Vyduramziai

BIZANTIJA

Rytų Romos imperija po tautų kraustymosi395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis: Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos imperiją. Rytų Romos imperija apėmė Balkanų, Mažosios Azijos pusiasalius, Siriją ir Egiptą. Ši galinga šalis dar buvo vadinama Bizantija. Tas pavadinimas kilo iš Bizantijo miesto — senovės graikų kolonijos, — kuris 330 m., perkėlus į jį imperijos sostinę, buvo pavadintas Konstantinopoliu. Bizantijoje klestėjo dideli ir turtingi miestai: Konstantinopolis, Aleksandrija, Antiochija. Imperijos nedraskė dideli vidaus nes„TAUTŲ PAVASARIS“

Didžioji Prancūzijos revoliucija ir nacionalinio judėjimo pradžiaKai 1789 m. liepos 14 d. prancūzų revoliucionieriai užėmė Bastiliją, jie iškil¬mingai paskelbė: „Išaušo apreiškimo diena. Išgirdę Prancūzijos laisvės šauks¬mą, iš kapų kyla kaulai: jie yra liudininkai šimtmečių priespaudos ir mirties, ir jie skelbia žmogaus ir tautų atgimimą <…>. Tironams atėjo galas“.Iš tiesų XIX a. vėliau buvo pavadintas „Tautų pavasariu“, t.y. amžiumi, kai gimė nacionalinės vienybės, nacionalinės valstybės idėjos. Europos tautos pa¬kilo į kovą prieš pavergėjus, stengėsi išsilaisvinti iš imperinių gniaužtų ir su¬kurti savo valstybes.Iki Didžiosios prancūzų revoliucijos Europa buvo sukaustyta feodalizmo ir absoliutizmo. Valstybės buvo kuriamos ne vienijant vieną tautą, bet remiantis teritoriniu – dinastiniu principu. Todėl atskiras valstybes sudarė ne viena, o ke¬lios tautos. Neretai viena tauta buvo padalijama atskiroms valstybėms. Pavyz¬džiui, po padalijimų lenkai gyveno Rusijoje, Austrijoje, Prūsijoje.Feodalizmo ir absoliutizmo epochoje visuomenė ir valstybės santvarka buvo suręsta ant luominės tvarkos pagrindų. Tautinė arba nacionalinė savimonė čia vaidino antraeilį vaidmenį. Kara¬liams vykdant dinastinę politiką, stengiantis praplėsti valstybių teri¬torijas, karų ar santuokų metu at¬skiros valstybių dalys su miestais ir kaimais atitekdavo skirtingiems valdovams ir į pavaldinių tautybę niekas nekreipdavo dėmesio. Tarpbendruomeniniai ryšiai taip pat nebuvo išvystyti, todėl buvo sunku suvokti, kad kiek toliau gyvenan¬tys žmonės kalba ta pačia kalba, laikosi panašių papročių, yra to pa¬ties tikėjimo.Prasidėjus revoliuciniams ka¬rams, buvo pažadinta tautinė pran¬cūzų savimonė. Visi šalies gyven¬tojai suvokė priklausą vienai naci¬jai, turintys ginti ne monarchą, o savo nacionalinę valstybę. Vėliau, kai Napoleonas užkariavo kitas Europos šalis, patriotizmo bei nacionalinės vienybės idėjos išplito ir kitose Europos tautose.

Romantizmo įtaka nacionalizmo ir patriotizmo formavimuisiVaizdžiai apibūdindami romantizmo epochą, istorikai dažnai sako, kad XIX a. pr. visa Europa paniro į romantizmo sapną.Romantizmo srovės menininkai, tiek poetai, tiek dailininkai, ypatingai ak¬centavo žmonių jausmus, aistras, ieškojo tautos ir visuomenės ištakų. Tikrasis pasaulis ir gyvenimas romanti¬kams buvo dvasinis, idealus pa¬saulis, kuris yra amžinas ir be¬galinis. Šį dvasinį pasaulį ro¬mantikai net prilygino Dievui. Remdamiesi tokia filosofija, ro¬mantizmo atstovai sakė, kad tik praeityje reikia ieškoti idealų, ten glūdi tėvynės ir tautos pa¬grindai. Todėl romantikai idea¬lizavo praeitį, o ypač viduram¬žius, kuriuose jie ieškojo pa¬triotizmo, pasiaukojimo už tau¬tą, už tėvynę pavyzdžių.Praeityje ieškodami didvyriškumo pavyzdžių, kovos už laisvę simbolių, ro¬mantikai skatino patriotizmą, o taip pat ir atskiro žmogaus individualumą. Žy¬miausi romantizmo atstovai yra anglų poetas Lordas Baironas, vokiečių kom¬pozitorius Francas Šubertas, lenkų ir lietuvių poetas Adomas Mickevičius, rusų poetai Aleksandras Puškinas bei Michailas Lermontovas.Romantizmo epochoje atsirado ir nauja literatūros srovė – istorinis romanas. Žymiausiu jo pradininku yra laikomas anglų rašytojas Valteris Skotas, savo kū¬riniuose aprašęs Anglijos viduramžius, sukilimus ir pavergtųjų kovas už laisvę. Kovą despotams, valdovams skelbė ir prancūzų rašytojas bei dramaturgas Vik¬toras Hugo.Romantizmas atsispindėjo ne tik mene, bet ir moksliniuose tyrinėjimuose. XVIII a. pab. – XX a. pr. imta tirti tautosaką, užrašomos liaudies dainos, pasa¬kos. Buvo tiriamos ir sisteminamos Rytų Europos tautų kalbos, rašomos čekų, lietuvių, latvių kalbų gramatikos. Romantikai kompozitoriai kūrė muziką liau¬dies dainų motyvais. Taip stengtasi išaukštinti visa tai, kas buvo sukurta tautos. Tai stiprino tautinę savimonę.

Tautų atgimimas Vidurio ir Rytų EuropojeRomantizmui darant įtaką, prasidėjo tautinis judėjimas Rytų ir Vidurio Europo¬je bei Balkanuose. Daugelis čia gyvenusių tautų viduramžiais buvo sukūrusios savo valstybes, tačiau XV – XVIII a. prarado savarankiškumą, įėjo į Rusijos, Turkijos, Austrijos imperijas bei Prūsijos karalystės sudėtį. Lenkų, čekų, veng¬rų ir kitų tautų nacionalinį atgimimą paskatino Didžioji Prancūzijos revoliucija, laisvės, lygybės bei brolybės idėjos.Viduramžiais, kai Rytų Europoje susikuria valstybės, jose neįsigali tų tautų kalbos. Tiek bažnyčioje, tiek valstybės reikaluose buvo vartojama lotynų, seno¬ji slavų, o Balkanuose – senovės graikų kalbos. Viduramžiais nacionalinę kalbą vartojo tik valstiečiai. Bajorija dažnai nutautėdavo ir perimdavo vyraujančios valstybėje tautos kalbą. Pavyzdžiui, daugelis lietuvių bajorų sulenkėjo, čekų bajorija perėmė vokiečių kalbą bei kultūrą, taip pat suvokietėjo vengrų bajorai, kurie dominavo kroatų, rumunų gyvenamose teritorijose. Latviškai ir estiškai daugiausiai kalbėjo tik valstiečiai, nes jų gyvenamose teritorijose dominavo vokiečių feodalai arba rusų didikai, o ukrainiečių žemėse – lenkų bajorija.Tokie kalbos skirtumai išryškėjo netgi tarp kaimo ir miesto. Rytų Europos miestuose vyravo gyventojai kitataučiai. Lenkijoje daugumoje miestų domina¬vo vokiečiai arba žydai. Vengrijos miestuose, kaip ir Čekijos, Latvijos ir Esti¬jos, gyveno vokiečiai. Lietuvos miestai tautine sudėtimi buvo itin margi. Juose gyveno lenkai, žydai, vokiečiai. Tik antroje XIX a. pusėje, prasidėjus pramonės perversmui, vis daugiau valstiečių kėlėsi į miestus.Tautiniam judėjimui prasidėjus, visų pirma buvo raginama gaivinti nacionali¬nę kalbą, vis plačiau ją vartoti, siekti, kad tautos gyvenamoje teritorijoje ji taptų valstybine. „Tauta gyva savo kalba“ – toks buvo prasidėjusio tautinio atgimimo šūkis. Visuose Rytų Europos kraštuose buvo pradėti steigti nacionaliniai teatrai, muziejai, plito nacionalinė literatūra. XIX a. pr. tokiam nacionaliniam atgimi¬mui Lenkijoje ir Vengrijoje vadovavo bajorija bei inteligentija. Kitose tautose, pavyzdžiui, Čekijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, Latvijoje arba Estijoje, kurių val¬dantysis sluoksnis buvo veik visiškai nutautėjęs, nacionalinio atgimimo puose¬lėtojais dažniausiai tapdavo iš valstiečių arba miestiečių kilę inteligentai.Atrodė, kad išsivadavimo viltis bus galima įgyvendinti prasidėjus 1848 m. revoliucijai. Revoliucijos metu patyrę skaudžių pralaimėjimų, lenkai, čekai, vengrai, kroatai savo pastangas sukoncentravo užsitikrinti politinę ir kultūrinę autonomijas, nesiekdami visiškai atsiskirti nuo Austrijos imperijos.Išsivaduoti iš svetimųjų priespaudos XIX a. pavyko Balkanų tautoms, ko¬vojusioms prieš turkus. Šioje kovoje jas rėmė didžiosios Europos valstybės, todėl ir kova buvo sėkminga. Savo valstybingumą atkūrė bei Osmanų jungą nusimetė serbai, vėliau graikai, rumunai, bulgarai, o XX a. pr. savo valstybę sukūrė albanai.

Šovinizmas„Tautų pavasarį“ lydėjo ir kai kurie negatyvūs nacionalizmo reiškiniai. Be sie¬kių sukurti tautines valstybes, atsirado mėginimai iškelti savo tautą ir naciją virš kitų, net užgrobti kaimynines tautas bei jų žemes. Visą pirmą XIX a. pusę italai bei vokiečiai siekė sukurti, suvienyti savo tautines valstybes. Tai jiems pavyko įgyvendinti 1860 – 1871 m. Tačiau paskelbusi vieningos II-osios imperijos atkūrimą, Vokietija pradėjo siekti dominuoti Europoje, norėjo germanizuoti užgrobtas lenkų žemes. Italai ėmė veržtis į Adrijos jūros pakrantes, siekdami išstumti ten gyvenusius slovėnus ir kroatus.Net neturėjusios savo valstybių tautos norėjo varžyti kitų tautų teises. Len¬kai nenorėjo pripažinti lietuvių teisės apsispręsti bei visaip varžė ukrainiečių nacionalinį judėjimą. Vengrai, 1867 m. pasiekę labai plačią politinę – kultūrinę autonomiją Austrijos – Vengrijos sudėtyje, savo ruožtu, slopino rumunų, kroatų, slovakų nacionalinius judėjimus.Kaip yra taikliai pastebėjęs lietuvių istorikas Vincas Trumpa, tautų naciona¬lizmas neišvengiamai veda į imperializmą. Tačiau mažų tautų nacionalizmas gimdo tik mažą imperializmą. Tuo tarpu didžiosios Europos tautos siekė įsivy¬rauti Europoje, grobti, užkariauti kitas šalis. Tuo metu gimė ir šovinizmas – teorija, kad tik didelės tautos ir didelės valstybės gali išlikti, įsitvirtinti pasau¬lyje. Jos turi užvaldyti kitas nacijas, visų pirma „antrarūšes“, t.y. kitos rasės, kito tikėjimo, kitos kultūros tautas, kurios, neva, negali sukurti pilnavertės valstybės. Tai antroje XIX a. pusėje paskatino kolonijų grobimą, valstybių įta¬kos plėtimą, ginklavimosi varžybas bei kovą „dėl vietos po saule“.

Kiekvienai tautai reikia žemės savo veiklą plėtoti, save išmaitinti. Ir nė viena tauta nejaučia tos būtinybės taip aštriai kaip vokiečiai, kurių skaičius didėja nepaprastai greitai, o senoji jų užimama erdvė tapo pavojingai ankšta. Jeigu mes artimiausiu laiku neįgysime naujų teritorijų, tai neišvengiamai atsidursime siaubingos katastrofos akivaizdoje… Ir vėl, kaip prieš du tūkstančius metų, kimbrams ir teutonams beldžiant į Romos vartus, aidi tas pats šūkis, kartais pilnas nerimo ir nenumaldomo troškimo, kartais kurstantis ir užtikrintas: „Mums reikia žemių, naujų žemių“.A. Virtas, Tautiškumas ir istorinė supervalstybė, 1904

Klausimai ir užduotys:1. Kodėl XIX a. yra vadinamas „Tautų pavasariu“?2. Kaip iki XIX a. buvo kuriamos valstybės?3. Kodėl tautinė savimonė nesiformavo feodalinėje visuomenėje?4. Kokią įtaką nacionalizmo formavimuisi padarė romantizmas?5. Kodėl prasidėjus tautiniam judėjimui buvo siekiama atgaivinti nacionalinę kalbą?6. Kokios tautos Europoje siekė savarankiškumo?7. Kokie buvo neigiami nacionalinio judėjimo bruožai? Pateikite konkrečių pavyzdžių.

utarimai. Mažai čia buvo ir maištingų vergų, nes žemę dirbo laisvieji valstiečiai, kurie prireikus tapdavo kariais — šalies gynėjais. Karo vadai ir kariuomenė neturėjo tokio savarankiškumo ir galios, kaip Romos legionai ir jų vadai. Imperatoriaus valdžia Bizantijoje buvo stipri. Per didžiules permainas, V a. sužlugdžiusias Romos imperiją ir pakeitusias Europą, Bizantija ne tik išliko, bet tapo galingiausia to meto valstybe, kurioje klestėjo ūkis ir kultūra.

Konstantinopolis – antroji RomaImperijos sostinė buvo Konstantinopolis. Jame gyveno imperatorius, patriarchas, aukštieji valdininkai, daug žymių mokslininkų ir menininkų, klestėjo amatai ir prekyba. Sostinę puošė daug pastatų, ypatingai graži ir didinga buvo Sofijos katedra. Konstantinopolis buvo įsikūręs jūros ir sausumos kelių sankryžoje. Prekyba miestui davė daug pajamų, kurių dalis buvo skirta jį tvarkyti, puošti, statyti pastatus. Sostinės gyventojai vandeniu buvo aprūpinami centralizuotai iš po miestu įrengtų rezervuarų. Šaltinių vanduo šiuos rezervuarus pa¬siekdavo vandentiekiu. Miesto dydis, turtai, grožis stebino bei žavėjo ir imperijos gyventojus, ir svetimšalius keliautojus. Dydžiu, turtais, prabanga, kultūra Konstantinopoliui negalėjo prilygti joks kitas europiečiams žinomas miestas. Apie jį buvo pasakojama ir rašoma su nuostaba, susižavėjimu ir pagarba. Jis buvo vadinamas “pasaulio miestu”, “antrąja Roma”. Savo reikšme istorijoje Konstantinopolis gali būti lyginamas su Roma.

Imperijos valdymasImperiją valdė imperatorius. Jam buvo pavaldūs visi gyventojai, pradedant Stačiatikių bažnyčios galva – patriarchu ir baigiant laisvaisiais valstiečiais. Jokios kitos to meto Europos šalies valdovas neturėjo tokios galios. Katalikiškoje Europoje karaliai dėl valdžios varžydavosi su vasalais ar popiežiumi ir dažnai jiems pralaimėdavo. Bizantijos imperatoriai į kitus valdovus žiūrėjo iš aukšto ir laikė juos esant žemesnio rango.Didžiulę valstybę tvarkė imperatoriaus paskirti valdininkai. Jie kontroliavo visas valstybės gyvenimo sritis, prižiūrėjo, kad viskas būtų tvarkoma pagal imperatoriaus leidžiamus įstatymus.

Bizantijos ūkisPer imperijos žemes ir jos krantus skalaujančiomis jūromis vyko intensyvi prekyba tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Konstantinopolyje kryžiavosi svarbiausi prekybos keliai. Sostinės prekyvietėse buvo galima įsigyti kiniško šilko, indiškų prieskonių ir dramblio kaulo, vertingos medienos, kailių iš Šiaurės šalių ir įvairių kitokių prekių. Ilgą laiką Bizantijos pirkliai daugiausia prekiavo su Rytų šalimis, nes Europoje amatai buvo menkai išsivystę, viešpatavo natūrinis ūkis. Konstantinopolio ir kitų miestų pirkliai pasiekdavo tolimiausius imperijos valdų kampelius. Pirkliai perpardavinėdavo prekes, atgabentas iš Kinijos ir In¬dijos. Iš tų šalių buvo atvežami prieskoniai, šilkas, dramblio kaulo dirbiniai, įvairios prabangos prekės. Kol prekės iš Kinijos ir Indijos pasiekdavo Bizantiją, o vėliau Europą, jos būdavo kelis kartus perparduodamos ir perkraunamos, gabenamos sausumos ir vandens keliais.Imperijos turtus didino ir amatininkų darbas. Jų dirbtuvėse buvo gaminamas stiklas, audžiami vilnoniai ir šilkiniai audiniai, gaminami ginklai, aukso dirbiniai; buvo statomi laivai, klestėjo keramika. Šilko paslaptį bizantiečiams atskleidė du vienuoliai, kurie, rizikuodami gyvybėmis, iš Kinijos pargabeno šilkverpių. Amatininkai savo gaminiais aprūpino imperijos gyventojus. Daug prekių bizantiečiai parduodavo ir kitose šalyse. Įvairiose Azijos, Europos, Šiaurės Afrikos šalyse archeologai randa Bizantijos amatininkų dirbinių liekanų, monetų. Tai patvirtina didelius šios šalies prekybos mastus.Pirkliai, amatininkai mokėjo valdovui mokesčius. Prekyba iždui duodavo tokių didelių pajamų, kokių viduramžiais neturėjo joks kitas valdovas. Nemažai pajamų imperatorius gaudavo iš jam priklausiusių dirbtuvių, kasyklų, kuriose dirbo vergai. Lyginant su Europa, Bizantijos žemdirbiai išaugindavo gausesnį derlių.Klestinti prekyba, amatai, žemės ūkis, patogi geografinė padėtis, aukšta kultūra lėmė Bizantijos galią ir svarbų vaidmenį, kurį ši šalis vaidino viduramžiais.

Bizantijos santykiai su kaimynais

Bizantijos kaimynai ir kariuomenė Bizantijos valdovų žemės driekėsi nuo Dunojaus upės Europoje iki Egipto. Imperijos pasienyje gyveno daug tautų, su kuriomis buvo nuolatos kovojama. Tais laikais valstybių sienos dažnai kisdavo. Jas galėjo pakeisti kaimynų įsiveržimai. Nuo jų imperiją saugojo kariuomenė, kurios pagrindą sudarė valstiečiai. Laisvieji valstiečiai nemokėjo mokesčių, bet turėjo eiti karinę tarnybą. Imperatoriai, nenorėdami prarasti karių, įstatymais stengėsi neleisti valstiečiams nuskursti, draudė prašyti turtingųjų globos, prarasti laisvę. Ilgainiui valstiečiai nusigyveno ir nuo karinės tarnybos buvo atleisti. Vietoj jos privalėjo mokėti mokesčius, už kuriuos buvo samdomi kariai. Samdiniai stengėsi gerai uždirbti ir išlikti gyvi. Karinę tarnybą ėjo ir Bizantijos pajungtos tautos, pavyzdžiui, bulgarai. Kol imperatoriaus iždas gaudavo didelių pajamų, buvo galima išlaikyti didelę samdinių armiją, statyti tvirtoves ir laivus, gaminti daug ginklų. Bet I tūkstm. pab., sumažėjus iždo pajamoms, karinė imperijos galia pradėjo silpti.

Bandymai atkurti Romos imperijąImperatoriaus Justiniano laikais (527—565 m.) buvo pamėginta atkurti Romos imperiją. Bizantijos karvedžiai buvusiose Vakarų Romos imperijos valdose kovėsi su ten savo valstybes įkūrusiais barbarais. Imperijos kariai užkariavo vandalų karalystę Šiaurės Afrikoje, ostgotų valdas Italijoje ir vestgotų valstybę Pirėnuose. Ilgi ir brangiai kainuojantys karai ištuštino valstybės iždą ir sukėlė gyventojų nepasitenkinimą. Mirus imperatoriui Justinianui, Bizantija prarado iš barbarų atkovotas žemes.

Karai su PersijaStiprus ir pavojingas imperijos priešas buvo Persija, pagal valdžiusią dinastiją dar vadinama Sasanidų imperija. Bizantija nuolatos su ja kariavo dėl rytinių žemių. Persai šiuose karuose pasiekdavo di¬delių pergalių. Jie užėmė Siriją. Didelis Antiochijos miestas buvo sugriautas, o visi jo gyventojai išvaryti į nelaisvę ir apgyvendinti Persijoje. 602 m. persų kariuomenė pasiekė vakarinę Mažosios Azijos pusiasalio dalį ir priartėjo prie Konstantinopolio, bet buvo priversta pasitraukti. Vėliau persai užgrobė Palesti¬ną ir Egiptą. Varginantys ir permainingi karai tęsėsi ištisus dešimtmečius. Jie baigėsi, kai Sasanidų imperiją ir jos valdas 642 m. užgrobė musulmonai arabai.

Kovos su arabais VII a. pirmoje pusėje arabų gentys, gyvenusios arabų pusiasalyje, priėmė naują tikėjimą – islamą ir susivienijo į didelę bei galingą valstybę. Greitai jie tapo visų kaimyninių šalių, tarp jų ir Bizantijos, siaubu. Arabai nugalėjo Persiją, užgrobė Bizantijos valdas – Siriją ir Egiptą. 717 m. jie puolė ir du metus apsiautę laikė Konstantinopolį. Sostinę išgelbėjo atkaklus gyventojų pasipriešinimas, “graikų ugnis”, bulgarų pagalba, neįprastai dideli žiemos šalčiai ir badas, siautęs arabų stovykloje.Arabai, gyvenę dykumose, greitai įsiviešpatavo didelėje Viduržemio jūros dalyje. Jie užėmė Kretą, Kiprą, Siciliją. Arabų jūrininkai ir plėšikai ilgam sutrikdė Bizantijos prekybą.

Bizantija ir slavai Šiaurinė Bizantijos siena Europoje ėjo Dunojaus upe. Ją saugojo tvirtovės. Už Dunojaus gyveno slavai, kurie veržėsi į imperiją ir siekė joje apsigyventi. Bizantijos imperatoriai, nepajėgdami atlaikyti nuolatinio slavų spaudimo ir norėdami įsigyti sąjungininkų, leido jiems įsikurti Balkanuose. Už tai slavai turėjo padėti imperijai apsiginti nuo kitų barbarų. Slavų gentys gyveno bendruomenėmis, mokėjo imperatoriui mokesčius ir gynė imperijos sienas.VII a. prie imperijos sienų iš rytų atsikraustė bulgarai. 679 m. jie persikėlė per Dunojų ir su ten gyvenusiais slavais sukūrė valstybę, kuriai vadovavo bulgarų chanas Asparuchas. Per porą šimtmečių bulgarai asimiliavosi su slavais. Valdant kunigaikščiui Borisui (852—888 m.), jie priėmė krikštą iš Bizantijos.Įkūrę savo valstybes ir sustiprėję, naujieji gyventojai pradėjo nebepaisyti imperatoriaus valios. Dėl to tarp Bizantijos ir jos teritorijoje įsikūrusių Bulgarijos ir Serbijos nuolatos vyko kovos. Tik po ilgų karų Bulgarija tapo pavaldi imperijai. Kovojant su bulgarais pagarsėjo imperatorius Vasilijus II, dar vadinamas bulgarmūšiu, po vieno mūšio įsakęs apakinti 15 000 belaisvių. Prijungus bulgarus, imperijos siena laikinai vėl pasiekė Dunojų. Bulgarai iš Bizantijos valdžios išsivadavo tik XII a. pab.

1190 m. Serbija taip pat tapo nepriklausoma nuo imperatoriaus, o XIII—XIV a. ji labai sustiprėjo. Serbijos karalius Steponas Dušanas net skelbėsi serbų ir graikų valdovu, bet nugalėti Bizantijos nepajėgė.

Imperija ir normanaiPaskutiniaisiais I tūkst. amžiais visa Europa patyrė normanų, atplaukiančių iš Skandinavijos, antpuolius. Į Bizantijos valdas normanai atplaukdavo ir iš šiaurės, per rytų slavų žemes (dabar Rusija ir Ukraina), ir iš vakarų, pro Gibraltaro sąsiaurį. Bizantiečiai su normanais prekiavo. Dalis ateivių imperijai net ėjo karinę tarnybą. Vėliau normanai užgrobė pietų Italiją ir Siciliją.

Kryžininkai nusiaubia KonstantinopolįNuo XI a. pab. vyko kryžiaus žygiai į Palestiną. Pradžioje imperija iš šių žygių turėjo naudos: žygių dalyviai, keliaudami per Bizantiją, pirko maistą, gyvulius joti ir nešti nešulius, ginklus. Jie kariavo su arabais ir turkais, didžiausiais imperijos priešais. Bet 1204 m. ketvirtojo kryžiaus žygio dalyviai, užuot plaukę į musulmonų žemes, užgrobė ir nusiaubė Konstantinopolį. Nukentėjo net bažnyčios. Užimtoje imperijos dalyje kryžininkai įkūrė valstybę – Lotynų imperiją. Vėliau Bizantijos gyventojams pavyko išvyti užkariautojus, bet imperija jau niekada nebeatgavo buvusios galybės, o Konstantinopolis – šlovės. Prekybą Viduržemio jūroje galutinai į savo rankas perėmė Venecija, kurios pastangomis kryžininkai puolė Konstantinopolį.Išsivadavusios imperijos valdos apėmė Mažosios Azijos pusiasalio šiaurės vakarų dalį, nedideles sritis Balkanuose ir salas šiaurinėje Egėjo jūros dalyje. Valstybė nusilpo. Ją draskė vidaus vaidai. Tuo metu Bizantijai pradėjo grėsti naujas didelis pavojus.

Turkai osmanaiXI a. į Mažąją Aziją įsiveržė turkai seldžiukai. 1071 m. jie sumušė bizantiečių kariuomenę ir užgrobė didžiąją imperijos valdų dalį Mažojoje Azijoje. XIII a. pab. turkų chanas Osmanas sukūrė stiprią valstybę, kurios gyventojai buvo pradėti vadinti turkais osmanais, o valdovas – sultonu. Bizantijos imperatorius buvo priverstas pripažinti save sultono vasalu.Galinga turkų osmanų valstybė palaipsniui pradėjo grobti kaimynines šalis. XIV a. pab. jie pavergė Bulgariją ir Serbiją. Virš Bizantijos pakibo didžiulė grėsmė, o ji neturėjo kuo pasipriešinti turkams. Iš buvusios imperijos valdų buvo likęs tik Konstantinopolis su nedidelėmis apylinkėmis.

Konstantinopolio žlugimas Turkų valdos ir galia buvo didžiulė. Jie turėjo galingą armiją, stipriausią tais laikais artileriją. Konstantinopolis, kažkada vadintas “pasaulio miestu”, buvo silpnas ir bejėgis. 1453 m. turkai apsiautė Konstantinopolį, kurio sienas gynė tik 10 000 karių. Turkų patrankos dienų dienomis griovė miesto sienas. Viena ataka sekė kitą. Tik vienos sienos turkai nepuolė, nes negalėjo įplaukti į sostinės vidaus uostą, Aukso Ragą, saugojusį miestą iš šiaurės. Įplaukti į uostą ne¬leido storos grandinės. Tuomet turkai sugalvojo laivus į Aukso Ragą įvilkti sausuma. Jie paklojo lentas, ištepė jas riebalais ir pervilko savo laivus. Tai lei¬do atakuoti silpną šiaurinę miesto sieną. Konstantinopolis krito 1453 m. gegužės 29 d. Paskutinis imperatorius Konstantinas XI žuvo. Žuvo beveik visi miesto gynėjai. Imperijos sostinė buvo siaubiama 3 paras. 60 tūkst. gyventojų turkai pardavė į vergiją. Konstantinopolis, pervadintas Stambulu, tapo turkų imperijos sostine. Šv. Sofijos katedrą turkai pavertė mečete. Taip pasibaigė tūkstantmetė Rytų Romos imperijos istorija.Artėjant Bizantijos žlugimui, daug mokslininkų, dvasininkų, menininkų kėlėsi gyventi į religiniu požiūriu giminingą Rusiją, kuri, kaip buvo manoma, tęsė žlungančios imperijos tradicijas.

Bizantijos kultūra

Bizantija — antikinės kultūros tradicijų tęsėja Bizantija nuo barbarų antpuolių nukentėjo nepalyginamai mažiau, nei Vakarų Romos imperija. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo Bizantija ilgą laiką buvo vienintelė antikinės kultūros paveldėtoja ir saugotoja. Visas jos kultūrinis gyvenimas buvo susijęs su antika.Iki VI a. Bizantijoje oficiali kalba buvo lotynų. Bet daug imperijos gyventojų kalbėjo graikiškai. Graikų kalba buvo vartojama ir krikščionių bažnyčioje. Todėl graikų kalba imperijoje palaipsniui įgijo vis didesnių teisių, o VII a. ji tapo valstybine. Bizantijoje daug išsilavinusių žmonių mokėjo skaityti bei rašyti graikų ir lotynų kalbomis. Tai labai svarbu, nes visa to laiko išmintis, visos žinios buvo užrašytos būtent tomis kalbomis. Kitur Europoje ankstyvaisiais viduramžiais labai mažai žmonių mokėjo skaityti ir rašyti graikiškai.Imperijoje buvo gerai žinoma antikinė graikų literatūra, jos filosofų, rašytojų ir poetų kūriniai. Visoje imperijoje raštininkai perrašinėjo senus rankraščius. Jie buvo ne tik perrašomi, bet ir naujai aiškinami bei komentuojami. Bizantijos imperatoriai ir mokslininkai didžiai vertino Graikijos išminčių kūrinius. Bet jie buvo krikščionys, todėl į pagonišką praeitį žiūrėjo kritiškai. 529 m. uždaryta pagoniška Atėnų akademija, įkurta garsaus graikų mąstytojo Platono.Glaudžiai siejasi Bizantijos ir senovės Romos įstatymai. Bizantijos įstatymų rengėjai remdavosi Romos įstatymų pavyzdžiais. Įstatymams rengti buvo sudaryta net speciali komisija, kurios nariai gerai išmanė Romos teisę. Parengti įstatymai dažnai atkartodavo ir papildydavo Romos teisę. Platus ir nuolatinis rėmimasis Romos teise padėjo išsaugoti ją nuo užmaršties. Įstatymai Bizantijoje būdavo sujungiami į rinkinius – kodeksus. Tokios įstatymų sistemos, kokia buvo Bizantijoje, viduramžiais neturėjo jokia kita valstybė. Įstatymai reguliavo valstybės ir visuomenės gyvenimą. Jie padėdavo valdininkams geriau valdyti šalį. Bizantijoje buvo suvokiama įstatymų svarba, todėl visi būsimi valdininkai būdavo su jais supažindinami. Tam pasitarnaudavo ir specialiai leidžiamos įsta¬tymų santraukos – teisės vadovėliai.

Švietimas, mokslas ir menas

Iki XII a. Bizantijoje buvo daugiau raštingų žmonių (tarp jų daug pasauliečių), nei bet kur kitur Europoje. Veikė bažnytinės, valstybinės ir privačios mokyklos. IX a. vid. Konstantinopolyje buvo įkurtas pirmasis universitetas. Aukštosiose mokyklose mokslus krimto būsimi dvasininkai, gydytojai, teisininkai. Bizantija kaimynams darė didelį įspūdį ne tik turtingumu, bet ir mokslu.Rytų Romos imperijoje buvo rašomi metraščiai, šventųjų gyvenimų aprašymai, istorijos darbai. Bizantiečiai aprašydavo kovas ir susitikimus su įvairiais imperijos priešais ir svečiais: persais, arabais, normanais, rusais, pietų slavais, Venecijos ir kitų Italijos miestų pirkliais. Bizantiečiai gerai pažinojo aplinkinį pasaulį. Geografai rašė apie kaimynines šalis. Jie mokėjo braižyti planus bei žemėlapius. Įvairiuose metraščiuose, istorikų ir geografų darbuose gausiai aprašyti įvykiai, buities detalės. Labai daug žinių apie protėvius, savo šalių gyvenimą Bizantijos istorikų ir geografų užrašuose gali rasti rytų ir pietų slavai, Artimųjų Rytų šalių istorikai. Mokslo žinios buvo sisteminamos. Pavyzdžiui, Konstantinopolyje buvo parašyta “Istorijos enciklopedija” ir “Žodynas”. Šiose knygose galima rasti įvairios informacijos, sužinoti žodžių reikšmes, perskaityti pasakojimus apie garsius žmones.Bizantija garsėjo savo teisininkais, matematikais, gydytojais, istorikais, geografais, architektais, dailininkais, auksakaliais. Mokslininkų išradimai būdavo panaudojami praktinėms reikmėms. Bizantiečiai priešų laivus jūroje sudegindavo “graikų ugnimi”. Tai buvo degus, chemikų sukurtas mišinys, liepsnojantis net vandenyje.Bizantija – turtinga šalis, joje prie Dunojaus nuo slavų antpuolių gynė keliolika tvirtovių. Buvo pastatyti administraciniai pastatai, bažnyčios, vandentiekiai, tiltai, tiesiami keliai. Daugiatūkstantinis, gyventojų atžvilgiu, Konstantinopolis vandeniu buvo aprūpinamas iš Justiniano laikais pastatytų požeminių vandens rezervuarų, į kuriuos vanduo iš šaltinių atitekėdavo akvedukais. Vienas toks rezervuaras užėmė net 140×70 m. plotą, o jo lubas laikė 336-ios aštuonių metrų aukščio kolonos.Justiniano laikais pastatyta daug lėšų buvo skiriama statybai. ( žymiausia – pasaulinio garso Šv. Sofijos ka¬tedra). Meistrai jos sienas pastatė per 5 metus, tai buvo stebėtinai trumpas laikas. Tokios statybos viduramžiais trukdavo dešimtmečius. Nuo katedros pastatymo praėjo beveik pusantro tūkstančio metų. Per tą laiką pasikeitė šalies gyventojai, šalies ir sostinės pavadinimai, gyventojų religija, įvyko keletas žemės drebėjimų, o šis didingas pastatas, primindamas Bizantijos ir jos sostinės Konstantinopolio klestėjimo laikus, stovi iki šiol.Bizantijoje didelis dėmesys buvo skirtas bažnyčių vidaus gražinimui. Sienas puošė mozaikos-paveikslai, sukurti įvairiaspalvius akmenukus arba stiklo gabaliukus įspaudžiant į neišdžiūvusį tinką. Paveikslai, ikonos buvo tapomi dažais ant lygios lentos auksiniame arba mėlyname fone. Tapyba, kaip ir visas menas, buvo religinio turinio. Joje atsispindėjo krikščioniški asketizmo idealai. Paveiksluose šventieji vaizduojami menko kūno, bet didelės dvasios žmonėmis. Šventųjų figūros statiškos ir plokščios, veidai susikaupę ir ramūs. Proporcijų paprastai nebuvo paisoma ir nebuvo siekiama jas teisingai perteikti. Iš vaizduojamos grupės dydžiu dažnai išsiskyrė reikšmingiausia figūra, pavyzdžiui, Kris¬tus. Kitaip nei katalikiškoje Europos dalyje, Bizantijos dailininkų paveiksluose dažnai buvo vaizduojamas imperatorius, nes jis buvo pasaulietinis ir dvasinis valdovas.

Bizantija – krikščionybės skleidėjaRytų Romos imperijoje ir Vakarų Europoje krikščionių bažnyčia vystėsi izoliuotai, formavosi skirtingos tradicijos. Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas nuolatos varžėsi dėl įtakos krikščionių pasaulyje. (Romos katalikų ir Ortodoksų (stačiatikių) bažnyčios atsiskyrė 1054 m.) Ir Bizantijos, ir katalikiškų šalių misionieriai krikščionybę stengėsi skleisti pagonių žemėse. Tai turėjo didelės reikšmės tolimesnei tų šalių raidai. Krikštą priėmusios tautos drauge su tikėjimu perimdavo raštą, bažnyčių statymo, paveikslų tapymo, net šalių valdymo ir kitas tradicijas. Tai dažnai lemdavo tas faktas, kad pirmieji “specia¬listai” atkeliaudavo iš tų pačių šalių, kaip ir krikščionybė. Į apkrikštytas šalis mokyti vyko vienuoliai, kunigai. Kultūros plėtotei didelės reikšmės turėjo ir dvasininkų pavaldumas. Katalikai buvo pavaldūs Romos popiežiui, o stačiatikiai – Konstantinopolio patriarchui.Vienuoliai Kirilas ir Metodijus, gyvenę IX a., yra garsiausi slavų misionieriai, krikščionybės platintojai, dažnai vadinami slavų apaštalais. Šie vienuoliai Bizantijoje vartotą graikų raidyną pritaikė slavų kalboms. Šiuo raidynu, Kirilo garbei vadinamu “kirilica”, pravoslaviškos tautos naudojasi iki šiol. Kirilas ir Metodijus į slavų kalbą išvertė ir evangeliją.Iš Bizantijos krikščionybę priėmė serbai, bulgarai, rusai. Bulgarų caras Borisas buvo pakrikštytas 864 m., o Kijevo Rusia krikščionybę priėmė 988 m. Bizantijos kultūra didelę įtaką padarė iš jos krikščionybę priėmusioms tautoms. Bizantija joms perdavė tikėjimą, raidyną, bažnyčių statybos, ikonų tapymo, metraščių rašymo ir iliustravimo tradicijas. Ši įtaka ypač ryški Rusijoje.

Islamo atsiradimas ir svarbiausieji jo bruožai

Arabai ir jų verslai

Arabų gentys gyveno Arabijos pusiasalyje, kurio vakarinę dalį skalauja Raudonoji jūra, rytinę – Persijos įlankos vandenys. Didelę pusiasalio dalį užima stepės, pusdykumės ir dykumos. Klajokliai arabai, vadinami beduinais, vertėsi klajokline gyvulininkyste. Jie augino ožkas, arklius, kupranugarius.Sėslieji arabai gyveno oazėse ir vertėsi žemdirbyste. Jie augino javus, vaisius, daržoves. Oazių gyventojai prekiavo su klajokliais. Prekybinės gyvenvietės buvo įsikūrusios palei Raudonąją jūrą. Per jas ėjo senas prekybos kelias, Bizantiją jungęs su Indija ir Afrikos šalimis. Arabų gentys tarpusavyje dažnai kovodavo. Kovos kildavo dėl ganyklų arba ir net dėl genties nario įžeidimo ar nužudymo, nes arabų visuomenėje buvo gyvas kraujo keršto paprotys. Dauguma arabų garbino pagoniškus dievus. Visų arabų tikėjimo centras buvo Kaabos šventykla, kurioje stovėjo visų genčių stabai. Kaabos šventykla buvo Mekoje, viename iš stambiausių arabų centrų. Čia gimė Mahometas, žmogus, sukūręs islamą, suvienijęs arabus ir padėjęs pagrindą arabų valstybei.

Pranašas Mahometas ir jo mokymas Mahometas gimė apie 570 m. Būdamas vaikas, jis neteko tėvo, o vėliau ir motinos. Našlaitį auklėjo senelis, vėliau dėdė. Vaikystėje jis piemenavo. Vėliau ėmė tarnauti pas turtingą pirklio našlę, kurią vedė. Taip Mahometas tapo turtingu ir gerbiamu Mekos pirkliu. Apie 40-uosius savo gyvenimo metus Mahometas pra¬dėjo girdėti balsus ir matyti vizijas. Apleidęs vers1ą jis pasitraukė į dykumą, norėdamas išsiaiškinti šiuos neįprastus reiškinius. Vieną naktį, Mahometo pa¬sakojimu, jam pasirodė archangelas Gabrielius ir įsakė skelbti, jog yra tik vie¬nas Dievas – Alachas, o jis, Mahometas, esąs jo pranašas. Nuo tada Mahometas ėmė skelbti naująją religiją. Naujoji religija buvo pavadinta islamu, o ją išpažįstantys – musulmonais. Naujoji religija sukėlė Kaabos šventyklą Mekoje pri¬žiūrinčios genties diduomenės priešiškumą, nes ji bijojo netekti naudos, kurią teikė stabų kultas. Mahometas ir 70 jo pasekėjų, kartu su šeimomis, buvo priversti palikti Meką ir išvykti į Jatribo miestą, Mekos varžovą. Vėliau Jatribas buvo pavadintas Medina, t.y. pranašo miestu. Pabėgimas iš Mekos į Mediną vadinamas hidžra (622 m. liepos 16 d.). Ji žymi musulmonų eros pradžią. Po neilgai trukusios kovos Mahometas tapo Medinos religinės bendruomenės vadovu ir miesto valdytoju – teisėju ir karo vadu. Nauja religija greitai pritraukė daug šalininkų. Kaaba buvo paskelbta musulmonų šventove, o joje buvę genčių stabai sunaikinti. Per gana trumpą laiką Arabijos pusiasalyje įsigalėjo vieno Dievo Alacho ir jo pranašo Mahometo kultas. Praėjus dviems metams po hidžros, Mahometas mirė. Jis palaidotas Medinoje.Musulmonai tiki, kad yra tiktai vienas Dievas – Alachas, o jo pranašas – Mahometas. Nors islamas pripažįsta, kad Abraomas, Mozė ir Jėzus Kristus taip pat buvo pranašai, tačiau didžiausiu pranašu laiko Mahometą. Alachas, musulmonų manymu, sukūrė pasaulį ir žmogų, turintį nemirtingą sielą. Po mirties musulmonai patenka į rojų arba į pragarą.Dažnai musulmonas, ištikus nelaimei sako: “Taip buvo parašyta”. Tikėjimas, jog viskas, kas vyksta, yra neišvengiama, vadinamas fatalizmu. Tikėjimas arabus darė bebaimiais, nes, jų manymu, niekas neatsitinka be Alacho valios.

Pagrindinės musulmono priedermės Mahometas, kaip ir Jėzus Kristus, sakė pamokslus, tačiau nieko nerašė. Todėl po pranašo mirties 632 m. kalifas Abu Bakras nusprendė surinkti visas pranašo pasakytas kalbas. Šie surinkti tekstai ir sudarė šventąją islamo knygą – Koraną, kurį musulmonai privalo skaityti tik arabų kalba. Koraną sudarė 114 skyrių, vadinamų suromis. Koranas reguliuoja visuomeninį ir asmeninį musulmonų gyvenimą. Korane nurodytos pagrindinės musulmono priedermės.Pirmoji musulmono pareiga – tikėti vienintelį Dievą Alachą ir jo pranašą Mahometą. Islamas kiekvieną musulmoną įpareigoja melstis penkis kartus per dieną. Jis gali melstis bet kur, tačiau esant galimybei tai daryti privalo mečetėje. Prieš pradėdamas maldą, jis turi atlikti ritualinį apsiplovimą, nusiauti batus, atsiklaupti ir melstis atsigręžęs veidu į Meką. Kiekvienoje mečetėje kryptį į Meką rodo jos sienoje esanti niša – mirabas.Aukojimas yra ne mažiau svarbi kiekvieno musulmono priedermė. Musul¬monas privalo dalį pinigų arba derliaus paaukoti savo bendruomenės vargšams. Paprastai tai sudaro dešimtadalį musulmono pajamų.Pasninkas yra ketvirtoji musulmono priedermė. Devintą – Ramadano – mėnesį musulmonai pasninkauja nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Valgyti ir gerti leidžiama tiktai naktį.Kiekvienas musulmonas, jeigu tik gali, nors kartą privalo aplankyti šventąjį Mekos miestą. Tikintysis, aplankęs Meką, prie savo pavardės prisideda žodelį “chadži”. Jei musulmonas negali aplankyti Mekos dėl kokių nors priežasčių, jis gali apmokėti kito musulmono kelionę.Be šių penkių musulmono priedermių, kiekvienas išpažįstantis islamą privalo laikytis ir kitų labai svarbių reikalavimų – nevalgyti kiaulienos, negerti alkoholio, nežaisti azartinių žaidimų, nelupikauti. Islamas leidžia daugpatystę. Žmonos privalo klausyti savo vyrų. Nuo X a. įsigalėjo paprotys moteriai slėpti savo veidą. Net ir dabar kai kuriose šalyse šis paprotys tebėra gyvas.Musulmonai turi skleisti, platinti savo tikėjimą, todėl islamas pateisina “šventąjį karą” — džihadą prieš kitatikius.

Arabų užkariavimai Pirmieji musulmonų užkariavimai prasidėjo dar esant gyvam Mahometui. Jis privertė paklusti islamo nepriėmusias arabų gentis. Greitai visame Arabijos pusiasalyje gyvenusios gentys buvo įtrauktos į musulmonų kuriamą valstybę. Po Mahometo mirties arabai pradėjo “šventąjį karą” – džihadą su kitomis šalimis.Arabų užkariavimai, prasidėję 632 m., buvo sėkmingi. Iš pradžių per trumpą laiką arabai užgrobė Bizantijai priklausiusias Sirijos ir Palestinos provincijas, Persiją bei Egiptą. Užkariavę šiaurės Afriką, arabai persikėlė per Gibraltarą ir užgrobė Ispaniją. Po to jie užpuolė Frankų karalystę. Tačiau 732 m., prie Puatje, frankų kariuomenė, vadovaujama Karolio Martelio, sumušė arabus. Taip buvo sustabdytas jų veržimasis į Vakarų Europą. Musulmonai užgrobė Vidurinę Aziją, Užkaukazę, Afganistaną, Šiaurės Vakarų Indiją. Taip daugiau kaip šimtmetį trukusių užkariavimų dėka arabai išplėtė savo valstybės sienas nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Kinijos ir Indijos rytuose.Arabų pergales lėmė keletas priežasčių. Pirmiausia jie buvo puikūs kariai. Arabų gentys, kovodamos tarpusavyje, įgijo didelę kariavimo patirtį. Musulmonai buvo bebaimiai, nes, pasak islamo, vardan tikėjimo kritusio musulmono laukiąs rojus.Noras praturtėti buvo ne mažiau svarbi priežastis, skatinusi arabus dalyvauti karuose. Po sėkmingo antpuolio penktadalis grobio atitekdavo kalifui, o likusi dalis – jo kariams. Jie pasidalydavo grobį tarpusavyje. Vieną ketvirtadalį grobio pasiimdavo pėstininkai, o trys ketvirtadaliai atitekdavo raiteliams.Arabų žygių aukomis tapdavo nusilpusios šalys. Bizantijos imperijos provincijų – Sirijos, Palestinos, Egipto gyventojai, kentėję nuo sunkios mokesčių naštos ir religinių imperatoriaus persekiojimų, arabus sutiko kaip išvaduotojus.

Kalifato valdymas Sukurtoji arabų valstybė vadinama kalifatu. Ją valdė kalifas, pranašo vietininkas. Kalifui valstybėje priklausė aukščiausia pasaulietinė ir dvasinė valdžia. Pirmieji kalifai buvo pranašo giminaičiai arba jo draugai ir gyveno Medinoje. Prasidėjus tarpusavio kovoms dėl valdžios, nugalėjo turtingiausios Mekos šeimos – Omejadų atstovas Otomanas. Omejadų sostine tapo Damas-kas. Užkariautus kraštus kalifai pavesdavo valdyti emyrams, kurie rėmėsi karine arabų jėga. Provincijose emyrai buvo pasaulietiniai ir dvasiniai vadovai. 750 m. po įvykusio perversmo į valdžią atėjo naujos Abasidų dinastijos atsto¬vai, kurie sostinę iš Damasko perkėlė į Bagdadą. Abasidai sukūrė centrinį valdymo aparatą, kuriam vadovavo viziris. Viziriui valdyti šalį padėjo daugy¬bė tarnautojų, kurie tvarkė finansus, nustatinėjo muitus bei kitas rinkliavas, ir didelis šnipų tinklas. 800 m. informatorių sąraše buvo “1700 pagyvenusių moteriškių”. Šnipinėjimo tarnybai vadovavo Bagdado pašto viršininkas.

Kalifato visuomenė Kalifato šalių visuomenėje gyventojų daugumą sudarė musulmonai. Iš jų palankiausiai buvo vertinami arabai. Visa valdžia priklausė arabams. Antrą gyventojų grupę sudarė islamą priėmę nukariautų šalių gyventojai. Jie praktiškai turėjo tokias pat teises, kaip ir arabai. Trečią gyventojų grupę sudarė krikščionys ir žydai, toleruojami dėl to, kad buvo minimi Biblijoje. Krikščionys ir žydai privalėjo mokėti žemės ir pagalvės mokesčius. Šių tautų atstovai galėjo verstis beveik visais amatais, tačiau niekada nebūdavo skiriami aukštoms karinėms ar valdytojų pareigoms. Miestuose jie gyveno bendruomenėmis ir išpažino savo religiją. Islamas draudė kalifo pavaldinį krikščionį, žydą ir musulmoną paversti vergu, todėl vergai buvo gabenami iš užsienio. Jie dirbo žemės ūkyje, statybose, tarnavo kariuomenėje. Daugelis vergų tarnavo turtingiesiems.Musulmonų šeimose pagrindinį vaidmenį vaidina vyrai. Mahometui esant gyvam, svarbus vaidmuo teko ir moterims. Vėliau jos buvo išstumiamos iš visuomeninio gyvenimo ir visą laiką praleisdavo namuose. Nuo IX a. vid. moters padėtis ėmė blogėti, mat prestižu tapo turėti gražių vergių. Moterys privalėjo slėpti savo veidą, nes to reikalavo papročiai. Tačiau moters padėtis visuomenėje priklausė ir nuo to, kuriam luomui ji priklausė. Vergė galėjo išsilaisvinti pa-gimdydama šeimininkui vaiką. Laisvoji moteris, ypač miestietė, turėjo paveldėjimo ir nuosavybės teises. Iširus santuokai, ji galėjo atsiimti kraitį.

Kalifato šalių ūkis Musulmoniškose šalyse beveik visur ūkininkauti buvo galima tik drėkinant žemę. Daugelyje šių šalių žemei drėkinti buvo naudojamas šadufas ir norija. Žemei įdirbti valstiečiai naudojo kauptuką ir arklą. Buvo auginami ryžiai, šparagai, cukranendrės, alyvos, abrikosai, apelsinai, granatai, datulės. Valstiečiai sudarė apie 80 proc. visų kalifato gyventojų. Kiti gyventojai – miestiečiai – daugiausiai vertėsi amatais ir prekyba. Amatininkai gamino kilimus, keramikos dirbinius, ginklus, indus. Damasko ginklai, Maroko ir Kordobos odos gaminiai buvo žinomi ne tik musulmoniškajame pasaulyje.Arabų kalifatas prekiaujant buvo tarpininkas tarp Europos, Afrikos ir Azijos. Arabai kontroliavo visus pagrindinius prekybos kelius. Iš Indijos ir Kinijos arabų pirkliai gabeno prabangos prekes. Vergus, druską, metalus ir miško medžiagą jie įsigydavo Afrikoje ir Europoje. Nemažą prekių dalį sudarė ir pačių arabų amatininku dirbiniai. Arabai atsiskaitydavo auksinėmis monetomis – de¬narais ir sidabrinėmis – dirhemais. Ilgos ir sunkios kelionės dykumomis ir jūro¬mis buvo pavojingos, pirkliai jose rizikavo netekti ne tik prekių, bet ir pinigų. Pavojai juos vertė ieškoti kitų atsiskaitymo formų. Taip atsirado čekiai. Jau IX a. puikiai dirbo bankai. Čekį buvo galima išrašyti Bagdade, o pinigus pasiimti Maroke.

Kalifato suirimas Didžiulę kalifato valstybę valdyti iš vieno centro buvo sunku. Dalį savo valdžios kalifas perdavė provincijų valdytojams emyrams. Pastarieji stengėsi tapti savarankiškais valdovais. Dar VII a. tarp musulmonų išryškėjo nesutarimai. Vieni iš jų, be Korano, šventomis laikė ir sunas, knygas, kuriose aprašomas Mahometo gyvenimas ir jo poelgiai. Šie musulmonai imti vadinti sunitais. Tačiau kiti islamo išpažintojai – šiitai – šių knygų šventomis nepripažino ir pradėjo su sunitais kariauti. Religiniai nesutarimai tarp sunitų ir šiitų taip pat buvo svarbi kalifato suirimo priežastis. Pirmiausiai atskilo labiausiai į vakarus nutolusi kalifato dalis ir 756 m. susikūrė Kordobos kalifatas. VIII a. pab. nepriklausoma tapo šiaurės Afrika. Po šių permainų Bagdado kalifatui tepriklausė Arabija, Pa-lestina, Sirija, Egiptas.Kalifo valdžia silpo. Ją po truputį perėmė didieji viziriai, dažnai priimdavę lemiamus sprendimus. Be to, kalifate įsigalėjo turkai, nes čia iš belaisvių turkų buvo sudaromi ištikimi kariniai daliniai. Ilgainiui turkai į savo rankas perėmė ir patį kalifą. Prie kalifato žlugimo ypač prisidėjo turkai seldžiukai, užkariavę Iraną, Iraką, dalį Mažosios Azijos. Galutinai arabų kalifatą mongolai totoriai sunaikino XIII a. vid.

Islamiškųjų šalių kultūra Mokslo suklestėjimasViduriniais amžiais arabai išgarsėjo kaip labai išsimokslinusi tauta. Iš tiesų musulmonai labai didelį dėmesį skyrė mokslui. Korane sakoma: “Nuo gimimo iki mirties siekite mokslo”. Mokslu rūpinosi kalifai. Abasidų dinastijos kalifas Al Mamunas (813 – 833) įsakė surasti ir išversti į arabų kalbą svarbiausius ir žinomiausius graikų ir helenistinio laikotarpio Egipto mokslininkų darbus. Bagdade jis įkūrė observatoriją ir biblioteką, kurioje buvo apie 100 tūkst. knygų. Bagdadas tapo svarbiausiu intelektualiniu centru arabų pasaulyje. Vėliau, arabų kalifatui suskilus į atskiras valstybes, iškilo nauji mokslo centrai: Damaskas, Kairas, Samarkandas, Kordoba, Sevilija, Granada. Knygų rinkiniais garsėjo Kairas, Kordoba. Daugelyje miestų prie mečečių buvo įkurtos bibliotekos. Kairo ir Bagdado universitetai skatino mokslo suklestėjimą. Aukštosiose mokyklose buvo mokoma Korano teisės, matematikos, medicinos. Bagdade, kalifų nurodymu, buvo pastatyti Išminties Namai, kuriuose dirbo daug mokslininkų.Ypač savo darbais garsėjo arabų geografai. Jie ne tik studijavo knygas apie kitus kraštus, bet ir patys daugelį jų aplankė bei aprašė. Arabų keliautojai ir geografai pabuvojo Afrikoje ir Azijoje, sudarė šių žemynų žemėlapius. Per arabus Europą pasiekė kinų išradimai – popierius, parakas, kompasas, trikampė burė. Daug naujovių arabai įnešė ir į matematiką. Jie ėmė naudoti indų skaičius ir dešimtainę sistemą su nuliu. Patogūs skaičiuoti ir imti plačiai naudoti skaičiai buvo pavadinti arabiškais, nors arabai jų nesukūrė. Arabų matematikai sukūrė algebrą, vystė trigonometriją ir geometriją. Mate¬matikos pasiekimus arabai pritaikė astro¬nomijoje. Jie sugebėjo apytikriai apskaičiuoti meridianą, sukonstravo astroliabiją, aprašė matomų žvaigždžių padėtį. Astronomija padėjo tiksliai nustatyti maldų arba Ramadano pradžią. Samarkande, Bagdade, Kordoboje buvo pastatytos observatorijos. Vienas žinomiausių astronomų Al Birunis (973 – 1048) spėjo, kad Žemė sukasi apie Saulę.Svarbus arabų mokslas buvo alchemija, šiuolaikinės chemijos motina. Alchemikai ieškojo eliksyro, galinčio prailginti gyvenimą, bei filosofinio akmens, galinčio visus metalus pakeisti į auksą. Arabų chemikai pirmieji pradėjo distiliuoti alkoholį, gaminti sirupus ir eliksyrus.Islamo šalyse didesni miestai turėjo ligonines. Gydytojų pareiga buvo gydyti pacientus ir mediciniškai patarti. Ligoninėse pageidaujantys privalėjo būti mokomi higienos. Iš vieno žymiausių arabų gydytojo, Avicenos (980 – 1037), medicinos vadovėlių mokėsi viduramžių Europos gydytojai.

Islamo šalių literatūra Arabų šalyse labai mėgiama buvo poezija. Iki šių dienų išliko daug poezijos kūrinių. Poetai ir muzikantai, apdainavę karo žygius, meilės džiaugsmus, gyveno valdovų rūmuose.Ypač populiari buvo meilės tema. Nors poetai rašė arabiškai, tačiau nemažai kūrinių buvo parašyta persų ir kitomis kalbomis. Be poezijos, labiausiai žinomos ir skaitomos mūsų dienomis yra garsiosios pasakos “Tūkstantis ir viena naktis”. Jos parašytos arabų kalba. Vieni pasakų siužetai yra atkeliavę iš Indijos, kiti – iš Persijos arba Arabijos. Žinomos pasakos apie stebuklingąją Aladino lempą bei Ali-Babą ir keturiasdešimt plėšikų buvo sukurtos Egipte. Tačiau daugumoje pasakų veiksmas vyksta Bagdade. Pagrindiniai pasakų veikėjai yra kalifas ir viziris. Pasakos “Tūkstantis ir viena naktis” yra svarbus istorinis šaltinis susipažįstant su arabų kalifato tautų gyvenimu.

Islamo šalių architektūra Patys gražiausi musulmonų architektūros statiniai – rūmai ir mečetės. Mečetės paplito kartu su islamo įsigalėjimu. Mečetės planas atitiko Mahometo būsto planą. Rūmai ir mečetės daugiausiai buvo statomi iš vietinių statybos medžiagų. Nemažai statybos elementų arabai pasisavino iš kitų šalių. Iš Bizantijos arabų meistrai perėmė kupolą, iš Persijos – arką. Mečečių vidui puošti buvo naudojami stiuko lipdiniai, emaliuotas fajansas, mozaika, kolonos, ažūriniai langai. Tačiau pastatų viduje nerasime paveikslų, ku¬riuose būtų vaizduojami žmonės, gyvu1iai. Tai uždraudė dar Mahometas, bijodamas, kad musulmonai negrįžtų į stabmeldystę. Todėl arabai ieškojo naujų išraiškos formų. Pastatus jie ėmė puošti arabeskomis, kaligrafijomis, pynėmis. Ne visur buvo laikomasi Mahometo draudimo. Apie kasdienį arabų gyvenimą daug sužinome iš Persijoje pieštų miniatiūrų, nes jose vaizduojami tiek žmonės, tiek ir kiti gyvi padarai.Ne mažiau puošnūs buvo arabų meistrų pastatyti rūmai. Visame pasaulyje savo grožiu garsėjo Kordobos (VII a.), Omejadų (VIII a.) mečetės, Alahambros rūmai (XIV a.).

Islamo šalių kultūros reikšmė Nukariavę aukštos kultūros šalis, arabai nesistengė primesti joms savo kultūros, papročių, bet patys daugelį dalykų perėmė.Kalifate gyvenusias tautas jungė islamas ir arabų kalba. Nemažai mokslinin¬kų ir šviesuolių nebuvo arabai, tačiau daugiausia rašė arabų kalba. Bendras islamo šalių kultūros lygis buvo aukštesnis negu tuometinės Vakarų Europos. Kai Vakarų Europoje sunyko raštingumas (V—X a.), miestai buvo apleisti, senjorai viešpatavo savo niūriose pilyse, Rytų šalyse klestėjo amatai ir prekyba, vystėsi mokslas. Arabai ne tiek patys sukūrė originalią kultūrą, kiek išradingai ją perėmė iš nukariautų šalių. Iš indų – skaičius, iš kinų – kompasą, paraką, popierių, iš graikų – antikinio pasaulio palikimą, ypač buvo vertinami Aristotelio darbai. Šiuos pasiekimus arabai perdavė ir europiečiams. Arabų viešpatavimo laikais nukariautų tautų kultūrų pasiekimai susiliejo į vieningą visumą. Jie buvo tarpininkai tarp antikinio pasaulio ir Europos. Kartu su daugeliu sąvokų į Europos kalbas pateko ne vienas arabų kalbos žodis, vartojamas iki šiol: admirolas, sirupas, algebra, eliksyras, islamas, musulmonas, mečetė, alkoholis ir t.t. Viduriniais amžiais arabų mokslas, arabų mokslininkų veikalai buvo labai vertinami. Arabų mokslininkai turėjo didelį autoritetą mokslo pasaulyje.

EUROPA (Tėvynė mūsų)☺

Valstybės Vakarų Europoje l tūkstm. pab.— II tūkstm. pr. Iki Vakarų Romos imperijos žlugimo į rytus nuo Reino ir į šiaurę nuo Dunojaus upių valstybių nebuvo. Didžiuliuose miškais apaugusiuose plotuose gyveno barbarų tautos. Bet viduramžiais padėtis pakito: visoje Europoje susikūrė naujos valstybės.

Germanų gentys sukuria valstybes. Karolio Didžiojo imperijaV a. pab. Vakarų Romos imperijos teritorijoje apsistojo germanų gentys: vandalai – Šiaurės Afrikoje, vestgotai – Ispanijoje, ostgotai – Italijoje, anglai ir saksai – Britanijoje. Čia jie įkūrė savo ilgiau ar trumpiau gyvavusias valstybes.Viena iš germanų genčių – frankai – sumušė romėnų kariuomenę ir užėmė Galiją. Vėliau jie užkariavo daugelį germanų genčių, gyvenusių į rytus nuo Reino. Frankų valstybės valdovu tapo karo vadas Chlodvigas. Tai valstybei buvo lemta augti ir stiprėti.Nuo 768 iki 814 m. frankus valdė Karolis Didysis. Jis išplėtė frankų valstybę. Karolio kariuomenė du kartus perėjo Alpes ir įsiveržė į Italiją. Šiaurinė Italijos dalis buvo prijungta prie Karolio valstybės. Frankų valdovas siekė prijungti ir Ispaniją, kurią buvo užkariavę arabai. Bet ilgos kovos su karin¬gais musulmonais buvo nesėkmingos.Labai sunkiai Karoliui sekėsi pajungti ir saksų gentis, gyvenusias į šiaurės rytus nuo frankų valdų, tarp Reino ir Elbės upių. Net nukariauti saksai apie 30 metų atkakliai priešinosi, dažnai sukildavo, nes nenorėjo tapti krikščionimis. Galiausiai Karolis dalį saksų įsakė perkelti į kitas frankų valstybės dalis. Saksų diduomenei jis davė žemės, ir ji nebesipriešino frankų valdžiai. Kita saksų žemių dalis buvo išdalyta frankų karvedžiams ir vyskupams.Karolio Didžiojo valdomoje valstybėje gyveno visos Europos krikščioniškosios tautos, išskyrus Airijos, Anglijos ir Bizantijos gyventojus. 800 m. Karolis Romoje buvo paskelbtas imperatoriumi.Karolio Didžiojo valstybėje susiformavo viduramžių visuomenė su jos luomais, feodų dalijimu, valdymo tvarka ir įstatymais.

Valstybių susiskaldymas Po Karolio Didžiojo mirties imperiją valdė jo sūnus Liudvikas Pamaldusis. Liudviko Pamaldžiojo sūnūs 843 m. Verdene susitarė valstybę pasidalyti. Vėliau padalytos Karolio Didžiojo imperijos vietoje susidarė trys valstybės: Prancūzija, Vokietija ir Italija.Šalys, atsiradusios po padalijimo, nebuvo vieningos. Jas sudarė atskirų feodalų žemės – hercogystės, grafystės. Pavyzdžiui, Prancūziją sudarė net 16 stambių feodalinių valdų. Stambieji feodalai savo valdose buvo visagaliai šeimininkai, o tos valdos – tarsi mažos valstybės. Jie rinkdavo mokesčius, teisdavo gyventojus. Kunigaikščiai, hercogai ir grafai sakydavo, kad karalius – tik pirmasis iš lygiųjų.X – XIII a. Vakarų Europos valstybės neturėjo vieningos ir aiškiai apibrėžtos teritorijos. Valstybę sudarė žemės, kurių šeimininkai prisiekdavo karaliui ir tapdavo jo vasalais. Bet hercogas ar grafas galėdavo tapti ir kitos, kaimyninės šalies karaliaus vasalais. Pavyzdžiui, dalis Prancūzijos žemių šeimininkų buvo Anglijos karalių vasalai. Pats karalius valdė nedidelę teritoriją – domeną. Centrinės valdžios silpnėjimą ir valstybių susiskaldymą lėmė keletas priežasčių. Viduramžiais už karinę tarnybą valdovas savo pavaldiniams duodavo žemės – feodą. Gavęs feodą, žmogus iš pajamų, kurias teikė ta žemė ir joje dirbę valstiečiai, turėjo pats apsiginkluoti ir suburti kariauną. Su ta kariauna buvo tarnaujama karaliams. Ilgainiui feodalai tapo labai galingais, savarankiškais ir jau nebenorėdavo tarnauti. Skaidyti jėgas ir silpninti centrinę valdžią skatino vengrų ir ypač normanų žygiai. Netikėti puldinėjimai įvairiose vietose vertė statyti įtvirtintas pilis, laikyti stiprius karinius būrius, galėjusius atremti plėšikiškus antpuolius. Tai didino atskirų feodalų galią. Ūkiniais interesais suvienyti šalis viduramžiais taip pat nepavyko, nes vyravo natūrinis ūkis, prekyba buvo menka.Tik XIV—XV a. vėl stiprėjo karalių valdžia ir kūrėsi vieningos valstybės.

Šventoji Romos imperija Po Karolio Didžiojo imperijos padalijimo Vokietijos karaliai, ilgiau nei Prancūzijos ar Italijos valdovai, išlaikė stiprią valdžią. Jiems pavyko užkariauti dalį Italijos. Vokietijos karalius Otonas I 962 m. buvo paskelbtas Romos imperatoriumi. Jo valdoma valstybė buvo vadinama Šventąja Romos imperija. Imperijoje gyveno daug tautų, ji susidėjo iš atskirų karalių, kunigaikščių, hercogų – – imperatoriaus vasalų – valdų. Viduramžiais Imperija buvo didžiausia ir galingiausia valstybė, o imperatoriaus nuomonė buvo labai svarbi sprendžiant įvairias Europos problemas.

Pirėnų pusiasalis viduramžiais. Rekonkista Pirėnų pusiasalis, politine prasme, viduramžiais nebuvo vieningas. Ispanija tebuvo geografinis pusiasalio pavadinimas.711—713 m. musulmonai arabai nukariavo visą pusiasalį, išskyrus šiaurinę dalį, kurioje išliko kelios nedidelės krikščioniškosios valstybės. Arabai dar bandė veržtis net į frankų valdas, bet 732 m. jie dukart pralaimėjo. Dėl Ispanijos tarp musulmonų krikščionių užvirė atkaklios kovos, kurios tęsėsi iki XV pab. Tos kovos vadinamos rekonkista. Pirėnų pusiasalyje šiaurės valstybės – Kastilija Navara, Aragonas, vėliau Portugalija – nuolatos kariavo su arabais. Jų kovą rėmė Prancūzija ir kitos krikščioniškos šalys. Krikščionių kovą palaikė ir musulmonų valdomos teritorijos senieji gyventojai krikščionys, sudarę pusiasalio gyventojų daugumą. Rekonkistą lengvino tai, kad XI stipri Ispanijos arabų valstybė – Kordobos kalifatas – pradėjo silpti ir skaidytis.Per ilgus kovų su arabais amžius Pirėnuose susikūrė stiprios centralizuotos Ispanijos ir Portugalijos valstybės, kuriose svarbų vaidmenį vaidino Katalikų bažnyčia.

Valstybių susikūrimas Šiaurės ir Rytų Europoje

Šiaurės Europos šalys Į šiaurę nuo Šventosios Romos imperijos, Jutlandijos ir Skandinavijos pusiasaliuose, I tūkstm. pab. gyveno danų, švedų ir norvegų protėviai, vadinami normanais. VIII – XI a. jie nuolatos puldinėjo Europos šalis. Tūkstantmečių sandūroje, vėliau nei Vakarų Europos tautos, skandinavai tapo krikščionimis ir sukūrė stiprias valstybes.Tarp šiaurės tautų labai svarbų vaidmenį vaidino danai. Danų karalius Kanutas (1017— 1035) be Danijos dar valdė Norvegiją, Švediją, Angliją bei Škotiją. Po Kanuto mirties valstybė suiro, bet Danija, Švedija ir Norvegija išliko tampriai susietos.

Valstybių susikūrimas Rytų ir Pietryčių Europoje Centrinėje ir Rytų Europoje, į rytus nuo germanų, gyveno slavai. Jie buvo dabartinių čekų, slovakų, lenkų, bulgarų, serbų, kroatų, rusų, ukrainiečių, baltarusių protėviai. Slavų kraštuose krikščionybę platino Bizantijos ir vokiečiu misionieriai, todėl vienos slavų tautos tapo katalikiškomis, o kitos priėmė stačiatikybę.Slavų žemėse I tūkstm. pab. susikūrė valstybės. VII a. pab. susikūrė Bulgarijos karalystė, kuri pasiekė savo galybę IX a. Vėliau ši valstybė nusilpo ir susiskaldė, o ją užkariavo Rytų Romos imperija (Bizantija). IX a. susikūrė Kijevo Rusia, kurioje gyveno rusų, baltarusių, ukrainiečių protėviai, o X a. pr. – Čekijos kunigaikštystė, vėliau tapusi karalyste.Čekija buvo Šventosios Romos imperijos dalis. Čekijos karalius net siekė tapti jos imperatoriumi, bet 1278 m., kovodamas dėl valdžios, pralaimėjo vie¬nam vokiečių kunigaikščiui, viduramžiais garsios valdovų giminės atstovui Ru¬dolfui Habsburgui. Čekijoje gyveno daug imigrantų iš Vokietijos, kurie greitai įsigalėjo miestuose. Jau XII a. Čekijos diduomenė buvo pradėjusi kalbėti vo¬kiškai. Paprasta liaudis kalbėjo čekiškai. XV a. Čekijoje kils Jano Huso vadovaujamas religinis – politinis judėjimas. Taip vadinamame Husitų judėjime labai negražiai teks sudalyvauti ir Lietuvai.

Lenkijos valstybės įkūrėju laikomas kunigaikštis Mieško iš Piastų giminės. Mieško suvienijo slavų gentis, gyvenusias palei Vyslos upę. 966 m. jis vedė čekų princesę Dubravką ir buvo pakrikštytas. Lenkija labai sustiprėjo valdant kunigaikščiui Boleslavui Narsiajam. Po jo mirties Lenkijos valstybė susiskaldė į atskiras kunigaikštystes. Tik 1295 m. Pšemislas Didžialenkis atstatė karalystę.

Vengrai ir jų valstybės susikūrimasIX a. pabaigoje iš Rytų, Uralo prieškalnių, į Centrinę Europą atkeliavo vengrai. Jie buvo klajokliai, gyvulių augintojai. Vengrai apsistojo Dunojaus vidurupyje. Senieji tų vietų gyventojai turėjo pasitraukti arba paklusti ateiviams. Jų kalba skyrėsi nuo kaimynų slavų. Vengrų kalba yra gimininga estų ir suomių kalboms.Vengrai buvo labai karingi. Jų raiteliai nuolatos puldinėjo kaimynus; nusiaubė šiaurinę Italiją, Prancūziją ir Vokietiją. Krikščioniškai Europai tai buvo baisūs laikai. Nuo jūros Europos gyventojus nuolatos puldinėjo vikingai, iš rytų – vengrai. Tik po to, kai 933 ir 955 m. vengrus sumušė Vokietijos valdovai, jie liovėsi siaubę kaimynų šalis. Ilgainiui vengrai tapo žemdirbiais ir pradėjo gyventi sėsliai. į jų žemes vyko misionieriai, ir vengrai palaipsniui priėmė krikščionybę. X a. pab. susikūrė Vengrijos karalystė. Ją valdė Arpadų dinastijos valdovai.

Krikščionybės plitimas Europoje Krikščionybė atsirado Romos imperijos valdomoje Palestinoje. Naujos religijos išpažinėjus imperatoriai persekiojo, bet, nepaisant to, ji plito visoje valstybėje. Krikščionimis tapdavo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – nuo vergų iki aristokratų. Krikščionybė imperijoje tapo vyraujančia religija. Ją priimdavo ir barbarai, veržęsi į Romos imperiją. Jai nepavaldi Europos dalis tebebuvo pagoniška.Bažnyčia krikščionybę skleidė pagonių žemėse. Jos pastangų dėka iki X a. pab. beveik visa Europa jau buvo krikščioniška.V – VI a. krikščionimis tapo Airijos, Anglijos gyventojai. 496 m. apsikrikštijo didžiausios Vakarų Europoje frankų valstybės valdovas Chlodvigas. Vėliau frankų valstybė labai išaugo ir tapo imperija. Šioje imperijoje gyveno daug tautų ir visos jos laisva valia ar prievarta tapo krikščioniškomis. Iš frankų imperi¬jos krikščionybė plito į kaimynines šalis. IX a. krikščionimis tapo čekų ir slovakų protėviai. 966 m., valdant pirmajam valdovui Mieško, krikščionybę priėmė lenkai. 1000 m. Lenkijoje įkurta Gniezno arkivyskupystė, kuriai vėliau buvo pavaldūs ir Lietuvos katalikai. X a. pab. – XI a. krikščioniškomis šalimis tapo Danija, Norvegija, Švedija, Islandija, Vengrija.XI a. pab. tik nedidelis Europos kraštelis prie Baltijos jūros – mūsų protėvių ir jų kaimynų žemė – dar tebebuvo pagoniškas. Dar tūkstantmečių sandūroje į baltų žemes vyko misionieriai, bet jų veikla buvo nesėkminga. Praėjus dviems šimtams metų, į Dauguvos žiotis atsikraustė nauji krikščionybės skleidėjai. 1186 m. jie pastatė bažnyčią ir įkūrė pirmąją vyskupystę. Vyskupas Albrechtas pasikvietė riterius kalavijuočius, kurie ginklu turėjo priversti pagonis nusileisti. Riteriai Dauguvos žiotyse pasistatė pilį ir 1201 m. įkūrė Rygos miestą. 1226 m. į Prūsijos pasienį mozūrų kunigaikščio Konrado pakviesti iš Vengrijos atvyko vokiečių ordino riteriai, vadinami kryžiuočiais. XIII a. pirmoje pusėje riteriai užkariavo latvių, estų, prūsų žemes, o jų gyventojus privertė priimti katalikybę. Tik lietuviai sugebėjo atsispirti kryžiuočiams ir liko laisvi.1251 m. Lietuvos kunigaikštis Mindaugas priėmė krikščionybę. Bet jis 1263 m. žuvo tarpusavio kovose. Lietuva dar šimtą metų liko pagoniška šalimi. 1387 m. Lietuva krikštą priėmė iš Lenkijos, kurios karalaitę vedė didysis kunigaikštis Jogaila. 1413 m. pusbroliai Jogaila ir Vytautas apkrikštijo žemaičius. Po žemaičių krikšto Europoje nebeliko pagoniškų šalių.

Kaip plito krikščionybė Krikščionišku šalių valdovai vertė krikštytis savo pavaldinius. Prie krikščioniškų šalių prijungtų žemių gyventojai pagonys turėdavo atsisakyti savo tikėjimų. Karolis Didysis, frankų imperijos valdovas, užkariavo ir paėmė savo valdžion daug pagoniškų tautų. Už atsisakymą priimti krikščionybę, už bažnyčių griovimą, misionierių užpuldinėjimą, jo nurodymu, pagonys buvo baudžiami mirtimi. Labai atkakliai Karoliui Didžiajam ir krikščionybei priešinosi užkariauti saksai. Bet kareiviai palaužė jų pasipriešinimą, sugriovė pagoniškas šventyklas, ištrėmė, išžudė nepaklusniuosius.Daugiausia, skleidžiant krikš¬čionybę, nuveikė misionieriai. Jais tapdavo labiausiai išsilavinę ir pasišventę tikėjimui dvasinin¬kai. Jie vykdavo į pagoniškus kraštus ir vietiniams žmonėms aiškindavo krikščioniškąjį tikėjimą, ragindavo atsisakyti savo dievų. Skleidžiant krikščionybę Europoje pasižymėjo airių vienuoliai. Vienas garsiausių misionierių buvo šv. Patrikas, skleidęs krikščionybę Airijoje. Jo šalininkai darbavosi Airijoje, Škotijoje, Anglijoje, o vėliau žemyninėje Europoje. VI—VII a. dabartinės Vokietijos ir Prancūzijos teritorijose apaštalavo apie tris šimtus misionierių.Pagonys misionierių skelbiamos krikščionybės visaip vengė. Jie manė, kad išdavus savo dievus, juos ištiks nelaimės, badas, ligos, gaisrai, tvanai, žemė nebeduos derliaus. Todėl pagonys dažnai misionierius nužudydavo. Vokiečių protėviai 754 m. užmušė garsų airių vienuolį Vinfridą Bonifacijų, vadinamą “vokiečių apaštalu”. Žinoma, kad daug misionierių nužudė prūsai, lietuviai, lyviai, estai ir latvių protėviai.997 m. į prūsų žemę atvyko Prahos vyskupas Adalbertas Vaitiekus. Prūsai jį sutiko priešiškai ir neilgai trukus, bijodami savo dievų užsirūstinimo, nužudė. Vėliau žuvusiojo kūną už didelę kainą iš prūsų išpirko Lenkijos karalius Boleslovas I. Adalbertas buvo palaidotas Gniezno katedroje. Aprašant misionieriaus Brunono žūtį Lietuvos pasienyje 1009 m., Kvedlinburgo analuose (pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose) paminėtas Lietuvos vardas.Misionieriai, gyvendami tarp pagonių, gerai pažindavo jų gyvenimą ir jį aprašydavo. Tokie užrašai ir net žinios apie jų nužudymus yra svarbus pagoniškų tautų pažinimo šaltinis.Daug misionierių žuvo nuo stabmeldžių rankų, bet dar daugiau jų ilgus metus gyveno pagoniškuose kraštuose, skleidė tikėjimą, krikštijo ir mokė žmones. Dalis pagonių sutikdavo krikštytis ir net patys tapdavo misionieriais. Dažnai net pagoniškų kraštų valdovai netrukdydavo plisti krikščionybei. Šalis tapdavo krikščioniška, kai jos valdovas apsikrikštydavo.Kartais pagonys kunigaikščiai, užmezgę santykius su krikščioniškomis šalimis, krikštydavosi ir vesdavo princeses krikščiones. Taip krikščionybė atėjo į Frankų valstybę, Lenkiją, Rusią, Lietuvą. Priėmęs krikštą, valdovas popiežiaus vardu būdavo karūnuojamas – paskelbiamas karaliumi.Sutikęs krikštytis, kunigaikštis būdavo supažindinamas su svarbiausiomis krikščioniškojo tikėjimo tiesomis. Vėliau jį, jo artimuosius ir dvariškius pa¬krikštydavo aukšto rango dvasininkas. Krikšto dienomis vykdavo didelės iškil¬mės. Suvažiuodavo daug dvasininkų ir pasauliečių svečių. Eiliniai žmonės būdavo krikštijami didelėmis grupėmis. Jie dažnai net nesuprasdavo krikšto reikšmės, todėl dar ilgai atlikinėdavo pagoniškas apeigas, garbindavo pagonių dievus. Per krikštą ir po jo būdavo naikinami stabai, užgesinama šventa ugnis, griaunamos pagoniškos šventovės. Jų vietoje atvykę meistrai statė bažnyčias. Statybose kartais būdavo naudojami pagonių garbinti akmenys ir medžiai. Šalis, priėmusi krikščionybę, tapdavo krikščioniškos Europos dalimi. Tikyba viduramžiais buvo svarbiausia tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenimo dalis. Tarp krikščioniškų šalių užsimegzdavo įvairiausi ryšiai. Į pakrikštytą šalį atvykdavo mokyti vienuoliai, būdavo kuriami vienuolynai, o juose – mokyklos. Su krikščionybe ateidavo ir raštas, nauja moralė, pastatų statymo, puošimo, net valstybių valdymo tradicijos. Naujoms krikščioniškoms valstybėms didelę įtaką turėjo ne tik pats tikėjimas, bet ir šalies, iš kurios būdavo priimamas krikštas, pavyzdys.Katalikų bažnyčia ir krikščionybė vienijo politiškai ir tautiškai susiskaldžiusią Europą. Katalikybė jungė Europą ir kalbiniu atžvilgiu, nes dvasininkai mokėjo lotynų kalbą. Ji artino tautas ir valstybes. Krikščionybė – viduramžių visuomenės gyvenimo pagrindas. Ja rėmėsi moralė, įstatymai, tradicijos, šventės, žmonių pažiūros. Dauguma krikščioniškos Europos tautų priklausė Katalikų bažnyčiai. Bulgarai, serbai, rytų slavai krikščionybę priėmė iš Bizantijos ir tapo stačiatikiais. Dėl religinių skirtumų ilgainiui vis labiau ryškėjo katalikiškų ir stačiatikiškų tautų kultūrų skirtumai, formavosi Rytų ir Vakarų Europos kultūros sritys.

Normanų (vikingų, variagų) žygiai

Normanų puolimai Vakarų Europoje I tūkstm. pab. Europos gyventojai kentėjo nuo plėšikiškų, niokojančių pagonių normanų antpuolių. Normanai – žmonės iš šiaurės – dabartinių danų, švedų, norvegų protėviai. Europoje jie dar vadinti tiesiog danais, švedais, Rusioje – variagais, o Bizantijoje – rusais. Jie patys save vadino vikingais. Normanai buvo ir pirkliai, ir amatininkai, ir žemdirbiai, bet labiausiai jie išgarsėjo kaip žiaurūs plėšikai. Jų žygiai tęsėsi nuo VIII a. pab. iki XII a. pirmos pusės.Pirmą kartą normanų laivai 787 m. pasirodė prie Didžiosios Britanijos krantų. Greitai apie juos sužinojo vokiečių, prancūzų ir kitų Europos tautų gyventojai. Anglijoje ir Airijoje normanai įkūrė kolonijas. Anglijos valdovai nuolatos su jais kovojo. Tose kovose žuvo daug žmonių, joms buvo skirta daug pinigų, bet išstumti atėjūnų taip ir nepavyko. Vėliau, XI a. pr. anglams trumpam pavyko išsivaduoti.Niekas nebuvo apsaugotas nuo normanų antpuolių. Ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, ietimis, lankais ir skydais jie puldinėjo kaimus, miestus. Jų žvilgsnius ypač traukdavo vienuolynai, kuriuose tuo metu buvo sukaupta nemažai turto. Jie grobdavo viską: metalus, įrankius, vyno statines ir net žmones, kuriuos vėliau parduodavo. Brėmeno vyskupas Rimbertas, kuris yra aprašęs ir vikingų žygius į mūsų protėvių žemes, kronikoje pasakoja ir apie Hamburgo, tuo metu vadinto Hamaburgu, nusiaubimą 845 m. Įveikę sienas ir gynėjus, normanai keletą dienų plėšė, o po to padegė miestą.Labiausiai nuo “žmonių iš šiaurės” kentėjo upių ir jūrų pakrančių gyventojai. Būtent čia viduramžiais gyveno daugiausiai žmonių, buvo įsikūrę kaimai, pilys, vienuolynai ir miestai. Vikingai plaukiodavo jūros pakrantėmis, upėmis ir siaubdavo aptiktas gyvenvietes. Į žygius dažnai traukdavo kelios dešimtys laivų, kurių kiekviename būdavo 40—60 karių įgula. Kronikose aprašyta, kaip Ispaniją (net ir musulmonų valdomą šalies dalį) siaubė vikingai, atkeliavę net šešiasdešimčia laivų. Tokia kariauna drąsiai puldavo net didelius ir gerai įtvirtintus miestus. Normanai nusiaubė Hamburgą, Kiolną. 885—886 m. jie 10 mėnesių laikė apsiautę Paryžių. Prancūzijos sostinės nepavyko užimti. Už tai atėjūnai suniokojo aplinkinius kaimus ir miestelius.Per Gibraltaro sąsiaurį normanai pasiekė Viduržemio jūrą. Čia IX a. šeimininkavo arabai, nuo kurių galingo laivyno skandinavai ne kartą kentėjo. Silpstant arabams, normanai drąsiau plaukiojo Viduržemio jūroje ir net užėmė Siciliją ir Pietų Italiją.Tik pradėję žygius VIII a. pab. – IX a. pr., vikingai plėšikaudavo mažai nukentėdami. Tuo metu krikščioniškos Europos gyventojai nebuvo pasirengę atremti netikėtus antpuolius. Kariniai feodalų būriai buvo silpni. Riteriai, įpratę kovoti sausumoje, gerai pasiruošę ir su garbingu priešu, nesugebėdavo atremti netikėtai užpuolančių ir greitai pasitraukiančių plėšikų. Ateivių iš šiaurės puldinėjimai skatino skaidyti feodalinių valstybių karines jėgas: visur turėjo būti būriai, pasiruošę per keletą valandų atskubėti į pagalbą užpultiesiems. Per puolimus nukentėdavo ir normanai. Iš Skandinavijos arba iš visoje Europoje buvusių stovyklų atkeliaudavo nauji būriai, kurie nesilpdami vėl puldavo aptiktas gyvenvietes.Užimtose žemėse vikingai įsirengdavo laikinas arba nuolatines stovyklas ar net kolonijas. Garsi ir didelė normanų kolonija įsikūrė Prancūzijos šiaurės vakaruose, Senos žemupyje. Prancūzijos karalius, nepajėgdamas išvyti atėjūnų, 911 m. su jų vadu Rolo sudarė sutartį, kuria leido pasilikti užimtose žemėse. Kitais metais Rolo apsikrikštijo ir tapo hercogu, Prancūzijos karaliaus vasaluRobertu. Naujasis vasalas pasižadėjo ginti valdomą kraštą nuo naujų atėjūnų. Ši Prancūzijos provincija iki šiol vadinama Normandija. 1066 m. Normandijos hercogas Vilhelmas užkariavo Angliją ir tapo jos karaliumi.

Normanai ir baltai Baltų žemėse vikingai buvo dažni svečiai. Apie tai liudija archeologų randamos Bizantijos ar arabų monetos, jų strėlių antgaliai, kiti skandinaviškos kilmės daiktai ir net kapai sėlių, kuršių, žiemgalių žemėse. Rašytinių šaltinių apie jų apsilankymus yra labai mažai: ir normanai, ir mūsų protėviai tuo metu buvo pagonys ir nerašė kronikų. Skandinavų puldinėjimai atsispindi tautosakoje. Senose liaudies dainose kartais minimi “barzdoti vyrai, vyrai iš jūrų”, ištrypę gėles. Yra ir padavimų apie piktus “žuvėdus”. Senose Vakarų Europos kronikose yra žinių ir apie normanų žygius į mūsų protėvių žemes.Baltų žemėse buvo įsikūrusios kelios vikingų gyvenvietės. Dabartinės Latvijos teritorijoje, prie Gruobinios, archeologai atrado ir ištyrinėjo jų stovyklą bei prekybos centrą Sėburgą. Sembų žemėje (prie dabartinio Karaliaučiaus) ir prūsų žemėse (dabartinėje Lenkijoje) buvo Viskiutų ir Truko gyvenvietės. Tokiose nuolatinėse gyvenvietėse archeologai randa ne tik įvairių vikingų naudotų daiktų, bet ir laivų statyklų liekanų, ateivių kapų. Apie tai liudija vietos gyventojams nebūdingos įkapės.

Normanai RusiojeNormanai savo laivais lengvai pasiekdavo rytinę Baltijos jūros pakrantę. Plaukdami Dauguvos, Nevos ir kitomis upėmis per baltų ir rytų slavų žemes į žemyno gilumą, jie pasiekdavo į Juodąją ir Kaspijos jūras įtekančių Dniepro ir Volgos upių aukštupius, o po to – Juodąją jūrą ir Bizantiją. Tas upių kelias va¬dinamas keliu “iš variagų į graikus”. Vikingai keliaudami ir plėšikavo, ir pre¬kiavo. Iš Rytų Europos gyventojų baltų, slavų, Volgos bulgarų, stepių klajoklių jie pirko odos, kailių, medaus, vergų. Už tai mokėdavo prabangos prekėmis, metalais, ginklais, sidabrinėmis monetomis, kurių variagai gaudavo iš Bizantijos ir arabų pirklių.Žemių, per kurias ėjo upių kelias iš variagų į graikus, gyventojai dar buvo pagonys ir neturėjo savo valstybių. Seniausiame Kijevo metraštyje – “Būtųjų metų pasakojimas” – rašoma, kad normanų kunigaikščio kariai užėmė Kijevą ir pradėjo valdyti visą rusų žemę. Taip normanai prisidėjo prie Rytų slavų valstybės įkūrimo, nors savo valstybingumo ir neturėjo. Kaip ir kitur, Rusioje normanai greitai asimiliavosi – susiliejo su vietiniais gyventojais.

Normanų žygių pabaigaNormanų puldinėjimai ir plėšikiškas gyvenimo būdas negalėjo labai ilgai tęstis. Per tris šimtus metų trukusią ekspansiją jie išeikvojo daug jėgų. Bet ne tai nulėmė žygių pabaigą. Bėgant metams Europoje išaugo kariniai riterių būriai, miestų galia, o tuo pačiu ir sugebėjimas atremti plėšikiškus antpuolius. Normanai laikui bėgant taip pat keitėsi. Užgrobtose krikščionių žemėse jie ilgainiui pradėdavo sėsliai ir taikiai gyventi, tapdavo krikščionimis, asimiliuodavosi. Apie juos žinojo ir stengėsi apkrikštyti misionieriai. Nuo IX a. krikščionybė skverbėsi į Skandinaviją. Misionieriai stengėsi apkrikštyti šiuos pavojų kėlusius pagonis. Žinoma, kad 826 m. Danijos pasienyje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. X a. apsikrikštijo skandinavų valdovai ir jų pavaldiniai. Tapę krikščionimis, normanai nebegalėjo ir nebenorėjo plėšikiškai puldinėti tikėjimo brolių. Skandinavija tapo krikščioniškos Europos dalimi. XI a. vis mažiau ir mažiau plėšikų normanų pasirodydavo Europos šalių pakrantėse.Kaip tik tuo metu Danijos ir Švedijos gyventojus pradėjo puldinėti kuršiai. Jie grobė visokį turtą, net bažnyčių varpus. Nemažiau už kuršius tuo pat metu plėšikiškais išpuoliais pasižymėjo ir pagonys estai.

Kijevo Rusia

Rytų slavai ir jų kaimynai. Kijevo Rusios susikūrimas Dideliuose Rytų Europos plotuose mūsų eros pradžioje gyveno Rytų slavų gentys – rusų, ukrainiečių, baltarusių protėviai. Rytų slavų kaimynai vakaruose buvo vakarų slavai (slovakai ir lenkai), baltai (lietuvių ir latvių protėviai) ir estai. Pietų stepėse tuo metu viešpatavo klajoklių gentys.Rytų slavai buvo žemdirbiai. VIII – IX a. slavų visuomenėje formavosi feodaliniai santykiai, spartėjo turtinė nelygybė. Stambūs žemės savininkai buvo kunigaikščiai ir bajorai, nuo jų priklausė valstiečiai.Rusų metraščiuose minima virš 10 genčių ir genčių sąjungų, kurios vėliau įėjo į seniausios rusų valstybės – Kijevo Rusios sudėtį.Apie rusų valstybės – Kijevo Rusios įkūrimą žinių randame seniausiame rusų metraštyje “Būtųjų metų pasakojimas”. Šį metraštį XII a. Kijeve parašė vienuolis Nestoras. Metraščio pasakojimu, apie 882 m. iš Novgorodo atvykęs variagų kunigaikščio Riuriko karvedys Olegas su kariais užėmė Kijevą ir pradėjo jį valdyti. Olegas (882—912) tapo pirmuoju visos Rusios valdovu. Kijevo Rusia buvo pirmoji rytų slavų valstybė. Joje gyveno dabartinių rusų, ukrainiečių, bal¬tarusių protėviai.Kijevo Rusios kunigaikščiai kasmet su savo kariauna, kurią sudarydavo keli šimtai vyrų, vykdavo į pavaldžias gentis “pasižmonėti”. “Pasižmonėjant” būdavo surenkama duoklė, o gentis turėdavo išlaikyti kunigaikštį ir jo palydą. Kunigaikštis teisdavo nusikaltusius, spręsdavo ginčus. Nepaklusnieji būdavo žiauriai baudžiami. Rusioje buvo nemažai didelių, tų laikų supratimu, miestų. Skandinavai Rusią vadino “miestų šalimi” (Gardarika). Iš miestų ypatingą reikšmę turėjo Novgorodas, Kijevas, Smolenskas, Pskovas. Didieji miestai mokesčius mokėjo didžiajam kunigaikščiui. Novgorodas buvo didelis prekybos centras. Jame prekiavo ne tik Rusios, bet ir užsienio šalių pirkliai. Svetimša¬liai vertino kailius, kurių buvo galima nusipirkti šiame šiaurės mieste. Rusios kunigaikščiai dažnai organizuodavo karinius žygius. Juose be rusų dalyvaudavo samdyti variagai. Tokiais karo žygiais pasižymėjo kunigaikštis Sviatoslavas (945—972).

Jis nugalėjo Pavolgio bulgarus, chazarus, valdžiusius Volgos ir Dono žemupio vandens kelius. Sviatoslavas kariavo ir su Bizantija. 972 m. jį, grįžtantį iš žygio prieš Bizantiją, prie Dniepro slenksčių užpuolė klajokliai pečenegai. Kunigaikštis žuvo. Iš jo kaukolės pečenegai pasidarė pa-auksuotą vyno taurę. Ilgus amžius rusai kovojo su pietų stepėse gyvenusiais klajokliais. IX – X a. pietinėse stepėse viešpatavo pečenegai, XI a. juos pakeitė polovcai.

Kijevo Rusios krikštas Rusia iki X a. pab. buvo pagoniškas kraštas. Rusios gyventojai, kaip ir kiti pagonys, garbino gamtos jėgas. Pagrindiniai dievai buvo Perftnas (perkūnas) ir Jarila (saulė). Religines apeigas atlikdavo prie akmeninių ar medinių savo dievų stovylų – stabų. Dievams buvo aukojami gyvuliai.Prekiaudami ir kariaudami Rusios gyventojai dažnai susitikdavo su krikščionimis, ypač bizantiečiais. Per Rusią ėjo “didysis vandens kelias iš variagų į graikus”.988 m. kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius (980—1015) (Sviatoslavo sūnus) krikščionybę stačiatikybės forma priėmė iš Bizantijos. Kunigaikštis ir diduomenė krikštijosi pirmieji. Po to buvo apkrikštyti ir kiti šalies gyventojai.Rusioje įsikūrė vienuolynai. Vienuoliai Rusioje skleidė krikščionybę, o su ja ir mokslą, meną, raštą. Vienuoliai rašė metraščius. Kartu su stačiatikybe iš Bizantijos atėjo cerkvių statymo, ikonų tapymo, giedojimo tradicijos. Iš Bizantijos Rusia perėmė ir raštą, kuriuo, nedaug pakeitus, naudojamasi iki šiol. Slavišką abėcėlę, vadinamą kirilica, graikų raidyno pagrindu sukūrė vienuoliai misionieriai Kirilas ir Metodijus. Jie išvertė evangeliją ir kitą graikų bažnytinę literatūrą.Rusios Stačiatikių bažnyčios vadovą – metropolitą skirdavo Konstantinopolio patriarchas. Vyskupai buvo skiriami tik pritarus Kijevo kunigaikščiui. Į Rusią atvyko daug mokytų vienuoliu iš Bizantijos. Rusioje plito iš Bizantijos nešama kultūra.Archeologai drėgnoje Novgorodo žemėje randa beržo tošies ritinėliu. Jie primarginti įvairiausių užrašų. Jie, taip pat užrašai ant amatininkų dirbinių, liu¬dija, kad Rusios miestuose būta nemažai raštingų žmonių.

Kijevo Rusios suklestėjimas ir suirimas Kijevo Rusia XI – XII a. buvo didžiausia Europos valstybė. Jos suklestėjimo laiko¬tarpis – Jaroslavo valdymo metai (1019 – 1054). Jaroslavas pasižymėjo kaip tikras viduramžių švietėjas. Ne be pagrindo jis buvo pavadintas Išmintinguoju. Jam valdant Rusioje plito raštija, miestų statyba, švietimas. Jis pradėjo kurti pirmąjį rašytinių įstatymų sąvadą “Rusų tiesa”. Tarptautinis Kijevo Rusios autoritetas buvo didelis. Jaroslavo duktė Ana tapo prancūzų karaliaus Henriko I žmona. Panašius dinastinius ryšius Rusia turėjo su Švedija, Norvegija, Vengrija, Bizantija, Vokietija. Kijevo Rusios valstybę, kaip ir daugelį kitų, sudarė stambių kunigaikščių ir bojarinų paveldimos valdos, kurios vadinamos tėvonijomis. Kunigaikščiai ir bojarinai turėjo didelę valdžią.Atskirų žemių kunigaikščiai kovai su priešais turėjo dideles kariaunas. Tai didino jų savarankiškumą ir nepriklausomybę nuo didžiojo kunigaikščio. Ilgainiui jie atsisakydavo jam paklusti. Šalies atskirų dalių uždarumą skatino ir tai, kad tuo metu viešpatavo natūrinis ūkis. Atskiro kunigaikščio valdoje būdavo pasigaminama visa, kas būtina. Valstiečiai, mokėdami duokles, aprūpindavo žemvaldžius maisto produktais. Amatininkai pagamindavo reikiamų įrankių, ginklų, baldų, statybinių medžiagų. Prekiauta tik druska, metalu ir prabangos dalykais.Dideli ir stiprūs miestai stengėsi išsikovoti savarankiškumą, nemokėti kunigaikščiui mokesčių. Visa tai nulėmė, kad didžiulė Kijevo Rusia pradėjo skilti atskiras valstybėles – kunigaikštystes. 1132 m. metraštininkas rašė, kad “iškriko visa Rusios žemė”. XII a. silpnėjo Kijevo kunigaikščio valdžia. Atsirado keletas nepriklausomų kunigaikštysčių, kurios skaldėsi kunigaikščių sūnums dalijantis tėvų valdas. XIII a. pr. Kijevo Rusios teritorijoje buvo apie pusė šimto kunigaikštysčių. Didžiausios iš jų buvo Vladimiro, Galičo, Volynės.Susiskaldymas atitiko kunigaikščių interesus. Jie tapo vienvaldžiai savo valdų šeimininkai, bet tos valdos buvo silpnos. Tai buvo labai pavojinga, nes Europai, ne tik Rusiai, pradėjo grėsti didelis pavojus iš rytų – mongolai-totoriai

DVASININKIJOS LUOMAS IR KRIKŠČIONIŲ BAŽNYČIA

Krikščionių bažnyčia

Krikščionių bažnyčios skilimas Krikščionių bažnyčią skaidė Rytų ir Vakarų krikščionių vadovų nesutarimai. Vakarų krikščionims vadovavo Romos popiežius. Jis laikė save švento Petro įpėdiniu ir Dievo vietininku žemėje. Rytų Romos imperijos krikščionių vadovas Konstantinopolio patriarchas nepripažino popiežiaus viršenybės. Popiežius ir patriarchas nesutarė norėdami valdyti daugiau krikščionių.Didelis konfliktas kilo tuomet, kai popiežius 1054 m. Sicilijai paskyrė arkivyskupą. Iki tol Sicilija buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchui. Susipykę popiežius ir patriarchas prakeikė vienas kitą ir atskyrė nuo bažnyčios. Tai reiškė, kad krikščionių pasaulis suskilo į dvi dalis: Katalikų ir Stačiatikių.

Bažnyčios problemos ir Kliuni reforma I tūkstm. pab. Bažnyčią draskė daug problemų. Vyskupai, kunigai, vienuolynų viršininkai – abatai ir pats popiežius dažnai buvo priklausomi nuo pasauliečių. Feodalas, įkūręs bažnyčią ar vienuolyną, laikė save jų šeimininku. Jis pats parinkdavo kunigą ar abatą. Imperatorius skyrė vyskupus. Net popiežiai būdavo paskiriami pagal įtakingų pasauliečių užgaidas. Paskyrimus nulemdavo turtai ir giminystės ryšiai. Taip gavę pareigas, dvasininkai būdavo priklausomi nuo juos paskyrusių pasauliečių. Kunigais, abatais, vyskupais neretai tapdavo nepasirengę, to neverti žmonės. Atsirado daug vyskupų, kunigų, vienuolių, kurių gyvenimas beveik nesiskyrė nuo pasauliečių. Kunigai vesdavo, turėdavo šei¬mas ir visiškai nesirūpindavo tikinčiaisiais. Kai kurie vienuoliai gyveno sočiai ir linksmai, tesirūpindami žemės valdymu, valstiečių priežiūra ir mokesčiu rin¬kimu. Toks nutolimas nuo Kristaus ir apaštalų gyvenimo pavyzdžio griovė Bažnyčios autoritetą. Tuo piktinosi kai kurie vienuoliai ir giliai tikintys pasau¬liečiai. Jie siekė pakeisti padėtį. Kilo judėjimas už Bažnyčios reformavimą, jos sustiprinimą. Judėjimą pradėjo Kliuni vienuolyno vienuoliai.Kliuni Benediktinų ordino vienuolyną Burgundijoje 910 m. įkūrė Vilhelmas iš Akvitanijos, kaip jis pats sakė, “Dievo malone grafas ir hercogas”. Vilhelmas nesistengė pats valdyti vienuolyno. Kliuni nepriklausė nuo pasauliečių ir net nuo vietos vyskupo. Jis buvo pavaldus tik popiežiui. Svarbiausias Kliuni vienuolyno tikslas buvo Bažnyčios laisvė. Jis siekė panaikinti dvasininkų pavaldumą ar priklausomybę nuo pasauliečių. Abatą rinko vienuolyno bendrija. Abatais tapdavo neeilinės asmenybės, pamaldūs ir protingi vyrai, kurie dažniausiai ilgai valdydavo. Popiežiaus leidimu kliuniečiai steigė naujus vienuolynus. Tokių vienuolynų po dviejų šimtų metų buvo daugiau kaip tūkstantis.Kliuni vienuolyno vienuoliai gyveno pagal griežtas taisykles. Jie daug meldėsi, dirbo. Jie siekė, kad visų vienuolynų gyvenimas būtų grindžiamas griežta tvarka, pamaldumu ir mokymusi. 1063 m. juos aplankęs dvasininkas rašė: “studijų, darbo ar švento skaitymo metu be reikalo niekas nevaikšto ir nekalba. Tarnavimas Dievui taip užpildo jų dieną, kad be būtiniausių darbų vargu ar lieka laiko bendrauti ir kalbėtis”.Vienas iš kliuniečių, vienuolis Hildebrantas, buvo svarbiausias popiežių patarėjas. 1073 m. pats Hildebrantas tapo popiežium Grigaliumi VII. Tai buvo griežtas, protingas, reiklus sau ir kitiems žmogus. Jis visuomet teigė, kad Bažnyčia ir popiežius yra aukščiau už pasaulietinę valdžią ir imperatorių. Naujasis popiežius greitai ėmėsi reformų. Buvo nustatyta, kad popiežių rinks kardinolai, susirinkę į konklavą. Jis uždraudė simoniją – bažnytinių pareigų pirkimą, pasaulietinę investitūrą – įgaliojimų suteikimą. Tai reiškia, kad vyskupui ar abatui įgaliojimus galėjo suteikti ne pasauliečiai, kaip anksčiau, bet popiežius. Naujasis popiežius griežtai reikalavo laikytis celibato, t.y. draudė kunigams vesti. Vedę ir nusipirkę pareigas dvasininkai buvo šalinami. Grigalių VII rėmė kunigai ir vienuoliai, susiję su Kliuni vienuolynu. Tokia popiežiaus valdžia nepatiko kunigaikščiams, siekusiems išlaikyti savo valdžios viršenybę. Vis tik popiežius šiuos pakeitimus galėjo įgyvendinti, nes Vokietijos imperatorius Henrikas IV, kurio interesai buvo labiausiai pažeisti, buvo dar vaikas, o imperijoje nebuvo stiprios valdžios. Henrikui IV užaugus ir sustiprinus savo valdžią, tarp jo ir popiežiaus didėjo nesutarimai.

Ėjimas į Kanosą Didelis konf1iktas iškilo, kai Milano gyventojai išvijo vedusius kunigus ir juos palaikiusį vyskupą. Naujo imperatoriaus paskirto vyskupo milaniečiai nepriėmė. Juos palaikė popiežius. Imperatoriui, galingiausiam tų laikų valdovui, tai nepatiko. 1076 m. jis sukvietė į Vormsą sau pavaldžius vyskupus ir paskelbė, kad popiežius nušalinamas. Popiežių valdovas net pavadino “plėšriu vilku”. Grigalius VII, savo ruožtu, imperatorių atskyrė nuo Bažnyčios, o jo vasalus atleido nuo ištikimybės priesaikos. Prieš imperatorių sukilo vasalai ir ruošėsi išrinkti naują valdovą. Henrikui IV nieko kito neliko, tik vykti pas popiežių ir prašyti atleidimo. Popiežių imperatorius rado Kanosos pilyje, Šiaurės Italijoje, bet Grigalius VII nenorėjo jo priimti. Tuomet imperatorius viduržiemyje (1077 01 25) basas, apsirengęs atgailautojo rūbais, tris dienas stovėjo prie pilies vartų ir meldė atleidimo. Galiausiai popiežius priėmė Henriką IV ir jam atleido.

Bažnyčia po Kliuni reformos Vėliau imperatorius ir jo įpėdiniai tęsė kovą prieš Bažnyčios savarankiškumo augimą, bet popiežiai išsaugojo savo galią. 1122 m. tarp imperatoriaus ir popiežiaus Vormse buvo pasirašyta sutartis – konkordatas. Vormso konkordate buvo nustatyta, kad vyskupus skiria dvasiškiai. Investitūra – įgaliojimų suteikimas – susideda iš dviejų dalių: žiedo ir lazdos, simbolizuojančių dvasinę valdžią, juos įteikia popiežius, o imperatorius įteikia skeptrą, reiškiantį dalinį vyskupų priklausymą nuo pasaulietinės valdžios.Bažnyčia XI—XII a. buvo galingiausia ir įtakingiausia viduramžių jėga. Ji valdė didelius žemės plotus, turėjo kitokio turto. Popiežiaus nurodymų klausė vyskupai, kunigai, vienuoliai, tikintieji. Vienuoliai tapdavo karalių auklėtojais, mokytojais ir patarėjais. Popiežius Inocentas III (1198 -1216) sakė, kad popiežiai pašaukti valdyti tautas ir valstybes. Taip ir buvo tikrovėje. Popiežiai karūnuodavo karalius. Susipykę su popiežiumi, valdovai dažniausiai pralaimėdavo. Popiežiui nusileido ir jo viršenybę pripažino Prancūzijos, Anglijos karaliai, Vokietijos imperatoriai, nors pastarieji laikas nuo lako vėl atsisakydavo tokio pripažinimo. Popiežių vasalais save pripažino Anglijos, Švedijos, Danijos karaliai. Popiežiaus valdos driekėsi visur, kur gyveno katalikai, nežiūrint valstybių sienų ar tautų. Katalikų bažnyčia, krikščionių tikėjimas, lotynų kalba vienijo tautiškai ir politiškai susiskaldžiusią Europą.

EREZIJOS VIDURAMŽIAIS. HUSITŲ JUDĖJIMAS

Erezijos ir kova prieš jas Katalikų bažnyčioje buvo žmonių, kurie kitaip, nei įprasta, suprato tikėjimo teiginius, teigė įvairias naujoves, kritikavo vadovybę. Jie buvo vadinami atskalūnais, eretikais. Erezija, išvertus iš graikų kalbos, reiškia “atskiras tikėjimas”.Ankstyvaisiais viduramžiais krikščionybėje reiškėsi įvairios kryptys, skirtingai buvo suprantamos atskiros tikėjimo idėjos. Visuomet buvo žmonių, kurie priešindavosi Bažnyčios vadovybei, kritikuodavo popiežių, vyskupus, kunigus, kitaip aiškino tikėjimo tiesas.Eretikai labai aktyviai veikė XII – XIII a. Jų judėjimo centrai buvo Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje.Valdensų, dar vadintų Liono vienuoliais, erezijos pradininkas buvo turtingas audinių pirklys Pjeras Valdas, gyvenęs XII a. pab. Lione. Vieną dieną jis metė savo užsiėmimą ir atsisakė turto. Jis ir jo bendraminčiai teigė gyveną pagal Kristaus pavyzdį. Bažnyčios vadovus, popiežių jie kaltino Kristaus dvasios išsižadėjimu. Todėl Valensai buvo paskelbti eretikais ir pradėti persekioti.Katarai (gr. katharos – “švarus”) neigė bažnytinę žemėvaldą, dešimtinę, turtą. Nuosavybę jie laikė velnio išmone pražudyti sielai. Katarai reikalavo gyventi asketiškai, kukliai kaip apaštalai, neturėti turto.Eretikai aktyviai veikė Albi mieste, Rytų Prancūzijoje. Todėl jie vadinami albigiečiais. Daug eretikų gyveno Tulūzos grafo Raimundo VI valdose. Jiems nužudžius popiežiaus pasiuntinį, popiežius Inocentas III albigiečius atskyrė nuo Bažnyčios. Prieš juos paskelbtas kryžiaus žygis, kuris tęsėsi nuo 1209 iki 1229 m. Eretikai buvo žudomi, miestai griaunami. Kryžiaus žygio dalyviai nusiaubė Pietų Prancūziją. Tuo pasinaudojo Prancūzijos karalius, prijungdamas priešo valdą Tulūzos grafystę prie savo domeno.Eretikai buvo nuoširdžiai ir giliai tikintys žmonės. Bet kritiškas jų požiūris į Bažnyčią, reikalavimas atsisakyti turto, raginimas keisti tikėjimo tradicijas kėlė Katalikų bažnyčios vadovybės pyktį. Todėl eretikai buvo nuolatos persekiojami. Viena iš plačiai eretikams taikomų bausmių buvo atskyrimas nuo Bažnyčios. At¬skirtasis netekdavo visų teisių. Jo ne¬gynė įstatymai. Kartais nuo Bažnyčios būdavo atskiriamos didelės sritys, kuriose buvo daug eretikų. Tuo¬met užsidarydavo bažnyčios, vaikai likdavo nekrikštyti, nebuvo galima laidoti mirusiųjų kapinėse. Prieš tokius eretikų kraštus kartais buvo skelbiami niokojantys kryžiaus žygiai. XIII a. pr. susikūrė nauji vienuolių pranciškonų ir dominikonų ordinai. Šie ordinai neturėjo jokio turto, žemės. Vienuoliai keliaudavo po įvairias šalis ir gyvendavo iš tikinčiųjų aukų. Ilgesniam laikui jie apsistodavo miestuose. Būdami mokyti jie įkurdavo mokyklas, profesoriaudavo universitetuose. Šių ordinų vienuoliai buvo ištikimi ir tiesiogiai pavaldūs popiežiui.XIII a. kovoti su eretikais buvo įsteigtas specialus Bažnyčios teismas – inkvizicija (lotyniškai – “ištyrimas”). Inkvizitoriai dažniausiai būdavo dominikonai. Inkvizicijos teismas apie vieno ar kito žmogaus mintis ir elgesį dažnai sužinodavo iš skundikų. įtariamąjį erezija suimdavo ir stengdavosi išsiaiškinti, ar tikrai jo mintys ir veikla yra eretiškos. Tardant neretai kankindavo. Kaltieji būdavo perduodami pasaulietinės valdžios teismui. Pati žiauriausia bausmė – sudeginimas ant laužo. Inkvizitorių aukomis tapdavo ne tik kritikuojantys Bažnyčią ar tikėjimą, bet kartais ir mokslininkai, kitaip, nei įprasta, aiškinę įvairius klausimus.Inkvizitorių aukomis tapo ir buvo sudeginti ant laužo Žana d’Ark, Džordanas Brunas, Janas Husas ir dešimtys kitų žymių asmenybių.Inkvizicijos teismai Ispanijoje, Portugalijoje ir Italijoje gyvavo iki XVIII a.

Husas ir husitai XV a. pr. Centrinę Europą sukrėtė husitų judėjimas. Šio judėjimo pradininkas buvo kunigas ir Prahos universiteto profesorius Janas Husas. Jis smerkė Bažnyčios ydas: turto siekimą, bažnytinių pareigų pirkimą, indulgencijų pardavinėjimą. Kaip ir anglų teologas bei profesorius Džonas Vilklifas iš Oksfordo, Husas sakė, kad popiežiaus ir bažnytinių susirinkimų sprendimai yra teisėti, jeigu jie atitinka Šventojo Rašto teiginius. Vienintelis tikėjimo šaltinis yra Biblija. Jis reikalavo, kad Bažnyčia atsisakytų turto, kad pamaldos vyktų gimtąja tikinčiųjų kalba. Husas parengė čekų kalbos gramatiką. Tuo metu Čekijoje buvo įsiga¬lėję vokiečiai. Husas pasisakė prieš svetimtaučių viešpatavimą Čekijoje. Daug kam nepatiko maištingojo profesoriaus mintys. Prahos arkivyskupas atskyrė jį nuo Bažnyčios, bet Husas toliau tęsė savo veiklą.Konstancos mieste, Pietų Vokietijoje, vyko Bažnyčios susirinkimas. Jo dalyviai be kitų klausimų, nagrinėjo ir Huso, kuris turėjo daug pasekėjų, veiklą. Nors imperatorius pažadėjo, kad Husui nieko blogo neatsitiks, tačiau, atvykęs į Konstancą, jis buvo suimtas ir apkaltintas erezija. 1415 m. Husas buvo sudegintas ant laužo. Huso nužudymas Čekijoje sukėlė didžiulį nepasitenkinimą, nukreiptą prieš Katalikų bažnyčią ir vokiečius. 1419 m. Prahoje kilo sukilimas. Daug vokiečių žuvo arba turėjo bėgti iš Bohemijos (taip vokiečiai vadino Čekiją) miestų. Šalyje buvo griaunami vienuolynai, nusavinamos Bažnyčios žemės. Husitų sostine tapo Taboras. Jį įkūrė ir įtvirtino patys husitai. Popiežius prieš husitus paskelbė keletą kryžiaus žygių, bet husitai sumušdavo riterius. Riteriai buvo nepratę kovoti su tokia kariuomene. Pagrindiniai husitų ginklai buvo spragilai, ištiesinti dalgiai, kirviai, lazdos, ilgi kabliai, skirti riterį nutraukti nuo arklio. Husitai naudodavo ir nedideles patrankas, kuriomis šaudydavo į riterius. Riterių atakas jie sustabdydavo vežimų užtvaromis. Sustatę vežimus ratu, jie greitai galėjo įkurti laikiną, bet sunkiai riteriams įveikiamą stovyklą.Vadovaujami karvedžio Jano Žižkos, Prakopo ir kitų vadų, husitai ne tik sėkmingai apsigindavo, bet ir surengdavo žygius į kitas šalis. Husitų kariai pasiekė Austriją, Vengriją, Brandenburgą, Sileziją, net Baltijos jūros pakrantes.Tik 1434 m. imperatoriaus kariuomenė mūšyje prie Lipanų miestelio, į rytus nuo Prahos, sumušė pagrindines husitų jėgas.

VIENUOLYNAI IR JŲ VAIDMUO VIDURAMŽIŲ VISUOMENĖS GYVENIME

Vienuoliai Svarbi viduramžių visuomenės dalis buvo dvasininkai – kunigai ir vienuoliai. Vienuoliai – tai tikintieji, atsisakę įprasto pasaulietinio gyvenimo – “pasaulio tuštybės”, šeimos, turto, namų ir pasišventę tarnauti Dievui. Pirmieji krikščionių vienuoliai atsirado III – IV a. Jie atsiskirdavo nuo visuomenės ir gyveno labai asketiškai.Viduramžiais vienuoliais tapdavo įvairios kilmės žmonės, bet dažniausiai toks likimas tekdavo žemvaldžių sūnums ir dukroms. Tais laikais tėvo valdas paveldėdavo vyriausias sūnus, o kitiems likdavo dvi galimybės: tarnauti kokiam nors didikui (mergaitėms – ištekėti) arba tapti vienuoliu. Žmonės buvo labai pamaldūs, todėl kiekvienai šeimai būdavo garbė vieną ar kelis jaunesniuosius vaikus dar vaikystėje atiduoti į vienuolyną. Turtingų tėvų dukros, tapdamos vienuolėmis, į vienuolyną atsinešdavo ir kraitį.

Stojantys į vienuolyną duodavo neturto, paklusnumo įžadus, pasižadėdavo nevesti. Vienuoliai darė viską, ko reikėjo Bažnyčiai ir jos galiai stiprinti. Jie buvo aktyviausi krikščionybės skelbėjai pagonių žemėse, kovojo su erezijomis. Vienuoliai visoje Europoje įsteigė šimtus vienuolynų, kurie tapo svarbūs religinio, kultūrinio, ūkinio gyvenimo centrai.Viduramžiais buvo ir tokių vienuolių, kurie gyveno ne vienuolynuose, o pavieniui, atsiskyrę. Jie dėvėjo šiurkštaus audinio rūbus, žiemą ir vasarą keliaudavo basi arba apsiavę menku apavu, maitinosi iš išmaldos, dažnai garsėjo pamaldumu ir šventumu. Apie juos pasakojamos legendos. Tokie vienuoliai būdavo labai gerbiami, nes jie, kaip buvo aiškinama, pavieniui grumdavosi su velniu, su kūno ir sielos geiduliais.

Vienuolių ordinai Seniausias vienuolių ordinas – benediktinai. Jį 528 m. įkūrė šv. Benediktas Nursietis. Vėliau buvo įsteigta naujų vienuolijų. Kryžiaus žygių į Palestiną me¬tu susikūrė kariniai tamplierių, joanitų, kryžiuočių arba teutonų ordinai. Šių or¬dinų nariai, be vienuoliams įprastų pasižadėjimų nevesti, neturėti turto, paklusti vadovybei, įsipareigodavo ginklu kautis prieš kitatikius. Joanitai saugojo irrūpinosi žygiuose sužeistų ir susirgusių kryžininkų ligoninėmis. Vienas iš šių karinių ordinų – kryžiuočiai – 1226 m. atsikraustė prie Baltijos jūros ir kartu su 1202 m. įkurto kalavijuočių karinio ordino broliais siaubė pagonių prūsų, lietuvių, latvių ir estų protėvių žemes. Kariniams vienuolių ordinams vadovavo didieji magistrai, o kitiems – abatai arba generolai. XIII a. kilus dideliam eretikų sąjūdžiui, nukreiptam prieš turtą ir turtingą Bažnyčią, kaip atsakas į tai, susikūrė dominikonų ir pranciškonų ordinai. Jie neturėjo jokio turto, jų nariai misdavo iš tikinčiųjų aukų ir dažniausiai gyvendavo miestuose tarp pasauliečių. Išsilavinę dominikonai pagarsėjo kaip mokytojai, profesoriai, uolūs eretikų persekiotojai. Šiam ordinui priklausė daug garsių vyrų, tarp jų – Tomas Akvinietis. Dominikonai ir pranciškonai buvo tiesiogiai pavaldūs popiežiui.Vienuolynų buvo visoje Europoje. Jų skaičius viduramžiais iki pat Reformacijos augo. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XIII a., net ir pagonims kunigaikščiams valdant, gyveno ir veikė vienuoliai. Lietuvai 1387 m. tapus krikščioniška šalimi, čia įsikūrė dešimtys vienuolynų ir šimtai vienuolių. XVI a. LDK veikė 36 vienuolynai.

Vienuolių gyvenimas ir veikla Kiekvienas vienuolių ordinas turėjo savo regulą – taisykles, pagal kurias buvo tvarkomas jo gyvenimas, nustatytos narių pareigos, ordino santykiai su Bažnyčios vadovybe. Regula griežtai reglamentavo vienuolio gyvenimą ir vienuolyno veiklą. Vienuolyne buvo griežtai nurodyta, kaip rengtis, kada valgyti, melstis, giedoti,dirbti ir miegoti.Benediktinai gyveno labai uždarą gyvenimą: beveik visa, ko reikėjo vienuolynui, buvo jo teritorijoje. Vienuolynui vadovavo abatas, paprastai renkamas iš kilmingų brolių. Jam neprieštaraudami privalėjo paklusti visi vienuoliai. Pa¬grindinė šio ordino idėja – “Malda ir darbas”. Penkis kartus per dieną ir du kartus naktį vienuoliai susirinkdavo vienuolyno bažnyčioje ir bendrai melsdavosi. Šv. Benedikto parengti įstatai taip pat reikalavo mokytis ir dirbti. Vienuoliai dirbo žemę, rūpinosi daržais ir gyvuliais, darbavosi vienuolyno dirbtuvėse, kurių būdavo ne viena. Jie prižiūrėjo, kaip dirba vienuolynui priklausančių kaimų žmonės. Žemes ir kaimus vienuolynams dovanodavo arba testamentu paskirdavo turtingi žemvaldžiai.Vienuoliai iš savo ūkio apsirūpindavo maistu, rūbais, statybinėmis medžiagomis. Per amžius jų ir vienuolynams priklausiusių valstiečių darbu būdavo sukaupiami dideli turtai. Tai leido kurti naujus vienuolynus, steigti mokyklas, šelpti vargšus, priglausti piligrimus ir rūpintis ligoniais.Labiausiai išsilavinę vienuoliai mokė vienuolynų mokyklose. Vienuoliai skriptoriai skriptoriumuose metų metais rašydavo arba perrašinėdavo knygas, saugomas vienuolynų bibliotekose. Perrašyti manuskriptai patekdavo į kitus vienuolynus, kur taip pat buvo daromi nuorašai. Taip plito knygos. Perrašinėdami ir platindami vienuoliai ateities kartoms išsaugojo knygas, kurių originalai seniai ir nesugrąžinamai pražuvo istorijos vingiuose.Tais laikais Europoje buvo rašoma žąsies plunksna ant pergamento, specialiai išdirbtos veršelio arba avies odos. Pergamentas ir kiti reikmenys buvo gaminami vienuolynų dirbtuvėse. Knygą kurdavo keletas žmonių. Vieni rašė tekstą, kiti piešė antraštines raides ir iliustracijas, vadinamas miniatūromis, dar kiti įrišdavo knygą.Vienuolynuose taip pat buvo rašomos kronikos, o vienuoliai mokslininkai kurdavo savo darbus.Vienuoliai buvo raštingiausi ir labiausiai išsimokslinę viduramžių žmonės. Dažniausiai tik jie tapdavo mokslininkais, mąstytojais, mokytojais, skriptoriais, menininkais. Vienuolynai buvo religijos, mokslo, švietimo, knygų perrašinėjimo ir saugojimo centrai.Būdami išsimokslinę, vienuoliai greitai perimdavo patirtį, perduodavo ją kitiems, panaudodavo naujoves ir gerai tvarkėsi savo valdose. Patirtis plito per rašomas instrukcijas, steigiant naujus vienuolynus. Ją skleidė ir keliaujantys vienuoliai. Išlikusios žymesnių vienuolių biografijos liudija, kad jie per savo vienuoliavimo laiką gyvendavo keliuose to paties ordino vienuolynuose, net esančiuose skirtingose šalyse.

KRYŽIAUS KARAI

XI – XIII a. Vakarų Europa vykdė karines ekspedicijas prieš kitatikius. Šios ekspedicijos vadinamos kryžiaus žygiais.

Kryžiaus žygių priežastys Viduriniais amžiais buvo populiarios maldininkų kelionės į šventąsias vietas. Daugelis -maldininkų vyko į Palestiną lankyti vietovių, kuriose gyveno Jėzus Kristus. Padėtis pasikeitė XI a. vid., kuomet Palestina pakliuvo į turkų seldžiukų valdžią. Turkai maldininkus plėšė ir kankino. Europą pasiekusios žinios apie tas piktadarystes kėlė didelį krikščionių pasipiktinimą.Ne mažiau svarbios buvo politinės priežastys. 1078 m. turkams užėmus Jeruzalę, kilo didžiulis nepasitenkinimas Europoje. Bizantijos imperatorius Aleksijus kreipėsi į popiežių Urboną II, prašydamas pagalbos.Kryžiaus žygiai patraukė daug Vakarų Europos bežemių ir beturčių riterių. Tai buvo jauniausieji feodalų sūnūs, negavę palikimo. Jie mielai vyko kariauti, nes Rytų šalys buvo turtingos. Nemaža riterių troško nuotykių ir karų.

Kryžininkų užkariavimai Popiežius 1095 m. Klermone įvykusiame Katalikų bažnyčios susirinkime pakvietė visus tikinčiuosius išvaduoti Kristaus karstą iš netikėlių musulmonų rankų. Žygio dalyviams jis pažadėjo atleisti nuodėmes. Vaduoti Kristaus karsto pirmiausia metėsi varguomenė. 1096 m. apie 40 tūkst. menkai ginkluotų žmonių, vadovaujamų atsiskyrėlio Petro Amieniečio ir riterio Valterio Beturčio, patraukė į Rytus. Dalis kryžininkų nuo bado ir ligų mirė pakelyje, o likę gyvi, Bizantijos imperatoriaus nurodymu, buvo perkelti į Mažąją Aziją, kur juos išžudė turkai seldžiukai.Istorikai pirmuoju kryžiaus žygiu laiko ne varguomenės, bet riterių žygį. Riteriai vaduoti Šventosios žemės patraukė 1096 m. rudenį. Kryžininkai iš Prancūzijos ir Italijos susitiko ties Konstantinopoliu. Jie prisiekė Bizantijos imperatoriui, jog jam sugrąžins atkovotas iš musulmonų žemes, kurios anksčiau priklausė imperijai. Po priesaikos kryžininkai persikėlė į Mažąją Aziją. Riterių žygis buvo sunkus. Jie kentė nuo turkų seldžiukų antpuolių, maisto stokos bei nepalankaus klimato. Vargais negalais pasiekę Siriją, kryžininkai apgulė ir užėmė Antiochiją.1099 m. liepos 15 d. po apgulties jie užėmė Jeruzalę. Užėmę Jeruzalę, nugalėtojai išžudė daug miesto gyventojų – žydų ir musulmonų.

Kryžininkų valstybės Žygio vadovai užkariautose teritorijose įsteigė keletą valstybių: Jeruzalės karalystę, Edesos ir Tripolio grafystes bei Antiochijos kunigaikštystę. Kryžininkai Jeruzalės karaliaus vainiką pasiūlė Gotfridui iš Bulonės, kuris pasižymėjo narsa ir gailestingumu, tačiau pastarasis atsakė, jog nenori nešioti auksinio vainiko, nes Jėzus Kristus nešiojo erškėčių vainiką. Gotfridas iš Bulonės pasitenkino “Šventojo karsto gynėjo” titulu. Po jo mirties pirmuoju Jeruzalės karalystės karaliumi tapo jo brolis Balduinas. Užkariautojams atkakliai priešinosi vietiniai gyventojai. Jie puldinėjo ir žudė kryžininkus ir atsisakydavo vykdyti jų įsakymus.

Ketvirtasis kryžiaus žygis Išlaikyti užgrobtas teritorijas kryžininkai galėjo tik padedant Vakarų Europos riteriams. Gintis nuo priešų buvo įkurti trys riterių vienuolių ordinai – joanitų, tamplierių ir teutonų vokiečių.Praradę Jeruzalę, musulmonai siekė susigrąžinti užgrobtas žemes. Riteriai iš Europos norėjo pašalinti musulmonų keliamą pavojų ir praplėsti užkariautas teritorijas. Todėl buvo surengti dar septyni žygiai.1204 m. buvo suorganizuotas ketvirtasis žygis. Kryžininkai planavo užimti Egiptą. Tai turėjo palengvinti Palestinos, o kartu ir Jeruzalės atsiėmimą iš musulmonų rankų. Tačiau kryžininkai neturėjo pinigų sumokėti už kelionę. Kaip tik tuo metu į kryžiuočius kreipėsi nuversto nuo sosto Bizantijos imperatoriaus sūnus Aleksijus, prašydamas padėti jo tėvui. Kryžininkai sutiko padėti impera¬toriaus sūnui. Jie užėmė Konstantinopolį. Kadangi imperatorius už suteiktą pa¬galbą negalėjo atsilyginti, kryžiuočiai apiplėšė Konstantinopolį. Bizantijos vie¬toje kryžiuočiai įsteigė Lotynų imperiją. Po šių lemtingų Konstantinopoliui įvykių Venecija įsiviešpatavo Viduržemio jūroje. Bizantijos imperija buvo atkurta tik 1261 m.

Kryžiaus karų padariniai Per karus tarp Vakarų Europos ir Rytų kraštų užsimezgė prekyba. Vakaruose iškilo Venecijos, Genujos, Pizos, Marselio uostai, kurių laivai plukdė kryžininkus į Rytus. Rytų uostuose pirkliai įsigydavo daug prabangos prekių, prieskonių, meno dirbinių, ginklų, audinių ir jas gabendavo į Europą. Šiuos daiktus pirko riteriai. Vystantis prekybai ėmė vystytis ir amatai. Europiečiai išmoko austi šilkinius audinius, daryti veidrodžius, geriau apdoroti metalus.Kryžiaus žygiai veikė ir pačią viduramžių Europą. Ruošdamiesi karui kryžininkai dažnai turėjo parduoti dalį savo žemių arba jas įkeisti, kad gautų pinigų išsirengti į žygį. Dalis riterių žuvo, dėl to sumažėjo vidutinių vasalų. Jų žemė atiteko didesniems senjorams, kurių galybė dėl to dar labiau išaugo. Likę gyvi, kryžininkai grįžo namo nieko neturėdami ir vėl buvo priversti skolintis pinigų. Iš tokių nusigyvenusių senjorų rankų daugelis miestų lengviau galėjo išsipirkti sau laisvę. Išsipirkę laisvę miestai įgydavo vis daugiau politinės reikšmės.Per kryžiaus žygius daugelis baudžiauninkų gavo laisvę. Kartais valstiečius iš baudžiavos į laisvę paleisdavo ir išvykstantys vaduoti šventosios žemės riteriai bei grafai.Per kryžiaus žygius buvo susipažinta ir su daugeliu rytietiškų augalų. Europoje imta auginti ryžius, grikius, citrinmedžius, abrikosus, arbūzus, pradėta vartoti cukranendrių cukrų.Europiečių buityje įvyko nemažai pasikeitimų. Prieš valgį buvo pradėta plauti rankas, maudytis karštose voniose.Per kryžiaus žygius padidėjo ir Katalikų bažnyčios prestižas. Sutvirtėjus popiežiaus pozicijoms kovojant su kunigaikščiais, jis įvedė karo žygio mokestį dvasininkijos reikmėms. Dalis jo lėšų buvo skiriama kovoti su eretikais. Kryžiaus karai Europoje gimdė netoleranciją, žydų pogromus Anglijoje, Prancūzijoje. XIII a. Europoje žydams išskiriami specialūs kvartalai – getai. Paaštrėjo prieštaravimai tarp krikščionių ir musulmonų.

PASAULIEČIŲ GYVENIMAS

Feodalizmas Vakarų Europoje

Feodalizmas. Feodalinės sutarties sudarymo ritualas Po Romos imperijos žlugimo Europoje buvo neramu. Iš pietų į ją ėmė veržtis arabai. VIII a. į ją veržėsi normanai, sukėlę daug baimės Europos gyventojams. IX a. į Europą įsiveržė karingos vengrų gentys. Europos valstybių valdovai nesugebėjo organizuoti efektyvios gynybos ir apsaugoti gyventojų. Todėl laisvi žmonės ėmė ieškoti galingųjų globos. Naudodamiesi karalių silpnumu, grafai ir kunigaikščiai jiems patikėtas valdyti žemes ėmė laikyti savomis ir nebepaklusti. Senjorijų nesiejo jokie ryšiai. Ekonominis senjorijų gyvenimas buvo uždaras. Vyravo natūrinis ūkis. Tokiu būdu valstybės suskilo į įvairaus dydžio senjorijas. Senjorai, norėdami užsitikrinti asmeninį saugumą, statė pilis su tvirtais mediniais bokštais. Nuo IX a. tarp senjorų susiformavo tam tikri ryšiai. Jie susisiedavo vienas su kitu tar¬dami iškilmingą priesaiką. Šis įsipareigojimas buvo abipusis. Senjoras gaudavo vasalo ir jo žmonių pagalbą, o vasalas – žemės valdą – feodą. Feodo perdavimas vykdavo pagal tam tikrą ritualą. Jį sudarė trys dalys – atsidavimas, priesaika ir investitūra.Kilmingasis, be ginklų, vienplaukis, priklaupdavo prieš senjorą ir, padavęs senjorui rankas, tardavo: “Pone, aš tampu jūsų žmogumi už žemę, kurią man paskyrėte”. Taip būsimasis vasalas savo atsidavimą pareikšdavo būsimajam senjorui.Tuomet senjoras pasižadėdavo jį globoti. Vasalas atsikeldavo ir, uždėjęs ranką ant Biblijos arba relikvijų, senjorui prisiekdavo ištikimybę. Pastarasis jį pabučiuodavo ir įteikdavo ietį, žemės grumstą ar medžio šakelę – simbolį, kuris reiškė feodo įteikimą. Šis aktas vadinamas investitūra.Tas, kuris gaudavo feodą, buvo vadinamas vasalu, o kuris jį įteikdavo – senjoru. Feodas vasalui būdavo duodamas iki gyvos galvos. Po vasalo mirties feodas grįždavo senjorui, kuris jį atiduodavo naudoti vasalo sūnui. Pamažu feodai tapo paveldimi. Kartais sutartys tarp senjorų ir vasalų būdavo sudaromos ne tik žodžiu, bet ir raštu.Kartais tais neramiais laikais silpni kilmingieji savininkai, negalėdami apginti savo žemės ir turtų, ieškodavo globėjo. Jie kreipdavosi į kaimynystėje gyvenantį galingesnį senjorą ir jam simboliškai padovanodavo savo žemę. Pastarasis šią žemę, kaip feodą, įteikdavo per tą patį ritualą.

Vasalų pareigos Vasalas, gavęs feodą, kartu su senjoru privalėjo dalyvauti karo žygyje. Jis vy¬kdavo savo lėšomis, raitas ir ginkluotas, su senjoro nustatytu karių skaičiumi. Karių skaičius priklausė nuo feodo dydžio. Karo tarnyba nebuvo ilga. Ji truk¬davo mėnesį, kartais du. Vasalas senjorą privalėjo remti ir pinigais: išperkant senjorą iš nelaisvės, ištekant vyresniajai dukteriai, įšventinant į riterius vyres¬nįjį sūnų ar vykstant į kryžiaus žygį.Senjoras iš vasalo galėjo atimti feodą tiktai tuomet, kai vasalas nevykdė savo įsipareigojimų. Jeigu vasalas gerai atlikdavo savo pareigas, tai senjoras jį turėjo ginti ir globoti. Jeigu senjoras nevykdydavo savo įsipareigojimų, tai vasalas galėjo nevykdyti savųjų.

Feodalinė hierarchijaPo vasalo mirties feodo paveldėtojas turėjo pareikšti savo ištikimybę senjorui. Jeigu per nustatytą laiką vasalo įpėdinis neatvykdavo pas savo senjorą prisiekti ištikimybės, tai netekdavo feodo. Bet jau nuo XI a. feodas Prancūzijoje tapo paveldimas. Stambieji senjorai, galėdami išdalyti žymiai daugiau feodų, tapo galingesni, o kiti – silpnesni. Patys galingiausi senjorai – grafai ir hercogai turėjo didelius žemės plotus. Jų vasalais tapo baronai, turintys mažiau žemės, bet irgi turintys vasalų. Pastarųjų vasalais tapo pilininkai, o jų vasalais – paprasti riteriai, kurie neturėjo vasalų. Jie turėjo tik kelias baudžiauninkų šeimas, kurios jį išlaikė.Taip susiformavo hierarchinė visuomenė, kurios viršūnėje buvo karalius. Karalius galėjo tiesiogiai įsakyti savo vasalams -grafams ir hercogams, tačiau negalėjo įsakyti grafų ir hercogų vasalams. Viduriniais amžiais galiojo taisyklė: “Mano vasalo vasalas – man ne vasalas”. Tačiau ilgainiui vasalas galėjo turėti ne vieną feodą, o keletą, gautų iš skirtingų senjorų. Tai leido to meto teisė, tačiau apie tai, jog vasalas turėjo pirmąjį senjorą jis privalėjo pranešti kitiems senjorams.

VALSTIEČIŲ DARBAS, PRIEVOLĖS IR BUITIS

Valstietis viduramžių visuomenėje Viduriniais amžiais valstiečiai sudarė apie 95% gyventojų. Žemdirbiai savo darbu maitino visuomenę.Ankstyvaisiais viduramžiais valstiečiai priklausė nuo dvasinių ar pasaulietinių senjorų. Iki XI a. pradžios beveik visi valstiečiai prarado laisvę. Didžioji valstiečių dalis tapo baudžiauninkais. Be senjoro leidimo jie negalėjo palikti žemės. Prancūzijoje jie buvo vadinami servais, o Anglijoje – vilanais. Senjoras servus teisė, galėjo parduoti su žeme, keisti arba atiduoti.Laisvųjų valstiečių padėtis buvo geresnė. Jie galėjo, sumokėję mokesčius, kilnotis iš vienos vietos į kitą, vesti savo noru.Visi valstiečiai gyveno vargingai. Jų būstas – medinė lūšna, apdengta šiaudais. Gyvenamojoje patalpoje stovėjo stalas, suolai, skrynia drabužiams, šiaudiniai čiužiniai, keletas puodų. Tai buvo visi valstiečio rakandai. Valstiečiai maitinosi prastai: valgė pupas, avižų, miežių arba rugių košes. Duonos retai turėdavo.Valstiečių padėtis ėmė keistis nuo Kryžiaus karų (XI a. pab.—XIII a.) epo¬chos. Dalis valstiečių išsipirko laisvę, daliai ji buvo suteikta. XV a. pab. daugu¬ma Prancūzijos ir Anglijos valstiečių tapo laisvi.

Valstiečio ūkis ir prievolės Valstiečiai turėjo sklypus, kuriuose ūkininkavo. Miškai, pievos, vandenys buvo senjoro nuosavybė, tačiau jais naudojosi ir valstiečiai.Valstiečio ūkio padargai buvo menki. Medinis plūgas, kuriuo tada buvo ariama, neapversdavo žemės, o tiktai ją purendavo. Kas neturėjo plūgo, žemę sukasdavo kastuvu. Vietoj akėčių valstiečiai naudodavo šakotą rąstą, kurį patys vilkdavo per suartą lauką. Javus pjaudavo pjautuvais, kuldavo mediniais spragilais arba lazdomis. Javus išvėtydavo kastuvu mesdami pavėjui. Stigo pašaro, dėl to mažai buvo laikoma karvių ir arklių. Valstiečio ūkyje vyravo smul¬kūs gyvuliai: avys, ožkos, kiaulės. Nelaikant daug gyvulių, žemė buvo menkai tręšiama. Valstiečiai, nenorėdami nualinti žemės, palikdavo ją keleriems metams dirvonuoti. Taip ilsėdavosi maždaug pusė dirbamos žemės. Prasti darbo įrankiai, arklių ir trąšų trūkumas buvo menko derliaus priežastys. Dažnai kilus sausrai, užėjus lietums ar šalnoms būdavo sunaikinamas visas derlius, ir prasidėdavo badas. Jis tęsdavosi ištisus mėnesius ar net metus.Už naudojimąsi žeme valstiečiai privalėjo atlikti tam tikras prievoles senjorui. Valstiečių darbai senjoro ūkyje vadinami lažu. Per savaitę valstietis senjoro ūkyje dirbdavo tris dienas. Valstietis privalėjo suarti ir apsėti senjoro lauką, vėliau nupjauti, suvežti javus, juos iškulti bei išvėtyti. Be to, jis taisė senjoro namą, tiesė kelius, statė tiltus, spendė spąstus žvėrims, žvejojo. Senjoro ūkyje dirbo ir valstietis, ir jo šeimos nariai. Žmona ir dukterys padėdavo dirbti ūkio darbus. Jos audė senjorui drobes. Vaikai rinko uogas ir grybus.

Be priverstinio darbo valstiečiai privalėjo atiduoti senjorui duoklę grūdais, gyvuliais, paukščiais, kiaušiniais, medumi, sviestu, vynu, aliejumi. Valstietis atiduodavo ir dalį savo šeimoje išaudžiamos drobės, verpalų bei odų.Be to, valstietis privalėjo naudotis senjoro krosnimi, malūnu, vyno spaudimo presu. Už naudojimąsi senjoro nuosavybe valstie¬čiai privalėjo atsilyginti.Senjorai ėmė mokestį net už tilto pervažiavimą, plaukimą upe, važiavimą keliu.Valstietis privalėjo mokėti Bažnyčiai dešimtinę, tai yra dešimtąją derliaus ir gyvulių prieauglio dalį.

Pažanga žemės ūkyje XII—XIII a. įvyko didelių pasikeitimų žemės ūkyje. Atsirado žymiai daugiau vandens malūnų, buvo pradėti statyti vėjo malūnai. Pasirodė daugiau geležinių įrankių. Imtas plačiai naudoti geležinis kirvis. Ūkyje žagrę pamažu keitė ratinis plūgas su geležiniu rėžtuvu ir verstuve, kurį traukė dvi, o kartais net ir trys jaučių poros. Naudojant šį plūgą buvo žymiai geriau įdirbamos sunkios molingos dirvos. Tuo metu pradėti naudoti žymiai tobulesni arklių pakinktai, leidę labiau panaudoti arklio jėgą. Padidėjo dirbamos žemės plotas. Trilaukio įvedimas sumažino pūdymuojančios žemės plotus, ėmė ilsėtis jau ne pusė dirbamos žemės, o tik jos trečdalis. Ėmus laikyti daugiau gyvulių žemė buvo geriau tręšiama. Šiek tiek padidėjo derliai.

MIESTAI IR MIESTIEČIAI

Miestų kūrimasis ir valdymas Ankstyvaisiais viduramžiais miestų Europoje buvo labai mažai. Nuo XI a. jų skaičius ėmė augti. Manoma, jog miestų vystymąsi lėmė žemės ūkio pakilimas bei suintensyvėjusi prekyba. Ūkis viduramžiais buvo natūrinis – t.y. viskas, ko reikėjo, buvo pasigaminama namie, žinoma, išskyrus druską, metalus. Kiekvienas valstietis viską gamindavosi pats. Ilgainiui atsirado labiau įgudusių ir geriau išmanančių tam tikrą amatą valstiečių. Dažnai, negalėdami pakelti savo senjoro išnaudojimo, jie bėgdavo į besikuriančius miestus. Miestai kūrėsi prie senjorų pilių, bažnyčių, upių, perkėlų, tiltų, prekybos kelių sankryžose.Gindamiesi nuo plėšikų ir riterių miestiečiai aplink gyvenvietę iškasdavo griovį, supildavo pylimą, ant kurio pastatydavo statinių tvorą. Ilgainiui šiuos įtvirtinimus pakeitė mūro sienos. Miestai kūrėsi senjorų žemėse, už tai privalėjo mokėti duoklę savo amato gaminiais.Dažnai patys senjorai jėga paimdavo tai, kas jiems patikdavo. Sustiprėję miestai pradėjo kovoti su senjorais. Kova dažniausiai baigdavosi miestiečių pergale. Tačiau miestiečiai savo laisvę iš senjoro atgaudavo sumokėdami išpirką.Iškovoję laisvę, miestai steigė savivaldybes. Jie turėjo savo iždą, kariuomenę, teismą. Miestui vadovavo miesto taryba, renkama iš pačių miestiečių. Jos vadovas buvo meras arba burmistras. Miesto taryba paprastai posėdžiaudavo rotušėje. Joje būdavo laikomi miesto svorio ir ilgio matai. Paprastai miesto rotušės bokšte puikuodavosi laikrodis, kuris būdavo neatskiriama miesto gyvenimo dalis. Rotušės aikštė buvo prekybos sandėrių ir miesto gyvenimo centras. Joje būdavo atliekamos bausmės, vykdavo karnavalai ir įvairios šventės.

Miestiečių užsiėmimai Pagrindiniai miestiečių verslai – prekyba ir amatai. Vieni miestiečiai, neturė¬dami daug pinigų, prekiavo tuo, kas buvo reikalingiausia miesto ir kaimo gy¬ventojams. Kiti, turtingesni pirkliai, prekiavo su kitomis šalies sritimis ar net su kitomis šalimis. Šie pirkliai turėjo būti turtingi, nes prekiauti su užsienio pirkliais reikėjo daugiau pinigų. Miestuose pirkliams priklausė mūriniai namai ir prekių sandėliai. Turtingi pirkliai buvo miesto tarybos nariai. Kartu su riteriais ir kilmingaisiais gyventojais jie sudarė miesto patriciatą – valdančiąją miesto viršūnę.Pirkliai leisdavosi į tolimas keliones, kurios tais laikais buvo gana pavojingos. Keliuose šeimininkavo plėšikai, o taip pat senjorai, kurie dažnai apiplėšdavo pirklius uždėdami didžiulius mokesčius. Prekyba tais laikais buvo pavojingas užsiėmimas. Tai vertė pirklius burtis į gildijas – pirklių sąjungas. Pati žymiausia iš jų buvo Hanza, jungusi vokiečių miestų pirklius ir šeimininkavusi Baltijos jūroje.Didžiąją miestų gyventojų dalį sudarė amatininkai. Jie gamino audinius, siuvo drabužius, gamino apavą, darbo įrankius ir ginklus. Amatininkas turėjo savo dirbtuvę, kuri buvo pirmame jo namo aukšte. Dirbtuvėje kartu su šeimininku dirbo jo padėjėjas – pameistrys bei keletas mokinių. Amatininkai viduramžių mieste dažnai gyveno vienoje gatvėje. Taip Vilniaus mieste iki šių dienų liko Stiklių, Mėsinių, Odminių, Klaipėdoje Puodžių ir kitos gatvės, liudijančios apie šių profesijų amatininkų gyvenamąsias vietas.Vienos profesijos amatininkai burdavosi į sąjungas, vadinamas cechais. Kiekvienas cechas turėjo savo įstatus, kuriuose buvo nustatytas mokinių ir pameistrių skaičius, darbo dienos trukmė, atlyginimas už darbą. Cechas kontroliavo savo amatininkų gaminių kokybę. Cechų įstatai gynė amatininkus nuo jų konkurentų, kurie nepriklausė cechui. Cechas ypač rūpinosi savo narių gaminių kokybe. Vėliau cechų įstatai ėmė trukdyti vystytis amatams, nes draudė naudotis naujais technikos pasiekimais. Cechai turėjo savo vėliavą, savo šventąjį – globėją, ir vietą įvairiose miesto iškilmėse. Cechai susirgusiam nariui suteikdavo materialinę paramą. Cecho nariai buvo laidojami už cecho lėšas.Norėdami tapti meistrais, cecho nariais, pameistriai turėdavo pagaminti savo amato gaminį -šedevrą. Tai rodė, jog pameistrys yra įsisavinęs savo amato pa¬slaptis. Jeigu cecho meistrams gaminys patikdavo ir atitikdavo visus reikalavimus, tai pameistrys, surengęs puotą cecho nariams, tapdavo meistru ir galėdavo savarankiškai, laikydamasis cecho taisyklių, verstis amatu. Ne visi amatai buvo vienodai gerbiami. Labiausiai vertinamas buvo auksakalių cechas.Be pirklių ir amatininkų miestuose svarbią vietą užėmė lupikautojai, kurie už tam tikrą mokestį skolindavo pinigus. Kadangi tais laikais vystantis prekybai ir amatams reikėjo gana daug pinigų, tai lupikautojai už didelius procentus skolindavo pinigus. Lupikautojus smerkė Katalikų bažnyčia.

Prekyba viduramžiais Jau II tūkstm. pr. buvo stambių pirklių, kurie atgabendavo retų ir brangių prekių iš tolimų šalių. Nuo XI a. žymiai išaugo vietos prekyba. Pirkliai vis dažniau kaimuose pardavinėjo miestų amatininkų pagamintus gaminius ir supirkdavo vilną, grūdus, miško medžiagą, reikalingus miestų amatininkams. Prekiauti trukdė blogi keliai, lėtas transportas, didžiuliai muitai, plėšikai. Tai vertė pirklius samdyti karių būrius, kurie saugojo prekių karavanus. Nors prekyba jūra nėra brangi, tačiau ir čia pirklių tykojo daug pavojų. Jų laivus puldinėjo piratai. Todėl prekių pilni laivai plaukiojo pakrantėmis.Pirkliai, norėdami parduoti savo prekes, vykdavo į muges. Flandrijos ir šiaurės Italijos pirkliai paprastai keliaudavo į Šampanės mugę, kuri trukdavo ištisus metus. Prekybos raida paspartino ir aukso monetų gamybą. Italų ir žydų bankininkai pradėjo naudotis čekiais.

Žydai viduramžių mieste Viduriniais amžiais žydai paplito po Vakarų Europą. Jie kūrėsi miestuose. Juose gyvendavo atskiruose kvartaluose – getuose. Krikščionys gana įtariai žiūrėjo į žydus, gyvenusius uždarose bendruomenėse, kalbėjusius jiems nesuprantama kalba ir išpažinusius kitokį tikėjimą. Žydai miestuose vertėsi amatais ir prekyba. Būdami geri amatininkai ir prekybininkai jie būdavo kviečiami į kitas šalis, kad paskatintų jų ūkio vystymąsi. Nemaža žydų vertėsi lupikavimu. Žydai pinigų skolintojai savo rankose su¬kaupdavo didžiulius turtus. Jie suteikdavo paskolas net valdovams. Per epidemijas ir kitas stichines nelaimes krikščionys dažnai nusiaubdavo getus, nes manė, kad dėl nelaimių kalti judėjai. Likę gyvi žydai kraustydavosi į kitas šalis ieškodami ramaus gyvenimo.

Miestiečių buitis Viduramžių miestas dažniausiai būdavo netaisyklingos struktūros, nes formavosi stichiškai. Namai glaudėsi aplink didžiuosius miesto pastatus – katedrą, miesto rotušę arba pilį. Miestų valdžia rengė šulinius, grindė gatves. Namų statybai būdavo naudojama vietinė medžiaga – medis, akmuo arba plytos. Miestiečio namas paprastai būdavo dviejų aukštų. Pirmame aukšte būdavo parduotuvė arba amatininko dirbtuvė. Antrame namo aukšte gyveno namo šeimininkai. Eiliniai miestiečiai turėjo paprastus medinius baldus. Tiktai turtingųjų baldai buvo drožinėti. Jie naudojo varinius indus.Miesto gatvės buvo siauros ir niūrios. Jose nebuvo šaligatvių ir kanalizacijos. Šeimininkės visas atliekas pildavo tiesiai į gatvę. Gatvės buvo nešvarios ir bjauriai dvokė. Gatvių nešvarumuose murdėsi kiaulės, paukščiai ir šunys. Dėl antisanitarinių sąlygų miestuose dažnai kildavo epidemijos.

MOKYMAS IR MOKSLAS

Mokyklos Labiausiai išsilavinęs gyventojų sluoksnis viduramžiais buvo dvasininkai. Net raštą pasauliečiai vadindavo ‘‘dvasininkų gudrybe’’. Pasauliečiai, net karaliai, buvo mažai raštingi arba išvis beraščiai. Garsusis Frankų imperijos valdovas Karolis Didysis labai rūpinosi mokymu, mokyklų kūrimu, domėjosi astronomija, didžiai vertino išsilavinimą, bet pats mokėjo tik skaityti. Rašyti jis neišmoko. Viduramžiai tęsėsi apie tūkstantį metų. XV a. buvo daugiau raštingų žmonių nei Karolio Didžiojo laikais, bet vis tik dauguma gyventojų liko beraščiai.Pirmosios viduramžių mokyklos kūrėsi vienuolynuose. Jose buvo mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti, giedoti, lotynų kalbos. Mokyklose mokėsi vienuoliai, rečiau – pasauliečiai. Visi mokiniai, nepaisant amžiaus skirtumo, mokėsi vienoje klasėje.Kuriantis ir augant miestams, juose steigėsi miestų mokyklos ir universitetai. Miestai buvo ne tik ekonominio gyvenimo centrai. Juose virė žymiai intensyvesnis gyvenimas nei kaime. Vis daugiau ir daugiau miestiečių ėmė mokytis rašto. Pirkliai turėjo vesti sąskaitų knygas.XII a. miestų mokyklos pradėjo konkuruoti su vienuolynų mokyklomis. Mokyklas išlaikydavo miesto bendruomenė arba turtingi miestiečiai. Miestuose daugiau dėmesio buvo skiriama pasauliečiams svarbiems dalykams – skaičiavimui, geografijai, gamtos mokslams.Viduramžiais buvo mokoma dialogo forma: mokytojas klausia – mokiniai atsako. Žinias reikėjo “iškalti”. Daug buvo mokomasi atmintinai. Mokyklose ir universitetuose mokė vienuoliai.Vidurinių amžių pradžioje (V—X a.) knygų buvo labai mažai. Jas perrašinėjo vienuoliai. Iliustruotos knygos buvo tikri meno kūriniai, kuriuos galėjo įsigyti tiktai turtuoliai. Knyga buvo prabangos liudininkas.Nors knygos buvo brangios, jau XIII a. pab. Vakaruose pasirodė pirmieji knygynai. Vis dažniau šalia lotynų kalba parašytų knygų atsirasdavo italų, prancūzų, vokiečių ar anglų kalbomis parašytų veikalų.

Universitetai Mokyklose mokiniai išmokdavo lotynų kalbos. Todėl toliau mokytis jie galėjo bet kuriame Europos universitete. Visuose universitetuose, nesvarbu kokioje šalyje jie buvo įsikūrę, mokyta tik lotyniškai. Lotynų kalba buvo ne tik moky¬mo, bet dažnai ir bendravimo universitete kalba. Viena pirmųjų aukštųjų mo¬kyklų viduramžiais – Akademija, imperijos sostinėje Achene įkurta Karolio Di¬džiojo nurodymu. Šioje Akademijoje mokė labiausiai išsilavinę Europos žmonės iš įvairių krikščioniškų šalių. Universitetai pradėjo steigtis nuo XII a., kuo¬met Europoje sparčiai augo miestai. Studentai studijavo teologiją, mediciną, teisę ir kitus mokslus. Dažniausiai universitetai atsirasdavo ten, kur gyveno garsūs profesoriai. Kaip geri profesoriai garsėjo vienuoliai dominikonai. Profesoriai skaitydavo paskaitas, aiškindavo studentams nesuprantamus dalykus. Siekiant išnagrinėti sudėtingus klausimus, būdavo organizuojami disputai. Universitetai buvo nepriklausomi nuo miesto valdžios ar feodalų. Jie turėjo atskirą teismą, nemokėjo jokių mokesčių. Universitetui vadovavo rektorius.Daug viduramžių studentų buvo vargšai. Vieni studentai ieškodavo darbo mieste, kiti elgetavo. Tai kėlė konfliktus tarp studentų ir miestiečių. Norėdami padėti tokiems studentams kai kurie turtingieji steigė kolegijas – bendrabučius. Prancūzijos karaliaus kapelionas Robertas Sorbona 1257 m. įsteigė teologų kolegiją – bendrabutį. Nuo šios kolegijos ir kilo Paryžiaus universiteto Sorbonos vardas.Viduramžių pabaigoje, XIV—XV a., Europoje veikė 50—60 universitetų. Garsiausi iš jų – Paryžiaus, Bolonijos, Oksfordo. Paryžiaus universitetas jau XIII a. pr. buvo vadinamas “filosofų meka”. Jame profesoriavo garsūs viduramžių filosofai Tomas Akvinietis ir Rodžeris Bekonas. Bolonijos universitetas garsėjo juristais ir teisės studijomis. Garsiausi Europos universitetai, įsteigti viduramžiais, veikia iki šiol.Vakarų Europos universitetams pavyzdžiu buvo Paryžiaus universitetas. Jame rektorių rinko profesoriai ir studentai. Universitete buvo keturi fakultetai: Filosofijos, Teologijos, Teisės ir Medicinos. Ne visi universitetai turėjo po keturis fakultetus. Atėjęs studijuoti į universitetą studentas privalėjo baigti Filosofijos fakultetą. Po to galėjo studijuoti kituose fakultetuose. Kiekvienam fakultetui vadovavo dekanas, o Filosofijos fakulteto dekanas vadinosi rektoriumi. Rektoriaus valdžia buvo didelė. Paryžiaus universiteto rektoriui pakluso visi Lotynų kvartale (jame buvo universitetas) gyvenantys ir su juo susiję žmonės – knygų perrašinėtojai, rašymo priemonių gamintojai, turtingų studentų tarnai, viešbučių ir smuklių savininkai.Miestai, turėję universitetus, smarkiai išaugo. Pavyzdžiui, XIII a. pab. Paryžiaus universitete buvo 5 tūkst. mokytojų ir studentų, kurie sudarė 10% miesto gyventojų.Lietuvoje universitetas buvo įkurtas 1579 m. Iki tol LDK didikų sūnūs dažniausiai studijuodavo Prahoje ir Krokuvoje. Prahos universitetas buvo seniausia aukštojo mokslo įstaiga Šventosios Romos imperijoje, įkurta 1348 m. Prahoje studijavo apie trys šimtai studentų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Krokuvos universitete nuo 1409 m. veikė lietuvių studentų bendrabutis – bursa.

Mokslas Viduramžiais svarbiausias žmogaus protui keliamas uždavinys buvo Dievo pa¬žinimas. Manyta, kad tai padaryti galima gilinantis į Senąjį ir Naująjį Testa¬mentus, perprantant jų paslaptis. Buvo tikima, kad supratus Biblijoje aprašytų įvykių, minčių reikšmę, bus galima atsakyti į daugelį žmogui rūpimų klausimų, paaiškinti nesuprantamus reiškinius. Mokslininkai ir mąstytojai pirmiausia stengdavosi paaiškinti, ką vienas ar kitas įvykis, reiškinys gali reikšti, o ne ieškoti jo priežasčių. Buvo manoma, jog viskas vyksta todėl, kad taip turi būti.Ir kosmosas ir gamta buvo laikomi Dievo kūriniais, dieviškos tvarkos pavyzdžiu. Dalis mokslininkų stengėsi pažinti šiuos Dievo kūrinius, nes manyta, jog taip galima pažinti ir kūrėją. Vis tik viduramžiais gamtai pažinti buvo skiriamas antraeilis dėmesys. Vienas pirmųjų tai darė vienuolis pranciškonas, profesorius Rodžeris Bekonas. Jis teigė, jog tikrovę galima pažinti ją stebint, atliekant bandymus. Pats mokslininkas eksperimentavo su magnetine rodykle ir didinamaisiais stiklais. Visa tai buvo nauja ir neįprasta. Už savo veiklą mokslininkas buvo persekiojamas ir sėdėjo kalėjime. Viduramžiais į visas naujoves buvo žiūrima labai įtariai. Naujų idėjų skelbimas buvo laikomas puikybe ir smerkiamas. Net žymūs dvasininkai, pradėję neįprastai aiškinti tikėjimo tiesas, skelbti negirdėtas mintis, galėjo skaudžiai nukentėti, patekti į inkvizicijos teismą.Viduramžiais klestėjo astrologija ir alchemija. Astrologai iš planetų ir žvaigždžių išsidėstymo dangaus skliaute spėdavo ateitį. Žmonės buvo labai prietaringi, todėl astrologų patarimų reikėjo visiems. Astrologai sukaupė daug astronomijos žinių. Jos buvo reikalingos kai kurių religinių švenčių datoms apskaičiuoti. Alchemikai šiandieninių chemikų pirmtakai. Jie ieškojo būdų, kaip vienas medžiagas paversti kitomis. Jie daug eksperimentuodavo bandydami įvairius metalus paversti auksu. Aišku, šio tikslo jie nepasiekė, bet sukaupė daug chemijos žinių. Jie atrado metalo lydinių, dažų, vaistų gamybos būdų, sukūrė ir naudojo įvairius prietaisus.Viduramžiais buvo rašomos kronikos. Tai svarbus praeities pažinimo šaltinis. Istorikai aprašydavo praeities įvykius neieškodami jų priežasčių. Vienas ar kitas netikėtas istorijos vingis buvo aiškinamas Dievo valia. Viduramžių istorikai savo pasakojimus dažniausiai pradėdavo Senajame Testamente aprašytu pasaulio sutvėrimu. Biblija ilgus amžius buvo bene vienintelis tolimos praeities pažinimo šaltinis.Visi mokslo darbai buvo rašomi lotynų kalba.

MENAS

Architektūra Svarbiausia meno šaka viduriniais amžiais buvo architektūra. Visi kiti menai buvo jos tarnaitės. Iki šiol išlikusios viduramžiais statytos katedros ir bažnyčios liudija žmogaus genijų.Ankstyvaisiais viduramžiais dažniausiai buvo statomi mediniai pastatai.XI – XII a. Europoje dažniau imta statyti mūrinius pastatus. Nuo XI iki XVI a. Vakarų Europoje pastatyta daugiau kaip 500 katedrų, keletas tūkstančių vienuolynų ir bažnyčių. Bažnyčių statybą lėmė tai, kad išaugo gyventojų, taigi ir tikinčiųjų, skaičius, baigėsi normanų antpuoliai, ir Vakaruose prasidėjo ekonominis pakilimas.Statytojai daug statybos elementų perėmė iš senovės Romos, todėl to laikme¬čio architektūrą vadiname romaniškąja. Bažnyčios pastatas orientuotas į rytus – tikintieji turi būti atsisukę į Jeruzalę. Bažnyčia yra Dievo namai: tikintieji čia ateina pasimelsti. Tačiau bažnyčia tarnauja ir žmonėms – čia susirenka amatininkai, joje kalbama, kartais ir pernakvojama, jei pastaroji yra prie maldininkų kelių. Romaniškojo stiliaus bažnyčia – pailgo stačiakampio plano statinys, kurio gale buvo pusiau apvalus išlinkimas, vadinamas absida. Absidoje būdavo įrengiamas altorius. Vėliau bažnyčios planas tapo panašus į kryžių. Bažnyčios vidus paprastai buvo dalijamas į centrinę navą ir dvi šonines, žymiai žemesnes navas. Kaip ir romėnų bazilikos, pirmųjų bažnyčių lubos buvo medinės, todėl dažnai nukentėdavo per gaisrus. Nuo XI a. vietoj medinių lubų imta daryti arkines (išlenktas) akmenines lubas. Jos labai sunkios, todėl buvo statomos storos sienos. Pastato viduje sunkiems skliautams išlaikyti buvo statomos masyvios kolonos su kapiteliais. Lauko sienos buvo stiprinamos pilioriais, prišlietais prie sienos nuo žemės iki stogo. Bažnyčių langai nedideli, todėl viduje būdavo tamsu. Bažnyčios vidus būdavo papuoštas freskomis, vaizduojančiomis scenas iš šventųjų gyvenimo. Ties didžiosiomis durimis paprastai būdavo papuošimai iš akmens ar marmuro, vaizduojantys gyvulius arba žmones. Romaninio sti¬liaus bažnyčios sukuria tvirtybės ir jėgos įspūdį. Būdingiausi šio stiliaus pasta¬tai yra Puatje katedra (Prancūzija), Vormso katedra (Vokietija). Lietuvoje romaninių bažnyčių nėra išlikę.

XII a. pab. romaninį pastatų stilių ėmė keisti naujas – gotikos architektūros stilius, užgimęs šiaurės Prancūzijoje. Šio stiliaus atsiradimą istorikai sieja su miestų ir prekybos išaugimu. Greitai jis paplito ir kitose Vakarų Europos kraštuose, pasiekęs ir Lietuvą. Gotikos bažnyčių planas liko toks pat kaip ir romaninių bažnyčių – lotyniškasis kryžius. Pasikeitė ir bažnyčių išvaizda, ir jų konstrukcija. Svarbiausi gotikos elementai – smailioji arka ir kryžminiai skliautai. Dabar skliautas rėmėsi į keturis stulpus – piliorius. Išorinėms sienoms sustiprinti buvo imta statyti kontraforsus, kurie darniai susiliejo su pastatu. Kontraforso panaudojimas leido statyti plonesnes sienas, lubų skliautus kelti aukštyn, navas praplėsti ir padidinti langus.Bažnyčios tapo aukštesnės, erdvesnės, šviesesnės ir grakštesnės. Jų platūs ir dideli langai buvo išpuošti vitražais – paveikslais, sudėtais iš permatomo stiklo gabalėlių – vaizduojančiais šventųjų gyvenimo scenas. Gotikos architektūra yra šviesos architektūra. Gotikos bažnyčios skendi šviesoje. Kai kurių bažnyčių aukštis siekia net 40 metrų.Bažnyčios išorė taip pat buvo puošni. Bažnyčios fasado centre paprastai buvo didžiulis apvalus langas, vadinamas rože, pro kurį į vidų sklido švelni šviesa. Visas statinio fasadas papuoštas statulomis, kurių būdavo net keli šimtai. Tačiau įspūdingiausias buvo bažnyčios portalas, kurį taip pat puošė įvairios šventųjų statulos bei paskutiniojo teismo scenos.Žymiausios gotikos stiliaus bažnyčios – Reimso, Paryžiaus Dievo Motinos, Šartro katedros (Prancūzija), Kelno katedra (Vokietija), Vilniaus Šv. Onos bažnyčia.

Skulptūra ir tapyba Menininkai puošė bažnyčias skulptūromis, piešiniais. Iš piešinių ir skulptūrų tikintieji galėjo sužinoti visą šventąją istoriją. Skulptūra viduriniais amžiais buvo neatskiriama bažnyčios puošybos dalis. Skulptūros dažniausiai vaizduodavo šventuosius, vyskupus, didikus. Bažnyčiose taip pat buvo daug paveikslų su Jėzaus Kristaus, Dievo Motinos ir šventųjų atvaizdais. Skulptūrose ir paveiksluose šventieji būdavo pernelyg aukšti arba žemi. Tapytojai ir toli ir arti esančius daiktus tapydavo vienodo dydžio. Figūroms būdavo suteikiamos nenatūralios pozos ir gestai, kad galima būtų perteikti religinius jausmus – tikėjimą, atgailą už nuodėmes, nuolankumą.

Literatūra Viduriniais amžiais riteriai poetai kūrė eiliuotus romanus ir poemas, kuriuose apdainuodavo karinius žygdarbius. Žinomiausia riterių poema yra “Rolando giesmė”. Manoma, jog ji buvo sukurta XI – XII a. Joje aprašoma, kaip Karolis Didysis su savo kariais traukėsi iš Ispanijos. Traukimąsi pridengė grafo Rolando vadovaujamas riterių būrys. Šis žygis buvo surengtas siekiant užkariauti, tačiau jis pavaizduotas kaip krikščionių karas prieš musulmonus. Grafas Rolandas nepriekaištingas riteris. Jis žūva, tačiau nesulaužo ištikimybės priesaikos senjorui – Karoliui Didžiajam.XIII a. literatūros kūrinių atsirado ir miestuose. Miestiečių sukurti herojai būdavo apsukrūs, linksmi ir sumanūs žmonės. Pagrindinis jų priešas visada būdavo riteriai. Liaudies kūryboje sumanus miestietis – Lapinas visuomet išsisukdavo iš sunkios padėties ir apgaudavo Vilką – riterį.

BADMEČIAI, EPIDEMIJOS IR KITOS NELAIMĖS

“Blogi” metai ir badmečiai

Viduramžiais Europoje didžiąją dirbamos žemės plotų dalį užėmė javų – rugių, kviečių, miežių, avižų – pasėliai. Nedideliuose daržuose valstiečiai augino žirnius, pupas, kopūstus, svogūnus, salotas, krapus, aguonas, ropes. Soduose vaisius nokino obelys, kriaušės, vyšnios, vynuogės, svarainiai. Valstiečiai laikė karves, avis, kiaules, naminius paukščius. Kasdieniai maisto produktai buvo duona ir įvairios košės. Pienas, sūris, žuvis, kiaušiniai, mėsa buvo valgomi rečiau. Kuklų valstiečių stalą paįvairindavo grybai, uogos, riešutai, laukinių paukščių kiaušiniai. Diduomenė maitinosi sočiau ir šiek tiek įvairiau.Derliai viduramžiais buvo menki. Pagrindinė jo dalis turėjo būti saugoma sėjai ir atiduodama žemės savininkui bei valstiečio šeimininkui – feodalui. Tik menka viso derliaus dalis tekdavo valstiečio šeimai. Vidutiniškai užderėjus javams jie galėjo sulaukti pavasario nekęsdami bado. Sukaupti kokių nors atsargų juodai dienai pusbadžiu gyvenę žmonės beveik neturėjo galimybių. Tai labai skaudžiai atsiliepdavo nederliaus metais. O jie ištikdavo gana dažnai.Viduramžių kronikose mirgėte mirga užrašai apie įvairias oro negandas, kitokias nelaimes, labai pakenkdavusias žmonėms. 783 m. buvo tokie karščiai, rašoma Loršo vienuolyno analuose, kad daug žmonių mirė nuo kaitros. Kitur pasakojama apie baisias nesibaigiančias liūtis, supūdžiusias pasėlius. 873 m. didelę derliaus dalį sunaikino skėriai, užplūdę Europą. 994—995 m. ypatingai šalta žiema užsitęsė net iki gegužės mėn. Vėliau atšilo, bet netikėtos šalnos sušaldė jau pradėjusius augti augalus. Po to šalnas pakeitė sausra.Stichinės nelaimės dažnai ne tik pakenkdavo derliui, bet ir visai jį sunaikindavo. Kartais javai neužderėdavo dėl nežinomų priežasčių.Valstiečiai neturėjo didesnių maisto atsargų. Todėl nederliaus metais kildavo badas, kartais labai baisus. Badaudavo ištisos šalys. Žmonės išpjaudavo visus gyvulius, suvalgydavo viską, ką tik buvo įmanoma valgyti. Dažnai, gelbėdamiesi nuo mirties, jie žudydavo ir ėsdavo vieni kitus. Tūkstančiai žmonių tapdavo bado aukomis. Ištuštėdavo kai¬mai ir miestai. 1317 m. per badą Briugės mieste iš 3,5 tūkst. gyventojų mirė daugiau kaip pusė. Išbadėjusių vargetų bū¬riai bastydavosi keliais ieškodami mažiau nukentėjusių vietų, ieškodami išsigelbėjimo. Vieniems pasisekdavo. Kiti mirdavo išsekę ar žūdavo nuo išbadėjusių žmonių, tapusių žmogėdromis, rankų.

Juodoji mirtis Dažnai su badu ateidavo ir ligos. Išsekę, nusilpę žmonės tapdavo epidemijų aukomis. Jokių medicinos priemonių, galinčių sustabdyti ligų plitimą, tais laikais nebuvo. Didžiausia maro epidemija, pavadinta “Juodąja mirtimi”, prasidėjo 1348 m. Manoma, kad baisi liga pirklių laivais į pietų Europą atkeliavo iš Artimųjų Rytų. Ją platino juodosios žiurkės, blusos, užsikrėtę žmonės. Jūrininkai dažnai susirgdavo dar nepasiekę Europos krantų. Kartais išmirdavo visa įgula, ir laivas vaiduoklis klajodavo Viduržemio jūra, kol nuskęsdavo ar suduždavo. Žmonės, pasiėmę bangų išmestus daiktus, taip pat susirgdavo. Maras keletą metų siautėjo visoje Europoje, pradedant pietinėmis šalimis ir baigiant šiaurinėmis, tarp jų ir Lietuva. Išmirdavo kaimai ir miestai. Kartais mirusieji savaitėmis gulėdavo nepalaidoti.Epidemijos išvakarėse visoje Europoje gyveno apie 73,5 mln. žmonių. Juodoji mirtis pareikalavo 20 – 25 mln. gyvybių. Per keletą metų mirė trečdalis Europos gyventojų. Labiausiai nukentėjo varguomenė ir miestiečiai. Dėl nešvaros, užteršto vandens, antisanitarinių sąlygų liga labiausiai plito miestuose. Niekas nežinojo epidemijos priežasčių. Vieni manė, kad tai Viešpaties bausmė už nuodėmingą gyvenimą. Tokie žmonės išsigelbėjimo ieškojo melsdamiesi ir atgailaudami už padarytas nuodėmes. Dievobaimingų žmonių būriai žiauriai plak¬damiesi, žaizdoti, giedodami keliavo Europos keliais. Jie manė, kad Dievas sustabdys ligos plitimą. Kiti ligos “priežastis “rado žemėje. Jie apkaltino žydus.Žydai viduramžiais krikščioniškoje Europoje buvo vieninteliai kitatikiai. Krikščionių ir judėjų gyvenimo būdas, tradicijos, papročiai, šventės, net užsiėmimai labai skyrėsi. Prietaringi ir įtarūs viduramžių žmonės į kitatikius žiūrėjo labai priešiškai. Tarp krikščionių ir žydų kildavo įvairių nesutarimų, kurie kartais pasibaigdavo žydų namų siaubimu, jų mušimu ir žudymu. Nepasitikėjimas ir nesantaika per marą žydams tapo didele nelaime. Juos pradėta kaltinti dėl ligos plitimo, nors žydai irgi mirdavo. Atsirasdavo “liudininkų”, mačiusių, kaip esą žydai nuodija šulinius. Kilo pogromų banga. Krikščionys puolė žydus, vijo juos iš miestų, net žudė. Kai kur buvo padegti žydų getai. Išsigelbėdavo tik sutikę krikštytis.Badmečių ir juos lydėjusių epidemijų pavojus sumažėjo tik naujaisiais laikais. Atradus Ameriką, į Europą atkeliavo labai derlingas ir maistingas augalas – bulvė. Naujaisiais laikais XVIII a. atrasti ir skiepai, neleidžiantys taip greitai plisti užkrečiamoms ligoms.

VIDURAMŽIŲ ŽMOGAUS PASAULĖVAIZDIS

Gyvenamoji aplinka formuoja pasaulėvaizdį Viduramžių visuomenė – tai kaimo ir žemdirbių visuomenė. Miestų tuomet buvo maža. Didžiąją Europos dalį užėmė miškai, plytėjo pelkės, ar dykvietės. Didžiuliai miškai buvo mažai ištyrinėti. Juose žmogaus vaizduotė apgyvendino vilkolakius, kitas paslaptingas, piktas būtybes. Per visus viduramžius nuo V iki XV a. žmonės keitė kraštovaizdį: kirto miškus, arė pievas, sausino pelkes, statė miestus. Bet tai vyko labai lėtai.Žmonės gyveno labai uždarą gyvenimą nedideliuose kaimuose. Didesnės gyvenvietės ir miestai išaugdavo upių slėniuose, derlingesnėse vietose, jūrų pakrantėse, kelių sankryžose. Ir valstiečiai, ir žemvaldžiai bendraudavo su nedaugeliu žmonių, gyvenusių kaimynystėje. Gyvenimo centras buvo senjoro pilis, bažnyčia, vienuolynas. Per miškus, dažnai paupiais, vingiavo prasti keliukai. Jie jungė kaimus ir negausius miestus. Viduramžiais keliauta labai retai. Vasarą ar žiemą, kuomet keliai būdavo pravažiuojami, į keliones leisdavosi pirkliai, pašto žygūnai. Populiariausios kelionės – šventų vietų lankymas. Keliauninkai, vadinami piligrimais, norėdami aplankyti šventas vietas, leisdavosi į pavojingas ir sunkias keliones. Kelių šimtų kilometrų atstumą tekdavo keliauti keletą savaičių. Atstumas būdavo nusakomas laiku, kurį reikėjo sugaišti kelionėje. Iš Lietuvos į Italiją kelionė trukdavo 5, o kartais ir daugiau savaičių. Į tolimas keliones, jei įmanoma, buvo vykstama vandens keliais. Bet dauguma žmonių gyveno sėslų ir uždarą gyvenimą ir niekur iš gimtų vietų neišvykdavo.

Žinios apie pasaulį Žmogaus žinios apie aplinkinį pasaulį dažniausiai siekė artimiausią aplinką – kaimą, parapiją. Ir valstietis, ir riteris, nematęs kaimyninių ar tolimesnių kraš¬tų, juos vaizdavosi tokiais pat, kaip ir tie, kuriuose jie gyveno. Žmogus žinojo tik tai, ką pats matė ar girdėjo. Iki XII a. skaityti mokantis pasaulietis buvo didelė retenybė. O ir skaityti nebuvo ko. Biblija buvo vienintelė ir pagrindinė knyga, iš kurios buvo galima sužinoti apie kitas šalis ir jų praeitį. Apie gyvenimą kituose kraštuose papasakodavo pirkliai ir kiti keliauninkai, dažnai pasakojimus pagražindami prasimanymais. Daugumos žmonių geografijos žinios buvo labai menkos. Net ir kryžiaus žygių dalyviai pradžioje neturėjo supratimo, kur yra Jeruzalė.To meto mokyti vyrai be Europos žinojo dar esant Aziją ir Afriką. Žinios apie tuos kraštus buvo miglotos. Jie pažinojo tik artimas Europai vietas, esančias Viduržemio jūros pakrantėse. Apie tai, kas galėtų būti Afrikos ar Azijos gilumoje, žmonės tik spėliojo. Buvo pasakojami nebūti dalykai apie pasakiškai turtingas šalis, krikščionių kunigaikščių valstybes, esančias pagonių apsuptyje, trikojus, begalvius žmones, keistus gyvūnus ir verdančias jūras.Žemėlapiai turėjo nurodyti šventas vietas. Bet jie buvo labai netikslūs. Žemėlapių centre visuomet būdavo šventasis miestas Jeruzalė. Jie vaizduodavo tris pasaulio dalis – Europą, Aziją ir Afriką, kurias skyrė Viduržemio jūra.Europiečių žinias praplėtė kryžiaus žygiai. Tūkstančiai žmonių patys pamatė, sužinojo apie musulmoniškų Artimųjų Rytų gyvenimą, galėjo stebėti kitokį gyvenimo būdą, pažinti kitokius papročius, tradicijas. Po kryžiaus žygių žmonės pradėjo daugiau keliauti, labiau domėtis kitais kraštais.Žinias apie Aziją praturtino Venecijos pirklys ir keliautojas Markas Polas. 1271—1295 m. jis aplankė Kiniją ir kitas Rytų šalis. Sugrįžęs Markas Polas aprašė Azijos tautų gyvenimą. Europiečiams knyga kėlė didelį susidomėjimą. Ja buvo naudojamasi sudarant žemėlapius.Viduramžiais manyta, kad Žemė yra visatos centras. (Tokios pažiūros vadinamos geocentrinėmis.) Žemė buvo vaizduojama kaip diskas. Jį gaubia dangus, kuriuo keliauja Saulė, Mėnulis ir kitos planetos. Tik XV a. pab. – XVI a. Kristupo Kolumbo, Mikalojaus Koperniko ir kitų keliautojų bei mokslininkų atradimai praplėtė geografijos žinias ir iš esmės pakeitė žmonių požiūrį į žemę.

Religijos vaidmuo dvasiniame visuomenės gyvenimeKrikščionybei teko svarbiausias vaidmuo viduramžių visuomenės dvasiniame gyvenime. Tuo metu žmogus ir tikėjimas buvo neatskiriami. Žmogus visuomenės nariu tapdavo tik įsitraukęs į krikščioniškąją bendruomenę, t.y. pakrikštytas. Nekrikštyti ar atskirti nuo Bažnyčios net nebūdavo laidojami kapinėse. Dvasininkai pasauliečiams turėjo didelį autoritetą ir poveikį. Jie buvo labiausiai išsilavinę ir, skirtingai net nuo turtingų pasauliečių, raštingi. Šventasis Raštas, didžiausias to meto išminties ir žinių šaltinis, kuriame buvo randami atsakymai į visus klausimus, buvo prieinamas tik dvasininkams, nes iki vėlyvųjų viduramžių mokančių skaityti lotyniškai pasauliečių beveik nebuvo.Žmogus savo gyvenimą, sunkumus, džiaugsmus, nelaimes aiškino Dievo valia. Galvota, kad įvairios nelaimės, badmečiai, epidemijos, karai yra bausmė už nuodėmingą gyvenimą. Užgriuvus nelaimėms religingumas dar sustiprėdavo. Žmonės giedodavo, melsdavosi, plakdavosi, pasninkaudavo, prašydavo Viešpaties atleidimo. “Viskas Viešpaties valioje”, – buvo viską paaiškinantis posakis. Į žemiškąjį gyvenimą buvo žiūrima kaip į laikiną, kurį pakeis amžinasis. Pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas labai panašus į žemišką. Net pragaras žmonėms atrodė esąs kažkur netoliese. Dažnai ugnikalnių krateriai buvo laikomi pragaro vartais.Menininkai viduramžiais vaizdavo ne supančią tikrovę, bet Šventojo Rašto, tikėjimo pasaulį. Buvo tapomi ne amžininkai, bet šventieji, Biblijos pasakojimų veikėjai. Net galingų valdovų portretai buvo piešiami labai retai. Iki XVI a. dailininkai nesistengė pavaizduoti tikrų piešiamo žmogaus bruožų. Viduramžių menininkai nesidomėjo ir kasdieniu gyvenimu: darbu, karais, kelionėmis, nebuvo gėrimasi gamta.

MĄSTYMO SAVITUMAS VIDURMAŽIAIS

Nepastebima tikrovės kaita Viduramžiais visuomenės gyvenimas kito labai lėtai. Vidutinė gyvenimo trukmė tuo metu buvo 30 – 40 metų. Todėl žmogus beveik nepastebėdavo jokių gyvenimo sąlygų pasikeitimo. Žmonės mirdami palikdavo tokį patį pasaulį, kokį rasdavo gimdami. Šiandien kiekvienas žino, kad praeityje gyventa kitaip, kad laikui bėgant viskas keičiasi. Viduramžiais nebuvo visa keičiančio, griaunančio ir kuriančio laiko pojūčio. Metų metais žmonės gyveno tokį patį, nesikeičiantį gyvenimą. Priklausomai nuo metų laikų dirbo tuos pačius darbus, šventė tas pačias šventes. Kasmetinės šventės, primenančios tuos pačius įvykius, buvo tarsi laiko kartojimosi atspindys. Atrodė, kad pasaulis nesikeičia, kad laikas eina ratu ir viskas tik kartojasi. Protas buvo pripratęs prie pastovumo ir kartojimosi. Žmonės manė, jog net Biblijos personažai gyveno tokioje pat visuomenėje, dėvėjo tokius pat rūbus, dirbo kaip ir jų laikais. Koks nors neįprastas įvykis, pavyzdžiui, saulės užtemimas, kometos pasirodymas, žemės drebėjimas sukrėsdavo, sujaudindavo visuomenę. Tokie įvykiai būdavo ilgai prisimenami ir aiškinami kaip ką nors reiškiantys dangaus ženklai.

Laiko suvokimas Žmonėms atrodė, jog laikas slenka lėtai ir vienodai. Posakis “laikas – pinigai” atsirado gerokai vėliau. Kiekvienus metus į atskiras dalis skaidė skirtingi žemės ūkio darbai ir religinės šventės, primenančios Kristaus gyvenimo įvykius, šventųjų dienas. Metraštininkai, norėdami patikslinti vieno ar kito įvykio datą, kaip orientyrą minėdavo vieną ar kitą šventę.Ilgainiui krikščionybė sukūrė laiko linijiškumo pojūtį, tikėjimą, kad pasaulis gyvuoja nuo sukūrimo ir per dabartį artėja prie pasaulio pabaigos. Gyvenamasis laikmetis buvo suvokiamas kaip laikotarpis pakeliui į pasaulio pabaigą kuri, rodėsi, yra visai arti. Buvo atvejų, kai žmonės patikėdavo, kad tuoj bus pasaulio pabaiga. Tuomet jie tapdavo pamaldesni, kai kurie net išdalydavo savo turtą. Galvota, jog, artėjant pasaulio pabaigai, žmonija vis blogėjanti. Buvo populiarūs aiškinimai, kad praeityje ir valdovai geresni, ir žmonės sotesni, sveikesni, doresni buvę, kad iš ateities negalima nieko gero laukti. Toks požiūris išnyko tik bai¬giantis viduramžiams, Rene¬sanso epochoje.

Prietaringumas. Ydos ir dorybės Prietaringumas – vienas būdingiausių viduramžių žmogaus bruožų. Karaliai, karvedžiai bei eiliniai žmonės prieš imdamiesi kokio reikšmingesnio darbo didelį dėmesį skirdavo įvairiems gera ar bloga reiškiantiems ženklams.Stebuklai buvo savaime suprantamas, įmanomas ir kasdieniškas dalykas. Viduramžių kronikose užrašyta daug atsitikimų, kai velnias apsėda žmogų arba ragana, padedant velniui, atlieka įvairius neįtikėtinus darbus. Raganavimas piktindavo visus, ir retas žmogus suabejodavo jo tikrumu. Raganavimu dažniausiai buvo kaltinamos moterys. Jos laikytos blogesniais už vyrą sutvėrimais, velnio talkininkėmis. Manyta, jog velnias talkininke dažniausiai pasirenka būtent moterį.Elgesio vertinimui viduramžiais didžiausią įtaką darė krikščionybė. Pasaulis buvo suprantamas kaip gėrio ir blogio kovos arena. Žmonės įsivaizdavo, jog velnias nuolatos skatina daryti pikta, tolti nuo doro gyvenimo. Tai, kas trukdė gyventi taip, kaip mokė Kristus, gundė žmogų linksmo, sotaus, malonaus gyvenimo vilionėmis, laikyta blogiu, piktų jėgų darbu. Sekti Kristumi – didžiausiu to meto autoritetu – buvo didžiausia dorybė.

Viena didžiausių ydų buvo puikybė. Manyta, jog “pasikėlęs į puikybę” žmogus negali sulaukti Dievo pagalbos, o jo darbai turi baigtis nesėkme. Puikybės priešingybė – kuklumas buvo vadinamas dorybių ir geradarystės motina. Žmonės, vadovaudamiesi šiuo požiūriu, stengdavosi neišsiskirti iš aplinkinių, nepažeisti tradicijų. Bet koks bandymas pasipuikuoti, įvairios naujovės buvo smerkiamos. XIII a. Italijoje, Prancūzijoje, o vėliau ir Vokietijoje veikė įstatymai, nukreipti prieš prabangą ir puošnumą. Tuo metu buvo sakoma: “rengtis reikia taip, kad dori žmonės nekaltintų puikybe, o jaunimas – skurdu”. Baimė išsiskirti, pažeisti tradicijas buvo tokia stipri, jog net mokslininkai vengdavo skelbti naujas idėjas. Mokslininkui svarbiausia buvo gerai išmanyti pirmtakų darbus.Kita didelė yda – godumas. 1415 m. Konstancos bažnytiniame susirinkime svarstytas Ordino noras užgrobti Žemaitiją. Žemaičių pasiuntiniai kreipimesi į susirinkimo dalyvius godumą vadino “visų nedorybių šaltiniu”. Godumo priešingybė – dosnumas laikytas didele dorybe ir labai teigiama žmogaus savybe. Viduramžių visuomenė niekino taupumą. Sukauptas turtas buvo naudojamas vaišėms, medžioklei, dovanoms pirkti, išlaikyti gausų tarnų būrį. Įvairiomis progomis daug buvo aukojama elgetoms. Viduramžių riteris didžiuodavosi, kad padėjo vargšams, našlėms ir našlaičiams. Manyta, jog neturtas Dievui malonesnis. Būdavo žmonių, kurie atsisakydavo savo turto. Jie apdovanodavo vargšus, žemę atiduodavo Bažnyčiai, o patys tapdavo vienuoliais. Kuklus, asketiškas gyvenimas buvo aukštinamas. XII a. įvairiose šalyse kilo religiniai judėjimai, nukreipti prieš prabangą ir turtingą gyvenimą. Šių judėjimų nariai atsisakydavo turto ir kvietė kitus vadovautis Kristaus gyvenimo pavyzdžiu. 1210 m. Pranciš¬kus iš Asyžiaus, prieš tai gyvenęs pasiturinčiai, įkūrė naują vienuolių pranciš¬konų ordiną. Pranciškus pasisakė už neturtą, apaštališkai paprastą gyvenimą. Jis turėjo daug pasekėjų.Didžiausia viduramžių dorybė buvo ištikimybė ir duoto žodžio laikymasis. Vasalas prisiekdavo senjorui ir nesulaužydavo duoto žodžio net tada, kai laikydavo senjorą neteisiu. 1077 m. popiežiui Grigaliui VII pavyko priversti nusileisti Šventosios Romos imperijos imperatorių, galingiausią to meto valdovą, tik po to, kai jis atleido imperatoriaus vasalus nuo duotos priesaikos. Nuo priesaikos atleisti vasalai galėjo nebeklausyti savo senjoro. Priesaikos, duotojo žodžio sulaužymas laikytas didele gėda. Ją užsitraukę nebebuvo gerbiami. Viduramžiškame grafų Pliaterių herbe buvo įrašyti žodžiai: “Geriau mirtis nei nešlovė”. Šlovė ir garbė tuomet buvo suprantama kiek kitaip nei šiandien. Janas Dlugošas, kunigas ir istorikas, gyvenęs XV a., pagarbiai rašė, kad karalius Jogaila kartais plaudavęs kojas vargšams ir patarnaudavęs jiems prie stalo. Neaišku, ar tai tiesa, bet Dlugošo požiūris atspindi to meto žmonių pažiūras.

Mąstymo atspindžiai įstatymuose Viduramžių visuomenės, kaip ir kiekvienos civilizuotos bendruomenės, gyvenimą reguliavo įstatymai. Įstatymai yra labai svarbus praeities pažinimo šaltinis, tam tikra prasme – jos veidrodis. Įstatymuose, teismų aprašymuose atsispindi ne tik nusikaltimai, visuomenės gyvenimas, bet ir galvosena.Viduramžiais bausmė už padarytą nusikaltimą priklausė nuo to, kokio luomo žmogus bei prieš kokio luomo ir lyties asmenį įvykdė nusikaltimą. Nusikaltimai, padaryti naktį, miške, netoli kryžiaus buvo vertinami griežčiau. Teismuose didelę reikšmę vaidino priesaika. Atsisakęs prisiekti buvo laikomas kaltu. Trūkstant įrodymų, galėjo būti skiriami išbandymai, vadinti ordalija, arba Dievo teismu. Kaltinamasis turėdavo įkišti ranką į verdantį vandenį ar paimti iki raudonumo įkaitintą geležį. Po keleto dienų teisėjai, apžiūrėję ranką, nuspręsdavo, kaltas ar ne. Buvo manyta, jog jei žmogus nekaltas, tai Dievas neleis kilti sunkioms pasekmėms. Teisumą galėjo išaiškinti ir dvikova. Kartais už kaltinamąjį galėdavo kautis jo atstovas. Žmonės manė, kad teisusis, padedant Dievui, turi laimėti.Kaltieji būdavo nuteisiami laisvės atėmimu, piniginėmis baudomis arba mirties bausme. Nusikaltėliai galėjo būti pasmerkiami mirčiai sudeginant ar paskandinant. Už ypač sunkius nusikaltimus būdavo baudžiama ketvirčiavimu. Gėdingiausia bausmė – pakorimas. Bausmės būdavo vykdomos viešai, stebint miniai. Pagarbą įstatymui siekta sustiprinti kelioms savaitėms paliekant kartuvėse lavoną arba nusikaltėlio galvą pasmeigiant ant kuolo prie miesto vartų ar tilto, kad kiekvienas matytų. Už “nusikaltimus” galėjo būti teisiami ir net mirties bausme baudžiami gyvuliai.

MONGOLŲ TOTORIŲ EKSPANSIJA

Mongolai. Čingischano užkariavimai

Mongolai XIII a. pr. gyveno dabartinės Mongolijos šiaurinėje dalyje ir gretimose teritorijose. Viena jų gentis vadinta totoriais, todėl mongolai vadinami mongolais totoriais. Mongolai augino arklius, galvijus, avis. Su savo gyvuliais, ieškodami ganyklų, Azijos plotais keliavo ir mongolai. Gyvuliai klajokliams teikė visa, kas buvo reikalinga: maisto, rūbų, odos statyti palapines, kuro. Mongolų genčių valdovai buvo vadinami chanais.Chanas Temučinas (1 155—1227), vėliau vadintas Čingischanu, 1206 m. mongolų diduomenės susirinkime buvo paskelbtas vyriausiuoju valdovu.Klajokliai buvo geri raiteliai. Iš jų Čingischanas galėjo sukurti didelę ir judrią raitelių kariuomenę. Joje buvo labai griežta drausmė. Pabėgus iš mūšio lauko vienam kariui, mirtimi buvo baudžiama dešimt. Užkariaujamuosiuose žygiuose mongolai įgijo kariavimo patirties, išmoko apsupti pėstininkus, apsiausti ir šturmuoti įtvirtintus miestus. Panaudodami degančios naftos stati-nes, jie padegdavo besiginančius miestus ir tvirtoves. Mongolai naudojo įvairią to meto techniką: sienų griovi¬mo, akmenų svaidymo mašinas. Žem¬dirbių tautos negalėjo atsispirti milži¬niškai raitelių armijai.Čingischanas greitai pajungė kai¬mynines gentis. Po to jo kariauna patraukė į Kiniją. Šią didžiulę, turtingą šalį XIII a. pab. galutinai nukariavo tik Čingischano vaikaičiai. Dalis laukų virto ganyklomis, daug žmonių žuvo, miestai ir kaimai buvo sugriauti. Nukariavę ir pradėję valdyti Kiniją, mongolai perėmė kinų kalbą, raštą, šalies valdymo tvarką.1219 m. mongolai patraukė į Vidurinę Aziją. Jų kariauna nukariavo klestinčią ir turtingą Chorezmo valstybę. Dideli ir klestintys miestai – Samarkandas, Buchara, Urgenčas – buvo nu-siaubti. Jų gyventojai žuvo arba buvo paversti vergais. Mongolai sugriovė ir apleido gerai veikusią laukų drėkinimo sistemą. Derlingi laukai virto dykumomis, arba juose buvo ganomi gyvuliai.Dalis mongolų kariaunos iš Chorezmo patraukė į vakarus. Jie iš pietų apėjo Kaspijos jūrą, nusiaubė šiaurinį Iraną, Azerbaidžianą, užpuolė Gruziją. Perėję Kaukazą, nukariautojai pasiekė Dono žemupį, kur stepėse gyveno klajokliai polovcai. 1223 m. prie Kalkos upės įvyko didelis mūšis. Polovcai ir kelių rusų kunigaikščių kariuomenės pralaimėjo. Dauguma rusų ir polovcų karių žuvo. Po šio mūšio mongolai grįžo atgal į rytus, į Užvolgio stepes. 1227 m. Čingischanas mirė. Jo įpėdiniams atiteko didžiulė imperija, kurios teritorija driekėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Kaspijos jūros. Čingischano sūnūs, o vėliau vaikaičiai tęsė nukariavimų žygius.

Čingischano palikuonių karo žygiai Vakarines mongolų imperijos valdas valdė Čingischano anūkas Batu. 1236 m. jo kariauna patraukė į vakarus. Ji nukariavo Pavolgio Bulgariją, polovcus ir tautas, gyvenusias Volgos ir Dono žemupyje. Rusia tuo metu buvo susiskaldžiusi į daugelį kunigaikštysčių. Mongolai, degindami ir žudydami, peržygiavo per visą Rusią. Tik Novgorodas išvengė mongolų antpuolio, nes prasidėjo 1238 m. pavasario polaidis. 1240 m. jie užėmė Kijevą – senosios Rusios sostinę.Rusų kunigaikštystės tapo visiškai priklausomos nuo mongolų valstybės – Aukso Ordos. Šios valstybės sostinė buvo Sarajaus miestas Volgos žemupyje. Jos chanai valdė Pavolgį, Šiaurės Kaukazą, Krymą, Chorezmą. Rusijoje mongolų valdininkai, vadinti baskakais, rinko duoklę. Kunigaikščiai galėjo valdyti kunigaikštystes tik gavę Aukso Ordos chano sutikimo raštą – jarliką.1241 m. iš Rusios mongolų raitelių armija įsiveržė į Lenkiją, Čekiją ir Vengriją. Keliuose mūšiuose mongolai sutriuškino lenkų – vokiečių, čekų ir vengrų riterius. Degindami, griaudami ir plėšdami mongolai pasiekė Adrijos jūros pakrantes. Anksčiau tankiai apgyvendintos Lenkijos, Čekijos ir ypač Vengrijos sritys po šio antpuolio ištuštėjo. Tuo metu mirė didysis chanas, ir tarp mongolų kilo nesutarimai. Todėl jie nebetraukė į Europos gilumą, bet grįžo į savo valdas.XIII a. vid. mongolai užėmė Iraną, Mesopotamiją, Siriją. 1258 m. po ilgos apsiausties jie užgrobė svarbiausią to meto islamo pasaulio miestą – Bagdadą. Siaubiant miestą žuvo daug senovės rankraščių, meno dirbinių. Mongolai įveikdavo miestų sienas ir armijas, bet nepajėgė atsispirti aukštesnei vietos gyventojų kultūrai. Užėmę Bagdadą, mongolai priėmė islamo tikėjimą, kuris pa-laipsniui išplito jų valdose.

Chano Timuro imperija Iš daugybės chanų, valdžiusių po Čingischano mirties, savo galia ir žygiais išsiskyrė chanas Timuras, dar vadintas Tamerlanu arba Timurlenku – Raišuoju Timuru, valdęs 1336—1405 m. Jis surengė žygių į Iraną, Šiaurės Indiją, Mesopotamiją, Siriją. Nors jis buvo musulmonas, užkariaujamuose žygiuose buvo siaubiamos ir musulmonų žemės. 1402 m. Timuro kariuomenė iš rytų įsiveržė į Mažąją Aziją. Čia buvo galingos turkų osmanų valstybės, pavergusios Balkanų tautas, centras. Turkai – osmanai ruošėsi galutinai užgrobti Bizantijos imperijos likučius ir Konstantinopolį. Timuro kariuomenė prie Angaros miesto (dab. Ankara) sumušė turkus osmanus. Sultonas buvo nužudytas. Osmanai kelis dešimtmečius nebegalėjo rengti naujų didelių žygių.

Mongolų galios mažėjimas Mongolų chanų valstybių viduje nuolatos vykdavo kovos dėl valdžios. Mongolų valstybės kariaudavo ir tarpusavyje. Ilgainiui patys mongolai labai pasikeitė. Nukariavę aukštesnės kultūros šalis, jie asimiliuodavosi su vietiniais gyventojais – perimdavo jų kalbą, kultūrą, o dažnai ir religiją.XIV a. pab. sustiprėjo rusų kova prieš Aukso Ordos viešpatavimą. Kovai vadovavo Maskvos didieji kunigaikščiai. Maskva labai sustiprėjo valdant Ivanui Kalitai (1325—1340). Išaugus Maskvos galiai, rusų kariuomenė 1378 m. sumušė mongolų totorių būrius prie Vožos upės, Riazanės kunigaikštystėje. Norėdami už tai nubausti Maskvą, mongolai 1380 m. organizavo naują žygį. Kariuomenės susitiko Kulikovo lauke. Rusai, vadovaujami kunigaikščio Dmitrijaus, sumušė mongolus. XIV a. pab.- XV a. mongolų galia menko ir 1480 m. rusai galutinai nusimetė mongolų jungą. XV – XVI a. mongolų imperija suskilo į daugybę nedidelių valstybėlių¬ chanatų.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir mongolai totoriai XIII a. pr. Lietuva regione buvo galingiausia valstybė, valdžiusi ir kai kurias slavų žemes. Todėl LDK teko susidurti ir su totoriais, kurie tuo metu veržėsi ne tik į rusų žemes, bet ir į Europos gilumą. Metraštyje rašoma, kad jau 1234 m. Mindaugo pirmtakas kunigaikštis Ringaudas Nemuno aukštupyje (dab. Baltarusija) kovėsi su totoriais “nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo”. Mongolams veržtis į LDK trukdė didžiuliai miškai, bet, nepaisant to, jie buvo pasiekę net Aukštaitiją. Daugiausiai Lietuvos didieji kunigaikščiai su mongolais varžėsi dėl rusų žemių. 1324 m. į Vilnių pas Gediminą buvo atvykę totorių pasiuntiniai derėtis, bet, matyt, derybos nepavyko, nes jau po metų totoriai siaubė Lietuvai pavaldžias rusų kunigaikštystes.XIV a. silpstant mongolų galiai, Lietuvos didieji kunigaikščiai palaipsniui plėtė savo valdas rusų žemėse. 1362 m. Algirdo kariuomenė sumušė mongolus prie Mėlynųjų Vandenų upės (pietinio Bugo intakas). Ši didelė pergalė leido LDK įsigalėti net Dniepro žemupyje.XIV a. pab. tarp mongolų chanų kilo nesutarimai dėl valdžios. Tuos nesutarimus Vytautas Didysis stengėsi išnaudoti plėsdamas savo galią Rytuose. Jis parėmė didžiojo chano Timuro nušalintą ir Lietuvoje pagalbos ieškojusį chaną Tochtamišą. Todėl Vytautas prieš mongolus surengė tris žygius, pasiekdamas net Krymą.1399 m. Vytauto vadovaujamoje kariuomenėje prieš mongolus žygiavo Lietuvos ir lenkų kariniai būriai, 1600 kryžiuočių iš Ragainės ir chanas Tochtamišas su šalininkais. Su chano Timuro armija jie susitiko prie Vorsklos upės (kairysis Dniepro intakas). Rugpjūčio 12 d. Vytauto kariuomenę mongolai apsupo ir sutriuškino. Didžioji žygio dalyvių dalis žuvo. Pats Vytautas, pasinaudodamas tamsa, išsigelbėjo. Vorsklos mūšio pralaimėjimas susilpnino Vytauto galią.

Mongolų užkariavimų reikšmė Mongolai totoriai nukariavo ir valdė didžiulius Eurazijos plotus, kuriuose gyveno daugybė tautų. Jie sužlugdė daug valstybių, sugriovė daug miestų, išžudė tūkstančius žmonių. Per jų žygius žuvo daug senovinių rankraščių, sunaikinti kultūros paminklai. Mongolai labai pakeitė užkariautų tautų istoriją. Rusija daugiau nei dviem šimtams metų buvo atskirta nuo Europos. Mongolų užkariavimų rezultatas: susikūrė didžiulė imperija. Jai vadovavo didysis chanas, o kiti chanai iki XIII a. pab. buvo jam pavaldūs. Didžiojo chano valdose XIII a. antroje pusėje labai pagyvėjo prekyba ir kultūriniai ryšiai. Nuo Artimųjų Rytų ir Rusijos iki Tolimųjų Rytų chano valdomis keliavo pirklių karavanai. Kinijos geležies ir vario dirbiniai, o ypač šilkas ir porcelianas, buvo pardavinėjami visoje Eurazijoje. Kiniją pasiekdavo Irano, Artimųjų Rytų, Vidurinės Azijos pirkliai.

CENTRALIZUOTŲ VALSTYBIŲ SUSIKŪRIMAS

Luominės monarchijos Prancūzijoje susikūrimas ir raida

Feodalinis Prancūzijos susiskaldymas

XI a. Prancūzija buvo susiskaldžiusi į daugelį feodalų valdomų valstybėlių. Jų valdovai hercogai ir grafai – savo žemėse buvo visiškai savarankiški. Jie rinko mokesčius, muitus, kaldino monetas, turėjo kariauną ir įtvirtintas pilis. Nevengdavo feodalai ir plėšikauti. Karalius keliaudavo po šalį tik gerai ginkluotos sargybos lydimas. Formaliai stambieji feodalai buvo karaliaus vasalai, bet tikrovėje jie buvo beveik nepriklausomi ir galėjo karaliaus neklausyti.Daugelio stambių didikų valdos buvo didesnės nei karaliaus, kuris valdė nedidelę teritoriją prie Paryžiaus ir Orleano. Tai buvo asmeninė karaliaus valda, vadinama domenu. Karalius naudojosi tik tomis pajamomis, kurias teikė jo domenas. Kitur mokesčių rinkti valdovas negalėjo. Karaliaus kariuomenė buvo ne didesnė nei kitų stambių feodalų. Kilus karui, valdovas kviesdavosi savo vasalus su kariaunomis, bet ne visuomet sulaukdavo jų paramos. Karaliaus nurodymai besąlygiškai galiojo tik jo domene.Prancūzijoje nebuvo valdžios, kuri būtų privertusi visus gyventojus laikytis bendrų įstatymų. Šalyje nuolatos kildavo tarpusavio vaidai ir kovos, siautėjo nebaudžiami plėšikai, kai kada ir labai kilmingi. Vaidais, netvarka buvo nepatenkinta didelė Prancūzijos gyventojų dalis. Feodaliniu susiskaldymu ypač piktinosi miestiečiai. Viduramžiais miestai įsikurdavo senjorų žemėse, nes visa žemė priklausė jiems. Todėl miestų gyventojai kentėdavo nuo jų užgaidų. Pirkliai ir amatininkai buvo nepatenkinti dideliais mokesčiais ir ypač muitais, kuriuos rinkdavo stambių valdų šeimininkai. Dėl įvairių mokesčių ir daugybės muitų labai išaugdavo prekių kainos.

Prancūzijos vienijimas Miestai, riteriai, valstiečiai, kentėję nuo stambiausiųjų feodalų visagalybės, rėmė karalių, kuris norėjo turėti daugiau valdžios ir suvienyti Prancūziją. Bet vienyti šalį buvo labai sunku. Henrikas Plantagenetas, Normandijos kunigaikštis, valdė didelę Vakarų Prancūzijos dalį iki pat Pirėnų. 1154 m. šis didikas tapo Anglijos karaliumi. Nepaisant to, Anglijos karaliai, kaip žemių Prancūzijoje valdytojai, buvo laikomi Prancūzijos karalių vasalais. Prancūzijos karalius nesutarimų atveju turėjo teisę kviesti vasalus į teismą. 1200 m. Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas pakvietė į savo teismą Anglijos karalių Joną Bežemį. Kuomet pastarasis atsisakė atvykti, buvo paskelbta, kad Anglijos karalius netenka valdų Prancūzijoje. Jono Bežemio vasalai Prancūzijoje apleido savo senjorą. Anglijos karalius neteko Normandijos ir kitų valdų Prancūzijoje, išskyrus Akvitaniją. Anglijos karaliai buvo ne vieninteliai Prancūzijos karalių ir šalies suvienijimo priešai. Didelę dalį Pietų Prancūzijos valdė Tulūzos grafai. Jie buvo labai galingi ir nepriklausomi. Karaliui nugalėti grafus ir pajungti Tulūzą padėjo palankios tam aplinkybės. Grafų valdose buvo labai daug eretikų albigiečių. 1209 m. popiežius prieš juos paskelbė Kryžiaus žygį. Į kovą prieš eretikus stojo prancūzų ir kitų šalių riteriai. Net 20 metų tęsėsi niokojantis žygis. Tulūzos grafai prarado buvusią galią. Jų žemės buvo prijungtos prie Prancūzijos karaliaus valdų. Naujai prijungtose žemėse karalius paskyrė savo atstovus, uždraudė feodalų tarpusavio kovas. Kilusius nesutarimus išspręsdavo karaliaus teismas, į kurį per 40 dienų galėjo kreiptis silpnesnysis. Visose karaliaus valdose apyvartoje buvo karaliaus pinigų kalyklose nukaldintos monetos. Tai lengvino ir skatino prekybą. Mokesčiai iždui buvo renkami visoje šalyje. Karalius Pilypas IV Gražusis (1285 – 1314) labai sustiprino savo valdžią ir išplėtė karalystės ribas. Jis prijungė Šampanę ir Navarą. Karalius buvo tiek stiprus ir pasitikintis savimi, kad nebijojo konflikto su popiežiumi. Jis pareikalavo, kad mokesčiai būtų mokami ir nuo Bažnyčios žemių. Popiežius protestavo, grasino atskirti nuo Bažnyčios, bet nieko negalėjo pakeisti.

Generalinių luomų susirinkimas Karaliai, valdydami šalį, kovodami su priešais, stengėsi turėti kuo didesnę gyventojų paramą. Karalius Pilypas IV 1302 m. per konf1iktą su popiežiumi Bonifacu VIII sušaukė Generalinių luomų susirinkimą. Karalius siekė, kad šalies gyventojai pritartų jo politikai. Susirinkime dalyvavo dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų atstovai. Kiekvienas luomas turėjo vieną balsą. Dvasininkų ir bajorų balsai nulemdavo sprendimus. Kiekvienais metais, siekdamas, kad būtų pritarta mokesčiams, karalius sušaukdavo tokį susirinkimą. Gavęs pritarimą, karalius galėjo nebijoti kritikos ir nepasitenkinimo. Pradžioje atstovus kviesdavosi pats karalius, o nuo XIV a. pab. jie buvo renkami.

Šimtametis karas Vienijant šalį tarp Prancūzijos ir Anglijos karalių vis dažniau kildavo nesutarimų dėl Anglijos valdovų žemių Prancūzijoje – Akvitanijos ir Flandrijos. 1337 m. tarp Anglijos ir Prancūzijos kilo karas, kuris su pertraukomis tęsėsi iki 1453 m. Todėl jis vadinamas Šimtamečiu. Karas prasidėjo, kai po Prancūzijos karaliaus Pilypo IV sūnų mirties neliko sosto įpėdinio. Anglijos karalius Eduardas III buvo Prancūzijos karaliaus giminaitis. Todėl jis panoro tapti ir Prancūzijos karaliumi. Prancūzai su tuo nesutiko.

Karo pradžia buvo labai sėkminga anglams. 1340 m. jie sumušė Prancūzijos laivyną. Anglų kariuomenė užėmė Normandiją. 1346 m. prancūzai buvo sumušti prie Kresi miestelio, Flandrijos pasienyje. 1356 m. jie vėl pralaimėjo prie Puatje miesto. Anglams į nelaisvę pateko net pats Prancūzijos karalius Jonas Gerasis. Karalius mirė nelaisvėje po 8 metų. Anglai ir jų rėmėjai viešpatavo didelėje Prancūzijos dalyje – pietuose, šiaurėje ir vakaruose.Anglai mūšio lauke buvo pranašesni. Ypač daug žalos prancūzų riteriams padarydavo jų pėstininkai – lankininkai. Lankininkas, ginkluotas dideliu lanku, galėjo nukauti riterį. Anglai turėjo patrankų ir pirmieji jas pa¬naudojo kare. Prancūzų rite¬riai buvo nedrausmingi, kovojo labai neorganizuotai. Visa tai ir lėmė prancūzų pralaimėjimus. Karas atnešė Prancūzijai daug nelaimių. Gyventojai buvo nepatenkinti pralaimėjimais, plėšikų siautėjimais, išaugusiais mokesčiais. Galvas pakėlė Prancūzijos vienybės priešai – stambūs senjorai. Prancūzija labai nukentėjo nuo maro epidemijos, siautusios visoje Europoje. 1358 m. Šiaurės Prancūzijoje kilo didelis valstiečių sukilimas – Žakerija.Prancūzija nebepajėgė kariauti. 1360 m. Prancūzijos karalius su anglais pasirašė taikos sutartį, kuria pripažino didelius anglų užkariavimus.Taiką Prancūzijos karalius panaudojo savo valdžiai ir kariuomenei stiprinti. Buvo sukurti nauji raitelių ir pėstininkų būriai, suremontuotos pilys, pastatytas naujas laivynas. Prancūzai pasigamino patrankų. 1369 m. vėl buvo atnaujinti karo veiksmai. Dabar sėkmė lydėjo prancūzus. Jie sumušė anglus ir atsiėmė anksčiau prarastas tvirtoves bei žemes. 1396 m. buvo sudaryta Prancūzijai palanki taika. Bet 1415 m. Anglijos karalius vėl pradėjo karinius veiksmus ir užėmė visą šalies šiaurę. Anglus parėmė ir vienas galingiausių Prancūzijos feodalų Burgundijos hercogas, valdęs dideles teritorijas Prancūzijos rytuose ir šiaurėje. Po šių nesėkmių Prancūzija vėl pasirašė taikos sutartį, pagal kurią neteko savarankiškumo. Prancūzijos karaliumi buvo paskelbtas 10 mėn. amžiaus Anglijos karalius. Mirusio Prancūzijos karaliaus sūnus su tuo nesutiko. 1428 m. anglai vėl pradėjo pulti dar neužimtą pietų Prancūzijos dalį. Jie apsupo Orleaną. Orleano tvirtovė stabdė anglų puolimą į pietus. Jeigu Orleanas būtų užimtas, anglai būtų galėję pulti tolyn į pietus, nes toliau didelių tvirtovių nebuvo. Orleano apsiaustis truko 200 dienų. Padėtis atrodė beviltiška. Bet greitai įvykiai pradėjo keistis. Tie pasikeitimai buvo susiję su Žana d’Ark. Žana d’Ark, jauna valstietė, pati tikėjo ir visiems sakė gavusi Dievo pavedimą išvaduoti savo šalį. Žana d’Ark su draugais nuvyko pas karalių ir įtikino jį savo galia. Karalius pritarė Žanos norams išvaduoti apsiaustą Orleaną, nes čia sprendėsi Prancūzijos likimas. Žana d’Ark su bendražygiais ir prancūzų kariuomene stojo į kovą prie Orleano. Po keleto dienų anglai, priversti nu¬traukti tvirtovės apsiaustį, pasitraukė. Žana d’Ark pati dalyvavo kautynėse, buvo sužeista. Apie nepaprastą pergalę ir šventą mergelę žinia pasklido viso¬je Prancūzijoje. Žanai d’Ark, patarus karaliui, nuvyko į Reimsą, kur būdavo vainikuojami Prancūzijos karaliai, ir iškilmingai karūnavosi. Tai pakėlė Karolio VII, kaip teisėto Prancūzijos karaliaus, autoritetą.Kovos tęsėsi. Burgundai, anglų sąjungininkai, apsiautė Kompjeno tvirtovę, kurioje buvo ir Žana. Ji su būriu karių surengė išpuolį prieš apsiautėjus, bet nebespėjo grįžti į tvirtovę. Žana pateko į burgundų nelaisvę. Šie ją perdavė anglams. Karalius, kuriam Žana tiek padėjo, net nebandė jos išvaduoti. Anglai įrodinėjo, kad Žanai d’Ark padėjo ne Dievas, bet velnias, o ji pati esanti ragana. Nors Žana tardoma laikėsi tvirtai ir protingai atsakinėjo į visus kaltinimus, ji buvo apkaltinta raganavimu ir 1431 m. Ruane sudeginta ant laužo.Prancūzai kovojo sėkmingai. 1453 m. Anglijos karalius paprašė taikos. Pagal taikos sąlygas anglams Prancūzijoje liko tik Kale uostas.Karo metais Prancūzijos gyventojų sumažėjo trečdaliu. Vieni žuvo kovose, kitus nužudė siautėjantys kareiviai. Daug daugiau žmonių mirė per maro epidemiją. Išnyko šimtai kaimų. Buvę derlingi laukai apaugo miškais ir krūmynais. Karas atnešė didelių nuostolių, bet Prancūzijos vienybė sustiprėjo.Po karo Prancūzijos karaliai toliau plėtė savo karalystės ribas. Nugalėję savo priešininkus, jie prisijungė Burgundiją ir Bretanę. XVI a. Prancūzija buvo centralizuota, viena didžiausių valstybių Europoje.

KARALIAUS VALDŽIA IR VISUOMENĖ ANGLIJOJE

Anglijos karalių valdžia Tūkstantmečių sandūroje Anglija labai kentėjo nuo danų vikingų puldinėjimų. XI a. pr. Angliją ir Škotiją valdė danų karalius Kanutas. Po karaliaus Kanuto mirties Anglija atgavo savarankiškumą. Ją valdė karalius Eduardas (1042 – 1066). Po vaikų neturėjusio Eduardo mirties karaliumi buvo išrinktas anglo – saksų hercogas Haroldas. Tuo buvo nepatenkintas Normandijos valdovas Vilhelmas. Jis pats norėjo tapti Anglijos karaliumi. Vilhelmas su savo vasalų ir kitų Prancūzijos riterių kariuomene persikėlė per Lamanšą, išsilaipino Anglijos pietuose ir prie Hastingso miesto sumušė Anglijos kariuomenę. Karalius Haroldas žuvo. 1066 m. Kalėdų dieną Vilhelmas Londone buvo karūnuotas – tapo Anglijos karaliumi Vilhelmu I Užkariautoju. Prancūzijos karaliaus vasalas tapo karaliumi. Anglosaksai nenorėjo atėjūną pripažinti karaliumi ir keletą kartų sukilo prieš užkariautojus. Sukilimai buvo numalšinti. Iš sukilimuose dalyvavusių anglų feodalų buvo atimtos jų valdos. Jų žemė atiteko prancūzams. Už kiekvieno prancūzo nužudymą, jeigu kaltininkas likdavo nežinomas, būdavo baudžiama visa apylinkė. Po normandų užkariavimo daug laisvųjų anglų valstiečių tapo priklausomais žmonėmis – baudžiauninkais. Tuo jie buvo labai nepatenkinti. Valstiečiai traukdavo į miškus, puldinėdavo feodalus, karaliaus miškuose medžiodavo žvėris, nors tai būdavo draudžiama. Šie vyrai buvo vadinami laisvaisiais šauliais. Laisvuosius šaulius liaudis labai gerbė. Apie juos, o ypač apie Robiną Hudą, yra išlikę daug pasakojimų. Užkariavęs Angliją, Vilhelmas apie septintadalį žemių pasiėmė sau. Jam atiteko ir beveik visi miškai. Vilhelmas tebeturėjo visas valdas Prancūzijoje. Jo vasalai, dalyvavę žygyje, tai pat gavo žemės, bet jų valdos buvo daug mažesnės už karaliaus. Visi, gavę žemės Anglijoje, buvo dėkingi karaliui ir prisiekdavo jam ištikimai tarnauti. Jeigu kas pasipriešindavo, tai karalius ir jo vasalai greitai nugalėdavo nepaklusnųjį. Karalių rėmė daug smulkių feodalų ir miestai, kuriems buvo naudinga stipri karaliaus valdžia. Anglijos karalius XII a. savo šalyje turėjo dide¬lę valdžią. Visi laisvieji gyventojai galėjo kreiptis į karaliaus teisėjus ir ginti savo teises. Ne didieji senjorai, bet karaliaus teisėjai rūpinosi teisingumu. Teisėjai važinėjo po šalį ir teisė nusikaltusius, nagrinėjo įvairiausius konfliktus. XII a. antroje pusėje Anglijoje buvo įsteigti prisiekusiųjų teismai, karaliaus vardu teisę visus laisvus gyventojus. Prisiekusiaisiais teisėjais būdavo išrenkami garbingi žmonės. Tokie teismai saugodavo laisvus žmones nuo feodalų savivalės. Nelaisvus žmones teisė ir baudė jų šeimininkai. Karalius atskiroms grafystėms skirdavo valdytojus – šerifus. XII a. pab. karaliaus vasalai buvo atleisti nuo karinės tarnybos. Vietoj jos jie turėjo mokėti skydo mokestį. Surinkti pinigai buvo skiriami samdyti kariuomenę. Karaliaus žinioje buvo paklusni ir apmokyta kariuomenė. Atskiri senjorai nebeteko turėtos didelės karinės galios. Stiprindamas valdžią karalius siekė pajungti sau ir Katalikų bažnyčią, bet Kenterberio arkivyskupas Tomas Beketas nenorėjo paklusti karaliui. Tuomet karaliaus Henriko II riteriai dvasininką nužudė. Šalyje kilo didelis nepasitenkinimas. Žudikus smerkė net eiliniai žmonės. Karalius turėjo atgailauti. Valdant karaliaus Henriko II sūnui Ričardui Liūtaširdžiui ir jo broliui Jonui Bežemiui (1199 -1216) padidėjo kova prieš karalių siekimą stiprinti savo valdžią. Siekdamas pajungti Katalikų bažnyčią, Jonas Bežemis susipyko su popiežiumi ir pralaimėjo. Jis pripažino save popiežiaus vasalu ir įsipareigojo mokėti mokesčius. Kovojant su Prancūzijos karaliumi buvo prarasta dalis Anglijos karalių valdų Prancūzijoje.Daug sunkumų Jonas Bežemis patyrė ir šalies viduje. 1215 m. kilo prieš ka¬ralių nukreiptas sukilimas, kuriame dalyvavo ir stambieji feodalai, baronai, ri¬teriai ir miestiečiai. Jie siekė išsikovoti daugiau teisių. Karalius turėjo sutikti su sukilėlių reikalavimais ir pasirašė “Didžiąją laisvių chartiją”.

Didžioji laisvių chartija Šiame dokumente buvo išvardytos laisvųjų Anglijos gyventojų teisės. Karalius pažadėjo, kad feodalų valdos bus paveldimos, o mokesčiai už jas nebus didinami. Chartijoje nustatyta, kad feodalus teis “lygiųjų” teismas, kad nė vienas laisvasis Anglijos gyventojas nebus suimtas ar nubaustas be teismo sprendimo. Buvo garantuota prekybos laisvė, miestų savivalda. Karalius įsipareigojo neįvesti naujų mokesčių be Didžiosios tarybos pritarimo. Taip jis įsipareigojo, valdydamas šalį, atsižvelgti į įtakingų gyventojų interesus. Dalis “Didžiosios laisvių chartijos” teiginių yra ir šiuolaikinėse konstitucijose. “Didžiojoje laisvių chartijoje” karalius pažadėjo svarbius sprendimus priimti tik pasitaręs su Didžiąja taryba. Į jos sudėtį įėjo stambieji feodalai. Iš Didžiosios tarybos palaipsniui išsivystė parlamentas. Nuo 1265 m. buvo šaukiami parlamentai, kuriuose dalyvaudavo ir išsakydavo nuomonę dvasiškių, riterių, miestiečių atstovai. Be parlamento sutikimo karalius negalėjo įvesti naujų mokesčių. Ilgainiui parlamentas pradėjo svarstyti įstatymus. Karalius turėjo atsižvelgti į turtingųjų gyventojų atstovų nuomonę. XIV a. Anglijos parlamentas pasidalijo į Lordų ir Bendruomenių rūmus. Lordų rūmuose posėdžiaudavo karaliaus pakviesti įžymiausi Anglijos didikai ir dvasininkai. Bendruomenių rūmų nariai buvo renkami po du iš kiekvienos grafystės ir miesto.

Anglija — centralizuota valstybė XIII—XIV a. Anglija tapo centralizuota valstybe. Aukščiausia valdžia šalyje priklausė karaliui ir parlamentui. Visi laisvieji gyventojai buvo pavaldūs centrinei valdžiai. Mokesčiai iždui buvo renkami visoje šalyje. Anglijos valstybės teritoriją sudarė visos Anglijos žemės, o ne karaliaus ir jo vasalų valdos. Anglijoje nebuvo teritorijų, kurios nebūtų buvusios Anglijos valstybės dalimi.Anglijos karalystė, centralizuotai valdoma ir turėjusi 4 mln. gyventojų, buvo viena stipriausių to meto Europoje.XV—XVI a. Angliją valdę karaliai sutvirtino savo valdžią, o parlamento įtaka sumažėjo.