžys“. Slaviškos kilmės vietovardis Branibor vokiečių buvo perdirbtas (pagal komponentų panašumą) į Brandenburg, o prancūzų žodis miniature (išvestas iš minium „švino dažai“) buvo susietas su būdvardžiu mignon „mažutis; malonus“ ir pakeitė savo reikšmę į „mažo dydžio tapybos kūrinį“.
Dėl tokio vaidmens naujiems žodžiams, naujoms žodžių reikšmėms atsirasti (kartais ir naujoms žodžių formoms susidaryti) liaudies etimologija sudaro gana rimtą lingvistinių tyrinėjimų objektą.
Liaudies etimologiją, kaip neparemtą lingvistine analize, tikslinga skirti nuo pseudoetimologijos, t. y. lingvistiniais principais pagrįsto, bet prastai motyvuoto žodžių kilmės aiškinimo, randamo kalbininkų specialistų darbuose. Šitokia diferenciacija geriau atitiktų tais terminais reiškiamų sąvokų esmę.

Leksika raidos atžvilgiu

a) Neologizmai
b) Archaizmai ir istorizmai

Leksika – tai tarsi jūra, kuri nuolatos juda, nuolatos banguoja. Nors jos apatiniai sluoksniai, ypač pagrindinis fondas kartais ištisus šimtmečius ar net tūkstantmečius išlieka stabilus, bangų nepajudintas, tačiau apskritai žodžiai yra kaitliausioji ir atviriausioji kalbos sistemos dalis. Įvairūs pakitimai visuomenės ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime greit atsispindi ir kalbos leksikoje. Atsiranda koks nors naujas daiktas ar reiškinys, nauja sąvoka, tuoj pat sudaromas ir naujas žodis jiems pavadinti. Antra vertus, pasitraukia iš gyvenimo tam tikras daiktas ar reiškinys, tam tikra sąvoka, ir kartu su juo nugrimzta į praeitį jų pavadinimai. Be to, dėl tų pačių priežasčių neretai pakinta ir atskirų žodžių leksinės reikšmės.
Taigi leksikos raidoje nuolatos vyksta trys būdingiausi procesai: a) naujų žodžių atsiradimas, b) pasenusių žodžiu nykimas ir c) žodžių leksinių reikšmių kitimas. Intensyviausias iš jų kalbose paprastai būna pirmasis, kurio rezultatas – neologizmai, arba naujažodžiai.

a) Neologizmai

Kaip rodo jau pats pavadinimas, neologizmai (gr. „naujas“ + „žodis“) – tai tam tikru metu pasirodę nauji, galutinai kalboje dar neprigiję žodžiai., darantys šviežumo, neįprastumo įspūdį. Pavyzdžiui, tokie yra deltoplanas „trikampio pavidalo bemotoris skraidymo aparatas“, pažodizmas „pažodinis vertimas“, planetolaivis „aparatas, skrendantis į planetas“, pėdukė „tik ant pėdos maunama moteriška kojinė“, stulpalipis „prietaisas lipti į stulpus“, šildyklė „grielka“, vardatėvis „vyras, dalyvaujantis vardynų apeigose“ ir daugelis kitų.
Neologizmų (tai matyti ir iš pateiktų pavyzdžių) gali būti dviejų rūšių: neologizmai skoliniai ir neologizmai dariniai, arba naujadarai. Pirmieji – tai naujai paskolinti iš kitų kalbų žodžiai, o antrieji – naujai sudaryti žodžiai. Kadangi pastarieji gali būti sudaryti įvairiais būdais (pagal savos kalbos žodžių darybos modelius, pamorfemiui verčiant kitų kalbų žodžius, suteikiant senam žodžiui naują reikšmę, įvairiai kombinuojant savosios ir kitų kalbų elementus), tad jie susiskaidę dar į smulkesnius porūšius: verstinius ir neverstinius, semantinius, mišriuosius naujadarus.
Verstiniai naujadarai – tai naujai iš kitų kalbų išversti žodžiai, nauji vertiniai, pvz.: bangorašis „bangų užrašymo prietaisas“ (< rus. волно граф ar vok. Wellenschreiber), nepriekrova „neprikrovimas“ (< rus. недогруз), smėliasvaidis „smėlio srovės leidėjas“ (< rus. пескомет) ir kt.
Neverstiniai naujadarai – savomis žodžių darybos priemonėmis susidaryti nauji žodžiai, pvz.: dušalas „aušinamasis skystis“, diržučiai „sandalai su dirželiais viršuje“, kodėlčiuoti „dažnai klausti kodėl“, smilkinkaulis „smilkinio kaulas“, tvarkyba „tvarkymas“ ir kt.
Semantiniai naujadarai, arba neosemantizmai, – tai žodžiai, įgiję naujų reikšmių. Pagaliau mišrieji naujadarai – tokie, kurie sudaryti iš skolintinių ir savų elementų, pvz.: antikūnis, antimedžiaga, elektrogrąžtis, kosminis, patentotyra, pusperiodis ir kt. Juos galima vadinti ir hibridiniais naujadarais.
Ne visi neologizmai, arba naujažodžiai, prigyja kalboje, įeina į jos leksikos sistemą. Paprastai daugiausia potencijų prigyti turi tie, kurie yra labai reikalingi ir sukurti atsižvelgiant į gimtosios kalbos žodžių darybos dėsnius bei polinkius. Pavyzdžiui, iš XVII a. lietuviu rašytojo K. Sirvydo sukurtos gausybės naujų žodžių ligi mūsų dienų išliko tiktai keliolika: kiekybė, kokybė, kupranugaris, pratarmė, spaustuvė, taisyklė, virtuvė ir kt. (neišliko arkliogydis „veterinaras“, maltuvė „malūnas“, mergavietė „moterų kambarys“, protomeilis „filosofas“, stebuklinė „teatras“, vaikavedys „pedagogas“ ir kt.). Iš nemažo kiekio S. Daukanto sukurtų naujažodžių taip pat prigijo tiktai keletas: auka, aukuras, būdvardis, daiktavardis, jūrininkas, laikrodis (neprigijo kūnsargis „asmens sargas“, vypsonė „spektaklis“, žaislis „artistas, muzikantas“ ir kt.). Tokie individualūs, atskini rašytojų, mokslininkų ar apskritai kultūros veikėjų susidaryti neologizmai, kurie neįsitvirtina kalbos sistemoje, neretai vadinami okaziniais, arba okazionalizmais (lot. occasio „proga“), o kurie įsitvirtina – sisteminiais (kartais lingvistiniais).
Ypač daug visokių neologizmų (dažniausiai terminų) atsiranda mūsų laikais, mokslo ir technikos nepaprasto progreso amžiuje. Neperdedant galima sakyti, kad, suregistravus pastaraisiais dešimtmečiais vad. išsivysčiusių šalių kalbose pasirodžiusius neologizmus, susidarytų jų stambūs žodynai. Vien tik su kosmosu ir kompiuteriais susijusioms sąvokoms žymėti tose kalbose rastume dešimtis, o gal ir šimtus naujų žodžių bei žodžių junginių (plg. astronautas, astrofizikas, astrobiologija, aerokosminė medicina, erdvėlaivis, kosmodromas, kosmospidometras, orbitinė stotis, tarpplanetinė raketa, tarpžvaigždinis laineris ir kt.).
Tačiau nauji žodžiai būna neologizmais tiktai tol, kol jie dar galutinai neįsitvirtina kalboje, kol daro, kaip sakyta, šviežumo, neįprastumo įspūdį. Tuo tarpu tada, kai tie žodžiai imami visuotinai vartoti, kai jie nustoja savo šviežumo, neįprastumo, netenka ir neologizmų pobūdžio, tampa įprastiniais sisteminiais leksikos vienetais.
Kas kita tokie minėtieji okaziniai neologizmai (okazionalizmai), kaip kodėlčiuoti, kūnsargis, liežuvininkas „kalbininkas“, pažodizmas, vypsonė ir pan. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturėdami potencijų plačiau paplisti ir įsigalėti kalbos sistemoje, jie ir lieka „amžini neologizmai“ (su jais susidūręs kalbantysis visuomet jaus jų neįprastumą, keistumą). Okazinių neologizmų ypač mėgsta darytis kai kurie rašytojai, tam tikrų literatūrinių krypčių (futurizmo, simbolizmo, ekspresionizmo) atstovai, kurie kartais, siekdami meninės raiškos originalumo, neįprastumo, susikuria visokių nežmoniškų, kerėpliškų padarų.
Antra vertus, ne visi ir vad. sisteminiai neologizmai sulaukia ilgo amžiaus. Tarp jų taip pat pasitaiko tokių, kurie būna tiktai tam tikro trumpo visuomenės gyvenimo etapo pagimdyti ir, praėjus tam etapui, pasitraukia iš aktyvios vartosenos. Prie šios rūšies neologizmų priskirtini, pavyzdžiui, sovietiniais metais plačiai vartoti buožė „turtingas valstietis“, kolūkis ir kt.
Apskritai neologizmai yra vienas iš judriausių, kaitliausių leksikos sluoksnių. Jų amžių dažnai sutrumpina ne tiktai visuomenės gyvenimo evoliucija, bet (ypač netaisyklingai sudarytų) dar ir kalbos normintojų, kodifikatorių kritika.

b) Archaizmai ir istorizmai

Priešingas procesas naujų žodžių, arba neologizmų, atsiradimui yra pasenusių, atgyvenusių savo amžių žodžių nykimas. Šis procesas yra žymiai lėtesnis: kalbose daugiau atsiranda naujų žodžių negu išnyksta senų. Todėl kalbų leksika nuolatos gausėja ir turtėja. Pasenusių žodžių nykimo rezultatas – archaizmai ir istorizmai.
Archaizmai (gr. „senoviškas“), arba senžodžiai, – tai žodžiai, pasitraukę iš aktyvios vartosenos, išstumti kitų tą patį denotatą žyminčių žodžių. Archaizmų pavyzdžiais gali eiti tokie XVI-XVII a. lietuviškuose raštuose randami, bet dabar nevartojami žodžiai, kaip algoti „vadinti“, ašva „kumelė“, avynas „dėdė“, bičius „bitininkas“, keltuva „galvijas“, paduksis „viltis“, talokas „merga“, vetušas „senas“. Archaizmai yra taip pat angl. leman „meilužis“, meet „tinkamas“, rood „kryžius“; vok. Anke „pakaušis“, Kegel „nesantuokinis vaikas“, Minne „meilė“; pranc. destrier „karo žirgas“, engeigner „apgauti“, vespree „vakaras“ ir kt.
Ne visų archaizmais laikomų žodžių nykimo laipsnis yra vienodas. Vieni jų (pvz., paduksis, talokas, vetušas) yra visiškai išnykę ir, be specialistų, niekam nežinomi. Kiti dar gali būti išlikę atskirose tarmėse ar šnektose, bet težinomi dažniausiai tiktai tų tarmių ar šnektų senosios kartos atstovams (pvz., avynas didžiajame Lietuvių kalbos žodyne užfiksuotas iš Pagėgių ir Šilutės rajonų kalbos, keltuva – iš rytų aukštaičių ir rytų dzūkų tarmių). Pagaliau treti gali būti išnykę kaip savarankiški žodžiai, kaip atskiros leksemos, bet išlikę kitų plačiau vartojamų žodžių ar sustabarėjusių žodžių junginių sudėtyje (pvz., ašvos šaknis išlikusi žemaičiams žinomame žodyje ašvienis „darbinis arklys“, o šėkas „žalias, nesuvytęs šienas“ daugiau tepažįstamas tik iš priežodžio (Išėjo šunims šėko pjauti „niekais nuėjo“). Tie archaizmai, kurie dar pasitaiko atskirose tarmėse ar šnektose, kartu yra ir dialektizmai.
Paprastai skiriamos dvi leksinių archaizmu rūšys: a) darybiniai, arba struktūriniai ir b) semantiniai, arba reikšmės, archaizmai. Pirmieji – tokie, kurių tik forma, morfeminė struktūra yra pasenusi, o antrieji – tokie, kurių pasenusios atskiros reikšmės. Visi suminėti pavyzdžiai iliustruoja darybinius (struktūrinius) archaizmus. Semantiniais archaizmais galima laikyti tokias iš senųjų lietuviškų raštų žinomas reikšmes: elgtis „elgetauti“ (Sėdėjo lozorius pas kelį ir elgėsi), gamta „dorybė“ (gamtų krikščioniškų), nasrai „burna“ (Iš dievo nasrų eit žodis), tekėti „bėgti (apie žmogų kalbant)“ (Ing Galilėją tekėket), žavinti „žudyti“ (Eš tą smaką nužavinsiu). Semantiniai archaizmai yra taip pat angl. quick „gyvas“, to speed „sektis“; vok. abtreten „sustoti“, artig „gražus“, Zunge „kalba“; pranc. nef „laivas“, pis „krūtinė“, traire „traukti“ ir kt.
Į klausimą, kodėl atsiranda archaizmų, t. y. kodėl pasitraukia iš aktyvios vartosenos tam tikri žodžiai ar atskiros žodžių reikšmės, nelengva atsakyti. Čia būna ir kalbinių, ir nekalbinių priežasčių. Iš kalbinių priežasčių gali būti žodžio ilgumas, komplikuota foneminė struktūra, leksinės reikšmės blankumas, homonimiškumas, darybinis ar semantinis izoliuotumas ir kt. O iš nekalbinių (ekstralingvistinių) priežasčių nemaža gali lemti kad ir nežymus tos pačios rūšies denotatų (pvz., drabužių formos) pakitimas, požiūrio į tam tikrus daiktus, reiškinius ar sąvokas pasikeitimas ir kt. Bet apskritai daugelio žodžių virtimo archaizmais priežastys yra neaiškios.
Be leksinių, gali būti dar ir kitokių – fonologinių, morfologinių, darybinių, sintaksinių archaizmų, arba senybių. Fonologiniai – tai fonemos bei jų junginiai, išnykę iš kalbos fonologinės sistemos (pvz., sen. anglų kalbos dvibalsiai ea, eo, ie, sva. kalbos pučiamasis th ir kt.). Morfologiniai archaizmai – tai išnykusios žodžių formos (pvz., anamui, tėvamus, sakytumbime), o darybiniai – išnykusios darybos priemonės (pvz., deminutyvinių daiktavardžių daryba su priesaga -elius: lytelius „lietutis“, poterėlius „poterėlis“). Pagaliau sintaksiniai archaizmai – senovinės sintaksinės konstrukcijos (pvz.: atmink manęs, numirė saulei nusileidžiančiai). Tačiau visų šių archaizmų rūšių analizė yra atitinkamų kalbotyros šakų, o ne leksikologijos dalykas.
Nuo archaizmų reikia atskirti istorizmus. Istorizmai – tai žodžiai, pasitraukę iš aktyvios vartosenos drauge su jais žymimais denotatais. pvz.: antstolis „teismo sprendimų vykdytojas“, aukštinis „dūminės pirkios anga dūmams išleisti“, baudžiava, lažas, piesta „medinis indas grūdams trinti“, skiltuvas „geležėlė ugniai skilti iš titnago“, spragilas „javų kūlimo rankomis įrankis“, tijūnas „dvaro prievaizdas“, vyža „toks iš karnų pintas autuvas“, žagrė „toks arklas“; angl. halbard „toks senovinis ginklas, alebarda“, musket „muškieta“; vok. Kurfürst „kurfiurstas, valdantysis kunigaikštis“, Minnesänger „minezingeris, viduramžių riterių poetas“; pranc. druide „žynys (keltų)“, echevin „miesto magistrato narys“ ir kt.
Istorizmų atsiradimo priežastys yra nekalbinės ir gana aiškios. Tai visuomenės gyvenimo kitimai ir su jais susijęs tam tikrų daiktų, reiškinių, sąvokų nykimas. Kadangi pagrindiniai visuomenės raidos dėsningumai yra bendri, tad visiškai yra suprantamas ir istorizmų denotatų bendrumas įvairiose kalbose (pvz., daugelyje Europos kalbų istorizmai yra senų namų apyvokos daiktų, ginklų pavadinimai, žymi su sena socialine santvarka susijusias realijas).
Nors istorizmai, kaip ir archaizmai, yra daugiau ar mažiau pasenę, pasitraukę iš aktyvios vartosenos žodžiai, tačiau jų išlikimo laipsnis vis dėlto yra žymiai didesnis negu archaizmų. Istorizmai, kaip tam tikri praeityje egzistavusių realijų ar sąvokų pavadinimai, dažnai vartojami istorijos, etnografijos, archeologijos ir kt. visuomenės mokslų darbuose. Be to, jie nereti taip pat grožinėje literatūroje, vaizduojančioje praeities laikus (ypač istoriniuose romanuose, istorinėse dramose, poemose). Tiesa, grožiniuose kūriniuose kartais atgaivinami ir kai kurie archaizmai (pvz., lietuvių poetų eilėraščiuose dažnokai pasitaiko byloti „kalbėti“, rykas „indas“), bet čia jie aptinkami tiktai sporadiškai.
Skiriasi istorizmai nuo archaizmų ir savo funkcijomis. Istorizmai paprastai tik įvardija praeities realijas ar sąvokas, t. y. atlieka nominatyvinę funkciją, o archaizmai, ypač grožinėje literatūroje, suteikia kalbai iškilmingumo, poetiškumo, t. y. tarnauja meniniams-stilistiniams tikslams.

Frazeologizmai

Tam tikra prasme artimi žodžiams yra ir nelaisvieji žodžių junginiai, arba frazeologizmai. Frazeologizmas (gr. „posakis“) – tai pastovus ir ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir atkuriamas šnekos procese kaip gatavas vienetas, pvz.: apsukti galvą „suvilioti“, dantis griežti „pykti“, iš kailio nertis „labai stengtis“, molio Motiejus „ištižėlis“, vėjo pamušalas „vėjavaikis“, velnio neštas ir pamestas „suktas, apgaulingas (žmogus)“; angl. to keep under one’s hat „laikyti paslaptyje“; vok. die Augen in die Hand nehmen „atidžiai stebėti“; pranc. piquer un chien „užsnūsti“.
Kuo skiriasi frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių (sintagmų)?
Visų pirma savo reikšme. Kiekvienas laisvojo žodžių junginio žodis turi jam būdingą savarankišką leksinę reikšmę. Todėl tokį junginį galima semantiškai suskaidyti (pvz., aprišti akį = „apvynioti“ + „regėjimo organą“). Tuo tarpu frazeologizmas yra semantiniu atžvilgiu neskaidomas junginys, jo reikšmės negalima išvesti iš jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių (plg. guldyti galvą „garantuoti“, pro pirštus žiūrėti „nekreipti dėmesio“, už nosies vedžioti „apgaudinėti“; angl. to be in the cold „likti vienišam“, o pažodžiui: „būti šaltyje“; vok. Hand und Fuß haben „būti protingam“, pažodžiui: „ranką ir koją turėti“; pranc. avoir la dent „būti alkanam“, pažodžiui: „turėti dantį“ ir kt.). Dėl to, kad frazeologizmą sudarantys žodžiai yra netekę savo savarankiškų leksinių reikšmių, desemantizavęsi, kai kurie lingvistai (pvz., rusų frazeologijos tyrinėtojas A. Molotkovas) netgi nelinkę vadinti frazeologizmo dėmenų žodžiais (juos vadina komponentais). Tačiau taip daryti nėra tvirto pagrindo, nes kalbantysis frazeologizmo dėmenis suvokia ne kaip kokias nors žodžio dalis, o kaip atskirus žodžius.
Kitas esminis laisvojo žodžio junginio skirtumas nuo frazeologizmo yra tas, kad pastarasis šnekos procese ne sudaromas pagal tam tikrą sintaksinę schemą, sintaksinį modelį, bet atkuriamas iš atminties kaip gatavas vienetas. Šiuo atžvilgiu frazeologizmas prilygsta žodžiui, kuris taip pat atgaminamas šnekos aktuose kaip tam tikrą reikšmę turintis garsų kompleksas. Neretai frazeologizmo reikšmę, kaip tai matyti jau iš pateiktų pavyzdžių, galima ir nusakyti vienu žodžiu.
Skiriasi laisvasis žodžių junginys nuo frazeologizmo dar ir didesniu pastarojo struktūros pastovumu. Yra nemaža frazeologizmu, kuriuose nekeičiama nei juos sudarančių žodžių tvarka, nei žodžių formos. Pavyzdžiui, tokiuose frazeologizmuose, kaip nei dievui žvakė, nei velniui šakė „niekam netikęs“, bala nematė „tiek to“, devynios galybės „labai daug“; angl. as safe aš houses „visai patikimas“; vok. wie aus den Augen geschnitten „labai panašus“; pranc. comme de raison „kaip reikiant“, visuomet išlieka ir tokia pat žodžių tvarka, ir jų formos.
Tačiau ir tuose frazeologizmuose, kuriuose gali kisti žodžių tvarka ar atskiros formos, tas kitimas priklauso ne nuo frazeologizmą sudarančių žodžių semantinių ar sintaksinių ypatybių, bet nuo frazeologizmo, kaip gatavo vieneto, gramatinių ryšių su kitais konteksto žodžiais. Pavyzdžiui, frazeologizme nugarą skalbti „mušti, perti“ veiksmažodis gali būti pavartotas įvairiomis formomis (skalbia, skalbė, skalbs, skalbtų) priklausomai nuo to, kokios gramatinės formos bus kitų, į šį frazeologizmą neįeinančių žodžių. Be to, frazeologizmo žodžių tvarkos ar formų pasikeitimas nedaro jokios įtakos jo semantikai, jo frazeologinei reikšmei (pvz., ar mes pasakysime nosį nukabinti „nusiminti“, ar nukabinti nosį, nukabino nosį, nuo to šio frazeologizmo reikšmė nepakis).
Dauguma frazeologizmų skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių dar ir savo vaizdingumu, ekspresyvumu. Frazeologizmai, kaip rašo žymus lietuvių stilistikos specialistas J. Pikčilingis, „yra stiliaus aukso valiuta, jo ramsčių ramstis, tai, nuo ko priklauso išraiškos sodrumas, spalvingumas, emocinis poveikis“. Ir iš tikrųjų užtenka sugretinti bent kelis laisvuosius žodžių junginius su atitinkamais frazeologizmais, kad įsitikintume šių žodžių teisingumu (plg.: Jis į nurodymus nekreipė dėmesio ir Jis nurodymus pro ausis leido; Valgė labai nenoromis ir Valgė kaip ne savo dantimis; Ar vėl pradėsi vaiką mušti? ir Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti?). Jau iš šių pavyzdžių matyti, kad laisvieji žodžių junginiai nesukelia jokio vaizdo, stilistiškai neutralūs, o frazeologizmai, jų reikšmė turi aiškų konotacinį (emocinį, ekspresinį, vertinimo ar kt.) komponentą. Dėl tokių čia suminėtų skirtybių frazeologizmai paprastai neverčiami pažodžiui į kitą kalbą, bet ieškoma atitinkamų frazeologinių atitikmenų toje kalboje, į kurią verčiama. Pažodžiui verčiant frazeologizmus, ne tik išnyksta jų konotacinis komponentas, bet dažnai toks vertinys būna neaiškus, beprasmiškas, o kartais net komiškas.
Nors frazeologizmai skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių, tačiau daugelis jų yra atsiradę iš pastarųjų. Svarbiausia priežastis, dėl kurios laisvasis žodžių junginys gali pavirsti frazeologizmu – tai naujos perkeltinės reikšmės kristalizavimasis junginyje. Kai tik laisvajame junginyje vienas kuris žodis imamas dažniau vartoti perkeltine reikšme, tas junginys įgyja potenciją tapti frazeologizmu. Pavyzdžiui, kai junginyje iškratyti kišenes veiksmažodis iškratyti, drauge su kišenes patekęs į tam tikrą kontekstą, neteko savo tiesioginės „išpurtyti, kratant pašalinti“ reikšmės ir imtas vartoti netiesiogine „išimti iš kišenių ką nors slaptai, pasisavinti“ reikšme, tada tas junginys virto jau frazeologizmu, reiškiančiu „apvogti“. Iš pradžios toks, frazeologizmas paprastai būna individualaus pobūdžio (pasitaikantis tik vieno kurio žmogaus šnekoje ar raštuose), o ilgainiui jis gali paplisti ir kartojamas stabilizuotis reikšmės ir formos atžvilgiu.
Tačiau frazeologizmų gali atsirasti ne vien tik dėl laisvųjų žodžių junginių atskirų dėmenų reikšmės perkėlimo (metaforizacijos plačia šio žodžio prasme), nors tokia jų kilmė kalbose yra dažniausia. Kartais jie sudaromi ir iš analogijos pagal jau esančius kalboje tam tikrus frazeologizmų formos modelius. Pavyzdžiui, vėjo botagas „plevėsa“ galėjo susidaryti pagal tokius analogiškus frazeologizmus, kaip vėjo pamušalas, vėjo padraika, vėjo pagalys „vėjavaikis“ ir pan., tačiau nuspręsti, kuris kurio prototipu ėjo, be specialių tyrinėjimų neįmanoma.
Kai kurie frazeologizmai, ypač neliaudiniai, gali būti išsiversti ir iš kitų kalbų. Tokie yra, pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje pasitaikantys balta varna (plg. rus. белая ворона „kuo nors išsiskiriantis žmogus“); Štai kur šuo pakastas (plg. rus. вот где собака закрыта, vok. da liegt der Hund begraben) „čia esmė“; katę maiše pirkti (plg. rus. купить кошку в мешке, vok. die Katze im Sack kaufen) „ką nors aklai pirkti“; laužtis pro atviras duris (plg. rus. ломаться в открытую дверь) „aiškinti žinomus dalykus“ ir kt. Tarp verstinių frazeologizmų pasitaiko ir tokių, kurie paplitę ne vienoje ar dviejose, bet keliose ar net keliolikoje kalbų. Tai ypač būdinga iš antikinių, pvz., graikų, lotynų kalbų kilusiems frazeologizmams (plg. Horacijaus (I a. pr. m. e.) posakio aurea mediocritas „kraštutinumų vengimas“ atitikmenis: liet. aukso vidurys, rus. золотая середина, lenk. zloty srodek, bulg. злama cpeда, serb.-chorv. zlatna sredina, angl. the golden mean, vok. die goldene Mitte ir kt.).
Žinoma, ne visi vienodos ar panašios struktūros ir reikšmės frazeologizmai, randami keliose kalbose, yra verstiniai. Vienodų ar panašių frazeologizmų, pasitaikančių net negiminiškose kalbose, gali atsirasti ir dėl bendrų žmogaus mąstymo ypatybių, bendrų asociacijų, bendrų gyvenimiškų situacijų. Pavyzdžiui, frazeologizmas pro pirštus žiūrėti „nekreipti dėmesio“, turintis identiškus atitikmenis ne tik latvių (skatities caur pirkstiem), bet ir rusų (сьотреть сквозь пальцы), vokiečių (durch die Finger sehen), anglų (look through one’s fingers) kalboje, veikiausiai yra ne verstiniai. Tačiau, ar jis kiekvienoje iš šių kalbų yra savarankiškai susidaręs, ar kai kuriose ir išsiverstas, be specialių tyrinėjimų taip pat sunku pasakyti.
Literatūrinėje kalboje, ypač jos moksliniame ir publicistiniame stiliuje, vartojama taip pat skolintinių frazeologizmų, pvz.: lot. conditio sine qua non „būtinoji sąlyga“, est modus in rebus „viskam yra saikas“, persona non grata „nepageidaujamas asmuo“, pro domo sua „savu reikalu“, terra incognita „neištirta sritis“, ultima ratio „paskutinis argumentas“; angl. last but not least „paskutinis, bet ne mažiau svarbus“; vok. fix und fertig „visiškai gatavas“; pranc. billet doux „meilės laiškas“.
Frazeologizmus, kaip ekspresyvius ir savarankišką, iš atskirųjų dėmenų tiesiogiai neišvedamą reikšmę turinčius žodžių junginius, reikia atriboti nuo šiaip pastovesnių žodžių samplaikų, sudėtinių terminų, tokių kaip aukštas lygis, daryti pranešimą, reikšti užuojautą, dėmėtoji šiltinė, greičių dėžė, kosminė erdvė, sudėtinis prijungiamasis sakinys, vidaus degimo variklis ir pan. Tokie žodžių junginiai paprastai neturi nei frazeologizmams būdingos frazeologinės reikšmės, nei ekspresinės-emocinės konotacijos.
Dėl tokių pat priežasčių nederėtų laikyti frazeologizmais ir pastovių įvardinių ar prieveiksminių junginių: kas kita, kas be ko, kolei kas, kur kas, šiaip ar taip, šį bei tą, šis tas ir pan.
Frazeologizmas, kaip tam tikras kalbos lygmens abstraktus vienetas, naujesnėje lingvistinėje literatūroje kartais vadinamas frazema, frazeologema (plg. fonema, morfema ir kt. eminius vienetus), o mokslas, tiriantis frazeologizmus – frazeologija. Mūsų laikais atskiri tyrinėtojai frazeologiją linkę laikyti atskira kalbotyros šaka, tačiau iš tradicijos ji siejama su leksikologija (tai turi nemaža ir pagrindo: frazeologizmai, kaip matėme, tam tikromis ypatybėmis yra artimi žodžiams).

Frazeologizmų klasifikacija

Frazeologizmų, kaip ir žodžių, klasifikacija gali būti labai įvairi. Ji priklauso tiek nuo pasirinkto skirstymo pagrindo, tiek ir nuo pačios „frazeologizmo“ sąvokos supratimo. O tas supratimas toli gražu nėra vienodas. Vieni lingvistai frazeologizmus suvokia labai plačiai: jiems priskiria ir priežodžius, patarles, vad. „sparnuotuosius žodžius“, aforizmus ir net sudėtinius terminus ar šiaip bent kiek pastovesnius žodžių junginius (pvz., brandos atestatas, reikšti užuojautą ir pan.). Kiti lingvistai – priešingai, susiaurina frazeologizmo sąvoką, atsiriboja nuo tokių junginių, kuriuose tik vienas žodis turi neįprastą reikšmę (pvz., arklio dozė, kapeiką spausti „labai taupyti“ ir pan.).
Tačiau nepriklausomai nuo to, kaip suprantami, frazeologizmai dažniausiai skirstomi pagal reikšmę, struktūrą, sintaksines funkcijas, kilmę. Be to, klasifikuojant kartais dar atsižvelgiama į juos sudarančių dėmenų ryšio glaudumą, frazeologizmų stilistinę konotaciją ir kt.
Semantiniu pagrindu galima skirti du pagrindinius frazeologizmų tipus: idiominius ir neidiominius. Idiominiai frazeologizmai, arba idiomos (gr. „ypatumas“), – tai reikšmės atžvilgiu absoliučiai neskaidomi, sustabarėję žodžių junginiai, kurių bendroji frazeologinė reikšmė visiškai nemotyvuota juos sudarančių žodžių reikšmės. Tokie yra molio Motiejus, vėjo pamušalas, velnio neštas ir pamestas, beržinė košė „mušimas“, ožio bamba „pikčiurna“; angl. big fish „svarbus asmuo“ (paž. „stambi žuvis“); vok. Sand in die Augen streuen „meluoti, apgaudinėti“ (paž. „smėlį į akis berti“); pranc. un vilain matou „nemalonus tipas“ (paž. „bjaurus katinas“) ir kt.
Idiomose pasitaiko kartais ir pasenusių, iškraipytų žodžių, siaurų dialektizmų, dėl kurių ir pati jos reikšmė plačiau būna nesuprantama, plg. čioringes varinėti „niekus plepėti“ (Vilkaviškis), čviko duoti „barti, koneveikti“ (Zarasai), dinderį mušti „dykinėti“, palparybais eiti „dykinėti“ (Gargždai), vepšlas susukti „supykti“ (Kuršėnai) ir pan.
Neidiominiai frazeologizmai – tokie, kuriuose tarp junginio bendros reikšmės ir atskirų jį sudarančių žodžių reikšmių jaučiama tam tikra (ryškesnė ar mažiau ryški) sąsaja. Kitaip sakant, neidiominių frazeologizmų reikšmės yra daugiau ar mažiau motyvuotos. Tačiau šio tipo frazeologizmų bendrosios reikšmės sąsaja su jų dėmenų reikšmėmis, semantinė motyvacija gali būti nevienodo laipsnio. Todėl neidiominiai frazeologizmai paprastai dar smulkiau skirstomi.
Semantinės motyvacijos laipsnio atžvilgiu neidiominius frazeologizmus galima dar skirstyti į dvi rūšis: a) ryškios motyvacijos ir b) neryškios motyvacijos. Ryškios motyvacijos frazeologizmų reikšmė yra susijusi su tiesioginėmis juos sudarančių žodžių reikšmėmis, pvz.: akis sumerkti „užmigti“, ausis įtempti „atidžiai klausyti“, kojas ištiesti „mirti“, rankas surišti „susituokti“; angl. cakes and ale „pasilinksminimas“ (paž. „pyragaičiai ir alus“); vok. große Augen machen „stebėtis“ (paž. „dideles akis padaryti“); pranc. avoir bon nez „būti įžvalgiam“ (paž. „turėti gerą nosį“). Kaip matyti iš pavyzdžių, šios rūšies frazeologizmai – tai perkeltinės reikšmės posakiai, metaforiniai ar metoniminiai junginiai. Jie turi savo nefrazeologiškus atitikmenis, t. y. juos sudarantys žodžiai gali būti vartojami ir tiesioginėmis reikšmėmis. Tokiu atveju tais žodžiais reiškiamo vaizdo santykis su frazeologizmo denotatu yra lengvai suvokiamas, ir skirtumą tarp frazeologizmo ir jo nefrazeologinio prototipo lemia kontekstinė aplinka. Pavyzdžiui, sakinyje Aš negalėjau visą naktį akių sumerkti frazeologizmo akis sumerkti sukeliamas vaizdas siejasi su vokų suglaudimu miegant (kitame kontekste – Guli sumerkęs akis, bet nemiega, šis žodžių junginys jau neturėtų frazeologinės reikšmės, nebūtų frazeologizmas).
Neryškios motyvacijos frazeologizmais laikytini tokie, kurių reikšmė mažai tesusijusi su juos sudarančių žodžių reikšmėmis, pvz.: akimis šaudyti „viliojančiai žvalgytis“, gerklę laidyti „smarkiai šaukti“, nosį nukabinti „nusiminti“, pro gerklę praleisti „pragerti“; angl. leap to the eyes „atkreipti dėmesį“ (paž. „kristi į akis“); vok. den Kopf verlieren „netekti nuovokos“ (paž. „galvą pamesti“); pranc. allonger le nez „nusiminti“ (paž. „ištiesti nosį“) ir pan. Šios rūšies frazeologizmus sudarantys žodžių junginiai nevartojami tiesioginėmis reikšmėmis ir yra artimi idiomoms. Nuo idiomų skiriasi tuo, kad jų frazeologinė reikšmė yra susijusi su tam tikromis iš dėmenų leksinių reikšmių kylančiomis asociacijomis. Pavyzdžiui, frazeologizmo akimis šaudyti reikšmė jau ir be konteksto gali būti apytikriai suvokiama, nes veiksmažodžio šaudyti perkeltinė reikšmė drauge su tiesiogine akių reikšme sukelia „žvilgsnių mėtymo“, „žvilgčiojimo“ asociacijas. Tačiau išvesti griežtesnę ribą tarp neryškios motyvacijos frazeologizmų ir idiomų dėl semantikos reiškinių didelio neapibrėžtumo yra labai sunku.
Semantinės frazeologizmų klasifikacijos, kuri yra svarbiausia šio tipo žodžių junginiams, pradininku laikomas šveicarų lingvistas Š. Baly. Jis išskyrė tris frazeologizmų rūšis: frazeologinius posakius, frazeologinės grupes ir frazeologinius vienetus. Šią klasifikaciją vėliau patobulino žymus rusų kalbininkas V. Vinogradovas. Pagal frazeologizmų reikšmės santykį su juos sudarančių žodžių reikšmėmis jis visus frazeologizmus suskirstė taip pat į tris pagrindinius tipus: frazeologinės sąaugas, frazeologinius vienetus ir frazeologines samplaikas. Tokia klasifikacija buvo priimta daugelio rusų frazeologijos tyrinėtojų, bet pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė ir įvairių naujų mėginimų semantiškai skirstyti frazeologizmus.
Struktūros atžvilgiu frazeologizmai dažniausiai skirstomi dvejopai: a) pagal dėmenų sintagminius santykius ir b) pagal dėmenų priklausymą gramatinėms žodžių klasėms (kalbos dalims). Pirmuoju atveju išskiriami prijungiamieji, sujungiamieji (kartais, neišlaikant vieningo klasifikacijos pagrindo, dar ir lyginamieji ir kt.), o antruoju – daiktavardiniai, būdvardiniai, veiksmažodiniai, prieveiksminiai ir t. t.
Sintaksinių funkcijų atžvilgiu frazeologizmai skirstomi į predikatinius, atributinius, objektinius ir cirkumstancinius (aplinkybinius). Taigi sakinyje jie gali eiti veiksniu, tariniu, papildiniu ir kt. sakinio dalimis, kaip ir atskiri žodžiai ar laisvieji žodžių junginiai, plg.: Bažnyčios šluota esi, o nežinai vyskupo vardo (čia bažnyčios šluota reiškia „pamaldų žmogų“ ir eina veiksniu), Jis viską pro gerklę praleido (čia pro gerklę praleido „pragėrė“ eina tariniu), Bėgo kaip akis išdegęs (čia kaip akis išdegęs „labai greit“ eina būdo aplinkybe). Be to, frazeologizmai gali sudaryti sudėtinio sakinio dėmenį, plg.: Tamsu, nors į akį durk (čia nors į akį durk reiškia „labai tamsu“), Kai išgirdau beldžiantis į langą, visos blusos apmirė (čia visos blusos apmirė reiškia „labai nusigandau“) ir kt.
Kilmės atžvilgiu frazeologizmai gali būti klasifikuojami į savuosius, skolintinius ir verstinius, o stilistinės konotacijos atžvilgiu – į emocinius, vertinamuosius ir kt.

Leksikografija ir žodynų tipai

Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai – žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija (gr. „žodynas“ + „rašau“).
Leksikografijos teorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų rašytojai. Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti leksikologijos, kaip svarbiausios savo bazės, pažangą, be to, neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, gramatikos, stilistikos ir kt. lingvistinių disciplinų raidos. Ypač svarbios leksikografijos teorijai žodžių ar žodžių junginių atrankos, jų reikšmių aiškinimo, žodyninio straipsnio sandaros problemos: nuo vienokio ar kitokio jų sprendimo daugiausia ir priklauso žodyno vertė.
Leksikografijos praktika apima patį žodynų sudarymo darbą: leksinės bei frazeologinės medžiagos rinkimą, jos sisteminimą (alfabetinės kartotekos pavidalu), žodyno teksto rašymą, redagavimą, koregavimą, spausdinimą ir t. t.
Žodynų gali būti labai įvairių. Todėl juos, kaip ir bet kokius kitus objektus, taip pat įprasta rūšiuoti į tam tikrus stambesnius ar smulkesnius tipus. Visų pirma pagal pobūdį išskiriami enciklopediniai ir lingvistiniai žodynai. Enciklopediniuose žodynuose stengiamasi aprėpti daugelį mokslo, technikos, kultūros sričių ir paaiškinti reikalingesnes tų sričių sąvokas, pateikti duomenų apie svarbesnius gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius, žymesnius žmones. Tačiau atskirų žodžių ar žodžių junginių reikšmės juose neaiškinamos: tenkinamasi paprastai tiktai trumpomis pažymomis apie tam tikrų (dažniausiai tarptautinių) terminų kilmę. Dėl to enciklopediniai žodynai, arba enciklopedijos (pranc. encyclopedie iš gr. „viduj“ + „ratas“ + „švietimas“), paprastai lieka už lingvistinio tyrinėjimo ribų.
Tiesa, enciklopedizmo (enciklopedinio sąvokų aiškinimo) elementų pasitaiko vad. iliustraciniuose žodynuose (su paveikslėliais), tokiuose, kaip prancūzų „Petit Larousse illustre“, vokiečių „Duden. Das Bildwörterbuch“, V. Moriso „The American Heritage Dictionary of the English Language“ ir pan. Tačiau pastarieji iš esmės yra lingvistinio pobūdžio.
Lingvistiniai žodynai – tokie, kuriuose aiškinami jau patys žodžiai, o ne sąvokos. Juose nurodomos leksinės žodžių reikšmės, duodama gramatinė, akcentologinė, kartais ir etimologinė, stilistinė žodžių charakteristika.
Lingvistinių žodynų, ypač mūsų laikais, taip pat yra visokių rūšių. Jie skiriasi vienas nuo kito ir savo paskirtimi, ir apimtimi, ir sandara, ir leksinės medžiagos šaltiniais. Pagal paskirtį tokie žodynai pirmiausia klasifikuojami į du tipus: bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji – tokie, kuriuose fiksuojami įvairių profesijų žmonėms reikalingi ir plačiau vartojami žodžiai bei žodžių junginiai. Specialieji – tai kurios nors atskiros mokslo ar technikos šakos žodžius, daugiausia terminus, fiksuojantys žodynai. Todėl jie paprastai vadinami terminologiniais (pvz., fizikos, chemijos, tekstilės, sporto, lingvistikos ir t. t. žodynai).
Pagal kalbų apimtį bendrieji žodynai gali būti vienakalbiai, dvikalbiai, trikalbiai ir daugiakalbiai. Iš jų populiariausi ir praktikos tikslams (versti, kalboms mokytis) reikalingiausi yra dvikalbiai žodynai (pvz., anglų – lietuvių, vokiečių – lietuvių, prancūzų – lietuvių ir t. t.). Svarbiausias uždavinys, kurį turi spręsti dvikalbių žodynų sudarytojai, – tikslus atitikmenų parinkimas kitos kalbos žodžiams. O tai yra nelengva, nes vienos kalbos žodžių leksinės reikšmės tiek kiekybės, tiek kokybės atžvilgiu dažnai nesutampa su kitos kalbos atitinkamų žodžių leksinėmis reikšmėmis (pvz., prancūzų kalbos žodis bleu lietuvių kalboje gali reikšti ir „mėlyną“ ir „žydrą“, o lietuvių kalbos žodis koja vokiečių, kaip ir anglų, kalboje gali būti perteiktas dviem žodžiais: Bein ir Fuß, leg ir foot, nelygu kas turima galvoje: koja ligi pėdos ar tik pėda).
Trikalbių, keturkalbių žodynų buvo mėgstama sudarinėti jau XVI-XVIII a. (pvz., trikalbis buvo ir pirmasis lietuvių žodynas – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum“, kurio I leidimas pasirodė apie 1620 m.). Daugiakalbių žodynų ėmė rastis XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, iš jų ypač išsiskyrė vokiečių kilmės etnografo P. Palaso 1787-1789 m. Peterburge išleistas žodynas „Сравнительные словари всех языков и наречий“. Jame 285 rusų kalbos žodžiams buvo pateikti 279 kitų Europos, Azijos ir Amerikos kalbų atitikmenys (tarp jų ir tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip akmuo, arklas, brolis, duona, gerti, lietus, mes, purvas, rugiai, šimtas, tu, tūkstantis ir kt.).
Iš vienakalbių reikšmingi ir naujesniais laikais populiarūs yra aiškinamieji žodynai, kuriuose aiškinami gimtosios kalbos žodžiai bei žodžių junginiai. Šio tipo žodynų gali būti ir didesnių, ir vidutinių, ir mažų. Didieji aiškinamieji žodynai, į kurtuos stengiamasi sudėti kiek galint daugiau tam tikros kalbos žodžių, lingvistinėje literatūroje neretai vadinami tezaurais (gr. „lobis“). Tokio tipo yra didysis Lietuvių kalbos žodynas, pradėtas leisti dar K. Būgos (1924). Vidutinio dydžio aiškinamųjų žodynų pavyzdžiais gali eiti „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (vienatomis), „Longman Dictionary of Contemporary English“ (vienatomis) ir kt.
Aiškinamųjų žodynų uždavinys – išskirti ir paaiškinti kurios nors kalbos žodžių ir frazeologizmų reikšmes tam tikromis pažymomis, arba kvalifikatoriais (sm., sf., tr., arch., neol., dial., iron., poez. ir kt.), nurodyti jų priklausymą gramatinei klasei, vienokiam ar kitokiam leksikos sluoksniui, jų stilistinę konotaciją. Atskiros žodžių reikšmės tokiuose žodynuose paprastai iliustruojamos iš autoritetingų šaltinių (tarmių, žymesnių rašytojų kūrinių) paimtais pavyzdžiais. Neretai mažesnės apimties (ne tezauro tipo) aiškinamieji žodynai būna norminiai, t. y. juose tam tikru būdu stengiamasi atriboti taisyklingąsias kalbos lytis nuo netaisyklingųjų, atvaizduoti norminę tartį, rašybą ir t. t.
Aiškinamojo pobūdžio, bet jau specialaus tipo yra etimologiniai, istoriniai, dialektologiniai, frazeologiniai, tarptautinių žodžių ir kt. žodynai.
Etimologiniai žodynai aiškina kurios nors vienos kalbos ar giminiškų kalbų grupės žodžių kilmę, etimologiją. Pavyzdžiui, žymaus baltisto E. Frenkelio parengtame lietuvių kalbos etimologiniame žodyne „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ (1955-1965) aiškinama daugelio pirminių lietuviškų žodžių kilmė, J. Pokorno „Indogermanisches etymologisches Wörterbuch“ – indoeuropiečių kalbų bendrųjų žodžių etimologijos. Mažesniuose, platesnei visuomenei skirtuose etimologiniuose žodynuose paprastai ribojamasi tiktai vienos, jų autoriams patikimiausios, tam tikro žodžio etimologijos nurodymu. Tuo tarpu stambesniuose suminimi ir vienaip ar kitaip vertinami įvairių lingvistų kontroversiniai tų pačių žodžių kilmės aiškinimai. Tais atvejais, kai kurio nors žodžio kilmė neaiški, tenkinamasi dažniausiai tik struktūros ir reikšmės atžvilgiu artimesnių tam žodžiui giminiškų kalbų atitikmenų nurodymu.
Nuo etimologinių skiriasi istoriniai žodynai, kurių pagrindinis tikslas – remiantis įvairių epochų rašto paminklais, nušviesti atskirų žodžių istoriją, jų reikšmių raidą. Tokio lietuvių kalbos žodyno kol kas dar neturime. Tačiau kitų tautų kalbininkai istorinių žodynų jau yra parengę, pradėję ar įpusėję rengti. Pavyzdžiais čia gali eiti anglų „The Oxford English Dictionary“ (1933), vokiečių H.Paulio „Deutsches Wörterbuch“ (1897), lenkų „Slownik staropolski“ (pradėtas 1953 m.) ir kt.
Dialektologiniai žodynai – tokie, kuriuose fiksuojami ir aiškinami atskirų tarmių ar šnektų žodžiai. Jų gali būti dvejopų: diferencinių ir nediferencinių. Diferenciniai apima tik tuos žodžius, kurie skiriasi nuo literatūrinės kalbos leksikos, o nediferenciniai – visus tam tikroje tarmėje ar šnektoje vartojamus žodžius. Diferencinio dialektologinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V. Vitkausko parengtas ir 1976 m. išleistas „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas“.
Frazeologiniai žodynai – tokie, kuriuose aiškinami visokių rūšių frazeologizmai. Jų taip pat gali būti įvairių: vienakalbių, dvikalbių ar keliakalbių. Vienakalbis J. Paulausko parengtas „Lietuvių kalbos frazeologinis žodynas“ pasirodė 1977 m. Dvikalbiai yra „Französische idiomatische Redewendungen“ (1970) ir kt. Atskirą rūšį sudaro vad. „sparnuotųjų žodžių“ žodynai, t. y. visokių aforizmų, literatūrinių citatų ir pan. žodynai (pvz., G. Biuchmano „Geflügelte Worte und Zitatenschatz“, 1864).
Savotiška aiškinamųjų žodynų rūšis yra tarptautinių žodžių žodynai. Juose aiškinami įvairūs internacionalizmai ir kartu nurodoma jų kilmė, taigi susipina praktiniai ir teoriniai uždaviniai. Pirmasis tarptautinių žodžių žodynas, skirtas lietuviams, pasirodė 1936 m. (J. Žiugždos redaguotas), o antrasis – 1969 m. (Ch. Lemcheno redaguotas ir sudarytas pagal atitinkamą rusišką 1964 m. žodyną). Naujausias „Tarptautinių žodžių žodynas“ lietuvių kalba išleistas 2003 m.
Aiškinamųjų žodynų priešybė – verstiniai dvikalbiai, trikalbiai ar daugiakalbiai žodynai. Juose ne aiškinami kurios nors vienos kalbos žodžiai, bet „išverčiami“ į kitą kalbą arba, tiksliau sakant, pateikiami vienos kalbos žodžiams kitos ar kitų kalbų atitikmenys. Pavyzdžiui, dvikalbiame lietuvių – anglų žodyne irisas (saldainis) – toffee, mokslas – science, study, prancūzų – lietuvių žodyne flotte – plūdė, raviner – išplauti, išgraužti ir t. t. Verstinių, ypač dvikalbių, žodynų yra labai daug, todėl duoti jų pavyzdžių nėra reikalo (kiekvienas žino vieną kitą tokį žodyną). Galima tiktai pažymėti, kad priklausomai nuo to, ar jie skirti svetimai kalbai mokytis, ar svetimos kalbos tekstams versti, ar šiem abiem tikslams, jie gali gerokai skirtis tiek savo apimtimi, tiek žodžių atranka.
Šiaip iš kitų lingvistinio tipo žodynų dar reikia paminėti atskirų rašytojų, terminologinius, sinoniminius, rašybos, tarties, dažnumo ir atvirkštinius žodynus. Iš jų palyginti neseniai atsiradę yra dažnumo ir atvirkštiniai žodynai. Dažnumo – tokie, kuriuose apskaičiuojamas atskirų tam tikruose tekstuose vartojamų žodžių dažnumas. Juose žodžiai surašomi ne įprastine kitiems žodynams alfabetine tvarka, bet pagal mažėjantį dažnumą. Dažnumo žodynai leidžia daryti išvadas apie atskirų žodžių funkcionavimą šnekoje, be to, padeda nustatyti minimumą žodžių, reikalingiausių mokantis svetimos kalbos. Visai kitokio pobūdžio yra atvirkštiniai žodynai, kurie skiriami grynai moksliniams tikslams. Juose surašomi žodžiai, laikantis alfabetinės tvarkos ne nuo žodžio pradžios, bet nuo galo, t. y. pirmiau dedami žodžiai, kurie baigiasi raide a, paskui tie, kurie baigiasi ba, ca, da ir t. t. (pvz.: ameba, bomba, boba, bėda, nauda, žaizda). Šitokie žodynai būna naudingi ypač priesaginės žodžių darybos tyrinėtojams, nes visi tam tikrą priesagą turintys žodžiai juose sueina į vieną vietą. Atvirkštinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V. Mažiulio parengtų „Prūsų kalbos paminklų“ II dalies (1981) gale pridėtas „Atvirkštinis prūsų kalbos žodynas“, M. Lėnerto (Lehnert) „Rückläufiges Wörterbuch der englischen Gegenwartssprache“ (1971).

Iš lietuvių leksikografijos istorijos

Lietuvių leksikografijos pradininku yra laikomas Konstantinas Sirvydas (1579-1631). Jis buvo vienas žymiausių lietuvių raštijos kūrėjų XVII amžiuje.
Apie 1620 m. pasirodė pirmasis jo trikalbio žodyno „Dictionarium trium linguarum“ leidinys. Tai – lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, kurio pamatu buvo paimtas lenkų kalbininko N. Folkmaro keturkalbis žodynas. Šio K. Sirvydo žodyno yra išlikęs tik vienas defektinis egzempliorius, dabar saugomas Maskvos Valstybiniame senųjų raštų archyve. Šis egzempliorius turi 432 puslapius, yra be pradžios ir be pabaigos. Jame yra apie 8000 antraštinių žodžių, iš kurių 600 neturi lietuviškų atitikmenų.
Išleidęs žodyną, K. Sirvydas, pats ar kitų skatinamas, ėmė rengti naują trijų kalbų žodyno leidimą. Dabar yra išlikę keletas III-V leidimų egzempliorių ir žinoma II leidimo data – 1631 m. Manoma, kad antrasis leidimas, kaip ir vėlesnieji, buvo parengtas jau ne pagal N. Folkmaro žodyną, o pagal žymaus lenkų filologo G. Knapskio lenkų – lotynų – graikų kalbų žodyną „Thesaurus polonolatinograecus“ (1621). Trečiasis šio žodyno leidimas išėjo 1642 m., ketvirtasis – 1677 m., o penktasis – 1713 m. Du pastarieji perspausdinti iš trečiojo, labai mažai ką bepakeitus. Šie žinomieji trys „Dictionarium“ leidimai jau seniai yra laikomi svarbiu senosios lietuvių kalbos šaltiniu ir kalbininkų plačiai tyrinėti.
K. Sirvydo žodynas parengtas palyginti rūpestingai. Trečiajame jo leidime yra apie 14000 antraštinių ir apie 10000 lietuviškų žodžių. Autorius savo žodynu įvedė į besiformuojančią lietuvių raštų kalbą savo paties ir kitų to meto veikėjų sukurtų žodžių, pvz.: mokytojas (M. Mažvydo), įkvėpimas (M. Daukšos), apkasas, atžvilgis, gydytojas, sargyba, taisyklė ir kt. Daug dėmesio jis kreipė į lietuviškus atitikmenis, kartais pateikė gausių sinonimų, pvz.: baczny (prudens) – numanus, supruntus, menusis, apžvalgus, apedairus, apivaizdus.
K. Sirvydo žodynas ,,Dictionarium trium linguarum“ – vienintelis spausdintas žodynas Lietuvoje iki XIX a. pabaigos. Jis buvo pagrindinė knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos, ir suvaidino svarbų vaidmenį kovoje dėl lietuvių kalbos teisių, dėl jos egzistencijos ir tolimesnės raidos.
XVII a. antrojoje pusėje į leksikografijos darbą įsijungė žymūs Rytų Prūsijos veikėjai. Tuo metu Rytų Prūsijoje lietuviškai nemokantiems dvasininkams, valdininkams, pirkliams, atsikėlusiems iš Vokietijos, prireikė vokiečių – lietuvių kalbų žodynų. Iš tokius žodynus rengusių minėtini Danielius Kleinas, Frydrikas Pretorijus, Jonas Šulcas ir kt. Iki mūsų dienų yra išlikęs D. Kleino vokiečių – lietuvių kalbų žodyno nuorašas, F. Pretorijaus vokiečių – lietuvių kalbų žodyno, parašyto apie 1674-1675 m., rankraštis, Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas A. Krauzės vokiečių – lietuvių kalbų žodyno rankraštis. Kiti žodynai mūsų dienų nepasiekė.
XVIII a. Rytų Prūsijoje pasirodė keli spausdinti žodynai. Pirmasis buvo Frydriko-Vilhelmo Hak o, Halės universiteto lietuvių kalbos seminaro vedėjo, žodynas „Vocabularium Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum“ (1730 m.). F. Hakas, sudarinėdamas žodyną, rėmėsi tik religinės raštijos žodžiais. Savo darbą jis skyrė lietuvių kalbos seminaro klausytojams.
Didesnis už F. Hako buvo dviversinis Pilypo Ruigio žodynas ,,Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexikon“ (1747 m.). P. Ruigys medžiagą savo žodynui rinko iš jam žinomų lietuviškų knygų ir iš liaudies kalbos. Jo darbas buvo pirmasis spausdintas žodynas su tautosakine medžiaga.
Labai vertingą indėlį į lietuvių leksikografiją yra įnešęs Jokūbas Brodovskis. Prie savo stambaus dviejų dalių žodyno ,,Lexicon Germanico-Lithuanicum et Lithuanico-Germanicum“ jis dirbo apie 30 metų. Jo žodynas nebuvo išspausdintas, ir dabar tėra išlikęs nepilnas pirmosios dalies rankraštis.
J. Brodovskis padėjo pagrindus naujajai lietuvių leksikografijai. Jis pirmasis taip plačiai aprėpė ne tik religinių to meto raštų pavyzdžius, bet stengėsi surinkti ir pateikti visą liaudies leksiką. Dėl to į žodyną buvo įtraukti lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai, panaudota labai daug lietuvių tautosakos. „Brodovskio panaudotoje tautosakoje pirmąkart lietuvių kultūros istorijoje taip ryškiai prabilo liaudis“, joje atsispindėjo konkreti anų metų Prūsijos gyvenimo tikrovė, specifiniai jos bruožai.
Nors J. Brodovskio žodynas nebuvo išspausdintas, juo naudojosi vėlesni leksikografai, tautosakos rinkinių sudarinėtojai, rašytojai, mokslininkai: K. Milkus, S. Daukantas, D. Poška, M. Valančius, G. Neselmanas, A. Šleicheris ir kt.
1800 m. išėjo Kristijono Milkaus dvikalbis žodynas. „Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wörterbuch“. Žodyno pagrindu K. Milkus paėmė Pilypo Ruigio žodyną, bet gerokai jį papildė. J. Brodovskio pavyzdžiu į žodyną įdėjo apie 300 patarlių, priežodžių ar šiaip vaizdingų posakių. Daugelį jų paėmė iš J. Brodovskio rankraščių. K.Milkaus žodynas – vertingiausias spausdintas XVIII a. leksikografijos darbas.
XIX a. lyginamosios istorinės kalbotyros reikalui prireikė didesnio lietuvių – vokiečių kalbų žodyno. Jį parašė ir išleido kalbininkas ir tautosakininkas Georgas Neselmanas. Jo ,,Wörterbuch der litauischen Sprache“ išėjo 1851 m.
Pats reikšmingiausias Rytų Prūsijoje išėjęs žodynas buvo parengtas Frydricho Kuršaičio ir išspausdintas dalimis: I d. – 1870, 1874 m., II d. – 1883 m. F. Kuršaitis kruopščiai rinko žodžius iš lietuviškų raštų ir gyvosios kalbos. Nors žodynas parašytas, remiantis Rytų Prūsijos aukštaičių tarme, jame stengiamasi atspindėti ir kitų Lietuvos tarmių leksiką. Labai svarbus žodyno privalumas yra tas, kad lietuvių kalbos žodžiai jame sukirčiuoti.
XIX a. suaktyvėjus kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui, formuojantis bendrinei lietuvių kalbai, leksikografijos darbas atgijo ir Lietuvoje. Ne vienas to meto lietuvių veikėjas mėgino sudarinėti įvairius dvikalbius ar trikalbius žodynus. Ypač daug buvo bandymų rašyti lenkų – lietuvių kalbų žodynus. Iki mūsų dienų yra išlikę Dionizo Poškos, Lauryno Ivinskio, Juozo Miliausko (Miglovaros), Simono Daukanto, Domininko Butkevičiaus lenkų – lietuvių arba lietuvių – lenkų kalbų (su lotyniškais atitikmenimis) žodynų rankraščiai. Nemažą indėlį į to meto lietuvių leksikografiją, matyt, bus įnešę ir Kiprijonas Nezabitauskis, Mikalojus Akelaitis, Ambraziejus Kisarauskas ir kiti, kurių rankraščiai žuvę arba nesurasti. Išlikę rankraštiniai žodynai yra svarbūs kalbos mokslui, nes juose užfiksuota nemaža leksikos, kuri dabar išnykusi, nebevartojama.
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos prireikė lietuvių – rusų kalbų žodynų. Be praktinių tikslų, tokius žodynus skatino rašyti ir mokslininkų slavistų domėjimasis lietuvių kalba. Žodžius lietuvių – rusų ir rusų – lietuvių kalbų žodynams rinko slavistas S. Mikuckis, Kazanės universiteto profesorius A. Ugianskis, mokytojas J. Gylius. Rusijos Mokslų Akademijos pastangomis buvo išleistas žinomo tautosakininko Antano Juškos žodynas Литовский словарь А. Юшкевича с переводом слов на русский и польский языки. Jis buvo leidžiamas atskiromis dalimis: I t. l d. – 1897 m., I t. 2 d. – 1904 m., II t. l d. – 1922 m. Nors A. Juškos žodynas nebuvo baigtas leisti, jis suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių leksikografijoje. Čia pateikta per 30 000 lietuvių liaudies šnekamosios kalbos žodžių, vaizdingų posakių. Gausi jo medžiaga turėjo didžiulę reikšmę lietuvių kalbos moksliniams tyrinėjimams ir praktiniam darbui – bendrinei kalbai kurti ir ugdyti.
Latvių – lietuvių kalbų žodynėlį pirmasis parašė latvių kalbininkas ir literatas, karštas lietuvių ir latvių tautų draugystės propaguotojas A. Dyrikis (1872 m.). Jo žodynėlis liko neišspausdintas. Lietuvių – latvių kalbų žodyną (su lenkiškais ir rusiškais atitikmenimis) 1894 m. išleido M. Miežinis.
Iki XX a. vidurio Lietuvoje buvo išleista nemažai įvairios vertės ir paskirties dvikalbių žodynų. Iš žymesnių paminėtini šie: J. Šlapelio „Rusiškai-lietuviškas žodynas“ (1908 m.), „Lenkiškai-lietuviško žodyno“ 4 lankai (1929 m.}, „Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas“ (1938 m.), K. Jokanto „Lotyniškai-lietuviškas žodynas“ (1936 m.), J. Ryterio „Lietuviškai-latviškas žodynas“ (1929 m.), Vydūno „Vokiečių – lietuvių kalbų žodynas“ (1916 m.), J. Talmanto ir A. Šolco „Vokiečių – lietuvių kalbų žodynas“ (1929 m.), A. Herlito „Angliškai-lietuviškas žodynas“ (1931 m.), B. Sereiskio „Lietuviškai-rusiškas žodynas“ (1933 m.) ir kiti.
Tuo metu buvo leidžiama ir specialiųjų žodynų. 1907 ir 1922 m. buvo išleisti J. Šlapelio tarptautinių žodžių žodynėliai, 1924 m. – J. Norkaus „Svetimųjų ir nesuprantamųjų žodžių žodynėlis“, 1933 m. – K. Borutos ir kt. „Tarptautinių žodžių žodynas“. Paminėtinas ir trijų autorių (A. Kalniaus, Z. Kuzmickio ir J. Talmanto) lietuvių kalbos rašybos žodynėlis, išspausdintas 1938 m. „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlyje“. Buvo išleista ir keletas terminų žodynėlių. Iš jų svarbesni buvo Z. Žemaičio „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis“ (1920 m.), J. Elisono „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis“ (1920 m.), „Lietuviškas botanikos terminų žodynas“ (red. J. Dagys, 1938 m.) ir t. t.
Didžiulę vagą lietuvių leksikografijos baruose išvarė kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924), sumanęs išleisti visą lietuvių kalbos leksiką apimantį žodyną. Medžiagą žodynui jis pradėjo rinkti dar ankstyvoje jaunystėje ir rinko ją visą gyvenimą: eidamas vidurinį mokslą, studijuodamas universitete, redaguodamas A. Juškos žodyną. Ypač žodžių rinkimo darbą K. Būga suaktyvino, kai 1920 m. Švietimo ministerija pavedė jam organizuoti lietuvių kalbos žodyno redagavimą ir leidimą. K. Būgos nurodymu buvo renkami žodžiai iš raštų ir iš gyvosios liaudies kalbos. K. Būga stengėsi užrašyti taip, kaip žmonės šneka, ir kitus taip mokė rašyti. Mirdamas jis paliko didžiulę žodyno kartoteką (apie 17 pūdų). Kartotekoje daugiausia žodžių iš senųjų raštų ir iš šnekamosios liaudies kalbos, mažiau – iš naujesnės ir naujausios literatūros. Į korteles išrašyti ne tik lietuviški žodžiai, bet ir skoliniai, hibridai. Savo kartotekoje K. Būga paliko ir apie 46 000 tikrinių vardų. Jis buvo užsimojęs įtraukti į žodyną visus lietuvių kalboje vartojamus ir vartotus žodžius.
K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ I sąsiuvinis išėjo 1924 m. Paties žodyno jame yra 80 puslapių (iki žodžio ančtraukis). Be to, šis sąsiuvinis turi platų įvadą, kurį sudaro 4 skyriai: 1) K. Būgos autobiografija, 2) šaltinių santrumpos, 3} kirčio ir priegaidės mokslas, 4) studijos „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ pirmoji dalis. Sąsiuvinio viršelio vidinėje pusėje išspausdinta instrukcija žodžių rinkėjams.
II sąsiuvinis pasirodė jau po K. Būgos mirties – 1925 m. Jame yra 25 puslapiai įvado ir tik 2 puslapiai žodyno. Sąsiuvinis baigiasi žodžiu anga.
K. Būgos žodynas – iš dalies aiškinamasis, iš dalies verstinis. Autorius jame stengėsi duoti kuo daugiau žinių apie aprašomą žodį, neretai toli įsileisdamas į gramatikos ir net istorijos dalykus. Vertimai čia pateikti ne viena kalba (yra nurodoma rusų, baltarusių, lenkų, vokiečių, lotynų ir net graikų kalbų atitikmenų). K. Būga buvo verčiamas kuo greičiau išleisti žodyną, todėl jo darbe yra nemaža metodinių klaidų, sandaros trūkumų. Tačiau nepaisant įvairių netikslumų, K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ pasirodymas buvo svarbus įvykis ne tik lietuvių leksikografijai, bet ir apskritai kalbotyrai.
Po K. Būgos mirties penkerius metus niekas nejudino jo kartotekos. Tik 1930 m. „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimas buvo pavestas Juozui Balčikoniui. Jis kartu su keliolika savo bendradarbių toliau rinko žodžius, tvarkė turimą kartoteką.
Lietuvių kalbos žodynų buvo leidžiama ir užsienyje. 1875 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė M. Tvaraucko ,,Tlumocznis arba Slownikas Angielskaj-Lietuwyszkas ir Lietuwyszkaj-Angielskas“, XX a. pradžioje A. Lėlys išleido „Lietuviškos ir angliškos kalbų žodyną“ ir „Angliškos ir lietuviškos kalbų žodyną“. J. Barysta Argentinoje išleido ,,Lietuvių – ispanų žodyną“ (1933 m.), B. Jodelis Brazilijoje – „Lietuviškai-portugališką žodyną“ (1927 m.) ir t. t.
Labai reikšmingas leksikografinis darbas yra „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“ (,,Wörterbuch der litauischen Schriftsprache“), parengtas šveicarų kalbininkų M. Nydermano, A. Seno, P. Brenderio ir lietuvių kalbininko A. Salio, išleistas Heidelberge (Vokietija). Žodyną sudaro penki tomai. I tomas išėjo 1932 m., paskutinysis – 1968 m. Žodynas skirtas tiek lietuviams, tiek vokiečiams. Visi mokantys vokiškai gali susipažinti su dabartinės lietuvių kalbos leksika. Žodžiai čia sukirčiuoti, turi gramatines, semantines ir stilistines pažymas.
Antras panašios paskirties žodynas yra keturtomis Aleksandro Kuršaičio „Lietuvių – vokiečių kalbų žodynas“ („Litauisch-Deutsches Wörterbuch. Thesaurus Linguae Lituanicae“). Tai sritinis lietuvių kalbos žodynas, kur sukaupta daug vertingos Rytų Prūsijos leksikos. Visi žodžiai išversti į vokiečių kalbą, duodama ir kai kurių žodžių baltarusiškų ir rusiškų atitikmenų. Pirmasis žodyno tomas išėjo Getingene 1968 m., antrasis – 1970 m., trečiasis – 1972 m., ketvirtasis – 1973 m.
Mokslinį etimologinį lietuvių kalbos žodyną parengė Ernstas Frenkelis ir jo mokiniai – „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ (devyniolika sąs., 1955-1965 m.). Pirmą – devintą sąsiuvinį spaudai parengė pats E. Frenkelis, kiti buvo išleisti jo mokinių Getingene. Šis žodynas – svarbus indėlis ne tik į lituanistiką, bet ir į indoeuropeistiką, nes jame sukaupta daug etimologinės medžiagos iš visų baltų kalbų.
Iš kitų užsienyje išleistų žodynų minėtini dar šie: C. Kudzinovskio (Lenkija) parengtas S. Chilinskio „Naujojo testamento“ vertimo žodžių indeksas (1964 m.), M. Margerio (JAV) „Amerikos lietuviai ir angliškųjų skolinių žodynas“ (1956 m.), D. Robinsono atvirkštinis lietuvių kalbos žodynas („Lithuanian reverse dictionary“, Cambridge – Michigan, 1976 m.).

Žodžio supratimas

Kas yra žodis?
Empiriškai (t. y. iš patyrimo) mes visi žinome, kas yra žodis, todėl kai kam gali rodytis keistas ar net juokingas šis klausimas. Kiekvienas iš mūsų turbūt nesumaišys žodžio su sakiniu, žodžių junginiu ar garsu ir prireikus galėtų suminėti šimtus, o gal ir tūkstančius savo gimtosios kalbos žodžių. Tačiau moksliškai apibrėžti žodį, kaip ir sakinį, taip pat nelengva, nes jo prigimtis gana sudėtinga. Todėl ir nenuostabu, kad kalbos mokslo darbuose galima rasti daugybę įvairių įvairiausių žodžio apibrėžimų, pvz.: „Žodis yra trumpiausias, reikšmės ir formos atžvilgiu savarankiškas kalbos vienetas“ (V. Žirmunskis), „Žodis yra sakinio segmentas, kurį galima atskirti pauzėmis“ (Č. Hoketas), „Žodis – tai minimali savarankiška šnekos atkarpa, turinti leksinę reikšmę [.] ir gramatiškai apiforminta pagal tam tikros kalbos dėsnius“ (A. Reformatskis).
Nesileisdami į šių ir kitų apibrėžimų analizę (kiekvienam jų būtų galima šį tą prikišti) ir nebūdami dideli žodžio apibrėžimo skeptikai (kaip, pavyzdžiui, žymus prancūzų lingvistas A. Mejė, kuris yra pasakęs, kad „le mot est en principe indefinissable“ („Žodis iš esmės yra neapibrėžiamas“), pateiksime tokį darbinį žodžio apibrėžimą, nepretenduodami į jo tobulumą: Žodis – tai pagrindinis šnekos vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir laisvai atkuriamas šnekos aktuose.
Kad žodis yra pagrindinis šnekos vienetas, matyti iš to, jog jis, o ne garsas ar morfa, sudaro savarankišką sakinio struktūros komponentą. Kartais, kaip matėme, net vienas žodis gali būti sakinys (Temsta; Šąla; Nerūkyti! ir pan.). Kad žodis turi savarankišką reikšmę, tai akivaizdžiai rodo jo palyginimas su garsu ir morfa. Atskirai ištarti garsai, kaip žinome, neturi jokios reikšmės, o morfos (realizuotos morfemos), nors ir turi tam tikrą reikšmę, bet ta reikšmė glaudžiai susijusi su kitų morfų reikšmėmis, nėra visai savarankiška (savarankiška ji būna tik tais atvejais, kai morfa sutampa su žodžiu, plg. žodžius aš, tu, ir, o, bet ir pan., kuriuos galima traktuoti ir kaip šaknines morfemas). Kas kita žodis: jis ir skyrium ištartas turi savarankišką reikšmę (net ir tokie trumpi tarnybiniai žodžiai, kaip ant, su, be savo gramatinės reikšmės, turi ir tam tikrą leksinės reikšmės minimumą: ant – tai „ko nors viršuje“, su – „drauge su kuo nors“).
Pagaliau kad žodis yra laisvai atkuriamas šnekos aktuose, šnekos procese kaip gatavas vienetas, tai lengvai patiriame, mokydamiesi kurios nors svetimos kalbos. Norėdami išmokti svetimą kalbą, mes stengiamės įsiminti ne atskiras morfemas ar morfas, bet visą žodį, kaip tam tikrą atskirą savarankišką vienetą.
Kalbant apie kitus žodžio požymius, neatsispindinčius anksčiau pateiktame apibrėžime, reikia dar nurodyti, kad žodis – tai tam tikra garsinė struktūra, sudaryta pagal kiekvienai kalbai būdingus fonologijos dėsnius. Pavyzdžiui, tokių garsų kompleksų, kaip bmkas, pniaukti negalėsime laikyti lietuvių kalbos žodžiais, nes joje žodžiai neprasideda fonemų junginiais bm, pn. Turint galvoje žodžio garsinę, fonetinę pusę, lingvistinėje literatūroje neretai vartojamas fonetinio žodžio terminas.
Toliau žodis – tai tam tikra gramatinė struktūra, priklausanti tam tikrai gramatinei žodžių klasei ir atliekanti vienokias ar kitokias sintaksines funkcijas. Tose kalbose, kurios turi kaitybos afiksų, didesnė ar mažesnė netarnybinių žodžių dalis vartojama skirtingomis formomis (plg. stalas, stalo, stalui; angl. box, boxes; vok. das Buch, des Buches, die Bücher; pranc. je parle, nous parlons).
Be to, žodis yra tam tikra vientisinė struktūra, į kurią negalima įterpti kitų žodžių. Šiuo atžvilgiu žodis skiriasi nuo bet kokio sintaksinio žodžių junginio (sintagmos), kuris gali būti papildomas naujais žodžiais (plg. skaityti knygą ir skaityti gražią knygą; angį. to read a book ir to read an interesting book; vok. das Buch lesen ir das schöne Buch lesen; pranc. lire le livre ir lire un bel livre).
Kiekvienas žodis yra dvipusis: jį sudaro tam tikras garsų kompleksas ir tuo kompleksu reiškiamas turinys, reikšmė. Garsų kompleksas – tai materialioji (mūsų klausos organais girdima), o turinys – idealioji (mūsų sąmonės suvokiama) žodžio pusė. Pavyzdžiui, žodžio miškas materialioji pusė yra šešių garsų kompleksas, o idealioji – „medžiais apaugusi vieta“. Šiodvi pusės yra būtini bet kurio žodžio elementai: nėra žodžio be garsų komplekso, taip pat nėra žodžio, kuris neturėtų vienokios ar kitokios reikšmės.
Specialiuose leksikologijos darbuose kartais nurodoma ir daugiau žodžio požymių, tačiau jau ir iš čia suminėtųjų (esmingiausių) aiškiai matyti didelis žodžio, kaip pagrindinio šnekos vieneto, sudėtingumas. Kad būtų galima dar geriau suvokti žodžio esmę, pravartu paliesti jo santykį su įvairiais tikrovės dalykais, taip pat su žmogaus sąmonės reiškiniais, ypač sąvokomis.

Žodis ir daiktas

Kaip žinome, daugelis žodžių yra įvairių daiktų, reiškinių, ypatybių, veiksmų bei procesų pavadinimai (pvz.: namas, lietus, baltas, eiti, snigti). Kyla klausimas, ar yra koks tiesioginės priklausomybės ryšys tarp daikto, reiškinio, ypatybės ar veiksmo ir jo pavadinimo, ar tokio ryšio nėra?
Nesunku suvokti, kad tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir tuo kompleksu žymimo daikto ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra. Jeigu toks ryšys būtų, tada visose kalbose tas pats daiktas ar reiškinys būtų vienodai arba bent panašiai vadinamas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, duona latvių kalboje vadinama maize, prūsų – geits, anglų – bread, vokiečių – Brot, prancūzų – pain, estų – leib (leiva) ir t. t. Netgi ir vienoje kalboje, ypač atskirose jos tarmėse, tas pats daiktas ar reiškinys kartais nevienodai vadinamas (plg. bulvės pavadinimas lietuvių kalbos tarmėse: bulbė, builė. dūlė, rapukas, ropė, roputė ir kt).
Kad tarp žodžio garsų komplekso ir juo žyminio daikto ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra, rodo dar ir tai, kad kalbos raidoje tie patys daiktai ar reiškiniai gali gauti naujus pavadinimus. Pavyzdžiui, seniau lietuvių kalboje kumelė buvo vadinama ašva, indas – ryku, senas – vetušu, krūtis – kreklu, žudyti – žavinti.
Nors tarp žodžio garsų komplekso ir juo žymimo daikto tiesioginės priklausomybės nėra, tačiau tai nereiškia, kad žodis yra visiškai savavališkas padaras, kad mes galime laisvai keisti daiktų pavadinimus (pvz., šunį vadinti ožka, kėde – stalu ir t. t.). Tokios „laisvės“ kalba nepripažįsta, nes žodis yra tam tikro žmonių kolektyvo priimtas, istoriškai prie tam tikro daikto ar reiškinio „pritvirtintas“ ženklas.
Vienokio ar kitokio garsų komplekso pasirinkimas kokiam nors daiktui ar reiškiniui vadinti dažnai mums rodosi visai atsitiktinis, nemotyvuotas. Tai ypač pasakytina apie vad. paprastuosius, iš senų senovės paveldėtus žodžius, tokius kaip akmuo, dirbti, eiti, saulė, žemė ir pan. Mes dabar negalime paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, lietuvių kalboje tam tikras uolienos gabalas pavadintas akmeniu, šviečiantis ir šildantis dangaus kūnas – saule, o ne kokiais kitais garsų kompleksais. Tačiau tai dar nereiškia, kad žiloje senovėje, kai buvo kuriami tie žodžiai, jų kūrėjai visai savavališkai sujungė atskirus garsus į tam tikrus kompleksus ir jais pavadino tuos daiktus.
Kaip rodo naujesnieji žodžiai, ypač kai kurie vediniai, kartais žodžio garsų kompleksas ir jo reikšmė būna susiję su tuo žodžiu žymimo daikto ar reiškinio vaizdiniu, su daikto ar reiškinio ypatybėmis. Pavyzdžiui, tas lietuvis, kuris pirmasis pavadino tam tikrą paukštelį sniegena, matyt, pastebėjo būdingą jo ypatybę – pasirodyti mūsų gyvenamoje teritorijoje drauge su pirmu sniegu. Šita to paukštelio ypatybė, kaip yra pažymėjęs ukrainų lingvistas L. Bulachovskis, kritusi į akį ir rusui, davusiam pavadinimą снегирь. Tuo tarpu serbui, pirmajam pavadinusiam tą paukštelį zimovka, atkreipė dėmesį ne konkretus žiemos požymis – sniegas, bet apskritai žiema. Pirmasis sniegeną pavadinęs vokietis žodžiu Gimpel (vok. vidurio aukštaičių Gümpel kilęs iš gumpen „strakčioti, šokinėti“) turbūt įsidėmėjo šio paukštelio straksėjimą, šokinėjimą, o prancūzas, pirmasis davęs jam pavadinimą pivoine, turėjo galvoje panašią į bijūno to paukštelio patinėlio spalvą. Spalvos požymis atsispindi ir lotyniškame pavadinime Pyrrhula. Prancūzų kalboje yra ir kitas sniegenos pavadinimas – bouvreuil, kilęs iš lot. bovariolus „(galvijų) piemenėlis“; šio pavadinimo atsiradimas siejamas su tuo, kad sniegenos mėgstančios sekioti paskui galvijų bandas.
Kitas pavyzdys – serbento pavadinimas. Lietuviai šį vaiskrūmį bei jo uogas pavadino pagal neesminį požymį – sirpimą, nokimą (plg. sirpti), rusai – pagal jo kvapą (rusų tarmėse смород „smarvė, dvokimas“), o lenkai – pagal augimo vietą: porzeczka, t.y. paupio augalas (lenkų porzecze – ,,paupys“). Vokiečiai serbentą vadina Johanisbeere („Jono uoga“) toks pavadinimas veikiausiai yra mitologinės ar legendinės kilmės. Į vokiečius yra nusižiūrėję ir latviai, kurie serbentą vadina janoga, nors greta šio turi ir kitą pavadinimą – upene, susijusį su augimo vieta prie upių (tarmėse yra dar ir sustarene, sustrene, kilę iš estų kalbos). Prancūzų, groseille, kaip manoma, yra skolinys iš sv. Krauselbeere „Garbiniuotoji uoga“, o anglų currant – per prancūzų ir lotynų kalbas susijęs su graikišku vietovardžiu.
Su kokiu daikto požymiu ar vaizdiniu gali būti susijęs to daikto pavadinimas, daug priklauso nuo asociacijų, kylančių pavadinimo kūrėjo sąmonėje. Yra tokių daiktų, kurių pavadinimams atsirasti įvairiose kalbose turėjo įtakos tas pats požymis ar vaizdinys. Pavyzdžiui, pastebėta, kad daugelyje indoeuropiečių kalbų veido pavadinimas susijęs su veiksmažodžiais, reiškiančiais matymą, pvz.: liet. veidas (plg. veizdėti „žiūrėti“, išvydo „pamatė“), o vok. Gesicht (plg. sehen „matyti“), pranc. visage (plg. lot. visus „matymas“ < videre „matyti“). Sodo bei daržo pavadinimai ne vienoje indoeuropiečių kalboje turi šaknis, reiškiančias „aptvertą vietą“ (plg. rus. огород, lenk. ogrod, čekų zahrada, vok. Garten, lot. hortus ir kt.).
Tokių žodžių, kurių atsiradimas vienaip ar kitaip yra susijęs su jais vadinamų daiktų ar reiškinių požymiais, vaizdiniais ar įvairiomis asociacijomis, kalbose palyginti nedaug. Daug daugiau jose yra tokių (net ir išvestinių), kurie nerodo jokio ryšio su tais žodžiais žymimais daiktais ar reiškiniais, ypatybėmis, veiksniais, procesais. Tačiau reikia neužmiršti, kad kokio nors daikto ar reiškinio požymis, vaizdinys, asociacijos, susiję su jo pavadinimu, ilgainiui galėjo išblukti, o pavadinimą sudarantis garsų kompleksas galėjo pakisti ir tuo būdu visiškai išdilti kadaise buvę požymio, vaizdinio ar asociacijų pėdsakai. Todėl tam tikrų daiktų ar reiškinių pavadinimai, iš pradžios galėję būti motyvuoti, ilgainiui virto visai nemotyvuotais. Pavyzdžiui, jeigu arklys dar lengvai siejasi su arti, arklas, tai karvės jau nebeįmanoma susieti su atitinkamos garsinės struktūros ir reikšmės lietuviškais žodžiais ir jais vadinamomis realijomis (etimologijos specialistai karvę gretina su lot. cornu, got. haurn, reiškiančiais „ragą“).
Antra vertus, kalbose yra ir tokių žodžių, kuriuos galima laikyti net tiesioginiais juos žymimų daiktų ar reiškimų atspindžiais. Tai įvairūs jaustukai (ai! oi! ui! ir pan.) ir iš dalies vad. onomatopėjiniai žodžiai (kukuoti, gurgėti, dardėti, miaukti ir pan.). Bet jie sudaro nedidelį kalbų leksikos sluoksnį.

Žodis ir sąvoka

Daugelis žodžių ne tiktai pavadina daiktus, reiškinius, ypatybes, veiksmus ar procesus (t. y. atlieka nominacinę funkciją), bet ir išreiškia apie juos žmonių susidarytas sąvokas. Todėl svarbu yra pasiaiškinti taip pat žodžio ir sąvokos santykį. Tačiau, norint geriau suvokti tą santykį, reikia visų pirma prisiminti, kas yra sąvoka.
Sąvoka, paprastai šnekant, – tai susidarytas apie kokį nors daiktą, reiškinį ar veiksnią supratimas. Pavyzdžiui, stebėdami vieną, antrą, trečią medį, mes savo pojūčių organais suvokiame įvairius tų medžių požymius (aukštumą, šakotumą, kamieno spalvą ir t. t.). Kai kurie iš tų požymių yra esminiai, t. y. tokie, be kurių medis nebūtų medžiu (kamieno, šakų, šaknų buvimas), o kiti (lapų ar spyglių forma, spalva) – neesminiai, t. y. tokie, kuriuos medis gali turėti arba neturėti. Tuos esminius požymius mes savo sąmonėje apibendriname, abstrahuojame, atribojame nuo neesminių ir tuo būdu susidarome „medžio“ sąvoką, apimančią įvairių rūšių medžius (ir alksnį, ir beržą, ir ąžuolą, ir eglę, ir liepą, ir kt.). Arba vėl: stebėdami vieną, antrą, trečią, ketvirtą plokščią figūrą, susidedančią iš trijų tiesių galais sujungtų linijų, mes susidarome geometrinę „trikampio“ sąvoką, kuri apima neribotą šios rūšies figūrų kiekį ir kurioje atsispindi ypatybės, bendros visiems trikampiams ir esminės geometrijos požiūriu. Tokios ypatybės, arba požymiai, kaip popierius, kuriame nubrėžtas trikampis, arba jį sudarančių tiesių linijų storumas, geometrijos požiūriu yra neesminiai ir todėl neįeina į „trikampio“ sąvokos turinį.
Taigi sąvoka, kaip tam tikra mąstymo forma, atspindi esminius daikto ar reiškinio požymius, apibendrina žmogaus patirties bei pažinimo duomenis. Plečiantis pažinimui, didėja sąvokos apimtis, tikslėja jos turinys, atsiranda naujų sąvokų (pvz., „gyvio“ sąvoka dabar apima gausybę įvairių įvairiausių gyvų būtybių, stebėtų ir ištirtų daugelio žmonių kartų; būtybių tiek tebeegzistuojančių, tiek seniai išnykusių, tiek didelių, tiek ir visai mažų, paprasta akimi nematomu mikroorganizmų).
Nors sąvokos reiškiamos žodžiais, bet ne visi žodžiai reiškia sąvokas (t. y. ne visi žodžiai yra sąvokų ženklai). Nereiškia sąvokų vad. tarnybiniai žodžiai (jungtukai, prielinksniai, dalelytės), jaustukai, kurie yra tiktai tam tikri emociniai signalai, taip pat įvardžiai, kurie arba pavaduoja savarankiškas kalbos dalis, arba atlieka nurodomąją funkciją. Nereiškia sąvokų ir tikriniai žodžiai (Petras, Alytus, Nemunas), jeigu jie nevartojami bendrinių žodžių reikšme (pvz., amperas, voltas, donžuanas).
Kitas sąvokos ir žodžio skirtumas tas, kad žodžiai neretai sudaromi vieno kurio, kartais ir neesminio, daikto ar reiškinio požymio pagrindu (prisiminkime lietuvišką serbento pavadinimą!), o sąvokos – tiktai esminių požymių apibendrinimo pagrindu. Dėl to sąvoka yra bendražmogiška mąstymo kategorija, o žodis turi nacionalinę specifiką (tapati sąvoka atskirose kalbose dažniausiai reiškiama skirtingais žodžiais, plg. liet. miškas; angl. forest; vok. Wald; rus. лес; lot. silva; kinų lin’; totorių urman ir kt.).
Skiriasi sąvoka nuo žodžio dar tuo, kad ji gali būti reiškiama keliais žodžiais, sintaksiniais žodžių junginiais (pvz., vientisinis sakinys, aušros žvaigždė, sieros rūgštis). Antra vertus, vienas žodis gali reikšti kelias sąvokas (pvz., ausis gali reikšti ir „klausos organo“, ir „kibiro ąsos“ sąvokas, ožys – „ožkų patino“, „pastovo malkoms pjauti“, „užsispyrėlio“ ir kt. sąvokas).
Nors sąvoka ir žodis yra skirtingi dalykai (sąvoka – mąstymo, logikos kategorija, o žodis – kalbos kategorija), vis dėlto tarp jų egzistuoja glaudi tarpusavė sąsaja. Iš vienos pusės, žodis yra sąvokos formavimo priemonė, o iš antros – sąvoka įsikūnija žodyje. Pavyzdžiui, tos primityvios pietų Amerikos indėnų ar Ramiojo vandenyno salų gentys, kurios neturi žodžių „atomo“, „traktoriaus“ ir pan. sąvokoms pavadinti, neturi ir tokiu sąvokų.
Glaudžiausiai su sąvoka susisieja ne žodžio materialioji pusė, garsų kompleksas, bet jo reikšmė. Žodį sudarantis garsų kompleksas tėra tiktai sąvokos ženklas. Todėl, norint geriau suprasti žodžio ir sąvokos santykį, reikia dar pasiaiškinti tai, kas yra žodžio reikšmė.
Žodžio leksinė reikšmė

Vieni žodžio elementai gali turėti daiktinę, kiti – gramatinę, vėl kiti – darybinę reikšmę. Tačiau visas žodis kaip tam tikras šnekos vienetas, kaip tam tikras garsų kompleksas taip pat turi savo atskirą, savarankišką reikšmę, kuri vadinama leksine reikšme ir kurią tiria leksikologija.
Žodžio leksine reikšmė – tai ta minėtoji žodžio idealioji pusė, žodžio turinys, kuris išlieka visose žodžio formose (kalbos lygmenyje sudarančiose leksemą) ir kuriuo vienas žodis skiriasi nuo visų kitų žodžių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžio šaltas leksine reikšmė yra ta, kuria šis žodis skiriasi nuo žodžių karštas, šiltas, verdantis, kietas, žemė, bėgti ir kt. reikšmės.
Nors iš pirmo žvilgsnio žodžio leksinė reikšmė rodosi nesunkiai suvokiamas dalykas, tačiau iš tikrųjų tai gana sudėtingas reiškinys. Todėl atskirti tyrinėtojų žodžio leksinė reikšmė dažnai nevienodai suprantama ir aiškinama. Vieni leksinę žodžio reikšmę linkę sutapatinti su sąvoka, kiti ją laiko savotišku daiktų bei reiškinių atspindžiu žmogaus sąmonėje, treti ją traktuoja kaip tam tikrą „suprastintą sąvoką”, kaip tam tikrą sąvokos turinio dalį. Nesileisdami į tų įvairių žodžio leksinės reikšmės supratimų komentavimą, čia žodžio leksine reikšme vadinsime žodį sudarančio garsų komplekso santykį su tuo kompleksu reiškiamu daiktu, reiškiniu, sąvoka.
Tas tikrovės daiktas ar reiškinys, kuris žymimas tam tikru žodžiu, lingvistinėje literatūroje dažnai vadinamas denotatu (lot. denotatus „pažymėtas“), o santykis tarp žodžio ir denotato – denotacine reikšme. Paprastai apie šią reikšmę kalbama tik tuomet, kai žodis nereiškia sąvokos (pvz., turint galvoje tarnybinius, tikrinius žodžius), kai tiktai norima pasakyti, kad žodis „tą ar tą reiškia, žymi“.
Žmogaus sąmonėje susidariusi sąvoka apie kokį nors daiktą ar reiškinį, žymimą tam tikru žodžiu (garsų kompleksu), vadinama designatu (lot. designatus „paženklintas“), arba signifikatu (lot. significatus „žymėtas“). O santykis tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos vadinamas designatine, arba signifikatine (kartais dar konceptualine, sąvokine), reikšme.
Santykį tarp žodžio (garsų komplekso), denotato ir designato galima pavaizduoti vad. Ogdeno ir Ričardso trikampiu (kiek modifikuotu ir su pakeistais terminais):

Tokio trikampio kampiniai elementai (žodį sudarantis garsų kompleksas, žodžiu pavadinamas daiktas ar reiškinys – denotatas ir žodžiu išreikšta sąvoka – designatas) yra glaudžiai tarp savęs susiję. Pavyzdžiui, žodis kėdė pavadina tam tikrą baldą ir kartu išreiškia žmogaus sąmonėje susidariusią šio baldo sąvoką, kurioje apibendrintos esminės šio baldo ypatybės. Santykis tarp žodį kėdė sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos yra leksinė šio žodžio reikšmė, kurią galima trumpai nusakyti „baldas su atrama vienam sėdėti“. Trikampio kairioji šalinė yra punktyrinė dėl to, kad norima pažymėti, jog tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir juo žymimo daikto (denotato) nėra tiesioginės priklausomybės ryšio.
Žodžio semantinio turinio svarbiausią komponentą sudaro designatinė, arba signifikatinė, reikšmė, t.y. toji reikšmė, kuri iškyla aikštėn iš žodį sudarančio garsų komplekso santykio su sąvoka ir yra apibendrintas kokio nors daikto ar reiškinio (denotato) atspindys žmogaus sąmonėje. Pavyzdžiui, akies designatinė reikšmė bus „toks regėjimo organas“, eiti – „judėti iš vietos į vietą kojomis“, juodas – „labai tamsios spalvos“, antras – „einantis po pirmo“ ir t. t.
Tačiau designatinę reikšmę neretai dar papildo įvairūs emociniai-ekspresiniai komponentai, ir tuo būdu žodžio leksinė reikšmė įgyja sudėtingesnę struktūrą. Pavyzdžiui, žodis kuinas reiškia ne šiaip arklį, bet „menką arklį“; žirgas taip pat ne bet koks arklys, o „puikus arklys“. Kūprinti – tai ne bet kaip eiti, o „eiti susikūprinus, susilenkus“. Šie ir panašūs žodžiai, be savo neutraliosios designatinės reikšmės („arklys“, „eiti“), turi dar ir emocinį-ekspresinį atspalvį, jų leksinėje reikšmėje slypi tam tikras daikto ar reiškinio vertinimas. Tie emociniai-ekspresiniai atspalviai, sudarantys papildomąjį žodžio leksinės reikšmės komponentą, dažnai vadinami konotacija (lot. con „su“ + notatio „pažymėjimas“).
Tokiuose žodžiuose, kaip kuinas, žirgas, kūprinti, kerėpla, vėpla, veizolai ir pan., emocinis-ekspresinis atspalvis yra susijęs su visa jų darybine-semantine struktūra, kitaip sakant, jie yra konotuoti „iš prigimties“. Tačiau nemaža yra ir tokių žodžių, kurie tam tikrą emocinį-ekspresinį atspalvį įgyja tiktai tam tikrame kontekste, tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje apie kokį nors netikusį, nevikrų žmogų (paprastai moterį) pasakoma: „Ei tu, karve, vilkis greičiau!“ Čia žodis įgauna niekinamąjį emocinį-ekspresinį atspalvį tik supykus, susierzinus. Todėl skiriama dvejopa žodžių konotacija: pastovioji, arba sisteminė, ir nepastovioji, arba situacinė, kontekstinė.
Pagaliau dar yra ir tokių žodžių, kurių semantinį turinį ir tesudaro vien tik emocinis-ekspresinis komponentas. Tai įvairūs jaustukai, ištiktukai (ai! oi! pykšt, pokšt), neturintys nei designatinės, nei denotatinės reikšmės.
Mažiausias žodžio leksinės (kaip ir bet kokios kitokios) reikšmės elementas yra sema „ženklas“. Tai toks neskaidomas elementas, kuris atriboja vieno žodžio reikšmę nuo kito. Semos gali būti bendrosios ir dalinės. Bendrosios – tokios, kuriose atsispindi bendri tam tikros klasės daiktų bei reiškinių požymiai, o dalinės – tokios, kuriose atsispindi skiriamieji (diferenciniai) požymiai. Pavyzdžiui, žodžių žirgas, kuinas bendroji sema bus „toks naminis vienanagis darbinis gyvulys“, o dalinė žirgo sema – „puikus“, kuino – „menkas“. Bendroji žodžių grąžtas, kaltas, kirvis, plaktukas sema yra „toks įrankis“, o dalinės: grąžto – „skylėms gręžti“, kalto – „skylėms kalti“, kirvio – „malkoms kapoti ar tašyti“, plaktuko – „kam nors kalti, plakti“. Visa tai galima pavaizduoti tokia lentele:

Semų lentelė
Žodis Bendroji sema Dalinė sema
žirgas toks naminis vienanagis darbinis gyvulys puikus
kuinas toks naminis vienanagis darbinis gyvulys menkas
grąžtas toks įrankis skylėms gręžti
kaltas toks įrankis skylėms kalti
kirvis toks įrankis malkoms kapoti ar tašyti
plaktukas toks įrankis kam nors kalti, plakti
Kiekvienas savarankiškas (ne tarnybinis) žodis turi savo atskirą leksinę reikšmę, ir ta reikšmė yra apibendrinamojo pobūdžio. Kai mes tariame ar skaitome žodžius suolas, medis, šuo, suvokiame, kad šiais žodžiais vadinamas ir atskiras konkretus suolas, atskiras medis, atskiras šuo ir bet kuris suolas, bet kuris medis, bet kuris šuo. Toks apibendrinamasis leksinės reikšmės pobūdis yra visiškai suprantamas, prisiminus, kad ji glaudžiai yra susijusi su sąvoka, kuri apibendrina esminius daikto ar reiškinio požymius.
Nors žodžiui būdinga atskira leksinė reikšmė, tačiau daugelis žodžių turi ne vieną, o keletą (kai kurie net keliolika ar keliasdešimt) leksinių reikšmių. Žodžio daugiareikšmiškumas vadinamas polisemija. Antai didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ daiktavardžio akis išskirtos 22, o veiksmažodžio eiti – net 42 leksinės reikšmės. Daugiareikšmiškumas ypač būdingas seniems žodžiams, seniems veldiniams: jie, per savo ilgą amžių vartojami įvairiuose kontekstuose, „apauga“ visokiomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, lietuvių akis turi tokias reikšmes, kaip „regėjimo organas“ (Mirksi akimis), „mezginio kilpa“ (Nenuleisk akies megzdama), „bulvės duobutė“ (Daug akių yra šitose bulvėse), „žiedo praplatintoji dalis su pagražinimu“ (Žiedas su akimi), „aketė“ (Ežere akis atsivėrė), „toks kortų lošimas“ (Gal supliekim į akį?) ir kt. Anglų table reiškia ne tik „stalą“ (to sit at table), bet ir „maistą“ (to keep a good table), „draugiją, sėdinčią už stalo“ (to keep the table amused), „lentą“, „plokštę“ ir kt. Vokiečių der Grund ne tik „pamatas, pagrindas“ (den Grund legen), bet ir „dirva, žemė“ (den Grund graben), „priežastis“ (aus welchem Grunde?). Prancūzų l’esprit ne tik „dvasia“ (l’esprit combativ), bet ir „spiritas“ (l’esprit formique), „protas“ (l’esprit eclaire), „sąmojus“ (avoir de l’esprit) ir kt.
Kadangi daugiareikšmiškumas, arba polisemija, būdinga daugeliui įvairių kalbų žodžių, tad gali kilti klausimas, kaip žmonės šnekėdamiesi nesupainioja reikšmių, supranta vienas antrą? Lemiamą vaidmenį čia atlieka kontekstas ir situacija. Kontekstas, žodinė aplinka (kartais ir šnekos situacija) pašalina polisemiją, parodo, kokia reikšme tam tikru atveju vartojamas tas ar kitas žodis. Pavyzdžiui, kai mes sakome dūmai akis graužia, tai niekam neateina į galvą „aketės“ ar „bulvės akutės“ reikšmė. Arba vėl: kai sakome laikrodis eina, tai niekam neiškyla sąmonėje „judėjimo iš vietos į vietą žingsniu“ reikšmė.
Priešingas daugiareikšmiškumui, polisemijai reiškinys – vienareikšmiškumas, monosemija. Tačiau kalbose vienareikšmių žodžių yra palyginti nedaug. Dažniausiai monosemiški būna terminai, t. y. specialias kurios nors mokslo srities sąvokas reiškiantys žodžiai (pvz., amperas, deguonis, fonema, dvitaškis ir kt.), bet ir jie, jeigu pradedami plačiau vartoti įvairiose sferose, gali tapti daugiareikšmiai.
Žodžių daugiareikšmiškumas

Iki šiol buvo kalbama apie žodžius taip, tarsi jie visada turėtų tik vieną reikšmę, t. y. vienas žodis pavadintų vieną denotatą ar denotatų klasę, atitiktų vieną signifikatą. Tačiau pakanka atsiversti bet kokį žodyną, ir bus nesunku įsitikinti, kad vienareikšmių žodžių kalboje yra palyginti nedaug. Natūralus kalbos funkcionavimas lemia tą faktą, kad dauguma žodžių turi ryšį su dviem, trim ir daugiau denotatų, išreiškia ne vieną, o kelias sąvokas. Tokie žodžiai yra daugiareikšmiai. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ nurodo, kad daiktavardis galva gali turėti 5 reikšmes: 1. „viršutinė (žmogaus) ir priekinė (gyvulio) kūno dalis“; 2. „atskiras žmogus“: šeimynos septynios galvos; 3. „protas, išmanymas, išmintis“: vyras su galva; 4. „vyresnysis“: šeimos galva; 5. „apvalus koks daiktas, apvali, storesnė daikto dalis; viršūnė, viršus“: kopūsto galva, šaukšto galva. Būdvardis laisvas turi 8 reikšmes: 1. ,,turintis laisvę, nepriklausomybę“: laisva tauta; 2. „neužgintas, leidžiamas, nevaržomas“: laisvas kelias; 3. „neužimtas, tuščias“: laisva vieta; 4. „palaidas, platus“: laisvas drabužis; 5. ,,neužimtas, atliekamas“: laisvas laikas; 6. „nesekamas, nesilaikomas teksto“: laisvas knygos vertimas; 7. „neprivalantis laikytis ko“: laisvas nuo prietarų; 8. „palaidas, netinkamas“: laisvas ilgesys. Veiksmažodis mokyti, kaip nurodo DLKŽ, turi 3 reikšmes: 1. „daryti, kad mokėtų, teikti žinių“: mokyti rašyti; 2. „dėstyti bendrojo lavinimo mokykloje“: Jis moko vidurinėje mokykloje; 3. „nurodinėti, kaip elgtis, kaip gyventi“: Kiaušinis vištą moko. Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ šių ir kitų žodžių reikšmių nurodoma dar daugiau: akies – 23 reikšmės, ausies – 27, bobos – 39, gyslos – 16, eiti – 86, mesti – 30 ir t. t.
Toks reiškinys, kai žodis gali turėti daugiau nei vieną reikšmę, vadinamas daugiareikšmiškumu, arba polisemija (gr. poli „daug“ ir sēmasia „reikšmė, prasmė“).
Žodis daugiareikšmis yra kalboje apskritai, žodynuose, o kalbėjimo procese kiekvieną kartą realizuojama kuri nors viena to žodžio reikšmė (aktualioji reikšmė). Atskiros žodžio reikšmės realizavimo sąlygos, žodžio aplinka, kurioje jis vartojamas, vadinama kontekstu. Skiriamos dvi konteksto rūšys: makrokontekstas ir mikrokontekstas. Makrokontekstas apima didelę kalbėjimo akto atkarpą (rašte – pastraipą), kurioje dėstomos glaudžiai susijusios mintys. Mikrokontekstas neišeina iš sakinio ribų. Leksikologijai svarbus minimalusis kontekstas (mikrokontekstas), padedantis išryškinti aktualiąją žodžio reikšmę. Dažniausiai tai tam tikri žodžių junginiai, kuriuose atsiskleidžia sintagminiai žodžių, pavartotų viena ar kita reikšme, santykiai.
Visos daugiareikšmio žodžio reikšmės sudaro semantinę žodžio struktūrą. Kiekvieno žodžio semantinei struktūrai būdinga tam tikra reikšmių hierarchija: semantinis centras, arba pagrindinė reikšmė, ir platesnė ar siauresnė reikšmių periferija, arba šalutinės reikšmės.
Pagrindinė yra ta žodžio reikšmė, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto, t. y. nuo tą žodį supančių žodžių reikšmių, nuo žodžio pozicijos įvairiuose konkrečiuose posakiuose. Visiškas reikšmės nepriklausymas nuo kitų žodžių reikšmių neįmanomas. Kitaip sakant, pagrindinė reikšmė yra ta, kuri labiausiai nulemta paradigminių santykių ir mažiausiai sintagminių. Šalutinės reikšmės dažniausiai priklauso nuo žodžio pozicijos, t. y. gali būti suprastos tik tada, kai žodis jungiasi su tam tikrais, o ne bet kokiais žodžiais. Pavyzdžiui, daiktavardis kelias gali turėti tokias reikšmes: 1. „žemės ruožas, kuriuo einama, važiuojama“: Kelias ėjo mišku; 2. ,,vieta, linija, kur vyksta susisiekimas“: vandens kelias; 3. „kelionė“: Raitelis išsiruošė į kelią; 4. „kryptis, maršrutas“: Parodykit kelią į teatrą; 5. „veikimo, tikslo siekimo būdas“: Darbas – kelias į pasisekimą. Pagrindinė šio žodžio reikšmė yra pirmoji, nes ji realizuojama gana įvairiuose kontekstuose be didesnių apribojimų (plg. siauras, tiesus, lygus kelias; Vilniaus kelias; tiesti kelią, važiuoti keliu, kelyje rasti ir t. t.). Šia reikšme vartojamas žodis įeina į griežtai apibrėžtą teminę grupę: kelias gali reikšti gimininę sąvoką ir apimti rūšines sąvokas reiškiančius žodžius: plentas, vieškelis, takas. Žodis, pavartotas visomis kitomis reikšmėmis, neturi tokių ryškių santykių su kitų žodžių reikšmėmis, bet jo sintagminiai ryšiai labiau apibrėžti, apriboti. Pavyzdžiui, ,,krypties, maršruto“ reikšmę žodis kelias gali turėti, tik pavartotas su veiksmažodžiu rodyti ar jo vediniais; niekas nesako aptarti kelią reikšme „aptarti maršrutą“, arba kelias nepavyko reikšme „kelionė nepavyko“ ir t. t.
Kadangi pagrindinė reikšmė mažiausiai priklauso nuo konteksto, kalbotyroje ją įprasta laikyti laisvąja, arba nesusijusia, reikšme. Šalutinės reikšmės dar vadinamos susijusiomis, arba sietinėmis.
Daugumos žodžių pagrindinės reikšmės dažniausiai esti pirminės istoriniu požiūriu, o šalutinės paprastai yra vėlesnis kalbos raidos produktas. Šalutinės reikšmės atsiranda tada, kai iškyla reikalas pavadinti naujus daiktus ar reiškinius, naujas sąvokas, dar neturinčias pavadinimo. Naujas, neturintis pavadinimo tikrovės objektas jau žinomo dalyko vardu pavadinamas ne atsitiktinai, o remiantis tų daiktų panašumu ar kokiu nors loginiu jų ryšiu. Pavyzdžiui, žodį plunksna „raginis stiebelis su pūkais iš šalių ant paukščio kūno“ pritaikius kitiems panašią formą turintiems ir ypač panašią funkciją atliekantiems objektams pavadinti, susidarė tokios naujos jo reikšmės: 1 „plieninė plokštelė rašyti rašalu ar tušu“: Rašau su nauja plunksna; 2. „spyruoklė“: laikrodžio plunksna. Žodis namas gali reikšti: 1. „gyvenamąjį trobesį“: mūrinis namas; 2. „šeimos ūkį, sodybą“: namų šeimininkė; 3. „gyvenamąją vietą“: pasiilgti savo namų; 4. „drauge gyvenančius žmones, šeimyną“: Perduokit namams linkėjimus. Šias reikšmes yra nulėmę loginiai pavadinamų dalykų ryšiai, ir visos jos yra atsiradusios iš pagrindinės reikšmės.
Tačiau šitokia reikšmių ypatybė būdinga toli gražu ne visiems žodžiams. Įvairūs kalbiniai ir nekalbiniai procesai yra nulėmę, kad kai kurios istoriškai pirminės reikšmes dabartinėje kalboje yra pasitraukusios į periferiją arba net ir visai išnykusios, o kitos reikšmės, kurios atsirado vėliau, dabar yra tapusios pagrindinėmis. Pavyzdžiui, dabartinėje kalboje žodžio bičiulis pagrindinė reikšmė yra „artimas, geras draugas“, o pirminė šio žodžio reikšmė „kas su kitais bendrai turi bites, bitininkas“ dabar tapusi šalutine.
Vienos žodžio reikšmės ryšys su kita reikšme, kai viena iš jų paaiškina kitos atsiradimą, yra vadinamas semantine motyvacija. Motyvuojanti reikšmė dažniausiai yra pagrindinė žodžio reikšmė, nes, kaip matyti iš daugelio pavyzdžių, ji yra nulėmusi šalutinių reikšmių atsiradimą. Tiesa, pasitaiko atvejų, nors jie ir reti, kada kai kurias reikšmes motyvuoja ne pagrindinė, o viena iš šalutinių reikšmių. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ pateikia tokias žodžio kerėpla reikšmes: 1. „trišakis medelis, statomas žemyn šakomis, žaidžiant tam tikrą vaikišką žaidimą“; 2. „daug vietos užimantis daiktas, griozdas“; 3. „nerangus, nevikrus žmogus“. Šio žodžio trečioji reikšmė yra glaudžiau susijusi su antrąja, o ne su pirmąja reikšme, todėl galima manyti, kad čia šalutinė reikšmė motyvuoja kitą šalutinę reikšmę.
Semantinis ryšys tarp motyvuojančios ir motyvuotųjų reikšmių yra nevienodas. Jis gali būti labai ryškus, bet gali būti ir gerokai apiblukęs. Pavyzdžiui, visai suprantama, kodėl akimi vadinama tinklo ar mezginio skylė, korio skylutė (regėjimo organo ir pavadinamų skylučių formos panašumas), žiedo papuošalas (formos, blizgesio panašumas), bet semantinis ryšys tarp akies, kaip regėjimo organo, ir akies, kaip kortų vertės ženklo, yra visai neaiškus. Labai apčiuopiamas, pavyzdžiui, ryšys ir tarp tokių žodžių reikšmių: sparnas 1. „paukščių, vabzdžių skrendamasis organas“; 2. „plokštuma skersai lėktuvo korpusą, padedanti susidaryti keliamajai jėgai“; 3. „vėjinio malūno vėjo sukamos dalies plokštė“; 4. „rogių prieduras iš šono“; sunkus 1. „daug sveriantis“; 2. „reikalaujantis daug jėgų“; 3. „vargingas“; 4. „slegiantis, nemalonus“ ir t. t. Tačiau dabar jau sunku suvokti ryšį tarp tokių žodžių reikšmių: kiaulė „naminis gyvulys“ ir „šieno kupeta“, lova „gulimasis baldas“ ir „lysvė, ežia“, lupti „šalinti luobą, kevalą, žievę“ ir „mušti, bausti mušimu“. Labai sunku, o kartais net ir neįmanoma semantinį ryšį įžiūrėti tarp pagrindinių ir terminologizuotų žodžio reikšmių, pvz.: katinas 1. „kačių patinas“; 2. šnek. „drožtuvas, oblius dviem obliuoti, dvitraukis“; raktas 1. „įrankis užraktui atrakinti ar užrakinti“; 2. muz. „ženklas, rodantis natų aukštumą ir jų pavadinimą“; giminė l. „grupė žmonių, turinčių bendrus netolimus protėvius“; 2. „giminaitis“; 3. lingv. „gramatinė vardažodžių kategorija“.
Kai žodžio reikšmių ryšys visiškai nutrūksta, žodis suskyla į atskirus žodžius – homonimus.
Šalutinės žodžio reikšmės gali būti tiesioginės ir perkeltinės. Žodžiai, vartojami šalutinėmis tiesioginėmis reikšmėmis, tik pavadina tikrovės objektus, bet nereiškia pavadinamo objekto vertinimo; kitaip sakant, emociniu atžvilgiu jie dažniausiai neutralūs. Ši šalutinių tiesioginių reikšmių ypatybė daro jas panašias į pagrindines reikšmes, nes ir pagrindinėm reikšmėm vartojami žodžiai dažniausiai esti emociškai neutralūs. Dėl tos priežasties lietuvių kalbotyroje ir pagrindinės, ir šalutinės-tiesioginės reikšmės vadinamos tiesioginėmis reikšmėmis.
Perkeltinės reikšmės atsiranda tada, kai norima emociniu požiūriu neutralų kokio nors dalyko pavadinimą pakeisti ekspresyviu, tam tikrą emocinį toną turinčiu žodžiu. Vadinasi, perkeltinėmis reikšmėmis pavartoti žodžiai visada atlieka dvejopą funkciją – nominatyvinę ir emocinę-ekspresinę.
Perkeltinės reikšmės esti metaforinės ir metoniminės. Kai žodis, žymintis kokį tikrovės dalyką, sąmoningai keičiamas žodžiu, pavadinančiu kitą tikrovės dalyką dėl tų dalykų panašumo, susiformuoja metaforinė reikšmė. Kai žodžio perkėlimo pagrindas – loginis pavadinamų dalykų ryšys, naujai susidariusi perkeltinė reikšmė yra metoniminė. Pavyzdžiui, kai žiaurus žmogus pavadinamas žvėrimi, plėšrus – vilku, nemandagus, netvarkingas – kiaule, kvailas – asilu, ar avinu, dėl panašių vidinių pavadinamų dalykų ypatybių, susidaro perkeltinės metaforinės žodžių žvėris, vilkas, kiaulė, asilas, avinas reikšmės. Žodžio liežuvis perkeltinė reikšmė „liežuvavimas, apkalbos, šmeižtai“ yra susiformavusi metoniminiu būdu (čia kūno dalies pavadinimas pakeičia jos atliekamo veiksmo pavadinimą). Tas pats žodis gali turėti ir metaforinių, ir metoniminių perkeltinių reikšmių. Pavyzdžiui, žodis išsižioti „praverti burną“ turi kelias perkeltines metonimines reikšmes (rezultatas pasakomas vietoj priežasties): 1. „nustebti“: Išsižios žvėrys, pamatę mane tokią gražią,– pagalvojo ilgauodegė. (Cvir.); 2. „pasakyti, prasitarti apie ką“: Vienam išsižiojau, tai visiems apskalatijo; 3. „pradėti rėkti“: Ko čia išsižiojai kaip daržinės vartai. Metaforinio perkėlimo būdu, remiantis sukeliamo veiksmo įspūdžio panašumu, susidarė atskira šio žodžio reikšmė: „įtrūkti, įplyšti, atsiknoti“: Batai vėl išsižiojo.
Perkeltinės žodžio reikšmės susiformuoja ne iš karto. Jos yra ilgai trunkančio proceso rezultatas. Tai, kad žodis tam tikrame kontekste buvo pavartotas metaforiškai ar metonimiškai, dar nereiškia, kad jau atsirado atskira perkeltinė žodžio reikšmė. Su įvairiais reikšmės perkėlimais kalboje susiduriama kiekviename žingsnyje. Ypač dažnai reikšmės perkėlimu, kaip menine priemone, naudojamasi grožinėje literatūroje. Pavyzdžiui, Vaižganto sakinyje Juo kaitriau saulė svilina, juo daugiau žemė čirškia ir žvanga žodis žemė pavartotas metonimiškai vietoje pasakymo žemėje griežiantys žiogai, joje augantys žvangučiai. S.Nėries eilėraščio posme Vėjelis rytmetinis pučia, aveles padangėje gano žodis avelė metaforiškai pavartotas vietoje žodžio debesėlis. Metaforiškas ir metonimiškas J. Avyžiaus sakinys Skriaudos tebekraujuoja (čia skriaudos padariniai lyginami su negyjančios žaizdos kraujavimu). Tačiau visais šiais atvejais negalima kalbėti apie perkeltinę žodžių žemė, avelė, skriaudos reikšmę. Tai tėra tik perkeltinis vartojimas, tam tikras laikinas semantinis variantas, atsitiktinis semantinis naujadaras. Ir tik „pakartotinai vartojamas ta pačia reikšme įvairesniuose junginiuose, buvęs semantinis naujadaras gali paplisti ir tapti savarankiška perkeltine žodžio reikšme“.
Tas pats dabartinės lietuvių kalbos žodis, be pagrindinės reikšmės, gali turėti: a) kelias šalutines tiesiogines ir vieną ar kelias perkeltines reikšmes; b) tik šalutinių tiesioginių; c) tik perkeltinių reikšmių. Pavyzdžiui:
a) laužas 1. „krūva virbų, šakų“: Miške sumesti šakų laužai; 2. „lauke kūrenama ugnis, deginama medžių šakų krūva“: Lauže išsikepėme bulvių; 3. „suversta kokių sulaužytų daiktų krūva“: metalo laužas; 4. „lokio guolis“: Lokys guli lauže; 5. prk. „sena, sukrypusi troba“: Senus laužus liepia griauti; 6. prk. „apsileidėlis, tinginys“: Jis – baisus laužas;
b) skleisti l. „tiesti, kloti“: Vadas išskleidė žemėlapį; 2. „skėsti, plėsti“: Paukštis skleidžia sparnus; 3. „sprogti (apie lapus, pumpurus)“: Pumpurai, žiedai jau skleidžiasi; 4. „skirti, darant tarpą“: Eina, rugius skleisdamas; 5. „plėsti, leisti teikti“: Šviesa skleidė ypatingą jaukumą aplink; 6. „platinti“: skleisti naujas idėjas;
c) barzda 1. „apatinės veido dalies plaukai“: senis su ilga barzda; 2. prk. „žmogus su barzda“; 3. prk. „smakras“: barzdą nušalti; 4. prk. „įvairaus pobūdžio atsikišimas daikto apačioje“: gaidžio barzda, rakto barzda (galvutė).
Atskirti daugiareikšmio žodžio reikšmes yra gana sunkus uždavinys. Leksikografijos praktikoje neretai kyla klausimas, kokiais kriterijais vadovaujantis turi būti išskiriamos žodžių reikšmės ir ar yra kokios nors jų objektyvios ribos. Labai tiksliai suformuluotų daugiareikšmių žodžių reikšmių skyrimo kriterijų iki šiol nėra. Matyt, todėl įvairaus stambumo ir paskirties žodynai tą pačią kurio nors žodžio reikšmių sritį suskirsto nevienodai. Pavyzdžiui, LKŽ nurodo 6 žodžio namas reikšmes: 1. „gyvenamasis ar šiaip koks trobesys“; 2. „šeimos ūkis, sodyba“; 3. „šeimyna, žmonės, drauge gyvenantys“; 4. „tvartas“; 5. „atskirai pastatytas nedidelis trobesys su virykle vasarai“; 6. „priemenė“; atskiru antraštiniu žodžiu čia pateikiama ir šio žodžio daugiskaita namai, nurodant net 7 reikšmes, iš kurių trys atitinka žodžio namas pirmą, antrą ir trečią reikšmes, o keturios visiškai skiriasi nuo nurodytų namo reikšmių: l. „nuolatinė gyvenamoji vieta“; 2. „kokia nors valstybinė, visuomeninė ar pan. įstaiga, pats tokios įstaigos pastatas“; 3. „minkštakūnių ar kitokių gyvių raginis apdangalas, kiautas, šarvas“; 4, „nuovala, placenta“. DLKŽ pateikiamas tik vienas antraštinis žodis namas ir nurodomos 6 jo reikšmės: 1. „gyvenamasis trobesys“; 2. dgs. „gyvenamoji vieta, buveinė“; 3. dgs. „šeimos ūkis, sodyba“; 4. dgs. „drauge gyvenantys žmonės, šeimyna“; 5. dgs. „kokia nors visuomeninė įstaiga“; 6. ryt. „tvartas“. Kaipgi yra iš tikrųjų? Ar lietuvių kalboje yra viena leksema namas, ar galima kalbėti apie dvi leksemas, iš kurių viena kaitoma vienaskaita ir daugiskaita, o kita teturi daugiskaitos formas? Tokių ir panašių klausimų iškyla labai dažnai, ir kol nebus aiškiai teoriškai suformuluotų reikšmių skyrimo kriterijų, painiavos žodynuose nebus išvengta.
Daugiareikšmio žodžio reikšmės pirmiausia turėtų būti skiriamos pagal žodžio, vartojamo įvairiomis reikšmėmis, sintaksinę ir leksinę poziciją, t. y. žiūrint žodžio gramatinio ir leksinio valentingumo. Gramatinis valentingumas ypač svarbus, aprašant veiksmažodžio semantiką. Labai svarbu išsiaiškinti, kokius būtinuosius valentingumo partnerius (determinantus) turi nagrinėjamas veiksmažodis. Būtinųjų determinantų kombinacijų skirtingumas rodo veiksmažodžio leksinės reikšmės skirtingumą. Pavyzdžiui, veiksmažodis priklausyti yra dvivalentis ir gali turėti dvi determinantų kombinacijas: vardininką ir naudininką (Namas priklauso tėvui) arba vardininką ir kilmininką su prielinksniu nuo (Viskas priklauso nuo tėvo). Šiose kombinacijose realizuojamos kiek skirtingos leksinės reikšmės: 1. „būti nuosavybe“ ir 2. „sietis priežasties ir pasekmės santykiu“. Jei gramatinis veiksmažodžio valentingumas reikšmių nediferencijuoja, žiūrima jo leksinio valentingumo. Skiriant kitų kalbos dalių reikšmes, gramatiniu žodžių valentingumu nedaug kur tegalima pasiremti, nes įvairiom reikšmėm vartojami būdvardžiai, o dažnai ir daiktavardžiai vartojami labai panašiose ar net tapačiose pozicijose. Todėl šiuo atveju aktualu suvokti aprašomų žodžių leksinį valentingumą, t.y. išsiaiškinti, su kokių leksinių-semantinių grupių žodžiais jie gali sudaryti junginius.
Štai, pavyzdžiui, jei būdvardis sunkus, -i sudaro junginius su konkrečių, galimų pasverti daiktų pavadinimais, jis reiškia „daug sveriantis, svarus“ (sunkus daiktas, lagaminas, sunki našta), jei tas pats būdvardis pažymi abstrakčiuosius daiktavardžius (dažniausiai apibūdinančius žmogaus veiklą), jis turi jau kitą reikšmę – „reikalaujantis daug jėgų, nelengvas atlikti“ (sunkus darbas, uždavinys, sunkios pareigos); būdvardžio sunkus, -i junginys su daiktavardžiu gyvenimas leidžia išskirti dar vieną reikšmę „vargingas“, o jei sunkaus pažymimasis žodis yra nusikaltimas, galima kalbėti apie šio būdvardžio reikšmę „didelis“.
Vadinasi, vienas iš svarbiausių žodžių reikšmių skyrimo kriterijų yra žodžių sintagminių santykių visuma.
Skirstant reikšmes, būtina atsižvelgti ir į paradigminius žodžių santykius. Žodis, vartojamas skirtingomis reikšmėmis, paprastai įeina į skirtingus semantinius laukus, t. y. priklauso ne toms pačioms teminėms grupėms, gali turėti kitokių sinonimų ir antonimų. Pavyzdžiui, daiktavardis ragas turi tokias reikšmes. 1. „kieta, smaili gyvulio kaktos išauga“; 2. „rago pavidalo pučiamasis muzikos ar signalinis instrumentas“; 3. „raginė medžiaga“ ir kt. Pirmąja reikšme vartojamas žodis įeina į „kūno dalių“ semantinį lauką, antrąja reikšme – į „muzikos instrumentų“, trečiąja – į „medžiagų, iš kurių kas gaminama“ grupę ir t. t. Būdvardis senas, vartojamas pirmąja reikšme „turintis daug amžiaus“ (senas žmogus, sena karvė), įeina į amžių charakterizuojančių būdvardžių leksinę-semantinę grupę, jam antonimiškas būdvardis jaunas „nedaug amžiaus turintis“; senas reikšme „jau kuris laikas esantis“ (sena skola, senas tarnautojas) sudaro antonimų porą su būdvardžiu naujas „neseniai atsiradęs ar įgytas“, o reikšme „anksčiau buvęs“ (sena tvarka, senos pažiūros) antonimiškas būdvardžiui dabartinis, modernus.
Išskiriant daugiareikšmių būdvardžių reikšmes, kartais reikia žiūrėti ir į tai, kokios gramatinės formos reprezentuoja vieną ar kitą reikšmę. Lietuvių kalboje yra nemažai žodžių, kurių daugiskaitos formos gali turėti kitą, negu vienaskaitos formos, nors ir artimą reikšmę. Pavyzdžiui, pipiras yra „pipirmedžio grūdas, vartojamas prieskoniams“. Šia reikšme pipiras vartojamas ir vienaskaita, ir daugiskaita. Bet daugiskaitos forma pipirai reiškia ir „tų grūdų miltai, vartojami prieskoniams“. Yra ir tokių reikšmių, kurias turi vienaskaitos forma tevartojami žodžiai, pvz., sėkla reikšme „žiedinių augalų dauginimosi organas, grūdas“ turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, o kitomis reikšmėmis „sėjamieji javų, daržovių grūdai“ ir „veislė“ – tik vienaskaitą.
Lietuvių ir kitų kalbų leksikografijoje nėra nusistovėjusios nuomonės, ar tokios atskiros daiktavardžio formos laikytinos tik atskiromis žodžių reikšmėmis ar atskirais žodžiais. Dėl to įvairiuose žodynuose, kaip rodo namo pavyzdys, reikšmės išskiriamos nevienodai. Sprendžiant šią problemą, matyt, reikėtų žiūrėti ne tiek formalių reikšmės išreiškimo skirtumų, o labiau remtis minėta sintagminių santykių analize. To paties žodžio reikšmėmis reikėtų laikyti žodžius, kurių sintagminiai ryšiai įvairiais vartojimo atvejais lieka nepakitę.
Svarbus ir dar vienas reikšmių skyrimo kriterijus. Tai emocinė ir funkcinė žodžio spalva. Jei viename kontekste žodis yra stilistiškai neutralus, o kitame įgyja emocingumo ir vaizdingumo, galima kalbėti apie dvi jo reikšmes: tiesioginę ir perkeltinę.
Žodžio leksinių reikšmių rūšys

Ne visos daugiareikšmio žodžio leksinės reikšmės yra vienodos. Jos skiriasi pagal tai, koks yra tų reikšmių ryšys su daiktais bei reiškiniais (denotatais), sąvokomis (designatais) ir kitais žodžiais tam tikrame kontekste ar situacijoje. Tačiau visos vieno žodžio leksinės reikšmės sudaro tam tikrą sistemą, yra daugiau ar mažiau tarp savęs susijusios, viena kitai subordinuotos.
Tarp tų įvairių reikšmių paprastai išsiskiria viena svarbiausioji, kuri sudaro žodžio leksinių reikšmių sistemos centrą, branduolį. Apie šią reikšmę grupuojasi ir iš jos dažniausiai būna išriedėjusios visos kitos reikšmės. Tai vad. pagrindinė reikšmė, mažiausiai priklausoma nuo konteksto ar situacijos. Pavyzdžiui, kai mes išgirstame žodį akis, tai mūsų sąmonėje visų pirma iškyla „regėjimo organo”, o ne kokia nors kitokia reikšmė, ne ta, kuri yra pasakymuose Nenuleisk akies megzdama, Mūsų balose yra daug akių, Žiedas su akimi ar kt. Pastarosios jau yra antrinės, šalutinės, jos išryškėja tik iš konteksto.
Daugelio neišvestinių (pirminių) žodžių pagrindinė reikšmė yra seniausia ir nemotyvuota, t.y. jos negalima paaiškinti, išvesti iš kitų to paties žodžio reikšmių (pvz., mes negalime pasakyti, kodėl akimi vadiname „regėjimo organą“, o eiti reiškia „judėti iš vietos į vietą kojomis“). Žodynuose pagrindinė reikšmė paprastai pateikiama pirmoje vietoje.
Šalutinėms reikšmėms, kaip pagrindinės reikšmės priešybei, būdingi tokie antipodiniai požymiai: jos visuomet priklauso nuo konteksto ar situacijos, jos vienaip ar kitaip yra motyvuotos pagrindinės reikšmės ir jas lengviau ar sunkiau galima paaiškinti, išvesti iš kitų to paties žodžio reikšmių (pvz., akies reikšmės „mezgimo kilpa“, „bulvės duobutė“, „aketė“ ir kt. gali būti paaiškintos mezgimo kilpos, bulvės duobutės ar lede prakirstos skylės ir regėjimo organo formos panašumu). Tiesa, kartais atskirų šalutinių reikšmių sąsaja su pagrindine gali būti išblukusi, neaiški (pvz., dabar nelengva susieti šalutinę akies reikšmę „toks kortų lošimas“ su „regėjimo organo“ reikšme, tačiau ir čia galima įžvelgti formos panašumo asociacijas : iš pradžios, matyt, pagal formos panašumą akimi buvo pavadintas kortų ženklas, o paskui ir pats kortų lošimas).
Šalutinės reikšmės pagal jų ryšio su daiktais bei reiškiniais (denotatais) pobūdį gali būti tiesioginės ir netiesioginės, arba perkeltinės. Tiesioginės būna betarpiškai susijusios su kokio nors denotato atspindžiu žmogaus sąmonėje, o netiesioginių sąsaja su denotatu būna tarpiška, atsirandanti kaip žodžio garsinio komplekso perkėlimo kitam denotatui rezultatas (plg. asilas „toks į arklį panašus naminis gyvulys“ – tiesioginė reikšmė ir „kvailas žmogus“ – perkeltinė reikšmė, nosis „uoslės organas“ ir „laivo priekis“ ir kt.). Tas pats žodis gali turėti ir kelias tiesiogines reikšmes. Pavyzdžiui, lapas, be savo pagrindinės tiesioginės reikšmės „augalų kvėpavimo organas“, turi taip pat keletą šalutinių tiesioginių reikšmių: 1. „knygos, sąsiuvinio ar šiaip popieriaus lakštas“ (knygos lapas); 2. „metalinis lakštas“ (Pirkau tris skardos lapus); 3. kai kuriose tarmėse „laiškas“ (Man atsiuntė lapą iš Amerikos).
Pagal tai, ar susijusios su paprastomis (elementariomis, kasdieninėmis), ar su specialiomis (tam tikrų mokslo sričių) sąvokomis, leksinės reikšmės skirstomos į terminologines ir neterminologines. Neretai to paties žodžio leksinių reikšmių sistemoje gali būti ir terminologinių, ir neterminologinių reikšmių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodis kamienas šalia neterminologinės reikšmės „augalo stiebas“ turi dar ir lingvistinę terminologinę reikšmę „Žodžio dalis be galūnės“; šaknis šalia neterminologines „augalo stiebo požeminės atšakos“ taip pat turi dar ir lingvistinę („pagrindinė žodžio dalis be afiksų“), ir matematinę terminologinę reikšmę („dydis, pakeltas tam tikru laipsniu ir duodantis tam tikrą skaičių“). Tokias pat terminologines reikšmes turi ir angį. root (plg. root of the word; square root); vok. Wurzel (plg. die Wurzel eines Wortes; die Wurzel aus einer Zahl ziehen; pranc. radical (plg. le radical de mot). Tarptautiniams žodžiams paprastai būdingos tik terminologinės reikšmės.
Terminologinės reikšmės pasižymi tuo, kad jomis reiškiamos tam tikros „grynos“ sąvokos, nenuspalvintos kokių nors emocijų ar valios apraiškų (plg. fonemos, elektrono, deguonies, vandenilio ir kt. reikšmes). Tuo tarpu neterminologines reikšmės dažnai jau turi vienokių ar kitokių emocinių-ekspresinių atspalvių, vienokią ar kitokią konotaciją.
Pagal tai, ar kuri nors reikšmė yra savarankiška, ar nesavarankiška, susijusi su kito žodžio ar žodžių leksinėmis reikšmėmis, išskiriamos laisvosios ir nelaisvosios, arba sietinės, leksinės reikšmės. Laisvosios, nepriklausomos nuo kitų žodžių reikšmės, konteksto ar situacijos, yra pagrindinės, o sietinės – šalutinės reikšmės. Pavyzdžiui, tokiuose žodžių junginiuose, kaip kelti klausimą, reikšti užuojautą, rodyti pagarbą veiksmažodžių kelti, reikšti, rodyti reikšmės nėra savarankiškos: jos glaudžiai susijusios su daiktavardžių klausimas, užuojauta, pagarba reikšmėmis ir su pastarosiomis susiliejusios į bendras „klausti“, „užjausti“, „gerbti“ reikšmes.
Ypač ryškus sietinių reikšmių nesavarankiškumas frazeologiniuose žodžių junginiuose (frazeologizmuose). Juose atskiri žodžiai kartais visiškai netenka savo leksinių reikšmių, kurios „ištirpsta“ bendroje frazeologizmo reikšmėje (plg. nosį nukabinti „nusiminti“, ožius lupti „vemti“, vėjo pamušalas „lengvapėdis, vėjavaikis“ ir kt.).
Turint galvoje kalbos ir šnekos lygmenis, galima dar skirti sistemines (seniau dažniausiai vadintos uzualinėmis, plg. lot. ūsus „vartojimas“) ir nesistemines, arba okazines (lot. occasio „proga“). Sisteminės yra prigijusios tam tikros kalbos leksinėje sistemoje, visų tos kalbos vartotojų priimtos, o nesisteminės – individualios, neįprastos, visuotinai nepriimtos, suvokiamos tik iš konkretaus šnekos akto, situacijos. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžio skylė sisteminė reikšmė yra „kiaurymė, kiaura vieta“. P. Cvirkos romane „Frank Kruk“ tas žodis pavartotas ir individualia, okazine „buto, patalpos“ reikšme: Žiūrėk, Džoni, jie turi neblogą skylę! Ir pažymėtina, kad sisteminės gali būti ne tik pagrindinės, bet ir šalutinės, tarp jų ir perkeltinės reikšmės (plg. veiksmažodžių reikšmes pasakymuose laikrodis eina, laikas bėga, saulė teka ir pan.).
Kai kuriuose „Kalbotyros įvado“ vadovėliuose (pvz., B. Golovino) išskiriamos dar antoniminės, sinoniminės, homoniminės leksinės reikšmės. Tačiau tokių reikšmių išskyrimas, mums rodosi, neturi tvirto pamato. Apie tokias reikšmes būtų galima kalbėti tik tuomet, jeigu jos egzistuotų vieno žodžio leksinių reikšmių sistemoje. Tuo atveju, kai žodis įgyja antoniminę, sinoniminę ar homoniminę reikšmę, mes kalbame jau apie atskirus semantinius žodžių tipus: antonimus, sinonimus, homonimus.

Žodžio leksinių reikšmių kitimai

a) Naujų reikšmių atsiradimas
b) Reikšmių nykimas
c) Reikšmių siaurėjimas ir platėjimas

Žodžio leksinės reikšmės, kaip ir visa kalboje, nuolatos kinta. Keičiantis visuomenės gyvenimui, atsiranda naujų daiktų bei reiškinių, naujų sąvokų, o tai reikalauja suteikti ne vienam žodžiui ir naują reikšmę ar naują reikšmės atspalvį. Antra vertus, kai kurie daiktai, reiškiniai, sąvokos visuomenės gyvenimo raidoje išnyksta, todėl drauge su jais pasitraukia į praeitį ir tuos daiktus, reiškinius ar sąvokas atspindėjusios leksinės žodžio reikšmės ar reikšmių atspalviai.
Kalbos moksle išskiriama keletas svarbiausiųjų žodžio leksinių reikšmių kitimų: a) naujų reikšmių atsiradimas, b) tam tikrų reikšmių nykimas, c) reikšmių siaurėjimas ir platėjimas. Šių kitimų rezultatas gali būti arba žodžio leksinių reikšmių pagausėjimas, arba jų sumažėjimas, arba atskirų reikšmių ar net visos jų sistemos transformacija.

a) Naujų reikšmių atsiradimas

Naujų leksinių žodžio reikšmių gali atsirasti įvairiais būdais: kai perkeliamas vieno daikto ar reiškinio (denotato) pavadinimas kitam, kai pasiskolinama kokia reikšmė ar jos elementas (sema) iš atitinkamo kitos kalbos žodžio, kai sukonkretinama ar suabstraktinama kuri nors reikšmė.
Ypač dažnai žodžiai įgyja naujų reikšmių dėl vieno daikto ar reiškinio pavadinimo perkėlimo kitam daiktui ar reiškiniui žymėti.. Pavyzdžiui, kai žodžiu nosis, iš seno turėjusiu ,;uoslės organo reikšmę“, buvo pavadinta laivo priešakinė dalis, tada šis žodis įgijo naują perkeltinę „laivo priekio“ reikšmę (plg. Visa laivo nosis jau surūdijusi). Arba kai plunksna imta vadinti ne tik paukščio raginę ataugą, bet ir metalinę rašymo priemonę, ir laikrodžio spyruoklę, tada šis žodis praturtėjo net dviem naujomis leksinėmis reikšmėmis.
Yra skiriamos dvi pagrindinės žodžio leksinių reikšmių kitimo rūšys, susijusios su vieno denotato pavadinimo perkėlimu kitam denotatui – tai metaforinis ir metoniminis kitimas. Kai vieno denotato pavadinimas perkeliamas kitam denotatui pagal tų denotatų išorinį ar vidinį panašumą, tuomet turime metaforinį kitimą, o kai vieno denotato pavadinimas perkeliamas kitam denotatui pagal tų denotatų loginį ryšį, tada yra metoniminis kitimas.
Tiek metaforinio, tiek metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejų, lemiančių naujos leksinės reikšmės atsiradimą, gali būti labai įvairių. Iš metaforinių ypač dažnas yra pavadinimų perkėlimas pagal denotatų formos panašumą, pvz.: bato liežuvis, kibiro ausis, kelio alkūnė, barzdoti pušynai; angl. a head of cabbage; vok. der Kopf vom Kohl; pranc. la tete de chou „kopūsto galva“ ir kt. Neretai perkeliami pavadinimai taip pat pagal denotatų sukeliamo garso panašumą (patrankos loja, pjūklai žviegia, vėjas staugia, žiogelis griežia), pagal denotatų spalvos panašumą (kruvinas dangus, sidabriniai plaukai, sidabrinės akys „žvaigždės“), pagal denotatų atliekamų funkcijų panašumą (automatinė plunksna, Žemės palydovas, miško sanitarai „skruzdės“). Nemažai pasitaiko, ypač beletristinėje kalboje, pavadinimų perkėlimo atvejų ir pagal denotatų sukeliamo įspūdžio ar šiaip įvairių asociacijų panašumą (gilios mintys, saldus miegas, šiltas žvilgsnis, aštrus žodis, gyvas reikalas).
Ne vienoje indoeuropiečių kalboje žiaurus žmogus metaforiškai pavadinamas vilku, žvėrim, gudrus bei klastingas – lape, kvailas – asilu, avinu, kovingas – liūtu, begėdis ar nemandagus – kiaule. Toks pavadinimų perkėlimas yra susijęs jau su vidinėmis denotatų ypatybėmis, remiasi vidinių ypatybių panašumu.
Būdingesnieji metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejai yra tokie: a) patalpa vietoj talpinamojo (salė ūžė, Alytus džiūgavo), b) autorius vietoj kūrinio (perskaičiau Puškiną, klausiausi Bethoveno), c) priemonė vietoj veiksmo (diržas moko, degtinė žudo), d) medžiaga vietoj gaminio (išlupo auksą „auksinius dantis“, prisipirkau krištolo) ir e) ypatybė vietoj asmens (vaikščioja tikra išmintis, jaunystės nuodėmės).
Specifinis metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejis yra sinekdocha. Tai pavadinimo perkėlimas, paremtas kiekybės santykiais. Ryškiausios sinekdochinio perkėlimo rūšys – dalis vietoj visumos (lot. pars pro toto) ir visuma vietoj dalies (lot. totum pro parte). Pirmosios rūšies pavyzdžiai: Ateina fakulteto galva. Nenoriu maitinti svetimo pilvo; angl. farmhand „fermos darbininkas“; vok. Schlafmütze „miegalius“; pranc. un coeur d’or „puikus žmogus“. Čia kurios nors kūno ar aprangos dalies pavadinimai (galva, pilvas, hand, Mütze, coeur) vartojami visam žmogui apibūdinti. Antrosios rūšies pavyzdžiais gali eiti: liet. Kiaulė tvarte dvokia, stale kvepia (patarlė); vok. die ganze Welt klatschte „visas pasaulis plepėjo“. Pastaruosiuose pavyzdžiuose, priešingai negu ankstesniuose, visumą (kiaulė, Welt) reiškiantys pavadinimai vartojami vietoj tam tikros dalies (kiaulė – vietoj „kiaulienos patiekalo“, Welt – vietoj „eine Gruppe von Menschen“).
Tačiau naujų leksinių žodžio reikšmių atsiranda ne tik perkeliant vieno denotato pavadinimą kitam, bet ir perimant kokią nors atitinkamo svetimos kalbos žodžio reikšmę. Pavyzdžiui, lietuvių vystyti seniau tereiškė tiktai „vynioti, supti į vystyklus“, o nuo XX amžiaus pradžios jis imtas vartoti ir „plėtoti, rutulioti“ reikšme. Pastarąją reikšmę šis veiksmažodis įgijo, nusižiūrėjus į kitų kalbų atitinkamų veiksmažodžių reikšmes (plg. rusų развить „leisti išaugti, išsiplėtoti“, vok. entwickeln „išplėtoti“).
Manoma, kad dėl anglų house semantinės įtakos ir vokiečių Haus „namas“ įgijęs naują – „parlamento rūmų“ reikšmę (plg. Abgeordnetenhaus „atstovų rūmai“, Oberhaus „lordų rūmai“, Unterhaus „žemieji rūmai“), o prancūzų esprit „dvasia“ paveikęs vokiečių Geist reikšmes tokiuose junginiuose, kaip Geist des Jahrhunderts (< esprit du siecle) „amžiaus dvasia“, schöner Geist (< bel esprit), schöpferischer Geist (< esprit createur).
Naujų leksinių reikšmių, kaip minėta, atsiranda ir tuomet, kai kuri nors žodžio reikšmė (pagrindinė ar šalutinė) sukonkretinama arba suabstraktinama. Ryškus sukonkretinimo pavyzdys lietuvių kalboje – veiksmažodiniai daiktavardžiai su priesaga -imas, pvz.: arimas, klojimas, palikimas, pylimas, vertimas, vežimas. Nemaža tokios rūšies daiktavardžių, iš pradžios turėjusių tiktai abstrakčią reikšmę (reiškusių veiksmo procesą), ilgainiui įgijo ir konkrečią reikšmę (ėmė žymėti veiksmo vietą, rezultatą ir kt.). Todėl šalia pirmykštės abstrakčios arimo reikšmės „žemės purenimas arklu“ atsirado ir konkreti „suarto lauko“ reikšmė, šalia abstrakčios klojimo reikšmės „ko nors tiesimas ant žemės“ atsirado ir konkreti „pastato, kuriame klojami javai, kluono“ reikšmė ir t. t.
Priešingas reiškinys – reikšmės suabstraktinimas – yra dar dažnesnis kalbose, nes jis susijęs su tolydžio vis intensyvėjančiu žmogaus abstraktaus mąstymo plėtojimusi. Leksinės reikšmės suabstraktinimo pavyzdžiais lietuvių kalboje gali eiti žodžiai grynas, pasaulis, ryšys, sverti, svarstyti ir kt. Seniau grynas reiškė „švarų, be priemaišų“, taip pat „nuogą“, o vėliau (XVI a.) šalia šių reikšmių metaforiškai įgijo ir abstraktesnę „neturtingo“ reikšmę (plg. M. Daukšos pasakymą Kiekvienas žmogus, senas, jaunas, didžturtis, grynas). Seniau pasaulis, kaip rodo šio žodžio daryba, turėjo konkrečią „vietos po saule“ reikšmę, o vėliau, naujesniais laikais, be kitų, gavo ir abstrakčią „kokių nors reikšmių srities“ reikšmę (plg. meno, mokslo pasaulis, vidinis pasaulis). Ryšys seniau taip pat turėjo konkrečias „raiščio“, „mazgo“, „ryšulio“ reikšmes, o mūsų laikais imtas plačiai vartoti ir abstrakčia „tarpusavio sąsajos, santykio“ reikšme (plg. draugystės ryšiai, kultūriniai ryšiai). Sverti ir iš šio padarytas dažninis svarstyti anksčiau, be abejonės, reiškė tik „matuoti svorį“, o naujesniais laikais pirmasis įgijo dar ir abstrakčią „lemti“ (plg. jo žodžiai mažai sveria), o antrasis – abstrakčias „mąstyti“, „vertinti“ (plg. Svarstau, ką daryti, apsvarstė disertaciją) reikšmes.
Anglų veiksmažodis understand, kaip matyti iš jo darybos, iš pradžios reiškė „stovėti apačioje, po kuo“, o vėliau įgijo abstrakčią „suprasti“ reikšmę. Vokiečių Beziehung, sprendžiant iš darybos, seniau turėjo reikšti „aptraukimą“ (plg. ziehen „traukti“), o dabar, be kitų, turi ir abstrakčią „santykio“ reikšmę. Prancūzų comprendre pirmykštė reikšmė buvusi „apimti, apglėbti“ (plg. prendre „imti“), bet ilgainiui šalia šios atsirado ir abstrakti „suvokti“ reikšmė.
Nauja leksinė reikšmė įsitvirtina žodžio semantinėje sistemoje ne staiga, bet per ilgesnį laiko tarpą. Iš pradžios ji pasirodo tiktai atskirame šnekos akte, individualiame kontekste (ypač daug žodžių perkeltinėmis reikšmėmis vartoja grožinės literatūros kūrėjai) ir tik vėliau, jeigu ji plačiau paplinta, palengva tampa kalbos faktu, iš okazinės virsta sistemine. Be to, pažymėtina, kad naujos leksinės reikšmės atsiradimas nebūtinai suponuoja senos išnykimą: šalia naujosios, kaip matyti iš čia pateiktų pavyzdžių, ilgai dar gali egzistuoti ir senoji reikšmė.
Naujos žodžio reikšmės lingvistinėje literatūroje neretai vadinamos neosemantizmais.

b) Reikšmių nykimas

Priešingas procesas naujų reikšmių atsiradimui yra tam tikrų žodžio leksinių reikšmių nykimas. Šis procesas nebūna toks intensyvus kaip pirmasis, nes visuomenės gyvenimo raidoje daug daugiau atsiranda visokių naujų daiktų bei reiškinių negu jų išnyksta. Tačiau kalbų istorijos tyrinėjimai rodo, kad žodžio leksinių reikšmių senėjimas ir nykimas taip pat vyksta nuolatos.
Lengviausia leksinių reikšmių nykimą pasekti pagal įvairių epochų rašto paminklus. Antai žodis bernelis, kaip matyti iš XVI a. lietuviškų raštų ir latvių kalbos, seniau reiškė „vaiką“ (plg. M. Mažvydo katekizmo pavadinimą: Catechismvsa prasty Szadei Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas). Tačiau vėlesniais laikais ši reikšmė išnyko, ir berneliu imta vadinti jau „suaugusį vaikiną, jaunuolį“.
Seniau veiksmažodis dvėsti reiškė „kvėpti“ (plg. to paties Mažvydo giesmyne randamą pasakymą Dvėsė Jėzus ing apaštalus), o vėliau jis tokios reikšmės neteko ir dabar tevartojamas tik „galą gauti, mirti“ ir „alkti, badauti“ reikšmėmis. Veiksmažodis elgtis seniau taip pat turėjo dabar išnykusią reikšmę „prašyti išmaldos, elgetauti“ (plg. K. Sirvydo raštuose randamus pasakymus Aklas nekuris sėdėjo pas kelią elgdamasis, Pavargėliai sėdi elgdamiesi).
Neteko tam tikrų savo leksinių reikšmių ir žodžiai nasrai, nauda, tekėti. Kaip matyti iš daugelio XVI-XVII a. lietuviškų raštų, seniau nasrais buvo vadinamos ne tik „gyvulio, žvėries žiotys“, bet ir „žmogaus burna, lūpos“ (plg. M. Mažvydo Idant melstų griešnas žmogus nasrais, M. Daukšos Kiekvienu žodžiu, kursai išeit iš nasrų dievo). Nauda senuosiuose raštuose neretai buvo vartojamas, be kitų, dar ir „grobio“ reikšme (plg. J. Bretkūno Eš džiaugiuos iš tavo žodžio kaip didį gaunąs plėšimą, paraštėje: naudą), bet ši reikšmė ilgainiui taip pat išnyko. Veiksmažodis tekėti, be kitų reikšmių, seniau turėjo dar ir „eiti greitais žingsniais“ reikšmę (plg. M. Daukšos Pahonai ižg Persijos tekini teka, K. Sirvydo Alkanas tekėjo adunt užumuštų artimų savo), kuri dabar jau, rodos, visai išnykusi.
Anglų kalbos pasenusių ir išnykusių leksinių reikšmių pavyzdžiu gali eiti veiksmažodžio to delve reikšmė „kasti“ (dabar šis veiksmažodis vartojamas „raustis, knaisiotis knygose, dokumentuose“, taip pat „staigiai leistis žemyn“ reikšmėmis). Pasenusi taip pat būdvardžio quick reikšmė „gyvas, turintis gyvybę“ (dabar tiek šnekamojoje, tiek literatūrinėje kalboje plačiai tevartojamas „greito, vikraus, guvaus“, be to, „nuovokaus“ ir kt. reikšmėmis).
Vokiečių kalboje yra išnykusi daiktavardžio Strahl senoji reikšmė „strėlė“ (plg. sva. strala, rus. стрела), kurią išstūmė naujoji reikšmė „spindulys“. Taip pat ir būdvardis schlecht neteko savo ankstesnės reikšmės „lygus“ (plg. gotų slaihts), iš kurios vėliau išriedėjo „paprasto“, „naivaus“, o iš šių ir „blogo“ reikšmė.
Prancūzų kalbos žodis moine senais laikais reiškė „vienišą“, o viduramžiais šis žodis įgijo „vienuolio“ reikšmę, kuri ilgainiui visiškai išstūmė senąją. Neteko savo senovinės reikšmės ir prancūzų žodis pelerin, kuris kadaise reiškė „svetimšalį“ (plg. lot. peregrinus „svetimas, svetimos šalies“), o paskui gavo „maldininko“ reikšmę.
Jau ir iš čia pateiktų pavyzdžių nesunku suvokti, kad žodžio leksinių reikšmių nykimo rezultatas gali būti dvejopas. Tuo atveju, kai iš senosios reikšmės išrieda naujoji, žodžio semantinė sistema kiekybės atžvilgiu nepakinta (pvz., kai vietoj „vaiko“ reikšmės bernelis įgijo „jaunuolio“ reikšmę, tai šio žodžio reikšmių skaičius liko toks pat, jis nei padidėjo, nei sumažėjo). Kas kita tuo atveju, kai senoji reikšmė visiškai išnyksta ir neišsirutulioja į naują: tuomet žodžio semantinė sistema ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai pakinta – žodžio reikšmių sumažėja (pvz., kai žodis nasrai neteko „žmogaus burnos, lūpų“ reikšmės, tai šio žodžio reikšmių skaičius viena sumažėjo).

c) Reikšmių siaurėjimas ir platėjimas

Su naujų reikšmių atsiradimu ir senų nykimu glaudžiai yra susijęs ir leksinių žodžio reikšmių siaurėjimas bei platėjimas. Siaurėjimas – toks procesas, kai žodis, anksčiau turėjęs bendresnę reikšmę, palaipsniui įgyja mažiau bendrą reikšmę. Šiame procese sumažėja žodžiu reiškiamos sąvokos (designato) apimtis, bet praturtėja jos turinys, nes susiaurėjusi reikšmė būna konkretesnė.
Dabartinėje lietuvių kalboje siauresnę reikšmę turi žodis karininkas. J. Bretkūno raštuose (XVI a.) šis žodis reiškė „karo žmogų, karį“, o mūsų amžiuje jis imtas vartoti tiktai siauresne – „tam tikrą aukštesnį laipsnį turinčio kario“ reikšme. Gira, kaip rodo šio žodžio kilmė (plg. gerti) ir K. Sirvydo žodynas, kur jis pateiktas prie lenkiškų kwas ir picie atitikmenų, seniau reiškė „gėrimą“ apskritai, o dabar tereiškia tik „tam tikrą rūgštų gėrimą“. Kranklys, kaip matyti iš darybos (plg. krankti), seniau tereiškė „tai, kas krankia“, o vėliau ši reikšmė susiaurėjo, ir juo imta vadinti „krankiantį paukštį, juodvarnį“. Sloga, sprendžiant iš šio žodžio kilmės (plg. slėgti, slogti) ir iš senųjų raštų (plg. M. Mažvydo Slogą uždeda mums), anksčiau turėjo „slėgimo, sunkenybės, naštos“ reikšmę, o ilgainiui iš jos išriedėjo siauresnė „tam tikros ligos – nosies gleivinės uždegimo sukelto sunkumo“ reikšmė.
Anglų kalboje susiaurėjusias reikšmes dabar turi žodžiai deer, hound, meat ir kt. Deer senojoje anglų kalboje reiškė „žvėrį“, o dabartinėje reiškia „elnią“, hound reiškė „šunį“ (plg. dar vok. Hund), o dabar – „tam tikrą medžioklini šunį (skaliką)“, meat reiškė „maistą“, o dabar – „mėsą“.
Susiaurėjusios reikšmės būdingos taip pat tokiems vokiečių kalbos žodžiams, kaip Gast, Hochzeit, Kunst ir kt. Gast seniau reiškė „ateivį“, o vėliau ėmė reikšti tik „pakviestą ateivį, svečią“ (senoji platesnė reikšmė atsispindi dar sudurtiniuose žodžiuose Gasthaus, Fahrgast, Kurgast ir pan.). Hochzeit seniau reiškė „bet kokią šventę“ apskritai, o dabar tereiškia tik „vestuvių šventę, vestuves“. Kunst kilmės atžvilgiu yra susijęs su veiksmažodžiu können ir turėjo „galėjimo, sugebėjimo“ reikšmę (plg. Lebenkunst, Staatkunst, Kriegkunst ir pan.), o dabar dažniausiai tereiškia tik estetinės kūrybos sugebėjimą bei produktą – „meną“.
Susiaurėjusią reikšmę turinčių prancūzų kalbos žodžių pavyzdžiais gali būti image, noyer, traire. Pirmasis (plg. lot. imago) seniau reiškė „paveikslą“, o vėliau ėmė reikšti „šventojo paveikslą, ikoną“. Noyer (< lot. necare) iš pradžios reiškė „užmušti“, o vėliau – ,,(pa)skandinti“. Traire (< lot. trahere) ankstesnė reikšmė buvo „traukti“, iš kurios paskui išriedėjo dabartinė „traukti pieną, melžti“ reikšmė.
Žodžio leksinės reikšmės siaurėjimo priešybė yra jos platėjimas. Platėjimas – toks procesas, kai žodis, anksčiau turėjęs mažiau bendrą reikšmę, palaipsnini įgyja bendresnę reikšmę. Šio proceso metu padidėja žodžiu reiškiamos sąvokos apimtis, bet susiaurėja jos turinys, nes praplatėjusi reikšmė būna abstraktesnė.
Populiarus praplatėjusią reikšmę turinčio lietuvių kalbos žodžio pavyzdys – bičiulis. Šis žodis, kaip rodo jo daryba, seniau reiškė „bendras bites turintį žmogų“, o vėliau jis įgijo platesnę „artimo draugo“ reikšmę. Žodis stalius seniau, matyt, turėjo „stalų gamintojo“ reikšmę, iš kurios paskui išriedėjo platesnė „baldų meistro“ reikšmė. Apginkluoti anksčiau tereiškė „aprūpinti ginklais“, o dabar jis greta šios turi ir platesnę „aprūpinti ką kuo nors“ reikšmę (plg. apginkluoti technika, žiniomis, patyrimu ir t. t.).
Klausimas seniau tereiškė tik „kreipimasis laukiant atsakymo“, o dabar, be šios, vartojamas ir platesne „problemos“ reikšme (plg. sunkus klausimas, svarstomas klausimas). Platesnių reikšmių mūsų laikais įgijo dar bruožas, pamatas, priemonė ir daugelis kitų lietuvių kalbos žodžių.
Platesnę reikšmę dabar turi ir anglų kalbos žodžiai to arrive, dog. Pirmasis, kaip skolinys iš prancūzų arriver (šis savo ruožtu yra kilęs iš lotynų adripare: ad „prie“ + ripa „krantas“), kadaise galėjo reikšti „prisišlieti prie kranto“, o vėliau tiek prancūzų, tiek anglų kalboje įgijo platesnę „atvykti“ reikšmę. Antrasis žodis – dog seniau (dar vidurinėje anglų kalboje) reiškė „grynaveislį šunį“, o dabar tereiškia apskritai „bet kokį šunį“.
Praplatėjusios reikšmės pavyzdžiais vokiečių kalboje galima nurodyti žodžius Geschichte, fertig, Öl. Daiktavardis Geschichte seniau reiškė „mažą istoriją, pasaką“, o nuo XVIII a. imtas vartoti ir platesne „istorijos“ reikšme. Būdvardis fertig, savo kilme susijęs su veiksmažodžiu fahren „važiuoti“, senovėje turėjo siaurą reikšmę „kelionei pasirengęs“, o vėliau ši reikšmė praplatėjo, ir dabar jis reiškia „pasirengusį apskritai“. Öl (< lot. oleum) iš pradžios turėjo tiktai „alyvų aliejaus“ reikšmę, kuri ilgainiui išriedėjo į platesnę „bet kokio aliejaus“ reikšmę.
Prancūzų kalboje, be jau minėtojo arriver, praplatėjusias reikšmes turi veiksmažodžiai panier, penser ir kt. Panier kadaise reiškė „duonos pintinėlę, krepšį“, o dabar – „pintinę“ apskritai. Penser (< lot. pensare) seniau reiškė „sverti“, o vėliau įgijo platesnę „galvoti, mąstyti“ reikšmę.
Žodžio leksinės reikšmės siaurėjimas/platėjimas glaudžiai yra susiję su jos konkretėjimu/abstraktėjimu. Siaurėdama reikšmė dažniausiai darosi ir konkretesnė, o platėdama – abstraktesnė. Tačiau šie dvejopo pobūdžio procesai nėra identiški: ne visada, kaip rodo ir kai kurie čia pateikti pavyzdžiai (gira, karininkas; angl. hound; vok. Öl; pranc. Panier), siaurėdama leksinė reikšmė tampa konkrečia, o platėdama – abstrakčia.
Siaurėti ar platėti gali tiek pagrindinė žodžio reikšmė, tiek šalutinės. Be to, siaurėjimo/platėjimo rezultatas gali būti arba ankstesnės reikšmės visiškas išnykimas ir įsigalėjimas naujesnės (siauresnės ar platesnės), arba tam tikrą laiką trunkanti ankstesnės reikšmės koegzistencija su naująja. Pavyzdžiui, gira, bičiulis ilgainiui visiškai neteko savo pirmykščių reikšmių ir jų vietoj įgijo naujas, o kranklys, apginkluoti, klausimas išlaikė ankstesniąsias (kranklys dar ir dabar pavartojamas krankiančiam, kosinčiam žmogui pavadinti, apginkluoti – „aprūpinti ginklais“, klausimas vartojamas „kreipimosi laukiant atsakymo“ reikšme).
Žodžio leksinių reikšmių siaurėjimas/platėjimas yra gana sudėtingi procesai, nulemti įvairių, ligi šiol dar iki galo neišaiškintų priežasčių. Lingvistinėje literatūroje neretai tuos kitimus sąlygojančios priežastys skirstomos į išorines ir vidines. Išorinėmis laikomos tokios, kurios tiesiogiai susijusios su visuomenės ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo pasikeitimais, atsispindinčiais žodžių reikšmėse (pvz., pirmykštė bičiulio reikšmė praplatėjo, o buvusi siauresnė išnyko dėl to, kad ilgainiui atsisakyta papročio laikyti bendras bites). Vidinėmis vadinamos tokios priežastys, kurias vienaip ar kitaip sąlygoja tam tikri kalbiniai veiksniai ir kurių sąsaja su visuomenės gyvenimo raida yra netiesioginė. Iš pastarųjų, kaip rodo įvairių kalbų semantikos tyrinėjimai, gali veikti leksinių reikšmių kitimą žodžių gramatinis ir leksinis valentingumas, žodžių darybos procesai, fonetinis žodžių suartėjimas, analogija ir kt. Tačiau detalesnė tiek vidinių, tiek išorinių priežasčių analizė yra jau specialaus semasiologijos kurso uždavinys.

Semantiniai žodžių tipai

a) Homonimai
b) Antonimai
c) Sinonimai
d) Paronimai

Žodžiai reikšmės atžvilgiu nėra izoliuoti. Jie, kaip ir daugelis kalbos elementų, sudaro tam tikrą semantinę sistemą, kurioje dar išsiskiria įvairios mikrosistemos, t. y. smulkesnės semantinės grupės bei tipai. Tarp žodžių, įeinančių į tas semantines grupes ar tipus, gali būti tiek paradigminiai, tiek sintagminiai santykiai. Iš paradigminiais santykiais susijusių žodžių semantinių tipų jau nuo antikinių laikų išskiriami homonimai, antonimai, sinonimai ir paronimai.

a) Homonimai

Homonimai – tai žodžiai, turintys vienodą garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę reikšmę, pvz.: baras „lauko ruožas“ ir baras „nedidelis restoranas“, kasa „plaukų pynė“ ir kasa „pinigų saugojimo vieta“, nerti „lįsti į vandenį“ ir nerti „megzti“; angl. bank „bankas“ ir bank „upės krantas“; vok. lesen „skaityti“ ir lesen „rinkti“; pranc. cousin „pusbrolis“ ir cousin „uodas“.
Homonimai gali būti įvairiai klasifikuojami. Tačiau jų klasifikacija nemažai priklauso nuo to, kaip suprantama pati „homonimo” sąvoka: ar homonimais laikomi tik tie žodžiai, kurie visomis savo gramatinėmis formomis fonetiškai sutampa, ar ir tie, kurie sutampa tiktai dalimi savo formų; ar homonimais laikomi tik vienai gramatinei klasei (kalbos daliai) priklausantys, ar ir skirtingoms gramatinėms klasėms atstovaujantys žodžiai.
Tie lingvistai, kurie plačiau supranta „homonimo“ sąvoką, paprastai išskiria absoliučiuosius (pilnuosius) ir neabsoliučiuosius (nepilnuosius, dalinius) homonimus. Absoliučiaisiais jie vadina tokius, kurių fonetinis sutapimas yra visiškas ir kurie priklauso vienai kuriai gramatinei klasei (tokie yra visi minėtieji pavyzdžiai), o neabsoliučiaisiais – tuos, kurie sutampa ne visomis savo formomis ir gali priklausyti įvairioms gramatinėms klasėms (pvz., greta „būrys, eilė“ ir greta „šalia“, sekti „eiti paskui“ ir sekti „mažėti, slūgti“). Tačiau pasakytina, kad tikraisiais homonimais laikytini pirmieji, t. y. absoliutieji, arba pilnieji, nes tiktai jie kalbos semantinėje sistemoje sudaro aiškiai apibrėžtą žodžių (leksemų) tipą.
Pagal kilmę homonimus galima skirstyti visų pirma į dvi rūšis: 1) vienakilmius, arba homogeninius ir 2) įvairiakilmius, arba heterogeninius. Vienakilmiai yra tokie, kurie atsiradę vienos kalbos ribose (pvz., minėtasis nerti, be to, dar banda „gyvulių kaimenė“ ir banda „kepalas“, derėti „tikti“ ir derėti „augti, vaisių duoti“), o įvairiakilmiai – tokie, kurie atsiradę ne iš vienos kalbos (pvz., minėtieji baras, kasa, be to, lynas „tokia žuvis“ ir lynas „metalinė virvė“ – skolinys iš lenkų lina).
Savo ruožtu vienakilmiai homonimai pagal jų susidarymo būdą gali būti skirstomi dar į smulkesnius porūšius: a) fonetinius, b) darybinius ir c) semantinius homonimus.
Fonetiniai homonimai susidaro tuomet, kai anksčiau buvę visai skirtingos garsinės struktūros žodžiai ilgainiui dėl įvairių kitimų fonetiškai suvienodėja. Pavyzdžiui, burti „telkti į krūvą“ yra išriedėjęs iš indoeuropietiškosios šaknies bh(e)ur-, turėjusios „pūsti“ reikšmę, o burti „kerėti, žavėti“ – iš bher – „kirsti, mušti“, bet vėliau tas skirtingas šaknis turėję žodžiai fonetiškai sutapo. Anglų sun „saulė“ yra kilęs iš senesnės formos sunne (plg. gotų sunno, sva. sunna), o son „sūnus“ – iš sunu (plg. got. sunus, liet. sūnus), tačiau vėliau šių žodžių fonetinė struktūra suvienodėjo, ir jie virto homonimais. Vokiečių Otter „ūdra“ kilęs iš senesnės formos ottar, o Otter „gyvatė“ – iš noter (plg. vva. nater), bet dabar šiedu žodžiai fonetiškai visai nesiskiria. Tas pats pasakytina ir apie prancūzų louer „girti, garbinti“ ir louer „išnuomoti“, kurių pirmasis kilęs iš lotynų laudare, o antrasis – iš locare.
Darybiniai homonimai atsiranda tuomet, kai prie panašios ar vienodos garsinės struktūros šaknų prijungiamas vienodas afiksas (priešdėlis, priesaga, galūnė) arba kai susipina įvairūs darybos būdai, pvz.: medingas „turintis daug medaus“ (medus + -ingas) ir medingas „turintis daug medžių“ (medis + -ingas), įvairuoti „būti įvairiam“ (įvairus + -uoti) ir įvairuoti (į- + vairuoti), suloti „sulai tekėti“ (sula + -oti) ir suloti „trumpai loti“ (su- + loti). Vokiečių Schauer „liūtis, kruša“ su priesaga -er yra padarytas iš schür (plg. angl. shower „liūtis“, rus. север „šiaurė“), o Schauer „žiūrovas“ – su ta pačia priesaga iš schauen „žiūrėti, stebėti“, taigi šie žodžiai fonetiškai sutapo dėl panašios darybos.
Pagaliau semantiniai homonimai susidaro tada, kai labai nutolsta poliseminio žodžio atskiros reikšmės. Pavyzdžiui, šitokiu būdu yra atsiradę homonimai kasa „plaukų pynė“ ir kasa „tokia organizmo liauka“ (pastaroji reikšmė, matyt, buvo pavadinimo metaforinio perkėlimo rezultatas, bet dabar tas metaforiškumas jau išblukęs, ir šnekančiajam nebeiškyla kokių nors formos panašumo asociacijų tarp „plaukų pynės“ ir „organizmo liaukos“). Tą patį galima pasakyti ir apie žodžius žiedas „augalo dauginimosi organas“ ir žiedas „rankos papuošalas“; angl. board „lenta; stalas“ ir board „taryba, valdyba“; vok. Schloß „spyna, užraktas“ ir Schloß „pilis, rūmai“; pranc. memoire „atmintis“ ir memoire „aiškinamasis raštas, pranešimas“ ir kt.
Įvairiakilmiai homonimai susidarymo būdo atžvilgiu taip pat nėra vienodi. Vieni jų yra atsiradę, pasiskolinus šalia savojo svetimos kalbos tos pačios garsinės struktūros žodį ar žodžius (dažniausiai pritaikius juos prie skolinamosios kalbos fonomorfologinės sistemos), pvz., minėtieji baras, kasa, lynas. Kiti vėl yra atsiradę, pasiskolinus iš svetimos kalbos ar kalbų du ar daugiau žodžių, turinčių vienodą garsinę struktūrą, bet neturinčių savojoje kalboje koreliatų (tos pačios garsinės struktūros žodžių), pvz.: baronas „avinas“ (< bltr. боран) ir baronas „toks bajorų titulas“ (< pranc. baron), šachas „toks Rytų šalių monarcho titulas“ (< pers. šah) ir šachas „tokia grėsmė šachmatų žaidime“ (tos pačios kilmės). Tačiau pastarosios rūšies homonimų kalbose būna palyginti nedaug.
Viena iš sunkiausių problemų, iškylančių ypač aiškinamųjų žodynų sudarytojams, yra homonimų atribojimas nuo atskirų poliseminio žodžio reikšmių arba, kitaip tariant, homonimų išskyrimas. Mat ligi šiol dar nėra nustatytų griežtesnių kriterijų, leidžiančių pasakyti, ar tam tikru konkrečiu atveju turime vieną poliseminį žodį su nutolusia reikšme, ar du žodžius – homonimus. Todėl ir nenuostabu, kad atskiruose žodynuose (kartais net ir atskiruose to paties žodyno leidimuose) nevienodai atribojami homonimai. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ pirmajame leidime (1954) veiksmažodžio nerti reikšmės „lįsti į vandenį“ ir „megzti“ pateiktos viename lizde (straipsnyje), t. y. kaip semantiniai vieno žodžio variantai, o antrajame leidime (1972) – jau kaip dviejų žodžių – homonimų reikšmės.
Teoriškai lyg ir nesunku būtų formuluoti homonimų atskyrimo nuo poliseminio žodžio kriterijų: jeigu visos kitos reikšmės gali būti išvestos iš pagrindinės, tada turėsime poliseminį žodį, o jeigu negali būti išvestos, – homonimus. Tačiau praktiniame žodynų sudarymo darbe pasitaiko nemaža atvejų, kai būna nelengva nustatyti sąsają tarp pagrindinės ir kurios nors kitos reikšmės. Sakysim, kad ir minėtasis kasos atvejis: „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ kasa kaip „plaukų pynė“ ir kasa kaip „tokia organizmo liauka“ pateikti viename lizde, t. y. nelaikomi homonimais. Tuo tarpu dabartiniam lietuviškai kalbančiam žmogui, pavartojusiam kasą „tokios organizmo liaukos“ reikšme, kaip minėta, nebekyla jokių asociacijų su kasa – „plaukų pyne“. Todėl sinchroniniu požiūriu šie žodžiai, be jokios abejonės, laikytini homonimais, nors istoriškai „tokios organizmo liaukos“ reikšmės atsiradimas ir yra susijęs su „plaukų pynės“ reikšme.
Ieškant objektyvių kriterijų homonimams atriboti nuo poliseminių žodžių, naujesniuose semasiologijos tyrinėjimuose taikomi įvairūs žodžių reikšmių analizės metodai: komponentinė žodžių analizė, distribucinė analizė, derivacinė analizė ir kt.
Vienas iš jų yra komponentinė žodžių analizė. Komponentinės analizės pagrindą sudaro mintis, kad kiekvieną žodžio reikšmę (sememą) galima išskaidyti į sudedamąsias dalis (semas). Sememos, kurių sudėtyje yra bendrų semų, laikomos vieno daugiareikšmio žodžio semantinės struktūros elementais. Jei sememos neturi bendrų komponentų, teigiama, kad jos priklauso homonimiškiems žodžiams.
Homonimus ir daugiareikšmius žodžius padeda atskirti ir distribucinė analizė. Distribucinė analizė remiasi prielaida, kad homonimai turi aiškiai skirtis savo leksinės distribucijos ypatybėmis (homonimiškų žodžių leksinė aplinka turi būti visiškai kitokia). O jei žodžiai yra distribuciškai ekvivalentūs, jie nėra atskiri žodžiai – tai tik vieno žodžio semantiniai variantai. Štai, pavyzdžiui, žodis (ar žodžiai?) vyti dabartinėje lietuvių kalboje turi tokias reikšmes: 1. „versti eiti, bėgti; ginti, varyti“; 2. „iš paskos bėgant ar važiuojant, stengtis priartėti ar pagauti“; 3. „vynioti“; 4. „sukant gaminti (virvę)“; 5. „sukti, krauti (lizdą)“. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir nurodo tik vieną veiksmažodį vyti, turintį šias penkias reikšmes. Bet kalbos istorijos tyrinėtojų jau senokai įrodyta, kad dar indoeuropiečių prokalbėje yra buvę du homonimiški žodžiai. Šią išvadą patvirtina ir distribucinė analizė. Veiksmažodis vyti „versti eiti, bėgti; ginti“ (V1) reikalauja žodžių, reiškiančių veiksmo atlikėją (subjektą – S) ir veiksmo objektą (O), pvz.: Gyventojai (S) vijo kryžiuočius (O) šalin. Bernai (S) vijo kiekvieną mūsų (O) šluotražiais. Šio veiksmo atlikėjas ir objektas paprastai reiškiamas žmonių ar gyvulių pavadinimais. Veiksmažodis vyti „iš paskos bėgant ar važiuojant stengtis priartėti ar pagauti“ (V2) turi beveik tą pačią leksinę distribuciją: jo subjektu ar objektu taip pat eina žmonių ar gyvulių pavadinimai, pvz.: Vijo mane senelis – nepavijo. Šuo vejasi kiškį. V1 ir V2 skirtumas tik tas, kad V1 kontekstas dažnai praplečiamas vietos ar būdo aplinkybėmis, o V2 dažnai vartojamas sangrąžine forma. Abiem šiais atvejais reiškiamas veiksmas susijęs su judėjimu tam tikra kryptimi. Vadinasi, V1 ir V2 galima laikyti dviem vienos leksemos reikšmėmis. Kitos trys veiksmažodžio vyti reikšmės jau priklauso visai kitam žodžiui. Visais trim atvejais veiksmo atlikėjas – žmogus ar paukštis, bet jo objektas paprastai reiškiamas žodžiais siūlai, gija, viela arba botagas, pantis, lizdas, t. y. arba žodžiais, pavadinančiais lanksčią medžiagą, iš kurios gali būti gaminamas daiktas, arba žodžiais, nusakančiais konkretų daiktą, gaminamą atliekant vijimo veiksmą, pvz.: Vilnonius siūlus suvejame į kamuolius. Vijau virveles baltų kanapių. Vanagas veja lizdą medžio viršūnėje. Šiuo veiksmažodžiu, turinčiu tris nurodytas reikšmes, neišreiškiamas joks judėjimas. Jis priklauso gaminimą, darymą reiškiančių veiksmažodžių semantiniam laukui. Taigi, sinchroniškai analizuojant žodžių distribuciją, galima įrodyti šių žodžių homonimiškumą.
Homonimijai ir polisemijai atskirti kartais panaudojamas ir derivacinės analizės metodas. Homonimiški žodžiai dažniausiai turi skirtingus giminiškų žodžių lizdus. Atidžiai ištyrus visus žodžių darybinius ryšius, paaiškėja, kad homonimai paprastai tampa visiškai kitokių vedinių ar sudurtinių žodžių pamatiniais žodžiais. Pavyzdžiui, jau minėtų homonimų vyti „ginti, varyti“ ir vyti „sukti“ priesaginių vedinių analizė rodo, kad pirmojo veiksmažodžio derivacinių ryšių tinklas daug siauresnis. Iš vyti „ginti, varyti“ tegali būti padaromi keli daiktavardžiai (vijikas, vijimas, vytynės, „vijimosi rungtynės, lenktynės“, pavijys „kelio tarpas“), veiksmažodžiai vaikyti, vajoti ir prieveiksmis pavymui. O iš vyti „sukti“ galima padaryti kur kas daugiau vedinių: be sutampančių darybinėmis reikšmėmis derivatų vijikas, vijimas ir vajoti, galima paminėti dar tokius žodžius: vytynė „vieta, kur priaugę daug vytelių“, vijoklis „augalas, kuris vyniojasi“, vytis „vytinė, rykštė“, vytinė „t. p.“, vytelė. 1. „karklo atžala“; 2. „susukta vytinė tvoros basliams vyčioti“, vytulas „kas suvyta“, vytuvai „prietaisas siūlams vyti“, vynioti „sukti į ritinį“, vijoti „vyti, vynioti“ ir kt. Sutampančių derivatų leksinės reikšmės taip pat gerokai skiriasi, pvz.: vijikas iš vyti „ginti“ reiškia „gaudytojas persekiotojas“, o vijikas iš vyti „sukti“ – „sukėjas, pynikas“, vajoti, padarytas iš pirmojo veiksmažodžio, reiškia „vaikyti, gainioti“, o antrojo vyti vedinys – „vynioti, sukti į ritinį“.
Nors polisemijos ir homonimijos problemos sprendžiamos labai aktyviai, iki šiol nė vienoje kalboje nesurasta visai patikimų šių reiškinių skyrimo kriterijų. O tai yra daugybės nevienodumų įvairiuose žodynuose priežastis. Labai nevienodai aiškinamuosiuose žodynuose pateikiami specialiųjų mokslo šakų terminai. Vieni iš jų nurodomi kaip homonimai elementariąsias sąvokas reiškiantiems žodžiams, kiti – kaip atskiros daugiareikšmio žodžio reikšmės. Visa tai rodo didelį teorinių ir praktinių polisemijos-homonimijos problemų sudėtingumą ir aktualumą.
Nuo homonimų reikia atskirti homofonus, homoformas ir homografus.
Homofonai – tai fonetiškai sutapę, bet skirtingos rašybos, kilmės ir reikšmės žodžiai bei žodžių formos, pvz.: rūkti „eiti dūmams“ ir rūgti „darytis rūgščiam“, sekti „eiti paskui“ ir segti „pritvirtinti (saga ar kuo kitu)“; angl. all „visas“ ir awl „yla“, too „per daug“ ir two „du“; vok. die Seite „pusė“ ir die Saite „styga“; pranc. cher „mielas, brangus“ ir la chaire „katedra (paaukštinta vieta paskaitoms skaityti)“.
Homoformos – tai fonetiškai sutapusios atskiros įvairių žodžių formos, pvz.: bado (daiktavardžio kilm.) ir bado (veiksmažodžio es. l. 3 a.), maišai (dgs. vard.) ir maišai (es.1. 2 a.); angl. dear „brangus“ ir deer „elnias“, vok. trüge „neščiau“ ir trüge „apgaunu“. Tokių fonetiškai sutapusių formų. ypač gausu anglų kalboje.
Homografai – tai vienodai rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai bei žodžių formos, pvz.; aukštas ir aukštas, balti ir balti; angl. lead „vadovauti“ ir lead „švinas“; vok. übersetzen „perkelti“ ir übersetzen „išversti“; pranc. fait „faktas“ ir fait „padarytas“.
Tiek homofonų, homoformų, tiek ir homografų tyrinėjimas nėra tiesioginis leksikologijos dalykas: homoformos priklauso morfologijos, stilistikos sritims, o homografai – rašybos teorijai. Tačiau kalbotyros įvado vadovėliuose jie paprastai apžvelgiami drauge su homonimais, nes įeina į bendrą homonimijos problematiką.
Baigiant apie homonimus, dar pridurtina, kad atskiri lingvistai nevienodai vertina jų vaidmenį kalboje, Yra manančių, kad „homonimai visais atvejais – tai apmaudus neskyrimas to, ką reikia skirti“ (A. Reformatskis), kad „jie trukdą suprasti šneką“ (J. Vendryes). Tačiau tokia nuomonė nėra labai pagrįsta: kiekvienoje kalboje yra daugiau ar mažiau homonimų, bet dėl to kalbantieji nejaučia didelių sunkumų – neaiškumus ar dviprasmybes visuomet pašalina kontekstas ar konkreti situacija.

b) Antonimai

Tai žodžiai, turintys skirtingą garsinę struktūrą ir priešingas leksines reikšmes, pvz.: baltas – juodas, didelis – mažas, draugas – priešas, arti – toli, girti – peikti; angl. old „senas“ – young „jaunas“; vok. reich „turtingas“ – arm „neturtingas“; pranc. entrer „ įeiti“ – sortir „išeiti“ ir pan.
Tuo atveju, kai žodis yra daugiareikšmis, atskiros jo reikšmės gali sudaryti kelias antonimines poras. Pavyzdžiui, didelis savo reikšme „nemažo dydžio“ yra antoniminis mažo reikšmei „nedidelio dydžio“ (plg. didelis namas – mažas namas), o „žymus“ reikšme – „nežymaus“ reikšmei (plg. didelis nuopelnas – mažas nuopelnas). Tačiau tarp didelio reikšmės „nemažo dydžio“ ir mažo reikšmės „nežymus“ antoniminių santykių jau nebus, kitaip sakant, šios reikšmės nesudarys antonimines poros. Tai rodo, kad antonimiškumas iškyla aikštėn tiktai tam tikros vienos reikšmės ribose.
Antonimai gali būti bendrašakniai ir nebendrašakniai. Visi minėtieji antonimai yra nebendrašakniai, t. y. jų šaknys turi skirtingą fonetinę struktūrą. Tokios rūšies antonimų priešprieša slypi jau pačioje jų šaknų semantikoje. Bendrašakniai, kaip matyti iš pavadinimo, yra tokie antonimai, kurie turi bendras, vienodas šaknis ir jų priešingas reikšmes lemia įvairūs afiksai, pvz.: darbas – nedarbas, laimė – nelaimė, atvykti – išvykti, protingas – beprotis; angl. logical „logiškas“ – illogical „nelogiškas“; vok. gehorsam „paklusnus“ – ungehorsam „nepaklusnus“; pranc. certain „tikras“ – incertain „netikras“.
Ypač daug bendrašaknių antonimų kalbose yra su neigiamaisiais priešdėliais, nes jie dažnai suteikia šakniai priešingą reikšmę. Tačiau ne visada neigiamąjį priešdėlį turintis žodis yra antonimas: antonimu jis tampa tik tuomet, kai pridėjus tokį priešdėlį atsiranda nauja savarankiška reikšmė. Pavyzdžiui, žodis nešaltas nėra šalto antonimas dėl to, kad „nešaltas“ nereiškia „šalto“ priešybės: „nešaltas“ gali būti ir „drungnas“, „truputį šaltas“ (šalto antonimas bus karštas). Tuo tarpu darbas – nedarbas bus antonimai, nes nedarbas su priešdėliu ne- įgyja naują priešingą reikšmę – „darbo nebuvimas“.
Žinoma, ne visi žodžiai gali turėti antonimų. Daugiausia jų turi būdvardžiai, prieveiksmiai, veiksmažodžiai, t. y. tie, kurie reiškia kokybę, požymį, būseną, veiksmą. Mažiau antoniminių porų sudaro skaitvardžiai, įvardžiai, konkrečios reikšmės daiktavardžiai, kai kurios tarnybinės kalbos dalys, o visiškai nebūdingas antonimiškumas tikriniams vardams. Pavyzdžiui, tiek lietuvių, tiek kitose kalbose neturi antonimų tokie žodžiai, kaip langas, lova, šuo, Antanas, Petras, Ona ir pan. Reti yra taip pat antonimiški į – iš, apačioj – viršuj ir pan. tipo prielinksniai.
Kalboje antonimais reiškiama priešprieša, antitezė. Ypač dažnai antonimų pasigauna grožinės literatūros kūrėjai įvairiems gyvenimo kontrastams atskleisti, įspūdžiui sustiprinti, pvz.:
Aš balta žuvėdra klyksiu
Virš tamsių bangų. (S. Nėris)
arba:
Jos šlovina laisvę, kur laisvė pražydo,
Jos smerkia vergovę, kur slegia vergovė

(V. Mykolaitis-Putinas)
Neretai pasitaiko antonimų taip pat tautosakoje – mįslėse, priežodžiuose, patarlėse: Vasarą molis, žiemą brolis (krosnis); Juodos rankos – balta duona; Geriau po seno barzda nekaip po jauno lazda; Kai pinigai kalba, tuomet tiesa tyli. Antonimiškos kartais būna ir knygų, straipsnių, literatūros kūrinių antraštės: Karas ir taika; Kenčia kaltas, kenčia nekaltas; Sėja ir pjūtis.
Artimi antonimams yra oksimoronas (trumpiau kartais vad. oksimoru) ir enantiosemija. Oksimoronu vadinamas dviejų ar kelių žodžių, turinčių priešingas (logiškai nesuderinamas) reikšmes, sugretinimas, pvz.: saldus skausmas, graži kiaulystė; angl. harmonious discourd „harmoninga nesantaika”; vok. beredtes Schweigen „iškalbingas tylėjimas”; pranc. une sage folie „protinga kvailystė”. Enantiosemija — tai žodžio sugebėjimas turėti priešingų reikšmių, pvz.: pražiūrėti „pradėti matyti” (Kačiukai jau pražiūrėjo) ir „nepamatyti, praleisti” (Aš pražiūrėjau klaidą).

c) Sinonimai

Homonimų ir antonimų priešybė yra sinonimai (gr. „vienavardis“). Tai žodžiai, turintys vienodą arba artimą reikšmę, bet skirtingą garsinę struktūrą, pvz.: draugas – bičiulis, kalbininkas – lingvistas, karvelis – balandis, kiškis – zuikis, skatinti – raginti, stropus – uolus; angl. say – tell; vok. sprechen – reden; pranc. livre – bouqin ir pan. Iš pavyzdžių matyti, kad sinonimai pavadina arba tuos pačius daiktus bei reiškinius (denotatus), arba kuriuo nors atžvilgiu kiek skirtingus ar skirtingai traktuojamus tos pačios rūšies daiktus bei reiškinius (denotatus bei designatus).
Sinonimų, kaip ir homonimų, klasifikacija yra gana įvairi, ir ji taip pat daug priklauso nuo to, kaip suvokiama „sinonimo“ sąvoka. Vieni lingvistai (pvz., žinomas semantikos tyrinėtojas amerikietis S. Ulmanas, rusų kalbininkė A. Grigorjeva ir kt.) sinonimais laiko tik tokius žodžius, kurie turi vienodą reikšmę ir kurie bet kokiame kontekste gali vienas antrą pakeisti. Kiti lingvistai (pvz., B. Golovinas) – priešingai, mano, kad sinonimai tėra tiktai labai artimos reikšmės žodžiai. Pagaliau treti – ir tokių yra dauguma – sinonimais laiko ne tik tos pačios, bet ir artimos reikšmės žodžius, t. y. plačiau supranta sinonimo sąvoką.
Laikantis pastarojo, platesnio sinonimų supratimo, jie, kaip ir homonimai, gali būti skirstomi į absoliučiuosius, arba pilnuosius, ir neabsoliučiuosius, arba nepilnuosius. Absoliučiaisiais vadinami tokie, kurie turi visiškai vienodas reikšmes, o neabsoliučiaisiais – tokie, kurių reikšmės nėra visiškai vienodos. Tačiau tokių sinonimų, kurių reikšmės būtų absoliučiai identiškos, t. y. kurie bet kokiame kontekste galėtų vienas kitą pakeisti, kalbose būna nedaug. Todėl kai kurie lingvistai, kaip minėta, ir nelinkę išskirti absoliučiųjų sinonimų. Ir iš tikrųjų nelengva rasti sinonimų, turinčių visuose kontekstuose visiškai identiškas reikšmes. Pavyzdžiui, net ir tokie dažnai prie absoliučiųjų priskiriami sinonimai, kaip karvelis ir balandis, kiškis ir zuikis, trūkumas ir defektas, nėra visiškai tapačios reikšmės, nes ne visuose kontekstuose juos galima vieną antru pakeisti (nepasakysime troleibuse sugavo kiškį, parduotuvėje didelis prekių defektas).
Dideliu reikšmės tapatumu ypač pasižymi tie sinonimai, kurių poros vienas narys yra koks nors tarptautinis terminas, o antras – savas jo atitikmuo, pvz.: charakteringas – būdingas, lingvistika – kalbotyra, motoras – variklis, prefiksas – priešdėlis, sufiksas – priesaga, identifikuoti – tapatinti ir pan. Bet kai kurie ir iš šios rūšies sinonimų taip pat gali nebūti visiškai absoliutūs (pvz., sakinyje Jo veiksmų svarbiausias variklis – laimės troškimas variklio negalėsime pakeisti motoru). Todėl dažniausiai galima kalbėti tiktai apie reliatyvų sinonimų absoliutumą.
Pagal kilmę sinonimai, kaip ir homonimai, gali būti skirstomi į vienakilmius, arba homogeninius, ir įvairiakilmius, arba heterogeninius. Vienakilmiai bus tokie, kurie atsiradę vienos kalbos ribose (pvz., arklys – žirgas – kuinas; eiti – kiūtinti – kūprinti – kerėplinti), o įvairiakilmiai – atsiradę ne iš vienos kalbos (pvz., minėtieji charakteringas – būdingas, motoras – variklis ir pan.). Savo ruožtu vienakilmius morfeminės struktūros atžvilgiu sinonimus galima skirstyti į bendrašaknius (pvz., žirgas – žirgelis – žirgužis – žirgužėlis, dirbti – dirbinėti) ir nebendrašaknius (pvz., minėtieji arklys – žirgas – kuinas, eiti – kiūtinti ir pan.).
Stilistiniu atžvilgiu sinonimai gali būti skirstomi į stilistiškai konotuotuosius ir stilistiškai nekonotuotuosius. Pirmieji yra tokie, kurie turi tam tikrų emocinių-ekspresinių atspalvių (plg. eiti ir rėplioti, verkti ir žliumbti, žiūrėti ir spoksoti; angl. to go „eiti“ ir to hunch „kūprinti“; vok. Pferd „arklys“ ir Roß „žirgas“; pranc. bon „geras“ ir bonasse „geraširdis“). Antrieji, t. y. stilistiškai nekonotuotieji, arba neutralūs, – tokie, kurie neturi jokių emocinių-ekspresinių atspalvių ir skiriasi tik tam tikrais antriniais reikšmės komponentais (pvz.: gražus – puikus, palengva – pamažu, galvoti – mąstyti – protauti; angl. work – labour „darbas“; vok. Ergebnis – Resultat „rezultatas“; pranc. batre – frapper „mušti“). Šiodvi sinonimų rūšys atlieka nevienodas funkcijas: stilistiškai nekonotuotieji tiktai padeda patikslinti sąvoką, suteikia papildomą informaciją apie kokį nors denotatą ar designatą, o stilistiškai konotuotieji – atskleidžia kalbančiojo požiūrį, jo emocines asociacijas denotato atžvilgiu.
Žinoma, leksiniai sinonimai gali būti klasifikuojami ne tik čia suminėtais, bet ir kitais pagrindais: pagal jų priklausymą kuriai nors gramatinei žodžių klasei (daiktavardiniai, būdvardiniai, veiksmažodiniai), pagal jų priklausymą tam tikram kalbos tipui ar stiliui (liaudiniai, literatūriniai, kanceliariniai) ir kt. Be to, kiekvienoje ir iš anksčiau minėtų rūšių gali būti išskirti smulkesni porūšiai (pvz., amerikiečių lingvistas D. Lajenzas iš absoliučiųjų išskiria totalinius sinonimus, t. y. tokius, kurie visuose be išimties kontekstuose gali pakeisti vienas kitą). Tačiau dėl didelio sinonimų įvairumo ir vieningo požiūrio tarp kalbininkų nebuvimo ligi šiol dar nėra nusistojusios visuotinai priimtos sinonimų klasifikacijos.
Išskiriant ne tik absoliučiuosius, bet ir neabsoliučiuosius sinonimus, t. y. tokius, kurie turi artimą reikšmę, svarbu išsiaiškinti ir tai, kaip suprastinas tas jų reikšmės artimumas. Paprastai čia vadovaujamasi tokia taisykle: sinonimais laikytini tiktai tai pačiai kalbos daliai priklausantys žodžiai, be to, tiktai tie, kurie turi tam tikrą bendrą reikšmės komponentą (bendrą semą) ir gali būti pakeisti tam tikrame kontekste vienas kita. Sakysim, eiti, kiūtinti, kūprinti bus sinonimai, nes visi jie yra veiksmažodžiai, jiems būdinga bendra sema „judėti iš vietos į vietą kojomis“ ir tokiuose kontekstuose, kaip Petras [.] namo, Mes [.] į paskaitas ir pan., pakeičiami vienas kitu. Skiriasi šie veiksmažodžiai tiktai papildomomis semomis: kiūtinti reiškia „pamažu judėti iš vietos į vietą kojomis“, arba trumpiau – „pamažu eiti“, kūprinti – „susikūprinus eiti“. Daiktavardžiai miškas, giria, šilas taip pat bus sinonimai, nes visi jie turi bendrą semą „medžiais apaugusi vieta“, o pastarieji du dar ir papildomas semas: giria – „didelis miškas“, šilas – „spygliuočių miškas“ (šie taip pat pakeičiami tam tikruose kontekstuose). Tačiau sinonimais nelaikytini tokie daiktavardžiai, kaip gandras ir garnys, nes jie, kad ir turėdami bendrą semą „toks paukštis“, negali būti pakeičiami vienas antru: žymi skirtingus denotatus (gandras priklauso vad. Ciconiidae, o garnys – Ardeidae šeimai).
Svarbu įsidėmėti dar ir tai, kad sinonimais (kaip ir homonimais ar antonimais) galima laikyti tik tokius žodžius, kurie tam tikru metu priklauso vienai kuriai kalbinei sistemai (literatūrinei kalbai, kuriai nors tarmei, funkciniam stiliui ar kt.). Todėl, pavyzdžiui, dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sinonimais nelaikytini tokie žodžiai, kaip bulvė ir roputė (ar rapukas), kregždė ir blezdinga, žiūrėti ir veizėti ir pan., nes roputė, blezdinga, veizėti tevartojami tiktai atskirose tarmėse. Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sinonimais nelaikytini taip pat kumelė ir ašva, senas ir vetušas, nes ašva ir vetušas yra senesnės istorinės epochos žodžiai.
Sinonimai kalboje – tai ne izoliuoti žodžiai. Jie sudaro paradigminiais santykiais susijusių sinonimiškų žodžių poras arba stambesnes grupeles, dažnai vadinamas sinonimų eile. Vienas kuris tokios eilės žodis, turintis bendriausią reikšmę ir stilistiškai neutraliausias, yra vadinamas dominante. Pavyzdžiui, sinonimų eilės darbas, triūsas, veikla dominantė bus darbas, sinonimų eilės pykti, giežti, niršti, siusti, širsti, tūžti – pykti ir t. t.
Sinonimų poras ir eiles gali sudaryti ne tik atskiri žodžiai (leksemos), bet ir žodžiai su žodžių junginiais arba tik vieni žodžių junginiai, pvz.; miegoti – knarkti – pūsti į akį; panašus – kaip iš akies įrauktas (luptas, plėštas) – kaip du vandens lašai; nekreipti dėmesio – pro ausis leisti; angl. make a conclusion „daryti išvadą“ – come to a conclusion „prieiti prie išvados“ – reach a conclusion „prieiti prie išvados (po ilgų svarstymų)“; vok. berücksichtigen „atsižvelgti“ – Rücksicht nehmen „turėti atsižvelgimą“; pranc. dissipateur – homme prodigue – boureau d’argent „eikvotojas, švaistūnas“. Kai sinonimų poras ar eiles sudaro frazeologiniai junginiai, tuomet turime frazeologinius sinonimus.
Be leksinių ir frazeologinių sinonimų, lingvistinėje literatūroje dar kalbama apie morfologinius, sintaksinius, darybinius sinonimus (pvz., apie sinonimines linksnių galūnes, sintaksines konstrukcijas, darybines morfemas). Tačiau pastarieji jau nepriklauso leksikologijos sričiai, nors ir įeina į bendrą sinonimijos problematiką.
Sinonimai yra didelis kalbos turtas. Jie padeda šnekančiajam ar rašančiajam tiksliau išreikšti mintis, perteikti subtiliausius minties niuansus, išvengti monotoniškumo ir šablono. Todėl dar Aristotelis rašė savo „Retorikoje“, kad „homonimai naudingi sofistui [.], o sinonimai – poetui“. Ir iš tikrųjų sinonimai yra viena iš svarbiausių meninės raiškos priemonių tiek poezijos, tiek prozos kūrėjams, tiek ir apskritai visiems, norintiems prabilti į klausytoją ar skaitytoją nenuvalkiotu, ekspresyviu žodžiu.

d) Paronimai

Tai savotiškas tarpinis žodžių semantinis tipas tarp homonimų ir sinonimų. Paronimai – žodžiai, turintys panašią garsinę struktūrą, bet tą pačią ar skirtingą reikšmę, pvz.: abuojas „piktas, nedoras“ ir abejingas „nesuinteresuotas“, adresatas „asmuo, kuriam kas adresuojama, siunčiama“ ir adresantas „asmuo, kuris siunčia“, kampanija „tam tikras vajus“ ir kompanija „tam tikra žmonių grupė“, raiškus „ryškus; vaizdingas“ ir ryškus „aiškus, gerai matomas ar girdimas“; angl. plash „pliuškenti, taškyti“ ir splash „šlakstyti, drabstyti“; vok. blinken „blyksėti, mirgėti“ ir blinzeln „mirkčioti, mirksėti“; pranc. polemiquer ir polemiser „ginčytis, polemizuoti“ ir pan. Dėl savo garsinės struktūros panašumo paronimai šnekoje neretai supainiojami – vienas pavartojamas vietoj kito.
Dėl to, kaip reikia suprasti pačią „paronimo“ sąvoką, tarp lingvistų taip pat nėra visiško sutarimo. Vieni paronimais linkę laikyti tik panašiai skambančius skirtingos reikšmės, kiti – ir tapačios reikšmės žodžius. Be to, vieni esminiu paronimų požymiu laiko juos sudarančių žodžių painiojimą, o kiti tą painiojimą traktuoja kaip kalbos normų pažeidimą. Mums rodosi, labiau pamatuotas yra pastarasis požiūris: paronimai yra objektyvus kalbos leksinės sistemos elementas, o jų painiojimas – subjektyvi šnekančiojo ypatybė, atsirandanti dėl nepakankamo tos sistemos pažinimo.
Suprantant paronimus kaip panašią garsinę struktūrą turinčius ne tik skirtingos, bet ir tos pačios reikšmės žodžius, juos (panašiai kaip homonimus ir sinonimus) galima taip pat skirstyti į absoliučiuosius ir neabsoliučiuosius. Absoliutieji yra tokie, kaip bimbti – zimbti – zvimbti „zirsti“, čežėti – čiužėti „šlamėti, šnarėti“, žiauksėti – žiaukčioti „sprengsėti“; angl. gourmet [‘guamet] – gourmand [‘guamand] „smaguriautojas“; vok. blitzen – glitzern „blizgėti, žaibuoti“; pranc. special – specifique „specialus, ypatingas“ ir pan. Kai kurių šios rūšies paronimų absoliutumas, žinoma, irgi nėra šimtaprocentinis.
Didžiąją paronimų daugumą (bent indoeuropiečių kalbose) sudaro neabsoliutieji – tokie, kaip abonentas – abonementas, aliuzija – iliuzija, diplomatas – diplomantas; angl. runnel „upeliukas; griovys“ – tunnel „tunelis“; vok. glatt „lygus“ – plati „plokščias“; pranc. consommer „sunaudoti“ – consumer „sugriauti, sunaikinti“ ir kt.
Kilmės atžvilgiu paronimus galima skirstyti į skolintinius (adresatas – adresantas, kampanija – kompanija) ir neskolintinius (abuojas – abejingas, grakštus – graikštus, raiškus – ryškus). Kalbose dažniau pasitaiko skolintinių (ypač tarptautinio pobūdžio) paronimų; jų ir tarimas dažniau painiojamas.
Morfeminės struktūros atžvilgiu paronimai, kaip antonimai ir sinonimai, gali būti skirstomi į bendrašaknius ir nebendrašaknius. Bendrašakniai yra, pavyzdžiui, minėtieji diplomatas – diplomantas, grakštus – graikštus, polemiquer – polemiser, o nebendrašakniai – aliuzija – iliuzija, runnel – tunnel, blitzen – glitzern, consommer – consumer (kai kurie šios pastarosios rūšies paronimai istoriškai taip pat gali būti kilę iš bendros šaknies).
Paronimais, kaip ir sinonimais, paprastai laikomi tiktai tie žodžiai, kurie priklauso vienai kuriai kalbos daliai. Tačiau nuo sinonimų jie skiriasi tuo, kad negali būti pakeičiami vienas kitu, nors šnekoje kartais ir painiojami. Paronimai, kaip ir sinonimai, paradigmiškai taip pat nėra izoliuoti: jie sudaro paroniminių žodžių poras ir net eiles (plg. minėtuosius bimbti – zimbti – zvimbti, be to, vok. blitzen – blinken – blinzeln – glitzern, turinčius bendrą reikšmę „blizgėti, mirgėti“). Nuo homonimų paronimai atsiskiria savo nevienoda garsine struktūra.
Ligi šiol čia buvo kalbama apie homonimus, antonimus, sinonimus ir paronimus kaip apie tam tikriems kalbos semantinės sistemos tipams priklausančius žodžius, susijusius paradigminiais santykiais. Tačiau tie žodžiai konkrečiuose šnekos aktuose yra vartojami drauge su kitais, įjungiami į tam tikrą (sakytinį ar rašytinį) kontekstą ir tuo būdu susisieja dar ir sintagminiais santykiais. O šie pastarieji drauge su paradigminiais arba be jų kaip tik ir lemia žodžio homonimiškumą, antonimiškumą, sinonimiškumą, paronimiškumą. Ypač esminį vaidmenį sintagminiai santykiai vaidina homonimų atveju: be minimalaus konteksto apskritai neįmanoma nustatyti žodžių homonimiškumo. Todėl tam tikra prasme visus homonimus galima laikyti kontekstiniais.
Kas kita antonimai ir sinonimai. Šių kalbos semantinės sistemos tipų žodžiams išskirti svarbūs tiek paradigminiai, tiek ir sintagminiai santykiai. Kalbose yra nemaža žodžių, kurių antonimiškumas ar sinonimiškumas iškyla aikštėn ir be konteksto (plg. antonimus: laimė – nelaimė, šaltas – karštas, sinonimus: galvoti – mąstyti – protauti, stebėti – žiūrėti ir kt.). Todėl tokie antonimai ir sinonimai vadinami sisteminiais, arba nekontekstiniais. Jų priešybė – kontekstiniai antonimai ir sinonimai, kurių antonimiškumas ar sinonimiškumas išryškėja tiktai tam tikrame kontekste (plg. antonimus priežodžiuose: Nors medumi teptumi, vis degutu dvoks; Pradeda adata, baigia arkliu, sinonimus K. Donelaičio „Metuose“: Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė; Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino).
Savotišką padėtį paradigminių ir sintagminių santykių atžvilgiu užima paronimai. Iš vienos pusės, jie, kaip antonimai ir sinonimai, gali išsiskirti tiek kontekste, tiek ir be jo. Tačiau, antra vertus, tam tikrais atvejais šnekos aktuose šiam semantiniam tipui priklausančių žodžių paronimiškumas gali (bet nebūtinai turi) išnykti, neutralizuotis. Todėl klasifikuoti paronimus į sisteminius ir kontekstinius nėra tvirto pagrindo
Leksikos sudėtis

Kiekvienoje kalboje yra daugybė žodžių, ir suskaičiuoti juos visus praktiškai neįmanoma, nes kartu su nepaliaujamu visuomenės gyvenimo plėtojimusi jų atsiranda vis naujų ir naujų. Didieji atskirų dabartinių kalbų žodynai fiksuoja dešimtis ir šimtus tūkstančių žodžių, tačiau į juos patenka taip pat toli gražu ne visi kurios nors tautos atstovų vartojami žodžiai (nepatenka dažniausiai tie, kurie yra naujai atsiradę ar būdingi tiktai kokiai nedidelei teritorinei ar socialinei žmonių grupei).
Kurios nors kalbos žodžių visuma lingvistinėje literatūroje dažniausiai vadinama leksika. Ją tyrinėja kalbotyros šaka – leksikologija, arba žodžių mokslas.
Kalbų žodžiai, arba leksika, pasižymi dideliu įvairumu. Vieni žodžiai yra labai dažnai šnekančiųjų vartojami. Tai vad. aktyvioji leksika (pvz.: akis, duona, duoti, gerti, aš, geras, labai ir pan.). Kiti – priešingai, nors ir žinomi, bet vartojami palyginti retai. Tokie žodžiai priklauso vad. pasyviajai leksikai (pvz.: bau „ar“, bajoras, idant, komercija, manding „man rodos“, peizoti „koneveikti“ ir pan.). Šiai pastarajai leksikos rūšiai, kaip matyti jau iš pateiktų pavyzdžių, priklauso daug specialių terminų, pasenę ar senstantys žodžiai, be to emocinį-ekspresinį ar tarminį atspalvį turintys žodžiai.
Su aktyviosios ir pasyviosios leksikos išskyrimu susijusi taip pat leksikos klasifikacija vartojimo srities, arba sferos, atžvilgiu. Kaip žinome, yra žodžių, kurie vartojami visų tam tikros tautos atstovų, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios teritorijos, profesijos ar socialinės padėties. Tai vadinamieji bendrataučiai žodžiai (pvz., brolis, eiti, baltas, kas ir pan.). Tačiau, antra vertus, yra ir tokių žodžių, kurių vartojimas ribotas ką tik minėtųjų veiksnių. Jeigu jis ribotas teritorijos, tuomet turime vad. tarminę leksiką, arba dialektizmus (pvz., žemaitybės: baustis „ketinti“, biržtva „beržynas“, gludė „galąstuvas“, tęvas „laibas“, rytietybės: digyti „badyti“, gaugaras „kalno viršūnė, kauburys“, likštis „trūkumas, yda“, panuovolis „pakilesnis pievos kraštas“, dzūkybės: gūzoti „šiltai apvynioti“, gurinys „trupinys“, kukurės „kupra“, nūdien „šiandien“ ir kt.). Jeigu žodžių vartojimas ribotas profesijos, tada turime profesionalizmus (pvz., medikų: amputuoti, dispanserizacija, rezekcija, fizikų: bangomatis, difrakcija, elektronas, protonas, sportininkų: baudinys, nuošalė, užribis ir kt.). Pagaliau jeigu žodžių vartojimas ribotas socialinės padėties, tuomet turime sociolektizmus, iš kurių dar išsiskiria argotizmai bei žargonizmai.
Nevienodi yra žodžiai ir emociniu-ekspresiniu atžvilgiu. Vieni jų yra neutralūs, t. y. neturintys jokio emocinio ar ekspresinio atspalvio ir vartojami įvairiuose kalbos stiliuose (pvz., burna, galva, valgyti; angl. mouth; vok. Mund; pranc. bouche „burna“), o kiti – turintys tam tikrą emocinį ar ekspresinį atspalvį (pvz., snukis, makaulė, šliurpti; angl. snout; vok. Maul; pranc. museau, mufle). Šie pastarieji vadinami emociniais-ekspresiniais žodžiais, arba emocine-ekspresine leksika.
Iš emocinės-ekspresinės leksikos išsiskiria dar vulgarizmai (lot. vulgus „minia, liaudis“), t. y. žodžiai, vartojami familiarioje ir grubioje šnekoje (pvz., minėtieji snukis, makaulė „burnos“, „galvos“ reikšmėmis ir pan.). Vulgarizmai paprastai keičiami kitais, padoresniais žodžiais – eufemizmais (gr.„kalbu gerai, mandagiai“).
Eufemizmais vadinami ne tik vulgarių, bet ir šiaip dėl kurių nors priežasčių (religinių prietarų, paslapties išlaikymo, etiketo ir kt.) draudžiamų ar neteikiamų žodžių (vad. polinezietiškos kilmės terminu tabu, reiškiančiu „visiškai išskirtas“) pakaitai. Eufemizmų pavyzdžiais gali eiti tarptautiniai (lotyniški) ligų pavadinimai, vartojami medikų kartais tik tam, kad neišgąsdintų ligonio ir nepablogintų jo sveikatos būklės (pneumonija vietoj plaučių uždegimas, kanceris vietoj vėžys ir pan.). Eufemizmais laikomi ir gyvatės, meškos naujesni pavadinimai kai kuriose indoeuropiečių kalbose (lot. serpens „šliaužiojančioji“ vietoj senesnio anguis, slavų medvedь < medu + еdь „medaus ėdikas“ vietoj senesnio išnykusio „meškos“ pavadinimo, taip pat tokie vokiečių ir prancūzų keiksmažodžiai, reiškiantys „po velnių“, kaip potz Blitz!, parbleu, atsiradę vietoj Gottesblitz, par dieu. Tam tikrais eufemizmais laikytini ir veiksmažodžiai apsirikti, klysti, vartojami vietoj meluoti, pasisavinti vietoj pavogti, pasakymas kaip dievą myliu vietoj dievaž(i) ir kt.
Skiriasi žodžiai dar pastovumo atžvilgiu. Yra žodžių, kurie ištisus šimtmečius ir net tūkstantmečius išlieka kalboje be didesnių pakitimų. Tai žodžiai, žymintys būtiniausius žmogaus gyvenime daiktus bei reiškinius, reikšmingiausias sąvokas, mažiausiai priklausančias nuo visuomenės istorinių ir kultūrinių sąlygų plėtojimosi. Tokie žodžiai sudaro leksikos branduolį, vad. pagrindinį leksikos fondą. Jam priklauso žodžiai, reiškiantys artimiausios giminystės santykius (motina, tėvas, brolis, sesuo), žmogaus kūno dalis (akis, ausis, galva, ranka), svarbiausius gamtos kūnus bei reiškinius (mėnuo, saulė, žemė, žvaigždė, diena, naktis, oras, vanduo), pagrindines daiktų ypatybes (baltas, juodas, jaunas, senas), pirminiai skaitvardžiai (vienas, du, trys, keturi), pagrindinių veiksmų pavadinimai (eiti, gerti, stoti), tam tikri įvardžiai (aš, tu, kas, tas), jungtukai (ir, o) ir kt. Amerikiečių lingvisto M. Svodešo (Swadech) tyrinėjimų duomenimis, tokios rūšies žodžių per tūkstantmetį atskirose kalbose išlieka 70-85%.
Tačiau didesnę kiekvienos kalbos leksikos dalį sudaro vis dėlto tokie žodžiai, kurie susiję su visuomenės ekonominio, politinio bei kultūrinio gyvenimo raida ir pasižymi mažesniu pastovumu. Šiuo atžvilgiu, ypač naujaisiais laikais, išsiskiria įvairūs terminai – žodžiai, žymintys specialias mokslo, technikos, kultūros sąvokas. Mat, kylant mokslo ir technikos pažangai, daugelis reiškinių, sąvokų imama kitaip traktuoti, todėl dažnai pakeičiami ir tų reiškinių ar sąvokų pavadinimai arba seniems pavadinimams suteikiamos naujos reikšmės.
Nėra vienodi kalbų žodžiai taip pat kilmės, raidos ir kt. atžvilgiais. Todėl moksliškai aprašyti visą kurios nors kalbos leksiką yra labai sudėtingas dalykas, reikalaujantis visų pirma ištirti atskirus jos sluoksnius, atskiras vienaip ar kitaip susijusių žodžių grupes. Tokių grupių išskyrimas ir jų nagrinėjimas pasidarė ypač populiarus mūsų laikais, kai į kalbos leksiką imta žiūrėti kaip į tam tikrą sistemą, kurioje žodžiai yra susiję vieni su kitais paradigminiais ir sintagminiais santykiais.
Paradigminių santykių atžvilgiu žodžiai neretai grupuojami į temines grupes pagal jais žymimų daiktų, reiškinių bei sąvokų priklausymą kuriai nors sričiai. Pavyzdžiui, išskiriamos giminystės terminų (tėvas, motina, brolis, sesuo), paukščių pavadinimų (apuokas, kregždė, varna, žvirblis), laiko sąvokų pavadinimų (diena, metai, savaitė, valanda), judėjimą reiškiančių žodžių (eiti, bėgti, skristi, važiuoti) ir kt. teminės grupės. Be to, kai kurie lingvistai (vokiečiai J. Tryras, L. Veisgerberis, amerikietis A. Krioberis ir kt.) išskiria ir smulkesnes leksines-semantines grupes, vad. semantinius laukus. Vienam semantiniam laukui paprastai priskiriami tokie žodžiai, kurie susiję kokiu nors bendru reikšmės požymiu (pvz., iš laiko sąvokų pavadinimų atskirą semantinį lauką sudaro savaitės dienų pavadinimai, mėnesių pavadinimai ir t. t.). Tačiau žodžių klasifikacija į temines grupes ir semantinius laukus ligi šiol dar nėra labiau nusistojusi, ir atskiri lingvistai dažnai ginčijasi dėl tų grupių ar laukų išskyrimo kriterijų, ribų ir t. t.
Bendriniai ir tikriniai žodžiai

Kalbėdami apie leksikos sudėtį, mes trumpai apibūdinome toli gražu ne visas žodžių rūšis. Daugiausia buvo paliesti tik tokie žodžiai, kurie gali reikšti ir atskirą, skyrium paimtą daiktą ar reiškinį, ir tam tikrų vienarūšių daiktų, reiškinių, klasę (pvz., stalu vadinamas ir konkretus kieno nors kambaryje esantis tam tikros formos, spalvos, medžiagos baldas, ir apskritai bet kokios formos ir spalvos, iš bet kokios medžiagos padarytas baldas, ant kurio valgoma, rašoma ir t. t.). Tai vad. bendriniai žodžiai, arba apeliatyvai (lot. appelare „vadinti“).
Bendrinių žodžių priešybė šiuo atžvilgiu yra tikriniai žodžiai, arba vardai (lot. nomina propria), pvz.: Antanas, Birutė, Giedrė, Kaunas, Lietuva, Meksika, Nemunas, Šešupė, Volga ir pan. Jais pavadinami atskiri, individualūs daiktai, neatsižvelgiant į jų požymius ir santykius su panašiais daiktais. Todėl tikriniai žodžiai neturi tokios leksinės reikšmės, kokią turi bendriniai. Tačiau ar jie yra visiškai bereikšmiai? Be abejo, ne. Tiktai ta jų reikšmė yra labai apibendrinta, perteikianti pati bendriausią pavadinimo santykį su tam tikru atskiru asmeniu, geografiniu objektu, meno, literatūros kūriniu ir pan. Pavyzdžiui, kai mes sakome Antanas, tai šio tikrinio žodžio, asmenvardžio, reikšme galime nusakyti ,,toks vyriškos lyties žmogus“. Arba kai sakome Nemunas, tai šis vardas tereiškia „tokią Lietuvos upę“. Šitokios reikšmės vadinamos denotacinėmis.
Teturėdami denotacines reikšmes, tikriniai žodžiai nereiškia ir sąvokų. Jais neatskleidžiamos skiriamosios daikto (denotato) ypatybės, kurios leistų žmogaus sąmonėje susidaryti tam tikrą detalesnį supratimą tiek apie tą atskirą daiktą, tiek ir apie į jį panašių daiktų grupę. Pavyzdžiui, mes negalime pasakyti, kas būdinga Jonams, Petrams, Marijoms, kuo Jonai skiriasi nuo Petrų, Marijos nuo Biručių, Elžbietų ir t. t. Tikriniai žodžiai tiktai pavadina, įvardija atskirus objektus ar jų grupes (Azija, Jablonskis, Petrauskai, Valatkos), ir todėl jiems geriau negu bendriniams žodžiams tinka „ženklo“ sąvoka.
Nors tikriniai žodžiai savo reikšmės pobūdžiu ir santykiu su sąvokomis gerokai skiriasi nuo bendrinių, tačiau istoriškai jie yra išriedėję iš pastarųjų. Tai rodo daugelis įvairių kalbų pavyzdžių. Antai tokie senoviniai Lietuvos kunigaikščių vardai, kaip Mindaugas, Gediminas, Vytautas, yra atsiradę, sujungus dviejų bendrinių žodžių kamienus (Mindaugas – iš min-, plg. minėti, + daug; Gediminas – iš ged-, plg. gedauti „klausti“, + min-, plg. minėti; Vytautas – iš vy-, plg. vyd- formoje iš-vydo, + taut-, plg. tauta). Su bendriniais žodžiais yra susiję ir tokie nelietuviškos kilmės vardai, kaip Augustas (plg. lot. augustus „didingas, garbingas“). Henrikas (iš vok. Henrik, kuris savo ruožtu iš sva. heim „namai“ + richi „galingas“), Regina (plg. lot. regina „karalienė“), Salomėja (iš sulotyninto hebrajiško Salomea, plg. hebr. šalom „taika“) ir pan. Tą patį galima pasakyti ir apie atitinkamus anglų, vokiečių, prancūzų ir kt. kalbų vardus.
Tikrinių žodžių sąsaja su bendriniais yra nevienoda. Sakysim, daugelio asmenvardžių, arba antroponimų, ji yra visai išblukusi, ir kalbančiajam, tariančiam kokį nors vardą, nekyla jokių asociacijų su bendriniu žodžiu, iš kurio tas vardas kadaise buvo atsiradęs ar sudarytas. Tačiau net ir tarp asmenvardžių pasitaiko tokių, kurie gali sukelti tam tikrų asociacijų, emocijų, susijusių su asmenvardžių bendriniu prototipu. Tai ypač būdinga pravardėms ir iš jų kilusioms pavardėms (pvz., Blusius, Kušlius, Lepšys, Smaguris, Šikūnas ir pan.). Dėl tokių pravardžių sukeliamų menkinamojo ar vulgaraus pobūdžio asociacijų naujesniais laikais jos neretai pakeičiamos kitomis.
Nemaža pasitaiko taip pat geografinių vardų (vandenvardžių, vietovardžių), kurių sąsaja su atitinkamais bendriniais žodžiais nėra visiškai išblukusi (plg. lietuviškus upėvardžius Bebrupis, Juodupė, ežerų pavadinimus Aukšlinis, Ešerinis, Skaistis, anglišką miesto pavadinimą Oxford, kilusį iš ox „jautis“ + ford „brasta“, vokišką vietos pavadinimą Grünwald iš grün „žalias“ + Wald „miškas“, prancūzų vietovardį Bonville iš bon „geras“ + ville „miestas“ ir kt.). Tokie geografiniai vardai, atsiradę dėl tam tikrų jais žymimų upių, ežerų, gyvenamųjų vietų ypatybių, yra jų pamatinių bendrinių žodžių reikšmės motyvuoti. Tačiau jie irgi nereiškia sąvokų, neturi bendriniams žodžiams būdingos leksinės reikšmės ir kalbančiajam tėra tik tam tikri geografinių objektų skiriamieji ženklai (jie kartais gali būti pakeisti ir kitais).
Tikriniai vardai skirstomi ne tik pagal jais žymimų denotatų rūšį (į antroponimus, mitonimus, toponimus, hidronimus, zoonimus, astronimus, chrononimus ir t. t.), ne tik pagal jų reikšmės motyvuotumą (į semantiškai motyvuotuosius ir nemotyvuotuosius), bet ir istoriniu, darybos ir kt. atžvilgiais.
Istoriniu atžvilgiu tikrinius žodžius galima klasifikuoti į pirminius ir antrinius. Pirminiais vadinami iš senų senovės paveldėti mitologiniai pavadinimai, asmenvardžiai, geografiniai vardai (pvz., Afroditė, Dzeusas, Žemyna; Mažvydas, Vytenis; Vilnius, Praha, Erfurtas), o antriniais – tie patys pavadinimai, perkelti kitiems atskiriems objektams žymėti (pvz., Mažvydo skaitykla, „Vilniaus“ restoranas, „Erfurto“ kavinė, „Šešupės“ valgykla ir pan.).
Darybos atžvilgiu tikriniai žodžiai, kaip ir bendriniai, skirstomi į išvestinius, arba vedinius, sudurtinius, arba dūrinius, ir sudėtinius, arba samplaikinius. Išvestiniai savo ruožtu gali būti: a) priešdėliniai (pvz.: Anta-kalnis, Pa-girys, Už-kalnis), b) priesaginiai (pvz.: Nemun-aitis, Vyt-enis, Žilv-inas), c) galūniniai, arba fleksiniai (pvz.: Ašmen-a, Budr-ys, Giedr-ė). Sudurtiniai taip pat gali įvairuoti pagal tai, kokios kalbos dalys eina jų dėmenimis (plg. Alksn-upis, Aukšta-dvaris, Dau-noras < daug + norėti). Pagaliau sudėtiniai, t. y. tokie, kurie susideda iš dviejų ar daugiau žodžių, irgi nėra vienodi formos ir sintaksinių ryšių atžvilgiu (plg. Jungtinių Tautų Organizacija; angl. United States Congress; pranc. Academie Touristique Internationale ir kt.).
Kalbų raidoje dažniausiai bendriniai žodžiai virsta tikriniais. Tačiau pasitaiko ir priešingų atvejų, kai tikriniai žodžiai virsta bendriniais. Tai ypač būdinga fizikos terminijai. Joje įvairių fizikos vienetų pavadinimai yra atsiradę iš tuos vienetus nustačiusių mokslininkų pavardžių (pvz., amperas – iš prancūzų fiziko ir matematiko pavardės Ampere, omas – iš vokiečių fiziko pavardės Ohm, vatas – iš anglų inžinieriaus pavardės Watt). Tokios pat kilmės yra ir bendriniai žodžiai brauningas, mauzeris, fordas, ševroletas ir kt.
Bendriniais žodžiais yra virtę ir kai kurių literatūrinių herojų vardai (pvz., donžuanas – Moljero, Bairono, Merimė, Puškino ir kt. rašytojų personažas, donkichotas – žymaus ispanų rašytojo Servanteso herojus). Bendrinis žodis chuliganas taip pat yra pavardinės kilmės (atsiradęs iš XIX a. viduryje gyvenusios airiškos šeimos, pasižymėjusios avantiūriškumu, pavardės Hooligan).
Suprantama, kad, virtęs bendriniu, tikrinis žodis įgyja leksinę reikšmę ir ima žymėti tam tikrą sąvoką. Chuliganas dabar reiškia „šiurkštų elgesio normų pažeidėją, triukšmadarį“, o donžuanas – „moterų suvedžiotoją, mergišių“.
Tikriniai žodžiai, ypač vietovardžiai (toponimai), pasižymi dideliu pastovumu. „Gali išnykti nuo žemės paviršiaus tautos ir jų kalbos, bet vietų pavadinimai, [.] nieko kita nereiškiantieji, išskyrus objektą, prie kurio jie prisitvirtino, lengvai pasisavinami kitų tautų ir tuo būdu gali išlikti tūkstančius metų“, – rašo žinomas rusų lingvistas B. Serebrenikovas. Dėl tokio savo pastovumo vietovardžiai, taip pat vandenvardžiai (hidronimai), yra be galo svarbus šaltinis tautų ir jų kalbų istorijai pažinti. Tuo atveju, kai nėra rašto paminklų (priešrašytinėje epochoje), vietovardžiai, vandenvardžiai drauge su archeologijos ir antropologijos duomenimis yra vienintelis tautų senųjų gyvenamųjų vietų liudininkas, vienintelis kalbų senovės liekanų saugotojas.
Tikriniai žodžiai, ypač jų santykis su bendriniais, tyrinėtojams kelia daug įvairių problemų. Todėl nenuostabu, kad tiek lingvistų, tiek filosofų darbuose galima rasti skirtingų nuomonių tikrinių žodžių reikšmės, jų santykio su sąvokomis ir kt. klausimais. Pavyzdžiui, vieni mano, kad tikriniai žodžiai iš esmės niekuo nesiskiria nuo bendrinių, kad jie turį ir leksinę reikšmę, ir reiškią sąvokas. Tokios nuomonės, pavyzdžiui, laikėsi vokiečių lingvistas H. Šperberis, danų lingvistas O. Jespersenas, iš rusų lingvistų jos laikosi T. Kondratjeva, O. Ždanovas ir kai kurie kt. Tačiau bene daugiau yra tokių, kurie mano, kad tarp tikrinių ir bendrinių žodžių esama nemažo skirtumo, kad tikriniai žodžiai neturi leksinės reikšmės ir neišreiškia sąvokų. Šios pastarosios nuomonės šalininkai yra lingvistai: anglų – A. Gardineris ir S. Ulmanas, vokiečių – L. Veisgerberis, čekų – P. Trostas, rusų – K. Leskovskaja, A. Superanskaja, A. Reformatskis, lietuvių – A. Vanagas ir kt.
Leksika kilmės atžvilgiu

a) Savieji žodžiai
b) Skoliniai
c) Vertiniai (kalkės)

Nevienodi yra kalbos žodžiai ir kilmės atžvilgiu. Vieni jų – savi, kiti – svetimi, pasiskolinti iš kitų kalbų. Todėl pagal tai, ar žodžiai susikurti pačių kurios nors kalbos atstovų, ar perimti iš kitų kalbų, išsiskiria du pagrindiniai leksikos sluoksniai: savoji ir skolintinė leksika. Kiekybinis šių dviejų sluoksnių santykis kiekvienoje kalboje yra kiek kitoks, ir jis priklauso nuo nelingvistinių (ekstralingvistinių) aplinkybių, tam tikra kalba kalbančios tautos ekonominio, politinio ir ypač kultūrinio bendravimo su kitomis tautomis.

a) Savieji žodžiai

Savieji, t.y. pačių kurios nors kalbos atstovų susikurtieji, žodžiai genetiškai taip pat nėra vienodi. Juose šiuo atžvilgiu visų pirma galima išskirti du stambesnius sluoksnius: 1) veldinius, t. y. iš senų senovės paveldėtus žodžius, ir 2) darinius, t. y. iš veldinių vėliau sudarytus žodžius. Savo ruožtu tiek veldiniai, tiek dariniai gali būti suskaidyti dar į keletą smulkesnių posluoksnių.
Iš veldinių seniausią posluoksnį sudaro tie žodžiai, kurie paveldėti iš kokios nors giminiškų kalbų šeimos (pvz., indoeuropiečių, ugrų-finų, tiurkų-totorių ar kt.) prokalbės. Tokie yra lietuvių kalbos žodžiai avis (plg. latv. avs, lot. ovis, s. sl. оvьса), du (plg. latv. divi, pr. dwai, lot. duo, s. sl. dьva), duoti (plg. latv. duot, pr. datwei, lot. dare, skr. dadati), medus (plg. latv. medus, pr. meddo, skr. madhu, s. sl. medь). Tokie pat indoeuropiečių prokalbės veldiniai yra ir lietuviški žodžiai aš, tu, kas, tas; vienas, trys, keturi, penki; gyvas, naujas, pilnas; brolis, motina, sesuo, sūnus, šuo, vilkas, angis; saulė, ugnis, vanduo; būti, ėsti, mirti ir kt. Jie turi bendrą šaknį su atitinkamais kitų indoeuropiečių kalbų žodžiais ir siekia tolimus priešistorinius laikus.
Kai kurie šio posluoksnio žodžiai savo fonologine ir morfologine struktūra (kartais ir reikšme) gerokai skiriasi nuo atitinkamų kitų indoeuropiečių kalbų žodžių. Pavyzdžiui, armėnų skaitvardis erku „du“ yra bemaž visai nepanašus į kitų indoeuropiečių kalbų tą patį skaitvardį (jame tiktai elementas ku pratęsia prokalbės dwo; k kilęs iš dw). Dėl germanų kalbose vykusių fonologinių kitimų (vad. Lautverschiebung’o) nemažai nutolęs taip pat šio skaitvardžio vokiškas atitikmuo zwei.
Kitą, kiek jaunesnį veldinių posluoksnį sudaro žodžiai, paveldėti iš kokios nors giminiškų kalbų šakos (pvz., baltų, germanų, indų ir iranėnų ar kt.) prokalbės. Kartais šio posluoksnio žodžiai gali turėti bendrą šaknį ir dviejų ar net kelių šakų kalbose. Tokie yra, sakysim, lietuvių kalbos žodžiai galva (plg. latv. galva, pr. golwo, rus. голова, lenk. glowa), ranka (plg. latv. roka, pr. rancko, rus. pyкa, lenk, ręka), varna (plg. latv. varna, pr. warne, rus. ворона, toch. wrauna), sukti (plg. latv. sukt, rus. cyкamь, ček. skati) ir kt., kurie yra bendrašakniai tik su atitinkamais slavų kalbų šakos žodžiais (iš viso priskaičiuojama apie 300 bendrų baltų ir slavų kalboms žodžių).
Vien tik iš baltų prokalbės paveldėtais laikomi tokie lietuviški žodžiai, kaip briedis (latv. briedis, pr. braydis), genys (latv. dzenis, pr. genix), langas (latv. logs, pr. lanxto), gelbėti (latv. gelbet, glabt, pr. galbimai „gelbstime“), tėvas (latv. tevs, pr. towis, tawas), tikras (latv. tikrs, pr. tickars) ir kt.
Pagaliau galima išskirti dar vieną veldinių posluoksnį – žodžius, paveldėtus iš kokios nors giminiškų kalbų grupės (pvz., rytinių baltų, šiaurės germanų, pietų slavų ar kt.) prokalbės. Šiam posluoksniui galima priskirti tokius lietuviškus žodžius, kaip balandis (latv. balodis), gulti (latv. gult), oda (latv. ada), regėti (latv. redzet), sveikas (latv. sveiks) ir kt., kurie randami tik lietuvių ir latvių kalbose. Tačiau būti visiškai tikriems, kad šie bendrašakniai žodžiai yra paveldėti iš rytinių baltų, o ne apskritai iš baltų prokalbės, negalima, nes ne visų jų prūsiškieji atitikmenys užfiksuoti išlikusiuose prūsų rašto paminkluose.
Dariniais, kaip jau buvo minėta, laikomi iš veldinių sudaryti žodžiai. Kai kurie iš jų taip pat gali būti labai seni, siekiantys tam tikros giminiškų kalbų šakos ar grupės prokalbės laikus. Pavyzdžiui, tokie lietuvių kalbos dariniai, turintys bendrašaknių atitikmenų latvių kalboje ir galbūt turėję jų kitose baltų kalbose, kaip avietė (plg. latv. avieksne), aketė (plg. latv. akacis), krosnis (plg. latv. krasns), linksmas (plg. latv. liksms), galėjo atsirasti dar lietuvių-latvių prokalbėje. Dabar tokie žodžiai jau net nebesuvokiami kaip dariniai, tačiau diachroniškai (istoriškai) jie yra sudaryti iš atitinkamų veldinių (avietė iš avis, aketė iš akis, krosnis iš kroti, linksmas iš linkti). Tokius žodžius galima vadinti senaisiais dariniais.
Senųjų darinių priešybė yra naujieji dariniai, t. y. visi kiti, kurie atsiradę vėlesniais laikais, jau atskirų kalbų plėtojimosi epochoje. Šiam darinių posluoksniui priklauso tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip artimas, begėdis, diemedis, ožkabarzdis, žemuogė ir daugelis kt. Savaime suprantama, kad naujieji dariniai sudaro didžiausią darinių sluoksnį, o apskritai dariniai – didžiausią savosios leksikos dalį. Tačiau tiksliau nustatyti darinių ir veldinių kiekybinį santykį atskirose kalbose yra neįmanoma, nes negalima apskaičiuoti visų kurios nors kalbos žodžių. Be to, riba tarp darinio ir veldinio taip pat nėra labai griežta (ypač turint galvoje vad. senuosius darinius), nes pasitaiko visokių pereinamųjų atvejų. Vis dėlto apytikrį santykį tyrinėtojai bando nustatyti (pvz., V. Urbutis, remdamasis 1954 m. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis, mano, kad lietuvių kalboje dariniai turėtų sudaryti ne mažiau kaip 4/5 visos leksikos).

b) Skoliniai

Tai žodžiai, paskolinti iš kitų kalbų. Pasaulyje turbūt nėra kalbos, kuri visiškai neturėtų skolinių. Vienose kalbose jų yra daugiau, kitose – mažiau. Yra kalbų, kuriose skolintiniai žodžiai sudaro didžiąją jų leksikos dalį (pvz., dabartinėje korėjiečių kalboje priskaičiuojama apie 75% kinų kilmės žodžių, anglų kalboje – apie 55% prancūzų kilmės žodžių, o Armėnijos čigonų kalboje bemaž visi žodžiai armėniški).
Skolinių kiekį kurios nors kalbos leksikoje lemia konkrečios istorinės ta kalba kalbančios tautos gyvenimo sąlygos. Ypač didelę reikšmę čia turi tai, su kokiomis tautomis ji palaiko glaudžius ekonominius, politinius ir kultūrinius santykius. Perimdama iš kitos tautos įvairias materialines ar kultūrines vertybes, ji drauge su jomis pasiskolina ir tų vertybių pavadinimus. Pavyzdžiui, kaip ekonominio ir kultūrinio bendravimo rezultatas į lietuvių kalbą dar IX-X a. pateko iš rytų slavų žodžiai muilas, pipiras, stiklas, šilkas ir kt. Vėliau iš slavų kalbų (daugiausia baltarusių ir lenkų) buvo pasiskolinti agurkas, burokas, cukrus, knygos, kopūstas, triūba, vynas ir kt. Iš germanų kalbų mes esame pasiskolinę amatą, gatvę, kunigą, pinigą, rūmą, spintą, vertą, o iš ugrų-finų – burę, laivą, šamą ir kt.
Skolinių ypač pagausėja dvikalbystės, arba bilingvizmo, atveju, t. y. kai platesni tam tikros visuomenės sluoksniai ar net visa tauta šalia savo gimtosios kalbos ima vartoti ir kitą, svetimą kalbą (dviejų kalbų susidūrimo teritorijoje, primetus užkariautojų kalbą nugalėtiesiems ir t. t.). Pavyzdžiui, XI-XIV a. normanams nukariavus Angliją, anglų kalboje atsirado daug prancūziškųjų skolinių (galizmų), tokių, kaip chamber „kambarys“, chair „kėdė“, count „grafas“, peace „taika“, tower „bokštas“.
Žodžiai gali būti paskolinami tiesiogiai iš kitos kalbos ir per kalbas tarpininkes. Pavyzdžiui, minėtasis stiklas yra skolinys iš slavų stьklo, bet šis savo ruožtu paskolintas iš gotų stikls. Arba vėl: kilimas „toks patiesalas“ atsiradęs lietuvių kalboje iš baltarusių ar lenkų kilim, o į šias kalbas patekęs iš tiurkų-totorių kilim. Tą patį galima pasakyti ir apie amatą, kuris (kaip ir latv. amats, est. ammet) kilęs iš vvž. amet, o šis – iš keltų kalbų. Tokius skolinius, kurie tiesiogiai paskolinti iš kurios nors kitos kalbos, galima vadinti tiesioginiais, o per kalbas tarpininkes – netiesioginiais. Tačiau lingvistinėje literatūroje žodžiai paprastai laikomi skoliniais tos kalbos, iš kurios jie tiesiogiai yra paskolinti (taigi stiklas, kilimas, amatas laikomi slavizmais, o ne germanizmais ar tiurkizmais).
Paprastai žodis iš kitos kalbos pasiskolinamas ne su visomis jo reikšmėmis (dažniausiai tiktai viena kuria reikšme). Pavyzdžiui, budelis lietuvių kalboje tereiškia tik „kankintoją; mirties bausmės vykdytoją“, o vokiečių kalboje, iš kurios jis pasiskolintas (Büttel), be šios, turi dar ir „teismo tarno“, „policininko“, „seklio“ reikšmes. Garažas lietuvių kalboje (kaip ir rusų, iš kurios jis pasiskolintas) tereiškia tik „automašinų stovėjimo patalpą“, o prancūzų kalboje garage žymi dar ir „atsarginį kelią“, „perėjimą į atsarginį kelią“ (į rusų kalbą jis perimtas pirmąja reikšme).
Kartais pasiskolintasis žodis įgyja kitokią reikšmę negu ta, kurią jis turėjo kalboje skolintojoje. Pavyzdžiui, gotų kalboje stikls reiškė „taurę“, bet slavai, pasiskolinę šį žodį, suteikė jam metoniminę „medžiagos, iš kurios padaryta taurė“ reikšmę, su kuria jis buvo perimtas ir lietuvių, latvių. Prancūzų kalboje žodis galoche reiškia „medines kurpes, medpadžius“, o patekęs į lenkų kalbą jis ėmė reikšti „guminį apavą, maunamą ant batų ar veltinių“; su šia pastarąja reikšme jis atėjo ir į lietuvių kalbą (kaliošas).
Patekęs į kitą kalbą ir joje pradėtas plačiau vartoti, skolinys dažniausiai pritaikomas ir prie kalbos fonologinės, morfologinės sistemos. Pakeičiamos ar išmetamos skolininkei kalbai nebūdingos fonemos, pridedamos tam tikros galūnės ir kt. Pavyzdžiui, lietuvių tarmėse iš lenkų kalbos atėję skoliniai familija, chyba, hymn tariami kaip pamilija, kiba, gimnas (tikrinis biblinis vardas Herodas – kaip erodas). O štai kaip atrodo baltiški skoliniai Pabaltijo ugrų-finų kalbose: liet. šienas, latv. siens → estų hein, suomių heina; liet. liesas, latv. liess → estų lahi, suomių laiha (taigi baltų minkštieji š, s atliepia h).
Skolinių, kaip ir kitų leksikos sluoksnių, gali būti įvairių rūšių. Be anksčiau minėtų tiesioginių ir netiesioginių, skoliniai paprastai skirstomi dar pagal tai, iš kokios kalbos ar giminiškų kalbų grupės jie yra paskolinti. Šiuo atžvilgiu išskiriami, pavyzdžiui, anglizmai, galizmai, lituanizmai, lotynizmai, polonizmai, rusizmai, germanizmai, slavizmai, tiurkizmai ir t. t. Tai pati bendriausia genetinė skolinių klasifikacija.
Tačiau skoliniai gali būti skirstomi ir įvairiais kitais pagrindais: pagal jų atsiradimo būdą, pagal pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį kalboje skolininkėje, pagal jų paplitimą kalbose, pagal jų vartosenos tikslingumą, pagal jais žymimų denotatų bei designatų pobūdį, pagal kalbos tipą ir kt.
Pagal skolinių atsiradimo būdą jie skirstomi į liaudinius ir knyginius (neliaudinius). Pirmieji yra tokie, kurie patenka į kalbą nerašytinio įvairių tautų atstovų bendravimo keliu. Tai daugiausia visokie buitinio gyvenimo daiktus, reiškinius bei sąvokas žymintys skoliniai, pvz.: blynas (sl.), bliūdas (sl.), botagas (sl.), bulvė (sl.), bujoti (sl.), buomas (germ.), cvekas (germ.), dratas (germ.), krienas (sl.), morka (sl.), smala (sl.), stuba (germ.), viedras (sl.) ir pan. Antrieji – per įvairius raštus, literatūrą (mokslinę, grožinę, religinę ir kt.) patekę skoliniai. Tai dažniausiai kultūros ir civilizacijos sąvokas reiškiantys skoliniai, pvz.: abrozas (sl.), altorius (sl.), bravoras (sl.), dekretas (sl.), forma (sl.), herbas (sl.), kristalas (germ.), testamentas (sl.) ir pan.
Pagal skolinių pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį jie gali būti taip pat skirstomi į dvi rūšis: adaptuotuosius ir neadaptuotuosius. Kuo senesnis skolinys ir kuo plačiau vartojamas, tuo jis būna labiau pritaikytas prie kalbos fonologinės, morfologinės ir semantinės sistemos. Todėl seni skoliniai tvirtai įauga į kalbos leksinę sistemą ir pasidaro savi žodžiai (kalbančiųjų nebejaučiami kaip svetimi). Tokie yra, pavyzdžiui, liet. grybas, rūta, slyva, šalikas, vertas; angl. beauty, country, table; vok. Pferd, Straße, Wein; pranc. moire, rosse ir kt.
Naujieji ir ypač mažiau paplitę skoliniai paprastai ilgesnį ar trumpesnį laiką įvairuoja formos atžvilgiu, kol ilgainiui nusistoja tam tikras variantas. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigos lietuvių periodinėje spaudoje buvo vartojamas deputiertas ir deputatas, gešeftas ir gišeftas, gendrolius, generolas ir jenerolas, klesa, klesė ir klasė, ir tik vėliau (mūsų amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais) ėmė nusistoti dabartinės lytys. Kai kurie skoliniai, ypač tarptautinio pobūdžio, kalbose gali būti vartojami ir visiškai arba labai mažai teadaptuoti (pvz., tokie, kaip ateljė, fojė, interviu, meniu, žiuri ir pan.). Apskritai skolinys laikomas visiškai adaptuotu tuomet, kai iš jo imamasi darytis išvestinių žodžių (vedinių).
Pagal skolinių paplitimą kalbose jie gali būti skirstomi į paprastuosius, arba neinternacionalinius, netarptautinius, ir internacionalinius, tarptautinius. Paprastieji yra tokie, kurie paplitę tik vienoje kurioje nors kalboje, o internacionaliniai, arba internacionalizmai (lot. inter „tarp“ + natio „tauta“), – tie, kurie paplitę keliose ar daugelyje kalbų ir turi tą pačią ar artimą reikšmę. Internacionalizmai būna daugiausia įvairūs terminai, pvz.: atomas (angl. atom, vok. Atom, pranc. atome, rus. amoм, lenk. atom), politika (angl. politics, vok. Politik, pranc. politique, rus. политика, lenk. politykф), universitetas (angl. uniwersity, vok. Universität, pranc. universite, rus. университет, lenk. uniwersytet) ir kt.
Daugiausia tarptautinių žodžių, arba internacionalizmų, paplitusių pasaulio kalbose, yra graikiškos ir lotyniškos kilmės (arba tiesiog perimti iš sen. graikų ir lotynų kalbų, arba susidaryti iš šių kalbų šaknų ir kt. morfemų). Graikiškos kilmės internacionalizmų pavyzdžiais gali eiti minėtieji atomas (iš „neskaidomas“), politika (iš „valstybės valdymo menas“), be to, filosofija (iš „myliu“ + „išmintis“), pedagogas (iš „vedantis vaikus“) ir kt. Lotyniškos kilmės yra minėtieji universitetas (iš vok. Universität, kuris iš lot. universitas „visuma“), be to, aktyvus (lot. activus „veiklus, energingas“), operacija (lot. operatio „darbas, veiksmas“) ir kt. Nemažai yra tapusių internacionalizmais taip pat anglų (boksas, futbolas, mitingas), prancūzų (beletristika, vojažas), italų (akordas, sopranas, tenoras), vokiečių (buterbrodas, fligelis, raketa), arabų (algebra, haremas, mula) ir kt. kalbų žodžių.
Internacionalizmų mūsų laikais įvairiose kalbose dėl sparčios mokslo bei technikos pažangos tolydžio vis gausėja ir gausėja. Jie praplečia kalbų leksikos apimtį ir palengvina naudotis moksline, technine ir kitokia informacija. Tačiau dėl didelio internacionalizmų antplūdžio, susijusio su naujų mokslo bei technikos šakų išsiskyrimu, naujų mokslinių mokyklų, teorijų atsiradimu, dažnai jie imami vartoti skirtingomis reikšmėmis, o tai jau apsunkina mokslinę informaciją. Todėl pastaraisiais dešimtmečiais mėginama net ir pasauliniu mastu tvarkyti, vienodinti atskirų sričių tarptautinius terminus (sudaromi tam reikalui specialūs komitetai, leidžiami nomenklatūriniai žodynai ir t. t.).
Jau iš seno (net nuo antikinių laikų) skoliniai skirstomi ir normos atžvilgiu, t. y. pagal jų vartosenos tikslingumą ar netikslingumą. Graikų filosofai, netikslingai vartojamiems, neteiktiniems kitų kalbų žodžiams vadinti įsivedė ir barbarizmo terminą („klaidingas, negraikiškas žodis“), kuris, ypač literatūros moksle, išsilaikė ir ligi mūsų dienų.
Taigi vartosenos tikslingumo atžvilgiu skolinius galima skirstyti į teiktinuosius ir neteiktinuosius (barbarizmus, svetimybes). Teiktinaisiais laikytini tie skoliniai, kurie iš seno yra prigiję ir adaptavęsi kurios nors kalbos leksikoje arba kurie naujai įvesti nesant savų žodžių tam tikriems daiktams ar sąvokoms pavadinti. Tokie yra daugelis anksčiau minėtų slaviškųjų ir germaniškųjų skolinių lietuvių kalboje. Prie neteiktinųjų priskiriami tie, kurie atsiradę kalboje šalia savų žodžių kaip nereikalingos gretybės ir kurie dėl struktūros ar reikšmės neįprastumo jaučiami kaip tam tikri svetimkūniai, pvz., minėtieji abrozas, cvekas, dratas, stuba, be to, basanoškės, biškis, fainas, liuosas. mūčyti, nedėlia, padnoškė, ploščius, rokuoti, svietas, velyti, zovada ir kt. Žinoma, grožinėje literatūroje ir kai kuriais kitais atvejais (raiškioje šnekamojoje kalboje, patarlėse, priežodžiuose, dainose) neteiktinųjų skolinių vartojimas gali būti pateisinamas stilistiniais sumetimais.
Atskirą rūšį sudaro vad. reikšmės, arba semantiniai, skoliniai. Tai savi žodžiai, įgiję svetimą reikšmę. Pavyzdžiui, pagal rusų считать, turinti „būti laikomam“ reikšme, šnekamojoje kalboje lietuvių veiksmažodis skaityti neretai pavartojamas neįprasta „laikyti, manyti“ reikšme (Aš skaitau, kad nereikia prašyti ir pan.). Suprantama, kad tokie semantiniai skoliniai neturtina kalbos, o kartais gali net apsunkinti suprasti mintis ar perteikti informaciją.
Leksikos gryninimas yra vadinamas purizmu (lot. purus „švarus“). Purizmas gali būti kraštutinis ir nuosaikusis. Kraštutinis purizmas, kurio atstovai stengiasi visus bet kokius skolinius keisti „savais“ (dažniausiai jų pačių susidarytais) žodžiais, yra žalingas kalbos raidai: jis gali izoliuoti kalbą nuo labai reikšmingo tarptautinės leksikos fondo. Tuo tarpu nuosaikusis purizmas, kurio šalininkai rūpinasi pakeisti tik nereikalingus skolinius, visuotinai pripažįstamas reiškinys.

c) Vertiniai (kalkės)

Artimi skoliniams yra ir leksiniai vertiniai, arba kalkės (pranc. calque „kopija“). Tai pamorfemiui iš kitos kalbos išversti žodžiai, pvz.: antstatas (< надстройка), ataskaita (< отчет), saviveikla (< самодеятельность), visureigis (< вездеход), žemsemė (< землечерпалка).
Vertiniai yra savotiški hibridai, t. y. verčiant pamorfemiui kitos kalbos žodžius, nusižiūrima į tų žodžių struktūrą ir reikšmę, bet panaudojamos savos kalbos darybos priemonės. Pavyzdžiui, vertinys Ausnahme (vokiškas priešdėlis Aus- išverstas iš-, o šaknis nahm- iš veiksmažodžio nehmen- – imt- ir pridėta atitinkama galūnė). Savo ruožtu Ausnahme yra vertinys iš lot. ex-ceptio (copere „imti“).
Vertinių ypač pasigaunama tada, kai prireikia sukurti naują žodį kokiai nors iš svetur atėjusiai sąvokai žymėti, bet nenorima vartoti skolinio ar nepavyksta sudaryti gero naujadaro vien tik savomis kalbos priemonėmis. Palyginti daug vertinių yra vokiečių kalboje. Be ką tik minėto Ausnahme, galima nurodyti dar tokius, kaip Blumenkohl „žiedinis kopūstas, kalafioras“ iš it. cavolfiore, Eigenname „tikrinis vardas“ iš lot. nomen proprium, Großmutter „senelė“, iš pranc. grand-mère, Großvater iš pranc. grand-père, Umstand „aplinkybė“ iš lot. circumstantia. Ryški tendencija vartoti ne skolinius, bet vertinius taip pat lietuvių literatūrinėje kalboje. Tuo tarpu anglų, prancūzų, lenkų kalbose pastebimas didesnis polinkis skolintis, o ne verstis žodžius.
Kadangi leksiniai vertiniai sudaro tam tikrą tarpinį sluoksnį tarp skolinių ir savų žodžių (iš vienos pusės, artimi skoliniams, o iš antros – remiasi gimtosios kalbos „statybine medžiaga“), jų klasifikacija yra kiek kitokia negu skolinių. Visų pirma jie skirstomi pagal vertimo adekvatiškumo (tolygumo) laipsnį. Šiuo atžvilgiu išskiriami adekvatieji ir neadekvatieji vertimai. Adekvatieji yra tokie, kurie tiek savo darybine struktūra, tiek reikšme atitinka verčiamąjį žodį (pvz., minėtieji antstatas, ataskaita, Ausnahme, Großmutter ir kt.). Tuo tarpu neadekvatieji (kartais vadinami daliniais) – tokie, kurių darybinė struktūra ir/ar reikšmė tik iš dalies yra ekvivalentiškos. Pavyzdžiui, neakivaizdininkas, be abejo, yra vertinys iš rusų заочник, tačiau savo darybine struktūra jis neadekvatus rusiškajam žodžiui (adekvatus būtų užakinis). Neadekvatus originalui taip pat ir vertinys antpelnis (iš rus. сверхприбыль), nes priešdėlis cвepx- čia išverstas ne lietuvišku atitikmeniu virš-, bet ant-. Pagal darybinę struktūrą leksiniai vertiniai, kaip ir savieji žodžiai, gali būti skirstomi į priešdėlinius (antkainis < rus. наценка), priesaginius (tėvyninis < rus. отечественный) ir sudurtinius, arba dūrinius (darbadienis < rus. трудодень).
Be leksinių, gali būti dar frazeologinių ir sintaksinių vertinių. Frazeologiniai vertiniai – pažodžiui išversti įvairūs žodžių junginiai, pvz.: apsvarstyti klausimą (< rus. обсудить вопрос); išreikšti užuojautą (< rus. вызавить соболезнование); laikas nuo laiko (< rus. время от времени); pravažiuojamasis bilietas (< rus. проездной вилет) ir kt.
Sintaksiniai vertiniai – tai pažodžiui išverstos įvairios sintaksinės konstrukcijos, pvz.: kad pakelti žemės ūkį (< rus. чтобы поднять сельское хозяйство); jeigu tikėti autoriumi (< rus. если верить автору); trys metai tam atgal (< rus. три года тому назад); priimti rezoliuciją už pagrindą (< rus. принять резолюцию за основу); sąryšyje su tėvo liga. (< rus. в связи с болезью отца) ir kt.
Ne visi vertiniai, kaip ir ne visi skoliniai, turtina kalbą. Tie vertiniai, kurie sudaromi kūrybiškai, atsižvelgiant į gimtosios kalbos žodžių darybos ir žodžių jungimo dėsnius ir kuriems nėra tinkamų savų atitikmenų, praplečia kalbinės raiškos išgales, praturtina kalbos leksiką. Tuo tarpu tie, kurie sudaromi nekūrybiškai, stengiantis vergiškai, mechaniškai perteikti svetimos kalbos žodžio morfeminę sandarą ar sintaksinės konstrukcijos struktūrą, be to, kuriems yra gerų savų atitikmenų, tampa kalbos balastu. Tokie yra, pavyzdžiui, šnekamojoje, o kartais ir raštų kalboje pasitaikantys leksiniai vertiniai bedarbė „nedarbas“ (< rus. безработица); gerbūvis „gerovė“ (< lenk. dobrobyt); neužilgo „netrukus“ (< rus. незадолго ar lenk. niezadlugo); perduoti „pasakyti, pranešti“ (< rus. передать); tekamumas „kaita“ (< rus. текучесть) ir kt. Tokios pat rūšies yra ir kai kurie minėtieji frazeologiniai vertiniai (laikas nuo laiko, pravažiuojamasis bilietas, žalioji gatvė) ir visi minėtieji sintaksiniai vertiniai.
Taigi praktiniu normos atžvilgiu vertinius, kaip ir skolinius, galima skirstyti į teiktinuosius ir neteiktinuosius. Pastarieji, jeigu jų labai daug atsiranda, kenkia kalbos nacionaliniam savitumui, užteršia ją nereikalingomis gretybėmis. Todėl kalbos normintojų, kodifikatorių pareiga rūpintis jų (kaip ir nereikalingų skolinių) šalinimu ir tinkamu pakaitų diegimu.
Ypač netoleruotini vergiški frazeologiniai vertiniai, kurie ne tik kliudo suvokti reiškiamą mintį, bet neretai būna ir juokingi, plg. pastatyti klausimą šonkauliu (< rus. поставить вопрос ребром); pirmon galvon reikia pakviesti (< rus. в первую голову); vaikytis ilgo rublio (< rus. гонятсься за длинным рублем) ir pan.

Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu

a) Bendratautinė leksika
b) Tarminė leksika
c) Termininė leksika
d) Žargoninė leksika

Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu skirstoma į keturis sluoksnius: 1. bendratautinę leksiką, 2. tarminę leksiką, arba dialektizmus, 3. termininę leksiką, arba terminiją, 4. žargoninę leksiką. Bendratautinės leksikos vartojimo sfera yra neribota. Tuo bendratautinė leksika skiriasi nuo kitų šiuo požiūriu išskirtų leksikos sluoksnių – tarminės, termininės ir žargoninės leksikos. Pastaruosius tris sluoksnius sudaro žodžiai, kurių vartojimo sfera yra ribota, nes juos vartoja tik tam tikras kolektyvas, vienokia ar kitokia teritorinė, profesinė ar socialinė žmonių grupė.

Bendratautinė leksika

Bendratautinę leksiką sudaro žodžiai, kuriuos supranta ir gali vartoti visi lietuvių kalba kalbantys žmonės, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, tarmės, profesijos ar socialinės padėties. Tačiau bendratautinė leksika nėra tik tie žodžiai, kuriuos vartoja visi be išimties lietuviškai kalbantys žmones. Kitaip sakant, kiekvieno kalbančiojo žodžių atsarga gali būti ir mažesnė už bendratautinės leksikos visumą. Pavyzdžiui, žodžių ir posakių požymis, prasmė, tarpusavio ryšiai, sąlygoti, vartosena, veiklus ir kitų, turinčių knyginį atspalvį, nevartoja dauguma kaimo žmonių, o antra vertus, nebūtinai visi žmonės savo kalboje turi vartoti šiurkščius šnekamosios kalbos žodžius snukis, srėbtuvė (veido reikšme), snarglys, žioplys (asmeniui apibūdinti) ir t. t. Tačiau kadangi tokie žodžiai gali būti potencialiai visų vartojami, jie laikomi bendratautinės leksikos dalimi.
Taigi bendratautinės leksikos sluoksnis apima žodžius, kurie gali būti vartojami ir bendrinėje, ir liaudies šnekamojoje kalboje. Bendrinė kalba yra tam tikros epochos vieninga, sąmoningai sunorminta rašomoji bei šios pagrindu susidariusi šnekamoji kalba, tarnaujanti tautos ar nacijos bendravimo, susižinojimo, kultūros ir civilizacijos poreikiams. Bendrinės kalbos leksikos branduolys yra žodžiai, sudarantys pagrindinį žodyno fondą. Jie ir priklauso bendratautinei leksikai. Į bendrinės leksikos sudėtį, be bendratautinės leksikos, įeina dar ir terminija. O į bendratautinę leksiką, be pagrindinio bendrinės kalbos žodyno fondo, įeina ir kai kurie liaudies šnekamosios kalbos žodžiai, kurie yra už bendrinės kalbos ribų. Tai – vadinamieji slengo žodžiai. Slengas – plačiai išplitę ir visuotinai vartojami žodžiai ir posakiai, turintys pabrėžtinį šnekamosios kalbos atspalvį. Tai „žargoniškos prigimties žodžiai, peržengę socialines ir profesines ribas“, pvz.: blatas „pažintys“, kombinuoti „stengtis nelegaliu būdu ką įsigyti“, degti „įkliūti“, plaukioti „prastai ką mokėti“ ir t. t. Bendrinės, bendratautinės ir liaudies šnekamosios kalbos leksikos santykį vaizduoja schema:

Tarminė leksika

Tarminė leksika, arba leksiniai dialektizmai (gr. dialektos „tarmė“), yra žodžiai, kurie žinomi tik apibrėžtos teritorijos tarmėms. Jie neįeina į bendrinės kalbos leksiką ir priklauso liaudies šnekamajai kalbai. Stilistiniais sumetimais leksiniai dialektizmai gali būti pavartoti grožinėje literatūroje, bet ir tokiu atveju jie išlaiko savo specifiką ir traktuojami ne kaip bendrinės kalbos elementai, o kaip žodžiai, būdingi tam tikro ploto tarmėms.
Lietuvių kalbos tarminė leksika skirstoma į keturias pagrindines grupes: žemaičių, rytų, vakarų ir pietų aukštaičių (vakarų dzūkų). Kiekviena lietuvių kalbos tarmė susideda iš kelių šnektų, ir kiekviena šnekta turi jai būdingų žodžių. Todėl tarminę leksiką tyrinėjant detaliau, galimas ir smulkesnis jos suskirstymas.
Vartojimo sferos ribotumas, nepriklausymas bendrinei kalbai skiria tarminę leksiką nuo bendratautinės. Tačiau tarp bendratautinės ir tarminės leksikos lygiai taip pat, kaip ir tarp bendrinės ir liaudies šnekamosios kalbos, negalima išvesti labai griežtos ribos. Į bendrinę kalbą atėjo ir tapo bendratautiniais žodžiais nemaža kadaise buvusių tarmybių. Pavyzdžiui, iš žemaičių tarmės šnektų atėjo audra, balandis, vyzdys, iš rytų aukštaičių – įmantrus, kaugė, žabai, iš vakarų aukštaičių – alga, klasta, lobis, iš dzūkų – kautis, luotas, sakmė, skanauti ir kt. Ir šiandien tarmių leksika tebėra nuolatinė bendrinės kalbos turtinimo ir gyvinimo priemonė. Dėl nuolat vykstančios bendrinės kalbos ir tarmių sąveikos neretai dabar sunku pasakyti, ar žodis yra dialektizmas, ar priklauso jau bendratautinei leksikai. Plačiai vartojamos tarmybės jau kaip bendrinės kalbos žodžiai pateikiami ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, pvz.: apyvoka, prakusti (iš žemaičių), autuvas, ląsta (iš rytų aukštaičių), apžavai, neganda (iš vakarų aukštaičių), porinti, kremblys (iš dzūkų) ir t. t. Į bendrinės kalbos žodyną įtraukiamos ir tokios tarmybės, kurios jau suprantamos daugelio žmonių, bet plačiau vartojamos tik vienos tarmės ribose. Šalia tokių žodžių žymima, kokių tarmybių grupei jie priklauso: žemaitybėms – žem., rytietybėms – ryt., vakarietybėms – vak., dzūkybėms – dz., pvz.: gėrynė žem. „puota, pokylis, išgėrimas“, gybena žem. „kas nugeibęs, nusibaigęs“, panuovolis ryt. ,,pakilesnis pievos kraštas prie dirvos“, sopė ryt. „skausmas“, lūžulys vak. „sulūžęs daiktas“, marėti vak. „alkti, badauti“, nūdien dz. „šiandien“ ir t. t. Galima manyti, kad po kiek laiko šie žodžiai taps bendratautiniai.
Pastaraisiais metais ypač sustiprėjo bendrinės kalbos poveikis atskiroms tarmėms. Labai smarkus kultūros pakilimas (mokykla, įstaigos, spauda, radijas, televizija, saviveikla ir kt.) spartina tarmių niveliacijos, t. y. laipsniško bendrinės kalbos įsiliejimo į tarmes, procesą. Itin intensyvi bendrinės kalbos įtaka tarmių leksikai. Bendrinės kalbos žodžiai į tarmes ateina ne tik drauge su naujais daiktais, sąvokomis, bet ir pamažėle išstumdami įvairius dialektizmus. Dėl to tarmės nepaprastai greitai netenka specialiųjų savo leksikos ypatybių. Tas faktas skatina kuo skubiau rinkti, sisteminti ir tyrinėti tarminę leksiką.
Leksiniai dialektizmai esti dviejų rūšių: 1. tikrieji leksiniai dialektizmai ir 2. semantiniai dialektizmai.
1. Tikrieji leksiniai dialektizmai yra tarmiški žodžiai, turintys šaknį, kurios visai nėra bendrinėje kalboje. Dažniausiai jais pavadinamos sąvokos bendrinėje kalboje ir kitose tarmėse išreiškiamos visai kitais žodžiais, pvz.: žemaičių bengti „baigti“, cyrulis (cyrulys) „vieversys“, kinis „guolis“, kūlis (kūlys) „akmuo“, staibis „blauzda“, tęvas „laibas, plonas“; rytiečių atšlaimas ,,kiemas“, melmas „pablyškęs“, uvėrus „piktas, nedoras“, užupentis „užkulnis“, varvas „lašas“; vakariečių kanėti „alkti, prastai vilkėti (turint)“, mizgus „painus, vinklus“, mukenos „kas labai sudėvėta“, gramauti „neišsirinkti ką valgyti, būti viskuo nepatenkintam“; dzūkų bulė „adatos skylutė“, būžys „kankorėžis“, gurinys ,,trupinys“, kieša „apžėlusi vieta, tankynė“, strikis „audinio rašto vienas dantelis“, vaimėtis „rodytis, vaidentis“.
Tikrųjų leksinių dialektizmų grupei priskirtini ir vadinamieji etnografiniai dialektizmai. Tai žodžiai, kurie pavadina sąvokas, žinomas tik vienos tarmės plote, pvz.: žemaičių kastinys „valgis iš suplaktos grietinės“, ubladė „tam tikras trobesys, kuriame stovi duonos kepama krosnis ar kur jovalą taiso“; rytiečių parpeliai „iš miltų ir bulvių pagaminti kukuliai“, rainelė „ruožuotas sijonas“, priekaktis „krosnies dalis“; dzūkų belčius „tam tikras samtelis“ ir t. t. Daugelis etnografinių tarmybių dabar beveik yra išnykusios iš dabartinės tarmių leksikos, nes nebevartojami ar retai tevartojami tie etnografiniai dalykai, kuriuos jie reiškė.
2. Semantiniai dialektizmai yra žodžiai, kurie turi tik tarmei būdingą reikšmę, pvz.: žemaičių brėkšti ,,temti“, gerbti „tvarkyti, švarinti“, irklas „laivelis“, kriokti „verkti“; rytiečių dangtis „stogas“, ramu „smagu, linksma“; dzūkų blakė „audimo klaida“, kulnas „kelis“, kautis „peštis“, pala „pusė paklodės, audžiama iš karto“ ir t. t. Semantiniais dialektizmais laikomi ir tokie žodžiai, kurie pažįstami ir bendrinėje kalboje, ir tarmėje, bet bendrinėje kalboje, lyginant su tarme, neturi visų jo reikšmių. Pavyzdžiui, žemaičių žodžiai alsuoti, apačia, nauda šalia reikšmių, kurios bendros visoms tarmėms, turi ir tokių, kurios nei kitoms tarmėms, nei bendrinei kalbai nėra būdingos: alsuoti „prisikišus, prisigulus pasakoti“, apačia „duonkepės krosnies padas“, nauda „derlius“.

Termininė leksika

Termininė leksika, arba tiesiog terminai, yra žodžiai, pavadinantys tiksliai nustatytą mokslinę sąvoką ir vartojami vienos kurios nors mokslo šakos kalboje. Vadinasi, šio leksikos sluoksnio, kaip ir tarmybių, vartojimo sfera yra ribota. Tačiau termininė leksika įeina į bendrinės kalbos žodyną, o tarminė, kaip jau buvo minėta, priklauso liaudies šnekamajai kalbai.
Terminai yra ryškiausias įvairių mokslo sričių kalbos skiriamasis požymis. Vienos ar kitos mokslo srities terminų visuma yra vadinama terminija. Kalbotyros šaka, aiškinanti terminų ypatybes, tirianti jų susidarymo būdus, kurianti ir norminanti įvairių mokslo šakų terminiją, vadinama terminologija.
Terminologija visada eina pro trijų mokslo šakų kryžkelę: tam tikros specialios mokslo šakos, logikos ir kalbotyros. Dėl to kiekvienas naujai sudaromas terminas turi būti moksliškai motyvuotas, logiškai prasmingas ir kalbiškai taisyklingas.
Terminų sudarytojas visų pirma turi suvokti dalykinius ir loginius terminų kūrimo reikalavimus: gerai susipažinti su tam tikros mokslo šakos tiriamaisiais objektais, jų ypatybėmis, atrinkti, suklasifikuoti ir susisteminti sąvokas, kuriomis ta mokslo šaka operuoja, sugebėti tinkamai tas sąvokas apibrėžti. Pavyzdžiui, neišmanant medicinos mokslo paslapčių, medikams buvo pasiūlytas terminas išsėtinė sklerozė. Kalbiniu požiūriu tai taisyklingai sudarytas sudėtinis terminas (plg. laužtinė žaizda). Tačiau sklerozei apibūdinti toks veiksmažodinės kilmės būdvardis išsėtinis, -ė netinka, nes sklerozės niekas neišsėja. Todėl medikai šio termino atsisakė ir pasiūlė kitą, labiau atitinkantį tikrovę – dauginė sklerozė.
Kuriant terminus, ypač svarbu suvokti tiriamų sąvokų loginius tarpusavio ryšius. Šių ryšių nepaisymas leidžia atsirasti loginiu požiūriu nesistemiškiems terminams. Pavyzdžiui, medicinoje vartojami tokie odos patologinių pakitimų terminai: 1. odos blyškumas, 2. odos paraudimas, 3. odos pageltimas, 4. pamėlynavusi oda; technikoje – suvirinimo būdų terminai: 1. suvirinimas suduriant, 2. taškinis suvirinimas, 3. skridininis suvirinimas. Šiais terminais pavadintos rūšinės sąvokos, vadinasi, jas išreiškiančių terminų pagrindas turi būti vienodi tų sąvokų požymiai. O sudarant minėtus terminus, nusikalsta būtent šiam logikos reikalavimui: jų pagrindą sudaro skirtingi sąvokų požymiai: pirmojo medicinos termino pagrindas yra objekto ypatybė, antrojo ir trečiojo – veiksmas, ketvirtojo – iš veiksmo rezultato kylanti ypatybė.
Suvokus dalykinius ir loginius termino kūrimo reikalavimus, reikia atsiminti, kad kiekvienas terminas turi būti padarytas pagal lietuvių kalbos fonetikos, žodžių darybos, jų jungimo ir derinimo taisykles. Jei terminas šių taisyklių neatitinka, jis yra nepriimtinas. Kalbiniu požiūriu netaisyklingi, pavyzdžiui, yra tokie terminai: įtempiminė šakutė = įtempimo šakutė, suaugiminis žarnų nepraeinamumas = sąauginis žarnų nepraeinamumas (lietuvių kalboje nedaromi būdvardžiai su priesaga -ini s, -ė iš veiksmažodinių priesagos -imas, -ymas vedinių); daugbalsija = daugiabalsiškumas, daugbalsystė (prie sudurtinių žodžių, ypač su komponentu daug-, kolektyvinė priesaga -ija nededama), bendrakaltininkis = bendrakaltis (lietuvių kalboje panašios rūšies sudurtinių daiktavardžių antrieji komponentai esti dviskiemeniai: bendradarbis, bendravardis). Kuriant terminus, reikia atsižvelgti ir į fonetiką, susijusią su kalbine estetika. Svarbu, kad terminas būtų ne tik taisyklingas, bet ir gražaus skambesio. Matyt, dėl to technikoje neprigijo, pavyzdžiui, toks naujas terminas: špižplienis.
Kuo skiriasi terminas nuo paprastų žodžių ar žodžių junginių? Kokios yra svarbiausios jų ypatybės?
1. Kiekvienos mokslo srities terminas turi turėti tiksliai fiksuotą, labai apibrėžtą turinį, visiškai nepriklausomą nuo konteksto. Paprasto žodžio reikšmė, kaip žinia, gali išryškėti kontekste, įvairius prasminius atspalvius įgyti junginyje su kitais žodžiais.
2. Tam tikros mokslo šakos terminijoje neturi būti daugiareikšmių terminų. Daugiareikšmiškumo reikia vengti ir giminiškose mokslo šakose. Labiau nutolusiose srityse pasitaiko tos pačios fonetinės sandaros žodžių, turinčių skirtingas reikšmes. Tai jau ne daugiareikšmiai, o homonimiški terminai, pvz.: derivacija karo moksle reiškia ,,kulkos ar sviedinio skridimo trajektorija“, o kalbotyroje – „žodžių darymas su afiksais“, inkubacija medicinoje reiškia „uždarasis ligos periodas“, o zootechnikos moksle – „paukščių perinimas inkubatoriuje“ ir t. t.
3. Nusistovėję tam tikros mokslo šakos terminai neturi turėti sinonimų. Sinonimai nereikalingi jau vien dėl to, kad be reikalo apsunkina atmintį (juk studijuojant tam tikrą mokslinę discipliną, terminus reikia įsiminti ir įsisąmoninti!). Be to, sinonimai griauna būtiną terminijos sąlygą – terminų sistemos ekonomiškumą.
4. Terminai negali turėti jokių emocinių atspalvių. Tai stilistiškai neutralūs žodžiai, tiksliai, objektyviai atspindintys sąvokos turinį.
5. Mokslo terminas turi būti tikslus, trumpas, patogus. Ilgi, per daug išplėsti terminai kenkia kalbėjimo (vadinasi, ir mąstymo) ekonomijai ir ypač netinka praktinei vartosenai.
Terminų trumpumo siekiama įvairiais būdais: praleidžiamas vienas ar keli ilgo termino žodžiai (automatinės sankabos korpuso galvutė = automatinės sankabos galvutė, nuolatinio veikimo džiovinimo kamera = nuolatinio džiovinimo kamera), žodžių junginys pakeičiamas sudurtiniu žodžiu ar priesaginiu naujadaru, kurio darybos pamatu eina reikšminiu požiūriu svarbiausias jungimo komponentas (aviacinė linija = avialinija, automobilio padanga = autopadanga, skersinis pjūvis = skerspjūvis, degalų stotis = degalinė) ir t. t.
Mokslinėje terminijoje negalima terminų trumpinti, jei trumpinimas griauna sąvokos ir termino atitikimą, jei sutrumpinti terminai yra nelogiški ar netaisyklingi, pvz.: gydytojo padėjėjas = gydpadas, žuvų įveisimas = įžuvinimas, plaukų pašalinimas = nuplaukinimas, presavimo milteliai = presmilteliai, presuojamasis taškas = prestaškas ir t. t.
6. Gerai sunorminti terminai turi sudaryti darnią sistemą. Terminų sistemiškumą lemia tas faktas, kad tarp tam tikros mokslo šakos sąvokų, kurias terminai išreiškia, egzistuoja sisteminiai ryšiai.
Visi šie reikalavimai keliami nusistovėjusiai, sunormintai terminijai. Deja, praktiškai lietuvių terminija ne visuomet juos atitinka.
Tarp termininės ir bendratautinės leksikos vyksta dvikryptis santykiavimo procesas. Specialių disciplinų terminais ar jų dėmenimis tampa daugelis bendratautinių žodžių, pvz., kalbotyros terminais yra tapę tokie bendratautiniai žodžiai: galūnė, giminė, kamienas, skaičius, šaknis, literatūros – įasmeninimas, vaizdas, veikėjas, sporto – taškas, bauda, kėlinys, žirgas ir t. t. Šitokie žodžiai yra daugiareikšmiai: vienos jų reikšmės yra įprastos visiems lietuvių kalba kalbantiems žmonėms, o kitos yra specialios, terminologizuotos. Antra vertus, dauguma terminų išpopuliarėja, determinologizuojasi. Išpopuliarėjo ir bendratautiniais tapo ne taip seniai specialiais terminais buvę atskyrininkas, ekranas, kombainas, koncertas, opera, telefonas, telegrafas, televizija ir t. t. Kartais terminai perkeliami iš vienos žmogaus veiklos srities į kitą. Tada jie įgyja perkeltinę reikšmę ir jau, kitoje srityje pavartoti, nėra terminai. Pavyzdžiui, visai kitokią paskirtį, negu mokslo kalboje, turi tokie žodžių junginiai, pavartoti grožinėje literatūroje ar publicistikoje: pirmojo ryškumo žvaigždė, svorio centras, smogiamasis būrys ir t. t.
Termininė leksika sudaro vis didėjančią bendrinės kalbos žodyno dalį. Čekų kalbininko K. Sochoro duomenimis, 90% visų naujadarų sudaro terminai. Taigi žodžių darybos, jų reikšmių ar kitos naujovės į kalbą ateina kaip tik per terminiją. Tačiau bet koks naujas terminų darybos modelis priimtinas tik tada, kai jis neprieštarauja kalbos sistemai ir atitinka vidinius kalbos raidos dėsningumus.
Terminai yra labai įvairūs, todėl įvairūs ir jų kūrimo būdai. Lietuvių kalbos terminija kuriama dviem būdais: arba sudarinėjami savi terminai, arba skolinami iš kitų kalbų.
Savų terminų sudarinėjimas yra lietuvių terminijos kūrimo tradicija.
1. Didelė dalis lietuviškų terminų atsiranda terminologizuojant bendratautinių žodžių reikšmes.
2. Specialių mokslinių disciplinų terminais dažnai tampa įvairūs liaudiniai terminai. Kartais terminu yra padaromas net tarmiškas žodis, pvz., sporto terminu tapo šiaurės Lietuvoje vartojamas pusės dienos laiko tarpo pavadinimas kėlinys. Liaudiniai terminai specializuota reikšme gerai prigyja įvairių sričių terminijoje. Ypač daug jų vartojama žemės ūkio, botanikos, veterinarijos, medicinos mokslų kalboje (plg. paukščių, žvėrių pavadinimus zoologijoje, augalų – botanikoje ir t. t.). Filosofijos, kalbotyros, kibernetikos, branduolinės energetikos terminijoje tėra po vieną kitą terminologizuotą liaudinį terminą.
3. Labai daug lietuviškų terminų yra naujadarai, kuriami pagal lietuvių kalbos žodžių darybos dėsnius. Lietuvių kalboje ypač daug pasidaroma priesaginių ir sudėtinių terminų. S. Keinio duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai visų vienažodžių teisės, geologijos ir fizinės geografijos, fizikos, sporto, melioracijos, chemijos, tekstilės, botanikos, ekonomikos, skaičiavimo technikos terminų yra padaryti su priesagomis. Dariausi priesaginių terminų darybos tipai yra šie:
priesagų -imas, -ymas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: angliavimas (chemija), kryžminimas (botanika), kibirkščiavimas (skaičiavimo technika), išsielektrinimas (fizika), apsakymas (literatūra);
priesagos -umas vediniai iš būdvardžių ir dalyvių, pvz.: lakumas (chemija), pelkėtumas (melioracija), paperkamumas (teisė), užimtumas (ekonomika);
priesagos -ystė vediniai iš daiktavardžių, pvz.: bankininkystė, verslininkystė (ekonomika), gyvulininkystė, veislininkystė (žemės ūkis, ekonomika);
priesagos -ininkas vediniai iš daiktavardžių, pvz.: namudininkas (ekonomika), bendrininkas (teisė), lenktynininkas (sportas);
priesagų -tuvas, -iklis, -tukas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: aušintuvas (chemija), lėtintuvas (fizika), iškroviklis (skaičiavimo technika), laužtukai (sportas);
priesagos -tojas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: gamintojas (ekonomika), dulkintojas (geologija ir fizinė geografija), piktnaudžiautojas (teisė);
priesagos -inys vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: lydinys (fizika, chemija), kūrinys (literatūra), skolinys, vedinys (kalbotyra).
Nepalyginti mažiau sudaroma terminų su priešdėliais (a), galūnėmis (b) ir sudūrimo būdu (c). Pavyzdžiui: a) antsluoksnis (geologija ir fizinė geografija), antdantis (skaičiavimo technika), bestuburiai (zoologija); b) trauka (fizika), išdroža (melioracija), dumbliai (geologija ir fizinė geografija): c) dirvotyra (melioracija), ledonešis (geologija ir fizinė geografija), startavietė (sportas), vandensvydis (sportas).
Nemaža pasidaroma ir sudėtinių terminų. Sudėtiniai terminai yra dvikomponenčiai arba trikomponenčiai žodžių junginiai, kurių komponentus sieja sintaksiniai derinimo, valdymo ar šliejimo ryšiai. Sudėtinių terminų yra labai įvairių: jie skiriasi savo struktūra, loginėmis-semantinėmis komponentų funkcijomis ir t. t. Pavyzdžiui: a) derinamojo pažyminio terminai: sklaidomasis lęšis (fizika), sakalas skraiduolis (zoologija), aukštieji kamuoliniai debesys (fizinė geografija), antrinis branduolinis kuras (politechnika); b) valdomojo pažyminio: paruošų planas (ekonomika), ragenos uždegimas (medicina), šaknies balsių kaita (kalbotyra); c) šliejamojo pažyminio: eilėraštis proza (literatūra), grasinimas nužudyti (teisė), prekyba išsimokėtinai (ekonomika) ir kitokie.
Kai kurių trižodžių terminų komponentus sieja derinimo ir valdymo arba derinimo ir šliejimo ryšiai, pvz.: varančioji mechanizmo dalis (fizika, politechnika), gruntinis žemės drebėjimas (geologija ir fizinė geografija), sąlygiškai pastovios išlaidos (ekonomika), tolygiai lėtėjantis judėjimas (fizika) ir t. t. Yra ir tokių sudėtinių terminų, kuriuos sudaro glaudžiai tarp savęs suaugę daiktavardžiai, pvz.: grąžtas-zondas (geologija), augalai-indikatoriai (botanika). Sudėtinių terminų komponentais dažnai eina tarptautiniai žodžiai, paklūstantys bendriems lietuvių kalbos žodžių jungimosi dėsniams, pvz.: greitasis reaktorius (fizika), garso generatorius (fizika), turbinos reguliavimo velenas (politechnika), vandenį surenkantis rezervuaras (melioracija), dirvožeminis termometras (melioracija) ir t. t.
4. Lietuviški terminai labai dažnai kuriami kitų kalbų (ypač rusų) pavyzdžiu. Terminai pamorfemiui arba pažodžiui verčiami iš kitos kalbos. Jie vadinami vertiniais. Išversti, pavyzdžiui, yra kai kurie kalbotyros terminai: prieveiksmis (lot. adverbum), papildinys (r. дополнение), priedėlis (r. приложение), labai daug verstinių terminų ir techninėje terminijoje: bangolaidis (r. волновод), garsogaudis (r. звукоуловитель), greitaeigis (r. быстроходный) ir t. t.
Antras terminų kūrimo būdas yra terminų skolinimas iš kitų kalbų. Dažniausiai terminais tampa tarptautiniai žodžiai, pvz.: kalbotyros terminai: antonimai, sinonimai, homonimai, diachronija, leksika, metatezė, morfologija, sintaksė ir t. t.; medicinos – anamnezė, bronchitas, gastritas, miokardo infarktas, patologija, toksikozė ir t. t.; muzikos – džazas, gitara, kantata, oktava, oratorija, pastoralė ir t. t. Kuriant terminus, skolintis kitos kalbos žodžius būtų pats lengviausias kelias, tačiau tokiu atveju liktų neišnaudotos vidinės potencinės kalbos išgalės. Pastaraisiais metais tarptautiniams terminams labai intensyviai kuriami lietuviški atitikmenys, ir dėl to sparčiai didėja tarptautinių ir savųjų terminų sinonimija, pvz., fizikos terminai: vakuumas = tuštuma, gravitacija = visuotinė trauka, absorbcija = sugėrimas, rotacijos ašis = sukimosi ašis ir t. t.; chemijos: presas = slėgtuvas, fibra = skaidula, preciziniai svareliai = tikslieji svareliai, evaporatorius = garintuvas, sėdimentacija = nusėdimas ir t. t.; kalbotyros: metatonija = priegaidės kaita, derivatas = vedinys, kalkė = vertinys ir t. t. Be abejo, keisti lietuviškais tokių prigijusių tarptautinių terminų, kaip technika, mechanizmas, taktas, ritmas, impulsas, automatizacija, televizija, radijas, psichologija ir kt., nėra jokio reikalo. Tačiau nedera vartoti painių ar sunkių ištarti tarptautinių žodžių ar skolinių ten, kur puikiai tinka lietuvių kalbos žodžiai.

Žargoninė leksika

Žargoninė leksika, arba žargonybės (pranc. jargon „žargonas“), yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje (miesto ar kaimo varguomenės, elgetų, aristokratų salonų, vagių, jūrininkų, aktorių, sportininkų, studentų ir t. t.).
Žargono žodžiai visada yra ne pagrindiniai, o paraleliniai tikrovės objektų pavadinimai, atsirandantys kalboje dėl įvairių priežasčių. Dalies žargonybių atsiradimą lemia tam tikrų visuomenės grupių (dažniausiai deklasuotų: vagių, valkatų, elgetų ir pan.) noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitiems žmonėms, įslaptinti ją. Tačiau dažniausiai žargonybės vartojamos, norint ką pasakyti sąmojingai, patraukti dėmesį, pasipuikuoti, sustiprinti įspūdį, padaryti kalbą kandesnę ar spalvingesnę. Dėl to visoms žargonybėms būdingas stiprus emocinis-ekspresinis atspalvis. Dėl savo ekspresyvumo žargonybės labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas ir patenka į bendratautinę leksiką. Formuojasi bendratautinės šnekamosios leksikos sluoksnis – slengas.
Žargono žodžiai – labai nepastovus leksikos sluoksnis, jis greitai keičiasi. Kartais net gerokai skiriasi žargonas tos pačios socialinės ar profesinės grupės žmonių, gyvenančių skirtingose vietose.
Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai nevienodi.
Dauguma jų – fonetiškai ir morfologiškai asimiliuotos svetimybės (barbarizmai, hibridai), pvz.: chebra ,,draugų, bičiulių būrys“, figovai „prastai, blogai“, fuginti „bėgti“, kabakas, knaipė „kavinė“, kaifas „malonumas“, leikyti „gerti“, lazdavoti „kibti, barti, šaipytis“, palinti „rūkyti“, skačkės „šokiai“, stukačius „skundikas“, šaika „būrys, draugija“, taskankės „muštynės“ ir t. t.
Kitos žargonybės – perdirbti ar sutrumpinti tarptautiniai žodžiai, pvz.: biblė „biblioteka“, egzas „egzaminas“, ciza „cigaretė“, kolis „kolokviumas“, konserva „konservatorija“, matieka „matematika“, stipkė „stipendija“, univeika „universitetas“ ir t. t.
Kartais žargonybių pasidaroma ir su lietuviškom darybos priemonėm, jas nelauktai ar net neleistinai jungiant ar derinant, pvz.: auklyba, auklėša „auklėtoja“, bičas „bičiulis“, dėstytuvas „dėstytojas“, klasiokas „klasės draugas“, sausiokas „sausas vynas“, raudoniolika „daug, daugiau kaip dešimt“ ir t. t.
Iš kitų išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės. „Tai bendratautiniai žodžiai, vartojami savotiška žargoninė reikšme, pvz.: ardytis „iš kailio nertis, labai stengtis“, būda „mokykla“, kirvis „griežtas mokytojas ar dėstytojas“, nuskilti „pavykti, pasisekti“, susimauti „neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant“, nusiplauti, nusimuilinti „pabėgti, išeiti“, šakės „baigta, galas, prapultis“, šienas „niekai, šlamštas“ ir t. t. Šio tipo žargonybės, saikingai ir vietoje vartojamos, iš tiesų pagyvina, paįvairina kalbą. Galima dar paminėti ir keletą ekspresyvių studentiškų žargoninių frazeologizmų: be prošvaisčių „beviltiška“, gauti pompą „išsisemti“, nešti muilą „bėgti, nešdintis“, sumesti skudurus „susidraugauti arba susituokti“, pakišti kiaulę „padaryti niekšybę, kiaulystę“, neimti į plaučius „nesijaudinti, nesikrimsti“ ir t. t.
Dauguma žargonybių, išskyrus semantines, yra laikoma neigiamu, nors ir neišvengiamu kalbos reiškiniu. Gausiai vartojami įmantrūs su taisyklėmis prasilenkiantys žargono žodžiai kenkia kalbos grynumui, rodo menką žmogaus kultūrą. Grožinėje literatūroje vartojamos žargonybės paprastai turi kokią nors idėjinę-meninę paskirtį.

Žodžio etimologija

Nustatyti, ar žodis yra savas, ar svetimas, ar senas, ar naujas, padeda kalbotyros šaka – etimologija. Ji aiškina žodžio kilmę, žodžio istoriją, yra vienas iš įdomiausių, bet kartu ir sudėtingiausių istorinės, arba diachroninės, kalbotyros mokslų.
Aiškinti atskirų žodžių kilmę pradėta dar antikiniais laikais. Jau graikų filosofas Sokratas (V-IV a. pr. m. e.) žodį „dievas“ kildino iš veiksmažodžio „bėgti, smarkiai judėti“, o „žmogus“ – iš veiksmažodžio „atidžiai stebiu“. Tačiau tie atskirų žodžių kilmės aiškinimai ligi naujų laikų, iki lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimo XIX a. pradžioje neturėjo tvirto teorinio pagrindo. Tiktai gimus lyginamajai istorinei kalbotyrai ir atskleidus kalbų raidos dėsningumus, etimologija įgavo mokslinį pobūdį.
Pagal tai, ar žodžių kilmės aiškinimas yra mokslinis ar nemokslinis, išskiriamos dvi etimologijos rūšys: mokslinė ir liaudies etimologija. Kalbotyrai svarbesnė, suprantama, mokslinė etimologija, kuriai rūpi nustatyti tikrąją žodžio kilmę, jo genetinius ryšius su kitais tos pačios kalbos ir kitų kalbų žodžiais. Mokslinės etimologijos tyrinėjimų objektas daugiausia yra pirminiai žodžiai, vediniai, kurių darybinė ir semantinė motyvacija jau išblukusi ir kalbantysis negali suvokti ryšio tarp jų formos ir reikšmės. Todėl vienas iš pagrindinių mokslinės etimologijos uždavinių – atskleisti tą motyvaciją, išaiškinti pirmykštę žodžio struktūrą ir reikšmę, nustatyti vėliau vykusius struktūrinius ir semantinius kitimus.
Kuo remiasi mokslinė etimologija, spręsdama šį uždavinį? Kokie yra jai keliami reikalavimai?
Visų pirma mokslinė etimologija remiasi fonemų reguliariais atitikmenimis, vad. „fonetiniais dėsniais“, būdingais giminiškoms kalboms. Mat kartais atskirų kalbų žodžiai tiek savo garsine struktūra, tiek leksine reikšme būna labai panašūs. Bet jeigu tas panašumas nėra dėsningos giminiškų kalbų raidos padarinys, jis gali būti visiškai atsitiktinis. Todėl, nepaisant fonemų reguliarių atitikmenų, galima genetiškai susieti ir atsitiktinai sutampančius žodžius ir prikurti nepagrįstų etimologijų.
Prie nepakankamai atsižvelgiančių į reguliarius fonemų atitikmenis priskirtinos lietuviškų žodžių grasa „grėsmė“ ir pantas „gegnių jungiamoji juosta, skersinis“ etimologijos. Pirmasis ilgą laiką lingvistų buvo siejamas su slavų groza „grasinimas“ (plg. rus. гроза). Tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks siejimas prieštarauja reguliariems lietuvių ir slavų kalbų fonemų atitikmenims (liet. s neatliepia sl. z), todėl ir atsisakyta sieti tuodu žodžius. Pantas taip pat ilgai buvo laikomas nelietuvišku žodžiu. Vieni (A. Briukneris, E. Frenkelis) manė jį esant skolinį iš panašios reikšmės lenkiško bant, kilusio savo ruožtu iš vva. bant „skersinis“, kiti (K. Alminauskis) – iš germanų pant „įkaitas, užstatas“. Tačiau ne per seniai V. Urbutis įrodė, kad tas žodis esąs lietuviškas, baltiškas (neatsijęs nuo žodžių pinti, pantis, latv. pit, pr. panto „pančiai“). Svarbiausias argumentas, nukreiptas prieš lenkiškąją panto kilmę, kaip tik ir buvo šio žodžio pirmosios fonemos neatitikimas: „lietuvių kalboje sunku rasti slavizmų, kurie turėtų p- vietoj originalo b-“.
Kitas dalykas, kurio neturi ignoruoti mokslinė etimologija, – tai atsižvelgimas į siejamųjų žodžių reikšmės (semantinius) ryšius ir į galimus jų pakitimus tų žodžių raidoje. Pavyzdžiui, yra pagrindo sviestą kildinti iš veiksmažodžio sviesti, turinčio tarmėse „tepti“ reikšmę (plg. dar sl. maslo, kilusį iš maz-slo ir išvestą iš mazati „tepti“), bet nėra pagrindo duoną sieti su veiksmažodžiu duoti, reiškiančiu „teikti“ ir nerodančiu jokio semantinio ryšio su tuo kasdieniniu maisto produktu (todėl duona siejama su skr. dhānāh „javų grūdai“, toch. B tāno „javai“). Taip pat įmanoma reikšmės atžvilgiu, nors tam prieštarauja fonemų atitikmenys, minėtąjį pantą kildinti iš lenkų bant, bet dėl didelio reikšmės skirtumo jo negalima laikyti germaniškos kilmės skoliniu iš pant. Na, o tokios etimologijos, kaip karvelis iš karvė, lokys iš lakti, dėl semantinio ryšio nebuvimo gali kelti tiktai šypseną.
Tam, kad būtų galima bent kiek patikimiau nustatyti etimologizuojamo žodžio pirmykštę reikšmę ir jos tolimesne raidą, reikia pažinti kalbų bendruosius leksinės semantikos kitimo atvejus. Be to, reikia ištirti to žodžio vartoseną turimuose rašto paminkluose, tarmėse, jo atitikmenis giminiškose kalbose ir, tiktai sugretinus visus tyrinėjimai duomenis, daryti semasiologines išvadas. Svarbus dalykas, moksliškai etimologizuojant žodį, taip pat jo darybinė, morfeminė ir morfologinė analizė. Darybinė analizė ypač reikalinga aiškinant senuosius vedinius, kuriuose darybos formantas dėl įvairių fonetinių procesų gali būti pakitęs ar susiliejęs su darybos pamatu (pvz., tokių kaip įstrižas, krislas, paveikslas, veizdėti ir pan.). Morfeminė bei morfologinė analizė, t. y. etimologizuojamų žodžių skaidymas į mažiausias reikšmines dalis ir tų dalių fonologinės sandaros suvokimas – būtina bet kurio etimologinio tyrinėjimo prielaida: be jos sunku atskleisti etimologizuojamojo žodžio genetinius ryšius su kitais tos pačios kalbos ar kitų kalbų žodžiais. Dėl žodžio nemokšiško morfeminio skaidymo kartais prikuriama net fantastiškiausių etimologijų. Pavyzdžiui, žymaus ukrainiečių lingvisto L. Bulachovskio tvirtinimu, būta ir tokių etimologizatorių, kurie žodį 6opcyк „barsukas, opšrus“, neabejotiną skolinį iš tiurkų kalbų, skaidė į 6op-cyк ir manė jį turėjusį „miško šunies“ reikšmę (jeigu šis žodis nebūtų skolinys, jis pagal ukrainiečių fonologinius dėsnius turėtų būti tariamas 6ipcyк, nes uždarame skiemenyje o > i).
Mokslinei etimologijai nemažai padeda ir žodžių geografijos (paplitimo) tyrinėjimas. Ypač tai svarbu, stengiantis išaiškinti, ar kuris nors žodis yra savas ar skolinys. Mat skolintiniai žodžiai, jeigu jie nėra labai seni, dažniausiai būna paplitę tiktai kurios nors kalbos ploto pakraščiuose. Pavyzdžiui, germanizmas stuba „pirkia, troba“ (iš sva. stuba), kaip matyti iš „Lietuvių kalbos atlaso“ (l t.), dabar vartojamas Tauragės, Klaipėdos, Šilutės apylinkėse, t.y. ten, kur anksčiau stipriau veikė vokiečių kalbos įtaka. Arba vėl: slavizmas ščiupokas (ščipakas, čipokas) „lydeka“ labiausiai yra paplitęs rytiniuose Lietuvos rajonuose, kur yra glaudūs lietuvių kalbos kontaktai su baltarusių ir lenkų kalbomis (plg. bltr. шчупак, lenk. szczupak). Tačiau ir savų žodžių kilmę aiškinant, jų paplitimo tyrinėjimas gali nemažai praversti, juoba kad pakraštinėse teritorijose išlikę kalbos reiškiniai, kaip mano daugelis lingvistų, yra senesni už centriniame plote randamus.
Pagaliau mokslinei etimologijai reikšmingi taip pat įvairių istorijos mokslų duomenys, nes jie kartais gali labai paremti lingvistinę analizę. Ryškus pavyzdys, rodantis istorinių faktų svarbą tam tikrų žodžių kilmei aiškinti, yra vokiečių Kaiser „imperatorius“ ir rusų ųapь „caras“. Abu šie žodžiai yra skoliniai iš lotynų caesar, kuris yra ne kas kita kaip bendriniu žodžiu virtusi I a. pr. m. e. gyvenusio romėnų karo vado Julijaus Gajaus Cezario (Caesar) vardas. Jeigu apie tokio karo vado egzistavimą nebūtų žinoma, tad vargu ar kas nors būtų galėjęs tiksliai išaiškinti tų dviejų žodžių kilmę. Taigi mokslinei etimologijai, moksliniam žodžių kilmės aiškinimui keliami tokie pagrindimai reikalavimai: fonemų reguliarių atitikmenų griežtas paisymas, atsižvelgimas į siejamųjų žodžių semantinius ryšius, darybinė, morfeminė bei morfonologinė siejamųjų žodžių analizė, geografinio žodžių paplitimo ir istorinių duomenų panaudojimas.
Turint galvoje šitokių reikalavimų kompleksą, yra visiškai suprantami ir etimologinio darbo sunkumai. Etimologas, net ir tas, kuris ryžtasi aiškinti tiktai vienos kurios kalbos žodžių kilmę, turi gerai orientuotis giminiškų kalbų leksikos kloduose, būti susipažinęs su kiekvienos iš tų kalbų istorine fonetika ir istorine gramatika, mokėti lokalizuoti vietos ir laiko atžvilgiu įvairius kalbos faktus. Be to, kaip rašo žinomas ispanų leksikologas bei leksikografas Ch. Kasaresas (Casares) savo „Dabartinės leksikografijos įvade“, etimologas privalo turėti „ypatingą galvoseną, kuriai būtų būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, be to, išskirtinį išradingumą, kūrybinę vaizduotę, galinčią susieti faktus ir paprastų prielaidų pagrindu kelti rizikingas hipotezes“.
Nuo mokslinės etimologijos iš esmės skiriasi vad. liaudies etimologija. Tai žodžio kilmės aiškinimas pagal jo atsitiktinį garsinį panašumą su kitu žodžiu, neparemtas lingvistine analize. Šitaip etimologizuoti, ypač tam tikrus vietovardžius, mėgsta kaimo žmonės, kurie kartais savo aiškinimus susieja su tam tikromis išgalvotomis istorijomis. Pavyzdžiui, Kuršėnų miestelio pavadinimas senosios kartos vietos gyventojų aiškinamas šitaip: kadaise Ventos pakrantėse buvę pripjauta šieno, bet nakčia ištvinusi upė ir jį apsėmusi; tada žmonės nustebę ir ėmę klausti vienas kito „kur šienas?“, iš čia ir kilęs žodis Kuršėnai.
Žmonės mėgsta etimologizuoti ne tik vietovardžius, bet ir šiaip retesnius žodžius, ypač skolinius: pastaruosius susieja su panašiai skambančiais savais žodžiais. Kartais tuo norima sukelti komišką efektą (pvz., studentams kildinant idėją iš indėti, kapitalą iš kaupti, stipendiją iš stipti), o kartais tiesiog savamoksliškai paaiškinti tam tikrų žodžių kilmę (pvz., V. Pietaris XIX a. gale visai rimtai stengėsi įrodyti, kad kunigas kilęs iš kūnas, kūningas, pinigas iš pinti, pynė). Tačiau neretai pasitaiko, kad liaudies etimologijos pagrindu susidaroma naujų, žodžių, kurie gali paplisti ir prigyti kalboje. Pavyzdžiui, taip yra atsiradęs lietuvių kalboje žodis beždžionė, kuris kaip skolinys iš bltr. o6eзьяна buvo susietas su veiksmažodžiu bezdėti. Rytų Prūsijos lietuviškuose raštuose randamas šnypštukas „nosinė“ taip pat atsirado iš vok. Schnupftuch, susiejus šį žodį su šnypšti (nosį). Vidurinės anglų kalbos žodis crevise (kilęs iš s. pranc. crevisse) dėl jo panašaus skambėjimo su craw ir fish vėliau buvo pakeistas craw-fish, cray-fish „vėžys“. Slaviškos kilmės vietovardis Branibor vokiečių buvo perdirbtas (pagal komponentų panašumą) į Brandenburg, o prancūzų žodis miniature (išvestas iš minium „švino dažai“) buvo susietas su būdvardžiu mignon „mažutis; malonus“ ir pakeitė savo reikšmę į „mažo dydžio tapybos kūrinį“.
Dėl tokio vaidmens naujiems žodžiams, naujoms žodžių reikšmėms atsirasti (kartais ir naujoms žodžių formoms susidaryti) liaudies etimologija sudaro gana rimtą lingvistinių tyrinėjimų objektą.
Liaudies etimologiją, kaip neparemtą lingvistine analize, tikslinga skirti nuo pseudoetimologijos, t. y. lingvistiniais principais pagrįsto, bet prastai motyvuoto žodžių kilmės aiškinimo, randamo kalbininkų specialistų darbuose. Šitokia diferenciacija geriau atitiktų tais terminais reiškiamų sąvokų esmę.

Leksika raidos atžvilgiu

a) Neologizmai
b) Archaizmai ir istorizmai

Leksika – tai tarsi jūra, kuri nuolatos juda, nuolatos banguoja. Nors jos apatiniai sluoksniai, ypač pagrindinis fondas kartais ištisus šimtmečius ar net tūkstantmečius išlieka stabilus, bangų nepajudintas, tačiau apskritai žodžiai yra kaitliausioji ir atviriausioji kalbos sistemos dalis. Įvairūs pakitimai visuomenės ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime greit atsispindi ir kalbos leksikoje. Atsiranda koks nors naujas daiktas ar reiškinys, nauja sąvoka, tuoj pat sudaromas ir naujas žodis jiems pavadinti. Antra vertus, pasitraukia iš gyvenimo tam tikras daiktas ar reiškinys, tam tikra sąvoka, ir kartu su juo nugrimzta į praeitį jų pavadinimai. Be to, dėl tų pačių priežasčių neretai pakinta ir atskirų žodžių leksinės reikšmės.
Taigi leksikos raidoje nuolatos vyksta trys būdingiausi procesai: a) naujų žodžių atsiradimas, b) pasenusių žodžiu nykimas ir c) žodžių leksinių reikšmių kitimas. Intensyviausias iš jų kalbose paprastai būna pirmasis, kurio rezultatas – neologizmai, arba naujažodžiai.

a) Neologizmai

Kaip rodo jau pats pavadinimas, neologizmai (gr. „naujas“ + „žodis“) – tai tam tikru metu pasirodę nauji, galutinai kalboje dar neprigiję žodžiai., darantys šviežumo, neįprastumo įspūdį. Pavyzdžiui, tokie yra deltoplanas „trikampio pavidalo bemotoris skraidymo aparatas“, pažodizmas „pažodinis vertimas“, planetolaivis „aparatas, skrendantis į planetas“, pėdukė „tik ant pėdos maunama moteriška kojinė“, stulpalipis „prietaisas lipti į stulpus“, šildyklė „grielka“, vardatėvis „vyras, dalyvaujantis vardynų apeigose“ ir daugelis kitų.
Neologizmų (tai matyti ir iš pateiktų pavyzdžių) gali būti dviejų rūšių: neologizmai skoliniai ir neologizmai dariniai, arba naujadarai. Pirmieji – tai naujai paskolinti iš kitų kalbų žodžiai, o antrieji – naujai sudaryti žodžiai. Kadangi pastarieji gali būti sudaryti įvairiais būdais (pagal savos kalbos žodžių darybos modelius, pamorfemiui verčiant kitų kalbų žodžius, suteikiant senam žodžiui naują reikšmę, įvairiai kombinuojant savosios ir kitų kalbų elementus), tad jie susiskaidę dar į smulkesnius porūšius: verstinius ir neverstinius, semantinius, mišriuosius naujadarus.
Verstiniai naujadarai – tai naujai iš kitų kalbų išversti žodžiai, nauji vertiniai, pvz.: bangorašis „bangų užrašymo prietaisas“ (< rus. волно граф ar vok. Wellenschreiber), nepriekrova „neprikrovimas“ (< rus. недогруз), smėliasvaidis „smėlio srovės leidėjas“ (< rus. пескомет) ir kt.
Neverstiniai naujadarai – savomis žodžių darybos priemonėmis susidaryti nauji žodžiai, pvz.: dušalas „aušinamasis skystis“, diržučiai „sandalai su dirželiais viršuje“, kodėlčiuoti „dažnai klausti kodėl“, smilkinkaulis „smilkinio kaulas“, tvarkyba „tvarkymas“ ir kt.
Semantiniai naujadarai, arba neosemantizmai, – tai žodžiai, įgiję naujų reikšmių. Pagaliau mišrieji naujadarai – tokie, kurie sudaryti iš skolintinių ir savų elementų, pvz.: antikūnis, antimedžiaga, elektrogrąžtis, kosminis, patentotyra, pusperiodis ir kt. Juos galima vadinti ir hibridiniais naujadarais.
Ne visi neologizmai, arba naujažodžiai, prigyja kalboje, įeina į jos leksikos sistemą. Paprastai daugiausia potencijų prigyti turi tie, kurie yra labai reikalingi ir sukurti atsižvelgiant į gimtosios kalbos žodžių darybos dėsnius bei polinkius. Pavyzdžiui, iš XVII a. lietuviu rašytojo K. Sirvydo sukurtos gausybės naujų žodžių ligi mūsų dienų išliko tiktai keliolika: kiekybė, kokybė, kupranugaris, pratarmė, spaustuvė, taisyklė, virtuvė ir kt. (neišliko arkliogydis „veterinaras“, maltuvė „malūnas“, mergavietė „moterų kambarys“, protomeilis „filosofas“, stebuklinė „teatras“, vaikavedys „pedagogas“ ir kt.). Iš nemažo kiekio S. Daukanto sukurtų naujažodžių taip pat prigijo tiktai keletas: auka, aukuras, būdvardis, daiktavardis, jūrininkas, laikrodis (neprigijo kūnsargis „asmens sargas“, vypsonė „spektaklis“, žaislis „artistas, muzikantas“ ir kt.). Tokie individualūs, atskini rašytojų, mokslininkų ar apskritai kultūros veikėjų susidaryti neologizmai, kurie neįsitvirtina kalbos sistemoje, neretai vadinami okaziniais, arba okazionalizmais (lot. occasio „proga“), o kurie įsitvirtina – sisteminiais (kartais lingvistiniais).
Ypač daug visokių neologizmų (dažniausiai terminų) atsiranda mūsų laikais, mokslo ir technikos nepaprasto progreso amžiuje. Neperdedant galima sakyti, kad, suregistravus pastaraisiais dešimtmečiais vad. išsivysčiusių šalių kalbose pasirodžiusius neologizmus, susidarytų jų stambūs žodynai. Vien tik su kosmosu ir kompiuteriais susijusioms sąvokoms žymėti tose kalbose rastume dešimtis, o gal ir šimtus naujų žodžių bei žodžių junginių (plg. astronautas, astrofizikas, astrobiologija, aerokosminė medicina, erdvėlaivis, kosmodromas, kosmospidometras, orbitinė stotis, tarpplanetinė raketa, tarpžvaigždinis laineris ir kt.).
Tačiau nauji žodžiai būna neologizmais tiktai tol, kol jie dar galutinai neįsitvirtina kalboje, kol daro, kaip sakyta, šviežumo, neįprastumo įspūdį. Tuo tarpu tada, kai tie žodžiai imami visuotinai vartoti, kai jie nustoja savo šviežumo, neįprastumo, netenka ir neologizmų pobūdžio, tampa įprastiniais sisteminiais leksikos vienetais.
Kas kita tokie minėtieji okaziniai neologizmai (okazionalizmai), kaip kodėlčiuoti, kūnsargis, liežuvininkas „kalbininkas“, pažodizmas, vypsonė ir pan. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturėdami potencijų plačiau paplisti ir įsigalėti kalbos sistemoje, jie ir lieka „amžini neologizmai“ (su jais susidūręs kalbantysis visuomet jaus jų neįprastumą, keistumą). Okazinių neologizmų ypač mėgsta darytis kai kurie rašytojai, tam tikrų literatūrinių krypčių (futurizmo, simbolizmo, ekspresionizmo) atstovai, kurie kartais, siekdami meninės raiškos originalumo, neįprastumo, susikuria visokių nežmoniškų, kerėpliškų padarų.
Antra vertus, ne visi ir vad. sisteminiai neologizmai sulaukia ilgo amžiaus. Tarp jų taip pat pasitaiko tokių, kurie būna tiktai tam tikro trumpo visuomenės gyvenimo etapo pagimdyti ir, praėjus tam etapui, pasitraukia iš aktyvios vartosenos. Prie šios rūšies neologizmų priskirtini, pavyzdžiui, sovietiniais metais plačiai vartoti buožė „turtingas valstietis“, kolūkis ir kt.
Apskritai neologizmai yra vienas iš judriausių, kaitliausių leksikos sluoksnių. Jų amžių dažnai sutrumpina ne tiktai visuomenės gyvenimo evoliucija, bet (ypač netaisyklingai sudarytų) dar ir kalbos normintojų, kodifikatorių kritika.

b) Archaizmai ir istorizmai

Priešingas procesas naujų žodžių, arba neologizmų, atsiradimui yra pasenusių, atgyvenusių savo amžių žodžių nykimas. Šis procesas yra žymiai lėtesnis: kalbose daugiau atsiranda naujų žodžių negu išnyksta senų. Todėl kalbų leksika nuolatos gausėja ir turtėja. Pasenusių žodžių nykimo rezultatas – archaizmai ir istorizmai.
Archaizmai (gr. „senoviškas“), arba senžodžiai, – tai žodžiai, pasitraukę iš aktyvios vartosenos, išstumti kitų tą patį denotatą žyminčių žodžių. Archaizmų pavyzdžiais gali eiti tokie XVI-XVII a. lietuviškuose raštuose randami, bet dabar nevartojami žodžiai, kaip algoti „vadinti“, ašva „kumelė“, avynas „dėdė“, bičius „bitininkas“, keltuva „galvijas“, paduksis „viltis“, talokas „merga“, vetušas „senas“. Archaizmai yra taip pat angl. leman „meilužis“, meet „tinkamas“, rood „kryžius“; vok. Anke „pakaušis“, Kegel „nesantuokinis vaikas“, Minne „meilė“; pranc. destrier „karo žirgas“, engeigner „apgauti“, vespree „vakaras“ ir kt.
Ne visų archaizmais laikomų žodžių nykimo laipsnis yra vienodas. Vieni jų (pvz., paduksis, talokas, vetušas) yra visiškai išnykę ir, be specialistų, niekam nežinomi. Kiti dar gali būti išlikę atskirose tarmėse ar šnektose, bet težinomi dažniausiai tiktai tų tarmių ar šnektų senosios kartos atstovams (pvz., avynas didžiajame Lietuvių kalbos žodyne užfiksuotas iš Pagėgių ir Šilutės rajonų kalbos, keltuva – iš rytų aukštaičių ir rytų dzūkų tarmių). Pagaliau treti gali būti išnykę kaip savarankiški žodžiai, kaip atskiros leksemos, bet išlikę kitų plačiau vartojamų žodžių ar sustabarėjusių žodžių junginių sudėtyje (pvz., ašvos šaknis išlikusi žemaičiams žinomame žodyje ašvienis „darbinis arklys“, o šėkas „žalias, nesuvytęs šienas“ daugiau tepažįstamas tik iš priežodžio (Išėjo šunims šėko pjauti „niekais nuėjo“). Tie archaizmai, kurie dar pasitaiko atskirose tarmėse ar šnektose, kartu yra ir dialektizmai.
Paprastai skiriamos dvi leksinių archaizmu rūšys: a) darybiniai, arba struktūriniai ir b) semantiniai, arba reikšmės, archaizmai. Pirmieji – tokie, kurių tik forma, morfeminė struktūra yra pasenusi, o antrieji – tokie, kurių pasenusios atskiros reikšmės. Visi suminėti pavyzdžiai iliustruoja darybinius (struktūrinius) archaizmus. Semantiniais archaizmais galima laikyti tokias iš senųjų lietuviškų raštų žinomas reikšmes: elgtis „elgetauti“ (Sėdėjo lozorius pas kelį ir elgėsi), gamta „dorybė“ (gamtų krikščioniškų), nasrai „burna“ (Iš dievo nasrų eit žodis), tekėti „bėgti (apie žmogų kalbant)“ (Ing Galilėją tekėket), žavinti „žudyti“ (Eš tą smaką nužavinsiu). Semantiniai archaizmai yra taip pat angl. quick „gyvas“, to speed „sektis“; vok. abtreten „sustoti“, artig „gražus“, Zunge „kalba“; pranc. nef „laivas“, pis „krūtinė“, traire „traukti“ ir kt.
Į klausimą, kodėl atsiranda archaizmų, t. y. kodėl pasitraukia iš aktyvios vartosenos tam tikri žodžiai ar atskiros žodžių reikšmės, nelengva atsakyti. Čia būna ir kalbinių, ir nekalbinių priežasčių. Iš kalbinių priežasčių gali būti žodžio ilgumas, komplikuota foneminė struktūra, leksinės reikšmės blankumas, homonimiškumas, darybinis ar semantinis izoliuotumas ir kt. O iš nekalbinių (ekstralingvistinių) priežasčių nemaža gali lemti kad ir nežymus tos pačios rūšies denotatų (pvz., drabužių formos) pakitimas, požiūrio į tam tikrus daiktus, reiškinius ar sąvokas pasikeitimas ir kt. Bet apskritai daugelio žodžių virtimo archaizmais priežastys yra neaiškios.
Be leksinių, gali būti dar ir kitokių – fonologinių, morfologinių, darybinių, sintaksinių archaizmų, arba senybių. Fonologiniai – tai fonemos bei jų junginiai, išnykę iš kalbos fonologinės sistemos (pvz., sen. anglų kalbos dvibalsiai ea, eo, ie, sva. kalbos pučiamasis th ir kt.). Morfologiniai archaizmai – tai išnykusios žodžių formos (pvz., anamui, tėvamus, sakytumbime), o darybiniai – išnykusios darybos priemonės (pvz., deminutyvinių daiktavardžių daryba su priesaga -elius: lytelius „lietutis“, poterėlius „poterėlis“). Pagaliau sintaksiniai archaizmai – senovinės sintaksinės konstrukcijos (pvz.: atmink manęs, numirė saulei nusileidžiančiai). Tačiau visų šių archaizmų rūšių analizė yra atitinkamų kalbotyros šakų, o ne leksikologijos dalykas.
Nuo archaizmų reikia atskirti istorizmus. Istorizmai – tai žodžiai, pasitraukę iš aktyvios vartosenos drauge su jais žymimais denotatais. pvz.: antstolis „teismo sprendimų vykdytojas“, aukštinis „dūminės pirkios anga dūmams išleisti“, baudžiava, lažas, piesta „medinis indas grūdams trinti“, skiltuvas „geležėlė ugniai skilti iš titnago“, spragilas „javų kūlimo rankomis įrankis“, tijūnas „dvaro prievaizdas“, vyža „toks iš karnų pintas autuvas“, žagrė „toks arklas“; angl. halbard „toks senovinis ginklas, alebarda“, musket „muškieta“; vok. Kurfürst „kurfiurstas, valdantysis kunigaikštis“, Minnesänger „minezingeris, viduramžių riterių poetas“; pranc. druide „žynys (keltų)“, echevin „miesto magistrato narys“ ir kt.
Istorizmų atsiradimo priežastys yra nekalbinės ir gana aiškios. Tai visuomenės gyvenimo kitimai ir su jais susijęs tam tikrų daiktų, reiškinių, sąvokų nykimas. Kadangi pagrindiniai visuomenės raidos dėsningumai yra bendri, tad visiškai yra suprantamas ir istorizmų denotatų bendrumas įvairiose kalbose (pvz., daugelyje Europos kalbų istorizmai yra senų namų apyvokos daiktų, ginklų pavadinimai, žymi su sena socialine santvarka susijusias realijas).
Nors istorizmai, kaip ir archaizmai, yra daugiau ar mažiau pasenę, pasitraukę iš aktyvios vartosenos žodžiai, tačiau jų išlikimo laipsnis vis dėlto yra žymiai didesnis negu archaizmų. Istorizmai, kaip tam tikri praeityje egzistavusių realijų ar sąvokų pavadinimai, dažnai vartojami istorijos, etnografijos, archeologijos ir kt. visuomenės mokslų darbuose. Be to, jie nereti taip pat grožinėje literatūroje, vaizduojančioje praeities laikus (ypač istoriniuose romanuose, istorinėse dramose, poemose). Tiesa, grožiniuose kūriniuose kartais atgaivinami ir kai kurie archaizmai (pvz., lietuvių poetų eilėraščiuose dažnokai pasitaiko byloti „kalbėti“, rykas „indas“), bet čia jie aptinkami tiktai sporadiškai.
Skiriasi istorizmai nuo archaizmų ir savo funkcijomis. Istorizmai paprastai tik įvardija praeities realijas ar sąvokas, t. y. atlieka nominatyvinę funkciją, o archaizmai, ypač grožinėje literatūroje, suteikia kalbai iškilmingumo, poetiškumo, t. y. tarnauja meniniams-stilistiniams tikslams.

Frazeologizmai

Tam tikra prasme artimi žodžiams yra ir nelaisvieji žodžių junginiai, arba frazeologizmai. Frazeologizmas (gr. „posakis“) – tai pastovus ir ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir atkuriamas šnekos procese kaip gatavas vienetas, pvz.: apsukti galvą „suvilioti“, dantis griežti „pykti“, iš kailio nertis „labai stengtis“, molio Motiejus „ištižėlis“, vėjo pamušalas „vėjavaikis“, velnio neštas ir pamestas „suktas, apgaulingas (žmogus)“; angl. to keep under one’s hat „laikyti paslaptyje“; vok. die Augen in die Hand nehmen „atidžiai stebėti“; pranc. piquer un chien „užsnūsti“.
Kuo skiriasi frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių (sintagmų)?
Visų pirma savo reikšme. Kiekvienas laisvojo žodžių junginio žodis turi jam būdingą savarankišką leksinę reikšmę. Todėl tokį junginį galima semantiškai suskaidyti (pvz., aprišti akį = „apvynioti“ + „regėjimo organą“). Tuo tarpu frazeologizmas yra semantiniu atžvilgiu neskaidomas junginys, jo reikšmės negalima išvesti iš jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių (plg. guldyti galvą „garantuoti“, pro pirštus žiūrėti „nekreipti dėmesio“, už nosies vedžioti „apgaudinėti“; angl. to be in the cold „likti vienišam“, o pažodžiui: „būti šaltyje“; vok. Hand und Fuß haben „būti protingam“, pažodžiui: „ranką ir koją turėti“; pranc. avoir la dent „būti alkanam“, pažodžiui: „turėti dantį“ ir kt.). Dėl to, kad frazeologizmą sudarantys žodžiai yra netekę savo savarankiškų leksinių reikšmių, desemantizavęsi, kai kurie lingvistai (pvz., rusų frazeologijos tyrinėtojas A. Molotkovas) netgi nelinkę vadinti frazeologizmo dėmenų žodžiais (juos vadina komponentais). Tačiau taip daryti nėra tvirto pagrindo, nes kalbantysis frazeologizmo dėmenis suvokia ne kaip kokias nors žodžio dalis, o kaip atskirus žodžius.
Kitas esminis laisvojo žodžio junginio skirtumas nuo frazeologizmo yra tas, kad pastarasis šnekos procese ne sudaromas pagal tam tikrą sintaksinę schemą, sintaksinį modelį, bet atkuriamas iš atminties kaip gatavas vienetas. Šiuo atžvilgiu frazeologizmas prilygsta žodžiui, kuris taip pat atgaminamas šnekos aktuose kaip tam tikrą reikšmę turintis garsų kompleksas. Neretai frazeologizmo reikšmę, kaip tai matyti jau iš pateiktų pavyzdžių, galima ir nusakyti vienu žodžiu.
Skiriasi laisvasis žodžių junginys nuo frazeologizmo dar ir didesniu pastarojo struktūros pastovumu. Yra nemaža frazeologizmu, kuriuose nekeičiama nei juos sudarančių žodžių tvarka, nei žodžių formos. Pavyzdžiui, tokiuose frazeologizmuose, kaip nei dievui žvakė, nei velniui šakė „niekam netikęs“, bala nematė „tiek to“, devynios galybės „labai daug“; angl. as safe aš houses „visai patikimas“; vok. wie aus den Augen geschnitten „labai panašus“; pranc. comme de raison „kaip reikiant“, visuomet išlieka ir tokia pat žodžių tvarka, ir jų formos.
Tačiau ir tuose frazeologizmuose, kuriuose gali kisti žodžių tvarka ar atskiros formos, tas kitimas priklauso ne nuo frazeologizmą sudarančių žodžių semantinių ar sintaksinių ypatybių, bet nuo frazeologizmo, kaip gatavo vieneto, gramatinių ryšių su kitais konteksto žodžiais. Pavyzdžiui, frazeologizme nugarą skalbti „mušti, perti“ veiksmažodis gali būti pavartotas įvairiomis formomis (skalbia, skalbė, skalbs, skalbtų) priklausomai nuo to, kokios gramatinės formos bus kitų, į šį frazeologizmą neįeinančių žodžių. Be to, frazeologizmo žodžių tvarkos ar formų pasikeitimas nedaro jokios įtakos jo semantikai, jo frazeologinei reikšmei (pvz., ar mes pasakysime nosį nukabinti „nusiminti“, ar nukabinti nosį, nukabino nosį, nuo to šio frazeologizmo reikšmė nepakis).
Dauguma frazeologizmų skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių dar ir savo vaizdingumu, ekspresyvumu. Frazeologizmai, kaip rašo žymus lietuvių stilistikos specialistas J. Pikčilingis, „yra stiliaus aukso valiuta, jo ramsčių ramstis, tai, nuo ko priklauso išraiškos sodrumas, spalvingumas, emocinis poveikis“. Ir iš tikrųjų užtenka sugretinti bent kelis laisvuosius žodžių junginius su atitinkamais frazeologizmais, kad įsitikintume šių žodžių teisingumu (plg.: Jis į nurodymus nekreipė dėmesio ir Jis nurodymus pro ausis leido; Valgė labai nenoromis ir Valgė kaip ne savo dantimis; Ar vėl pradėsi vaiką mušti? ir Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti?). Jau iš šių pavyzdžių matyti, kad laisvieji žodžių junginiai nesukelia jokio vaizdo, stilistiškai neutralūs, o frazeologizmai, jų reikšmė turi aiškų konotacinį (emocinį, ekspresinį, vertinimo ar kt.) komponentą. Dėl tokių čia suminėtų skirtybių frazeologizmai paprastai neverčiami pažodžiui į kitą kalbą, bet ieškoma atitinkamų frazeologinių atitikmenų toje kalboje, į kurią verčiama. Pažodžiui verčiant frazeologizmus, ne tik išnyksta jų konotacinis komponentas, bet dažnai toks vertinys būna neaiškus, beprasmiškas, o kartais net komiškas.
Nors frazeologizmai skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių, tačiau daugelis jų yra atsiradę iš pastarųjų. Svarbiausia priežastis, dėl kurios laisvasis žodžių junginys gali pavirsti frazeologizmu – tai naujos perkeltinės reikšmės kristalizavimasis junginyje. Kai tik laisvajame junginyje vienas kuris žodis imamas dažniau vartoti perkeltine reikšme, tas junginys įgyja potenciją tapti frazeologizmu. Pavyzdžiui, kai junginyje iškratyti kišenes veiksmažodis iškratyti, drauge su kišenes patekęs į tam tikrą kontekstą, neteko savo tiesioginės „išpurtyti, kratant pašalinti“ reikšmės ir imtas vartoti netiesiogine „išimti iš kišenių ką nors slaptai, pasisavinti“ reikšme, tada tas junginys virto jau frazeologizmu, reiškiančiu „apvogti“. Iš pradžios toks, frazeologizmas paprastai būna individualaus pobūdžio (pasitaikantis tik vieno kurio žmogaus šnekoje ar raštuose), o ilgainiui jis gali paplisti ir kartojamas stabilizuotis reikšmės ir formos atžvilgiu.
Tačiau frazeologizmų gali atsirasti ne vien tik dėl laisvųjų žodžių junginių atskirų dėmenų reikšmės perkėlimo (metaforizacijos plačia šio žodžio prasme), nors tokia jų kilmė kalbose yra dažniausia. Kartais jie sudaromi ir iš analogijos pagal jau esančius kalboje tam tikrus frazeologizmų formos modelius. Pavyzdžiui, vėjo botagas „plevėsa“ galėjo susidaryti pagal tokius analogiškus frazeologizmus, kaip vėjo pamušalas, vėjo padraika, vėjo pagalys „vėjavaikis“ ir pan., tačiau nuspręsti, kuris kurio prototipu ėjo, be specialių tyrinėjimų neįmanoma.
Kai kurie frazeologizmai, ypač neliaudiniai, gali būti išsiversti ir iš kitų kalbų. Tokie yra, pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje pasitaikantys balta varna (plg. rus. белая ворона „kuo nors išsiskiriantis žmogus“); Štai kur šuo pakastas (plg. rus. вот где собака закрыта, vok. da liegt der Hund begraben) „čia esmė“; katę maiše pirkti (plg. rus. купить кошку в мешке, vok. die Katze im Sack kaufen) „ką nors aklai pirkti“; laužtis pro atviras duris (plg. rus. ломаться в открытую дверь) „aiškinti žinomus dalykus“ ir kt. Tarp verstinių frazeologizmų pasitaiko ir tokių, kurie paplitę ne vienoje ar dviejose, bet keliose ar net keliolikoje kalbų. Tai ypač būdinga iš antikinių, pvz., graikų, lotynų kalbų kilusiems frazeologizmams (plg. Horacijaus (I a. pr. m. e.) posakio aurea mediocritas „kraštutinumų vengimas“ atitikmenis: liet. aukso vidurys, rus. золотая середина, lenk. zloty srodek, bulg. злama cpeда, serb.-chorv. zlatna sredina, angl. the golden mean, vok. die goldene Mitte ir kt.).
Žinoma, ne visi vienodos ar panašios struktūros ir reikšmės frazeologizmai, randami keliose kalbose, yra verstiniai. Vienodų ar panašių frazeologizmų, pasitaikančių net negiminiškose kalbose, gali atsirasti ir dėl bendrų žmogaus mąstymo ypatybių, bendrų asociacijų, bendrų gyvenimiškų situacijų. Pavyzdžiui, frazeologizmas pro pirštus žiūrėti „nekreipti dėmesio“, turintis identiškus atitikmenis ne tik latvių (skatities caur pirkstiem), bet ir rusų (сьотреть сквозь пальцы), vokiečių (durch die Finger sehen), anglų (look through one’s fingers) kalboje, veikiausiai yra ne verstiniai. Tačiau, ar jis kiekvienoje iš šių kalbų yra savarankiškai susidaręs, ar kai kuriose ir išsiverstas, be specialių tyrinėjimų taip pat sunku pasakyti.
Literatūrinėje kalboje, ypač jos moksliniame ir publicistiniame stiliuje, vartojama taip pat skolintinių frazeologizmų, pvz.: lot. conditio sine qua non „būtinoji sąlyga“, est modus in rebus „viskam yra saikas“, persona non grata „nepageidaujamas asmuo“, pro domo sua „savu reikalu“, terra incognita „neištirta sritis“, ultima ratio „paskutinis argumentas“; angl. last but not least „paskutinis, bet ne mažiau svarbus“; vok. fix und fertig „visiškai gatavas“; pranc. billet doux „meilės laiškas“.
Frazeologizmus, kaip ekspresyvius ir savarankišką, iš atskirųjų dėmenų tiesiogiai neišvedamą reikšmę turinčius žodžių junginius, reikia atriboti nuo šiaip pastovesnių žodžių samplaikų, sudėtinių terminų, tokių kaip aukštas lygis, daryti pranešimą, reikšti užuojautą, dėmėtoji šiltinė, greičių dėžė, kosminė erdvė, sudėtinis prijungiamasis sakinys, vidaus degimo variklis ir pan. Tokie žodžių junginiai paprastai neturi nei frazeologizmams būdingos frazeologinės reikšmės, nei ekspresinės-emocinės konotacijos.
Dėl tokių pat priežasčių nederėtų laikyti frazeologizmais ir pastovių įvardinių ar prieveiksminių junginių: kas kita, kas be ko, kolei kas, kur kas, šiaip ar taip, šį bei tą, šis tas ir pan.
Frazeologizmas, kaip tam tikras kalbos lygmens abstraktus vienetas, naujesnėje lingvistinėje literatūroje kartais vadinamas frazema, frazeologema (plg. fonema, morfema ir kt. eminius vienetus), o mokslas, tiriantis frazeologizmus – frazeologija. Mūsų laikais atskiri tyrinėtojai frazeologiją linkę laikyti atskira kalbotyros šaka, tačiau iš tradicijos ji siejama su leksikologija (tai turi nemaža ir pagrindo: frazeologizmai, kaip matėme, tam tikromis ypatybėmis yra artimi žodžiams).

Frazeologizmų klasifikacija

Frazeologizmų, kaip ir žodžių, klasifikacija gali būti labai įvairi. Ji priklauso tiek nuo pasirinkto skirstymo pagrindo, tiek ir nuo pačios „frazeologizmo“ sąvokos supratimo. O tas supratimas toli gražu nėra vienodas. Vieni lingvistai frazeologizmus suvokia labai plačiai: jiems priskiria ir priežodžius, patarles, vad. „sparnuotuosius žodžius“, aforizmus ir net sudėtinius terminus ar šiaip bent kiek pastovesnius žodžių junginius (pvz., brandos atestatas, reikšti užuojautą ir pan.). Kiti lingvistai – priešingai, susiaurina frazeologizmo sąvoką, atsiriboja nuo tokių junginių, kuriuose tik vienas žodis turi neįprastą reikšmę (pvz., arklio dozė, kapeiką spausti „labai taupyti“ ir pan.).
Tačiau nepriklausomai nuo to, kaip suprantami, frazeologizmai dažniausiai skirstomi pagal reikšmę, struktūrą, sintaksines funkcijas, kilmę. Be to, klasifikuojant kartais dar atsižvelgiama į juos sudarančių dėmenų ryšio glaudumą, frazeologizmų stilistinę konotaciją ir kt.
Semantiniu pagrindu galima skirti du pagrindinius frazeologizmų tipus: idiominius ir neidiominius. Idiominiai frazeologizmai, arba idiomos (gr. „ypatumas“), – tai reikšmės atžvilgiu absoliučiai neskaidomi, sustabarėję žodžių junginiai, kurių bendroji frazeologinė reikšmė visiškai nemotyvuota juos sudarančių žodžių reikšmės. Tokie yra molio Motiejus, vėjo pamušalas, velnio neštas ir pamestas, beržinė košė „mušimas“, ožio bamba „pikčiurna“; angl. big fish „svarbus asmuo“ (paž. „stambi žuvis“); vok. Sand in die Augen streuen „meluoti, apgaudinėti“ (paž. „smėlį į akis berti“); pranc. un vilain matou „nemalonus tipas“ (paž. „bjaurus katinas“) ir kt.
Idiomose pasitaiko kartais ir pasenusių, iškraipytų žodžių, siaurų dialektizmų, dėl kurių ir pati jos reikšmė plačiau būna nesuprantama, plg. čioringes varinėti „niekus plepėti“ (Vilkaviškis), čviko duoti „barti, koneveikti“ (Zarasai), dinderį mušti „dykinėti“, palparybais eiti „dykinėti“ (Gargždai), vepšlas susukti „supykti“ (Kuršėnai) ir pan.
Neidiominiai frazeologizmai – tokie, kuriuose tarp junginio bendros reikšmės ir atskirų jį sudarančių žodžių reikšmių jaučiama tam tikra (ryškesnė ar mažiau ryški) sąsaja. Kitaip sakant, neidiominių frazeologizmų reikšmės yra daugiau ar mažiau motyvuotos. Tačiau šio tipo frazeologizmų bendrosios reikšmės sąsaja su jų dėmenų reikšmėmis, semantinė motyvacija gali būti nevienodo laipsnio. Todėl neidiominiai frazeologizmai paprastai dar smulkiau skirstomi.
Semantinės motyvacijos laipsnio atžvilgiu neidiominius frazeologizmus galima dar skirstyti į dvi rūšis: a) ryškios motyvacijos ir b) neryškios motyvacijos. Ryškios motyvacijos frazeologizmų reikšmė yra susijusi su tiesioginėmis juos sudarančių žodžių reikšmėmis, pvz.: akis sumerkti „užmigti“, ausis įtempti „atidžiai klausyti“, kojas ištiesti „mirti“, rankas surišti „susituokti“; angl. cakes and ale „pasilinksminimas“ (paž. „pyragaičiai ir alus“); vok. große Augen machen „stebėtis“ (paž. „dideles akis padaryti“); pranc. avoir bon nez „būti įžvalgiam“ (paž. „turėti gerą nosį“). Kaip matyti iš pavyzdžių, šios rūšies frazeologizmai – tai perkeltinės reikšmės posakiai, metaforiniai ar metoniminiai junginiai. Jie turi savo nefrazeologiškus atitikmenis, t. y. juos sudarantys žodžiai gali būti vartojami ir tiesioginėmis reikšmėmis. Tokiu atveju tais žodžiais reiškiamo vaizdo santykis su frazeologizmo denotatu yra lengvai suvokiamas, ir skirtumą tarp frazeologizmo ir jo nefrazeologinio prototipo lemia kontekstinė aplinka. Pavyzdžiui, sakinyje Aš negalėjau visą naktį akių sumerkti frazeologizmo akis sumerkti sukeliamas vaizdas siejasi su vokų suglaudimu miegant (kitame kontekste – Guli sumerkęs akis, bet nemiega, šis žodžių junginys jau neturėtų frazeologinės reikšmės, nebūtų frazeologizmas).
Neryškios motyvacijos frazeologizmais laikytini tokie, kurių reikšmė mažai tesusijusi su juos sudarančių žodžių reikšmėmis, pvz.: akimis šaudyti „viliojančiai žvalgytis“, gerklę laidyti „smarkiai šaukti“, nosį nukabinti „nusiminti“, pro gerklę praleisti „pragerti“; angl. leap to the eyes „atkreipti dėmesį“ (paž. „kristi į akis“); vok. den Kopf verlieren „netekti nuovokos“ (paž. „galvą pamesti“); pranc. allonger le nez „nusiminti“ (paž. „ištiesti nosį“) ir pan. Šios rūšies frazeologizmus sudarantys žodžių junginiai nevartojami tiesioginėmis reikšmėmis ir yra artimi idiomoms. Nuo idiomų skiriasi tuo, kad jų frazeologinė reikšmė yra susijusi su tam tikromis iš dėmenų leksinių reikšmių kylančiomis asociacijomis. Pavyzdžiui, frazeologizmo akimis šaudyti reikšmė jau ir be konteksto gali būti apytikriai suvokiama, nes veiksmažodžio šaudyti perkeltinė reikšmė drauge su tiesiogine akių reikšme sukelia „žvilgsnių mėtymo“, „žvilgčiojimo“ asociacijas. Tačiau išvesti griežtesnę ribą tarp neryškios motyvacijos frazeologizmų ir idiomų dėl semantikos reiškinių didelio neapibrėžtumo yra labai sunku.
Semantinės frazeologizmų klasifikacijos, kuri yra svarbiausia šio tipo žodžių junginiams, pradininku laikomas šveicarų lingvistas Š. Baly. Jis išskyrė tris frazeologizmų rūšis: frazeologinius posakius, frazeologinės grupes ir frazeologinius vienetus. Šią klasifikaciją vėliau patobulino žymus rusų kalbininkas V. Vinogradovas. Pagal frazeologizmų reikšmės santykį su juos sudarančių žodžių reikšmėmis jis visus frazeologizmus suskirstė taip pat į tris pagrindinius tipus: frazeologinės sąaugas, frazeologinius vienetus ir frazeologines samplaikas. Tokia klasifikacija buvo priimta daugelio rusų frazeologijos tyrinėtojų, bet pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė ir įvairių naujų mėginimų semantiškai skirstyti frazeologizmus.
Struktūros atžvilgiu frazeologizmai dažniausiai skirstomi dvejopai: a) pagal dėmenų sintagminius santykius ir b) pagal dėmenų priklausymą gramatinėms žodžių klasėms (kalbos dalims). Pirmuoju atveju išskiriami prijungiamieji, sujungiamieji (kartais, neišlaikant vieningo klasifikacijos pagrindo, dar ir lyginamieji ir kt.), o antruoju – daiktavardiniai, būdvardiniai, veiksmažodiniai, prieveiksminiai ir t. t.
Sintaksinių funkcijų atžvilgiu frazeologizmai skirstomi į predikatinius, atributinius, objektinius ir cirkumstancinius (aplinkybinius). Taigi sakinyje jie gali eiti veiksniu, tariniu, papildiniu ir kt. sakinio dalimis, kaip ir atskiri žodžiai ar laisvieji žodžių junginiai, plg.: Bažnyčios šluota esi, o nežinai vyskupo vardo (čia bažnyčios šluota reiškia „pamaldų žmogų“ ir eina veiksniu), Jis viską pro gerklę praleido (čia pro gerklę praleido „pragėrė“ eina tariniu), Bėgo kaip akis išdegęs (čia kaip akis išdegęs „labai greit“ eina būdo aplinkybe). Be to, frazeologizmai gali sudaryti sudėtinio sakinio dėmenį, plg.: Tamsu, nors į akį durk (čia nors į akį durk reiškia „labai tamsu“), Kai išgirdau beldžiantis į langą, visos blusos apmirė (čia visos blusos apmirė reiškia „labai nusigandau“) ir kt.
Kilmės atžvilgiu frazeologizmai gali būti klasifikuojami į savuosius, skolintinius ir verstinius, o stilistinės konotacijos atžvilgiu – į emocinius, vertinamuosius ir kt.

Leksikografija ir žodynų tipai

Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai – žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija (gr. „žodynas“ + „rašau“).
Leksikografijos teorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų rašytojai. Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti leksikologijos, kaip svarbiausios savo bazės, pažangą, be to, neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, gramatikos, stilistikos ir kt. lingvistinių disciplinų raidos. Ypač svarbios leksikografijos teorijai žodžių ar žodžių junginių atrankos, jų reikšmių aiškinimo, žodyninio straipsnio sandaros problemos: nuo vienokio ar kitokio jų sprendimo daugiausia ir priklauso žodyno vertė.
Leksikografijos praktika apima patį žodynų sudarymo darbą: leksinės bei frazeologinės medžiagos rinkimą, jos sisteminimą (alfabetinės kartotekos pavidalu), žodyno teksto rašymą, redagavimą, koregavimą, spausdinimą ir t. t.
Žodynų gali būti labai įvairių. Todėl juos, kaip ir bet kokius kitus objektus, taip pat įprasta rūšiuoti į tam tikrus stambesnius ar smulkesnius tipus. Visų pirma pagal pobūdį išskiriami enciklopediniai ir lingvistiniai žodynai. Enciklopediniuose žodynuose stengiamasi aprėpti daugelį mokslo, technikos, kultūros sričių ir paaiškinti reikalingesnes tų sričių sąvokas, pateikti duomenų apie svarbesnius gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius, žymesnius žmones. Tačiau atskirų žodžių ar žodžių junginių reikšmės juose neaiškinamos: tenkinamasi paprastai tiktai trumpomis pažymomis apie tam tikrų (dažniausiai tarptautinių) terminų kilmę. Dėl to enciklopediniai žodynai, arba enciklopedijos (pranc. encyclopedie iš gr. „viduj“ + „ratas“ + „švietimas“), paprastai lieka už lingvistinio tyrinėjimo ribų.
Tiesa, enciklopedizmo (enciklopedinio sąvokų aiškinimo) elementų pasitaiko vad. iliustraciniuose žodynuose (su paveikslėliais), tokiuose, kaip prancūzų „Petit Larousse illustre“, vokiečių „Duden. Das Bildwörterbuch“, V. Moriso „The American Heritage Dictionary of the English Language“ ir pan. Tačiau pastarieji iš esmės yra lingvistinio pobūdžio.
Lingvistiniai žodynai – tokie, kuriuose aiškinami jau patys žodžiai, o ne sąvokos. Juose nurodomos leksinės žodžių reikšmės, duodama gramatinė, akcentologinė, kartais ir etimologinė, stilistinė žodžių charakteristika.
Lingvistinių žodynų, ypač mūsų laikais, taip pat yra visokių rūšių. Jie skiriasi vienas nuo kito ir savo paskirtimi, ir apimtimi, ir sandara, ir leksinės medžiagos šaltiniais. Pagal paskirtį tokie žodynai pirmiausia klasifikuojami į du tipus: bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji – tokie, kuriuose fiksuojami įvairių profesijų žmonėms reikalingi ir plačiau vartojami žodžiai bei žodžių junginiai. Specialieji – tai kurios nors atskiros mokslo ar technikos šakos žodžius, daugiausia terminus, fiksuojantys žodynai. Todėl jie paprastai vadinami terminologiniais (pvz., fizikos, chemijos, tekstilės, sporto, lingvistikos ir t. t. žodynai).
Pagal kalbų apimtį bendrieji žodynai gali būti vienakalbiai, dvikalbiai, trikalbiai ir daugiakalbiai. Iš jų populiariausi ir praktikos tikslams (versti, kalboms mokytis) reikalingiausi yra dvikalbiai žodynai (pvz., anglų – lietuvių, vokiečių – lietuvių, prancūzų – lietuvių ir t. t.). Svarbiausias uždavinys, kurį turi spręsti dvikalbių žodynų sudarytojai, – tikslus atitikmenų parinkimas kitos kalbos žodžiams. O tai yra nelengva, nes vienos kalbos žodžių leksinės reikšmės tiek kiekybės, tiek kokybės atžvilgiu dažnai nesutampa su kitos kalbos atitinkamų žodžių leksinėmis reikšmėmis (pvz., prancūzų kalbos žodis bleu lietuvių kalboje gali reikšti ir „mėlyną“ ir „žydrą“, o lietuvių kalbos žodis koja vokiečių, kaip ir anglų, kalboje gali būti perteiktas dviem žodžiais: Bein ir Fuß, leg ir foot, nelygu kas turima galvoje: koja ligi pėdos ar tik pėda).
Trikalbių, keturkalbių žodynų buvo mėgstama sudarinėti jau XVI-XVIII a. (pvz., trikalbis buvo ir pirmasis lietuvių žodynas – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum“, kurio I leidimas pasirodė apie 1620 m.). Daugiakalbių žodynų ėmė rastis XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, iš jų ypač išsiskyrė vokiečių kilmės etnografo P. Palaso 1787-1789 m. Peterburge išleistas žodynas „Сравнительные словари всех языков и наречий“. Jame 285 rusų kalbos žodžiams buvo pateikti 279 kitų Europos, Azijos ir Amerikos kalbų atitikmenys (tarp jų ir tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip akmuo, arklas, brolis, duona, gerti, lietus, mes, purvas, rugiai, šimtas, tu, tūkstantis ir kt.).
Iš vienakalbių reikšmingi ir naujesniais laikais populiarūs yra aiškinamieji žodynai, kuriuose aiškinami gimtosios kalbos žodžiai bei žodžių junginiai. Šio tipo žodynų gali būti ir didesnių, ir vidutinių, ir mažų. Didieji aiškinamieji žodynai, į kurtuos stengiamasi sudėti kiek galint daugiau tam tikros kalbos žodžių, lingvistinėje literatūroje neretai vadinami tezaurais (gr. „lobis“). Tokio tipo yra didysis Lietuvių kalbos žodynas, pradėtas leisti dar K. Būgos (1924). Vidutinio dydžio aiškinamųjų žodynų pavyzdžiais gali eiti „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (vienatomis), „Longman Dictionary of Contemporary English“ (vienatomis) ir kt.
Aiškinamųjų žodynų uždavinys – išskirti ir paaiškinti kurios nors kalbos žodžių ir frazeologizmų reikšmes tam tikromis pažymomis, arba kvalifikatoriais (sm., sf., tr., arch., neol., dial., iron., poez. ir kt.), nurodyti jų priklausymą gramatinei klasei, vienokiam ar kitokiam leksikos sluoksniui, jų stilistinę konotaciją. Atskiros žodžių reikšmės tokiuose žodynuose paprastai iliustruojamos iš autoritetingų šaltinių (tarmių, žymesnių rašytojų kūrinių) paimtais pavyzdžiais. Neretai mažesnės apimties (ne tezauro tipo) aiškinamieji žodynai būna norminiai, t. y. juose tam tikru būdu stengiamasi atriboti taisyklingąsias kalbos lytis nuo netaisyklingųjų, atvaizduoti norminę tartį, rašybą ir t. t.
Aiškinamojo pobūdžio, bet jau specialaus tipo yra etimologiniai, istoriniai, dialektologiniai, frazeologiniai, tarptautinių žodžių ir kt. žodynai.
Etimologiniai žodynai aiškina kurios nors vienos kalbos ar giminiškų kalbų grupės žodžių kilmę, etimologiją. Pavyzdžiui, žymaus baltisto E. Frenkelio parengtame lietuvių kalbos etimologiniame žodyne „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ (1955-1965) aiškinama daugelio pirminių lietuviškų žodžių kilmė, J. Pokorno „Indogermanisches etymologisches Wörterbuch“ – indoeuropiečių kalbų bendrųjų žodžių etimologijos. Mažesniuose, platesnei visuomenei skirtuose etimologiniuose žodynuose paprastai ribojamasi tiktai vienos, jų autoriams patikimiausios, tam tikro žodžio etimologijos nurodymu. Tuo tarpu stambesniuose suminimi ir vienaip ar kitaip vertinami įvairių lingvistų kontroversiniai tų pačių žodžių kilmės aiškinimai. Tais atvejais, kai kurio nors žodžio kilmė neaiški, tenkinamasi dažniausiai tik struktūros ir reikšmės atžvilgiu artimesnių tam žodžiui giminiškų kalbų atitikmenų nurodymu.
Nuo etimologinių skiriasi istoriniai žodynai, kurių pagrindinis tikslas – remiantis įvairių epochų rašto paminklais, nušviesti atskirų žodžių istoriją, jų reikšmių raidą. Tokio lietuvių kalbos žodyno kol kas dar neturime. Tačiau kitų tautų kalbininkai istorinių žodynų jau yra parengę, pradėję ar įpusėję rengti. Pavyzdžiais čia gali eiti anglų „The Oxford English Dictionary“ (1933), vokiečių H.Paulio „Deutsches Wörterbuch“ (1897), lenkų „Slownik staropolski“ (pradėtas 1953 m.) ir kt.
Dialektologiniai žodynai – tokie, kuriuose fiksuojami ir aiškinami atskirų tarmių ar šnektų žodžiai. Jų gali būti dvejopų: diferencinių ir nediferencinių. Diferenciniai apima tik tuos žodžius, kurie skiriasi nuo literatūrinės kalbos leksikos, o nediferenciniai – visus tam tikroje tarmėje ar šnektoje vartojamus žodžius. Diferencinio dialektologinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V. Vitkausko parengtas ir 1976 m. išleistas „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas“.
Frazeologiniai žodynai – tokie, kuriuose aiškinami visokių rūšių frazeologizmai. Jų taip pat gali būti įvairių: vienakalbių, dvikalbių ar keliakalbių. Vienakalbis J. Paulausko parengtas „Lietuvių kalbos frazeologinis žodynas“ pasirodė 1977 m. Dvikalbiai yra „Französische idiomatische Redewendungen“ (1970) ir kt. Atskirą rūšį sudaro vad. „sparnuotųjų žodžių“ žodynai, t. y. visokių aforizmų, literatūrinių citatų ir pan. žodynai (pvz., G. Biuchmano „Geflügelte Worte und Zitatenschatz“, 1864).
Savotiška aiškinamųjų žodynų rūšis yra tarptautinių žodžių žodynai. Juose aiškinami įvairūs internacionalizmai ir kartu nurodoma jų kilmė, taigi susipina praktiniai ir teoriniai uždaviniai. Pirmasis tarptautinių žodžių žodynas, skirtas lietuviams, pasirodė 1936 m. (J. Žiugždos redaguotas), o antrasis – 1969 m. (Ch. Lemcheno redaguotas ir sudarytas pagal atitinkamą rusišką 1964 m. žodyną). Naujausias „Tarptautinių žodžių žodynas“ lietuvių kalba išleistas 2003 m.
Aiškinamųjų žodynų priešybė – verstiniai dvikalbiai, trikalbiai ar daugiakalbiai žodynai. Juose ne aiškinami kurios nors vienos kalbos žodžiai, bet „išverčiami“ į kitą kalbą arba, tiksliau sakant, pateikiami vienos kalbos žodžiams kitos ar kitų kalbų atitikmenys. Pavyzdžiui, dvikalbiame lietuvių – anglų žodyne irisas (saldainis) – toffee, mokslas – science, study, prancūzų – lietuvių žodyne flotte – plūdė, raviner – išplauti, išgraužti ir t. t. Verstinių, ypač dvikalbių, žodynų yra labai daug, todėl duoti jų pavyzdžių nėra reikalo (kiekvienas žino vieną kitą tokį žodyną). Galima tiktai pažymėti, kad priklausomai nuo to, ar jie skirti svetimai kalbai mokytis, ar svetimos kalbos tekstams versti, ar šiem abiem tikslams, jie gali gerokai skirtis tiek savo apimtimi, tiek žodžių atranka.
Šiaip iš kitų lingvistinio tipo žodynų dar reikia paminėti atskirų rašytojų, terminologinius, sinoniminius, rašybos, tarties, dažnumo ir atvirkštinius žodynus. Iš jų palyginti neseniai atsiradę yra dažnumo ir atvirkštiniai žodynai. Dažnumo – tokie, kuriuose apskaičiuojamas atskirų tam tikruose tekstuose vartojamų žodžių dažnumas. Juose žodžiai surašomi ne įprastine kitiems žodynams alfabetine tvarka, bet pagal mažėjantį dažnumą. Dažnumo žodynai leidžia daryti išvadas apie atskirų žodžių funkcionavimą šnekoje, be to, padeda nustatyti minimumą žodžių, reikalingiausių mokantis svetimos kalbos. Visai kitokio pobūdžio yra atvirkštiniai žodynai, kurie skiriami grynai moksliniams tikslams. Juose surašomi žodžiai, laikantis alfabetinės tvarkos ne nuo žodžio pradžios, bet nuo galo, t. y. pirmiau dedami žodžiai, kurie baigiasi raide a, paskui tie, kurie baigiasi ba, ca, da ir t. t. (pvz.: ameba, bomba, boba, bėda, nauda, žaizda). Šitokie žodynai būna naudingi ypač priesaginės žodžių darybos tyrinėtojams, nes visi tam tikrą priesagą turintys žodžiai juose sueina į vieną vietą. Atvirkštinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V. Mažiulio parengtų „Prūsų kalbos paminklų“ II dalies (1981) gale pridėtas „Atvirkštinis prūsų kalbos žodynas“, M. Lėnerto (Lehnert) „Rückläufiges Wörterbuch der englischen Gegenwartssprache“ (1971).

Iš lietuvių leksikografijos istorijos

Lietuvių leksikografijos pradininku yra laikomas Konstantinas Sirvydas (1579-1631). Jis buvo vienas žymiausių lietuvių raštijos kūrėjų XVII amžiuje.
Apie 1620 m. pasirodė pirmasis jo trikalbio žodyno „Dictionarium trium linguarum“ leidinys. Tai – lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, kurio pamatu buvo paimtas lenkų kalbininko N. Folkmaro keturkalbis žodynas. Šio K. Sirvydo žodyno yra išlikęs tik vienas defektinis egzempliorius, dabar saugomas Maskvos Valstybiniame senųjų raštų archyve. Šis egzempliorius turi 432 puslapius, yra be pradžios ir be pabaigos. Jame yra apie 8000 antraštinių žodžių, iš kurių 600 neturi lietuviškų atitikmenų.
Išleidęs žodyną, K. Sirvydas, pats ar kitų skatinamas, ėmė rengti naują trijų kalbų žodyno leidimą. Dabar yra išlikę keletas III-V leidimų egzempliorių ir žinoma II leidimo data – 1631 m. Manoma, kad antrasis leidimas, kaip ir vėlesnieji, buvo parengtas jau ne pagal N. Folkmaro žodyną, o pagal žymaus lenkų filologo G. Knapskio lenkų – lotynų – graikų kalbų žodyną „Thesaurus polonolatinograecus“ (1621). Trečiasis šio žodyno leidimas išėjo 1642 m., ketvirtasis – 1677 m., o penktasis – 1713 m. Du pastarieji perspausdinti iš trečiojo, labai mažai ką bepakeitus. Šie žinomieji trys „Dictionarium“ leidimai jau seniai yra laikomi svarbiu senosios lietuvių kalbos šaltiniu ir kalbininkų plačiai tyrinėti.
K. Sirvydo žodynas parengtas palyginti rūpestingai. Trečiajame jo leidime yra apie 14000 antraštinių ir apie 10000 lietuviškų žodžių. Autorius savo žodynu įvedė į besiformuojančią lietuvių raštų kalbą savo paties ir kitų to meto veikėjų sukurtų žodžių, pvz.: mokytojas (M. Mažvydo), įkvėpimas (M. Daukšos), apkasas, atžvilgis, gydytojas, sargyba, taisyklė ir kt. Daug dėmesio jis kreipė į lietuviškus atitikmenis, kartais pateikė gausių sinonimų, pvz.: baczny (prudens) – numanus, supruntus, menusis, apžvalgus, apedairus, apivaizdus.
K. Sirvydo žodynas ,,Dictionarium trium linguarum“ – vienintelis spausdintas žodynas Lietuvoje iki XIX a. pabaigos. Jis buvo pagrindinė knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos, ir suvaidino svarbų vaidmenį kovoje dėl lietuvių kalbos teisių, dėl jos egzistencijos ir tolimesnės raidos.
XVII a. antrojoje pusėje į leksikografijos darbą įsijungė žymūs Rytų Prūsijos veikėjai. Tuo metu Rytų Prūsijoje lietuviškai nemokantiems dvasininkams, valdininkams, pirkliams, atsikėlusiems iš Vokietijos, prireikė vokiečių – lietuvių kalbų žodynų. Iš tokius žodynus rengusių minėtini Danielius Kleinas, Frydrikas Pretorijus, Jonas Šulcas ir kt. Iki mūsų dienų yra išlikęs D. Kleino vokiečių – lietuvių kalbų žodyno nuorašas, F. Pretorijaus vokiečių – lietuvių kalbų žodyno, parašyto apie 1674-1675 m., rankraštis, Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas A. Krauzės vokiečių – lietuvių kalbų žodyno rankraštis. Kiti žodynai mūsų dienų nepasiekė.
XVIII a. Rytų Prūsijoje pasirodė keli spausdinti žodynai. Pirmasis buvo Frydriko-Vilhelmo Hak o, Halės universiteto lietuvių kalbos seminaro vedėjo, žodynas „Vocabularium Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum“ (1730 m.). F. Hakas, sudarinėdamas žodyną, rėmėsi tik religinės raštijos žodžiais. Savo darbą jis skyrė lietuvių kalbos seminaro klausytojams.
Didesnis už F. Hako buvo dviversinis Pilypo Ruigio žodynas ,,Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexikon“ (1747 m.). P. Ruigys medžiagą savo žodynui rinko iš jam žinomų lietuviškų knygų ir iš liaudies kalbos. Jo darbas buvo pirmasis spausdintas žodynas su tautosakine medžiaga.
Labai vertingą indėlį į lietuvių leksikografiją yra įnešęs Jokūbas Brodovskis. Prie savo stambaus dviejų dalių žodyno ,,Lexicon Germanico-Lithuanicum et Lithuanico-Germanicum“ jis dirbo apie 30 metų. Jo žodynas nebuvo išspausdintas, ir dabar tėra išlikęs nepilnas pirmosios dalies rankraštis.
J. Brodovskis padėjo pagrindus naujajai lietuvių leksikografijai. Jis pirmasis taip plačiai aprėpė ne tik religinių to meto raštų pavyzdžius, bet stengėsi surinkti ir pateikti visą liaudies leksiką. Dėl to į žodyną buvo įtraukti lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai, panaudota labai daug lietuvių tautosakos. „Brodovskio panaudotoje tautosakoje pirmąkart lietuvių kultūros istorijoje taip ryškiai prabilo liaudis“, joje atsispindėjo konkreti anų metų Prūsijos gyvenimo tikrovė, specifiniai jos bruožai.
Nors J. Brodovskio žodynas nebuvo išspausdintas, juo naudojosi vėlesni leksikografai, tautosakos rinkinių sudarinėtojai, rašytojai, mokslininkai: K. Milkus, S. Daukantas, D. Poška, M. Valančius, G. Neselmanas, A. Šleicheris ir kt.
1800 m. išėjo Kristijono Milkaus dvikalbis žodynas. „Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wörterbuch“. Žodyno pagrindu K. Milkus paėmė Pilypo Ruigio žodyną, bet gerokai jį papildė. J. Brodovskio pavyzdžiu į žodyną įdėjo apie 300 patarlių, priežodžių ar šiaip vaizdingų posakių. Daugelį jų paėmė iš J. Brodovskio rankraščių. K.Milkaus žodynas – vertingiausias spausdintas XVIII a. leksikografijos darbas.
XIX a. lyginamosios istorinės kalbotyros reikalui prireikė didesnio lietuvių – vokiečių kalbų žodyno. Jį parašė ir išleido kalbininkas ir tautosakininkas Georgas Neselmanas. Jo ,,Wörterbuch der litauischen Sprache“ išėjo 1851 m.
Pats reikšmingiausias Rytų Prūsijoje išėjęs žodynas buvo parengtas Frydricho Kuršaičio ir išspausdintas dalimis: I d. – 1870, 1874 m., II d. – 1883 m. F. Kuršaitis kruopščiai rinko žodžius iš lietuviškų raštų ir gyvosios kalbos. Nors žodynas parašytas, remiantis Rytų Prūsijos aukštaičių tarme, jame stengiamasi atspindėti ir kitų Lietuvos tarmių leksiką. Labai svarbus žodyno privalumas yra tas, kad lietuvių kalbos žodžiai jame sukirčiuoti.
XIX a. suaktyvėjus kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui, formuojantis bendrinei lietuvių kalbai, leksikografijos darbas atgijo ir Lietuvoje. Ne vienas to meto lietuvių veikėjas mėgino sudarinėti įvairius dvikalbius ar trikalbius žodynus. Ypač daug buvo bandymų rašyti lenkų – lietuvių kalbų žodynus. Iki mūsų dienų yra išlikę Dionizo Poškos, Lauryno Ivinskio, Juozo Miliausko (Miglovaros), Simono Daukanto, Domininko Butkevičiaus lenkų – lietuvių arba lietuvių – lenkų kalbų (su lotyniškais atitikmenimis) žodynų rankraščiai. Nemažą indėlį į to meto lietuvių leksikografiją, matyt, bus įnešę ir Kiprijonas Nezabitauskis, Mikalojus Akelaitis, Ambraziejus Kisarauskas ir kiti, kurių rankraščiai žuvę arba nesurasti. Išlikę rankraštiniai žodynai yra svarbūs kalbos mokslui, nes juose užfiksuota nemaža leksikos, kuri dabar išnykusi, nebevartojama.
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos prireikė lietuvių – rusų kalbų žodynų. Be praktinių tikslų, tokius žodynus skatino rašyti ir mokslininkų slavistų domėjimasis lietuvių kalba. Žodžius lietuvių – rusų ir rusų – lietuvių kalbų žodynams rinko slavistas S. Mikuckis, Kazanės universiteto profesorius A. Ugianskis, mokytojas J. Gylius. Rusijos Mokslų Akademijos pastangomis buvo išleistas žinomo tautosakininko Antano Juškos žodynas Литовский словарь А. Юшкевича с переводом слов на русский и польский языки. Jis buvo leidžiamas atskiromis dalimis: I t. l d. – 1897 m., I t. 2 d. – 1904 m., II t. l d. – 1922 m. Nors A. Juškos žodynas nebuvo baigtas leisti, jis suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių leksikografijoje. Čia pateikta per 30 000 lietuvių liaudies šnekamosios kalbos žodžių, vaizdingų posakių. Gausi jo medžiaga turėjo didžiulę reikšmę lietuvių kalbos moksliniams tyrinėjimams ir praktiniam darbui – bendrinei kalbai kurti ir ugdyti.
Latvių – lietuvių kalbų žodynėlį pirmasis parašė latvių kalbininkas ir literatas, karštas lietuvių ir latvių tautų draugystės propaguotojas A. Dyrikis (1872 m.). Jo žodynėlis liko neišspausdintas. Lietuvių – latvių kalbų žodyną (su lenkiškais ir rusiškais atitikmenimis) 1894 m. išleido M. Miežinis.
Iki XX a. vidurio Lietuvoje buvo išleista nemažai įvairios vertės ir paskirties dvikalbių žodynų. Iš žymesnių paminėtini šie: J. Šlapelio „Rusiškai-lietuviškas žodynas“ (1908 m.), „Lenkiškai-lietuviško žodyno“ 4 lankai (1929 m.}, „Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas“ (1938 m.), K. Jokanto „Lotyniškai-lietuviškas žodynas“ (1936 m.), J. Ryterio „Lietuviškai-latviškas žodynas“ (1929 m.), Vydūno „Vokiečių – lietuvių kalbų žodynas“ (1916 m.), J. Talmanto ir A. Šolco „Vokiečių – lietuvių kalbų žodynas“ (1929 m.), A. Herlito „Angliškai-lietuviškas žodynas“ (1931 m.), B. Sereiskio „Lietuviškai-rusiškas žodynas“ (1933 m.) ir kiti.
Tuo metu buvo leidžiama ir specialiųjų žodynų. 1907 ir 1922 m. buvo išleisti J. Šlapelio tarptautinių žodžių žodynėliai, 1924 m. – J. Norkaus „Svetimųjų ir nesuprantamųjų žodžių žodynėlis“, 1933 m. – K. Borutos ir kt. „Tarptautinių žodžių žodynas“. Paminėtinas ir trijų autorių (A. Kalniaus, Z. Kuzmickio ir J. Talmanto) lietuvių kalbos rašybos žodynėlis, išspausdintas 1938 m. „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlyje“. Buvo išleista ir keletas terminų žodynėlių. Iš jų svarbesni buvo Z. Žemaičio „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis“ (1920 m.), J. Elisono „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis“ (1920 m.), „Lietuviškas botanikos terminų žodynas“ (red. J. Dagys, 1938 m.) ir t. t.
Didžiulę vagą lietuvių leksikografijos baruose išvarė kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924), sumanęs išleisti visą lietuvių kalbos leksiką apimantį žodyną. Medžiagą žodynui jis pradėjo rinkti dar ankstyvoje jaunystėje ir rinko ją visą gyvenimą: eidamas vidurinį mokslą, studijuodamas universitete, redaguodamas A. Juškos žodyną. Ypač žodžių rinkimo darbą K. Būga suaktyvino, kai 1920 m. Švietimo ministerija pavedė jam organizuoti lietuvių kalbos žodyno redagavimą ir leidimą. K. Būgos nurodymu buvo renkami žodžiai iš raštų ir iš gyvosios liaudies kalbos. K. Būga stengėsi užrašyti taip, kaip žmonės šneka, ir kitus taip mokė rašyti. Mirdamas jis paliko didžiulę žodyno kartoteką (apie 17 pūdų). Kartotekoje daugiausia žodžių iš senųjų raštų ir iš šnekamosios liaudies kalbos, mažiau – iš naujesnės ir naujausios literatūros. Į korteles išrašyti ne tik lietuviški žodžiai, bet ir skoliniai, hibridai. Savo kartotekoje K. Būga paliko ir apie 46 000 tikrinių vardų. Jis buvo užsimojęs įtraukti į žodyną visus lietuvių kalboje vartojamus ir vartotus žodžius.
K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ I sąsiuvinis išėjo 1924 m. Paties žodyno jame yra 80 puslapių (iki žodžio ančtraukis). Be to, šis sąsiuvinis turi platų įvadą, kurį sudaro 4 skyriai: 1) K. Būgos autobiografija, 2) šaltinių santrumpos, 3} kirčio ir priegaidės mokslas, 4) studijos „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ pirmoji dalis. Sąsiuvinio viršelio vidinėje pusėje išspausdinta instrukcija žodžių rinkėjams.
II sąsiuvinis pasirodė jau po K. Būgos mirties – 1925 m. Jame yra 25 puslapiai įvado ir tik 2 puslapiai žodyno. Sąsiuvinis baigiasi žodžiu anga.
K. Būgos žodynas – iš dalies aiškinamasis, iš dalies verstinis. Autorius jame stengėsi duoti kuo daugiau žinių apie aprašomą žodį, neretai toli įsileisdamas į gramatikos ir net istorijos dalykus. Vertimai čia pateikti ne viena kalba (yra nurodoma rusų, baltarusių, lenkų, vokiečių, lotynų ir net graikų kalbų atitikmenų). K. Būga buvo verčiamas kuo greičiau išleisti žodyną, todėl jo darbe yra nemaža metodinių klaidų, sandaros trūkumų. Tačiau nepaisant įvairių netikslumų, K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ pasirodymas buvo svarbus įvykis ne tik lietuvių leksikografijai, bet ir apskritai kalbotyrai.
Po K. Būgos mirties penkerius metus niekas nejudino jo kartotekos. Tik 1930 m. „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimas buvo pavestas Juozui Balčikoniui. Jis kartu su keliolika savo bendradarbių toliau rinko žodžius, tvarkė turimą kartoteką.
Lietuvių kalbos žodynų buvo leidžiama ir užsienyje. 1875 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė M. Tvaraucko ,,Tlumocznis arba Slownikas Angielskaj-Lietuwyszkas ir Lietuwyszkaj-Angielskas“, XX a. pradžioje A. Lėlys išleido „Lietuviškos ir angliškos kalbų žodyną“ ir „Angliškos ir lietuviškos kalbų žodyną“. J. Barysta Argentinoje išleido ,,Lietuvių – ispanų žodyną“ (1933 m.), B. Jodelis Brazilijoje – „Lietuviškai-portugališką žodyną“ (1927 m.) ir t. t.
Labai reikšmingas leksikografinis darbas yra „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“ (,,Wörterbuch der litauischen Schriftsprache“), parengtas šveicarų kalbininkų M. Nydermano, A. Seno, P. Brenderio ir lietuvių kalbininko A. Salio, išleistas Heidelberge (Vokietija). Žodyną sudaro penki tomai. I tomas išėjo 1932 m., paskutinysis – 1968 m. Žodynas skirtas tiek lietuviams, tiek vokiečiams. Visi mokantys vokiškai gali susipažinti su dabartinės lietuvių kalbos leksika. Žodžiai čia sukirčiuoti, turi gramatines, semantines ir stilistines pažymas.
Antras panašios paskirties žodynas yra keturtomis Aleksandro Kuršaičio „Lietuvių – vokiečių kalbų žodynas“ („Litauisch-Deutsches Wörterbuch. Thesaurus Linguae Lituanicae“). Tai sritinis lietuvių kalbos žodynas, kur sukaupta daug vertingos Rytų Prūsijos leksikos. Visi žodžiai išversti į vokiečių kalbą, duodama ir kai kurių žodžių baltarusiškų ir rusiškų atitikmenų. Pirmasis žodyno tomas išėjo Getingene 1968 m., antrasis – 1970 m., trečiasis – 1972 m., ketvirtasis – 1973 m.
Mokslinį etimologinį lietuvių kalbos žodyną parengė Ernstas Frenkelis ir jo mokiniai – „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ (devyniolika sąs., 1955-1965 m.). Pirmą – devintą sąsiuvinį spaudai parengė pats E. Frenkelis, kiti buvo išleisti jo mokinių Getingene. Šis žodynas – svarbus indėlis ne tik į lituanistiką, bet ir į indoeuropeistiką, nes jame sukaupta daug etimologinės medžiagos iš visų baltų kalbų.
Iš kitų užsienyje išleistų žodynų minėtini dar šie: C. Kudzinovskio (Lenkija) parengtas S. Chilinskio „Naujojo testamento“ vertimo žodžių indeksas (1964 m.), M. Margerio (JAV) „Amerikos lietuviai ir angliškųjų skolinių žodynas“ (1956 m.), D. Robinsono atvirkštinis lietuvių kalbos žodynas („Lithuanian reverse dictionary“, Cambridge – Michigan, 1976 m.).

Leave a Comment