Žydai XIX a.

Įžanga

Žydų gimimo vieta yra Izrealio žemė (Eretz Israel). Ten praėjo reikšminga ilgos žydų istorijos dalis, kurios pirmasis tūkstantmetis yra įrašytas net į Bibliją. Ten buvo suformuota pati žydų tauta, jos religija ir kultūra. Ši tauta nenustoja egzistavusi jau amžius, net po didžiulių trėmimų ir genocidų. Per ilgus išsisklaidymo metus, žydai niekada nepamiršo (ir nepamiršta) savo ryšių su gimtąja šalimi. 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimas atnaujino žydų tautos nepriklausomybę, kuri buvo prarasta prieš du tūkstančius metų.
Dauguma žydų šių dienų pasaulyje yra arba aškenazių, arrba sefardų palikuonys. Aškenaziai atkeliavo iš centrinės Europos, tiksliau iš Vokietijos (Ashkenaz reiškia „Vokietija“) ir Prancūzijos, o vėliau patraukė į Lenkiją ir Rusiją. Žydai aškenaziai pritaikė jidiš (viduramžių vokiečių) kaip savo kalbą. Kalba tapo tuo pagrindu, ant kurio išaugo spalvinga žydų kultūra, jų menas, muzika, literatūra.
Žydai sefardai (Sepharad reiškia „Ispanija“) vartojo ladino kalbą (liaudiškąją ispanų). Dar prieš inkvizicijai 1492 m. išvarant juos iš Ispanijos, sefardai turėjo glaudžių kontaktų su musulmonų pasauliu. Tai įgalino juos sukurti unikalią intelektualinę kultūrą. Šitoks kultūriniu pagrindu atsiradęs skkirtingumas tarp aškenazių ir sefardų šiais laikais yra labai ryškus Izraelije, kur kiekviena grupė remia savo vyriausiąjį rabiną.

Žydų literatūra, muzika, kalba, religija

Žydų kalbos, žydų, gyvenančių Europoje, P. ir Š. Amerikos šalyse, P. Afrikoje kalbos. Lietuvoje XIV – XIX a. daugiausia buvo vartojama ↑

hebrajų kalbos, nuo XIX a. vartojama ↑ jidiš.
Nuo XVII a. pradžios žydai po truputi ėmė slinkti iš Lenkijos ir Otomanų imperijos į naujus Vakarų miestus. Pasaulis ėmė suvokti naudingą žydų komercinę veiklą., jų vardą imta sieti su tvirčiausiomis ekonominėmis sistemomis. XIX a. daugybę žydų emigravo į Ameriką.
Atviriems bet kokios religijos priešininkams judaizmas vis dar užkliūdavo, tačiau pasaulis žydams darėsi vis tolerantiškesnis. XIX a., nepaisant visų sunkumų, kuriuos teko įveikti, judėjai pagaliau iškovojo lygias teises.
Kai Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, atsirado reali emancipacijos galimybė. Judaizmas liko tiktai religija. Tuomet ir žydus, pavyzdžiui, Amerikoje ir Vokietijoje imta vertinti kaip lojalius tos valstybės piliečius, tiktai išpažįstančius kitokią religiją.
Dievas pasirinko žydų tautą tuomet, kai jų protėvis Abraomas iš Chaldėjos miesto Ūro patraukė į Kanaaną. Pagal Biiblijos pasakojimą, Dievas pasirodęs Abraomui ir taręs: „ Išeik iš savo žemės. ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu. Aš padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu. ir visos žemės tautos bus tavyje palaimintos“ .
Po keleto amžių, rašoma pasakojime apie izraelitų išėjimą iš Egipto, Dievas taip yra kalbėjęs Izraelio vaikams: „ Jūs būsite kunigų karalystė ir išrinktoji tauta“ .
Abi šios ištraukos leidžia suprasti, kad žydų tauta pašaukta gyventi ypatingoje sandaroje su Dievu , jog jai tenka ypatingas vaidmuo žmonijos istorijoje. Būti išrinktąją ta
auta – didžiulė privilegija, tačiau ir didelė atsakomybė. Jiems teko būti „kunigų karalyste“, tarnaujančia tik vienam tikrajam Dievui, jiems teko būti „šventąją tauta“, atspindinčia jų Dievo esmę asmeninėje, socialinėje bei nacionalinėje gyvenimo plotmėje.
Mūsų laikais pasaulyje yra apie 13 milijonų žydų, 6 milijonai JAV, 3 milijonai Izraelije, o kiti išsibarstę po pasaulį; nemažai jų gyvena Rusijoje ir Rytų Europoje. Jų papročiai, liturgija, gyvensena, galbūt net hebrajų kalbos vartosena gali skirtis, bet jie vieninga tauta, kuri turėjo vienus protėvius – patriarchus Abraomą, Izaoką ir Jokūbą.

Ortodoksinis judaizmas – paklusnumas Įstatymui

Ortodoksinis judaizmas laiko save vieninteliu tikruoju judaizmu. XIX a. pirmoje pusėje jis išsirutuliojo į aiškiai teoriškai apibrėžtą judėjimą, kuriuo siekta apsaugoti tradicinį klasikinį judaizmą nuo iš Rytų Europos atsklindančios Reformacijos.
Ortodoksai žydai remiasi „tikrąja, Toros nurodytąja“ gyvenimo samprata. Pagal jų mokymą Dievas pats ir neabejotinai apsireiškęs ant Sinajaus kalno ir davęs Įsakymą. Tad toros žodžiais esą dieviškos kilmės, jų autoritetu neabejojama.
XIX a. pradžioje žydai Rytų Europoje gyvendavo uždaromis bendruomenėmis, žinomoms kaip štetl. Tokioje kultūroje žydai buvo atskirti nuo pasaulietinio gyvenimo.
Tačiau į amžiaus pabaigą ima formuotis nauja ortodoksizmo samprata. Kia žydai pradeda gausiai emigruoti į JAV, ortodoksai mokytijai, tokie kaip rabinas Samsonas Hirschas, ima skatinti žydus prisidėti prie šiuolaikinės Vakarų pasaulio kultūros kūrimo, stengiantis įgyti pasaulietinį išsilavinimą universitetuose, ugdyti savą filosofinę mintį. Mūsų la

aikais dauguma žydų ortodoksų įsitikinę, jog svarbu prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio – tiek, kiek tai neprieštarauja Toros mokymui.

Reformuotasis judaizmas – atsakas į permainas

Reformuotasis judaizmas pradžią gavo Vokietijoje. XVIII a. Švenčiamasis sąjūdis iškėlė proto ir pažangos svarbą. XIX a. emancipacinis judėjimas žydams suteikė nauju laisvių, neregėtas ligi tos galimybes įsilieti į pasaulietinę visuomenę. Įsiviešpatavo permainų, greito plėtojimosi atmosfera, stojo mokslinių tyrinėjimų bei kritiško vertinimo metas, ir žydai netruko pritapti prie laiko dvasios. Kad šis „potvynis“ nenuplautu žydiškumo, Europos judaizmui teko atsinaujinti. Viena iš įtakingiausių atsinaujinimo figūrų buvo Abrahamas Geigeris (1810-1874).
Įkvėptas laiko dvasios, Geigeris ir kiti mokė, kad mokslinę pasaulėžiūrą turinčiam žmogui nederėtų išreikštų Toroje tiesų suprasti paraidžiui ir leistis būti jų varžomam. Jie skatino keisti ritualinį Įstatymą ir maldas, atsisakyti maitinimosi apribojimų. Į vietines kalbas iš hebrajų buvo išverstos maldos. Pasikeitė apeigos sinagogose, pasigirdo vargonai, maldos sutrumpėjo; susiskirstymą į vyrų ir moterų puses pakeitė „šeimos klauptai“. Kai kurie net, užuot šventę šabą, susirinkdavo pasimelsti sekmadienį.
JAV žydams reformatams itin lanksčiai vadovavo Isaacas Wise‘as. Įkūręs Reformų kongregacijos organizaciją, 1875 m. Wise‘as atidarė Hebrajų sąjungos koledžą. Šiandien tai pagrindinė seminarija, kur rengiami rabinai reformatai.

Konservatyvusis judaizmas – bandymas išsaugoti tautą

Daugeliui Europos žydų nepatiko radikalios permainos, kurias vykdė reformuotasis judaizmas. XIX a. pabaigoje kilo konservatyvizmo judėjimas, aukštinąs pozityvius istorinius žydų tradicijos aspektus.
JAV šiam ju

udėjimui vadovavo Solomonas Šechteris (1850-1915), naujai įkurtos Žydų teologinės seminarijos prezidentas. Jis akcentavo ištikimybę tradicijai, neneigdamas ir teisės prireikus ją pakoreguoti. Šechteris mokė, jog išsaugoję savo tautą žydai įstengs sujunkti ir tradiciją, ir permainas. Taigi koncervatyvizmas stengiasi išsaugoti Izraelio tautą, palaiko šiuolaikinį sionizmą.
Judaizmao raidoje nemenką vaidmenį vaidina ir pasauliečiai. Ypač tai pasakytina apie permainas institucijose. Tarkime, vienos kongresijos leidžia vargonauti, kitos – ne; vienos reikalauja laikytis valgio paruošimo apribojimų, kitos – ne.

Teodoras (Binjaminas Zevas) Herclis – Sionizmo tėvas (1860-1904)

Teodoras Herclis, sionizmo pradininkas, gimė Budapešte 1860 metais. Jis buvo auklėjamas vokiškai žydiška dvasia ir mokomas būti pasaulietiniu žmogumi.Hercli galima laikyti politinio sionizmo kūrėju. Jis siekė politinėmis priemonėmis apsaugoti žydų gyvenvietes palestinoje, laimėti žydams tėvynę derybomis su vyriausybėmis.
Pirmuosius aštuoniolika savo gyvenimo metų Herclis praleido Budapešte. Vėliau jo tėvai persikėlė į Vieną, kur universitete jis studijavo teisę. Baigęs kurį laiką vertėsi dirbdamas teisininku. Nuo 1884 metų jis ėmėsi žurnalistikos. Nuo 1891 spalio iki 1895 liepos dirbo laikraščio korespondentu Prancūzijoje. Čia jis ir susidūrė su kylančia antisemitizmo banga, kurios kulminacija tapo gėdingoji „Dreifuso byla“. Herclis, iki tol manęs jog žydų problemas išspręs asimiliacija – žydiškojo identiteto praradimas, – dabar pakeičia nuomonę. Jis suvokia, jog žydai privalo turėti savo valstybę. Jokia kita šalis žydų nepakęs.
Herclis teigė, jog anti-semitizmas yra pastovus ir nesikeičiantis faktorius. Jis ginčijosi, kad žydų problema yra ne individuali, o tarptautinė, tuo mes patys dabar galime įsitikinti. Sionizmo tėvas pasisakė, kad žydai nebus priimti pasaulyje, kol nenustos būti tautine anomalija. Jis sakė, kad žydai yra vieninga tauta ir jų sunki padėtis gali būti pakeista į teigiamą jėgą, įkūrus žydų valstybę. Jis matė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu mąstu.
Herclis pasiūlė praktinę programą, pagal kurią turi būti sukurta organizacija, kuri priklausys jos akcininkams ir dirbs renkant kapitalą iš žydų visame pasaulyje. Ši organizacija, kai buvo įkurta, buvo pavadinta Sionistų Organizacija. Jis įsivaizdavo žydų valstybę modernią, Europietiško modelio, kurios gyventojai būtų apsišvietę. Ji turėjo būti neutrali ir siekianti taikos, deja, ši sionizmo tėvo svajonė neišsipildė.

Herclio idėjos buvo sutinkamos su entuziazmu rytų Europoje, tačiau žydų lyderiai nebuvo tokie užsidegę. Vis dėlto buvo surengtas pirmąsis Sionistų kongresas Basle, Šveicarijoje, Rugpjūčio 29-31 1897 metų dienomis. Tai buvo pirmas tarptautinis žydų susirinkimas nacionaliniais ir pasaulietiniais tikslais. Delegatai priėmė Herclio sugalvotą programą, žydų migracijos programą ir pasisakė, jog “Sionizmas ieško kelio kaip įkurti namus žydų žmonėms Palestinoje, apsaugotus viešaisiais įstaymais”. Šiame kongrese Sionistų Organizacija buvo įforminta kaip politinis žydų ginklas, o Herclis išrinktas pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais jis įkūrė savaitinį žurnalą “Die Welt” (pasaulis) ir pradėjo imtis priemonių, kad gautų privilegijų žydų įsikūrimui Palestinoje. Po pirmojo kongreso, judėjimas buvo sušaukiamas kasmet.
Herclis matė poreikį padrąsinti pačius žydus, parodant jiems tikrą jų tikslą. Jis keliavo į Izraelio žemę ir Istambulą, kad susitiktų su Vokietijos kaizeriu Wilhelmu II ir Osmanų imperijos sultonu. Jo pastangos buvo bergždžios, tada jis susitiko su J.Čamberlenu, britų kolonijų sekretoriumi. Vienintelis konkretus dalykas, buvo pasiūlymas įsikurti žydams rytų Afrikoje, Ugandoje.
Toks įsitikinimas paskatina Herculį parašyti veikalą „Žydų valstybė“. Jo dėka jis susipažįsta su kitais sionistiniais judėjimais. Ne visi sionistai palankiai vertino jo metodus, tačiau daugelis priėmė jį bei jo idėjas. Svarią paramą suteikė „Siono draugai“ (Hibat sionistinio judėjimo nariai), ypač Rytų Europoje. Herclis nepritarė jų pastangoms nupirkti žemės Palestinoje ir ikurti ten nedideles gyvenvietes. Jis tai vadino „infliacija“.
Herclis vedė derybas su Turkijos vyriausybe, ketindamas įkurti Žydų valstybę kaip Turkijos imperijos dalį, tiktai turinčią tam tikrą autonomiją. Jis išnagrinėjo ir kitas galimybes – įkurti Žydų valstybę Argentinoje ar Ugandoje. Jo paramą, ypač pastarajai, priešiškai nuteikė kitus Sionistų tarybos narius, nors jis ir skelbė, jog jokiu būdu neneigiąs pagrindinio žydų tikslo – grįžti į Izraelį.
Herculio pasiųsimas sukurti Pasaulinę sionistų organizaciją sulaukė pritarimo, ir jis pirmininkavo I sionistų kongrese, vykusiame 1897 Bazelyje. 1897 Teodoras Herclis sušaukia pirmąjį Sionistų Kongresą Baselyje, Šveicarijoje. Įkurta Sionistų Organizacija.
1903 metų Kišiniovo pogromas privertė Herclis susimąstyti ir jis šeštajame sionistų kongrese pasiūlė Rusijos žydams keltis į britų Ugandą, tai būtų jiems buvęs laikinas prieglobstis. Kol Herclis bandė įrodyti, kad ši programa nepakeis pagrindinio sionistų tikslo, žydų visuomenė Izraelio žemėje vos nesusiskaldė į dvi dalis. Ugandos programa buvo galutinai atmesta septintajame sionistų kongrese 1905 metais.
Herclis mirė1904 metais nuo plaučių uždegimo ir silpnos širdies, nusilpusios dėl persidirbimo sionizmo naudai; tų pat metų balandyje, dar kartą mėginęs suvienyti šį judėjimą. Tik po 50 metų sionizmas privedė prie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo.
Herclio viziją galima nusakyti kaip pastangas sekuliarizuoti judėjiškąjį mesianizmą. Jis siekė atkurti biblinę Izraelio valstybę, tačiau ne antgamtinėmis, o politinėmis priemonėmis. „Tautą“ jis suprato kaip žydų naciją be tėvynės, Herclis buvo judėjų Šviečiamojo sąjūdžio „kūdikis“.

Sionizmas

Tikslai:
1. Suvienyti žydų tautą, Izraeli padaryti gyvenimo dvasiniu centru.
2. Surinkti žydų tautą, sugrąžinti ją į istorinę tėvynę: Eretz Izraelį, per Aliją (imperiją) iš visų šalių.
3. Sustiprinti Izraelio valstybę, įkurtą remiantis pranašų skelbtąja teisingumo ir taikos vizija.
4. Išsaugoti žydų tautą, puoselėjant judėjiškumą ir hebrajiškąjį išsimokslinimą, judėjų dvasios ir kultūros vertybes.
5. Ginti žydų teises visame pasaulyje.

Istorija (Emancipacija)

Judaizmas numato, kad tarnyba bendruomenei yra ne pasirinkimas ar privilegija, o pareiga. 1813 m. remiantis griežtais Bevis Marks bendrijos nuostatais, pasiturintis ponas D‘Israelis buvo išrinktas sinagogos seniūnu arba pranašu. Jis įtūžo. Jis visada mokėjo, tai kas jam privalu ir laikė save žydu. D‘israelis visiškai paliko judaizmą, ir pakrikštijo savo vaikus. Tiek sūnui, tiek Britanijai, tiek daugeliui kitų šis ryšių nutraukimas buvo reikšmingas. Iki 1858 m. žydai netūrėjo teisės patekti į parlamentą, ir, negavęs krikšto, Disraelis niekada nebūtų ministru pirmininku. 1863 m. užrašas, likęs tarp Disraelio dokumentų Hiugendene skamba taip:
„Aš žiūriu kaip į vienintelę išlikusią žydų instituciją – jokios kitos nežinau [.] Jei ne Bažnyčia, aš nežinočiau, kodėl reikėtu pažinti žydus. Žydai įsteigė Bažnyčią, ir ji liko ištikima savo ištakoms. Ji užtikrinta, kad jų istorija ir literatūra būtų žinoma visiems [.] jų istorija viešai skaitoma, išlaikoma gyva atmintis apie jų valstybės vyrus, o jų poezija skleidžiama visame pasaulyje. Žydai už viską yra skolingi Bažnyčiai [.] Žydų istorija yra raida arba niekas.“
1824 m. rugpjūčio 26 d., panašus atvejis įvyko Vokietijoje Triero mieste.1812 m. kovo 11 d. ediktas suteikė žydams lygias teises. Henrichas Heine (1797-1856), kuris pasikrikštijo metais vėliau nei Karlas Marxas, apie šį veiksmą su panieka užsiminė kaip apie „bilietą į Europos visuomenę“. Devynioliktame amžiuje Rytų ir Centrinėje Europoje mažiausiai 250000 žydų gavo tokius „bilietus“. Tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, žydui likti žydu reiškė paaukoti materialinę gerovę.
Europoje judaizmas liko kliūtimi ne tik politiniai karjerai, bet ir daugelio kitų ekonominių sričių veiklai. Net Napoleonas (1806) teikė kelis teisinius apribojimus žydams. Jie baigėsi 1815 m. ir Urbonai – kas daro jiems garbę – atgavę sostą, jų neatnaujino; bet tik 1831 m., kai žydai gavo lygias teises, jie iš tikrųjų pasijuto teisiškai saugūs, o sena žydų priesaika trūko dar penkiolika metų. Vokietijos Konfederacijos straipsniai (1815) atėmė iš žydų daugelį teisių, kuriomis jie naudojosi Napoleono laikais iš viso uždraudė gyventi, Hamburge, Frankfurte bei Meklenburge. Prūsijoe žydai tebemokėjo pagalvės mokesti, metinį žydų mokestį, registracijos muitą ir „ nuomos rinkliavą“. Jie netūrėjo į žemės nuosavybę, užsiimti prekyba ar kokia nors profesija. Jiems paliko „sankcionuoti nepaprastą verslą“, kurio vengė gildijos, arba pinigų skolinimą. 1847 m. įvyko tolesnė Prusijos reforma, o kitais metais revoliucija pateikė „Vokietijos žmonių pamatinių laisvių“ sąrašą, kuriame civilinės teisės buvo grindžiamos nereligingu pagrindu; jį į savo konstituciją įtraukė dauguma Vokietijos žemių. Tačiau daugelyje žemių gyvenamosios vietos apribojimai žydams galiojo iki 1860 m. Austrijoje visuotinė lygybė įsigaliojo tik 1867 m.; Italijoje žlugus Napoleonui, beveik visur žydams grįžo senieji laikai, ir teisėms, pirmąsyk gautoms paskutiniame XVII a. dešimtmetyje, atkurti prireikė naujos kartos. Tik 1848 m. galutinė emancipacija atėjo į Toskaną ir Sardiniją, paskui į Modeną, Lombardiją ir Romanją (1859), Umbriją (1860), Siciliją ir Neapolį (1861, Veneciją (1866) ir Romą (1870).Toliau į rytus, ypač Rusijoje ir Rumunijoje, tebegaliojo griežtas žydų neveiksumas.
XIX a. egzistavo ir kiti žydo „problemos“ sprendimai. Daugelio žydų manymu Rothschildų šeima rado idealų sprendimą. Jie tapo įžymiausiais XVII a. naujo finansų reiškinio – privataus banko – atstovais. Tokias finansų įmones steigė daug žydų, daugiausia karaliaus dvaro žydai. Bet Rothchildai išvengė tiek krikšto, tiek žlugimo. Tai buvo nepaprasta šeima, nes ji vienu metu įstengė atlikti keturis sunkius ir dažnai tarpusavyje nederančius dalykus: greitai ir sąžiningai sukaupti turtą; plačiai jį paskirstyti, tuo pat metu išlaikant daugelio pasitikėjimą; toliau gauti milžinišką pelną, ir jį išleisti nesukeliant žmonių priešiškumo; ir pagal įstatymus bei dažniausiai savo dvasia likti žydams. Jokie kiti žydai nesusikrovė daugiau pinigų, neleido nuolaidžiaujami savo norams ar nebuvo tokie populiarūs.
1833 m. Broughamo kalbos metais, žydams Anglijoje buvo leista užsiimti advokato praktika. Po trylikos metų statutas išsprendė žydų naudai opų klausimą, ar jie gali turėti žemės.
Nuo 1827 m. iki 1839 m., daugiausia Britanijos pastangomis, Jeruzalėje gyventojų skaičius padidėjo nuo 500 iki 5000, o visoje Palestinoje viršijo 10000 – tikrasis žydų grįžimo į Pažadėtąją Žemę ženklas.
Pasiturintiems vakarų žydams gelbėti į bėdą pakliuvusius gentainius nemažai padėjo Palmerstonas. Tačiau kapucinių vienuolio (ir jo tarno) nužudymas 1840 m. vasarį Damaske netikėtai prikėlė šiurpų viduramžių kaltinimą, kad žydai ritualiniais tikslais vartoja kraują. Vietiniai kapuciniai netrukus paskelbė, kad žydai nužudė du žmones dėl kraujo, ruošdamiesi Vėlykoms. Turkų valdytojas ir prancūzų konsulas tuo remdamiesi, vadovavo žiauriam tardymui. Žydų kirpėjas Solomonas Negrinas kankinamas prisipažino ir apkaltino kitus žydus. Du iš jų kankinami mirė, vienas, kad to išvengtu, atsivertė į Islamą, kiti įskundė savus, dėl ko dar daugiau žydų buvo suimta. Žiaurumai pasiekė kulminaciją tada, kai įkaitais buvo paimti šešiasdešimt trys žydų vaikai tol, kol jų motinos neparodė kur sliapiamas kraujas.
Montefiore vedęs Judithą Cohen tapo Nathano Rothschildo savininku, kuriam dirbo daugiau kaip biržos makleris. 1824 m. jis pasitraukė iš verslo ir pasišventė ginti skriaudžiamus žydus visame pasaulyje. Tikriausiai jis buvo paskutinis iš štadtlanim – įžymių žydų, kurių socialinė padėtis įgalindavo užtarti juos prieš vyriausybes persekiotojas. Jis buvo karalienės Viktorijos bičiulis; dar vaikystėje jis lankėsi jo „jūrinėje rezidencijoje“ Ramsgeite, o vėliau jam suteikė riterio titulą; turbūt jo dėka ji aiškiai buvo judofilė. Montefiore ir jo bendražygiai sugebėjo ne tik išlaisvinti žydų belaisvius 1840 m. rugpjūtį, bet ir įtikino Turkijos sultoną išleisti firmaną, draudžianti šmeižti žydus vartojant kraują ritualiniams tikslams, ar juos suimti dėl panašių kaltinimų. 1854 m. Šveicarijos žydų labui, 1856 m. Balkanų žydų labui, Užsienio reikalų ministerija nurodė Britanijos pasiuntiniui Bukarešte, kad „išskirtinė žydų padėtis civilizuotą pasauli verčia juos ginti“, ir 1876 m. Berlyno kongrese buvo kovojama už lygias žydų teises.

1882-1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos.

Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną. Žydų visuomenė jau tada buvo remiama labdaringų užsienio organizacijų. Daugelis naujųjų imigrantų ieškojo galo žydų priklausomybei nuo labdaros ir kūrėsi Palestinoje, kad galėtų dirbti žemę.
Pirmoji žydų migracijos banga – Pirmasis Aliyah. Aliyah yra hebraiškas žodis, reiškiantis kėlimasi, jis liečia tik tuos žydus, kurie keliasi į Izreaelį.

1878 metais grupė žydų ortodoksų iš Jeruzalės nusipirko žemės ruožą Šarono slėnyje, kuris yra šešios mylios nuo Jafos. 26 šeimos pasistatė lūšneles ir pavadino savo žemdirbystės bendruomenę Petach Tikvah, išvertus iš žydų kalbos tai reiškia vilties vartus. Maliarija, alkis ir tvanai iš šalia esančios Jarkono upės paskatino pirmuosius pionierius atsisakyti savo idėjų, nutraukti kūrimasi ir grįžti į Jeruzalę. Po kelių metų atvykėliai iš Europos dar kartą pabandė įsikurti šiuose “vilties vartuose” ir jau 1888 metais jie pradėjo gauti finansinę paramą iš Barono Edmondo de Rotšildo, legendinio prancūzų – žydų filantropo, kuris buvo vienas iš pagrindinių geradarių, padėjusių įsikurti žydų žemės ūkio bendruomenei Palestinoje. Tarp 1882 ir 1903 metų 25 tūkstančiai žydų persikėlė į Palestiną. Priešingai nei pirmieji žydų pionieriai, kurie kėlėsi į Palestiną dėl socialinių priežasčių, žydų jemenitų banga plūstelėjo į Palestiną dėl grynai religinių priežasčių.

Žydai Lietuvoje

Žydai – tauta, kilusi iš sen. Semitų genčių. Žydai gimtąją kalba laiko jidiš. Vilnius buvo svarbiausias rytų Europoje žydų kultūros židinys. 1847m. čia atidaryta rabinų seminarija (1871m. pertvarkyta į mokytojų seminariją). Mato Srašūno XIX a. Vilniuje įsteigta žydų biblioteka tūrėjo > 140000 vnt. rankraščių ir knygų žydų rašliava. Vilniaus žydų spaustuvės ir leidyklos leido religinius žydų raštus visai Europai. 1827 m. Vilniaus žydams vietoj XVI a. nustatyto mokesčio buvo įvesta rekrutų prievolė. 1897 Lietuvoje buvo 350500 žydų, vien Vilniuje 61847. XIX a. baigė susidaryti tik Lietuvos žydams budingi etniniai ir kalbiniai bruožai. Lietuvos žydai priešinosi mistinio rel. Sąjūdžio chasidizmo plitimui. Tarp žydų plito švietimo sąjūdžio, ved. haskala įdėjos. Kai kurie pažangūs Lietuvos žydai dalyvavo narodnikų judėjime su kitų tautybių žmonėmis. 1887 m. sukūrė pirmąją s-d. grupę. Žydai darbo žmonėms įtaką darė 1897 m. Vilniuje įsikūręs ↑ Bundas.

Žydai XX a. pradžia

1904-14 Antrasis kėlimasis, pagrinde iš Rusijos ir Lenkijos.
Po pirmosios migracijos sekė dar keturios. Antroji migracija įvyko dėl žydų persekiojimo Rusijoje. Apie 40 tūkstančių žydų atvyko į Palestiną per tą laikotarpį. Nors pirmosios bangos imigrantai kūrėsi žemės ūkyje, tik 5 tūkstančiai iš 25 gyveno kaimuose. Žydų įsikūrimas smarkiai sumažėjo per antrąją migraciją.

1909 Įkurtas pirmasis kibucas (žydų kolektyvas). Įkurtas pirmas modernus žydų miestas – Tel Avivas.
1914 Palestinoje iš viso gyveno 700 000 gyventojų. Iš jų 88% Arabų ir 12% žydų.
1917 Britų užsienio reikalų ministras Balforas pasižada pagalbėti žydams kuriant “Žydų nacionalinius namus Palestinoje”.

1917, per pirmąjį pasaulinį karą, Didžioji Britanija išleido Balforo deklaraciją, kuri išreiškė Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje. Britanija kovojo su Osmanų Imperija, dėl Palestinos valdymo. Britai tikėjosi, kad deklaracijos dėka žydų vadai ateis į pagalbą britų karinėms pajėgoms. Tuo pačiu metu, Britanija pažadėjo nepriklausomybę įvairioms arabų grupėms Viduriniuosiuose Rytuose, tikėdama, kad gaus jų pagalbos kovojant su Osmanų Imperija. Pažadai buvo migloti, bet arabų vadai manė, kad nepriklausomybę gaus ir Palestina.

Balforo Deklaracija buvo britų vyriausybės dokumentas, kuris sprendė žydų namų sukūrimą Palestinoje. Britų užsienio reikalų ministras Arturas Džeimsas Balforas (Arthur James Balfour) išleido ją 1917 metais. Šios deklaracijos esmė buvo skirtingai traktuojama arabų ir žydų, jie kėlė pretenzijas dėl Palestinos regiono. Dokumentas privedė prie aštrių ginčų, kurie davė pradžią didiesiems konfliktams tarp arabų ir Izraelio Artimuosiusoe Rytuose. Balforo deklaracijoje teigiama:

“Jos didenybė vyriausybė žiūri su palankumu į nacionalinių namų sukūrimą žydų žmonėms Palestinoje ir dės didžiausias savo pastangas, kad įgyvendintų šį siekį. Yra aiškiai suprantama, kad nieko nebus padaryta, kas galėtų padaryti žalą civiliams žmonėms ar religinėms teisėms ne žydiškoms bendruomenėms Palestinoje arba žydų teisėms ir jų politiniam statusui bet kurioje kitoje valstybėje.”

Britanija norėjo kontroliuoti Palestiną dėl jos netolimos padėties nuo Sueco kanalo, kuris veda į Viduržemio ir Raudonąją jūras.

Žydai, kurie padėjo Izraelio sukūrimui, tikėjo, kad Balforo deklaracija garantuos Britanijos pagalbą jų siekiams įgyvendinti. Bet didėjančio arabų nacionalizmo judėjimo lyderiai Palestinoje pareiškė, kad deklaracija leidžia žydams kurti namus tik jei arabai su tuo sutinka.

1919-23 Trečioji migracija, žmonės migravo daugiausia iš Rusijos.
1920 Įkurta žydų darbo federacija, gynybos organizacija, nacionalinė taryba vadovaujanti žydų reikalams.
1922 Britanija sutiko su Palestinos mandatu, paskelbtu Tautų Lygos.
1924 Technionas, pirmasis technologijos institutas įkurtas Haifoje.
1924-32 Ketvirtoji migracija, daugiausia iš Lenkijos.
1925 Jeruzalės Hebrajų Universitetas.
1931 Įkurta Žydų pogrindinė organizacija.
1933-39 Penktoji migracija, pagrinde iš Vokietijos. Labai daug Europos žydų kėlėsi į Palestiną 1930 metais, kad pabėgtų nuo nacistinio persekiojimo.
1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, žydų emigracija pastebimai išaugo. Keliaudami daugiausia iš centrinės Europos, šie žydai išsivežė daug kapitalo, o su juo ir išsilavinimą, patirtį pramonėje, mokslą, bankininkystę, mediciną, teisę ir tarptautinę komerciją. 1936 metais, žydų populacija Palestinoje buvo arti 400 000.

1936-39 Anti-žydiškas maištas, kurstomas Arabų karininkų.
1939 Žydų imigracija žiauriai ribojama Britų baltųjų popierių.
1939-45 Holokaustas Europoje.
1944 Žydų brigada įteisinta kaip britų karinės pajėgos.
1947 Jungtinės Tautos pasiūlo įkurti arabų ir žydų valstybes.
1948 Britai atsitraukė iš Palestinos. Tuo pačiu metu, žydai seniau išrinktoje teritorijoje įkūrė Izraelį, nepaisydami arabų opozicijos. Arabų – Izraelio ginčas Palestinoje šį regioną pasaulio rūpesčių tašku.

Moterys, prisijunkit prie armijos. Tūkstančiai jaunų žydų moterų ėjo į britų karines pajėgas savanorėmis. Jos tarnavo daugiausia Egipte ir Izraelio žemėje.

Speciali akcija žydų gelbėjimui. Ši nelegali akcija, (britų dar vadinama nelegalia imigracija) kvietė keltis žydus į pabėgėlius į Izraelio žemę. (1946)

Izraelio emblema
“Į naują gyvenimą Izraelio žemėje!” (Rumunija, 1930). Žemės atgavimas ir atkūrimas – pagrindinė sionistų užduotis.

Išvados

Pasauliui žydai davė Mozę, Saliamoną, Kristų, „didžiausius įstatymdavius, didžiausius valdytojus, ir didžiausius reformatorius – kokia rasė, mirusi ar dar gyva, gali duoti tokių trejetą vyrų kaip šie?
Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol.

Naudota literatūra

1. „Pasaulio religijos“ – populiarus žinynas.(alma littera)
2. Paul Johnson „Žydų istorija“. (Aidai)
3. Tarybų Lietuvos enciklopedija – 4 dalis (S-Ž)

Leave a Comment