Lietuvių literatūros procesas nuo 1940 m.

9876 0

1-2. Literaturinis gyvenimas pirmajame okupacijos dešimtmetyje

1940 m. birželio 15 d., Raudonajai armijai peržengus Lietuvos siena ties Gudagoju, prasidejo tragiškasis lietuviu tautos istorijos laikotarpis – penkiasdešimt metu trukes okupacijos laikotarpis. Lietuvos vyriausybe, nesitikedama paramos iš kariaujanciu ar jau kapituliavusiu hitlerinei Vokietijai Europos valstybiu, prieme V.Molotovo ultimatuma – isileisti i Lietuvos teritorija neribota Raudonosios armijos kieki. Prezidentas A.Smetona siule priešintis, kaip priešinosi Suomija ir Norvegija, kad, pasibaigus pasauliniam karui, Lietuva galetu grižti i laisvu valstybiu greta. Bet daugumai ministru ir generolu atrode pražutinga „aukoti puse tautos” ir suuniokoti krašto uki iš anksto matant pasipriešinimo beviltiškuma. V.Dekanozovas, Sovietines vyriausybes ypatingasis igaliotinis, atskrides i Kauna birželio 15 d., padiktavo nauja ministru kabineto sudeti. Žinomi nepriklausomybes metu veikejai, dekoratyviškai istatyti i nauja Vyriausybe, turejo nuraminti visuomene, kad nebus keiciama valstybes santvarka. V.Kreve, paskirtas Ministru kabineto pirmininku ir užsienio reikalu ministru, pareiške prie Nežinomo kareivio kapo: „Prie šio kapo, kuris kaip ir liudija mums visas tas kovas už Lietuvos liaudies gerove, mes duodame pažada, kad rupinsimes ivykdyti visa tai, už ka šis kaareivis žuvo.” Komunistai, paleisti birželio 17 d. iš Kauno sunkiuju darbu kalejimo, iškilmingai skelbe busia Lietuvos nepriklausomybes ir demokratijos gynejai. Naujoji valdžia garantavo ukininkams žemes nelieciamybe, o inteligentijai – žodžio ir spaudos laisve. Taciau jau birželio 30 d. Kremliuje V.Molotovas atvirai atskleide sunerimusiam V.

.Krevei Sovietu Sajungos ketinimus: atskiros mažos valstybes tures išnykti, o sovietine santvarka bus igyvendinta visoje Europoje. Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, žaibiškai buvo suruošti sovietinio tipo rinkimai i Liaudies seima, kuris liepos 21 d. prieme be jokiu diskusiju komunistu pasiulyta nutarima – „Lietuvoje ivedama Tarybu santvarka”. Prasidejo sparti Lietuvos ukinio, politinio ir kulturinio gyvenimo sovietizacija. Nacionalizuojami fabrikai, dirbtuves, spaustuves, parduotuves, didesni gyvenamieji namai. Iš ukininku atimama žeme, viršijanti 30 ha plota. Uždaromos visos partijos ir draugijos, išskyrus vienintele, jau legalizuota LKP. Sustabdomas visu nekomunistiniu laikrašciu ir žurnalu leidimas. Iš savo kabinetu išvaromi miestu burmistrai, apskriciu viršininkai, policijos vadai ir teisejai. I kiekviena imone skiriamas komisaras, i kareiviu kuopa – politrukas, i mokykla – komsorgas. A.Snieckus dar rinkimu išvakarese pasirašo isakyma suimti 2000 Lietuvos politiniu veikeju irr aukštu valdininku. Patriotiškai nusiteikusiu ministru pastangos „gelbeti, kas dar imanoma gelbeti”, išsaugoti „bent šešeli autonomiškumo” daresi bergždžios – iš Lietuvos banko seifu išgabenamas auksas ir svetima valiuta (92 mln.), iš urmo sandeliu – maisto ir pramones medžiagu atsargos; rekvizuojami butai ir pastatai milžiniškoms Raudonosios armijos iguloms (300 000), o žeme aerodromu ir kariniu irengimu statybai. Ministru kabinetas privalo iteisinti visus Kremliaus reikalavimus (ivesti rubli) ir kompartijos diktata (uždrausti Lietuvos himna, Vyti, trispalve veliava, nukabinti Maironio ir Kudirkos portretus). V.Kreve priverstas patvirtinti nutarimus perduoti Maskvai už
žsienio bankuose saugoma Lietuvos auksa, o Lietuvos ambasadu ir konsulatu pastatus bei turta SSRS atstovybems, atimti iš ambasadoriu Lietuvos pilietybes teises, uždrausti jiems grižti i savo krašta ir konfiskuoti cia palikta turta, likviduoti Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteta, pavadinti Seima Lietuvos TSR Laikinaja Aukšciausiaja Taryba ir pan. Suprates esas tik marionete svetimuju rankose, V.Kreve atsistatydino, o finansu ministras E.Galvanauskas pabego i užsieni.

Okupacine valdžia, ieškodama socialines bazes, stengesi suskaldyti Lietuvos visuomene i antagonistines išnaudotoju ir išnaudojamuju klases pagal marksizmo-leninizmo postulatus. Bežemiams ir mažažemiams dalijama žeme (iki 10 ha), o stambieji ukininkai spaudžiami nepakeliamais mokesciais ir paruošomis. Kaimo samdiniai skiriami viršaiciais, o mažarašciai darbininkai, simpatizuojantys kompartijai, – fabriku, spaustuviu, parduotuviu komisarais. Kairioji inteligentija gauna aukštus valstybinius postus: A.Venclova – Švietimo komisaras, A.Gudaitis-Guzevicius – Vidaus reikalu komisaras, A.Bauža – Liaudies komisaru tarybos reikalu valdytojas, K.Korsakas – „Eltos” direktorius, J.Šimkus – oficiozo „Tarybu Lietuva” redaktorius, J.Banaitis – radiofono direktorius, P.Juodelis – meno reikalu valdybos viršininkas. Tokiu budu atsirado i „darbo klase” orientuotas lietuviškas administracijos sluoksnis, griežtai kontroliuojamas iš Maskvos atsiustu komisaru pavaduotoju, antruju partijos komitetu sekretoriu, NKVD pareigunu.

Okupacinis režimas ideologiškai iteisinamas kaip socializmo sistemos triumfas: atejo galas socialinei nelygybei ir žmogaus eksploatacijai, o buržuazija nublokšta nuo istorijos scenos. Stalinistiniai 1937-1938 m. teismai ir sušaudymai neišsklaide Lietuvoje idealistinio tikejimo išganinga socializmo misija, kuriai simpatizavo ir Va
akaru kairioji inteligentija. Sveikindamas Liaudies seima, K.Korsakas džiaugesi, kad „kapitalizmui musu krašte trenktas mirštamas smugis”. S.Neris poemoje „Bolševiko kelias” garsino neišvengiama socializmo pergale visoje planetoje: „Apsistosim, kai raudonu žiedu / Visa žeme skaisciai pražydes. / Tegu tautos viena himna gieda, / Visos tautos – iš vienos širdies”. P.Cvirka tuoj pat istojo i valdancia komunistu partija ir Liaudies seimo rinkimuose kalbejo jau kaip jos agitatorius – istorija nesulaikomai eina socializmo vaga, o „Tarybu Lietuva po Stalino konstitucijos saule pradejo kurti nauja, šviesu gyvenima”.

Autoritarinio tautininku režimo kritika taip pat lengvino sovietines valdžios isiteisinima, nuteikdama, kad ivyko tik paprastas vyriausybiu pasikeitimas, aišku, socialinio teisingumo ir demokratijos linkme. „Negriš ta diena, kur praejo, / ir upes neplauks atgalios. / Išbego gauja prispaudeju / iš teviškes musu žalios”, – raše K.Jakubenas viename eileraštyje, virtusiame populiaria daina. Groteskiškas karikaturas, išjuokiancias buvusi režima, pieše S.Žukas, Agitpropo pirmininkas. „Kruvina Smetonos diktatura” smerke ir liaudininku dienraštis „Lietuvos žinios”, ir krikšcioniu demokratu „XX amžius”, ir žurnalas „Naujoji romuva”, prikišdami vienvaldiškuma („Vadai už ja [tauta] kalbejo ir sprende”), spaudos prievartavima oficialios propagandos straipsniais, pagaliau prezidento pabegima sunkiausia istorijos valanda. „Lietuvos žinios” net sveikino „naujaja vyriausybe”, linkedamos „sekmingai ir našiai dirbti visokeriopo pasitikejimo pagrindu”, o „XX amžius” žadejo „neužsimerkti prieš ivykstancia realybe”. Lojalumo pareiškimai neišgelbejo ne vieno „nuverstos klases” laikrašcio.

Greta žemes uk
kio reformos „kulturine revoliucija” turejo tapti ryškiausiu socializmo sistemos pranašumu argumentu, nes, pasak A.Venclovos, ligi 1940 m. „kelias i kultura pas mus buvo užtrenktas geležinemis durimis”. Švietimo ministerija panaikina mokesti už moksla ir leidžia veltui naudotis bibliotekomis. Projektuojamas kulturos fondas, seniai veikes Latvijoje ir Estijoje. Vietoj 25 privaciu leidyklu ikuriama viena stambi valstybine leidykla, kuriai garantuojamos biudžeto subsidijos. Atidaromi trys nauji teatrai (Kaune, Panevežyje, Marijampoleje), isteigiama Filharmonija, ikuriama Mokslu Akademija (prezidentas V.Kreve) ir Literaturos muziejus (vedejas K.Boruta). „Tik gyvenant Sovietu Sajungos ribose išaugs ir suklestes Lietuvoje menas, literatura, teatras, mokslas, kultura”, – optimistiškai tvirtino K.Korsakas.

Pletojama valstybinese institucijose, kultura gavo žymiai palankesnes materialines raidos salygas. Bet tuo pat metu ji atsidure griežtoje valstybes kontroleje ir buvo pajungta vienos ideologijos – komunistines – monopolijai, kuri reikalavo išsižadeti tautinio valstybingumo idealu, katalikybes principu ir individualios saviraiškos. „Tai, kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šiandien – bjauru”, – kalbejo M.Gedvilas 1940 m. vasara Lietuvos mokytoju suvažiavime.

Lietuvos didžiuju kunigaikšciu, nepriklausomybes kovu didvyriu, Maironio ir Kudirkos paveikslus mokyklose bei istaigose pakeicia Markso, Lenino, Stalino portretai. Vilniaus ir Kauno universitetuose ivedamas privalomas marksizmo-leninizmo paskaitu kursas. Gimnaziju mokytojai privalo kolektyviškai semtis išminties iš „VKP (b) istorijos trumpojo kurso”. Mokyklose panaikinamos tikybos pamokos, maldos prieš pamokas ir joms pasibaigus. Iš programu išbraukiami tautines minties autoriai – S.Daukantas, A.Baranauskas, J.Basanavicius, P.Vaicaitis, Šatrijos Ragana. Iš vadoveliu ir skaitiniu pašalinami tekstai, „priešingi socialistines Lietuvos kurimui” (apsakymeliai apie kovas del Lietuvos nepriklausomybes, A.Baranausko ir V.Kudirkos posmai, kuriuose minimas Lietuvos vardas). Uždaromas bažnytinio meno muziejus Kaune. Konfiskuojamos kunigu seminariju, vienuolynu, privaciu mokyklu ir atskiru asmenu bibliotekos, turejusios didelius (40000-50000) knygu rinkinius (ypac Kauno kunigu seminarijos, Marijonu kongregacijos, Balošerio bibliotekos). Iš knygynu ir biblioteku pagal prisiusta saraša išimama ir sunaikinama apie 250 pavadinimu knygu (A.Smetonos raštai, V.Mykolaicio-Putino „Krize”, S.Šalkauskio „Lietuviu tauta ir jos ugdymas”, A.Maceinos „Buržuazijos žlugimas” ir kt.). I makulatura išvežami nebaigtu spausdinti knygu lankai ar korekturiniai egzemplioriai (M.Gustaicio „Poezija”, A.Tulio „Tama Janošiute”, P.Jako „Naujasis humanizmas”, A.Poškos „Nuo Baltijos iki Bengalijos” III d.). Nutraukiamas „Lietuviškos enciklopedijos” leidimas, ižvelgus cia nepriimtina sovietinei santvarkai „buržuazini objektyvizma”. Nukertamos Vakaru autoriu – H.Wellso, P.Buck, F.Sillanpää – romanu publikacijos, pradetos dienrašciuose. Lietuvos spaudai paliekamas vienintelis informacijos kanalas – Tassas (išnyksta Reuterio agenturos pranešimai, užsienio laikrašciu apžvalgos). Ikuriama cenzuros institucija (cia pakvieciamas dirbti „Raides” spaustuves linotipininkas J.Baltušis), kontroliuojanti išlikusius 27 laikrašcius ir žurnalus.

Kulturos istaigu ir menininku veikla pajungiama propagandiniam uždaviniui – idejiškai ir meniškai iteisinti sovietine valdžia Lietuvoje. V.Dekanozovas užsako parašyti poetini kurini, kuriame butu išreikšta lietuviu tautos padeka „didžiajam Stalinui”. S.Neris sukuria „Poema apie Stalina”, suliedama i patetiška monologa savo triumfališka tikejima visuotine socializmo pergale ir revoliucinio prometejizmo mita. K.Boruta, spiriamas to paties V.Dekanozovo (veliau Berijos pavaduotojo), parašo eiliuota sveikinima Liaudies seimui, kuris nuspres: „Didžiojoj Sajungoj / Bus darbo Lietuva”. L.Gira, Švietimo viceministras, jau pats savo noru nukale testamentines eilutes: „Lietuva – LTSR, / Lietuvos senos neber”. Skulptoriams – V.Grybui, A.Pundziui, B.Bucui – užsakomi revoliucijos vadu – Markso, Lenino, Stalino – biustai, reikalingi miestu aikštems ir paradinems salems. P.Kalpokas tapo paveiksla „Raudonosios Armijos atvykimas i Lietuva” – danguje lektuvai, gatvese džiugaujanti minia. Kompozitorius J.Tallat-Kelpša rašo solines ir chorines dainas J.Paleckio ir L.Giros eilerašciu tekstais, pradeda „Kantata apie Stalina” pagal S.Neries žodžius.

Lietuvos meninis gyvenimas valdingai itraukiamas i tas administracines priežiuros ir ideologinio vadovavimo formas, kurias nukale Sovietu Sajungoje „plienine Stalino ranka”. Steigiami Dailininku, Kompozitoriu, Rašytoju sajungu filialai, kuriu centrai – Maskvoje, o vietoje ju veikla stebi ir vairuoja LKP CK sekretorius ideologiniais klausimais. Menininku viešus ir privacius pokalbius, ju nusistatymus ir nuotaikas seka NKVD agentai, o dažnai ir paciu sajungu vadovai, kuriu pareiga referuoti „kuo gyvena ir kuo alsuoja” sielu inžinieriai. „Vincas Kreve paskutiniu metu ypac mažiau berodo svyravimu tarybines santvarkos atžvilgiu”, – praneša P.Cvirka 1940 m. rugpjucio menesi LKP Centro Komitetui.

Gave ištaigingus bankininko Vailokaicio rumus su itališko vyno rusiais ir Paneriu dvara poilsiui, Lietuvos rašytojai deramai neatsidekojo naujais „tautines formos ir socialistinio turinio” kuriniais. 1941 m. pavasari LKP CK sekretorius K.Preikšas jau priekaištavo, kad „rašytojai labai blogai dirba”, dosniai šelpiami (per kelis menesius – 100 000 rb), nes „neatspindi visos liaudies heroikos”. Tuo pat metu P.Cvirka skundesi, kad „truksta originalios medžiagos” net vieninteliam literaturos žurnalui „Raštai”. Per ištisus metus Lietuvoje teišspausdinta 95 grožines literaturos knygos (i ši skaiciu ieina ir knygeles vaikams). Kompartijos laikraštis „Tiesa” direktyviškai siule: „Turime aukleti rašytojus stachanovieciais, kaip auklejame traktorininkus, kaip auklejame imoniu ir dirvu didvyrius.”

Nuožmi Lietuvos sovietizacija atšalde kairiojo sparno rašytoju revoliucini entuziazma, ir jie pritilo, teisindamiesi administracinemis pareigomis. Ju rašiniuose išnyko nuoširdus atvirumas ir poetine galia, atsirado per jega išspausto žodžio dirbtinumas (S.Neries 1941 m. eilerašciai). Neišsipilde ir pogrindžio komjaunuoliu viltis, kad istorijos atversta nauja literaturos puslapi „užpildys ne visokie buržuazijos trubadurai, bet drasus ir laisvas darbo žmogus” (E.Mieželaitis). Žinomi rašytojai, kantriai išklause Maskvos profesoriu paskaitu apie socialistini realizma, apsiribodavo retoriniais lojalumo naujajai valdžiai pareiškimais: „Ir Lietuvai aušta / Darbymecio naujas rytojus” (V.Mykolaitis-Putinas”); „Ei sejejau, eik i lauka / Saulen veidu pažiuret!” (E.Kirša); „Raudonos veliavos ir geles, / Lyg upe minios i gatves” (A.Miškinis). Jei kas ir pasiulydavo nauja veikala, pagrista tradicinemis tautiškumo ir humanizmo vertybemis, jis budavo atmetamas pasikeitusios ideologines konjunkturos (A.Vienuolio drama „Tvirtove”, K.Binkio groteskine pjese „Generaline repeticija”, S.Vaineikienes beletrizuoti atsiminimai „Pabegeles užrašai”, Butku Juzes eilerašciu rinkinys „Žiemkenciai pavasari”). Lietuviu meno dekadai, kuri turejo ivykti Maskvoje 1941 m. rudeni, buvo priimta tik B.Sruogos drama „Apyaušrio dalia”, kur tautos istorine atmintis poetiškai sujungta su liaudies masiu ir revoliucinio veiksmo apoteoze, kurios reikalavo sovietinio meno tradicijos ir dogmos.

Daugumai lietuviu rašytoju, brendusiu tautiniu ideju ir katalikybes tradiciju atmosferoje, buvo visiškai svetimos marksistines „klasiu kovos” ir „proletarinio internacionalizmo” konvencijos, o „socializmo statybos” programa atrode tik priedanga, iteisinanti Rusijos imperijos grižima i savo ankstyvesnes ribas. „Kas laukia Lietuvos? Gal dešimtys, gal šimtas metu naujos, nepraregimos tamsos ir kruvinos vergijos”, – raše I.Šeinius, netrukus slapta perejes siena ir išvykes i Švedija. B.Brazdžionis dar neuždarytame „XX amžiuje” demonstratyviai citavo Maironio eilutes: „Mylek, lietuvi, ta brangia žeme. / Mylek jos kalba, senoves buda..!” F.Kirša tarp senu knygu slepe sielvartingus pamintos laisves ir surakinto žmogaus eilerašcius, viešumai atkišdamas Džambulo „Dainos apie Lenina” vertima. „Mus dienos kaip tankios kalejimu grotos – / Ir laisves aušra jom negreitai nušvis”, – raše V.Mykolaitis-Putinas viename eileraštyje 1941 m. pavasari. Bet viešai neprotestuojama. Nusistovi neutralios laikysenos nuostata: neišprovokuokime represiju, kantriai išbukime, nes greit neliks „komisaru valdžios”: ryt poryt ja nupus karas.

Masine lietuviu deportacija, prasidejusi 1941 m. birželio 14 d. (instrukcija pasirašyta Maskvoje dar 1939 m. rudeni), išsklaide paskutines iliuzijas, kad socializmas neša teisinguma ir taika pasaulio tautoms. Tragiška ironija atsigreže T.Tilvycio eilutes: „Tu išeini i platu kelia, / Vaikeli Nemuno, Neries”. Tas kelias nuvede iki Lenos žiociu, oficialiais duomenimis, 18500 „liaudies priešu” – kaimo mokytoju, apšauktu LKP V suvažiavime „fašizmo tvirtove”, stambiu ukininku, prekybininku, buvusiu ministru, tautininku partijos veikeju, policininku, šauliu, Raudonojo Kryžiaus darbuotoju, studentu korporantu, iš Lenkijos atbegusiu žydu. I prekinius vagonus pagal A.Gudaicio-Guzeviciaus pasirašyta aplinkrašti buvo sugrusti žinomi profesoriai P.Dovydaitis, I.Tamošaitis, V.Vilkaitis, rašytojai ir žurnalistai A.Gricius, V.Biciunas, V.Gustainis, J.Papeckys, A.Briedis, V.Valsiuniene, J.Dovydaitis, P.Ruseckas, A.Poška, A.Gilbonis, A.Steponaitis, P.Kubilevicius, A.Skripkauskas, dailininkai A.Brakas, J.Burba, Ad.Smetona. Lietuva ištiko siaubo šokas: išsilakste teatru aktoriai, ištuštejo auditorijos. Socializmo entuziastai, neišgelbeje net savo artimiausiu giminaiciu, nežinojo, kur detis iš nusivylimo, pasibaisejimo ir gedos, gave uždarytu vagonuose biciuliu kaltinancius laiškelius: „Kodel ministrai neatsistatydina, jei nepritaria netikusiems darbams. O dabar? Vadinasi, jus pritariate. Pritariate tautos žudymui, tautos sunaikinimui”. S.Neris, jau tapusi SSRS Aukšciausiosios Tarybos deputate, verke per naktis savo namelyje Palemone. Jos vyro B.Buco dienoraštyje irašytas planas – begti iš Lietuvos i Vokietija.

1941 m. birželio 22 d. ankstyva rytmeti vokieciu lektuvai bombardavo Kauno aerodroma. Vidurdieni Tassui buvo perduotas I.Kaplano rusiškai surašytas Tarybu Lietuvos rašytoju pareiškimas: lietuviu tauta pasitiki genialiuoju vadu draugu Stalinu ir prisides triuškinant prieša jo paties žemeje. Bet tos pacios dienos popiete Lietuvos TSR vyriausybes automobiliu vilkstine nuruko Savanoriu prospektu Daugpilio link. Tik nedaugeliui rašytoju, aktyviausiu sovietines valdžios remeju, atsirado vietos perkrautuose automobiliuose. Drauge su paniškai beganciu partiniu aktyvu pasitrauke S.Neris, P.Cvirka, K.Korsakas, A.Venclova, J.Šimkus, J.Marcinkevicius, L.Gira. Kitos dienos rytmeti, dar budami Zarasuose, jie išgirdo per Kauno radija skaitoma Lietuvos nepriklausomybes atkurimo akta.

Jau pirma karo diena Lietuvos aktyvistu fronto grupes (100 000 vyru), išeje iš pogrindžio, apšaudo besitraukiancia vyriausybiniu automobiliu kolona ir pavienius Raudonosios armijos burius, užima telefono pastotes ir milicijos nuovadas, puola tiltus ir kareivines. Kaunas atsiduria sukileliu rankose, hitlerinei kariuomenei net nepriartejus prie miesto. Birželio 24 d. „Žaibo” spaustuves patalpose susirenka Laikinoji vyriausybe pirmajam posedžiui, kuriam pirmininkauja J.Ambrazevicius – literaturos vadoveliu autorius, kritikas, Teologijos-filosofijos fakulteto destytojas. Laikinosios vyriausybes ministrai pasmerkia okupacini sovietini režima ir paskelbia: „Norime buti nepriklausomi, pasiryže aukotis ir viska atiduoti Lietuvai”. Senoji apskriciu ir valsciu administracija pašaukiama atstatyti buvusia tvarka – likviduoti sovietines nacionalizacijos pasekmes, atšaukti bažnycios ir mokyklos atskyrima, gražinti Lietuvos civilinio kodekso veikima. Visuose miestuose ir miesteliuose iš buvusiu šauliu, iš kareiviu ir karininku, pasprukusiu iš Raudonosios armijos lietuviškojo korpuso, susidaro savanoriški kariniai buriai, kuopos, batalionai, pavaldus Laikinajai vyriausybei.

Nepaisydami Laikinosios vyriausybes nurodymu svarbiausius sovietinio režimo veikejus perduoti teismui, kariniai buriai gaude besislapstancius komunistus, komisarus, deputatus, milicininkus ir cia pat šaude. Neapykanta svetimos žemes dalintojams, deportacijos sarašu sudarytojams, Rainiu ir Pravieniškiu žudikams buvo tokia gili, kerštas už žmoniu kancias ir tautines valstybes sugriovima atrode toks pagristas, kad jokie isakymai ir kunigu pamokslai nepajege sulaikyti nuo kaltu ar tik itariamu ir visiškai nekaltu žudymo. Aukomis tapo ir menininkai. Sovietinis režimas juos naudojo kaip ideologinio isitvirtinimo instrumentus, kaip dekoracija, kur pridengia prievarta, todel naujas politinis režimas tuos instrumentus lauže ir naikino kartu su nekenciamos santvarkos palikimu. Kauno VII forte buvo sušaudytas poetas V.Montvila, parašes „Daina apie Lenina”, bet nenusikaltes, jo supratimu, „nei prieš teisybe nei prieš žmogu, nei prieš savo sažine”. Kartu su Jurbarko komunistais atgule duoben skulptorius V.Grybas, suradus jo pareiškima stoti i komunistu partija. Kauno IX forte sušaudytas talentingas grafikas T.Lomsargis, dalyvaves prieškario metais Raudonosios pagalbos draugijos veikloje. Pravieniškiu koncentracijos stovyklon buvo uždarytas T.Tilvytis, sarkastiško „Laiško Lietuvos milijonieriui” autorius. Kauno gestapo rusyje atsidure I.Simonaityte, viešai pritarusi sovietinei valdžiai. Tik autoritetingu asmenybiu žygiai ištrauke iš gestapo nagu V.Kreve, pirmuju sovietmecio menesiu ministra pirmininka. „Palankumu bolševizmui” buvo apkaltintas B.Sruoga, kuri Vilniaus aktyvistu fronto štabas buvo itraukes i suimtinu saraša ir uždraudes jo kurinius spausdinti, vaidinti, deklamuoti.

Prasidejes karas nutrauke masines deportacijas, todel pirmieji Lietuvos aktyvistu fronto laikrašciai kupini išlaisvinimo džiaugsmo ir nepriklausomybes vilciu. „Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombu smugiai ir ugniu liepsna”, – rašo V.Mykolaitis-Putinas pirmomis karo dienomis. Už išgelbejima nuo Sibiro dekoja vokieciu kareiviams J.Paukštelis Kedainiu laikraštyje. H.Nagys kuria himniška eilerašti apie vyrus, nešancius laisve tevynei, kurioje „nebera gedos”: „Dangaus skliautai vel sauleti ir platus / Ir paukšciai skrenda šviesus ir greiti. / Ateina vyrai skambanciomis gatvemis: / Žmogau, jie laisve nešini, / Jie laisve nešini per musu žeme eina”.

Pirmuju karo dienu džiaugsmas greitai pasikeite nusivylimu, išgasciu ir pasipriešinimu „naujosios Europos” tvarkai. Laikinoji vyriausybe išsilaike vos 6 savaites – ja pakeite civiline Ostlando komisariato valdžia okupuotoms Rytu sritims. 1941 m. rudeni prasidejo žydu egzekucijos – tukstantines voros genamos i Panerius ir Kauno IX forta, cia turi nusirengti ir gulti i duobes ant nušautuju, kad butu sušaudyti atsiustu ir vietoj suburtu naikintoju komandu. Kalnai drabužiu styro iš toli, ir žudikai cia pat juos pardavineja. Antra karta Lietuva ištiko siaubo šokas – vel naikinami žmones be jokios kaltes. Kauno VI forte kasdien badu numarinama iki 400 karo belaisviu. Už pyliavu nepristatyma Vilniaus komisariato gestapininkai sušaudo po 5 kiekvieno valsciaus ukininkus ir palieka miesteliu aikštese. Už pašauta vokieciu pareiguna sudeginamas visas kaimas arba sušaudoma 100 iš eiles susemtu apylinkes gyventoju. Kauno Ažuolyne ir Vilniaus Katedros aikšteje kybo pakartieji. „Gerbiamas pone pilieti, / Tu jau kojomis žemes nelieti. / Ant šakos tu švieti pakabintas, / Kaip Naujosios Europos žibintas”, – ironiškai eiliavo anoniminis autorius.

Hitlerine Vokietija visiškai neketino prisiimti tautu išlaisvinimo misijos. Jai terupejo išplesti „gyvybine erdve” germanu rasei, kuri ikunija geriausias žmonijos dorybes, ir apvalyti užkariauta teritorija nuo žydu – „Europos vežio”, nes rasiu kova – tikrasis istorijos proceso variklis (A.Rosenbergas). „Visas Pabaltijys turi tapti imperijos dalimi”, – pareiške A.Hitleris 1941 m. vasara, isitikines, kad bolševizmas jau sutriuškintas. Sudarinejami smulkus „liliputiniu respubliku” kolonizavimo planai: deportuoti 50 % latviu ir estu, 85 % lietuviu ir ikurdinti 650 000 vokieciu – pakankamas skaicius nutautinti šiai teritorijai. Kiekviena diena Kaune apsigyvena po 300 vokieciu, todel lietuviai tures išsikelti iš centro i pakrašcius. Vokieciu kalba paskelbiama „tautas jungiancia kalba”, – ji yra „tarnybine”, o lietuviu tik „leistina”. Ostlando komisarai žiurejo i Lietuva kaip i karo grobi – visi krašto resursai priklauso Vokietijai; gatvese, aikštese, kino teatruose ir bažnyciose jaunimas gaudomas Reicho darbo tarnybai bei Vokietijos fabrikams; nepaklusniu inteligentu, karininku, i Lietuva atbegusiu klaipediškiu kontingentai siunciami i Štuthofo, Dachau, Birkenau stovyklas. „Kas yra baisesni žudikai – bolševikai ar naciai?” – klause 1943 m. antinacines rezistencijos laikraštis „Nepriklausoma Lietuva”.

Dideli vargai, areštai, žutys lauke komunistinio aktyvo ir sovietines santvarkos simpatiku, kurie pirmosiomis karo dienomis išbego ieškoti prieglobscio „socializmo tevyneje”. Jau prie senosios SSRS sienos 23 000 pabegeliu minia sulaike NKVD užtvaros, medžiojancios šnipus ir diversantus. Milicininkai, ginkluoti dar smetoniniu laiku pistoletais, šaudomi vietoje. Sušaudymui buvo išrikiuoti ir visi Lietuvos komjaunimo vadovai (tarp kitu ir E.Mieželaitis), išgelbeti atsitiktinai. I lietuvius komunistus, vilkincius angliškos medžiagos kostiumais ir nemokancius rusiškai, žiurima kaip i fašistus. Niekada nebus pamiršta „lietuviu klasta”, kai pakrike Raudonosios armijos daliniai buvo apšaudomi vos ne kiekviename Lietuvos bažnytkaimyje. Net pamaskveje areštuojami Lietuvos korpuso karininkai, ištikimai nueje ilga kruvinu mušiu kelia. Tik 1941 m. pabaigoje Stalinas leido steigti lietuviška šauliu divizija, kuri 1943 m. žiema, mesta i ataka be artilerijos antpuoliu ties Aleksejevkos kaimu, neteko beveik trecdalio savo sudeties.

Karas nepaprastai pablogino ištremtu lietuviu padeti. Sibiro lageriu viršininkai juos laike „fašistais”, kuriuos reikia kuo greiciau pribaigti sunkiu fiziniu darbu. 1941 m. žiema Kraslago lageryje išmarinta 2000 vyru. Moterys su vaikais nuplukdomos prie Laptevu juros, paliekamos ant pliko ledkalnio, kad žutu nuo Arktikos šalcio ir bado. Lietuvos TSR vidaus reikalu komisariato igaliotiniai važineja po Sibiro lagerius ir ištremtuju gyvenamasias vietas, sudarinedami baudžiamasias bylas (ketinimai pabegti pas vokiecius) buvusiems Lietuvos diplomatams, profesoriams, žurnalistams, kiekvienam atseikedami po 25 metus. Pasmerkti sunaikinimui („Tu buvai klasinis priešas dar negimes”), ištremtieji ir nuteistieji lietuviai gyvena viltimi: vasara atplauks Amerikos laivai i Šiaures uostus ir juos visus išgabens. Jie, aišku, nežinojo JAV prezidento F.D.Roosevelto žodžiu, pasakytu lordui E.Halifaksui: „[.] Nera ko rupintis Baltijos valstybemis, nes ju padetis iš esmes priklauso nuo Rusijos kariniu laimejimu, o jeigu Rusija jas vel okupuotu, tai nei Jungtines Valstijos, nei Anglija negaletu jos iš ten išstumti, jos ir nesuimtu”.

Lietuviu tauta, atsidurusi dvieju totalitariniu imperiju kovos lauke, buvo plešoma i priešingas puses, skirtingas santvarkas ir vienas kita neigiancius veiksmus. Lietuviškoji šauliu divizija grumesi Kursko fronte prieš hitlerini Wehrmachta, o lietuviškieji savisaugos batalionai, atsiusti iš Kauno, talkininkavo tam Wehrmachtui, gaudydami baltarusiu partizanus. L.Gira laikraštyje „The New York Times” itikinejo, kad „lietuviai nori grižti i Sovietu Sajunga”, o antinacinis pogrindžio laikraštis „Nepriklausoma Lietuva” skelbe, kad Lietuvai „dabar beliko tik proangliškai amerikietiška orientacija”, nes „prosovietines ir provokiškos orientacijos” galutinai subankrutavo. Tad vieni lietuviai, patikeje socializmo doktrina, žutbutinai troško Sovietu Sajungos pergales (tik ji gražins i namus), o kiti lietuviai, sieke tautines nepriklausomybes, tikejosi, kad „anglosaksai sutvarkys Europa” ir igyvendins 1941 m. paskelbta Atlanto chartija („Pripažista visoms tautoms teise pasirinkti tokia valdymosi forma, kokia ras reikalinga, ir pripažista atstatyti suverenumo teises ir savaranku gyvenima tiems kraštams, kuriems tatai smurto keliu buvo pagrobta”).

Lietuviu literaturini gyvenima karas taip pat perskele i du teritorinius ir ideologinius centrus. Jau 1941 m. rudeni K.Preikšas sušaukia Penzoje atsidurusius lietuviu rašytojus ir ispeja: teks rašyti i spauda ir kalbeti per radija savo vardu, rizikuojant paliktu šeimu likimu, arba eiti i fronta eiliniais kareiviais. Iš Maskvos 6 kartus per diena buvo transliuojamos lietuviškos laidos, kuriu metu kalbedavo L.Gira, A.Venclova, J.Šimkus, K.Korsakas, J.Baltušis, P.Cvirka, J.Marcinkevicius, J.Banaitis, suvokdami, kad ju žodis gali reikšti pražuti artimiesiems. 1942 m. Maskvoje buvo sudarytas Lietuvos tarybiniu rašytoju sajungos biuras (atsak. sekretorius K.Korsakas), kuris telke lietuviu rašytojus, organizavo išvykas i lietuviškaja divizija, reikalavo prisiusti naujai parašytus kurinius, ruoše susitikimus su LKP vadovais, kurie duodavo kurejams „principiniu nurodymu” („Drg. Salomeja atitrukus nuo gyvenimo. Jos eilese daug pesimizmo”). 1942 m. pradeta leisti laikrašcius – „Tiesa”, „Tarybu Lietuva”, „Tevyne šaukia”, „Literatura ir menas”. 1943 m. pasirode literaturinis almanachas „Pergale” (veliau virtes žurnalu). Maskvoje buvo spausdinamos ir nedidelio formato lietuviškos knygeles (2000-10 000 egz. tiražu) ir metomos iš lektuvu i okupuota Lietuva kartu su atsišaukimais (kartais tai budavo S.Neries eileraštis). Spausdinto žodžio paskirtis – „padeti laimeti ta kara”, buti idejiniu ir moraliniu rezervu kovojanciai lietuviškajai divizijai bei sovietiniams partizanams.

Lietuviu rašytojai, nublokšti karo i Ufa, Alma Ata, Saratova, kure eilerašcius, apsakymus, apybraižas pagal pagrindini to meto sovietines literaturos šuki – nesitraukti, grumtis iki paskutinio atodusio, atsilaikyti. Žutbutine kova apdainuojama A.Venclovos, K.Korsako, P.Cvirkos kuriniuose kaip aukšciausias žmogaus pašaukimas. Patetinis heroizacijos tonas tampa literaturines kalbos norma. Su ja grumiasi dramatiško lyrizmo srove, suvokianti kara kaip tragiška anomalija, griaunancia žmogaus gyvenima iki pamatu. Pirma karta lietuviu rašytojai, karštai skelbe tautu susiliejima socializmo pagrindu, suprato esa trypiamos ir marinamos tautos vaikai. S.Neries lyrikoje tauta iškilo kaip aukšciausia vertybe, kuriai poete lenkesi su sielvartu ir graužatimi, prašydama suprasti ja ir net gailedamasi del pasirinkto kelio, nuvedusio toli nuo Lietuvos. „Ar galejau iš pusiaukeles sugrižti? / Ar galejau – tais paciais keliais? / Gena, gena pikto dievo rykšte, – / Atgalion ir atsigrežt neleis”.

Laikinoji Lietuvos vyriausybe, gražinusi tautine krypti švietimo ir kulturos istaigu tinklui, paskatino atkurti ir Lietuviu rašytoju draugija (pirmininkas F.Kirša). Jau pirmomis šios vyriausybes veiklos dienomis pasirode dienrašciai „I laisve”, „Naujoji Lietuva” (tiražas 200 000 egz.), kur savo kurinius spausdino V.Mykolaitis-Putinas, B.Brazdžionis, J.Šukys, K.Jankauskas, P.Andriušis, J.Žlabys, L.Dovydenas, R.Mackonis, E.Matuzevicius, P.Jurkus ir kt. Literaturiniai almanachai – „Literaturos kalendorius 1942 metams”, „Varpai” – telke skirtingu kartu ir skirtingu isitikinimu rašytojus. Tolerantiškumo ir europietišku horizontu tradicija atgaivinta „Kurybos” žurnale (1943-1944), kuriame J.Keliuotis skelbe bendra to meto nuostata: prieškarine ideologine diferenciacija ir partiniai kivircai neteko reikšmes istorijos kataklizme, kuriame galima išlikti tik atsiremus „i visa tauta”.

Ostlando karine cenzura reikalavo versti i vokieciu kalba vos ne kiekviena dienrašcio puslapi (pradžioj vertejavo I.Simonaityte, paleista iš gestapo rusiu). Cenzura leido pristatyti kas menesi ne daugiau kaip 2-3 knygu rankrašcius, reikalaudama, kad didžioji spausdinamu knygu dalis, kaip ir teatruose statomos pjeses, butu vertimai iš vokieciu kalbos. Lietuviška knyga išvysdavo dienos šviesa tik papirkus vokieciu cenzoriu stambiu kyšiu (už viena knygos egzemplioriu l RM). Šitaip buvo išleisti Maironio „Pavasario balsai”, B.Brazdžionio „Per pasauli keliauja žmogus”, S.Zobarsko „Arti žemes”, P.Rimkuno „Kiemenu kaimas”, K.Braduno „Vilniaus varpai”, E.Matuzeviciaus „Audros paukšciai” ir kt.

Jau 1942 m. paplito antinacinio pogrindžio laikrašciai, spausdinami dideliais tiražais (nuo 2000 iki 10 000 egz.) trijose slaptose spaustuvese. Isikurus 1943 m. Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui, tuose laikrašciuose – „Nepriklausoma Lietuva”, „I laisve”, „Laisves kovotojas”, „Apžvalga”, „Lietuva”, „Tautos žodis”, „Vieninga kova”, „Atžalynas”, „Baltija” – buvo skelbiamos autoritetingos direktyvos: nestoti i lietuviškaji SS legiona, nieko nesitiketi iš hitlerines Vokietijos, likti savo žemeje ir planingai ruoštis nepriklausomybei – „dar šiais metais (1944 m.) Lietuva bus laisva”. Šiuose laikrašciuose greta valdžios kolaborantu, lietuviu gestapininku ir vokieciu suguloviu pavardžiu sarašo buvo dedami satyriniai eilerašciai, o straipsniuose dažnai cituojami Maironio, V.Mykolaicio-Putino, B.Brazdžionio posmai. Rezistencijos spaudoje aktyviai dirbo A.Strabulis, buves „Šatrijos” pirmininkas, J.Ambrazevicius, Z.Ivinskis, V.Jurgutis, A.Maceina, A.J.Greimas, A.Miškinis, B.Raila, H.Blazas, J.Girnius, V.Narbutas, J.Pajaujis ir kt.

Atsidurus krašto ekonominei ir politinei tvarkai Ostlando komisaru rankose, kultura buvo suvokta kaip svarbiausias tautos savigynos pylimas, kuri butina visokeriopai stiprinti. Literaturiniai vakarai, koncertai, teatro spektakliai, net sekmadienio pamaldos su lietuviškomis giesmemis igavo ypatinga reikšme – žmones sueidavo pajusti ir išgyventi savo dvasini bendruma bei vidini pasipriešinima okupacijai. Kulturos žmones jaute šventiška publikos solidaruma ir ypatinga pagarba savo darbams. Niekas neišdriso iduoti S.Ciurlionienes, K.Binkio, K.Borutos, V.Landsbergio-Žemkalnio, slepianciu savo namuose žydu vaikus, ar istoriko J.Stakausko, priglaudusio Archyvo patalpose 12 žydu. Apie gresiancius areštus iš anksto budavo pranešama (B.Sruogai, J.Keliuociui). Ukininkai siusdavo maisto produktu universitetu profesurai ir gimnaziju mokytojams, nes ju vaikai tik šitais netikrumo metais masiškai patrauke i mokslus.

„Mokykimes gyventi ir kurti pavojuje!” – ragino B.Sruoga. Kurybinis tautos potencialas, kauptas per 20 nepriklausomybes metu, skubejo reikštis visose srityse, nujausdamas, kad greitai gali buti išsklaidytas. Tragiškos itampos spektakliais pražysta Vilniaus miesto dramos teatras (R.Jukneviciaus pastatymai). Psichologine analitika su preciziška formos elegancija sulydo jaunutis Panevežio teatras (J.Miltinio pastatymai). Kauno teatre ivyksta dvieju originaliu dramu – S.Santvaro „Kaimynai”, J.Grušo „Tevas” – premjeros. Marijampoles teatras pastato sovietmeciu uždrausta K.Inciuros pjese „Vincas Kudirka”. Tautinio meloso gyvybinguma ir groži demonstruoja S.Šimkaus opera „Pagirenai”, J.Pakalnio baletas „Sužadetine”. Liaudies dailes motyvai, kaip tautos amžinumo mitologija, varijuojami moderniuose V.Vizgirdos, V.Petraviciaus, T.Valiaus, V.Kasiulio, J Steponaviciaus, J.Mikeno tapybos, grafikos, skulpturos kuriniuose.

I literatura ateina nauja karta, spejusi išspausdinti vos viena kita kurini nepriklausomybes laiku spaudoje. Sovietines okupacijos metais ji liko visiškai kurcia globaliniams pasaulio pertvarkymo planams ir kolektyvinei mastysenai. „Tu metu negyvenau – visa man buvo svetima, šlykštu, kažkoks absurdas”, – raše veliau H.Nagys. Su panieka buvo žiurima i „paraudonavusius” literatus, kuriancius dainu tekstus „socializmo triumfui”. Karo pradžioje A.Škema šaudo i besitraukiancios Raudonosios armijos kareivius. Tautines valstybes atkurimas šiai kartai – pirmutine normalios pasaulio tvarkos salyga. Taciau patriotiniais šukiais ji nesišvaisto. Vengia bet kokiu ideologiniu programu, jau pakankamai prievartavusiu lietuviu menini žodi, kuris pagaliau turi isiklausyti i apnuoginta žmogaus egzistencijos esme. Dauguma šios kartos rašytoju – K.Bradunas, A.Nyka-Niliunas, V.Macernis, H.Nagys, E.Matuzevicius, L.Švedas, M.Indriliunas, B.Krivickas, J.Švabaite – Vilniaus ar Kauno universitetuose jau buvo girdeje apie egzistencializmo filosofija (J.Girniaus paskaitose), fenomenologine intuicija, suvokiancia reiškiniu esme (V.Sezemano paskaitose), nagrineje R.M.Rilkes metafizine lyrika (A.Maceinos seminare). Literaturos vakaruose-diskusijose, kurie vyko iki pat Lietuvos aukštuju mokyklu uždarymo 1943 m. kovo 16 d., o veliau V.Mykolaicio-Putino bute, formavosi nauja literaturos samprata, jungianti gimtosios žemes atminti su visišku atvirumu Vakaru Europos kulturai (atmintinai deklamuojami Ch.Baudelaire’o eilerašciai, verciami i lietuviu kalba O.Milašius, H.Carossa).

Lietuviu literaturoje gimsta intensyvi pastanga „Išsprest gyvybes ir mirties lygtis / Su begale nežinomuju” (V.Macernis). Greta tradiciniu žiemos simboliu („I Lietuva žiemojancia einu”. B.Sruoga) atsiranda šiaures genciu, suejusiu i senoliu nama, archetipine vizija, o greta pranašo gestais bloškiamu ateities projektu („Žus visam pasaulyje komuna”) – skeptiška neviltis, tuštumos pajautimas. Jaunieji prozininkai (antologija „Kas girdeti kalnuos”) troško pratesti sudvasinto pasakojimo estetika, pakilti „i kalnus” A.Vaiciulaicio – „pirmo tikro prozininko – kurejo” – pedomis. B.Sruoga, uždarytas 1943 m. Štuthofo konclageryje, projektavo romantiniu meno tradiciju renesansa: „Musu menas turi pažadinti širdyje viska, kas priklauso amžinybei. Aš regiu dvasios viešpatavimo aušra”.

1944 m. liepos viduryje kartu su pirmaisiais gen. I.Cerniachovskio daliniais grižta i teberukstanti Vilniu P.Cvirka ir A.Venclova. Ta pacia vasara pasitraukia iš Lietuvos literaturos klasikai (V.Kreve, F.Kirša), didesnioji puse Lietuviu rašytoju draugijos nariu ir kone visas literaturos atžalynas.

Nuo grižtancios sovietines armijos – „išvaduotojos” pakilo begti tukstanciai Lietuvos ukininku, mokytoju, gydytoju, inžinieriu, studentu. „Raudonojo teroro” baime gine iš gimtojo krašto politiniu partiju veikejus, dirigavusius antinacinei rezistencijai, aukštuosius karininkus, projektavusius stoti su sava kariuomene prie Lietuvos sienu, universitetu profesura, skelbusia demokratijos pergale šiame kare. Iš Lietuvos išejo kone visas tautos politinis ir intelektualinis elitas, subrandintas per du nepriklausomybes dešimtmecius, palikes krašta be strateginiu savigynos planu ir centralizuoto pogrindžio.

Lietuvos pabegeliai, traukdamiesi Rytprusiu keliais vis tolyn nuo Nemuno, tikejosi grižti i namus po menesio kito: tuoj baigsis karas, ir bus igyvendinta Atlanto chartija. Bet karas tesesi. Ant pabegeliu galvu krito bombos Berlyne, Drezdene, Hamburge (Vienoje žuvo rašytojas P.Rimkunas). Kapituliavus hitlerinei Vokietijai, 58 000 pabegeliu iš Lietuvos buvo apgyvendinti specialiose stovyklose – ištuštejusiose kareivinese, kurias prižiurejo amerikieciu, anglu, prancuzu karines valdžios pareigunai. Jie nebežadejo „atstatyti suverenumo teisiu” Pabaltijyje, o tik ragino kuo greiciau grižti i savo gimtuosius kraštus (rusai, ukrainieciai, baltarusiai gražinami prievarta).

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, atnaujines savo veikla Berlyne tuoj po karo, rupinosi apsaugoti nuo prievartines repatriacijos tiek karo pabegelius, tiek karo belaisvius, tiek hitleriniu konclageriu kalinius, kurie iškart atsidurtu stalininiame konclageryje (rašytojo R.Mackonio likimas). Lietuvos pavergimo byla buvo aiškinama stovyklu komendantams, amerikieciu, anglu, prancuzu generolams. Belstasi i vyriausybiu duris Paryžiuje, Londone, Romoje, Vašingtone, Kopenhagoje: jei nepripažistate sovietines Pabaltijo okupacijos, tai ka nors darykite, kad ji pasibaigtu. Bet i Taikos konferencija 1946 m. Lietuvos atstovai nebuvo isileisti. Pabaltijys, kaip ir visa Rytu Europa, jau buvo atiduota Stalino imperijai pagal Jaltos ir Potsdamo susitarimus. Vakaru Europa, nualinta karo, susigužusi lauke komunistinio perversmo Italijoje ir sovietines kariuomenes pajudejimo Lamanšo link (prancuzu intelektualai jau svarste problema – pasilikti ar emigruoti i JAV).

1946 m. Hanau stovykloje Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas iškele tiksla – išsaugoti tautine individualybe ir tautine savimone emigracijos salygomis. „Nepriklausomybe svetimieji galejo išplešti, o vidine laisve – tautine gyvybe – yra neišplešiamas dalykas”, – raše filosofas J.Girnius. Net praradusi valstybe, tauta gali išlikti gyva, išlaikydama kalba ir istorijos atminti, ugdydama savo kultura, kuri tampa svarbiu tarptautinio pripažinimo argumentu.

„Perkeltu asmenu” stovyklose steigiami lietuviški vaiku darželiai ir pradines mokyklos. Veikia 20 gimnaziju, kur 487 mokytojai dirba pagal prieškarines Lietuvos švietimo programas. Hamburge atidaromas Pabaltijo universitetas, kuriame studijuoja pusketvirto šimto lietuviu. Tiubingeno universitete ikuriamas baltu kalbu skyrius (profesoriai – A.Salys, P.Skardžius). Friburge veikia lietuviškas Taikomosios dailes institutas (cia keramikos meno mokosi M.Katiliškis). Augsburgo stovykloje repetuoja dramos teatras, Detmolde J.Blekaicio ir A.Ruko vadovaujamas dramos teatras „Aitvaras”, pastates „Šaruna”. Iš stovyklos i stovykla traukia gastroliuojantys chorai, tautiniu šokiu ansambliai, rašytoju ir skaitovu grupes. Vokietijos miestuose ruošiamos lietuviu dailininku parodos. Individuali ir kolektyvine kulturine veikla virte vire „perkeltuju asmenu” stovyklose, kol prasidejo 1947-1949 m. masine emigracija i Anglija, Belgija, Kanada, Australija, Brazilija, JAV (cia isikuria apie 30 000 lietuviu). I Lietuva sugrižo vos keletas kulturos žmoniu (aktore N.Vosyliute-Dauguvietiene, žurnalistas V.Oškinis, muzikai A.Makacinas, K.Elertas, folkloriste M.Vimeryte), viliojami specialiu misiju (vienai iš ju vadovavo A.Venclova), gražiai išleistu knygeliu („Po gimtuoju dangum”, „Tevyneje”, „Mokslininku žodis”), kur pasakojama, kaip puiku gyventi laisvoje tevyneje, ir iškalbingu J.Paleckio atsišaukimu („nera kito kelio: arba virsti pigia darbo jega Belgijos anglies kasyklose, Brazilijos plantacijose, Ciles salietros kasyklose, arba grižti i gimtine, kur kelias atviras i kiekviena darba, moksla.”).

B.Sruoga, parskraidintas kariniu lektuvu iš sovietinio perfiltracijos lagerio i Vilniu ir cia demesingai sutiktas, vis delto pasiunte savo žmonai istorikei ir dukrai ispejima – negrižkite i namus. Išgyvenes Štuthofo konclagerio košmara, jis pasibaisejo antrosios sovietines okupacijos žiaurumu: miesteliu aikštese tyso išdarkyti jaunu vyru lavonai, pro Tauro kalna su šunimis gena kaliniu kolonas i geležinkelio stoti, vel dunda tremtiniu ešelonai i Šiaure.

1944 m. vasara i Lietuva buvo permestos baudžiamosios NKVD divizijos, tik ka deportavusios totorius iš Krymo. Jos turejo apvalyti „išvaduota” teritorija nuo hitlerinio fašizmo ir jo „lietuviškai vokiškuju pakaliku”. Važinedami po kaimus amerikoniškais „studebekeriais”, enkavedistai šaude kiekviena išsigandusi ir beganti vyra, pleše ir padeginejo sodybas. Specialios brigados medžiojo užsilikusius politinius veikejus (P.Klima), teisejus, prokurorus, karininkus, antinacines rezistencijos dalyvius, savisaugos batalionu kareivius (pastaruosius surasdavo net po dešimtmecio Sachaline ar Lenkijoje pakeistomis pavardemis). 1945 m. pabaigoje Lietuvos kalejimai, saugumo rusiai, vienuolynai gruste prigrusti – didesnese kamerose iki 140 kaliniu, alpstanciu del oro stokos. Baisus tardymai, trunkantys po 3 paras be pertraukos. „Ypatingojo pasitarimo” nuosprendžiai – 10 metu, 25 metai, sušaudyti – neapskundžiami jokiam teismui. Už „kontrrevoliucine veikla” mirties bausme ivykdyta 700 asmenu. Kasmetiniai masiniai tremimai pagal Stalino-Berijos-Abakumovo nustatytus limitus, kurie visada viršijami vietiniu kadru, negailinciu „klasiniu priešu” (1944-1952 m. išvežta 118000 Lietuvos žmoniu). Dvieju okupaciju laikotarpiu Lietuva neteko maždaug l milijono gyventoju.

Jei hitlerines okupacijos metais vietine administracija, spaudžiama pogrindžio ultimatumu, dar galejo rinktis, kam tarnauti – tautai ar Ostlando komisarams, tai antrojo sovietmecio administracija priversta buti absoliuciai paklusniu Kremliaus irankiu. Vadovaujanciam darbui iš Rusijos gilumos atsiusta i Lietuva 100 000 prityrusiu kadru. Jie skiriami ministrais arba ju pavaduotojais, antraisiais kompartijos komitetu sekretoriais, gamyklu direktoriais ar bent kadru skyriu viršininkais. Miestu ir apskriciu saugumo viršininkai – kadriniai rusu karininkai (šioje sistemoje tik 10 % lietuviu). Net valsciu partorgai – rusai. 1947 m. valdancios partijos sudetyje tera 2000 lietuviu, kuriais nevisiškai pasitikima. Aukšciausia valdžia priklauso VKP(b) CK Lietuvos biurui, kuriam vadovauja M.Suslovas, ingušu ir ciuvašu tremejas. Cia priimamos direktyvos nacionalizuoti visas prekybos imones ir amatu dirbtuves, testi apgaulinga žemes dalinima naujakuriams, uždaryti bažnycias (Vilniuje – 27, Kaune -29), apvalyti visas istaigas „nuo buržuazinio raugo”, ruoštis paspartintai žemes ukio kolektyvizacijai (J.Vaišnoras, Plano komisijos pirmininkas, pasiules laipsniškos ir letos kolektyvizacijos plana, nuteisiamas mirties bausme).

Išsižadejusi 1940 m. savo valstybingumo „be vieno kraujo lašo”, pasak J.Aiscio, Lietuva dabar inirtingai priešinosi antrajai sovietinei okupacijai. Visuotinai atmetami karines mobilizacijos isakymai, neteiseti okupuotame krašte (tebegaliojo antinacinio pogrindžio direktyvos ir elgesio taktika). Tukstanciai jaunu vyru išeina i miškus, isitikine, kad sovietu valdžia neišsilaikys Lietuvoje iki rudens: karas prasides jei ne ši menesi, tai kita. Ginkluoti partizanu buriai – nuo keliasdešimt iki keliu šimtu vyru – kontroliuoja didžiaja teritorijos dali ir jauciasi esa tikrieji krašto šeimininkai. Jie leidžia isakymus – neiti i sovietine armija, neimti dalinamos žemes, nedalyvauti rinkimuose, nestoti i kolukius. Užeme valsciu bustines, jie naikina apmokestinimo ir nubuožinimo sarašus. Kaip okupantu kolaborantus ir tevynes išdavikus žudo sovietines administracijos pareigunus, stribus, saugumo agentus, komunistus. Susivienijusios partizanu karines jegos (1945 m. pavasari buvo apie 30000 partizanu) lengvai butu nušlave vietine administracija (Biržu, Merkines, Veliuonos, Panemunio užpuolimai), jei ne NKVD kariuomenes batalionai, išdestyti kiekvienoje apskrityje. „Laisves kovotoju partizanu buvimo veiklos deka bolševiku okupantu valdžia pilnai veikiancia musu krašte skaityti tegalima tik miestuose ir apskriciu bei valsciu centruose”, – raše 1949 m. Algimanto apygardos laikraštis „Partizanu kova”.

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas reme aktyvaus pasipriešinimo taktika, bet nepajege suteikti partizanu kovai tarptautinio rezonanso. Vatikanas net atsisake priimti Lietuvos kataliku laiška apie tautos genocida, išnešta per mušius i Vakarus. Ne viena Vakaru vyriausybe nebande protestuoti iš JT tribunos del besitesianciu deportaciju Pabaltijyje. Sovietu agentas, dirbes Anglijos žvalgyboje, iš anksto ispedavo apie parašiutininku grupes, skrendancias i Lietuva, „jie mus išdave mirciai Jaltoje, Potsdame”, – su karteliu kalbejo vienas partizanu vadas.

Partizanu karas tesesi 8 metus: partizanai grumesi už nepriklausomos Lietuvos atstatyma, o komunistai už galutini Lietuvos ijungima i stalinistine socializmo imperija. NKVD divizijos, apsupusios miška, šukuodavo kiekviena kvartala. Saugumo agentai, infiltruoti i partizanu eiles, išdavinejo ju sleptuves ir remejus, žude buriu vadus. Apsupti partizanai susisprogdindavo, prideje granata prie veido, kad liktu neatpažinti (poetes D.Glemžaites mirtis). Kasmet patirdami vis didesnius nuostolius (iš viso žuvo apie 20 000 kovotoju), partizanai neprieme pasyvaus pasipriešinimo ideju – reikia tausoti tautos jegas, Lietuva viena nesugriaus komunizmo; lietuviams butina isitvirtinti naujos valdžios postuose ir sustabdyti kolonizacija. Prisitaikymo taktika jiems atrode išdavikiška, nes ja ir piršo užmaskuoti diversiniai Saugumo centrai (J.Markulis, J.Deksnys). Tik 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas partizanu demobilizacijos isakymas, bet 1953 m. miškuose dar slapstesi 250 ginkluotu partizanu. Tokio ilgo, atkaklaus, kruvino pasipriešinimo neparode ne viena šalis, kuriai po Antrojo pasaulinio karo buvo primesta sovietine tvarka.

Jau 1944 m. pabaigoje VKP (b) CK Lietuvos biuras pareikalavo išrauti su šaknimis „lietuviškaji nacionalizma”, trukdanti isitvirtinti sovietinei valdžiai „prie neužšalanciu Baltijos uostu”. Žutbutinis tautos pasipriešinimas okupacijai apšaukiamas „fašizmu” ir „banditizmu”. Nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmetis paskelbiamas istorine klaida, kuri niekados nepasikartos. Visa, kas tautiška, tampa „buržuazines praeities atliekomis”, kuriu reikia kuo greiciau atsikratyti.

Sovietine krašto administracija imasi griežciausiu priemoniu, kad tauta butu atskirta nuo savo istorijos, bylojancios apie savarankiška valstybine egzistencija, ir nuo kulturinio palikimo, liudijancio jos individualuma. Iš mokyklu programu išbraukiama Lietuvos istorija kaip savarankiška disciplina. Vadoveliuose itvirtinama prorusiška imperialistine teze: Lietuvos prijungimas prie Rusijos 1795 m. – pažangaus istorijos proceso viršune. Kategoriškai paneigiamas lietuviu nacionalinis judejimas, jo didieji vardai ir idejos. A.Snieckus LKP (b) CK XV plenume 1947 m. griežtai atmeta „keliaklupsciavima prieš buržuazine kultura”, praeities rašytoju adoracija, nepastebint ju reakcingumo – antai Maironis „kele i padanges buržuazine nepriklausomybe”.

Cenzuros kadrai, suformuoti dar 1944 m. vasara Maskvoje, šluoja iš biblioteku kone visa tarpukario periodika ir i Vakarus pasitraukusiu rašytoju knygas. 1945 m. sunaikinta daugiau kaip 3 milijonu spaudiniu (partiniai cenzoriai kirviu kapoja knyga i keturias dalis, kad jau niekas nepasinaudotu). 1946 m. prie stambesniu biblioteku ikuriami specfondai, kur uždaroma po viena-du draudžiamo leidinio egzempliorius. I specfondus patenka ir naujai išleisti tarpukario literaturos leidiniai (A.Griciaus „Laiko dvasia”, 1946; P.Vaiciuno „Rinktine”, 1946; K.Binkio „Poezija”, 1949; J.Marcinkeviciaus „Nemunas patvino”, 1949). Cenzoriai sulaiko lietuviu literaturos klasikos leidinius (A.Baranausko „Anykšciu šileli”, K.Donelaicio „Metus”), ižvelge pratarmese „buržuazinio objektyvizmo dvasia”. 1949 m. i makulatura suverciamas visas V.Mykolaicio-Putino romano „Altoriu šešely” tiražas (9000 egz.).

Nuo pat pirmuju pokario metu Lietuvoje vykdoma kolonijine kulturos politika, kurios tikslas – ištirpdyti tautine savimone bendrame „tautu draugystes” katile ir iteisinti teritorinius užkariavimus. Tai politikai realizuoti i Lietuva atvyksta emisarai, igalioti prižiureti atskiras sritis: muzika – Z.Kumpiene, reikalavusi primityvaus liaudies dainu citavimo, daile – A.Kamenskis, išvadines M.K.Ciurlioni reakcingu kosmopolitu ir dekadentu, architektura – J.Kumpis, V.Anikinas, diege pseudoklasikinio monumetalumo stiliu, Vilniaus universiteta – A.Malkovas, atemes iš V.Mykolaicio-Putino ir B.Sruogos profesoriu vardus (ju daktaratai apginti Vakaruose). Lietuviu kulturoje turejo buti ištrinti Vakaru modernizmo pedsakai ir nutraukta prieškario meniniu formu tasa (E.Mieželaicio knygos „Teviškes vejas” kritika 1946 m.). Klasikiniu formu repertuaras, perimtas iš rusu „peredvižniku” tapybos, iš XIX a. liaudiškos rusu muzikos, iš epopejinio rusu romano, turejo buti užpildytas vieningu „socialistiniu turiniu” – klasiu kovos idejomis, partijos neklystamumo mitu, vado kultu. Kultura – tai valdancios partijos ruporas, itvirtinantis ta pacia socialistine santvarka nuo Baltijos iki Juodosios juros.

Lietuvos rašytoju sajunga, pasak K.Preikšo, turejo tapti „kovos irankiu”, triuškinanciu „buržuaziniu nacionalistu itaka i musu literaturini gyvenima”. 1946 m. spalio 1-2 dienomis visuotiniame rašytoju susirinkime buvo suruošta pirmoji Lietuvoje viešo partinio triuškinimo kampanija. LKP (b) sekretorius ideologiniais klausimais apkaltino B.Sruoga, parašiusi „Dievu miška”, kad „jis gyvena dar senomis buržuazinemis nuotaikomis”, A.Miškini išvadino „Smetonos ir jo režimo garbintoju bei tarybines santvarkos šmeižiku”, E.Mieželaiti, iklimpusi „i nacionalistine bala”, pagrasino išmesti iš partijos ir iš darbo. Siule imtis sankciju prieš tylincius rašytojus (J.Graiciuna, V.Katiliu, S.Anglicki), nes „šitiems žmonems nepatinka tarybine tvarka”, ir jie „tyli iš neapykantos mums”. Tame paciame susirinkime Rašytoju sajungos pirmininkas P.Cvirka pareiške, kad „Rašytoju sajunga yra viena didžiule Tarybu Sajungos organizmo dalis”, todel negali ginti areštuotu rašytoju, „kuriu veikla buvo surišta su buržuaziniais nacionalistiniais gaivalais”. Tuo metu jau sedejo Lukiškiu kalejime K.Boruta, i Šiaures lagerius buvo vežami J.Keliuotis ir K.Jakubenas. Netrukus suimtu ir nuteistu (mažiausiai 10 metu) rašytoju bei iš biblioteku katalogu išbraukiamu autoriu saraša papildys J.Žlabys, A.Miškinis, K.Inciura, V.Katilius, J.Graiciunas, V.Drazdauskas, K.Jankauskas, A.Biliunas, J.Šukys (nuteistas mirties bausme), K.Bajercius (užmuštas Alytaus saugume), P.Genys (numarintas Maciku lageryje), P.Juodelis, O.Lukauskaite, P.Mikutaitis, A.Vengris, E.Viskanta, A.Žukauskas. Rašytoju sajunga, žinoma, negyne savo nariu, staiga tapusiu „klasiniais priešais”, o tik paremdavo neigiamomis charakteristikomis NKVD tardytoju surašytus kaltinimo aktus. Tai buvo viena iš totalitarizmo sistemos instituciju, vykdžiusiu partines protu kontroles ir ideologinio prievartavimo funkcijas.

Ar imanoma menine kuryba teroro atmosferoje? Jei nera laisves, nereikia ir kulturos, nes ji bus tik figos lapelis, pridengiantis tautos genocida. „Netepkime ranku!” – toks buvo patriotines inteligentijos šukis pirmaisiais pokario metais. Bet nemaža profesinio meno kureju tebesilaike dar hitlerines okupacijos metais nužiestos nuostatos – reikia pratesti lietuviu kulturos egzistencija bet kuriomis salygomis. Jei tauta pateko i „nelaisves namus”, reikia buti kartu su ja ir kurti, galbut laužant save ir prisitaikant prie totališkai privalomo mastysenos budo. „Aiškus dalykas, kad mums, o pirmiausia man paciam reikia persiorientuoti taip, kad dabar tarybines komunistines santvarkos atrama ir jos aktualieji reikalai mus nevaržytu, kaip ligi šiol nevarže buržuazines kapitalistines santvarkos reikalai”, – kalbejo V.Mykolaitis-Putinas 1946 m. visuotiniame rašytoju susirinkime, jau susidejes daiktus ir pasiruošes ištremimui. Toks persiorientavimas nuo lietuviško rupintojelio i odes Spalio revoliucijos garbei buvo aistringai smerkiamas Mordovijos lageriuose uždarytu lietuviu rašytoju kaip moralinis konformizmas. „Kada kur amžiais gerbe kas tuos, kas, žuvant tautai, pereina i jos priešu puse ir šoka mirties šoki ant broliu kapo”, – rašoma „Laiške Putinui”.

Menine kuryba, reglamentuojama partiniu instituciju, buvo uždaryta marksizmo postulatu remuose. Ji turejo iteisinti sovietines valdžios Lietuvoje istorini neišvengiamuma (A.Gudaicio-Guzeviciaus romanas „Kalvio Ignoto teisybe”, 1948-1949). Ji privalejo moraliai degraduoti buožija, pasmerkta sunaikinti (A.Vienuolio romanas „Puodžiunkiemis”, 1952; T.Tilvycio poema „Usnyne”, 1949). Ji stengesi irodyti, kad tik kolukineje santvarkoje valstietis bus sotus ir laimingas (J.Baltušio novele „Tilindžio nuostoliai”, 1948). Ideologija išstume iš kurinio žmogiškuma, o klasiu kova – amžinas morales normas. Isigalejo tezinis mastymo budas, iliustruojantis su emociniu patosu oficialias idejas oficialiu švenciu progomis (A.Jonyno ir J.Maceviciaus poema „Laiškas Vadui”, 1950). Dingo kurybos spontaniškumas, susiniveliavo literaturos stilistika, kurioje isigalejo publicistikos štampai, politiniu šukiu parafrazes, žodžio bereikšmiškumas (komunistas, komjaunuolis, bolševikas, kolektyviniai laukai, traktorius tampa V.Grybo poezijos „kertiniais” žodžiais).

Dramatiška Lietuvos situacija, idiliškai nuglostyta oficialioje literaturoje, atsivere partizanines rezistencijos poetineje kuryboje, kuria skelbe i miškus išeje mokytojai, studentai ir gimnazistai gausiuose pogrindžio laikrašciuose – „Miško brolis”, „Mylek Tevyne!”, „Už tevu žeme!”, „Aukuras”, „Kovos keliu”, „Laisves varpas” ir kt. Protestuojancio žmogaus balsas, nutildytas viešumoje, išliko anoniminese partizanu dainose. Meditaciniuose B.Krivicko eilerašciuose atgijo skausmingi krašto likimo ir žmogaus padeties apmastymai, neimanomi cenzuruojamoje literaturoje. Mordovijos ir Sibiro lageriuose ant cemento maišelio skiauciu, beržo tošies ar maumedžio skiedros rašomi skausmo ir protesto, tevynes meiles ir kaltinimu stalinizmui eilerašciai, kupini etinio teisingumo ir tapatybes su savo tauta jutimo, numarinto Tarybu Lietuvos rašytoju knygose. Lageriuose atsiskleide ligi tol nežinomu poetu talentai (J.Gražulis, S.Vitaite, L.Matuzevicius), tampomi i karcerius už kiekviena lietuviškai parašyta eilute. Cia buvo sukurtas ir žymiausias pokario rezistencijos poetinis kurinys – A.Miškinio „Psalmes”.

Nekontroliuojamo lietuviško meninio žodžio kuryba, okupuotame krašte imanoma tik pogrindyje, laisvai skleidesi Vokietijoje „perkeltuju asmenu” stovyklose. Cia persikele lietuviu literaturos centras, kuri reprezentavo klasikai – V.Kreve, Vydunas, F.Kirša, vidurinioji karta – B.Brazdžionis, H.Radauskas, V.Ramonas, P.Andriušis, A.Gustaitis, S.Santvaras, J.Jankus, J.Kruminas, N.Mazalaite, jaunieji rašytojai – K.Bradunas, A.Nyka-Niliunas, H.Nagys, A.Škema, J.Kaupas, A.Gricius, J.Mekas, J.Blekaitis, A.Baronas, K.Barenas, V.Kazokas, P.Naujokaitis. 1946 m. sausio 24 d. Tiubingene atnaujino savo veikla Lietuviu rašytoju draugija, jungusi apie šimta nariu. Leidžiami lietuviški laikrašciai (1946 m. net 192), savaitrašciai ir žurnalai „Apžvalga”, „Musu kelias”, „Lietuviu žodis”, „Akiraciai”, „Be tevynes”, „Žingsniai”, „Šviesa”, „Žiburiai”, „Mintis”, almanachai „Baltija” (1945), „Verpetai” (1946). V.Kreve redaguoja Zalcburge leidžiama kulturos, meno ir literaturos žurnala „Tevynen”, K.Bradunas Miunchene spausdinama žurnala „Aidai”, J.Kruminas Hafkruge ruošiama žurnala „Gintaras”, M.Bavarskas Šveinfurte savaitrašti „Teviškes garsas”. Steigesi leidyklos („Patria”, „Sudavia”, „Venta”, „Teviške”, „Aistia”, „Atžalynas”, „Gabija”), kurios vokiškose spaustuvese spausdino lietuviškus vadovelius, literaturos antologijas, poezijos ir beletristikos rinkinius. Cia pirmasias savo knygas išleido J.Mekas, H.Nagys, A.Nyka-Niliunas, A.Gricius, V.Šlaitas, M.Bavarskas, P.Andriušis, K.Barenas, A.Baronas, A.Škema. 1945-1949 m. Miunchene, Tiubingene, Augsburge išspausdinta 216 lietuvišku grožines literaturos knygu. Persikelus didesniems išeiviu buriams, lietuviškos periodikos ir knygu leidyba mezgesi Anglijoje (cia leidžiamas F.Neveraviciaus redaguojamas žurnalas „Santarve”, laikraštis „Europos lietuvis”, literaturos metraštis „Pradalges”, isikuria K.Bareno vadovaujama leidykla „Nida”), Kanadoje (cia spausdinami laikrašciai „Nepriklausoma Lietuva”, „Teviškes žiburiai”), Argentinoje (cia J.Kekštas spausdina žurnala „Literaturos lankai”), Brazilijoje (cia leidžiamas savaitraštis „Musu Lietuva”) Australijoje (poeto V.Kazoko redaguojamas savaitraštis „Musu pastoge”, poeto J.A.Juragio – „Australijos lietuviu metraštis”).

Intensyvi kurybine veikla nenutruko, išsibarscius lietuviu rašytojams po visus kontinentus (J. Savickis gyveno Prancuzijoje, I.Šeinius Švedijoje, A.Vaiciulaitis JAV, P.Andriušis Australijoje, J.Kekštas Argentinoje, V.Šlaitas Anglijoje, H.Nagys Kanadoje, E.Cinzas Belgijoje).

Lietuviu literaturos kurejai niekada nebuvo taip masiškai atplešti nuo gimtojo krašto ir išblaškyti po visa pasauli, o pati literatura niekada nebuvo taip prieštaringai suskaidyta i skirtingus blokus, kaip prasidejus okupaciju laikotarpiui Lietuvoje.

Šeštojo dešimtmecio literaturiniame gyvenime novele, apysaka, romanas užeme dominuojancia padeti, kaip ir privalu XX a. literaturoje. Jei per pirmaji sovietines lietuviu literaturos gyvavimo dešimtmeti pasirode vos 3 romanai, tai šiuo metu per toki pat laika išleista apie 60 nauju romanu.

Taciau ideologines kontroles ir cenzuros mechanizmas, „atlydžio” metu sušvelnejes poezijos tekstams, išliko pakankamai griežtas prozos kuriniu atžvilgiu. Kuo kurinys teisingiau atspindedavo realia situacija, tuo sunkesnis budavo jo kelias i skaitytoja (išleidimui turedavo pritarti pati aukšciausia valdžios institucija – LKP CK).

Prozos kurinys, pasakodamas heroju biografijas, neišvengiamai užkliudydavo sovietines valdžios atsiradimo Lietuvoje, deportaciju, partizaninio karo klausimus. Ju interpretacija negalejo kirstis su oficialiomis versijomis, iteisinanciomis okupacini režima: nepriklausoma Lietuvos valstybe – skurdo ir vargo šalis, valdoma „fašistiniu budeliu”; socialistine santvarka – istorijos proceso neišvengiamybe, nulemusi Lietuvos suklestejima; pokaryje vyko klasiu kova, ir visi, kurie priešinosi sovietinei valdžiai, – „banditai”. Romano fabula turejo rutuliotis šitu privalomu „marksistiniu” aksiomu remuose, jas iliustruodama personažu mastymu ir veiksmais, pateisindama masines represijas „istorijos butinybes” bei „socialistinio humanizmo” aspektais. Prie šios ideologines konjunkturos prisitaike romanai (Alf.Bieliausko „Rožes žydi raudonai”, V.Petkeviciaus „Apie duona, meile ir šautuva”) buvo leidžiami stambiais ir pakartotinais tiražais. Nemažas skaicius prozos kuriniu, vykde valstybines propagandos užduotis, baige savo egzistavima aname istoriniame laike.

Gave tvirtai apibrežta plota kurinio herojaus svyravimu ir išgyvenimu amplitudei, talentingesni prozininkai stengesi bent šiose ribose išryškinti žmogaus padeties dramatizma, vaizduodami lietuviu valstieti ar inteligenta jau ne istorijos subjektu, o istorijos auka (A.Pociaus noveles, J.Mikelinsko romanai).

Socializmo sistemos atnaujinimo viltys ir komunisto – ryžtingo veikejo heroizacija, ryški „atlydžio” pradžioje, palaipsniui geso lietuviu prozoje, kaip ir poezijoje, užleisdamos vieta sumišimo, nusivylimo, bejegiškumo nuotaikoms, ideologines ir psichologines erozijos procesams. Dalis jaunuju prozininku (J.Aputis, E.Ignatavicius, S.Šaltenis), brendusiu pokario žudyniu laike, slepe savo kuriniu potekstese skausminga ginca su esama tvarka, nematydami jos sugriovimo perspektyvos. Jie nebesiule savo kuriniu herojams teigiamos išeities ar kitokio gyvenimo vizijos, o tik elegiška liudesi ir gilumoje užspausta nevilties isiuti.

Septintojo ir aštuntojo dešimtmecio proza, kratydamasi tezinio galvojimo ir propagandinio iliustratyvumo, eme isitvirtinti kaip realiu visuomeniniu konfliktu ir asmenybes dvilypumo išraiška. Romane destomi skirtingiausi požiuriai ir svarstomi gyvenimo prieštaravimai iš vienas kita neigianciu regejimo tašku, neperšant skaitytojui didaktines išvados. Novele, labiausiai ištobulintas lietuviu prozos žanras, itin autentiškai ir su lyriniu sugestyvumu atvere dabartinio žmogaus savimone, kurioje gludi istorine ir kulturine tautos atmintis, jos likimo vizijos ir nuojautos.

Šio laikotarpio proza, kaip ir poezija, stengesi absorbuoti Europos menine kultura, naujas mastymo strukturas ir net madas. Lietuviu autoriu kuriniuose nesunku ižvelgti ir tolstojiška deterministines sekos pasakojima, ir džoisiška psichologine analitika, ir folkneriška beribio laiko, žemes, kartu atminties ryši, ir hemingvejiška jausenos ir kalbos budo lakonizma, ir mitologinio siužeto transpozicijas pagal G.Garcia Marqueza.

Derindamasi prie besikeicianciu pasaulineje literaturoje pasakojimo tipu, šiuolaikine lietuviu proza išlaike tam tikra sakytinio pasakojimo kloda, kuris kiekviename krašte vis kitoks savo figuromis ir dinamika, išsaugojo sugebejima intonuoti personažu dialogus pagal savita, per amžius susiklosciusia kalbos melodija. Istorinis laikas taip pat padiktavo prozai tam tikras savitumo premisas: agrarine gyvenimo sankloda kaip vaizdinio mastymo šaltini; šnekamaja valstieciu kalba kaip labai konkrecios, judrios, veiksmažodines kalbos pagrinda; prievartini luži iš vienos visuomenines formacijos i kita kaip konfliktu mazga. Šitokioje erdveje klostesi lietuviu prozos profilis.

4.Vincas Mykolaitis-Putinas

(1893-1967)

Seinu kunigu seminarijos klierikas, tik išspausdines pirmuosius eilerašcius, susižavejes skaite simbolistine J.Baltrušaicio lyrika, kaip ir B.Sruoga. Pasiustas 1915 m. i Petrogrado dvasine akademija testi teologiniu studiju, pasinere i V.Solovjovo filosofija, nutiesusia pasauležiuros pagrindus rusu simbolizmui, taip pat i Viac.Ivanovo ir A.Bielyj, simbolizmo teoretiku, veikalus. Bet pats nesigarsino, o ir nesijaute esas modernistas, nors raše su didžiausia pagarba apie R.M.Rilke, žavejosi O.Wilde’o proza, o gyvenimo pabaigoje net kure eilerašcius, parafrazuodamas Ch.Baudelaire’o posmus. Nuosekli tradicijos pletote, o ne jos laužymas ar neigimas atrode jam pats vaisingiausias kelias mažos tautos literaturai. Menas yra chaoso apvaldymas, todel „kurybos pradai turi eiti iš tvarkos, šviesos ir harmonijos”. Minties aiškumas ir formos disciplina intelektualinio tipo asmenybei buvo lemiamos kurybinio akto premisos, rišusios ji prie klasikiniu poetikos normu. O psichologinis kurybos turinys – žmogaus vidinis išsivadavimas – pulsavo tokiomis dramatiškomis itampomis, kurios integravo rašytojo kuryba i moderniosios literaturos problematika ir savijauta. Tarp klasiškai monumentalios formos ir psichologiniu busenu sprogdinancios energijos susidare nuolatine itampa, lemusi Mykolaicio-Putino kurybos savituma.

Pradejes rašyti eilerašcius Maironio herojišku šuksniu sintakse, Mykolaitis-Putinas ir savo pirmose knygose (Raudoni žiedai, 1917; Raštai, 1921) išlaike platu retorini mosta, valinga sakiniu eiga, griežta ritminiu konstrukciju simetrija, šiek tiek sušvelninta V.Kreves folkloriniu stilizaciju atgarsiais. Klasikine tradicija ibreže i jo mastysena veržlu judesi aukštyn kaip eilerašcio kulminacija ir net kurybos tiksla („meno prasme yra ta, kad privalo kelti aukštyn žmogaus ir pasaulio siela”). Santuria poeto saviraiška, koncentruojancia ne akimirkos, o ilgo laiko išgyvenimus, ši tradicija lenke i „lyrini objektyvuma” (balades, poemeles), kuris turejo atverti universalias reikšmes.

Poeto susidaryta simbolistine lyrikos samprata – „regimojo pasaulio” medžiaga jungti „su amžina dievybes mintimi”, peršviesti ja „aukštesniuju vertybiu šviesa” ir „idealingumo pasiilgimu” – atliepe teologiniu studiju bei religiniu meditaciju išugdyta vidine butinybe susitelkti savy „akivaizdoj didingo pasaulio slepinio” ir siekti dvasinio tobulejimo. Simbolizmo poetika užšifravo religinio pasaulevaizdžio šaltinius. Bet pragydusiu žvaigždynu, erdviu ruimingu, žydriu padangiu vaizdiniuose išliko kategoriškas aukštybiu ir begalybes ilgesys, siekimas gerio, grožio ir harmonijos idealu, spindinciu „Visatos didybej”. Idealingumas, transformuotas i simboliu sistema, virto etinio taurumo šviesa, teikiancia poeto kalbejimui ypatingos sugestijos. Ne atspindeti esama, o veržtis i nepasiekiama – pagrindine eilerašcio moraline direktyva ir vaizdu judejimo kryptis, igavusi didingos itampos. „Sukruvintom rankom / Pro aštrias atolaužas stiebkis i prieki / Ir smaila viršune, krauju prakaituodamas, sieki”.

Anapus individualios psichikos Mykolaicio-Putino eileraštyje šviecia fundamentalus buties dyžiai, ir aš, eilerašcio veikejas ir kalbetojas, igyja tikraja verte, tik prisilietes objektyvios ir amžinos buties formu. Poetui rupi ne vienkartines busenos tekme, o žmogaus vieta pasaulio sandaros pamatuose. Lyrikos kurinys igauna filosofinio turiningumo, prabylancio ne silogistiniais samprotavimais, o aukštyn besiveržiancios sielos intuityviu salyciu su pasaulio visuma („Vieninteliu mostu, vieninteliu žvilgsniu / Apveizdi pasauli”). Eileraštis išauga iš refleksijos, filosofuojancios ir jauciancios minties, kuri atmete poetinio suvokimo naivu jausminguma ir empiriškuma. Moralines ir filosofines vertes cia sustoja ties žmogaus jutimu srautu kaip budrus sargai, viska stebedamos, tikrindamos ir teisdamos, versdamos reformuoti save, buti savyje ir tuo paciu atsitraukti nuo saves, tarsi susvetimeti sau paciam. Tai alter ego, budingas suskaldytai simbolisto samonei. Ne tiesos konstatavimas ir teigimas, o jos ieškojimas nežinios situacijoje leme refleksines lyrikos turini ir sandara.

Simbolistine poeto samprata – „meno dugne gludi kosmiškojo ritmo nujautimas”, „virš viso to chaoso yra didi amžina Tiesa ir Teisybe, kurios sutvarkymai dažnai nesuprantami, bet tikslingi” – izoliavo Mykolaicio-Putino lyrikos vaizdus nuo kasdienybes realiju, nukreipe i kosmines buties parametrus. Simbolistiniuose eilerašciuose (pagrindinis rinkinys Tarp dvieju aušru , 1927) atsirado ypatinga stebejimo pozicija – iš aukštai ir iš toli, perkelta tarsi i visatos viršune, nuo kurios atsiveria didingas kosmoso peizažas, primenantis M.K.Ciurlionio tapybos vizijas. Tai monumentaliu dydžiu, begaliniu plokštumu ir nesibaigianciu liniju peizažas, reiškiantis milžiniškos erdves pojuti, kuris kristalizavosi nakties leitmotyve, paveldetame iš filosofiniu Novalio ir F.Nietzsches himnu bei F.Tiutcevo lyrikos. Gamta, regima tarp vakaro ir rytmecio žaru, nebesidriekia tik horizontalia plokštuma, o turi bedugnes, kraterius ir gelmes. M.Gustaicio eilerašciuose peizažas, sukaustytas perkeltiniu reikšmiu, liko statiškas, o Mykolaicio-Putino lyrikoje jis pilnas gresmingo siautulio. Cikle „Viršunes ir gelmes” žemes reljefas siubuoja kylanciomis ir krintanciomis linijomis. Tai nematomu žemes klodu atovartos, chaotiška gaivalu slinktis, požemiu užesys ir trenksmas, bylojantis apie nesuvaldoma iracionaliu jegu šelsma visatos gilumose, anapus „dieviškos tvarkos”.

Vergai išsprogdins kieta požemiu pluta,

Ir perskros žaibai žemes motinos iscia,

Ir krateriu liepsnos ištrykš i padanges –

Raudonais žibintais tau veida nušvies,

I gelme apvirs spinduliuotos viršunes,

Sutrupins granito krantus vandenynai, –

Ir krintancios žvaigždes žemciugais išvarstys

Aptemusio chaoso ruscias bangas.

Vertikaline linija, atverusi gamtos vaizde kataklizmu kraterius, iš tiesu bylojo apie idealybes ir materijos, žydros aukštybes ir pilkos žemes, sielos ir kuno priešingybes. Viršunes nuolat prisiimdavo idealo, dvasingumo, amžinybes, o žeme – chaoso, kuniškumo, meiles emblematika. Moletas gruntas, kuris tik skyla, bet netrupa, kalbejo apie valinga sielos tvirtuma ir ruscia askeze. Tiek beribe kosmoso butis, tiek trumpalaike žmogaus egzistencija poetui figuravo kaip antinomiju grumtis. Jei J.Baltrušaitis savo lyrikoje žmogaus buti tvirtai pajunge dieviškos harmonijos nuostatams, tai Mykolaitis-Putinas, svyruodamas ir abejodamas, gyne žmogaus teises visagalio Viešpaties akivaizdoje, rinkosi žeme kaip buties pagrinda („Iš tavo krutines ir aš sau gyvybes imu”), kaip svarbiausia atrama visuotinumo sistemai („Buk sveikas gi, žemeje atsispindejes dangau”). Poemeleje „Vergas” sukiles žmogus drebina dangu ir žeme, ieškodamas savo laisves ir teisiu, išdidžiai skelbdamas: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus”. Išsivaduoti iš nusižeminimo ir prisitaikymo, išsaugoti savo vidine laisve – svarbiausias etinis imperatyvas, kuriuo gyvena maištaujantis Mykolaicio-Putino lyrikos subjektas. Eileraštyje „Tylus ir nykus” buvo žodžiai: „Emes nupusciau žvaigždes nuo bedugnio dangaus, / Savo širdies žiburiu nebijojes užpusti”. Tokios maištingos išsivadavimo problematikos ir nesutramdomos vidines itampos neturejo nei prancuzu, nei lenku simbolizmas.

„Mielu noru nusikratyciau ne tik sutana, bet ir viska, kas su ja surišta”, – raše Mykolaitis-Putinas 1918 m. Studijos Friburgo ir Miuncheno universitetuose (1918-1923), kur jis klausesi A.Kutscherio, K.Vosslerio, F.Štricho paskaitu, dar labiau pagilino disonansus tarp poeto ir kunigo. Poezija jo akyse iškilo kaip svarbiausia vertybe, kuriai „privalu visa tai, kas žmogiška”. Ji tapo poeto išsivadavimo kovos tikslu ir akstinu. Tik poezija, gyvenanti savaiminga gyvenima, nepajungta jokiai dogmatinei ideologijai ir atskiro luomo utilitariniams tikslams, gales atlikti savo didžiaja paskirti: jungti ir vienyti pasaulio antinomijas, nutiesdama „nuo tamsiu pragarmiu lig viršuniu baltu. savo arfu duzgiancias stygas”.

Dramatinis eileraštis, pinamas iš antiteziu, kurios atsiveria skausmo busenose („be skausmo ner nei laimes, nei kurybos”), vyravo Mykolaicio-Putino kuryboje paciu aštriausiu jo vidiniu prieštaravimu laikotarpiu. Knygoje Keliai ir kryžkeliai (1936) atslugo lyrinio vyksmo dramatine itampa: žemiškos meiles palaima ir vidurdienio saule išstume maištingos nevilties, niuraus dangaus motyvus ir skausme sukrešusio žodžio rustuma. Antrojo pasaulinio karo pradžia vel gražino i poeto kuryba dramatini eilerašti – šiurpiu regejimu, kaltinimu, pranašysciu himna kaip stipriausia jo individualybes balsa. Eilerašciuose „Balade”, „Marche macabre”, „Leliu balade”, „Vestuviu muzikantas” beribe baisuma nesulaikomai slenka artyn ir nusileidžia iš viršaus kaip niekam nepavaldi jega. Totalines gresmes slinktis, nesulaikoma ir neatšaukiama, nusakoma jau ankstyvojoje Mykolaicio-Putino lyrikoje nusistovejusiais ivaizdžiais („Tos naktys – tokios tamsios ir baugios”), taip pat tradiciniais anapusines tikroves simboliais („Kauletu pirštu grasina iš anapus”). Poetas kuria apibendrinanti katastrofos artejimo ir neišvengiamybes ispudi, kuris gresmingai auga, dideja ir apima visa buties horizonta kaip anapus žmogiškos tvarkos gludincio chaoso devintoji banga. Monumentali piešinio didybe, nematomu gelmiu slepininga nuojauta ir vidinis sudrebejimas („Ak, tos mintys, Viešpatie, kaip švinas”), lydimas melodingu pakartojimu srauto, kuris išliko kaip ilgalaike simbolizmo poetikos sugestija, – tai Mykolaicio-Putino lyrikos stiprybe.

Poeto žodis apsineša nuovargio dulkemis, net retorikos klišemis susitaikymo, palaimos ir entuziazmo busenose {„Skambiau susiderinkit, stygos, / buties iškilmingai Hosanai!”). Rinkinyje Sveikinu žeme (1950) prasidejusi atgimstancios žemes ir pavasarines gyvybes adoracija, atmiešta konformistine santaika su esamu režimu, veliau jaukus ciklo „Mano menesiai” piešiniai ir iškalbingi meiles deklaravimai („Aš pamilau kaip niekas nemylejo”) uždare maištingaji Mykolaicio-Putino lyrikos subjekta idiliškumo antsluoksnyje, kur jis nebeturejo gilumos matmenu. Džiaugsmingas pakilimas, slystantis i neskylanciu loginiu savoku retorika, išnyksta, ir žodis vel atgauna psichologine itampa, kai poetas grižta i dramatiška buties visumos jutima („Parafrazes”, 1958) ir išdidžia prievartai nepasidavusio žmogaus laikysena (poema „Prometejas”, 1958), kai isiklauso i mirties ir išnykimo nuojautas (Langas, 1966). Pastarojo rinkinio eilerašciuose tradicine mirties topika, pasemta iš bažnytiniu himnu ir paveikslu (i bedugne lekianti kavalkada, mirusiuju šešeliai, kvieciantys draugen, galvugaly deganti žvake), išstumia iš eilerašcio istorinio laiko realijas ir užgesina jo nyku slegima. Eilerašti skroste perskrodžia viena refleksija: esi „nykus šios žemes svecias”, tave greitai uždarys i dregna, šalta kapa. Mirtis stovi cia pat, ir jos ledinis dvelksmas skverbiasi iki širdies. Tai nebutis, kuri viska atima ir nieko neduoda. Su išnykimu negali susitaikyti „gyvybes gyvate”, isiedusi i krauja, – ji priešinasi iš paskutiniuju. Eileraštis – tai gyvybes balsas, maištaujantis prieš mirties butinybe. „Nenoriu išnykti / Ir Dievo duotos man buties / Nenoriu užkasti / Juodam dregnam urve”. Mirties artejimas tik išryškina stebuklinga buvimo groži kaip absoliucia vertybe, kuria teigti – poezijos paskirtis („Aš keliaus iš kapo, / Kad šikart pašlovinciau saule, / Kur kudiki glosto”). Gyvybes ir mirties, žemiškos buties ir metafizines amžinybes priešpriešoje, kurioje gyveno katalikybes išugdyta dualistine mastysena, poetas rinkosi žemiškaji prada („Nešu savo širdi neramia / I žeme – / I šventaja žeme”), ištikimas rinkinio „Tarp dvieju aušru” poetiniam apsisprendimui.

Simbolizmo tradicija, idiegusi i poeto samone idealistini ir herojiška veržimosi aukštyn gesta, neleido net katastrofos ir nebuties akivaizdoje eižeti vaizdui i poliarines dalelytes, subyreti loginiu ryšiu kompozicijai i sproginejancias atlaužas. Ji išsaugojo reta XX a. antrosios puses lyrikoje monumentalu kurinio vientisuma, nes šios estetikos idealas – pasaulio elementu vienove, o ne ju tragiškas iširimas („Visi daiktai nurime glaudžias prie taves / Gyvent ir jaust drauge / melsvam, tyliam uke”). Mykolaicio-Putino lyrikos konfliktai vyko aiškiai nušviestoje arenoje, kurioje budi intelektas ir valia. Poeto išgyvenimas, turedamas stipru minties branduoli, nesubyra i smulkius niuansus, kaip B.Sruogos lyrikoje, o išlaiko savo dydi ir ryškuma. Mykolaicio-Putino eilerašciuose nera painaus asociaciju rašto, paplitusio daugelio XX a. poetu kuryboje; jo lyrikoje viskas aišku, tikslu, rišlu. Nemegsta poetas ir trapaus miniatiurinio piešinio, budingo lietuviu lyrikai; viska jis mato stambiu planu; jo vaizdiniai potepiai platus, lakoniški, eilerašciu ir poemeliu kompozicijos linijos tiesios ir aiškios, kaip klasikinio stiliaus pastate. Lietuviu lyrikoje Mykolaitis-Putinas iteisino dramatiška lyrinio eilerašcio struktura ir komponavima, paremta vidinio konflikto dinamika.

Dramatizuota lyrine saviraiška naturaliai lenke poeta i dramaturgijos žanra, kaip ir daugeli simbolistu. Eiliuota drama Valdovo sunus (1921) tebebuvo glaudžiai susijusi su jo lyrikos motyvais ir stilistika. Magiški paslaptingos lemties ir begalybes ženklai – prasiveria pragarmiu žiotys, iš dangaus staiga krinta raudonas spindulys. Globaliniu istorijos perversmu simbolika: despoto pily siaucia gaisru pašvaiste, virsta kalejimo sienos. Susiliedami i dramos fabula, poetiniai motyvai – žmogaus isipareigojimas laisvei, santykis su dvasinemis vertybemis, amžinas buties prieštaringumas – išplecia prasmini ivykiu turi (kova prieš despotija). Dramos veiksmas nueina i neapibrežta giluma, kaip ir baladese, darosi daugiareikšmis, beveik sakralinis savo tragiška rimtimi (iš žvaigždžiu herojai išskaito savo žuti). Dramos personažai, pasinere i tauria savistaba, kaip ir eilerašcio aš, atsiduria tragiško veiksmo neišvengiamybeje, kuria diktuoja dramatiškoji poeto savijauta: žeme – nesantarves, lužiu, katastrofu vietove; žmogus nešasi savyje „priešingybiu versmes”, kurios ji plešo dalimis, kol ivyksta viska naikinantis sprogimas. Virš pagoniškos Lietuvos kunigaikšciu, dramos veikeju, tvyro nepakeiciami lemties sprendimai, kurie nepalieka jokios išeities iš savitarpio kivircu ir prieštaravimu. Tragiškaja patoso jega „Valdovo sunus” smarkiai prašoko tiek tuometine lietuviu dramaturgija, tiek ir velesnius jo paties šio žanro kurinius („Žiedas ir moteris”, 1926; „Nuvainikuota vaidilute”, 1927).

Simbolizmo poetika – neapibrežta veiksmo erdve ir laikas, paslaptingos daiktu esmes nujautimas, majestotiška tragizmo tonacija – nebetiko tiems idejiniams ir meniniams uždaviniams, kuriuos Mykolaitis-Putinas užsimojo spresti romane Altoriu šešely (1933). I prozos teksta, tiesa, perejo kai kurie poezijos kertiniai žodžiai (disonansai, idealas, viršune, gelme), plataus formato peizažas (begaliniai toliai, menesiena, audringa naktis), taip pat kontempliacija, kaip dominuojanti psichologine busena. Taciau pati pasakojimo struktura jau buvo realistine, ženklinusi, pasak autoriaus, „nauja jo kurybos laikotarpi – krypima i realu gyvenima”. Mykolaicio-Putino žodis, palinkes i intelektualines apercepcijas, pasirode itin imlus aplinkos detalems ir epochos koloritui. Uždaras kunigijos luomo gyvenimas atsivere romane kaip autentiškas dar visai nežinomo vaizdingumo šaltinis. Plieniniai skambalo dužiai, reglamentuojantys kunigu seminarijos gyvenima. Lotyniškos maldu formules. Prieš katedros altoriu suguldyti kniubsciomis paskutiniojo kurso seminaristai ir iškilmingi vyskupo žodžiai: „Tu es sacerdos in aeternum”. Kaimietis tevas pagarbiai buciuoja sunaus kunigelio ranka, o tas nelaimingas, pakluses tevu valiai, bet guodžiasi viltimi, kad liks Lietuvoje, kai jo gimnazijos draugai, išsimoksline inžinieriais ar teisininkais, tures dirbti Rusijoje. Kunigu veikla: klebonas-ukininkas, iš ryto apejes tvarta ir kluona, stovi prie altoriaus purvinais batais; vikaras, isteiges katalikiška kooperatyva, pats pilsto žibala ir vynioja silkes; kanauninkas augina savo dukra. Iš tokiu intymiu kunigijos buities realiju, situaciju, mastymo kategoriju formuojasi veiksmo aplinka, jo priežastys ir atmosfera. Romano strukturoje ši aplinka vaidina represini vaidmeni: kurinio herojus jai priešinasi, kapituliuoja prieš ja ir vel grumiasi del savo laisves. Ji iškyla kaip hierarchine sistema, paremta dogmatine mastysena, tarnybine disciplina, viešpatauti siekiancio luomo solidarumu ir veidmainystes morale. Nukeltas i negatyvuji romano poliu, kleras, dar neseniai valdancioji jega Lietuvoje, tapo blogio jega, kuri griaunama tiek ryškiai tipizuotais charakteriais, tiek sarkazmo intonacija, tiek logiškais kontrargumentais.

„Altoriu šešely ” – stendališko tipo psichologinis romanas, kur kritiška aplinkos panorama, braižoma visažinio pasakotojo, plastiškai susilieja su herojaus vidine interpretacija. Tai chronologiškai pletojama asmenybes brendimo istorija, atverianti psichologini procesa kaip nepertraukiama vyksma, kuri maitina paties autoriaus vidine drama. Liudas Vasaris, pagrindinis romano herojus, Seinu seminarijos klierikas, o veliau kunigas, rašo eilerašcius ir negali suderinti savyje poeto ir kunigo. Šitas konfliktas, paties autoriaus išgyventas, ir sudaro romano intelektualini emocini branduoli: laisves siekimas yra žmogaus esme, o menas yra autentiškiausia tos esmes išraiška.

Liudas Vasaris, kaip ir Mykolaicio-Putino eilerašciu lyrinis subjektas, telkia savyje „disharmonijos ir dvilypumo pradus”. Jis taip pat gyvena refleksijomis, kurios skrupulingai seka, analizuoja ir tardo šita vidini prieštaringuma – vienu atveju kunigo pareigu aspektu, kitu atveju pagal poeto pašaukimo imperatyva. Tai abejoniu, kintanciu apsisprendimu, rezignacijos ir maišto dramatiška eiga, siubuojanti nuo poetiniu gamtos išgyvenimu iki košmarišku erotiniu viziju, turinti savo krypti ir sprendima. I pagrindinio herojaus savistaba kiti personažai isiterpia kaip savotiški raidos akstinai ar vidiniu svarstymu argumentai. Liuce, spinduliuojanti skaisciu mylincios mergaites poetiškumu, pažadina meiles ilgesi ir atveria „amžinaji moteriškuma” kaip menines kurybos šaltini („Meniškieji ir erotiškieji jo sielos polekiai jungesi i viena”). Baroniene Rainakiene, rafinuotos dvaro kulturos balsas, suformuoja tiesa, kuri tik neaiškiai buvo nujauciama: „Menas, mano biciuli, yra platus, kaip gyvenimas, o dvasininkas siauras, kaip.” Liudas Vasaris suvokia, kad kunigu seminarija atitvere jo talenta nuo gyvuju meno šaltiniu – meiles išgyvenimu, naturalaus žmoniu bendravimo, spontaniškos saviraiškos be jokio moralizavimo. Kyla nesutramdomas noras „pažinti gyvenima del kurybos”, kad nebutu nužudytas talentas – „Dievo dovana”, nes myleti ir kurti yra tas pats (noveles „Moteris ir žiedas” teze). Bet Vasaris nesiryžta jokiems kategoriškiems veiksmams, teisindamasis, kad kiekvieno individo butis turi savo vidini desni, kurio nereikia forsuoti, o leisti jam naturaliai bresti ir atsiskleisti. Liudo Vasario neryžtingumas, kompromisinis pasidavimas aplinkybems, rezignacija, tylus kentejimas ir maištingas vidinis nepasitenkinimas išlieka iki pat paskutiniuju romano puslapiu kaip charakterio dominante, atspindinti tipiškas „lietuviško budo” savybes, pasak to meto kritikos, kol galu gale, aktyviai spiriamas mylimos moters, sedasi rašyti atsistatydinimo pareiškima vyskupijos kurijai {po dveju metu toki pareiškima paraše ir pats autorius). Liudas Vasaris, svyruodamas tarp idealybes ir žemiškumo, skausmingai ieškodamas vieningo egzistencijos principo ir vidines harmonijos, išreiške budinga XX a. literaturos konflikta – konflikta tarp komplikuotos individualios samones ir hierarchines, prievartines sistemos.

„Altoriu šešely” buvo pirmasis psichologinis intelektualinis romanas, kuriame objektyvaus vaizdo plastika efektingai derinasi (pirmuose dviejuose romano tomuose) su poetinio jutimo gilumine energija, vidiniu išgyvenimu vibruojanti emocine tonacija su minties veiksmu ir blaivia analitika, banguojanti dramatišku kontrastu kompozicija su lakoniška savokines kalbos stilistika.

Šitokio derinio Mykolaiciui-Putinui jau nepavyko išlaikyti romane Krize (1937). Intelektualine personažu savistaba cia užgože lietuviu buržuazines visuomenes socialiniu, politiniu ir moraliniu procesu panorama, kurios aktualiju (Klaipedos nacionalsocialistu teismas, finansines aferos) nepajege absorbuoti charakteriai – schematiški tam tikru socialiniu jegu ir ideju ženklai. Tai teziu ir antiteziu kurinys, kuri psichologiškai motyvuoti autorius nelabai ir stengesi, destydamas pozityviaja tautos ir valstybes gelbejimo programa. Reikia sukurti kulturos fonda, kad tauta taptu apsišvietusi ir samoninga – „tada nebus pavojingas joks priešas, net ir politines nepriklausomybes netekimas”. Reikia gražinti žemei „inteligentiškas lietuviu pajegas” ir senuose dvaruose „išauginti savaja žemes aristokratija” (K.Puidos romano „Žemes giesme” ideja). Atsidurus Lietuvai dvieju agresyviu sistemu – nacionalsocializmo ir komunizmo – akistatoje, reikia „aiškiai susiformuluoti savo visuomenine, tautine ir valstybine ideologija”, pagrista ne partiju politika, o visos tautos idealais. Polemine dvasia, tryškusi iš pilietines ir moralines atsakomybes jausmo, budingo prieškarinei lietuviu modernistu kartai, nepersmelke vis delto stipresniais gusiais deklaratyviu pareiškimu stilistikos ir standartiškos aktualiju romano sandaros. Romane Sukileliai (1957), istorines tematikos kurinyje, isivyravo aprašomasis momentas ir apriorinio žinojimo nuostata. Vaižgantiška šviesiuju kaimo buties ir tautines kulturos pradu adoracija autorius bande suderinti su socialistinio realizmo literaturai privaloma revoliucinio veiksmo heroizacija bei empiriniu konkretumu. Smulkmeniškai sekdamas 1863 m. sukilimo ivykiu kronika, perkrautas dokumentu ir protesto dainu citatomis, istoriniu personažu statiškais informaciniais pasakojimais apie save (poetas A.Daukša pats cituoja savo kurinius), romanas daresi perdem iliustracinis, pakrypes i istorine studija. Panoraminio romano strukturose, reikalaujanciose objektyvaus stebejimo ir itin imlaus plastiško žodžio, dingdavo rašytojo vidinio atsiverimo ir individualaus balso sugestyvumas. Autentišku refleksiju kontempliacinis tonas – stipriausia Mykolaicio-Putino prozos savybe – atgime nebaigtu „Atsiminimu” fragmentuose (1962-1965).

„Menas yra žmogiškoji kuryba” – šita pagrindine Mykolaicio-Putino estetikos teze – buvo grindžiami jo literaturologijos veikalai, kuriuose tiksliai apibrežiama rašytojo dvasine situacija ir jo kurybos meninis vertingumas. Nuo 1923 m. destydamas lietuviu literaturos istorijos kursus Kauno, o veliau Vilniaus universitete, redaguodamas stambu katalikiškos krypties žurnala „Židinys” (1924-1932), budamas Lietuvos rašytoju draugijos pirmininku (1933-1937), išrinktas 1941 m. Lietuvos TSR Mokslu Akademijos tikruoju nariu, jis išleido stambu veikala Naujoji lietuviu literatura (I t., 1936), studija Vyduno dramaturgija (1935). kritikos straipsniu rinkini Literaturos etiudai (1937), Adomas Mickevicius ir lietuviu literatura (1955). Kulturines istorines mokyklos faktografiniam empirizmui cia priešpriešinama literaturos, kaip estetines vertybes samprata ir sintetinis visos nacionalines kulturos suvokimas. Lietuviu literaturos istorija cia atskleidžiama kaip vientisa sistema, turinti savo vidinius desningumus.

„Juk aš ir mano karta esame dvieju epochu žmones. Aš žengiau i gyvenima paciu persilaužimo momentu”, – raše Mykolaitis-Putinas gyvenimo pabaigoje. Reikšdama esmini lietuviu kulturines savimones persilaužima iš dogmatinio pasaulevaizdžio i laisva XX a. mastysena, jo kuryba iškele žmogiškuma kaip aukšciausia vertybiu institucija, iteisindama lietuviu literaturoje dramatiškos savijautos ir intelektualines analizes pradus. Mykolaitis-Putinas, dar gyvas budamas, buvo pripažintas klasiku ir tapo negincijamu autoritetu kelioms rašytoju kartoms. Romanas „Altoriu šešely” buvo išverstas i rusu, lenku, latviu, ukrainieciu, estu, ceku, vengru, vokieciu kalbas.

1929 m. Kaune išejo žurnalas „Pjuvis”, užsimojes restauruoti prieškarines tautinio idealizmo literaturos principus, išvesti iš „tuštumos” pradedanciuju rašytoju karta, išsiilgusia kažko svarbesnio negu „mašinos plerpimas”.

Ar kaimietišku šaknu lietuviu literatura, brutaliai grudama i techniškosios civilizacijos schema, nepraras savo gyvybingumo ir naturalaus veido? Ar literaturos subjektas, negaves iš pasimetusiu kureju dvasinio branduolio ir vidines istorijos, nepavers kurybos „kaukiu maskaradu”? Ka cia Lietuvoje griauti ir sprogdinti, kai musu nepriklausomos buties klodas toks plonytis ir trapus, o musu tautines kulturos tradicijos tebera jaunutes ir gležnos? Materialistine pasauležiura, išardžiusi moraliniu vertybiu metafizini pagrinda ir iteisinusi revoliucine prievarta kaip pažangos „pribuveja”, palikusi žmogaus siela be jokiu amžinybes garantiju, „Pjuvio” autoriams atrode tik mastymo akligatvis, pasmerkiantis mena naturalizmui, kuris nebejaucia anapus regimybes jokio buties tesinio. „Grožis, dorove, tiesos meile telpa dvasios savokoje; visa kas negera, bjauru ar žema – materijoje”, – raše 1929 m. kritikas P.Juodelis. Tikrasis menas – tai pasipriešinimas techniškosios civilizacijos prakticizmui. „Idealizmo klausimas mums yra šiandien buvimo klausimas. Mes norime išsivadavimo. Mes dairomes išeities”, – raše tas pats P.Juodelis.

Pakilusiai Lietuvai reikalingi idealistai, kurie nuplautu nuo tautos veido okupaciju apnašas ir igyvendintu vargingoje krašto kasdienybeje gerio ir teisingumo idealus. Istorija kuria žmogus – savarankiška esybe, o pasaulis tobuleja, kai tu pats daraisi šviesi ir tauri asmenybe. XX a. žmogui butina gražinti amžinybes savokas, o humanizmui Dievo – aukšciausios vertybes – masta. XX a. menas gali vaisingai pletotis tik idealumo sferoje, nes kuryba yra pajungta grožiui, kuris turi transcendentine prasme. Tokiomis idejomis gyveno „Šatrijos” draugija, ikurta 1924 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir globojama šio fakulteto profesoriu V.Mykolaicio-Putino, S.Šalkauskio, J.Ereto.

I lietuviu kultura ženge nauja intelektualu karta, subrandinta pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmecio. Katalikybe, tvirtai išsilaikiusi kaime, apsaugojo ja nuo revoliucinio radikalizmo, apsvaiginusio daugeli Europos intelektualu. Lietuvišku gimnaziju aukletiniai, nebesimoke rusu kalbos, mažiau tebuvo veikiami marksistines literaturos, skelbusios klasiu kova ir revoliucini perversma istorijos varikliu. Jie orientavosi „i idealistiniai krikšcioniška kultura” ir i Vakaru Europa, kur buvo siunciami testi studiju, i nuosaikaus reformizmo teorijas ir individu dinamizma.

Išaugusi Lietuvos nepriklausomybes kovu laikotarpyje, regejusi savanoriu pulkus, žygiuojancius i mušius ties Širvintomis ar Radviliškiu, pirmasyk gavusi lietuviškus pasus su ispausta vytimi, ši karta žvelge i Lietuvos valstybe kaip i istorijos stebukla ir visu vertybiu viršune. Nevalia ja abejoti ar ieškoti jai alternatyvos kitokiuose pasaulio pertvarkymo planuose. „Pjuvis”, pasak P.Juodelio, „visa širdžia prijaucia dabartiniam „reakciniam” musu politiniam režimui – lygiai jo principuose, lygiai taktikoje”, nes „su esama tvarka mes palydetumem tauta”. Poetas A.Miškinis raše: „Vai, linksma buvo ir smagu, kol ejome / Su Lietuva, kai kelesi gyvent iš naujo”. S.Neriai vaidenosi Gedimino kalnas, kai „šventoji musu žemele”, karstan deta, kelesi iš numirusiuju. „Tu – mano deganti širdis! / Tu – mano kraujas gyvas!” – pasakys ji eileraštyje „Tremtinio Lietuva”. Neoromantikai kure poetine nepriklausomybes karu legenda ir prometejiška savanorio mita (K.Inciuros drama „Savanorio dukte”, 1929; A.Miškinio poemu knyga „Keturi miestai”, 1938).

Idealistines mastysenos ir tautiniu vertybiu postulatai junge „pjuvininkus” ir „šatrijiecius”, nors vieni labiau akcentavo tautini prada, o kiti religija. Visi jautesi esa modernios literaturos kurejai, priklausa šio amžiaus meniniam kontekstui. Privalome kurti naujas vertybes, kurios alsuotu „dabarties gyvenimo ritmu”, nes modernizmas, pasak A.Vaiciulaicio, „yra gyvenimo butinybe, ne kažin koks tušcias ir beprasmiškas prasimanymas”. Šiuolaikines civilizacijos dinamikai nebetinka „konservatizmo kelias”, grindžiamas pseudoklasicizmo masteliais, kuriuos kaišioja A.Jakštas. „Dievas supranta visu tautu ir visu epochu kalbas: tad leiskite Ji mums garbinti savo tautos ir XX amžiaus kalba!” – raše J.Keliuotis 1930 m.

A.Miškinis, vienas iš „Pjuvio” autoriu, pradedamas savo literaturini kelia, pats taike i „Keturis vejus” ir veliau yra padejes K.Binkiui eiliuoti jo „alijošiškas” poemas. Šatrijieciu almanache „Granitas” (1930) taip pat buvo apsciai iš „Keturiu veju” atitekejusio žodžio staigumo, kapoto sakinio sproginejimu, šturmuojancios tonacijos („Nereikia man žvaigždetu valandu romantikos, / užteks ciulbeti arijas”. P.Karuža).

Taciau „Pjuvyje” P.Juodelis paskelbe programine atsiribojimo deklaracija – „Kodel mums nepakeliui su „Keturiais vejais”. A.Jakštas taip pat ispejo šatrijiecius – katalikybe nesuderinama su dekadentiška žodžiu ir minciu netvarka, atkeliavusia „iš Bolševikijos.”

Jaunoji idealistu karta, pakrikštyta Vaižganto romantikais ir pati save tapatinusi su romantizmo tradicija, jautesi nebeišsitenkanti ne viename iš apibrežtu lietuviškos stilistikos plotu. Istorinis romantizmas, paverstas „pilietiniu dorybiu mokykla”, pasak „Pjuvio”, nebeišreiškia dabartinio žmogaus individualybes, o jo epigonu retorikoje visiškai nera „lietuviškos stichijos”. Palinkes i „Keturis vejus”, A.Miškinis iš pat pradžiu suvoke, kad „kai kas ju programoje man. nepriimtina”. J.Aistis kritiškai žvelge i lietuviu simbolizmo viršune – V.Mykolaicio-Putino „Tarp dvieju aušru”, matydamas cia per daug aiškia proto persvara ir pasigesdamas betarpiškumo.

Lietuviu literatura, „pjuvininku” ir „šatrijieciu” supratimu, turejo dvi raidos galimybes šitame intensyvios kulturines cirkuliacijos amžiuje: mechaniškai pasisavinti didžiuju Europos literaturiniu judejimu estetinius ir meninius rezultatus arba savarankiškai rutuliotis, „pereinant nuosavu keliu visas turimas kulturos fazes” (P.Juodelis). Pirmuoju keliu ženge simbolistai ir keturvejininkai, kurie vis važinejo i Europa mokytis, „o tuo tarpu mums piršo atneštines pažiuras, idejas ir ju formas” (A.Miškinis). Meno negalima importuoti. Naujos meno formos prigyja, tik suleidusios šaknis i tautos psichika ir konkretu šito krašto istorini bei kulturini dirvožemi, nes kitaip jos nutrupa kaip išdžiuvusios šakeles. A.Miškinis itikinejo, kad „Europa butinai reikia vytis per Lietuva”, „kad pasisavintume, kas jau padaryta, reikia ne aklai, nenustelbiant tautos budo, dvasios ir buties pradu”.

Pastatytas didžiojo orientyro vieton, lietuviškumas turejo pasukti literaturos kursa nuo beribiu visuotinumo horizontu ir kontinentiniu literaturiniu siubavimu link gimtojo kranto. Neoromantikai vel emesi svarstyti tautos likimo problematika. Etnografine kaimo atributika (kryžiai pakelese) virto embleminiais Lietuvos vaizdais, o kaimo paprociai (krikštynos, piršlybos, pakasynos) žmogaus buties matmenimis ir tautinio pastovumo prielaida. Nuo urbanizacijos kontrastu ir itampu atsigrežta i nesudrumsta Lietuvos gamta, kuri tapo vieninteliu pasaulio harmonijos ir amžinybes pagrindu. Restauruotas intymus emocinis kalbejimas, nes žmogaus esme tebegludi emocinese busenose, ir išreikšti ju tikruma, kaip „vertybe sau”, yra kurybos tikslas. Konkretaus vaizdo faktura, lipdoma iš kaimo realiju, liaudies dainos stilistikos ir sodiecio frazeologijos, išstume abstrakciju leksika, o tvirta konstrukcija pažabojo avangardistine susigrudusiu žodžiu „laisve” ir plakatiška išskaiciavimu kompozicija. Dekretuoti nauji nacionalines poetikos normatyvai – plastinis vaizdas atspindi konkrecia istorinio laiko aplinka, bet kyla iš intuityvaus suvokimo gilumu; emocinio betarpiškumo tonacija atveria žmogaus padeti šia akimirka, o kartu nujaucia begalyben nueinancia buties perspektyva; išgyvenimo ir žodžio ekspresija jungiasi su liaudišku paprastumu ir aiškumu.

Lietuviško neoromantizmo programa, suformuluota kaip tautinio meno programa nepriklausomos valstybes salygomis, remesi panašiais principais, kaip ispanu ar suomiu treciojo dešimtmecio neoromantizmas: idealo ir realybes antinomija, priešiškumas buržuaziniam miesto gyvenimo budui, tradicines kaimo dvasines kulturos ir modernios išraiškos sinteze, patriotines temos ir tautiniu koloritu nuspalvinta forma, stiliaus organiškumas ir individualumas.

Lietuviškas neoromantizmas, trumpam prisiglaudes žurnale „Pjuvis”, almanache „Granitas”, palaikomas J.Keliuocio redaguojamos „Naujosios romuvos”, greitai išsisklaide i individualius kelius, nepalikdamas jiems net savo pavadinimo. Bet literaturoje liko jo ibrežta vertybiu skale: kuryba – tikroves sudvasinimo, o ne jos inventorizacijos ar laužymo aktas; meninis žodis – svajones, vilties, tikejimo balsas, teigiantis tevynes meile, žmogaus ir gamtos groži. I ši poliu vienaip ar kitaip orientavosi ir „magiškojo realizmo” kurejai, ieškoje pasakiškumo realaus gyvenimo lytyse, taip pat impresionizmo tesejai, žvelgdami i žmogaus jausena ir kasdienine buiti per poetiškumo prizme. Sujungti išorini charakteriu, situaciju ir vaizdu naturaluma su „vidiniu romantizmu”, atgaivinti tradicine realistinio pasakojimo tradicija idealumo nuojauta ir beribiškumo vaizdiniais buvo itin viliojanti užduotis lietuviu literaturai, paveldejusiai iš tautosakos poetinio suvokimo galia.

Antanas Miškinis

(1905-1983)

Kauno universiteto studentas humanitaras, grižes vasara i teviške, su kaimo jaunimu išdainuodavo visa „svodbiniu” dainu cikla, kol pravirkdydavo jaunaja. Universitetiniai mokslai nebuvo išgairine kaimo dvasines kulturos – mokejo daugybe niekur neužrašytu dainu, pasaku, priežodžiu, ryškiai prisimine ivairius kaimo nutikimus ir senu žmoniu pasakojimus, kalbejo tarmiškai. Liaudies dainas ir pasakas laike savo pirmaja literaturine mokykla. „Man rupejo priartinti poetine kalba prie šnekamosios kalbos”, – raše Miškinis. I lyrikos knygas Balta paukšte (1928), Varnos prie plento (1935), Keturi miestai (1938) jis ivede gimtojo kaimo dainu personažus (tevulis, mocia, brolužis, sesuva), veiksmo vietoves (rugiu laukas, rutu darželis), tarmines lytis („Anta slenkscio motina alpo”, „Kur tada tujen pasidesi”, „dabar ir saule užusedo”). Tautosakines tradicijos pagrindu poetui rupejo sudaryti grynai lietuviška poetinio žodžio spektra. Atrinko kelis gamtos reiškinius (upe, laukas, rugiai, beržas, pavasario žaluma, varnos), lokalizavo juos prie Nemuno ir Baltijos ir, nuolat kartodamas, kure specifini Lietuvos peizaža. Iš kaimo realiju lipde apibendrinta visos Lietuvos paveiksla, tautos psichikos etalona ir jos buvimo lakoniška formule: „Apie tave dumodams, / Šiandien dainuot panudau. / Skaiciau iš drobiu rašto – / Esi tu leto budo”.

Taciau Miškinio lyrikos profili leme jau ne tautosakine tradicija, o literaturine kultura. A.Blokas, Ch.Baudelaire’as, J.Tuwimas – mylimiausi jaunystes metu poetai – vede sudetingu vaizdo atotrauku, rafinuotu aliteraciju ir daugiasluoksnes kompozicijos kryptimi. S.Jeseninas, „paskutinis rusu kaimo poetas”, moke emocines ekstazes vienoje smogiancioje frazeje. B.Sruoga, simbolizmo poetas, universitete buvo jo rusu literaturos studiju profesorius, o K.Binkis, keturvejininku vadas, – artimiausias biciulis.

Miškinio kuryboje susikryžiavo dvi lietuviu lyrikos stilistikos kryptys. Dainiškoji tradicija, išsaugota simbolistu, modeliavo eilerašti iš trumpu eiluciu, emociniu šuksniu, pakartojimu, melodingu ketureilio strofu, reikalaudama grakšciu simetriju ir harmoningo bangavimo. Avangardistine poetika orientavo i nereguliaru itampu pulsavima, šnekamosios kalbos faktura, netiketus vaizdo rakursus („Rankas kaip šakalius ispausiu / Prieš vakara i balta staltiese”). Simbolizmas ibreže atmintin eilerašcio konstrukcija kaip poetizacijos akta, grindžiama aukšciausio buties momento nuojauta {„Žiuriu žiuriu i aukšti – / Naktis gili gili. / Išskrido mano paukštes / I svetimas šalis”). O K.Binkio „100 pavasariu” piršo ironija kaip viska išsprendžiancia eilerašcio kadencija. Miškinis perkele „absoliucios tiesos” akimirka, butina dainingojo eilerašcio kulminacijai, i teviškes žeme, paversdamas ja buties pilnatves ir harmonijos miražu. „Tu nematei tokio žydejimo, / Lauku dainavimo smagaus. / Ne veltui anuomet žadejome / Žvaigždes nukarstyt nuo dangaus”. Ir tuoj pat suabejojo savo poetine iliuzija, regedamas Lietuvos buržuazejima, pražutinga tautos likimui. Ironija tapo vieninteliu sprendimu, tik ji tryško ne iš skeptiško proto ar šturmuojancios jegos, o iš sielvarto. „Išeisime ši rudeni / Su tarbomis per Lietuva nualinta. / Baudžiavose dar užsigrudinom / Ir šunimis mokesime paskalinti”.

Miškinio lyrikoje skambejo du balsai – vienas aukština, myli ir tiki, kitas abejoja, kencia, ironizuoja. Toje pacioje strofoje susikerta dvi linijos – viena kyla i tradicini poetiškuma („Ar nepasiilgsti tu lauku placiu?”), kita leidžiasi i gruobleta proziškuma („Kaip? Nenusibodo žviegianciam asfalte?”). Techniškosios civilizacijos terminai susiduria su gamtos ivaizdžiais ir kaimo realijomis kaip priešingos jegos, sutelktos apie du atvirai konfliktuojancius centrus: „aš” (atstovaujantis kaimo gyvenimo sanklodai – lietuvybes sinonimui), „tu” (suburžuazejimo, miescioniškumo, kosmopolitiniu madu ir manieru reiškejas). „Klausyk, tu spjauk i tualetus, / Palik maliarija madu! / Vaizduokis: per laukus geletus / I pacia saule aš vedu”. Eileraštis klostesi kaip dramatiška skirtingu savoku, jutimu, vaizdu itampa, bylojanti apie globaline dvieju gyvenimo budu ir sistemu konfrontacija.

Miškinis išlaike skaidriaja vaizdu gama, budinga dainiškajam stiliui, o kartu išdraske ja ironijos permušimais. Paveldejes iš liaudies dainu graudžiai nutesta minorine intonacija, atmiešia ja pakiliais žodžiais ir veržlumo akcentais, sukurdamas prieštaringa, sukiršinta, logiškai neišaiškinama nuotaika. Meninis efektas grindžiamas perejimu staigumu, kuri Miškinis nusižiurejo iš liaudies dainos paralelizmu, bet pletojo pagal avangardizmo pasiulyta ekspresyvumo poetika. „Ir užmirški savo sena mocia, / Kuri lyjant basa bulves kasa. / Butu keista, jei aš nežinocia, / Ko padrisko baltai liepai kasos”. Avangardizmo stilistika, iteisinusi greta emocinio šuksnio ironiška recitatyva, trukciojanti vaizdo pulsavima, arde taisyklingo ritmo inercija, kad susidarytu aštriabriaune ritminio judejimo linija, grindžiama staigiais kirciais ir pauzemis („Aš visa demesi skyriau frazes pastatymui, o ne pedos sukomponavimui”, – sake poetas). Aliteracijos – dar viena K.Binkio dovana – taip pat pabrežia ne lygu slydima, o stabdymo, veržimosi, sproginejimo garsus. „Dar tada, kai pavasaris trankes, / Visom upem grudos ledais, / Mire meile ant svetimo ranku, / Išvadinta gražiais vardais”. Sinkopio ritmika keite eilerašcio žanra. Jis nebeturejo dainiškos melodijos, nors išliko paralelizmo strofa, jausminiai kreipiniai ir pasikartojimu užsklandos. Tai ironiško romanso ir elegiško himno junginys – perdem individuali Miškinio eilerašcio forma, savaip sugerusi ir transformavusi tiek liaudiškaja poetinio žodžio kultura, tiek modernizmo menine patirti.

Nueina traukiniai. Geležimi nužviegia,

Ir mano sielvartas per telegrama viela.

Aš vis manau – esi tyra, baltesne užu sniega,

Tu mano tolima, brangi ir miela!

Turbut girdejai tu, kad mariose

Balti laivai linguoja plaukia;

O gal kur tolimam krante i delnus veidas neriasi, –

Tai motinos, kuri sunaus nebesulaukia.

Miškinio poemose („Keturi miestai”), apdainuojanciose nepriklausomybes kovu groži ir savanoriu-naujakuriu varga buržuazejancioje Lietuvoje, veikeju siluetai, kaip ir sutrukinejes veiksmas, tebuvo salyginiai atramos taškai ivairiems elegiško lyrizmo ir kaimo buities apoteozes variantams. Epinio piešinio blyškuma kompensuoja puikiai instrumentuotu eiluciu spindesys („Ir pinigas, ir šilkas – niekas, / Kai nera kas kasas paglosto”), peizažine tapyba, prilygstanti protarpiais A.Baranausko „Anykšciu šileliui” gamtos grožio apoteoze.

Nera niekur tokio miško, kaip musiškis, –

Ant pušeliu kaip varpeliai skamba šiškos,

Ir paukšteliai, kaip iš knygu, pasakyciau,

Kai suseda palinguoti ant šakyciu.

Tai suulba, tai sugieda, suraliuoja,

Net palingauja girele, ta žalioji.

Nieks nemate, negirdejo ir nežino

Tokio balto, tokio skambancio beržyno.

Po Antrojo pasaulinio karo Miškinis, Kauno gimnazijos mokytojas ir grožines literaturos leidyklos redaktorius, isijunge i antisovietine rezistencija, 1948 m. buvo suimtas ir nuteistas 10 metu. Mordovijos lageriuose sukure viena paciu stipriausiu lietuviu pasipriešinimo literaturos kuriniu – eilerašciu cikla „Psalmes” (paskelbta 1989 m.). Grižes 1956 m. i Lietuva, galejo rašyti tik optimistinius arba neutralius gamtinius eilerašcius. Gimtasis kaimas cia iškyla kaip vienintele pasaulyje vietove, kurioje žmogus dar gali buti laimingas („Eilerašciai”, 1960; „Arti prie žemes”, 1965; „Dienoraštis”, 1972; „Klevai prie kelio”, 1982). Iš laužanciu itampu eileraštis grižo i klasikini paprastuma ir švelnuma, o lyrinis komentavimas ir stilingas aprašinejimas formavo ištiso kurinio eiga (poema „Svajone ir maištas,” (1967), šlovinancia revoliucines idejas ir revoliucini veiksma.

Mordovijos lageriuose Miškinis pasakodavo kaliniams gimtojo Juknenu kaimo istorijas, kurias veliau suraše knygoje Žaliaduoniu geguže (l977), stengdamasis išlaikyti Rytu Aukštaitijos sakytiniu pasakojimu formas ir stiliu. Tai fragmentiški pasakojimai, nepajungti vientisai dramatiškai kolizijai (kaip A.Vienuolio „Iš mano atsiminimu”), kur tikri ivykiai maišosi su liaudies anekdotais, psichologizuoti vestuviniu paprociu aprašymai su realistiniais anapusinio gyvenimo vaizdiniais (sunus ilgokai neužperka pamaldu už savo kieta ir šykštu teva – tegul pabuna skaistykloje: „Aš, matai, galvoju koki pusmeti ji pamokyti”), o išraiškingus dialogus permuša poetišku peizažu nuotrupos („Žvaigždžiu danguje, kaip pašluota, lyg neber, tik aušrine paryškejusi tebežydi, tebemirkcioja ir lyg melynuoja dangaus pakrašciai”). Kaimo buityje Miškinis ieškojo ilgaamžes tradicijos ženklu, kaip ir Vaižgantas, o kaimo žmoguje dvasinio grožio, žarstydamas be jokios fabulines sekos trumpas kaimynu charakteristikas, persmelktas meiles ir nusistebejimo (raupletas bernas, juodežis, gudu vadinamas, žvelgia i Juknenu kapinaites: „-Tenai mano motinela ilsisi. Kai einu kada pro šali, pasedžiu ant akmenu tvoros. Ten dabar prie kapo ieva užaugusi, žydi pavasariais”). „Žaliaduoniu geguže” – šviesaus tono knyga – parašyta kaip atsisveikinimas su senaja lietuviško kaimo butimi ir kultura – aukšciausia vertybe poetui, pasmerkta išnykti sparciuose techniškosios civilizacijos tempuose.

Miškinio lyrikos knygos, pokario metais išimtos iš biblioteku, buvo ranka nusirašinejamos (A.Maldonis). P.Širvys kure eilerašcius liaudies dainu stiliumi, atsigreždamas i Miškinio prieškarine kuryba. Pirmoji pokarine poema – E.Mieželaicio „Iškovotoji duona” – buvo parašyta „Keturiu miestu” objektyvizuoto lyrizmo maniera.

Bronius Krivickas

(1919-1952)

Macernio studiju draugas, poetas, prozininkas, dramaturgas, periodiniu leidiniu „Ateitis”, „Studentu dienos” (1939-1940) redaktorius, literaturos ir teatro kritikas, parašes išsamia studija „J.Aleksandriškio-Aiscio ideju pasaulis”, žurnalo „Kuryba” (1944) redakcijos sekretorius ir trumpalaikis Biržu gimnazijos mokytojas, prasidejus antrajai sovietinei okupacijai, apsisprende kartu su M.Indriliunu, kritikos ir poezijos verteju, kad „reikia kovoti”. 1945 m. pradžioje išejo i miška, gaves iškvietima atvykti i sauguma, žuvus artimiausiam draugui M.Indriliunui. Jau du jo broliai partizanavo, ir jis isijunge i partizanu buri, veikusi Nemunelio Radviliškio apylinkese ir Skaistkalnes miškuose. 1948-1949m. buvo partizanu burio vado pavaduotojas. Pora žiemu praleido bunkeryje, isiruoštame žmonos – buvusios mokines – tevu sodyboje Tylinavos kaime, netoli Suosto. 1951 m. paskirtas Šiaures rytu srities štabo Visuomenines dalies viršininku, jam suteiktas kapitono laipsnis. Redagavo laikrašti „Laisves kova”, kuriame spausdino savo sonetus, straipsnius, užsienio radijo stociu pranešimus. K.Rivaišos slapyvardžiu išleido eiliuota satyra „Po Stalino saule”, atspausdinta rašomaja mašinele ant plonycio popieriaus. Paliko rankraštini rinkini „Žiaurusis Dievas”, kuriame i atskirus skyrius sudeta 1945-1949 m. poetine kuryba – 34 eilerašciu pluoštas, 38 sonetu ciklas, 53 eiliuoti margumynai „Poilsio valandai”, 63 satyriniai kuriniai, J.W.Goethes (71 eileraštis), Ch.Baudelaire’o, A.Miegel lyrikos vertimai. Jo „Raštai” išleisti 1993 m.

„Katastrofa ivyko”, – raše Krivickas 1944 m. Bolševizmo lava, užliejusi puse Europos, itrauke i savo „mirtina verpeta” ir Lietuva. „Visame krašte vien kraujas ir lavonai”, „priešmirtiniai kankiniu klyksmai” ir „ešelonu ešelonai”. Stalinas sukure žemeje tikra pragara, „šimto tautu” kapinyna, dvelkianti „šermenu šiurpu”. Ar „tauta, likimo ištikta”, neprivalo „kautis prie duobes kapu”? Ar neatejo metas realizuoti iškilmingus nepriklausomybes dienu pažadus – „pavojaus valandai išmušus del jos laisves nesigaileti savo gyvybes”? Prasidejus „vergijos ir priespaudos laikmeciui”, rašanciojo žmogaus pareiga – „žadinti laisves vilti ir rengti juos laisves dienai”, pasak paskutinio Krivicko rašinio 1952 m.

Poetas partizanas, vaikštinejantis po Biržu giria su skrybele, akiniais ir šautuvu, svarsto savo lyrikoje likimine veiksmo butinybe begaliniu erdviu akivaizdoje, naudodamas putiniškas „gelmes”, „viršuniu”, „bedugniu”, „rumu”, „taures”, „vergoves”, „aukuro” ir „aukos” ivaizdžius. Nesuvaldoma katastrofa siaucia visatoje: gniužta „sunkiu planetu” juodi kevalai ir „žvaigždes milžinai”, išeje iš savo orbitu, krenta i tamsias erdves. Chaotiška priešingybiu grumtis itraukia i savo sukuri viska, kas egzistuoja, išskyrus dieviškaja valia, kuri nusvyra kaip paskutine rusti ištarme. Žmogaus butis, draskoma „siaubo ir pavoju”, paklusta „žiauraus dievo” ištarmei: tu privalai veiksmu ginti teisinguma žemeje. Ne stebeti ir komentuoti, o atremti prievarta savo paties gyvybe. „Eikim, baikim tamsa išsklaidyti / Musu meiles deganciu kardu”. Tu negali rinktis – susitaikymo ramybe ar „kova iki pabaigos”, nes viskas nuspresta aukštybese, – ir tu nesvyruodamas ir nesugniuždamas turi atlikti tai, kas paskirta. „Ir tvirtas buk! Vel viena žiema žiauria / Dievu valia tu pereit privalai!”

Priedermes imperatyvas, brežiamas ties mirties riba, Krivicko lyrikoje tampa aukšciausia egzistencijos nuostata ir galutiniu buties išsipildymu, kuriam atiduodama viskas. „Per kraujuotus vandenis raudonus, / Vejamas mirties, aš plaukt turiu. / Supa vetra ant bangu niauriu / Mano broliu žuvusiu lavonus”. Atsidures „šešely nebuties”, kovojantis žmogus neskeldeja ir nesigaili saves, jis telkia i viena ryžtinga mosta nenusižeminusiojo „išdiduma” ir „atkaklia valia”, kad ištvertu „kruvinoj gresmej”. Jis stovi ribineje situacijoje be jokiu išlikimo vilciu ir žvelgia i savo žuti nesudrebedamas kaip i bendro tautos likimo neišvengiamybe.

Jau nera laimejimo vilties.

Tiktai geismas kautis lig mirties.

Saule leidžias. Pluoštai jos liepsnos

Plazda dar ant žemes kruvinos.

Bet kai šaltos žvaigždes sužeres,

Jau mus rankose ginklai tyles.

Krivicko lyrikoje paskutines valandos „nujautimas didis” ir valinga itampa ginant tiesa, „kur dega Dievo kibirkštim”, susilieja i skausmingo didingumo tonacija, artima klasikiniams himnams ir odems. Tik ji neturi retorikos klišiu, destomu pašalinio stebetojo ar mokytojo. Tai veikiancio ir kenciancio žmogaus balsas, pilnas vyriško veržlumo ir ruscios elegijos. „Ir žvaigždes krintancios naktim rugsejo / Skaudžiai lašejo ant peciu”. Kaip ir V.Macernis, jis ieškojo gamtoje „šviesios malones” ir svaiginancios ekstazes, supindamas intelektualines kategorijas ir plastini vaizda, sudvasinimo poleki ir prarasties liudesi i skaidraus pakilumo intonacijas, kurios neprisiima intymaus šnabždesio. „Tos dienos slenka priešmirtines, gražios. / Be vejo plaukia raganu plaukai. / Ir žvelgdamas aplink, degu ekstazej / Kaip dega saulej gelstantys miškai”. Savo poetine kuryba jis taip pat programavo i stambius ciklus, pasukes klasicizmo link, kaip ir V.Macernis, A.Nyka-Niliunas. Net ir satyroje jis nevenge kulturiniu asociaciju ir filosofinio motyvavimo, ieškodamas esminiu sarkastišku neiginiu, o ne pašiepiancio humoro. „Dievai gebejo kurt kvapu savu, / Bet Kremliaus dievas ne iš tu dievu. / Jis tik nukalti moka grandines / Ir jom apkaustyt dirbanciu minias”.

Krivickas žuvo 1952 m. rugsejo 21 d. Raguvos miške, išdavus i saugumieciu rankas patekusiam apygardos partizanu vadui jo bunkeri.

5.Salomeja Neris

(1904-1945; tikr. Bacinskaite-Buciene)

Dramatišku vidiniu lužiu poete, sukurusi sugestyvios potekstes ir trapaus melodinio virpesio eilerašti, kuriam keleta dešimtmeciu teko reprezentuoti prieškario poetine kultura (išemus iš biblioteku A.Miškinio, J.Aiscio, B.Brazdžionio knygas) ir legalizuoti jos tasa sovietineje Lietuvoje. Vienintele iš neoromantiku, ateitininke ir „Šatrijos” aukletine, sukilo prieš valstybiškai nusistovejusiu vertybiu skale (Tevyne + Dievas), ieškodama išganingu pasaulio raidos perspektyvu socializmo teorijoje ir praktikoje. Talentingiausia XX a. lietuviu poete pateko i žiaurias istorijos peripetijas, istumusias ja i žutbutinius apsisprendimus (arba tauta, arba socializmas), i didžiules psichologines itampas, kurios neleido atslugti jos kurybiniam potencialui, o plete ji naujomis kryptimis.

Baigusi 1928 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete germanistikos ir lituanistikos studijas, Neris mokytojavo Lazdijuose, Panevežyje, Kaune. Mokesi vokieciu ir prancuzu kalbu kursuose Vienoje bei Paryžiuje. Likusi be darbo po antiburžuazinio pareiškimo „Treciame fronte” 1931 m. verte religinio turinio beletristika Kazimiero draugijos leidyklai. 1940 m. rugpjucio 3 d. SSRS Aukšciausiosios Tarybos sesijoje, ijungiant Lietuva i SSRS sudeti, skaite pagal V.Dekanozovo nurodyma parašytos „Poemos apie Stalina” ištrauka. Karo metais gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Sovietiniai bombonešiai, atskride ligi hitlerininku okupuotos Lietuvos, barste atsišaukimus su jos eilerašciu tekstais.

„Negaliu padaryt iš saves realistes, romantike ir mirsiu”, – raše Neris 1935 m. Pirmuose lyrikos rinkiniuose Anksti ryta (1927), Pedos smely (1931) vyravo romantinis pasaulevaizdis – kaip priešprieša kasdienybei keliama svajone, meiles jausmas, tobulesnio gyvenimo ilgesys. Jos ankstyvuosiuose eilerašciuose „sukasi, pinasi sutemu pasakos”, kaip ir B.Sruogos lyrikoje („Supasi, supasi lapai nubudinti”), o iš sutemu ateina viešnia žydrais sparnais, „žemes aistru žibintus užgesinus”, kaip ir V.Mykolaicio-Putino knygoje „Tarp dvieju aušru”. Tai perdem pasakiškas gamtovaizdis: cia tebeskraido „tylios fejos” ir „baltos laumes”, tebešukauja „melyni šešeliai” ir tebegaudžia „prieblandos trimitai”. Ateje iš anapus realumo ribos, šitie bekuniai pavidalai ketina pranešti kažka svarbaus apie gyvenimo esme, laime ar mirti. Bet nieko aiškaus nepasako, palikdami tik „balta sapna”, „ilgesio daina” ir nebylia nuojauta („keistas nujautimas vaikšto po aleja”).

I supasakinta gamtovaizdi ieina emocine situacija kaip galutinis ir aukšciausias dydis. Vidines busenos neprisiima jokio moralinio komentaro. Tai jaunystes ekspansija, nesidairanti i šalis; naivus pasitikejimas pasaulio tvarka ir savimi, neleidžiantis abejoti ir krimstis; džiaugsmingas harmonijos jutimas, trykštantis iš vidiniu jegu ir gamtos pusiausvyros. Neris kuria eilerašti kaip jausmo ekstaze – be jokiu kontempliacijos priemaišu, pakartodama J.Tysliavos, „entuziazmo grenadieriaus”, dainuojancia eilute, laku vaizda, greita judesi. „Saule žeria anksti ryta / Daug auksiniu valandu. / Ryta auksu parašyta / Savo varda aš randu”. Neriai, besiilgincio, mylincio ir nusiviliancio moteriškumo poetei, rupi tiesiog pats psichikos virpesys, jo dinamika ir grožis. Jos talentas – žmogiško tikrumo talentas, atverias žodyje tik švaru išgyvenimo branduoli, be jokio manieringumo ar pozos, savotiškai ištirpdas literaturine forma vidiniame judesyje, kuris, rodos, vienas ir telieka eilerašcio erdveje. Dar tolima avangardizmo sajudžiui, poete nejucia pakluso jo antimetafiziniams principams – nera jokios aukštesnes vertybes už galimybe gyventi; nera nieko gražesnio už pacia jutimo energija.

Neoromantinis eilerašcio tipas, pagristas šiek tiek susimbolintu vaizdu simetrišku kartojimu, buvo pirmoji Neries literaturine mokykla, davusi jai naiviai paprasta ir skaidru poetini žodi, išliuliuota dainiškumo tradicijos, išlaikanti vibruojanti vidines šilumos ir vidinio subtilumo tona, kuris jos lyrikoje igavo pavergiancios atvirumo sugestijos. Kaip ir estu poete M.Under, ji pyne eilerašti iš vieno balso moduliaciju, nedrisdama isileisti keliu balsu, loginio recitatyvo ar polifonines kompozicijos. Pradžioj mylimiausi jos poetai buvo H.Leutholdas (ši elegiškai jausminga šveicaru poeta ji daugiausia verte i lietuviu kalba) ir A.Achmatova. Veliau žavejosi P.Verlaine’u ir lenku lyrike M.Pawlikowska. Destydama vokieciu kalba Lazdiju gimnazijoje, deklamuodavo vaikams melodingus H.Heines eilerašcius iš atminties. Lenku romantikai A.Mickevicius ir J.I.Kraševskis lydejo ja iki pat gyvenimo pabaigos.

Keliaudama po Vakaru Europa, 1929 m. vasara Neris susitiko Vienoje K.Boruta, šaukusi i nesitaikstoma kova su Lietuvoje isigalejusia autokratine valdžia. K.Marxo raštai, gauti iš komunistinio pogrindžio, vokieciu komunistu partijos leidžiamas žurnalas „Die Linkskurve” paskatino ja stoti socializmo pusen ir nulaužti savo nueita kelia „kaip vyšnios išdžiuvusia šaka”. „Trecio fronto” kritiko K.Korsako išaukštintas jos „pasukimas kairen” reiške posuki i lyrikos intelektualizacija. Kairysis avangardizmas isakmiai moke: poeto uždavinys pasakoti ne apie save, o parodyti pasaulio keitimasi; eileraštis – tai veiksmas, keiciantis pasauli, o ne gražus žodžiai. Eilerašciu knygoje Per lužtanti leda (1935) jos akvareline plastika prisieme logišku savoku itarpius. Emociniuose svyravimuose atsirado stabilumo ir apriorinio žinojimo. I lyrini monologa isiterpe pasaulio situacijos brežinys kaip neatskiriama savistabos dalis, nes lyrikos misija – suvokti save – dabar turejo poetei viena prasme: suvokti save lužtanciame istoriniame laike. „Sauletu krantu pasigedo / Širdis. Nebgaliu. / Ir begu per lužtanti leda / Skenduoliu keliu”.

Užsiangažavusios literaturos agituojanti intelektualuma Neris perkoše per romantini prometejizmo mita, kuris ištirpde logizuota sandara aštriuose emociniuose kontrastuose, neapibrežtuose simboliuose, impresionistinio fragmentiškumo kompozicijoje. Siauciancios juros, viesulu, raudonos saules aureole apgaube drasa, žygi, pasiaukojima – aukšciausias žmogiškas vertybes poetes akyse. Kraštutines itampos patetika lydejo herojiška morale, kuri visam laikui iejo i poetes autoportreta („Buk su tais, kurie grumias ir kaujas – / Ne silpna moterim!”). Pakiliomis metaforomis, perimtomis iš K.Borutos poemu, ji aukštino aktyvia jega, kuri vienintele gali pakeisti pasauli („Užauges milžino peciais / išlauš duris i saule”). Revoliucinio prometejizmo koncepcija, absoliuciai svetima J.Aisciui (revoliucija toks pat blogis, kaip ir karai), išplete eilerašcio akirati iki visos planetos maštabu, nušluodama tautiniu valstybiu sienas („Jurai nurimus, – nieks neatskirs jau, / Kur švedu kraštas, kur Lietuva”) pagal savaip pakartota latviu poeto komunisto L.Laiceno šuki: „Rubežiai šalin!”

Išsiilgusi „gyvo, energingo žodžio”, Neris, jau perejusi i opozicini „Trecio fronto” sparna, tuo pat metu žavejosi senaja Rytu poezija, skaite R.M.Rilkes eilerašcius, ir jai tapo artima buties beribiškumo nuojauta – simbolistines lyrikos palikimas. I daiktu sudvasinima ir apibendrinta požiuri lenke ir M.K.Ciurlionio tapyba – stipriausias poetes meninis išgyvenimas, susijes su pirmaja meile (pasimatymai M.K. Ciurlionio galerijoje). Brandžiausiuose poetes eilerašciuose (kn. Diemedžiu žydesiu , 1938; Dainuok, širdie, gyvenima, 1943; Lakštingala negali neciulbeti, 1945) nedaug išoriniu detaliu. Bet baltas rugiu takelis išsiplecia iki begalybes, susietas su žmogaus buvimu nematomomis bendrumo gijomis. Eileraštyje išlieka emocine busena, bet ji virsta apibendrinta žmogaus likimo situacija.

Manes dar nebuvo, –

Alyvos žydejo —

Manes nebebus jau, –

Jos velei žydes. –

Ir kris ju lapeliai

Nuo saules ir vejo –

Kaip smelio saujeles –

Ant mano širdies —

Eilerašcio vyksme aktyviai dalyvauja istorinis laikas, taciau jis neužstoja amžinojo gyvybes ir mirties ciklo, brežiancio savo perspektyva toli anapus šios dienos. Eilerašcio subjektas istatytas i konkrecia padeti, bet i ja isiterpia gamta – beribiškumo dydis, atmestas avangardistu. Gamta tampa didžiuoju žmogaus buvimo pagrindu, amžinojo gyvybingumo garantija, filosofine visuotinumo platforma, kaip ir V.Krevei ar Vaižgantui. Žmogus ir gamta pereina vienas i kita („Ir žeme taps žiedais marga. / Aš diemedžiu žydesiu”), ir šita pirmaprade buties vienove – jos lyrikos substancinis turinys. Tik visatos brežinys jos lyrikoje neigauna spekuliatyviniu formuliu, o gludi jutiminio vaizdo gelmeje kaip buties harmonijos nuojauta, pilna skaidrios išminties ir graudaus trapumo. Neries eileraštyje viskas paprasta, konkretu ir lengva, o kartu kiekviename žodyje neapciuopiami pratesimai iki visuotinumo. Miniatiuriniu piešiniu, aforistiniu frazes lakoniškumu ir dainingu ritmu jos eileraštis išreiškia tai, „kas neišreiškiama”, ir šiuo atžvilgiu yra giminingas F.G.Lorcos, G.Mistral, velyvosios A.Achmatovos lyrikai.

Turedama kelis eilerašcio tipus savo poetikos repertuare, Neris juos kryžiavo i naujus junginius, pereidama iš intymios „aš” – „tu” intonacijos i visuotinumo punktyra, iš valingu šukiu i liaudies dainos meilingaji švelnuma (poema „Egle žalciu karaliene”, 1940). Neries lyrika judejo nuo vienos pakopos i kita labai naturaliai, beveik neišsimušdama iš savo vidines logikos. Bendraeuropinius poetines kulturos elementus ji ištirpde nacionalineje dainiškos frazes, deminutyvinio vaizdo, graudaus lyrizmo tradicijoje, pasiekdama istabaus lyrines pagavos vaiskumo ir intonacijos betarpiškumo. Ji mokejo itin naturaliai suderinti subtiliausius nuotaikos niuansus su išorine plastika, potekstes daugiaprasmiškuma su vaizdo aiškumu, sudetinga poetini suvokima su liaudies dainos paprastumu, artimu visiems neoromantikams.

Neraudok, širdies vaikeli,

Liulia, liulia!

Oi, nebark manes, teveli,

Oi, motule!..

Neramus širdies vaikelis

Neužmiega. –

Šešeliuotas mano kelias –

Kur jis bega?

Perkelusi vidine žmogaus busena i žiauria karo aplinka, Neris išlaike savo lyrikoje romantini poleki ir buties beribiškumo perspektyva, nors ir buvo priversta pasiduoti retorikos štampams, šlovinantiems „raudonuosius karius” – „Lietuvos vaduotojus” ar Maskva, kur „rymo Stalino šviesi galva”. Karo metu jos eileraštis išauga tarsi iš dvieju priešingu pradu. Poete šaukia kareivi atakon, o išlydi ji su motinos širdgela, žinodama, kad jis tikriausiai negriš. Šitaip išsaugoma išgyvenimu pilnatve ir teisingumas. Toksai dvasiniu kontrastu bangavimas, vienur labai atviras, kitur prislopintas, ir lemia Neries karo metu eilerašciu dramatiškuma. Motina, klaidžiojanti karo keliais su kudikiu ant ranku, begaliniai išsiilgusi savo namu ir artimuju, – ši pagrindine Neries lyrikos situacija atliepe daugelio žmoniu likima. Neris suvoke kara per išardytu žmogišku santykiu ir sudarkytos žmogiškos buties prizme, ir jos graudus kreipiniai i benami vaikeli skambejo lietuviu liaudies dainoms artimu tragizmu.

Gali dusaut iki valiai,

Verkti aimanuoti.

Atkirsti keliai takeliai,

Minom užminuoti.

Pasapnuoki motinele,

Kudikio galvele,

Tenubrauks tau ašarele

Jos miela rankele.

Giedojusi 1940 m. himnus pasauliniam socializmo triumfui („Apsistosim, kai raudonu žiedu / visa žeme skaisciai pražydes”), Neris, karo nublokšta i Rusijos giluma, i baisia socializmo realybe, staiga atsigreže i Maironi kaip aukšciausia savo gyvenimo teiseja, kuriam atgailaudama aiškinosi: „Ar galejau iš pusiaukelio sugrižti?” Kaip regejima ar malda kartojo nostalgiškus „Aušros” romantiko A.Višteliausko žodžius: „Ar tu mane šauki, Nemuneli? – / Aš girdžiu tavo balsa iš tolo”. Ji vel pasijuto stovinti greta A.Mickeviciaus, švelniai parafrazuodama jo garsiaja giesme Lietuvos grožiui: „Vilnele, bek i Vilija, / O Vilija – i Nemuna”. Karo metu poete pasijuto tragiškai sutapusi su savo gimtaja žeme, su visais tautos gyvenimo istoriniais, psichologiniais, kulturiniais klodais. Ji nebegalejo kitaip matyti ir suvokti pasaulio, kaip tik per tautos likimo, teviškes peizažo, lietuviškos pasaulejautos prizme. Lietuvos istorijos vardai ir ivykiai vel iškilo Neries eilerašciuose kaip lemtingi atsparos taškai. Saules mušis, Pilenai, Durbe ir Prusija, „kur palaidota narsi tauta”. Margiris, Gražina ir Herkus Mantas – „karžygys garbingas”. Neižengiami šventi miškai, Romove ir Perkuno ažuolas, šnabždantis vaidiloms apie busimus ivykius. Šiurpi krašto nelaisves vizija, atkelta i dabarti, – bus ištremti vaikai, ištuštes sodžiai, ir gimtoji kalba klajos „lyg ta tremtine be namu”. Tvirtai brežiama herojine žmogaus gyvenimo koncepcija („Mirti del savo tautos – / Amžius gyventi su ja”), kuri priklauso romantiniam literaturos poliui, kaip ir šviesus pagoniškos Lietuvos regejimai (šie leitmotyvai nuskamba ir J.Aiscio istoriografiniuose svarstymuose bei nebaigtame romane apie prusu likima).

Poete kalbejo su Lietuva kaip su personalizuota butybe, pakilusia iš liaudies dainu ir pasaku, istabiai gražia ir vienintele. Teviškes peizažas, atsiveres skausmingame ilgesyje, suima viska, kas liko brangiausia „anapus ribos”. Žydrioji Nemunelio juosta, duzgianti bite, kvepiantis dobilu laukas, „balta obelele iš pavasario to”, kiemo varteliai ir šuo Margis, regimi Baškirijos laukuose, byloja apie paliktus artimuosius, namu šiluma, jauku ir ramu gyvenima, žmogaus laime, kuri galima tik savoj žemej. Svetimame „dideliame name” mes esame ir busime tik našlaiciai. Išejimas iš Lietuvos – tai išejimas i nebuti, o grižimas i Lietuva – tai grižimas gyventi („Aš keliais i tave pareisiu / Per lietu, gruoda, šalti”). Tokia priešprieša, tragiškai išgyventa, Neris išreiške graudaus paprastumo žodžiais ir trapiomis lužtancios bangos intonacijomis.

Iš negandingu vakaru,

Audru, perkuniju prikrauti,

Lingavo debesu laivai.

Tada graži graži buvai,

Akim tyliuju ežeru.

Lyg eidama lineliu rauti.

——————————-

Negaila juodberiu beru,

Jaunu dienu jaunam negaila, –

Man gaila tik taves vienos,

Isigalvojusios, liudnos –

Akim tyliuju ežeru.

Taves man begaliniai gaila.

Iš gamtos vaizdu, užpildytu subtiliais psichiniais niuansais, Neris susikure savo švelnuji stiliu – tyliu atsidusejimu ir sušukimu, trapios intonacijos ir plevenancio žodžio stiliu. Lietuviu poezijoje ji, kaip ir J.Aistis, arciausiai priejo iki grynojo lyrizmo pavidalu. Eileraštis jai buvo „širdies kalba” („tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poezija”). Šiuo pagrindu ji sieke universalumo, budingo lyrikai. Tik universalus elementai, pateke i eilerašti kaip buties pastovumo ženklai, poetes supratimu, turejo paklusti istorijos logikai, kuri palenkia eilerašcio turini savo užduotims. Neries eileraštis ilgam tapo lyrinio eilerašcio modeliu audringose XX a. lietuviu poetines kulturos pervartose.

Petras Cvirka

(1909-1947)

Plataus stilistinio spektro realistas, paveldejes iš gimtojo kaimo aštru pastabuma, guvu humora, improvizacinio pasakojimo dovana ir absorbaves XX a. menines kulturos pokycius. Prozos mena suvoke kaip skirtingu kalbos srautu ir kintanciu regejimo tašku derme, reikalaujancia iš autoriaus sugebejimo imituoti ivairiausiu socialiniu klasiu, profesiju, charakteriu balsus ir pajungti vienalytei strukturai stilistini pliuralizma.

Mokydamasis 1926-1930 m. Kauno meno mokykloje, Cvirka, kaimo varguoliu vaikas, isijunge i kairiosios opozicijos sparna, persiimdamas antiburžuazine ideologija. „Treciame fronte” berniškai pasijuoke iš tautinio meno šukiu ir M.K.Ciurlionio galerijos. Talentingam mažamoksliui socializmas sušvito vieninteliu išsigelbejimu iš socialines neteisybes ir ekonominiu kriziu, du kartus (1936 m. ir 1938 m.) pabuvojus Sovietu Sajungoje. 1940 m. vasara, jau istojes i komunistu partija, vyko i Maskva kaip Seimo igaliotosios delegacijos narys prašyti, kad Lietuva butu priimta i SSRS sudeti. Redagavo pirmaji sovietini lietuviu literaturini žurnala „Raštai”. Karo metais, pasitraukes i Alma Ata, stengesi gauti komandiruote i JAV, bet kompartija nepasitikejo rašytoju, palikusiu savo partini bilieta Lietuvoje. Pokario metais paskirtas Lietuvos rašytoju sajungos pirmininku, turejo vykdyti represines funkcijas: smerkti „lietuviška buržuazini nacionalizma”, pulti svyruojancius rašytojus, teikti kaltinamuosius parodymus saugumo tardytojams (K.Jakubeno byla). Šiu pareigu slegimo impulsyvi Cvirkos prigimtis neatlaike – mire netiketai anksti.

Pirmoji noveliu knyga Saulelydis Nykos valsciuje (1930) parašyta ekspresyviu poetiniu stilium, artimu P.Tarulio ir K.Borutos prozai. Veiksmas pletojamas kaip žmogaus beribiškumo metafora: piemenukas troško amžinai joti ant žirgo ir, negyvai nutrenktas treigio, tebelaike dantyse pavadžio gala. Veikejas traktuojamas kaip socialines jegos ar pasipriešinimo stichijos simbolis – kaimo bernas dainuoja pro išdaužta kalejimo langa ir šaukia atskrendantiems pavasario paukšciams, kol ji nušauna sargybinis. Pasakojima reguliavo jaunatviška ekspansija, kupina savimi apsvaigusios jegos, besiveržianti i veiksmo ar vidinio išgyvenimo laisve, jau nepaklustancia išorinems aplinkybems. Noveliu herojai žutbutinai siekia pakeisti esama padeti: naujakurys perka skolon superfosfata, kad rugiai pakiltu „kaip dumas” ir baigtusi vargas, bet miršta, kai policininkas ateina apmatuoti rugiu lauko už negražintas skolas. Tragiškas žmogaus palužimas – kone kiekvienos noveles kulminacija, skambanti romantiniu kancios ir mirties patosu.

Salytis su prancuzu kairiaisiais intelektualais (1931-1932 m. gyveno Paryžiuje) iškristalizavo socialistine rašytojo pasauležiuros ir kurybos orientacija. Romane Frank Kruk, arba graborius Pranas Krukelis (1934) Cvirka kandžiai tyciojosi iš senosios Lietuvos kunigaikšciu kulto, ironiškai degradavo Lietuvos nepriklausomybes šuki, irašydamas ji i graboriaus reklamini skelbima, šaipesi iš „Vilniaus vadavimo” kampanijos, išjuoke nuosaikaus reformizmo šalininkus, kurie „stovejo už laipsniška, gražu, su muzika ir prakalbomis atejima i šviesia gadyne”. Romanas buvo sumanytas kaip kapitalistines sistemos satyrine panorama, paremta JAV lietuviu kairiosios spaudos informacija, argumentais ir vaizdinemis klišemis, išradingai nuspalvinta biznieriu, valdininku, oficialiu oratoriu, pamokslininku, laikraštininku kalbos parodijuojancia stilizacija.

„Frank Kruk” – Amerikos biznieriaus karikaturinis portretas, istatytas i greitai slenkancia aplinkos satyriniu apžvalgu serija, kurioje ženkli S.Lewiso elegantiškos satyros ir J.Dos Passoso dinamizmo itaka. Pranas Krukelis, turtingu Lietuvos ukininku sunus, jau lopšyje skyres „rubli nuo grivenos”, po kruvinu muštyniu savo bažnytkaimyje sprukes i Amerika, dirbo lentpjuveje, nakvojo parkuose, vargo plieno fabrike, kol suprato, „kad jeigu nori pasidaryti turtingu biznieriumi, reikia buti žiauriam, kietam”. Jis verbavo benamius i kareivius Prancuzijos frontan („karas – labai gražus dalykas”), pagaliau atidare pats savo bizni, išsireklamuodamas per laikrašcius: „Laidoju nabašnikus pagal naujausia mada ir moksla”. Greitai praturtejo ir, paskelbus Lietuvos nepriklausomybe, pasiunte 10 skrybeliu Lietuvos ministrams. Sugrižes apsilankyti gimtajame krašte, Frankas Krukas, sutiktas su prakalbomis ir dudu orkestru, ryžosi pamokyti tautiecius, kaip reikia „dirbti pinigus”. Sudejo savo kapitala i sukciu organizuotas bendroves ir bankrutavo.

Perkrautas statiškais aprašymais ir pamokancio tono publicistiniais samprotavimais, parodijomis ir lyrinemis refleksijomis, romanas neturejo ištisinio komiško veiksmo ir komiškos charakteriu raidos. Skirtingi gyvenimo klodai (Amerikos didmiestis ir Lietuvos apskrities miestas) ir skirtingi kalbos tipai egzistavo kas sau. Nematyta Amerikos tikrove autorius stilizavo pagal literaturinius šaltinius, ir toji stilizacija buvo pernelyg fragmentiška. Bet akivaizdus buvo epinis autoriaus užmojis – suteikti individualu balsa dešimtims romano personažu, gyvenanciu kaime ir mieste, besivercianciu ivairiausiomis profesijomis. Satyrinis romano efektas žymia dalimi gludejo epigraminese charakteristikose, kurias autorius pletojo greta pagrindinio herojaus kaip visiškai savarankiškas, pasimokydamas ir net pasekdamas N.Gogolio „Mirusiomis sielomis”. Dvarininkas Sungaila deklamuodavo savo eilerašcius tokiu griausmingu balsu, kad nuo sienos krisdavo paveikslai, o su biciuliais kalbedavo irzlaus priekabumo, pludimosi ir koktaus intymumo tonu, kaip Nozdriovas. Atvykus vestuvininkams i bažnycia, klebonas liepdavo jaunajai pamelžti jo karves ir buvo toks šykštus, nevalyvas, kaip Pliuškinas. Komiško kolorito romanui teike ir išradingai stilizuota žargonine Amerikos lietuviu kalba, kuria autorius puikiai imitavo.

Stilizacijos pagrindu atsirado ir kitas Cvirkos romanas Meisteris ir sunus (1936). Tik šiuokart buvo stilizuojama lietuviu tautosaka. Paakintas R.Rollando knygos „Kola Brenjonas”, Cvirka užsidege atskleisti dar nesudarkyta kapitalistiniu santykiu lietuviu liaudies moralini groži ir kurybiškuma, pademonstruoti liaudiško žodžio vaizdinius resursus bei žaidybine ekspresine galia.

„Meisteris ir sunus” – ne tik liaudies buities, bet ir jos kulturines atminties romanas, pakelias kaimo žmogu i bendruju vertybiu lygmeni, kur jis tampa veikianciu ir kurianciu subjektu. Pagramancio siuvejas ir poetas Krizas, paveldejes savo pavarde iš K.Donelaicio „Metu”, svajoja rašyti giesmeles kaip Strazdas. Prisiskaites ateistiniu knygeliu, jis skelbia, kad „nera dangaus, nera pomirtinio gyvenimo”, o tik gamta, kurios viršuneje stovi žmogus. Pagramancio dievadirbys ir stalius Deveika berte beria patarles, misles, melagiu pasakas, drožia oracijas, stoja i lotynes – kas ka perkalbes, atstovaudamas liaudiškos gražbylystes menui. Iš šitu dvieju balsu ir supintas pagrindinis kurinio leitmotyvas, kupinas valiukiškos linksmybes ir smagaus kapojimosi.

Leta fabulos slinktis vedžioja romano herojus per tradicines kaimo buities scenas – pabaigtuves, medaus kopimas, vestuves, krikštynos, kur šneka yra pagrindinis veiksmas. Šviesieji liaudies pasaulejautos pradai – romano skaidrusis fonas, kuriame pletojasi pikareskine pasakojimo žaisme, ne tiek aprašinejanti istorini laika (1905 m. revoliucijos išvakares ir jos eiga), kiek besigerinti kaimo žmogumi. Šiame romane lietuviu tautosaka Cvirkai tapo svarbiausiu nacionalines stilistikos šaltiniu. Jis isižiurejo i dainuojamo ar sekamo žodžio lengvuma ir malonybini švelnuma, mokesi konstruoti sakini pagal poetines nuotaikos, vaizdinio lakumo ir muzikinio skambesio kriterijus, kaip ir V.Kreve „Dainavos šalies senu žmoniu padavimuose”. Romane pilna liaudišku frazeologizmu („O mergaites seniai kulnys sudege”), malonybiniu formu, turtingos veiksmažodžiu sinonimikos. Kurinyje išsaugotas naturalus vingraus sakinio spurdejimas ir ištisinio srauto laisva tekme, neatšaldyta literaturines stilizacijos – specifines romano užduoties.

Lengvas ir impulsyvus žodžio judesys, plastiškas vaizdo tekejimas ir švelnios komponavimo linijos romane Žeme maitintoja (1935) buvo sujungti su epinio pasakojimo lakonišku objektyvumu. Šiame romane tiksliai subalansuotas priežasciu ir pasekmiu mechanizmas varo veiksma ir atveria personažo psichika tarytum be autoriaus isikišimo. Žmogus socialiniu aplinkybiu tinkle, mirtinai istriges ir desperatiškai besidaužantis, – tai klasikinio realistinio romano deterministine formule, surišanti santvarkos aplinkybes, personažo jausmus ir likima i viena dramatiška slinkti. Ji formuojasi kaip drastiškas žmogaus dialogas su savo aplinka ir savimi, neišvengiamas ir nepakeiciamas kaip ir pati priešybiu dialektika.

„<.> Mano romanas priešvalstybiškas ir antifašistiškas”, – raše Cvirka, reikšdamas nusivylima žemes reforma, o ir visa nepriklausomos Lietuvos socialine santvarka. Bežemis valstietis, romano herojus, išeina savanoriu kariauti už nepriklausoma Lietuva, tikedamasis žemes, laisves ir lygybes. „Mes Lietuva vedam i teisybe,” – aiškina savanoris, nešiodamas po kaimus rinkimu i seima proklamacijas. Gaves iš dvaro žemes sklypa, planuoja isiveisti soda. Berašte žmona moko skaityti, nes teks ukininkauti kulturingai. Sako prakalbas, išrinktas šauliu burio vadu. Bet audra išmuša rugius, liutis išneša šiena, nugaišta karve. Ir tenka listi skolon i naujo dvarininko kišene. Net žmona turi eiti i lietuviu pono dvara žindyve, kaip ir baudžiavos laikais, o sunus žusta, nusamdytas i dvara piemeniu ir varomas i nepakeliamus darbus. Už skolas dvarininkui paskelbiamos varžytynes vienintelei naujakurio karvei ir arkliui. Galutinai nusivyles savo paties iškovota Lietuvos santvarka, nebetikedamas nei bažnycios ginama nuosavybe, nei Dievu, kuris aklas ir kurcias žmogui, buves savanoris pareiškia: „Negerai dirvas pasidalinome <.> Kai be tu ežiu, be ženklu gyvensim, ranka rankon, širdis i širdi. supranti, komunoj, tada. ot! Kol šitaip – vienas viršuje, šimtas apacioje”. Kapitalistines sistemos kritika Cvirka paskutiniojoje, 1946 m. romano redakcijoje atvirai susiejo su socialistiniu pertvarkymu perspektyva. Tradicini valstiecio tipaža, jaugusi i kaimo buities uždara rata, jis išvede i aktualiu socialiniu-politiniu ideju lauka ir tokioje erdveje formavo šviesaus, kenciancio, kovojancio žmogiškumo potenciala, kaip ir M.Gorkis romane „Motina”, kai ankstyvesne lietuviu proza teigiamo prado dažniausiai ieškodavo kaimo žmogaus ir gamtos pirmapradžiuose ryšiuose.

Noveliu knygoje Kasdienes istorijos (1938) toliau buvo pletojama epinio pasakojimo sandara, pagrista ideologiškai užsiangažavusio visažinio autoriaus pozicija. Kurinio priekyje stovi objektyvizuota pasakotojo figura, vienas ivykis virsta veiksmo ašimi, o viena detale kompozicijos leitmotyvu. Kiekvienas charakteris tvirtai suspaustas socialinio determinizmo, ir personažo elgesyje atsispindi ištisos klases padetis, interesai, galvosena. Klasinis egoizmas – vienintele orbita, kurioje uždaryti „Kasdieniu istoriju” personažai, ir svarbiausias veiksmo akstinas. Brolis pribaigia broli, kad nereiketu moketi dalies („Broliai “), valstietis užkala ganyklos šulini, i kuri isiverte uošvis, kad paveldetu jo žeme ir miška („Šulinys “). Tragiška atomazga – tai socialiniu ir psichologiniu priežasciu pasekme, artejanti nesulaikomai. Todel kurinio pabaigoje nebera staigaus posukio, kaip klasikineje noveleje. Bet baigiamasis kirtis ir cia padetas: tai tragiškos situacijos ir kasdieniškos banalybes susikirtimas, nusakomas ramiausiu tonu. Valstietis palieka ataušti bulvienes dubeni, kol užkals šulini, kuriame murdosi jo uošvis. Pasienio sargybos viršininkas, pasakodamas anekdota, nušauna sienos pažeideja ir toliau tesia linksma istorija („Siena “). Autoriaus buvimas kurinyje, rupestingai užmaskuotas, prasiveržia i viršu sutirštintu niurumo koloritu. Jokiu iliuziju, – vien klaiki nužmogejimo tamsa, kurioje skesta buržuazejanti visuomene. Tai mopasaniškas koloritas (G.Maupassantas ir G.Flaubertas buvo jam svarbiausi kelrodžiai i epines prozos mena).

Sovietinio laikotarpio kuryboje Cvirka tebesilaike klasikinio noveles žanro etalono, stengdamasis suderinti epinio objektyvumo tonacija su socializmo, tautos ir žmogaus vertybiu teigimu. Parašytos daugiausia Alma Atoje ir Maskvoje, tos noveles („Bausmes ranka”, 1942; „Apysakos apie okupantus”, 1943; „Ažuolo šaknys”, 1945) poetizavo tautos pasipriešinima hitleriniams krašto okupantams. Šiuose kuriniuose išlaikomas daiktiškas aplinkos regejimas, švelni kalbos intonacija, negarsus humoras, letas minties ir veiksmo brendimas – budingas lietuvio valstiecio, pagrindinio pasakotojo, pasaulevaizdžiui. Bet pats autorius jau stovi visiškai greta pasakotojo, ir jo tevynes ilgesys apgaubia žmogu švelnumo banga, kol visiškai pranyksta šalto objektyvumo distancija. Noveles fabula dabar veda i herojiška finala, o baigmes akcentas išaukština žmogaus apsisprendima ir aktyvuma su patoso gaida, kuri vis labiau stiprejo paskutiniuose jo kuriniuose, pereinanciuose i publicistika („Brolybes sekla”, 1947).

Kaip ir latviu rašytojas A.Upytis, Cvirka išpletojo lietuviu literaturoje klasikines realizmo formas ir parenge jo transformacija i socialistinio realizmo vežes. Jo kuriniai išversti i rusu, estu, gruzinu, lenku, bulgaru, vengru, vokieciu, rumunu, kinu ir kt. kalbas.

6.Egzodo literatura

Stalininio socializmo isitvirtinimas Rytu ir Vidurio Europos kraštuose priverte emigruoti nemaža skaiciu lenku, ceku, vokieciu, vengru, bulgaru, serbu, slovenu rašytoju. Pabaltijo rašytoju emigracija buvo masine – tokio didžiulio intelektualiniu jegu nutekejimo nepatyre ne vienas kitas Europos regionas po Antrojo pasaulinio karo. Dauguma estu rašytoju isikure Švedijoje. Latviu intelektualai spietesi Vokietijoje bei Skandinavijoje. Lietuviu kulturine emigracija išsibarste per kelis kontinentus. Pagrindines kulturines jegos, Lietuviu rašytoju draugijos valdyba, lietuvišku knygu ir spaudos leidyba 1949-1951 m. susitelke JAV, kur gyveno jau kelios emigrantu kartos, ejo dienrašciai („Draugas”, „Naujienos”, „Vilnis”), savaitrašciai („Dirva”, „Amerika”, „Darbininkas”), menrašciai („Margutis”, „Vytis”), ir Cikaga tapo išeivijos kulturinio-meninio gyvenimo sostine.

Pirmaisiais pokario metais lietuviu rašytojai kartu su latviu ir estu kolegomis aktyviai dalyvavo protesto akcijose del Pabaltijyje vykdomo genocido, piketavo prie JTO, atvykus Molotovui ar Vyšinskiui, siunte peticijas Vakaru Europos ir JAV politikams, reikalaudami igyvendinti Atlanto chartija užgrobtuose kraštuose. J.Savickis, buves Lietuvos ambasadorius Skandinavijos šalyse, 1951 m. vyksta i Stokholma, Osla, Kopenhaga aiškinti Lietuvos padeties karaliu rumuose, politiku kabinetuose, didžiuju laikrašciu redakcijose. J.Brazaitis (Ambrazevicius) vadovauja Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto užsienio reikalu tarnybai, isikurusiai Pfulingene (Vokietija). B.Raila ieina 1946-1948 m. i rezistencinio Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sajudžio vadovybe kaip užsienio delegaturos narys, redaguoja Lietuvos pogrindžio rezistencijos žiniu biuleteni. 1951 m. A.Vaiciulaitis paskiriamas „Amerikos balso” lietuvišku laidu vadovu – šešis kartus per diena iš Niujorko skrieja i Lietuva užsienio žinios, krašto ivykiu analize, poetu eiles, išeivijos kulturinio gyvenimo apžvalgos. 1952 m. J.Aistis stoja dirbti i Laisvosios Europos informacine tarnyba – skaito sovietines Lietuvos laikrašcius, knygas, partijos vadovu pareiškimus ir ruošia analitines apžvalgas, kurios naudojamos propagandinei kovai prieš socializmo imperija. Jis rašo kandžius pamfletus apie „maskolbernius”, kuriems Stalinas išmokejo po 5000 rb už Lietuvos ijungima i Sovietu Sajungos sudeti, apie „niekšiškai nuoga rusu kolonializma”, šimteriopai pavojingesni negu ja dangstanti komunizmo doktrina, ir apie neišvengiama „koloso molio kojomis” griuvima ryt, poryt ar po dešimtmecio. I.Šeinius leido apie „raudonaji tvana” dokumentines ir beletristines knygas Švedijoje, polemizuodamas su prosovietiška švedu vyriausybes laikysena (Sovietu Sajungai atiduotas Lietuvos auksas, gražinta dalis karo pabegeliu). „Gal lengviausia butu vaižgantišku tonu šukteleti sau: gana tos politikos, – raše J.Savickis 1951 m. vasara. – Kam ji man? Aš ne politikas. Priešingai, aš turiu buti politikas, aš turiu ja rupintis. Negalima juk tokiomis valandomis, kaip dabar, atsisakyti dirbti.”

Didžiulis lietuviu rašytoju burys, išblokštas iš savo žemes (1944 m. pasitrauke 78 rašytojai, keletas dar anksciau), jautesi ipareigotas „detis kovon del tautos laisves” (J.Aistis), kalbeti „okupuoto krašto vardu” (J.Brazaitis), „permastyti likimine skriauda, ištikusia Lietuva” (V.Alantas), „likti gyva, atplešta, bet niekur neprigyjanti lietuviu tautos dalis” (B.Brazdžionis). Egzodo rašytojai skelbesi esa vieninteliai lietuviškos menines kurybos tesejai – tevyneje gyvaji žodi užspaude okupantai, todel nacionalines literaturos pletote tegalima tik atsidurus už pavergtos tevynes sienu. Lietuviško meninio žodžio kuryba suvokiama kaip motinos tevynes balsas, šaukiantis kruvon išblaškytus vaikus, kaip „marinamos tautos”, stovincios „ant bedugnes krašto”, gyvybingumo ženklas, liudijantis jos pastangas išlikti žiauriose istorijos pervartose. „Kiekvieno lietuvio pareiga sudaryti salygas tautinei kulturai. Proteviu aukos del lietuviškos knygos yra testamentinis ipareigojimas “, – skelbe 1946 m. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Tad pirmajame pokario dešimtmetyje knygu leidyba buvo dominuojanti išeivijos kulturines raiškos forma, kelis kartus pranokstanti tiek leidiniu skaiciumi, tiek kokybe visa tai, kas buvo išleista sovietineje Lietuvoje (pvz., 1952 m. išeivijoje išspausdinti devyni romanai, o Lietuvoje tik vienas).

Lietuviu rašytojai, atsidure svetimuose kraštuose kaip laikini tremtiniai, nusiteike „Velykas švesti jau Lietuvoje”, 1947 m. isitikino, kad „neturim pagrindo tiketi greitu grižimu” (J.Brazaitis). Palengva geso viltis, kad apskritai kada nors teks sugrižti i tevyne – net i pavergta (A.Maceina). Geležine uždanga atskyre rašytoja-tremtini nuo jo kurybos versmiu – krašto gyvenimo ir nuo gimtosios kalbos, kuria jis raše. Naujoje aplinkoje – buvusiose vokieciu kareivinese (jos ilgi koridoriai nostalgiškai pavadinti Laisves aleja, Vytauto prospektu) ar Amerikos didmiesciuose, kur „viskas gazolinu dvokia, net saldainiai”, – jis jautesi nepritapes, nereikalingas. „Šaknu cia neileisiu, nepritapsiu”, – raše V.Kreve. „Buti poetu ir likti be savo žemes yra gal daugiau negu fizine mirtis, ypac tokiam, kaip aš”, – skundesi J.Aistis.

Lietuviu kulturinis elitas, nublokštas i svetimas šalis, kur duona reikejo užsidirbti praktinemis profesijomis, leidosi i angliu ir aukso kasyklas, samdesi miško kirtejais ir kapiniu duobkasiais, troleibusu konduktoriais ir telegrafistais, dirbo skerdyklose ir valgyklose, plieno ir baldu fabrikuose, spaustuvese ir vaistu sandeliuose. „Taip ir žus geriausios musu jegos: vienos duona kepdamos, kitos paminklu akmenis tašydamos, trecios lekštes plaudamos”, – raše 1950 m. A.Vaiciulaitis. Auge ir brende Vakaru Europos humanitarines kulturos atmosferoje, lietuviu rašytojai atsidure „primityviu ir mažakulturiu darbininku aplinkoje”, turejo gyventi ir kurti „utilitarineje bei technineje Šiaures Amerikos civilizacijoje” (J.Kralikauskas), kuri reikalavo muštis i materialines gerybes ir niekino idealistini pasišventima nerealiems tikslams. „Perkeltas i kita dirva ir kita klimata, jis (poetas) galbut prigyja ir auga, žaliuoja ir žydi, bet paprastai vaisiaus jau neneša”, – karciai raše J.Aistis.

Svetimoje aplinkoje lietuviškas meninis žodis styro vienišas, atsimušes i „abejuojumo šmekla” (F.Kirša) ir tarsi neišgirstas. „<.> Kartais atrodo, jog testi grožines literaturos kuryba yra tas pats, ka ir šaukti dykumoje, kur i tavo balsa neatsiliepia joks aidas”, – raše P.Andriušis. Toks šaukimas, atsidurus „ant plaukiojancios ledo lyties”, suima buvusio gyvenimo atsiminimus, benamio žmogaus likima, dabarties nevilti ir desperatiška ištikimybe gimtajam žodžiui, atlaikiusiam šimtmeciu teriones. Lietuviška meninio žodžio kuryba rašytojams tremtiniams liko vienintele dvasinio gyvenimo alternatyva, kurios nebuvo i ka iškeisti (tik vienas A.J.Greimas eme rašyti prancuziškai, tik vienas A.Landsbergis raše angliškai). Griže po darbu iš aukso kasyklos Kanadoje ar akmens skaldyklos Argentinoje, jie sesdavosi prie romano, eilerašcio, straipsnio, kad vel sugrižtu i Lietuva, iš kurios taip ir nepajege galutinai pasitraukti. Dideliu užsispyrimu kure knyga po knygos tartum paminklinius akmenis Lietuvai, jau išbrauktai iš pasaulio žemelapio.

„Poetas kaip daina – gimsta tautoj ir gyvena tautoj”,- raše S.Santvaras. Pavergtos tautos rašytojas negali išeiti iš savo tautos – jis „yra tautos sielos ieškotojas ir jos dvasinio veido ryškintojas” (V.Alantas). Lietuviu meninis žodis turi vesti mus i Lietuva „kaip ugnies stulpas”, pasak B.Brazdžionio. „Aš rašau del to, kad tikiu lietuviu ir Lietuvos gyvybe bei nemirtingumu”, – sake F.Kirša.

Vyresniosios kartos rašytojas – Lietuvos nepriklausomybes gimimo ir žlugimo liudytojas – jautesi pašauktas buti „tautos dvasios apaštalas”, formuoti pranašo žodžiu išsivadavimo vilti ir skelbti direktyvas – ka veikti. J.Aistis, sukrestas valstybes netekties, stojosi i „genties priešu” teisejo, pavergtuju drasintojo, laisves skelbejo tribuna, prabildamas neiprastu jam aukštu tonu (rink. „Nemuno ilgesys”, 1947; „Sesuo buitis”, 1951). B.Brazdžionio eilerašciu knygose „Svetimi kalnai” (1945), Vidudienio sodai” (1961) atgimsta romantiniai ivaizdžiai kaip amžino tautos buvimo ženklai – „senos pilys prie Nemuno seno krantu”, „žilu vaidilu kankles”, „Punios Margiris”, „kapai senoliai”, taip pat imperatyvine nuosaka, programuojanti žmogaus elgsena: „Senoliu krauja – / varda – laisves žiburi širdy, / Kaip amžina paminkla visa šia kelione, / Kaip dideli turta nešk širdy”. F.Kirša satyrines poemos „Pelenai” tesinyje rašo apie pravirkusius Vilniaus rumus, kai „Laisva Tevynes žeme slydo iš po koju”. Iš dramatišku odžiu apie didžiuju kunigaikšciu žygius, baudžiauninku sukilimus ir tremtiniu ešelonus A.Rukas lipdo fragmentiška poema „Mano tautos istorija” (1961).

Daugelis lietuviu rašytoju, debiutavusiu tarpukaryje, taip ir neišejo iš samanotos lietuviško kaimo grycios, kuri nuo „Aušros” laiku tapo visu vertybiu centru musu kulturai. Lietuviško kaimo pasaulis, sustinges prieškariniame laike, tapo žmogišku vertybiu viršune, jau negrižtamai prarasta, o agrarine sankloda buvo sureikšminta kaip tautos egzistavimo pagrindas.

A.Vaiciulaicio novelese („Kur bakuže samanota”, 1947) suvalkietis ukininkas ruko pypke, kuria jam amžinatilsi tevas paliko; sodiete devi sijona, „stangriais padurkais atsiremianti i žeme”; bernai šokdina mergas „kaip viesulai, griausmingai užkulnim i grindis trenkdami”; dukte valandas prasedi beržyne prie tevo kapo tyliai besišnekedama. P.Andriušio aukštaitiškuose pasakojimuose „Anoj pusej ežero” (1947) beržai, žuvys, laumžirgiai tebera piemenuko broliai ir seserys, kaip ir V.Kreves „Šiaudinej pastogej”. P.Tarulio noveliu knygoje „Žirgeliai padebesiais” (1948) putoja asociuose alus, uturiuoja usuoti gaspadoriai, o motereles verpia ir verpia žiemos vakarais. N.Mazalaites novelese („Gintariniai vartai”, 1952) aprašomos žemaitiškos koplyteles, mažas bažnytkaimis tarp dideliu mišku ir duona, kepama ant klevo lapu. J.Savickio romane „Šventoji Lietuva” (1952) nostalgiškai piešiama patriarchaline kaimo sankloda, darbštaus ukininko tvirtybe, šventadieniu giedra, protarpiais stebima iš ironiškos distancijos. Iš kaimo buities realiju ir tautosakos ivaizdžiu audžiamas gražbylingas L.Dovydeno apysakos „Per Klausuciu ulytele” (1952) pasakojimas – gincai su pinciuku, kelione i atlaidus, vestuviu dainos ir šokiai. Ales Rutos romane „Trumpa diena” (1955) skamba tarmiškai nuspalvinti Rytu Aukštaitijos ukininku dialogai, o šiokiadienine buitis – pabaigtuviu paprociai, gegužines – kupina žmogiško gerumo ir poetiškumo. Poetiškai išjausta kaimo gamta tampa vos ne pagrindiniu A.Baranausko noveliu knygos „Kalvos ir lankos” (1959) veikeju.

Iš stebuklingu paliktos teviškes regejimu lietuviu literaturine savimone nenoromis grežesi i karo nusiaubta, išsigandusi Vakaru pasauli, i realia, neretai dramatiška, pabegeliu-išeiviu patirti svetimoje šalyje. L.Dovydenas savo beletristikos knygose („Mes ieškom pavasario”, 1948; „Žmones ant vieškelio”, 1949) reportažiškai aprašo pasitraukimo kelia, pabegeliu stovyklas, prievarta i SSRS deportuojamus rusus, skelbdamas heroju lupomis antibolševikines deklaracijas. J.Jankus tragiško autentiškumo knygoje „Naktis ant moru” (1948) taip nusako pokarines Europos situacija: „Man pasirode, kad užejo naktis, o visas pasaulis guli ant moru ir kietai miega. Gi duobkasiai ateina. Iš rytu. Ir duobe jau iškasta. Tik jie ateis, paims morus ir mieganti pasauli nuleis i duobe”. M.Bavarskas romane „Pilkieji namai” (1947) pavaizdavo pilka DP stovyklu gyvenima be jokiu ateities perspektyvu. V.Ramonas stiprios emocines itaigos romane „Kryžiai” (1947) svarsto Lietuvos bolševizacijos priežastis 1940 m., apkaltindamas laisvamanybe ir liberalizma („arba su bolševizmu, arba su Dievu, kito kelio nera”). J.Griniaus dramoje „Žiurkiu kamera” (1954) susikerta katalikybes ir komunizmo idejos KGB tardymo kameroje – lietuvis komunistas tardo ir pasmerkia lietuvius patriotus, išgelbejusius ji nuo mirties, o rusai komunistai ji pati sudoroja kaip nepatikima. Lietuviškas mentalitetas, dorove, paprociai, gerio ir grožio idealai atstumia ne tik sovietine santvarka (J.Gliaudos romanas „Ora pro nobis”, 1953), bet negali prisitaikyti ir prie amerikietiškos civilizacijos standartu. N.Mazalaites romane „Negestis” (1955) lietuve, karo pabegele, ištekejusi už amerikiecio, lieka svetima turtingo vyro namuose. Socialine ir psichologine išeivio adaptacija prie nauju salygu, užgožta pirmajame dešimtmetyje palikto krašto nostalgijos, taps dominuojancia problema šeštojo dešimtmecio prozoje (J.Jankaus, K.Bareno, A.Barono, J.Gliaudos, Ales Rutos romanai).

Karštai skelbdama tikejima tautos laisve („Ir aš tikiu Lietuva. Ji išsilaikys”. – J.Aistis) ir poetizuodama didvyriška tautos pasipriešinima sovietinei okupacijai, egzodo literatura jau negalejo nubrežti jokio realaus istorines butinybes kelio, vedancio i ta laisve. Atgimsta mažos tautos bejegiškumo savijauta nevaldomos griuties akivaizdoje, atsiranda ironiškai skeptiškas požiuris i istorijos tekme, perdem chaotiška, kruvina ir nepataisoma (J.Savickio „Žeme dega”, 1956). Ar beverta stoveti heroju pozomis, kurios nieko nekeicia suskilusio pasaulio santvarkoje? „Kažkodel mes visi norime pasidaryti Maironiais ir Kudirkomis. Bet mes užmiršome, kad nei žmones, nei laikai nesikartoja. ” – raše A.Nyka-Niliunas 1946 m. Gali kiek nori šauktis kunigaikšciu Lietuvos, ji neprisikels. Romantines giesmes apie „milžinu kapus”, apie „šventa ir amžina ugni” nesugražins laisves. Šitomis giesmemis prieškarine poetu karta, užsidejusi oficialaus patriotiškumo kaukes, ir baigia savo literaturini kelia, anot A.Landsbergio. Egzodo poetai kuria katastrofos apimtame pasaulyje, ir visai reali tikimybe tapti jiems paskutiniaisiais savo tautos poetais, pasak H.Nagio. Jaunesnioji rašytoju karta, debiutavusi spaudoje hitlerines okupacijos metais, užsibreže atstatyti literaturos, kaip meno, nepriklausomybe ir normalia vertybiu gradacija (žurn. „Literaturos lankai”, 1952). „Pavergta krašta apleidusiu pabegeliu sauja apsisprende elgtis kaip tauta, turinti savo kultura ir vidine laisve kitu tautu tarpe, o ne kaip mobilizuoti kareiviai, tevynes laisves vardan savaja uždare i ateities kraicio skrynia”, – raše R.Šilbajoris. „Žemes” antologijoje ir žurnale „Literaturos lankai” susitelkusi rašytoju karta drasiau atsidave Vakaru filosofijos (egzistencializmo) ir modernizmo poveikiams, vis silpniau jausdama tarpukario literaturos tradiciju trauka. Ji troško atviromis akimis pažvelgti i pasauli, kuriame atsidure, kad suvoktu savo buties tragiška vienišuma (A.Škemos „Nuodeguliai ir kibirkštys”, 1947). Ji išsižadejo prometejiško programiškumo, stumiancio literatura i patosa (J.Kekšto „Rudens dugnu”, 1946). Ji šaipesi iš sakraliniu mitu, reikalaujanciu aukos (A.Landsbergio romanas „Kelione”, 1954). Paliktosios žemes skausmas ir šios kartos kuryboje lieka „atvira žaizda”, pasak J.Girniaus, tik ji suvokiama ir iprasminama likiminiu žmogaus problemu šviesoje (antologija „Žeme”, 1951). Šita egzodo literatura nebeturi išganyma skelbiancios ideologijos – ji daugiau abejoja negu teigia (A.Griciaus lyrikos knyga „Žeme ir žmogus”, 1947; A.Barono romanas „Menesiena”, 1957; K.Ostrausko drama „Kanarele”, 1958).

Prarastos tevynes lyriniai regejimai, skaudus jos istorijos ir kulturos prisiminimai, jos netektis tragišku absurdu ieina i pokarine Europos literatura kaip budingiausias perskelto pasaulio atspindys (J.Bobrovskio, G.Grasso, Cz.Miloszo kuriniai). Lietuviškas žodis, uždarytas gimtojo kaimo atsiminimuose, ilgainiui atsivere industrines civilizacijos realijoms, didmiescio ritmams, priešingybiu draskomo žmogaus savimonei, modernioms žanru ir formu transformacijoms, masines kulturos ir svetimos kalbos poveikiams. Tokia yra pagrindine egzodo literaturos raidos linija.

7. Nuo „atlydžio” iki Nepriklausomybes

Po keliu masiniu tremimu ir 20 000 partizanu žuties sovietinis okupacinis režimas stabilizavosi Lietuvos miestuose ir kaimuose. 1951 m. Aukšciausioji Taryba paskelbe „socializmo pergale”: valstieciai suvaryti i kolukius, pramone ijungta i SSRS planini uki, respublikos finansai itraukti i sajungini biudžeta.

Nukraujavusioje Lietuvoje klostesi sovietinis gyvenimo budas: kolukieciai metu gale gauna po kelis kilogramus grudu; darbininkai turi dirbti trimis pamainomis; jauni specialistai ilgus metus gyvena su šeimomis bendrabuciuose; lietuviai kareiveliai siunciami tarnauti i Sibira ar Turkmenija. Ivesta totaline žmogaus priklausomybe nuo valstybes, kuri vienintele gali duoti darbo ir moketi atlyginima, skirti buta, aprupinti maistu. Sovietine valstybe, diktatoriškai valdoma iš Kremliaus, kure „vieninga ekonomine erdve” nuo Baltijos juros iki Juodosios juros, nepripažindama respublikom jokiu savarankiškumo teisiu.

Po Stalino mirties, isiplieskus Kremliuje grumtynems del valdžios, Lietuvos komunistine nomenklatura, vadovaujama A.Snieckaus, apdairiai manevravo, plesdama savo valdymo ribas. Ikurus 1956 m. Liaudies ukio tarybas, respublikos žinion perejo žemes ukis, lengvoji ir vietine pramone, transportas (bet ne Saugumas ir ne prokuratura). Naujos gamyklos pradetos statyti kaimiškuose rajonuose, kur pakako savo darbo jegos, kad butu išvengta masines kolonizacijos. Kolukiuose leista skirti didesnius sklypus privaciam ukiui, iš kurio 1959 m. buvo gaunama 65,4 % visos maisto produkcijos. Numelioravus laukus, pašoko derlingumas. Lietuvos žemes ukis, geriau aprupintas technika negu kitose respublikose (cia investuota 15 milijardu rubliu), tapo pirmaujantis Sovietu Sajungoje. Kaimyniniu respubliku gyventojai vykdavo i Lietuva maisto prekiu, kuriu chroniškas stygius – budinga suvalstybinto žemes ukio paseka. Panaikinus 1965 m. Liaudies ukio tarybas, respublikos valdžia neteko galios reguliuoti pramones pletote pagal vietinius medžiagu resursus. Ivairiose Lietuvos vietovese imta statyti milžiniški kombinatai, apdorojantys Uzbekijos medvilne, Sibiro ir Kamciatkos iškasenas. Neiruošus valymo irengimu, gresmingai užteršiamos didžiosios Lietuvos upes, gruntiniai vandenys ir atmosfera (per viena dešimtmeti 12 kartu padidejo protiškai atsilikusiu vaiku gimstamumas). Žemes ukiui direktyviškai nustatoma intensyvios gyvulininkystes kryptis: gigantiškuose kompleksuose šeriami gyvuliai iš Kanados atvežtais grudais (už Sachalino auksa), o mesa išgabenama i Maskva ir Leningrada. Kaimas planuojamas paversti agromiestu: murijami daugiabuciai namai, kolukieciai raginami atsisakyti sodybiniu sklypu ir nelaikyti gyvuliu. Rajonu vadovai lenktyniauja griaudami vienkiemius, kad Lietuvos kaimas jau niekada negaletu grižti „atgal i kapitalizma”.

„Asmenybes kulto” kritika SSKP XX suvažiavime 1956 m. padrasino Lietuvos valdžia šiek tiek apvalyti administracini ir partini aparata nuo Kremliaus prisiustu igaliotiniu. I vadovaujancius postus keliami vietiniai kadrai, paruošti partinese mokyklose ar net baige universitetus (1959 m. Ministru Taryba sudaryta tik iš lietuviu). Patylomis skelbiamas šukis: lituanizuokime valdancia partija, kad patys galetumem užimti aukštas pareigas ir neleistumem rusifikuoti Lietuvos. Troškimas igyti šiokios tokios valdymo autonomijos, pastangos išlaikyti nacionalines ekonomikos vientisuma sajunginio planinio ukio chaose, viltys pagerinti nauju mastymu pacia socializmo sistema atvede i komunistu partija nemaža buri tautinio nusistatymo žmoniu, patikejusiu, kad Sovietu Sajungoje prasidejo nauja socializmo „su žmogišku veidu” era. Veliau idealistines paskatas pakeite karjeros ir privilegiju sumetimai – i partija grudosi pragmatikai, ieškodami geresnes tarnybos ir buto (teko ivesti net limitus inteligentijai). Tiek vieni, tiek kiti turejo paklusti bendroms Maskvos direktyvoms, buvo niveliuojami partines drausmes ir susitaike su rusu kalba „lituanizuotos” partijos suvažiavimuose ir plenumuose. „Atlydžio” metais buvo išsiugdytas lietuviškas partines nomenklaturos klodas, tvirtai kontroliuojamas budincios Kremliaus akies, teikes okupaciniam režimui lietuviškumo atspalvi.

Sugriovus „buržuazine visuomene”, kuri remesi privacia nuosavybe, Lietuvoje eme kilti naujos klases ir socialines grupes, prisitaike prie valstybines monopolijos formu. Atsirado skaitlinga „vadovaujanciu darbuotoju” bei valdininku klase (250 000), reguliuojanti ir kontroliuojanti „planini uki”. Industrializacija pareikalavo darbininku armijos, kuri susidare iš pabegusiu kolukieciu. Kaimuose išaugo gausus mechanizatoriu buriai, aptarnaujantys sudetinga technika. Šios naujos klases, suformuotos sovietinio socializmo ekonomikos, stengesi esamomis salygomis susikurti pakenciama buvi – statesi namus, veise sodus, pirkosi automobilius. Valstybes atlyginimai buvo menki, tad iš fabriku išnešama gaminama produkcija, iš kolukio – pašarai, iš prekybos sandeliu – prekes, o istaigose imami kyšiai. „Blato” ryšiai driekiasi nuo viršuniu iki apaciu – tik ju pagalba galima gauti paskyra (statybinems medžiagoms ar kombainui), isigyti „deficitine” preke ar sutvarkyti rupima reikala. Valstybiniu monopoliju pogrindyje pletesi „šešeline ekonomika”, ir socializmo remuose brendo „mažasis kapitalizmas”, skatines privatu veikluma (automobiliu skaiciumi vienam tukstanciui gyventoju Kaunas pranoko visus Sovietu Sajungos miestus). Net partijos funkcionieriai nebetikejo komunizmo programa, kalama i galvas jau vidurinese mokyklose, o sovietiniai tankai, sutraiške vengru revoliucija ir „Prahos pavasari”, palaidojo vilti, kad ši sistema gali buti reformuota. Tad individualus materialines naudos kaupimas, taikantis prie kintanciu aplinkybiu ir baiminantis valstybes represiju, tapo kone vieninteliu prasmingu užsiemimu. Konformistine laikysena (tik nepabloginkime esamos padeties), pridengianti nelegalu bizni, kyšininkavima ir karjerizma, isigalejo kaip pragmatinio elgesio norma. Naujos visuomenines klases, jau mokyklose atskirtos nuo Lietuvos istorijos ir ideologiškai apdorotos (religija – liaudies opiumas, partizanai – kruvini banditai), vis giliau buvo sovietizuojamos. Dviveidiškumas ir baime, pilietinis abejingumas ir rezignacija (nieko cia nepadarysi), chalturiškas darbas ir vienadieniškumas (gerkim, kol žeme apsivers), moralinis kurtumas ir žiauri elgsena, perimta iš sovietines kariuomenes bei lageriu, išlaikytinio psichologija ir menkavertiškumo kompleksas – šie budingi „homo sovieticus” bruožai – iaugo ir i lietuvio psichika, stelbdami krikšcioniška geruma, tautine savimone, aukštesniu vertybiu ilgesi.

Du pagrindiniai veiksniai, leme lietuviu visuomenes raida „atlydžio” metu, – 1. liberalizacijos viltys 2. socialinis ir psichologinis prisitaikymas prie sovietines sistemos – formavo ir šio laikotarpio lietuviu kultura. Tai buvo idejiniu ir moraliniu kompromisu kultura, kur išlaisvejimo iliuzijos, savarankiškumo siekiai, tautiškumo pradai pynesi su socializmo istorines butinybes isitikinimais ir lojalumo esamai valdžiai patosu. Didele dali tos oficialios kulturos reiškiniu, be abejo, „teks nurašyti del ju nutolimo nuo tiesos ir humanitariniu idealu” (J.Mikelinskas). Taciau butent kulturoje šiuo metu eme telktis didžioji dalis tautos dvasines energijos, kuriai kiti saviraiškos budai buvo uždaryti (ypac politikoje). Kultura tapo viena iš tautos saves teigimo formu, o kartu okupacinio režimo dekoraciju, iteisinanciu jo buvima.

Lietuvos partokratija, sužadinusi tautiškumo iliuzijas savo kadru politika, toleravo ir kulturoje saikinga tautiniu jausmu išraiška, netgi skatino poetizuoti Tarybu Lietuva – turtinga ir gražia. Pirmaisiais pokario metais atmetusi kone visa Lietuvos kulturini palikima kaip buržuazini, dabar kompartija skelbesi ikunijanti tautos istorinio kelio viršune ir esanti teiseta jos kulturos kelio paveldetoja. Ji leido publikuoti M.K.Ciurlionio reprodukcijas, liaudies meno albumus, Maironio, V.Kreves, B.Sruogos, A.Vienuolio, V.Mykolaicio-Putino, J.Baltrušaicio, F.Kiršos, J.Tysliavos, V.Macernio, M.Katiliškio raštus, aišku, su marksistiniais ivadais. Teatruose statomi spektakliai, kuriu herojai – Lietuvos didieji kunigaikšciai. Restauruojama Traku pilis, užrustinusi N.Chrušciova, Dainu šventese giedama Maironio „Lietuva brangi” – antrasis Lietuvos himnas. Iškilmingai švenciamas Vilniaus universiteto – seniausio Sovietu Sajungos teritorijoje – 400 metu jubiliejus. Visa tai stiprino valdancios partijos autoriteta. Bet šio laikotarpio lietuviu kultura, maitinama atsiverusiu praeities tradiciju, daresi vis mažiau pavaldi partiniam aparatui. „Atlydžio” metu užsimezge savaimine kulturos raida, daugiau ar mažiau subordinuota jos pacios vidiniams desniams, o ne eiliniams partines propagandos uždaviniams. Maskvos ir Leningrado, Kijevo ir Tbilisio intelektualai trauke i Lietuva kaip i pacia „vakarietiškiausia” Sovietu Sajungos respublika – pasigereti kaviniu interjerais, naujoviška architektura (Lazdynus išgarsino Lenino premija), aukso medalius laimincia knygu grafika, stulbinancios psichologines itampos Panevežio teatro spektakliais, modernios dailes parodomis, kuriu netraiško buldozeriai (kaip Maskvoje). Lietuvos menininkai iš tiesu naudojosi platesnemis laisvemis negu kitu respubliku kurejai: ieškokite, eksperimentuokite, tik nelieskite politikos ir tautiniu santykiu (paternalistinis A.Snieckaus gestas vienoje dailes parodoje: „Jusu darbu nesuprantu, bet dirbkite, kol aš gyvas”). Meninei kurybai nubrežti gana platus legalumo remai: Lietuvoje eksponuojami dailes kuriniai (J.Švažo), atmesti Maskvoje; spausdinamos knygos (J.Avyžiaus), atstumtos sajunginiu žurnalu; statomi vieninteliai visoje Sajungoje „itartinu” autoriu (A.Millerio ir S.Mrožeko) spektakliai. Bet šitu remu nevalia peržengti, kad „nepakenktum respublikai” ir „palankiam kurybos klimatui”. Pagaliau ir nera kitos išeities, kaip kantriai ir išradingai dirbti kulturos darba nustatytose ribose, bandant jas praplesti. „Greitu kitimu tuo metu tiketis buvo nerealu, reikejo galvoti apie maratono distancija, ruoštis ilgam gyvenimui ir ilgai kalbai”, – raše veliau A.Maldonis. Kas sugebedavo išsitekti legalumo remuose, tas, aišku, budavo apipilamas garbes vardais, premijomis, privilegijomis (leidimai i spec. parduotuves). Visa tai ugde konformizma, kuris didesniu ar mažesniu laipsniu tapo butina viešos kurybines veiklos salyga. I legalumo erdve, kuri tai viliojamai praplatedavo, tai vel susitraukdavo (nuo 1965 m. respubliku leidybos planus vel tvirtina Maskva), orientavosi absoliuti dauguma Lietuvos menininku. 1985 m. valdanciai partijai priklause 44 % Rašytoju sajungos nariu. Lietuvoje neatsirado nei alternatyvios rašytoju sajungos, nei alternatyvios knygu leidybos, kaip Lenkijoje ar Cekoslovakijoje. Liberalios kulturines politikos pažadais Lietuvos partinei vadovybei pavyko gaivališka kurybines energijos banga, trokštancia atsinaujinimo, sulaikyti nuo isiliejimo i disidentinio pogrindžio kanalus.

Totalitarineje sistemoje kurybos laisve, aišku, buvo minimali ar net tariama. Vienoje rankoje atkišusi meduoli, valdanti partine nomenklatura kitoje rankoje tvirtai laike pagali, neatsisakiusi „vairuoti kurybiniu organizaciju”. „Kartu mes kartojame ir kartojame: kiekvienas menininkas turi ištikimai, tvirtai tarnauti komunizmui, o ne dairytis i šalis”, – kalbejo 1972 m. A.Barkauskas, LKP CK sekretorius. „Vakaru modernizmas negali buti mums sektinas pavyzdys”, – ispejo J.Bielinis, Kulturos ministras, nes „formalistines tendencijos”, plintancios šiuolaikineje lietuviu daileje, muzikoje ir literaturoje, kertasi su esminiais socialistinio realizmo principais – liaudiškumu ir partiškumu. Pavojinga per daug dometis kaimo senove ir tautosaka, nes „per etnografija, kraštotyra, ypac studentu tarpe, isibrauna buržuazine ideologija”, pasak LKP CK sekretoriaus L.Šepecio.

Kulturos sferoje buvo išsaugota stalinizmo sukurta administracines priežiuros sistema; kiekviena kurybine organizacija turejo savo „angela sarga” – saugumieti ir keliolika „informatoriu”, kiekviena knyga ir laikraštis savo cenzoriu, kuris brauke žodžius „maskolius”, „žydas”, „kryžius”, „liudesys”, „neviltis”, „rukyta dešra”; kiekviena spektakli priiminejo Kulturos ministerijos komisija, kurioje lemiamas žodis priklause LKP CK „atstovui”; kiekviena filma galejo paleisti i ekranus tik Maskvos sprendimas (R.Vabalo filmas apie Dariu ir Girena „Skrydis per Atlanta” tokio leidimo negavo 5 metus). Išliko ir pokario metais dekretuoti tabu: nevalia ištarti kritiško žodžio apie „didiji broli” ir blogai atsiliepti apie „liaudies gyneja” – striba; nevalia net užsiminti apie tremimus ir nepriklausoma Lietuvos valstybe; nevalia teigiamai mineti kunigo ir spausdinti bažnycios ar klebonijos nuotrauku. Iš Sibiro konclageriu sugriže rašytojai budriai sekami, kad nepultu rašyti atsiminimu (kratos V.Adomeno namuose), šalinami iš mokyklu, kad nepaveiktu jaunimo (V.Katilius), negauna literaturinio darbo (J.Keliuotis, V.Drazdauskas), nepadare lojalumo bei atgailos pareiškimu. Ypac bijojo kompartija meno žmoniu ir Bažnycios kontaktu. Pradedanti romaniste S.Jasiunaite, iskusta Švietimo ministerijai nešiojanti kryželi, 1958 m. buvo skubiai atleista iš mokyklos paties ministro isakymu. Už religinio turinio skulptura A.Kmieliauskas 1962 m. pašalinamas iš Dailininku sajungos. Tikintis poetas ir filosofas M.Tomonis, parašes „Raudonoji veliava – budeliu veliava”, 1974 m. uždaromas i psichiatrine ligonine. Biržu mokytojas J.Lauce 1971 m. nuteisiamas 2 metams už „antitarybinio romano” „Negandu metai” rankrašti, pasiulyta leidyklai. G.Iešmantas ir P.Peceliunas, disidentines spaudos autoriai, 1980 m. nuteisiami – vienas 11 metu, antras 8 metus – už eilerašcius, noveles ir straipsnius, kur „tvirtinama, kad Lietuva okupuota”.

Kaip ir pokario metais, valdancios partijos plenumuose ir suvažiavimuose kurybine inteligentija buvo mokoma, barama, šokdinama. 1958 m. sukritikuojama J.Juzeliuno opera „Sukileliai”, sukurta V.Mykolaicio-Putino romano motyvais, o 1979 m. sulaikoma jau išspausdinta A.Kojelaviciaus „Lietuvos istorija”, remiantis A.Snieckaus direktyva: „Jei literaturos kurinys kelia asociacijas prieš rusu tauta – reikia atsisakyti”. 1962 m. pasmerkiamas R.Lankausko romanas „Vidury didelio lauko”, pavaizdaves lietuviu tautos padeti Antrojo pasaulinio karo metu „iš buržuazinio pacifizmo poziciju”, o 1969 m. sukritikuojama „idejiniu požiuriu žalinga” J.Mikelinsko apysaka „Trys dienos ir trys naktys”. „Komunizmo statybos” nesibaigiancios ideologines kampanijos reikalavo konkreciu auku, ir LKP nomenklatura dosniai atnašavo menininkus ir intelektualus, kad pademonstruotu savo ištikimybe besikaitaliojanciam Kremliaus kursui ir išliktu savo postuose. Krintant 1959 m. Latvijos ir Estijos valdžiai del „vietiniškumo tendenciju”, LKP vadovybe gelbejosi, triukšmingai pašalindama iš partijos Vilniaus universiteto rektoriu ir išblaškydama Lietuviu literaturos katedra. Po R.Kalantos susideginimo 1972 m., kai i Kauno gatves buvo išvesti parašiutininku ir KGB daliniai, valdanti viršune griebesi keisti kulturines spaudos redaktorius, versdama visa kalte kulturai, kurioje atsirado „nusivylimo nuotaikos, pesimizmas, netikejimas socializmu bei moraliniu žmogaus progresu”. Nuo pat „atlydžio” pradžios isivyravo gresminga nepastovumo atmosfera (niekas negalejo buti tikras del savo padeties – J.Miltinis išvejamas 5 metams iš Panevežio teatro, E.Mieželaitis, jau gaves Lenino premija, rusciai išbaramas); ta atmosfera ypac sutirštejo po sovietines invazijos i Cekoslovakija 1968 m.

Kintancioje „atlydžio” atmosferoje iškilo ir brendo nauja menininku formacija, nepaliesta stalinizmo represiju, atejusi iš tu nauju visuomenes sluoksniu, kurie ieškojo savo vietos ir vaidmens jau stabilizuotoje sovietineje santvarkoje. Pirmieji literaturos kuriniai, parašyti reformistinio SSKP XX suvažiavimo ideju orbitoje, alsavo atsinaujinimo viltimi, savo žemes šeimininko jausmu, laimincios revoliucijos tikejimu ir žmogaus išlaisvejimo perspektyva (A.Baltakio „Velnio tiltas”, 1957; Just.Marcinkeviciaus „Publicistine poema”, 1961). Sovietines valdžios isigalejimas Lietuvoje suvokiamas kaip absoliuciai teisetas, net herojiškas aktas (Alf.Bieliausko „Rožes žydi raudonai”, 1959). Komunistas vaizduojamas kaip pertvarkanti, laiminti, i šviesu rytoju vedanti jega (J.Avyžiaus „Kaimas kryžkeleje”, 1964). Bet moralinis kriterijus, bereikšmis pokario literaturos politizuotai savimonei, jau dekretuojamas kaip svarbiausias vertes kriterijus (J.Degutytes „Ugnies lašai”, 1959; J.Mikelinsko „Senis po laikrodžiu”, 1960). Atsiranda vidiniu žmogaus busenu tikrumas, nepajungtas jokiai apriorinei tezei (J.Vaiciunaites „Per sauleta gaubli”, 1964). Pradedama piešti kasdienine buitis, pilna absurdiškos netvarkos (K.Sajos „Pirmoji drama”, 1962). Žmogaus prigimtis palengva išvelkama iš ideologijos antstatu, kurie darosi bereikšmiai erotiniu instinktu ir išgyvenimu sukuryje (V.Sirijos Giros romanas „Voratinkliai draikes be vejo”, išspausdintas žurnale 1960 m., atskira knyga galejo buti išleistas tik po dešimtmecio). I literatura smelkiasi žmogaus dvilypumo ir istorines situacijos prieštaringumo nuovoka, išdrisus atsargiai isižiureti i pokario kovu ir žudyniu drama (A.Pociaus „Verpetas”, 1963, M.Sluckio „Laiptai i dangu”, 1963).

Septintojo dešimtmecio pradžioje literaturoje eme blesti revoliucinio atsinaujinimo optimizmas („Komunistai, pirmyn!” – Just.Marcinkevicius). Greta patetiškos atsakomybes „už visa šali” ir išdidaus kalbejimo „visos planetos” vardu (E.Mieželaicio „Žvaigždžiu papede”, 1959) iškyla gimtojo krašto mastelis, traukiantis i uždara erdve ir intymu kalbejima – neretai graudu. „Atsiremsiu, sakau, / I nedideli žemes sklypeli, / vadinama Lietuva”, – raše Just.Marcinkevicius poemoje „Donelaitis” (1964). Tai gražino literaturos subjekta i. kraštovaizdi – tapatybes su savo tauta išgyvenima, i Lietuvos istorijos ivykius – pralaimejimo konfliktu ir tragiškos elegijos rezignacija, i lietuviu kulturos motyvus – niekur kitur nesutinkama asociaciju ir vaizdinio kolorito savituma. Istorine drama, atsiradusi „atlydžio” metu (J.Grušo „Herkus Mantas”, 1957; veliau Just.Marcinkeviciaus trilogija „Mindaugas. Mažvydas. Katedra”), daugiau kaip du dešimtmecius buvo lietuviu visuomenei kone vienintelis prieinamas Lietuvos istorijos vadovelis, dieges tautos likimo supratima ir išgyvenima.

Kaimo buties poetizacijos tradicija, nutildyta prievartines kolektyvizacijos metais, atgijo poezijos, prozos, dramos žanruose, igydama tragiškos elegijos atspalvi. Vienkiemiu griovimas, vykdytas barbariška sparta respublikos valdžios iniciatyva, buvo suvoktas kaip ilgaamžes valstietiškos gyvenimo sanklodos ir jos dvasines kulturos galas, kaip esminiu tautos egzistencijos pamatu išardymas („jus taip nuoširdžiai kasete duobe lietuviu tautos dvasiai, savitumui, o gal net gyvybei”, – sake J.Aputis). Atsisveikinimo liudesiu ir pražuties neviltimi alsavo J.Apucio „Horizonte bega šernai” (1970), K.Sajos „Šventežeris” (1971), M.Martinaicio „Akiu tamsoj, širdies šviesoj” (1974), R.Granausko „Duonos valgytojai” (1975). Šita perdem lietuviška mastymo krypti, prieštaraujancia kaimo industrializacijos politikai, bandyta valingai užgniaužti partine kritika („spekuliuoja meile gimtajam kraštui arba liudi šiaudiniu bakužiu ar numelioruotu kemsynu”, – kalbejo A.Barkauskas).

Nesulaikomai platejant literaturoje tikroviškumo ir tiesos placdarmui, gilejo ir jos kritiškas santykis su vaizduojamu pasauliu. Aprioriškai entuziastinga pritarima „socializmo statybai” pakeite analitinis visuomenes santykiu, morales ir psichologijos tyrinejimas, atskleidžiantis „blata” kaip „planinio ukio” neišvengiamybe (J.Grušo „Pijus nebuvo protingas”, 1974), agresyvia „mažojo kapitalizmo” pletote (V.Bubnio „Po vasaros dangum”, 1973), inteligentijos konformizma (J.Avyžiaus „Chameleono spalvos”, 1979). Valdanti biurokratija – privilegijuota klase, prisistaciusi pirciu visose paežerese, paklusniai vykdanti centro direktyvas, pražutingas Lietuvai (atomines elektrines statyba) – iškilo literaturoje kaip negatyvusis gyvenimo polius, visu blogybiu šaknis, satyriškai apibendrinta ir groteskiškai hiperbolizuota (V.Žilinskaites „Angelas virš miesto”, 1967).

Jaunesnioji rašytoju karta, debiutavusi „Prahos pavasario” griuvesiuose, iženge i literatura jau be marksistines ideologijos šarvu, pilna ironiško skepticizmo, sielvartingo maištavimo istorijos akligatvyje ir globalines katastrofos nuojautu. Nepataikauti esamam režimui daresi garbingos menininko laikysenos nuostata. Vis gilejanti „brandaus socializmo” erozija ivelkama i alegorijas ir paraboles (A.Mikutos poema „Gelmiu žuvys”, 1970), paverciama vaizduojamo herojaus dvasine krize (B.Radzeviciaus „Priešaušrio vieškeliai”, 1979), tampa scenos konfliktu ir besikapojanciu dialogu objektu (J.Glinskio „Kingas”, 1983). Literaturos kurinys virsta savotiška nesamo parlamento tribuna, kur heroju gincuose išdestomi kritiški požiuriai, neimanomi jokiose kitose viešose komunikacijos priemonese. „Mokemes vadinamosios Ezopo kalbos, vildamiesi, kad tarybines ideologijos prievaizdai tos kalbos nesupras arba aiškins vienaip, o eilinis skaitytojas arba žiurovas – kitaip”, – raše K.Saja. Simboliniu sugestiju, asociaciju, užuominu, reikšmingu nutylejimu technika ypac tobulai buvo išvystyta poezijoje, kuri sparciai modernizavosi, perimdama tiek Vakaru lyrikos formas (J.Juškaitis susižavejes skaito R.M.Rilke ir G.Trakli, V.Blože vercia S.Vallejo’a), tiek lietuviu egzodo lyrikos patyrima (M.Martinaitis persirašineja ranka K.Braduno rinkinius, S.Geda – H.Nagio ir A.Nykos-Niliuno knygas). Pasiryže atviram gincui su sovietines sistemos prievartine esme ir jos atsiradimo Lietuvoje oficialiu melu, rašytojai turejo deti savo kurinius i stalciu (V.Bložes „Polifonijos”, J.Mikelinsko „Juoduju egliu šalis”, J.Apucio „Skruzdelynas Prusijoje”, R.Gavelio „Vilniaus pokeris”) arba bandyti persiusti i išeivijos spauda (M.Tomonio eilerašciai, J.Glinskio pjese „Pasivaikšciojimas menesienoje”, J.Keliuocio lageriniu atsiminimu knyga „Dangus nusidažo raudonai”).

Silpstanti totalitarine valdžia jau nebepajege išlaikyti besišakojancio literaturos proceso socialistinio realizmo nelaisveje (poezijoje socialistinis realizmas numarinamas jau aštuntojo dešimtmecio pradžioje, pasak K.Platelio). Meninis žodis, vis dar valdžios redaktoriu ir cenzoriu genimas bei distiliuojamas, eme sugerti tautos istorine atminti, akligatvin ivaryto žmogaus situacija ir maištinga nepasitenkinima esamu. Geriausi literaturos kuriniai rikiavosi i gynybine siena, kuri saugojo tautos tapatybe ir žmogaus laisves sapnus. Tikra menine kuryba, pagrista žmogaus vidinio išsilaisvinimo išraiška, tapo savotiška dvasines rezistencijos forma, ardancia totalini uniformizma ir visuomenei gyvybiškai reikalinga kaip nepriklausomos laikysenos sugestija ir tautos bendrumo balsas.

Lietuviu meninio žodžio laisvejima atidžiai seke pogrindžio spauda, kuri vel buvo pradeta leisti 1968 m. ir savo skaitlingumu dominavo Sovietu Sajungos disidentineje savilaidoje. Pogrindžio laikrašciuose ir žurnaluose – „Kataliku bažnycios kronika” (1971), „Aušra” (1975), „Varpas” (1976), „Laisves šauklys” (1976), „Pastoge” (1978), „Perspektyvos” (1978), „Rupintojelis” (1978), „Alma Mater” (1979), „Dievas ir Tevyne” (1980), „Vytis” (1981), „Tautos kelias” (1980) – buvo gyvai komentuojama literaturos padetis („ji nelaisva kaip ir „tauta”), kritikuojama konformistine laikysena („niekur nelisti, neprieštarauti, o tyliai laukti permainu”), smerkiami „imperialistu liokajai”, kurie 1940 m. birželio ivykiuose nemato „jokios aneksijos ir inkorporavimo”, atmetama „komunistine tradicija – juodinti Nepriklausomybes gyvenima” („Baltušis yra vienas uoliausiu šios tradicijos puoseletoju”). Pogrindžio spauda iškelia kurinius, nepritapusius prie „oficialios kulturos” ir susilaukusius valdžios represiju (1979 m. Vyriausybe suspendavo J.Apuciui paskirta valstybine premija). Cia publikuojami protestai prieš ideologini meno prievartavima (J.Jurašo, V.Žiliaus, T.Venclovos). Cia aprašomos KGB vykdomos kratos, kuriu metu atimamos A.Šapokos, B.Brazdžionio, J.Girniaus, A.Maceinos, K.Braduno, A.Solženicyno knygos.

Pogrindžio spauda, dokumentiškai fiksuodama sovietinio žmogaus beteisiškuma – mokytojai stovi prie bažnycios duru ir užrašineja ieinanciu mokiniu pavardes; Saugumas tardo kraštotyrininkus; milicija neregistruoja grižusiu tremtiniu ir kaliniu (A.Snieckus apgailestavo, kad „be musu žinios” buvo gražinti i Lietuva kontrrevoliuciniai elementai) – atverdavo akis ne vienam kulturos žmogui i represine sovietines sistemos esme ir versdavo apsispresti, ka daryti (1972-1983 m. emigravo iš Lietuvos I.Meras, J.Jurašas, A.Sluckaite, V.Žilius, T.Venclova, S.T.Kondrotas). Iš pogrindžio spaudos, referuojamos per užsienio radijo stotis, jaunoji karta patirdavo apie sovietines valdžios Lietuvoje neteisetuma (paskelbti Ribbentropo-Molotovo slaptuju susitarimu protokolai). Cia vis garsiau skambejo reikalavimai – garantuoti tikejimo laisve (1971), suteikti pavergtoms tautoms apsisprendimo teise (1974), pereiti iš vienpartines diktaturos i daugiapartine sistema (1977), atsiskirti nuo SSRS ir isijungti i liaudies demokratijos šaliu bloka (1978), denonsuoti Ribbentropo-Molotovo pakta ir atkurti Pabaltijo šalyse nepriklausomybe (1979). Pogrindžio spauda žadino aktyvaus priešinimosi sovietinei okupacijai nuotaikas, pasakodama apie partizanu kovas, 1956 m. Veliniu demonstracija su šukiais „Laisve Lietuvai!”, „Tegyvuoja Vengrijos didvyriai!”, tukstantines minios grumtynes su milicija ir saugumieciais 1972 m. po R.Kalantos susideginimo, išdidžia rezistentu laikysena teismu metu (G.Iešmantas savo paskutini žodi baige herojiško tono eilemis).

Pasipriešinimo dvasia ir laisves viltis, išlikusi nuo ginkluotos kovos laiku kaip gyvybes kibirkštis sovietizuojamoje visuomeneje ir kulturoje, dave pradžia nacionalinio atgimimo judejimui, kuris galingai isisiubavo, prasidejus 1985 m. M.Gorbaciovo „viešumo” ir „demokratizacijos” reformoms, skirtoms gelbeti paskutine pasaulio kolonijine imperija, neatlaikiusia ginklavimosi varžybu ir revoliucines ekspansijos naštos. Lietuvos Sajudis, isikures 1988 m. birželio 3 d., viešai paskelbe pogrindyje subrandintus valstybingumo šukius – pripažinti lietuviu kalba valstybine kalba, Lietuvos teritorijoje turi galioti tik Lietuvos konstitucija, okupacine kariuomene privalo buti išvesta iš Lietuvos teritorijos, tik suvereni nacionaline valstybe yra tautos išliekamumo pagrindas ir jos kulturos suklestejimo garantija. 1989 m. rinkimuose i SSRS Aukšciausiaja Taryba Sajudis sutriuškino išpampusia Lietuvos komunistu partija (230 000 nariu), bandžiusia išlaikyti Lietuva „po Sajungos stogu”, ir priverte ja skubiai persirikiuoti. 1990 m. kovo 11d. Lietuvos Aukšciausioji Taryba, kurioje Sajudis turejo dauguma, pakelbe Lietuvos Nepriklausomybes atkurimo akta.

Daugiatukstantiniuose „dainuojancios revoliucijos” mitinguose rašytojai – S.Geda, Just.Marcinkevicius, M.Martinaitis, G.Kanovicius, V.Petkevicius, K.Saja – sake aistringas kalbas, ragindami išeiti iš „šetono paunksmes”, „tvarkytis taip, kaip mums atrodo geriau”, nustumti istorijos užribin partokratija – „nauja išnaudotoju ir veltedžiu klase”, išvaduoti kaimo žmogu „iš kolektyvizacijos kilpos”, panaikinti cenzura – „kulturos smaugli”. Rašytoju sajunga skelbe pareiškimus apie kolonijine sovietines valdžios ekologine politika, prievartine rusifikacija (rusu kalba privaloma nuo antros klases), neleistina karines jegos naudojima prieš taikaus mitingo dalyvius. Istorini Lietuvos valstybes testinumo akta pasiraše rašytojai, Aukšciausiosios Tarybos deputatai, – V.Cepaitis, R.Gudaitis, G.Iešmantas, V.Jasukaityte, S.Kašauskas, K.Saja, S.Šaltenis.

„Lietuva tebera šalies sudedamoji dalis”, – tvirtino SSRS prezidentas M.Gorbaciovas, ultimatyviai reikalaudamas grižti i SSRS konstitucijos jurisdikcija. Lietuvos nepriklausomybe bandyta pasmaugti ekonomines blokados gniaužtais, karine jega, užgrobusia viešosios komunikacijos kanalus, pagaliau iš vietines kompartijos sukalto „nacionalinio gelbejimo komiteto” manifestu, kuris 1991 m. sausio 13 d. nakti buvo skaitomas iš sovietu šarvuociu: „Lietuvoje atstatoma tarybu valdžia”. Pusantru metu tesesi žudynemis, ekonomine prievarta ir skaldanciomis intrigomis pagristas griuvancios imperijos spaudimas, i kuri buvo atsakyta tautos susitelkimu ir gandiška nesipriešinimo jega taktika. „Peržengem Rubikona, nugarmejo sutrešes LTSR tiltelis, ir nebera kelio atgal. Nežinojom tada ir dabar dar nežinom, ar tai ne mirtininku sprendimas, bet žinome, kad jis neatšaukiamas”, – kalbejo V.Landsbergis.

1991 m. rudeni, po nepavykusio puco Maskvoje, Lietuva buvo visuotinai pripažinta kaip nepriklausoma valstybe ir priimta i JT organizacija.

Nepriklausomoje Lietuvoje prasidejo naujas lietuviu literaturinio gyvenimo etapas – be cenzuros varžtu ir politines priežiuros, bet dar priklausomas nuo irstanciu valstybes monopoliju kulturos sferoje, per 50 metu susiklosciusios mastymo inercijos, taip pat kulturos žmogaus – „valstybes išlaikytinio” – psichologijos. Egzodo kurybos srautas, grižtantis i „tevu žeme”, atviras bendravimas su Europos rašytojais (1989 m. ikurtas PEN centras; vertimams iš svetimu kalbu nebereikalingas Maskvos leidimas) pastebimai keicia lietuviu literaturinio gyvenimo horizontus ir kriterijus.

8. Eduardas Mieželaitis

(1919-1997)

Pogrindžio komjaunuolis, fronto korespondentas Sovietu Sajungos-Vokietijos kare, Lietuvos komjaunimo centro komiteto sekretorius pirmaisiais pokario metais, savo literaturini kelia pradejo neoromantinio tipo lyriniais eilerašciais. Pirmuose rinkiniuose Lyrika (1943), Teviškes vejas (1946) vyravo švelniu tonu emocinis išgyvenimas, intymus ir melodingas balsas, vengiantis riksmo, miniatiurinis gamtos piešinys, slepiantis poteksteje herojinio veiksmo apoteoze. Nuoširdžios išpažinties eileraštis, artimas lietuviškajai švelniojo lyrizmo tradicijai, ypac J.Aiscio graudžiajai tonacijai, neatitiko pokary isigalejusio deklaratyvines poezijos modelio, ir 1946 m. autorius buvo apkaltintas beidejiškumu ir dekadentizmu. Poetas turejo atsisakyti intymios gaidos, rinkdamasis kurybos temas pagal politinio aktualumo kriterijus („Aš kolukiuos buvau. / Ir žinau, kad tiek duonos / Valstiecio troboj dar nebuta”), pereidamas i aprašinejimo-komentavimo stilistika, kuria stengesi nuspalvinti liaudies dainu imitacijomis bei lietuviškos gamtos realijomis (kn. „Dainu išausiu marga rašta”, 1952). Buvo išmuštas iš naturalios vidines raidos, ir tai veliau tapo inirtingo ginco su stalinizmu ir saves apgailejimo tema („žaizda man atsiverusi nuo vezdo / nebeužgyja <.> / todel ir mano muza kiek kuprota”).

Septintajame dašimtmetyje Mieželaitis, Lietuvos rašytoju sajungos pirmininkas (1959-1970), tapo svarbiausiu poezijos atsinaujinimo iniciatoriumi, pastates i kurybos centra humanistini ideala vietoj pokario politinio teziškumo ir pagarsines teise i eksperimenta, kuris turejo išardyti pokario literaturiniu formu griežta vienoduma. Užsibrežes parašyti himna socializmo epochos žmogui – kosmoso užkariautojui, Mieželaitis eilerašciu knygoje Žmogus (1962) vitmeniškai gerejosi žmogaus kunu, raše himnus jo akims, rankoms, širdžiai, kraujui, poetizavo žmogaus ir gamtos nedalomuma, iškele žmogu staciai i visatos centra, atiduodamas jam valdyti žeme ir saule („Ir pakelsiu Saules rata / Aš ant ranku”). Tasai žmogus – aktyvus istorijos veikejas, kuriame dominuoja ideja, o ne biologinis pradas (kaip W.Whitmano „Žoles lapuose”), kuris suvokia pasauli per marksistine klasinio antagonizmo ir revoliucijos politine prizme ir trokšta apglebti visus žemynus, vykdydamas socializmo misija – suvienyti žmonija („Stoviu paciame / žemes / viduryje, / skleisdamas sauletus šypsenos spindulius / i visas keturias žemes puses – / aš -komunistas, / aš – žmogus”. Pažymeta Lenino premija, knyga „Žmogus” tapo „socialistinio humanizmo” ideju, paskelbtu SSKP XX suvažiavime, literaturiniu manifestu, o jos autorius reprezentacine Sovietu Sajungos literaturinio elito figura. Išverstas i 32 kalbas, šis Mieželaicio kurinys buvo suvoktas socialistinio lagerio šalyse kaip nauja socialistinio realizmo raidos galimybe, sujungianti revoliuciniu pasaulio pertvarkymu optimizma, „asmenybes kulto” atsikraciusio žmogaus vidini atsitiesima ir šiuolaikine menine forma.

„Žmogaus” ciklas buvo grindžiamas monumentaliu deklaratyvumo mostu, atsiradusiu Mieželaicio lyrikoje pirmaisiais pokario metais. Melodingas ketureilis, romantiško ilgesio intonacija, smulkus metaforu raštas, vaizdu ir žodžiu gražumas tebetrauke ji kaip tikrosios poezijos etalonas, kuri bande restauruoti jaunystes atsiminimu „eskiziniuose bloknotuose” (Mano lakštingala, 1956; Cia Lietuva, 1968). Taciau, rašydamas eilerašcius iš kelioniu po JAV didmiescius ir Lotynu Amerika (Autoportretas. Aviaeskizai, 1962; Atogražos. Panorama, 1963), jis suvoke, kad šiuolaikines civilizacijos kontrastams ir atominio karo gresmei išreikšti reikalinga judresne vaizdu, strofu bei ritmikos sandara. Eileraštyje „Niagaros krioklys. Arba pasivaikšciojimas su Voltu Vitmenu” poetas deklaravo: „Dabar laimes tiktai žodžiu mases, / žodžiu armijos, žodžiu korpusai ir legionai, / masiniai žodžiu sajudžiai ir revoliucijos”. Jei anksciau eileraštis remesi vienu išbaigtu ir uždaru vaizdu arba viena išpletota idejine teze, tai dabar autoriui rupi perteikti i kelis srautus išsisklaidžiusios minties kontrapunktiška judejima ir improvizacinio komponavimo laisve, kuri darosi ekspresyvi, kai poetas paliecia jam itin artima karo prisiminimu ir globalinio susinaikinimo tema.

žemes plyšiai – jau ryja pražilusius

kudikius ir suvaikejusius senius –

automobiliai ir traukiniai atrieda

ir smenga i praraja – gatvemis

eina dvi dideles dideles – klaikios

ir tušcios – kaip žemes prarajos –

dvi akys.

Asociaciju šuoliai, pagristi sinkopiu ar verlibru, tapo charakteringu Mieželaicio kalbos budu, tinkamu kelioniu ispudžiams bei refleksijoms reikšti. Meno reminiscencija pasidare dominuojanciu eilerašcio elementu: poetas komentuoja Michelangelo ir O.Rodino skulpturas, R.Wagnerio ir M.Ravelio muzika, Rembrandto ir V.Verešciagino tapyba, cituoja A.Mickeviciaus, W.Whitmano, R.M.Rilkes posmus, operuoja indu, japonu, armenu meno ivaizdžiais. Lietuviu literaturoje dar nebuvo tokios imlios poetines samones, sugebancios žaibiškai isisavinti skirtingiausia estetine informacija ir tuoj pat ja reprodukuoti. Stebinantis poeto sugebejimas imituoti skirtingiausias manieras ir žaisti eiliavimo formomis (klasikines odes ir fonetiniai eilerašciai be jokios prasmes), pereinantis i eklektika ir daugiažodiškuma. Eileraštis virsta reportažiniu ispudžiu, meno komentaru, laisvu pasišnekejimu ivairiomis temomis koliažu, kuriam jau nebutina vientiso išgyvenimo itampa ir koncentruojanti forma. Mieželaitis savotiškai nudvasino ir formalizavo poetines kurybos procesa, atsisakydamas vidines raidos butinybes kaip eilerašcio pagrindo.

Atmetes „rasini žanro grynuma” ir užsimojes sukurti „poetiniu formu sinteze”, Mieželaitis paraše šešias stambias „poetiniu antikomentaru” knygas (Lyriniai etiudai, 1964; Antakalnio barokas, 1971 ir kt.), sudarytas iš eilerašciu, keliones užrašu, poetines laboratorijos dienorašciu, filosofiniu svarstymu, kulturos vertybiu interpretaciju, portretiniu charakteristiku ir memuaru. Antidogmatinis nusiteikimas, deklaruotas „Žmogaus” eilerašciuose, romantiškai maištaujantis estetinis jausmas, siekias absoliutumo, ir šuoliuojanti poetine fantazija padejo autoriui susikurti laisvo mintijimo maniera – be vidinio susikaustymo, teziškumo ir griežtos logizacijos. Kaip ir J.Prevert’o ar F.Ponge’o knygose, eileraštis cia tik pratesia ir baigia minciu bei jausmu grandine, pletota ligi tol prozos kalba, ženklina tam tikro fragmento kulminacija, bet nebeturi savarankiško buvio.

Naudodamasis Lenino premijos laureato privilegijomis, Mieželaitis leido viena po kitos dideles ir puošnias knygas (tris kartus išleisti „Raštai” trimis, aštuoniais ir dešimcia tomu), patekdamas i perprodukcijos krize ir devalvuodamas poetini žodi visuomenes akyse.

Mieželaicio kuryba, nuolat kaitaliodamasi ir prarasdama vidine koncentracija bei menine kokybe, vis delto iteisino Lietuvoje novatoriškumo kulta socialistines pasauležiuros pagrindu ir suvaidino ledlaužio vaidmeni pereinant tarybinei lietuviu literaturai i šiuolaikini raidos etapa, paženklinta ryškia intelektualizacija.

10. Justinas Marcinkevicius

(g. 1930)

Valstiecio sunus, 1954 m. baiges Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteta, naturaliausiai sujunge savo kuryboje lietuviu literaturos artimuma žemei su romantiniu dvasingumo pradu. Nuo pat pirmojo eilerašciu rinkinio Prašau žodžio (1955), kuri E.Mieželaitis pasitiko džiaugsmingu šuksniu: „Jis gime poetu”, pastovi jo lyrikos versme buvo kaimo vaiko psichika, besigrežianti i savo pradžia ir plastiškai jaucianti daiktu realuma. Artojo šeima, sedanti prie vakarienes stalo, jo eilerašciuose tapo amžino buties vyksmo sakraliniu aktu, o šeimos ryšys, toks stiprus liaudies etikoje, meiles – svarbiausio poetinio išgyvenimo – pagrindu.

Idejinio apsisprendimo butinybe, privaloma visiems i viešuma išeinantiems pokario vaikams, ibreže i Marcinkeviciaus kaimietišku šaknu ir liaudies dainas stilizuojancia lyrika griežta minties judesi, ieškanti galutinio atsakymo („Visa laika ieškau vieno taško, / iš kurio išeina visos tieses”). Trumpalaikis pradedancio poeto, Prienu gimnazisto, areštas eilerašciu rinkinio „Šventoji duona” sulaikymas priverte paspartintai prisiimti revoliucijos ir socializmo postulatus kaip vienintele istorijos padiktuota gyvenimo ir kurybos alternatyva („Štai šitas kelias musu, / O šunkelis – anu”), išsižadant vilties išsaugoti žaliuojancia vienkiemiu Lietuva. Su tik ka itikejusiojo kategoriškumu („Aš manau, / kad poetas / kiekvienas / turi but / prokuroras / priešui”) jis šoko poetizuoti pagrindiniu socialistines pasauležiuros kategoriju – Leninas, darbas, aktyvus veiksmas, kolektyvizmas, atmesdamas individualizma ir orientacija i Vakaru gyvenimo buda bei kultura kaip tautos ir žmoniškumo išdavyste (apysaka „Pušis, kuri juokesi”, 1961). Stengesi susikurti logizuota visuotiniu vertybiu sistema, kuri nesikirstu su esama tvarka, o ja pateisintu globalines žmonijos raidos ir moraliniu principu aspektu. Racionalistinis mastymas, guldantis pasauli i aiškias ir griežtas istorines butinybes schemas, stume poeto kuryba i optimistine santarve su pasauliu ir savimi, kuri atliepe lituanizuojamos kompartijos tikejima šviesia sovietines Lietuvos ateitimi. Ankstyvoji Marcinkeviciaus kuryba – šito naivaus ir apgaulingo tikejimo balsas, gana patetiškas, bet nuoširdus („Pro rytmecio vartus / išeinam aukštesni, / o kelio vingiuose – / aukštu svajoniu žymes”).

Logikos karkasas, stipriai ideologizuotas, kelia visa Marcinkeviciaus eilerašcio struktura, neleisdamas jai blaškytis ir subyreti. Tai svarbiausia jo lyrikos rinkiniu Duona raikancios rankos (1963), Liepsnojantis krumas (1968) koordinate, paveldeta iš pokario laikotarpio kartu su energingu skubejimu i valingas išvadas, kartu su bendruju kategoriju virtinemis ir patetiškomis intonacijomis („Aš milijonai ranku / žeme i saule kelia”) ir tribuniškais moralizavimo šuksniais („Tegu nuskesta laivai, / blogybem ir ydom pakrauti”). Nesvyruojantis loginis piešinys ir tauriai iškilminga kalbesena pastebimai slopino intuityvaus poetinio suvokimo gelme ir eilerašcio potekste.

Marcinkevicius – dramatiškos prigimties poetas. Kai vidiniai prieštaravimai, slopinami utopiniu iliuziju ir konformistines laikysenos, vis delto prasiveržia i eilerašti, gimsta aštriu lužiu psichologinis vyksmas, kupinas pokario kartos egzistencinio netikrumo.

Naktim i grycia mišias veržias

sulytas, purvinas – ir ima guostis.

Aulus džiovina Ažuolas ir Beržas,

ant šautuvo užmiega jaunas Uosis.

Ir stalas atiduoda miškui maista.

Ir puodas kantriai verda sena višta.

Ir aš gužiuos i pašukini maiša –

sargybon išvarytas, saugau miška.

O paryciu i grycia miestas beldžias.

Net šuo – ir tas išmoko nebeloti.

Ir pirmakart girdžiu, kaip tevas meldžias,

atidarydamas duris lyg skaudžia voti.

Man jau nereikia aiškinti: toks metas.

Tamsoj sugrabalioju duona, sviesta

ir vel, ta pati maiša užsimetes,

sargyboj stoviu. Saugau miesta.

Marcinkevicius sukure iš vidiniu savo kartos prieštaravimu aukšta eilerašcio itampa, neišsižadedamas logiškojo saryšingumo ir vaizdo plastikos – tradiciniu klasikines lyrikos elementu. Jis gražino i lyrika etine refleksija, savaip pratesdamas V.Mykolaicio-Putino dvasines autoanalizes tradicija. Etines vertybes sukure jo lyrikoje aukšta budejimo nuotaika: eileraštis virsta didžiosios išpažinties ir tikejimo aktu, kur žmogus pakyla virš smulkmenu i buties esmiu regejima, i savo laikinumo ir savo pašaukimo meditacija, butina, kad žodis taptu dvasine jega. Iprastuose daiktuose atsirado nauji metmenys – kažkas neužbaigto, nueinancio tolumon, paslaptingai isiterpiancio i žmogaus likima. Užsimezge keistas, logiškai nepaaiškinamas reiškiniu ryšys, atskiroje smulkmenoje prabilo fundamentine esme, besidriekianti i begalybe.

Tylesiu ir aš.

Gera eiti su tylinciom upem.

Auga kažkas tyloje.

Gal mintys?

Gal žuvys?

Ir žuvys, ir mintys – bebalses.

Per nakti pakyla žole –

kaip žalias vešlus debesis –

ir tyledama viska pasako.

Dvasingumo spindesys, pagristas buties vientisumo siekiu ir tobuleti skatinancia etikos nuostata, paskutiniuose eilerašciu rinkiniuose Gyvenimo švelnus prisiglaudimas (1978), Buk ir palaimink (1980), Vienintele žeme (1984), Už gyvus ir mirusius (1988), Eilerašciai iš dienorašcio (1993) igavo viska suprantancio ir atleidžiancio gerumo, budingo lietuviu liaudies dainuojamajai lyrikai. Reikia ištiesti mylincias rankas viršum gyvybes, kad ji neišgaruotu radioaktyviame debesy, reikia plesti pasauli „geruju žodžiu kryptimi” – toks šiu knygu leitmotyvas. Eileraštis – užuojautos ir meiles aktas, todel žodyje viešpatauja ne jegos momentas, o gailus trapumas, jis ištariamas atsidustant. Elegiškas ketureilis, atskiles iš ilgaamžes tradicijos, atsineša atvira, skaisciai naivu, graudoka ritmo siubavima, pritinkanti paprastu žodžiu ir atodusiu ištarimams („Jau tu mane pripylei / aušros ir vyturiu. / Dabar niuniuok man tyliai, / ka aš išverkt turiu”). Individualios buties ištirpimas gimtosios žemes pavidaluose, jos istoriniame likime ir kulturoje – šviesioji eilerašcio kulminacija, nes meninio žodžio misija, poeto supratimu, – šildyti ir sergeti tautos gyvybe („mano žodžiai, kaip tvarsciai, prilipe prie tavo žaizdu”).

Nacionaline problematika remesi ir Marcinkeviciaus poema, kuri jam buvo „visu žanru žanras”. Pirmose poemose (Dvidešimtas pavasaris, 1956; Kraujas ir pelenai, 1960) dominavo pokario ideologine alternatyva: kryžkeles situacijoje tauta ir individas turi apsispresti -skylanciame pasaulyje stoti i viena ar i kita puse. Velesniuose kuriniuose (Donelaitis, 1964; Pažinimo medis, 1979) i centra iškilo nacionaline savimone kaip dramatiškas išgyvenimas, o nacionaline kultura buvo sureikšminta kaip tautos išlikimo salyga. Pirmose poemose autorius breže individualias veikeju psichologijos linijas, trokšdamas sukurti charakterius, kurie butu „laiko ir epochos tipais”, kaip iprasta epiniuose kuriniuose. Psichologine individualizacija, kaip eiliuoto pasakojimo principas, galutinai išnyko poemoje „Donelaitis”, kur istorinio laiko realijos virto tautos istorinio likimo formulemis, o kurinio sandara remesi jau ne fabulos seka, o vaizdiniu leitmotyvu dramatiška derme. Pirmapradžiu buties elementu ivaizdžiai (ugnis, vanduo, duona), gerio ir blogio simboliai (baltas avinelis, dinozauras), mito fabulos tapo naujuju poemu ašimi, ieškant autoriui „visumos ir sistemos” XX a. karu, žudyniu, prievartos ir melo patirtyje (Siena, 1965; Heroica arba Prometejo pasmerkimas, 1973). Ivykiu fragmentai, žmoniu veidai, buities nuotrupos išnirdavo maštabišku apibendrinimu siekiancios minties itampoje. Toji mintis pletojosi susiduriant priešingoms jegoms, ir vidinis minties dualizmas, nepaklustantis išankstiniam sprendimui, leme Marcinkeviciaus poemu dramatiška intensyvuma, ju strukturu ivairove ir kintamuma – nuo inkorporuotu baladžiu, raudu, himnu iki sarkastiško farso ir oratoriju.

Nuo stambiu poemu Marcinkevicius perejo i eiliuotas dramas, sukurdamas vientisa savo sumanymu ir stilistika trilogija (Mindaugas. Mažvydas. Katedra, 1978), kurioje poetiškai iprasminami trys svarbiausi tautos istorinio likimo etapai: valstybes sukurimas, pirmoji knyga, dvasiniu vertybiu katedra. Romantine eiliuotos dramos samprata – praeitis nemiršta, tesiasi dabartyje – trilogijoje atgijo kaip pagrindiniu tautos instituciju iškilimo ir griuvimo elegija, interpretuojama, kaip amžinas prieštaringumas, gludis tautos ir žmogaus egzistavimo pamatuose. „Sudrasket i gabalelius mane”, – šaukia Mindaugas, pirmasis Lietuvos karalius, sukures XIII a. krauju ir klasta galinga valstybe, bet sunaikines savyje žmogu („asmenybes kulto” kritikos atgarsiai). Istorine atributika, išdeliota kaip sceninio veiksmo dekoracijos ar premisos, nedeterminuoja nei gana melodramatiškos fabulos, nei kurinio personažu, kurie autoriaus traktuojami kaip tam tikru principu isikunijimas. „Esu ideju dramos šalininkas”, – deklaravo autorius. Kurinio centre – pagrindinio herojaus monologai, kaip ir B.Sruogos poetinese dramose, tik jie trykšta ne iš emociju virpesio, o iš problemu svarstymo ir sprendimo. Peremes iš klasikines dramos priešpriešini ideju, savoku ir emociju tekejima, o iš dalies ir centrine konflikto aši, pagal kuria rikiuojasi personažai, iš savo poetines kurybos Marcinkevicius pasilaike atskiru veiksmo scenu ir gestu simboliškuma, tevynes leitmotyva – visu išgyvenimu, ivykiu ir konfliktu galutine tiesa, skaudžios rimties ir pakilaus taurumo intonacija, išlaikoma net masinese scenose. Marcinkeviciaus dramine trilogija suintelektualino ir modernizavo lietuviu poetines dramos modeli. Ji dar labiau sustiprino autoriaus – nacionaliniu vertybiu reiškejo ir tautines savimones žadintojo – autoriteta ir populiaruma. Naturalu, kad Marcinkeviciui buvo suteikta teise atidaryti 1988 m. steigiamaji Lietuvos Sajudžio suvažiavima.

11. Algimantas Baltakis

(g. 1930)

Lyrines saviraiškos principas, suvoktas šeštajame dešimtmetyje kaip pirmutine poezijos atsinaujinimo salyga, su jaunatviškos ekspansijos jega buvo realizuotas Algimanto Baltakio, sujungusio savo eilerašciuose daininga S.Neries tona ir pokario politiniu savoku leksika, retorini frazes gesta ir siužetinio pasakojimo elementus. Eilerašciu knygoje Velnio tiltas (1957) pokario dramatizmas pirma karta iprasmintas kaip svarbiausias jaunosios kartos gyvenimo ivykis, jos pasauležiuros ir likimo determinantas.

Smeliu užžarstem kraujo klana

Tušcios gatveles vidury.

Gimtine mano, žeme mano,

Kodel tu kraujo tiek geri?

Taciau knygos lyriniam subjektui – pokario komjaunuoliui aktyvistui – sovietine santvarka jau buvo tapusi vienintele gyvenimo erdve, kur jis išaugo ir subrendo, o komunistiniai isitikinimai – universitetinio auklejimo dovana – vieninteliu jo mastymo ir jutimo budu, kurio nebereikia dirbtinai forsuoti, pakanka tik pažvelgti savo vidun („Atsakai už gruda, / Dirvoje paseta, / Atsakai už pliena, / Fabrikuos išlieta”). Harmoningos tapatybes su esama gyvenimo sankloda jausmas suteike lyrinio subjekto laikysenai naturalumo, o jo kalbejimui impulsyvaus laisvumo, griaunancio pokario metais nusistovejusi suvaržyta bei pompastiška kalbejima. Emocinis išgyvenimas, pilnas jaunatviško polekio, atsidure eilerašcio centre, gražindamas i atskiros eilutes ir strofos pagrindus šuksnio dinamika, kaip buvo iprasta S.Neries lyrikoje. Vidiniu busenu kintamumas tapo eilerašcio pagrindu, kuris vel iteisino vaizdo, frazes, ritmikos dinamiška tekme, staigius peršokimus, fragmentiškuma kaip pasakojimo buda, improvizacija kaip kurybinio darbo principa („Ir rašau – / Kaip paklius”). Eilerašcio sandaros judrumas, reikšminga tu metu poezijos naujove, „Velnio tilte” dar buvo papildomai motyvuota siužetiniu situaciju ir dialoginiu partiju, kaip ir H.Heines „Dainu knygoje”, kuria tada žavejosi Baltakis. Kone kiekvienas eileraštis cia buvo atkarpa besitesiancios dvieju žmoniu santykiu istorijos (meile, išsiskyrimas, ilgesys, konfliktai, santuoka, vaiko ciauškejimas), kuri reabilitavo meiles tema, pamiršta pokario metais, ir sudramatino intymu kalbejima („Buciuok! / Klausineti neverta, / Kas aš ir iš kur ateinu”).

Žmoniu tarpusavio santykiai, ju kaita ir ivairove, ju beribiškumas sudare pagrindini visos Baltakio poezijos objekta. Žmoniu kontaktai poetui – didžiausia gyvenimo vertybe, virš kurios nera nieko reikšmingesnio ir pastovesnio. Jo knygu (Keturios stygos, 1959; Keliaujantis kalnas, 1967; Dedikacijos, 1975; Stazdiškio elegijos, 1979) centre stovi šiokiadieniškas žmogus, ieškas meiles ir draugystes ryšio su aplinkiniais žmonemis, trokštas buti su visais, pasitikis žmoniu bendrumu kaip svarbiausia šiuolaikinio pasaulio, skaidomo prieštaravimu, išlikimo salyga atominiame amžiuje. Tas žmogus gyvena kasdieniais rupesciais – dirba, laukia algos, perkasi duonos ir vyno buteli, pykstasi su žmona ir vel taikosi, augina vaikus. Tai „pescias paukštis”, begiojas žeme be jokiu savo individualios galios ir išskirtinumo iliuziju, nepripažistas ir poezijoje pasipuošimo margomis plunksnomis. „Aš noriu but eilerašciuose toks, / Koks iš tiesu esu”, – sako poetas, ryždamasis parodyti save – „karaliu nuoga” su visomis ydomis, prieštaravimais, pagiriu atgailojimais. Lyrine išpažinti lokalizuoja kasdienines buities aplinkoje, atmiešia autoironija, desto šiokiadienišku pašnekesiu frazemis ir intonacijomis. „Patinka man prasme plika, / Be drapiruotes ir be obertonu”, – teige poetas, pereidamas i buitini eilerašti, paplitusi sovietineje rusu poezijoje, – išorines aplinkos nuotraukos, guvus vienkartiniu ivykiu atpasakojimai, portretiniai škicai, biciuliu dialogai, šmaikštus aforizmai, autoironiški moralai, bet nebera poetines transformacijos. Atsidures didžiuju prozos formu apsuptyje ir drasiai pasukes i prozaizmus, Baltakio eileraštis nesukure iš kasdienines šnekos, profesiniu žargonu, laikrašcio leksikos naujo „tekancios kalbos” tipo antipoetiškumo estetikos pagrindu. Jo orientyras liko sukasdieninta ir suprasciokinta klasikine emocingojo lyrizmo norma, neretai dar palenkta politiniam deklaratyvui („Uždusciau be Sibiro panoramu. / Tevyne antra, didžiaja, turiu”).

Atslugstantis Baltakio lyrizmas igavo refleksini pobudi, ypac ryšku poemose (Mažosios poemos, 1963; Ariadnes siulas, 1973), taip pat paskutiniajame eilerašciu rinkinyje Atodusis (1993), kur nerimastingai pulsuojanti refleksija ir pasakojimo rakursai keiciasi kartu su eiliavimo formomis, kurias poetas samoningai kaitaliojo ir tobulino nuo pat savo kurybinio darbo pradžios (ypac charakteringas Baltakio sinkopis savo kampuotais judesiais ir jo „šerpetoti rimai”).

Janina Degutyte

(1928-1990)

Intensyviai emusi rašyti 1955 m., baigusi Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteta, jau pasikeitus literaturinio gyvenimo atmosferai, Janina Degutyte iš karto pasuko romantinio lyrizmo linkme, adoravo eilerašti kaip „jausmo stebukla”. Poezijos sritis jai iš pat pradžiu buvo sutaurintu jausmu, aukštu polekiu, istabiu praregejimu, dvasios degimo išraiška. Pirmuose rinkiniuose Ugnies lašai (1959) ir Dienos-dovanos (1960) Degutyte formavo šita specifini poetini suvokima pagal S.Neries melodingojo lyrizmo kanona. Kiekviename eileraštyje – tik aš balsas, o maksimalus psichologinis atsiverimas – kurybos esme („Aš atverta lig paskutinio nervo. / lig paskutines pasleptos minties”). Poezijos kurinys jai buvo monologinis kalbejimas didžiausio susijaudinimo bukleje, spontaniškas sušukimu, klausimu, išpažinimu srautas.

Degutyte debiutavo kaip romantinio pasaulevaizdžio ir romantinio stiliaus poete, itin charakteringa „atlydžio” laikotarpiui. Jos eilerašciu tematika ir intonacija formavo laukimas kažko istabaus, begaliniu perspektyvu jutimas, vidines laisves džiaugsmas – ta pati kaitos atmosfera, kuria A.Baltakis išreiške poetiniu jaunystes mitu. Ji pirmoji iškele moralini žmogaus tyruma kaip programini šuki. Jokiu nuolaidu ir jokiu kompromisu blogio akivaizdoje. Šalin ramybe ir sustingimas. Nereikia „laimes mažos” ir „mažycio skausmo”. Ne rusenti, o degti, ne šiaip sau egzistuoti, o muštis i dideli tiksla, – pernešti savo gyvenima „kaip žygio veliava iškelta” – toks poetes credo. Vel atgime romantinei pasaulejautai budingas kategoriškumas, reikalaujas pilno tiesos, tobulybes ir laisves saiko, nesiskaitas su jokiomis aplinkybemis, skelbias savo žutbutini: arba – arba.

Aš nenoriu drungno vandens

Ir taku, smeliu pabarstytu.

Te ugnim melyna srovens

Mano dienos nuo ryto lig ryto.

Tik neduok man drungno vandens

Ir taku, smeliu pabarstytu.

Kraštutines itampos ir aistringo patoso savijauta naujuose Degutytes rinkiniuose Ant žemes delno (1963), Pilnatis (1967), Prieblandu sodai (1974), Tarp saules ir netekties (1980), Purpuru atsiverusi (1984) išstume susimastymo intonacija ir simbolinio daugiaprasmiškumo punktyras. Moralines kategorijas, bloškiamas imperatyviniu mostu, pakeite plastiški gamtos vaizdai – buties beribiškumo metaforos. Vaizdai ir nuotaikos dabar moduliuojamos muzikai artima dvasia – pirminiu akordu aidai ir variacijos tolimesnese eilutese, improvizacijos pagrindine tema, švelniu pakartojimu ir grakšciu perejimu harmonija, mažorines dermes be aštriu lužiu. Ir eilerašcio vyksmas -tekantis, be griežtu loginiu briaunu, panašus i skambanti preliuda savo tonaciju žaisme (charakteringi eilerašciu pavadinimai „Intermezzo”, „Noktiurnai”). Ryšku melodinguma ir kompaktini vientisuma išsaugo ir Degutytes verlibras, emes vyrauti jos kuryboje.

Gamtine miniatiura, pagrindinis Degutytes eilerašcio tipas, pereidama iš silabotonikos i verlibra, igavo laisvesnio alsavimo ir simbolines potekstes. Gamta jai, kaip ir S.Neriai, buvo ne tik pagrindinis vaizdu šaltinis, bet ir amžinoji butis, kurios ribu negalima ižvelgti, ir didysis grožis, kuri menininko siela tik atspindi, bet nesukuria. Kartu tai saugotinas gyvybes šaltinis, kuri techniškoji civilizacija grasina sunaikinti („Neužpusk pienes puko, / Kaip žiburio neužpusk”). Po S.Neries ji pirmoji išvydo gamta, stovincia virš individualios žmogaus egzistencijos, kupina beribiškumo paslapties, kuria turi ispeti poetinis vaizdas. Dialoga su gamta ji eme programiškai gristi nacionaliniu pasaulevaizdžiu, protarpiais stilizuodama liaudies dainas bei raudas, poetizuodama nacionaline krašto atributika, kurdama embleminius Lietuvos vaizdus („Tu – mažute, tu telpi visa / I Ciurlionio karaliu delnus.”). Atviro emocingumo ir atviro poetiškumo tradicija Degutyte modifikavo pagal verlibro kultura. Gamtines miniatiuros tipo eilerašciui ji suteike globalinio reikšmingumo ir nacionaliniu vertybiu spindesio. Tokio tipo eileraštis aštuntojo dešimtmecio lietuviu poezijoje buvo itin populiarus.

Alfonsas Maldonis

(g.1929)

Maištingas E.Mieželaicio pastangas atnaujinti lietuviu poezija atidžiai stebejo Alfonsas Maldonis, A.Baltakio ir Just. Marcinkeviciaus studiju draugas, veliau (1976-1988) Lietuvos Rašytoju sajungos pirmininkas. Pirmieji jo eilerašciai, išspausdinti 1956 m., buvo nutvieksti prasidejusio „naujo istorijos etapo” lukesciais: šviecia vidurvasario saule, virš kolukio lauku jauki ramybe, atviros visos platumos ir visi keliai mums, kuriems „partijos valia” – „mus pareiga ir mus šviesi dalia”. Jaunyste, pakilusi „vidudienio skliautan”, kalba apie save, o kartu ir apie nauja istorijos diena („Patikimesni vanduo ir vaisius, / Duonos kasnis, rytdiena, erdve”). Poeto jau nebeužkliude dramatišku konfliktu ir lužiu situacijos, tokios aštrios A.Baltakio knygoje „Velnio tiltas”. Savo ankstyvuosiuose eilerašciu rinkiniuose Viduvasaris (1958), Veja vetra debesi (1960) Maldonis ieškojo socializmo istorineje butinybeje („jau pasirinkimo kito nebera”) pirmiausia atramos žmogišku santykiu naturalumui ir vidinei asmenybes darnai. Teigdamas pasaulio harmonija šitame „gerame laike”, jis laikesi tradiciniu harmoningo poetiškumo lyciu, raše sklandžiais ketureiliais, pabreždamas eiluciu simetrijas, pauzes ir staigius užlaužimus pagal A.Miškinio maniera. Peizažas jam buvo vidines busenos nuotrauka ir analize be jokiu intelektualiniu savoku, kaip ir S.Neries lyrikoje. Dainiškoji eilute pleveno aukštomis gaidomis, kurias poetas paveldejo iš pokario odes kaip svarbiausia poetinio kalbejimo ypatybe („Bet širdy, jeigu taip paemus, / Teišlieka vien aukštos gaidos”).

Nepasidaves eksperimentavimo karštligei, Maldonis naujuose rinkiniuose Auga medžiai (J965), Vandens ženklai (1969), Rytas vakaras (1978), Rugiaveide (1982) vis delto žymiai suintensyvino nusistovejusia eilerašcio architektonika ir stilistika. Veikiamas B.Pasternako poetines mokyklos, jis pristabde melodinga eilutes slinkti, išskaide frazes tekejima i paralelines, nutrukstancias, besikertancias atkarpas, numuše pakilu tona šnekamosios kalbos intonacijomis. Eme ieškoti šiurkštesnes vaizdo fakturos, semantiniu kontrastu, aštresnes tono kaitos („Ir kažkokios priešginos sau pilnas, / Tu renki proziškiausiuosius žodžius”). Atsirado ironijos „lakiems jausmams” ir skeptiškumo privalomoms istorinio optimizmo pozoms („nustebimams išbaigtas limitas”). Tradicine gamtine metaforika atsidure tarp dvieju matymo tašku, atversta netiketu kampu („Mes kalbame. Mojuojam cigaretem, / Naminiais, saujoj saugomais žaibais”). Gamtos vaizdas perejo iš savo pirmykšcio tyrumo i refleksijos sriti, neretai susimaišydamas su intelektualinemis savokomis („Jau vejas pritilo, ir aš pavargau. / Ir medžiai bereikšmius lapus numete”). Atskira strofa – jau ne vieno vaizdo pletote, o kelios minties linijos, paraleliškai suguldytos, keli savarankiški vaizdiniu ir savoku judejimai, nepajungti centriniam taškui. Tokia tiršta vaizdo faktura, tokie stiprus minties „perkrovimai” sukuria tik užkliudytu, bet ligi galo neišsakytu prasmiu itampa.

Eilerašcio vyksma ir metaforika Maldonis atgreže i šiaurietiška santuruma. Lyrinis subjektas nebesijaute esas pasaulio centras ar net svarbiausias kurinio personažas – jis jau mokejo „iš šono i save pažvelgti”, ironiškai pasišaipyti iš „sentimentu karnavalo”. Toks kalbejimas iš atsiribojimo pozicijos, kartais gana monotoniškas savo rezonieriška tonacija, Maldoniui itin budingas – jis nedrista hiperbolizuoti savo „trumpu buities seansu” kaip aukšciausios vertybes, todel stengiasi isižiureti i bendraji žmoniu likima, pasijusti eiline jo dalelyte šio praeinancio istorinio laiko tekmeje. Kaimo atsiminimai, apgaubti balta tyrumo ir palaimos spalva, o neretai persmelkti prarasties gaidos (iš dvylikos gimtojo kaimo gryciu aštuonios stovi užkaltais langais), atvere Maldonio lyrikai supratima, kad pasaulines problemos gludi kiekvienoje gyvenimo lasteleje. Gimtoji grycia, motina, baltas grikiu laukas, meile, dukters miegas – tai viso pasaulio modelis. Šitame plote slypi esmines žmogaus buties problemos. Poetas grižta prie sulytos tevu pirkeles, vaikystes mišku, teviškes molio ir margelio, duonkepes krosnies, kad atrastu cia tuos pirminius elementus, kurie sudaro egzistencijos pagrinda.

Nebežinau, koks mano bus likimas,

Bet gera, kad ir man kadaise buvo duota

Tas pirmutinis aiškus pašaukimas –

Vaikus gimdyti ir auginti duona.

Žmogaus buties paprastumas ir aiškumas, sutelktas kaimo reginiuose, Maldonio lyrikoje ijungiamas i metamorfozes vyksma, kuriame dalyvauja žmogus, gamta, istorija. Tas vyksmas, visiškai realus (sniegas užkloja žolynus, praeina jaunyste, nerimo sekla karo vaiku genuose), pereina i poetine tikrove, kur atskiri daiktai netenka uždarumo, žmogaus egzistencija isilieja i medžius, žole, vandeni, ir susidaro vientisumo ryšiu tinklas, realus tik lyrikoje. Jo eileraštis eina egzistenciniu situaciju viršukalnemis, nebandydamas ju išmatuoti iki dugno, o tik atsargiai prisiliesdamas prie ju skaidriu gamtos reginiu. Laiko išgyvenimas buvo šito poliariškai skilinejancio, tekancio ir itempto eilerašcio priežastis. Istorinis tautos gyvenimo laikas žvelge „šimtais šviesiu žiburiu”, ipareigodamas poeta tiketi ateitimi. O individualios buties laikas, kasdien trumpejantis, neše tolyn nuo jaunystes i nebuti – i absoliucia tuštuma be jokios atgimimo paguodos („Ne gyvenu cia, o bunu. / Ir nežinau, kiek laiko busiu. / Ir jeigu vaisiu tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supusiu”). Istorinio proceso didinga prasme ir žmogaus buties gailus laikinumas – tokia Maldonio poetines minties svyravimu skale ir kontrastiškos intonacijos lankas, jungiantis jo velyvuosius eilerašcius (Baltasis skersgatvis, 1993, Mus baltas ratas, 1996). Ju struktura darosi ivairiabalse ir daugiaveide: pinasi kruvon ode ir elegija, ironiškas aforizmas ir balade, rauda ir lyrine miniatiura; vyksmo erdve nuseta savoku ir vaizdu priešpriešomis, kur teiginys ir neiginys, atsidure greta, tampa neperskiriamais tos pacios tiesos poliais; eilute plaukia kaip misle su „dvilype prasme”, autoironiškas svyravimas tarp „taip” ir „ne”. Maldonis ištobulino lietuviu reflektyvinio eilerašcio tipa. Tai leta ir švelni susimastymo situacija, kurioje logikos aparatas tarsi išjungtas, kurioje masto kažkokia gilesne vidine nuojauta, kurioje viskas lieka tarsi be paskutinio baigiamojo taško. Psichologinis ivykis cia tarsi išsišakoja ir nutruksta pirma laiko. Vaizdo brukšnys, reljefingai ispaustas, taip pat neprivedamas iki galo. Visada lieka gana plati, tik numanoma ir nujauciama, bet žodžiais neišsakyta minties, psichologines busenos ir vaizdo erdve, kuri ir lemia jo lyrikos poetiškuma.

12. Vytautas Blože

(g. 1930)

Ironiškas pasaulio disonansu traktavimas Vytauto Bložes lyrikoje igavo groteskiško alogizmo, o poetine kalba turejo keistis kiekviename eileraštyje, netekusi pasikartojanciu leitmotyvu, pastoviu simboliu, melodingu užsklandu. Padrasintas E.Mieželaicio paskelbtu meninio eksperimento šukiu, poetas, studijaves rusu filologija Vilniaus pedagoginiame institute, pirmuose rinkiniuose Septyni šienpjoviai (1961), Nesudegantys miestai (1964) stengesi išskaidyti emocini eilerašcio centra i majestotišku šuksniu, energingu išskaiciavimu, detalizuotu aprašymu grandine. Eilerašcio vyksmas išsišakojo i kelias plokštumas, kurios turejo atspindeti „visos planetos” ritma, reiškiniu ivairove ir ju nesuderinamuma toj pacioj laiko akimirkoj. Alžyro laisves kovotojai verda kalnuose ant laužo menkus savo pusrycius, Kubos valstietis aria pirmaja nuosavos žemes vaga, Romos gatveje miega benamiai bedarbiai, pirmieji kosmonautai ruošiasi skristi i visata. Eilerašcio aš jautesi esas visu šitu ivykiu dalyviu. Jis projektavo save kaip galinga revoliucine jega, stovincia istorinio proceso viršuneje. „Aš pajungsiu sau tarnauti visa gyvaja ir negyvaja / gamta, fizinius ir cheminius reiškinius, atomo / energija ir kosminius spindulius”. Tai vitmeniška visur esancio, viska žinancio ir viska galincio aš ekspansija, stebinti viska iš viršaus ir forsuojama iki aukšciausio patoso („Aš kalbu, atsistojes ant Žemes rutulio”).

Naujuose rinkiniuose Iš tylincios žemes (1966), Žmones (1984) Blože – išvežto ir žuvusio Baisogalos vaistininko sunus – pagaliau atsisake kalbejimo visagalio aš vardu. Logizuojanti samone pasijuto bejege suimti bei paaiškinti istorijos absurdus ar net vienos akimirkos ivykiu griuti, ir buvo pritildyta ar net išjungta, kad iškiltu i pirmaji plana pats pasaulio skaidymosi ir prieštaringumo procesas. Reiškiniai ir ivykiai bega vienas greta kito, nesusitikdami ir nesusiliesdami, ir tas reiškiniu nesuderinamumas panaikina glaudu eiluciu saryšinguma, nuoseklu kulminacijos brendima, net punktuacija. Karo baisybes, prievartos siaubas, atominio susinaikinimo gresme stovi tarsi anapus sveiko proto masteliu, todel nusakoma absurdišku kontrastu ir sanduru vaizdais („po to po pietu po lova jau buvo po laiko / ir nebylys nieko nebegalejo pridurti / delne jis laike du varžtelius, iškritusius jam iš galvos / ir nebuvo staliaus nei laikrodininko”). Eilerašcio poetinis efektas grindžiamas psichologiniu šoku – aštriu smugiu deformuojama regimojo pasaulio tvarka, kad paaišketu esme, kuria sudaro mirtis, tykanti kiekvieno atskiro žmogaus, o kartu žmogiškos egzistencijos beribiškumas. Išnykimo šiurpas, nevilties ironija ir amžino žmonijos buvimo paguoda susikabina kaip besigincijantys balsai mitologiniu motyvu, istoriniu aliuziju, autentišku faktu kuriniuose, supintuose iš fabulines situacijos nuotrupu, monologo atkarpu, groteskiniu hiperboliu, realistiniu detaliu, tirštai pribarstytu, regis, be jokios tvarkos. Poetinio vaizdo sandara darosi mišri ir intensyvi, jungdama toje pacioje eiluteje empirini konkretuma ir intelektualine savoka, realius daikto matmenis ir vaizduotes laisve. Taip atsirado naujo tipo poetinis kalbejimas, ivairesnis savo faktura, netiketesnis savo perejimais, laisvesnis matymo rakursu ir tonu kaita, artimas savo dvasia avangardistinei dailei.

O žuvys išejo i debesis. Užsiaugino sparnus.

Ir kartais nakti praskrenda virs geometrišku upiu.

Žvilgantys veidrodžiai atspindi ju aforistine kalba.

Jos viska žino ir tyli, ir aišku, kad viska pamirš.

Naujos poetines kalbos ieškojimai radikaliausiai buvo ikunyti poemu ir eilerašciu knygose Polifonijos (1981), Miko Kedainiškio laiškai sau paciam. (1986), Noktiurnai (1990). Tuo pat metu vyksta minciu, isivaizdavimu, sapnu, kliedejimu veiksmai keliose erdvese, kurios neturi aiškesniu vietos ir laiko žymiu. Minties eiga imituoja chaotiška pasamones tekme. Vaizdu absurdiškumas pabrežtinai demonstruojamas kaip neurozines itampos išraiška. Išlaisvines kibirkšciuojancia vaizduotes galia, Blože ne visur iveike literaturini susiprogramavima (ispanu antifašistinio poeto S.Vallejo pavyzdys) ir išorine žaisme alogizmais, kartais pristigdamas vidinio naturalumo ir dvasines gelmes, kuri motyvuotu keistus, kartais nesuprantamus vaizdu junginius.

Jonas Juškaitis

(g. 1933)

Dar kategoriškiau emesi decentralizuoti tradicinio eilerašcio sandara Jonas Juškaitis, diplomuotas Vilniaus universiteto filologas (1958), nusigrežes nuo oratorines poetikos, tarnaujancios privalomoms tiesoms ar laikinoms aktualijoms. Susigraužusiam, svarstanciam, kencianciam žmogui, atejusiam iš pokario žudyniu siaubo, visiškai netiko apaštališka teisuolio poza ir pamokantis tonas. Elerašciu rinkiniuose Ir aušros, ir žaros (1962), Melyna žibute apšviete likima (1972), Tolimos dainos (1981), Anapus gaiso (1987), Pucia vejas i širdi (1990) jis atsižadejo kopijuoti išorinio pasaulio tvarka, nes „Daiktuos nera / To, ka mums gieda ilgesys”, atmete logizuota refleksijos eiga, kuri negali sujungti „žvaigždynu klyksmo” ir to, ka „praeitis ten iš po žemiu gieda”. Jo strofoje žodžiai nusviesti toli vienas nuo kito giliu loginiu pauziu, o gramatines jungtys sutraukytos arba pasleptos. Sakinio zigzagas raitosi barokiška linija, šokineja perkelimais iš vieno posmo i kita, o viska nešanti ritmo banga samoningai trikdoma. I ta pacia eilute guldomi vienas ant kito skirtingi vaizdai ir savokos, kad potepis butu tirštas ir daugiasluoksnis. I ta pacia strofa nusvyra keli palyginimai ir užsimezga tolimos asociacijos, kad neliktu sklandaus slydimo ir reiketu isiklausyti i kiekviena žodi. Visas kalbejimas – fragmentiškas, nepabaigtas, be aforistiniu užsklandu, nes ir matomi daiktai, žmogus, istorija yra tik fragmentu savartos, slepiancios nematoma pasaulio vientisuma. Poezijos tikslas – pajusti šita nematoma vientisuma, gražinti išsibarsciusiam pasauliui visumos konturus („Iš vieno sprogus visata / Ir vel i viena grižta”). Todel stabdyma ir skaidyma, budinga moderniosios lyrikos stilistikai (plg. O.Mandelštamo ar P.Celano eilerašcius), lydi telkiancios ir praregincios jegos požeminis slegimas, kuris baidosi logizuotu formuliu, bet pasiduoda griežtai soneto disciplinai.

Eilerašcio vyksmas, maitinamas užšifruoto vidinio pasipriešinimo, nebeturi aiškios krypties ir konturu: vienu metu cia vyksta keli savarankiški veiksmai, driekiasi daugybe liniju, kurios nesusikerta viename centre, o taip ir nueina tolumon greta viena kitos. Isižiurejes i R.M.Rilkes ir G.Traklio trukinejancia refleksiju tekme, Juškaitis pristabde lietuviško „dainiško stiliaus” lygias dermes, kurios atrode pernelyg lengvabudes sudrumstos egzistencijos itampai. Bet neatsisake lietuviu lyrikos tradicijai budingo gilaus melodingumo, permušancio stabdancias pauzes, ir vaizdo poetiškumo, besiveržiancio i eilerašcio kulminacija kaip istabaus praregejimo išraiška, kuria reguliuoja vertes nuojauta ir fantazija. „Daiktai man šlama kaip miškai. / O jei sakys nera tiesu – / Tu netikek tuo visiškai, / Nes man numirti bus baisu”. Tik Juškaicio eilerašciu kulminacijos labiau išskaidytos, o elegijos ir odes samplaika turi skaudžios rezignacijos atspalvi.

Juškaicio knygu lyrinis aš neturi nei savo gyvenimo istorijos, nei individualaus charakterio savybiu, tokiu ryškiu A.Baltakio eilerašciuose. Jis – meditatorius. Jam rupi isižiureti i daiktus, perprasti ju istabuma, o ne kalbeti apie save. Jis stovi greta gamtos pavidalu (dagio žiedo, šuns lojimo, link dumo skrendancios šarkos) kaip didžiosios realybes, kuria gali tik stebeti, bet neišdris jos ištirpdyti savo vienadieniu jausmu akimirkose. Nusistebejimas ir kancia – svarbiausias jo santykis su pasauliu. „Jazminu / Žaluma nusišypso – saldi baltybe nusagste / Prieš pilnati už kleties. Kas tu, / Kurio nušvitimui pritare oše javai?”

Praejusio karo reginiai (dega sodybos, keliuose maišosi tautos) – skaudus visos Juškaicio lyrikos leitmotyvas – aktualizuojami kaip globalinio žmogaus priešiškumo žmogui ir pražuties ženklai. Pasaulis stovi „ant neapykantos. pamatu”. Visur eina „visu didysis karas su visais”. Kiekviena beprotybe susidaro savo sistema, kad žmones kankintu ir žudytu vieni kitus. Bet nei partizanu lavonai, pamesti šiukšlynuose, nei „siaubo pilni vagonai” neišardo visatos tvarkos – ten „amžinybe tartum žiedas žydi”, ten „siela susitinka su Dievu”. Mirtis nera išejimas i tuštuma, o sugrižimas i pasaulio sandaros pamatus („Kur musu kaukoles gules, / Tenai bus žemes vidurys”).

Dramatine savijauta supurto švelniai medituojanti vaizda („Ten saule vejo ipusta žarojo, / Nors ir maciau ja trokštancia kaip žuvi”), bet nenustumia Juškaicio lyrikos i katastrofizmo pozicijas. Buties tasa lieka neišardomas poetišku viziju, apmastymu, vaizdu branduolys. Kaimo vaikas žino: „Sekla iš burnos / išspjauta buvimui”. Žmogus, galis tvirtai pasakyti: „Teisybe turiu”, jau nekrenta tuštumos bedugnen. Poetas stojasi „kencianciojo šalia”, ištirpdo savo likima tautos likime, ir istorijos vejai jo nebenupus kaip vienišos dulkes. „Prie savo klupancios tautos / Aš su švinu burnoj glaudžiausi”, – pasako jis antologinius žodžius. Meditacinis eileraštis Juškaicio lyrikoje igavo skaudaus poetiškumo.

Sigitas Geda

(g. 1943)

Nutrukstanciu sakiniu, išdestytu vienoje plokštumoje be jokio regimo ryšio, apstu ir Sigito Gedos pirmose knygose Pedos (1966), Strazdas (1967), išleistose baigus 1966 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteta ir pakeliavus po Kaukazo kalnynus, kurie paliko jam gilu buties pirmapradiškumo ispudi. Metaforos jo lyrikoje taip pat atskyla nuo lyginimu pagrindo ir virsta savarankiškais veikejais. Šita charakteringa naujoviškos meditacijos stilistika peršviecia viena dominuojanti poetine koncepcija. Jei E.Mieželaitis pastate žmogu visatos viršuneje, tai Gedai žeme, kosmosas ir žmogus stovi tame paciame hierarchijos lygmenyje kaip lygiaverciai partneriai. Poetas dainuoja apie gyvybe, šokinejancia žemeje, kuri skrieja pro žvaigždes, trokšdamas ižvelgti sinkretini taška, kai visos gyvybes formos dar buvo vienumoje („Vartosi prie žemes lygus – / žmones – paukšciai – gyvuliai”). Laika jis matuoja didžiulemis atkarpomis, jausdamas neišardoma ryši tarp to, kas buvo ledynu gadyneje, ir to, kas vyksta šiandien. Bet ši ryši jis suvokia stichiškai, stengdamasis išlaikyti liaudiško primityvaus suvokimo prizme, kuria poetas savotiškai stilizuoja. Geda susikure savita poetika, paremta šiurkštoku žodžio staciokiškumu, vaikiškai fantastiškomis hiperbolemis, drasia ir energinga asociaciju kaita, polemizuodamas su logizuotu, pernelyg glotniu Just. Marcinkeviciaus lyrizmu.

Buvau i Lietuva išejes.

Ten paukšciai, moterys ir vejas.

I diena visos karves ejo,

Ir veju siaute ir plazdejo

Didžiulis – rudas – vieversys.

Ilgi sparnai ir upes plakes,

Ir visos moterys – plaštakes.

Žole apaugo mano akys,

Ir iš pacios gelmes žolej

Raudoni vertes gyvuliai.

Ar aš buvau, ar nebuvau,

Ar molio sapna sapnavau?

Naujose knygose 26 rudens ir vasaros giesmes (1972), Menulio žiedai (1977), Žydinti slyva Snaigyno ežere (1981), Mamutu tevyne (1985) pastebimai atslugo vaizdo ekspansija ir intonacijos šoklumas, giminingas lietuviškojo avangardizmo poetikai. Senoves Rytu poezija (ypac japonu haiku) paskatino poeta pereiti i ramu ir vaisku tona, lygu tekmes bangavima be staigesniu nuokriciu. Eileraštyje išliko lyrine susijaudinimo intonacija, bet ji išspinduliuoja nusistebejima – koks didis pasaulis „kurs aplinkui žydi”. Eilerašti maitina kolektyvine psichologine patirtis („O gal mumyse gyvena Kažkoks Tolimesnis, tarsi paveldetas proteviu šauksmas?” – raše poetas). Eilerašcio objektu tampa „gražiai baltuojanti metamorfoze”, vykstanti anapus individualios samones ir neišmatuojama žmogiškos egzistencijos kriterijais. Poeto vaizduote, suvokta kaip pagrindine kurybos jega, pralaužia regimaji pasaulio paviršiu ir ima kalbetis su pirmykšciu daiktu pavidalais, kurie, pasirodo, visi yra giminingi, priklauso tai paciai nedalomai ir amžinai begalybei. „Balsu balandis šneka, – kitados žmogus. / Mergele kreipia savo snapa / laiba i skraidanciaja kriaukle. / Baugšcios kregždes alsavima / girdžiu.” Daiktai turi daugybe konkreciu atributu, bet neturi konkrecios savo egzistavimo vietos ir laiko, o siubuoja pirmapradiškumo vizijoje, beribiame gyvybes-mirties universume. Tos išlaisvintos daiktu „sielos” nepripažista buvimo ar nebuvimo formu, o jungiasi i vientisuma, pažymeta „balta širdies šviesa”, kur nebera uždaru ir išbaigtu formu, o tik begaline kaita. Nei žmogus, nei ajeras, nei vežys, nei melsvi vandenys, nei žvaigžde nebeturi atskiro buvimo, o pereina vienas i kita, išnyksta ir vel atgimsta visatos bangavimuose. Tai amžino gyvybes kelio – be Dievo ir prasmes – apoteoze, taciau kupina metafizines nostalgijos. Neiprastas globalinis optimizmas: mes bejegiai sunaikinti save arba kitus, nes sunaikinti medžiai „atželia kitoniškoj visatoj”. Ne atkurti, ne samprotauti, o isivaizduoti – tokia yra Gedos kurybinio darbo formule, suartinanti jo lyrika su P.Repšio grafika ir B.Kutaviciaus muzika.

Geda atsisake logines eilerašcio konstrukcijos, ivede dinamini srauta, kuris užpildo visa kurinio erdve vienoda ir neskaidoma itampa. Mitologines metaforos sujungia tikroves dalelytes i fantastiškus pavidalus, kad išryšketu „grožio seklos ir daigai”. Lietuviu meditacini eilerašti jis pagrinde kolektyvines pasamones archetipais, sukure nuasmeninto, o kartu sudvasinto kalbejimo intonacija.

Gedos kurybine prigimtis, pilna nepavargstancios tapsmo energijos, kaitaliojasi iš knygos i knyga (Žalio gintaro veriniai, 1988; Septyniu vasaru giesmes, 1991; Babilono atstatymas, 1994), bijodama sustingti jau atrastoje manieroje, gincydamasi pati su savimi. Nuo mitologiniu vaizdo trajektoriju poetas nusileidžia i socializmo deformuota kasdienybe, iš poetines nuostabos intonaciju i šiurkštu ir pikta depoetizacijos kirti („Ten debilu pulkai paežiuos viens ant kito suvirte, / Ten kareiviai už purvina rubli šokdina mergas, – / Viskas baisiai smulku, viskas žemeje baisiai susmirde.”). Kaip ir E.Mieželaitis, jis bando žvelgti i pasauli per svetimas stilistines kaukes ir literaturiškumo antsluoksni, nuolat plesdamas savo žodyno, formu, stilistiniu manieru spektra, nepripažindamas literaturos statiškumo pasaulyje, kuri tebepurto neužsibaigiantis kosmogoninis tapsmas. Jau nepriklausomybes metais Geda iškilo kaip ekspresyvios, autobiografines, analitines eseistikos kurejas (publikacijos „Šiaures Atenuose” 1993-1994 m.).

13. Marcelijus Martinaitis

(g. 1936)

Kaip ir dauguma jaunosios kartos poetu, Marcelijus Martinaitis, Vilniaus universiteto absolventas (1964), veliau to paties universiteto lietuviu literaturos ir tautosakos destytojas, nusigreže nuo „jausmu lyrikos”. Rinkinyje Saules graža (1969) stengesi depersonalizuoti eilerašcio subjekta, ieškodamas jam ivairiu kaukiu – kvailutes Onutes, pravirkusios del raudono siulo; girto Žuvelio, atidavusio Dievui velveto kepure. Peržengti save, ištirpti tautos istoriniame likime, kad žodis taptu bendro buvimo liudininku – toks jo kurybos etinis tikslas. „Ir taip – atsikelti, save cia užmiršti / ir buti be vardo tarp tu, kur keliauja”. Jis taip pat suprato, kaip J.Juškaitis ir S.Geda, kad „musu riba – begalybe”, kuria gali atverti tik žiurejimas „sielos akimis”, o ne konkretus emocinis ivykis. Tik Martinaitis ieškojo tos begalybes žemaicio atmintyje, kurioje irašytas prusu genties išnykimas. Todel ir jo eilerašciu stilistika neturi abstraktejimo žymiu. Vaizdas aštriais štrichais fiksuoja aplinkos konkretuma, lengvu šuoliu perbega ivyki, kontrastiškai sujungia priešingybes, kad susidarytu epigramine užsklanda. Tai „daiktiškosios” poetikos e

. . .

Atskirai. Is lit. saraso rasytojai

Algimantas Mackus

(1932-1964)

Iškeliaves 1944 m. su tevais iš Lietuvos, studijaves Roosevelto universitete (JAV), jautesi nespejes „visomis šaknimis iaugti ten” ir negalis pritapti Cikagoje, kur redagavo žurnala „Margutis”. Egzile tapo jam žmogiškos buties sinonimu, o neviltis svarbiausiu kurybos akstinu. „Kai nelieka jokio tikrumo, kai abejoju ir visais paprasciausiais dalykais, net kasdieniniais gamtos reiškiniais, – tik tuomet ryžtuosi kurybiniam procesui”, – raše poetas. Jis pirmasis egzodo literaturoje išdriso suabejoti romantiniu tautos amžinumo mitu. „Surinkit dievukus, vaikai, – / žaidimas baigtas”, – raše Mackus. Avilys jau išdraskytas, ir pilkai bitelei nebera kur sugrižti. Esame mirštanti rase iš „egzotiško gimto žemyno”. „Mes kalbame nykstanciais žodžiais / merdincios musu kalbos”. Tokiais desperatiškais neiginiais buvo kertama iš pašaknu tautinio romantizmo tradicija, pakankamai gyva egzodo literaturos pasaulejautoje ir stilistineje ornamentikoje.

Mackaus lyrikos knygose Elegijos (1950), Jo yra žeme (1959), Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai (1962), Chapel B (1965) mirties dominavimui buvo atiduotas tiek tautos likimas, tiek visa žmogaus butis. Nera kitokio Dievo ir kitokios amžinybes – tik mirtis. Ji viešpatauja erdveje ir laike kaip galutine realybe. Mirtis stovi ne šalia esaties, o gludi jos viduje. Mirties suvokimas kyla iš paciu egzistencijos pamatu, duotas žmogui anksciau negu reali patirtis. Tai buties dominante, stipresne už gyvybes balsa, ji nesiduoda nutildoma, o be paliovos šaukia mumyse. Poezija kyla iš žinojimo „nebusiu”, kurio nedera dangstyti jokiais paguodos pažadais ir gražiais gamtos vaizdeliais. Šitas žinojimas negali buti iš šalies stebimas, aprašomas; jis supurto visa butybe kaip vidinis sprogimas, išmetantis i „tuštumos erdve”.

Mackus suvokia mirti kaip „dangaus tribunolo / iš kalno paskelbta sprendima”, kuris sunaikina žmogu, nepalikdamas ne dulkelytes jokiam pratesimui („Niekas negriš, bet visa išnyks”). Tai galutinis iširimas, sielvartingai fiksuojamas su naturalistinemis detalemis, tarytum prozektoriumo protokole. „Ir aš nenoriu matyt / sutraiškytu, irstanciu koju, / ir aš nenoriu matyt / nulaužto kuno liemens”. Žmogaus išnykimas, metafiziškai nulemtas Dievo, vis delto irašomas i „žiaurios istorijos aplanka”, kurio negali užversti lietuviu literaturos savimone, vis dar atsakinga už tautos likima. Išejimas iš gimtojo krašto – tai išejimas i mirti, nešantis su savimi „proteviu mirštancia kalba”. Iš „egzilio tuštejanciu ranku” jau slysta nebutin „šauksmas grižt”, laisves atmintis, viltis kažka nuveikti („mes sklaidom ir sklaidom ir sklaidom archyvinio sapno putas”). Mirtis suima i savo glebi visa generacija, keliaujancia „iš niekur i niekur”, o ir visa tautos likima, pražydusi „kraujo puta”. Poetas yra pašauktas pažvelgti i duobes gyli ir paliudyti, kad „mirtis nebus nugaleta”.

Absoliutus mirties viešpatavimas Mackaus lyrikoje išmuša daiktus iš nuolatiniu padeciu, sujaukia savokas ir atima iprastas gyvenimo prasmes, nuvelka tikroves idealizacijos antsluoksni. Mirtis depoetizuoja esama pasauli, pasmerkta išnykti. Ji brežia savo traiškancia linija per visas žmogaus vertybes ir iliuzijas. Nera jokiu argumentu prieš ši „Dievo smurta”. Tik nesusitaikymo klyksmas ir nevilties maištas tuštumoje. „Vien tik jausmu tikroji poezija nera kuriama”, – raše Mackus. Jo eilerašciuose susijungia staigus depoetizacijos mostas ir vidinio nerimo plešiantis judesys. „Ir mirtis nebus nugaleta. / Vyrai numire neatsigriš, / alkunem griaucius pareme. / Šiaures menulio šiaures akis / spindes virš buvusio kuno. / Kaulus surinks, bet ju nesudes / kaip žodžio – raide prie raides. / Siela paliks, bet sielos neliks. / Ir mirtis nebus nugaleta”. Vyrauja „neornamentuotos kalbos” sunkios, monotoniškos frazes be subtilaus niuansu virpesio, antiteziškos savo prasmemis ir intonacijomis, kartojamos vis su aukštesne itampa ir igyjancios tamsaus melodingumo kaip negru bliuzuose. „Staigios, staigios! / Aš noriu tik staigios, / šaltos kaip ledas / menesienos kilpos / ant skausmo nesuvokusios, / sutraiškytos galvos”. Paradoksalus šuoliai, gilios pauzes, netiketi junginiai („Sapnuoju homoseksuališkus angelus”) ir aštriabriaunis skanduojantis ritmas paklusta siurrealistiškai apverstam loginiam brežiniui, o ne lyrinei potekstei. Jam parenkamas tam tikras literaturinis modelis (liaudies dainos, D.Thomaso eileraštis), ir jis cia pat demontuojamas. Kontrapunktiškas keliu balsu derinys, persmelktas neurozines itampos, formuoja dramatini pasakojimo intensyvuma, charakteringiausia šiuolaikines lyrikos ypatybe. Eilerašcio vyksmas blaškosi po Europos, Afrikos, Amerikos kontinentus; jame dalyvauja negru sakytojas Johnas, ispanu poetas F.Garcia Lorca, Vilniaus geto žydukas Jurekas; jis atviras skirtingu kulturu balsams (kataliku maldos, negru giesmes, Talmudo terminai). „Išklydusios generacijos” stugaujantis balsas išsižada tautines kulturos uždarumo ir pranašumo – dar vieno romantines tradicijos priesako.

Mackaus lyrikoje, griaunancioje esamus mitus, nebera minkštos vaizdines plastikos ir švelniai vibruojancio tono, budingo lietuviu poetinei dikcijai. Vyrauja rusciai didingas psalminis-oratorinis kalbejimas, permušamas ironišku paradoksu („Ir lygiai septinta valanda ryto / privacioj audiencijoj / popiežius prieme Dieva”), drastiškai pliko informacinio pranešimo („krauja išjunge mirtis / septinta valanda ryto”), aštriais judesiais pulsuojancios ritmikos, litanijos inkantaciju ir negriško bliuzo svaiginanciu pasikartojimu. Poema „Chapel B”, dedikuota autokatastrofoje žuvusiam A.Škemai, parašyta kaip modernus gedulingu mišiu variantas – ižanginis himnas mirciai, litanija Marijai, išlydejimo i „numirusiuju tauta” giesme, rauda su F.Garcijos Lorcos citatomis, paskutinis atnašavimas. Tai iškiliausias Requiem tipo kurinys lietuviu literaturoje, kupinas ties paskutiniaja riba budincios „neornamentuotos kalbos” tragiškos itampos.

Liune Sutema

(g. 1927, tikr. Zinaida Nagyte-Katiliškiene)

Studijavusi literatura Insbruko ir Freiburgo universitetuose, debiutavo JAV lietuviu spaudoje intymaus tono minimalistiniais eilerašciais, toli atšokusiais nuo jos vyresniuju bendraamžiu (V.Macernio, H.Nagio, A.Nykos-Niliuno) rustaus filosofuojancio dramatizmo. Eilerašciu knygose Tebunie tarytum pasakoj (1955), Nebera nieko svetimo (1962), Bevarde šalis (1966), Badmetis (1972), Vendeta (1981), Graffiti (1993) poete suvoke save „bežemiu kartos” žmogumi, kuriam nera i ka atsiremti ir ka teigti. Kuryba – tai artejimas i nieka, i mirti, kuri „neateina / ji cia”.

Išejusiems nebera namu – pagrindinis Sutemos eilerašciu leitmotyvas. Negalima sugrižti atgalios: stotyse jau pakeisti tvarkarašciai. Ten, kur turejo žydeti tevo linai, nuuže liutys, ir nieko nebeliko. „Jusu žeme užslinko ledynai. / Nelaukit. Ir ji nelauke”. Prieš akis tiso tik bevarde niekieno šalis, ir visi pasaulio vejai gena tave ten link, „išmesta iš istorijos”. „Visi vejai pucia i Ten – / vejarodžiu neramus angelai / plasnoja penkton pasaulio šalin. / Bevarden, / ir nebegrižta”.

Sutemos eilerašciuose dar atgyja paliktos tevynes kraštovaizdis, užgeses L.Švedo ir A.Mackaus lyrikoje. Ji rašo apie berže kukuojancia geguže, duzgiancius kamaniu spiecius, nušienautus dobilus, žaliaja girele, krabždancia kirvarpa medinio rupintojelio veide, miško birže Buknaiciuose – „savo kaime”. Prisimena vaikystes pasakas apie juodvarniais lakstanciu broliu vienintele seseri, Žilvina išdavusia Drebule, devynias upes, Saules medi ir pupa, kuri augo ligi dangaus. Tiek lietuviškos gamtos, tiek pasaku prisiminimai, tiek pagonišku dievu (Žemynos, Medeinos, Perkuno) vardai sudaro mitologizuota ivaizdžiu erdve, kurioje poetine mintis gali laisvai transformuoti vienus pavidalus i kitus („Raganauju – / niekas manes nemoke, / ir nepaveldejau – / išplešiau paslapti iš užgniaužtos saujos”). Eileraštis – tai laumes raštas, keiciantis visus realybes elementus ir suteikiantis subjektui galia atlikti stebuklingus veiksmus: „Nakti vaikštau namu stogais, / braukiu miegancius paukšcius nuo medžiu viršuniu”; „Tada suraikiau pilnati, / didelem, sultingom riekem”. Ne vienas kurinys prasideda magišku judesiu, kuriam turi paklusti visi daiktai tarytum pasakose („Liepiu savo upem teket po žeme”).

Magine poetinio žodžio galia, paveldeta iš neoromantiku, neatneša Sutemai harmoningos tapatybes su pasauliu ar net džiaugsmingo viešpatavimo iliuzijos. Magiškais judesiais ji tik ginasi nuo atslenkancios nelemties, šiurpo ir baimes. „Žaisliniu vaikystes skydu prisidengiau, / kad iš baimes nesustotu plakus širdis”. Mitologizuotas kraštovaizdis nera jai užsimiršimo, saugumo, išsigelbejimo zona, kaip daugeliui vyresniosios kartos egzodo rašytoju, o prarasties bedugne, i kuria baisu pažvelgti, bet ir neimanoma atsiplešti. Ji kalba skausmo surakintomis lupomis – tyliai, be patetišku mostu, gedulingai nusterusi artejancios nebuties akivaizdoje.

Visi, be kuriu gyvent negalejau,

dabar sedi prie menulio krateriu,

saujomis semia menulžvyri

ir žarsto ji naktimis,

laukdami manes –

matau migla aptrauktom akim,

girdžiu perkunu užtrenktom ausim,

jauciu skydu pridengta širdim,

kaip byra menulžvyris –

Ar man ramu?

Nežinau.

Ar gyvenu?

Nežinau.

Žvelgdama nebutin, poetine kalba tapo asketiškai plika, nupurciusi nuo saves metaforas ir skambius rimus, pasilikusi tik substancijas išsakancius daiktavardžius („skausma – plyštancioj medžio žievej / ir mirti – sugautos žuvies, / trokštanciam kvepavime”). Eileraštis nebeturi aiškios kadencijos ir žanrinio profilio; kartojasi temos, ivaizdžiai ir frazes, sujungdamos kuriniu grupes i mozaikini cikla, i pulsuojancia tu paciu intonaciju bangomis savotiška fuga. Kaip ir daugelis modernistines lyrikos kureju, ji atsisake logines sekos ir tezinio programavimo („kad gyvenu be veliavu, / be valstybes ženklu, / be žodžiu, augintu šiltadaržy”). Buvo isitikinusi: eilerašcio vaizdus užmezga, išnešioja ir išskaidrina pasamone („Sunkius, nereikalingus daiktus, / išnešiotus savy, / išskalavo pasamone / i sauleta vasaros diena”). Eileraštis – tai išejimas iš tamsos, i kuria vel reikes sugrižti. Tai vaizdu serijos, pinamos iš prasmiu kintamumo, gimstancio ties buties-nebuties slenksciu („Metas susideginti. Metas susideginti, / Kaip Pilenams prieš vergija”). Sutema itin subtiliai išnaudoja pasamones padiktuotu jungciu netiketuma, ieškodama paslaptingu egzistencijos gelmenu ir poetiškumo efekto, kuri lydi intensyvi pasikartojanciu garsu ir žodžiu muzika. Moderniška tekancio srauto kompozicija ji pajunge minimalistines stilistikos paprastumui ir iškenteto žodžio lakonizmui („Mokausi tausoti žodi”), išsaugodama poetines magikos atspalvi tragiško intymumo tonacijose ir tylos pauzese.

Tomas Venclova

(g. 1937)

Baiges 1960 m. lituanistikos studijas Vilniuje, lankes J.Lotmano seminarus Tartu universitete, emigraves 1977 m. i JAV, leides savo knygas Lietuvoje ir išeivijoje, naturaliai iškilo kaip jungiamoji dvieju literaturos atšaku grandis.

Sovietines Lietuvos himno autoriaus sunus jau studijuodamas užsitrauke valdžios nemalone savo referatais neoficialiame kulturos studiju burelyje. Gana anksti eme kritiškai vertinti sovietine santvarka, paveiktas 1956 m. vengru sukilimo bei kritiko P.Juodelio pasakojimu apie Sibiro lagerius. Gyvendamas aštuonerius metus Peterburge, Maskvoje, iejo i rusu disidentu literaturine aplinka, susidraugavo su J.Brodskiu ir A.Ginzburgu, lankesi A.Achmatovos namuose. Pasijuto priklausas „atvirai ir didelei šeimai” – internacionalinei totalitarizmo priešininku šeimai. 1976 m. istojo i Helsinkio grupe, viešai protestavusia del žmogaus teisiu pažeidinejimo Lietuvoje. Išvykes i JAV, skelbe artejancia socializmo griuti ivairiuose kongresuose, užsienio spaudoje, radijo laidose. Kaip sovietinis disidentas, kuriam specialiu SSRS Aukšciausiosios Tarybos dekretu buvo atimta SSRS pilietybe, susilauke tarptautinio demesio ir pripažinimo. 1985 m. apgynes Jeilio universitete daktaro disertacija, ten pat desto rusu ir lenku literaturu kursus, o protarpiais ir lietuviu kalba. Nepriklausomos Lietuvos spaudoje kritiškai analizuoja krašto politika ir kulturine raida, neigdamas tautiško uždarumo tendencijas. Talentingas moderniosios Vakaru poezijos (Saint-Johnas Perse’as, D.Thomas, W.H.Audenas, K.Kavafis, F.Garcia Lorca) vertejas, reiškes savo antikonformistines nuostatas verciamu kuriniu tekstais, kaip ir B.Pasternakas, Venclova paženklino nauja lietuviu poezijos krypti nedideliu (62 psl.) eilerašciu rinkiniu Kalbos ženklas (1972). Tai pirmoji sovietine Lietuvoje išleista poezijos knyga, kur nebuvo ne menkiausiu socializmo ideologijos ir sovietines gyvensenos pedsaku. Jokios priklausomybes nuo viešpataujanciu patetines retorikos, emocines išpažinties, folkloro mitologizacijos stiliu. Poetas grežesi i neoklasicizma – „linksma ir iškilminga mokykla”, kuria iš naujo prikele „amžinuju formu ilgesys”. Aiški trauka i H.Radausko kondensuota ir griežta eiluciu brežini, valinga silabotoniniu ritmu energija, peršokimu staiguma ir elegancija, kuri vis delto neprisiima ironijos. Pabrežtina orientacija i rusu akmeistu (tiksliau – Peterburgo poetines mokyklos) ekspresyvu fonetiniu saskambiu srauta, kalbos transformacijos akta, sukurianti visai naujas prasmes („Nes žodis, nuo vakar nutylimas, / I žmoniu kalbas neišverciamas”). Rusu formalizmo tezes – meno kurinys yra autonomine, sudetingu vidiniu ryšiu sukabinta sistema – tapo teoriniu pagrindu kurti eilerašti kaip vienkartine hermetine erdve, kurioje laužomos loginio mastymo konvencijos ir pasikartojanciu poetiniu ivaizdžiu klišes. Antikos kultura vel pasidare svarbiausia vaizdiniu kasykla, kaip ir XVIII a. literaturai. Budinga eilerašcio „Axenos Pontos” strofa: „Nesvetinga tarsi danaju ietys / Ta pati pirmoji nelaimes jura, / Kur druskingi vandenys i kranta plusta / Sapfinem strofom”. Antikos ivaizdžiu, asociaciju, ištirpintu citatu, parafraziu audinys formuoja „mokslinga” Venclovos eilerašcio poetika, ikandama tik elitiniam skaitytojui. Kulturos reminiscencijos sudare jo poetines mastysenos centra. Kultura yra persmelkusi ir užpildžiusi visa poeto buti kaip lemiamas turinys ir didžioji verte.

Taciau Venclovos eileraštyje nera linearines vaizdu ir asociaciju sekos – viskas trukineja ir persivercia aštrioje itampoje, kuria O.Mandelštamas – autoritetingiausias Peterburgo disidentu mokytojas – laike lemiamu neoklasicistines lyrikos principu. Modernaus poeto regejimas, paveiktas P.Cesanne’o ir J. Braque’o dailes, dematerializuoja piešiamus daiktus („Daiktu apybraižos pairo, tarsi / Garsai beformej salej”). Vaizdas braižomas lužtanciomis linijomis, kurios nesubega i viena taška („O miestas griuvo nuo krantiniu – / Lyg iš juoduojanciu langu”). Kartojasi geometrijos terminai: erdve, plokštuma, trikampis, taškas, atstumas, baigme. Gimsta metaforos, pagristos deformacijos teise („pajuodave sauletekio pirštai”). Maksimalus piešinio ir garso intensyvumas, pajungtas tvirtai ritmo eisenai ir klasikines strofos disciplinai, lemia dinamini eilerašcio veržluma, budinga moderniajai lyrikai. „Kaip draugyste, kaip verksmas, kaip duona / Tas rustumas naktu neilgu, / Išraižytu cezurom frontonu, / Su žvaigždem surimuotu langu”.

Hermetinis eileraštis Venclovai nera begimas nuo pasaulio ir nuo saves („rašyk, bet žinoki, / jog eiles išduoda tave”). Uždaroje erdveje, kur žodis akimirkai sustabdo kaleidoskopini tikroves kintamuma, poetas bando ieškoti visuotinio saryšingumo, kaip privalu neoklasicistui („Nematoma ranka palies molyno šerdi, / Ir tavo kambary užgims daiktu ryšys”). Modernisto samonei, skylanciai „i priešingus balsus”, antikines kulturos sumodeliuotos buties vientisumas atrodo neprieinamas, o gal ir betikslis („Neatgema harmonija ir saikas”). Taciau istorinis laikas vercia ja apsispresti, katroje „Berlyno sienos” puseje stoveti ir mastyti. Venclovai svetimas šizofreniškas samones chaosas bei jo stilizacija kaip modernumo žyme.

Nekonformistines laikysenos poetas turejo suformuoti savyje pasipriešinimo jega ir atsparos taškus. Jau viename ankstyvuju kuriniu „Danton” jis pasake: „Pakanka. Revoliucija baigta. / I lango stikla beldžias termidoras”. Dramatiškame eileraštyje „Pasakykite Fortinbrasui” prabilo apie okupacija užšifruota ezopine kalba: „Po slenksciais apgyvendino nelaisve, / Nebeaplanke paskutinio veiksmo, / Ir Danijos pasaulyje nera”. Ka daryti, kai „oras akmeneja virš manes” ir „pajuodus saule plieskia i grindis”, kai daugeliui atrodo, kad „baiges istorija” ir „mus užbere nakty”? Privalai eiti prieš srove, kas sekunde rinktis laisve, tiketi tuo, „kas gimsta po ledu”. Turi isiterpti „i epochos išala, kaip kaulai Kolymoj”, „nes nera kitokio atpirkimo”. Tai ne tribuniškas mostas, o egzistencinis pasirinkimas. „Dar viena smulkmena: vilties nera. / Yra dalyku, svarbesniu už vilti”.

Tai pustoniu, ivaizdžiu nuotrupu, aliuziju ir sugestiju kalba, kuri stengiasi daugiau užslepti negu atidengti, kuri neskuba i apriorines išvadas, o juda sudetingais viražais tarp „buties ir busimojo laiko”, blaškydama abstrakcias savokas ir alogiškas metaforas daugiamateje plokštumoje, kuri neturi centrines logines ašies, kaip ir abstrakcios tapybos paveikslas. Istorinis žmogaus buvimas ieina i didžiaja nebuties paradigma, kaip ir A.Nykos-Niliuno, A.Mackaus, L.Sutemos lyrikoje. „Aš gyvenau, bet mokiausi nebuti”, – raše Venclova. Nebutis viska nusineša pasroviui, tarytum ji turetu krypti. „Ir nebuty yra kažkas aukšciau už mus, / Kas pasitinka mus kaip muzika ir ledas”. Tai ošianti tyluma, gal net šviesos ratas, bet ne tuštumos bedugne, kuria regejo A.Mackus. Neoklasicizmo poetas suvokia nebuti kaip visuotinybes centra, kuris neturi jokiu ribu („Mus apsems amžinybe”). Tik poezija stovi tarp buties ir nebuties kaip „baltas skydas” – ji gelbsti tavo balsa nuo išnykimo („Nes musu dangus, musu terraferma – / Tiktai balse”). Poezija yra egzistencijos viršune, jos prasme ir pateisinimas, kaip ir senojo klasicizmo odese. „Suskyla akmens ir išsenka melas, / Bet lieka vienas liudininkas – menas”.

Venclovos poezija – „keliu tikroviu junginys”, kur kulturine atmintis, „prisikelimo geometrija”, poetine kalba, „atstojanti neatrastaji roju”, susilydo i daugiasluoksni vaizdini piešini, potekstines aliuziju erdves ir pakilaus veržlumo intonacijas. Emigracijoje išleistose knygose 98 eilerašciai (1977), „Tankejanti šviesa” (1990) atsirado daugiau atvirumo, nostalgišku ir tragišku gaidu, bet kurybos turinys ir stilistika esmingiau nepasikeite.

Venclova, lietuviu strukturalistines literaturologuos pradininkas, emigracijoje atsiskleide kaip europinio akiracio, skvarbios analitikos, problemiškai mastantis eseistas, itvirtines šiame literaturos žanre „absoliutaus intelektualinio sažiningumo principa”, kurio reikalavo iš rašanciojo A.Sacharovas. Knygoje Vilties formos (1991) Venclova rašo apie totalitarizma, kuris, neistenges sunaikinti tautos, siekia pakirsti kai ka svarbesnio – „individualine tiesa, asmenine atsakomybe, žmogaus moralini potenciala”. Tautos ateiciai pavojingas yra sovietizuotas lietuvis, išsaugojes gimtaja kalba, bet pataikuniškas, klusnus, idavinejantis savo biciuli, pasineres vien i materialinius rupescius.

Komunizmas – humanistine utopija, pasibaigusi Gulagu – negali, pasak Venclovos, sunaikinti laisvos minties ten, kur yra gilus kulturos klodas. Kultura susijusi su istorine atmintimi, kuri yra „vidines laisves ir moralinio savarankiškumo butinoji salyga”. Kultura – amžinas dvasios savarankiškumo, moralinio ir politinio pasipriešinimo šaltinis. Venclova godžiai sugeria i savo eseistikos tekstus Vilniaus universiteto istorinius vardus, senamiescio gotikos ir baroko švytejima, Europos tapybos ir literaturos meninius ispudžius. Tankus kulturos asociaciju tinklas integruoja politine minti i nepraeinanciu vertybiu visuma ir suteikia tai minciai savotiško gražumo. Antra vertus, politine mintis, atgavusi sprendimu laisve ir kategoriškuma, žymiai aiškiau klasifikuoja bei vertina ir pacia kultura, deformuota fizines ir ideologines prievartos. Venclova gražino kulturinei savimonei dramatiška istorinio laiko jutima ir polemine aistra. „<.> Pas mus gyvuoja patvari, bet deformuota kultura, kurioje derinasi nesuderinami dalykai – konformizmas ir pasipriešinimas. Kartais jie derinasi net vieno žmogaus sieloje.”

Venclova – poetas, vertejas, eseistas, literaturos istorikas, kosmopolitines orientacijos politinis disidentas – tapo tarptautinio masto literaturine figura. Jo eilerašciai ir ese verciami i anglu, lenku, rusu, vengru, ispanu, portugalu, italu, slovenu, olandu, arabu ir kt. kalbas.

Vanda Juknaite

(g. 1949)

Baigusi 1972 m. lituanistikos studijas, Vilniaus pedagoginio universiteto destytoja, išleido dvi autobiografines tonacijos prozos knygas „Ugniaspalve lape” (1983), „Šermenys” (1990), kuriose dominuoja gyvenimo vertes ir dvasinio tobulejimo per kancia problematika.

Kasdieniniu ivykiu seka, nesuglausta i vientisa fabula, – budingas Juknaites kuriniu kompozicijos principas. Apysakoje Ugniaspalve lape detaliai fiksuojami, tarytum dienoraštyje, mergaites – internato aukletines – ispudžiai: iš ryto skardi trimitas, pagal komanda vaikai pradeda valgyti, pagal komanda atsistoja nuo stalo, vienas berniukas kas savaite bega iš internato. Mergaite nakcia verkia – ji ilgisi namu šilumos, gerumo, meiles. Bet jos tevai išsiskyre (girtas tevas trankydavo motinos galva i siena). Kodel suauge žmones tokie žiaurus, svetimi vienas kitam ir nesirupina savo vaikais (kambario drauges tevas „degtineje sudege”)? O juk gyvastis yra didžioji, bet trumpalaike žmogaus savastis. Mergaite masto apie savo seneli, kuris nebepaeidamas nušliuoždavo i žydincius dobilus ar guledamas lovoj stebedavo brinkstancias avieciu šakeles, bružinancias lango stikla. Karsta su mirusiu seneliu nuleido i kapo duobe, kurios „dugne telkšojo vanduo”, ir „vaikiškas jos protas negalejo suvokti baigties”. Juknaite sugeba subtiliai ijungti i sumišusios ir kažko svarbaus ieškancios mergaites savijauta apybraižiškai škicuojamos aplinkos piešini, skaldydama epini pasakojima i nedidelius fragmentus, kuriuos turi peršviesti vos regima biliuniška etine refleksija.

Romane Šermenys žmogaus baigtis, nežadanti jokiu buties tesiniu kosmineje erdveje, tapo svarbiausia pasakojimo ašimi. Kaip ir sakytiniuose liaudies pasakojimuose, mirtis cia yra pagrindinis kaimo gyvenimo ivykis. Romano vyksmas – tai mirciu kronika, destoma beveik naturalistiniu detaliu kalba, kuria permuša prislopinta ties nevilties riba skaudumo intonacija. „Jis gulejo aikšteje, kol pasmirdo, ir ji nepasirupino sužinoti, nei kas, nei kur, nei kada ji palaidojo”; „Pavasari rado ja mirusia, sedincia užstaleje jau su kvapu”; „Apdanukui iš tiesu ant lupu buvusi melyna ugnis. O ir skrodimas parodes: žarnos sudegusios, juodos, anglimi pavirtusios”; „Bajoruose, sako, vienas pakaruoklis rašteli kišeneje paliko – karkites visi, kurie norit, paskui bus dideles eiles”.

Laidotuves – vieninteles apeigos, kurios dar jungia beišmirštanti kaima. Moterys mazgoja mirusiosios kuna ir rengia ikapemis, kurios jau seniai paruoštos ir sudetos. Suejusios kaimynes pasimeldžia, paciupineja pirštais balta dimine lovatiese, paklota po velione, paklausineja, ar sunkiai atsileido. Motina atsega pašarvoto sunaus marškiniu apykakles saga („Šitaip kaklas užviržeta”) ir, palietusi kakla, suklinka: „Vaikeliuk, koks tu šaltas”. Jau po laidotuviu mirusysis ateina per sapna ir pasako: „mama, taip smarkiai nesigraužk ir manimi nebesirupink. Apie save pagalvok”.

I nesibaigianciu šermenu apeigas pinasi nykus kaimo griuties vaizdai: dvesia nešeriami arkliai, karves kilnojamos virvemis, išvežtuju trobos stovi išdaužytais langais, moteris skaldo nebereikalinga duonkubili, pluktineje asloje jau kalasi varputis, net senasis vieškelis apauges karklais. Globaliniam nykimui, besismelkianciam i krašto pašaknius, priešinasi kaimo moters valia išvargti savo buti iki galo („Kirmeliociu karalystej linksmiau nebus”), jauna gyvastis, kuri atkakliai kabinasi, kad išliktu ir pati gimdytu, žalioji teviškes gamta, dar nepaliesta atomines mirties ir linksmai atgimstanti kas pavasari („Šviesa be garso lekia laukais per kalvas, alksnynu kupetas.”). Pasakojimas klostosi iš emocingu priešpriešu, kurias sudaro autentiški regioniniai aprašymai ir vidines savistabos dienoraštiniai puslapiai. Tu priešpriešu tampriau nesuriša vientisas veiksmas, kartais net visai iširstantis, kai jo centre atsiduria „Mirtis. Amžina. Neišvengiama. Be kilmes, be tautybes – beveide”.

Artima buties netikrumo savijauta A.Mackaus poezijai, Juknaite vaizdavo mirti senojo lietuviško kaimo paprociu ir gamtos remuose, teigdama gyvybes amžinuma. Tolima modernizmo pervartoms, ji tese emocingo realistinio pasakojimo tradicija, stengdamasi išlaikyti žodyje širdingo paprastumo ir naivumo tonacija.

Juozas Erlickas

(g. 1953)

Studijaves lituanistika Vilniaus universitete, dirbes Gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku, pirmaja humoresku knyga „Kodel?” išleido 1979 m. Nepriklausomybes metais tapo aštriausiu sovietines mastysenos ir elgsenos stereotipu kritiku, o jo pavarde virto absurdiško komizmo sinonimu („erlickyne”).

Knygoje Raštai ir kt. (1987) Erlickas atsiskleide kaip placios žanrines skales humoristinis rašytojas, gebas sujungti parodijiniu eilerašciu ciklus, epigramiškus rubajatus, humoreskas, ironiškus laiškus ir apybraižas i mozaikine stambaus kurinio kompozicija, kur veikia tie patys personažai ir kartojasi panašios gyvenimo kvailumo bei nekintamumo situacijos. Jis nekuria satyros, kuri tirštindama spalvas demaskuotu vieno ar kito negatyvaus reiškinio nenormaluma. Jo išeities taškas – juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma. Todel jo tekstuose nera didaktiniu teisuolio ir visažinio sprendimu, budingu satyrinei literaturai.

Erlickas paprastai kalba ne savo vardu, o užsidejus primityvaus žmogelio, grafomano, iškvaišusio viršininko kauke. Eilerašciuose jis imituoja sentimentaliu romansu ir šlageriniu daineliu jausena, isijausdamas i tam tikra psichologini tipaža arba parodijuodamas žinomus kurinius, kaip T.Tilvytis. „Ir štai šiandien jau viršum plano / Detale tekinsiu, kuri / Bus kaip ir tu, mieloji mano, / Tiek pat brangi ir apvali”. Erlickas lengvai valdo sudetinga eiliavimo technika, žaidžia kalamburiniais saskambiais ir epigraminemis užsklandomis, kurdamas ironiško tono visai modernios – „keturvejiškos” – lyrikos posmus.

Koks vakaras skaudus, nelinksmas,

Ir saule leidžias ašarodama.

Einu tarsi inagininkas

Per miesta, šilumos ieškodamas.

O menuo – pusdalyvis – kyla,

Ir kalbasi žvaigždžiu taškai,

Kad gero budo aplinkybes

Mane paliko amžinai.

Prozos humoresku ir dramos scenu personažai, ateje iš jausmingu bei ironišku eilerašciu, juda kaip prisukti manekenai uždaroje erdveje tarp buities absurdiškumo sienu, kuriu negali nei perprasti, nei peraugti. Toje erdveje niekas nesikeicia: sakomos iškilmingos prakalbos („Spektaklio istorinis optimizmas atspindi pirmyneigi istorijos žengima, musu gyvenime vis labiau prigyjanciu nauju socialistiniu ir doroviniu idealu nenugalima jega.”), laukiama atvykstant labai didelio viršininko, iš Ugandos atsiunciamos „naujos herojines stakles”, vyras slepiasi spintoje, kad nesupykdytu autoritetingo žmonos meilužio. Žmogeliai stumdosi smulkiuose kivircuose, nepajegdami vienas kito suprasti: tas šaukia apie gaisra, o anas kalba apie futbolo rungtynes. Po visu bergždžiu spurdejimu ju akyse lieka „vietines reikšmes liudesys”. Tik Pranas P.Blinkevicius, nelaimingas patetišku eilerašciu kurejas, nutaria pasikarti – be jokios regimos priežasties, tik todel, kad dar niekada nebuvo pasikores.

Nepriklausomybes laikus pasitikes groteskiniu pjesiu knyga Gyvenimas po sniegu (1991), kurioje veikia Stalinas, Berija, Dekanozovas, Guzevicius, o vietiniai saugumieciai ir partieciai inirtingai priešinasi Lietuvos nepriklausomybei („Kad sugrižtu vanagai iš anapus ir išsidalintu dvarelius?”), Erlickas, „Lietuvos aido” bendradarbis, labai aiškiai lokalizavo komiškaji buties absurdiškuma sovietines sistemos išugdytoje subkulturoje. Aštriais štrichais jis kure apibendrinta „homo sovieticus” portreta. Autorius ir kalbejo jo vardu. Vienur kaip KGB rezidentas, nutares tapti prezidentu ir pasišoves ikurti Lietuvos Seime „KGB agentu frakcija”. Kitur kaip rimtas kyšio teoretikas, reikalaujantis, kad kyšio davimo ceremonijoje („Kyšiu yra gristas kelias Europon”) dalyvautu choras, orkestras ir butu giedamas Lietuvos himnas. Treciur kaip nomenklaturos atstovas, atejes pasigereti valdžios susigražinimo proga ruošiamu didingu sprogimu, kurio aukomis veržiasi tapti skaitlinga minia (bus leista tik tiems, kurie jau turi pasirupine kapo vieta). Erlickas taikliai fiksuoja lužio epochos tipiškas realijas, vertybiu pervartas, drumzlina psichologini kolorita, pridenges ironija tramdoma pasibaisejima, o gal ir nevilti (policininkai reketuoja, valdininkai septyniskart paima kyši, o nieko nepadaro, vaikigaliai užplumpina kiemsargi, o motina pataria: „Išmeskit i konteineri. Kita paimkit”). Jo tekstai – ryškiausias šio pereinamojo etapo ironiškasis metraštis.

Tirštos vaizdines fakturos pasakojima Erlickas pletoja netiketomis trajektorijomis, naudodamasis paradoksu kaip pagrindine mastymo priemone. Stiprios ir turtingos literaturines atminties rašytojas (vienas ižvalgiausiu ir kritiškiausiu recenzentu), jis suteikia savo žodžiui grakštumo, išmoningai žaisdamas kulturiniais kontekstais ir viešosios kalbos stereotipais. Jo humoras turi stipria sintetizuojancia galia ir, tik silpnejant paradokso šuoliams, pereina i komentatoriška aprašinejima.

Jonas Strielkunas

(g. 1939)

Žemes jausmas Jonui Strielkunui virto visos poetines sistemos atraminiu tašku. Jo knygose Raudoni šermukšniai (1966), Varpo kelimas (1978), Po tylinciom žvaigždem (1982), Lapkricio medis (1985), Trecias brolis (1993) eilerašcio vyksmas uždarytas lietuviškojo kaimo konkretybeje, vaizdai ir metaforos konstruojamos iš kaimo tikroves detaliu. Išejimas iš gimtojo kaimo Strielkuno eilerašciuose iškyla kaip skausmingas gyvenimo lužis ir dvasios žaizda. Eilerašciu subjektas jauciasi esas šaka, atplešta „tolyn nuo kamieno”; jam „priekaištauja gimtines dumai”, ir miesto gatvemis ji vis dar lydi „kaimietiškas menuo”. Gimtoji grycia lieka jo samoneje kaip tevynes simbolis, moralinis proteviu priesakas ar net kaip žmogaus tapatybe su paciu savimi. „Išeidami pabuciuokite slenksti, / Kur amžiams lieka motinos pedos, / Išeidami pabuciuokite kelia – / Savo senoliu kojas klumpetas”. Tautos likimo leitmotyvas, persmelktas liudesio ir vilties, jo eilerašciuose reiškiamas lakiais kaimiškos buties ivaizdžiais, kaip ir A.Miškinio lyrikoje.

Šimta kartu dege

Musu Lietuva.

Žalvarine sege

Priglaude dirva.

Šimta pirma kerta

Žieda pagriovy.

Šimta antra karta

Keliames gyvi.

Dainiškoji lietuviu lyrikos tradicija, paveldeta iš S.Neries, J.Aiscio ir P.Širvio, atgime Strielkuno kuryboje plastiškais ketureiliais, kuriuos S.Geda pavadino tobulais. Jie tiksliai subalansuoti iš ilgesniu ir trumpesniu eiluciu, pauziu, paraleliškai išdestytu vaizdu, simetrišku strofu. Paprastai jo lakus ketureiliai neišsitenka letame siubavime, o siekia energingo ritmikos brežinio, artimo „daiktiškosios poetikos” aforistinems užsklandoms.

Vytaute Žilinskaite

(g. 1930)

Abstrahuojancios minties trajektorija ir aforistini grakštuma suteike humoristinei prozai, gyvenanciai šios dienos empirika, Vytaute Žilinskaite, baigusi 1955 m. Vilniaus universitete žurnalistikos studijas. Savo lakonišku humoresku knygose Angelas virš miesto (1967), Romantikos institutas (1968), Karuseleje (1970), Paveikslas (1981), Kvaitulys (1984) autore dažnai net nepasakoja ištisinio ivykio, o svarsto tarsi kokia problema, „pafilosofuoja”, destydama savo mintis komiškais perdejimais, fantastiškais isivaizdavimais ir pritrenkianciomis hiperbolemis. Humoristinis „filosofavimas” vyksta salygiškose situacijose, kuriose realybe atsimuša apversta aukštyn kojomis. „Gumineje humoreskoje” autore siulo savaji ateities varianta: namai – guminiai (truksta butu – tereikia oro pripusti), autobusai – guminiai (netelpa keleiviai -autobusa galima išpusti), net statulos gumines („reikalui esant nei griauti, nei versti ju nereikes – tik ištrauksime kaištuka”). Kartais humoristiniai svarstymai prasideda nuo kokios nors mokslines idejos ar teorijos, kuri pletojama iki komiško absurdo. Žemeje taip sparciai daugeja gyventoju, kad netrukus stovesime „šonas prie šono”, susispaude, negaledami pajudinti nei ranku, nei koju, kaip troleibuse spusties metu, o visa planeta bus tik galva prie galvos, be jokio žalio lopinelio (humoreska „Staciomis”).

Šiuolaikinio gyvenimo psichologinis ir buitinis koloritas Žilinskaites humoreskose koncentruojamas i modelines nekintamumo situacijas: taip buvo ir taip bus. Humoreskoje „Plojimai” direktorius patenkintas šypsosi, kai visa sale ima ploti, paminejus jo varda. Audringi pataikunu plojimai trunka ligi velyvo vakaro, kol neišlaikes direktorius brinkteli ant grindu. Humoreskoje „Ranka” vienas išradejas pagamina dirbtine ranka su akustiniu itaisu, kad pilieciams nebereiketu dalyvauti konferencijose ir suvažiavimuose – jie pasius ranka, kuri automatiškai pakils „pasigirdus klausimui „kas už?” ir laikysis vertikalioje padetyje iki kito klausimo „kas prieš?”. Stagnacijos sukaustyta buities nekintamuma Žilinskaite dar labiau išryškina, ivesdama i šiuolaikiniu standartu viešpatija antikos mitus.

Šiuolaikinio žmogaus elgsenos ir mastysenos, jo tariamu vertybiu ir paradiniu pozu demitologizavimas – svarbiausias Žilinskaites humoresku tikslas, o priešingu vertybiniu dydžiu sugretinimas – pagrindinis strukturos principas, grindžiamas iš esmes paradokso logika. Humoreskoje „Pakluse desniai” sustoja erdveje lektuvas, kybo vietoje ir nekrenta žemyn – mat skrenda sovietiniu ekonomistu delegacija, skelbianti, kad galima sustabdyti ekonominiu desniu veikima. Humoristinis pasakojimas, išraižytas oficialios pompastikos parodiju, ironišku užuominu ir igelimu, tvinkcioja aštriais, netiketais ir koncentruotais vaizdiniais kirciais, o jo kompozicijos konturas – tvirtas, griežtas ir lengvas. Žilinskaite gana esmingai pakeite lietuviško samojo pobudi, intelektualizuodama jo ištakas ir išraiška dabartines prozos ir poezijos dvasia. Nepriklausomoje Lietuvoje Žilinskaite paruoše ir išleido Sovietineje armijoje žuvusiu lietuviu kareiviu laiškus Praše neverkti (1991), politiniu satyru knyga Paršiuko puota (1996).

Raimondas Kašauskas

(g. 1934)

Žmogaus vidinio sudetingumo ir paslapties nuostata, paveldeta iš psichoanalitines prozos, Raimondas Kašauskas, Žemaitijos valstieciu sunus, baiges 1958 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteta, perkele i šiandieninio Lietuvos kaimo žmoniu tipažus, kuriems netiko nei intelektualines abstrakcijos, nei šizofreniškos samones kliedesys. Apysaku ir romanu Motociklininkai (1973), Mažos musu nuodemes (1975), Žaliuojancios kalvos (1982), Saulele raudona (1985) veiksma rašytojas lokalizavo žemaitiškose Juodsodes apylinkese, kaip W.Faulkneris Joknapataufos apygardoje, ieškodamas svyruojanciu vertybiu laike atsparos taško mažame gimtines plotelyje. Jaunai agronomei, pamestai vyro, atrodo, kad jos tevu ir proteviu išdirbtuose laukuose „tebesama kažko didesnio ir stipresnio už tave pati – i ka galima atsiremti kaip i duru stakta”. Bet pastovia žemdirbiu buiti taip pat purto istorines permainos ir techniškoji civilizacija: per daugeli metu tik viena karta ateina iš Šiaures lagerio nuteistojo vyro laiškai; traktorius sutraiško pasigerusi sunu; irsta šeima („gyvenimas tik prasideda!” – džiaugiasi išsiskyrusi moteris); gudresnieji bega i miestus ir statosi dviaukšcius namus. Šitos socialines ir moralines suirutes, taip pat vartotojiškos buities standartai (televizorius, lengvasis automobilis), pakeite iš pamatu Lietuvos kaima, dramatizuoja Kašausko apysaku ir romanu fabulas, bet nesutrupina jo personažu valstietiškos prigimties, atsparios bet kokiems išmeginimams, nenutildo viena kitai prieštaraujanciu psichikos jegu – stabilumo pojucio ir maištaujancio nerimo („Nei turtai, nei daiktai, nei patogumai nepasotins musu alkanos sielos – niekas!”).

Poetizuodamas žemdirbio sesluma ir vidine ramybe, Kašausko pasakojimas yra letas, epiškai ramus, folkloriškai elegiškas. Neutrali objektyvaus pasakotojo kalba nesunkiai pasiduoda skirtingiems personažu mastymo ritmams ir ju šnekos intonacijoms – taip atsiranda menamoji kalba, saikingai ivesta i jo romanu ir apysaku struktura, svyruojancia tarp folkneriškos genotipo psichologijos, nesikeiciancios bet kuriomis aplinkybemis, ir Žemaites, „musu prozos mociutes”, nubrežtos ivykiu ir išgyvenimu chronologijos.

Saulius Šaltenis

(g. 1945)

Lyrinio pasakojimo impulsyvumas Sauliaus Šaltenio noveliu ir apysaku knygose Riešutu duona (1972), Duokiškis (1977), Atminimo cukrus (1983), Kales vaikai (1990) perkoštas ironijos, kuri numuša nusistovejusia pokario situaciju patetika ir degraduoja politines frazeologijos štampus. Savo personažus, pokario mažo miestuko vaikus, autorius palieka neapsisprendimo ir netikejimo zonoje, iš kurios jie negali pakilti i vienintelio teisingumo prakilnias pozas. Peizažas, rezonuojantis tokias netikrumo busenas, yra depoetizuotas. Dialoguose vyrauja šiurkšti paaugliu frazeologija, nepasitikinti viskuo. Ir staiga ta suprozintos aplinkos piešini praplešia naivi ir visagale pirmosios meiles emocija, kylanti i istabius poetinius regejimus (vaikinas mato savo mylimaja danguje). Jausmas, vienintele pokario vaiku tiesa ir vertybe, isiveržia i skurdu laika, nutiesia per ji trapia vilties linija. Kasdienines tikroves standartiškumas ir stebuklingo jausmo absoliutybe, ironiški degradavimai ir romantiškas hiperboliu polekis teikia prozos pasakojimui netiketu ironijos ir lyrizmo deriniu, tipologiškai giminingu J.Salingerio romanui „Rugiuose prie bedugnes”. Priešingu stilistiniu bloku kaktomuša, pilna paradoksalaus šuoliavimo, grindžiama Rytu Aukštaitijos psichologiniu tipažu ir lokalizuojama konkrecioje vietoveje, kuri turi tikrus vardus, specifini kraštovaizdi ir tarmines lytis, kad fikcinis veiksmas igautu autentiškumo. Šuoliuojanti sakytinio pasakojimo ritmika, nutrukstanti šnekamosios frazes gaida, improvizacijos momentas Šaltenio prozoje idomiai derinamas su kinematografiška vaizdu slinktimi, netiketais regejimo rakursais, stipriai akcentuota kiekvieno epizodo užsklanda, kontrapunkto principu grindžiama kompozicija. Panašia stilistika parašyti ir Šaltenio kino scenarijus Herkus Mantas (1972), pjeses Škac, mirtie, visados škac!.. (1976), Jasonas (1978), Lituanica (1989), komponuojamos iš emocines ekstazes ir skeptiškos ironijos, iš mitologizuotu ivaizdžiu ir elegiško graudulio priešpriešu, pagristu pasikartojanciu leitmotyvu intensyvia ritmika.

Šaltenis, Nepriklausomybes akto signataras, savaitrašcio „Šiaures Atenai”, o veliau dienrašcio „Lietuvos aidas” redaktorius, sukure savitos lyrines stilistikos dokumentinio reportažo tipa.

Rimantas Šavelis

(g. 1942)

Poetinio jausmo persmelktas Rimanto Šavelio, diplomuoto lituanisto (1967), romanas Dievo avinelis (1974), noveliu ir apysaku knygos Paparcio šešely (1980), Amžinoji šviesa (1987), kur lokalinis koloritas yra naturaliai isigeres i keistu nuojautu, nerimo, ilgesio ir paklaikimo apimta žmogaus psichika, išlaikiusia savo imanentini vidini komplikuotuma žiauriose stalininio socializmo alternatyvose: kas ne su mumis, tas prieš mus. Greta ivykiu ir charakteriu cia iškyla simboliai, kurie juos dubliuoja, išplecia ir apibendrina. Žmogaus nerima, jo amžina „kelione i nežinia” lydi lekiancio per rudens sutemas, nestabdomo traukinio metafora, konkretizuojanti košmariškas pasamones itampas, kurios pulsuoja žmogaus viduje kaip nauja beribiškumo dimensija. Tradiciniai lyrikos poetizmai atidengia paslaptinga žmogaus ir gamtos salyti, neprieinama deterministinei analizei, bet itin reikšminga lietuviu nacionalinei savimonei, kuriai ryšys su gimtaja žeme tebera lemiamas faktorius, kaip ir romantizmo laikais.

Join the Conversation

×
×