Arabų pasaulis V-XIII a.I. Arabai iki Mahometo (arab. Muchamedas).1. Dar iki 1000 m. pr. Kr. Arabų pusiasalyje gyvavo karalystės, prekybos miestai.2. Vyravo prekyba smilkalais, buvo prekybos tarpininkai tarp Azijos ir Afrikos, vertėsi jūreivyste, buvo sukūrę raidinį raštą.3. Arabijos dykumose gyveno klajokliai beduinai, kurie, susikūrus upių civilizacijos, jas užpuldavo.4. Eros sandūroje šios gentys sukūrė savo valstybes Sirijoje ir Irake, per kurias ėjo prekybos keliai, prie oazių kurdavosi miestai.5. Beduinai vertėsi krovinių gabenimu kupranugariais (karavanas) arba plėšikavimu.II. Islamas.1. Sirijos ir Irako arabai tapo krikščionimis, o dykumų gyventojai – judaistais.2. Arabai panoro sujungti arabų tradicijas su tikėjimu į visagalį Dievą.3. 610 m. urve netoli Mekos pirkliui Mahometui apsireiškė Dievas. Nuo tada jis laikomas pranašu.4. Tačiau Meka, senosios religijos centras ir prekybos, Mahometo neparėmė. 622 m. jis buvo pakviestas į Mediną – šis išėjimas vadinamas hidžra ir laikomas islamo religijos pradžia (islamas, musulmonas, koranas, mečetė, mula).5. Korano pagrindinės mintys: tvirtinama, kad valstybė ir religija – neatskiriami, t.y. vienam asmeniui suteikiama religinė ir p. valdžia.III. Imperijos kūrimasis.1. Po daugelį metų trukusios kovos Mahometui ir jo šalininkams pavyko užkariauti Meką, jį pripažino daugelis Arabijos pusiasalio genčių, nors sukurta sąjunga buvo silpna.2. Po pranašo mirties (632 m.) jo įpėdiniai kalifai (Abu Bakras, Omaras ir kiti) užkirto kelią skilimui pradėdami grobikišką politiką.3. VIII a. arabai užgrobė Artimuosius Rytus, Viduržemio jūros pakrantę ir Centrinę Aziją. Pergalių priežastys:a) kiekviena gentis sudarė atskirą karinį dalinį – vienybės laidas.b) Karinė patirtis dykumose, puikūs ir ištvermingi raiteliai bei arkliai.c) kritę kovoje už islamą patekdavo į rojų – kovose buvo bebaimiai.d) silpnas pasipriešinimas arabams – Sirija ir Egiptas buvo prispaustas Bizantijos, Viduržemio jūros žydai buvo persekiojami, Persija buvo nusilpusi dėl vidinių nesutarimų. Dėl to daugelyje vietų buvo sutikti kaip išlaisvintojai.
e) be to arabai leido išpažinti krikščionybę bei judaizmą, jei žmonės pripažįsta arabų valdžią ir moka mokesčius.f) stiprybę užkariavimuose suteikdavo islamas, kuris daugelyje užkariautų kraštų tapdavo vyraujančia religija.IV. Kalifato klestėjimas (700-900m.). 1. Arabai – geri kariai, bet blogi valdytojai: a) užkariautas žemes valdydavo iš garnizonų. b) provincijas valdė vietiniai nemusulmonai. c) bet galutinai kalifatą valdo kalifas iš Bagdado. d) pranašas kalifas virsta neprieinamu vienvaldžiu, kurį supa prabanga, vergai, haremas. 2. Arabų aukštuomenę sudarė pirkliai, valstybę susiejo puikus prekybos kelių tinklas, bankų sistema su čekiais, gerai sutvarkytas paštas, žvalgyba – pašto viršininkas. 3. Bagdado kalifai IV a. buvo patys turtingiausi, kol vyko užkariavimai, bet vėliau svarbiausias pajamų š šaltinis tapo mokesčiai, kas kėlė gyventojų nepasitikėjimą.V. Arabų kultūra. 1. Arabų kalba paplito nukariautuose kraštuose, todėl buvo galima sukaupti įvairių kultūrų – graikų, p persų, egiptiečių – patyrimą ir padaryti ją visiems prieinamą: a) iš kinų išmoko daryti popierių, pristeigė spaustuvių, atsirado turtingų bibliotekų. b) kalifas rėmė mokslinės literatūros vertimus, sudarė sąlygas mokslui klestėti. c) prie mečečių buvo steigiamos mokyklos. d) suklestėjo medicina, naudojo naujas gydomąsias priemones, būdus. e) matematika, algebra, logaritmas – arabiški terminai, atstumų, ploto ir tūrio apskaičiavimai l leido padaryti efektyvias drėkinimo sistemas. f) arabų keliautojai aprašinėjo matytas šalis, braižydavo žemėlapius. g) literatūra – „Tūkstantis ir viena naktis“ poetas Firdousi „Šachnanu“ (k. knyga). h) menas: – valdovų rūmai Granadoje – Alhambra. – keturkampės mečetės su kupolu, šalia – minaretas. – arabeskos – sudėtingas susipinančių linijų ornamentas. i) egzistavo platus ligoninių tinklas, ypač didžiuosiuose miestuose, kur gydytojai ne tik gydė p pacientus, bet ir privalėjo duoti med. patarimų, mokyti higienos. j) moterų padėtis – jei iš pradžių buvo pakankamai laisvos, tai nuo IX a. buvo išstumtos iš v visuomeninio gyvenimo ir uždaromos namuose, bet turėjo teisę į paveldėjimą ir nuosavybę.VI. Kalifato žlugimas. 1. Pačiame kalifate buvo dideli nesutarimai ir pavojingi konfliktai – tai buvo grobikiška imperija su s stipriais vidiniais prieštaravimais: a) imperija nepanaikino nesutarimų tarp užkariautų tautų. b) musulmonų varguomenė neapkentė turtingos aukštuomenės. c) provincijos jautėsi išnaudojamos Bagdado. d) senosios karalių kartos giminės svajojo atkurti savo protėvių karalystes. 2. Nepasitenkinimas pasireiškė įvairiais religiniais judėjimais: a) socialinė nelygybė buvo aiškinama kaip valdovų teisingo tikėjimo nesilaikymo padarinys. b) senosios ikimusulmoniškos religijos susimaišė su islamu, sudarydamos įvairias vietines i islamo atmainas. c) musulmonai neturėjo pastovios bažnytinės organizacijos kaip Europos krikščionys, t.y. n nebuvo religinės valdžios aparato, kuris galėtų įsikišti jei vietinės islamo atmainos imtų kenkti v valdančiųjų galiai. d) islamo skaidymasis į tarpusavyje besivaržančias sektas prasidėjo prasidėjo po Mahometo m mirties, o ypač po didžiojo skilimo 680 m. kai išsiskyrė sufizmas ir siizmas. Sufizmas – senosios islamo tradicijos. Siizmas – neigė valdovų teisę į l. lojalumą. 3. 756 m. nuo kalifato atsiskyrė musulmoniškoji Ispanija – Kordobos kalifatas. 4. 900 m. imperijos irimas vyko sparčiau, susiskaldė į kelias valstybes, o kalifatas tapo samdomų turkų k karių kontroliuojamu valdovu (X a. Bagdadas, Kairas, Kordoba). 5. XIII a. musulmonus užpuolė mongolai. a) siaubiami miestai, žudomi gyventojai (Sirijos mieste Alepe buvo išžudyta 70 tūkst. žmonių), n naikinama irigacijos sistema. b) 1258 m. jie užima Bagdadą – kalifatas žlunga. c) musulmonai istoriškai tai laiko pagrindine kalifato žlugimo priežastimi. 6. Islamo plitimas: a) Afganistano valdovai jį perkėlė į Indiją. b) turkai jį išplatino V. Kinijoje, C. Azijoje. c) arabų pirkliai įtvirtino jį Indonezijoje. d) į Š. ir C. Afriką atnešė beduinai klajokliai. 7. Musulmonų civilizacija, be abejonės, tarp VIII – XII a. buvo labiausiai klestinti Senajame pasaulyje.