Romualdas Granauskas

Turinys

1. Įvadas
2. Kūrybos suvestinė
3. Autobiografija
4. Biografijos ir kūrybos bruožai
– Kolektyvinės patirties svarba
– Žmogaus paveikslas
– Žmogaus ir pasaulio vienovė
– Tragiškas agrarinės kultūros likimas
5. R. Granauskas pats apie save
6. Nuotraukos iš rašytojo gyvenimo
7. Fragmentai apie:
– vertybes ir meniškumą
– kartų ryšį R. Granausko kūryboje
– kūrybos stilistiką
– Baltą vainiką juodam garvežiui ir Bružą
– Kaimo temų prozoje
– Duonos valgytojus
– R. Granausko prozos poetiką
– mirtį apysakoje „Gyvenimas po klevu“
– archajiškumą ir modernumą R. Granausko kūryboje
8. R. Granausko prozos ištakos, aplinka, kontekstas
9. Duonos valgytojai
10. Gyvenimas po klevu
11. Destrukcijos ženklai apysakoje „Gyvenimas po klevu“
12. Pokalbis su R. Granausku
13. „Nemuno“ anketa, į kurią atsakinėjo R. Granauskas
14. Straipsniai apie Romualdą Granauską
15. Išvados
16. Naudota literatūra

ROMUALDAS GRANAUSKAS
(g. 1939.IV.18)

ROMUALDAS GRANAUSKAS

Gimiau aš, kaip taas gaidys, du kartus: iš tikrųjų — Mažeikiuose 1939 kovo 18, o užrašė klebonas (gal po kelių kleboniškų?), kad balandžio aštuonioliktą. Tai buvo pirmasis nesusipratimas mano gyvenime. O toliau, suprantama, pylėsi- jie kaip iš gausybės rago. Ir juo toliau — juo gausiau.
Štai koks buvo antrasis. Skuodo rajono Šauklių kaime, kur užaugau, gyvena Vaškys. Vaškių buvo trys broliai, suaugę, stiprūs vyrai, bet aš kalbu apie tą, kuris grojo armonika ir vienu metu koja būgną mušė. Baigiančioj krūmokšniais užželti pievelėj, šalia vieškelio, kartais sekmadienį būdavo šokiai. Vaaškys grodavo, jaunimas šokdavo, o aš stovėdavau šalia Vaškio, visas pavirtęs dėmesiu ir klausa, bijodamas ir sualsuoti, kad tik nepraleis-čiau ko nepastebėjęs, neįsiminęs, neišmokęs. Nebuvo man gražesnės muzikos už tą, kokią tada girdėjau, ir gal niekada jau nebebus. Nuo krūmokšnių pu

usės prieidavo koks bernas, kažką šnibžteldavo grojančiam Vaškiui į ausį, tas linkteldavo. galva, striukai užraukdavo šokį ir, atsikėlęs nuo atnešto suoliuko, lįsdavo į tuos krūmus. Kurį laiką armonika vieniša gulėdavo ant suolo, aš stovėdavau nuo jos tik per žingsnį. Ir po šiai dienai negaliu suprasti, kaip man širdis neišlėkdavo per gerklę ir kaip, tartum sužeista kurapka, nenukrisdavo po kojų j žolę?
Kol bernai šnarėdavo ten tamsoj krūmokšniuose, merginos susispiesdavo į būrį ir dainuodavo. Aš drebančiom rankom paimdavau armoniką, priglausdavau ausį prie jos dumplių ir grodavau taip tyliai, jog už dviejų žingsnių nė katė nebūtų išgirdus.
— Lėksi!.. Lėksi!..— šaukdavo merginos į krūmokšnius, pritrūkusios kantrybės.
Tada skubiai guldydavau armoniką atgal ant suolo, ateidavo Leksis, jau išraudęs, užsikabindavo diržą, o aš vėl stodavausi šalia įo į savo vietą, kurioje nė žolė neebeaugo.
Raus-ti pradėdavo jis nuo sprando. Ir kaskart pareidavo vis raudonesnis; jau ir smakras raudonas, jau ir abu žandai. Žinojau: kai užraus ir kakta,— arba visai nebegrįš iš krūmokšnių, arba nešte parneštas ims groti tokius dalykus, ko nei sapne susapnuosi, nei žmogui apsakysi. Apsakyt gal ir apsakysi, bet pašokt — tai jau ne. Mergos keikia bernus, kam kvietinėjo Leksį, bernai keikia muzikantą, kam jis taip greit nusigeria.
– Čia ano mašinėlė?
– Ano, ano! Antrasis irgi greitai jau nusipirks. Bent senatvėj
prisivažinėsiu.
– Ar to ir tebuvai atvažiavusi?
– Ko daugiau? Iš
šėjau į pensiją, laiko turiu, apsidariusi esu -nereikia žmonių gėdytis, galiu visiems pasirodyti!
– Tik prie mano vaiko kapelio negali pasirodyti.
– Nueisiu, nueisiu. Va dabar, grįžtant.
– Ar pas sūnų jau buvai?
Moteris kiek sumišo. Nuo parduotuvės, plėšdamas cigarečių pakelį, jau ėjo tas posūnis.
– Buvom, buvom. Tik nieko neradom. Durys užrakintos, darbe abudu, kur tu ką rasi. -ji greitai pabėrė žodžius, sėdosi į mašinėlę, tik durelių dar neuždarė, tebebuvo iškišusi laukan galvą. Posūnis praeidamas ir dabar nepažvelgė į senąją, sėdo į mašinėlę iš kitos pusės, trinktelėjo durelėmis. Gal jam buvo gėda savo pamotės, gal apskritai jis nežinojo, kaip čia elgtis?
– Nu, tad su dievu, – pasakė senajai, stovinčiai pačiam kelio pakrašty. – Gal tikrai niekuomet daugiau nesusitiksim. Laimingo tau smerčio.
– Dėkui, – atsakė neužsigavusi senoji. – Ir tau to paties. Mašinėlė ir nuvažiavo.
Senoji negalėjo eiti toliau, turėjo nors pastovėti minutę kitą kelkrašty. Jai drebėjo kojos, per kelius buvo tokios silpnos, jog pačiai atrodė, kad ten vandens pripilta. Bet nei širdis labai daužėsi, nei dusulys ėmė. Net palengvėjimą jautė, tartum, ilgai atidėliojusi ir atidėliojusi kokį sunkų, nemalonų darbą, štai pagaliau ryžosi ir padirbo. Nebejautė tai moteriai nieko, net veidas jos neiškilo užmerktose akyse, kol ilsinosi stovėdama. „Gerai, kad nė kartelio ir nepavadinau marčia, – pagalvojo. – Nė vieno kartelio. Kokia ji man marti, jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, ar
rgi nė kibirkštėlės nieko ir nebeliko?..” Dabar jau pati norėjo, kad pasimatytų akyse buvusios marčios veidas, galėtų neskubėdama apžiūrėti: ar labai pasikeitusi, ar smarkiai pasenusi, tačiau nieko neišėjo – neiškilo, ir tiek. Tik pareinantis aukštasis posūnis su cigarečių pakeliu rankoje, tiktai nuvažiuojančios mašinėlės spalva. „Dangaus karaliau!.. – staiga atsimerkė senoji. – Apgavo mane kaip mažą vaiką!..” Iš tos mašinėlės spalvos, kurią dabar prisiminė, iš to nuvažiavimo suprato: juk jie jau grįžta į Klaipėdą! Per rajono miestą nebevažiuos, jokio kapo nelankys! Jau buvo tam rajone, iš ten ir pargrįžta. Gal po giminę važiojosi, gal nakvojo pas kuriuos, – visus, nebijok, aplėkė, norėdama su ta mašinėle pasirodyti. Ir dar prisiminė, kaip anoji sutriko užklausta, ar buvo pas sūnų. Nebuvo, galvą gali guldyti – nebuvo! Su savo marčia nesutaria, nuo seno abi piktuoju. Kai dabar nueis, būtinai paklaus. Kad tiktai neužmirštų. Vos pamatys anūkienę, vos pasilabins – ir paklaus.
Bet kaip tatai išeina, kad žmona gali užmiršti savo buvusį vyrą? Savo vaikų tėvą? Šunelį laikai, padvesia – ir to negali neprisiminti, balsą girdi, akimis matai, o čia – žmogų? O gal prisimena, su tuo kitu, tuo dviejų posūnių tėvu, Klaipėdoj gyvendama, tiktai pasisakyti nenori? Gal ir ant Stepono kapo buvo, ir tą paminklą matė, o pasakė nebuvusi, kad jai, senajai, širdį labiau užduotų? Vi
isko gali būti, visko gali būti. Tarpais atrodo, kad juo ilgiau gyveni – juo mažiau besupranti, kas su žmonėmis darosi.

JŪRATĖ SPRINDYTĖ

Romualdas Granauskas gimė 1939 04 18 Mažeikiuose; prozininkas, dramaturgas. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio Mūsų žodis ir žurnalo Nemunas redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954. Rinkiniuose Medžių viršūnės (1969), Duonos valgytojai (1975) sakralizuoja išeinančios senosios žemdirbių kartos pasaulėjautą, papročius, buitį, moralinį kodeksą. Žemdirbių būtį pakilus ir prakilnus Granausko prozos žodis įkūnija kaip mirštantį ritualą. Autentiškai gyvenantys vyresnieji priešinami unifikuotiems, sovietmečio nuskurdintiems savo pačių vaikams minimalistinės poetikos novelių apysakoje Bružas, vienatvės ir kūrybos problemos dominuoja iš kino scenarijaus perkurtoje apysakoje Baltas vainikas juodam garvežiui (abi 1987). Riba, ženklinanti atgimstančią lietuvių prozą, ~- apysaka Gyvenimas po klevu (1988, publikuota 1986 Pergalėje), įžiebusi polemiką, atliepusi viešumo ir tiesos alkį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios melioracijos nukeldinto kaimo pakraštyje, papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo degradacijos kelią, apibendrina agrarinės kultūros ciklo baigtį. Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir Žmogaus paralelizmo, klasikinio lietuvių literatūrai, originalus variantas. Gamtos, istorijos ir mitologijos sinteze pasižymi brandžiausia apysaka jaučio aukojimas (1975), rekonstruojanti archajišką metą (pagonybės saulėlydį Kurse), prabylanti iŠ baltiškojo substrato ateinančiais vaizdiniais. Tai modernus žanrinis darinys – nesančio lietuvių epo vizijos ir modernios apysakos kontaminacija, kur paradoksaliai dera epo užmojis ir vidinio monologo subjektyvumas. Ypatinga formos inovacija -trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos skyrius – iki Šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje. Universalus Granausko prozos lygmuo formuojasi iš virš asmeniško požiūrio į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą, iŠ nuolat besikartojančių, protėvių kartoms būdingų motyvų, simbolių, jausenų giminiškumo, iŠ baltiškojo mentaliteto apraiškų. Kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai užsikonservavusios valstiečio sąmonėje, per bendruomeninę patirtį išlaikiusioje tautinės kultūros „genetinį kodą”. Gili projekcija į istorinę praeitį, klasikos tekstų ir vardų reinterpretacija, pokario tragizmas atsiskleidžia apsakymų knygoje Gyvulėlių dainavimas (1998), kurioje septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų tekstą semantiškai tankina padavimo, sakmės, pasakos reminiscencijos, drąsiai kryžminamos su kasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai, iškalbi net tyla – taip kuriamas visur esantis reikšmių laukas, bylojantis apie Granausko prozos žmogaus turtingą organišką būtį. Gausu pirmapradžių elementų (ugnis, vanduo, žemė, saulė), ypatinga pagarba reiškiama medžiui, vaisingumo ir derlingumo simboliams. Kaip ir folklore pabrėžiami amžinumo, kartotės momentai: gyveno, dirbo, dainavo, mirė. Savita Granausko kūrybos sfera – esė (gėlos persmelktos – apie Biliūną, Gurauskį; šlovinanti triūsą tautos labui -apie Daukantą}. Esė knygoje Žodžio agonija (1999) dabarties dvasinės krizės situacija siejama su kūniškumo pergale ir pakirstomis žodžio sakraiumo Šaknimis. Granauskas – puikus ir sąmoningas stilistas, jam nesvetima nei poetika, išraiškos tobulumo siekis. Tekstas prisodrintas stropų, pasakotojo raiškai būdingas oracinis tonas, o personažų – natūrali kalbėsena. Pamėgta stilistinė figūra triada (3 vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas) formuoja intensyvią sintaksinę konstrukciją, teikiančią emocinės sugestijos. Granauskas parašė poetinę pjesę apie Vienažindį „Rožės pražydėjimas tamsoj“ (pastatyta 1978), scenarijus kino filmams Sodybų tuštėjimo metas (pagal J. Avyžiaus romaną, pastatytas 1977) ir Vasara baigiasi rudenį (pastatytas 1981], televizijos filmui Vėjas rugiuose (pastatytas 1983).

Autobiografija „Srovėje ir ant kranto”

Ne vieną kartą esu klaustas: ir paauglės moksleivės degančiom iš susijaudinimo akim, ir jaunuolio lūžinėjančiu balsu, ir subrendusių rimtų žmonių; esu klausinėjęs ir pats savęs, kai nebesirašo, kai užeina nemiga, kai iki ryto dar labai toli, o atodrėkio lasai kapsi ir kapsi lauke į skardinę palangę:
– Kas yra ta kūryba?.. Kodėl pradėjai rašyti?..
Kas yra ta kūryba – ir po šiai dienai nežinau. Ir baigia blėsti paskutinė vilties žarijėlė, jog kada nors sužinosiu. Niekas kitas man to nepasakys, nes ir pats nežino, pats kitų klausinėja, joks apibrėžimas čia netinka, jokie abstraktūs žodžiai ar sąvokos nieko nepaaiškina. Pagaliau, kas iš to žmogui, jeigu jis sužinos, kas ta kūryba, o sužinojęs vis tiek negalės kurti? Joks žinojimas dar nėra kūryba, tiek tai jau tvirtai žinau. Kita vertus, tas, kas kuria, nieko ir neklausinėja. Kuria sau, ir tiek. Nelieka laiko tokiems klausimams. Niekam kitam jo nelieka, kartais – net pavalgymui, net miegui, net normaliam žmogiškam poilsiui. Todėl, kad visa kita nebesvarbu. Todėl, kad ir pats esi niekas be tos kūrybos, kad negali kaip kiti būti, kad neturi teisės vaikščioti, žiūrėti į dangų, gerti iš šulinio, – todėl, kad tu nekūrei, todėl, kad kažką, rodos, išdavei, pardavei, išniekinai, sutrypei. Ką – nė pats nežinai. Gal nieko ir nebūtų išėję iš to tavo rašymo, gal kitą dieną būtum su įniršiu viską suplėšęs ir išmetės. Taip, taip – su įniršiu, su įtūžiu, su įsiūčiu. Bet pats ant savęs, o ne ant kūrybos. Ji čia niekuo dėta. Kaip niekuo dėta upė, jei žmogus joje nuskendo. Per amžius ji plaukė, per amžius ji plauks, kiekvieną rytą aušra apšvies jos vandenis, kiekvieną vakarą auksu žibės bangos. Tūkstančių tūkstančiai jau stovėjo ant kranto, tūkstančių tūkstančiai dar stovės, bet juk ne visi leisis skersai srovę, norėdami įsitikinti, ar tikrai aname krante miškai auga viršūnėmis žemyn, ar tai tik atspindys giliame užutekyje? Ne visi. Žinoma, ne visi. Bet tie, kurie puls į srovę, net nepagalvos: o ar moku plaukti? Ar priplauksiu? Ar nepasuksiu atgal išsigandęs?..
Ir puola. Nors tik ,,šuniuku” teteko paplaukioti išilgai seklaus kranto.
Tačiau niekas negali pasakyti, priplauks drąsuolis užutekį ar nepriplauks jo, kur auga miškai žemyn galva.
Liūdniausia, kad ant kranto dažniausiai lieka stovėti tie, kurie gerai moka plaukti, kurie puikiai žino, kokia srauni didžiosios upės srovė: kokie klastingi jos sūkuriai, jos duburiai ir verpetai. Tegu jie stovi. Tegu jie sau stūkso. Tegu paskui klausinėja to, kuris puolė į srovę: ar šaltas buvo vanduo? ar smarkiai nešė? ar labai išsigandai, kai įsuko į tą didįjį verpetą tėkmės vidury?.. Ką jiems gali atsakyti tas, kuris plaukė?
.Visokių dalykų prisigalvoji žmogus, kai iki ryto dar labai toli, o nemiga, kaip vabzdys, tupi ant akies voko.
Kodėl pradėjau rašyti? Kodėl – taip pat nežinau. Žinau, kada pradėjau. Ir kur.
Rašėm Mosėdyje visi. Beveik visi, kuriems aukštesnėse klasėse lietuvių literatūrą dėstė mokytojas A. Šileikis. Jo paties jau senokai nebėra, o rašančiųjų šiek tiek išlikom. Dar tebesikapstom į aną krantą. Jei srovės vidury nenuskendom, sakau, gal prie ano kranto kaip nors išsilaikysim? Tiktai kada mes jį priplauksim? Ir apskritai ar priplauksim?.. Šito nežinom. Šito net mūsų Mokytojas nežinojo.
Literatūra mums buvo viskas, nes turėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, ir magnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Šiltas apavas ir drabužis, sotesnis valgis ir trumpesnis kelias rudenį, sutemus, penkis kilometrus iš mokyklos namo. Ji mums buvo kaip ta siena, už kurios užsiglaudę mes slėpėmės nuo pokario vėjų. Nuo atlydinčių karstą giedojimo, nuo nedarnių salvių kapinėse po aukštais varnų nutupėtais medžiais, ji mus Šildė. Ji mus guodė. Už jos mes svajojom. Nesakau, kad ta tvora buvo aukšta. Tokia ji nebuvo, tesiekė tik iki pečių. Mūsų galvos ir akys kyšojo viršum jos. Viską mes matėm, viską mes girdėjom, viską dėjomės atmintin, viską ėmėm j širdį. Gal tik ne viską supratom. Tačiau tik ji ir padėdavo mums suprasti, nes kas kitas bepadės, jei ne literatūra, kuri moko galvoti, moko svajoti, drąsina tikėti pačiais šviesiausiais, pačiais kilniausiais, pačiais amžiniausiais žmonijos idealais.
Mes galėjom be jos sužvėrėti, šitie alkani, sušalę, pasimetę pokario vaikai. Mes be jos vėliau galėjom pulti, kaip ne vienas ir padarė, į parduotuves, univermagus, bazes, griebti viską, ko neturėjom vaikystėj, glėbiais krauti į sekcijas, garažus, sodo namelių podėlius. Daug ką galėjom. O dar daugiau negalėjom.
Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau.
Labai mums tada skaudėjo širdį. Ir dabar tebeskauda. Dėl ko -kartais nė pats nebežinai, skauda, ir tiek. Tačiau dėl to skaudėjimo reikia tik džiaugtis, nes kol skauda, tol gyvas. O kol gyvas, tol ir rašai.

Į „Nemuno” anketą atsako Romualdas Granauskas

– Žmonijos istorija prasideda teiginiu: „Iš pradžių buvo žodis”. Iš kur žmogui kyla noras tą žodį užrašyti? Ar rašytoju tampama, ar gimstama? Kas pažadino Jūsų kūrybos galias?
– [.] nuo žodžio iki rašytojo – toks tolimas kelias, toks tolimas. Nepasakyčiau, kad gimiau apautas storapadžiais batais, su kuprine ant pečių, su gumbuota lazda rankoje, pasiruošęs ryžtingai įveikti šitą nemenką atstumą, gal net „smarkiai mušdamas koją”. Juk nė nežinojau, kas jis yra, šitas niekam nematomas, vingiuotas pustuštis dvasios kelias. Laksčiau po kiemą, žaidžiau, bijojau avino, galvą užvertęs ilgai Žiūrėdavau j pačius gražiausius Žemaitijos debesis virš Šauklių ganyklų, kol perskaičiau pirmąjį žodį, pirmąjį puslapį, pirmąją knygą. Tada su manim kažkas atsitiko. Atsivėrė kitas pasaulis, visai kitos erdvės. Minčių, vaizdų, jausmų erdvės, neaprėpiamos, neapglėbiamos, neišmatuojamos. Klajojau po jas dienomis ir naktimis iki vidurnakčio, iki paryčių, iki paties ryto. jau tik pusiau bebuvau šio svieto gyventojas, ir mažai kas tikėjo, kad kas nors išeis iš tokio menko, papilkėjusio, pajuodusiais paakiais vaiko. Bet aš gyvenau, atkakliai gyvenau žiauriame pokario pasaulyje, palaikomas pačių protingiausių žmonių, kurie jau seniai mirę. Jų parašyti žodžiai man buvo šventa tiesa, o aš nedrąsiai vaikščiojau jų dvasios pasaulio pakraščiais, tartum apie kokį stebuklingą sodą, aptvertą aukšta tvora. Ar aš norėjau patekti į jį?.. Geriau neklauskit ir negraudinkit Širdies. Ir dabar tebenoriu, ir niekada nieko kito taip nenorėjau. Ir nenorėčiau, kad ko nors kito labiau norėčiau, O žmogaus dvasia! Neaprėpiami tavo pasauliai!.. Įstabūs tavo vaizdai!.. Devynių mėnesienų nušviestos tavo naktys, po kurias būreliais klaidžioja žodžiai, susikibę už rankų, tačiau visai neužimdami vietos. Gali būti tarp įų, juose, su jais, -nieko nepajusi, tiktai pajausi. O kad pajaustum, privalai augintis ir savąją dvasią, saugoti, kad nepamestum, kad neprarastum, kad neužmirštum kur pakely, -nužygiuosi tolyn vienas, o kai susigriebsi, kai susizgribsi, kai pasileisi uždusęs pustekinis atgal, – gali ir neberasti, kur buvai palikęs. Reikia, kad visur ir visuomet ji būtų su tavim, kaip širdies plakimas. Ir nepastebėsi, kaip vieną dieną nuo lūpų nuskris tavo paties žodis: to stebuklingojo pasaulio link, prie kitų žmonių dvasios. Kur jis nutūps, kur jis nusileis? Tu to nežinai. Nors jis pats ir neužima vietos, bet dažniausiai jam vietos niekur nebūna. Te jis skraido nematomas erdvėj kartu su kitais, gal kada pamatys nusvirusią galvą – ir nutūps ant ausies kraštelio, ga! kada išvys plačiai atmerktas vaiko akis – ir nusileis ant blakstienų. Kitos dvasios palytėta, tavoji tampa romesnė. Nors vyzdžiai ir išsiplečia, praleidžia daugiau šviesos, tačiau ir tamsos bepraleidžia mažiau, o žvilgsniui kažkodėl pasidaro nei šis, nei tas lakstyti plačiai aplinkui, – kas tau iš to platumo, jei nežinai gylio? Tau pačiam jau nebereikia pasaulyje tiek daug vietos, gali užleisti ją medžiui, gyvuliui ar kitam žmogui. Arba atsidusk ir pasitrauk toliau, arba nusišypsok ir prisiartink. [.]
Kas, Jūsų galva, yra literatūros tikslas? Kokia misiją Šiais telekomunikacijų ir kompiuterių laikais turi literatūra? Ar toji misija, laikui bėgant, kinta?
– [.] Kompiuteriai atėmė iš literatūros informacijos funkciją, televizija – pažintinę; pasaulinės informatikos sistemos peršami šablonai, stereotipai ir klišės – savarankiško mąstymo poreikį, ir ne vien poreikį – pakeitė net patį mąstymą, – dabar jau V. Šimkus nebeparašytų: „Mąstyti reikia kiparisais arba akmenimis krante”. Gal parašytų: „Mąstyti reikia plikais užpakaliais” arba kaip nors kitaip. Bet neparašo. Vadinasi, arba pats po senovei tebemąsto kiparisais, arba tie jo kiparisai seniai nuskabyti tiems užpakaliams ir užpakaliukams pasišluostyti.
Galima tik ilgesingai prisiminti laikus, kai literatūra visuomenei pagal svarbą buvo tas pats, kas dabar televizija. Taip jau niekada nebebus. Tačiau ne šito reikia gailėtis, o to, kad literatūra virsta skaitalu, kaip televizija – žiūralu, kad ir vienos, ir kitos lygis vis krenta, kad ir viena, ir kita – abi – iš žmogaus formuoja infantilą ir zombį – „pasaulio žmogų”, kuriam tas pats tiek kur, tiek kaip gyventi, svarbu, kad ant kelių gulėtų arba pusplikė merga, arba pakelis bulvių traškučių. Tai, ką menas tūkstantmečiais žmoguje slopino – pačių žemiausių instinktų dominavimą, – dabar dažniausiai sudaro jo esme ir turinį.
– Kalbama, kad nūdienos literatūra – postmodernistinė literatūra. Ar Jūs patvirtintumėt Šį teiginį? Jeigu taip, tai kas, Jūsų manymu, būdinga jos stilistikai?
– Ne vieną, neapdairiai išėjusį iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, esu vakare prirėmęs prie kolonos: „Arba sakai, kas yra postmodernizmas, arba!..” Neturintys mokslo laipsnių ir diplomų šaukėsi Dievo ir policijos, bandė apeliuoti į mano sąžinę, o pažįstami literatūros profesoriai tik šluostėsi staiga užrasojusius akinius ir leido neartikuliuotus garsus, kiek primenančius veršių mūkimą. Taigi viešai ir garbingai prisipažįstu, jog aš nežinau, kas yra postmodernizmas. Tik įtariu, jog tai žodis, kažkieno sugalvotas įvardinti visam tam, kas dabar vyksta europietiškas šaknis turinčiame mene. Menas pritrūko idėjų, nes jų pritrūko visuomenė ir civilizacija, – didžių, vienijančių idėjų. Tai dekadansas. Tai griūvančios Romos imperijos menas, tai formos konvulsijos, tai. tai. tai postmodernizmas. Tačiau, antra vertus, tos vienišos salos, kurios iškyla didžiulėj palaidoj baloj, tos viršūnės, – nei jos moderniškos, nei postmoderniškos, jos tiesiog geri meno kūriniai, ir tiek. Antra vertus, koks kūrinys yra modernus? Palyginus su kuo? Su Tėvu Gorijo ar su Dekameronu} Geras meno kūrinys visuomet yra modernus, epigonizmas niekuomet šio bruožo neturėjo. Tačiau kelnių movimasis per galvą turgavietės vidury – irgi nei modernizmas, nei novatoriškumas. Tikrasis menas – tai saikas, kurio taip bijo universalioji vidutinybė.
Nežinau, ar visas šitas sudėtingiausias reiškinys vadintinas postmodernizmu. Mano galva, tai tik vienas iš naujųjų laikų („naujaisiais laikais” vadinčiau laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo) meno etapų. Kol jis nenueitas, nebūčiau linkęs kaip nors apibrėžti jo stilistikos. Tebesam to reiškinio dalis, tebesam jo „viduje”, todėl niekas negali jo aprėpti ar tiksliai įvardinti: nei – dar, nei – dabar. Ateis ir įvardins kiti. Nesu tikras, kad jie, šaltu žvilgsniu apmetė visą Šitą mūsų dienų menų jovalą, vadins jį „postmodernizmu”, Manau, ras taiklesnį ir mažiau garbės darantį žodį.
– Ar visada esate kritiškas savo kūrybai? Kuri Jūsų knyga Jums atrodo brandžiausia? Ar turite nenusisekusių kūrinių? Jei turite, tai kaip jie atsirado?
– Net Respublikos generalinis prokuroras (jeigu tokį kada nors iš tikrųjų turėsim}, sakantis kaltinamąją kalbą Aukščiausiajam Teisme, palyginus su manim, atrodo kaip ką tik išmaudytas švelniavilnis seteris. O aš – amžinai pats prieš save pasišiaušęs. Mano kritiškumas savo kūrybos atžvilgiu, deja, kartais įgauna kurioziškiausias formas: a, vis tiek neišeis taip, kaip noriu, todėl geriau visai nieko nerašysiu. Aina peklan!
Nusisekusios knygos neturiu nė vienos – juk ne aš jas leidau, ne aš sudarinėjau. Ką palikdavo neišmetė, tą. O iš nusisekusių kūrinių. Gal, sakau, apysaka „Baltas vainikas juodam garvežiui“. Bet tik man pačiam taip atrodo, daugiau niekam. Klausiate, kaip ji atsirado? Kaip ir visos kitos – kopūstuose radau. Oi, atsiprašau, jus klausiate, iš kur atsirado nenusisekę kūriniai? Tik jums vieniems ir pasakysiu: iš ten pat, vis iš ten pat. O kur yra tas „ten pat” – jau apšnekėjom. Bet tegul lieka tarp mūsų. (Redakcijai pavardė žinoma – to užtenka.) [.]
– Ką šiandien skaitote? Ką geriau pažįstate – pasaulio ar gimtąją, klasikų ar amžininkų kūrybą? Gal galėtumėte paminėti rašytojus, kurie Jums autoritetai?
– Tikėjausi į senatvę, kaip ir visi, pasidaryti labai išrankus skaitymui. Bet lentynoj neturiu neskaitytų knygų, supirktų, kai jos buvo pigios. Atseit, kada nors skaitysiu tik pačias geriausias knygas, geriausias iš geriausių! Ką tu, vargše, paskaitysi, kaip tu jų nusipirksi? Todėl dabar skaitau tą, ką skaitydavau ir vaikystėj, -viską, kas po ranka papuola. įtariu, kad ne vienas plunksnos brolis dabar panašiai „suvaikėjo”.
Pasaulio literatūros neperskaitysi, net aukso fondo. Per trumpa virvelė. Kai galėjom ją skaityti – tai negalėjom, kai nebegalim -dabar jau galim. Gimtosios literatūros gėda būtų neskaityti, bent jau prozos. Bet ir tai. Žiūrėk, bus ir besąs koks Pulgio Andriušio ar Stepo Zobarsko kūrinys neskaitytas. Skaitai ir graudeniesi: kodėl taip vėlai, kodėl taip žiauriai vėlai geros knygos į rankas tepapuolė?.. Jau vien dėl Šito gali buvusių laikų nekęsti iki dantų griežimo.
Galiu ir autoritetus paminėti, kodėl gi ne? Bet kaip Čia minėsi, kai vieni – jau Šimtas metų po žeme, kiti kur nors Kolumbijoj ar Brazilijoj, o tretiems leista kavinėje per petį patapšnoti? Negeras būtų toks paminėjimas. Ir autoritetai jie man tik iki rašomojo stalo. O ten jau virš galvos – vienas ponas Dievas, kuriam visai nereikia, kad rašant man pakaušį spaustų koks Faulkneris ar Aputis, f.]
Nemunas, 1997, Nr. 4, p. 6-9

Rašytojo opozicija kalbantis apie kaimą

Su Romualdu Granausku kalbasi Dana Šiaudinytė

– Perėjimas nuo genties prie miesto pažymėjo lemiamą lūžį žmonijos istorijoje. Kokia pakaita įvyko lietuvių sąmonėje pastaraisiais dešimtmečiais, kai jie ėmė kraustytis į miestus?
– Dėl tų pokyčių, kurie kėlė konfliktą tarp šeimyninių papročių ir miesto įstatymų, jau sielojosi senovės graikai. Tačiau aš apie juos nieko negaliu pasakyti. Esu tikresnis dėl mūsų kaimo ir mūsų miesto žmonių, gyvendamas jų gyvenimą ir girdėdamas jų godas. Pasimetė žmogus. Melioravimo kampanijos išvarytas iš savojo kaimo, nuo lauko, upelio. palikes giminėmis tapusius kaimynus, jis pirkosi mieste butą, kraustėsi į daugiaaukštį, nerasdamas, kur padėti sviestamušę ar ąžuolinį kubilą. Atvažiavęs jis vis tiek kėlėsi su aušra, žiūrėjo pro langą, koks oras, koks vėjas. Grįžęs po šiokio tokio valdiško darbo, jis neturėdavo ką veikti, nes įpratęs dirbti iki vėlumos, dabar neturėjo kuo užsiimti. Iš to nežinojimo daugelis pradėjo gerti. Pirmą kartą tokioj būsenoj sutikau vieną pažįstamą, turintį auksines rankas, bet nerandantį joms darbo. Bene didžiausią dvasinę tragediją persikėlusiam sukėlė kaimynų netektis. Netektis to, kas jiems gyvenant kartu gamtoje, auginant gyvulius sudarė vienalytį gamtos procesą. Tas staigus netekimas skaudžiai pažeidė jų sąmone. Ir pasiliko nenumaldomas žemės ilgesys. Žemės, iš kurios versdavosi patys, maitino vaikus ir turėjo iš ko padėti toli jiems nuklydusiems. Telieka tad suprasti tuos, kurie balkone ėmė laikyti gaidį, o kai kas net kiauliuką. Šaukė kaimynai, baudė ir draudė epideminės. Deja, prarasto nesugrąžinsi. Tas ryšio su žeme praradimas atsiliepė jų vaikams, netgi anūkams, kurie nors vienai kitai dienai nuvažiuodavo vežti šieno ar nukasti bulvių. Tačiau spėdavo geriau suprasti žemės vertę. Tuo tarpu tas praradimas plačiai pakeitė vertybių skale. Žmogus, nerasdamas į ką atsiremti, pasidarė tarsi pienės pūkas, kurio jausmais galima manipuliuoti kaip tik nori.
– Ar nenujaučiate, kad prasidės atvirkštinis – bėgimo iš miestų procesas? Juk toks aktyvus „mano” žemės ieškojimas.
– Ne, kol vėl kaimas taps mūsų visų atspara, reikalingos trys generacijos. Vilčių neturiu todėl, kad yra nesuskaičiuojama daugybė pavyzdžių, kai jo šaką kapoja, kas tik netingi. Ir vis tie, kurie gyvena mieste. Kadangi pirmiausia puolama kurti valstybe, o ne visuomenę. Taigi gali atsitikti taip, kad ją turėsime tokią, kuri bus neverta valstybės. Kaimu manipuliuojama, kaimas draskomas. Nejau manoma, kad jį vėl galima apgaudinėti, be perstojo meluoti. Meluoti tiems, kurie ne tik maitino, bet išsaugojo tautos tradicijas, tarmes, patirtį. O kokia gi gali būti patirtis mieste? Jei kas dabarties miestiečių dvasioje ir išlikę, tėra trupiniai to, ką gavo iš tėvų. [.}
– Ar mes, gyvenantys mieste, kaip nors galėtume padėti savo tėviškei?
– Žinoma. Vieno krašto žmones daugiau kas buria nei, pavyzdžiui, Vytautus ar Algirdus. Tik pažiūrėkime, kiek padaro Zanavykų klubas ar pakruojiečiai. Tai dar kartą įrodo, kokie mes, lietuviai, ačiū Dievui, sėslūs. Tik kaip tą sėslumą suprasti? Juk galima gyventi bet kur, bet jei dvasia bus sėsli – tautos stiprumas išlieka. Žemėje, ant žemės, nuo žemės galime pradėti kurti ir mūsų pramonę. Kitaip neišlipsim iš duobės. Kopėčiomis į viršų lipama tik iš apačios, o ne atvirkščiai, kaip bandoma. [.]
– Žmonėms, apimtiems netikrumo, ne romanai rūpi. Tačiau norėtųsi žinoti, kada po Gyvenimo po klevu sulauksime kitos Jūsų knygos ir apie ką?
– Rašau kulinarijos knygą. Esu surinkęs ir pats išbandęs nemažai žuvies receptų. Kai pagalvoji, Lietuvoje trys tūkstančiai ežerų, turime jūrą, o mes žuvies nematome -kažkas nesuprantama. Galiu pasakyti, kad pati skaniausia žuvienė iš paties pasigautos žuvies. Tačiau man labiau rūpi ne žuvį sučiupti, o pats laukimas, pati žūklė. Nepavyksta vienąkart, užmeti dar kartą. Lauki, ar užkibs, ar ne, o jau pajudėjus valui – tavo valia, kaip ją ištraukti. Paviršiuje žuvis jau pamato, kas virš vandens paviršiaus, ir tu ją pamatai. Ar ne įdomus susitikimas?

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Romualdo Granausko senoji su juoda skarele

Gyvenimas po klevu
„Kai senoji tą balandžio rytą išėjo į lauką ir sustojo ant slenksčio akmens, saulė jau buvo pakilusi virš tvarto stogo, – didelė, raudona, neplieskianti balandžio saulė, galėjai į ją žiūrėti nemirk-sėdamas. Tačiau senoji ir nesiruošė į ją žiūrėti, – trumpai metė akį į šoną, norėdama tik pasitikrinti, ar šviesulys tame pačiame aukšte, kuriame šiuo metų laiku jam privalo būti.” R. Granausko apysakos Gyvenimas po klevu (1986) pradžia. Akcentas – senoji. Ne motina, ne senelė, ne žmona, ne kaimynė – tiktai senoji, vienintelė išdraskyto kaimo gyventoja, gyvenimo po klevu senų kapinaičių pašonėje saugotoja. Žvilgsnis į saulę kaip ir Žemaitės „Sutkuose”, bet be pasitikėjimo amžina pasaulio tvarka, o su nerimu – ar suardytoje erdvėje bent saulė ten, kur ji turi būti. Senoji po žiemos išsirengia į didelę kelionę – į centrinę gyvenvietę, pasiimti pensijos už žiemą, nusipirkti duonos ir pieno. Visi reikalai nauji, netradiciniai, senosios nebemaitina žemė, gyvuliai. Kuo labiau senoji tolsta nuo savo trobos, klevo, tuo didesnė darosi svetimybė, nepažįstami žmonės, iškreipti jų santykiai. Graudus buvusios kaimynės Onelės paveikslas. Baugiai agresyvus naujosios, sovietinių laikų moters – marčios Antosės vaizdinys. Naikinančioji moteris, nekurianti, nesauganti, tik eikvojanti – be meilės, be gailesčio. Tokia savo vyro motinai, tokia ir savo sūnaus žmonai. Šiandien čia, rytoj kitur. Šiandien su vienu, rytoj su kitu. Kaip ašaras rydama priekaištus dėl prasigėrusio sūnaus, senoji bando įteigti buvusiai marčiai savo pagrindinę tiesą: „Tavo žmogus buvo, ne kieno kito.” Veltui – šių žodžių prasmės nebepažįsta nei sūnaus, nei anūko žmonos. Tik senoji begali sakyti apie savo vyrą-mano žmogus. Ir paskutinę akimirką, pamačiusi grėsmingai artėjantį traktorių, ji sušunka savo žmogaus vardą ir net jj pakartoja. Koks bebūtų žmogus, su kuriuo susiėjai savo gyvenimą, jis yra tavo. Gyvas ir po mirties. Jaunosios moterys nebeturi šio ypatingo, gyvenimą saugančio, kuriančio ar bent palaikančio jausmo. Gyvenimas prasideda iš moterų, nuo moterų jis gali ir pradėti griūti. Toks griuvimas yra nebesulaikomas, žemyn ir žemyn iki silpnaprotėlio apsiseilėjusio Ignelio, nereikalingo niekam, nemylimo net motinos. Vienas kitam neįsipareigoja žmonės, tarsi atsitiktinai suvesti po vienu stogu, į vieną lovą. Neįsipareigoja net savo nelaimingam vaikui.
Kas atsitiko su kaimo žmonėmis? Jie neteko žemės, buvo suvaryti į kolchozus, sunaikinti kaimai, sodybos. Žmonės liko be savo vietos, be savų ženklų ir jausmų. Kapinaičių kalnelis senajai -šventa vieta, giesmių vieta. Anūkui ir jo jaunai žmonai tai tik nuošali vieta. „Ji norėjo bėgti į kiemą: „Ten neikit! Neikit!. Ten žmonės giedojo!” Bet neišbėga.
Kas nejaučia šventumo, tą pražudo kasdienybė. Kas nesirūpina mirusiais, tas nemyli ir gyvųjų. Senosios didžiausias rūpestis -sutvarkyti kapus, pastatyti paminklą, kad galėtų ramiai ir pati atsigulti tarp sūnaus ir vyro. Kaip pridera. Amžinai ramybei. „Amžinai gulės, niekas negalės jų beperskirti – ir tada tiktai pasibaigs jos našlystė.” Amžina našlystė su nenusirišama juoda skarele. Kai Žemaitė „Sutkuose” primygtinai akcentuoja senučio rūpestį laidotuvėmis, kai pagiria sūnų ir marčią, kad palaidojo senąjį kaip pridera, ji teigia: tų žmonių gyvenimas yra teisingas. Ir Granausko senosios pagalvėje įsiūti šimteliai yra to paties rūpesčio aidas. Tik ji yra vienų viena, godūs anūkienės pirštai greiti tik sučiupti pinigui. Senosios gyvenimas pažeistas: ne sūnus jos kapu rūpinasi, o ji sūnaus. Jei tai būtų tik viena žaizda. Nuo jos niekas neapsaugotas, niekada, jokio laiko, jokios santvarkos. Bet netaisyklingos, negražios mirtys seka viena po kitos. Jos yra blogo, neteisingo, suardyto, prageriamo gyvenimo ženklai. Nebeįmanoma išsaugoti ir senovinės trobos po klevu – traktorius, akla, grubi, nevaldoma jėga, yra tik simbolis. „Ji dar galėjo atšokti į šalį, pabėgėti j šoną, dar būtų suspėjusi tai padaryti, bet niekur nebėgo, nes negalėjo palikti negynusi savo trobos, savo paskutinės pastogės, į kurią parpė-damas artėjo tas žvėris, tas tamsiai mėlynas pabaisa, tie didžiuliai juodi tekiniai.” Žemaičių žodis: tekinis. „Sutkuose” „tekinėlis birbdamas sukasi” – senoji verpia, plazda prie linų kuodelio. Granausko Gyvenime po klevu paskutinę akimirką prieš senosios akis – grėsmingi, juodi pabaisos tekiniai.
V. Daujotytė, „Trys prozos tekstai, keturi moterų likimai”, Matmenys, 1994, Nr. 66, p- 137-147

FRAGMENTAI

*Apie vertybes ir meniškumą

Kai kurios Granausko apysakos, kaip Jaučio aukojimas ar Raudoni miškai, pasiekia epiškos dimensijos, simbolizuodamos Lietuvos likimą ir perskrosdamos ištisus šimtmečius, sukuria paralelines situacijas. Jo apysakose karo ir pokario metų vaizdai stipresni ir gausesni negu Apučio, bet niekad nebandoma aiškiai pasakyti, kas gera Ir kas bloga. Kaip ir Apučio apysakose, iškeliama vienintelė neišblėstanti vertybė: glaudus ryšys su gamta, ir akcentuojamas humanizmas plačia prasme, ne partijos ideologija. Granauskas betgi kuria iš kitokios perspektyvos; jis dažnai perveda kasdienio gyvenimo sužadintus klausimus į metafizinę plotmę. Kai kurios apysakos parodo didžiulę prarają tarp skirtingų kartų; kitose visos kartos simboliškai sujungiamos.
B. Ciplijauskąitė, „Socialistinis ir magiškasis realizmas”, Literatūros eskizai, Vilnius-Kaunas; Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1992, p. 49

*Apie kartų ryšį Granausko kūryboje
Novelėje „Raudoni miškai” mergaitė, stebėdama mirštančią senelę, nugrimzta giliai praeitin: „ji matė senelės senelę, senelės prosenelę, ir kitas vis svetimėjančias ir nykstančias moteris”. Ryšys tarp kartų suvokiamas kaip paslaptingas kanalas, kuriuo teka tautos gyvybė, persiduoda žmonių patyrimas ir išmintis. Tas ryšys įeina į agrarinės sanklodos pamatus ir sudaro žemdirbio egzistencijos prasmę : „Jis tik norėjo, kad jo gyvenimas, tegu ir nedidelis, amžinai šakotųsi kaip medis į vaikus, į anūkus, į tolimesnius žmones.”). Bet žemdirbių vaikai jau gyvena miestuose arba čia pat girti trankosi traktoriais, ir jiems nerūpi šventa tėvų pareiga – pirmas duonos kepimas iš šiemetinio derliaus.

*Apie kūrybos stilistiką
Granauskas vartoja skirtingą metodiką vaizdams iš Lietuvos kaimo gyvenimo kurti. Jis pasiekia stipriausių efektų meistrišku kalbos vartojimu. Interpretacijos daugiaprasmiškumą jis sukuria įmantriu įvaizdžių ir simbolių žaidimu. Jo kūryboje gausu ir ištęstinių metaforų, o kartais visa apysaka remiasi viena visa apgaubiančia simboline vizija.
Apie Raudonus miškus.
Visą šią apysaką galima būtų pavadinti vizija, bet ji išplaukia iš realybės, įjungiant aiškias aliuzijas į Lietuvos istoriją, jas susiejant su krašto dabartimi ir kartu pastatant simbolinį paminklą Lietuvos motinoms. Apysaka prasideda realiu gamtos aprašymu, bet ši tikrovė iš karto pasirodo grėsminga ir pranašauja nelaimę: „Čia yra laukas, atvertas į visas puses, ir medžiai nedrįsta jame augti. Jie pasislėpė už tolimų kalvų.” Tam pačiam aprašyme palengva pareinama į neberealią plotme: „Vieni akmenys, vieni akmenys. Išvydusi juos, ji instinktyviai surietė kojų pirštus, tarpupirščiuose tebegyveno ražienų prisiminimas; palengva nustebo, nesulaukdama, kada akmenys ims smigti į kūną, tokį sunkų nuo įtempto laukimo ir skaudėjimo. Pajudino kojas, jos lengvai maskatavo ore, nieko nesiekdamos.” Ir tada aiškiau parodoma protagoniste – bevardė, nes ji veiks kaip simbolis – tarp eilės kryžių, ant kurių kybo negyvos moterys. Ji taip pat prikalta prie kryžiaus. Pateikiamas keistas, labai efektingas asmeniškų prisiminimų ir senosios – bet ir dabartinės – istorijos fragmentų mišinys. Ir čia kuriama pasitelkus simbolius: vaikai matomi visuomet kaip kareiviai- persekiojami ar kitus persekiojantys – kuriems lemta mirti. Kai Šios rūšies stilistinės priemonės išsisemia, pasakotojas eina tolyn, iškvies-damas mirusiųjų nukryžiuotų moterų mintis į gyvųjų karalyste. Po šios kraupios atmosferos paskutinė scena atrodo šviesesnė ir sugrąžina skaitytoją į tikrovę, tačiau paskutinio sakinio aliuzija nė kiek ne mažiau grėsminga negu pirmojo: „Vartai buvo atkili, už jų vaikščiojo raišas žąsinas, nes jis niekam nieko nedarė. Maža mergaitė laukė ant slenksčio, ji sklaidė seną maldaknygę: – Mama, kai aš užaugsiu, ar mane irgi kals prie kryžiaus?”
Šios rūšies apysaka prašosi būti interpretuojama kaip poezija, prašokdama visus kanonus. Vos 6,5 puslapio tekste Granauskas pasiekia panašaus kondensuotumo ir įtaigumo kaip Garcia Marquezas savo Šimtu meti} vienatvės, atverdamas teksto interpretacijai tiek plotmių, kiek sugeba pasiekti skaitytojo vaizduotė ir jo žinios. Ji siejasi su mitiniais pradais, bet taip pat ir su tautosaka, nuolat pakartojant „pusė saulės ir pusė mėnesio”. Nevengdama aliuzijų į dabartį, ji peržengia laiko ribas. Nenutoldama nuo tikrojo kaimo gyvenimo, ji jam suteikia mistišką ir simbolišką dimensiją.
B. Cipliįauskaitė, „Socialistinis ir magiškasis realizmas”, in Literatūros eskizai, Vilnius-Kaunas: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1992, p. 49-50

*Apie Baltą vainiką juodam garvežiui ir Bružą
Gražiai metų literatūros kontekste išryškėja Romualdo Granausko knyga „Baltas vainikas juodam garvežiui“. Abiem čia įdėtoms apysakoms būdingas jautrus pasakotojo tonas, tarsi apgaubiantis vaizduojamus reiškinius Šiluma ir rūpesčiu. Iš novelių sukomponuotas Bružas realistiškai fiksuoja dabarties kolūkio kasdienybę, skaudžius žmonių rūpesčius ir mažus džiaugsmo trupinius. Autorius nevengia akcentuoti išorinio Šiurkštumo, rupios, net stačiokiškos veikėjų kalbos ir atsainaus elgesio, vaizduoja pabrėžtinai paprastas, „proziškas” situacijas, anekdotiškus nutikimus. Todėl apysakos pasaulis atrodo gana nykiai („Negražiai susirietusios, šešios moterys visą dieną ėmė iš kapčiaus sėtinius ir krovė juos Bružui į vežimą. Ir diena buvo negraži: jau nebe žiema, dar ne pavasaris, o vėjas bjauriai švilpė pernykščiuose stagaruose už kapčių. Bružas maknodavo papliurusiu keliu paskui tuos sėtinius, keikė arklius.”, p. 111).
Tačiau pro storokus pilkus debesis neretai prasimuša gilaus išgyvenimo spinduliai, kurie liudija giedrą dvasinių pojūčių sferą. Tarp Bružo, jo sūnaus Juzio ir motinos nusidriekia žodžiais sunkiai nusakoma bendravimo šiluma – ją atspindi menki judesiai, atsitiktiniai žvilgsniai, sapnai.
Todėl nenorėčiau sutikti su A. Krasnovu, įžiūrėjusiu R. Granausko personažuose „ašaringo sentimentalumo” apraiškų (Pergalė, 1987, Nr. 10, p. 148). Motinos Bružienės veiksmai, pajautos parodytos natūraliai, įtikinamai. Būtent prasmės kontrastai leidžia įtaigiau pajausti žmogaus dvasios pradų deformaciją, kurią sukėlė atžagareiviški socialiniai santykiai, kolūkiečių, kaip „darbo priemonių”, traktavimas. Mūsų, deja, jau nebežeidžia, pavyzdžiui, pirmininko elgesys su Bružu, ir tik pastebėję kitokias, žmoniškas, reakcijas suvokiame atotrūkį tarp prigimties ir patologijos.
Toks dualistiškas meninio pasaulio traktavimas – svarbus R. Granausko kūrybos bruožas. Ir antroje apysakoje Baltas vainikas juodam garvežiui stipriai jaučiama potekstėje glūdinti sprangi nuostalgija, neišreikštų emocijų versmė. Tarsi iš atsitiktinių epizodų sudurstytas siužetas (pasakotojas-herojus su bičiuliu vaikšto po nepažįstamą miestelį) turi du planus. Pirmasis, sudarytas iš išorinių veiksmų ir situacijų, yra kaip erdvus karkasas, kuriame išsitenka daugiaprasmių emocijų plotmė (Čia svarbus ramunių įvaizdis, epizodas su „amžinai” kariaujančiu Zigmu). Psichologinių būsenų ir efemeriškų įspūdžių planas, be abejo, lemia kūrinio įtaigą, tačiau, kita vertus, jis negali egzistuoti be fabulos pamato.
A. Kalėda, „Istorijos ir dabarties verpetuose”, Literatūros panorama ’87, Vilnius, 1988, p. 15-16

*Apie kaimo temą prozoje
Atskirai reikia pažymėti nemažai ginčų sukėlusią dabartinio kaimo interpretaciją smulkiojoje prozoje. Kaip ir kiekviena dažniau eksploatuojama tema, ji negalėjo išvengti tam tikrų standartų, idėjinių ir siužetinių „kalkių”, atsiradusių dėl pamėgdžiojimo ir mados (egzaltuota senojo kaimo nostalgija, primityvokų asmenybių poetizacija, nepaliestos gamtos ir civilizacijos reiškinių supriešinimas ir t.t.). Tačiau vertinant Šios temos kūrinius, reikia atskirti nuoširdaus susijaudinimo, meninių ieškojimų ir neabejotino talento pagimdytus literatūros faktus nuo mados dalykų. Prie pirmųjų, pavyzdžiui, priklauso J. Apučio, R. Granausko novelės, kuriose minėta tema tėra atramos taškas gilesniems gyvenimo prasmės, žmogaus ryšio su gamta, grožio ir gėrio sąvokų apmąstymams, savotiška siužetinė gija, leidžianti pareikšti susižavėjimą asmenybės dvasiniu taurumu, išgyvenimų tikrumu. Šių novelistų vaizduotė, užgauta tokios temos, generuoja originalius, koioritingus meninius vaizdus, atpalaiduoja jų stiliaus stichiją. Kas kita, kai temos imasi autoriai, psichologiškai mažiau su ja „suaugę”. Tada kūrinių prasmė susiaurėja iki kategoriškų priešpriešų ir kaip kokia apybraiža sukelia norą lyginti kūrinį su tikrove, o tikrovė pasirodo kur kas sudėtingesnė. Todėl ne tema ir jos interpretacija šiuo atveju yra kalta, o lėkštas pasakojimas, vienaplanis tekstas, trumpai tariant, meninė vidutinybė.
A. Zalatorius, „Ką sako 1970-1971 m. prozos balansas”, A. Zalatorius, Prozos gyvybė ir negalia, Vilnius: Vaga, 1988, p. 62

*Apie Duonos valgytojus
R. Granausko Duonos valgytojai, meniniu požiūriu viena stipriausių pastarojo meto prozos knygų, kurios pasaulis užgriūva lyg tiršta virpančių emocijų, sugyvintų daiktų, amžinų judėjimų ir originalių regėjimų lavina, būtų dar svaresnė, jeigu joje būtų išvengta stilizacijos.
A. Zalatorius, „Iš iliuzijų nubudus”, A. Zalatorius, Prozos gyvybė ir negalia, Vilnius: Vaga, 1988, p. 62

*Apie Granausko prozos poetiką
Žymų pasistūmėjimą link epiškesnės formos liudija R, Granausko apysaka jaučio aukojimas. Iš jos, kaip ir iš autoriaus apsakymų, dvelkia dideliu nuoširdumu, spontaniškomis pastangomis prasibrauti iki minties ir jausmo ištakų, iki sąmonės podirvio. R. Granauskas, rodos, nebepasitiki įprastais žmonių buities ir tarpusavio bendravimo ženklais, siekia įprasminti kiekvieną žmogaus judesį, įprotį, netgi fiziologines reikmes, pavyzdžiui, valgymą, miegojimą ir pan. Paprasčiausią būseną jis poetizuoja, romantizuoja, vietomis mitizuoįa, kartais pasiekdamas didelę įtaigą. Toks „pasaulio kūrimas” atveria autoriui dideles galimybes, bet kelta ir didelių reikalavimų. Nekontroliuojamos niuansų ir asociacijų pynės ima kuždėti apie visiškai realų stilizacijos pavojų, tegul gražios, bet vis dėlto stilizacijos.
M Sluckis, „Prozos viltis”, M. Sluckis, Rašytojas apie rašytojus,
Vilnius: Vaga, 1984, p. 331-332

*Apie mirtį apysakoje Gyvenimas po klevu
R. Granausko apysakos Gyvenimas po klevu (1988) jungiamoji gija – ryšys tarp gyvųjų ^ mirusiųjų pasaulio – itin stiprus kaimo Žmonių pasaulėjautoje ir tautosakoje (Vėlinių naktį mirė vaikai vaikšto po gimtąją trobą, palikdami asloj mažų pėdelių atspaudus; miręs tėvas ateina į kluoną pamokyti sūnaus žemės darbų). Likusi vienui viena griūvančioje troboje didžiulio lauko viduryje senoji Kairienė [.] sapnuoja tik mirusiuosius, kalbasi su jais, guodžiasi; o kad jos žmogus žinotų jos vargą, iš po žemių atsikeltų, tekinas atbėgtų (našlaitėlių damų ir pasakų refrenas). Artimųjų mirtys – vyro ir sūnaus – yra vieninteliai įvykiai, kuriais ji tebegyvena, tarytum jie būtų atsitikę vakar; tai didžioji jos būties svarba ir galutinė priežastis, užgožianti
net Dievo buvimą.
Šitų mirčių priežastis – kolektyvizacija. Tai niokojančios prievartos viesulas, išgriovęs kaimo gyvensenos pamatus. Tą rudenį, kai šautuvuoti vyrai ėmė rašydinti į kolūkius, Monikos Kairienės žmogus, „apimtas baimės ir netikrumo”, ėmė smarkiai gerti. Nuskendo griovyje, grįždamas su degtinės buteliais. Vienintelis sūnus išsibeldė j miestą, prasigėrė, ir jį nudaužė pravažiuojanti mašina. Prasigers ir anūkas, o jo užvestas traktorius prispaus paskutinio viensėdžio šeimininkę prie sienos ir sutraiškys. Šitos mirtys, įpintos į valdiškos prievartos, žmonių susipriešinimo ir griūvančios sodybos panoramą, tampa senojo Lietuvos kaimo žūties simboliu.
V. Kubilius, „Literatūra mirties paunksmėje”, Metai, 1994, Nr. 2, p. 72-73

*Apie archajiškumą ir modernumą Romualdo Granausko kūryboje
Tiesiai, be jokių huministinių pagražinimų į žmogaus gyvenimą mėgina žvelgti R. Granauskas, vienas „tyliausių” ir savičiausių mūsų rašytojų. Archaįinio sąmoningumo rekonstrukcija, slėpininga daiktų magija, fatalistinis būties modelis, kuriame viešpatauja kosminiai-mitologiniai ritmai, niūrus gamtos sakralumas, individo ištirpinimas jį suformavusioje aplinkoje, materijos amžinumo ir žmogaus laikinumo nuojauta, egzistencinės gyvenimo situacijos, kurios gali būti tik patiriamos, bet neracionalizuojamos, – visa tai užkoduota labai paprasto vaizdo sistemose. Tai didingas paprastumas, epistemos nuoseklus formavimas, tam tikro būties modelio išpažinimas ir net savotiškas niūrus pasiaukojimas tikrovei, kokia ji yra savaime. Funkcionalistinė chomeostatinė sistema, kultūros formų redukcija, optimistinių humanistinių idealų dekonstrukcija – kartais šiais požymiais apibūdinamas postmodernizmas. Tačiau Granausko pasaulyje nėra postmodernaus neįpareigojančio žaidimo kultūros ženklais bei tikrovės simuliacijos {simulacrum); rašytojas tiesiai žvelgia į tikrovę, parodydamas dantų griežimu tampančią kultūrą ir vien išnykimą liudijančią gamtos būtį. Viskas yra arba pareigos ratas, arba nuovargis, ir pasaulinis kainas pamažu susigrąžina gyvuosius, virsdamas nebe gyvybės ištakomis, bet pasaulio kapinynu („Beržų kalnas”).
Amžinieji gyvenimo ritmai, determinuojantys individo egzistenciją, – tai ir Granausko etinės problematikos raktas, todėl net tokios buitiškos, psichologiškos novelės kaip „Sakmė apie Grušą” yra stiprios visų pirma archetipiškumu, o ne tradicinių humanistinių vertybių teigimu. Apskritai rašytojo kūryboje jaučiamas pesimizmas humanistinės ideologijos atžvilgiu; rašytojas grąžina žmogų ten, iš kur jis ir kilo, – į gamtos pasaulį, kurio egzistencinės situacijos yra ir visų žmogaus vertybių pirmapradis šaltinis bei paties gyvenimo pagrindas. Galima pasakyti, kad Granausko kontempliuoįama būtis – tai ne kultūros triukšmas, o gyvenimo tikrovė, į kurią atsigręžia beprasmybės nuvarginto žmogaus žvilgsnis – tuo rašytojo požiūris primena stoiko ar net budisto etinę laikyseną.
Granauskas yra Sabai šiuolaikiškas menininkas; jo modernumas gal nėra pastebimas, bet užtat tikresnis už poliglosines multikultūrines postmodernumo imitacijas „ryškių viršelių” literatūroje, kuri labiau primena amžiaus pradžios avangarde atakuojantį revoliucionierišką meną, negu atspindi gelmines Vakarų sistemos permainas tūkstantmečių sandūroje.

Įvadas

Romualdas Granauskas – vienas iš tų autorių, kurių kūryba jau yra tapusi literatūros
istorijos faktu, palikimu, tačiau tebėra gyva, kintanti, aktuali. Nuolatinis visuomenės dėmesys, įvairūs kritikų bei mokslininkų vertinimai, solidi ir pastovi vieta mokyklinėse programose jau bus nulėmę rašytojui „gyvojo klasiko” vardą ir autoritetą. Bemaž ketvirtą dešimtmetį besitęsiantis kūrybos kelias išryškino kūrėjui svarbias temas bei jų saitus su gyvenimu, kuriame esame ir kurį gyvename mes – skirtingų kartų, skirtingos patirties ir poreikių skaitytojai.

Kūrybos suvestinė

Rašytojas Romualdas Granauskas (g. 1939 m.) kilęs iš Žemaitijos: gimęs Mažeikiuose, mokęsis ir vėliau dirbęs Sedoje, Mosėdyje, Skuode. Pirmąją knygą, novelių rinkinį „Medžių viršūnės”, išleido 1969 metais. Kitos knygos: „Duonos valgytojai” (novelių rinkinys ir apysaka „Jaučio aukojimas”, 1975, 1989), „Baltas vainikas juodam garvežiui” (dvi apysakos, antroji – „Bružas”, ir pjesė „Rožės pražydėjimas tamsoj”, 1987), „Gyvenimas po klevu” (apysaka, 1988), „Vakaras, paskui rytas” (kūrybos rinktinė, 1995), „Raudoni miškai” (novelių rinktinė, 1997), „Gyvulėlių dainavimas” (1998), „Žodžio agonija” (esė, 1999), „Su peteliške ant lūpų” (novelių rinktinė, 1999), „Raudonas ant balto” {dvi apysakos, 2000), „Duburys” (romanas, 2003). Granauskas yra sukūręs keletą scenarijų kino filmams, kaip eseistas reiškiasi periodinėje spaudoje. 2000 metais rašytojo kūryba įvertinta Nacionaline premija.
Tačiau oficialūs įvertinimai, anketiniai ar enciklopediniai duomenys tik iš dalies atskleidžia asmenybe. Geriausiai kūrėją pažįstame analizuodami jo kūrinius. Pirmasis, galbūt labiausiai derantis pažinties pradžiai, – rašytojo autobiografija.

Duonos valgytojai

Romualdo Granausko „Duonos valgytojai” – labai būdingas rašytojo kūrinys, kuriame atskleista mūsų epochos kaimo žmonių, o kartu ir visos tautos tragedija. Senieji miršta, nusinešdami į kapus tradicijas, papročius, tikėjimą – visa tai, kas sudarė lietuvio egzistencijos pagrindą. Jaunieji, dabartinė karta, jau atsisakė praeities, pripažįsta kitus idealus, o tiksliau sakant, jų visai neturi. Taigi tautos moralinė degradacija -lokiu galėtų būti šio apsakymo problema.
Kūrinio centre keturi veikėjai, atstovaujantys dviems kartoms: senieji Rimkai – ramybės, taikos, šviesos saugotojai, jaunieji Marytė ir žentas – chaotiško, nestabilaus gyvenimo atstovai.
Vaizduojamas vienas įvykis: duonos, keptos iš naujo derliaus, valgymas ir su tuo susijusios apeigos. Duoną galima būtų laikyti ir pačiu svarbiausiu „Duonos valgytojų1′ veikėju, suskilusiu į du vaizdinius: naminę duoną ir savo duoną, nupirktą girto žento už suglamžytą rublį ir parneštą į namus.
Apsakymas yra vientisas ir išoriškai primena ramų klasikinį pasakojimą. Tačiau tekstas nėra toks paprastas. Skaitytojas nuolat jaučia įtampą, nes autorius Šokinėja nuo vieno veikėjo prie kito be jokios psichologinės pauzės. Dažnai iškart negali suvokti, kuris personažas atlieka vieną ar kitą veiksmą, rutulioja vieną ar kitą mintį. Veikėjai mato tuos pačius vaizdus, girdi tuos pačius garsus, apsupti tos pačios aplinkos, tačiau jų vertinimai, apibendrinimai, pojūčiai skiriasi. Visą kūrinį galima būtą suskirstyti į keturis epizodus, kuriuose išryškėja skilimas, skirtingas požiūris į gyvenimą ir ateitį.

R. Granausko prozos ištakos, aplinka, kontekstas

Granauskas priklauso tai pačiai prozininkų kartai kaip Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis, Juozas Aputis, Bite Vilimaitė, Rimantas Šavelis – tai panašaus amžiaus (gimę tarp 1935-1945 metų), panašios literatūrinės bei pilietinės patirties rašytojai. Beveik visi jie kilę iš kaimo ar provincijos miestelio, iš ten atsinešę skaudžius pokario vaikystės, griaunamo ir griūvančio tėvų gyvenimo prisiminimus, patyrę sovietinės ideologijos tendencingumą ir jos padarinius. Rašytojus vienija susidomėjimas egzistencine filosofija, deklaruojančia asmenybės vertę, jos savarankiškumą, skatinančia subjektyviai, individualiai interpretuoti būtį. Svarbiausiomis vertybėmis tampa patirtis, gilus gyvenimo pažinimas, kurie nulemia meninių interesų kryptį: kūrinių veikėjai – kaimo žmonės ar į miestus išvažiavę jų vaikai, išgyvenantys gyvenimo būdo ir su juo susijusių normų, vertybių, poreikių pasikeitimą.
Skaitydami Granausko kūrinius pastebime, jog rašytojui būdingas teminis pastovumas: dažniausiai jo kūrinių veiksmo vieta – kaimas (vienkiemis, gyvenvietė, miestelis), veikėjai – seni kaimo žmonės ir/ar jų vaikai. Laikas varijuoja nuo viduramžių pagonybės – krikščionybės virsmo (apysaka „Jaučio aukojimas”) iki dramatiškų pokario kaimo išgyvenimų, XX amžiaus antrosios pusės realijų, kai agrarinę gyvenimo sanklodą keitė kolektyvizacijos, urbanizacijos reformos bei dabarties detalių. Galima teigti, kad daugeliu atvejų kūrinių veikėjai išgyvena susidūrimą su pasikeitusia realybe, poreikį prisitaikyti prie jos: įprastas gyvenimas traukiasi į praeitį, o dabartis diktuoja kitokius, naujoviškus principus ir sąlygas.
Pasikeitusi realybė savaip koreguoja amžinybės ir laikinumo santykį: iš gilios praeities ateinantis tradiciškai susiklostęs gyvenimas dūžta, griūva, yra griaunamas besikeičiančios ar jau pasikeitusios dabarties; fiksuojamas tradicijos nutrūkimas. Tradicija, per amžius susiklosčiusi gyvenimo tvarka graži pati savaime (rašytojas labai dažnai išryškina, susimbolina senojo gyvenimo detales), bet svarbiausia, – ji nurodo žmogui jo vietą pasaulyje, sukuria harmoningo buvimo galimybę, o griūdama sugriauna ir žmogaus vidinį pasaulį: jis praranda ryšius su aplinka. Taigi vaizduodamas konkrečius žmones konkrečiose istorinėse ar socialinėse aplinkybėse rašytojas kelia bendresnę -prasmės ir beprasmybės problemą: prasminga tai, kas išlieka ir veda gyvenimą į ateitį, o nutrūkimas, griuvimas, pabaiga atima prasmę iš jau nugyvento gyvenimo. Seni žmonės Granausko novelėse ir apysakose išgyvena neviltį, jų gyvenimas žlunga, kadangi vaikai nebeturi nei noro, nei galimybių pasinaudoti sukaupta patirtimi – jie gyvena pagal kitokius principus.
Taip suformuluojama svarbiausia visos Granausko kūrybos problema: žmogaus gyvenimą prasmingą daro galimybė perteikti ateinančioms kartoms savo patirtį, pažinimą. Tik atsiremdamas į tai, kas sukurta tėvų ir protėvių, žmogus suvokia savo santykį su gyvenimu, atranda jame savo vietą. Rašytojui graži seno žmogaus ištikimybė sau pačiam ir savo gyvenimui, jis vaizduoja išdidų, orų, gyvenimo vertę suvokiantį veikėją arba atskleidžia išdidumo ir orumo praradimą – kaip pačią didžiausią blogybę, galinčią ištikti žmogų ir tautą.
R. Granauskas kuria modernų pasaulį, kuriame menininko užduotis – ne tik užfiksuoti ir kuo tiksliau perteikti realaus gyvenimo patirtį, bet ir parodyti kalbos galimybes, atverti naujas žodžio prasmes. Todėl rašytojo kūrinių stilius kinta nuo ornamentuoto iškilmingo kalbėjimo ankstyvesniuose kūriniuose iki išgryninto santūraus pasakojimo pastarųjų metų tekstuose. Dabarties kūrėjas – kartu ir realistas, ir žaidėjas, jis kuriamą erdvę užpildo iliuzija, butaforija, realybę verčia simboliais ar metaforomis, dažnai atsisako siužetinio įmantrumo, skaitytojo dėmesį sutelkia ties fragmentais, nuotrupomis, skatina gilintis į neva nereikšmingus dalykus. Granausko kūrinių veikėjai labai dažnai nieko įsimintino neveikia: sėdi ir mąsto, eina keliu, prisimena praeitį, gyvena įprastoje kasdienybėje. Įdėmesnis žvilgsnis į tą jų kasdienybę atveria problemas, svarbias ne vienam konkrečiam žmogui, o mums visiems.

Destrukcijos ženklai apysakoje „Gyvenimas po klevu”

Apysaka „Gyvenimas po klevu” (1988) plėtoja autoriui įprastą seno žmogaus santykio su nauju gyvenimu temą. Kūrinio atsiradimo laikas- jis rašytas Atgimimo laikotarpiu, griūvant visiems sovietinės sistemos draudimams) bus nulėmęs ir jo pobūdį: apysakos tekstas daug atviresnis, gana aiški jo simbolika, gausu tiesmukų, kone publicistinių detalių (detaliai vaizduojamos naujos gyvenvietės statybos, darbininkų gėrimas prie parduotuvės ir pan.). Kaimo žlugimas (senasis gyvenimas sugriautas, o naujas niekur neveda) atvirai eksponuojamas, nuolat pabrėžiami, tiesmukai išvardijami skirtumai- tarp dviejų pasaulių, iš kurių nė vienas neturi ateities: senasis kaimas miręs („Gražiai, tartum giedodamas niro paniro kaimas į rugių lauką. Ar ne pati gražiausia, pati švenčiausia mirtis jį ištiko?”), modernų gyvenimo būdą reprezentuojanti gyvenvietė nejauki, purvina („Nutirpęs sniegas paliko mėtytis visokią bjaurastį, šiukšles, šlamštą”; „Čia mėtėsi medinės dėžės, šlapi purvini popieriai, visoks šlamštas”), pagrindinis jos akcentas -„latrų” suolelis už parduotuvės. Senoji pasaulėjauta, sudariusi pagrindinės veikėjos Monikos Kairienės gyvenimo pagrindą, griūva jos pačios akivaizdoje, vis aiškiau atverdama „dabarties” gyvenimo destrukciją, o jauniausio apysakos veikėjo, anūko Dariaus, sūnelis nepilnaprotis, niekada negalėsiantis gyventi visaverčio gyvenimo.
Apysakos problematika mums tarsi jau pažįstama – iš istorijos vadovėlių ir gausybės dokumentinių straipsnių. Skirtingai nei kituose kūriniuose, Granauskas kalba atvirai, nesiekdamas formos įmantrumo, o tarsi tiesiogiai siedamas kūrinio veiksmą su keleto praėjusių dešimtmečių gyvenimu. Eksponuojami, išryškinami praradimai, tarsi vardijama, ką atėmė, prapuldė, sugriovė tautai primestas sovietinis režimas. Suardyta senoji namų, Šeimos, kaimo bendruomenės kultūra iš žmonių sąmonės ištrynė reikšmes ir vertes. Atimta žemė – svarbiausias turtas, kurį kaimo žmogus turėjo, – vertė jį jaustis nesaugų. Prievartinė kolektyvizacija, turto nacionalizavimas formavo atsakomybes už savo darbą praradimą: „visų” turtas reiškė niekieno turtą, „visų” sąžiningumas – tik nesąžiningumą. Darbas tapo prievarta ir bausme. Iro šeimos santykiai: sovietine ideologija, draudusi tikėjimą, nacionalumą, laisvą demokratinį požiūrį (visa tai, kas buvo ugdoma, skatinama ankstesniu iki sovietiniu laikotarpiu), ragino vaikus nepasitikėti neva pasenusiomis tėvų pažiūromis, atsiriboti nuo jų gyvenimo būdo. Į kaimą atėjusi melioracija (naujų žemės plotų įsisavinimas nusausinant pelkėtas vietas, taigi keičiant natūralų gamtos ritmą) ardė pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos; buvo griaunami vienkiemiai, žmonės keliami į naujas gyvenvietes. Apysakoje „įvardijami visi didieji praradimai, visa, kas atskiria žmogų nuo tradicinio gyvenimo ir veda jį į pražūtį” (E. Bukelienė).

Išvados

Granauskas – vienas iš keleto lietuvių prozininkų, reprezentuojančių XX amžiaus pabaigos kultūrinę situaciją.
Kūrybinį kelią pradėjęs nuo susidomėjimo egzistencinės filosofijos idėjomis ir jų interpretavimo menine forma, Granauskas kiekviename kūrinyje vis labiau pabrėžia filosofines ir estetines XX amžiaus pabaigos nuostatas: gyvenimas slenka į beprasmybę, atimdamas iš žmogaus paskutinę prasmingo buvimo galimybę, nepalikdamas vilties, jog būsimos kartos pasinaudos daugybę amžių kurta ir tobulinta patirtimi.
Peržvelgus visus kūrinius, galima fiksuoti tokią nuoseklią idėjinio turinio raidą: rinkinys „Duonos valgytojai” apibrėžia vaizduojamą pasaulį, įvardija pagrindines jo detales, nurodo artėjančią tradicinio gyvenimo būdo pabaigą: seni žmonės dar sugeba gyventi įprastą gyvenimą, bet tai daro jau apsimetinėdami prieš save, kurdami prasmingumo ir reikšmingumo iliuziją.
„Jaučio aukojime” rodoma psichologinio pasikeitimo neišvengiamybė: žmogus negali sustabdyti laiko ir pratęsti
praeities, nes laikas valdo jį ir visą pasaulį. Susidūrus su bejėgiškumu prieš nenugalimą laiko jėgą išryškėja asmenybės vertė, jos moralinis grožis.
Apysakos „Bružas” veiksmas vyksta tokiomis aplinkybėmis, kai gyvenimas jau pasikeitęs, tik senovinės sanklodos žmogus nesugeba prie jo prisitaikyti. Bružas lieka tarsi šalikelėje – nesupratęs aplink vykstančio gyvenimo ir jam nebereikalingas.
„Gyvenimas po klevu” rodo senosios gyvensenos žlugimą: nebėra ne tik kam pratęsti tradicijų (senoji karta miršta, o naujoji moraliai nėra tam pasiruošusi arba nėra tuo suinteresuota), bet nebėra ir ką tęsti ~ senasis gyvenimas sumindytas buldozerių ir traktorių.
Tam tikrą išeitį iš tokios padėties rodo „kitokie” Granausko kūriniai, kuriuose realaus gyvenimo vaizdavimą keičia vis didėjantis sąlygiškumas, žmogaus gyvenimą užpildo butaforija, vizijos, nuojautos, keisti mistiniai regėjimai. Bet visur išlieka ta pati nevilties, vienatvės, beprasmybės nuotaika: mirštant senajai kartai, jaunesnioji lieka sutrikusi, nebemokanti prakalbinti savo gyvenimo, nebe-pažįstanti jo ženklų (apsakymas „Su peteliške ant lūpų”).
Šiame darbe neaptartos liko dvi vėliausiai išėjusios Granausko knygos – „Raudonas ant balto” (dvi apysakos, 2000) ir „Duburys” (romanas, 2003). Pastarieji kūriniai žymi dar vieną rašytojo posūkį, Šįkart link vis didėjančio konkretumo: pasakojime atsiradę tikri vietovardžiai, žmonių vardai („Raudonas ant balto”); rašytojas sąmoningai suka tarsi tolyn nuo įprasto literatūriškumo: ankstesnį estetizuotą, ornamentuotą pasakojimą keičia tikslus, lakoniškas, dažnai šiurkštokas tonas, prieš skaitytojo akis veriasi atšiauri pokario (apysakose) ar XX amžiaus antrosios pusės (romane) tikrovė. Fragmentiškumas, racionalus, santūrus vaizdavimas, taupūs, psichologiškai tikslūs veikėjų dialogai kuria jau XXI amžiaus pasakojimui būdingą stilistiką ir koloritą, taip pat dar kartą pabrėžia, jog rašytojas Romualdas Granauskas veda mūsų literatūrą į vis didesnį modernėjimą ir daugeliu atvejų diktuoja jos estetines nuostatas.

Gyvenimas po klevu

„Gyvenimas po klevu” (1988) – pats svarbiausias ir Įdomiausias R.Granausko kūrinys, kuriame įtaigiausiai apmąstomas lietuvių tautos likimas po sovietinės valdžios reformą.
Lietuva nuo seno – žemdirbių kraštas. Kaimo žmonės buvo mūsų nacionalinių ypatumų bei vertybių saugotojai. Taigi kaimo fizinis bei moralinis sugriovimas gresia visos tautos išnykimu.
R.Granauskas -žemaitis ir pirmiausia tai atsispindi kūrinio pavadinime. „Gyvenimas” jam – ne tik egzistencinė sąvoka. Tai ir namai, sodyba ~ visa tai, kas supa valstietį. Juk „namas” ir „namai” – taip pat skirtingos sąvokos: „namas” – tai tik pastatas, o „namai” – šeimininko įdėtas dvasinis turinys. Ne kiekvienas „namas” yra „namai”.
Klevas apysakoje -pasaulio medžio įvaizdis, reiškiantis sutvarkytą, stabilią būtį, visų trijų sferų – požemio, žemės ir dangaus (šaknų, liemens ir viršūnės) – amžiną ryšį. Gyvenimas po klevu – tai buvimas ant šaknų ,po šakomis, tai žmogui skirtas laikas po amžinuoju medžiu. Žmogus, gyvenantis tokioje ypatingoje erdvėje, siekia išlaikyti amžinąsias vertybes, perduoti jas kitai kartai.
„Gyvenimas po klevu” – nedidelės apimties, koncentruotas, tačiau labai gilus kūrinys. Jame tik viena pagrindinė veikėja – senutė Kairienė.
Apysakos laikas dvejopas: realusis – viena diena – ir prisiminimų, pagrindinės veikėjos apmąstymų laikas -pokaris, kolektyvizacija.
Vaizduojamas vienas įvykis – Kairienės kelionė į gyvenvietę. Keliaudama senutė apmąsto visą savo gyvenimą, šeimos likimą, o kartu ir tragišką Lietuvos pokario kaimo sunykimą.
Kūrinio idėjinis turinys – tai kontrastų grandinė, apimanti senąjį ir naująjį pasaulį -jų erdvę, laiką, dvasines vertybes. Kaip tik ji – vertybių atskaitos taškas.
Visą senosios Kairienės kelionę galima suskirstyti į tris epizodus pagal erdves, kurias tenka senajai pereiti: 1. Namai. Tai sava, artima erdvė, kuri baigiasi ties didžiuoju asfaltu. 2. Plentas – svetima, pikta, agresyvi erdvė. 3. Gyvenvietė – uždara, negyva erdvė.
Kairienės kelias į gyvenvietę – jos atminties kelias per savo gyvenimą. Trys erdvės atitinka tris gyvenimo tarpsnius. Tai trys nuopuolio ratai – Kairienės žmogaus Konstantino, jos sūnaus Stepono ir anūko Dariaus. Visų žlugimo priežastys išorinės, tačiau kiekvienam nuopuolio . rate vis giliau prasiskverbiančios Į žmogaus dvasią. Konstantinas ima gerti, kai atimama žemė, viso gyvenimo pamatas. Sūnus – tarpinė grandis. Žemdirbio dvasia jį traukia sugrįžti po klevu, tačiau jėgos, kurios stabdo, jau stipresnės. Jis žūsta. Trečiasis nuopuolio ratas – Darius. Jis -naujų laikų „produktas”. Visiška inercija, mąstymo paralyžius ir dvasinis išsigimimas. Toliau eiti nebėra kur, nes Ignelis įkūnija jau protinį nepilnavertiškumą.
Apysakos pradžioje skaitytojas supažindinamas su veiksmo laiku (šiltas balandžio rytas) ir erdve. Senutės Kalnėnės kiemas, keliukas, kapinaitės – tai artima ir širdžiai miela erdvė. Senoji, sustojusi ant slenksčio, apžvelgia savo sodybą. Slenkstis atskiria trobos ir kiemo erdves, be to, – tai ir paaukštinimas, nuo kuiio viskas geriau matyti.
Viskas kieme turi savo vietą. Senoji išeina iš namą ir kaip tikra šeimininkė apsižvalgo. Viskas turi būti švaru, nes jei kas svetimas užeis jai nesant, iš kiemo spręs apie šeimininkę. Detalės, kurias pastebi senutės akis, išdėstytos svarbos tvarka: „vidury kiemo kaip kokia ponia” kyšojo šulinio svirtis. Vanduo – tai gyvybė, todėl svirtis – svarbiausias sodybos akcentas. Tačiau epitetas „perdžiūvusi” ragina suklusti – ne viskas gerai. Iš tiesų toliau pateikiama begalės nykimo ženklų: nėra šuns, gaidžio, karvės, tvoros, vartų, inkilo varnėnui, net žvirbliai ir pelės apleido kiemą. Kraupus šuns staugimas viduržiemy dar labiau sustiprina išnykimo, mirties nuojautą. Senutės spėlionės, ką šuo norėjo pasakyti, tik patvirtina mintį, kad tai labai baisi pabaiga, ir ne tik Kairienės
gyvenimo.
Tačiau randame ir amžinybės bei pastovumo akcentų. Amžinasis gyvybės ratas sukasi: saulė toje vietoje, kur ir turi būti šiuo metų laiku, klevo pumpurai brinksta. Klevas – jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Kapinių klevai barsto sėklas, viena iš jų ir davė pradžią medžiui prie Kairienės trobos kampo. Gal tai kažkas iš mirusių artimųjų žadina senutę pavasariui atėjus.
Deja, gamta pasikeitė: negirdėti vyturio giesmės virš melioruotų laukų -paukščiai nemėgsta tuštumos. „Kaip gali būti tokia tyla virš pavasario žemės?..” – graudžiai mąsto Kairienė ir daro stulbinančią išvadą, kad gamta savo grožį atveria tik žmogui. „Kam auginti, kam vargti, jeigu nebėra akių džiaugtis jos žalybe.” O šiuolaikinis žmogus, matyt, nesugeba džiaugtis grožiu, jam net nesvarbu, kur jis gyvena. „Kaip čia išeina: ir šuo, ir vista, ir didesnis akmuo turi vardą, ir miškelis, ir bala, ir menkiausias upelėlis, o čia – centrinė gyvenvietė, ir viskas,” Ganyklos apgertos viela – kaip koncentracijos stovykloje. Senutei baisu atsidūms visai svetimoje erdvėje, todėl ji nuolat atsisuka. Jai ramiau, kol mato savo „gyvenimą”. Ryšys su savąja erdve išnyksta, kai senutė išeina į plentą.
Senulė Kairienė įsuka į didįjį asfaltuotą kelią. Ryškus kontrastas iškyla taip to, ką ji mato, ir praeities. Pasikeitė viskas: aplinka, kurioje žmonės gyvena, šeimos santykiai, meilės ir ištikimybės supratimas. Moteris, ilsėdamasi prie kryžkelės akmens, prisimena jaunystę, kai ji buvo laiminga. Vaizdai tokie ryškūs, jog primena viziją, kurios centras – jos žmogus. Jis, „suspaudęs grąžtą, suka jį gilyn į kamieną”. Moteris jaudinasi dėl klevo, juk žaizda gali būti mirtina jaunam medžiui. Taigi jau seniai Kairienę su medžiu siejo ypatingas ryšys. Juk ir sula — klevo kraujas – teikia stiprybės ir jėgos. O ir dabar gyvena Kairienė ant. klevo šaknų, kurios „prasimušė taip giliai, kad giliau už trobos pamatus, ir pro pamatus – po pačia troba. Ir dabar ant tų šaknų paklotos grindys, ant grindų – lova, o lovoje ji pati: pasenusi, sudžiūvusi. ” Taigi Kairienės namas stovi pačiame Visatos centre, po Pasaulio medžio šaknimis. Sodyba ir medis – neatskiriami dalykai. Kiekvienas turėjo teisę į savo medį ir vietą po tuo medžiu. Medžių, nors ir draskomų vėjo, ošimas ramina ir guodžia.
Čia pat ir dar vienas labai svarbus epizodas: kailinę liemenę, priklausiusią vyrui, paskui dėvėjo pati Kairienė, o vėliau įtiesė į šuns būdą. Iš vienos pusės – tai kalba apie senutės, o ir anų laikų žmonių taupumą
(niekas neturi pražūti), o iš kitos – pabrėžia glaudų dvasinį ryšį tarp šeimos narių (net ir mirusią). Juk kiekvienas daiktas, priklausęs artimajam, saugojo šilumą, dalelę dvasios.
Tuojau pat autorius pateikia gąsdinantį dabarties vaizdą: abipus plento silikatiniai gyvenvietės namai. Negyvos plytos, nejaukumas ir „nė vieno didelio medžio, iškilusio virš šiferinių stogų”. Kas žadins tuos, kas gyvena tuose nykiuose namuose?.. Kryžkelėje riogso didelis atvilktas akmuo. Praeityje kelius ir kryžkeles ženklindavo kryžiais arba smūtkeliais, graudžiais ir susirūpinusiais, kurie lydėdavo visus, tuo keliu einančius. O dabar akmuo, cementiniai stulpai ir vielos.
Kairienės prisiminimuose atgyja ir ne tokia tolima praeitis, visų blogybių pradžia, kai prasidėjo didžiosios jos gyvenimo nelaimės. Ji mąsto apie vyro mirtį. Jis žuvo žiemą, kai laukai buvo pasidengę sniegu, tačiau prisiminimuose regi plaukėjantį rugių lauką ir vėjelį, bėgantį viršūnėmis. Kodėl taip tiksliai prisimindama visas vyro mirties detales, ji painioja metų laikus?.. Matyt, todėl, kad valstiečių, o ir jos žmogaus gyvenime svarbiausia buvo duona, Žemė, apsėti laukai. Nuo to priklausė Šeimos gerovė ir dvasinė sveikata. Todėl kaip tik šis įvaizdis iškyla senutės sąmonėje.
Taiklia ir labai talpia detale rašytojas atskleidžia Kairienės šeimos ir visų kaimo žmonių tragediją kolektyvizacijos laikais. Darosi aišku, kodėl daugelis vyrų prasigėrė. Mokestis už obelis – visiškas absurdas. Kaip -, turėjo jaustis žmogus, pjaudamas obelį, kurią sodino, augino, puoselėjo?.. Autorius dar sutirština spalvas. Šį šventvagišką darbą Kairienės vyras dirba sekmadienį. Pirmąją didžiąją nuodėmę tarsi papildo kita. Greitai nieko neliks švento.
Labai svarbi ištraukos dalis skirta pačios Kairienės paveikslui, apibendrinančiam visas senovės Lietuvių moteris. (Vėliau mes pamatysime, kokios degradavusios, lyginant su Kairiene, jos marti ir anūkienė). Kairienei jos šeima – vyras ir vaikas – visas pasaulis. Daugiau moteris nieko neturi ir nenori turėti. Vyro, šeimininko, autoritetas neabejotinas. Lemtingąjį vakarą, kai vyras išeina degtinės, ji „supjaustė lašinius, duoną, svogūnus, bet dar nedėjo ant stalo, kol šeimininkas negrįžęs”. Ji nepyksta dėl yro silpnybių, pateisina jas, sugeba užtikrinti namuose santarvę ir taiką. Ji myli savo vyrą, ir ta meilė amžina, nesibaigia su sutuoktinio minimi. Gili pagarba ir pasididžiavimas skamba ir pasakyme „mano žmogus”. Tai ypatingas pasakymas, bylojantis apie gilius jausmus ir nenusakomą ryšį tarp žmonių, kurio turbūt dabar jau nebeliko.

ROMUALDAS GRANAUSKAS

Kai vieną kartą jis ir vėl paliko gulėti krūmeliuose, o šokiai per anksti iširo, kažkuri įsižiūrėjo mane, kiūksantį su Leksio armonika glėby ant suolo:
— Vis liurlini pritykojęs, gal dabar mums visiems paliurlinsi?..
Gyvena ta moteris ir dabar Šaukliuose, tris vaikus turi. mačiau ją keletą kartų autobuse ir pažįstamų vis apie ją paklausinėju. Ir nepamiršiu paklausti, kol gyvas būsiu. Nors tiek. Nes nenueisi pas ją su rožių puokšte ir nepaaiškinsi jai į akis to, ką gali parašyt popieriuje,.. Ką tu padarei tada, mergele, ką tu padarei?,. Gal ir aš būčiau dabar ramiai tebegyvenąs Šaukliuose, gal viskas kitaip būtų susiklostę? O dabar aš ir keikiu, ir garbinu tave, ir vėl kiekvieną kartą širdis išpuola per gerklę, kai prisimenu tą kartą, tą vakarą, tas dunksančias tamsoj egles už vieškelio, už pievelės, gale Rušinsko sodo.
Bet taip jau išėjo, kad muzikantu aš nepasidariau. Tačiau vaikiška savo siela netyčia prisiliečiau prie kažko, karšto kaip ugnis, šalto kaip ledas, nematomo, nesuvokiamo, bet ir nepamirštamo.,. O gal būtų iš manęs išėjęs visai neblogas muzikantas.
1976.IV.21

Biografijos ir kūrybos bruožai

Prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas yra menininkas lyg dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Tačiau nuo etnografinių ir buitinių realijų į būties gelmę krypstanti kūryba jau reikalauja kitokios meninės kalbos. Granausko tekstai kuria įsimintiną archetipinį veikėją ir labai savitą būties modelį, pagrįstą archajine baltų pasaulėjauta. Rašytojo meninis pasaulis, kartais vadinamas magiškuoju, tarytum iškrenta iš istorijos ir civilizacijos konteksto. Lietuvių skaitytojo sąmonėje jis sužadina seniausią, su žemės darbais susijusią atmintį, skatina išgirsti gamtos gyvybės balsą žmoguje ir jo artimiausios aplinkos daiktuose. Visas pasaulis tarytum yra paslaptingo gyvybės prado sklaida, tačiau jį vis labiau užgožia technologinės civilizacijos triukšmas ir chaosas. Granausko kūryba yra gamtinio kosmoso, t. y. amžinosios natūralios gyvenimo tvarkos priminimas pakrikusiam ir sumaterialėjusiam naujųjų laikų žmogui.
Rašytojas gimė 1939 m. Mažeikiuose, gyveno Sedoje, Skuodė, Mosėdyje ir kitose Žemaitijos vietovėse, kurias galima atpažinti jo kūriniuose. Dirbo statybininku, šaltkalviu, redaktoriumi, kurį laiką mokytojavo. Granauskas yra regioninis autorius, visa jo kūryba nuspalvinta žemaitiško kolorito. Tradiciškai Prūsija ir Žemaitija laikoma išminties kraštu, o Granauskas yra savotiškas šio krašto nykstančios senosios kultūros metraštininkas. Jo kūrinių kalboje atsispindi žemaičių šnektos intonacijos, veikėjų paveikslai pasižymi ryškiu žemaitišku charakteriu. Jiems būdinga kaimiška išmintis, lėtas žemdirbio mąstymas, darbų apsunkinta mintis. Žemaitiškumas jo kūrinius daro unikalius, įsimintinus.

Kolektyvinės patirties svarba

Rašytojo meninės vaizduotės esmė – kolektyvinės atminties pradas žmoguje. Jo kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai – kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai, kas amžinai šalia žmogaus. Šie archetipiniai vaizdiniai tampa prasmingomis metaforomis, būties simboliais. Ties jais susikaupusi kūrybinė sąmonė vengia nereikalingų žodžių, kūrinyje daug kas pasakoma užuominomis. Veikėjai mažai kalba, labiau už žodžius juos sieja bendri darbai ir daiktai, o giliausi jų santykiai skleidžiasi tiesiog tyloje. Tylinti būtis sumenkina egocentrinę žmogaus reikšmę ir išryškina jo archetipinę esmę. Toks susikaupimas stabdo veiksmą, skaitytojo dėmesį kreipia į metaforišką vaizdų sistemą. Tai – poetinės kalbos ypatybės prozoje, moderniosios literatūros požymiai.
R. Granausko meno paslaptis – mitologinė, archetipinė gelmė, amžinieji gyvenimo pavidalai žmoguje ir pasaulyje. Rašytoją traukia ne individualios veikėjo būsenos, bet ilgaamžė žemdirbio patirtis, ne intriguojantis veiksmas ar įvykis, bet pasaulio vaizdas ir žmogaus būsena. Granauskas išryškina kolektyvinę, amžiais kauptą valstietišką patirtį, kuri, perduodama iš kartos į kartą, kristalizuojasi kaip gyvenimo patikrinta išmintis ir suteikia patikimus pagrindus individualiai egzistencijai. Todėl kartais atrodo, kad per rašytojo personažus prabyla daugelio kartų balsas, o jų veiksmai yra kažkokios bendros valios išraiška. Natūralu, kad tokiai sąmonei išreikšti rašytojas pagrindiniu personažu dažniausiai renkasi pagyvenusį žmogų – tai jo esminis veikėjo tipas.
Iš kartos į kartą perduodama išmintis tampa tradicija, paveldimų vertybių sistema. Tradicinis gyvenimo būdas jungia bendruomenę ir sieja kartas. Nuo tradicijos tęstinumo, nuo darnaus kartų ryšio priklauso tautinės kultūros gyvybė. Susirūpinimas kultūrinės tradicijos nutrūkimu yra Granausko kūrybos tragiškoji esmė, iškėlusi jį kaip visai lietuvių tautai svarbų rašytoją.

Žmogaus paveikslas

Granausko pasaulėjautai būdingas gamtinio prado sureikšminimas žmoguje ir pasaulio sudvasinimas (panteistinės filosofijos ir natūralistinės etikos bruožai). Tokia pasaulėjauta veikia rašytojo meninį stilių, teikia jo kūrybai unikalių ypatybių, išskiriančių ją iš humanistinėmis vertybėmis pagrįstos literatūros, kuriai svarbesnė yra asmenybės problematika. Suvokdamas gyvenimą kaip didžiausią gamtos paslaptį, rašytojas žmogaus paveiksle tarytum išardo kultūrinės aplinkos suformuotą individualybę ir ieško gyvybinio prado, kreipia žvilgsnį į jo esmę, kurią sudaro ne uždaras dvasinis branduolys, bet sudėtingi santykiai su aplinka. Sis žmogus egzistuoja ne atskirai, bet kartu su pasauliu, jis tarytum susijęs su visais daiktais. Granausko personažo veiksmas kyla ne tiek iš jo paties valios ir iniciatyvos, kiek atsiranda kaip atsakas į gyvenimo impulsus. Savo jausmais, darbais ir mintimis žmogus tik pratęsia amžinąjį gamtos vyksmą. Jis veikia tarytum paklusdamas intuityviai suvokiamiems būties dėsniams. Kol šių dėsnių nuojauta aiški, Žmogaus gyvenimas yra darnus ir jis jaučiasi saugiai, o kai juos nuslopina civilizacijos triukšmas, žmogus praranda egzistencijos pagrindus. Tada jį apima dvasinis nerimas, beprasmybės pojūtis, jis praranda gyvenimo tikslus. Kai žmogus nebejaučia ryšio su žeme ir nutrūksta kultūrinė tradicija, suyra ir žmonių santykiai. Žmones jungia bendri darbai, meilė, draugystė ir kiti santykiai, o skiria savimeilė, gobšumas, neapykanta. Pakrikusioje visuomenėje kiekvienas ima rūpintis tik savo nauda, – taip prasideda jos dorovinis nuosmukis, savotiškas bendruomenės organizmo irimas: vaikai atsiskiria nuo tėvų, susvetimėja šeimos, kaimynai tampa priešais, niekam neberūpi tautos likimas ir pan. Šio mirtį primenančio proceso pavienis žmogus sustabdyti negali, jam lieka tik pasyvaus ir bejėgio stebėtojo vaidmuo. Granausko pasakotojas iš esmės ir yra toks stebėtojas, liudijantis agrarinės kultūros ciklo pabaigą, lietuviško kaimo išsigimimą ir mirtį.

Žmogaus ir pasaulio vienovė

Paprastai literatūra žmogų vienaip ar kitaip išskiria iš pasaulio, pabrėžia jo individualumą, o aplinką vaizduoja tik kaip veiksmo foną. Granauskui svarbu ne atskirti žmogų ir pasaulį, bet juos susieti, parodyti kaip darnią visumą. Todėl rašytojas suartina ir suvienodina abu dalykus – tarytum sudaiktina žmogų (suteikia svaraus konkretumo jo jausmams, mintims, kurios kartais egzistuoja lyg atskirai nuo paties žmogaus) ir sudvasina, personifikuoja aplinką. Kai kuriose rašytojo novelėse aplinka atrodo gyvesnė ir stipresnė už patį žmogų- tarytum primetanti jam savo valią, sąlygojanti jo būsenas, mintis. Tai keistas, archajiškas ir magiškas pasaulis, kur už labai konkrečių buities kontūrų ima veikti paslaptingos gyvenimo jėgos, o pats žmogus, pasižymintis intuityviu mąstymu ir susijęs su visais aplinkos daiktais, yra panašus į senovės išminčių. Jis primena Krėvės kaimo personažus, tačiau yra dramatiškesnis, be romantinės dvasingumo aureolės, nes jo egzistencija jau pažeista, o jo mitologizuotą pasaulį ardo chaoso jėgos.
Dėl daiktiškosios aplinkos sudvasinimo ir žmogaus archetipinių bruožų išryškinimo Granausko proza kartais vadinama magiškuoju realizmu. Pasakojimas tikroviškas, bet realybė įgyja metaforišką reikšmę – ji atrodo kaip kosminių galių laukas ar mitologinis pasaulis, kuriame svarbiausia yra visą egzistenciją į darnią visumą suvienijanti gyvybės galia. Gyvenimas – tai sudėtinga, jautri santykių ir sąveikų sistema. Ją pažeidus sutrinka būties pusiausvyra ir abiem pusėms -žmogui ir pasauliui, kultūrai ir gamtai – gresia sunkūs padariniai. Tokia Granausko pasaulėjauta artima naujausių laikų etinės ir etninės ekologijos idėjoms, tuo jis yra novatoriškas ir šiuolaikiškas.
Taigi pasaulis, kaip mitologizuotas vaizdinys ir gyvenimo magija, yra Granausko meniškumo esmė. Rašytojo tekstas atsiskleidžia keliomis pakopomis: agrarinės kultūros gelmė, gyvybės archetipai, gamtos magija. Giliausioji tikrovė suvokiama intuityviai, ji atrandama kaip iš pasąmonės kylanti nuojauta, ji įžvelgiama augalo, medžio, gyvulio ar pačios žemės sudvasintame, metaforiškame vaizdinyje. Palyginimui pasakysime, kad Aputis kuria lyrišką, jausmingą humanistinės etikos pasaulį, o Granauskas piešia metaforišką, nuasmenintą, natūralistinio pasaulio paveikslą. Pirmajam autoriui svarbiau yra kultūrinis socialinis žmogaus jausmas, antrajam – mitologinio gamtinio pasaulio intuicija, gyvybės paveikslas.

Tragiškas agrarinės kultūros likimas

Tačiau Granauskas -vaizduoja jau pažeistą pasaulį. Agrarinę kultūrą griauna civilizacija ir istorija – išorės jėgos, įsiveržusios į lietuvių tautinę kultūrą sovietinės santvarkos pavidalu. Ciklinį gamtos laiką sutrikdo istorijos kataklizmai. Lemtinga laiko riba visai netolima – tai sovietinė Lietuvos okupacija. Istorinių įvykių, civilizacijų konflikto pasekmė – kartų ryšio nutrūkimas ir tradicijos mirtis.
Sėslų agrarinio žmogaus pasaulį užkariauja ir tą žmogų iš namų Stumia sovietinės imperijos jėgos, kuriose galima įžvelgt! klajoklių
kultūros ženklus.
Kolūkiniame kaime naikinami ne šiaip seni papročiai ar keičiamos tradicijos – jame prasideda visuotinis nuosmukis. Atėmus nuosavybę žemdirbys netenka šeimininko vardo, pasitikėjimo savimi, orumo jausmo. Jis atplėšiamas nuo žemės, todėl praranda egzistencinius ir dorovinius gyvenimo pamatus. Didysis rašytojo rūpestis – pakirsta kaimo kultūros tradicija, iš kurios išaugusi visa tautine lietuvių kultūra. Plyšys vis didėja, senasis pasaulis traukias., kaimas miršta, o jaunoji karta – be ateities.
Svarbiausia problema – nėra kam perduoti ilgaamžes patirties. Miršta ne tik senieji kaimo gyventojai – miršta visa agrarine kultūra, o jos vietoj neatsiranda nieko vertinga. Kūriniuose vyrauja atsisveikinimo su žemdirbio kultūra nuotaikos. Darbas netenka ritualines reikšmės, gyvenimas – šventumo, žmogaus būtis darosi beprasmė. Kaimo žmogus dar kažką veikia, bet jo veikla -jau tik inercija, jis juda tik reaguodamas į aplinką, neberasdamas prasmingų veiksmo motyvų. Lietuvių kaimiškosios kultūros peizaže ryškėja naujos figūros – dirvą ir artoją pakeičia kapinės ir duobkasys („Beržų kalnas”)- Granauską galima vadinti genties agonijos ir agrarinės kultūros sutemų menininku.
Taigi rašytojas tarytum išardo ir išskaido modernųjį individą, sumažina jo asmeninių jausmų reikšmę, įvairiausiais egzistenciniais ryšiais sujungia žmogų su jo aplinka, išskleidžia gyvenimą kaip santykių sistemą – o tai yra jau vėlesnio, postmodernaus mąstymo ženklai. Granauskas naujai įprasmina tradicinę lietuvių literatūros
tematiką ir savo kūriniais žengia i XXI amžių.

Rašytojas su peteliške ant plunksnos

Žinomą rašytoją galima atrasti iš naujo. Kintantys laiko ir kultūros kontekstai skatina nuolat grįžti prie esminių savųjų literatūros kūrinių, trikdančių gelmės pojūčiu ir pavergiančių kalbos menu. Išplėšęs iš savo gyvos Širdies, kūrėjas meta kūrinį — kaip kūdikį — tiesiai į pražiotus laiko žvėries nasrus, tarp geltonų jo ilčių, į negailestingai raudoną jo gerklę — ir užsidengia delnais akis. Tokių kūrinių, rašytų gyvu kraujo lašu, pulsas nuolat gyvas, tereikia priglusti ir patirti, kaip Romualdo Granausko žodis ištinka. Laiko dvasia nužymi tam tikras sąmoningumo ribas, kurias peržengti ir kai kuriuos simbolius perprasti galima tik atsitolinus. XX amžiaus paskutiniojo ketvirčio socialinės ir kultūrinės konvencijos lėmė gana vienpusišką Granausko kūrybos suvokimą – tai esąs agrarinės sanklodos žlugimo vaizduotojas. Skaitant šią rinktinę galima pajusti tikrąją prozininko kūrybos amplitudę. Žinomiausias kūrinys paprastai apibrėžia ir įtvirtina rašytojo renomė literatūros istorijoje (paradoksalu, bet į rinktinę nepatekusi apysaka „Gyvenimas po klevu” ne susiaurina, o praplečia Granausko kūrybos tūrį, leidžia įžvelgti kitų akcentuotinų aspektų).
Jokiame kūrinyje nėra vienatinės prasmės, kuri galėtų tapti jo interpretacijos norma. Tai mes primetame prasmes, dažniausiai pagal chameleoniškąją konjunktūrą. Kas gi yra Granausko prozos šerdis? Likimiškieji tautos istorijos lūžiai? Kultūros tvermė? Sovietinio režimo destruktyvumas? Baltiškieji archetipai? Mikrokosmoso ir makrokosmoso gyvybinga vienovė? O gal tai, ką Alfonsas Nyka- Niliūnas laiko pagrindiniu kūrybos akstinu – „surasti žodį, kuris pajėgtų pavadinti Nieką. Dėl to kūryba, stovinti žemiau arba šalia Būties ir Nieko dialogo, yra absoliučiai bereikšmė, netikra kaip netikras pinigas” („Dienoraščio fragmentai. 1971-1998″). Ar nebus Granausko prozos branduolys – Šito dialogo apraiškos, kiekvienam svarbus, patys svarbiausi egzistenciniai dalykai; meilė, vienatvė, būties tuštuma, mirtis? Kaimiškos gyvensenos modelis tik padeda juos labiau išryškinti. Etninė lietuvių prozos linkmė, visą šimtmetį buvusi dominavusios agrarinės kultūros testamentu, kilo į savo viršūnę ir Granausko žodžių keliama. Apsakymas „Duonos valgytojai” per ketvirtį amžiaus tapo jos kondensuočiausiu, tipiškiausiu tekstu, lyg kokiu talismanu. Įsimintinų, klasikinių žemdirbiškosios pasaulėjautos fragmentų rasime ir ne viename kitame kūrinyje. Apsakyme „Vidurdienio dalgis” senam pjovėjui darbas – ne kasdienis vargas, o apeiginių gestų kupinas ritualas, kuriame sukoncentruota žemdirbio patirtis, persiduodanti iš kartos į kartą. Reikia paklausyti dalgiakočių muzikos, pastogėje ūžaujant vėjams, reikia dalgius saugiai pakabinti (buvo turėjęs mažų vaikų), reikia pažvelgti į tolį prieš pustant dalgį ir pamatyti, kaip viskas gražu ir susiję. Granauskas subtiliai aktualizuoja ikiloginę mąstymo būseną: kodėl reikia taip pažvelgti į tolį prieš pustant dalgį, prieš pradedant kirsti augalus, išugdytus ir išmylėtus žemės — niekas, nė jis pats, jau seniai nebežinojo. Ta būtinybė pažvelgti į tolį yra paveldėta iš gentainių ir saisto atskirą individą su tolimais jo protėviais, gyvenusiais arčiau gamtos Ir pavaldžiais kosminiam jos ritmui. Valstietis nereflektuodamas paklūsta genetiškai įgytoms egzistencinio kodekso normoms, dirbdamas žemę jaučiasi esąs maža didelio universumo dalelė. Žmogus pratęsia gamtą, ir jį patį pratęsia gamta. Dauguma Granausko prozos veikėjų mažai individualizuoti. Tai tipai, įkūnijantys kolektyvinį tapatumą, kai subjektyvus pasaulis tarsi ištirpsta objektyviajame.
Nei apysakų, nei apsakymų objektas neišjungiamas iš istorijos (atpažįstame gyvenamąjį metą, tikroviškas situacijas, kartais realius prototipus), bet laiko trukmė čia abejinga chronologijai, o erdvės materija- entropijai. Granausko kuriamas tvarus pasaulis koduoja mitinį matmenį, amžinatvės dimensiją priartėdamas prie žmogiškosios prigimties pamatų, prie psichikos gelmių, individualios ir kolektyvinės pasąmonės. Tvarumo sąvoką galima pritaikyti ir žodiniam tekstų audiniui – per trisdešimt metų parašyti kūriniai atsiduria šalia vienas kito atsispyrę laiko kitėjimui, ir nežinodamas kūrybinės biografijos, neatspėsi, kuris apsakymas iš rinkinio „Medžių viršūnės” (1969), kuris iŠ „Duonos valgytojų” (1975), iš „Vakaras, paskui rytas” (1995) ar „Gyvulėlių dainavimo” (1998). Granauskui, kaip nė vienam kitam dabarties lietuvių prozininkui, pavaldūs archetipinio mąstymo gelmenys, atspindintys kolektyvinę patirtį, esančią už atskiro individo būties ribų. Kūrybingiausiai pasitelkiantis pirmapradžių mitologinių vaizdinių atmintį lietuvių prozininkas iš amžių glūdumos prisišaukia ne tik agrarinius archetipus. Apsakymo „Raudoni miškai” mitopoetiniame erdvėlaikyje pučia dieną naktį keturi vėjai iš karto, šviečia pusė saulės ir pusė mėnesio, koegzistuoja visi istoriniai periodai, o visų moterų dalia per amžius – gimdyti kareivius ir būti kalamoms prie kryžiaus. Maža mergaitė žaidžia šalia mirštančios senelės, regėdama senelės senelę, senelės prosenelę ir kitas vis svetimėjančias ir nykstančias moteris ir nujausdama analogišką savo dalią. Archetipas – tik pavyzdinis modelis, tik galimybė įvairiais simboliniais pavidalais pateikti vis kitą medžiagą. „Kiekviename tų vaizdinių glūdi dalelė žmogaus psichologijos ir žmogaus likimo, dalelė kančios ir palaimos, kurie nuolatos ir visur buvo bendri mūsų protėviams” (Carl Gustav Jung). Todėl Granausko pasakojimas maksimaliai objektyvizuotas, jame nėra egocentriškos saviraiškos, individualaus susircikšminimo. Tobulai pavyksta persikelti į Kito gyvenimą, jo psichiką, mentalitetą, ar tai būtų vaikas, ar senis, ar močiutė, ar menininkas, ar istorinė asmenybė. Archetipinio mąstymo bruožas: tipizuojantis aspektas visada nusveria individualizuojantį, bendrybė – atskirybę. Senis, vaikas, paukštis, duona, pienas, akmuo, ugnis, medis, kraujas – bendriniai ripologizuojantys žodžiai, tokie dažni Granausko prozoje. Kūrinys svarbiau už kuriantįjį, už autorių kaip asmenį, – triumfališkai byloja atgijusi medžio materija apsakyme „Medinės akys”. Mirus medžio drožėjui, kaimas džiūgaudamas išvysta save jo išskaptuotose medinėse statulėlėse (dievukai, moterys, seniai, arkliai, paukščiai), o meistrą užmiršta. Vienišas kiekvienas, o kūrėjas – vienišas tūkstanteriopai.
Tai, kas žmoguje tūno anapus sąmonės horizonto, artikuliuojama tikslių psichologinių įžvalgų etiude „Gyvatė” su psichoanalitine potekste. Vyro ir žmonos erotiniai santykiai traumuoja sūnų (vaikas dar mažas -„smilgos jam iki pažastų”, be: miglotai nujaučia tarp tėvų esant jam neįveikiamą paslaptį, kuri kelia nerimą, baimę, tapatinasi su išdavyste). Berniukas apgaule bando atstatyti pažeistą tvarką, atsikariauti tėvus sau, tapti pasaulio centru. Vaiko ir tėvų pasaulis šiuo atveju egzistuoja paraleliai (suaugusieji net nenumano apie tikrąsias melo priežastis). Gelianti simetriška detalė kūrinio struktūroje: motinos seksualinio pasitenkinimo riksmas ir sūnaus gyvybinis ir gynybinis klyksmas, tariamai užpuolus gyvatei.
Sunkiausia parodyti, kaip Granauskas transformuoja tradicinius raiškos būdus. Epinio naratyvo įprastumas – konkreti situacija, kasdieniška aplinka, kupina absoliučiai tikslių buitinių detalių (šiaudas asloje, skiedryno kaladė, sūrio spaustuvai pasieny) – yra apgaulingas. Tai proza, poetiška savo vidumi, neregimuoju gyvenimu. Nors faktūra kuriama kruopščiai, pro ją visada prasismelkia nebūtis. Jau pirmosiose kiekvieno kūrinio pastraipose yra signalų, kad tekstas sudėtingesnis, nei atrodo. Buitiškumui suteikiamas apeiginis sakralumo šifras. Simbolinių įvaizdžių gausa, ypatingas jautrumas garsams, girdimiems vien Širdimi, maginiai skaičiai, akcentuoti pirmapradžiai elementai (žemė, ugnis, vanduo), šviesos ir šešėlių mirgėjimas ir daugybė kitų detalių nurodo į gilesnius teksto lygmenis, kuriuose turime ieškoti tikrosios kūrinio prasmės. Antai „Vidurdienio dalgyje” dalgio, kaip mirties įrankio, simbolinė konotacija yra dvi-reikšmė. Ir krikščioniškoje, ir žemdirbiškoje simbolikoje dalgis konotuoja mirtį (šalta geležis kerta ir augalus, ir žmones). Seniui dalgiu įsipjovus, kraujo motyvas perlaužia apsakymą pusiau, nes kūrinyje atsiranda visai nauja – praeities ir su ja susijusios skaudžios paslapties – tema. Kraujo lašai – praeities, blogų prisiminimų indikatorius; skauda ne tiek sužeistą ranką, o kažką, ko mes nežinome ir iš teksto nesužinosime. Praeitis apsakyme nekonkretizuojama dėl cenzurinio barjero – pokario situacija negalėjo būti vaizdavimo objektu kūrinio pasirodymo metais (1975). Menamas kraujo regėjimas taip paveikia žmogų (raudoni lašai ant slenksčio akmens ir priemenėj, ir troboj ant grindų, ant stalo, ant durų rankenos), kad jis aplenkia trobą ir neša kraujuojančią ranką pusantro kilometro miestelin. Troba paženklinta tragiškų įvykių, kuriuos valstietis, turbūt rezistencinės kovos dalyvis, vengia prisiminti. Kraujo motyvas – pasakojimo dinamizmo šaltinis, pagrindinis simbolis, nuo kurio plinta asociacijų ratilai. Taikos meto žemdirbio įnagis „vidurdienio dalgis” yra priešprieša numanomam „vidurnakčio dalgiui” (pokaryje mirtis ateidavo dažniausiai naktį). Pagrindinė apsakymo metafora – raktas Kraujo banga ir balsas atsiskleis tik pažįstančiam intertekstinę citatą, tik žinančiam, kaip lietuvių lyrika apmąstė pokario situaciją. Nutylėjimais, užuominomis ir niuansais apeliuojama į vidinę adresato patirtį, į mokėjimą perprasti užslaptintą kalbą. Apsakymas, prasidėjęs kaip žemdirbiškos būties apologija, baigiasi tragiškomis būtojo laiko reminiscencijomis, garsiai neįvardytomis, prabylančiomis tik metaforišku kraujo balsu.
Kodėl Granauskas nerašo romanų? Apsakymo ir apysakos meistras teigia, jog romanas yra žanrinė forma, pasiduodanti pakartojimui, tiražavimui, o apysaka iŠ prigimties esanti daug individualesnė, unikalesnė. Novelių apysaka „Bružas” siūlo keleriopą perskaitymo galimybę: tai ir kolūkinio marazmo dokumentas, ir žemdirbio pasaulėjautos apoteozė, ir subtili šeimos santykių variacija. Paprasta fabula (Bružų sūnus Juzis įvirsta su pienveže į griovį, išeina į sovietinę armiją) maskuoja vidinę šeimos dramą. Gilus tėvų pasaulis ir visiškai seklus sūnaus beveik nebeturi sąlyčio taškų. Juzis- homosovieticus— negirdi, nemato, nejaučia ir nesupranta daugybės dalykų, kurie visai natūralūs jo tėvams, gyvena lyg kitoje aplinkoje, iš kurios eliminuotas dvasinis dėmuo. O senojo Bružo mintis, vizija, sapnas, vidinis balsas yra lygiateisiai apysakos veikėjai. Jaudinantis žmogaus ir gyvulio ryšys – Bėroji, kuri niekada neturės kumeliuko geltonom kanapėlėm, o greičiausiai bus išvežta į lapyną, supratingumu pranoksta visus prasigėrusius kaimynus, melžėjas ir kolūkio aktyvą.
Pagrindiniu Granausko pasaulio konfliktu laikomą praeities / dabarties, natūros / civilizacijos, kaimo / miesto, tėvų / vaikų priešpriešą tiksliau būtų pervardyti į imlesnę pilnatvės / tuštumos priešpriešą. Jis vertina išnykstančią natūrą – peizažus, papročius, dvasinį aristokratizmą. Pilnatvė kyla iš organiško gyvenimo būdo, apsaugančio individo integralumą, rimtį, atsakomybę. Kaip darniai viskas susiję Bružų pasaulyje, liudija net menkiausia detalė – paprasta pievos s m i 1 g a ant kelnių kritės, asloje, tarpdantyje (novelė „Su smilga dantyse”). Antropomorfiniai gamtos pavidalai (migla sodybą apglobia delnais) dera su sukrikščionintais gamtmeldiškais (raudonas pakelės šermukšnis – altorius). Juzis – sovietmečio ištuštėjimo vaikas, pakirstų šalmų, išniekintų tradicijų, tikslingai sugriautos sąmonės ir savimonės vaisius. Juzis nėra blogas, jis tiesiog -ištuštintas. Bet virš visų socialinių aplinkybių iškyla tai, kas amžiniausia pasaulyje ir gražiausia apysakoje – psichologiškai niuansuotai atskleista tėvų meilė savo vaikui, tam nesutupėtam Juziui, noras juo didžiuotis, jį globoti ar bent akyse kasdien regėti, kad ir koks nevykėlis jis būtų.
Skepticizmas dėl „progreso” apysakose ir apsakymuose virsta panieka ir tiesiogine kritika civilizacijai atskirai išleistame esė „Žodžio agonija”. Biblinis žodis agonija reiškia „siaubo glėbį”, apgultyje belaukiančių žūties žmonių būseną. Dvasią niekinanti beatodairiška proto pažanga inspiruoja didelės katastrofos galimybę. Esė kupinas antipostmodernistinio patoso: Granauskui skaudu matyti, kaip įsigalinti pragmatinė hedonistinė pasaulėvoka esmingai keičia santykį su būtimi, gamta, kultūra. Pakirstos žodžio krikščioniškojo sakralumo Šaknys, todėl žodis nebetarnauja grožiui, darnai ir etiniam idealui. Žodžio agonija – drauge ir visuotinė dvasios istorijos agonija. Sielodamasis dėl naujųjų laikų praradimų, Granauskas aistringai skleidžia savo prozoje integralaus žmogaus, nepraradusio pusiausvyros tarp fizinio ir metafizinio prado, autentišką būtį. Čia niekas neklausinėja apie gyvenimo prasmę ir mirtis dar nenureikšminta, kaip Industrinėje visuomenėje, o tebeturi mistinio elemento. Mirštantis valstietis tenori atsigerti tyro (gyvybės) vandens iš vaikystės šulinio („Sulinio tamsa”). Prieš porą dešimtmečių „Valstiečių laikraštis”, atsisakydamas spausdinti šį apsakymą, motyvavo: „Labai jau drumzlinos idėjos keliamos toje „Sulinio tamsoje”. Mums ne to reikia. Kaimo tikrovė nėra juk tokia niūri”. O ji buvo dar niūresnė – nei šulinio, nei kaimo neliko po melioracijos, tik gyvulių pėdose telkšojo geltonas ne-gyvybės vanduo.
Granauskas modernus tuo, kad grąžina mus prie pradžių pradžios, į gamtos glėbį, prie pirmapradiškiausių prigimties šaknų. Šiuolaikiniam žmogui tenka specialiai aiškinti, kad esminga tai, kas paprasta, kas aplanko kiekvieną mirtingąjį. Motinos meilė vaikui. Santarvė su lemtimi. Rami mirtis.1. Apsakyme „Su peteliške ant lūpų” keturiasdešimtmetis vyriškis susiduria su iki tol nepažintu transcendentiniu pasauliu, egzistuojančiu jo pašonėje: tėvas per sapną praneša apie savo mirtį, tuščiame užmiesčio name skamba dainos skiemenys ir maldos žodžiai, staiga iš niekur atsiranda peteliškės. Mirtis vaikšto ir veikia tarp gyvųjų kaip svarbiausias personažas. Peteliškės apsakyme dvi: peteliškė tėvo karste ir tarpulangio peteliškė mirusios kuprės Uršulytės name, kuriame jos dvasia tebelaukia dingusio sūnaus. Efektingu meniniu vaizdu materializuotą anapusybės dvelksmą – peteliškę – komentuoti šventvagiška, tegu kiekvienas skaitantis lukštenasi pagal savo metafizinio jautrumo skalę. Tik neužmirštamai atmintin rėžiasi optinis triukas – raudono saulėlydžio fone tarpulangyje besiblaškanti peteliškė, labai juoda ir labai didelė. Už kūrinį „Su peteliške ant lūpų” 1995 metais Granauskas apdovanotas Antano Vaičiulaičio premija, skiriama kas dveji metai už geriausią apsakymą, išspausdintą „Metų” žurnale. Tos premijos įteikimo iškilmėse ištariau-frazę, kurią ir šiandien pakartosiu: Vaičiulaitis – mūsų prozos Šaknis, Granauskas – žiedas.
Ženklų, simbolių, būties signalų forma žmonės reiškė save, bendravo vieni su kitais ir su gamtos jėgomis. Tradicinei lietuviškajai kultūrai būdingą ritualizacija, kurios etnosimbolinė raiška sugestyviai atkuriama Granausko tekstuose: personažai apdalyti sąlygiškumo gestais, o jų aplinka -simbolinio dekoratyvumo grožiu. Granausko proza – amžinųjų vertybių rezervatas. Atotrūkis tarp kartų tik pabrėžia regreso tragizmą. Dabarties žmogus per silpnas pakelti atkastą Mindaugo kalaviją („Trys gaidžio plunksnos”). O gal tiesiog – nebevertas to karališko daikto?
Individas, išskyręs save iš bendruomenės, pats vienas turi ieškoti atsakymų į skausmingiausius klausimus. Apsakymo „Saulėlydžio senis” pasakotojas gyvena mažame provincijos miestelyje, kuriame saulėlydžio valandą gniaužia didžiulis ilgesys. Lyg tikroviškas, lyg mitinis erdvėlaikis suabstraktina situaciją: debesų pavidalu iškyla spindinti tėvo, kartais-motinos galva ir viena pati taip dunkso, į viską ramiai ir tyliai žiūrėdama, kol žmonių Širdys nebeatlaiko. Žmogus toks vienišas prieš egzistencinę paslaptį, nors jo gyvenimas panašus į visų (dienos, naktys, darbai, mintys, valgymai, sekmadieniai, naktys, valgymai, darbai, dienos). Reliatyviai vienodos žmonių gyvenimo aplinkybės – monotonijos, grėslaus nuobodžio ir galbūt beprasmiškumo ženklas. Rutinos slėgį padeda ištverti žinojimas, kad tai per kartų kartas besikartojanti žmogaus dalia. Amžinosios kartotės ratas (tu—žvakė tavo galvūgaly-vaikas, liekantis už tave gyventi). Gal už to kasdienybės jungo yra kažkokia paslaptis, kurią žino samanotas saulėlydžio senis, vakaro dangaus skliaute rūkantis molio pypkę? Išėjęs aplankyti senio, tėvas turi parnešti sūnui esmingą atsakymą. Seno išminčiaus archetipas padeda atsispirti žemiškajam chaosui – kolektyvinėje pasąmonėje karcu egzistuoja ir klausimas, ir atsakymas. Net vienintelis archajinis grafinis ženklas žmonos atodūsyje Dieve tarnauja kartotės, archetipiškumo vaizdiniui: per amžių amžius moterys įsivaizduoja, kad jų vyrai paryčiais grįžta ne iš saulėlydžio senio, o iš kitos moters guolio.
Negailestingas būties modelis, paremtas fatumo galia, o ne individo proto ar valios veiksmais, taip pat sietinas su archajine jausena. Sinchroniškasis aspektas iškyla ir rūsčiausiame apsakyme „Šiaurės vėjas”. Dvidešimt penkerių metų tarpsnis – kūrinio laiko rėmai, o pučia tas pats šiaurės vėjas, ant stalo boluoja tos pačios trys lėkštės, veiksmas koncentruojasi apie tą patį šautuvą, tas pats išprotėjusio svainio kekt kekt į kibiro šoną (gyvenimas nei iš šio, nei iš to užgriūva vieną žmogų visa savo jėga ir visa baisybe). Pasaulis be kaitos, be prošvaisčių, be kompromisų, o žmonės sukami amžinu ratu kaip skiedros drumzlinuose verpetuose.
Gamta, istorija ir mitologija sinkretiškai jungiamos į įspūdingą visetą apysakoje „Jaučio aukojimas'”. Tai įtikinanti archajiško meto rekonstrukcija ir drauge modernus proveržis į praeitį, kurioje modeliuojama nuolat aktuali nepriklausomybės, laisvės ir išdidumo idėja. Senas Kuršo žynys pasitelkia magišką aukojimo ritualą, norėdamas paveikti įvykių eigą antgamtiniu būdu – grąžinti į marias dingusias žuvis, nes jo gentainiai miršta badu. Jaučio aukojimo micologema reiškia senojo tikėjimo tiesas, pirmapradį ontologinį pasaulio statusą, kai tarp žmonių ir gamtos egzistavo abipusis ryšys. Deja, senieji dievai nebeturi galios, o naujieji – svetimi. Monumentalus apysakos konflikto pobūdis (pagonybės ir krikščionybės susidūrimas) yra epochinis fonas pavergto krašto lemčiai svarstyti. Kuršiai pirmieji iš baltų paminėti rašytiniuose Šaltiniuose, o XVI amžiuje išnyko kaip etninis vienetas. Apysaka išspausdinta aštuntojo dešimtmečio viduryje, kai sovietmečio destrukcija niokojo likusias gyvas baltų tautas – latvius ir lietuvius. Todėl ne religinė kolizija, o dvasinio atsparumo absoliučioji reikšmė yra prasminis apysakos centras. Pavergto krašto nepavergtas žynys ryžtasi sąmoningai aukai (aukoja ne tik jautį, bet ir save), suvokdamas šio akto pasmerktumą. Kodėl? Jis išdidus, ištikimas protėviams ir sau. Granauskas-žynys galvoja apie ateitį: gal tau pavyko pasėti jų Širdyse tą mažytę kietą sėklą, kuri nesutrūnys net tada, kai pats seniai būsi mirei, paskui gal persiduos į jų vaikus ir vaikų vaikus, galų gale vis tiek sulapos ir pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais. UŽ tuos kuklius tamsiai mėlynus išdidumo žiedus, už tautinės savimonės budinimą ne v-ienas tada slapčia lenkėmės rašytojui. Pabrėžtinai neskubius apysakos pasakojimas, kaip ir visoje Granausko prozoje, yra sąmoninga priešprieša milena-ristinei tendencijai – visuotiniam greitėjimui, nervingumui, erzeliui, banalybei ir susmulkėjimui. Lėtu ritmu vyksta tai, kas reikšminga, svarbu, esmiška. Granauskas – arčiausiai nesamo, bet amžinai besiilgimo lietuviško epo priartėjęs dabarties prozininkas. Svarbiausia jo kūrybos dalis pagrįsta iš baltiškojo substrato prikeliamais vaizdiniais, lietuvių, kuršių, prūsų pasaulėvaizdžio bendrumo, tipinių įvaizdžių kalba. Kaip tik iš baltiško mitologinio provaizdžio nuojautos kyla įtikinama mitinės išraiškos galia. Ženklu tai, ką romėnai vadino genius loti (vietos dvasia) – Žemaitijos arealas, Mosėdžio apylinkės, savas kraštas, tėviškė, savi namai. Mitologinis matmuo regioniškumui teikia visuotinumo.
Monumentalumo įspūdį stiprina epinė distancija, vaizduojamą pasaulį daranti užbaigtą, tarsi įgijusį galutinę prasmę. Ji suteikia autoriui absoliutaus vertinimo prioritetą, bet Granauskas juo nepiktnaudžiauja- nesmerkia, neteisina, nereiškia požiūrio atviru tekstu (kitaip yra. esė, kur pats žanras atviras subjektyvumui, tendencijai). Granauskui būdinga pagarba personažo suverenumui, sugebėjimas plastiškai ir nepastebimai praplėsti individo akiratį įsiterpiant į jo mintis su apibendrinančiomis archetipinėmis aliuzijomis. Personažų vidinė kalba jautriai koreguojama pasakotojo. Reflektuojančios sąmonės svarba iškyla kaip modernaus pasakojimo ženklas. Žynys priartinamas prie mūsų ir sušiuolaikinamas pasinaudojant efektyvia pasakojimo technikos priemone-vidiniu monologu. Ypatinga formos inovacija – trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos skyrius- iki Šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje.
Savo esme būdama svetima vakarietiškajai racionalizmo dvasiai, savo forma Granausko proza yra logiškai organizuota. Klasikinės meno sampratos adeptas, gerai padaryto daikto, harmonijos ir spindesio estetikos Šalininkas polinkį į konstruktyvumą užslaptina simbolių gausa, teikiančia neišsemiamų vertikalaus teksto skaitymo galimybių. Autoriui paklūsta komponavimo menas: ypatingas kiekvieno kūrinio vidinis sąryšingumas, proporcijų jausmas, meninių vaizdų sąskambiai – apoloniškosios darnos raiška. Struktūrinti padeda ir ribojanti žanro norma, ir saiko jausmas, ir absoliuti klausa kalbos obertonams. Plastiškas vaizdas, frazės grožis, lėta pasakojimo slinktis reikalauja atidaus skaitymo. Šiandien, kai atsainaus, familiaraus, gražbyliaujančio kalbėjimo virusas yra persmelkęs ir prozą, Granausko žodžio sutelktumas, pasakojimo kultūra dar akivaizdesnė. Mėgstamos trys vienarūšės sakinio dalys, trys vienarūšiai sakiniai, dažna laipsniavimo figūra sudaro triadą – intensyviai vartojamą sintaksinę konstrukciją, atliekančią aiškiai ritmizuoto, emocionaliai įtaigaus pasakojimo funkciją: tuščia žemė be derliaus, be vaisiaus, be žmogaus balso; nuo žodžio, nuo prakeikimo, nuo kruviniausios aukos; Tris paras pūtė šiaurės vėjas, tris paras ten griežė, gėrė ir stūgavo; į Vilnių, į tolimą kelią, į sunkų darbą; kad išliktų pati tauta, jos garbė, atmintis ir išdidumas; spindi visiems vienodai: virs lopšio, virs karsto, virš seniai mirusiųjų.
Trinarę struktūrą rašytojas originaliai panaudoja poetinėje dramoje „Rožės pražydėjimas tamsoj”, poeto Antano Vienažindžio paveikslą suskaidydamas į tris figūras: kūrybingo klieriko, kanonų suvaržyto klebono i r vėžiu mirštančio senio, tarp kurių vyksta esminis dialogas apie žmogaus prigimties prieštaringumą, amžiną įkvėpimo ir pareigos, sielos ir kūno dvikovą. Trys asmenybės koncepcijos skaudžiai konfliktuoja vieno žmogaus sąmonėje. Dramos poetinį diskursą maitina rožės simbolika, rezonuojanti sudužusią meilę septyniolikmetei Rožei Stauskaitei, po 1863 metų sukilimo represijų ištremtai į Sibirą, Poetiniu branduoliu tapęs rožės įvaizdis dramoje įvairiapusiškai konotuotas – klieriko malda rožės krūmui yra meilės idėjos ir moteriškumo pašlovinimas, pagilintas krikščioniškojo konteksto: rožė viduramžiais – nekaltybės atributas, drauge ir Marijos simbolis; raudona rožė siejama su kryžiumi, įkūnija Dievo meilę, kankinių kraują ir Kristaus žaizdas; legenda pasakoja, kad, vienuoliui Pran-(iskiii Asyžiečiui kovojant su geiduliais ir pagundomis, ištryškę jo kraujo lašai virsdavę rožėmis. Amžinai iš naujo pražystant! grožio gėlė opoziciška kančiai, skausmui, tamsai, bažnyčios akmeniui, mirčiai.
Jautriai persikūnydamas į praeities kultūros veikėjų: Antano Vienažindžio, jono Biliūno, Juozo Gurauskio ir kitų džiovininkų mirtininkų įdubusiomis krūtinėmis, lemties aplinkybes, autorius tampa jų dvasiniu broliu, kultūros paveldo mediatoriumi. Geopolitiškai sąlygota vėluojanti Liūtinės kultūros plėtotė verčia sielotis ir konstatuoti: Jau ir taip mūsų kultūra tik per didį Dievo stebuklą išliko kaip tas Žirnis prie kelio: išmindžiota, išlaužyta, nuskabyta, su viena kita pusžale ankštelepažemėj, prie pat stiebo. Jeigu būtų duota ramiai užaugti ir subręsti, turėtume savo sėklos ateičiai ir pasėtume gal ne taip arti kelio, ne tokioj ištryptoj žemėj ir ne Šiaurės pusėj (iš kalbos „Rakto ieškojimas “, pasakytos Vaičiulaičio premijos įteikimo dieną).
Dar vienam kultūros žmogui iš to buto ir prarasto laiko skirtas esė „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių”. Jau paauglystėje pirmasis juodvarnis žvilgančiomis plunksnomis Granauskui išpranašauja dalią – apmąstyti gentainių žemaičių pasiryžimus ir darbus. Simono Daukanto, vieno didžiausių idealistų ir patriotų, raštų mastai ir pasiaukojimas skatina formuluoti esminį klausimą: Ar kompleksuota tauta pribrendusi savo laisvei? Kas padeda tuos kompleksus įveikti? Artėjimas prie ištakų, šaknų, prie savo istorinio kelio refleksijos, pasišventėliškas triūsas žadinant tautos orumą. Tą darė Daukantas, bando tęsti Granauskas. Plastiškas kompozicinis sprendimas – folklorinis juodvarnių simbolis, išminties ir aukštesnės jėgos įsikūnijimas – teikia esė tą poetinę aurą, be kurios Daukanto biograma neįgytų žūtbūtinumo atspalvio. Pats gražiausias ir prasmingiausias esė sakinys, atrodo, besąs šis: kad ir koks būtų kelio ilgumas, visuomet atsiras bent vienas, juo einantis, ir bent vienas juodvarnis virs galvos, jį lydintis.
Jūratė Sprindytė

Romualdas Granauskas

R. Granauskas su motina Rozalija
(1987)

.

Naudota literatūra

1. Lietuvių literatūros istorija II
2. Tarybų Lietuvos rašytojai
3. Vanda Zaborskaitė „Trumpa lietuvių literatūros istorija“ 11- 12 klasėms
4. Literatūra XI- XII klasei II dalis
5. Asta Karaliūtė „Romualdo Granausko kūryba“
6. Kūrybos studijos ir interpretacijos: Romualdas Granauskas
7. Romualdas Granauskas „Su peteliške ant lūpų“
8. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“
9. Romualdas Granauskas „Duonos valgytojai“
10. Romualdas Granauskas „Jaučio aukojimas“
11. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“ tekstai ir komentarai

Leave a Comment