Istorijos konspektai

11641 0

ISTORIJA

VISKAS, KO REIKIA EGZAMINUI

Konspektai

I dalis I TEMA. SENOSIOS CIVILIZACIJOS.

A. Didžiųjų upių civilizacijos: Egiptas, Tarpupis(Mesopotamija), Indija, Kinija. IV tūkstantmetis pr.Kr. – I a. pr.Kr.

Metai:

Egipto: 3100m.pr.Kr. Civilizacijos susikūrimas(Seniausioji karalystė), karalius Menas suvienija Egiptą; 2700-2200m.pr.Kr.Senoji karalystė, civilizacijos subrendimo fazė; 2050-1800m.pr.Kr.Vidurinioji karalystė, civilizacijos nuosmukis; 1570-1100m.pr.Kr.Naujoji karalystė, dezintegracija; 525m.pr.Kr. Persijos valdymo pradžia. Karą su Egiptu pradeda Kambizas; 30m.pr.Kr.Egiptas tampa Romos imperijos provincija.

Mesopotamijos: 3000m.pr.Kr.atsirado raštas; 2300m.pr.Kr.šumerus užkariavo Akado karalystės karalius Sargonas I; 1800-1550m.pr.Kr.II Mesopotamijos suvienijimo etapas, I-oji Babilono karalystė; 604-539m.pr.Kr. IV suvienijimo etapas, II-oji Babilonijos karalystė; 3224m.pr.Kr. Makedoniečio valdymas.

Indijos: 2500-1700m.pr.Kr. Indo kultūros laikotarpis ; 1500-500m.pr.Kr. vedų laikotarpis; VI a.pr.Kr. Indo slėnį užkariauja Persijos karalius Darijus I.

Kinijos: 2200m.pr.Kr.gimsta Kinijos civilizacija; 221m.pr.Kr.Činų dinastijos pradžia, Kinijos imperijos pradžia; VI a.pr.Kr. Džao Džengas įsakė statyti ištisinę sieną;

Sąvokos:

Egipto

Balzamavimas – mirusiojo paruošimas laidojimui taip, kad kuo ilgiau išsilaikytų kūnas; derlingasis pusmėnulis – derlingi žemės plotai ties Eufrato ir Tigro upėmis (Artimuosiuose Rytuose);

egiptologija – mokslas apie senovės Egiptą, pagrįstas tyrinėjimais;

faraonas – Egipto valdovas. Sąvoka atsirado apie 1350m.pr.Kr. Faraonui priklausė Egipto žemė ir visi joos turtai. Vadovavo drėkinimo darbams, kariuomenei, leido įstatymus, sudarinėjo sutartis, kontroliavo prekybą, vadovavo teismui;

hieroglifas – figūrinis ženklas, žymintis ištisas sąvokas ir žodžius, skiemenis ir garsus. Ženklai vaizduoja gyvas būtybes, daiktus, procesus; hipogėjas- uolose iškirstuose rūsiuose prabangūs faraonų ir didikų kapai Na

aujosios valstybės laikotarpiu Egipte (Karalienių slėnis ir Karalių slėnis);

irigacinė žemdirbystė – žemdirbystė naudojant dirbtinį žemės drėkinimą;

mastaba – pirmosios faraonų kapavietės laidojimo statinys( Senojoje valstybėje). Mastabą sudarė antžeminė ir požeminė dalys. Antžeminėje dalyje, skirtoje kultui, buvo laikomos įkapės, požeminė-laidojimo dalis. Jas jungė slapta nuožulni ar vertikali šachta.

Mumija – balzamuotas mirusiojo kūnas; Papirusas-meldai, iš kurių stiebų gaminama rašymo medžiaga, toje medžiagoje parašytas rankraštis;

Politeizmas – daugelio dievų kultas; piramidė-monumentalus faraonų antkapinis paminklas(vėlesnis negu mastaba).Pirmiau buvo statoma laiptuota piramidė, vėliau-lygi;

Rozetės akmuo -per Napoleono žygį 1798m. į Egiptą Rozetės vietovėje rastas akmens luitas su tekstu graikų ir egiptiečių rašmenimis. Pranc. mokslininkas Šampoljonas, remdamasis šiuo tekstu, pirmasis iššifravo egiptiečių rašmenis-hieroglifus. Rozetės akmens įrašai daryti193m.pr.Kr.;

Sarkofagas – prabangus, gausiai dekoruotas karstas iš akmes, metalo, medžio. Egipte sarkofagai buvo meediniai, puošti tapyba; Sfinksas-sen.Egipto skulptūra, vaizduojanti mitinę būtybę gulinčio liūto kūnu, žmogaus (dažniausiai faraono galva). Ankstyvojoje karalystėje buvo statomas prie įėjimo į piramidės ar buvusios dievo Pta šventyklos(III t-metis pr.m.e.), Memfyje;

Suirutė – I-oji suirutė Egipte 2250-2050m.pr.Kr., II-oji suirutė 1750-1580m.pr.Kr.;

Vergas –i šnaudojamas žmogus, kuris kartu su gamybos įrankiais yra kito žmogaus nuosavybė; viziris – musulmonų valstybėje aukščiausios pareigos, vadovo titulas. Pareigos ir terminas atsirado Sasanidų Persijoje. Žynys-sen. religijų kulto tarnas, kuriam dažnai buvo priskiriami burtininko sugebėjimai. Dar rūpinosi moksl. žinių kaupimu ir sa
augojimu, turėjo įtakos krašto politiniam gyvenimui.

Mesopotamijos:

Babelio bokštas – sen. Babiloniečių statinys;

Dantiraštis – rašto sistema, kurioje ženklas reiškia žodį arba skiemenį. Dantiraščio ženklus sudaro horizontalūs ir vertikalūs brūkšneliai; imperija-monarchinė valstybė, į kurią įeina nukariauti kraštai, kolonijos, o valdovas yra imperatorius.

Kabantys sodai – vienas septynių pasaulio stebuklų, sukurti apie 600m.pr.Kr. įsakius Babilono karaliui Nabuchodonosarui;

miestai-valstybės – formavosi susijungiant miestui ir kelioms apylinkėms į vieną valstybinį organą;

molinės lentelės – ant jų rašyta dantiraščiu nuo IVtūkt.pr.Kr. Seniausių lentelių su dantiraščiu rasta Uruke; t

vanas-legenda apie tvaną – epas apie Gilgamešą;

zikuratas – laiptuoto bokšto pavidalo kulto pastatas(dievo buveinė) aklinomis sienomis, su aikštele viršuje, būdinas Mesopotamijos sen. kultūrų architektūrai.

Indijos:

arijai-gentys atsikraustę II tūkstantmetyje pr.Kr.; budizmas-religija, išsirutuliojusi iš Budos mokymo; Dvi stambiausios atšakos – teravada ir mahajana; indoeuropiečiai-daugelio tautų protėviai, gyvenę prieš 6-8 tūkst. Metų(Europos ir Indijos); induizmas-brahmanizmas-politeistinė religija; kastos- uždara socialinė žmonių grupė, vienijama endogamijos, verslo, tradicijų, papročių, gyvensenos, užimanti tam tikrą padėtį hierarchinėje visuomenės struktūroje, kurią sankcionuoja religija ir teisė; tikima, kad kastas sukūrė dievas Brahma; jų užuomazga laikomos varnos arba luomai, minimi Rigvedoje. Yra 4 pagrindinės kastos, sukurtos iš skirtingų Brahmos kūno dalių: brahmanų(dvasininkų), kšatrijų(riterių, žemvaldžių), vaišijų(žemdirbių, amatininkų, laisvų piliečių) ir šudrų(amatininkų, tarnų).; sanskritas-indų kalba; šachmatai-jų tėvyne laikoma Indija; vedos-seniausieji indų raštijos tekstų rinkiniai, sudaryti iš eiliuotų bei prozinių religinių ir pasaulietinių tekstų(tikėjimo ti

iesų, apeigų ir papročių aprašymų, giesmių, teologinių ir filosofinių traktatų).

Kinijos:

Didžioji kinų siena-gynybinis įrenginys palei šiaurinę Kinijos sieną, skirtas apsisaugoti nuo Mongolijos ir Mandžiūrijos klajoklių puolimų(ilgis ~5tūkdt,km)Šiandien išlikusi siena statyta daugiausia Mingų laikais. Nuo 1644m. neteko karinės reikšmės, nes toli į šiaurę nuo jos buvo Činų pastatyta Kinijos siena; Didysis šilko kelias-kinai išrado šilką ir jis patekdavo į Europą šilko keliu. Tai prekybos kelias iš Kinijos į Artimuosius Rytus ir Europą; konfucionizmas-kinų filosofo Konfucijaus ir jo sekėjų etinė, politinė ir religinė filosofinė doktrina. IIa. Tapo oficialia Kinijos ideologija; pagoda-kinų šventykla, kultūrinis paminklas.

Asmenybės:

Egipto:

Amenchotepas IV- Echnatonas.1419-1400m.pr.Kr.Egipto faraonas(vedęs Nefertitę). Įvykdė religinę reformą, šnekamąją kalbą pavertė literatūrine kalba, sostinę iš Tėbų perkėlė į Achetatoną. Reforma sukėlė nepasitenkinimą, todėl susilpnėjo valstybė, prarasta Palestina ir Sirija. Po jo mirties vėl sugrįžta prie Amono Ra; Džoseris-III Egipto dinastijos faraonas, kurio garbei pastatyta Džoserio piramidė; Cheopsas – Egipto faraonas, piramidžių statybos pradininko Snofraus sūnus. Jo garbei pastatyta Didžioji Gizos piramidė; KleopatraVII-(69 Aleksandrijoje – 30m.pr.Kr) paskutinioji Egipto valdovė iš Ptolemėjų dinastijos. Ptolemėjo XIII sesuo, žmona, bendravaldė(nuo51m.). Su juo kovojo dėl valdžios; pralaimėjo ir 48m. buvo ištremta į Siriją. Į dinastinę kovą įsikišus romėnams(Aleksandrijos karas) Cezario padedama atgavo sostą 47m. Vėliau tapo rom. Karvedžio Antonijaus meiluže, nuo 37m. žmona. Rėmė jį kovoje su Oktavianu(Augustu). Po pralaimėjimo prie Ak

kcijaus, Oktavianui įžengus į Egiptą, abu nusižudė.; Menas-I-asis Egipto faraonas, valstybės kūrėjas ir vienytojas, sujungęs Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą. Laikomas Egipto sostinės Memfio įkūrėju; Nefertitė-senovės Egipto karalienė, faraono Amenchotepo žmona. Jos vardas reiškia „gražuolė sugrįžo“; Ramzis II-Egipto faraonas nuo 1290m.pr.Kr. jo valdymo laikotarpis-paskutinis Egipto klestėjimo tarpsnis. Po kovų su hetitais nebegalėjo išlaikyti Sirijos ir sudarė su jais sutartį. Jam valdant kilo Karnavo ir Luksoro šventyklos; Šampoljonas Ž.F.-egiptologijos pradininkas, Prancūzijos akademikas, perskaitė Rozetės akmens įrašus ir parengė egiptiečių hieroglifų dešifravimo principus, parašė I-ąjį egiptiečių kalbos žodyną ir gramatiką;

Mesopotamijos: Ašurbanipalas-Asirijos karalius, užėmė Egiptą, kuris 655m.pr.Kr. atsiskyrė nuo Asirijos, 648m.pr.Kr. užėmė Babiloniją ir išardė jos sudarytą koaliciją prieš Asiriją; Gilgamešas-epo apie Gilgamešą herojus, mitinis veikėjas, žymiausias Mesopotamijos didvyris, pusiau legendinis valdovas(2/3 dievas, 1/3 žmogus); Grotenfeldas-Vokietijos Getingeno miesto licėjaus antikinių kalbų mokytojas, 1802m. iššifravo senovės persų dantiraščio ženklus; Hamurabis-1760-1686m.pr.Kr.- VI-asis Babilonijos dinastijos karalius. Jo valdymo metais suklestėjo šalies ekonomika, literatūroje pirmenybę teikė ne šumerų, o arkadų kalbai(„Gilgamešo epas“), statomos šventyklos, rūmai, skatinama matematikos, astronomijos, medicinos raida; Nabuchodonosaras – chaldėjų karalius, Babiloniją pavertė galinga valstybe. 605m.pr.Kr.prie Karchemišo įveikė į Siriją besiveržiančius egiptiečius, 597m.pr.Kr. numalšino Judėjos karalystėje sukilimus, užėmė Jeruzalę, ją sugriovė, o tautą ištrėmė į Mesopotamiją. Babiloną pavertė kultūros centru.; Sargonas-akado karalystės karalius, apie 2300m.pr.Kr. užkariavęs šumerus, suvienijęs Mesopotamiją ir įkūręs Akado imperiją.; Sinaheribas – Asirijos karalius, Sargono II sūnus, kariavo su Babilonija ir jos sąjungininkais.689m.pr.Kr. įsakė sugriauti Babiloną. Plėtė ir puošė Asirijos karalių rezidenciją Nineviją, nužudytas per rūmų perversmą.; Utanpištinas- babiloniečių mito apie pasaulio tvaną herojus, išsigelbėjo laivu, atitinka biblinį Nojų.

Indija: Ašoka-apie 300-238m.pr.Kr.-sen.Indijos valdovas.Suvienijo beveik visą Indiją.Priėmė kaip religinę filosofiją budizmą ir stengėsi būti teisingas, gailestingas. Toleravo visas religijas, aukštino budizmą. Savo gyvenimą bei veiklą įsakė aprašyti visoje karalystėje ant uolų ir stulpų. Jie dar laikomi meno kūriniais.; Buda(Gautama)-apie 563-483m.pr.Kr.-budizmo įkūrėjas, aukščiausioji budizmo dievybė.

Kinijos: Konfucijus-didysis kinų filosofas, išminčius, politinis veikėjas, pedagogas, sukūrė konfucionizmą ( VI-Va.pr.Kr.).

Dievai:

Egipto: Amonas-visos karalystės dievas; Horas-dangaus dievas; Izidė-gyvybės ir sveikatos deivė, Ozirio sesuo ir žmona; Ra-aukščiausias dievas, saulės dievas; Setas-Ozirio brolis, karo ir griovimo dievas; Totas-rašto ir išminties bei mokslo dievas ;

Mesopotamijos: Anus-vyriausiasis dangaus dievas; Enkis-vandens gelmių dievas; Enlilis-debesų ir vėjo dievas; Ki- Anaus žmona, deivė; Mardukas- vyriausias dievas;

Indijos: Brahma-brahmanizmo ir induizmo trejybės(Brahma, Višnus, Šiva) vyriausioji dievybė, visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir siela.

Įvykiai:

Egipto: Valstybės įkūrimas-3300m.pr.Kr.; suirutės ir atsistatymai po jų: I suirutė 2250-2050m.pr.Kr., 2050-1750m.pr.Kr.Vidurinioji Karalystė, II suirutė 1750-1580m.pr.Kr., 1580-1085m.pr.Kr. Naujoji karalystė; religinė reforma-XVa.pr.Kr.-XIVa.pr.Kr.; persų užkariavimas-525m.prKr. karą su Egiptu pradeda Persija. Kserkso I valdymo laikotarpiu amatininkai išvaromi į Persiją, konfiskuojamas šventyklų turtas, vyksta sukilimai prieš persus; A.Makedoniečio užkariavimas-332m.pr.Kr. Į Egiptą įžengia Makedonietis, persai pasitraukia.; Įjungimas į Romos imperiją-30m.pr.Kr. Egiptas tampa Romos provincija.

Mesopotamijos: Šumerų miestų susikūrimas-3500m.pr.Kr.; Arkadų imperijos įkūrimas-2300m.prKr.; I Babilono iškilimas-XIXa.; hetitų įsiveržimas-XVI-VIIa.pr.Kr.; Asirijos užkariavimai-Xa.pr.Kr.; II Babilono iškilimas-VII-VI a.pr.Kr.; persų užkariavimas-Via.pr.Kr.; A.Makedoniečio užkariavimas-IVa.pr.Kr.; romėnų užkariavimas-III-IIa.pr.Kr.

Indijos: Indo civilizacijos egzistavimas-III tūkst.pr.Kr.-Va.; arijų atsikraustymas-IItūkst.pr.Kr.IIpusėje; budizmo sukūrimas-Va.pr.Kr.; persų užkariavimas-VIa.pr.Kr. indo slėnį užkariauja Darijus I; A.Makedoniečio užkariavimas-IVa.pr.Kr. šiaurės Indiją nukariauja Makedonietis, tačiau graikus išstumia Čandragupta.; imperijos susidarymas-IIIa.pr.Kr. valdant Ašokai.

Kinijos: Šangų dinastijos įsigalėjimas-XVII-XIa.pr.Kr.; Džou dinastijos įsigalėjimas-1027-221m.pr.Kr.; Cino karalystės įsigalėjimas-221-206m.pr.Kr.; Didžiosios kinų sienos statyba-VIa.pr.Kr.-220m.; Chanų dinastijos įsigalėjimas-206m.pr.Kr.-220m.; konfucionizmo paplitimas-VI-Va.pr.Kr. – XXa.pr.

Objektai žemėlapyje:

Egipto: Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas, Nilas, Memfis, Tebai, Achetatonas, Karalių slėnis, derlingasis Pusmėnulis.

Mesopotamijos: Tigras, Eufratas, Jarichonas, Ūras, Lagašas, Niūras, Babilonas, šumerų atsikrastymo kryptys, Akadas, Asirija, Ninevija.

Indijos: Indas, Gangas, Harapas, Mohendžo Daras.

Kinijos: Jangdzė, Chuanghė, Diždiojji kinų siena, Didysis šilko kelias.

Žymiausi statiniai:

Egipto: Tutanchamono hipogėja, Karnako šventykla, mastabos, Džoserio, Cheopso piramidės, sfinksai.

Mesopotamijos: Babelio bokštas, Ištarės vartai, kabantys sodai, Ninevijos liūtai, zikuratas.

Indijos: budos statulos.

Kinijos: Didžioji kinų siena, pagodos.

Svarbiausi Šaltiniai:

Egipto: „Mirusiųjų knyga“-rašoma ant papiruso ritinėlių. Joje daug užkeikimų, himnų dievams. Mumijos laidotos su amuletais ir Mirusiųjų knyga.; „Rozetės akmuo“; „Apysaka apie Sinuhetą“.

Mesopotamijos: „Gilgamešo epas“-epas apie Uruko karalių Gilgamešą; Hamurabio įstatymai-iš diorito iškaltoje steloje išleisti įstatymai, reguliuojantys viešąją bei privačiąją teisę ir laikomi seniausiu pasaulyje įstatymų rinkiniu.

Indijos: „Mahabharata“, „Ramajana“, vedos.

Kinijos: Konfucijaus raštai.

B. Artimųjų Rytų civilizacijos: hetitai, žydai, finikiečiai, persai. XX – I a.pr.Kr.

Metai:

1. Hetitų:

2000 m. pr. Kr. – hetitai išmoko lydyti geležį (išradimą perėmė Egipto ir Mesopotamijos gyventojai).

1800 m. pr. Kr. – susikūrė Senoji Hetitų karalystė (dab.Turkijos ir Sirijos teritorijoje).

1200 m. pr. Kr. – žlugo Hetitų imperija (Hetitų valstybėles užkariavo Asirija).

2. Žydų:

1700 m. pr. Kr. – prasidėjo žydų migracija (pasak Biblijos, Didžiojo bado metu žydai iškeliavo i Egiptą).

1280 m. pr. Kr. – žydai, nugalėję Kanaano gyventojus, ėmė verstis žemdirbyste ir gyventi sėsliai.

1040 m. pr. Kr. – Žydai įžengia į Pažadėtąją žemę (Palestiną).

922 m. pr. Kr. – Izraelio karalystė, valdant Saliamonui, pasiekė aukso amžių.

931 m. pr. Kr. – Izraelio karalystė suskilo (Samarija ir Judėja).

721 m. pr. Kr. – Samarijos valstybę užkariavo asirų valdovas.

539 m. pr. Kr. – žydams sugrįžti i Jeruzalę leido persų karalius Kyras Didysis.

I a. pr. Kr. – žydai atkūrė savo karalystę.

3. Finikiečių:

IX a. pr. Kr. – susikūrė jungtinė Tyro ir Sidono karalystė.

539 m. pr. Kr. – Babiloną užėmė Persijos karalius Kyras II ir Babilono civilizacija žlugo.

4. Persų:

550 m. pr. Kr. – valdant Kyrui II įkuriama Persų imperija.

500 m. pr. Kr. – graikų-persų karų pradžia.

330 m. pr. Kr. – persus užkariavo Aleksandras Makedonietis.

Sąvokos:

1. Žydų:

Biblija – krikščionių ir judėjų Šventasis Raštas, susidedantis iš Senojo ir Naujojo testamentų.

Dekalogas – dešimt Dievo įsakymų.

Diaspora – dalies tautos gyvenimas svetur, vienos tikybos žmonių gyvenimas tarp kitos tikybos žmonių.

Hebrajai – semitų gentys,, iš kurių susiformavo Izraelio tauta.

Izraelitai – dvylika Izraelio genčių, kurios buvo užėmusios Izraelį.

Judaizmas – seniausia pasaulio monoteistinė religija – žydų religija.

Menora – septynšakė žydų žvakidė.

Mesijas – ankstyvajame judaizme – vyresnysis žynys ir karalius.

Monoteizmas – tikėjimas vienu Dievu.

Patriarchas – Stačiatikių bažnyčios vadovas. Rytų ortodoksų bažnyių aukščiausiasis dvasininkas.

Pažadėtoji žamė – Kanaanas.

Pranašas – Dievo ar dievų valios skelbėjas, aiškintojas

Sandoros skrynia – spinta prie sinagogos sienos į Jeruzalės pusę, kurioje buvo laikoma pirmoji Tora.

Semitai – gyvulių augintojų – klajoklių gentys.

Teisėjai – žydų karinių sąjungų vadovai. Jų valdžia truko apie 200 metų.

Tora – penkios pirmosios Senojo testamento knygos, Dievo apreikštos Mozei.

2. Finikiečių:

Abėcėlė – ženklų visuma kalbos garsams išreikšti.

Kolonija – valstybės įsigyta valda užsienyje ir prijungta politiniais, ūkiniais ar kariniais tikslais.

Punai – Kartaginos finikiečiai.

Purpuras – iš purpurinių austrių išgaunamas pigmentas, brangiausias iš dažų, karalių valdžios simbolis.

3. Persų:

Dualizmas – požiūris, kad tikrovėje yra du pagrindiniai principai.

Monetos – apskritimo formos metalo gabaliukai, naudojami kaip pinigų rūšis, kaldinti nuo VII a. pr. Kr.

Satrapas – vietininkas, satrapijos – autonominės provincijos – valdytojas.

Asmenybės:

1. Hetitų:

Muršilis – karalius, gyv. XVII a. pr. Kr., užkariavo Šiaurės Siriją, praplėtė valstybės teritoriją pietuose.

2. Žydų:

Abraomas – seniausias biblinis žydų patriarchas, laikomas jų protėviu.

Dovydas – antrasis suvienytosios Izraelio karalystės karalius (1005-965 m.pr.Kr.).

Izaijas – Izraelio pranašas, pranašavęs kūdikio atėjimą, kuris bus Izraelio Mesijas.

Jeremijas – paskutinis prieš Jeruzalės sugriovimą Šventojo Rašto pranašas.

Juozapas – Biblijos personažas, Mergelės Marijos sužadėtinis, Jėzaus Kristaus įtėvis, auklėtojas.

Mozė – Biblijos personažas, sen.žydų vadas, gyv.XIIIa.pr.Kr., judėjų, krikščionių, musulmonų pranašas.

Saliamonas – Izraelio karalius, jam valdant karalystė pasiekė aukso amžių, suklestėjo prekyba.

Saulius – Izraelio karalius, jam valdant vyko karai su filistiečiais.

3. Persų:

Darijus – persų karalius, jam valdant imperija išaugo, turėjo net 4 sostines..

Kambizas – persų karalius, pasižymėjęs ypatingu žiaurumu, geras karo vadas.

Kyras – persų karalius, jam valdant persija tapo imperija.

Kserksas – persų karalius, Darijaus I sūnus.

Zaratustra – zoroastrizmo pradininkas.

Įvykiai:

1. Hetitų:

Geležies apdirbimo pradžia – išmoko lydyti geležį II tūkstm.pr.Kr. Išradimą perėmė Egipto ir Mesopotamijos gyventojai. Hetitų civilizacijoje žmonija įžengė į geležies amžių.

Hetitų imperijos suklestėjimas ir žlugimas – didžiausią galybę pasiekė valdant Šupiluliumui I (apie 1380–1340 m.pr.Kr.), imperija žlugo apie 1200 m.pr.Kr., o jos sostinė buvo sugriauta. Hetitų valstybėles užkariavo Asirija.

2. Žydų:

Įsikūrimas Kanaane – 4 tūkstm.pr.Kr. Abraomas su savo žmonėmis iškeliavo iš Ūro miesto (Mesopotamija) į Kanaano kraštą (tuomet taip vadinta Palestina). Atkeliavę žydai rado Kanaane naujų žmonių, ne tik semitų, bet ir filistiniečių, tad kilo karas dėl pažadėtosios žemės. Žydai, nugalėję Kanaano gyventojus (apie 1250 m.pr.Kr.), patys ėmė versti žemdirbyste ir gyventi sėsliai, taip įsitvirtindami Kanaane.

Egipto nelaisvė – apie 1600 m.pr.Kr. Didžiojo bado metu visi žydai patraukė į Egiptą, kurio nelaisvėje buvo iki Mozės gimimo – XIII a.pr.Kr.

Pabėgimas iš Egipto – XIII a.pr.Kr. Mozės vedami žydai paliko Egiptą ir ėjo į pažadėtąją žemę – Sinajaus pusiasalį.

Sandoros sudarymas – sandoros su Dievu sudarymas yra lemtingi Izraelio istorijos įvykiai – tarsi dvasinis žydų tautos lopšys, davęs kryptį visai tolimesnei Izraelio istorijai.

Teisėjų laikotarpis – visos žydų giminės po atsikraustymo į Kanaaną sudarė karinę sąjungą, kuriai vadovavo teisėjai. Teisėjų valdžia truko apie 200 metų (nuo ~1250 m.pr.Kr.).

Izraelio valstybės gyvavimas ir skilimas – 922m.pr.Kr. Izraelis suskilo į dvi karalystes:Izraelį ir Judėją. 721m.pr.Kr. Izraelio valstybę užėmė asirai. 586m.pr.Kr. Judėjos karalystę užėmė babiloniečiai.

I-oji Babilono nelaisvė – apie XI a.pr.Kr. Asirija užkariavo Babiloną. Užkariautą Babiloną, kaip senąjį religinį irkultūros centrą, asirų valdovai laikė neliečiamu. Asirų valdovai visaip sienė Babilono palankumo – pripažino babiloniečių dievus, skelbdavosi kartu Asirijos ir Babilonijos karaliais.

II-oji Babilono nelaisvė – Asirijos karalius Sinacheribas sugriovė miestą 389 m.pr.Kr., tačiau jo sūnus Asarchadonas, pašalinęs tėvą iš sosto, aptvėrė miestą nauja siena, atstatė griuvėsiais virtusią Marduko šventyklą ir jos bokštą. Jis Asiriją ir Babiloną laikė vienų kūnu.

Romėnų užkariavimas – 70 m.pr.Kr. Palestiną užėmė Romos imperijos kariuomenė. Daugelis žydų buvo išvaryti į kitas Romos imperijos sritis.

3. Finikiečių:

Kolonijų kūrimasis Šiaurės Afrikoje – nedideli žemės plotai, riboti gamtos ištekliai vertė Finikijos miestus prekiauti, keistis produkcija su gretimomis ir tolimesnėmis šalimis. Pasak Herodoto, tolimiausia finikiečių kelionė buvo aplink Afrikos žemyną maždaug VI a.pr.Kr. Pradėjus plaukioti toli nuo tėvynės, finikiečiams reikėjo naujų uostų, kuriuose jie galėtų sustoti. Taip atsirado finikiečių kolonijų Šiaurės Afrikoje.

4. Persų:

Imperijos įkūrimas – valdant Kyrui II, Persijos karalystė 539 m.pr.Kr. tapo imperija.

A.Makedoniečio užkariavimas – 330 m.pr.Kr. nukariavo karaliaus Darijaus II valdomą Persiją.

Svarbiausi šaltiniai:

Avesta – viena iš pirmų knygų žmonijos istorijoje, turinti žinias duotas žmogui Dievo. Dabar Avesta telpa 21 knygoje, iš kurių tik penkios yra parašytos, kitos perduodamos žodžiu. Kiekvienoje šventos Avestos knygoje yra aprašoma viena iš žmonijos veiklos krypčių, pagal kurią galima rasti kelią į Viešpatį Dievą.

Biblija – krikščionių ir judėjų Šventasis Raštas, susidedantis iš Senojo ir Naujojo Testamentų, kurie sudaro vieną mokymą apie dieviškąjį išganymą.

II TEMA. ANTIKA

A. Senovės Graikija 3000-146 m. pr. Kr.

Metai:

3000-1450 m. pr. Kr. Kretos-Mikėnų civilazija. Gyventojai vertėsi žemdirbyste ir jūrų prekyba, buvo užmezgę ryšius su Rytais. Atrasti Knoso rūmai. 2000 m. pr. Kr. Atrastas A- piktografinis raštas, o B raštas – skiemeninis, išsirutuliojęs II tūkst. pr. Kr. pab. Raštą perskaitė anglų architektas ir kriptografas M.Vetrisas, padedamas kalbininko Dž. Čadviko. 1100 m. – IX a. pr. Kr. Tamsieji amžiai. Graikija buvo susiskaldžiusi į mažas karalystes. Vieninteliai rašytiniai to laiko dokumentai – Homero “Iliada” ir “Odisėja” bei Hesiodo poemos.VIII-VI a. pr. Kr. Archajinis laikotarpis. Kuriasi miestai valstybės (poliai), vyksta didžioji graikų kolonizacija, suklesti prekyba. Olimpinių žaidynių pradžia. Iškyla Sparta.776 m. pr. Kr. pirmosios Olimpinės žaidynės. Graikų metų skaičiavimo pradžia. Dzeuso garbei buvo rengiamos olimpiados, kurios yra gilios šaknys dabartinių Olimpinių žaidynių. 594 m. pr. Kr. Solonas įveda įstatymą, suteikiantį teisę valdyti ne pagal kilmę, o pagal turtą. Panaikina skolas ir skolinę vergovę. 508-507 m. pr. Kr. Kleistenis įvykdo administracinę reformą ir paskelbia ostrakizmo įstatymą Atėnuose (pavojingiausias Atėnų demokratijai žmogus piliečių buvo išsiunčiamas), sukuriami nauji valdymo organai (500 narių taryba ir 10 strategų kolegija, kuri vadovavo kariuomenei). V a. pr. Kr. Periklis su savo reformomis toliau žengė demokratijos keliu: pradėjo mokėti pinigus piliečių renkamiems pareigūnams – tarybos, heliėjos nariams, strategams, archontams (taip garbingas pareigas galėjo užimti ir neturtingas pilietis). 490 m. pr. Kr. Maratono mūšis (Darijus I). Graikų pergalė.480 m. pr. Kr. mūšis Termopilų perėjoje (Kserksas). Graikai pralaimi, žūva Leonidas su spartiečiais. Taip pat ir Salamino mūšis (Kserksas). Graikų pergalė, persų pralaimėjimas. 479 m. pr. Kr. mūšis prie Platėjos ir Mikalės kyšulio Egėjo jūroje. Graikų pergalė, persų pralaimėjimas. 478 m. pr. Kr. graikų miestai sudaro Delo jūrų sąjungą, kuriai vadovauja Atėnai (Nesutarimai tarp Atėnų ir Spartos baigėsi, Atėnai tapo Helados kariniu hegemonu).431-404 m. pr. Kr. vyksta Peloponeso karas, kurio priežastis, pasak Tukidiko,- sustiprėjusių Atėnų grėsmė Spartai. Taikos sutartį pažeidžia atėniečiai.338-146 m. pr. Kr. Helenistinis laikotarpis. Teritoriją nuo Graikijos iki Indo upės užima Aleksandro Didžiojo imperija. Šiuo laikotarpiu graikai ir makedoniečiai keliasi į Rytus, kur neša savo kultūrą, papročius, stato helenistinius miestus.334 m. pr. Kr. įkuriama Aleksandro Didžiojo imperija. 323 m. pr. Kr. Makedonijos karaliaus, antikos karvedžio Aleksandro Makedoniečio mirtis. 281 m. pr. Kr. Aleksandro Didžiojo imperija suskyla į tris dalis: Makedoniją, Egiptą ir Siriją.146 m. pr. Kr. Aleksandro Didžiojo imperijos teritoriją užima romėnai

Sąvokos:

Agora – centrinė aikštė Atėnuose su šventyklomis, turgaviete, valstybinėmis įstaigomis.

Akademija – mokslo ar meno įstaigų, draugijų, aukštųjų mokyklų pavadinimas.

Akropolis – tvirtovė Atėnuose, pastatyta V a. pr. Kr. ant kalvos. Vėliau tapo svarbiausia kulto vieta su šventyklomis ir dievų paveikslais.

Amfora – pailgas molinis arba metalinis sen. graikų ir romėnų indas su 2 vertikaliomis ąsomis skysčiams (aliejui, vynui) laikyti.

Aristokratas – sen. Graikijoje VIII-VI a. pr. Kr. politinę valdžią turėjęs turtingas ir įtakingas žmogus, kildinęs save iš legendinių protėvių.

Atlantida – istorinė hipotetinė sala, prieš 10—12 tūkst. metų egzistavusi Atlanto vandenyne į vakarus nuo Gibraltaro. Apie ją rašė Platonas. Ar tikrai buvo tokia sala, iki šiol neišaiškinta. Barbaras – sen. Graikijos svetimšalis.

Chitonas – sen. graikų vyrų ir moterų drabužis be rankovių, ant pečių susegamas segėmis. Demagogas – sen. Graikijoje politinis veikėjas.

Demokratija – sen. Graikijoje taip buvo vadinama įstatymų paisanti ir į visuotinę gerovę orientuota daugumos miesto valstybės piliečių valdžia.

Diadochai – Aleksandro Makedoniečio kariuomenės vadai, kurie po jo mirties 323 m. pr. Kr. pasidalijo imperiją.

Dionisijos – sen. graikų dievo Dioniso šventė: dalyviai, apsirengę ožkenomis, vaizduodavo satyrus — Dioniso palydovus, choras atlikdavo ditirambus; švenčiamos 4 kartus per metus; su jomis susijęs graikų teatro atsiradimas.

Eklezija – Senovės Graikijos poliuose — tautos susirinkimas vergovinės demokratijos klestėjimo laikotarpiu (pvz., Atėnuose eklezija tapo aukščiausiuoju valdžios organu).

Falanga – sen. graikų ir makedoniečių kovinė sunkiai ginkluotų pėstininkų kautynių rikiuotė, sudaryta iš suglaustų eilių. Ją ištobulino Pilypas II Makedonietis, kuris padidino karių skaičių falangoje. Falangos, kurias sudarė tūkstančiai karių, ginkluotų 5—7 m ilgio ietimis, turėjo didelę smogiamąją jėgą.

Filosofija – viena visuomenės sąmonės formų, mokslas, tiriantis gamtos, visuomenės ir mąstymo raidos visuotinius dėsnius.

Freska – sienų tapybos technika. Tapoma ant drėgno tinko kalkiniu vandeniu praskiestais dažais.

Gerusija – seniūnų taryba Spartoje.

Helenizmas – Senovės Graikijos ir kai kurių Rytų šalių istorinis laikotarpis, trukęs nuo Aleksandro Makedoniečio laikų (IV a. pr. Kr.) iki I a. po Kr.

Helotai – vergai Spartoje.

Hoplitai – graikų kariai, pėstininkai, ginkluoti skydais, ietimis ir kalavijais.

Komedija – dramos žanras – scenai skiriamas kūrinys, kuriame juokingai vaizduojamos žmonių, papročių ydos, o veiksmas baigiasi pagrindiniams veikėjams sėkmingai.

Labirintas – patalpa, kurioje galima pasiklysti ar paklaidinti.

Metropolija – Senovės Graikijos polis savo turimų kolonijų atžvilgiu (jų nevaldė, bet, esant reikalui, atliko globėjo funkcijas).

Minotauras – sen. graikų mitinė pabaisa — pusiau žmogus, pusiau jautis; žmogėdrą Minotaurą, Kretos karaliaus Mino laikomą labirinte, nužudęs atėnietis Tesėjas.

Mitas – tai išgalvotas pasakojimas.

Monarchija – sen. Graikijoje taip buvo vadinama įstatymų paisanti ir į visuotinę gerovę orientuota vieno asmens paveldima valdžia.

Olimpinės žaidynės – 776 m. pr. Kr. surengtos žaidynės dievo Dzeuso garbei.

Orakulas – tai Senovės Rytų, graikų ir romėnų dievų atsakymai; žynys, kuris tuos atsakymus perduodavo; šventykla, kur būdavo pranašaujama. Žymiausias Delfų orakulas, kuris veikė maždaug nuo 700 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr.

Oratorius – iškalbingas, mokantis viešai kalbėti žmogus.

Ostrakizmas – Senovės Graikijoje valstybei pavojingų piliečių ištrėmimas slaptu balsavimu; vykdytas ostrakonais, ant kurių buvo rašomi tremiamųjų vardai.

Pedagogas – Senovės Graikijos laikų vergas, lydintis šeimininko vaikus į mokyklą, auklėtojas. Pilietis – asmuo, turintis kokios nors valstybės pilietybę.

Polis – antikos laikų (Senovės Graikijoje, Finikijoje, Romoje) miestas valstybė. Valstybės teritoriją sudarė pats miestas ir jo apylinkės.

Sinoikizmas – kelių savarankiškų bendruomenių, gyvenviečių ar miestų jungimasis į vieną polį. Stilius – tam tikra išraiškos forma.

Strategas – VI-I a. pr. Kr. sen. Graikijos kariuomenės arba laivyno vadas, turintis didelius karinius ir politinius įgaliojimus.

Tamsieji šimtmečiai –laikai, kai sen. Graikija buvo susiskaldžiusi į mažas karalystes ir apie tai nerasta jokių žinių. Vieninteliai rašytiniai dokumentai – Homero “Iliada” ir “Odisėja” bei Hesiodo poemos.

Teatras – jį sukūrė sen. graikai. Pradžioje tai buvo ritualas, susijęs su vyno dievo Dioniso vardu. Vyrai, apsitaisę ožių kailiais, pasakojo mitus ir padavimus apie tai, kaip atsirado pasaulis su dievais, žmonėmis ir gamtos reiškiniais.

Tironija – Sen. Graikijos valst. valdžios forma — vieno asmens, smurtu užgrobusio valdžią, valdymas; žiauri, despotinė valdymo sistema.

Tragedija – lit. dramos žanras. Dramos kūrinys, atskleidžiąs aštrius ir neįveikiamus prieštaravimus, gilią visuomeninę prasmę slepiančias stiprių, herojiškų asmenybių kolizijas. Triera – karo laivas Sen. Graikijoje su trimis aukštais irklų.

Trojos arklys – medinė skulptūra, skirta pasislėpti priešams.

Pitija – Sen. Graikijoje Apolono šventyklos (Delfų orakulo) žynė pranašė.

Asmenybės:

Aleksandras Makedonietis (356-323 m. pr. Kr.) – Makedonijos karalius, antikos karvedys. 334 m. pr. Kr. pradėjo kovą prieš persus, užgrobė Mažąją Aziją, užkariavo Siriją, Palestiną, įžengė į Egiptą. Įkūrė Aleksandriją., nužygiavo iki Tigro upės ir prie Gaugamelų galutinai sutriuškino Darijaus III vadovaujamą persų kariuomenę. Nugalėjo Indijos karalių Porą. Archimedas (287-212 m. pr. Kr.) – graikų matematikas, fizikas ir išradėjas.

Aristofanas (~445 – 386 m.pr.Kr.) Antikos rašytojas – komedijos „Debesys“, „Varlės“, „Paukščiai“, „Vapsvos“.

Aristotelis (384 – 322 m.pr.Kr.) Antikos rašytojas – „Retorika“, „Poetika“

Demokritas (~460-371 m. pr.Kr.) graikų filosofas, atomizmo (pasaulis sudarytas iš mažų dalelių-atomų) teorijos pradininkas.

Demostenas (~384-322 m. pr. Kr.) Atėnų valstybės veikėjas ir oratorius, telkė graikus kovai prieš Aleksandrą Makedonietį..

Fidijas (5 a. pr. Kr.). Atėnų Akropolis. Skulptorius, Antika.

Herodotas (484-424 m. pr. Kr.) žymus graikų istorijos tėvas, parašęs veikalą apie graikų karus su persais “Iliada”.

Hipokratas (460-370 m. pr. Kr.) žymiausias antikos laikų gydytojas, vadinamas medicinos tėvu. Homeras – (VIII a.pr.Kr.) Antikos rašytojas – epinės poemos „Iliada“, „Odisėja“.

Kleistenis (VI a. pr. Kr.) Graikijos veikėjas, įvykdęs administracinę reformą ir paskelbęs ostrakizmo įstatymą Atėnuose.

Minas – graikų mituose — dievo Dzeuso sūnus, Kretos salos karalius, po mirties tapęs vienu iš vėlių teisėjų požemio karalystėje

Peisistratas (VI a. Pr. Kr.)Graikijos veikėjas, kuris 560-528 m. pr. Kr. įvedė tironiją ir globojo viduriniuosius bei žemesniuosius luomus.

Periklis (~500-429 m. pr. Kr.) Atėnų valstybės veikėjas, oratorius, politikas, strategas.

Pitagoras (~570-500 m. pr Kr.) graikų filosofas. Įkūrė religinę filosofinę pitagoriečių broliją. Platonas (427-347 m. pr. Kr.) graikų filosofas, Sokrato mokinys, kuris žinomas savo mokymu apie idėjas ir valstybę. Įkūrė nuosavą filosofų mokyklą “Akademiją”.

Sofoklis (496 – 406 m.pr.Kr.) Antikos rašytojas – tragedijos „Edipas karalius“, „Edipas Kolone“, „Antigonė“, „Elektra“, „Filoktetas“.

Sokratas (470-399 m. pr. Kr.) graikų filosofas, kuris domėjosi moralės ir valstybės valdymo klausimais.

Solonas (VI a. pr. Kr.)garikų veikėjas, kuris 594 m. pr. Kr. įvedė įstatymą, suteikiantį teisę valdyti ne pagal kilmę, o pagal turtą, panaikina skolas ir skolinę vergovę.

Dievai, didvyriai ir mitinės būtybės.

Afroditė – meilės ir grožio deivė;

Artemidė – miškų deivė, gyvūnų ir medžioklės globėja;

Apolonas – mūzų valdovas, menų globėjas;

Atėnė – išminties, taikos ir karo deivė, globojo audėjus ir alyvų augintojus;

Dionisas – vaisingumo, augalijos ir linksmybės dievas, vyno išradėjas, vynuogių ir vyndarystės globėjas;

Dzeusas – vyriausiasis dievas, perkūnų ir žaibų valdovas, saugojo visuomenės teises;

Hadas – požemio karalystės dievas;

Hefaistas – ugnies dievas, kalvystės globėjas;

Hera – Dzeuso žmona, vedybų globėja;

Hermis – keliautojų, diplomatų, pirklių ir vagių dievas;

Nikė – pergalės personifikacija;

Poseidonas – jūrų dievas;

Prometėjas – žmonių gynėjas nuo dievų savivalės, žmonijos globėjas;

Tichė – likimo ir atsitiktinumo deivė;

Dedalas – sen. graikų mitų architektas ir skulptorius, pastatęs Kretos salos karaliui Minui Labirintą, iš vaško ir plunksnų pasidarytais sparnais nuskridęs iš Kretos į Mažąją Aziją;

Ikaras – graikų mit. personažas; bėgdamas iš Minojo nelaisvės, tėvo Dedalo padirbtais iš vaško ir plunksnų sparnais per arti priskrido prie Saulės; sparnų vaškui ištirpus, nukrito į jūrą ir nuskendo;

Heraklis – mitų herojus, pasižymėjęs didele fizine jėga;

Pandora – moteris, kuri iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą ir išleido žmonių nelaimes;

Pegasas – sparnuotas žirgas, kanopos smūgiu kalne davęs pradžią Hipokrenės šaltiniui, kurio vanduo teikęs įkvėpimą poetams;

Tesėjas – Atėnų karalius, suvienijęs Atiką, atlikęs žygdarbių (dalyvavo argonautų žygyje, nužudė plėšiką Prokrustą, pabaisą Minotaurą, nudobė Maratono jautį);

Chimeros – pabaisos, turėjusios liūto galvą, ožkos liemenį, gyvatės galva pasibaigiančią uodegą, iš nugaros kylančią trečią — ožkos — galvą;

Kentaurai – miškų arba kalnų demonai, iki juosmens žmonės, nuo juosmens arkliai;

Kiklopai – vienaakiai milžinai;

Minotauras – pusiau žmogus, pusiau jautis; žmogėdrą Minotaurą, Kretos karaliaus Mino laikomą Labirinte, nužudęs atėnietis Tesėjas; Mūzos – 9 deivės, mokslo ir meno globėjos; Nimfos – graikų gamtos deivės: žinomiausios medžių (driadės), vandenyno bangų (okeanidės), kalnų (oreadės), upių, ežerų (najades), jūrų (nereides);

Satyrai – miškų dievybės, pasižymėjusios gašlumu. Vyno ir linksmybės dievo Dioniso palydovai;

Sirenos – paukščio kūno merginos, dainomis viliojančios jūreivius;

Titanai – vyriausiosios kartos dievai — Gėjos (Žemės) ir Urano (Dangaus) sūnūs, kovoję su Dzeusu dėl valdžios; pralaimėję buvo nublokšti į Tartarą.

Žymiausi statiniai:

Aleksandrijos švyturys – pirmasis švyturys pasaulyje, pastatytas III a. pr. Kr. mažoje Viduržemio jūros Faro saloje ant masyvių akmeninių luitų, su Poseidono skulptūra viršuje. Rodė kelią laivams į Aleksandriją. Dieną signalizavo dūmais, o naktį atspindėjo laužo liepsnas. 120 m aukščio.

Atėnų akropolis – sen. Atėnų tvirtovė, šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras, iškilęs virš miesto ant didelės kalvos. Akropolių būta ir kituose Graikijos miestuose. Netoli yra Adriano vartai ir olimpinis stadionas, o už jų uola, kurios viršūnėje yra antikinio pasaulio statiniai. Ši uola vadinasi Likabeto arba Vilkų kalva.Netoliese yra ir Akropolio viršūnė su Panteonu. Šio kalno pirmojoje pakopoje yra vartai į Akropolį. Prie paties Akropolio yra daug šventyklų ir muziejų. Akropolio papėdėje matyti Dioniso ir Herodoto teatro griuvėsiai. Antikos laikais čia buvo statomi Sofoklio, Euripido kitų dramaturgų veikalai. Už šio teatro griuvėsių yra olimpinis stadionas ir Jupiterio šventykla.

Atėnų partenonas – pastatytas 447–438 m. pr. m. e., vadovaujant žymiajam Fidijui. Atėnų Dioniso teatras – pirmasis akmeninis Graikijos,teatre susėsdavo 14 tūkstančių žmonių. Jei žmonėms spektaklis nepatikdavo, jie aktorius apmėtydavo savo atsineštu maistu ar net akmeninis. Vienas aktorius sulaukė tokios krušos.

Dzeuso šventykla Olimpijoje – beveik prieš 3000 m. Olimpija buvo svarbus Graikijos religijos centras. Sen. graikai garbino vyriausiąjį dievą Dzeuso, jo garbei rengė šventes, atletikos varžybas. V a. pr. Kr. Olimpijos gyventojai sumanė pastatyti Dzeusui šventyklą. Skulptorius Fidijas sukūrė 13 m aukščio Dzeuso skulptūrą. Dievo odą padarė iš dramblio kaulo plokščių, drabužius – iš aukso lakštų.

Mauzoliejus Halikarnase – 377-353 m. pr. Kr. Persų imperijos dalyje su Halikarnaso sostine karaliavo Mauzolas. Jis vedė savo seserį Artemisiją ir sumanė sau ir karalienei pastatyti antkapį. Karaliaus garbei antkapis pavadintas mauzoliejumi. Jį saugojo akmeniniai liūtai. Ant vientiso akmeninio pagrindo stovėjo panašus į graikų šventyklą statinys, apsuptas kolonų ir statulų. Statinio viršūnėje – laiptuota piramidė. Ją 43 m aukštyje vainikavo žirgų traukiama kovos ir iškilmių vežimo skulptūra.

Knoso rūmai – senosios Kretos civilizacijos valdovų rūmai. Pastatas megarono tipo, pagrindinė statybų medžiaga džiovintos plytos. Rūmai išsidėstę 16 tūkst. kv. m. plote, pritaikyti prie reljefo, netaisyklingo suplanavimo. Moterų ir vyrų patalpos išsidėsčiusios skirtingose pusėse, rūmų centre 50×75 m pločio kiemas. Rūmuose naudojamos Kretai savitos iracionaliosios (į apačią siaurėjančios) kolonos. Sienos puoštos architektūrinėmis formomis ir glazūruotomis plytelėmis. Rodo kolosas – milžiniška statula, stovėjusi Egėjo jūros Rodo uoste. Taip Rodo gyventojai, IV a. pr. Kr. apgynę miestą, atsidėkojo už globą Saulės dievui Helijui. Bronzinė, maždaug m aukščio. Skulptorius Haras Lindietis.

Artemidės šventykla Efese – pastatė paskutinis Lydijos karalius Krezas Efeso mieste Mažojoje Azijoje. Legenda byloja, kad Efeso miestą įkūrė amazonės – karinga moterų gentis. Krezas nusprendė pastatyti Mėnulio deivės ir gyvūnų bei jaunų merginų globėjos Artemidės garbei didžiausią šventyklą iš marmuro. Svarbiausią šventyklos statinį rėmė maždaug marmuro kolonų. Kiekviena jų 20 aukščio. Pagrindas – 131 m ilgio ir 79 m pločio. Šventyklos viduryje stovėjo Artemidės skulptūra. Tai viena didžiausių senojo pasaulio šventyklų, daug didesnė už Partenoną, vėliau pastatytą Atėnuose.

II tema. Antika. B Senovės Roma. 753m. pr. Kr. – 476m.

METAI

II tūkstantmetis pr. Kr.- Apeninų pusiasalyje įsikuria pirmieji gyventojai.

753 m. pr. Kr. – Įkuriama Roma.

509 m. pr. Kr. – baigiasi karalių epocha, išvytas paskutinis karalius Tarkvinijus Išdidusis. Roma tampa respublika.

450 m. pr. Kr. – pirmasis įstatymų rinkinys – Dvylikos lentelių įstatymų rinkinys.

264 — 241 m. pr. Kr. – pirmasis punų karas.

218 – 201 m. pr. Kr. – antrasis punų karas.

149 – 146 m. pr. Kr. – trečiasis punų karas.

146 m. pr. Kr. – romėnai užėmė Graikiją.

133 m. pr. Kr. – Tiberijaus Grakcho reformos.

123 m. pr. Kr. – Gajaus Grakcho reformos.

107 m. pr. Kr. – konsulu tampa karvedys Marijus, kariuomenės pertvarkymas.

74-71 m. pr. Kr – Spartako sukilimas.

49 m. pr. Kr. – Cezaris perėjo Rubikono upę. pradėjo kariauti prieš Gajų Pompėjų. užėmė Romą.

44 m. pr. Kr. – sąmokslininkai nužudo Cezarį.

44 – 30 m. pr. Kr. – pilietiniai karai.

27 m. pr. Kr. – Oktavianas Augustas tampa Romos valdovu.

64 m. – Neronas įsakė padegti Romą, Romos gaisras.

284 m. – imperatoriumi išrinktas Diokletianas, jo reformos.

313 m. – imperatorius Konstantinas išleidžia įstatymą, draudžiantį riboti krikščionių laisvę.

392 m. – imperatorius Teodosijus krikščionybę paskelbia vyraujančia religija.

395 m. – Romos imperija suskyla į Rytų ir Vakarų.

410 m. – Alaricho kariai(vestgotai) nusiaubia Romą.

476 m. – žlugo Vakarų Romos imperija.

SĄVOKOS

Akvedukas – didžiuliai arkiniai tiltai, pastatyti tam, kad vandentiekio kelyje pasitaikydavo prarajų ar upių.

Amfiteatras – pastatas, kuriame vyko gladiatorių kovos ir vieši vaidinimai.

Arena – pabarstyta smėliu aikštelė amfiteatro ar cirko viduryje.

Augustas – imperatoriaus titulas. Vėliau kiekvienas imperatorius, tapęs Augustu, galėjo skirti savo įpėdinį, kuris gaudavo Cezario titulą.

Bagaudas – valstietis, sukilęs Galijoje ir Šiaurės Ispanijoje prieš Romos vergvaldžių priespaudą.

Biurokratija – valdymo sistema, kurioje viešpataujanti išnaudotojų klase vykdo savo valdžią darbo žmonėms per privilegijuotus

asmenis.

Centurionas – viršininkas Romos kariuomenėje, vadovavęs šimtinėms.

Cenzorius – surašydavo visus piliečius, nustatydavo jų turtinę padėtį, tvarkė mokesčius, viešuosius darbus, saugojo Romos piliečių

papročius.

Cirkas — vieta karo vadų triumfinėms eitynėms, varžyboms, vaidinimams Senovės Romoje.

Decimacija – romėnų kariuomenėje už didelį nusižengimą kas dešimtas karys burtų keliu turėjo būti nubaustas mirtimi.

Didysis tautų kraustymasis – barbariškas tautųjudėjimas, kėlimasis į vakarus, į Romos imperiją, bėgant nuo Azijos gyventojų hunų.

Diktatorius – valdovas, kuriam suteikta visa valstybinė valdžia Senovės Romoje; ypatingais atvejais senato nutarimu skirtas 6

mėnesiams.

Dominatas – neapibrėžta imperatoriaus valdžia.

Duonos įstatymas – Romos varguomenė kiekvieną mėnesį iš valstybinių sandėlių turėjo gauti grūdų nemokamai ar už labai mažą kainą.

Enciklopedija – mokslinis leidinys, kuriame pateikta kai kurių mokslo sričių svarbiausių žinių sistema.

Federatas – žmogus, pasisakantis už valstybių sąjungą.

Forumas – svarbiausia Romos aikštė.

Geocentrizmas – senovės žmonių klaidinga pažiūra, kad Žemė yra visatos centras, o Saulė, Mėnulis ir kiti dangaus kūnai sukasi apie ją,

išsilaikiusi iki XVI a.

Gladiatorius – belaisvis, nusikaltėlis, vergas ar samdytas karys, specialiai apmokytas kautis su kitais publikos malonumui.

Insulė – 3 ar 4 aukštų namas.

Julijaus kurija – vieta, kur posėdžiavo senatas.

Karceris – kalėjimas.

Kareivių imperatorius – 111 a., pašlijus drausmei kariuomenėje ir legionų vadams kovojant tarpusavy, legionierių karūnuotas valdovas, kuris sumokėdavo didžiausią sumą.

Koliziejus – didžiausias amfiteatras Romoje, kuriame vyko gladiatorių kautynės, žvėrių pasirodymai, tikrų karo laivų mūšiai.

Komicija -tautos susirikimas po Servijaus Tulijaus pertvarkymų.

Kolonas – smulkus žemės nuomininkas.

Konsulas – kariuomenės vadas, šaukė senato posėdžius.

Krikščionybė – Jėzaus Kristaus mokymą išpažįstančių žmonių religija.

Kupolas – architektūrinė detalė.

Latifundija – didelis romėnų dvaras.

Legionas – romėnų kariuomenės didžiausias padalinys.

Liaudies tribūnas – plebėjų teisių gynėjai. Turėjo teisę sustabdyti įstatymą, sušaukti senatą, kištis į teismų veiklą.

Magistratas – aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnas.

Oligarchija – valdžia, kurią įgyvendina nedidelė turtingiausių piliečių grupė.

Optimatas – 1 a. Romos respublikos krizės senato šalininkai.

Pagonybė – religija, pasisakanti už politeizmą.

Panteonas – visų dievų šventykla ar vienos religijos dievų visuma.

Patricijai – kilmingi Romos piliečiai, kildinę save iš pirmųjų Romos gyventojų.

Pax Romania – valdant Oktavianui Augustui įsigalėjusi romėniškoji taika.

Pergamentas – apdorota žalia oda.

Plebėjai – laisvi piliečiai, vėliau apsigyvenę Romoje.

Plebiscitas – visuotinė apklausa.

Pontifex maximum -vyriausias romėnų žynys, nuo Augusto laikų juo tapdavo imperatorius. Šis titulas išliko Romos popiežiaus titulu.

Populiaras – 1 a. Romos respublikos krizės metu žmonės, rėmę Romos varguomenę.

Principatas – politinė sistema, kur aukščiausią valdžią gavo senatorius princepsas.

Privilegija – išimtinė teisė į ką nors.

Provincija – už Italijos esanti Romos valstybės dalis.

Prokonsulas – konsulo padėjėjas.

Punai – taip romėnai vadino kartaginiečius.

Raiteliai – dalis Romos piliečių, kurie buvo raitelių vadų palikuonys.

Respublika – valstybe, kurią valdo liaudies išrinkti atstovai.

Romanizacija – Romos užkariautos tautos perėmė lotynų kalbą, romėnų buitį, papročius, religiją.

Senatas – Taryba, kuri svarsto svarbiausius valstybės reikalus, vidaus ir užsienio politiką, finansinius reikalus.

Terma – viešoji pirtis.

Toga – romėnų tautinis drabužis.

Triumfas – iškilmingas laimėjusio karvedžio įvažiavimas į Romą kariuomenės priešakyje.

Triumviratas – trijų žmonių sąjunga, sudaryta valdžiai užgrobti valstybėje.

Tunika – trumpas senovės romėnų drabužis.

Vandalizmas – kultūros vertybių ir meno paminklų naikinimas be priežasties.

Vestalė – žynė. saugojusios namų židinio deivės Vestos amžinąją ugnį jos šventykloje Forume.

Didysis cirkas – didžiausia ir seniausia arena Romoje, kur vykdavo kovos vežimų lenktynės ir iškilmingos šventinės eisenos.

Didysis forumas – vietovė tarp Kapitolijaus ir Palatino kalvų, turgaus aikštė.

Jupiterio šventykla – vyriausiojo dievo šventykla.

Kapitolijaus šventykla – tvirtovė ant Kapitolijaus kalvos.

Diokletiano, Karakalos termos – šių imperatorių pirtys užėmė 30 ha plotą ir buvo didžiausios.

Katakombos – persekiojamų krikščionių pamaldų vieta.

Kloakos – požeminis kanalas nešvarumams nutekėti.

Marso laukas – plati lyguma, kur vykdavo kariniai paradai, gimnastikos varžybos, liaudoes susirinkimai ir šventes.

Marso šventykla – Karo deivės šventykla Marso lauke.

Romėnų keliai – vadinami pasaulio stebuklu, jais būdavo sujungiama sostine su imperijos kampeliais visais.

Trajano kolona – pastatyta įamžinti Trajano sėkmingiems žygiams.

Triumfo arkos – po sėkmingo žygio statomos vadams.

ASMENYBĖS

Alarichas – vestgotų vadas, nusiaubęs Makedoniją, Graikiją. Įžengęs į Italiją, 410 m. apgulė Romą ir. nepatenkintiems miestiečiams atvėrus vartus, tris dienas ją siaubė.Po to patraukė į Pietų Italiją. Jam mirus, vestgotai Galijoje ir Ispanijoje įkūrė karalystę. Markas Antonijus – Cezario legionio vadas, po jo mirties kartu su Oktavianu valdęs Romą. Jam atiteko rytinės Romos provincijos.Jis dešimt metų gyveno Egipte, karalienės Kleopatros rūmuose.Prasidėjo jo irOktaviano tarpusavio karai, kuriuos jis pralaimėjo.Oktavianui užėmus Egiptą, jis kartu su Kleopatra nusižudė, Egiptas tapo Romos provincija.

Atila – žiaurus hunų vadas, dar vadinamas dievo rykšte. Užkariavo žemes nuo Volgos iki Reino, nuniokojo rytines Romos imperijos sritis, patraukė į vakarus, pasklido po Galiją. Jam įžengus į Italiją, jo kariuomenėj prasidėjo maras, jie pasitraukė, Atila mirė. Romulas Augustas – jaunas imperatorius. 476 m. nušalintas savo asmens sargybos.

Markas Aurelijus – (161 – 180 m. pr. Kr.), imperatorius ir filosofas. Mintyse atsispindėjo valdymo problemos, teigė, kad žmogus gimsta darbui, turi turėti tikslą, turi daryti tvarką pasaulyje, teigė kad mirtis visus sulygina. Mirė karo žygio metu. išleido apmąstymų knygą ‘”Sau pačiam”.

Brutas (85 42 m. pr. Kr.). Julijaus Cezario nužudymo organizatorius. Cicerono draugas, žymus filosofas ir oratorius. Cezaris – (100 – 44 m. pr. Kr.). Romos valstybės veikėjas iš žymios patricijų šeimos, karvedys, rašytojas, faktinis pirmasis imperatorius.

Ciceronas – (106 43 m. pr. Kr.), romėnų politikas, filosofas, garsus oratorius, klasikinės lotynų prozos autorius. Diokletianas imperatoriumi tapo 284 m. Padidino kariuomenę, ją pertvarkė, numalšino neramumus provincijose, išvijo barbarus.imperiją padalino į smulkesnes sritis. Pasiskelbė Jupiterio sūnumi. Kadangi vienam buvo per sunku valdyti, jis persikėlė į Mažąją Aziją, o benravaldžiui pavedė valdyti vakarinę imperijos dalį.Prasidėjo valstybės skilimas.

Epiktetas – (I – II a.), vergas iš Frigijos. Mintimis artimas Senekai. Siūlė niekada nesakyti, iš kurio krašto yra žmogus kilęs, siekė lygybės tarp tautų, niekino prabangų gyvenimą, buvo ištremtas iš Romos.

Gajus Grakchas – Tiberijaus brolis, siekė baigti jo darbą. Apribojo senato valdžią, priimtas duonos įstatymas, pradėti organizuoti dideli viešieji darbai. Tęsė žemės reformą, pasiūlė steigti kolonijas. Buvo nužudytas savo vergo.

Tiberijus Grakchas – iš kilmingos šeimos, garsėjo išsilavinimu, dora.Pasiūlė žemės įstatymo reformą: visuomenės žemes išdalinti nusigyvenusiems plebėjams. Buvo apkaltintas valdžios siekimu ir nužudytas. Hanibalas kartaginiečių karo vadas, pradėjęs antrąjį punų karą. Po pralaimėjimo nusinuodijo.

Kaligula – imperatorius nuo 37 m., siekė neribotos valdžios. Daug lėšų skyrė teatrams, triumfams, statyboms, todėl didino mokesčius. Buvo tironas, nužudytas.

Konstantinas – imperatorius, daugiausia dėmesio skyrė rytinėms provincijoms. 330 m. įkūrė sostinę Konstantinopolį. Krasas – kartu su Cezariu ir Pompėju sudarė triumviratą, poto pradėjo vadovauti romėnų kariuomenei.

Titas Livijus – (59 m. pr. Kr. I 7 m.), romėnų istorikas, parašęs Romos istoriją nuo jos įkūrimo iki 9 m. pr. Kr. Jose stengėsi išaukštinti romėnus. Iš jo parašytų 142 knygų yra išlikusios 35.

Marijus – karvedys, tapęs konsulu 107 m. pr. Kr. Pertvarkė kariuomenę: ją sudarė samdiniai, jis leido tarnauti ir neturtingiems piliečiams, karvedžiai patys rinko kariuomenę, mokėjo algas.

Neronas – imperatorius despotas, liepęs 64 m. padegti romą.

Odoakras – imperatoriaus asmens sargybos vadovas. 476 m. nušalinęs jį ir pasiskelbęs Italijos karaliumi. įsikūrė Ravenos mieste. Sis

įvykis laikomas Vakarų Romos imperijos pabaiga.

Oktavianas – (27 m. pr. Kr. – 14 m.), pirmasis Romos imperatorius. Senatas suteikė jam Augusto(šventojo) prievardį. įgijo visą faktinę

valdžią, įkūrė principatą. Suklestėjo romėnų literatūra.

Plinijus Vyresnysis – I a. parašė 37 knygų veikalą “Gamtos istorija”, tai enciklpedija apie to meto žinias apie pasaulį ir gamtą.

Plutarchas – (45 — I27m.) parašė ,.Palyginamuosius gyvenimo aprašymus”, kuriuose sugretino romėnų ir graikų veikėjus. Sis

veikalas išliko visas. Nors nepaisoma chronologijos, tačiau stengiamasi išryškinti asmenybės bruožus pavyzdžiais: smerktini ar sektini

bruožai ir 1.1.

Pompėjus – sudarė triumviratą su Cezariu ir Krasu.. vėliau sukilo prieš Cezarį, kuris pradėjo prieš jį karą. Jo nužudyto galva buvo

padovanota Cezariui.

Klaudijas Ptolemėjas – matematikas, geografas, astronomas. Apibendrino senovės astronomijos ir geografijos žinias, parengė geocentristinį visatos modelį.

Romulas – yra tikima, kad kartu su broliu Rėmu įkūrė Romą.

Kornelijus Sula – 82 m. ( I a. pab.) pr. Kr. išsikovojo, kad būtų paskelbtas diktatoriumi neribotam laikui, todėl jis laikomas diktatūros

Romoje pradininku. Juo jis išbuvo 3 metus.

Scipionas – Romos karvedys, pasižymėjęs antojo punų karo metu.

Seneka – I a., nors buvo turtingas, kvietė atsisakyti turto. Buvo Nerono mokytoju, konsulu, mąstė apie tobulą visuomenes valdymą(respubliką), teigė, kad tik išmintis gali paveikti žmogų. Buvo nužudytas.

Spartakas – 74 – 71 m. pr. Kr. Trakų kilmės vergų sukilimo Romoje vadas. Į Romą pateko kaip belaisvis, buvo parduotas į gladiatorius.

Tacitas – (55 – 120 m.), rašytojas, valstybės veikėjas. 98 m. išleido „J.A. gyvenimas ir būdas”, „Germanija”.

Teodosijus – imperatorius, po jo mirties imperija galutinai suskilo, ją pasidalino jo sūnūs.

Tiberijus – Romos imperatorius. Iš pradžių sutarė su Senatu, po to vykdė autokratinę politiką. Stengdamasis provincijose sutvarkyti

mokesčių sistemą, už piktnaudžiavimus persekiojo vietininkus ir atpirkėjus; sumažino visuomeninių statybų ir pramoginių renginių

išlaidas, grūdų ir pinigų dalijimą plebėjams.

Trajanas – Romos imperatorius. Užėmė Mesopotamiją, geras karvedys, buvo toks pat kaip ir kariai. Senatas oficialiai pripažino jį

geriausiu imperatoriumi. Jo žygiams įamžinti buvo pastatytas didelis obeliskas.

DIEVAI IR MITINĖS BŪTYBĖS

Jupiteris – vyriausiasis dievas, perkūno.

Junona – Jupiterio žmona, moterų ir motinų globėja.

Vesta – namų židinio globėja.

Vulkanas – kalnų ir amatininkų globėjas.

Neptūnas – Jūrų dievas.

Plutonas – požemio karalystės dievas.

Cerera – žemdirbystės dievas.

Minerva – karo deivė, amatininkų globėja.

Merkurijus – prekybos ir vagių dievas.

Diana – medžiokles ir mėnulio deivė.

Venera – meilės ir grožio deivė.

Apolonas – saulės ir muzikos dievas, aiškiaregių globėjas.

Marsas – karo dievas.

Kapitolijaus vilkė – tai vilkė, užauginusi Romos įkūrėjus Romulą ir Rėmą

ĮVYKIAI

Romos miesto įkūrimas

Pagal legendą. Trojos didvyris Enėjus. Afrodites sūnus, likęs gyvas po karo, atvyko į Lacijų. vedė karaliaus dukterį ir susilaukė sūnaus, kuris tapo naujo miesto Alba Longos įkūrėju. Jo tolimą palikuonį Numitorą nuvertė nuo sosto jaunesnis brolis. Numitoro dukterį atidavė

į vestales. Jos turėjo būti skaisčios, tačiau ji pagimdė dievo Marso dvynius. Už tai ji ir jos vaikai buvo pasmerkti mirti. Dvyniai buvo įmesti į Tiberio upę. bet ji išmetė vaikus į krantą, kur juos suradusi ir savo pienu maitinusi vilkė. Vėliau piemuo juos rado ir pavadino Romulu ir Reinu. Galiausiai jų paslaptį atskleidė, grąžino sostą Numitorui, o patys nusprendė įkurti naują miestą. Broliai susiginčijo ir Romulas nukovė Rėmą. o miestą pavadino savo vardu 753 m. pr. Kr., kuris išsidėstęs ant 7 kalvų: seniausiai apgyventa Palatino kalva, paskutinė – Aventino.

Karalių valdymas

Ankstyvuoju laikotarpiu Romą valde 7 karaliai. Karalių (rex) rinko senatas iki gyvos galvos. Jis pirmininkavo senate, aukodavo dievam aukas, vadovavo pašauktinei kariuomenei. Karaliai atliko daug reikšmingų darbų. Karalius Numa Pompilijus patikslino kalendorių. Tarkvinijus Priskas pradėjo didžiojo cirko statybą, surengė pirmas viešas žaidynes, nusausino pelkes aplink Romą. Servijus Tulijus ją apjuosė siena, leido plebėjams dalyvauti Tautos susirinkime. Tarkvinijus Išdidusis ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą. 3 paskutiniai karaliai buvo etruskai. 509 m. romėnai išvijo paskutinį karalių.

Respublikos paskelbimas

Paskutinis karalius Tarkvinijus Išdidusis buvo ištremtas, VI a. pr. Kr. Roma buvo paskelbta respublika – valstybe, kurią valdė liaudies išrinkti atstovai.Aukščiausia valdžia priklausė senatui, tautos susirinkimams ir magistratams.

Plebėjų teisių augimas

Plebėjai tarnavo armijoje, bet nedalyvavo valstybės valdyme. Kadangi nebuvo rašytinių įstatymų, patricijai galėjo savivaliauti. Plebėjai kelis kartus grasino palikti Romą. kai jų pagalba buvo ypač reikalinga. 494 m. pr. Kr. Plebėjai sušaukė atskira tautos susirinkimą. Jie

išsikovojo teisę rinkti savo pareigūnus (liaudies tribūnus). Tribūnai galėjo sustabdyti senato priimto įstatymo veiklą, jų asmuo buvo neliečiamas. Jie pasiekė, kad būtų perdalyta žemė, uždrausta versti vergais įsiskolinusius piliečius, kad jiems butų suteiktos lygios teisės

Tautos susirinkime su patricijais. Plebėjai privertė paskelbti Romos įstatymus, pirmasis įstatymų rinkinys, paskelbtas 450 m. pr. Kr., pirmiausia gynė nuosavybę.

„12 lentelių įstatymų” įsigalėjimas

Pirmasis įstatymų rinkinys, paskelbtas 450 m. pr. Kr., pirmiausia gynė nuosavybę. Romėnai teigė, kad teisėjai turi būti bešališki, o kaltinamasis turi teisę susitikti su savo kaltintojais, kad įrodymai būtų Įtikinantys, o teisėjai turi atsižvelgti i poelgio motyvus. Įtariamasis turi būti laikomas nekaltu kol jo kaltė neįrodyta. Punų karai ir didžiausi mūšiai III – i a. pr. Kr. Romos valstybė susiduria su stipria Kartaginos valstybe, kurią Šiaurės Afrikoje Įkūrė finikiečiai. Juos romėnai vadino pūnais. Karų su Kartagina priežastis – Romos ir Kartaginos interesų susidūrimas, ro¬mėnams plečiant savo valdas Viduržemio juros baseine.

Įsimintini 3 Punų karai:

1) 264 – 241 m. pr. Kr. Kartaginiečiai užėmė Siciliją, romėnai ten pasiuntė savo legionus. Romos laivynas sumušė Kartaginos, netrukus romėnai atėmė Sardinijos ir Korsikos salas.

2) 218 – 201 m. pr. Kr. Hanibalas užpuolė Italiją iš šiaurės, j is veržėsi pirmyn, bet nepavyko užimti Romos, grįžo Į Afriką. Prie Zamos miesto pralaimėjo romėnams, išsilaipinusiems jų žemėse. Roma įsitvirtino Viduržemio juros pakrantėse.

3) 149-146 m. pr. Kr. Romėnai apsiautė Kartaginą, po 3 metų Kartaginos valdos tapo Romos provincija.

Pūlių karų reikšmė:

a) Kartagina pralaimėjo ir buvo sugriauta:

b) Žuvo labai daug žmonių ir buvo sunaikinta daug materialinių vertybių

c) Romėnai pasistatė galingą laivyną;

d) Roma įsiviešpatavo visoje europinėje Viduržemio jūros pakrantėje ir tapo stipriausia antikos pasaulio valstybe.

e) Parodė, kad valstybinė Romos santvarka yra pranašesnė už Kartaginos.

Po Punų karų Romos valstybės teritorija buvo plečiama toliau. Nukariautas teritorijas romėnai vadino provincijomis.

Romėnų karai ir užkariavimai Respublikos laikotarpiu

Šiuo laikotarpiu buvo nukariautos visos Apeninų pusiasalyje įsikūrusios tautos.272 m. pr. Kr. valstybę pradėta vadinti Romos-ltalijos sąjunga, siekiant pabrėžti romėnų sąjungą su visomis Italijoje gyvenančiomis tautomis. Kai kurių nukariautų miestų gyventojams buvo suteiktos Romos piliečių teisės, kai kurių- lotynų teisės (t. y. dalines). į sąjungininkų vidaus gyvenimą romėnai nesikišo, bet jų užsienio politika buvo visiškai priklausoma nuo Romos, be to, visi sąjungininkai turėjo siųsti būrius į tarnybą romėnų kariuomenėje. Po karų su punais. romėnai toliau pradėjo žygius į rytus. Įsiveržė į Balkanų pusiasalį, sutriuškino Sirijos kariuomenę, užkariavo Makedoniją. 146 m. pr. Kr įvedė savo valdžią Graikijoje. Glakelių reformos

Tiberijus ir Gajus Grakchai buvo iš kilmingos šeimos, garsėjo išsilavinimu, dora. Tiberijus buvo išrinktas liaudies tribūnu, pasiūlė žemės įstatymo reformą: visuomenės žemes išdalinti nusigyvenusiems plebėjams. Buvo apkaltintas valdžios siekimu ir nužudytas. Tiberijaus brolis Gajus sieke baigti jo darbą. Apribojo senato valdžią, priimtas duonos įstatymas, pradėti organizuoti dideli viešieji darbai. Tęsė žemės reformą, pasiūlė steigti kolonijas. Buvo nužudytas savo vergo.

Marijaus reforma

II – I a. pr. Kr. Romos kariuomenės sudėtis pasikeitė. Romėnų kariuomenės karvedys Marijus leido tarnauti legionuose ir neturtingiems Romos piliečiams. Senato pavedimu karvedžiai patys rinkdavo kariuomenę, mokėdavo algą ir duodavo dalį grobio. Tai sustiprino karvedžių valdžią. Spartako sukilimas

74 7 1 m. pr. Kr. gladiatorių mokykloje kilo sukilimas, kuriam vadovavo Spartakas. Subūręs apie save 70000 pabėgusių vergų sumušė ne vieną Romos legioną, tačiau galiausiai buvo sutriuškinta mūšyje su Krasu. Spatakas žuvo. 6000 belaisvių romėnai nukryžiavo prie kelio iš Kapują i Romą. Triumviratas I a. pr. Kr. Cezaris, Krasas ir Pompėjus varžėsi tarpusavyje dėl valdžios, vėliau sudarė triumviratą trijų vyrų sąjungą. Triumviratas neturėjo jokių ypatingų įgaliojimų, bet galėjo daryti įtaką įstatymų priėmimui. 58 m. pr. Kr. Cezaris tapo galijos provincijos vietininku. Pompėjus ir Krasas vadovavo romėnų kariuomenei Ispanijoje ir Sirijoje. Cezario žygis į Romą

Nuo 58 m. pr. Kr. Cezaris užkariavo galus, Reino germanus, britus, tapo 13 legionų vadu. Optimatai su Pompėjutni pareikalavo jo paleisti kariuomenę. Jis 49 m. pr. Kr. perėjo Rubikono upę. skyrusią Galiją nuo Italijos, tarė ..burtas mestas” ir be mūšio užėmė Romą, užvaldė Italiją, pasiskelbė valstybės diktatoriumi.

Pilietiniai karai Romoje

1 a. pr. Kr. romėnų užkariavimai sukėlė pilietinius karus tarp turtingųjų ir vargšų. Vis labiau aiškėjo, kad reikia reformų. Valstybėje susidarė 2 grupuotės (partijos): populiarai, kurie manė. kad reformos būtinos, ir siūle išdalyti žemę valstiečiams, ir optimatai. kurie mane. kad reikia palikti viską taip. kaip yra.Žymiausi populiarų atstovai buvo Gajus ir Tiberijus Grakchai. Jie pamėgino valstybėje įvykdyti žemės reformą ir suteikti užkariautoms tautom.-, piliečių teises, tačiau Senato buvo nuteisti mirti. 1 ai šukele Romoje pilietinį karą, pagrindinį vaidmenį ėmė vaidinti karo vadai. 107 (II a. pr.) m.pr. Kr. karvedys Marijus įvykdė labai svarbią karinę reformą: į kariuomenę pradėta imti ir bežemius proletarus, tiž tarnybą jiems žadėta atlyginti nukariautomis žemėmis ir karo grobiu. Taip karo tarnyba iš garbingos piliečiopareigos virto amatu. Materialinis kareivių aprūpinimas priklausė lik nuo jų karo vadų. Karo vadai., remdamiesi kariuomene, vis bandė užgrobti valdžią Romoje. Kornelijus Sula 82 m. ( I a. pab.) pr. Kr. išsikovojo, kad būtų paskelbtas diktatoriumi neribotam laikui, todėl jis laikomas diktatūros Romoje pradininku. Be to. Sulos laikais atsirado proskripcijos, jas imta taikyti politiniams priešams – tai sąrašai piliečių, paskelbtų už įstatymo ribų. konfiskuojant jų turtą ir ištremiant iš tėvynės. Diktatoriumi jis išbuvo 3 metus.Padėti valstybėje dar labiau apsunkino sukilimai. 91-88 m. (i a. pab.) pr. Kr. sukilo kalikų tautelės. Nors sukilimąjos pralaimėjo, romėnai buvo priversti suteikti kalikams piliečių teises. 73-71 m. (I a. pab.) pr. Kr. Romą sukrėtė Spartako vadovaujamas vergų sukilimas. Tik dėl sukilėlių vadų tarpusavio nesutarimų valdantiesiems sluoksniams pavyko jį numalšinti. Ypač ŠĮ sukilimą malšinant pasidarbavo karo vadas Gnėjus Pompėjus. Jis kartu su kitais karo vadais Licinijumi K rasų ir Julijumi Cezariu sudarė triumviratą- taryba,, susitarė vienas kitą remti ir paimti valdžią Romoje. Po Kraso mirties labai išaugo Julijaus Cezario autoritetas. 49-48 m. pr. Kr. jis su savo kariuomene peržengė Rubikoną, užėmė Romą ir tapo diktatoriumi.Tuo metu jau buvo aišku, kad respublikinė valdymo sistema atgyveno, nes j i buvo paranki tik Romos piliečiams, kurie valstybėje tesudarė gyventojų mažumą. Valstybei reikėjo stiprios, vienijančios asmenybės. Ja ir tapo Julijus Cezaris. Norėdamas įsitvirtinti valdžioje, Cezaris:

1) suteikė pats sau diktatoriaus titulą iki gyvos galvos;

2) pasiskelbė vyriausiuoju pontifiku (žyniu): Principato įvedimas

Principatas nuo 27 m. pr. Kr. iki 3 a.pab.lmperijus – pati aukščiausia valdžia. Jis galėjo būti karinis veikėjas, ar civilis. Nuo įgaliojimų imta vadinti ir teritoriją kurioje veikė imperijus – imperija. Pirmasis asmuo, su kurio pareigom siejame principato valdžią Julijaus

Cezario įsūnys Gajus Julijus Cezaris Oklavijanas. Julijaus Cezario įpėdiniu jis tapo apie 20 m.pr.Kr. Gavo Augusto prievardį (Princepsas – pirmasis įrašytas senatorių sąraše). Turi teisę kalbėti pirmas. Jo laiku respublikinės institucijos: senatas, magistratūra, tautos susirinkimas. Bet iš tiesų princepsas buvo pirmas asmuo ir jo nuomone ypač svarbi.

Romos gaisras

64 m. Romos imperatorius Neronas įsakė padegti Romą o kaltais apšaukė krikščionis ir pradėjo viešai juos persekioti.

Imperijos laikotaipio užkariavimai Valdant Augustui

Romos imperijos teritorija išsiplėtė iki Reino ir Dunojaus. Imperatorius Trąjanas užėmė Mesopotamiją.

Diokletiano reformos

Padidino kariuomenę du kaitus. ją pertvarkė. Taip numalšino neramumus provincijose ir išvijo baitams. Šiaurinę sieną sustiprino įtvirtinimais. Padalino imperiją į

smulkesnes sritis, jas prižiūrėt paskyrė valdininkus.

Konstantinopolio įkūrimas

Imperatorius Konstantinas daugiausia dėmesio skyrė rytinėms provincijoms. 330 m. ten pastatė naują imperijos sostinę Konstantinopolį. Provincijų maištai. Dominate laikotarpiu provincijose kildavo maištai dėl valdžios.

Imperijos skilimas

Didelę imperiją buvo sudėtinga valdyti, todėl imperatorius Diokletianas pusę imperijos pavedė valdyti kitam. Rytinės imperijos dalys buvo ekonomiškai stipresnės, ten buvo saugiau gyventi. Imperatorius Konstantinas daugiausia dėmesio skynė rytinėms provincijoms. 330 m. ten pastatė naują imperijos sostinę Konstantinopolį. Prasidėjęs valstybės skilimas pasibaigė 395 m., kai po Teodosijaus I mirties ją pasidalijojo sūnūs. Vakarinės imperijos sostinė liko Roma jai priklausė Italija ir vakarinės provincijos Europoje ir Azijoje. Rytinės imperijos sostine tapo Konstantinopolis su Balkanų pusiasaliu, Egiptu ir romėnų valdomis Azijoje.

Barbarų antplūdis

Apie 400 m. gennanų tautos pradėjo puolimą. Pačius gennanus puolė gausūs aziatų raitininkų, hunų, būriai. Jie buvo priversti bėgti, todėl įsiveržė į Romos imperiją

Visose buvusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje įvairios gennanų tautos įkūrė mažesnes valstybes, kurios nuolat kariavo tarpusavyje.

Romos niokojimas

Vestgotams vadu išsirinkus Alarichą jie įžengė į Italiją ir 410 m. apgulė Romą. Nepatenkinti valdžia miestiečiai slapta atvėrė miesto vaitus. Jie 3 dienas siaubė amžinąjį

miestą. Vėliai sostinę apiplėšė kilos gentys.

Vakarų Romos imperijos žlugimas

Nuolatinės kovos su baibarais išsekino Vakarų Romą jos provincijos atiteko geimanams. Germanai taip pat viešpatavo Romoje, rinko imperatorius, juos nuversdavo.

Imperatoriaus asmens sargybai vadovavęs gemianas Odoakras 476 m. nušalino imperatorių Romulą Augustą ir pasiskelbė Italijos karaliumi. Šis įvykis laikomas Vakarų

Romos imperijos pabaiga o taip pat ir Senovės istorijos laikotaipio pabaiga.

SVARBIAUSI ŠALTINIAI

Marko Aurelijaus apmąstymų knyga “Sau pačiam”. Cezario “Galų karo užrašai”, Cicerono ”Kalbos”. Tito Livijaus “Romos istorija nuo miesto įkūrimo”. Plinijaus Vyresniojo “Gamtos istorija”, Plutarcho “Rinktinės biografijos”. Tacito “Germanija”. Vergilijaus “Eneida”.

III TEMA. KRIKŠČIONYBĖS ATSIRADIMAS IR PLITIMAS

Metai:

4 m. pr. Kr. – Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo mirtis.

30 m. – Jėzus suimtas ir nukryžiuotas ant Golgotos kalno Jeruzalėje

64 m. – Pirmosios krikščionių žudynės.

70 – 100 m. – Krikščionių persekiojimas.

313 m. – Milano ediktas. Romos imperijoje leista išpažinti krikščionybę.

325 m. – Nikėjos bažnyčios susirinkimas. Galutinai suformuotos krikščionybės dogmos.

392 m. – Imperatorius Teodosijus Romos imperijoje paskelbė krikščionių religiją valstybine.

496 m. – Chlodvigo krikštas.

Sąvokos:

Apaštalas – Jėzaus Kristaus išrinktasis mokinys. Jų buvo 12. Apaštalai skelbė evangeliją, teikė sakramentus: krikštijo, atleisdavo nuodėmes.

Apokalipsė – Jono parašyta Biblijos dalis, kurioje pasakojama apie pranašaujamą pasaulio pabaigą, pergalingą Kristaus kovą su Antikristu, paskutinį teismą.

Apologetai – II-III a. krikščionių rašytojai, skelbę krikščionybę ir gynę ją nuo pagonių bei judėjų.

Bažnyčia – maldos namai ir krikščionių bendruomenė.

Ekskomunika – tikinčiojo atskyrimas nuo bažnyčios.

Evangelijos – pirmos keturios Naujojo Testamento knygos – Evangelija pagal Matą, Morkų, Luką, Joną.

Eretikai – religinių srovių, prieštaraujančių bažnyčiai (erezijų), skleidėjai.

Fariziejus – judaistas ortodoksas.

Gnostikai – sekta, prieštaravusi ankstyvajai krikščionybei. Veikė Artimuosiuose Rytuose I a.

Išganymas – nuodėmių atleidimas.

Kankinio mirtis – gyvybės paaukojimas už svetimas nuodėmes.

Krikštas – sakramentas, atleidžiantis prigimtinę nuodėmę.

Krikščionybė – pasaulinė religija. Remiasi Jėzaus Kristaus išpažinimu, jo mokymu, tikėjimu jo gyvenimo, mirties ir prisikėlimo reikšmingumu.

Mesijas – Dievo siųstas žmonių gelbėtojas (krikščionybėje – Jėzus Kristus).

Misija – atsakingas uždavinys, pavedimas ką nors atlikti.

Naujasis Testamentas – Biblijos dalis, pasakojanti apie Kristaus gimimą, krikštą, veiklą, mirtį ir prisikėlimą.

Nukryžiavimas – nusikaltėlio prikalimas prie kryžiaus.

Pontifikatas – vieno popiežiaus valdžios laikotarpis.

Prisikėlimas – Jėzaus kėlimasis iš numirusiųjų trečią dieną po nukryžiavimo.

Švenčiausioji Trejybė – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia.

Vienuolynas – pastatas, kuriame gyvena ir meldžiasi vienuoliai.

Vyskupas – krikščionių bažnyčios dvasininkas, turintis aukščiausią valdžią vyskupijoje.

Asmenybės:

Arijas – Aleksandrijos kunigas, teologas, atmetęs Švenčiausiosios Trejybės dogmą ir IV a. sukūręs savo pasekėjų sektą.

Chlodvigas – Frankų valstybės įkūrėjas, krikštą priėmęs 496 m.

Diokletianas – paskutinis Romos imperatorius, persekiojęs krikščionis.

Erodas Didysis – Judėjos karalius. Juo tapo užėmęs Jeruzalę (I a. pr. Kr.).

Jėzus Nazarietis – krikščionybės pradininkas, Dievo sūnus.

Jonas, Lukas, Matas, Morkus, Paulius, Petras – Jėzaus Kristaus išrinktieji mokiniai, apaštalai.

Jonas Krikštytojas – paskutinis senojo testamento pranašas ir pirmasis Jėzaus mokinys.

Konstantinas – imperatorius, leidęs Romos imperijoje išpažinti krikščionybę.

Neronas – Romos imperatorius, surengęs pirmąsias krikščionių žudynes.

Poncijus Pilotas – Romos prokuratorius, valdęs Judėjos provinciją. Nuteisė Jėzų mirti.

Teodosijus – Imperatorius, paskelbęs krikščionybę valstybine Romos imperijos religija.

Įvykiai:

Kristaus veikla aprašyta evangelijose, I a. antroje pusėje surašytose Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Jėzus žmonėms skelbė apie greit ateisiančią Dievo karalystę, mokė, jog nepakanka laikytis Dievo įsakymų, bet reikia jį pamilti visa širdimi. Aiškino, kad žmogus atsako prieš Dievą už savo darbus, mintis ir jausmus.

Nukryžiavimas. Žydų dvasininkams prašant, Judėjos vietininkas Poncijus Pilotas įsakė nubausti Kristų mirties bausme. Jis buvo suimtas ir nukryžiuotas ant Golgotos kalno Jeruzalėje 30 m.

Apaštalų misijos. Apaštalai I a. rengė žygius į užsienio šalis, aiškino žmonėms Kristaus mokymą, steigė krikščionių bendruomenes.

Krikščionių bendruomenių kūrimasis. Pirmoji krikščionių bendruomenė susikūrė 30 m. Ėmė sparčiai kurtis po Kristaus nukryžiavimo.

Krikščionių persekiojimas truko nuo krikščionybės susikūrimo iki III a. pabaigos.

Bažnyčios dogmų formavimasis. Bažnyčios dogmos galutinai suformuotos Nikėjos bažnyčios susirinkime 325 m.

Milano ediktas. 313 m. išėjo Milano ediktas. Jame Konstantinas drauge su imperijos rytuose valdančiu Licinijum paskelbė religijų lygybę. Tokiu būdu imperijos valdžia atsisakė nuo vienos oficialios tikybos ir visas pradėjo traktuoti vienodai, nevaržydama vienų ir neaukštindama kitų. Tuo pačiu ediktu buvo įsakyta provincijų valdytojams grąžinti krikščionių bendruomenėms persekiojimų metu konfiskuotą turtą.

Krikščionybės virtimas valstybine religija. Romos imperatorius Teodosijus 392 m. krikščionybę paskelbė valstybine religija. Netrukus jis uždraudė pagoniškus kultus ir olimpines žaidynes.

IV TEMA. BALTŲ GENTYS IR JŲ VISUOMENINĖS SANTVARKOS BEI KULTŪROS BRUOŽAI IKIVALSTYBINIU LAIKOTARPIU

IX tūkstantmetis pr. Kr. – XII a.

Metai:

XI tūkstantmetis pr. Kr. – į dabartinę Lietuvos teritoriją atsikėlė gyventi pirmieji gyventojai. Vieni atkeliavo iš Vakarų Europos, kiti – iš Vidurio Europos.

XI – IX tūkstantmetis pr. Kr. – Paleolitas Lietuvoje. Susidarė tinkamos sąlygos nuolatiniam gyvenimui. Žmonės rankiojo augalinį maistą, žvejojo, medžiojo šiaurės elnius. Naudojo primityvius įrankius (medines ietis ir ietis su titnaginiais bei kauliniais antgaliais, svaidykles, kuokas, lankus su strėlėmis) ir ugnį. Iš akmens, kaulo ar rago gamino peilius ir durklus. Gyveno gimininėmis bendruomenėmis stovyklose prie upių ar ežerų. Mirusiuosius laidojo gyvenvietėje arba pačiame pastate. Laidojimo papročiai liudija tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, nes mirusieji laidoti su brangiu turtu. Prieš medžioklę atlikdavo ritualus, magines apeigas. Vyriausiuoju viešpačiu laikė Briedžių briedę. Nešiojo amuletus, tikėjo kad jie suteikia galios.

VIII – V tūkstantmetis pr. Kr. – Mezolitas Lietuvoje. Žmonės gyveno mažomis bendruomenėmis, turėjo įsirengę laikinus būstus. Verslai – medžioklė ir žvejyba. Darbo įrankius gaminosi iš titnago, kaulo ir rago. Pradėjo primityviai tašyti akmenį. Naudojo kirvį, galingesnes ietis, tobulesnius lankus sustrėlėmis, žeberklus, tinklus, kaulinius kabliukus, peilius ir durklus iš kaulo. Prisijaukino šunį.

V tūkstantmetis pr.Kr. – 1500m. pr. Kr. – Neolitas Lietuvoje. Žmonės pradėjo gyventi sėsliai, mokėjo lipdyti ir degti puodus, austi, šlifuoti. Pasirodė pirmieji metaliniai antgaliai, žvejybai imnti naudoti tinklai, žvėrys gaudyti kilpomis. Pradėti statyti ilgi namai. Vakarų baltai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, augino naminius gyvulius. Žemei dirbti naudojo akmeninius ir medinius kaplius, vėliau, atsiradus ariamajai žemdirbystei,- jaučiu traukiamą arklą, akėčias, teinamąsias girnas. Lietuvos teritorijos žemdirbiai augino kviečius, miežius, soras. Atsirado įtvirtintos gyvenvietės, žmonės gyveno šeimomis. Mirusieji laidoti pilkapiuose, vėliau atsirado degtiniai kapai. Žmonės gyveno kaimais, už kurių buvo kapinės, nors mirusieji buvo laidojami ir po namų asla. I kapus dėta įkapių: karoliukų, kriauklių, tualto reikmenų.

2500m. pr. Kr. – į Nemuno ir Narvos kultūrų (Pamario kultūra) žvejų ir medžiotojų gyvenamus plotus iš rytų Europos ir Azijos stepių ėmė skverbtis indoeuropiečiai, laivinių kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūros nešėjai. Senieji gyventojai asimiliavosi su indoeuropiečiais ir per keletą šimtmečių tapo baltais, kurie gyveno didelėje teritorijoje nuo Vyslos iki Volgos ir Okos upių.

1500 – 500m. pr. Kr. – Žalvario amžius Lietuvoje. Naudojami spąstai, tinklai, kilpos, pagrindinis medžioklės įrankis – lankas ir strėlė su geležiniu antgaliu. Atsiranda žalvariniai darbo ir kovos kirviai, kalavijai, pjautuvai, gyvatgalviai kapliai. Žalvaris gabenamas iš Vidurio Europos mainais už gintarą, medų vašką, kailius. Statomos įtvirtintos gyvenvietės, renkami karo vadai, formuojasi karių sluoksnis. Svarbiausi klausimai sprendžiami vyrų susirinkimuose. Įsitvirtina gyvulininkystė, toliau plėtojama ariamoji žemdirbystė. Atsiranda lydiminė žemdirbystė. Miškingose vietose žemdirbystei tinkamų plotų nedaug, todėl gyventojai iškerta ir išdegina mišką lydimui paruošti. Svarbiausios žemės įdirbimo priemonės – ugnis, žalvarinis kirvis ir kaplys.

500m. pr. Kr. – Geležies amžius prasideda Lietuvoje. Žemdirbystė tampa pagrindiniu verslu, bet verčiamasi ir gyvulininkyste. Naudojami geležiniai įmoviniai ir siauraašmeniai pentiniai kirviai, arklai su geležiniais noragais, žagrės, pjautuvai ir dalgiai, sukamosios girnos. Atsiranda pūdiminė žemės dirbimo sistema. Geležis plinta iš Artimųjų Rytų. Pagyvėja prekyba su Romos provincijomis, užmezgami ryšiai su Skandinavija, Rusia, Bizantija.

I – IV a. – Gintaro kelias.

98m. – P. K. Tacitas savo veikale „Germanija“ pirmą kartą paminėjo aisčių vardą.

853m. – pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos gyvenvietė – Apuolė ( švedų karalius Olafas surengė didelį žygį į kuršių žemes, sudegino keletą pilių, prisiplėšė grobio).Vikingų žygį į Apuolę aprašė vokiečių hagiografas Rimbertas.

X – XIIIa. – suyra pirmykštė visuomenė, lietuviai tampa didžiausiu baltų etniniu vienetu.

1009m. – Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminimas Lietuvos vardas.

Sąvokos:

Aisčiai – gentys, gyvenusios prie rytinės Baltijos jūros pakrantės. Iki XIXa. vid. taip buvo vadinami lietuvių protėviai baltai. Vardas pirmą kartą paminėtas 98m. romėnų rašytojo P.K.Tacito veikale „Germanija“.

Alka – sen. lietuvių religinio kulto vieta.

Ariamoji žemdirbystė – žemdirbystė, kai pagrindiniai žemės įdirbimo įrankiai – jaučio traukiamas arklas, akėčios.

Bajoras – pagoniškoje Lietuvos valstybėje žmonės, valdę savo sodybas (kiemus) ir pavaldžių žmonių kaimus, aukštesnę visuomenės pakopą sudarantys „gerieji“ žmonės.

Baltai – grupė indoeuropietiškos kilmės tautų ar genčių, kalbančių ar kalbėjusių giminingomis kalbomis, sudarančiomis atskirą indoeuropiečių kalbų šeimą.Gyvena ar gyveno Baltijos jūros pietryčių ir rytų pakrantėje. Terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas G.H.F.Neselmanas 1845m. knygos „Senųjų prūsų kalba“ pratarmėje.

Etnogenezė – tautų ir kitų etninių bendrijų susidarymas.

Europidai – viena didžiųjų (pirminių) žmonių rasių, paplitusi visame pasaulyje.

Geležies amžius – žmonijos istorijos laikotarpis, kuriuo paplito geležiniai darbo įrankiai ir ginklai ( II tūkstantmečio pr.Kr. pab. , Lietuvoje – 500m.pr.Kr. – 1236m.)

Gimininė bendruomenė – žmonių kolektyvas, kurio narius jungė giminystės ryšiai.

Gintaro kelias – kelias nuo baltų gyvenamų teritorijų iki Romos provincijų, kuriuo buvo gabenamas gintaras.Jis buvo keičiamas į romėnų produktus, kurių baltai neišgaudavo savo teritorijose.

Krivis – vyriausias baltų pagonių žynys.

Krivulė – lazda žmonėms į sueigą šaukti. Buvo daroma iš kadagio, beržo, ąžuolo kreivai išaugusios šakos. Ją turėdavo krivis.

Kunigaikštis – kilmingas asmuo, kuris išrenkamas karo vadu, vėliau – didelių žemių valdovas. Pagoniškoje Lietuvos valstybėje – aukščiausio visuomenės sluoksnio atstovas, valdantis keletą lauko bendruomenių ir aplink save subūręs būsimųjų bajorų, kurie sudaro kunigaikščio kariuomenės branduolį.

Lydiminė žemdirbystė – atsirado žalvario amžiuje (II t-metis – 500m.pr.Kr.).Kadangi miškingose vietovėse žemdirbystei tinkamų plotų buvo nedaug, gyventojai iškirsdavo ir išdegindavo miškus lydimui paruošti. Svarbiausios žemės įdirbimo priemonės buvo ugnis, žalvarinis kirvis ir kaplys. Lydimas gerą derlių duodavo tik keletą metų, vėliau jį palikdavo, užleisdavo, ieškodavo naujų miško plotų.

Mezolitas – vidurinysis akmens amžius, pereinamasis tarp paleolito ir neolito, poledyninis laikotarpis (VIII – V tūkstantmetis pr.Kr.)

Neolitas – naujojo akmens amžiaus paskutinis periodas, kurio trukmė priklausė nuo teritorijos (V-II tūkstanmetis pr.Kr.)

Paleolitas – senasis akmens amžius, seniausias žmonijos istorijos laikotarpis (XII – VIII tūkstantmetis pr.Kr.)

Piliakalnis – žemės pylimu ir medinėmis sienomis sutvirtinta kalva. Žmonės ant piliakalnių ėmė kurtis II tūkstantmetyje pr. Kr.

Ramuva – pagrindinė pagonių šventovė, kurioje kriviai vykdydavo svarbiausias mistines apeigas ir kurioje buvo saugoma šventoji ugnis.

Teritorinė bendruomenė – žmonių kolektyvas, kurio narius, suirus gimininei bendruomenei, jungė nebe giminystės ryšiai, o bendrai naudojama žemė.

Vaidilutė – pagonių nekaltoji mergelė, šventosios ugnies sergėtoja.

Žalvario amžius – laikotarpis tarp akmens ir geležies amžiaus, kai įvairių įrankių gamybai imtas naudoti žalvaris ( IV – III tūkstantmetis pr.Kr., Lietuvoje – II tūkstantmetis – 500m.pr.Kr.).

Žemė – teritorinės lauko bendruomenės gyvenamas plotas.

Asmenybės:

Brunonas Bonifacijus (XIa.) – misionierius, šventasis, vykęs į Lietuvą jos apkrikštyti.Jam pavyko atvykti iki jos žemių ir apkrikštyti vieną iš lietuvių genties vadų – Netimerą. Netrukus lietuvių buvo nužudytas, o jo nužudymas aprašytas 1009m. Kvedlinburgo analuose.

Jordanas (VIa.) – veikale „Getika“ rašė, kad ostgotų karalius Hermanarichas neva buvo nukariavęs taikias aisčių gentis.

F.A.Kasiodoras (VIa.) – veikale „Gotų istorija“ minėjo pas ostgotų valdovą Teodoriką atvykusius aisčių pasiuntinius su gintaro dovanomis.

Plinijus Vyresnysis (Ia.) – veikale „Gamtos istorija“ aprašė į Baltijos jūros pakrantę surengtą ekspediciją parsigabenti gintaro.

K.Ptolemajas (I – II a.) – veikale „Geografija“ paminėjo baltų gentis galindus ir sudinus (sūduvius).

Rimbertas (IXa.) – veikale „Šv. Anscharijaus gyvenimas“ minėjo kuršius, aprašė jų administracinę struktūrą, paminėjo Apuolės puolimą.

P.K.Tacitas (Ia.) – veikale „Germanija“ pirmasis paminėjo aisčių vardą, rašė, kad jie gyvena prie jūros, yra rytų germanų kaimynai ir vieninteliai renka gintarą.

Vulfstanas (IXa.) – veikale „ Karaliaus Alfredo Orošius“ aprašė didelę aisčių žemę, gyventojų papročius, visuomeninį gyvenimą.

Dievai.Mitinės būtybės:

Dievas – dangaus valdovas.

Gabija – ugnies deivė.

Laima – likimo deivė.

Medeina – miško deivė.

Milda – meilės deivė.

Perkūnas – griausmo ir žaibų dievas.

Šventaragis – legendinis Lietuvos kunigaikštis, Kentauro herbo dinastijos pradininkas, savo noru po mirties sudegintas ten, kur Vilnia įteka į Nerį. Ši vieta tapo Lietuvos kulto centru, ten buvo saugoma amžinoji ugnis ir buvo Perkūno šventykla.

Velnias – mirusiųjų ir gyvulių globėjas, nelabasis.

Žemėpatis – namų dievas.

Žemyna – žemės deivė.

Žvorūnė – medžioklės, žemės ir žemdirbystės deivė.

Aitvaras – mitologinė būtybė, už tvorų gyvenantis turto saugotojas.

Aušrinė – aušros žvaigždė, tapatinama su Venera.

Kaukas – mitinė būtybė, namų dvasia, nešanti turtą.

Laumė – į moterį panaši vandens deivė, undinė, pasirodanti kam nors ketvirtadieni verpiant. Apdovanodavo, žudydavo arba sukeisdavo vaikus, viliodavo vyrus.

Ragana – kerėtoja, kartu su Medeina kartais vadinama miško deive, susijusi su mirtimi ir mirusiaisiais.

Įvykiai:

Europidų atsikraustymas: pirmieji žmonės Žemėje atsirado daugiau nei prieš milijoną metų, tačiau į Lietuvos teritoriją jie atklydo ganėtinai vėlai. Čia apsistoti jiems trukdė atšiaurus klimatas ir žemės apledėjimas. Sąlygos atsirasti pirmiesiems gyventojams atsirado tik apie X tūkst.pr.Kr., kai Lietuvą dengę ledynai atsitraukė.

Madleno, Svidrų kultūros paplitimas: vėlyvojo paleolito laikais (XI – IX tūkstm.pr.Kr.) iš vakarų (dab. Danijos ir Šiaurės Vokietijos) ir pietų (dab. Lenkijos) į Lietuvą skverbėsi nauji gyventojai. Atvykėliai iš vakarų – Pabaltijo Madleno kultūra, o iš rytų – Svidrų kultūra. Nepakankamai atšilęs klimatas nebuvo palankus sėsliam gyvenimui, todėl pagrindiniu užsiėmimu buvo elnių medžioklė. Dėl to visi jie buvo klajokliai, gyveno mažomis grupelėmis ir vienoje vietoje ilgiau neapsistodavo. Pagrindiniai medžioklės ir darbo įrankiai buvo iš kaulo, medžio, akmens ir titnago. Madleno kultūrai būdingi platūs titnaginiai strėlių antgaliai, o Svidrų – pailgi.

Nemuno, Kundos kultūrų paplitimas: VII-IV tūkstm.pr.Kr. Lietuvos teritorijoje susiformavo dvi mezolitinės kultūros. Centrinėje ir pietinėje dab. Lietuvos dalyje vyravo Nemuno kultūra, o šiaurinėje – Kundos. Jie medžioklei, žvejybai ir įrankių gaminimui naudojo vienodus dirbinius iš titnago ir kaulo, skyrėsi tik apdirbimo būdai. Gyventojai daugiausiai užsiiminėjo medžiokle ir žvejyba, apsistodavo arti vandens įkurtose stovyklose.

Neolitinės Nemuno, Narvos kultūrų paplitimas: V-III tūkstm.pr.Kr. Lietuvos teritorijoje galima išskirti dvi kultūras – Nemuno ir Narvos. Abi susiformavo iš mezolitinių Nemuno ir Kundos kultūrų ir užėmė panašaus dydžio teritorijas. Žmonės jau išmoko lipdyti ir degti puodus. Nemuno kultūros žmonės lipdė puodynes smailiu dugnu, vėliau-plokščiu, beveik stačiomis sienelėmis. Narvos kultūros puodai buvo dideli, su smailiu ir storu dugnu. Narvos kultūros žmonės buvo pirmieji, pradėję gaminti gintaro dirbinius.

Indoeuropiečių atsikraustymas: pirmieji indoeuropiečiai į Lietuvos teritoriją atsikraustė apie III tūkstm.pr.Kr., tačiau didžiausia jų kėlimosi banga buvo II tūkstm.pr.Kr., manoma, kad atkeliavo iš rytų. Iš vietinių gyventojų ir indoeuropiečių mišinio per maždaug tūkstantį metų į rytus nuo Baltijos jūros susiformavo baltų etnosas.

Virvelinės kultūros paplitimas: III tūkstm.pr.Kr. vid. į rytų Pabaltįjį atsikėlę indoeuropiečiai atnešė naują kultūrą, kuri pavadinta pagal įspaustos virvelės bei eglutės ornamentu puoštą laivelio pavidalo kovos kirvių keramiką.

Brūkšniuotosios kultūros paplitimas: po vietinių gyventojų ir indoeuropiečių asimiliacijos susiformavo brūkšniuotoji kultūra, kuriai būdingi brūkšniniai ornamentai keramikoje.

Pamarių kultūros susidarymas: susidarė asimiliuojantis Nemuno ir Narvos kultūroms.

Baltų susidarymas: po indoeuropiečių atsikraustymo į Pabaltįjį per keletą šimtmečių senieji gyventojai asimiliavosi su atėjūnais ir apie 2000m.pr.Kr. tapo baltais. Jie gyveno didelėje teritorijoje nuo Vyslos iki Volgos ir Okos upių. Rytinė jų gyvenamos teritorijos riba siekė šiandieninę Maskvą.

Vakarų baltų genčių susidarymas: VI-V a.pr.Kr. iš bendro baltų arealo ėmė skirtis ir formuotis vakarų baltų gentys – prūsai, jotvingiai ir kuršiai. Prūsų gentys geriausiai buvo žinomos Europoje, nes pirmosios pateko į vakariečių akiratį. Jų vardas istoriniuose šaltiniuose atsirado IX a. Kuršiai iki I tūkstm. vid. savo kalba ir kultūra buvo artimi prūsams, vėliau tapo intensyviai veikiami lietuvių ir latvių. Jotvingių genčių kalba mažai skyrėsi nuo prūsų.

Prekyba su Roma: romėnai pirmieji ėmė rašyti apie baltus ir atskiras jų gentis. Juos domėtis šiomis gentimis skatino tai, kad baltai nuo III tūkstm.pr.Kr. prekiavo gintaru su antikinėmis Viduržemio jūros civilizacijomis. Apie XVIII – XIII a. prekyba buvo ypač suaktyvėjusi. Intensyviausiai prekiauta 500m.pr.Kr. – 500m. Įvairių luomų Romos imperijos moterys puošdavosi gintaro dirbiniais, gintaras buvo naudojamas medicinoje. I tūkstm. vid. žlugus Romos imperijai, sunyko ir gintaro prkyba.

Didžiojo tautų kraustymosi įtaka: migruojančios gentys kėlė grėsmę atskiroms baltų gentims, todėl atsirado dingstis taikingiau gyventi, vienytis bendrai kovai prieš priešus.

Baltų genčių susidarymas: formavosi nuo I tūkstm.pr.Kr. iki mūsų eros. Maždaug V-VI a. jau būta visų šiandien žinomų baltų genčių (lietuviai, žemaičiai, prūsai, jotvingiai, latgaliai, žiemgaliai, kuršiai, sėliai).

Santykiai su vikingais: vikingai, o vėliau Rusios ir Lenkijos kunigaikščiai ėmė veržtis į baltų žemes, siekdami jas nusiaubti ar prisijungti. Nuo VIII iki XIa. visą Europą,t.p. ir baltų gentis siaubė vikingai. Dažniausiai jie puldavo turtingiausią prūsų sritį – Sembą. Nuo jų kentėjo ir kuršiai. 854m. švedų karalius Olafas surengė didelį žygį į kuršių žemes, sudegino keletą pilių, prisiplėšė grobio. Kuršiai ir prūsai laivais t.p. pasiekdavo Skandinavijos krantus ir ne tik plėšė vietinius gyventojus, bet ir prekiavo. XI a. IIp. – XIIa. Ip. kuršiai itin dažnai puldinėjo rytines ir pietrytines Skandinavijos pakrantes.

Žemių kūrimasis: kunigaikščių daugiausiai jėga užkariautos ir valdomos sritys. XIIa. Žemaitijoje buvo žinomos Saulės, Karšuvos, Medininkų, Keklio ir Knituvos žemės; Aukštaitijoje-Lietuvos, Deltuvos, Nalšios, Upytės žemės.

Objektai žemėlapyje:

Europidų atsikraustymo į Lietuvą kryptys – iš Vidurio ir Rytų Europos teritorijų, kuriose nebebuvo ledynų.

Indoeuropiečių atsikraustymo į Lietuvą kryptys – iš rytinių teritorijų, esančių tarp Indijos ir Europos.

Baltų arealas – nuo Baltijos jūros pakrantės iki Dnepro žemupio

Rytų ir Vakarų baltų gentys – Vakarų – prūsai (pietrytinė Baltijos jūros pakrantė nuo Aistmarių iki Kuršių marių), jotvingiai(pietinė dab. Lietuvos teritorijos dalis ir šiaurinė dab. Lenkijos teritorijos dalis) ,kuršiai (rytinė Baltijos jūros pakrantė, dab. Lietuvos ir Latvijos vakarinė teritorija); Rytų – skalviai (rytinė Kuršių marių pakrantė, Nemuno žemupys, šiaurėje ribojosi su žemaičiais ir kuršiais), žemaičiai(tarp Ventos ir Nemuno, vakarinėje dab. Lietuvos teritorijos dalyje), žiemgaliai (dab. Latvijos teritorija ir dab. Lietuvos teritorijos šiaurinė dalis, vakaruose ribojosi su kuršiais, pietuose – su žemaičiais, rytuose – su sėliais), sėliai (prie Dauguvos upės), latgaliai (dab. Latvijos teritorija), lietuviai (dab. Lietuvos teritorijos centrinė dalis), aukštaičiai (dab. Lietuvos teritorijos rytinė dalis).

Baltų kaimynai: Šiaurėje – lyviai ir estai, Rytuose – Rytų slavai, Pietuose – lenkai.

Finougrai: dab. Suomijos, Estijos, Šiaurės vakarų Rusijos teritorijose.

Slavai: dab. Lenkijos, Baltarusijos teritorijos.

Germanai: dab. Vokietijos, Danijos, Olandijos, Belgijos teritorijos.

Svarbiausi šaltiniai:

P.K.Tacito „Germanija“ – 98m., paminimi aisčiai.

„Kvedlinburgo miesto analai“ – 1009m., paminimas Lietuvos vardas

Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“ – IXa., minimi prūsai atskirai nuo kitų baltų.

V Tema Europos viduramžių visuomenės,politinės santvarkos ir kultūros bruožai

A. Ankstyvieji viduramžiai.Kryžiaus žygiai 476-1204m.

Metai

476 m.08.23 – Vakarų Romos imperijos žlugimas.Baigiasi senovės istorija.

496 m. – Frankų valstybės krikštas, apsikrikštijo jos valdovas Chlodvigas.

528 m. – Monte Kasino Šv. Benediktas Nursietis įkuria benediktinų vienuolyną.

529 m. – uždaryta pagoniška Atėnų akademija, įkurta graikų mąstytojo Platono 387 m. pr. Kr.

622 m. – islamo atsiradimas. Musulmonų eros metų skaičiavimo pradžia.

787 m. – vikingų žygių į Vakarų Europą pradžia.

800 m. – Frankų valdovas Karolis Didysis vainikuojamas imperatoriumi.Frankų valstybė paskelbta imperija.

882 m. – variagų kunigaikštis Olegas įkūrė Kijevo Rusios valstybę.

843 m. – pasirašyta Verdeno sutartis., kuria Frankų imperija padalinta į tris dalis, trims Karolio Didžiojo anūkams. Frankų imperija suiro.Ši sutartis davė pradžią Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos valstybėms.

910 m. – Vilhelmas iš Akvitanijos įkūrė Kliuni Benediktinų ordino vienuolyną Burgundijoje.

962 m. – Vokietijos imperatorius Otonas I įkūrė Šventąją Romos imperiją ir tapo jos imperatoriumi.

988 m. – Kijevo Rusios krikštas. Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras priima krikštą iš Bizantijos.

1054m. – krikščionių bažnyčia suskyla į Katalikų ir Stačiatikių bažnyčias.

1066m. – Normandijos hercogas Vilhelmas Užkariautojas karūnuotas Anglijos karaliumi.

1077.01.25 – Šventosios Romos imperatoriaus Henriko IV ėjimas į Kanosą pas popiežių Grigalių VII prašyti atleidimo.

1095 m. – popiežius Urbonas II Klermone ( Prancūzija) paskelbė kryžiaus žygį.

1099 m. – I-ojo kryžiaus žygio metu krikščionių riteriai užima Jeruzalę.

1122 m. – pasirašytas Vormso konkordatas tarp popiežiaus ir imperatoriaus. Suformuota dviejų kalavijų teorija: dvasininkai valdo sielas, o imperatoriai rūpinasi žemiškais reikalais.

1204 m. – IV- ojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiai užėmė Konstantinopolį ir įkūrė kryžiuočių Lotynų imperiją.

Sąvokos

Alachas – musulmonų išpažįstamas Dievas.

Alodas – privati žemės nuosavybė, ankstyvuoju feodalizmo laikotarpiu pakeitusi bendruomeninę žemės nuosavybę. VI a. II p. alodas juridiškai įtvirtintas Frankų valstybėje karaliaus Childeriko įstatymais.

Arabeska – sudėtingas stilizuotų augalinių ir geometrinių motyvų ornamentas, būdingas islamo menui.

Baudžiauninkas – valstietis, didiko ar bajoro nuosavybė. Valstiečiui tapus baudžiauninku, jis netekdavo teisės be žemvaldžio sutikimo išsikelti, turėjo atlikti darbo prievoles, mokėti žemės nuomos mokestį ir t.t.

Bažnytinė dešimtinė – dešimtoji derliaus arba kitu pajamų dalis, renkama Bažnyčiai išlaikyti.

Beduinai – Arabijos ir Šiaurės Afrikos klajokliai arba pusiau klajokliai arabai.

Beneficija – žemės valda be paveldėjimo teisės, skiriama karaliaus ar stambaus feodalo savo vasalui už karinę tarnybą. Pradinkas – Frankų karalius karolis Martelis VIII a.

Celibatas – katalikų dvasinkams privaloma viengungystė. 1139 m. Laterano II susirinkimas paskelbė įstatymą dėl visuotinio celibato įvedimo, kuris praktiškai buvo įtvirtintas tik XIII a. viduryje.

Didysis tautų kraustymasis – barbarų genčių veržimasis į Romos imperiją IV – VI a. ir su tuo susiję politiniai, socialiniai ir etniniai pokyčiai.

Domenas – vidurinių amžių Vakarų Europoje – stambaus senjoro (karaliau, hercogo) žemės valda, kuri buvo įdirbama valstiečių ir jos savininkui teikė pajamų.

Duoklė – prievolė, kurią valstietis turi atiduoti savo senjorui už naudojimąsi žeme (grūdais, paukščiais, medumi ir t.t.).

Džihadas – šventasis musulmonų karas prieš kitatikius.

Feodalas – feodo – dvaro valdytojas – senjoras, valdantis žemę ir ją dirbančius valstiečius.

Feodas – paveldima žemės valda su priklausomais valstiečiais, kurią gaudavo vasalas iš senjoro už tarnybą, dažniausiai karinę.

Herbas – valstybės, atskiro teritorinio vieneto, miesto, luomo, korporacijos, giminės simbolinis skiriamasis ženklas.

Hidžra – priverstinis Mahometo ir jo mokinių persikėlimas iš Mekos į Mediną 622 m. Mekos diduomenė nenorėjo priimti Mahometo skelbiamo tikėjimo ir pradėjo jo šalininkų persekiojimą. Nuo šios dienos datos skaičiuojami musulmonų kalendoriaus metai ( 662.07.15)

Ikona – religinės tematikos (stačiatikių) molbertinės tapybos kūrinys (dažniausiai Dievo ar šventojo portretas), dažniausiai nutapytas ant medinės lentos.

Imunitetas – karaliaus ar kito senjoro išduotas raštas feodalui, suteikiantis teisę rinkti mokesčius, vykdyti administracijos ir teismo funkcijas. Galutinai įsitvirtino VIII – IX a. Frankų imperijoje.

Investitūra – vyskupo, abato paskyrimas eiti bažnytines pareigas, kartu duodant valdyti pasaulietinį turtą (leną).

Islamas – monoteistinė religija, skelbianti tikėjimą vienu dievu Alachu. Įkurta VII a. pranašo Mahometo ir išdėstyta Korane. Labiausiai paplitusi Afrikos ir Azijos žemynuose.

Kaaba – musulmonų mečetė Mekoje, į kurios sienas įmūrytas ,,juodasis akmuo‘‘, nukritęs iš dangaus.

Kalifas – Mahometo įpėdinis, savo rankose sutelkęs visą politinę, karinę ir religinę valdžią.

Kalifatas – arabų feodalinės valstybės, susikūrusios VII a. pr. ir valdomos kalifų, pavadinimas.

Kirilica – vienas iš dviejų senosios slavų kalbos raidynų, kurį IX a. sukūrė Kirilas ir Metodijus.

Koranas – musulmonų šventoji knyga, surašyta po Mahometo mirties (apie VII a. vid.). Jį sudaro dogmatiniai, mitologiniai, etiniai ir teisiniai aktai, iš viso 114 skyrių, vadinamų suromis.

Kryžiaus žygiai – XI a. pab. – XIII a. V. Europos tikinčiųjų karai su musulmonais, siekiant išvaduoti Jeruzalę. Iš viso buvo aštuoni pagrindiniai žygiai.

Kronika – viduramžiais paplitęs chronologinis gyvenimo įvykių užrašymas be tų įvykių priežasčių aiškinimo.

Lažas – priverstinis ir nemokamas valstiečio baudžiauninko darbas savu inventoriumi dvare.

Luomas – socialinė grupė, turinti įstatymais ir papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas. Atsirado XI a. Feodalinėje visuomenėje išskiriami trys luomai: bajorų, dvasininkų ir miestiečių.

Manuskriptas – senovės ar viduramžių rankraštis arba rankraštinė knyga.

Mečetė – musulmonų maldos namai. Statoma kartu su minaretu – bokštu.

Metraštis – viduramžiaisįsigalėjęs istorijos įvykių aprašymas pamečiui.

Misija – religijos skleidimas, platinimas ar stiprinimas.

Misionierius – asmuo, skleidžiantis kurią nors religiją (paprastai krikščionybę) pagonių ar kitatikių žemėse.

Musulmonas – islamo išpažinėjas.

Natūrinis ūkis – ūkininkavimo forma, kai gamybos rezultatus sunaudoja patys gamintojai. Vyrauja gamybos uždarumas, primityvi technika.

Normanai – Dabijos, Norvegijos ir Švedijos senieji gyventojai, kurie ankstyvaisiais viduramžiais rengė grobikiškus žygius į kitas Europos šalis.

Ordinas – katalikų vienuolių organizacija, turinti savo įstatus, patvirtintus popiežiaus.

Ortodoksas – griežtai ir nenukrypstamai besilaikantis tam tikrų pažiūrų, teiginių, principų. Paprastai ortodoksais vadinami Stačiatikių bažnyčia.

Patriarchas – aukščiausio rango Stačiatikių bažnyčios dvasininkas, vadovas.

Piligrimas – maldininkas, keliaujantis į šventas vietas.

Ramadanas – devintasis musulmonų kalendoriaus mėnuo, per kurį griežtai laikomasi pasninko.Jo metu musulmonai privalo nuo saulėtekio iki saulėlydžio nevalgyti, negerti, nerūkyti, neturėti lytinių santykių.

Regula – taisyklės, nuostatos, kuriomis vadovaujasi vienuolynas.

Rekonkista – arabų užimtų žemių atkariavimas Pirėnų pusiasalyje VIII – XV a.

Riteris – viduramžiais – asmuo, priklausantis kariniam bajorų luomui, riterijai.

Romaninis stilius – viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs XI – XII a. V. ir Vidurio Europoje bei kai kuriose Rytų šalyse.Dominavo vienuolynų pastatai, parapijų bažnyčios. Pastatams būdingas masyvumas, paparstumas, aukštos vidaus patalpos, maži langai, rūstus geometrizmas, proporcingumas.

Senjoras – viduramžiais Vakarų Europoje stambus žemės savininkas, turėjęs siuzereninteto (viršenybės) teisęžemųjų senjorų (savo vasalų) atžvilgiu.

Simonija – viduramžiais Katalikų ir kitose bažnyčiose bažnytinių rangų, pareigų, privilegijų ir su jomis susijusių turtų pirkimas ir pardavimas.

Siuzerenas – stambus feodalas, senjoras. Šalies vyriausiu siuzerenu laikomas karalius.

Skriptoriumas – VI – XII a. vienuolyno dirbtuvė, kurioje buvo perrašinėjamos knygos, dažniausiai religinio turinio.

Skriptorius – vienuolis, rankraštinių knygų perrašinėtojas.

Sunitai – ortodoksinės islamo religinės krypties, laikančios religinio mokymo šaltiniais ne tik Koraną, bet ir Suną (šv. knygos), pasekėjai.

Šiitai – islamo krypties, pripažįstančios tik Koraną, pasekėjai.

Titulas – paveldėtas arba už didelius nuopelnus gautas garbės vardas.

Vasalai – feodalai, asmeniškai priklausomi nuo senjorų ir atliekantys jam tarnybą (dažniausiai karo), už kurią gaudavo valdyti dvarą.

Vienuolis – krikščionybės, budizmo, islamo religinės bendruomenės narys, davęs neturto, skaistybės, neturto įžadus. Vilki skiriamąjį drabužį abitą.

Vienuolynas – pastatas, kuriame gyvena ir meldžiasi vienuoliai, žmonės, nusprendę atsiriboti nuo pasaulio ir savo gyvenimą pašvęsti maldai. Yra moterų ir vyrų vienuolynai. Pirmasis atidarytas Egipte IV a.

Vikingai – Skandinavijos šalių kariai, pirkliai ir jūrų plėšikai. Vikingų amžius – VIII a. pab. – XI a. vid.

Vilanai – viduramžiais Vakarų Europoje egzistavusi valstiečių kategorija. Atsirado IX – X a. Nuo XIII a. vilanais imta vadinti visus valstiečius.

Asmenybės

Avicena(980 – 1037m.) – persų gydytojas ir filosofas.Jo vadovėlis ,,Medicinos kanonas“, XIIa. išverstas į lotynų kalbą, beveik 700 m. aukštosiose Europos mokyklose lėmė medicinos dėstymą. Jis darė akių, apendicito operacijas.

Benediktas(480-547m.) – 528 m.Monte Kasino įkurė benediktinų vienuolyną.

Otonas I (912 – 973 m.) – Vokietijos karalius, pirmasis Šventosios Romos imperijos imperatorius, kilęs iš Saksų dinastijos. 962m. iš popiežiaus gavo imperatoriaus karūną. Tai davė pradžią Šventosios Romos imperijos sukūrimui.

Grigalius VII (1021 – 1085m.) – popiežius, 1077 m. paskelbtas šventuoju. Kovojo prieš simoniją, prekybą šventomis relikvijomis bei dvasininkų pareigomis, prieš dvasininkų santuoką bei pasaulietinę investitūrą.1076m. ekskomunikavo Vokietijos imperatorių Henriką IV, kuris Kanosoje turėjo nusižeminęs prašyti atleidimo.

Chlodvigas(466 – 511m.) – Frankų valstybės įkūrėjas, kilęs iš Merovingų dinastijos. 496m. priėmė krikštą.507m. išvijo vestgotus iš Pietų Galijos, pajungė Reino žemupio frankus. karaliaus sostą padarė paveldimą. Jam valdant iš senųjų frankų papročių ir karaliaus potvarkių buvo sudarytas pirmasis įstatymų rinkinys.

Karolis Didysis(742 – 814m.) – Frankų valstybės karalius. 800m. įsakė popiežiui Leonui III karūnuoti jį Romos imperatoriumi ir perėmė Romos imperijos idėją.Rėmė mokyklų steigimą prie Katedrų bei vienuolynų, rūpinosi grafų ir vyskupų švietimu(Karolingų Renesanso centrai). Sujungė antikos, krikščionybės bei germanų idealus ir padėjo pamatus krikščioniškųjų Vakarų valstybių raidai.

Justinianas(483 – 565m.) – paskutinis Bizantijos imperatorius, vėl suvienijęs beveik visas Romos imperijai priklausiusias teritorijas. Tai buvo paskutinis kartas, kai imperija pasiekė galybę ir klestėjimą. Didžiausias jo nuopelnas – Romos teisės kodifikavimas.

Karolis Martelis(715 – ) – frankų karalius, pirmasis Karolingų atstovas. Vedė karus su arabais. 732m. mūšyje prie Puatjė sumušė musulmonus ir galutinai sustabdė arabų veržimąsi į Europą.

Kanutas Didysis(1016-1035m.) – 1080 m. tapęs Danijos karaliumi, Kanutas žygį prieš kuršių, sembų ir estų karalystes, jas įveikė ir labai nuniokojo.

Mahometas(570 – 632m.) – arabų politinis ir religinis veikėjas, musulmonų pranašas, islamo kūrėjas.Jam apsireiškė arkangelas Gabrielius, kuris įsakė sklebti, jog vienintelis Dievas yra Alachas, o jis yra pranašas.622 m. iš Mekos persikėlė į Mediną, nuo tada musulmonai pradėjo skaičiouti metus.

Boleslovas Narsusis(967 – 1025m.) – pirmasis Lenkijos karalius.Siekdamas išplėsti savo įtaką prūsų žemėse, suorganizavo Šv. Brunono misiją į jotvingių žemes, dėl kurių varžėsi su Rusios didžiuoju kunigaikščiu Vladimiru.

Jaroslavas Išmintingasis – Kijevo Rusios kunigaikštis.

Kirilas ir Metodijus – IXa.sukūrė senąją slavų abėcėlę, vadinamą glagolica bei vertė Evangelijas bei svarbiausiais liturgines knygas į slavų kalbą. Jie yra kirilicos autoriai.

Nestoras (1056-1111) – Rusijos metraštininkas, “Senųjų laikų pasakojimo” įvade išvardijo tautas, “kurios moka duoklę Rusiai”. Tarp jų surašytos ir kai kurios baltų gentys: lietuviai, žiemgaliai, kuršiai ir latgaliai.

Olegas – variagų kilmės kunigaikštis, 882m.įkūręs Kijevo Rusios valstybę ir tapęs jos kunigaikščiu(882-912m.).

Vilhelmas Užkariautojas – 1066m., sumušęs anglus – saksus, buvo karūnuotas Anglijos karaliumi.

Vladimiras Sviatoslavičius – Kijevo kunigaikštis, 988m priėmęs iš Bizantijos krikštą.

Urbonas II (1088 – 1099 m.) – popiežius,1095 m. Klermone ( Prancūzija) paskelbęs kryžiaus žygį.

Ivykiai

Didysis tautų kraustymasis – barbarų genčių veržimąsis į Romos imperiją IV – VI a. ir su tuo susiję politiniai, socialiniai ir etniniai pokyčiai.

Frankų valstybės susikūrimas – valstybės pradžia siejama su karaliaus Chlodvigo I pergale prieš romėnus Suasono mūšyje 486m. Didžiausią galybę pasiekė valdant Karoliui Didžiajam (768 – 814 m.)

Arabų kalifato susikūrimas ir skilimas – VIIa. pirmojoje pusėje susikūrė Arabų kalifatas- teokratinė arabų valstybė.Skilimas: 756m. nuo didžiojo kalifato atsiskyrė Kordobos kalifatas.VIIIa. atsiskyrė idrisidų ir aglabidų emiratai.Senasis kalifatas pasivadino Bagdado vardu.1258m. Arabų kalifatas žlugo,jį nukariavus mongolams – totoriams.

Frankų imperijos susikūrimas – 800m. Frankų valstybė tapo imperija, o jos imperatoriumi karūnuotas Karolis Didysis.

Verdeno sutartis – 843m. pasirašyta Verdeno sutartis, kuria Karolio Didžiojo imperija padalinta trims jo anūkams: Karoliui Plikagalviui, Liudvikui Vokiečiui ir Lotarui. Jos teritorijoje pradeda formuotis trys valstybės: Prancūzija, Anglija ir Vokietija.

Šventosios Romos imperijos susikūrimas – Saksų dinastijos atstovas Otonas I, užkariavęs Šiaurės ir Vidurio Italiją, 962m. įkūrė Šventąją Romos imperiją.

Bažnyčios schizma – 1054.07.16 Konstantinopolio patriarchas Mykolas Kerularijas, konfliktuodamas su Romos popiežiumi Leonu IX, prakeikė jį. Įvyko Bažnyčios schizma (skilimas) į Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčias.

Grigaliaus VII reformos – 1. Popiežių pradėjo rinkti kardinolai, susirinkę i konklavą. 2. Uždrausta simonija – pareigų pirkimas ir 1075m. pasaulietinė investitūra – įgaliojimų suteikimas. 3.Siekant, kad žemės nebūtų dalijamos dvasininkų vaikams, 1075m. pasklebtas įstatymas dėl visuotinio celibato įvedimo.

Vormso konkordatas – 1122m. pasklebtas Vormso konkordatas tarp imparetoriaus ir popiežiaus.Esmė:1.Vyskupus skiria popiežiai, tačiau jie yra imperatoriaus vasalai.2.Susiformavo dviejų kalavijų teorija: dvasininkai valdo sielas, o imperatoriams – žemiški reikalai.

Valstybių susikūrimas Rytų, Šiaurės, ir Vidurio Europoje – 1. Xa. susikūrė Danijos karalystė. 2.IXa. Haraldas I įkūrė Norvegijos valstybę.3.Xa. kūrėsi Švedijos valstybė.4. Apie 960m. kunigaikštis Mieško I suvienijo lenkų žemes.5. IXa. pab. susikūre Vengrijos valstybė.6. IXa. susikūrė Kijevo Rusios valstybė.

V Tema B.Brandieji ir vėlyvieji viduramžiai XII – 1453 m.

Metai:

1206 m. – Cingishanas mongolų diduomenės susirinkime buvo paskelbtas vyriausiuoju valdovu.

1215 m. –Anglijoje paskelbta Didžioji laisvių chartija.

1265 m. –Anglijoje pirmą kartą sušauktas trijų luomų (bajorų, dvasininkų ir miestiečių) atstovų susirinkimas –parlamentas.

1302 m. –Prancūzijos karaliaus Pilypo IV pirmą kartą sušaukti generaliniai luomai.

1337-1453 m. –Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos.

1348 m. –Prasidėjo didžiausia maro epidemija, pavadinta „Juodąja mirtimi‘‘.

1413 m. –Žemaičių krikštas.

1434 m. –Imperatoriaus Zigmanto I pajėgos sumušė husitus prie Lipanų.

1440 m. –J.Gutenbergas sukūrė knygų spausdinimo mašiną.

1453 m. –Bizantijos žlugimas.

Sąvokos:

Alchemija – ieškojimas būdų vienas medžiagas paversti kitomis.

Astrologija – bandymas žemėje vykstančius reiškinius ir žmonių likimą paaiškinti ir nuspėti iš tam tikro žvaigždynų, planetų išsidėstymo.

Autodafė – viešas inkvizicijos nuosprendžio paskelbimas ir įvykdymas.

Avinjono nelaisvė – XV a. pr. Bažnyčios krizė . ( buvo keli popieziai)

Centralizacija – valdymo, vadovavimo sutelkimas vienoje vietoje.

Chanas – kai kurių tiurkų ar mongolų tautų feodalinių valdovų titulas.

Chanatas – chano titulas. Chano valdos arba jo valdoma šalis.

Bendruomenių rūmai – XIV a.pab. Anglijoje parlamentas susiskirstė i Lordų ir Bendruomenių rūmus. Į Bendruomenių rūmus buvo renkama po 2 riterius iš kiekvienos grafystės ir po 2 miestiečius iš kiekvieno miesto.

Buržua – feodalizmo laikais miestietis, vid. luomo atstovas.

Cechai – tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų susivienijimas, gynęs narių ekonomines ir politines teises.

Dekanas – aukštosios mokyklos fakulteto vadovas

Generaliniai luomai – dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų susirinkimas, pirmą kartą sušauktas Prancūzijos karaliaus 1302 m.

Getas – miesto dalis, skirta tam tikrai rasinei, tautinei, profesinei arba religinie gyventojų grupei priverstinai apyvendinti.

Gildija – pirklių susivienijimas, ginantis savo narių interesus ir privilegijas.

Gotika – XII- XVI a. Europos dailės ir architektūros stilius. Būdinga : pastatų karkasinė konstrukcija, smailios arkos, realistiniai elementai.

Hanza – susiformavusi Š.Vokietijos miestų prekybinė ir politinė sąjunga.

Husitai – J.Huso šalininkai. Socialinio ir nacionalinio antikatalikiško judėjimo čekijoje XV a. dalyviai.

Inkvizicija – katalikų bažnyčios teisinis institutas kovai su bažnyčios priešais ir eretikais. (žiaurus kankinimas).

Luominė monarchija – monarchijos forma, kai karaliaus vardžia nėra absoliuti, ją riboja luomų atstovų susirinkimas.

Lupikavimas – pinigų skolinimas už didelius procentus.

Lordų rūmai – XIV a.pab. Anglijos parlamentas susiskirstė i Lordų ir Bendruomenių rūmus. Lordų rūmuose posėdžiavo karaliaus kviesti kilmingieji feodalai, vyskupai.

Meistras – dirbtuvės šeimininkas.

Meras – miesto vadovas.

Ordalija – „Dievo teismas‘‘ – būdas asmens kaltei išaiškinti.

Parlamentas – valstybės valdžios organas, vykdantis valstybės įstatymų leidimo funkciją.

Pameistrys – meistro padėjėjas .

Pogromas – smurto veiksmai prieš kurios nors tautybės, religijos žmones.

Reglamentas – taisyklių rinkinys, nustatantis darbo tvarką.

Rektorius – universiteto ar kitos aukštosios mokyklos vadovas.

Rotušė – viduramžiais rotušėje posėdžiaudavo miesto taryba, laikomi miesto svorio ir ilgio matai.

Savivalda – teisė kai kuriuos klausimus spręsti savarankikai, nepriklausomai nuo centrinės valdžios.

Scholastika – viduramžių krikščioniškosios filosofijos kryptis.

Skydo mokestis – XII a. pab. Anglijoje karaliaus vasalai buvo atleisti nuo karo tarnybs. Vietoj to jie turėjo mokėti skydo mokestį. Surinkti pinigai buvo skirti samdyti kariuomenei.

Trečiasis luomas – susiformavo XI a. tai yra nepriviligijuotas luomas, negalintis užimti aukštų pareigų, turintis mokėti mokesčius.

Universitetas – aukštoji mokykla.

Žakerija – antifeodalinis Prancūzijos valstiečių sukilimas.

Asmenybės:

Žana d‘Ark – Orleano mergelė, nacionalinė Prancūzijos didvyrė.

R.Bekonas – Anglų filosofas.

J.Bežemis – Anglijos karalius 1215 m. Išleido Didžiąją laisvių chartiją.

Čingishanas – mongolų genčių chanas. Įkūrė mongolų imperiją.

Dantė – rašytojas („Dieviškoji komedija‘‘).

J.Gutengergas – 1440 m. Sukūrė knygų spausdinimo mašiną.

J.Husas – čekų reformacijos ideologas, tautos didvyris, paskelbtas kankiniu.

Inocentas III – popiežius. Jo laikais bažnyčia pasiekė didžiausią politinę galią.

Ivanas Katila – gavo iš chano didžiojo kunigaikščio jarlyką, teisę rinkti duoklę ir ją pristatyti i ordą.

Pilypa IV Gražusis – Prancūzijos karalius 1302 m. Sušaukė Generalinius luomus.

Markas Polas – Venecijos keliautojas, nemažai prisidėjo prie geografijos mokslo raidos.

Ričardas Liūtaširdis – Anglijos karalius XII a.

T.Akvinietis – XII a. Domininkonų vėnuolis, jo kūriniai buvo paskelbti krikščioniškosios tradicijos pagrindu.

V.Taileris – 1261m. Anglijoje vykusio sukilimo vadas.

R.Sorbona – XIII a. pr. vienuolis kuris rėmė neturtingus studentus. Jo vardu buvo pavadintas universitetas.

J.Žižka – XV a. Husitų karvedys.

Įvykiai:

Miestų augimas ir stiprėjimas – nuo XI a. Sparčiai išaugo miestų skaičius, miestų vystymąsi lėmė žemės ūkio pakilimas bei suintensyvėjusi prekyba.

Gotikos formavimasis – XIII a. Būdinga: pastatų klasikinė konstrukcija, smailios arkos, vertikalus erdvės skaidymas, realistiniai elementai.

Universitetų kūrimasis – prasidėjo steigtis nuo XI a. Kuomet Europoje sparčiai augo miestai.

Žemės ūkio ir amatų raida – XII – XIII a. Įvyko didelių pasikeitimų žemės ūkyje. (trilaukio įvedimas, pradėti naudoti vėjo malūnai, tobulesni arklių pakinktai, tobulesni žemės įdirbimo plūgai)

Mongolų totorių invazija – Kinija, P.Sibiras, Pauralio tautos, Vid. Azija, Š.Iranas, Užkaukazė, Pakaspijys. Užkariavimus palengvino tai, kad dauguma šiose teritorijose gyvenusių valstybių išgyveno feodalinio susiskaldymo laikotarpį.

Aukso orda – 1243 m. Įkurta mongolų – totorių valstybė prie Volgos, įkūrėjas Batijus.

Kalifatų užkariavimai – I etapas: (VII – VII a. vid.) atplėšė nuo Bizantijos Siriją ir Palestiną, užėmė Iraną, užkariavo Egiptą, didelę dalį Armėnijos ir Gruzijos.

II etapas: (VII – VIII a pr.) arabai užkariavo visą Š.Afriką, Pirėnų pusiasalį ir tik frankai sustabdė jų veržimąsi į V.Europą.

Centralizacija Prancūzijoje ir Anglijoje – XV a Anglija ir Prancūzija tapo centralizuotom valstybėm. Angliją po Rožių karo baige vienyti Henrikas VII. Prancūzijoje Liudvikas XI baigė centralizacijos procesą.

Bažnyčios krizė – XV. a. pr. Avinjono nelaisvė.

Šimtametis karas – 1337 – 1453 m. Tarp Anglijos ir Prancūzijos . kova vyko dėl Prancūzijos Žemių. Pretekstas karui buvo Anglijos karaliaus Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos sostą.

Žakerija – antifeodalinis Prancūzijos valstiečių sukilimas 1358 m.

Tailerio sukilimas – 1261 m. Anglijoje kovojo už baudžiavos panaikinimą.

Husitų judėjimas – po J.Huso sudeginimo prasidėję karai. (1415-1437)

Knygų spausdinimo Europoje pradžia – 1440 m. J.Gutenbergas išrado knygų spausdinimo mašiną.

Osmanų įsigalėjimas Konstantinopolyje – 1453 m. Konstantinopolį užgrobė turkai ir pavadino jį Stanbulu.

VI TEMA. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIKŪRIMAS IR RAIDA XIII – XIV a.

KRYŽIAUS ŽYGIAI Į RYTŲ PABALTIJĮ

Metai ir datos

1201 m. įkurta Ryga.

1202 m. Vyskupas Albertas Rygoje įsteigė Kalavijuočių ordiną (prie Dauguvos upės žiočių).

1219 m. pasirašyta taikos sutartis Lietuvos kunigaikščių su Haličo – Volynės kunigaikštiene.

1231 m. Kryžiuočių ordinas pradėjo prūsų nukariavimą.

1236 m. prieš lietuvius paskelbė kryžiaus žygį popiežius Grigalius IX . Saulės mūšyje žemaičių kunigaikščio Vykinto kariuomenė sumušė kalavijuočius.

1251 m. Mindaugas priimė krikštą.

1253 07 06 Mindaugas buvo vainikuotas karaliumi. Lietuva tapo krikščioniška karalyste.

1260 m. Durbės mūšyje žemaičiai, vadovaujami kunigščio Treniotos, sumušė kryžiuočių ir kalavijuočių kariuomenę.

1260 – 1274 m. Didysis prūsų sukilimas, vadovaujamas Herkaus Manto. Prūsai buvo nugalėti.

1263 m. buvo organizuotas sąmosklas, kurio metu Mindaugas su dviem sūnumis buvo nužudytas(sąmokslo organizatorius Daumantas, bet valdžią paėmė Treniota).

1316 – 1341 m. Gedimino valdymo laikotarpis.

1323 m. Gedimino laiškuose pirmą kartą paminėtas Vilnius – Lietuvos sostinė.

1345 – 1377 m. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio valdymas.

1363 m. mūšyje prie Mėlynųjų vandenų LDK kariuomenė, vadovaujama Algirdo, sutriuškino totorius.

1380 m. Dovydiškių sutartis(Jogaila su Ordinu). Pažadėjo neginti Kęstučio žemių.

1382 – 1392 m. Jogailos valdymas.

1385 m. Krėvos sutartis (valdant Jogailai) tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių. Sudaryta dinastinė LDK ir Lenkijos unija.

1387 m. Lietuvos gyventojų krikštas. Jogaila paskelbė 3 privilegijas. Pirmoji – Vilniaus vyskupui. Antroji – apsikrikštijusiems bajorams. Trečioji – Vilniaus miestiečiams.

Sąvokos

Didysis kunigaikštis – kilmingas asmuo, kuris išrenkamas karo vadu, vėliau – didelių žemių valdovas.

Dinastinė unija – vienos kilmės(bendrus protėvius turinti) monarchų giminės atstovai tuo pačiu metu valdo dvi valstybes.

Kalavijuočiai – Kalavijuočių ordino riteriai. Ordiną 1202 m. prie Dauguvos žiočių Rygoje įkūrė vokiečių riteriai. Dėvėjo baltus apsiaustus su raudonu kalaviju. Kovojo prieš pagonis.

Kryžiuočiai – Kryžiuočių ordino riteriai vienuoliai. Dėvėjo baltus apsiaustus su juodu kryžiumi. Ordinas įkurtas 1198 m., kovojant su musulmonais Palestinoje. 1230 m. įsikūrė prie Vyslos upės (Kulmo žemėje) ir rengė žygius prieš pagonis. Ordino sostinė – Marienburgas.

Privilegija – išimtinė teisė arba lengvata, suteikiama asmeniui, luomui, gyvenvietei ir kt.

Asmenybės

Algirdas ( 1296 – 1377 m.) – Lietuvos Didysis kunigaikštis(1345 – 1377). Juo tapo po to , kai 1345 m. kartu su broliu Kęstučiu nuvertė jauniausiąjį brolį Jaunutį. Algirdo užsienio politika orientuota į Rytus. Tris kartus žygiavo į Maskvą(1368, 1370, 1372), bet jos neužėmė. Lagirdas padvigubino LDK teritoriją ir sukūrė galingą valstybę. 1363 m. nugalėjo mongolus – totorius prie Mėlynųjų Vandenų, prisijungė Podolę. Algirdas neapsikrikštyjo ir liko pagonis. Kovojo daugiau gudrumu, negu jėga. Sūnūs: Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Andrius.

Gediminas (1275 – 1341 m.) – Lietuvos Didysis kunigaištis(1316 – 1341). Gediminas iš visų Lietuvos valdovų geriausiai suvokė krikščionybės priėmimo būtinumą. Jam valdant aukščiausioji valdžia tapo paveldima. Pasižymėjo kaip geras diplomatas ir politikas.

Herkus Mantas (m. 1273) – Didžiojo prūsų sukilimo(1260 – 1273) prieš kryžiuočius vadas.

Jadvyga (XIVa.) – Lenkijos sosto paveldėtoja. Pagal Krėvos sutartį (1385 m.) ištekėjo už Jogailos 1386m.

Jaunutis (XIVa.) – Lietuvos kunigaikštis(1341 – 1345), beveik niekuo nesireiškė valstybės politikoje. 1345 m. buvo nuverstas savo brolių,Kestučio ir Algirdo.

Jogaila (1351 – 1434 m.) – Lietuvos Didysis kunigaikštis(1377 – 1381 ir 1382 – 1392) ir Lenkijos karalius(1386 – 1434). Kai Jogaila pašalino iš valdžios Kęstutį(1382 m.) kovojo dėl valdžios su Vytautu(1383 m.). Krėvos sutartimi(1385 m.) pasižadėjo vesti Lenkijos valdovę Jadvygą, apsikrikštyti ir apkrikštyti Lietuvius. 1386 m. apsikrikštyjo, vedė Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi. 1410 m. Žalgirio mūšyje buvo sąjungininkų kariuomenės vyriausiasis vadas.

Kęstutis (1300 – 1382 m.) – Lietuvos Didysis kunigaikštis(1345 – 1382) ir Trakų kunigaikšits. 1341 m. su Didžiuoju kunigaikščiu Algirdu lygiomis teisėmis ir sutartinai valdė LDK. Po Algirdo mirties(1377 m.) Kęstutis valdė LDK kartu su Algirdo sūnumi Jogaila, pripažindamas jį Didžiuoju kunigaikščiu. Tarp jų buvo ir nesutarimų dėl valdžios. Vėliau Kęstutis norėdamas atgauti valdžią pradėjo derybas su Jogaila,kurių metu buvo suimtas ir įkalintas Krėvos pilyje. Po 4 dienų buvo pasmaugtas. Buvo talentingas karvedys, taurus, humaniškas.

Lizdeika – krivis.

Margiris (XIVa.) – Lietuvos kunigaikštis. Vokiečių ordino ir jo talkininkų kariuomenė apgulė Pilėnų pilį(1336m.). Margiris ir visi pilies gyventojai susidegino ir sudegino pilį.

Mindaugas (m.1263) – Lietuvos Didysis kunigaikštis(1236 – 1253), vienintelis Lietuvos karalius(1253 – 1263). Sukūrė stiprią valstybę ir išgelbėjo lietuvių tautą nuo užkariautojų. Buvo didis karvedys, diplomatas ir politikas. Sugebėjo suvienyti visą Lietuvą. Vedė karus su rusais.

Morta (XIIIa.) – Karaliaus Mindaugo žmona. 1251 m. priėmė krikštą kartu su vyru. Pirmoji moteris, dalyvavusi politiniuose įvykiuose.

Traidenis (XIIIa.) – Kernavės kunigaikštis, kuris po kovos dėl valdžios įsitvirtino soste(1269 – 1282). Pagonis Traidenis tęsė Mindaugo vykdytą politiką – kovojo su vokiečių riteriais ir vienijo baltų žemes.

Treniota (XIIIa.) – Žemaičių kunigaikštis, kuris su Našlio kunigaikščiu Daumantu, susimokęs nužudė Mindaugą ir jo sūnus(1263 m.). Toliau stiprino kovą su Vokiečių ordinu ir padėjo prūsų sukilėliams. Valdė 1263 – 1264.

Vaišelga (XIIIa.) – Mindaugo sūnus. Valdė 1264 – 1267 m. Padedamas Rusios kunigaikščių užėmė Juodąją Rusią, o paskui Lietuvą, šalindamas Daumanto ir Treniotos sąmokslo šalininkus. Keitė politinės orientacijos kryptį(stiprėjo stačiatikybės tendencijos, nes Vaišelga buvo vienuolis; stengėsi palaikyti gerus santykius taip pat ir su Livonija).

Vytautas (1350 – 1430 m.) – Lietuvos Didysis kunigaikštis(1392 – 1430), bandė karūnuotis. Sustiprino prekybą, padėjo pagrindus miestiečių luomams, steigė vienuolynus, mokyklas, sukurta pinigų sistema, valstybės simbolika, ryšiai su užsieniu. Žalgirio mšyje jis vadovavo LDK kariuomenei.

Vytenis (XIIIa.) – Lietuvos kunigaikštis. Valdė 1295 – 1316 m. Įvedė nuolatinę panemunės pilių sargybą, sėkmingai kovojo su kalavijuočiais, atgavo po Mindaugo mirties prarastas Vakarų Rusios žemes.

Įvykiai

Lietuvos valstybės susikūrimas – Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. II-ame ketvirtyje priežastys:

1. Susiformavo visos pagrindinės lietuvių žemės, kurios jungėsi į konfederaciją.

2. Didėjo turtinė nelygybė.

3. Ekonominis gyvenimas jau vienijo gentis.

4. Priešų(vikingų VIII – IX a., Kijevo Rusios IX – XII a., kryžiuočių bei kalavijuočių ir mongolų totorių nuo XIII a.) puldinėjimai arba grėsmė.

5. Procesą paspartino dviejų vokiečių ordinų atsikraustymas į Baltijos kraštus.

Ordinų įsikūrimas Pabaltyje – XII a.pab. Padauguvyje suaktyvėjo Šiaurės Vokietijos pirkliai ir vienuoliai: nuo 1198 m. imta skelbti kryžiaus žygius; Kovoti su pagonimis1202 m. popiežius įsteigė Rygoje karinį vienuolių Kristaus riterių brolijos ordiną(Kalavijuočių ordinas); plečiami baltų genčių nukariavimai, o nukariautose teritorijose sukurta vokiečių vienuolių, riterių ir pirklių valstybė, pajungusi vietinius gyventojus – latvius ir lyvius. 1230 m. į Pavyslį atsikraustė vokiečių riterių ordinas. 1231 m. Šv. Marijos mergelės Vokiečių ordinas(Kryžiuočių ordinas) pradėjo prūsų nukariavimą, kurie buvo nesukūrę savo valstybės ir nepajėgė pasipriešinti.

Saulės mūšis (1236 m.) – Žemaičių kunigaikščio Vykinto kariuomenė sumušė kalavijuočius.

Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų sujungimas(1237 m.) – Po Saulės mūšio Romos popiežius, siekdamas sustiprinti užkariautojų galią, sujungė abu vokiečių Ordinus. Prūsų žemėse ir užgrobtame Rytų pamaryje buvo įkurta Livonija.

Mindaugo krikštas (1251 m.) ir karūnavimas(1253 m.) – Mindaugas, norėdamas išlaikyti Lietuvą nepriklausomą ir išardyti koaliciją(susidarė antimindauginė koalicija, kuriai priklausė beveik visi Mindaugo valdomos Lietuvos valstybės kaimynai,išskyrus Vokiečių ordiną), priėmė krikštą. Taip Mindaugui ir Lietuvai buvo suteikta popiežiaus pagalba ir apsauga. 1253 m. liepos 6 d. tapo karaliumi, atsidėkodamas Livonijos ordinui už suteiktą pagalbą jis atidavė didelę Žemaitijos dalį, tačiau ordinui niekaip nesisekė jų pajungti. Mindaugo krikštas ir karūnacija buvo apgalvotas politinis veiksmas: savo valstybei iškovojo prideramą vietą Europoje, sudarė pagrindą Lietuvai plėtotis pagal europinius principus.

Durbės mūšis (1260 m.) – Žemaičiai, vadovaujami kunigščio Treniotos, sumušė kryžiuočių ir kalavijuočių kariuomenę.

Didysis prūsų sukilimas (1260 – 1274 m.) – Prasidėjo po žemaičių pergalės Durbės mūšyje prieš kryžiuočių ordiną. Vadovavo Herkus Mantas. Prūsai pasiekė daug pergalių ir tik 5 stipriausios Ordino tvirtovės liko nepaimtos. Į pagalbą kryžiuočiams ėmė plūsti riteriai iš katalikiškos Europos. 14 metų kovoję prūsai buvo nugalėti.

Mindaugo nužudymas (1263 m.) – Buvo organizuotas sąmosklas, kurio metu Mindaugas su dviem sūnumis buvo nužudytas(sąmokslo organizatorius Daumantas, bet valdžią paėmė Treniota).

Gedimino laiškai (1323 – 1324 m.) – Po Europą išplatino žinią apie Ordino plėšikiškus tikslus. Savo laiškuose kvietė į Lietuvą amatininkus, pirklius, rašto žmones. 1323 m. Gedimino laiškuose pirmą kartą paminėtas Vilnius – Lietuvos sostinė.

Lietuvos valstybės sostinės – Kernavė – Senieji Trakai – Trakai – Vilnius.

Pilėnų gynyba (1336 m.) – Vokiečių ordino ir jo talkininkų kariuomenė apgulė Pilėnų pilį(1336m.). Pilies gynėjai, matydami, kad pralaimės, susidegino.

Strėvos mūšis (1348 m.) – Algirdo ir Kęstučio vadovaujama kariuomenė kovėsi su kryžiuočiais. Lietuviai pralaimėjo, bet po to Ordinas ilgai neorganizavo didesnių žygių į Lietuvą.

Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų (1363 m.) – Algirdo vadovaujama kariuomenė kovojo su mongolais totoriais ir laimėjo. Prijungė Mažąją Podolę, didelę Volynės žemės dalį.

Dovydiškių sutartis (1380 m.) – Slapta nuo Kęstučio Jogaila pasirašo Dovydiškių sutartį su Ordinu, dėl savo žemių apsaugos, tuo įsipareigodamas neremti Kęstučio kovose su Ordinu.

Kęstučio ir Jogailos kova dėl sosto – 1377 m. miręs Algirdas, sostą paliko savo sūnui Jogailai. Valstybės gyvenime šalia jo tebesireiškė ir Kęstutis, iš pradžių rėmęs ir bendradarbiavęs su Jogaila.. 1381 m. Ordinui porą kartų nusiaubus Trakus ir Žemaitiją, išaiškėjo Dovydiškių sutarties sąlygos. 1381 m. rudenį Kęstutis užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaiščio sostą(Jogailai atiteko Krėva ir Vitebskas). 1382 m. Vilniaus miestiečiai sukėlė maištą ir įsileido Jogailą – šis susigrąžino sostą. Jogaila atnaujino paliaubas su Ordinu ir paėmė Trakus. 1382 m. buvo suėjusios Jogailos ir Kęstučio kariuomenės, tačiau lemiamo mūšio neįvyko. Buvo pradėtos derybos. Jogaila suėmė derėtis atvykusius Kęstutį ir Vytautą. Kęstutis buvo įkalintas Krėvos pilyje ir nužudytas.

Krėvos aktas(1385 m.) – Tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių. Sutarties sąlygos:

1. Jogaila turi pasikrikštyti ir pakrikštyti Lietuvą;

2. Atgauti ir susigrąžinti Lenkijai prarastas;

3. Sujungti Lietuvą su Lenkiją ;

4. Lenkų belaisvių paleidimas

Lietuvos krikštas (1387 m.) – 1386 m. pakrikštytas Jogaila ir Vytautas. Jogaila vedė Jadvygą, vainikuotas Lenkijos karaliumi. 1386 – 1387 m. krikšto akcija Vilniuje. 1387 m. Lietuvos gyventojų krikštas. 1389 m. popiežius Urbonas VI Lietuvą pripažino krikščionišku kraštu. 1413 m. žemaičių krikštas.

Privilegijų paskelbimas (1387 m.) – Jogaila paskelbė 3 privilegijas. Pirmoji – Vilniaus vyskupui. Jis apdovanotas žemėmis, bažnyčios ir vienuolynai atleisti nuo visų prievolių. Įsteigta bažnytinė žemėvalda. Antroji – apsikrikštijusiems bajorams. Jie gavo teisę valdyti, parduoti, mainyti pilis, kaimus, namus. Bajoro turtas pripažintas privatine nuosavybe. Trečioji – Vilniaus miestiečiams. Vilniaus miestui suteikta Magdeburgo teisė, t.y. teidė turėti savivaldą.

Astravos sutartis(1392 m.) – Tarp Jogailos ir Vytauto. Ji užbaigia tarpusavio kovas. Turinys:

1. Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas Kęstučio tėvonijas;

2. Vytautas gavo teisę Jogailos vardu valdyti LDK ir tituluotis Lietuvos kunigaikščiu;

3. Vytautas oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas;

4. Po Vytauto mirties visos LDK žemės atiteks Lenkijai.

VII TEMA. LDK DINASTINĖS UNIJOS LAIKOTARPIU

1392 – 1569 m.

Metai:

1385 m. Krėvos unija tarp Lenkijos ir LDK.

1387 m. Lietuvos krikštas.

1392 m. Astravo taika.

1399 m. Vorkslos mūšis.

1401 m. Vilniaus – Radomo sutartis.

1410 m. Žalgirio mūšis.

1411 m. Torūnės taika.

1413 m. Horodlės unija.

1413 m. Žemaitijos krikštas.

1422 m. Melno taika.

1429 m. Lucko suvažiavimas.

1430 10 27 Vytauto mirtis.

1435 m. Pabaisko mūšis.

1447 m. Kazimiero privilegijos.

1492 m. Aleksandro privilegijos.

1529 m. Pirmasis Lietuvos Statutas.

1557 m. Valakų reforma.

1558 – 1583 m. karas dėl Livonijos.

1566 m. Antrasis Lietuvos Statutas.

1569 m. Liublino unija.

Sąvokos:

Abiejų Tautų Respublika (ATR) – po 1569 m. Liublino unijos oficialus federacinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės pavadinimas.

Kancleris – LDK centrinio valdymo pareigūnas, vadovavęs didžiojo kunigaikščio kanceliarijai. Jo žinioje buvo Lietuvos Metrika, įrašų knygos, valstybės didysis atspaudas. Turėjo pavaduotoją – pakanclerį.

Ponų taryba – stambiųjų feodalų – ponų taryba, 1440 m. Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu išrinkus Kazimierą Jogailaitį ir už jį, nepilnametį, valdžiusi šalį. Ypatingas teises įgavo po 1447 m. privilegijos, kada tapo valstybės valdymo ir teismo vykdomuoju organu. Pradėjo formuotis dar Vytauto laikais, kaip patariamasis organas. Išliko iki Liublino unijos (1569m.). Nuo tada buvo sudarytas bendras Lietuvos ir Lenkijos senatas.

Unija – dviejų monarchinių valstybių susivienijimas bendro monarcho valdžioje.

Urėdas – XV-XVII a. LDK valstybės pareigūnas. Svarbiausiais urėdais buvo etmonai, kancleris, maršalkos, vaivados.

Valakas – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI-XX a. naudotas žemės ploto vienetas. Dydis apie 21,38 ha.

Asmenybės:

Aleksandras (1460 – 1506 m.) – LDK didysis kunigaikštis (nuo 1492 m.), Lenkijos karalius (nuo 1501 m.). Tai paskutinis valdovas, nepriklausomai nuo Lenkijos valdęs Lietuvą. 1492 m. paskelbė privilegiją, kuri išplėtė LDK Ponų tarybos teises. 1501 m. pasirašė Melniko aktą, kuriuo buvo sudaroma Lenkijos ir Lietuvos unija, tačiau LDK seimas jos nepatvirtino. 1505 m. pasirašė Lenkijos seimo nutarimą, kuriuo išplėsta seimo kompetencija. 1492 – 1494 m. ir 1500 – 1503 m. kariavo su Maskva.

Jogaila (apie 1351 – 1434 m.) – buvo Lietuvos didysis kunigaikštis (1377 – 1381 m. ir 1382 – 1392 m. ) ir Lenkijos karalius (1386 – 1434 m.). 1385 m. pasirašė Krėvos aktą dėl Lietuvos krikšto ir prijungimo su visomis žemėmis prie Lenkijos. 1387 m. – Lietuvos krikštas. Tais pačiais metais privilegija Vilniaus vyskupui, krikštą priėmusiems bajorams, Vilniui suteikė Magdeburgo teisę. Žalgirio mūšyje buvo sąjungininkų kariuomenės, sutriuškinusios kryžiuočius, vyriausias vadas. Jogailos politika padėjo atremti vokiečių feodalų ekspansiją į Rytus, bet kartu sudarė prielaidas silpninti LDK savarankiškumą.

U. fon Jungingenas (apie 1360 – 1410 m.) – Kryžiuočių ordino valstybės ir karo veikėjas. Svarbiausiu uždaviniu laikė įsigalėti Žemaitijoje. Rėmė Švitrigailos pretenzijas į sostą. Žemaičiams sukilus 1409 m., iš Jogailos reikalavo neutraliteto. Nepavykus išardyti LDK ir Lenkijos sąjungos, 1409 m. Lenkijai paskelbė karą. Žalgirio mūšyje vadovavo Kryžiuočiu ordino kariuomenei ir žuvo.

Kazimieras (1427 – 1492 m.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1440 – 1492 m.), Lenkijos karalius (1447 – 1492 m.). išplėtė bajorų teises (1447 m.), paspartino valstiečių įbaudžiavinimą, įtvirtino baudžiavą, išplėtė socialinį pamatą unijai su Lenkija, nes LDK bajorų teisės sulygintos su Lenkijos šlėkta. Sumenkėjo karaliaus įtaka. Kazimiero teisynas teisiškai įtvirtino feodalizacijos procesą.

Barbora Radvilaitė – Jurgio Radvilos, Vilniaus kašteliono, vėliau LDK etmono, išgarsėjusio kovose su turkais, duktė. 1537 m. ištekėjo už Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto, vėliau tapusio Trakų vaivada. Tačiau santuoka truko neilgai. 1547 m. ištekėjo už Žygimanto Augusto. Lietuvoje ji iškart buvo pripažinta didžiąja kunigaikštiene. 1550 m. Krokuvoje Barbora buvo iškilmingai vainikuota Lenkijos karaliene.

Bona Sforca (1494 – 1557m.) Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina. Ji buvo gera politikė ir ekonomistė. Jos veikla reiškėsi daugiausia dviem kryptimis: siekė sustiprinti karaliaus valdžią Lenkijoje ir padaryti ją paveldimą. Taip pat siekė sukaupti savo rankose kuo daugiau turtų ir turėti tokį kapitalą, kuris karalių padarytų materialiai visiškai nepriklausomą nuo bajorų malonės.

Švitrigaila (apie 1370 – 1452m.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1430 – 1432), Algirdo sūnus, Jogailos brolis. Nuo 1420 m. rėmė Vytautą. Po Vytauto mirties LDK kunigaikščių ir didikų paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, ryžtingai gynė jos suverenumą. Tai kėlė Lenkijos nepasitenkinimą. 1432 m. prieš jį buvo įvykdytas sąmokslas. Kovos dėl valdžios su Žygimantu Kęstutaičiu baigėsi 1435 m. Pabaisko mūšiu.

Žygimantas Augustas (1520 – 1572 m.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1529-1572), Lenkijos karalius (1548 – 1572). Savo reformomis (1557) modernizavo Lietuvos monarchiją. 1569 07 01 Liublino unija – gyvuoja ATR. Jo valdymo metais susilpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia, jos kompetenciją mažino bajorai. 1566 m. patvirtino Lietuvos Antrąjį Statutą, ginantį Lietuvos feodalų teises.

Žygimantas Kęstutaitis (apie 1365 – 1440m.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1432m.), Kęstučio sūnus, Vytauto brolis. Valdė Naugarduką, Starodubą, dalyvavo Vorkslos, Žalgirio mūšiuose, Salyno, Torūnės, Melno ir Skirsnemunės derybose. 1432 m. Gardino sutartimi pripažino esąs Jogailos vasalas, padarė teritorinių nuolaidų Lenkijai. 1434 m. privilegija sulygino stačiatikių feodalų teises su Lietuvių feodalų teisėmis. Pabaisko mūšyje 1435 m. jo kariuomenė sumušė Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenę, po to įsigalėjo visoje LDK. Nužudytas Trakuose sąmokslininkų.

Žygimantas Senasis – Lietuvos didysis kunigaikštis (1506 – 1548 m.). daug dėmesio skyrė vidaus politikai. Didini dvaro pareigūnų valdžią (vadovaujamą didikų politinį vaidmenį galutinai įtvirtino 1529m. statutu).

Įvykiai:

Astravo sutartis (1392 m.) – šia taika baigėsi 10 metų trukęs karas tarp Jogailos ir Vytauto. Prasidėjo Vytauto valdymas.

Vytauto privilegija žydams (1388 – 1398m.)

Vorkslos mūšis (1399m.) tai Vytauto vadovaujamas kryžiaus žygis prieš Aukso Ordą. Didžiausia Vytauto rytų politikos nesėkmė.

Vilniaus – Radomo sutartis (1401 m.) LDK skelbiama kaip atskira nuo Lenkijos valstybė.

Žemaičių sukilimas (1409 m.)

Žalgirio mūšis (1410m.) sustabdytas Vokiečių ordino veržimasis į Rytus.

Torūnės taika (1411m.) taika po žalgirio mūšio. Įsipareigota ateityje santykius tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino spręsti taikiu keliu.

Horodlės unija (1413 m.) Lenkija pripažino LDK savarankiškumą.

Žemaitijos krikštas (1413m.)

Melno taika (1422 m.) Vokiečių ordinas galutinai atsisakė Žemaitijos ir Užnemunės. Klaipėdos kraštas ir Pamarys liko Ordinui.

Lucko suvažiavimas (1429 m.) Zigmantas I inicijavo karūnuoti Vytautą ir taip išardyti Krėvos sutartį. Tačiau lenkų pastangomis tai buvo neįgyvendinta.

Pabaisko mūšis (1435 m.) tai paskutinis mūšis su ordinu. Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė sumušė Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenę.

Kazimiero privilegija (1447 m.) išplėtė bajorų teises.

Aleksandro privilegija (1492 m.) išplėtė LDK Ponų tarybos teises.

Melniko aktas (1501 m.) sudaroma Lenkijos ir Lietuvos unija, tačiau LDK seimas jos nepatvirtino.

I Lietuvos Statutas (1529m.) įtvirtino LDK savarankiškumą, užtikrino ponų dominavimą valstybėje.

II Lietuvos Statutas (1566 m.) galutinai įtvirtintos bajorų luomo privilegijos, panaikintas ponų viešpatavimas.

Valakų reforma (1557 m.) valstybės dvarų reforma LDK. Tikslas – įvesti trilaukę sistemą ir padidinti darbo našumą, sukurti prekinį ūkį, lažą nustatyti pagal naudojamos žemės kiekį.

Karas dėl Livonijos (1558 – 1583 m.) Žlugo Livonijos ordino valstybė (1561 m.).

VIII TEMA. PASAULIS IR LIETUVA NAUJŲJŲ AMŽIŲ PRADŽIOJE

1453 m. – XVII a.

A. Pasaulio įvykiai

1453m. – baigėsi Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos. Jis paskatino galutinę Anglijos ir Prancūzijos centralizaciją.

XIV a. – renesanso iškilimas Italijoje ir išplitimas Europoje.

1455-1485 m. – Rožių karas Anglijoje, tarp 2-jų Anglijos aristokratų grupuočių – Jorkų ir Lankasterių; pastarieji laimėjo ir iškėlė savo šalininką Henriką VII Eudorą į sostą.

1492 m. – Kristupas Kolumbas atrado Ameriką.

1494 m. – Tordesiljo sutartis, ispanų ir portugalų pasaulio pasidalijimo aktas. Portugalijai atiteko žemės ir jūros į Rytus, Ispanijai – į Vakarus.

1497 m. – Vaskas da Gama atrado vandens keli į Indiją, apiplaukęs Afrikos žemyną.

1498 m. – italų jūrininkai Džovanis ir Sebastjanas Kabotai perplaukė Atlanto vandenyną, atrado Betono salą, pasiekė Šiaurės Amerikos krantus.

1519-1521 m. – Fernandas Magelanas, plaukdamas iš Europos į Vakarus, apiplaukė Pietų Amerikos žemyną ir atrado ramųjį vandenyną.

1517 m. – Reformacijos pradžia. M. Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė „95 tezes“, kuriomis pasmerkė Mainco arkivyskupo prekybą indulgencijomis.

1525 m. – valstiečių karas Vokietijoje.

1545-1563 m. – Tridento bažnyčios susirinkimas. Nutarimai: pasmerkė prekybą indulgencijomis; sustiprino katalikų bažnyčios organizaciją, pavaldumą popiežiui, vienuolių ordinų drausmę; atskilėlius paskelbė eretikais; paliko celibatą vienuoliams ir kunigams.

1555 m. – Augsburgo taikos sutartis, pagal kurią Vokietijoje kunigaikščiai gavo teisę parinkti tikėjimą savo valdomai teritorijai.

XVI a. 1 pus. Katalikų Bažnyčia pradėjo aktyvią kovą prieš reformaciją – daugelyje Vakarų Europos valstybių prasidėjo kontrreformacija. 1542m. popiežius kovai su erezijomis Romoje įsteigė Vyriausiąjį inkvizicijos tribunolą su dideliais įgaliojimais. Tridento bažnyčios susirinkimas visus protestantus paskelbė eretikais, patvirtino popiežių, kaip aukščiausiąjį autoritetą, taip pat visas senas katalikų dogmas ir apeigas. Įkurtos dvasininkų seminarijos kunigams rengti. Buvo įvesta griežta cenzūra kunigų kūriniams, pradėti sudarinėti uždraustų knygų sąrašai. 1540m. – įkurtas Jėzuitų ordinas. Įkūrėjas Ignacas Lojola. Jis ėmėsi aktyvių priemonių stiprinti katalikybę.

1572 m. – Baltramiejaus naktis, hugenotų žudynės Paryžiuje.

1698 m. – Nanto ediktas. Prancūzijoje hugenotams suteikiama ribota religinė laisvė.

1565-1579 m. Nyderlandų revoliucija.

1579 m. – Olandijos nepriklausomybė.

1588 m. – „Nenugalimosios armados“ žūtis. Sumušusi Ispanijos laivyną Anglija tampa viešpataujančia jūros valstybe su didžiausiu ir galingiausiu laivynu.

1613-1617 m. – Romanovų dinastijos Rusijoje valdymas.

1618-1648 m. – Trisdešimties metų karas. Kovojama buvo ne tiek dėl religijos, kiek dėl didžiųjų interesų ir prekybos visame Baltijos jūros regione kontrolės.

1648 m. – Vestfalijos taikos sutartis, kuria imperatorius turėjo pripažinti, kad visi Šventosios Romos imperijos kunigaikščiai gali savarankiškai spręsti religinius ir administracinius klausimus.

1640m. – Anglijos karalius sušaukė parlamentą. Revoliucijos pradžia.

1642-1649m. – pilietinis karas Anglijoje, pasibaigęs parlamento pergale.

1649 m. – karaliaus Karolio Stiuarto nukirsdinimas.

1653-1658 m. – Kromvelio protektoratas (karinė diktatūra).

1660 m. – Stiuartų dinastijos sugrąžinimas į valdžią.

1688 m. – valstybinis perversmas, parlamentinės monarchijos įsigalėjimas. Revoliucijos pabaiga.

Turtingieji miestiečiai ir bajorai protestantai pasikvietė Olandijos valdytoją Vilhelmą Iranietį „atkurti laisvę“ ir ginti protestantizmą. Karalius Jokūbas II pabėgo į Prancūziją. Parlamentas pasiūlė sostą Vilhelmui. Prieš karūnaciją jis turėjo patvirtinti Teisių bilį.

Sąvokos

Absoliutizmas – valstybės valdymo forma, kai valdžia priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui) ir neribojama luomo ar tautos atstovų susirinkimo.

Anglikonai – protestantizmo srovės anglikonybės išpažinėjai.

Aptvėrimai – XVII a. Anglijai būdingas procesas, kuomet valstiečiai nuvaromi nuo žemės, o šiose žemėse, jas aptvėrus, vystomas fermeriais ūkis.

Didieji geografiniai atradimai – tai 3 žymiausi XV a. pab. – XVI a. pr. įvykiai: Amerikos atradimas, jūrų kelio iš Europos į Indija atradimas ir I-oji kelionė aplink pasaulį.

Eksploatacinė kolonija – kraštas užgrobtas stipresnės imperialistinės valstybės ir jos išnaudojamas.

Fermeriai – fermos savininkas ar nuomotojas kapitalistinėse šalyse.

Gezai – XVI a. ispanų partizanai.

Hugenotai – Prancūzijos kalvinizmo išpažinėjai.

Humanizmas – pasaulėžiūra, teigianti žmogaus vertingumą, protą, nukreipta prieš viduramžių asketizmą.

Ilgasis parlamentas – sušauktas Anglijoje (1640-42 m.). Parlamentas suėmė karaliaus patarėjus; panaikino neteisėtus mokesčius; priėmė įstatymą draudžiantį paleisti parlamentą be jo sutikimo.

Indėnai – senieji Amerikos gyventojai, raudonodžiai.

Indeksas – jėzuitų sudarytas uždraustų knygų sąrašas.

Indulgencija – nuodėmių atleidimo raštas, kuris viduramžiais būdavo išduodamas popiežiaus vardu už nuopelnus Bažnyčiai arba už pinigus.

Jėzuitai – katalikų vienuolių ordinas, įkurtas XVI a.

Kalvinistai – protestantizmo srovės kalvinizmo išpažinėjai.

Kapitalas – sukauptos lėšos, kurias verslininkai įdėję į savo įmones gauna pelną.

Kapitalizmas – ekonominė ir politinė sistema, kuri pradėjo vystytis Anglijoje XVIII a. pab. Ir greitai paplito Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje.

Konkistadoras – užkariautojai, žiauriai išnaudoję ir naikinę Amerikos vietos gyventojus ir jų kultūrą.

Kontrreformacija – Romos katalikų kova su reformacija; kontrreformacijos programa numatyta Tridento susirinkime 1545-1563 m.

Kruvinieji įstatymai – įstatymai Anglijoje, nukreipti prieš valkataujančiuosius, siekiant sumažinti jų skaičių.

Leveleriai – XVII a. revoliucijos meto radikali politinė grupuotė.

Liuteronai – svarbiausios protestantizmo kryptie liuteronybės išpažinėjai.

Manufaktūra – įmonė, viduriniais amžiais arba naujausiais laikais paremta darbo pasidalijimu ir rankine amatininkiška technika.

Nuvarymas nuo žemės – aptvėrimų metu vykęs procesas, kai valstiečiai buvo iškeliami jėgos būdu.

Pasaulinė prekyba – XVI a. formavusi prekyba tarp kontinentų.

Patvaldystė – valdymo sistema, kur valdžia priklauso vienam neapibrėžtam valdovui; autokratija.

Perversmas – staigus valstybės santvarkos ar valdžios pakeitimas.

Protektoratas – valstybės valdymo forma: stipri valstybė per savo atstovą tvarko silpnesnės šalies užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus politiką.

Stačiatikiai – rytų krikščionybės krypties stačiatikybės išpažinėjai.

Proletariatas – proletarų kasė kapitalistinėje valstybėje; varguomenė.

Protestantai – krikščionybės krypties, kuri apima anglikonus, kalvinistus, liuteronus išpažinėjai.

Puritonai – protestantizmo atstovai, propaguojantys taupumą, darbštumą, atkaklumą, griežtą dorovinių principų laikymąsi.

Renesansas – XIV-XVI a. Vakarų ir Vidurio Europos kultūros istorijos epocha, prasidėjusi Italijoje. Jai būdinga dailės, mokslo, literatūros, muzikos pakilimas, polinkis į antikos kultūrą, humanistines tendencijas, dėmesys asmenybei vadavimasis iš Bažnyčios ideologijos.

Samdomas darbas – su kapitalizmu atėjęs baudžiavos “pakaitalas”, kai už darbą yra mokama.

Revoliucija – griežtos, prievarta vykdomas atgyvenusios santvarkos pakeitimas nauja progresyvia santvarka.

Sentikiai – Rusijos stačiatikiai, kurie nepripažįsta XVII a. įvykdytų patriarcho reformų ir sudaro atskirą Bažnyčią (religines bendrijas).

Utopija – idealios, praktiškai neįgyvendinamos visuomenės santvarkos arba socialinių problemų idealaus sprendimo projektas, abstrahuotas nuo esamų socialinių negerovių.

Vicekaralystė – Ispanijos valdos Lotynų Amerikoje

Asmenybės

D. Brunas – XVI a. italų filosofas, poetas. Kritikavo religines dogmas, iškėlė idėją apie begalinę pasaulių daugybę bei įvairovę. Apkaltintas erezija, slapstėsi, buvo sučiuptas ir sudegintas ant laužo.

U. Cvingis (1484-1531) – Šveicarijos bažnyčios ir politinis veikėjas, radikalios Reformacijos srovės – Cvinglizmo pradininkas. 1522 m. Ciuriche paskelbė 67 tezes, kuriode kritikavo katalikų bažnyčią ir popiežių. Reformavo Ciuricho religinį ir visuomeninį gyvenimą.

B. Diasas (1450-1500) – portugalas, keliautojas jūrininkas. Vadovavo ekspedicijai, ieškančiai kelio į Indiją. 1487 m. pasiekė pietinį Afrikos pakrantės kyšulį, išplaukė į Indijos vandenyną. Kyšulys buvo pavadintas Gerosios Vilties vardu.

A. Diūreris (1471-1528 m.) – vokiečių tapytojas, grafikas, meno teoretikas. Vienas garsiausių vokiečių renesanso dailininkų.

Donatelas (1386–1466) – italų skulptorius, sukūręs Dovydo skulptūrą.

F. Dreikas – Anglijos jūrininkas, keliautojas. Pirmasis po F. Magelano apiplaukė pasaulį, ištyrė P. Amerikos pakrantes

Elžbieta I (1533-1603) – Anglijos karalienė (nuo 1558 m.). Paskutinė iš Tiudorų dinastijos. Nugalėjusi katalikiškąją Ispaniją („Nenugalimosios armados“ sutriuškinimas 1599 m.), Anglija įsiviešpatavo jūrose, Tęsė kolonijinę ekspansiją.

Erazmas Roterdamietis (1466-1536) – Nyderlandų filosofas, Vienas žymiausių humanistų. Daug keliavo po Europą, studijavo humanitarinius mokslus, aiškino bibliją, stengėsi apibrėžti krikščioniškąjį humanizmą.

G. Galilėjus (1564-1642) – italų astronomas, fizikas, filosofas, matematikas. Savo atradimais ir idėjomis patvirtino M. Koperniko heliocentrinės sistemos teisingumą.

Vasko da Gama (1496-1524) – portugalų jūrininkas keliautojas, jūrų kelio į Indiją atradėjas. 1524 m. paskirtas Portugalijos valdų Indijoje vicekaraliumi.

Grigalius XIII (1502-1585) – vienas kontrreformacijos vadovų. Rėmė Prancūzijos katalikų kovą prieš hugenotus jų žudynes Baltramiejaus naktį pažymėjo šventinėmis iškilmėmis Romoje. 1582 m. įvedė Grigaliaus kalendorių. 1579 m. bule pripažino Vilniaus universiteto įkūrimą ir jo priklausomybę jėzuitams.

Habsburgai – Šventosios Romos imperijos valdovų dinastija.

Henrikas VII (1457-1509) – Anglijos karalius (nuo 1485m.), Tiudorų dinastijos pradininkas. 1485 m. nugalėjo Ričardą III; tuo buvo baigtas Raudonosios ir baltosios rožės karas.

Henrikas VIII (1491-1547) – Anglijos karalius (nuo 1509 m.), iš Tiudorų dinastijos. Įvykdė bažnyčios reformą, kuriai pretekstą davė popiežiaus atsisakymas patvirtinti jo skyrybas su Kotryna Argoniete ir vedybas su Ana Bolein.

Hogencolernai – vokiečių dinastija, nuo 1415 m. valdžiusi Brandenburgą, nuo 1701 m. – Prūsijos karaliai.

Izabelė (1451-1504) – Kastilijos (nuo 1447 m.), Ispanijos (nuo 1479 m.) karalienė. Po santuokos su Ferdinandu II (Argono karaliumi) dinastine unija 1479 m. sujungė Bastiliją ir Argoną į Ispanijos valstybę. Stiprino absoliutizmą, 1480 m. įvedė inkviziciją, surengė K. Kolumbo ekspedicijas.

Jorkai – XV a. Anglijos Baltosios rožės atstovai.

J. Kalvinas (1509-1564) – bažnyčios reformacijos veikėjas, kalvinizmo ideologas. Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios palaikomas, Kalvinas įvedė pasaulietinį asketizmą: panaikino puošnias katalikų bažnyčios apeigas, prisidėjo prie smulkmeniškos piliečių priežiūros (privalomų pamaldų lankymo, spalvingų rūbų, pramogų, šokių draudimo).

K. Kolumbas (1451-1506) – jūrininkas, keliautojas, Amerikos atradėjas.

H. Kortesas (1485-15470 – konkistadoras ir Meksikos užkariautojas. 1511 m. prisijungė prie Diego Velaskeso ekspedicijos ir dalyvavo Kubos užkariavime.

Karolis I (1600-1649) – Anglijos karalius (nuo 1625 m.). Iš Siuarto dinastijos Jokūbo I sūnus. Vykdė naujajai dvarininkijai nepalankią politiką, kuri sukėlė revoliuciją Anglijoje. Per 1642-46 ir 1648 m. pilietiniu karus Karolio I kariuomenė pralaimėjo, jis buvo suimtas ir nuteistas mirti (1649 m.).

O. Kromvelis (1599-1658) – Anglijos revoliucijos veikėjas (1640-1660). Jo vadovaujama kariuomenė 1645 m. prie Neisbio sutriuškino karaliaus kariuomenę. Įvedė asmeninę diktatūrą – protektoratą. Kromveliui valdant Anglija tapo galinga jūrų valstybe, buvo padaryta pradžia Anglijos kolonijinei imperijai.

M. Kopernikas (1473-1543) – lenkų astronomas, matematikas, ekonomistas. Heliocentrinės sistemos kūrėjas.

Lankasteriai – XV a. Anglijos Raudonosios rožės atstovai.

Liudvikas XI (1423-1483) – Prancūzijos karalius (nuo 1461 m.). Iš Valua dinastijos. Vienydamas Prancūziją ir centralizuodamas valdžią, naudojosi įvairiomis priemonėmis – diplomatiniais susitarimais, papirkimais, intrigomis, kariavo. Po Burgundijos karų (1474-77) prisijungė Burgundijos kunigaikštystę, Pikardiją. Iš esmės baigė vienyti Prancūziją.

Liudvikas XIII (1601-1643) – Prancūzijos karalius (nuo 1610 m.). Iš Burbonų dinastijos. Henriko IV ir Marijos Medini sūnus. Už Liudviką XIII 1624-1642 m. faktiškai valdė pirmasis ministras kardinolas A. Rišeljė, stiprinęs absoliutizmą.

Liudvikas XIV (1638-1715) – Prancūzijos karalius (nuo 1643 m.). Iš Burbonų dinastijos. Jo valdymo metais suklestėjo absoliutizmas. Versalyje pastatyti karaliaus rūmai. Jis vadinamas karaliumi saule. XVII a. Prancūzija buvo galingiausia Europos valstybe.

M. Liuteris (1483-1546) – katalikų bažnyčios reformatorius, protestantizmo Vokietijoje pradininkas. 1517 m. paskelbė 95 tezes, smerkiančias indulgencijų pardavinėjimą. Neigė bažnyčios ir dvasininkijos, kaip tarpininkų tarp žmogaus ir Dievo, vaidmenį, tvirtino, jog žmogaus išganymas priklauso ne nuo sakramentų, apeigų atlikimo, o nuo jo tikėjimo nuoširdumo.

I. Lojola (1491-1556) – vienuolių jėzuitų ordino įkūrėjas. Suformavo ordino organizacinius ir moralinius principus, sukūrė auklėjimo sistemą.

F. Magelanas (1480-1521) – portugalų keliautojas, vadovavęs I-ajai jūrų kelionei aplink pasaulį (1519-1521).

N. Makiavelis (1469-1527) – Italijos rašytojas, politikas, filosofas. Žymiuose veikaluose „Valdovas“, „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, nagrinėdamas valstybių iškilimo ir žlugimo priežastis, išvardija priemones, kuriomis politikai gali išsaugoti ir stiprinti valdžią.

D. Makarinis (1602-1661) – prancūzų veikėjas. Kol Liudvikas XIV buvo nepilnametis (1643-61), valdė Prancūziją. Stiprino absoliutizmą.

B. Mikelandželas (1475-1564) – italų dailininkas, architektas, poetas, vienas garsiausių renesanso menininkų. Sukūrė Dovydo statulą.

T. Miunceris (1490-1525) – Prūsijos ir Vokietijos karininkas, grafas, generolas feldmaršalas. Vadovavo Prūsijos kariuomenei pergalinguose karuose su Danija, Austrija, Prancūzija.

T. Moras (1478-1535) – Anglijos valstybės veikėjas, filosofas, rašytojas. Humanistas. Utopinio socializmo pradininkas.

Pilypas II (1527-1598) – Ispanijos karalius (nuo 1556 m.).Stiprino absoliutizmą, didino biurokratinį aparatą. Rėmė inkviziciją, kovojo su protestantais ir eretikais.

F. Pisaras (11471-1541) – ispanų konkistadoras. Panamos ir Peru užkariavimų dalyvis. 1535 m. įkūrė Limą.

F. Rablė – prancūzų rašytojas, parašęs romaną „Gargantiua ir Pantagriuelis“

Rafaelis (1483-1520) – italų dailininkas architektas. Vienas žymiausių brandžiojo renesanso atstovų. Žymiausias kūrinys „Siksto madona“.

Rembrantas (1606-1669) – Nyderlandų dailininkas.

A. Rišeljė (1585-1642) – kardinolas, Prancūzijos valstybės veikėjas, nuo 1624 m. karaliaus Liudviko XIII pirmasis ministras. 1635 m. įtraukė Prancūziją į Trisdešimties metų karą (1618-48).

Romanovai – valdovų dinastija Rusijoje 1613-1917 m.

M. Servantesas (1547-1616) – ispanų rašytojas. Jo žymiausias kūrinys „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš Lamanšo“.

V. Šekspyras (1564-1616) – anglų rašytojas, parašęs „Hamletą“, „Romeo ir Džiuljetą“.

A. Vespučis (1454-1512) – italų jūrininkas, keliautojas. 1499-1500 m. priplaukė Gvianą, nuplaukė iki amazonės žiogių, ištyrė Brazilijos krantą. 1501-02 apiplaukė P. Amerikos rytinį krantą.

V. Oranietis (1650-1702) – Anglijos ir Škotijos karalius.

L. da Vinčis (1452-1519) – italų dailininkas, skulptorius, inžinierius, mokslininkas. Nutapė garsiausią moters portretą „Mona Liza“.

B. Lietuvos įvykiai

Metai:

1529m. – I Lietuvos statutas;

1539m. – Vilniuje įkurta pirmoji aukštesnioji mokykla. Ją įkūrė Abraomas Kulvietis;

1542m. – Žygimanto II Senojo dekretu buvo uždrausta 1539m. Kulviečio įkurta aukštesnioji mokykla siekiant sustabdyti protestantų idėjų plitimą;

1547m. – M. Mažvydas išleido pirmąją lietuvišką knygą Karaliaučiuje „Katekizmas“;

1566m. – II Lituvas statutas;

1579m. – Valdant S. Batorui, jo įsakymu įkuriamas Vilnaius universitetas;

1588m. – III Lietuvos statutas.

Įvykiai:

Lietuvos statutų priėmimas – 1529m. buvo parengtas I Lietuvos statutas (autentiškas tekstas neišlikęs). Rengimui vadovavo A. Goštautas. Jo inciatyva i I statutą buvo įtraukti draudimai svetimšaliams įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. 1566m. parengtas II Lietuvos statutas – įtvirtintos XVI a. Reformos (administracinė, seimo, teismo)., įteisintas valstiečių vertimas baudžiauninkais. 1588m. parengtas III Lietuvos statutas – galutinai įtvirtino baudžiavą, LDK tapo bajoriškos demokratijos valstybe.

Tuo laikotarpiu Lietuvos statutai buvo tobuliausias teisinių aktų rinkinys Europoje.

Reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje. Pirmaisiais reformacijos skleidėjais Lietuvoje tapo liuteronai. Iškiliausi skleidėjai buvo A. Kulvietis, S. Rapolionis, M. Mažvydas. Žygimantas II Senasis dekretais mėgino stabdyti protestantų idėjų plitimą. 1542m. dekretu uždraudė Kulviečio įstegtą aukštesniąją mokyklą Vilniuje. Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastys: 1.XVIa. katalikybė nebuvo įsigalėjusi; 2. Kartu su humanistinėmis idėjomis plito ir reformacija; 3. reformacijos sąjūdį moraliai palikė didikai ir bajorai; 4. Protestantai į lietuvių ir lenkų kalbas vertė Šventąjį Raštą. Kontrreformacijos pradžia: 1578m. Lietuvoje įsigalėjo Katalikų bažnyčios Tridento susirinkimo nutarimai; pradėta vesti plataus masto propoganda – tikybos prievarta; prasidėjo jėzuitų ordino veikla (atvyko į Lietuvą 1565m.); buvo leidžiamos religinio turinio lietuviškos knygos.

Vilniaus universiteto įkūrimas ir veikla. Vilniaus universitetas (Vilniaus akademija) įkurtas 1579m. Įsteigė jėzuitai, Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu. Universiteto paskirtris – stiprinti katalikybę ir kovoti su reformacija. Universitete dėstė iš Vakarų ir Vidurio Europos pakviesti žymūs mokslininkai. 1641m. karalius Vladislovas IV suteikė privilegiją steigti teisės ir medicinos fakultetus.

Lietuvos prekyba su Europa. 1613m. T. Makovskis padarė aprašymą M. K. Radvilos – Našlaitėlio išleistam žemėlapiui. Ten sakoma, jog Lietuva yra geografiškai patogioje vietoje ir prieinama iš visų pusių. Lietuva per Rygos ir Karaliaučiaus uostus vykdė prekybą su kitomis tautomis. Pagrindinės prekės buvo įvairių rūšių javai, linai, kanapės, galvijų oda, medžio anglis, dervos, lašiniai.

Sąvokos:

Kolegija – 1. sen. Romoje – grupė asmenų, kartu tvarkiusių tam tikrą valdymo sritį; 2. feodalines epochos vidurinė mokykla.

Statutas – teisės normų ar kitų aktų rinkinys.

Unija – valstybių, teritorijų susivienijimas, sąjunga.

Asmenybės:

M. Daukša (tarp 1527 ir 1538 – 1613) – švietėjas, vienas lietuvių raštijos pradininkų. 1570 – 1572m. Krakių klebonas, vėliau kaunininkas Varniuose. Nuo 1609m. Administravo Žemaičių vyskupiją. Iš lenkų k. išvertė J.Ledesmos katekizmą. Literatūrinę šlovę jam pelnė J.Vujeko ,,Katalikų postilės“ vertimas. Tai didelis, 650psl. veikalas, kurio išlikę 5 egzemplioriai.

A. Goštautas (1480 – 1539) – LDK valstybės veikėjas, didikas, iš tėvo ir senelio paveldėjęs didelius turtus. Atstovavo XVI a. Lietuvos ponijai, kuri pirmoji pradėjo kalbėti lenkiškai. Būdamas 20 – 25 metų, tapo Naugarduko, vėliau Polocko, trakų vietininku. Nuo 1522m. – Vilniaus vaivada ir kancleris. Rengė I statutą, sukūrė jam pratarmę. Manoma, kad buvo Bychovco kronikos (Lietuvos metraščio) rašymo iniciatorius. Reikalavo pašalinti iš Lietuvos lenkų vienuolius, kaltindamas juos amoraliu gyvenimu. Rūpinosi šalies švietimo reikalais, įsteigė mokyklą savo Trakų dvare.

A. Kulvietis (apie 1510 – 1545m.) – vienas lietuviškiausios raštijos pradininkų, kultūros veikėjų. Gimė Kulvoj (Jonavos raj.). 1539m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą, kurioje rengė auklėtinius studijoms užsienio universitetuose. Persekiojamas už reformacijos idėjų skelbimą, išvyko į Karaliaučių.

M. Lietuvis (lot. Michalo Lituanus; XVI a.) – publicistas, politinis veikėjas. Nuo 1522m. Minimas kaip notaras. Apie 1526m. Pradėjo tarnauti A. Goštautui. 1528m. ir nuo 1534m. Buvo didžiojo kunigaikščio kanceliarijos sekretorius. Lotynų kalba parašė traktatą ,,Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (apie 1550m.), kurį paskyrė Žygimantui Augustui.

M. Giedraitis (1537 – 1609) – žemaičių vyskupas, daug energijos skyręs katalikybei Žemaitijoje įtvirtinti: steigė naujas bažnyčias, rūpinosi lietuvių kunigų įšventinimu, lietuvių kalbos įtvirtinimu bažnytinėse apeigose.

M. Husovianas (apie 1475 – 1480 m.- po 1533 m.) – lotyniškai rašęs poetas humanistas, gyvenimu ir kūryba betarpiškai susijęs su Lietuva. Buvo daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, jos patriotas. Spėjama, kad apie 1492m. jis atvyko į Vilnių. Čia jį globojo Vilniaus katedros kanauninkas, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio sekretorius Erazmas Vitelijus (Ciolekas). Drauge su juo M. Husovianas 1518 – 1522 m. gyveno Romoje, kur susipažino su popiežiaus Leono X globojamais poetais humanistais ir jų kūryba.

M. Mažvydas (apie 1520 – 1563) – lietuvių literatūros pradininkas, produktyviausias XVI a. lietuvių rašytojas. Kilęs iš Žemaičių. Spėjama, kad jo tėvai buvo nepasiturintieji miestelėnai. Jaunystėje mokėsi ir dirbo Vilniuje. Už reformacijos skleidimą Lietuvoje buvo persekiojamas, todėl, priėmęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą, atvyko į Karaliaučių ir 1546m. įstojo į universitetą. Jį baigė 1548m. bakalauro laipsniu. Studijuodamas Karaliaučiuje, M.Mažvydas 1547 m. parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmuso prasti žodžiai“, tokiu būdu padarydamas pradžią raštijai ir spaudai lietuvių kalba.

M. Radvila – Juodasis (1515 – 1565) – Lietuvos didikas, valstybės ir reformacijos veikėjas, LDK kancleris, Vilniaus vaivada. Gynė LDK savarankiškumą, 1563-1564m. vadovavo LDK delegacijai Varšuvos Seime, kuris svarstė Liublino uniją. Breste įsteigė protestantų raštų spaustuvę, organizavo Biblijos vertimą į lenkų kalbą.

M. Radvila – Rudasis (1512 – 1584) – LDK valstybės, karo reformacijos veikėjas. Po Žygimanto Augusto mirties (1572) iki Stepono Batoro išrinkimo (1576) buvo faktiškas LDK valdovas. Vienas žymiausių kariuomenės vadų per Livonijos karą (1558 – 1583). Globojo evangelikus reformatus.

M. K. Radvila – Našlaitėlis (1549 – 1616) – Lietuvos valstybės ir kultūros veikėjas. Kartografas. Piligrimas. Kunigaikštis. M.Radvilos – Juodojo sūnus. Studijavo mediciną ir geografiją. Sudarė LDK žemėlapį tuo metu neturėjusių sau lygių Europoje.

Ž. Augustas (1520 – 1572) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1529 – 1572), Lenkijos karalius (1530 – 1572). Žygimanto II Senojo sūnus, paskutinis iš Gediminaičių dinastijos. Pradėjo Valakų reformą. 1566m. patvirtino II Lietuvos statutą. 1547m. vedė Barborą Radvilaitę. Vilniuje pastatė patrankų liejyklą, išplėtė pilies arsenalą.

Žygimantas II Senasis (1467 – 1548) – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Jauniausias Kazimiero sūnus. Gerai išmanė šalies ekonomika, gerbė įstatymus ir papročius.

S. Rapolionis (apie 1485 – 1545 m.) – lietuvių raštijos kūrėjas, buvęs vienuolis pranciškonas. Vienas pirmųjų teologų, tiksliai išdėsčiusių pagrindinius reformacijos teiginius. Vertė i lietuvių kalbą Bibliją (neišliko).

P.Skorina (apie 1490 – 1541 m.) – humanistas, knygų spausdinimo LDK pradininkas. Vilniuje įkūrė spaustuvę.

IX TEMA. ATR RAIDA XVI – XVIII AMŽIUJE

Metai ir datos.

1569m. – Liublino unija.

1572m. – Gediminaičių dinastijos pabaiga. Po Žygimanto Augusto mirties 1572 metais, buvo padaryti svarus valstybes valdymo sistemos pakeitimai, įteisinę daugiau galių bajorams (šlėktoms) bei įtvirtinę renkamąją. monarchiją,

1583m. – Taikos sutartis su Rusija, Livonijos karo pabaigoje.

1588m. – Lietuvos III statutas. Parašytas Leono Sapiegos.

1600 – 1629m. – pirmasis karas su Švedija

1609 – 1619m. – Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija.

1654m.- Perejeslavlio rada

1654 – 1667m. – karas su Rusija

1655m. – Kėdainių unija.

1660m. – Olyvos taika

1667m. – Andrusovo paliaubų sutartis su Rusija.

1700 – 1721m. – Šiaurės karas su Rusija

1772m. -1- as Lenkijos Lietuvos respublikos padalijimas. (Rusija, Austrija, Prūsija pasidalina)

1773m. – Edukacinė komisija

1788 – 1792m. – Keturių metų Seimas

1791 05 03 – Pirmojo konstitucija

1792 – 1793m. – Targovicos konferencija

1793 m. – II -as padalijimas(Rusija, Prūsija)

1794m. – Kosciuškos sukilimas Lenkijoje(03) Lietuvoje(04)

1795m. – Ill-as padalijimas. Iš politinio žemėlapio išnyko ATR valstybė.

1797m. – ATR likvidavimas

Sąvokos.

Anarchija – atsisakymas valdyti ir būti valdomam, įsitikinimas, kad niekas neturi nei moralinės nei politinės teisės reikalauti iš kito žmogaus to, ko jis nenori ar negali daryti. Jokios politinės valdžios ir socialinės hierarchijos nebuvimas.

Bajorų demokratija – 1564 – 1582m reformos, II Statutas 1566m. Bajoriškosios demokratijos laikotarpis. Jis buvo neilgas, nes pamažu vėl įsigalėjo ponai. Bajorų demokratija virto fikcija.

Barokas – meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija, revoliucinės kovos, reakcija prieš renesanso kultūrą, viduramžių tradicijų gaivinimas. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas – su grubumu, abstrakti simbolika – su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški.

Baudžiava – teisinė Lietuvos valstiečių padėtis, įsigaliojus 1447m. privilegijai.

Ekonomija – LDK valstybinė žemės valda, kurios pajamos ėjo Lenkijos karaliui kaip atlyginimas už Lietuvos DK pareigas. Jos egzistavo 1589 ir 1795m.

Elekcinis seimas – renka valstybės valdovą.

Etmonas – LDK kariuomenės vado pareigybė ir titulas nuo 1497m.

Familija – XVIIIa. LDK ir Lenkijos politinė grupuotė, kurią sudarė susigiminiavę didikai. Siūlė labiau centralizuoti šalies valdymą, padidinti iždą, kariuomenę.

Klasicizmas – atsirado Italijoje XVIa., susiformavo ir įsivyravo Prancūzijoje XVII a., absoliutizmo klestėjimo laikotarpiu. Kitose Europos šalyse paplito daugiausia XVIII a. ir išnyko apie XIX a. ketvirtąjį dešimtmetį. XVIII a. – XIX a. pradžioje klasicizmas buvo susijęs su švietimo epochos idėjomis.

Konferencija – valstybių, organizacijų, įstaigų atstovų pasitarimas, susirinkimas.(LDK edukacinė komisija)

Liberum veto – XVII – XVIIIa. Lenkijos – Lietuvos valstybėje galiojusi teisė, pagal kurią visi Seimo sprendimai galėjo būti priimami tik visų jo narių sutikimu ir kiekvienas atstovas galėjo blokuoti sprendimus ir Seimo darbą.

Pacta conventa – XVI – XVIIIa. Lenkijos – Lietuvos valstybės Seimo sutartis su kandidatu į valdovus.

Padalijimai – Trys Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimai. 1772, 1793 ir 1795m. Austrija, Rusija ir Prūsija pasidalino ATR ir ją galutinai likvidavo.

Palivarkas – LDK teritorijoje feodalizmo laikų dvaro padalinys su atskira sodyba, pastatais, dirbama žeme. Sudarė ūkininkavimo vienetą. Pradėjo kurtis XV – XVI a. ir išsilaikė iki baudžiavos panaikinimo.

Polonizacija – lenkėjimas.

Rada – Lenkijoje, Ukrainoje, Gudijoje visuomenei atstovaujanti taryba.

Respublikonai – respublikos santvarkos šalininkai.

Asmenybės

S. Batoras – (1533m. – 1586m.) Buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis.ATR valstybės vadovu tapo tada, kai įvairios politinės grupuotės šalyje kovojo dėl kandidato į sostą. Vainikuotas karaliumi be lietuvių dalyvavimo, nes LD bajorai ir seimai nenorėjo jo pripažinti. Įsteigė vyriausiuosius tribunolus, patvirtino II – ojo Statuto pataisas. Taip pat buvo sulygintos kai kurios bajorų politinės ir ekonominės teisės su didikų teisėmis. Rėmė katalikų bažnyčią ir jėzuitus. Užsienio politikoje labiausiai rūpinosi prie lenkijos ir Lietuvos valstybės prijungti visą Livoniją.

K. Donelaitis – (1717m. – 1780m.) Poetas, pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas. Iš kūrybos išliko poema “Metai”. Jo pasakėčios yra pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje.

J. K. Chodkevičius – (1560m. – 1621m.) LDK valstybės ir kariuomenės veikėjas. Buvo vienas žymiausių tų laikų Europos karvedžių. Jis laimėdavo manevravimu, staigumu, išankstiniu priešo planų atskleidimu, griežta drausme. 1600 – 1605m. LDK lauko, nuo 1605m. – didysis etmonas.

J. Chreptavičius – (1729m. – 1812 m.) Buvo Edukacinės komisijos, įkurtos 1773 m., vienas steigimo idėjos autorių. Jis padėjo 1579 m. įkurtą Vilniaus akademiją perorganizuoti į universitetą (1781 m.), kurį 1803 m. carinė valdžia pervadinimo į „imperatoriškąjį”.

Lžedimitrijus – XVIIa. pr. ATR pasinaudoma Rusijos politine suirute, siekė užgrobti valdžią Maskvoje. Tam tikslui panaudojo apsišaukėlius. Vienas iš jų ir buvo Lžedimitrijus.

J. Čartoriskis – 1764 – 1766 reformos.

J. Forsteris – VU profesorius. Gamtininkas.

T. Kosciuška – (1746m. – 1817m.) Buvo vienas iš 1794m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo prieš Rusiją vadų. Jis viešu raštu suteikė visiems valstiečiams asmens laisvę, o dalyvaujančius sukilime atleido nuo lažo ir kitų prievolių.

Petras I – (1672m. – 1725m.) Rusijos caras, imperatorius. Iš Romanovų dinastijos. Pertvarkė šalies politiką ir pradėjo naują Rusijos istorijos epochą. Vedė karus su Turkija, Švedija. Prisijungtas teritorijas atvedė į Baltijos kelią. Pastatė Sankt Peterburgą.

M. Počiobutas – XVIIIa. V.U. profesorius, astronomas, vadovavo VU observatorijai, rektorius.

St. Augustas Poniatovskis – 1764-1795 ATR karalius.

Augustas II – 1697 – 1733m. ATR karalius

Augustas III 1733 – 1763m. ATR karalius.

P. Smuglevičius – Tapybos klasicizme atstovas.

L. Stuoka Gucevičius – Klasicizmo įkūrėjas, VU architektūros katedros vadovas, pastatė Vilniaus katedrą, Rotušę ir Verkių rūmus.

Tyzenhauzai – pastatę iki šių dienų išlikusį Rokiškio dvaro ansamblį, neogotikos architektūros paminklą – Šv. Mato bažnyčią.

Henrikas Valua – 1574m. išrinktas ATR vadovu. Valdė 4 mėnesius.

Zigmantas Vaza – 1587 – 1632m. ATR karalius.

Vladislovas Vaza – 1632 – 1648m. ATR karalius

Kazimieras – 1648 – 1668m. ATR karalius.

Žygimantas Augustas – 1548 – 1572m.paskutinis Gediminaitis, Jogailaitis, mirė nepalikęs įpėdinio.

Įvykiai

1569m. 07 01 – Liublino unija. Sudaroma federacinė valstybė ATR. Jungtinė Lietuvos – Lenkijos karalystė, gyvavo 226m.

1572m. Gediminaičių dinastijos pabaiga. ATR valdovu išrinktas Prancūzijos karaliaus broils Henrikas Valua. Valdė 4 mėnesius. Mirus broliui pabėho į Prancūziją ir tapo jos karaliumi Henriku III.

Pacta Conventa – karaliaus ir seimo sutartis. Asmeninis Henriko Valua įsipareigojimas finansų ir karo srityse.

Livonijos karas – 1558 – 1583m. 1554m. Livonijos ordinas buvo sudaręs su Maskva 15m. paliaubų sutartį, o Pasvalio sutartis davė pretekstą paskelbti Livonijai karą. Karas parodė, kad pakito LDK valdančiojo luomo valstybės plėtros koncepcija: pasirinktas naujas jūrų valstybės sukūrimo modelis. Karas pagreitino LDK uniją su Lenkija.

1600 – 1629m. ATR karas su Švedija dėl Livonijos. 1605m. J. K. Chodkevičius prie Salaspilio įveikė švedus.

1619m. Deulino taika. Šia taika pasibaigė ATR karas su Rusija. LDK atgavo Smolenską, o Lenkija Černigovo ir Severcko žemes.

1629m. Altmarko taika. Šia taika pasibaigė ATR karas su Švedija. Švedams liko Dauguvos teritorijos, Ryga, Klaipėda ir Š. Prūsija. LDK liko Latgala, Kuršo ir Žiemgalos hercogystės.

Perejeslavo rada 1654m. – tai yra ukrainiečių tautos susirinkimas. Jos prasmė – Rytų Ukraina prijungta prie Rusijos.

1654 – 1667m. ATR – Rusijos karai. 1667m. baigėsi Andrusovo taika. 1654m. Rusai pradėjo karą prieš LDK. Atsiėmė Smolenską, Vitebską, Polocką, Vilnių, Netrukus į ATR teritoriją įsiveržė ir švedai.

1655 – 1660m. ATR – Švedijos karas. Vykstant ATR – Rusijos karui, švedai baiminosi, kad gali prarasti įtaką šiame regione ir 1655m. pradėjo karą prieš ATR. Kėdainiai tapo Švedijos šalininkų centru.

1655m. Kėdainių unija. Nutraukta unija su Lenkija, sudaryta sutartis su Švedija. LDK Didžiuoju kunigaikščiu tampa Švedijos karalius Karolis X.

1655m. Vilniaus gaisras. Rusijos caras pasiskelbė Lietuvos ir Gudijos kunigaikščiu.

1660m. Olyvos taika, kuria baigėsi ATR – Švedijos karas. Pagal ją visos anksčiau buvusios teritorijos nepasikeitė, Švedija galutinai įsitvirtino Livonijos teritorijoje. Jonas Kazimieras atsisakė Švedijos sosto. Pasitraukus Švedijai pasibaigė karas su Rusija.

Šiaurės karas – 1700 – 1721 m. 1700 – 1701 m. Švedija sutriuškino danus, rusus. Privertė Augusta II atsisakyti sosto. Karaliumi tapo Stanislovas Leščinskis.l709m. Poltavos mūšis, laimi Rusija. 1721m. Ništato taika. Švedams pralaimėjus į sostą grįžta saksas Augustas II, bet jo valdžia silpna.

1717m. Nebylusis Seimas. Buvo atimtos valdovo galimybės stiprinti valdžią. Susiaurinta bajorų savivalda. Buvo užkirstas kelias valstybės reformoms. Seimo nutarimų garantu tapo Rusijos caras. Tuo pačiu jis gavo teisę kištis į Jungtinės valstybės vidaus gyvenimą.

1764 – 1766m. Čartoriskių grupuotė bandė įgyvendinti kai kurias dalines Respublikos reformas: panaikinti “Liberum veto” teisę, sprendžiant ekonominius klausimus, nustatyti naują seimo darbo tvarką, įvesti generalinius muitus.

I padalijimas – 1772m. Pasirašyta trišalė Rusijos – Austrijos – Prūsijos sutartis. Rusijai atiteko LDK teritorija.(Polacko, Vitebsko vaivadijos, Latgala – Šiaurės Baltarusija) Austrijai atiteko Galicija. Prūsijai atiteko Pamarys, Pamario, Marenburgo vaivadijos). Respublika neteko 30% teritorijos ir 35% gyventojų.

II padalijimas 1793m. Rusijai – centrinė Baltarusija, dalis Padolės ir Kijevo vaivadija. Prūsijai -Gdanskas, Torūnė ir Didžioji Lenkija su Poznanija. ATR prardo pusę savo teritorijos, liko 4mln. Gyventojų.

III padalijimas 1795m. Rusijai – Gudija ir Lietuva iki Nemuno, Prūsijai – Lietuvos užnemunė ir Lenkijos dalis apie Varšuvą, Austrijai – Krokuvos -žemė. Visiškai žlugo ATR.

1773m. Edukacinės komisijos įkūrimas. Švietėjai ragino švietimą atiduoti pasauliečiams. Panaikintas jėzuitų ordinas.

1781m. VU pavadintas LDK vyriausiąja mokykla. VU suskirstytas į du fakultetus: fizikos ir moralės, o 1797m. ir medicinos fakultetas.

1767m. Radomo konfederacija – kovai prieš reformaciją, kurią palaikė Rusija. Ji atkūrė senąją tvarką, panaikino 1764 – 1766 metų seimo nutarimus, atstatė “Liberum Veto” teisę. Rėmėsi Rusija ir teisiniu požiūriu grąžino ATR į 1717m. statusą.

1768m. kovai prieš Rusijos įsigalėjimą įsteigta “Baro” konfederacija. Vadovas Jonas Pacas ir Simonas Kosakovskis. Prasidėjęs karas tarp konfederacijų tęsėsi 4 metus. Baigėsi Radomo pergale. Tai reiškia, kad karalius tapo rusų marionete.

1788 – 1792m. Ketverių metų seimas. Tikslas – sumažinti Rusijos įtaką. Įvedė mokestį žemvaldžiams, padidino ir reformavo kariuomenę, suteikė teisių miestiečiams. Baudžiava išliko.

1791 05 03 Gegužės 3 – osios konstitucija. Paveldima karaliaus valdžia, uždraustos konfederacijos, panaikinta liberum veto teisė. Įstatymus leidžia seimas, vykdomoji valdžia karaliui. Apribota bajorų savivalė. LDK tapo Lenkijos provincija. Tai konstitucinės monarchijos bruožai.

1793 m. Respublikos padalijimą buvo sukurta Targovicos konfederacija, kurią sudarė valstybės veikėjai, tapę Rusijos kolaborantais valstybės viduje (Simonas Kasakauskas, Ignas Masalskis, Juozas Kasakauskas, Ignotas Šveikauskas). Jie paskelbė manifestą, rūsčiai smerkiantį Konstitucijos šalininkus.

T. Kosciuškos sukilimas. 1794m. Paskutinis bandymas išgelbėti ATR. Lietuvoje sukilėliams vadovavo Jokūbas Jasinskis, jo pralaimėjimas sąlygojo III padalijimą.

1797m. 01 20 Sankt Peterburge Prūsija, Austrija, Rusija oficialiai paskelbia ATR panaikinimo aktą. Tokiu būdu Vilnius atitenka Rusijai, Krokuva – Austrijai, Varšuva – Prūsijai.

X TEMA. Švietimo EPOCHA IR JOS IDĖJŲ INSPIRUOTI POLITINIAI POKYČIAI XVII A. – 1815M.

Svarbiausios datos:

1700 – 1721 – šiaurės karas. įvyko tarp Rusijos, Danijos-Norvegijos ir Saksonijos-Abiejų Tautų Respublikos unijos koalicijos (nuo 1715 m. prie jos prisijungė Prūsija ir Hanoveris) ir Švedijos nuo 1700 iki 1721 m. Karo pasekmės – Švedijos įtaka Baltijos jūroje smarkiai sumažėjo, švedams praradarus teritorijas jūros pakrantėje (Livonijoje, Estijoje, Vokietijoje), tuo tarpu Rusija tapo viena iš didžiųjų Europos valstybių.

1701 – Lietuvos – Lenkijos karalius Augustas II su Rusijos caru Petru I pasirašė abiejų valstybių sutartį, nukreiptą priš švedus.

1756 – 1763 – Septynerių metų karas.

1776 – Amerikos nepriklausomybės deklaracija.

1787 – Priimta JAV konstitucija (su pataisymais ir papildymais galioja iki šiol)

1789 – Prasidėjo Prancūzijos revoliucija. (07. 14d. mietelėnai įsiveržė į Bastiliją)

1791 – Priimta Prancūzijos konstitucija, skelbianti konstitucinę monarchiją.

1792 – Prancūzijoje nuverstas karalius, Prancūzija paskelbta respublika.

1793 – Prancūzijoje buvo susidorota su neseniai nuo jakobinų atsiskyrusiais žirondistais ir įvesta montanjarų diktatūra, kuri plačiau žinoma kaip tiesiog jakobinų diktatūra.

1794 – Prancūzijos revoliucijos pabaiga.

1799 – Napoleonas, įvykdęs perversmą įvedė savo diktatūrą. Panaikintos piliečių politinės teisės bei laisvės.

1804 – Napoleonas karūnavosi Prancūzijos imperatoriumi.

1806 – Pasirašyta Reino sąjunga. Paryžiuje sudaryta Vokietijos kunigaikščių, kurie išstojo iš Šventosios Romos imperijos, sąjunga.

1807 – Sudaryta Tilžės taika, sudaryta Varšuvos kunigaikštystė.

1812 – Napoleono žygis į Rusiją. (Prancūzams nesėkmingas).1813 – Leipcigo mūšis.

1814 – 1815 – Sardinijos ir Dviejų Sicilijų Karalystės, Popiežiaus valstybė, Modenos, Parmos, Toskanos hercogystės, Lombardija ir Venecija atitenka Austrijai. Taip pat įvyksta vienos kongresas (Italijoje atkūrtos feodalinės – absoliutinės monarchijos) ir Napoleonas atsisako sosto.

1815 – Vienos kongreso nutarimu sudaryta Lenkijos karalystė, į kurios sudėtį įėjo Užnemunė. Įkurta Vokietijos sąjunga ir atkuta Olandijos nepriklausomybė. Napoleonas pabėgo iš Elbos salos ir atkurė vyriausybę 100-ui dienų. Šiais metais prancūzai susikove su anglais prie Vaterlo (Vaterlo mūšis). Prancūzai galutinai sutriuškinti, o Napoleonas ištremtas į šv. Elenos salą.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS:

Apšvietasis absoliutizmas – pažangius pertvarkymus turi įvykdyti valdovai.

Deklaracija – paaiškinimas, parodymas, pvz: škilmingas partijos, valstybės, tarptautinės organozacijos pareiškimas svarbiausiais ar programiniais klausimais. Apmokęstinamo asmens pareiškimas dėl savo pajamų, turto dydžio.

Direktorija – vyriausybės, sudarytos iš drupės asmenų, vadinamų direktoriais, pavadinimas.

Giljotina – prietaisas galvoms nukirsti. (pradeta naudoti 1792m Prancūzijoje).

Gubernija – XVIIIa. pr.-XXa. Pr., 1917 – 1922m. Tarybų Rusijos, 1922 – 1929 TSRS administracinis teritorinis vienetas.

Jakobinai – Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio politinė revoliucijos demokratinės buržuazijos partija; posėdžiaudavo Paryžiaus šv. Jokūbo vienuolyne. Valdžioje buvo 1793 – 1794.

Junkeriai – buvusioje Prūsijoje – stambus žemvaldys, dvarininkas. Rusijos kariuomenėje XVII – XIXa. 1-oje pusėje – puskarininkis, kilęs iš bajorų.

Kongresas – valstybių, organizacijų suvažiavimas, tarptautine konferencija. JAV ir kai kurių Lot. Amerikos šalių parlamentas.

Konsulatas – valstybės administracijos dalis, nuolat veikianti užsienio valstybėse, su kuriomis palaikomi atitinkami santykiai.

Konventas – įstatymų leidybos organas, kuris buvo šaukiamas įvairiose šalyse konstitucijai priimti arba pakeisti. Katalikų bažnyčioje – religinio ordino vienuokių, įgaliojimas spręsti svarbiausius ordino reikalus.

Konstitucinė monarchija – monarchas atlieka tik reprezentacines valstybės vadovo funkcijas, tuo tarpu įstatymų leidimo valdžia bei vykdomoji valdžia priklauso demokratiniu būdu išrinktam parlamentui ir jam atsakingai vyriausybei.

Kontinentinė blokada – (1806m Napoleonas paskelbė blokadą Anglijai) tai tarsi valstybės izoliavimas, su valstybe, patekusia į kontinentinę blokadą, nutraukiami ryšiai, prekyba, jai uždaromos visos rinkos.

Rojalistai – monarchistai, karaliaus valdžios šalininkai.

Sankiulotai – Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjų pravardžiuojamasis pavadinimas. Pranc8zijos revoliucijos metu – trečiosiojo luomo atstovai.

Sutartiniai tarnai –

Švietimas – žmonių išmokslinimas, išsilavinimo suteikimas.

Teroras – klasinių ir politinių priešininkų slopinimo politika, palaikoma smurto, prievartos priemonėmis.

Žirondistai – Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio politine partija; reiškė stambiosios buržuazijos, siekusios įsigyti naujų rinkų, atitraukti liaudį nuo revoliucijos ir patraukti ją į savo pusę, interesus. 1793 įvedus jakobinų diktatūrą, jie galutinai perėjo į kotrrevoliucijos pusę.

ASMENYBĖS:

Aleksandras I – Ramanovų dinastijos Rusijos caras ( 1801-1825). 1812m. atrėmė Npapoleono puolimą.

Č. Bekarija –

Napoleonas Bonapartas –( 1769 – 1821) buvo prancūzų revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 tapęs Prancūzijos valdovu, paskirtas I-osios Prancūzijos Respublikos Pirmuoju Konsulu, o nuo 1804 tapo Prancūzijos Imperatoriumi Italijos karaliumi (nuo 1805 m.) bei Reino sąjungos protektoriumi (nuo 1806 m.), pasivadinęs Napoleonu I. Imperatoriumi išbuvo iki 1814 balandžio 6, taip pat trumpą laikotarpį 1815 m.

Ž. Ž. Dantonas – vienas pgrindinių 1789m. jakobinų klubo steigėju didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. Jis vadovavo liaudies mobilizacijai, o 1792m karaliaus nuvertimo tapo įtakingiausiu Prancūzijos vyriausybės nariu.

R. Dakartas (1596-1650) – Prancūzų filosofas, matematikas, fizikas, kilęs iš didikų giminės. Jis buvo naujųjų laikų racionalizmo pradininkas.

D.Didro (1713 – 1784) – prancūzų rašytojas, filosofas. Iniciavoprancūzų švietėjų susibūrimą į vieną grupę ir ėmė leisti „Enciklopediją“

T. Džefersonas – JAV politikas, prezidentas, pagrindinis Nepriklausomybės deklaracijos(1776m.) autorius.

Eberas –

J. G. Fichtė (1762 – 1814) – vokiečių mąstytojas.

B. Franklinas (1706 – 1790)– amerikiečių politikas ir mokslininkas.

Frydrichas II – Prūsijos karalius, valdęs po Frydricho Vilhelmo I nuo 1740m.

Jaketina II (1762 – 1796) – Romanovų dinastijos Rusijos valdovė. Jos valdymo metu buvo numalšintas Pugačiovo sukilimas.

Juozapas II – Austrijos impetatorius, valdė 1780 – 1790m. Tai nuosekliausias „apšviestojo absoliutizmo“ atstovas.

I. Kantas (1724 – 1804)- lietuvių kilmės Prūsijos folosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas.

Karolis I (1625 – 1649) – Anglijos karalius.

Liudvikas XVI – Prancūzijos karalius, giljotinuotas per didžiąją revoliuciją 1793m.

D. Lokas (1632 – 1704) – pirmasis iškėlė „visuomenės sutarties teoriją“, pasisakė už sąžinės laisvę bei valdžios padalinimus.

G. Mabli (1709 – 1785) – nuosaikesnis socialistas, įrodinėjęs, kad žmonijos nelaimių priežastis – privatinė nuosavybė, o blogybes galima sušvelninti įvedus išmintingus įsakymus, kurie ribotų prabangą ir tvirtintų paprastą guvenimo budą.

Ž. P. Maratas – vienas Prancūzijos revoliucijos lyderių. Buvo nužudytas savo priešininkų.

Ž. Melje (1664 – 1729) – kraštutiniausias prancūzų švietėjas, socialistinio visuomenės pertvarkymo teoretikas. Ragino panaikintiprivatinę žemės nuosavybę, skirstyma į luomus, atmetė religiją, kvietė ginklu nuverst esamą santvarką (anarchizmo pradininkas).

K. Meternichas (1773 – 1859) – Austrijos diplomatas ir politikas. Palaikė draugiškus santykius su Prancūzija.

L. Monteskje (1689 – 1755) – kritikavo Prancūzijos absoliutizmą ir toliau plėtojo Dž. Loko idėjas apie valdžių atskyrimą; teigė, kad visuomenės įstatymų sistemą lemia daug veiksnių: gamta, klimatas, gyventojų užimtumas, būdas, papročiai.

H. Nelsonas – anglų admirolas, žuvęs 1805m. Trafalgaro mūšyje prieš prancūzus. Prancūzai šioje kovoje pralaimėjo.

I. Niutonas (1643 – 1727) – anglų fizikas, matematikas, astronomas, alchemikas, filosofas. Pirmasis aprašė visuotinę trauką, padėjo pagrindus klasikinei mechanikai.

Petras I (1672 – 1725) – caro Aleksiejaus ir jo antrosios žmonos Natalijos Nariškinos sūnus, buvęs Rusijos caras nuo 1682 m., ir pirmasis Rusijos imperatorius 1721 – 1725 m. Jis yra laikomas Rusijos pramonės tėvu. Jis rūpinosi Rusijos kultūriniu gyvenimu ir jo kėlimu. Pertvarkė mokesčių rinkimo sistemą, didino Baltijos laivyną. Ėmė mokesčius už barzdos ir ūsų dėvėjimą.

M. Robespjeras (1758 – 1794) – vienas iš jakobinų lyderių. 1792 išrinktas į Paryžiaus komuną, vėliau – į konventą. Tapo revoliucijos diktatūros vadovu. Kilus nepasitenkinimams ir įtarimams kad jis gali tapti vienvaldis, 1794 buvo giljotinuotas.

Ž. Ž. Ruso (1712 – 1778) – prancūzų filosofas, smerkė teisinę ir turtinę nelygybę, siūlė siūlė riboti privatinę nuosavybę, teigė, kad valdžia turi priklausyti tautai, kuri nustatovalstybės santvarkos formą (respubliką); buvo abejiongas bažnyčiai, tikėjima laikė pavojingu visuomenei.

Dž. Vašingtonas (1732 – 1799) – amerikiečių karvedys, pirmasis JAV prezidentas, vienas sėkmingiausių vadų Amerikos revoliucijos metu. (Jo garbei pavadinta JAV sostinė – Vašingtonas).

A. Velingtonas –

Volteras (1694 – 1778) – prancūzų švietėjas, manė, kad asmens ir minties laisvė gali būti pasiekta ir valdant apsišvietusiam monarchui, ragino karalius ir filosofus susivienyti prieš bendrą priešą – katalikų bažnyčią.

SVARBESNI ĮVYKIAI:

• Šiaurės Amerikos kolonizavimas prasidėjo iškart po jos atradimo 1492m. XVIIa. ne viena Europos valstybė bandė kolonizuoti Šiaurės Ameriką . Pirmąją koliniją Virdžiniją įkiūrė anglai 1607m. Ispanai Meksikos teritoriją okupavo 1519 – 1521m. Bet pagrinde Amerika kolonizuota XVIIa. Naujakuriai (anglai, prancūzai, portugalai, olandai) negailėjo nei Amerikos indėnų, nei šios teritorijos gamtos.

• Rusijos caras Petras I (1672 – 1725), susipažinęs su vakarietiška kultūra, užsinorėjo ir Rusiją pakeisti ir padaryti panašią į vakarų šalis. Petras I karštai ėmėsi reformų, versdamas savo dvariškius rengtis ir gyventi vakarietiškai. Pasiėmęs žirkles, pats ėmė kirpti dvariškių barzdas. Pravedė visą eilę rimtų reformų. Jo administracinės reformos turėjo tikslą dar labiau sustiprinti autokratinę caro valdžią ir sucentralizuoti valdžios aparatą. 1707 m. – 1711 m. Rusija buvo padalyta į gubernijas, valdomas caro paskirtų gubernatorių. 1699 m. ir vėliau 1720 m. miestams suteikta ribota savivaldybė su burmistru ir miesto taryba (ratuša) priešakyje. Vietoj anksčiau buvusios Bajorų tarybos (dūma) 1711 m. įsteigtas Valdomasis senatas, kaip aukščiausia administracinė centro valdžios įstaiga, kurios narius skyrė pats caras. Vietoj seniau buvusių daugelio painių caro administracinių raštinių 1717 m. įsteigtos 9 administracinės kolegijos. Valstybės administracinis pertvarkymas vainikuotas 1721 m. Rusijos paskelbimu imperija. Dar 1713 m. sostinė iš Maskvos buvo perkelta į naujai įkurtą Petrapilį, kur pradėtos statyti 1703 m. prie Nevos upės įkurtos laivų statyklos. Reformų tikslas buvo surinkti kuo daugiau mokesčių, kad padidinti valstybės iždo pajamas. Šis caras sukūrė nuolatinę reguliarią armiją, gerai organizuotą ir apginkluotą.

• 1698m. Rusijoje įvyko šaulių sukilimas, kuris buvo Gordono ir Romodanovskio užgniaužtas.Petras I ėmėsi žiaurių priemonių prieš sukilėlius.

• Prūsija iškilo ir stiprėjo XVII – XIXa. Patekusi Brandenburgo priklausomybėn Prūsija tampa galinga karalyste ir faktiškai konsoliduoja Vokietijos imperiją sudarydama 2/3 imperijos teritorijos. Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas I sukūrė griežtai organizuotą centristinę valstybę. Frydrichas Vilhelmas I (1688 – 1740) – Prūsijos karalius, priskiriamas pažangiems despotams, jis įvykdė reformas: įvedė privalomą karo tarnybą, kūrė mokyklas, atgaivinta Rytų Prūsija. Patekusi Brandenburgo priklausomybėn Prūsija tampa galinga karalyste ir faktiškai konsoliduoja Vokietijos imperiją sudarydama 2/3 imperijos teritorijos. Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas I sukūrė griežtai organizuotą centristinę valstybę. 1866 m. Prūsija nugali Austriją ir sukuria Šiaurės Vokietijos Sąjungą. 1870 – 1871 m. Prancūzijos – Prūsijos karą laimi Prūsija. Prancūzija neteko Elzaso, Rytų Lotaringijos ir 5 mlrd. Frakų.

• Prancūzijoje susiformavo švietėjų sąjūdis, kurio dalimi laikomas Enciklopedijos, apie kurią telkėsi žymiausi prancūzų švietėjai, dar vadinti enciklopedistais, leidimas. Enciklopedija, kurios tikslus pavadinimas “Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas” buvo leidžiama 1751 – 1772 metais, o jos abėcėlinis indeksas išleistas 1780 m. Švietimo amžius dažniausiai tapatinamas su XVIII a., nors Anglijoje ir Nyderlanduose jis prasidėjo nuo XVII a. vidurio su racionalistinės filosofijos srovės atsiradimu (idėjų istorijoje tai vadinama “proto amžiumi”). Švietimas kartais taip pat suprantamas kaip švietėjų idėjinis – kultūrinis judėjimas. Kai kurių lietuvių istorikų darbuose “Apšvietos epocha” vadinamas Lietuvos kultūros istorijos periodas, apimantis paskutiniuosius tris XVIII a. dešimtmečius.

• JAV 1775 – 1783 vyko Nepriklausomybės karas. Jis prasidėjo nuo vadinamosios Bostono arbatėlės, kuomet nepatenkinti amerikiečių verslininkai sumetė britų arbatą i jūrą. Amerikiečiai norėjo išsilaisvinti iš britų savivalės ir valdžios, nes britai iš savo kolonijų siekė yik naudos; didino mokesčius, vežė tik savo prekes, primetė visišką valdžią JAV. Todėl kilo nepasitenkinimas. Anglija šį kara pralaimėjo. 1776m. JAV kongresas priėmė nepriklausomybės deklaraciją. JAV tapo demokratine valstybe, o 1787m. buvo sukurta nauja konstitucija, Dž. Vašingtonas išrinktas prezidentu. Nepriklausomybės deklaracijoje randame daug švietimo epochos idėju apie visų žmonių teises ir lygybę.

• 1789 05 05 – Generalinių luomų sušaukimas Prancūzijoje. Į luomų susirinkimą pirmą kartą priimtas ir trečiasis luomas. Trečiasis luomas siekė, kad luomų susirinkimas būtų performuotas į nacionalinį susirinkimą, kada visi luomai balsuoja kartu. Vėliau šis luomas priėmė revoliucinių sprendimų ir galų gale įvyko revoliucija.

• Prancūzijoje 1792m. buvo paskelbti rinkimai į naują Steigiamąjį susirinkimą. Pirmą kartąbalsavimo teisę turėjo visi vyrai nuo 21 metų. Į naująjį susirinkimą, pavadintą Nacionaliniu konventu įėjo tik respublikonai. Šis susirinkimas pirmiausia panaikino monarchiją ir paskelbė Prancūziją respublika. Konventas nusprendė karaliaus Liudviko XVI likima, jis buvo apkaltintas tėvynės išdavyste ir 1793m. buvo giljotinuotas.

• Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija paskelbta 1789. Tai buvo tikras absoliutizmo mirties liudijimas. Šį žingsnį žengė buržuazija, o pagrindinį deklaracijos turinį sudarė pilietinės teisės, kurios skelbė, jog visi žmonės turi vienodas teises, nepriklausomai nuo ekonomines ir išsilavinimo padėties. Ji vėliau panaudota kaip 1791 konstitucijos įvadas.

• 1791 m. rugsėjo 3 d. buvo priimta Prancūzijos konstitucija, skelbianti konstitucinę monarchiją. Ją priėmė steigiamasis susirinkimas. Ji galiojo iki 1792m, kai karalius buvo nušalintas nuo valdžios. 1792 m. vasarą nušalinus karalių nuo valdžios prieš metus priimta konstitucija nustojo veikti. Remiantis visuotine rinkimų teise buvo išrinktas naujas atstovaujamasis organas – Konventas, kuris 1792 m. rugsėjo 22 d. paskelbė Prancūziją respublika. Konvente nuo pat pradžių užvirė arši kova tarp vienam jakobinų klubui priklausiusių žirondistų (pavadinimas kilęs nuo Žirondos departamento) ir montanjarų. Žirondistai išėjo iš jakobinų klubo. Remiantis Konvento sprendimu karalius Liudvikas XVI buvo giljotinuotas 1793 m. sausio 21 d. 1793 m birželio pradžioje buvo susidorota su neseniai nuo jakobinų atsiskyrusiais žirondistais ir įvesta montanjarų diktatūra, kuri plačiau žinoma kaip tiesiog jakobinų diktatūra.

• 1805m. įvyko Austerlico mūšis. Kovėsi prancūzai prieš rusus ir austrus. Austrų kariuomenei vadovavo imperatorius Pranciškus II, o rusų – caras Aleksandras I. Prancūzų buvo ženkliai mažiau, tačiau jie vistiek laimėjo. 1806m. Napoleonas įsiveržė į Prūsiją, jis ją nugalėjo. Panaikinta Šventosios Romos imperija ir įkurta Reino sąjunga.

• Po termidoro perversmo (1794) jakobinų diktatūra buvo likviduota. 1795m. parengęs naują konstituciją , Nacionalinis konventas save paleido. Valdžią perėmė Direktorija iš penkių narių, kurie turėjo valdyti šalį. Tuomet į Nacionalinį susirinkimą galėjo būti renkami tik turtingiausieji nuo 30 ir 40 metų.

• 1798 – 1799m. Napoleonas suorganizavo žygį į Egiptą, ten jis sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Tačiau Napoleonui Egipto užimti nepavyko. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Tuomet Napoleonas Egipte palikęs savo karius sugrįžo į Europą. Jis visas jėgas metė tam, kad atremtų valstybių koaliciją, sutvirtino savo valdžią.

• 1799 m. Briumerio perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, Napoleonas tapo konsulu. Vidaus reformos: 1799 m. konstitucija. Kelių plėšikams – morties bausmė. Numalšino sukilimą Vandėjoje. Panaikintos renkamos departamentų savivaldybės. Visi teismo organai priklausė nuo centrinės valdžios. Jas pakeitė perfektūrų sistema (perfektūra – neribota valdžia). Visi teismo organai priklausė nuo centrinės valdžios. 1801 m. Napoleonas sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII: bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo panaikintas, o katalikybė paskelbta prancūzų daugumos religija. Napoleonas sukūrė politinę sistemą, turėjusią apšviestojo absoliutizmo bruožų. Jis garantavo ramybę, tvarką ir stabilumą. Napoleonas reorganizavo valstybinį valdžios aparatą ir atgaivino ekonomiką, buvo užgniaužta bet kokia opozicija. Panaikintos feodalinės liekanos, įvesta asmeninė nuosavybės teisė, įteisinta vyrų lygybė prieš įstatymą.

• 1805m. į šiaurės vakarus nuo Gibraltaro įvyko Trafalgaro mūšis. Prancūzų laivynas patyrė pralaimėjimą, žlugo Napoleono planai apie Didžiosios Britanijos nukariavimą. Tuomet užpykęs Napoleonas bandė palaužti britus uždėdamas jiems kontinentinę blokadą, sustabdė bet kokią prekybą su kontinentu. Tačiau kontinentinė blokada patyrė nesėkmę, nes atsirado kontrabandininkai.

• Tilžės taiką pasirašė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas, Rusijos caras Aleksandras I ir Napoleono nugalėtos Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III 1807 liepos 7 dieną. Sutartis buvo pasirašyta ant plausto Nemuno upėje, ties Tilžės miestu. Sutartimi sudaryta taika tarp pasirašiusiųjų valstybių. Iš Prūsijai po Abiejų Tautų Respublikos padalinimų atitekusių teritorijų įkurta nuo Prancūzijos priklausoma Varšuvos kunigaikštystė. Į šią kunigaikštystę, kurią valdyti paskirtas Saksonijos karalius įėjo ir Lietuvos Užnemunė. Pasirašydamas Tilžės sutartį Napoleonas išardė Ketvirtąją koaliciją prieš Prancūziją ir liko karo padėtyje tik su Anglija. Tilžės taika galiojo iki 1812 m., kai Napoleonas įžengė į Rusiją.

• 1812m. Napoleonas nusprendė užkariauti Rusiją. Napoleonas užėmė Maskvą, bet nenumatė rusų taktikos ir žiemos poveikio, todel turėjo pasitraukt, daugybe jo karių žuvo (400 000, paimti į nelaisve – 100 000). Šis žygis buvo skaudus pralaimėjimas Prancūzijai. Napoleonas paliko savo karius Rusijoje ir gryžo namo, ten subūrė naują kariuomenę ir 1813m Leipcigo mūšyje susirėmė su sąjungine kariuomene. Prancūzija buvo sumušta, Napoleonas nušalintas nuo valdžios. 1814m jis ištremtas į Elbos salą. Tačiau 1815m. jis iš ten pabėgo (simto dienų laikotarpiui) ir surinko naują kariuomenę. Ji buvo sutriuškinta Vaterlo mūšyje 1815m., tada Napoleonas buvo ištremtas į šv. Elenos salą, kur 1821m. mirė.

• Per šimto dienų laikotarpį Prancūzija labiau suartėjo su sąjungininkais. Britanija, Austrija, Prūsija ir Rusija Vienoje pasirašė sutartį, įpareigojančią rengti kongresus, buvo sukurtas pagrindas didžiūjų valstybių bendradarbiavimui.

• 1812m. – Borodino mūšis. Tai prancūzų kova su rusais, Napoleono žygio į Rusiją metu, kai prancūzai buvo priversti bėgti. (rusam vadovavo Kutuzovas).

• 1814 – 1815 vyko Vienos kongresas. Jis atstatė Šveicarijos nepriklausomybę, apribojo Prancūzijos laisvę, į Prancūzijos valdžia grįžo Burbonai, įsikuria šventoji sąjunga prieš revoliucinius sąjūdžius. Šiame kongrese vyko Napoleono karų rezultatų suvedimas, nugalėtojai pasidalino žemes. Panaikinta Varšuvos hercogystė, vietoj jos sukurta Lenkijos karalystė, pripažinta Danijos teisė valdyti Šlezvigą – Holšteiną. Bet Hol6teinas buvo priskirtas Vokietijos imperijai.

XI TEMA .LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE

ASMENYBĖS:

Aleksandras I, (1777-1825) buvo Rusijos imperatorius (1801- 1825) ir Lenkijos karalius (1815-1825).Gimė Sankt Peterburge. Tėvas – Didysis kunigaikštis Pavlas Petrovičius (vėliau – caras Pavlas I), motina – Marija Fiodorovna. Aleksandras žengė į sostą po to, kai jo tėvas buvo nužudytas. Rusiją valdė Napoleono karų periodu. Antanas Baranauskas (1835 – 1902) – lietuvių poetas, kalbininkas, katalikų bažnyčios veikėjas, Seinų vyskupas. 1862 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Iki 1864 m. studijavo Miuncheno, Romos, Leveno universitetuose. 1866 – 1884 m. – Kauno kunigų seminarijos profesorius. Svarbiausius poezijos kūrinius parašė 1857 – 1863 m.Reikšmingiausias A. Baranausko kūrinys – romantinė poema „Anykščių šilelis”. Atkakliai rūpinosi spaudos grąžinimu, stengėsi praverti besimokančiam jaunimui duris į Vakarų Europos universitetus. Jonas Basanavičius (1851-1927) mokslininkas,gydytojas,žymus visuomenės veikėjas.Baigė Marijampolės gimnaziją,Maskvos universiteto Medicinos fakultetą,dirbo Bulgarijoje.Grįžęs į Lietuvą,tyrė Lietuvos istoriją,lietuvių kultūrą,rūpinosi liaudies švietimu,lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu.1883 m.parengė pirmuosius “Aušros” numerius,jo iniciatyva 1907 m. Įkurta Lietuvių mokslo draugija.Vilniaus konferencijos dalyvis(1907),Lietuvos tarybos narys,Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. A.J.Čartoriskis – Vilniaus imperatoriškojo universiteto globėjas,priklausė slaptajai masonų draugijai. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911), palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse), kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas. 1885 baigė liaudies mokyklą, 1885 baigė liaudies mokyklą, 1894 – 1899 studijavo Varšuvos muzikos institute, 1901 – 1902 tobulinosi Leipzigo karališkojoje konservatorijoje. 1907 Vilniuje suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, 1908 Vilniuje surengė antrąją lietuvių dailės parodą, prie Lietuvių dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą -kompozitorių kūrybai remti (veikė 1908 – 1911). Simonas Daukantas (1793-1864) Lietuvos istorikas,švietėjas.Baigė Vilniaus universitetą,studijavo Lietuvos metriką ir kitus archyvinius dokumentus.Pirmasis istorikas ,parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba.Smerkė baudžiavą,tautinę priespaudą,iškėlė lietuvių tautos politinio savarankiškumo idėją.Žymiausi veikalai:”Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, “Istorija žemaitiška”. Johanas Peteris ir Jozefas Frankai (1745-1821) (1771-1842). 1804 m. Frankai atvyko į Vilnių iš Vienos. Johanas Peteris Frankas, Getingeno, Padujos ir Vienos universitetų profesorius, Vilniuje dėstė bendrosios ir specialiosios terapijos kursus.1805 m. jis išvyko į Peterburgą pakviestas dirbti caro rūmų gydytoju ir Peterburgo medicinos akademijos rektoriumi.Jozefas Frankas vadovavo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos katedrai. Jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus medicinos draugija (1806), Medicinos institutas, Vakcinacijos institutas, Motinystės institutas. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Antanas Gelgaudas.. (1792 – 1831) Napoleonui užėmus Lietuvą, kovojo jo pusėje ir už nuopelnus prancūzų kariuomenei buvo gavęs pulkininko laipsnį. Vėliau perėjo į Lenkijos kunigaikštystės tarnybą ir buvo pakeltas į generolus. Per 1830 – 1831 metų sukilimą vadovavo pėstininkų brigadai ir dalyvavo keliose kautynėse, o po divizijos vado Žimirskio žuvimo pats vadovavo šiai divizijai. Liepos 7 d. puolė Šiaulius, tačiau šis puolimas nepavyko. Prie Rekyvos ežero neteko gurguolės, kuriai vadovavo Plateraitė. Kuršėnuose sukilėliai susiskirstė į tris savarankiškas voras. A. Gelgaudas su grupe sukilėlių pasuko Žarėnų, Plungės, Švėkšnos kryptimi ir pasiekė Prūsų sieną. Buvo apsisprendęs pereiti į Prūsus ir ten kapituliuoti, tačiau liepos 13 ¬ ąją, einant per sieną, jį nušovė kapitonas G. Skulskis. Laurynas Ivinskis (1810-1881) Pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas,liaudies švietėjas,literatas.Nuo 1841 m. įvairiose Lietuvos mokyklose dirbo mokytoju,1864-1866 metais dirbo Kaune lietuviškų raštų transkribavimo rusų rašmenimis komisijoje.Jo leisti kalendoriai populiarino mokslo žinias,teikė praktinių patarimų valstiečiams,populiarino grožinę literatūrą ir tautosaką.Kūrė lietuviškų augalų vardyną,sudarinėjo hebrariumus. Kazys Grinius (1866-1950) Baigė Marijampolės gimnaziją, o 1893 m. – Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Studijų metu buvo trumpai kalintas Maskvos Butyrkų kalėjime už dalyvavimą studentų riaušėse (1889 m.). 1914 – 1919 m. su šeima gyveno Rusijoje. 1917 m. Voroneže išrinktas į Rusijos lietuvių tarybą. 1919 m. atsidūrė Paryžiuje, buvo Lietuvos delegacijos repatriacijos komisijos pirmininkas, rūpinosi lietuvių grįžimu iš vokiečių nelaisvės į tėvynę, padėjo apie 1 000 tautiečių. 1919 m. grįžo į Lietuvą. Buvo Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. 1920.06.19 – 1922.02.02 vadovavo VI Ministrų kabinetui. 1926 06 07 išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu.Juo išbuvo iki 1926 12 17 perversmo. Jonas Jablonskis ( 1860 – 1930) lietuvių kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą, vertėjas, profesorius. Vadovavo Rašybos komisijai, vėliau – Terminologijos komisijai. Taip dirbo iki 1926 m. 1928 05 15 buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Svarbiausi veikalai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Martynas Jankus (1858 – 1946) – spaudos darbuotojas. 1882 – 1883m. išleido savo surinktų dainų rinkinius. 1883 m. pasirodžius „Aušrai“, rėmė ją lėšomis, rūpinosi administraciniais reikalais, buvo atsakinguoju redaktoriumi .1915 m. su šeima išvežtas į Sibirą. 1923 m. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas, sukilimo Klaipėdoje iniciatorius. 1928 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu. Augustinas Janulaitis (1878 – 1950) – teisininkas, istorikas, publicistas, literatūros istorikas, politinis veikėjas. 1896m. baigė Rygos gimnaziją. 1896 – 1900 m. studijavo teisę Maskvos universitete. 1899 m. rugpjūčio 8 d. dalyvavo pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ pastatyme Palangoje, pats 1900 m. sausio 16 d. vaidino jo pastatyme Liepojoje. 1896 – 1901 m. bendradarbiavo varpininkų spaudoje. Nuo 1901 iki 1923 m. – LSDP narys, renkamas CK nariu, 1919 – 1925 m. – Lietuvos Vyriausiojo tribunolo teisėjas, 1924 m. – pirmininkas. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto Teisės fakulteto Istorijos katedros vedėjas, 1924 m. – ordinarinis profesorius, 1932 m. – Garbės daktaras, 1935 m. – dekanas Kaune, nuo 1939 m. – Vilniaus universitete. S.B.Jundzilas( 1761-1847) Senojo Vilniaus universiteto profesorius, gamtininkas,tikrasis Botanikos sodo įkūrėjas.1791 m. išleido floristinį veikalą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą”. Steponas Kairys (1879 – 1964) – Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, politikas, profesorius. Nuo 1900 m. – LSDP narys Vilniuje. 1901 m. išrinktas LSDP CK nariu, 1905 m. VI LSDP suvažiavime jo iniciatyva partija buvo pavadinta Lietuvos socialdemokratų partija. 1917 m. rugpjūčio 18 – 22 d. – Vilniaus konferencijos organizatorius, joje išrinktas Lietuvos Tarybos vicepirmininku. Konstantinas Kalinauskas – vienas 1863 metų sukilimo vadovų. 1860 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Grįžęs į tėviškę Gardino apskrityje, atsisakė karjeros ir asmeninio gyvenimo, rengė valstiečius sukilimui. Buvo vadinamas ir Lietuvos diktatoriumi. Žūtbūt stengėsi išlaikyti sukilėlių jėgas, tikėdamas, kad sukilimas atgis 1864 m. pavasarį. Vasario 9 d. buvo išduotas ir suimtas. Tardymo metu visą kaltę prisiėmė sau. Karo lauko teismas nuteisė jį mirties bausme pakariant. Nuosprendis buvo įvykdytas 1864 m. kovo 22 d. Vilniuje Lukiškių aikštėje. Petras Kalpokas (1880– 1945) – dailininkas-tapytojas, profesorius. 1922 m. įsikūrusioje Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir tapybos technologiją. 1928 m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. 1941 – 1945 m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi. Vincas Kudirka (1858 – 1899) – prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas,laikraščio „Varpas” redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos Respublikos himno autorius. Dalyvavo Proletariato partijos veikloje. 1888 m. jis įkūrė Varšuvos lietuvių studentų nelegalią draugiją “Lietuva”. Draugija 1889 m. pradėjo leisti “Varpą”, kurį V. Kudirka kelerius metus redagavo. Lazdynų Pelėda (Sofija Pšibiliauskienė(1867-1926) ir Marija Lastauskienė(1872-1957) 1898m. S.Pšibiliauskienė pradėjo bendradarbiauti “Varpe” bei “Ūkininke”, dirbo Čiurlionio vardo paveikslų galerijoje, 1905m. Marija su vyru apsigyveno Paragiuose., po kurio laiko išvyko į Rygą. 1907m. persikėlė į Vilnių, ėmėsi literatūrinio darbo. Rašė lenkiškai, jos sesuo vertė į lietuvių kalbą ir skelbė bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Šis literatūrinį bendradarbiavimas visuomenei nebuvo žinomas. J. Lelevelis (1786-1861), 1804 m. J. Lelevelis atvyko į Vilniaus universitetą, kuriame klausė istorijos, antikinės literatūros, chemijos ir kitų paskaitų. Įsitraukė į visuomeninį judėjimą. Baigęs Vilniaus universitetą, kurį laiką dėstė geografiją Kiemeco licėjuje. 1815-1818 m. skaitė istorijos kursą Vilniaus universitete. 1818 m., pakviestas į Varšuvos universitetą, Čia suartėjo su žymiais ano meto bibliografais, kurie jį paveikė toliau dirbant bibliografijos srityje.Žymus 1831 m. sukilimo veikėjas. F. Engelsas aukštai vertino J. Lelevelio dalyvavimą 1831 m. sukilime. Sukilimą numalšinus, J. Lelevelis emigravo į Paryžių. Nuo 1833 m vadovavo įvairioms politinėms organizacijoms, palaikė ryšius su įvairių kraštų revoliucionieriais, rašė brošiūras, atsišaukimus, sakė kalbas, artimai bendradarbiavo su K. Marksu ir F. Engelsu. Julijonas Lindė-Dobilas (1872 – 1934) Rašytojas baigė kunigų seminariją Kaune. Kunigavo Latvijoje, Varniuose. 1922 m. dirbo mokytoju ir direktoriumi Panevėžio gimnazijoje, įkūrė moksleivių Meno kuopą ir jai vadovavo. Parašė romaną „Blūdas” (1912 m) apie nuošalų Lietuvos kaimą per 1905-1907 m. revoliuciją. Parašė nemažai dramų, apsakymų („Juodnugaris”, „Kūčios”, „Valiūtė” ir kt.), straipsnių apie Antaną Strazdą, Antaną Vienažindį, Vydūną, Vincą Kudirką. Literatūros kritikos ir estetikos darbuose vadovavosi idealistine meno samprata, kūryboje ieškojo „tautos dvasios” apraiškų. Antanas Mackevičius (1828-1863) vienas sukilimo vadų Lietuvoje ir Gudijoje,teisininkas,baigė Varnių kunigų seminariją.Kunigaudamas rūpinosi valstičių švietimu,jų samojingumo ugdymu.1863 m. pradžioje suorganizavo apie 250 sukilėlių būrį.Buvo paskirtas Kauno gubernijos sukilėlių kariniu organizatoriumi,vadu. Maironis (tikroji pavardė Jonas Mačiulis,)(1862-1932) – XIX-XX a. lietuvių romantizmo poetas, parašęs tokius žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį kitų.1883 baigė Kauno gimnaziją, 1883-1884 m. studijavo literatūrą Kijevo universiteto istorijos ir filologijos fakultete. 1892-1894 ir 1909-1932 dėstė Kauno kunigų seminarijoje, o 1909-1932 metais buvo jos rektorius, 1895 m. pasirodė Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“. Adomas Bernardas Mickevičius (1798 – 1855) – pasaulinio masto poetas, ilgą laiką gyvenęs ir kūręs Lietuvoje. 1815 m. baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, 1817 m. su Tomu Zanu ir kitais bendraminčiais įkūrė Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje. Nuo 1840 m. Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. 1848 m. Europoje įsiliepsnojus revoliucijoms, vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes. Jurgis Mikšas (1862-1903) Mokėsi Tilžės gimnazijoje. Nuo 1883 m. buvo “Aušros” redaktorius ir leidėjas. Įsigijęs Ragainėje spaustuvę, 1885 – 1886 m. leido laikraštį “Nemuno sargas”. 1885 m. buvo “Birutės” draugijos pirmininkas, kovojo prieš lietuvių vokietinimą Mažojoje Lietuvoje. J.Mikšas po spaustuvės ir “Aušros” žlugimo liko apšmeižtas, sukompro-mituotas, be pragyvenimo šaltinio.J.Mikšas lietuvių kultūros istorijon įėjo ir įsitvirtino tik kaip aušrininkas. Tačiau jis organizavo Mažosios Lietuvos lietuvių visuomenės sąjūdį ir buvo vienas iš vadovų, produktyviai panaudojo efektyviausios tautinio sąmoningumo žadinimo priemonės – spaudos – galimybes. Michailas Nikolajevičius Muravjovas (1796 –1866). Carinės Rusijos valstybės veikėjas, Vilniaus generalgubernatorius (1863 – 1865 m.), uždraudęs lietuviškus leidinius. Į šias pareigas paskirtas numalšinti 1863 – 1864 m. sukilimą Lietuvoje, pasižymėjo ypatingu žiaurumu, už tai vėliau pramintas „Koriku“. Teodoras Narbutas (1784 -1864) – lietuvių istorikas romantikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas, archeologas. T. Narbutas kolekcionavo istorinius dokumentus bei jų kopijas, ypač – įvairius dokumentus, susijusius su Lietuvos istorija. Studijavo tautosaką, panaudodamas liaudies pasakojimus savo darbuose, nuo 1813 organizavo archeologinius kasinėjimus. Juozas Naujalis (1869 – 1934) – vargonininkas, kompozitorius, pedagogas ir choro dirigentas. 1884 – 1989 m. Varšuvos muzikos institute pas J. Slivinskį mokėsi vargonuoti. Nuo 1892 m. – Kauno arkikatedros vargonininkas ir choro vadovas. 1892 m. Kaune įsteigė privačius vargonininkų kursus ir daug metų jiems vadovavo, rengė vargonininkus ir chorų vadovus. 1919 m. įkūrė privačią muzikos mokyklą, kuri 1920 m. suvalstybinta. Iki 1927 m. buvo šios mokyklos direktorius ir dėstytojas, nuo 1933 m. – Kauno konservatorijos profesorius, dėstė liturgiką, choralą ir vargonus. Mykolas Kleopas Oginskis (1765 -)1833. Jis yra daugelio iki šiol Lietuvoje ir Europoje populiarių polonezų, mazurkų autorius. M. K. Oginskis žinomas ir kaip diplomatas, LDK iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų. Pavlas I –Rusijos imperijos valdovas (valdė 1796-1801).Savo valdymo laikotarpiu Lietuvoje amnestavo daugelį 1794 m. Sukilėlių, grąžino dvarus ar išmokėjo kompensacijas tremtiniams,beveik nekeitė švietimo sistemos,padidino mokesčius,įvedė rekrutų prievolę(25 tarnybos metai). Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) literatūros istorikė ir kritikė, publicistė, visuomenės veikėja, pedagogė, filantropė. Nuo 1890 metų ji bendradarbiavo draudžiamojoje lietuviškoje spaudoje („Varpe“, „Lietuvos ūkininke“); 1894 m. įsteigė moksleivių ir kultūros darbuotojų šalpos draugiją „Žiburėlis“ ir iki 1903 m. jai vadovavo; 1899 m. padėjo rengti pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį Palangoje; bendradarbiavo įkuriant Lietuvos moterų sąjungą ir buvo aktyvi jos narė; 1908 m. dirbo „Vilniaus žinių“, 1909–1914 m. „Lietuvos žinių“ redakcijose.

1920–1922 m. G. Petkevičaitė-Bitė – Steigiamojo seimo atstovė. 1921 m. ji viena pirmųjų Lietuvoje įkūrė Kalinių globos komitetą. Motiejus Petrauskas (1890–1956) Čikagoje studijavo ekonomikos mokslus, ir dirbo„Naujienų“ dienraštyje.1918 m. grįžo į Lietuvą, į gimtąją Raseinių apskritį, ir iš karto įsitraukėį politinį gyvenimą.1920 m. buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Už ryšius su partizaninio judėjimo dalyviais bei JAV ambasados darbuotojais1949 m. spalio 28 d. buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų. Vincas Pietaris (1850-1902) 1875 m. baigė Fizikos ir matematikos studijas ir tais pačiais metais buvo priimtas į Medicinos fakultetą, lietuvių kultūrinėn atmintin yra patekęs pirmiausia savo istoriniu romanu “Algimantas” – kūriniu, pelniusiu jam pirmojo lietuvių romano autoriaus šlovę. Emilija Pliaterytė (1806-1831) Grafaitė, Su pusbroliu Cezariu Pliateriu (1810-1869) Dusetose suorganizavo sukilėlių būrį ir dalyvavo 1831 m. sukilime. Kartu su J. Horodeckio sukilėliais 1831.04.04 užėmė Zarasus. Vėliau su savo būriu prisijungė prie K. Zaluckio sukilėlių korpuso. Dalyvavo eilėje mūšių: Prastavonių ( Radviliškio rajone), ties Maišiogala, Kauno gynime, ties Šaukėnais ( Radviliškio rajone). Sukilėlių kariuomenei traukiantis į Prūsiją, mėgino prasiveržti į Lenkiją. Dionizas Poška (1757 – 1830) vienas žymiausių XIXa. pradžios lietuvių kultūros veikėjų ir rašytojų, palaikė ryšius su žymiaisiais savo meto žmonėmis, kurie domėjosi Lietuva, jos istorija, lietuvių kalba bei kultūra. Liudvikas Rėza (1776 – 1840) lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) kultūros veikėjas, profesorius, 1795-1799m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją (pagrindinis studijų objektas), antikines ir orientalistines kalbas, filosofiją, istoriją, retoriką. Napoleono karų metu dalyvavo Prūsijos kariuomenės žygiuose, 1816m. atsisakė kariuomenės pamokslininko pareigų ir atsidėjo akademiniam bei moksliniam darbui. Jis buvo paskirtas Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriumi, o 1928m. – Teologijos fakulteto dekanu. Nuo 1829m. L.Rėza tapo Karaliaučiaus konsistorijos patarėju ir garbės nariu. Petras Rimša (1881-1961)skulptorius,vienas pirmųjų Lietuvių dailės draugijos narių. Česlovas Sasnauskas (1867 -1916), kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas, dainininkas. 1901 baigė Peterburgo konservatoriją ir gavo laisvo menininko diplomą. Č. Sasnauskas yra vienas lietuviškos profesionaliosios muzikos pradininkų. Zigmantas Sierakauskas (1826-1863) Mokėsi Peterburge.Palaikė ryšius su Rusijos revoliucionieriais demokratais,buvo aktyvus “Ziemlia i volia” narys. Nuo 1863 metų balandžio mėn. buvo Lietuvos sukilėlių karinis viršinikas ir Kauno vaivada. Karo lauko teismo nuosprendžiu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje 1863 m. Jonas Sniadeckis (1756–1830)astronomas,metamatikas,Vilniaus universiteto profesorius,rektorius. Andrius Sniadeckis (1768-1838)Senosios chemijos mokyklos įkūrėjas ir puoselėtojas,chemikas,Vilniaus universiteto chemijos katedros vedėjas. Simonas Tadas Stanevičius. (1799 –1848) m. kovo 10 d. Stemplėse, palaidotas Švėkšnoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, dalyvavo XIX a. lituanistiniame sąjūdyje, kurio pagrindas buvo domėjimasis lietuvių kalba, tautosaka ir Lietuvos istorija. Šatrijos Ragana ( Marija Pečkauskaitė ) (1877 –1930) buvo gimnazijos direktorė ir mokytoja. Didžiojo karo metu gyveno ir darbavosi Židikuose ( Telšių apskr.). Čia ji švietė žmones, rašė ir vertė jaunimui daug auklėjamojo turinio raštų. Už nuopelnus auklėjimo darbe VDU M. Pečkauskaitei suteikė garbės daktarės laipsnį. Jonas Šliūpas(1861-1944) Gydytojas, aušrininkas, visuomenės veikėjas. 1880 m. Latvijoje baigė Mintaujos gimnaziją. Baigdamas gimnaziją Jonas Šliūpas jau laisvai kalbėjo penkiomis kitomis kalbomis: latviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir lotyniškai. Eustachijus Tiškevičius (1814-1873) archeologas, muziejininkas, domėjosi krašto senove. 1855 metais jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija ir prie jos Senienų muziejus (buvo jo vedėjas). išrinktas Maino archeologįjos draugijos nariu, 1843 m. – Danijos Karališkosios šiaurės senienų mėgėjų. draugijos ir Stokholmo Karališkosios meno istorijos ir senienų akademijos nariu korespondentu. Juozas Tumas – Vaižgantas(1869 – 1933) 1893 m. Vaižgantas baigė seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 1894 m. paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją. Jis buvo vienas iš “Tėvynės Sargo” organizatorių, redaktorių ir platintojų. Dalyvavo Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Motiejus Valančius(1801-1875) Žemaičių vyskupas, rašytojas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, Teologijos mokslų daktaras. Labiausiai nusipelnė šviesdamas Žemaičių kraštą – kurdamas parapines mokyklas, Blaivybės broliją ir plėsdamas jos veiklą, organizuodamas slaptų knygų gabenimą iš Prūsijos, rašydamas ir leisdamas populiarias grožinės literatūros knygas. Jonas Vileišis (1872– 1942) – teisininkas, žymus visuomenės ir politinis veikėjas. 1892 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1892 – 1894 m. studijavo Petrapilio universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m. Dar studijuodamas Petrapilyje, pradėjo bendradarbiauti laikraščiuose „Varpas”, „Ūkininkas”. 1902 m. Lietuvos demokratų partijos organizatorius. 1904 m. panaikinus spaudos draudimą, gavo leidimą savaitraščiui „Lietuvos ūkininkas”, 1905 – 1906 m. – jo redaktorius. 1907 – 1909 m. leido „Vilniaus žinias”, laikraštį panaikinus – „Lietuvos žinių“ leidėjas ir redaktorius.1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo Vilniuje organizacinio komiteto narys, Lietuvos valstiečių sąjungos, 1907 m. – Lietuvos mokslo draugijos organizatorius. 1917 – 1920 m. Lietuvos tarybos narys, vienintelis balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą. Petras Vileišis (1851 m. – 1926) – inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas. 1880 m. paskiriamas į Maskvos apygardos geležinkelio kelių valdybą. 1904 m. pastatė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti ir lietuviškų knygų knygyną. Nuo 1904 m. gruodžio mėn. iki 1909 m. kovo mėn. leido pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“,1905 – 1906 m. pasistatė Vilniuje namus, kuriuose po jo mirties įsikūrė „Ryto“ švietimo ir Lietuvių mokslo draugijos. 1905 m. buvo vienas Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) steigėjas, nuo 1907 m. – LMD valdybos narys. Tomas Zanas (1796 –1855) Vienas iš filomatų steigėjų. 1820 m. subūrė „Spinduliuojančių“ draugiją. Priklausė Vilniaus masonams, „Niekšų” draugijai. Rusams susekus Vilniaus slaptuosius ratelius, buvo suimtas ir ištremtas prie Uralo. 1841 m. grįžo į Lietuvos guberniją. Nuo 1816 m. rašė elegijas, balades, trioletus, poemas, kitų žanrų kūrinius. Artimai draugavo su A. Mickevičium ir kitais to meto Vilniaus literatais. Daug savo kūrybos paskelbė periodinėje spaudoje. Juozapas Zavadskis(1781-1838) Spaustuvininkas, knygų leidėjas. Knygų spausdinimo ir prekybos mokėsi Vroclave ir Leipcige. 1803 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę, 1805 m. perėmė Vilniaus universiteto spaustuvę, ją sujungė su savąja ir įkūrė Zavadskio knygų leidyklą, kuri veikė 1805 – 1939 metais. Antanas Žmuidzinavičius (1876 – 1966) – lietuvių dailininkas, kolekcininkas, visuomenės veikėjas. 1890 – 1894 m. mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, ją baigęs mokytojavo įvairiose Lenkijos pradžios mokyklose. Nuo 1899 m. studijavo tapybą Varšuvoje, 1905 – 1906 m. – privačiose Paryžiaus akademijose. 1908 m. tobulinosi Miunchene, 1912 m. – Hamburge. 1926 – 1940 m. dėstė piešimą Kauno meno mokykloje, 1941 – 1951 m. – Kauno taikomosios dailės institute. 1947 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1917 – 1918 m. dalyvavo parenkant Lietuvos vėliavos spalvas. 1929 – 1934 m. buvo Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas. Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė).(1885-1921) Rašytoja. Savamokslė. Kūrybai paskatino Povilas Višinskis. Pirmąjį apsakymą „Piršlybos” parašė būdama apie 50 – ies metų.

XII TEMA. SVARBIAUSI POLITINĖS, EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS

PASAULIO RAIDOS BRUOŽAI XIX a.

METAI:

1769 m. – Džeimsas Vatas išrado garo mašiną.

XVIII a. pab. – XIX a. pr. – prasidėjo darbininkų judėjimas, tai – atsiradusio plataus žmonių sluoksnio prasidėjusi kova už savo socialines ir politines teises. Pirmiausia darbininkai ėmė kovoti už savo teises Anglijoje, kur pramonės perversmas prasidėjo anksčiausiai. Pradinė darbininkų judėjimo fazė buvo mašinų laužytojų judėjimas. Vėliau atsirado organizuotos kovos formų: darbininkų profsąjungos, kooperatyvai. Pirmuosius masinius darbininkų judėjimus XIX a. antroje pusėje pakeitė socialistinės partijos.

XVIII a. pab. – Didžiojoje Britanijoje prasidėjo pramonės perversmas.

1815 m. – anglų inžinierius Džordžas Stefensonas suprojektavo pirmąjį geležinkelį ir sukonstravo pirmąjį garu varomą garvežį.

1815 m. – Vokietijos sąjungą, pasirašius jos Konstituciją, sudarė 35 kunigaikštystės ir keturi laisvieji imperijos miestai. Centrinis jos valdymo organas buvo kunigaikščių ir karalių paskirtų atstovų susirinkimas – Bundestagas.

1825 m. – pagal Džordžo Stefensono projektą nutiesta pirmoji geležinkelio linija. Po ketverių metų nutiestas geležinkelis nuo Mančesterio iki Liverpulio.

1824 m. – Anglijoje panaikinamas draudimas darbininkams jungtis į profsąjungas. Prasid4jo antrasis darbininkų judėjimo etapas vadinamas čartizmu.

1830 m. – prasidėjo revoliucijos Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje; sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.

1848 m. – pasirodo K. Markso ir F. Engelso ,,Komunistų partijos manifestas”. Ši brošiūra tapo svarbiausiu darbininkų partijos ideologiniu pagrindu.

1848 m. – revoliucijos Europos valstybėse.

1848 m. gruodžio mėn. – Prancūzijos prezidento rinkimus laimi Luji Napoleonas Bonapartas.

1861 m. – paskelbta Italijos karalystė, jos karaliumi tapo Viktoras Emanuelis II. Italija tapo konstitucine monarchija. Sostinė – Florencija.

1861 m. – vasario mėn. buvo sukurta Pietinių valstijų Konfederacija. Sostinė – Ričmondo miestas Virdžinijoje. Atsiskyrusios valstijos sudarė savo kongresą, išsirinko prezidentą, siekė, kad JAV valdžia pripažintų jų atsiskyrimą nuo sąjungos.

1861 – 1865 m. – Šiaurinėms valstijoms nepripažinus Pietinių savarankiškumo prasidėjo JAV pilietinis karas.

1867 m. – Pietinėse valstijose įvyko rinkimai į valstijų konventus, kurių rinkimuose dalyvavo ir negrai.

1867 m. – sukurta Šiaurės Vokietijos sąjunga.

1867 m. – JAV už 7,2 mln. Dolerių iš Rusijos nusipirko Aliaską.

1867 m. – Austrijos – Vengrijos sukūrimas.

1868 m. – JAV Kongresas patvirtino 14-ąją konstitucijos pataisą, kuria suteikė negrams pilietines teises.

1868 m. – masinės emigracijos iš Lietuvos į Vakarų Europos ir Amerikos šalis pradžia.

1870 m. – JAV Kongresas patvirtino 15-ąją konstitucijos pataisą, kuria negrams suteikė rinkimų teisę.

1870 m. – Vokietijos ir Prancūzijos karas.

1870 m. – galutinis Italijos suvienijimas.

1871 m. – Prancūzijos kapituliacija, Vokietijos imperijos paskelbimas.

1882 m. – tarp Vokietijos , Austrijos – Vengrijos ir Italijos sudaroma trilypė sąjunga.

1894 m. – tarp Prancūzijos ir Rusijos pasirašoma bendradarbiavimo sutartis.

1897 m. – įvyko žydų kongresas Bazelyje, kuriame numatė kurti žydų valstybę Palestinoje.

1898 m. – JAV ir Ispanijos karas. Po karo JAV atiteko Puerto Rikas, Guamas, Filipinai, Kuba buvo paskelbta nepriklausoma valstybe, tačiau JAV kariuomenė liko saloje.

1904 m. – lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas.

1904 m. – tarp Prancūzijos ir Anglijos buvo pasirašyta ,,Santarvės” sutartis.

1904 m. – amerikiečiai pradėjo kasti Panamos kanalą, kurį užbaigė po 10 metų.

1905 m. – lietuvių suvažiavimas Vilniuje (Didysis Vilniaus seimas).

1905 m. – pirmoji Maroko krizė.

1905 m. – Rusijos revoliucija.

1907 m. – sudaromas Antantės blokas, kuriam priklauso Prancūzija, Anglija ir Rusija.

Sąvokos:

Abolicionistai – visuomenės judėjimo nariai, siekiantys panaikinti kokį nors įstatymą. JAV XVIII-XIX a. vyko judėjimas dėl negrų vergijos panaikinimo.

Agrarinė revoliucija – tai agrarinių visuomenių virtimas industrinėmis, stambiųjų mašinų pramonės kūrimas.

Anarchizmas – politinė teorija, XIX a. ir XX a. pradžioje populiari Rusijoje, Ispanijoje, Italijoje. Anarchizmo šalininkai ir teoretikai pasisakė už valstybės valdžios panaikinimą, iškėlė neribotą individo laisvę, teigė, kad valstybė įtvirtina išnaudojimą, o jį galima panaikinti tik panaikinus valstybę, sukūrus laisvų žmonių bendruomenę. Pradininku laikomas anglų tarnautojas Viljamas Godvinas. Jo idėjas populiarino prancūzų socialistas Pjeras Žozefas Prudonas bei rusų revoliucionierius Michailas Bakuninas.

Antisemitizmas – neapykanta, priešiškumas žydams.

Čartizmas – D.Britanija – XIX a.masinis darbininkų revoliucinis judėjimas.

Dominija – autonominė valstybė, įėjusi į Didžiosios Britanijos imperiją ir pripažinusi D. Britanijos karalių valstybės vadovu.

Dūma – Rusijoje – valdžios organas, pvz., Bajorinų dūma, miesto dūma, valstybės dūma.

Emigracija – žmonių persikėlimas iš tėvynės į kitas šalis.

Etnosas – ryšys tarp žmonių, tautos, visuomenės grupės.

Imigracija – žmonių atsikėlimas gyventi iš kitų šalių.

Imperializmas – valstybės užsienio politika, kuria siekiama laimėti daugiau galios, išteklių ar užgrobti kitoms valstybėms priklausančias teritorijas.

Industrializacija – stambiosios mašininės pramonės kūrimas, leidęs agrarinę ir agrarinę pramoninę šalį paversti pramonine agrarine arba pramonine šalimi. Industrializacija prasidėjo pramonės perversmu XVIII a. pab. Didžiojoje Britanijoje.

Liberalizmas – politinė doktrina, pasisakanti už asmens laisvės principą. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirasti pragyvenimo šaltinį. Valstybės paskirtis – sudaryti sąlygas, užtikrinančias galimybę visiems žmonėms naudotis savo laisve, ir neleisti atsirasti laisvės suvaržymams, galintiems kilti tiek iš kitų asmenų, tiek iš vyriausybės.

Luditai – Anglijos darbininkų judėjimas, manydami, kad dėl pablogėjusios jų socialinės padėties kaltos mašinos, dažnai, jas naikindavo ir gadindavo.

Kancleris – Austrijoje ir Vokietijoje – ministras pirmininkas.

Komunistai – agresyvios socialinės politinės doktrinos atšakos šalininkai, kurie siekia įgyvendinti lygybę prievartiniu, revoliuciniu būdu nušalindami demokratinę vyriausybę ir suteikdami valdžios įgaliojimus komunistų partijai.

Konfederacija – suverenių valstybių sąjunga.

Konservatizmas – politinė doktrina, pasisakanti už senų tradicijų laikymąsi, už nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšių išsaugojimą ir puoselėjimą, už atsargų ir pamatuota reformų įgyvendinimą.

Kukluksklanas – slaptos amerikiečių rasistinės teroristinės organizacijos. Skatino priešiškumą ne tik negrams, bet ir katalikams, žydams bei kitiems imigrantams.

Manifestas – iškilmingas aukščiausiosios valstybinės valdžios kreipimasis į gyventojus raštu.

Nacija – Tauta. Etninė kultūrinė žmonių bendruomenė, kurios narius sieja bent keletas iš šių požymių: bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras.

Nacionalizmas – politinė doktrina, pasisakanti už kiekvienos tautos apsisprendimo ir savarankiškos valstybės įkūrimo teisę.

,,Naktinis sargas” – valstybės vaidmuo pagal liberalistų įsitikinimus.

Parlamentarizmas – valstybės valdymo sistema: parlamentas yra viršesnis už kitus valstybės organus.

Partija – profesionalių politikų ir juos remiančių piliečių organizacija, kurios pagrindinis tikslas – laimėti rinkimus ir gauti teisę valdyti valstybę, įgyvendinti savo politines nuostatas.

Patriotizmas – tėvynės meilė, atsidavimas savo tautai.

Plantacija – didelis žemdirbystės ūkis.

Pramonės revoliucija – milžiniškų ekonominių, socialinių pokyčių epocha, XVIII a. apėmusi Europą bei Šiaurės Ameriką.

Protekcionizmas – valstybės ekonominė politika, kuria nacionalinė ekonomika saugoma nuo kitų šalių konkurencijos.

Protektoratas – valstybės priklausomybės forma: stipri valstybė per savo atstovą tvarko silpnesnės šalies užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus politiką.

Pusiau kolonija – šalis, kuri išlaiko savo politinę nepriklausomybę, tačiau jos valdžios organai nevadovauja ekonomikai. Pramoninės valstybės kaip atlygį už negrąžinamas skolas perima jų muitų ir finansų kontrolę. Be to, šalyje sudaromos ekonominės įtakos zonos.

Reichstagas – Vokietijos parlamentas 1871 – 1945 m.

Revizionizmas – siekis pakeisti esamą padėtį (santykius su kitomis valstybėmis, nusistovėjusią galios pusiausvyrą ir kt.).

Romantizmas – XVIII a. pab. – XIX a. pirmosios pusės literatūros, muzikos, dailės, teatro ir visuomeninės minties kryptis; propagavo dvasingumą, nuoširdumą, asmenybės ir tautų laisvę.

Sionizmas – žydų nacionalinė ideologija, politika ir judėjimas; skelbė būtinybę sukurti žydų valstybę Palestinoje; nuo 1948 m. – Izraelio valstybinė ideologija.

Socializmas – politinė doktrina, teigianti, kad visuomenė sudaryta iš dviejų pagrindinių socialinių grupių – klasių, kurios skiriasi ekonomine padėtimi, t.y. iš buržuazijos ir samdomųjų darbininkų, ir pasisakanti už socialinę lygybę ir teisingumą – šių dviejų klasių padėties sulyginimą, visuomeninio turto perskirstymą neturtingosios klasės naudai.

Šovinizmas – kraštutinio nacionalizmo atmaina; reiškiasi savo tautos perdėtu aukštinimu, kitų tautų menkinimu, niekinimu.

Tautų pavasaris – moderniųjų valstybių formavimosi pradžia, XIX a. pr. Prancūzijoje atsiradęs žmonių suinteresuotumas savo valstybės reikalais. Atbudusi tautinė sąmonė išplito į kitus kraštus. Visoje Europoje prasidėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas.

Tredjunionai – D.Britanijos ir kai kurių kitų (angliškai kalbančių) šalių profesinės sąjungos.

Asmenybės:

Aleksandras II – (1818 – 1881) Rusijos imperatorius (nuo 1855m.). 1857 m. pradėta rengtis naikinti baudžiavą (panaikinta 1861 m.).

M. Bakuninas – (1814 – 1876) rusas, vienas garsiausių anarchistų, šios politinės srovės ideologų.

E. Berkas – (1729 – 1797) žymus anglų politinės filosofijos atstovas, laikomas konservatizmo pradininku.

E. Bernšteinas – (1850 – 1932) revizionizmo pradininkas.

O. fon Bismarkas – (1815 – 1898) Prūsijos valstybės veikėjas, Vokietijos imperijos kancleris. Itin konservatyvus rojalistas, gynė turtingosios prūsų bajorijos privilegijas.

F. Engelsas – (1820 – 1895)1848m. kartu su K.Marksu parašė ,,Komunistų partijos manifestą”, kuris tapo svarbiausiu darbininkų partijos ideologiniu pagrindu.

R. Fultonas – XIX a. pr. sukonstravo pirmuosius garlaivius, tinkamus praktiniam naudojimui.

D. Garibaldis – (1807 – 1882) italų kovotojas už laisvę, politinis veikėjas, tautos didvyris. 1833 m. Pjemonte įsitraukė į slaptą ,,Jaunosios Italijos” organizaciją.

V. Godvinas – (1756 – 1836) pirmojo politinio straipsnio, kuriame buvo išdėstytos anarchistinės idėjos autorius. Straipsnis išleistas 1793 m. Anglijoje.

J. Grantas – (1822 – 1885) JAV karinis ir politinis veikėjas. Aštuonioliktasis JAV prezidentas (1869 – 1877; respublikonas).

T. Herclis – (1860 – 1904) austrų rašytojas. Knygoje ,,Žydų Valstybė” (1896) skatino įkurti žydų valstybę Palestinoje. 1897 m. Bazelyje sušaukė pirmąjį sionistų kongresą,– taip tapo politiniu sionizmo iniciatoriumi.

K. Kavūras – (1810 – 1861) stengėsi sustiprinti politines ir ekonomines Pjemonto pozicijas.

Leopoldas I

. . .

Sąvokos:

Absoliučioji dauguma – 50proc. + 1balsas.

Absoliutizmas – valstybės valdymo forma, nevaržoma ir nekontroliuojama monarcho valdžia; jis nustato mokesčius ir skiria aukštus valstybės pareigūnus, neatsižvelgdamas i parlamento nuomonę.

Anoniminės interesų – grupės-spontaniškai susiformavusi žmonių minia ar būrys, kuris nepasižymi dideliu organizuotumu, neturi ryškių lyderių ir egzistuoja trumpą laiką. Apolitiškumas – visiškas abejingumas politikai. Armija- kažkam pavaldi partizaninė kariuomenė.

Asamblėja – visuotinis kurios nors tarptautinės organizacijos susirinkimas.

Asocijuotos interesų grupės – laisvai susikūrusi organizuota valstybės piliečių grupė, siekianti norima linkme paveikti vyriausybės politiką.

Atstovaujamoji demokratija – demokratijos forma: valstybės piliečiai renka savo atstovus ir jiems padeda tvarkyti valstybės reikalus.

Autoritarizmas – totalitarinio valdymo forma: valdžia nerenkama, jos veikla nekontroliuojama, aukščiausia valdžia sutelkta vieno asmens rankose, remiasi visišku pavaldinių paklusnumu. Balsavimas – balso padavimas rinkimų metu už vieną ar kitą kandidatą. Balsavimas gali būti viešas ir slaptas, tiesioginis ir netiesioginis, lygus ir nelygus.

Biudžetas – 1. valstybės vyriausybės pajamų ir išlaidų sąmata nustatytam laikui; 2. įstaigos, įmonės, organizacijos, šeimos ar asmens pajamų ir išlaidų planas tam tikram laikui.

Biurokratija – valstybės ar kitos socialinės organizacijos valdymo sistema su įtakingu valdininkų aparatu, kuris yra beveik nepriklausomas nuo organizacijos narių daugumos valios. Cenzas – 1. būtina sąlyga naudotis kokiomis nors teisėmis; 2. piliečio charakteristika pagal amžių, išsilavinimą, turtą.

Centristai – parlamento frakcija, užimanti poziciją tarp dešiniųjų ir kairiųjų. Charizma- išskirtinė asmens ar asmenų grupės savybė, kuria gali būti grindžiama jų teisė valdyti kitus žmones, valstybę.

Civilinė administracija – pilietinė administracija, į kurios sritį įeina: socialinė apsauga, vidaus ir užsienio reikalai, finansai, švietimas, ryšiai ir kt.

Daugiamandatė rinkimų apygarda – valstybės teritorijos dalis, kurioje skaičiuojami ir sumuojami rinkėjų balsai už iškeltus kandidatus.

Daugiapartinė sistema – partinė sistema, susidedanti iš daugelio maždaug vienodo pajėgumo laisvai veikiančių politinių partijų.

„dešinieji“- konservatyvių ir iš dalies liberalių pažiūrų politikai ir politinės partijos.

Dvipartinė sistema – partinė sistema, kai tarp visų veikiančių partijų pajėgumu ir įtaka išsiskiria dvi partijos, kurios periodiškai keičia viena kitą valdžioje.

Federalizmas – 1. valstybės santvarka, pagrįsta federacijos principais;2. politinis judėjimas, siekiantis organizuoti visuomenę federacijos būdu.

Frakcija – organizuota partijos narių grupė, veikianti parlamente ir vykdanti savo partijos politiką, arba politikų grupuotė partijos viduje, atsiradusi dėl nesutarimo su bendrąja politine partijos linija.

Gerilja – partizaninis karas Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje. Garsiausia gerilja vyko Ispanijos revoliucijos metu (1808-1814); kova su Napoleonu I okupantais prancūzais ir ispanų feodalais. Globalizmas – pasaulinis, apimantis visą Žemę.

Interesų grupė – valstybės piliečių grupė, kuri įvairiais būdais siekia, kad vyriausybė vykdytų jai palankią politiką. Pagal organizavimosi būdą ir laipsnį interesų grupės skirstomos į 4 tipus: anonimines, asocijuotas, institucines ir neasocijuotas.

Investitūra – 1. katalikų dvasininko paskyrimas eiti bažnytines pareigas, kartu duodant jam teisę valdyti pasaulietinius turtus; 2. feodo perdavimo vasalui juridinis aktas su apeigomis.

Institucinė interesų grupė – piliečių susivienijimas, valstybės įstaiga ar junginys, įsteigtas ne politinei veiklai, o kokiam nors kitam tikslui, bet politiškai aktyvus, siekiantis pakreipti vyriausybės politiką sau naudinga linkme.

Kadencija – įstatymo numatytas laiko tarpas kokiam nors valstybės organui veikti arba pareigūnui pareigas eiti.

„kairieji“ – socialistinių, socialdemokratinių pažiūrų politikai ir politinės partijos.

Karinis pučas – sąmokslininkų įvykdytas karinis valstybės perversmas ar avantiūristinis mėginimas jį įvykdyti.

Koalicija – dviejų ar kelių parlamentinių partijų ar frakcijų sąjunga, siekianti sudaryti parlamentinę daugumą ir kartu suformuoti vyriausybę.

Komunistai – komunizmo idėjų šalininkai, kovojantys dėl idėjų įgyvendinimo; partijos, siekiančios tų idėjų įgyvendinimo, nariai; Komunistų partijos nariai.

Konservatizmas – 1. laikymasis senų tradicijų, papročių, įpročių, tvarkos, siekimas juos atkurti; priešiškumas naujovėms; 2. visuomeninė politinė ideologija, ginanti tradicinę visuomenės tvarką ir įsigalėjusias vertybes; 3. konservatorių politikos kryptis- siekimas išlaikyti esamą padėtį, nepalankumas radikalioms naujovėms.

Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus.

Korporatyvizmas – vyriausybės ir interesų grupių tarpusavio santykių sistema: vyriausybė bendradarbiauja su atskiromis interesų grupėmis įstatymų nustatyta tvarka.

Korupcija – valstybinės įstaigos pareigūno ar politinio veikėjo kyšio ėmimas už pareigų atlikimą arba už įstatymo pažeidimą siekiant naudos sau arba abipusės naudos; papirkimas, kyšininkavimas.

Legitimumas – vyriausybės valdžios teisėtumas, kuris remiasi valstybės pasitikėjimu ir sutikimu paklusti valdžiai.

Liberalizmas – kraštutinė liberalizmo forma, reikalaujanti nė kiek neriboto asmenybės veikimo laisvės.

Lyderis – vienas iš žmonių grupės narių, kuris imasi ir, svarbiausia, gali vadovauti visai grupei. Makiavelizmas – politinė doktrina, paremta principu „tikslas pateisina priemones“, rekomenduojanti klastą, veidmainystę, smurtą, cinizmą, siūlanti atsisakyti bet kokių moralinių skrupulų.

Mandatas – 1. kolektyvo, organizacijos, tam tikros teritorijos rinkėjų įgaliojimas asmeniui atstovauti jiems kokiame nors aukštesnio lygio forume; 2. Tautų Sąjungos specialu įgaliojimas valstybėms(Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojoms) valdyti kai kurias buvusias kolonijas ir Turkijos valdas; 3. įgaliojimas Jungtinių Tautų pareigūnams, vykdantiems Saugumo Tarybos ir generalinio sekretoriaus pavedimas ištirti vietoje kokį nors įvykį arba situaciją; 4. ist. aukščiausios instancijos raštiškas įsakas.

Mažoritarinė rinkimų sistema – rinkimų sistema, grindžiama daugumos principu: rinkimų apygardoje iš kelių kandidatų renkamas tas kandidatas, kuris surenka daugiausia balsų. Ministras – vyriausybės narys, vadovaujantis ministerija.

Ministras pirmininkas – vyriausybės vadovas. Parlamentinio ir pusiau prezidentinio valdymo sistemose ministru pirmininku paprastai tampa tas asmuo, kuris vadovauja parlamentinę daugumą sudarančiai frakcijai, o prezidentinio valdymo sistemoje ministrą pirmininką skiri arba pats šias pareigas eina prezidentas.

Monarchas – valstybės valdovas, paprastai valdžią įgyjąs sosto paveldėjimo tvarka arba rinkimais, suteikiančiais jam valdžią iki gyvos galvos.

Nacija – žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu; tauta.

Neasocijuotos interesų grupės – socialinė asmenų visuma, kuri nėra kokiu nors būdu organizuota ir politiškai aktyvi, bet vien savo buvimu daro įtaką valstybės politikai, verčia sprendimus priimančius politikus atsižvelgti į jos interesus.

Ombudsmenas – pilietinių teisių advokatas, įgaliotinis, įpareigotas saugoti gyventojų teises, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji ir specialieji jų interesai; etatinis piliečių gynėjas nuo neleistinų valdžios veiksmų, ypatingoji savarankiška valstybės institucija, kuriai žmonės gali apskųsti neteisingą arba įstatymams prieštaraujantį administracijos elgesį.

Opozicija – 1. partija ar grupė, nesutinkanti su daugumos arba valdančios partijos ar grupės nuomone; veikia daugelio šalių parlamentuose, nesutinka daugeliui klausimų su valdančiosios partijos, vyriausybės politika; 2. priešinimasis, savo pažiūrų, politikos priešpriešinis iškėlimas kuriais nors kitai politikai, kitoms pažiūroms.

Parastoji dauguma – pagal kurią pergalei apsiekti užtenka laimėti paprastą apygardos rinkėjų balsų daugumą.

Parlamentinis valdymas – vyriausybės struktūros forma, kuriai būdingas valdžios sukoncentravimas viename centre- parlamente. Parlamentas turi įstatymų leidimo galią, taip pat galią pavesti daugumą sudarančios frakcijos lyderiui sudaryti vyriausybę.

Parlamentinis – prezidentinis valdymas – vyriausybės struktūros forma: siekiama suderinti teigiamas ir prezidentinio, ir parlamentinio valdymo ypatybes bei pašalinti jų trūkumus.

Partija – politinė organizacija, veikianti kokios nors programos, išreiškiančios šios organizacijos interesus ir idealus, pagrindu; stengdamasi programą įgyvendinti, siekia valdžios.

Partinė sistema – valstybėje veikiančių partijų visuma.

Partizaninis karas – pilietinio karo metu valstybės viduje arba okupacijos metu okupuotoje šalyje piliečių pasipriešinimo forma.

Perversmas – staigus valstybės santvarkos ar valdžios pakeitimas. Pilietini skaras- vyriausybės ir piliečių konflikto forma: piliečiai protestuoja prieš visą vyriausybės politiką.

Pilietinis nepaklusnumas – vyriausybės ir piliečių konflikto forma,kai piliečiai viešai protestuoja pasirinktais būdais prieš įvardytus vyriausybės sprendimus ar įstatymus. Gali reikštis įvairiomis formomis- nuo neprievartinio pasipriešinimo iki terorizmo.

Pilietybė – tai visuma teisių ir pareigų, kurias prisiima valstybės nariu, t. y. piliečiu, tampantis arba norintis juo tapti asmuo.

Plebiscitas – tautos atsiklausimo forma, balsavimas labai svarbiu politiniu valstybiniu klausimu; dažniausiai rengiamas vykdant tautos apsisprendimo teisę.

Pliuralizmas – 1. valstybėje nusistovėjusi interesų grupių veiklos ir jų santykių su vyriausybe sistema; 2. tarptautinės politikos esmės aiškinimo nuostata, teigianti, kad ne tik suverenios valstybės, bet ir kiti tarptautinės politikos veikėjai yra svarbūs tarptautinei politikai.

Policija – 1. ginkluoti valstybės administracijos organai viešajai tvarkai palaikyti ir piliečių saugumui užtikrinti; 2. tų organų būstinė.

Politologija – mokslas apie politiką, arba politikos mokslas.

Politika – visuomeninio gyvenimo sfera, kurioje didelės socialinės grupės veikia esamas pilietines ir valdžios struktūras, siekdamos realizuoti savo interesus bei idėjas, įgyti valdžią ir galią.

Politinė doktrina – mokslinių, politinių, filosofinių pažiūrų visuma, būdinga mąstytojui ar mokyklai; tų pažiūrų sistema, mokslas, politinė programa.

Politinis spektras – politinių doktrinų visumos komponentų įvairovė.

Pozicija – 1. požiūris, nustatymas kuriuo nors klausimu, lemiantis veiksmų, elgesio pobūdį; 2. daugumą sudaranti ir vyriausybę formuojanti frakcijų ar partijų koalicija parlamente. Prezidentas – respublikinės valdymo formos aukščiausias valstybės pareigūnas, jos vadovas. Prezidentinis valdymas – tiesioginis prezidento vadovavimas vykdomajai valdžiai. Priešrinkiminė kampanija – rinkiminė veikla nuo kandidatų iškėlimo ir registracijos pabaigos iki paskirtos rinkimų dienos.

Proporcinio atstovavimo sistema – rinkimų sistema, kai atstovaujamos visos partijos. Rinkėjai balsuoja ne už vieną ar kitą asmenį, bet už partijų pateiktus kandidatų sąrašus. Po rinkimų mandatai paskirstomi proporcingai kiekvienai partijai pagal gautų už ją balsų skaičių. Radikalizmas – griežtas greitų ir esminių permainų ir reformų reikalavimas.

Referendumas – valstybės piliečių nuomonės atsiklausimo forma ypač svarbiais valstybinio ir politinio gyvenimo klausimais.

Revoliucija – griežtas, prievarta vykdomas atgyvenusios santvarkos pakeitimas nauja progresyvia santvarka; vyriausybės ir piliečio konflikto forma.

Rinkimai – pagal iš anksto nustatytas taisykles atliekama procedūra, kurios metu piliečiai iš kelių kandidatų renka savo atstovus ar pareigūnus valstybei valdyti. Laisvi ir periodiški atstovų rinkimai- svarbiausia demokratinio valdymo įgyvendinimo sąlyga.

Rinkimų teisė – piliečių teisė dalyvauti rinkimuose, būti išrinktiems ir atstovauti tautai. Socialdemokratija – politinės socializmo doktrinos atšaka, pasisakanti už demokratiniu būdu suformuotos vyriausybės politiką, orientuota į socialines lygybės bei teisingumo įgyvendinimą. Socializmas – 1. ideologija, ekonominės minties kryptis, reikalaujanti panaikinti privatinę gamybos priemonių nuosavybę, sukurti tokią visuomenės santvarką, kurioje nebūtų klasikinio pasidalijimo ir būtų įgyvendinti socialinės lygybės bei teisingumo principai; 2. tos ideologijos principas pagrįstas visuomenės santvarka.

Stoicizmas – viena iš pagrindinių helenizmo ir romėnų filosofijos krypčių, padariusi didelę įtaką krikščionybei. Stoicizmas sujungė materializmą su racionalizmu, skelbė, kad pasaulio tvarka atsispindi dieviškąją išmintį.

Suspensyvinis veto – valstybės vadovo teisė nepatvirtinti parlamento priimto įstatymo projekto. Suverenitetas – valstybės nepriklausomybė- teisė savarankiškai nustatyti visuomeninę ir politinę santvarką, spręsti valstybės vidaus ir tarptautinių santykių klausimus nepriklausomai nuo kitų valstybių. Įgyvendintas tautos suverenitetas yra demokratija.

Tarptautinės organizacijos – tarpvyriausybinės ir nevyriausybinės regioninės arba pasaulinės organizacijos, sudarytos tarpvalstybinės svarbos problemas spręsti.

Tauta(natio) – etninė kultūrinė žmonių bendruomenė, kurios narius sieja bent keletas iš šių požymių: bendra kalba, religija,istorinė praeitis, maždaug aiškus teritorinis apsigyvenimo centras.

Tauta(populus) – valstybės piliečių visuma.

Tiesioginė demokratija – demokratijos forma: valstybės piliečiai visuotiniame susirinkime ar visuotiniu balsavimu sprendžia svarbiausius valstybinius klausimus ir tik paskui sprendimus apveda įgyvendinti sudarytiems organams. Forma praktiškai labai sunkiai įgyvendinama ir beveik nebetaikoma.

Totalitarizmas – autoritarinė valstybės valdymo forma: valstybė visiškai kontroliuoja socialinį, politinį ir kultūrinį gyvenimą. Totalitarinei valstybei būdingi bruožai: partijų draudimas,valstybės aparato valdymas nuo nepatikimų žmonių, represijos ir susidorojimas su nepritariančiais režimui asmenimis.

Unitarizmas – valstybės santvarka, kuriai būdingas centralizuotas administracinių teritorinių vienetų valdymas.

Valdžia – teisė ar galia pajungti kitus savo valiai, politinis viešpatavimas.

Valstybė – organizuota politinė bendruomenė, įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, valdoma valdžios institucijų; tokios bendruomenės valdomas kraštas.

Vienpartinė sistema – vienpartinis valstybės valdymas, kuris įgyvendinamas ne kaip demokratinių rinkimų padarinys, o kaip vienos partijos diktatūra.

Vykdomoji valdžia – vyriausybės institucijos, turinčios įgaliojimus vykdyti jau galiojančius įstatymus ar politinę liniją, funkcijų visuma. Paprastai vykdomoji valdžia priklauso valstybės vadovui ir vyriausybei.

Vyriausybė -valstybės institucija, turinti vykdomąja valdžią. Parlamentinio valdymo sistemoje vyriausybė yra atsakinga parlamentui ir pati susideda iš parlamentinę daugumą sudarančios narių frakcijos ar koalicijos. Prezidentinio valdymo sistemoje vyriausybė yra atsakinga prezidentui, o į jos sudėtį negali įeiti parlamentino deputatai. Vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas arba pats prezidentas.

Asmenybės:

Aristotelis (384-322m. pr. Kr.) – graikų filosofas, gamtos tyrinėtojas.

E. Berkas (1729-1797) – anglų politikas, istorikas, mąstytojas. Konservatizmo doktrinos pradininkas.

Ž. Bodenas (1530-1596) –prancūzų politinis veikėjas, filosofas, sociologas ir teisininkas.

M. T.Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.)- valstybės veikėjas bei filosofas, žymiausias Romos oratorius. Didžiausias kultūrinis bei istorinis jo nuopelnas- graikų filosofijos išsaugojimas ir komentavimas.

F.Engelsas (1820-1895)- vokiečių socialistas, politinis veikėjas bei filosofas. Kartu su K. Marksu laikomas mokslinio socializmo kūrėju.

D. Didro (1713-17840)- prancūzų filosofas bei rašytojas, žymiausias Šviečiamojo amžiaus atstovas, monumentalios prancūzų „Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno“ iniciatorius bei vienas iš leidėjų.

M. K. Gandis (1869-1948)- Indijos politinis veikėjas. Liaudis pavadino „Didžiadvasiu“ kai 1915m. grįžęs į tėvynę ėmė vadovauti išsivadavimo iš anglų sąjūdžiui.

Grigalius VII (1021-1085)- popiežius, 1077m. paskelbtas šventuoju. Siekė, kad dvasinė valdžia taptų aukštesnė už pasaulietinę, ketino žemėje sukurti Dievo karalystę.

T. Hobsas (1588-1679)- anglų filosofas, mąstytojas, pirmasis sukūręs uždarą empirinę sistemą dislokuodamas su R. Dekartu, aiškindamasis gamtamokslinę filosofiją bei polemizuodamas su filosofijos tradicijomis. Jo pažiūros- sensualistinės, būties suvokimas- natūralistinis ir materialistinis.

M. L. Kingas (1929-1968)- JAV politinis veikėjas, protestantų dvasininkas, charizmatinė asmenybė. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio laikomas žymiausiu kovotoju už JAV tamsiaodžių pilietines teises, pasipriešinimo bet kokiai rasinei diskriminacijai simboliu.

V.Leninas (1870-1924)- Rusijos bolševikų partijos ir Sovietų valstybės įkūrėjas. 1917m. įtvirtino pirmą komunistinę vyriausybę pasaulyje. D. Lokas(1632-1704)- anglų filosofas, politinis veikėjas, pedagogas. Svarbiausias jo veikalas „Žmogaus proto apybraiža“ (1690) padėjo pagrindus anglų empirizmui.

N. Makiavelis (1469-1527)- italų politinis bei valstybės veikėjas, filosofas, istorikas, rašytojas. K. Marksas (1818-1883)- vokiečių filosofas, mokslininkas, publicistas. Nusigręžė nuo idealistinės vokiečių filosofijos. Briuselyje įsteigė darbininkų sąjungą ir sukūrė pirmąsias socialistines ekonomines teorijas.

D. S. Milis (1806-1873)- anglų filosofas ir ekonomistas, ryškiausias pozityvizmo atstovas.

Š. L. Monteskjė (1689-1755)- prancūzų filosofas. 1748m. išleistame svarbiausiame savo veikale „Apie įstatymų dvasią“ pateikė politinės santvarkos principus.

Platonas (427-347 m. pr. Kr.)- graikų filosofas. Sokrato mokinys, tapo Atėnų demokratijos priešininku ir savo veikale „ Valstybė“ sukūrė idealios valstybės viziją.

L. A. Seneka (apie 4m. pr. Kr.-65m.)- Romos filosofas, poetas bei politinis veikėjas. Romoje gavo retorinį išsilavinimą, tačiau veikiamas stoikų vis labiau domėjosi filosofija.

A. Smitas (1723-1790)- škotų ekonomistas bei filosofas, klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjas. Buvo logikos profesorius; nuo 1752m. Glazge dėstė ir filosofiją.

Volteras (1694-1778)- prancūzų rašytojas bei filosofas, iškiliausias Šviečiamojo amžiaus atstovas.

Įvykiai, institucijos, valstybės valdymo organai:

Politikos esmė – tai bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Tai tik su valstybės gyvenimu susijusios problemos ir klausimai, o plačiąja prasme – tai visi viešieji reikalai, kitaip sakant viskas kas liečia žmonių grupę, visi ne asmeniniai reikalai.

Valstybė, jos tipai ir formos – kiekviena valstybė turi savo valdymo sistemą, nes per daugelį metų susiklostė toks modelis, kuris geriausiai atitinka šalies istoriją, ekonomiką, kultūrą ir kt. Visas pasaulio politines sistemas galimas suskirstyti i penkis tipus: prezidentinė respublika; federacinė respublika; konstitucinė monarchija; absoliutinė monarchija; teokratija.

Pilietybė; pilietybės įgijimo ir netekimo būdai – pagrindinė piliečio teisė- tai teisė tvarkyti viešuosius valstybės reikalus, valdyti valstybę. Pagrindinė piliečio pareiga- rūpintis valstybės saugumu ir išlikimu. Daugumoje valstybių pilietybė įgyjama gimstant: atsižvelgdami į tai, kurioje valstybėje žmogus gimė ir kurios valstybės piliečiai yra jo tėvai. Toks pilietybės įgijimo būdas vadinamas filiacija. Filiacijai svarbus vienas iš dviejų pagrindinių žmonių įpilietinimo principų: 1. Jus soli – saulės teisė, pilietybė suteikiama tiems, kurie gimsta tos valstybės teritorijoje; 2. Jus sangvinis- kraujo teisė, kokios pilietybės yra vaiko tėvai, tokią pilietybę paveldi ir vaikas. Netekti pilietybės taip pat galima pora būdu: 1. atsisakyti tos valstybės pilietybės; 2. įgijus kitos valstybės pilietybę; 3. nutraukus faktinius ryšius su valstybe.

Valdžios ir piliečių santykiai; konfliktai ir jų formos – dėl valstybės valdžios institucijų autoritariško, valdingo veikimo būdo ir ypač dėl galimybės teisėtai naudoti prievarta tarp valstybės valdžios ir piliečių kyla konfliktai, tai: pilietinis nepaklusnumas, pilietinis karas, revoliucija. Valstybės valdžia gali būti legitiminė ir nelegitiminė. Vyriausybės valdžia piliečiams įtvirtinama: tradicija, charizma, teisinėmis procedūromis. Žmogaus ir piliečio teisės- žmogaus piliečio teisės anksčiausiai buvo fiksuojamos Anglijoje. Tai 1215m. Didžioji laisvių chartija, 1689m.- Teisių bilis. Šie aktai buvo skirti geresnei piliečių teisių apsaugai.

1948m. yra priimama, ypač reikšminga JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966m. papildyta dviem dokumentais, tai tarptautinių ekonominių, socialinių, kultūrinių teisių paktu ir tarptautiniu pilietinių, politinių teisių paktu. Visi trys dokumentai sudaro taip vadinamą Tarptautinę žmogaus teisių chartiją.

Demokratijos esmė ir jos formos – liaudies, tautos valdžia yra demokratija. Tokia valdžia yra kilusi iš pačios tautos per reguliariai bei laisvai rengiamus visuotinius rinkimus, ji rūpinasi garantuoti visiems piliečiams laisvę ir gerovę. Demokratijos moralinis pamatas yra tolerancija. Demokratija remiasi trimis pagrindinėmis idėjomis – principais: laisvės principas( demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kiek jos reikia, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinta su kito žmogaus laisve ir neprieštarautų jo teisėms), lygybės principas(žmogaus gyvenimas- didžiausia visuomenės turtas. Padėti jam gyventi normalų dvasinį ir fizinį gyvenimą yra kiekvienos politikos tikslas), solidarumo principas(brolybės principas, kartu su lygybės ir laisvės principais sudaro drovinį demokratijos pagrindą). Ji galima tik mažose valstybėse). Demokratijos rūšys: tiesioginė( visuotiniuose susirinkimuose piliečiai patys sprendžia svarbiausius valstybės klausimus), atstovaujamoji( valstybė valdoma per išrinktus atstovus). Diktatūros formos – autoritarinis valdymas: aukščiausią valdžią turi vienas asmuo, kuris remiasi visišku valdininių paklusnumu. Vyriausybė nėra atsakinga piliečiams: nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, varžomos piliečių politinės tesės, ribojama arba draudžiama politinių organizacijų ir partijų veikla, cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės, valdymas remiasi armija ir susiformuoja po karinių perversmų, po politinių demokratijos krizių; totalitarinis valdymas: pažeidžiami ir paneigiami demokratijos principai, panaikinama riba tarp viešųjų ir privačiųjų reikalų, kontroliuojamos ir reglamentuojamos visos žmonių gyvenimo sferos, žmonės nuo politikos visiškai atriboti, visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, laisvamanybė baudžiam ir persekiojama. Perėjimo iš diktatūros į demokratiją keliai ir būdai- valstybė privalo tapti atsakinga savo piliečiams; turi būti rengiami reguliarūs rinkimai; turi pasidalinti valdžios funkcijas; partijos turi tapti demokratiškomis. Rinkimai; jų sistemos- pagal iš anksto nustatytas taisykles atliekama procedūra, kurios metu piliečiai iš kelių kandidatų renka savo atstovus ar pareigūnus valstybei valdyti.

Laisvi ir periodiški atstovų rinkimai – svarbiausia demokratinio valdymo įgyvendinimo sąlyga. Rinkimų sistemos yra dviejų tipų, tai daugumos atstovavimo ir proporcingo atstovavimo tipai. Svarbiausios šiuolaikinės politinės doktrinos- liberalizmas- pasisakoma už asmens ir verslo laisvę, skelbiama, kad žmonės iš prigimties yra lygūs ir laisvi, jų negali apriboti ar suvaržyti. Tačiau naudodamasis savo laisve turi netrukdyti to daryti kitiems.

Konservatizmas – doktrina pasisako už senų tradicijų laikymąsi, už nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšių išsaugojimą ir puoselėjimą, už atsargų ir pamatuotą reformų įgyvendinimą, nes nusistovėjusias žmonių gyvenimo struktūras galima greitai sugriauti, tačiau niekad nepavyksta greitai sukurti naujų.

Socializmas – doktrina teigia, kad visuomenė yra sudaryta iš dviejų pagrindinių socialinių grupių- klasių, kurios skiriasi savo ekonomine padėtimi ir pasisakanti už socialinę lygybę ir teisingumą ne tik užrašytus įstatymuose, bet ir praktiškai įgyvendintus.

Politinės partijos Lietuvoje – Lietuvos socialdemokratų p. Įkurta 1896m. atsikūrė 1989 08 12; Lietuvos demokratų p. įkurta 1902m. atsikūrė 1989 02 05; Lietuvos krikščionių demokratų p. Įkurta 1905m. atsikūrė 1989m.; Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų p. 1914m.; krikščionių demokratų partija 1917-1936m.; tautos pažangos sąjunga 1924-1940m.; Lietuvos konservatoriai 1993m.; Lietuvos liberalų sąjunga 1990m.; socialliberalai 1998m.; Lietuvos darbo demokratinė p. 1990m.; naujoji demokratija 1995m. 1992m. spalio 25d. Lietuvos Konstitucija apie LR valstybės valdžios struktūrą: LR Seimą, jo rinkimų tvarką ir įgaliojimai- pagal Konstituciją seimas renkamas trejiems metams. Jį gali paleisti prezidentas. Naujas Seimas perrenka prezidentą. Prezidentu gali būti renkamas ne jaunesnis kaip 35m. amžiaus asmuo. Jis renkamas trejiem metams. Renka Seimas slaptu balsavimu absoliučia balsų dauguma. Gali būti nušalintas Seimas 2/3 balsų. Seimas priima įstatymus, kuriuos svarsto ir skelbia prezidentas. Išvykus prezidentui, jį pavaduoja Seimo pirmininkas. LR Vyriausybė, jos formavimais ir funkcijos, svarbiausios tarptautinės organizacijos: JTO, ES, NATO ir Lietuva- Vyriausybę, kuri oficialiai vadinama Ministrų kabinetu arba Ministrų Taryba, sudaro atskiroms ministerijoms vadovaujantys asmenys. Atlieka šias funkcijas: 1. tvarko krašto reikalus, saugo LR teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;2. vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos prezidento dekretus;3. koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;4. rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui valstybės biudžeto apyskaitą;5. rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus;6. užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;7. vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai. JTO įstatai buvo pirmais tarptautinis teisinis aktas įtvirtinęs pagrindinius tarptautinės teisėtvarkos tikslus ir principus. JTO įkurta pasaulinei taikai, saugumui ir bendradarbiavimui stiprinti. Dabar yra 191 valstybės JTO narės. JT svarbiausios institucijos: Generalinė Asamblėja, Saugumo taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba, Tarptautinis Teismas(Hagos), Sekretoriatas.

ES tikslas – sukurti ūkinę, monetarinę ir politinę uniją, turinčią bendrą pilietybę, bendrą ekonominę užsienio politiką, vientisą rinką, pašalinti apribojimus, kurie trukdo laisvai judėti žmonėms, paslaugoms, prekėms ir kapitalui, įvesti bendrą valiutą. ES institucijos: Europos Parlamentas, Ministrų Taryba, Europos Komisija, Teisingumo Teismas, Audito Rūmai. Dabar yra 25 valstybės ES narės.

NATO – Šiaurės Atlanto paktas, karinė sąjunga. Vienas iš esminių NATO siekių- užtikrinti ir išsaugoti taiką. Šio tikslo Aljansas siekia remdamas demokratiją, pirmenybę teikdamas žmogaus laisvėms, ekonominiam suklestėjimui. Dabar yra 27 valstybės NATO narės. Pagrindinė ir aukščiausia Aljanso politinė vadovybė yra Šiaurės Atlanto Taryba. Savo esme i šią tarybą panašus ir Gynybos planavimo komitetas. Tarptautiniam sekretoriatui vadovauja NATO Generalinis Sekretorius. Pagrindinius karinius klausimus sprendžiantis komitetas, tiesiogiai atskaitingas Šiaurės Atlanto Tarybai, Gynybos planavimo komitetui ir Branduolio planavimo grupei, yra NATO Karinis komitetas. Svarbiausia NATO gyvybingumo ir stiprybės simbolis yra Aljanso karinė struktūra. Jo esmė- valstybių narių teritorijų gynyba prieš bet kokį agresorių.

Join the Conversation

×
×