Feodalinis susiskaldymas 5Senjorai ir vasalai 5Karolio Didžiojo užkariavimai 5Karolio imperijos paskelbimas 6Feodalinis dvaras IX–XI a. 6Feodalų buitis IX–XI a. 6Feodalinis ūkis IX–XI a. 6Feodalinė hierarchija XI a. 6Feodas XI a. 7Kijevo Rusia X–XIIa. 7Kijevo Rusios kultūra 7Romos katalikų bažnyčia XI–XIIIa. 8Kryžiaus karai 8Kryžiaus karų pasekmės 8Centralizacijos procesai XII a. 8Prancūzijos suvienijimas 9Anglijos suvienijimas 9Mongolų–totorių jungas Rusioje 9Maskvos iškilimas 9Didieji geografiniai atradimai 10Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją 10Kolumbas atranda Ameriką 10Magelanas apkeliauja pasaulį 11Didžiųjų geografinių atradimų reikšmė 11Renesansas 11Renesanso mokslas 12Renesanso menas ir architektūra 12Viljamas Šekspyras 12Migelis de Servantesas 12Archtektūra 12Reformacija 13Reformacijos plitimas 13Reformacijos reikšmė 13Kontrreformacija 14Kapitalistinių santykių formavimasis 14Nyderlandų revoliucija 14Rusia Ivano IV valdymo laikai 15Ivano IV užsienio politika 16Livonijos karas 16Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa. 16Anglijos revoliucija XVII a. 17Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m. 18Pirmasis Anglijos pilietinis karas XVII a. 18Pilietinio Anglijos karo metų parlamento įstatymai 19Idėjinė kova Anglijos revoliucijos metu 19Pirmasis Anglijos parlamento valymas 19Antrasis Anglijos pilietinis karas 19Anglijos independentų Respublika 1649–1653 m. 20Protektorato režimas Anglijoje 1653–1659 m. 20Monarchijos restauravimas Anglijoje 20Anglijos revoliucijos XVII a. išdavos 21Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr. 21Petras I 21Politinės Petro I reformos 22Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas 221. Agrarinė problema 222. Prekybinės ekonominės problemos 223. Administracinė metropolijos politika 23Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metais 23Prancūzijos paskelbimas Imperija 24Administracinė Prancūzijos sistema 24Ekonominė Prancūzijos raida 24Napoleono kodeksai 24Napoleono karai 25Antroji antibonopartiška koalicija 25Trečioji antibonopartiška koalicija 25Ketvirtoji antibonopartiška koalicija 25Kontinentinė blokada 25Penktoji antibonopartiška koalicija 26Karinių Prancūzijos laimėjimų priežastys 26Vidinė Pirmosios Prancūzijos Imperijos krizė 26Napoleono žygis į Rusiją 26Šeštoji antibonopartiška koalicija 27Napoleono pralaimėjimo priežastys 27„Šimtas dienų” 27Didžioji 1789 m. prancūzų revoliucija 27Nacionalinis Prancūzijos Susirinkimas 28Pirmasis revoliucijos etapas (1789 07 14–1792 08 10) 28Steigiamojo Susirinkimo nutarimai 281791 m. konstitucija 29Visuomeninis politinis judėjimas 29Varenų krizė ir trečiojo luomo skilimas 29Įstatymų leidžiamojo susirinkimo veikla 30Revoliucinis karas 30Antrasis revoliucijos etapas (1792 08 10–1793 06 02) 30Nacionalinis konventas ir Respublikos įkūrimas 31Žirondistų nuvertimas 31Trečiasis revoliucijos etapas (1793 06 02–1794 07 27) 32Respublikos padėtis 32Jakobinų diktatūros susiformavimas 33Politika kultūros ir buities srityje 33Gynybos organizavimas ir persilaužimas frontuose 33Kova jakobinų bloke 33Jakobinų diktatūros krizė ir žlugimas 34Istorinė revoliucijos reikšmė 341848 m. revoliucijos Vakarų Europje 341848 m. revoliucija Prancūzijoje 351848 m. revoliucija Vokietijos sąjungoje 351848 m. revoliucija Austrijos Imperijoje 351848 m. revoliucija Vengrijoje 361848 m. revoliucija Italijoje 36Vokietijos imperijos susikūrimas XIX a. 36Karinių blokų formavimasis Europoje 381905–1907 m. revoliucija Rusijoje 38Revoliucijos uždaviniai 38II 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 38III 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 39Stolypino reforma Rusijoje 39Pirmasis pasaulinis karas 39I Pasaulinio karo pasekmės 40Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys 40Europos perdalijimas po Versalio taikos 40Vasario revoliucijos Rusijoje 40Dvivaldystė Rusijoje 41Vasario revoliucijos pasekmės 411917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje 41Pilietinis karas Rusijoje 42Karinis komunizmas Rusijoje 42NEP’as ir jo esmė 43Paskutinių Lenino straipsnių idėjos 43Stalino valdžia 43SSRS industrializacija 44SSRS kolektyvizacija 44Badas SSRS 44Reparacijų klausimas po Versalio taikos 45Lokarno susitarimai 45Tautų Sąjunga 45Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS 45Fašistinių diktatūrų susikūrimas Europoje 46Fašizmas Italijoje 46Fašizmas Vokietijoje 46Dviejų karo židinių susidarymas 46Tarptautiniai santykiai iki II Pasaulinio karo 47Europa II Pasaulinio karo išvakarėse 47Antrasis pasaulinis karas 47Antrojo Pasaulinio karo pradžia 48Vokietijos–SSRS karas 48Antihitlerinės koalicijos sudarymas 48Antrojo pasaulinio karo pabaiga 49II Pasaulinio karo pasekmės 49Tarptautiniai pokyčiai po II Pasaulinio karo 49Komunistinių valstybių sukūrimas 50Jungtinių tautų organizacija 51JTO organai: 51Šaltasis karas 51Karinių blokų įkūrimas 51JAV po II Pasaulinio karo 52SSRS 1945–1953 metais 52SSRS: atšilimas ir sąstingis 53Vakarų Europa po II Pasaulinio karo 53Socialistinė Europa 1953–1985 metais 54Kinija po II Pasaulinio karo 54Japonija po II Pasaulinio karo 55Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karo 55Kolonijinės sistemos pabaiga 56Korėjos karas 56Arabų ir Izraelio konfliktas 561956 m. sukilimas Vengrijoje 57Kubos revoliucija 57Berlyno krizė 57Karibų krizė 58„Prahos pavasaris“ 58Lotynų Amerikos ir Afrikos diktatūros 58Vietnamo karas 58Karas Afganistane 59Helsinkio taikos konferencija 59Europos sąjunga 59Pertvarka SSRS 59SSRS suirimas 60Socialistinės sistemos Europoje žlugimas 60Vokietijos suvienijimas 60Rytai ir Vakarai po 1985 metų 61Postsocialistinės šalys XX a. pabaigoje 61Jugoslavijos suirimas 61 Senjorai ir vasalaiSusiskaldžiusioje valstybėje karalius buvo laikomas lygiu tarplygiųjų. Dažnai stambūs feodalai ir žemės, ir kariuomenės turėjo daugiau,negu karalius. Karalius neleido visai šaliai bendrų įstatymų, nerinkomokesčių iš visos šalies gyventojų, neturėjo pastovios kariuomenės. Visatai rodo, kad karaliaus valdžia buvo silpna. Susiskaldžiusią valstybę pavojaus atveju vienydavo feodalinėorganizacija „feodaliniai laiptai”. Tai–senjorų ir vasalų sistema. Laiptųviršuje buvo karalius–senjoras grafams ir hercogams. Šie buvo senjoraibaronams, kurie savo ruožtu buvo senjorai riteriams. Riteriai vasalųneturėjo (išskyrus tuos atvejus, kai jų ginklanešiai tapdavojaunesniaisiais riteriais). Vasalą senjoras turėjo aprūpinti žeme. Į vasalo pareigas įėjodalyvavimas žygiuose su senjoru, patarimai, senjoro išpirkimas, šiampatekus į nelaisvę. Senjoras galėjo įsakinėti tik tiesioginiams savovasalams, savo vasalo vasalui jis įsakinėti negalėjo. Organizacija buvo reikalinga tam, kad karo atveju būtų galima sudarytikariuomenę. Tada karalius šaukdavo savo vasalus, kad jie atvyktų pas jį susavo kariaunomis. Pamažu, grandinėle, ir susirinkdavo. Karolio Didžiojo užkariavimaiKarolis Didysis buvo pats žymiausias Karolingų dinastijos atstovas(nuo jo vardo ši dinastija taip ir pavadinta). Frankų Karalystę jis valdė46 metus–nuo 768 iki 814 m. Jis buvo karvedys ir užkariautojas. Jamvaldant, besiformuojanti Frankų valstybė tapo itin agresyvi. Po begalėskarų Karolis Didysis tapo milžiniškos valstybės valdovu. Tokios didelėsvalstybės dar nebuvo nuo Romos Imperijos žlugimo. Karolis Didysis asmeniškai dalyvavo daugiau kaip 50–yje mūšių. Jiskariavo įvairiausiose Europos dalyse. Iš pradžių didžiausią dėmesį jisskyrė langobardams. 773–774 m. Karolis atnaujino frankų karą sulangobardais, užgrobė jų sostinę Paviją ir nuvertė karalių Deziderijų.Langobardija neteko nepriklausomybės ir buvo prijungta prie FrankųKaralystės. 778 m. Karolis persikėlė per Pirėnus ir pabandė užimti arabų valdomąSaragosą. Tačiau žygis buvo nesėkmingas ir Saragosos paimti nepavyko. Visdėlto kiek vėliau frankams pavyko prisijungti nemažą Pirėnų sritį, kuriojevėliau įsikūrė Barselonos grafystė. Tačiau didžioji Karolio Didžiojo karų dalis vyko Rytuose–CentrinėjeEuropoje. Itin daug pastangų buvo skirta kovoms su saksais. Tai buvo ilgaskaras, trukęs 30 metų (nuo 772 iki 804 m.). Saksai buvo didžiausia pofrankų genčių grupė, gyvenusi Vakarinėje Vokietijos dalyje. Frankai norėjoužkariauti saksų žemes, o juos paversti baudžiauninkais. Be to, KarolisDidysis veržėsi prie Baltijos jūros, kuri tuo metu tapo svarbiu prekyboscentru. Pirmiausia buvo pavergti vakariniai saksai–vestfalai, gyvenę tarpReino ir Vėzerio. Toks pat likimas ištiko ir ostfalus, gyvenusius į Rytusnuo Vėzerio. 777 m. daugumos saksų genčių vadai prisiekė KaroliuiDidžiajam. Karolio įsakymu jie turėjo priimti krikščionybę. 778 m.prasidėjo saksų sukilimai, tačiau ypatingai žiauriomis priemonėmis jie buvonumalšinti. Tuo pat metu Karolis kariavo ir kitose Centrinės Europos dalyse.Duoklę jam ėmė mokėti kai kurios slavų gentys, avarai, gyvenę prie Dunojausvidurupio. Galutinai buvo nukariauta Bavarijos Karalystė, anksčiau frankamsmokėjusi tik nereguliarius mokesčius. Buvo nukariautos ir chorvatų žemėsŠiaurės Rytų Balkanuose. Faktinėje Frankų priklausomybėje buvo ir neseniaisusikūrusi popiežiaus valstybė. Po grobikiškų karų Frankų Karalystė Rytuose ribojosi su Atlantovandenynu, o Vakaruose–su Adrijos jūra, Šaurėje–su Baltijos jūra, oPietuose–su pietine Italija. Karolio imperijos paskelbimasToks valstybės žemių išsiplėtimas Karoliui ir jo patarėjams piršomintį apie titulo pakeitimą. 800 m. pabaigoje, Karoliui viešint Romoje,popiežius jį karūnavo kaip „romėnų imperatorių”. Įdomu tai, kad Karolisbuvo paskelbtas ne frankų, o romėnų (kurie jau senokai nebeegzistavo)imperatoriumi–tai rodo, kokia stipri dar buvo Romos tradicija. Kad ir kaip priešinosi, Karolį Didįjį imperatoriumi turėjo pripažintiBizantijos imperatorius. Karolį pripažino ir Bagdado kalifas Harunas alRašidas. Feodalinis dvaras IX–XI a.IX–XI a. feodalinis dvaras–tėvonija (senjorija), paprastai sutapdavusisu vienu ar keliais kaimais, rečiau su kaimo dalimi–buvo pagrindinė ūkinė,visuomeninė ir politinė ląstelė. Valstiečiai turėjo skirtinius sklypus, užkuriuos turėdavo atidirbti senjoro laukuose arba mokėti senjorui rentą(produktais arba pinigais). Tačiau X–XI amžiuose, palyginti su IX irankstesniais amžiais, senjoro žemių (domeno) plotas sumažėjo–senjoruidarėsi vis naudingiau dalinti savo žemes skirtiniais sklypais, didinantrentą. Jau XI a. lažas ir natūrinės duoklės nyko, užleisdami vietąpiniginei rentai. Pasikeitė ir valstiečių padėtis. Iki IX a. vergai, priklausomivalstiečiai ir buvę laisvi žmonės susiliejo į vieną baudžiauninkų sluoksnį.Tačiau skirtumai išliko dar ilgai (antai, Prancūzijoje X–XI a. buvo dvibaudžiauninkų kategorijos: servai ir vilanai. Servai be šeimininko sutikimonegalėjo vesti, jie mokėjo pagalvės mokestį, neturėjo teisės palikti irgauti palikimą–po mirties jo turtas atitekdavo senjorui. Vilanai buvolaikomi laisvais, tačiau pririštais prie žemės valstiečiais.). Vis dėltobaudžiauninkai labai skyrėsi nuo klasikinių vergų: jie savarankiškaiūkininkavo, turėjo šeimą, kiemą, gyvulių ir nesudėtingų žemės ūkio padargų. Feodalų buitis IX–XI a.IX–XI a. Vakarų Europa vis labiau apaugo pilimis. Pilis buvo kartu irfeodalo namai ir jo tvirtovė. IX a. tai daugiausia buvo paprastas medinisbokštas. Viršutiniame (antrame) aukšte gyvendavo feodalas su savo šeima, oapatiniame–tarnai ir įvairūs maisto ir prekių sandėliai. Pilį supo griovys,per kurį galima būdavo persikelti pakeliamu tiltu. Pavojaus metu tiltasbūdavo pakeliamas. X a. pilys jau būdavo statomos iš akmens. Parinkta vietovė paprastaibūdavo aukšta, apsupta uolų. Dabar pilis būdavo daugiaaukštė (5,6 aukštai),ją supdavo viena ar daugiau akmeninių sienų. Sudėtingesnė pasidarė irgriovių bei tiltų sistema. Tokios pilys paprastai būdavo imamos apgultimiir marinimu badu. Feodalinis ūkis IX–XI a.IX–XI a. Vakarų Europos ūkis gerokai sustiprėjo. Vienas iš svarbiausiųtechnikos augimo požymių–trilaukio atsiradimas. Labai išaugo sodininkystė,daržininkystė. Tobulėjo žemės apdirbimas. Tuo metu agronomija tapo rimtumokslu, yra išlikę Anglijos, Prancūzijos, Italijos agronomų veikalų. Žemėbūdavo trešiama mėšlu, mineralinėmis trąšomis. Žymiai išsiplėtė ir pasėliųplotas. Tačiau platūs prekybiniai ryšiai nebuvo susidarę, senjorų dvarųprodukcija paprastai būdavo skirta asmeninėms reikmėms tenkinti. TodėlIX–XI a. ūkis dar buvo natūrinis. Feodalinė hierarchija XI a.XI a. buvo Vakarų Europos persilaužimo metas. Šiame šimtmetyjedaugelyje Europos šalių galutinai susiformavo feodaliniai santykiai. Netgitose šalyse, kuriose feodalizmas formavosi lėtai (Anglija, Vokietija,skandinavų ir vakarinių slavų šalys) XI a. feodalizacijos procesas sukėlėsvarbius visuomeninio gyvenimo poslinkius. Ir šiose šalyse įsitvirtinofeodalinis gamybos būdas, visuomenės pasidalijimas į feodalus irįbaudžiavintus (arba pusiau įbaudžiavintus) valstiečius. XI a. prasidėjo irkitas svarbus feodalinės Europos vystymosi procesas–miestų vystymasis irsuklestėjimas. Tėvonija–senjorija buvo lyg maža valstybėlė. Feodalas senjoras buvotėvonijos savininkas, teisęs ir baudęs valstiečius, kariavęs su kitaisfeodalais. Tačiau paprastai jis priklausė nuo kito, stambesnio feodalo,buvo jo vasalas. Šis vyresnysis senjoras savo ruožtu taip pat galėjopriklausyti nuo dar galingesnio feodalo. Tokia pavaldumo grandinė sudarėfeodalinius laiptus, feodalinę hierarchiją. Aukščiausiose šių laiptųpakopose stovėjo karaliai, stambūs sritiniai kunigaikščiai, hercogai irgrafai („karūnuotieji feodalai”). Jie turėjo teisę kariauti, kaldinti savasmonetas, jiems priklausė teismai ir įstatymdavystė. Žemiau stovėjobaronai–kelių ar net keliolikos dvarų savininkai. Kai kuriose šalyse(Anglijoje) baronai taip pat turėdavo hercogų ar grafų titulus. Dar žemiaustovėjo riteriai, turėję ginklanešius. Kartais ginklanešiai tapdavojaunesniaisiais riteriais–žemiausia feodalinių laiptų pakopa. Visi šielaip– tai sudarė aukštąjį visuomenės sluoksnį, pakilusį virš valstietijos. Feodas XI a.Feodalo valdoma žemė–feodas arba lenas–galėjo būti dvaras, dvarųgrupė, netgi ištisa kunigaikštystė. Kiekvienam feodui buvo būdingos šiossavybės: 1. Feodas–tai visų pirma dvarininkinė, „kilnioji” žemė, priešingai„paprastai” valstiečių skirtinei žemei. 2. Feodas yra susijęs su tam tikromis prievolėmis, visų pirma–karotarnyba. 3. Feodas–subordinuota nuosavybė, vasališkai priklausoma nuo aukščiaustovinčio senjoro (priešingai alodui, kurio X–XI a. praktiškai neliko). 4. Feodas–paveldima nuosavybė. Tuo jis skyrėsi nuo beneficijų, kuriosnegalėjo būti paveldimos.
Svarbiausioji vasalų pareiga buvo karinė tarnyba. Be to, vasalasturėjo ir civilinių pareigų–dalyvavo senjoro teisme, kartais tarnavo jodvare. Senjorui jis mokėdavo ir tam tikrą sumą pinigų (pavyzdžiui,paveldėjimo mokestį–reljefą). Kijevo Rusia X–XIIa.X–XII a. Kijevo Rusia buvo didžiausia Rytų Europos valstybė. Vakaruosejos sienos lietė Baltijos jūrą, Šiaurėje–Baltąją jūrą, Rytuose–Oką,Pietuose–Juodąją jūrą. Čia gyveno daug genčių. Kijevo Rusia buvo ankstyvojofeodalizmo valstybė. Tą rodė silpni feodaliniai santykiai ir stipriosgimininės gentinės liekanos bei silpna kunigaikščio valdžia, daugiausiaipasireiškusi tik mokesčių rinkime. Pagrindiniai šios valstybės uždaviniai buvo šie:
1. Gintis nuo užpuolimų, nes Kijevo Rusią supo daug pavojingų kaimynųklajoklių genčių (variagai, pečenegai, polovcai, chazarai). 2. Organizuoti grobiamuosius žygius. Ypač tokiais žygiais pasižymėjo Xa. pradžia, kai Rusią valdė Sviatoslavas. Tuomet būdavo įsiveržiama net įBizantiją.
Nuo antrosios X a. pusės Rusios užsienio politikos kryptis iš esmėspasikeitė. Ji ėmė kariauti tik su tais, kurie buvo pavojingi, daugiaupradėta rūpintis gynyba, o ne puolimu. Tada buvo nukariauti chazarai. XI a.prie pietinės sienos buvo pastatyta ištisa tvirtovių sistema. X–XII a. galutinai susiformavo feodalinis dvaras–tėvonija. Valstiečiaigyveno kaimynine bendruomene. Ūkio pobūdis buvo natūrinis, todėl ryšiaitarp atskirų Rusios sričių būdavo silpni. Rusioje buvo pastatyta daugmiestų, kuriuose vyko gyva prekyba, vystėsi amatai. Didžulę reikšmę Rusiaiturėjo krikščionybės įvedimas 988 m. Iki tol Kijevo Rusia buvo pagoniškašalis. Kaip ir kitose pagoniškuose kraštuose čia būdavo garbinamos gamtosjėgos. Rusią krikštijo kunigaikštis Vladimiras, o pats krikštas buvo paimtasiš Bizantijos. Bažnyčiai vadovavo metropolitas, jo skiriami vyskupai.Krikštas priartino Rusią prie Europos valstybių. Krikščionybė ėmė stiprintikunigaikščio valdžią, valstybingumą. Tai buvo pažangus reiškinys. Be to,Rusiai atsivėrė Europos kultūros lobynai. Per Bizantiją į Rusią atkeliavoantikinis menas. Krikščionybė skatino architektūrą, švietimą, tapybą. Kitavertus, dėl krikščionybės įvedimo padidėjo liaudies išnaudojimas. Kijevo Rusios kultūraKijevo Rusia buvo kultūringa šalis. Slavai dar iki krikščionybėsįvedimo turėjo savo raštą, kuris, žinoma, nebuvo labai tobulas, todėlvėliau buvo sukurta kirilica. Aukštos kultūros požymis yra „Rusųtiesa”–rašytiniai XI a. Rusios įstatymai. Nors juose atsiskleidė socialinėnelygybė, bet šie įstatymai turėjo didelę reikšmę kovojant su kraujokerštu, prietarais. Svarbiausia tai, kad visose Rusios srityse įstatymaibuvo bendri. Didelių laimėjimų pasiekė architektūra, kurioje bizantiški bruožaiderinosi su slaviškais. Žymiausi to meto architektūriniai paminklai–KijevoSoboras, Aukso Vartai. Labai išsivystę buvo amatai, ypač dailieji, buvoišplitęs puošimas įvairiaspalve emale. XII a. nežinomo autoriaus sukurtas epinis kūrinys „Sakmė apie Igoriožygį”, kuriame smerkiama kunigaikščių savivalė, jų tarpusavio vaidai, kaipdidžiausia vertybė iškeliama tėvynės meilė. X–XII a. liaudis sukūrė daugbylinų, kurių herojai paprastai būdavo liaudies sūnūs. Nemaža bylinųsukurta ir kunigaikščiams, kurie narsiai kovėsi su Rusios priešais. Romos katalikų bažnyčia XI–XIIIa.Iki XI a. krikščionių Bažnyčia buvo vieninga. Vakarų ir CentrinėsEuropos šalys krikštą buvo ėmusios iš Romos ir pakluso popiežiui. RytųEuropa krikštą buvo priėmusi iš Bizantijos, todėl pakluso Bizantijospatriarchui. Popiežius ir patriarchas visąlaik kovojo dėl įtakos. 1054 m.,nepasidalinę valdžios, jie vienas kitą prakeikė ir padalijo Bažnyčią. Atsirado katalikų Bažnyčia (visuotinė) ir pravoslavų (stačiatikių,ortodoksų) Bažnyčia. Romos katalikų Bažnyčia XI–XIII a. tapo galingiausia Europos jėga,kadangi tuo laiku ji buvo vienintelė organizuota jėga, turinti įtakądaugelyje Europos šalių, kurios tuomet buvo susiskaldžiusios, karaliųvaldžia buvo silpna. Popiežių valdžia buvo nepaprastai stipri. Jų jėgądidino begaliniai turtai. Europoje Bažnyčia valdė trečdalį visų žemių.Tačiau jos turtų šaltinis buvo ne tik valdoma žemė, bet ir dešimtinės (jasmokėjo visi katalikai), mokesčiai už įvairius patarnavimus (krikštą,vestuves, mišias), mokesčiai už „šventas” relikvijas (Kristaus karstogabalėliai etc). Didelis pajamų šaltinis buvo indulgencijos. Bažnyčiagalėdavo nuversti karalius, parinkti kitus, žodžiu, ji buvo didelė jėga. XI–XIII a. Bažnyčia suorganizavo 8 kryžiaus žygius, iš kurių 7 buvonukreipti prieš Pietų šalis, apgyvendintas arabų ir turkų. Kryžiaus karaiPriežastys:
1. Tuo laikotarpiu Europoje jau nebebuvo laisvų žemių, o feodalai jųtroško vis daugiau. Žemių norėjo ir Bažnyčia. Todėl buvo galvojama, kadsilpnose Rytų valstybėlėse nesunkiai galima bus įsigyti žemių. 2. Tuo laiku Europoje buvo gyvai prekiaujama Rytų prekėmis, kuriomsįsigyti feodalams trūko pinigų. Todėl feodalai tikėjosi įsigyti prekių,nukariavę Rytus. 3. Tuo metu Europoje buvo daug bežemių riterių. Pagrindinis jųužsiėmimas buvo karai, o jų sumažėjus, riteriai liko be užsiėmimo ir belėšų. Jie imdavo plėšikauti, dažnai plėšdavo vienuolynus. Bažnyčia juosnorėjo nukreipti kita linkme. 4. Beveik 50 XI a. metų buvo nederlingi, ypač paskutinieji 7 liesimetai (1089–1096). Valstiečių tarpe kilo neramumai, daugybė žmonių klajojopo miestus ir kaimus. Šias mases taip pat reikėjo kažkur nukreipti. 5. Dėl sunkių metų Vakarų Europoje kilo religinis fanatizmas, iržmonės vardan Dievo buvo pasiryžę padaryti bet ką. Tuo laiku ėmė sklistigandai, kad turkai seldžiukai Jeruzalėje niekina visas krikščionims šventasvietas.
Visoms šioms aplinkybėms susidėjus į vieną, Bažnyčia nusprendėorganizuoti kryžiaus žygius į Jeruzalę, vaduoti Kristaus karstą. Kryžiausžygiai turėjo dviejų pobūdžių tikslus: grobikiškus ir ideologinius. Kryžiaus karų pasekmėsKryžiaus žygių metu žuvo labai daug žmonių, organizavimas reikalavodaug lėšų, todėl XII a. riteriai jau nebenorėjo rizikuoti, juo labiau, kadEuropos ūkis gerokai šoktelėjo į priekį. Daugiau pajamų galima buvo gautiir nerizikuojant. Žygiai turėjo ir teigiamų pasekmių: iš Rytų kraštųeuropiečiai išmoko auginti citrusines kultūras, arbūzus, ryžius, grikius.Daug reikšmės kryžiaus žygiai turėjo ir amatams–geriau išmokta apdirbtigeležį, daryti veidrodžius, austi šilką. Po žygių labai suaktyvėjoprekyba–Europos pirkliai įsiviešpatavo Viduržemio jūroje. Didelę reikšmękryžiaus žygiai turėjo ir kultūrai: europiečiai išmoko praustis. Centralizacijos procesai XII a.To laiko Europoje pastebimi ryškūs pasikeitimai ūkio srityje: amataiatsisikyrė nuo žemės ūkio, prekyba tapo savarankiška ūkio šaka, tarpatskirų gamybos šakų atsirado darbo pasidalijimas. Tai vertė kurti bendrusekonominius ryšius. Susiformavo bendra vidaus rinka. Tačiau ekonomikosvystymuisi labai trukdė feodalinis susiskaldymas: sudėtinga muitų sistema,skirtingi pinigai, feodalų savivaliavimas. Tuo laiku atsirado stambūs miestai, kurie buvo suinteresuoti stipriakaraliaus valdžia, nes miestai labiausiai kentėdavo nuo feodalų siautėjimųir jų tarpusavio karų. Vienijant šalį, karalių remdavo pirkliai, miestai,smulkūs ir vidutiniai feodalai, kentėję nuo galingų kunigaikščių. Riteriainoriai eidavo tarnauti karaliui, nes jis mokėjo didesnius atlyginimus, beto, tai buvo garbingiau. Lėšų karalius gaudavo iš turtėjančių miestų. Centralizacija vyko išviršaus, dažnai ginklo pagalba. Prancūzijoje ir Anglijoje centralizacijosprocesai vyko skirtingai.
Centralizuotų valstybių požymiai
1. Karalius leidžia bendrus visai šaliai įstatymus. 2. Karalius renka mokesčius iš visų šalies gyventojų. 3. Karalius turi reguliarią samdomą kariuomenę. 4. Šalyje cirkuliuoja bendri pinigai ir veikia bendra muitų sistema. 5. Formuojasi bendra kalba, bendra kultūra. Prancūzijos suvienijimasNorint suvienyti Prancūziją, karaliui teko kovoti ne tik su vidaus,bet ir su išorės priešais, nes tuo metu didelę Prancūzijos dalį valdėAnglija. Šios šalys kovojo kelis šimtus metų. Reikšmingiausias buvoŠimtametis Karas (1338–1453). Kadangi šį karą Prancūzija laimėjo, tai josžemės grįžo karaliui. Vidaus priešai buvo stambūs feodalai, sutriuškinti kariuomenėspagalba. Dalis feodalų nesipriešino. Kad būtų galima sėkmingai baigtiPrancūzijos vienijimą, nuo 1302 m. karalius ėmė šaukti Generalinius Luomus(parlamentą). Juose dalyvaudavo trijų luomų atstovai: dvasininkija,bajorija ir miestiečiai kartu su valstiečiais. Generaliniai Luomai turėjotik patariamąją teisę. Daugiausia jie spręsdavo mokesčių klausimus. Tai irsudarė luominės monarchijos esmę. XV a. Liudvikas XI baigė vienyti Prancūziją. Anglijos suvienijimasAnglijos centralizacijos priežastys skyrėsi nuo Prancūzijos. Jossusivienijimą lėmė tai, kad XI a. ji buvo užkariauta normandų.Užkariautojams svetimoje šalyje, kurioje laisvi valstiečiai labaipriešinosi, reikėjo stiprios karaliaus valdžios. XII ir XIII a. Anglijos gyventojų pasipriešinimui aprimus, feodalaibandė suskaldyti šalį, kad įgytų tokį pat savarankiškumą, kokį turėjoprancūzai. Tačiau Anglijoje buvo daug miestų, kurie susivienijo apiekaralių, ir neleido suskaldyti šalies. 1264 m. Anglijoje buvo sušauktas luominis susirinkimas, vadinamasparlamentu. Anglijos parlamentas turėjo daug daugiau teisių, neiPrancūzijos Generaliniai luomai. Parlamentas turėjo įstatymų leidimo teisę. Luominių monarchijų esmę ir sudarė Generaliniai Luomai Prancūzijoje irParlamentas Anglijoje. Mongolų–totorių jungas RusiojeXIII a. pradžioje Azijoje susikūrė stipri karinė valstybė, vadovaujamaČingischano. Pagrindinis šios valstybės uždavinys buvo pasaulioužkariavimas. Pirmiausiai Čingischanas nukariavo didelę dalį Kinijos,Indijos, Vidurinę Aziją, Sibirą, Užkaukazę, tada pradėjo veržtis į Europą.Nuo 1237 m. chanas Batijus pradėjo užkariaujamuosius žygius į Rusią. Rusiatuo metu pergyveno feodalinio susiskaldymo laikotarpį, todėl buvo nesunkiainukariauta. Rusai užkariautojus vadino mongolais–totoriais. Neužkariautosliko tik Pskovo, Naugardo, Polocko, Minsko ir Voluinės žemės. Volgosžemupyje mongolai–totoriai įkūrė savo valstybę–Aukso Ordą. Aukso Orda kelis šimtus metų laikė pajungusi didžiąją Rusios dalį, betsavo administracijos čia neįvedė–paliko vietinę. Visus Rusios reikaluskontroliavo Aukso Ordos valdininkai baschakai. Rusios kunigaikščiu tapdavotas, kuris iš chano gaudavo jarlyką. Aukso Ordai Rusia privalėjo mokėtididžiules duokles, kurias rinkdavo kunigaikščiai. Tačiau kartas nuo kartoOrda organizuodavo antplūdžius į Rusią apiplėšimo tikslais. Mongolų užkariavimai Rusiai turėjo nepaprastai skaudžias pasekmes.Visiškai žlugo ūkis, sugriauti miestai, dėl to sunyko prekyba ir amatai.Tūkstančiai žmonių buvo išžudyti, daug išvaryta į vergiją. Maskvos iškilimasXIV a. pamažu iškilo Maskva, nes Rusios pramonės ir prekybos centraspersikėlė į Šiaurės Rytų Rusią. Maskva buvo labai patogioje geografinėjepadėtyje. Ją gaubė pelkės, miškai, todėl ji buvo sunkiai prieinamapriešams. Čia buvo pakankamai laisvų žemių, todėl į Maskvą kėlėsi žmonės išįvairių Rusijos vietų, susidarė sąlygos ūkio vystymuisi. Tuo laiku prasidėjo konkurencija tarp Maskvos ir Tverės. Ilgą laikąchano jarlyką turėjo Tverės kunigaikštis. Tai stiprino Tverės padėtį.Tačiau Maskvą valdant Ivanui Kalitai (pirmoje XIV a. pusėje), jarlyką ėmėgauti Maskva, nuo tol jo neišleidusi iš rankų. Kalita buvo labai gudruspolitikas. Jis sugebėjo pasinaudoti Tverės gyventojų sukilimu prieš Ordosvaldininkus, nusiuntė Maskvos kariuomenę slopinti šį sukilimą. Valdant Kalitai, totoriai nesuorganizavo nė vieno puolimo priešŠiaurės Rytų Rusią. XIV a. stiprėjant Maskvai, Orda nusprendė jąsusilpninti. 1380 m. chanas suorganizavo didelį žygį į Rusios žemes. Tuolaiku Maskvos kunigaikščiu buvo Dmitrijus Ivanovičius–protingas ir drąsus,geras karvedys. Jis žinojo apie organizuojamą žygį, įtikino kituskunigaikščius prisidėti, surinko didelę kariuomenę. Jis nusprendė išeiti irpasitikti totorius, kad mūšis nevyktų Rusios žemėse. Kautynės įvykoKulikovo lauke prie Dono upės. Jungtinė rusų kariuomenė sumušė totorius. Kulikovo pergalė nereiškė totorių jungo pabaigos, bet rusai pajutovienybės jėgą. XV a. pabaigoje, valdant Ivanui III, Rusija nustojo mokėtiduoklę Aukso Ordai. Aukso Orda nusprendė ją pamokyti. 1480 m. chanasAchmetas suorganizavo didžiulį žygį į Rusiją. Lemiamas susitikimas įvykoprie Ugros upės, per kurią rusų kariuomenė neleido totoriams persikelti. Pomėnesio be rimto mūšio totoriai pasitraukė. Tai jau buvo jungo pabaiga.Rusijos valstybė stiprėjo. Didieji geografiniai atradimaiKryžiaus žygių metu besivysčiusi prekyba Viduramžių pabaigojesusiformavo į nuolatinius prekybinius ryšius. Įvairiausios rytietiškosprekės–prieskoniai, cukrus, juvelyriniai, parfumeriniai gaminiai, audiniaietc–vis labiau buvo vartojamos Vakarų Europoje. Pietų Italijos, PietųPrancūzijos, Rytų Ispanijos (Katalonijos) pirkliai sukaupė didžiuliusturtus. Tačiau antroje XV a. pusėje prekyboje su Rytais prasidėjo krizė.Nemaža priežasčių jau anksčiau sunkino prekybą. Daugybė tarpininkų–arabai,bizantiečiai, italai ir kiti–labai brangino rytietiškas prekes. EuroposVakarų ir Šiaurės Vakarų pirkliams Rytų rinkos buvo visiškai neprieinamos.Turkams užkariavus Artimuosius Rytus, Levanto prekyba ėmė žlugti. Turkųantpuoliai, piratavimas, įvairaus pobūdžio duoklės iš prekybinių laivųprekybą Viduržemio jūroje darė pavojinga, mažiau reguliaria ir nepelninga.Vienintelis kelias į Indiją, kurio dar buvo neužgrobę turkai, buvo keliasper Egiptą ir Raudonąją jūrą. Tačiau šį kelią visiškai kontroliavo arabai.Net Venecijos pirkliai į Indiją galėdavo patekti tik per Aleksandriją, kurjuos sutikdavo nedraugiški konkurentai–arabų pirkliai. Mintis rasti naują, nuo turkų ir arabų nepriklausomą prekybos su Indijakelią, tapo viena svarbiausių Vakarų Europos pirklių ir jūrininkų problemų. Ieškoti pasakiškos Indijos europiečius skatino ir kita priežastis.Besivystantis prekinis ūkis reikalavo vis didesnio spalvotųjų metalųkiekio. Auksas ir sidabras tapo viena svarbiausių feodalų ir užgimusiosburžuazijos reikmių. Tačiau spalvotųjų metalų gavyba Europoje vystėsilėtai. Be to, spalvotieji metalai iš Europos plaukė į Rytus, nes jaisbūdavo padengiamas prekių kainų skirtumas (rytietiškos prekės buvobrangesnės už europietiškas). Tokiu būdu „aukso problema” tapo svarbia ekonomine problema,reikalaujančia greito sprendimo. Ieškodami kelio į Indiją, europiečiaikarštligiškai ieškojo aukso. Kadangi italų pirkliai vis dėlto iš prekybos su Rytais turėjo didelęnaudą, tai kelio į Indiją ėmė ieškoti jūrininkai tų šalių, kurios neturėjoišėjimo į Viduržemio jūrą (arba jis buvo nereikšmingas). Tokiomis šalimispirmiausia buvo Ispanija ir Portugalija. Portugalai atranda jūrų kelią į IndijąXV a. kariaudami su maurais portugalai prasiveržė į Šiaurės Afriką,kuri tapo svarbia ieškojimų baze. Jūrininkus globojo ir jais rūpinosiPortugalijos valdovai. Princas Henrikas Jūrininkas iki 1460 m. pastatėdidžiulį laivyną, skirtą vakarinių Afrikos pakrančių tyrinėjimams. 1445 m.portugalai atrado Žaliąjį Iškyšulį. 1471 m. jie pasiekė Gvinėją, kurpastatė karinę faktoriją, pavadintą Aukso Krantu. Stumdamiesi į Pietus, jie1486 m. pasiekė Gerosios Vilties iškyšulį. Šis atradimas priklausoBartolomejui Diasui. Dabar nesunku buvo patekti ir į Indiją. 1497 m. išplaukęs iš Lisabonos, 1498 m. pavasarį Vasko da Gama pasiekėvakarinius Indijos krantus ir išsilaipino Kalkutos mieste. 1499 m. vasarąkeliautojai grįžo namo su aukso kroviniu ir indiškais prieskoniais. Iš 168kelionės dalyvių gyvi liko tik 55 žmonės. Vasko da Gamos atradimasPortugalijoje padarė didžiulį įspūdį. Karalius Manuelis titulavosi „Indijosvaldovu”. Kolumbas atranda AmerikąTuo metu, kai portugalai stūmėsi palei vakarinę Afriką, gretimoje
Ispanijoje kilo kitas maršruto į tą pačią Indiją variantas. GenujietisKristoforas Kolumbas (1451–1506) 1492 m. Ispanijos valdovams Ferdinandui irIzabelei pasiūlė kelionės Vakarų kryptimi projektą. Kolumbas rėmėsi mokymuapie Žemę–rutulį. Šis mokymas Europoje įsitvirtino XV a. pabaigoje.Anksčiau su šiuo projektu Kolumbas kreipėsi į Portugalijos vyriausybę,tačiau ten jam buvo parodytos durys. Mat portugalai po Bartolomėjaus Diasoatradimo buvo įsitikinę savo kelio teisingumu. Ispanijos vyriausybė, ką tikbaigusi Granados Karalystės nukariavimą, atvirkščiai, palaikė Kolumbą irdavė jam pinigų, suteikė jam vicekaraliaus ir admirolo titulą (suprantama,žemėse, kurias jis atras). 1492 m. rugpjūčio 3 d. nedidelė trijų laivųeskadra išplaukė į Atlanto vandenyną. 1492 m. spalio 12 d. Karibų jūroje Kolumbas atrado vieną iš Bahamųsalų. Neužilgo jis atrado dar dvi stambesnes salas–Kubą ir Haitį. VėliauKolumbas surengė dar dvi keliones, kurių metu aptiko ir Pietų Amerikoskrantus. Kaip mat prasidėjo indėnų žemių kolonizacija. Tačiau naujojipasaulio dalis negavo Kolumbo vardo. Kolumbas atkakliai teigė, kad jisatrado kelią į Indiją, Kiniją ir Japoniją. Ispanijos valdžianusivylė–„Vakarų Indijoje” nebuvo miestų, civilizacijos, aukso ir sidabročia būdavo randama daug mažiau. Kolumbas pateko į dvaro nemalonę, 1506 m.jis mirė skurde. Kolumbo atrastas žemynas buvo pavadntas Amerika–kito kelautojo,Amerigo Vespučio vardu. Mat jis 1507 m. išleido savo kelionių po jūras irPietų Ameriką aprašymą, kuris tapo labai populiarus. Kartografai suklydo irvisas Amerikos žemyno žemes ėmė vadinti „Amerigo žemėmis”. Taip vargšasKolumbas nebuvo įamžintas. Magelanas apkeliauja pasaulįLabai svarbią reikšmę geografinių atradimų istorijoje turėjoFerdinando Magelano (1470–1521) kelionė aplink pasaulį. Ši kelionė vyko1519–1522 m. ir buvo pirmoji kelionė aplink Žemės rutulį. Buvo padarytadaugybė atradimų: Magelano sąsiauris ir Ugninė žemė Pietų Amerikoje,daugybė salų Ramiajame vandenyne (Filipinų salos, Zondo archipelagas).Įdomu, kad pats Magelanas buvo portugalietis, o plaukė ispanų laivais. Jisžuvo susidūrime su Filipinų salų gyventojais. Iš 256 žmonių, patraukusių įkelionę, grįžo tik 18. Magelano kelionė įrodė, kad Žemė yra rutulys. Po jo kelionės tapoaišku, kad tikrai yra Ramusis vandenynas, apie kurį iki to tik blankiaibuvo nutuokiama. Didžiųjų geografinių atradimų reikšmėGeografiniai atradimai turėjo milžinišką reikšmę ekonominiam Europosgyvenimui. Visų pirma milžinišką šuolį padarė prekyba. Įvyko grandiozinisprekybos centrų ir kelių persikėlimas. Viduržemio jūra, iki tol vaidinusiitin svarbų vaidmenį, dabar neteko savo reikšmės. Pagrindiniai prekyboskeliai persikėlė į Atlanto vandenyną ir Šiaurės jūrą. Italijos vietą dabaružėmė Portugalija, Nyderlandai, Anglija. XVI a. labai svarbią reikšmęturėjo Nyderlandai–Antverpeno uostas tapo pasaulinės prekybos centru. Viena iš atradimų pasekmių buvo taip vadinama kainų revoliucija. ĮEuropą paplūdo didžiulis kiekis aukso ir sidabro. Savaime suprantama,spalvotieji metalai atpigo, labai išaugo kainos (Ispanijoje XVI a.–dukartus). Toks kainų pakilimas sustiprino besivystančius kapitalistiniussantykius. Tiesioginė atradimų pasekmė buvo naujossistemos–kolonializmo–susiformavimas. Iš pradžių portugalai, ispanai, ovėliau anglai, prancūzai ėmė grobti kolonijas įvairiausiose pasauliodalyse. Europoje kaupėsi didžiuliai kapitalai, vystėsi pramonė, tačiaukolonijos skurdo, jų gyventojai krito, nepakeldami žvėriško išnaudojimo irnaikinimo. Didieji geografiniai atradimai pradėjo naują istorinę žmonijosepochą–Naujuosius Laikus. RenesansasXIV–XV a. Italijos miestai vystėsi daug sparčiau negu kitų Europosšalių miestai. Miestuose steigėsi manufaktūros, jie buvo didžiuliaiprekybos su Rytais centrai. Susikaupę turtai buvo naudojami ir kultūrai,menui, mokslui. Italų miestuose atsirado protinio darbo žmonių, menininkų,literatų, publicistų, daktarų, gydytojų, inžinierių, „laisvųjų menų”meistrų–dailininkų, skulptorių, architektų.Renesansas (iš prancūzų kalbos–Atgimimas) reiškia naujosios kultūrosryšį su Antika. Per Kryžiaus karus, Levanto prekybą europiečiai susipažinosu senaisiais rankraščiais, įvairiais antikinio meno ir architektūrospaminklais. Daugybė senienų buvo atvežta į Italiją. Čia jos būdavotyrinėjamos ir studijuojamos, kolekcionuojamos. Italijos visuomenė labaisusidomėjo klasikinėmis antikos kalbomis, filosofija, istorija irliteratūra–tuo labiau, kad ir pačioje Italijoje buvo begalės antikiniųpaminklų. Senoji kultūra buvo ne tik įsisavinama, bet ir perdirbama. Taipformavosi nauja pasaulėžiūra, prieštaravusi Viduramžių pasaulio supratimui.Tą kaip tik liudija antrasis tuometinės italų kultūrospavadinimas–humanizmas. Humanistinė kultūra pasaulėžiūros centre matė žmogų(humanus–žmogiškas), o ne dievybę. Humanizmo ideologijoje neliko vietosasketizmui. Žmogaus kūnas, jo jausmai ir troškimai nebebuvo laikominiekingu, nuodėmingu dalyku, atvirkščiai visa tai tapo savatiksliu, esminiugyvenimo dalyku. Vieninteliu realiu gyvenimu pradėtas laikyti žemiškasisgyvenimas. Esminiu mokslo uždaviniu paskelbtas žmogaus ir pasauliosupratimas, pažinimas. Viduramžių scholastikams ir mistikams būdingaspesimizmas ir nusižeminimas buvo pakeistas optimizmu ir begaliniu tikėjimužmogaus galia, jo protu. Šiame didingame intelektualiniame judėjime dalyvavo visas žvaigždynasžymių poetų, rašytojų, mokslininkų ir menininkų. Galbūt žymiausiasankstyvojo Renesanso atstovas yra Dantė Aligjeri–tarpininkas tarpViduramžių ir Renesanso. Jo „Dieviškoji Komedija” puikiai atspindėjoViduramžių ideologiją, tačiau tuo pat metu poemoje yra naujų, realistiniųmotyvų–jo herojai yra individualybės, apdovanotos sugebėjimu turėti karštųtroškimų ir gilių, tikrų jausmų. Svarbu ir tai, kad pati poema parašyta nelotyniškai. Žymiausieji ankstyvojo Renesanso literatūros atstovai yra FrenčeskoPetrarka ir Džovani Bokačio, padėję pamatus literatūrinei italų kalbai.
Antroje XV a. pusėje humanizmas plačiai pasklido po visą Europą.Humanistiniai rašytojai, dailininkai, mokslininkai, naudodamiesi„atgimusia” lotynų kalba (Cicerono, Senekos, Tacito stiliuje), daugsusirašinėjo, bendravo, sudarydami lyg kokią visos Europos humanistųbroliją. Itin daug humanistų atsirado gretimoje Vokietijoje. Tačiaulabiausiai Renesansas, humanistinė filosofija, literatūra ir politinėmintis suklestėjo XVI a.–vėlyvojo arba Aukštojo Renesanso epochoje.
XVI a. pirmojoje pusėje Italija liko humanistinės kultūros centru.Būtent dabar, vėlyvajame Renesanse, mokslas, menas, švietimas subrandinoreikšmingiausius savo vaisius. Renesanso mokslasŽymus mąstytojas, istorikas, juristas ir filosofas buvo politinisFlorencijos veikėjas Nikola Makiavelis (1469–1527). Itin išgarsėjo jo knyga„Valdovas”, parašyta apie 1512 m. Šioje knygoje Makiavelis sugebėjoišreikšti ir pagrįsti visas tuometinės Italijos nacionalinio susivienijimotendencijas. Tačiau atskleisdamas politinės miestų–respublikų santvarkoskrizę, Makiavelis atsisakė respublikoniškų pažiūrų. Jis teigė, kadgeriausia valstybės valdymo forma yra monarchija (kaip Ispanijoje,Prancūzijoje). Tik monarchija gali suvienyti valstybę ir sunaikintipartikuliarizmą. Makiavelis buvo pirmasis absoliutizmo teoretikas.Absoliutizmą jis suprato kaip valstybės valdymo formą, kur lemia jėga, kurmonarchai nevaržo savęs jokiais moraliniais įsipareigojimais ar principais,o elgiasi tik taip, kad išplėštų kuo didesnę naudą. Ši Makiavelio teorijabuvo įgyvendinta. Vėlyvajame Renesanse žymių laimėjimų pasiekė matematika ir gamtosmokslai. Galbūt garsiausias to laikotarpio veikėjas buvo Leonardas daVinčis (1452–1519)–inžinierius, fizikas, anatomas, matematikas, astronomas,geologas ir dar dailininkas (Madona Lita, Džokonda). Renesanso menas ir architektūraBe Leonardo da Vinčio genialūs vėlyvojo Renesanso dailininkai irskulptoriai buvo Mikelandželas Buonarotis (1475–1564), Rafaelis Santis(1483–1520), Večeljo Ticianas (1477–1576). Mikelandželas buvo skulptorius ir dailininkas, sukūręs daugybę kūriniųbibliniais ir antikiniais motyvais, kuriuose atsispindėjo galingos,titaniškos figūros, aistros, jėga ir energija. Rafaelis išgarsėjo savomadonomis, kuriose su nepaprastu ryškumu pavaizdavo motinystės grožį.Labiausiai garsi yra jo „Siksto madona”, pasižyminti plastiškumu iršvelnumu. Ticianas buvo portretinio žanro meistras. Viljamas ŠekspyrasViljamas Šekspyras (1564–1616) buvo žymiausias anglų dramaturgas,keleto dešimčių dramų, tragedijų ir komedijų autorius. Jo herojai–tai tikriRenesanso laiko žmonės su giliomis aistromis, didvyriškais charakteriais.Geriausios jo pjesės „Hamletas„, “Otelas„, „Romeo ir Džiuljeta”, „KaraliusLyras” tvirtai įėjo į viso pasaulio teatrų repertuarą. Migelis de ServantesasServantesas (1547–1616) buvo žymiausias Ispanijos Renesanso atstovas.Jį išgarsino romanas „Don Kichotas įš Lamančos”. Tai yra genialus vėlyvojohumanizmo kūrinys. Don Kichotas–tai žmogus, siekiantis nugalėti blogį,skelbiantis ir tvirtinantis protą, visas gražiausias žmogiškąsias savybes. ArchtektūraGrandiozinis vėlyvojo Renesanso architektūros paminklas yra šv. Petroir Povilo bazilika Romoje. Bazilika buvo statoma beveik visą šimtmetį (nuo1506 iki 1590 m.). Jos aukštis–132 m, plotas–15.000 kv. km. Įdomu tai, kadRenesanso stiliaus elementai čia glaudžiai susipynę su baroku (mat statinyspradėtas Renesanse, o baigtas jau formuojantis barokui). ReformacijaXVI a. plintant Renesanso ir humanizmo idėjoms, katalikų Bažnyčiosveikla kėlė didžiulį nepastenkinimą įvairiose Europos šalyse. Buvopiktinamasi perdaug dideliu, liguistu bažnyčių puošnumu, atitrūkimu nuogyvenimo. Tikėjimas žmogaus galia, pakeitęs scholastinį mąstymą, priešinosidogmoms, paslaptingoms apeigoms. Be to, didžiulį pasipiktinimą kėlė paplitęindulgencijų–nuodėmių atleidimų–pardavinėjimai. Tai buvo tikras tikėjimoišniekinimas. Tuo pačiu metu Vakarų Europoje ėmė formuotis kapitalistiniaisantykiai. Atsirandančios buržuazijos ir valstietijos kova su feodalizmuįgavo ir kovos su katalikų Bažnyčia (didžiausiu feodalu) pobūdį.
Martynas Liuteris (1483–1546) Liuteris teigė, kad žmogų gelbėja tikėjimas, o ne „geri darbai”(paslaptingos apeigos, išmaldos). Jis akcentavo religinį individualizmą.1517 m. spalio 31 d. ant Vitenbergo universiteto bažnyčios durų jisiškabino savo tezes prieš prekybą indulgencijomis. Iš pradžių popiežius Leonas X nekreipė dėmesio į Liuterio„išsišokimus”. Tačiau kai 1519 m. disputo Leipcige metu Liuteris pareiškė,kad Bažnyčia gali apsieiti be popiežiaus, be dvasininkų (kiekvienastikintysis prieš Dievą yra savotiškas dvasininkas), Liuteris buvoekskomunikuotas. Tada Martynas Liuteris popiežių pavadino antikristumi.Buvo pamėginta jį suimti, tačiau Saksonijos kurfiurstas jį apgynė. Martynas Liuteris į vokiečių kalbą išvertė Bibliją. Tačiau gyvenimogale jis atsisakė audringos, aršios kovos, nusprendė, kad reformacijosreikia siekti ramiais, legaliais metodais, pasiremiant bendraminčiaiskunigaikščiais.
1520 m. Saksonijoje susiformavo anabaptistų sekta. Anabaptistai buvonepatenkinti nuosaikia Liuterio reformacija. Jie reikalavo sunaikintišventus paveikslus ir apeigas. Jie pripažino tik suaugusiųjų krikštą,kalbėjo apie ateisiantį tūkstantmetį–„Dievo karalystę”. Konkrečiauanabaptistų įsitikinimus suformulavo Tomas Miunceris.
Tomas Miunceris (apie 1490–1525) Iš pradžių jis karštai sveikino Liuterio pasisakymus prieš popiežių.Tačiau greitai jis nusivylė kuklia reformacija, tapo tikru radikalu. Savopamoksluose (jis buvo dvasininkas) Miunceris puolė ne tik popiežių,dvasininkiją, bet ir feodalus, turtuolius. Priešingai Liuteriui, tikėjimošaltiniu jis laikė ne Bibliją, o žmogaus protą. Kristų jis laikė paprastužmogumi, mokytoju ir pranašu. Reformacijos plitimasReformacija neapsiribojo tik Vokietija. Jau III–ame ir ypatingaiIV–ame XVI a. dešimtmetyje Liuterio tikėjimas prasiskverbė į Skandinavijosšalis–Daniją, Švediją, Norvegiją. Pabaltijyje 1525 m. buvo sekuliarizuotasKryžiuočių Ordinas. Jis tapo pasaulietine Prūsijos Hercogyste. Reformacijospasekėjų atsirado Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje,Vengrijoje. Tačiau ypač palanki dirva reformacijai plisti susidarėŠveicarijoje. Būtent čia buvo sukurti nauji reformacijos mokymai ir naujosorganizacijos.
Žanas Kalvinas (1509–1564) Labai įšsilavinęs, puikiai žinantis istoriją, tikybą, apie 30–uosiusmetus Kalvinas tapo įstikinusiu protestantu. 1536 m. jis išleido knygą,kurioje labai sistemingai išdėstė protestantiškojo tikėjimo esmę. Tačiau daugelyje vietų Kalvinas dar daugiau negu Liuteris nutolo nuokatalikybės. Liuterio teiginį, kad žmogų gelbsti tikėjimas, Kalvinaspakoregavo. Jis sakė, kad egzistuoja likimas, kuriam be išlygų paklūstavisi žmonės. Dievas yra suskirstęs žmones į „išrinktuosius” ir„atstumtuosius”–tam reikia paklusti. Vėliau likimo dogmą Kalvino mokiniai(ypač Anglijos puritonai) pakeitė „pilietinio pašaukimo” dogma. Kalvinas nemerkė turtėjimo, negynė asketizmo. Turtus jis laikė sėkmėsženklu, rodančiu, kad žmogų globoja Dievas. Kalvinistų Bažnyčia buvo daug demokratiškesnė už liuteronų. Čia buvolaikomasi griežtos disciplinos. Visi Bažnyčios pareigūnai būdavo renkami.Be pastorių (bendruomenių dvasinių vadovų) būdavo renkami pasauliečiaipresbiteriai. Atskiros bendruomenės jungdavosi į sąjungas, sudarydamosnacionalines Bažnyčias. Sąjungos rengdavo suvažiavimus (sinodus). Reformacijos reikšmėReformacija, prasidėjusi Vokietijoje, apėmė daugelį Europos šalių, dėljos nuo katalikybės sistemos atskilo Anglija, Škotija, Danija, Švedija,Norvegija, Olandija, Suomija, Šveicarija, iš dalies Vokietija, Čekija,Vengrija. Reformacija atpigino, supaprastino ir sudemokratino Bažnyčią,vidinį individualų tikėjimą iškėlė aukščiau už išorines religingumoapraiškas. Tose šalyse, kuriose laimėjo reformacija, Bažnyčia, tapusipriklausoma nuo valstybės, turėjo mažesnę valdžią, negu katalikiškosešalyse. Tai pelengvino mokslo ir apskritai pasaulietinės kultūrosvystymąsi. Nacionalinis naujosios religijos pobūdis atitiko nacijųformavimąsi. Reformacija buvo itin pažangus sąjūdis. KontrreformacijaAtrodė, kad reformacijos banga jau apėmė visą Europą. IV–ame XVI a.dešimtmetyje nuo Romos katalikų Bažnyčios atsimetė anglikonų Bažnyčia.Labai intensyviai kalvinizmas ir kiti protestantiški mokymai plitoNyderlanduose. Taip pat buvo Prancūzijoje, ypač pietinėje šalies dalyje.Vokietijoje liuteroniškasis ir kalvinistiškasis tikėjimas visai išstūmėkatalikybę. Net Lenkijoje ir Vengrijoje XVI a. viduryje katalikybei iškilorimta grėsmė. Tačiau XVI a. viduryje ir ypač antroje pusėje katalikų Bažnyčia patipradėjo puolimą prieš protestantus. O katalikybės padėtis tikrai dar nebuvobeviltiška. Visuomeninė Europos santvarka iš esmės dar buvofeodalizmas–kapitalistiniai santykiai dar tik brendo. Katalikybė buvoreikalinga absoliutizmui, kuris klestėjo didžiausiose Europos valstybėse(Prancūzijoje, Ispanijoje, Austrijoje). Didelis katalikų Bažnyčios pranašumas buvo centralizuotaorganizacija–protestantų bažnytinė organizacija buvo susiskaidžiusi irišsibarsčiusi. Tačiau, norėdama atgauti savo pozicijas, katalikų Bažnyčiaturėjo daryti nuolaidų valdantiesiems sluoksniams. Daugelyje šalių ji turėjo susitaikyti su sekuliarzacija–daliesbažnytinių žemių perėjimu į pasaulietines rankas. Karaliams buvo leistaskirti vyskupus ir kontroliuoti, kaip bažnyčių pajamos plaukia į Romą. Kovodama su protestantizmu, katalikų Bažnyčia turėjo persitvarkytipati jai reikėjo mobilizuoti visas savo pajėgas, dar labiau padidintipopiežiaus autoritetą. Tridento suvažiavimas, posėdžiavęs 1545–1547, 1551–1552 ir 1562–1563m. atmetė bet kokią kompromiso su protestantais galimybę, visus juospaskelbė eretikais. Suvažiavimas paskelbė popiežių aukščiausiuojuautoritetu, patvirtino visas dogmas, apeigas, bažnytinę hierarchiją,celibatą, vienuolynus, lotynų kalbą. Tam kad būtų išlaikoma katalikiškadvasia, pradėtos steigti dvasinės seminarijos, ruošiančios katalikųdvasininkus. Tuo pačiu metu buvo pradėta griežta ir sisteminga kova su visomisnaujomis idėjomis bei kryptimis, kokiais nors būdais žeidžiančiomispopiežiaus autoritetą, katalikų dogmas arba bažnytinę hierarchiją. Buvoįvesta griežta visų katalikiškų rašytojų cenzūra. Pradėti sudarinėti„uždraustų knygų” sąrašai (Index librorum prohibitorum). Į šiuos sąrašusbūdavo įtraukiamos ne tik protestantiškos religinės knygos, bet irnaujausieji mokslo veikalai, prieštaravę biblijiniam pasaulio ir Visatossupratimui. Tačiau svarbiausia kontrreformacijos ir reakcijos jėga tapo 1540 m.įkurtas Jėzuitų Ordinas (Societas Jesu). Jį įsteigė ispanas IgnatijusLojola. Pagrindinis šio Ordino požymis–tai jo devizas „Tikslas pateisinapriemones”. Skirtingai kitiems vienuolių ordinams, jėzuitai nesislėpėvienuolynuose, celėse, jie dalyvavo viešajame gyvenime, kad kuo tvirčiauapraizgytų jį savo tinklais. Į Ordiną būdavo priimami itin kruopščiaiatrinkti žmonės, besąlygiškai paklusnūs vadovams. Ordinas išvystė įvairiapusę veiklą. Jėzuitai visą propagandą stengėsisuimti į savo rankas, tokiu būdu grąžino į katalikybę tokias dvejojančiasšalis, kaip Pietų Vokietiją, Lenkiją, Vengriją. Jėzuitai visur ėmė valdytimokyklas, steigti naujas. Jėzuitai ilgai piktino šviesiuosius protus, tačiau iki pat XVIII a.antrosios pusės, iki Prancūzijos revoliucijos jie veikė nekliudomi. 1773 m.popiežius Klemensas XIV uždarė jėzuitų Ordiną. Visiškai užgniaužti reformaciją pavyko tik Prancūzijoje ir Lenkijoje. Kapitalistinių santykių formavimasisXV–XVI a. feodalizmas įžengė į paskutinę savo stadiją–irimą. Šiuolaiku feodalizmo gelmėse pradėjo formuotis nauji kapitalistiniai gamybiniaisantykiai. Kapitalistinių santykių formavimąsi lėmė trys priežasčių grupės:ūkio vystymasis, didieji geografiniai atradimai, kolonijų grobimas. XV–XVI a. labai sėkmingai vystėsi gamybinės jėgos. Ypač ryšku tai buvotechnikoje. Atsirado iš viršaus vandens varomas ratas, aukštakrosnės(perversmas metalurgijoje), daug naujų staklių. Pradėtos spausdinti knygos.Tai spartino mokslo vystymąsi. Didelių laimėjimų pasiekta laivininkystėje,keitėsi ginkluotė. Visi šie technikos atradimai negalėjo būti pritaikytimažose amatininkų dirbtuvėse, todėl pradėjo atsirasti kapitalistinėsįmonės–manufaktūros. Manufaktūroms kurti buvo reikalingos dvi sąlygos: didelių turtųsukaupimas vienose rankose ir laisva darbo jėga. Prie turtų kaupimo labai prisidėjo geografiniai atradimai ir kolonijųgrobimas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau trūko laaisvos darbo jėgos. Kilokonfliktas tarp gamybinių jėgų ir atsilikusių gamybinių santykių, laikiusiųvalstietį pririštą prie žemės. Feodaliniai santykiai nuskurdino didžiulę masę gyventojų, tuo siaurinovidaus rinką, stamdė žemės ūkio vystymąsi. Karaliai jėga stengėsi išlaikytisenąją tvarką ir feodalų viešpatavimą, todėl augančiai buržuazijai,amatininkams, valstiečiams neliko kito kelio, kaip revoliucijos būdunušluoti senus feodalinius santykius. Nyderlandų revoliucijaPirmoji buržuazinė revoliucija 1566–1579 m. įvyko Nyderlanduose. Kodėlbūtent čia? XVI a. Nyderlandai ūkiniu atžvilgiu buvo labiausiaiišsivysčiusi Europos valstybė. Joje ryškiausiai matėsi kapitalistiniųsantykių formavimasis (ypač šiaurinėje dalyje). Prie išsivystymo prisidėjotai, kad po geografinių atradimų Nyderlandai atsidūrė prie pagrindiniųprekybos kelių. Antverpenas tapo pasaulinės prekybos uostu. Nyderlanduose vystėsi tokios pažangios pramonės šakos, kaip tekstlė,metalurgija, laivų statyba, ginklakalyba. Netgi didžioji dalis žemės (apie75%) Nyderlandų Šiaurėje priklausė buržuazijai, kuri ją supirkinėdavo išnusigyvenusių valstiečių ir feodalų. Šiose žemėse būdavo kuriamipavyzdiniai ūkiai su samdomąja darbo jėga. Pietų Nyderlandai vystėsi daugiau senuoju keliu. Čia pagrindinįvaidmenį dar vaidino žemvaldžiai. Tolimesnį ūkio vystymąsi stabdė ne tikfeodaliniai santykiai, bet ir tai, kad Nyderlandai buvo atsilikusiosfeodalinės Ispanijos kolonija. Ispanija, siekdama pasipelnyti iš turtingųNyderlandų, buržuaziją apkrovė milžiniškais mokesčiais. Darėsi nenaudingaką nors turėti ir ką nors veikti. Masiškai užsidarinėjo manufaktūros,prekybos kontoros. Nyderlanduose kilo visuotinis nepasitenkinimas tokiuIspanijos plėšikavimu, tačiau įvykių raidą paspartino prasidėjusi Europojereformacija. Nyderlanduose išplito kalvinizmas. Ispanija, būdama aršiu katalikiškukraštu, pradėjo žiaurų susidorojimą su protestantais. Susidorojimas būdavovykdomas itin žiauriai, inkvizicija gavo didžiules teises. Tai sukėlė tokįpasipiktinimą, kad 1566 m. kilo vadinamasis šv. paveikslų maištas: žmonėsveržėsi į katalikų bažnyčias, niokojo jas, plėšė šventus paveikslus… Maištas virto revoliucijos pradžia. Nors jis buvo nuslopintas, betrevoliucinio judėjimo jau nebuvo galima sustabdyti. Revoliucijos centraspersikėlė į Šiaurę. Į kovą su ispanais kilo visi: ir valstiečiai, iramatininkai, buržuazija, net nemaža dalis dvarininkų. Prasidėjo ginkluotakova su Ispanijos atsiųsta kariuomene, kuri nuslopinti revoliucijosnepajėgė. 1579 m. septynios Šiaurės provincijos susijungė ir sukūrė valstybę,kurią pavadino didžiausios provincijos–Olandijos–vardu (oficialiai valstybėvadinosi Jungtinių Provincijų Respublika). Iš pradžių manyta, kad Olandijaturi būti buržuazine monarchija, tačiau po to, kai jėzuitai nužudėkandidatą į karaliaus sostą Vilhelmą Oranietį, Olandija buvo paskelbtarespublika. Ispanija dar 30 metų nepripažino Olandijos ir vedė su ja karą. Tik1609 m. Ispanija pripažino Olandijos nepriklausomybę. Taigi, revoliucijapasibaigė pergalingai.
Olandija tapo pirmąja buržuazine valstybe. Per trumpą laiką Olandijosūkis pasiekė tokių laimėjimų, kad ji tapo turtingiausia ir galingiausiavalstybe. Turėdama gerą laivyną, Olandija pati ėmė grobti kolonijas. Rusia Ivano IV valdymo laikaiPirmoje XVI a. pusėje Rusija buvo atsilikusi valstybė su išlikusiunatūriniu ūkiu. Todėl bojarinai tebebuvo išlaikę didelį svarankiškumą,turėjo savo kariaunas, valstiečius. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo ganasilpna. Jaunas valdovas Ivanas IV savo uždaviniu iškėlė caro valdžiosstiprinimą ir bojarinų sluoksnio sunaikinimą. 1547 m. pirmasis iš Rusios kunigaikščių pasiskelbė caru. To metovalstybės struktūra: caras, bojarinų dūma, prikazai–valstybės įstaigos,atsakingos už tam tikrą sritį. Vietose buvo išlikusi maitinimų sistema.Srities valdytojas iš valstybės atlyginimo negaudavo–jis turėjo rinktimokesčius, kurių dalį atiduodavo carui, o dalį pasilikdavosau–„maitinimuisi”. Ivanas Žiaurusis bandė pertvarkyti valstybės struktūrą:
1. Stiprino savo valdžią. 2. Siaurino bojarinų dūmos teises. 3. Ėmė šaukti zemskinius (žemės) susirinkimus. 4. Išplėtė prikazų tinklą. 5. Panaikino maitinimų sistemą. Vietininkai pradėjo gauti atlyginimus,nors jie išlaikė gana stiprią valdžią. 6. Prie savęs iš patikimų žmonių sudarė Nuolatinę Tarybą.
1547 m. caro iniciatyva buvo priimtas naujas teisynas. Teisynasjuridiškai sustiprino caro valdžią ir valstiečių įbaudžiavimą. Valstiečiaigavo teisę pasitraukti nuo pono tik vieną dieną metuose–Jurijaus dienąlapkričio mėnesį, tokiu atveju, kai ponui nėra skolingi. Pagal teisynąponai pabėgusio valstiečio galėjo ieškoti neribotą laiką. Visos šiospriemonės stiprino caro valdžią, bet nepanaikino feodalų savarankiškumo.Todėl 1565 m. Ivanas IV paskelbė opričniną (oprič–išskyrus). Opričninąsunku vertinti kaip ištisą priemonių sistemą, siekiant centralizuoti Rusijąir sustiprinti caro valdžią, nes tai buvo psichiškai nesveiko žmogauspasiryžimas sunaikinti nekenčiamą bojarinų luomą. Caras padalino Rusiją į dvi dalis. Sau jis pasiėmė pačias geriausiasžemes su geriausiais miestais. Likusias žemes jis paliko valdyti zemskiniamsusirinkimui. Caro žemės buvo vadinamos opričninėmis žemėmis, olikusios–zemskinėmis. Pirmiausia Ivanas IV savo žemėse pradėjo susidorojimą su jamnepaklusniais bojarinais. Jis žudydavo bojarinus, konfiskuodavo jų žemes.Vėliau jis ėmė žudyti ne tik nepaklusnius, bet ir apskritai bojarinus.Žymią bojarinų dalį sunaikino speciali jo sukurta kariuomenė. Taip būdavoniokojamos ne tik tėvonijos, bet ir naikinami, plėšiami miestai: Tverė,Novgorodas etc. Buvo išžudyta tūkstančiai gyventojų. Opričnina labai nusilpnino Rusiją. Tuo pasinaudojo Krymo totoriai,kurie ėmė pulti ne tik pietines Rusijos žemes, bet pasiekdavo ir Maskvą.Opričnikų kariuomenė nesugebėjo jiems priešintis. 1572 m. Ivanas IV panaikino opričniną, uždraudė net minėti šį žodį.Opričnina sustiprino carą, sunaikino daugybę bojarinų, sudarė sąlygasiškilti bajorams. Tačiau galutinai centralizuoti Rusijos Ivanui IVnepavyko, nes Rusijoje buvo natūralinis ūkis, kurio sąlygomis feodalųsavarankiškumas yra objektyvus reiškinys. Ivano IV užsienio politikaValdant Ivanui IV, labai išsiplėtė Rusijos teritorija. Iš Lietuvosbuvo susigrąžintos kai kurios žemės, prijungtas Pavolgis, Vakarų Sibiras. Prie Volgos buvo įsikūrę keli totorių chanai (Kazanės, Astrachanės),kurie visąlaik organizuodavo žygius į rusų žemes. Todėl Rusija negalėjonaudotis Volga–patogiu prekybos keliu. 1552 m. Ivanas IV suorganizavo žygį į Kazanę. Kazanė žlugo ir buvoprijungta prie Rusijos. 1556 m. suorganizuotas žygis į Astrachanę.Astrachanės chanatas taip pat žlugo. Kitos tautos pačios prisijungė prieRusijos. Taigi, visa Volga tapo rusų nuosavybe. Tai svarbu ne tikprekybiniu atžvilgiu, bet dar ir todėl, kad čia buvo naujų dvarų, gerųžemių. Jau nuo XVI a. Rusijos pirkliai palaikė gerus santykius su Sibirotautelėmis. Supirkinėdavo iš jų kailius, pigiai parduodavo pramoniniusgaminius. Caras nusprendė užkariauti turtingą Vakarų Sibirą ir pavedė taipadaryti Stroganovų šeimai. Buvo pasamdyti kazokų būriai. 1582 m. Vakarų Sibiras buvo prijungtas prie Rusijos. Livonijos karasVienas iš Ivano IV uždavinių buvo gauti išėjimą į Baltijos jūrą, bettam trukdė Livonijos Ordinas. 1558 m. Rusija pradėjo Livonijos karą, kuristęsėsi iki 1582 m. Iš pradžių šis karas Rusijai buvo labai sėkmingas,tačiau nuo 7–ojo dešimtmečio jai pradėjo nebesisekti. Livonijos Ordinas,matydamas, kad gali žlugti (visa Estija ir dalis Latvijos jau buvo rusųrankose), pasidavė Lietuvos globai, todėl Rusijai teko kariauti ir suLietuva (paskui–ir su Lenkija). Ypatingą pralaimėjimą rusai patyrė 1564 m. Po to ilgokai trukopaliaubos, nes Žečpospolitoje buvo tarpuvaldis. Į karaliaus sostą savokandidatūrą buvo iškėlęs ir Ivanas IV. Kai karaliumi tapo Steponas Batoras,karo veiksmai atsinaujino. Žečpospolitos kariuomenė patyrė gražių pergalių. Ivanas IV, matydamas,kad gali pralaimėti, o Steponas Batoras, matydamas, kad Pskovo galinepaimti, sudarė paliaubas. Rusija prarado visas žemes, kurias buvoatplėšusi nuo Livonijos. Taigi, uždavinio prieti prie jūros Ivanas IVneišsprendė. Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa.Absoliutinės monarchijos Europoje ėmė formuotis XVI–XVII a.–tai dviejųsantvarkų susidūrimo laikotarpis–feodalizmo irimas ir kapitalizmoformavimasis. Absoliutinė monarchija–tai centralizuota valstybė suneribojama monarcho valdžia. Tuo laiku susidūrė du luomai–išeinanti bajorija ir ateinantiburžuazija. Bajorija jau buvo nepajėgi išstumti buržuaziją, o ši darnesugebėjo nurungti bajorijos. Susidarė jėgų pusiausvyra. Abiems šiemsluomams buvo reikalinga stipri karaliaus valdžia: bajorams, kad jieišsilaikytų, o buržuazijai, kad įsitvirtintų valdžioje. Tuo pasinaudojękaraliai tarsi pakilo virš visų luomų ir tapo savarankiškais. Absoliutinių monarchijų reikšmė–iki XVIII a. absoliutinės monarchijosvaidino teigiamą vaidmenį. Karaliai, norėdami gauti daugiau pajamų,rūpindavosi ūkiu, padėdavo buržuazijai užkariauti prekybos rinkas, stiprinovalstybę. XVIII a. tai tapo nepažangu, nes absoliutizmas išsigimė, ėmėstabdyti istorinę raidą. Prancūzijoje absoliutizmas ėmė formuotis XVII a. viduryje, valdantLiudvikui XIII arba kardinolui Rišelje. Tuo metu buvo baigta vienytiPrancūzija, sudarytos geros sąlygos prekybai, grežtai reikalauta laikytisįstatymų, uždraustos dvikovos. Prancūzijos ūkis pasiekė žymių laimėjimų.Ypatingai absoliutizmas suklestėjo, valdant Liudvikui XIV. Jis nešaukėGeneralinių Luomų, visą valdžią suėmė į savo rankas. Pats leido įstatymusir pats kontroliavo jų vykdymą. Iš pradžių jis rūpinosi ūkiu, ypač prekyba,priversdavo kitas valstybes sudaryti palankias prekybines sutartis, labaisustiprino armiją. Tačiau valdymo pabaigoje jis ėmė nebesidomėti valstybės reikalais, tiknuolat didino mokesčius, o beveik visas biudžetas būdavo išleidžiamas rūmųprabangai. Ypatingai absoliutizmas išsigimė XVIII a., Liudviko XVI valdymolaikais. Bajorai išnuomodavo žemes valstiečiams, o patys apsigyvendavo priekaraliaus dvaro. Tūkstančiai jų gyveno dvare, visi turėjo įdomiausiųpareigų, už tai gaudavo algas. O tuo laiku Prancūzijoje vystėsi kapitalistiniai santykiai, tačiaudidžioji mokesčių našta gulė ant buržuazijos pečių. Todėl ir buržuazija ėmėieškoti kitų turtėjimo šaltinių (mokesčių atpirkimas, paskolos karaliuietc). Tai stabdė ūkio raidą. Dėl to kaltas buvo absoliutizmas. Anglijos revoliucija XVII a.Penktojo XVII a. dešimtmečio pradžioje Anglija savo ekonominiu lygiubuvo agrarinė šalis. Didžioji gyventojų dauguma (daugiau kaip 80%) gyvenokaime ir vienaip ar kitaip buvo susijusi su žemės ūkiu. Ekonomikospagrindai tebebuvo viduramžiški, bet juos jau stipriai klibinobesivystantys kapitalistiniai santykiai. Valstiečių daugumą sudarė nuo žemės priklausomi kopiholderiai–žemėsvaldytojai kopijos ir manoro papročio pagrindu. Turtingesnieji iš jų, taippat friholderiai–laisvieji savininkai, kurių teisę į žemę gynė bendrosiosteisės teismai, dažnai buvo vadinami jomenais. XVII a. pradžioje Anglijojebuvo nemaža bežemių ir mažažemių, vadinamų koteriais–vienos lūšnelės mažamežemės sklype savininkais. Praturtėję valstiečiai vis dažniau ėmė naudoti samdomų darbininkųdarbą, aktyviai nuomojo žemes, žodžiu, ūkininkavo versliškai ir plačiai.Tokie valstiečiai jau buvo kylanti kaimo buržuazija–jos taikomiūkininkavimo metodai laužė bendruomeninės žemėvaldos varžtus. Miestuse taippat ryškėjo sluoksnis, ėmęs naudotis samdomu darbu, tuo pat metu čiaformavosi ir virstanti proletariatu masė. Anglijai ypač būdingas buvo prievartinis feodalinių santykių laužymobūdas–aptvėrimai, pradėti vykdyti jau XV a. pabaigoje. Dvarininkaiaptverdavo bendruomenei priklausančias žemes, dažnai netgi nuvarydami nuojų čia gyvenusius valstiečius. Aptvertąsias žemes šie naujojo tipo
dvarininkai dažnai nuomodavo už mokestį, kuris daug kartų viršydavoankstesnę feodalinę rentą. Išnuomotose fermose būdavo eksploatuojamassamdomas darbas. Čia būdavo taikomos ir naujausios agrotechnikos naujovės.Žodžiu, tai buvo pažangu. Naujieji dvarininkai investavo kapitalus įužjūrio ekspedicijas, steigdavo pramonės įmones, kurioms patys tiekdavožaliavas, savo žemėse žvalgė ir eksploatavo naudingąsias iškasenas.Pirmaisiais XVII a. dešimtmečiais šios naujos suburžuazėjusiosdvarininkijos sluoksnis jau buvo gana nemažas. Pramonėje vis labiau plito manufaktūros. Centralizuotų dirbtuvių darbuvo nedaug, daugiausia gana naujose šakose–šilko, stiklo. Kapitalistiniaisantykiai skverbėsi ir į cechines koorporacijas. Per pirmuosius tris XVII a. dešimtmečius pastebimas visų Anglijospramonės šakų, ypač gelumbės ir gavybinės kasyklos, pakilimas. Naujosiosgamybos formos buvo itin stiprus pažangos variklis. Labai intensyviaivystėsi prekyba, plėtėsi vidaus rinka, Londone ėmė veikti birža, kuriojeprekybininkai iš visų šalies kampelių sudarinėjo sandėrius. Užsienioprekyboje išaugo Anglijos, kaip pramonės dirbinių (o ne žaliavų)eksportuotojos, vaidmuo. Politiniu atžvilgiu XVII a. penktojo dešimtmečio Anglija buvoabsoliutinė vastybė. Parlamentas, kurį sudarė Lordų ir Bendruomenių rūmai,buvo paklusnus karaliui. Tačiau ir politinėje atmosferoje buvo pastebimiposlinkiai: buržuazija ir naujoji dvarininkija ėmė reikalauti išvyriausybės atsižvelgti ir į jų interesus. Ypač buržuaziją piktinopaplitusi patentų monopolinei gamybai išdavinėjimo praktika. Be to,absoliutizmas griežtai reikalavo laikytis įvairių gamybos standartų,prekybos reglamento, netgi mokinių skaičiaus. Be to, buržuaziją neraminotai, kad nebuvo jokių protekcionistinių priemonių, saugančių vidaus rinką,taip pat palankių sąlygų užsienio prekybai. Naujoji dvarininkija reikalavolegalizuoti aptvėrimus, kurie buvo apdėti įvairiomis baudomis. Taigi, klostėsi konfliktas tarp absoliutizmo ir kylančių naujųvisuomeninių sluoksnių, tarp atsilikusių feodalinių ir pažangiųkapitalistinių santykių. Absoliutizmui priešiškos nuotaikos vis labiau ėmėvyrauti Bendruomenių rūmuose, tuo tarpu Lordų rūmai išliko absoliutizmoatrama. Tuo metu ėmė plisti puritonizmas, stojęs prieš valstybinę anglikonųBažnyčią,… kurią finansavo ir rėmė karalius. Puritonai atmetė katalikųmokymą apie palaimą, kovojo prieš pusiau popiežinę Bažnyčios organizacijąsu karaliumi priešaky, reikalavo panaikinti puošnias pamaldas, brangųdvasininkų įšventinimą. Paprasta, pigi bažnyčia, tikras tarnavimas Dievui,aiškinant Šventą Raštą, daug dėmesio pamokslui, likimo ir pasaulietiniopašaukimo dogma,– visa tai atitiko buržuazijos ir naujosios dvarininkijosnuotaikas. Svarbiausias kapitalizmo augimo stabdys buvo absoliutizmas–be galosaugantis tradicinės žemėtvarkos kompromisinę paramą pramonei ir prekybai,visus senosios Anglijos režimo principus. Opozicija parlamente ėmė atvirai reikalauti verslinės veiklos laisvės.Žemutiniai rūmai tapo šios opozicijos branduoliu. Anglijos absoliutizmąsąlygojo istorinė specifika: jis neturėjo teisės savarankiškai, beparlamento sankcijos, rinkti naujų mokesčių. Finansinė absoliutizmopolitika pasižymėjo nesulaikomu vis naujų mokesčių rūšių („nuo tonos”, „nuosvaro”) išradingumu, seniai užmirštų mokesčių atgaivinimu (pvz., XI a.laivų mokestis). Tokio pobūdžio savivalę bendruomenės traktavo kaippasikėsinimą į jų turtą, žemę ir valdas. Užsienio politikoje Stiuartai atsisakė tradicinio antiispaniško kurso.Jokūbas I netgi buvo suartėjęs su Ispanija–svarbiausia anglų buržuazijoskonkurente jūrose ir kolonijose. Politinė kova tarp karaliaus ir opozicijos vyko religine forma.Absoliutizmo organai–Aukštoji Komisija ir Žvaigždžių Rūmai–persekiojopuritonus ir sodino juos į kalėjimus. Puritonai ėmė bėgti iš tėvynės įOlandiją, Ameriką („didysis išėjimas”). Nerimą opozicijai kėlėprokatalikiškos karaliaus simpatijos, Jokūbo I laikais pasireiškusiossuartėjimu su Ispanija, o Karolio I–su Prancūzija (abi šios valstybės buvogriežtai katalikiškos). Opozicija ėmė reikšti nuomonę, kad aukščiausia valdžia priklausoparlamentui, kaip visų Anglijos bendruomenių organui, kad karalius galivaldyti tik kartu su parlamentu ir tik jam sutinkant. Tokia tvarka buvoskelbiama „sena, esmine ir neginčijama parlamento teise”. Faktiškai taibuvo mėginimas absoliutinę monarchiją pakeisti konstitucine. Nesiteikęs išklausyti opozicijos reikalavimų, Jokūbas I paleido trisparlamentus (1604, 1614 ir 1621 m.) ir pasigyrė „nusukęs sprandą”bendruomenėms. Karolis I taip pat paleido du parlamentus (1625 ir 1626 m.),o trečiajame atsimušė į gerai organizuotą opoziciją, vadovaujamą Dž.Eliotoir E.Koko. Parlamentas 1628 m. pateikė karaliui savo reikalavimus,surašytus „Teisių peticijoje”. Karolis I šį dokumentą pasirašė, nestikėjosi gauti parlamento sutikimą dar vienai subsidijai. „Teisių peticiją”galime laikyti pirmuoju programiniu opozicijos dokumentu. Tačiau Karolis Ine tik nevykdė šios peticijos, bet 1629 m. paleido parlamentą, kuris darspėjo paraginti anglų tautą nemokėti karaliui mokesčių. Iki 1640 m. KarolisI valdė vienas. Tuo metu aptvėrimai Anglijoje įgavo itin platų užmojį. Valstiečiųbūklė tapo katastrofiška, jie ėmė priešintis įvairiais būdais, netgisukilimais. Tačiau visi valstietijos sluoksniai turėjo savų interesų–nebuvotarpusavyje vieningi. Miestuose protestuojančiai jėgai priklausėamatininkai ir smulkūs prekybininkai. Jie labai kentėjo dėl to, kadnegalėjo laisvai verstis gamyba ir prekiauti nepriklausomai nuo patentusturinčių monopolininkų. Labai sunki buvo ir samdomų darbininkų padėtis.Įprastu Anglijos vaizdu tapo minios bedarbių šalies keliuose. Badas vertėjuos plėšikauti, maištauti. Puritonų dvasininkai drąsiai ėjo į liaudį ir,atsisakę lotynų kalbos, kreipėsi į žmones jų gimtąja, sakė pamokslussuprantama prastuomenei forma. 1629–1640 m. beparlamenčio valdymo laikotarpis pasižymėjo rūsčiarepresijų politika, atvira ir griežta feodaline reak…cija visose sferose.Kibirkštis, uždegusi revoliuciją, buvo škotų sukilimas. Škotiją su Anglijavienijo personalinė unija–Stiuartų dinastija. Tačiau škotai išpažinopresbiterionų tikėjimą. Kai 1637 m. arkivyskupas Lodas čia pamėgino įvestianglikonų tikėjimą, plykstelėjo sukilimas. 1639 m. Škotai įsiveržė įŠiaurės Angliją. 1640 m. Karolis I buvo priverstas sušaukti parlamentą, kadgautų lėšų sukilimui malšinti. Tačiau sušauktas parlamentas ryžtingaiatsisakė votuoti subsidiją ir po trijų savaičių karalius parlamentą paleido(todėl jis vadinamas Trumpuoju). Liaudies sąjūdis parlamentui ginti pavirto Londono gyventojų mėginimusudeginti arkivyskupo rūmus ir išlaisvinti politiniu kalinius. 1640 m.pabaigoje karalius vėl buvo priverstas sušaukti parlamentą, kurispasiskelbė nuolatiniu ir, išsilaikęs iki 1653 m., gavo Ilgojo vardą. Šiparlamento nepaklusnumo karaliui akcija tapo revoliucijos pradžia. Susidarė dvi stovyklos. Revoliucinė styvykla apėmė labai įvairiusgyventojų sluoksnius: buržuaziją, naująją dvarininkiją, valstiečius,amatininkus, prekiautojus. Feodalinę absoliutizmo stovyklą sudarė rūmųaristokratija, ūkiškai ir politiškai konservatyvi dvarininkija, vyskupai,patentų savininkai, rūmų kreditoriai. Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m.90% Ilgojo parlamento deputatų sudarė žemvaldžiai. Buržuazijaiatstovavo stambūs pirkliai, teisininkai. Opozicijos lyderiu tapo Dž. Pimas.Pagrindinis šio revoliucijos etapo bruožas–tradicinių santykių tarpBendruomenių rūmų ir karūnos išlaikymas. Tačiau visuomenė buvorevoliucinga: ginkluoti Londono gyventojai saugojo Vestminsterį, grafystėsevyko protestai, pasipriešinimas, iš pogrindžio išėję puritonai viešai sakėpamokslus, nukreiptus prieš anglikonų Bažnyčią. Savo ruožtu parlamentas palaipsniui koncentravo savo rankose visąvalstybės valdžią–ir įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją. Jis steigė įvairiaskomisijas ir komitetus administraciniams, finansiniams ir kitokiemsreikalams spręsti. Grafystėse pradėti kurti vietiniai parlamentiniaikomitetai. Buvo likviduoti Žvaigždžių Rūmai, Aukštoji komisija,nukirsdintas netgi artimiausias karaliaus patarėjas Strafordas (Karolis Iturėjo su tuo sutikti!). Parlamentas uždraudė karaliui savavališkai vykdytirinkliavas, panaikino išduotus patentus monopolinei prekybai, išlaisvino iškalėjimų absoliutizmo priešus. 1641 m. „Trimečiu aktu” buvo įteisintasparlamento šaukimas ne rečiau kaip kartą per tris metus, nepriklausomainuo karaliaus norų. Įsteigtasis religijos reikalų komitetas „tikrosiosreligijos” vardan paskelbė draugystę su presbiterioniškąja Škotija.Parlamentas įkūrė specialų komitetą Airijos reikalams, siekdamas išfeodalinės kolonijos ją paversti buržuazine. Šiuos pirmuosius revoliuciniuspertvarkymus parlamentas vykdė daugmaž vieningai. Tačiau jau 1641 m. pavasarį parlamento daugumos vienybė ėmė irti. Ypačtai išryškėjo svarstant programinį dokumentą–„Didžiąją remonstraciją”.Šiame dokumente (kaip ir „Teisių peticijoje”) buvo smulkiai išdėstytiKarolio piktnaudžiavimai, pareikalauta verslo laisvės, uždrausti finansinįišnaudojimą, reformuoti puritoniškąją Bažnyčią, o svarbiausia–reikalaujamaįvesti buržuazinę konstitucinę monarchiją. Tačiau kilo labai karšti ginčai,dokumentas buvo priimtas tik 11 balsų persvara. Karalius ne tik atsisakėpriimti „įžūliąją remonstraciją”, bet ir pamėgino įvykdyti kontrrevoliucinįperversmą. Tačiau perversmo planas nepavyko, su parlamentu solidarizavositūkstančiai valstiečių, amatininkų, atvykusių į Londoną. Parlamentaspaprašė, kad pasiliktų 1000 žmonių, o kiti–išsiskirstytų. 1642 m. sausio mėn. Karolis išvyko į jam ištikimą Šiaurę ir rugpjūčiomėn. parlamentui paskelbė karą. Pirmasis Anglijos pilietinis karas XVII a.Prasidėjus karui vadovaujantis vaidmuo teko presbiterionams. Jieturėjo daugumą parlamente, jie vadovavo ir parlamento kariuomenei. Išpradžių karas parlamentui nebuvo sėkmingas, nors jį rėmė turtingi šaliesPietryčiai–1642 m. mūšį prie Edžhilo laimėjo karalius. Parlamento kariuomenė nebuvo kovinga. Viena jos dalis buvo surinkta išsamdinių, kurie revoliucijai buvo abejingi. Kita dalis buvo valstiečiai,pasiryžę kautis tik savo grafystės ribose. Be to, kariuomenė buvo prastaiginkluota ir apmokyta. Ne mažesnė nesėkmių priežastis buvo ir presbiterionųnusiteikimas: jie bijojo aktyviai remtis liaudimi, buvo linkę eiti įkompromisą su karaliumi (1643 m. jie pasiūlė karaliui taikytis, bet šisnesutiko). Tokiomis sąlygomis parlamente subruzdo independentai. Jie energingaikritikavo presbiterionų neryžtingumą. Iš independentų išsiskyrė OliverisKromvelis (1599–1658), tapęs jų vadu. Independentai siekė didesnių tikslųnegu presbiterionai: sutriuškinti karinį absoliutizmą ir įtvirtintipolitines bei religines buržuazijos pozicijas. Tapęs kariuomenės vadu, O. Kromvelis ėmė remtis valstiečiais,amatininkais. Jis teikė pirmenybę paprastam žmogui, kuris žino, už kąkaunasi. Pirmąją savo pergalę O. Kromvelis pasiekė 1644 m. liepos mėn. 1645 m. independentai pasiekė, kad būtų įgyvendinta karinė reforma.Buvo nušalinti presbiterionų karo vadai, juos pakeitė independentai,atrenkami pagal sugebėjimus (pulkininkas Praidas buvo vežėjas,Hjusonas–batsiuvys). Buvo kuriama naujo tipo reguliari kariuomenė su bendrafinansavimo sistema ir bendra vadovybe. Vyriausiuoju vadu tapo TomasFerfaksas, o jo pavaduotoju ir kavalerijos generolu–Oliveris Kromvelis. Kariuomenės reforma pasiteisino. 1645 m. birželio mėn. prie Neisbiobuvo sumušta karaliaus kariuomenė. 1646 m. karalius kapituliavo ir pabėgo įŠkotiją. Paskutiniai rojalistų įtvirtinimai pasidavė 1647 m. Škotai užpiniginę išpirką karalių išdavė parlamentui. Pilietinio Anglijos karo metų parlamento įstatymaiTuo pat metu parlamentas vykdė pertvarkymus. 1643 m. rudenį su Škotijabuvo sudaryta sutartis–kovenantas, kuria buvo paskelbta abiejų šaliųsąjunga, remiantis vienoda Bažnyčia. Anglijoje buvo prievarta platinamaspresbiterionų tikėjimas. 1646 m. panaikintos vyskupijos. Ilgasis parlamentas sprendė ir agrarinį klausimą. Jau karo pradžiojeir vėliau parlamentas priėmė anglų dvasininkijos, rojalistų ir karūnosžemių sekvestravimo aktus. Šias žemes pradėta pardavinėti dideliaissklypais. 1646 m. buvo priimtas svarbiausias agrarinis įstatymas–likviduotiriteriškąsias valdas. Feodalinė nuosavybė tapo privatine. 1643 m. parlamentas įvedė griežtą cenzūrą, užkirsdamas keliądemokratinei literatūrai. Idėjinė kova Anglijos revoliucijos metuPresbiterionų programa buvo įvykdyta 1647 m. Jie buvo patenkintiįvykdytais pertvarkymais–liko tk legaliai susitarti su karaliumi dėlpolitinės valdžios pasidalijimo tarp parlamento ir karūnos. Kitokius uždavinius sau kėlė independentai. Tolesnės revoliucijosraidos programa, sumanyta independentų, visapusiškai ir aiškiai buvoišdėstyta jų dokumente „Pasiūlymų skyriai”. Pagrindinis jo autorius buvoKromvelio bendražygis ir žentas Henris Aertonas–independentų ideologas.Pagal šį dokumentą parlamentas turėjo būti renkamas nustatytą dieną kasdveji metai, jo kompetencijai turėtų būti priskirta aukščiausioji teismųvaldžia ir karinės pajėgos. Čia buvo reikalaujama panaikinti privalomąpresbiterionystę. Tuo pačiu metu susiformavo ir levelerių judėjimas, kuriam vadovavoDžonas Lilbernas. Jie tvirtai gynė privatinės nuosavybės principą, norėjo,kad būtų reformuota mokesčių sistema, panaikintos monopolijos, dešimtinės,aptvėrimai. Jie siekė, kad būtų demokratizuota teisėtvarka, laikėsitikėjimo laisvės principo. Kaip independentai, taip ir leveleriai paskelbėsavo programinį dokumentą „Tautos sustarimas”. Pirmasis Anglijos parlamento valymasBekompromisinės kovos su presbiterionais ėmėsi kareiviai. 1647 m. jieįkūrė savo organizaciją–agitatorių tarybas. Jų veikla suneramino ne tikpresbiterionus, bet ir independentus. 1647 m. presbiterionai iš Žemutiniųrūmų išvaikė independentus, Londone ėmė formuoti karines pajėgas. Tada įLondoną įžengė kariuomenė. Kromvelio vadovaujama independentų kavalerijaapsupo Vestminsterį ir išvalė parlamentą–išvijo iš jo presbiterionųlyderius. Inependentai tapo vadovaujančia revoliucijos jėga. Antrasis Anglijos pilietinis karasKarolis Stiuartas sudarė sandėrį su škotais ir vėl pradėjo karą.Škotai bijojo presbiterioniškojo kovenanto žlugimo. Sukruto ir rojalistųbūriai kitose šalies dalyse. Ferfakso ir Kromvelio vadovaujami parlamentopulkai stojo ginti revoliucijos. Antrasis pilietinis karas prasidėjo 1648m. vasario mėnesį. Rugpjūčio mėn. revoliucinės jėgos laimėjo mūšį priePrestono–pilietinis karas pasibaigė. Tačiau kol Londone nebuvo independentų lyderių, parlamente sukrutopresbiterionai (ne visi jie buvo „išvalyti”). Jie nusprendė savavališkaipaleisti kariuomenę. Tačiau apie tai greit pasklido kalbos, kariuomenėįžengė į Londoną, parlamentas buvo antrąkart išvalytas. Išvijus apie 140presbiterionų, independentai įgijo tvirtą politinę hegemoniją. Anglijos independentų Respublika 1649–1653 m.Demokratinės jėgos pasiekė, kad independentai priimtų nutarimą teistikaralių. Sudarytas Tribunolas paskelbė jam mirties nuosprendį. 1649 m.sausio 30 d. Karolis Stiuartas buvo nukirsdintas. Tuo pat metu likviduotakaraliaus ir Lordų rūmų valdžia. 1649 m. gegužės 19 d. Anglija buvo paskelbta „laisva Respublika bejokio karaliaus ir be Lordų rūmų”. Pagal naują konstituciją Angliją turėjo valdyti vienerių rūmųparlamentas, kuriam priklausė aukščiausia įstatymų leidimo valdžia,aukščiausiu vykdomuoju organu tapo Valstybės taryba. Vadovaujantį vaidmenįvisuose šiuose organuose vaidino independentai. Tačiau Respublika netapodemokratine–politinės teisės liaudžiai nebuvo suteiktos, rinkimų sistemaliko nepertvarkyta. Ekonominė Respublikos politika buvo protekcionizmas–įstatymai,draudžią į vidaus rinką įvežti konkurentines prekes. Kromvelis ėmėstatydinti didžiulį laivyną. Žymūs ekonominiai laimėjimai lėmė tai, kad jau kitais metaisRespubliką pripažino Ispanija, Prancūzija. 1652–1654 m. Anglija kariavo suOlandija, ir ši buvo priversta sutikti su nepalankiu jai navigacijosįstatymu, draudusiu ne angliškais laivais į Anglijos kolonijas įvežtiprekių. Naujų prekybinių privilegijų anglų buržuazija gavo ir po sėkmingo1650–1654 m. karo su Portugalija. Suprantama, karaliaus nukirsdinimas sukėlė neigiamą reakcijąrojalistuose. Tačiau Kromvelis sėkmingai malšino jų maištus. 1649–1652 m. pats Kromvelis vadovavo baudžiamajai ekspedicijai įAiriją. Svarbausias ekspedicijos uždavinys buvo pavergti Airiją ir padarytiją naujo tipo kolonija, kur viešpatautų samdomas darbas. Po baisiųskerdynių Airija buvo nukariauta. Panašaus, tik kiek smulkesnio užmojožygis buvo surengtas 1650–1651 m. į Škotiją. Čia buvo sustiprintas anglųrežimas. Protektorato režimas Anglijoje 1653–1659 m.Šeštojo dešimtmečio pradžioje liaudis galutinai nusivylė independentųRespublika. Valstiečiai skurdo, pramonės depresiją lydėjo masinis nedarbas.1653 m. prasidėjo ir viršūnių–kariuomenės vadovybės irparlamento–nesutarimai. Ilgasis parlamentas norėjo ir toliau valdyti,savavališkai pratęsė savo įgaliojimus. Kariuomenės vadovybė buvoįsitikinusi, kad ji yra svarbiausioji jėga ir turi valdyti šalį. Tai, kad parlamentas buvo oficialioji valdžia, jį ir pražudė–liaudisvisas blogybes matė tik jame. Tuo pasinaudojo Kromvelis ir 1653 m.balandžio 20 d. išvaikė Ilgojo parlamento likučius („uodegą”). Žmonės karštai sveikino tokį įvykių posūkį. Kromvelis teigė, kadnaująjį parlamentą turi sudaryti „Dievo žmonės”–religinių independentųbendruomenių atstovai. Bandruomenės atrinko „geriausius žmones”, kuriuosKromvelis pakvietė į Mažajį parlamentą. Tačiau daugelis tų „šventųjųžmonių” pasirodė esą radikaliai nusiteikę, o to Kromvelis nesitikėjo. 1653m. gruodžio 12 d. Mažasis parlamentas pats save paleido (suprantama, ne beKromvelio rūpesčio). Independentai susidūrė su rimta problema–kaip apsaugoti revoliucijosiškovojimus ir kartu sustiprinti savo valdžią? Išeitį rado–karinėdiktatūra. 1653 m. gruodžio 16 d. Kromvelis buvo paskelbtas Respublikos lordųprotektoriumi. Naujoji konstitucija išsaugojo ir parlamentą, ir Valstybėstarybą, tačiau reali valdžia atiteko kariniam diktatoriui–Kromveliui, kurissave vadino „visos šalies policininku”. Šalis buvo suskirstyta į karinesapygardas, ir kiekvienai iš jų vadovavo generolas majoras. Diktatūrinis režimas slopino bet kokią nepasitenkinimo apraišką.Kiekvieną sambūrį išvaikydavo kareiviai. Jeigu būdavo įtariama, kad žmogusrodo nepagarbą valdžiai, jis būdavo sodinamas į kalėjimą. Legalizuotiaptvėrimai–valstiečių bruzdėjimai prieš juos būdavo laikomi kriminaliniunusikaltimu. Nepaisant to, įtampa išliko. Visi jautė režimo laikinumą. Daugelis išvaldančiųjų sluoksnių nedviprasmiškai atsigręžė į monarchiją, kaip įišbandytą ir laiko patvirtintą santvarką. Tada kilo mintis karūnuotiKromvelį, tačiau šis atsisakė. Naujoji 1657 m. konstitucija protektoriausvaldžią paskelbė paveldima ir restauravo Lordų rūmus. 1658 m. mirėKromvelis, protektoriumi tapo jo sūnus Ričardas. Jis visiškai netiko būtidiktatoriumi, todėl 1659 m. pavasarį atsisakė šio titulo. Monarchijos restauravimas AnglijojeProtektorato generolai į valdžią pakvietė Ilgojo parlamento „uodegą”.Taip prasidėjo Antrosios Respublikos laikotarpis (1659–1660). Tačiauparlamentas pateko į labai sudėtingą situaciją. Juo nepatenkinti buvožmonės, presbiterionai, generalitetas siekė primesti savo valią.Parlamentas nesprendė valstybinės santvarkos klausimo, nesusidorojo sufinansiniais sunkumais. Niekas juo nepasitikėjo. 1659 m. rudenį generalitetas pamėgino įvykdyti karinį perversmą,tačiau tam pasipriešino generolo Monko pulkai. Nestabili politinė situacijaskatino atgimti mintis apie presbiterionišką parlamentą, monarchiją. Tampritarė ir generolas Monkas, kuris 1660 m. vasario 3 d. įžengė į Londoną.Buvo suorganizuoti rinkimai į naują parlamentą (konventą). 1660 m. balandžio mėn. įvyko pirmasis konvento posėdis. Pirmas joaktas buvo Karolio Stiuarto Jaunesniojo kvietimas į Anglijos sostą.Respublika žlugo, o kartu baigėsi ir Anglijos revoliucija. Anglijos revoliucijos XVII a. išdavosXVII a. vidurio Anglijos revoliucija buvo didelės istorinės reikšmėsįvykis. Ji sudrebino visą anglų tautą. Nors revoliucija pralaimėjo, bet1660 m. Stiuartų dinastijos restauracija nebuvo grįžimas į absoliutizmą.Presbiterionų parlamentui karalius pažadėjo valdyti kartu ir pasitariant.Politinis revoliucijos uždavinys buvo išspręstas–įtvirtinta konstitucinėmonarchija. Didelis revoliucijos iškovojimas buvo agrariniai įstatymai.Agrariniai pertvarkymai, didesnė savininkų veiklos ir konkurencijos laisvė,įsitvirtinusi nuvertus absoliutizmą, protekcionistinė politika–visa taisudarė sąlygas Anglijoje vystytis kapitalizmui. Didžiulis revoliucijospoveikis sąlygojo mokslo, ideologijos, kultūros suklestėjimą. Revoliucijapradėjo demokratiną Anglijos tradiciją. Anglijos revoliucijos užmojis istoriškai pažangių rezultatų davė netik Anglijai. Monarchijos nuvertimas sukėlė audringą reakciją Prancūzijoje,Olandijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Romoje, Danijoje. Anglijos revoliucija uždėjo gilų antspaudą tolesnei Europos irAmerikos istorijai. Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr.XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Rusija buvo atsilikusi feodalinėvalstybė. Jos atsilikimą rodė:1. Labai silpnai besivystę kapitalistiniai santykiai (buvo mažaimanufaktūrų, silpna vidaus bei užsienio politika). 2. Reguliarios kariuomenės neturėjimas. Pašauktinių kariuomenė buvonedrausminga, samdomi šaulių pulkai dažnai būdavo neištikimi. Rusijaneturėjo laivyno.
Atsilikimo priežastys:
1. Istorinės sąlygos (dar buvo jaučiamos mongolų–totorių antplūdžiųpasekmės, nuolatiniai karai, Ivano IV politikos paskmės). 2. Svarbiausia priežastis–Rusija neturėjo išėjimo į jūras. Juodąjąjūrą valdė turkai, Baltijos–švedai. Rusija naudojosi tik Baltąja jūra,netinkama vystytis prekybai. Todėl dažniausiai rusų pirkliai prie Baltijosjūros labai pigiai parduodavo prekes užsienio pirkliams. Petras ITokioje situacijoje į valdžią atėjo jaunas caras Petras I. Pagrindinisjo uždavinys–įveikti Rusijos atsilikimą ir priartinti ją prie Europos.Petras I domėjosi ekonominiu užsienio vystymusi. Jis suprato, kad Rusijanieko nepadarys tol, kol neturės išėjimo į jūras. Dar XVII a. pabaigoje suturkais kariavo dėl Azovo jūros, ją atkovojo. Ieškojo sąjungininkų kovojesu Turkija dėl Juodosios jūros. Paramos negavo, bet suprato, kad vienaRusija Turkijos neįveiks. Todėl nusprendė kovoti dėl Baltijos, nes čiatikėjosi rasti sąjungininkų. Petras I sudarė sąjungą su Danija ir su Augustu II. 1700 m. prasidėjoŠiaurės karas, trukęs iki 1721 m. Švediją tuo metu valdė KarolisXII–talentingas karvedys. Pirmiausia jis sutriuškino danus, o po to, tiesNarva, Petro I kariuomenę, Saksonijos kariuomenę, įžengė į Žečpospolitą.Nuvertė Augustą II, karaliumi pastatė Stanislovą Leščinskį. Pralaimėjimasties Narva Petro I nesugniuždė–jis tik pamatė, ko trūksta Rusijai. Iškartpo pralaimėjimo jis pradėjo didžiules reformas:
1. Sukūrė reguliariąją rekrutų kariuomenę. 2. Pradėjo statyti laivyną. 3. Statė valstybines manufaktūras: metalurgijos, ginklų, audimo, odosperdirbimo.
Jau 1701 m. nauja, reorganizuota rusų kariuomenė patyrė pirmą pergalęties Šliselburgu. Tačiau lemiamą reikšmę turėjo pergalė ties Poltava 1709m. Šiame mūšyje Švedija praktiškai prarado savo sausumos kariuomenę. Betjai liko galingas jūrų laivynas. Pirmąją pergalę jaunas rusų laivynaspatyrė 1714 m. ties Hankos pusiasaliu. Po to buvo dar keletas stambių jūrosmūšių ir 1721 m. Švedija buvo priversta pasirašyti Ništato taikos sutartį,pagal kurią Rusija gavo Livoniją. Politinės Petro I reformosXVIII a. pradžios Rusijos politinė struktūra buvo visiškai pasenusi:caras, bojarinų dūma, prikazai. Vietose neribotą valdžią turėjo vaivados.Bojarinų dūma buvo gremėzdiška, netobula valstybinė institucija, todėl 1711m. Petras I bojarinų dūmą panaikino. Vietoje jos jis sukūrė įstatymųleidžiamąjį organą Senatą, kuris Petro I laikais turėjo dideles teises,valdė šalį, kai caras buvo žygiuose. Senatorius Petras I skirdavo ne pagalkilmę, o pagal protą. Visiškai išsiderinusi buvo prikazų sistema. Prikazų buvo daugybė, jievienas kitam trukdė, todėl rimto darbo nedirbo. Vietoje prikazų buvosukurtos kolegijos, turėjusios tiksliai apibrėžtą veiklos sritį. Kolegijosevisi klausimai turėjo būti sprendžiami kolegialiai. Petras I įsteigė generalinio prokuroro postą. Generalinis prokurorasturėjo kontroliuoti, kaip vykdomi caro nurodymai. Rusijoje buvo sukurtos 8 gubernijos. Gubernatoriai buvo nelabaisuvaldomi (ypač po Petro I mirties). Didžiulę reikšmę valstybės gyvenimeturėjo rangų lentelė, pagal kurią pareigų skirstymas rėmėsi ne kilmingumu,o užsitarnavimu. Lentelę sudarė 14 rangų, nuo 7–ojo būdavo suteikiamasbajoro titulas. Petro I laikais buvo suvalstybinta Bažnyčia, panaikintas patriarchopostas, visus religinius reikalus ėmė tvarkyti Sinodas–valstybinė įstaiga. Didžiules reformas Petras I atliko švietimo, kultūros, mokslo srityse.Įvykdžius visas reformas, Rusija nesusilygino su pirmaujančiomis Europosvalstybėmis, bet sumažėjo atsilikimas–buvo padėtas stiprus pamatas. 1721 m. Rusija buvo paskelbta Imperija, nes tuomet ji jau buvodaugiatautė didelė valstybė, turinti didžiulę, gerai apmokytą armiją,laivyną. Laimėjus Šiaurės karą, Rusijos autoritetas tarptautinėje arenojelabai išaugo. Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karasNuo XVI a. kolonizaciją Šiaurės Amerikoje vykdė Ispanija, Prancūzija,Anglija, Nyderlandai. Gyvybingiausios pasirodė esančios anglų gyvenvietės.Tai priklausė nuo Anglijos karinės galios ir kolonizacijos pobūdžio. IšAnglijos į Ameriką plūdo didžiausias nuskurdusių gyventojų srautas. OOlandijos ir Prancūzijos kolonijose nebuvo masinės valstiečiųkolonizacijos, stambūs žemių savininkai buvo labai suinteresuoti kailiųprekyba su indėnais. Pirmoji nuolatinė anglų gyvenvietė Šiaurės Amerikoje buvo įkurta 1607m. pelkėtose Džeimso upės žiotyse, būsimosios Virdžinijos teritorijoje.Ilainiui Atlanto pakrantėje įsikūrė 13 kolonijų (šiaurinės, vadinamosNaująja Anglija: Nju Hepšyras, Masačiusetsas, Konektikutas, Rod Ailendas;centrinės: Niujorkas, Pensilvanija, Nju Džersis, Delaveras; pietinės:Virdžinija, Merilendas, Šiaurės Karolina, Pietų Karolina, Džordžija). Pusantro šimtmečio, trukusio nuo anglų kolonijų įkūrimo ŠiaurėsAmerikoje iki 1775–1783 m. Nepriklausomybės karo, čia klostėsikapitalistiniai santykiai, formavosi buržuazinės revoliucijos prielaidos.Svarbų vaidmenį suvaidino puritonizmas. Naujajame Pasaulyje ši ideologijatapo teorine ankstyvosios buržuazinės visuomenės sukūrimo programa. Potruputį augo namudinė pramonė, o antroje XVII a. pusėje atsirado irmanufaktūrų. XVIII a. viduryje susidaręs teritorijos, kalbos, ekonominiogyvenimo ir kolonijų ūkinių interesų bendrumas padėjo naujosnacijos–amerikiečių–pamatus. Gyventojai įgijo bendrų psichinių bruožų.Pakito čia vartojama anglų kalba–atsirado naujų žodžių, kitų pakito tartis.XVIII a. viduryje daugelis kolonijų gyventojų jau vadino saveamerikiečiais.
Amerikos Nepriklausomybės karo priežastys 1. Agrarinė problemaAnglijos karalius ir aristokratinė dvarininkija negailėjo pastangųfeodaliniams principams įtvirtinti kolonijose. Stambiems valdytojamspriklausė daug žemių ir karališkose kolonijose, ir tose, kurias karaliaidovanodavo stambiems dvarininkams (lordas Baltimoras buvo Merilendosavininkas ir pan.). Žemės sklypus jie dalindavo persikelėliamsfiksuotosios rentos sąlygomis, bet neleido kolonijose įsitvirtinti laisvaiburžuazinei perkamos ir parduodamos žemės nuosavybei. Feodalizmo elementaiagrariniuose santykiuose–latifundijos, majoratas, fiksuotoji renta–buvoypač ryškūs centrinėse ir pietinėse kolonijose. Kova dėl demokratinio žemėsklausimo sprendimo pasireiškė įvairiomis formomis: kėlimusi į „laisvas”žemes (skvoterystė), sukilimais (1676 m., vadovaujamas Bekono). 2. Prekybinės ekonominės problemosSvarbi prieštaravimų tarp kolonijų ir metropolijos didėjimopriežastis, šalia agrarinio klausimo, buvo prekybinės ekonominės problemos.Anglijos buržuazija kolonijas traktavo kaip žaliavų šaltinį ir rinką savopramoninėms prekėms. Įvežamų į kolonijas anglų prekių piniginė išraiškasutinkamai su merkantilizmo doktrina viršijo įvežamųjų žaliavų kainas.Tačiau šiaurinės ir centrinės kolonijos ėjo kapitalistiniu keliu, kaip irpati metropolija, o buržuaziniai Amerikos savininkai tapo anglų buržuazijosvaržovais laivų statyboje, geležies liejimo pramonėje, prekyboje su VestIndija ir kitur. Anglija, būkštaudama dėl didėjančio ekonominio kolonijųsavarankiškumo, stengėsi visaip riboti pramonės ir prekybos raidąAmerikoje. Ji uždraudė vilnonių gaminių eksportą iš kolonijų, 1750 m.įstatymu buvo užginta steigti metalo apdirbimo dirbtuves etc. Anglijosvyriausybė išleido daugybę įsakų, draudžiančių išvykti meistrams, išvežtiiš Anglijos į kolonijas mašinas, išradimus. Navigaciniai aktai griežtaireglamentavo kolonijų prekybą su metropolija ir trečiosiomis šalimis. 3. Administracinė metropolijos politikaBuržuazinei raidai trukdė administracinė Anglijos politika, siekusikontroliuoti politinį kolonijų gyvenimą. XVIII a. viduryje trylikosAmerikos kolonijų politinė organizacija turėjo daug bendro. Karalius skyrėdaugelio kolonijų gubernatorius, kurių rankose buvo sutelkta vykdomoji,teisminė ir įstatymų leidimo valdžia. Kolonijų asamblėjas sudarė Taryba(savotiški Aukštieji rūmai), kurios narius skyrė gubernatorius išaristokratijos atstovų, ir gyventojų renkami Žemutiniai rūmai, kuriemspriklausė įstatymų leidimo iniciatyva ir teisė votuoti pinigines lėšaskolonijoms valdyti. Rinkimams buvo taikomas turto cenzas, jie visur buvoatviri.
Taigi, kapitalistinių santykių raida kolonijose, karališkosiosvyriausybės kursas į reglamentacijos stiprinimą ekonomikos ir politikossrityse, bet kokios ūkinės veiklos varžymas, politinės persikelėlių laisvėsribojimas, amerikiečių nacijos susiformavimas–visa tai vedė į neišvengiamąkonfliktą.
Džordžas Vašingtonas (George Washington) ir Neriklausomybėsdeklaracija
Vašingtonas buvo turtingas plantatorius, kilęs iš Virdžinijos.1775–1783 m. Nepriklausomybės karo metu jis priklausė nuosaikiajam sparnui.Jis buvo pirmasis Amerikos prezidentas (1789–1792 ir 1792–1796). 1751 m.jis tapo Virdžinijos milicijos vadovu, vėliau daug nusipelnė,reorganizuodamas partizaniškąją miliciją į reguliariąją armiją. 1774 m.I–ojo Kontinentinio Kongreso dalyvis, vadovavo Nepriklausomybės karui,aktyviai dalyvavo ruošiant JAV konstituciją 1787 m. Užsienio politikojesiekė plačių tarptautinių Amerikos santykių užmezgimo. Amerikoje jisvadinamas Tėvynės Tėvu. 1776 m. pavasarį daugelis kolonijų pasiskelbė nepriklausomomisvalstijomis. Tų pačių metų liepos 4 d. Kongresas priėmė Nepriklausomybėsdeklaraciją, paskelbusią naujos nepriklausomos valstybės–Jungtinių AmerikosValstijų–sukūrimą. Jos autorius buvo nuoseklus demokratas, švietėjų sparnoatstovas Tomas Džefersonas. Socialinėje filosofinėje deklaracijos dalyjepamėginta teoriškai pagrįsti kolonistų teises. Atraminis jos teiginys buvošvietėjiška prigimtinių žmogaus teisių teorija. Natūrali teisinė koncepcija„gyvenimas, laisvė ir nuosavybė” čia įgijo humanistinį pobūdį, nes sąrašaspapildytas žodžiais „laimės siekimas”. Svarbiausi deklaracijos teiginiaibuvo antikolonializmo idėja ir liaudžiai pripažinta sukilimo teisė.Nepriklausomybės deklaracija turėjo didžiulę pažangią reikšmę. Taip gimė JAV. Po laimėto 1783 m. Nepriklausomybės karo ją Versalio
sutartimi pripažino Anglija. Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metaisPo jakobinų diktatūros žlugimo 1793 m. birželio 24 d. Prancūzijojeįsitvirtino direktorijos režimas. Per keturis šio režimo metus Prancūzijapatyrė didžiulį ekonominį ir politinį nuosmukį. Konservatyvieji sluoksniaiėmė ruoštis kariniam perversmui ir direktorijos režimo nuvertimui, jįpakeičiant tvirta valdžia, nepriklausančia nuo parlamentinių organų.Politinės krizės įkarštyje į Paryžių atvyko generolas Bonapartas, savokariuomenę Egipte palikęs likimo valiai. Baisus garbėtroška NapoleonasBonapartas pasirodė esąs tinkamiausias kariniam perversmui įvykdyti, jįparėmė įtakingi finansininkai. 1799 m. lapkričio 9 d. (briumero 18 d.) įvyko perversmas, valdžia buvoperduota trims laikiniems konsulams, o faktiškai–Napoleonui. 1799 m. gruodžio mėn. buvo priimta nauja Prancūzijos konstitucija.Formaliai Prancūzija liko Respublika su labai sudėtinga, išsišakojusiavaldymo struktūra. Vykdomoji valdžia (su gerokai išplėstais josįgaliojimais) buvo suteikta trims konsulams. Pirmasis konsulas, kuriuo tapoNapoleonas Bonapartas, buvo renkamas dešimčiai metų. Jis turėjo visąvykdomąją, iš dalies teisminę ir įstatymų leidimo valdžią: skyrė ministrus,valdininkus į aukščiausius civilinės ir karinės valdžios postus,ambasadorius, vadovavo vidaus ir užsienio politikai. Antrasis ir trečiasiskonsulai turėjo patariamojo balso teisę. Pirmą kartą į konstitucijos tekstąbuvo įrašytos konsulų pavardės. Visi vyrai, sulaukę 21 metų, turėjo balsavimo teisę, bet rinko nedeputatus, o kandidatus į deputatus. Iš šių kandidatų tarpo vyriausybėatrinkdavo deputatus. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo padalinta tarpkelių organų–Valstybės tarybos, Tribunato ir Įstatymų leidžiamojo korpuso.Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo pavaldi vykdomajai valdžiai. Visiministrai buvo tiesiogiai pavaldūs pirmajam konsului. Prancūzijoje įsitvirtino Napoleono Bonaparto asmeninės valdžiosrežimas, tačiau svarbiausieji revoliucijos metų iškovojimai nebuvopanaikinti. Konstitucija užtikrino naujųjų savininkų teises į revoliucijosmetais įgytas žemes, o tai atitiko buržuazijos ir valstietijos interesus. Plebiscitas patvirtino konstituciją, nes balsavimas buvo atviras, o beto, buvo balsuojama ne tiek už konstituciją, kiek už Napoleoną, kuris jautada buvo labai populiarus. Napoleonas Bonapartas (1769–1821)–valstybės irkaro veikėjas tais laikais, kai buržuazija dar buvo jauna, besistengiantiįtvirtinti savo iškovojimus. Jis buvo tvirtos valios ir nepaprastų gabumų.Nauju 1802 m. plebiscitu Napoleonas buvo patvirtintas pirmuoju konsulu ikigyvos galvos. Jam buvo suteikta teisė paskirti savo įpėdinį, paleistiĮstatymų leidžiamąjį korpusą, asmeniškai sudarinėti taikos sutartis. Taispačiais metais jo gimimo diena buvo paskelbta nacionaline švente, o kitais(1803 m.) jo atvaizdas pasirodė ant monetų. Prancūzijos paskelbimas ImperijaPirmojo konsulo valdžia ilgainiui darėsi vieno asmens diktatūra.Logiškas to rezultatas buvo Napoleono Bonaparto paskelbimas Prancūzijosimperatoriumi Napoleono I vardu 1804 m. gegužės mėn. Jį iškilmingaikarūnavo pats Romos popiežius. 1810 m. Napoleonas pradėjo ieškoti žmonosEuropos valdovų rūmuose. Taip jis tikėjosi atsidurti teisėtų monarchų tarpeir įkurti savo dinastiją. 1807 m. buvo panaikintas Tribunatas–vienintelis opozicinis organas.Įstatymų leidžiamasis organas rinkdavosi labai retai. Prancūzijojegalutinai įsigalėjo autoritarinis režimas. 1802 m. buvo išleistas bajorų emigrantų amnestijos įstatymas.Prancūzijos imperatorius, stengdamasis sustiprinti savo režimą, kūrė naująelitą, dalijo bajorų titulus, dalino žemes. Tačiau tai nereiškė, kadgrįžtama į feodalinę santvarką–luominės privilegijos nebuvo sugrąžintos,Napoleono įstatymai įtvirtino teisinę lygybę. Administracinė Prancūzijos sistemaKonsulato ir Imperijos laikotarpiu buvo galutinai centralizuotasbiurokratinis valstybės aparatas, panaikinta renkamoji vietinė valdžia irdepartamentų savivaldybės. Jas pakeitė prefektūrų sistema. Departamentamsvadovavo vyriausybės skiriamas prefektas, turėjęs visą administracinęvaldžią. Taip pat buvo skiriami miestų ir kaimų komunų merai. Visi teismoorganai priklausė nuo centrinės valdžios. Ši Napoleono sukurta sistemagyvavo dar ilgai po kūrėjo mirties. Katalikybė paskelbta prancūzų daugumosreligija, Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo panaikintas. Konsulato ir Imperijos laikotarpiu demokratiniai Prancūzijosrevoliucijos iškovojimai daugiausia buvo likviduoti. Rinkimai irplebiscitai buvo formalūs, o deklaracijos apie politinę laisvę tapodemagogija. Uždaryta didžioji dalis laikraščių, buvo pažeidinėjamakorespondencijos paslaptis. Visus mokslinius tyrinėjimus ir švietimąvaldžia griežtai kontroliavo. Itin svarbią reikšmę įgijo kariuomenė–galingas sukurtojo režimoramstis. Plačiai buvo praktikuojamas kariškių skyrimas į aukštus civilinėsvaldžios postus. Didelį vaidmenį vaidino gerai organizuotas ir išsišakojęspolicijos aparatas. Labai gausi buvo ir žandarmerija. Prancūzijojeįsigalėjo karinė biurokratinė diktatūra. Ekonominė Prancūzijos raidaXIX a. pradžioje Prancūzija tebebuvo daugiausia žemės ūkio šalis.Revoliucija sudarė sąlygas vystytis kapitalistiniams santykiams. Kaimas,išlaisvintas iš feodalinių pančių, tapo žaliavų tiekėju Prancūzijospramonei, kuri 1810 m. 50% viršijo ikirevoliucinį pramonės lygį. Įmonininkųveiklai skatinti 1800 m. buvo įkurtas Prancūzijos bankas. Pradėtos naudotigaro mašinos. Napoleonui atėjus į valdžią, šalies finansinė padėtis buvo nepaprastaisunki: iždas tuščias, valstybinių įstaigų tarnautojai jau seniai nebegavoalgų. Vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą, mokesčiai nuokapitalo net buvo sumažinti (nors padidinti netiesioginiai mokesčiai). Sėkmingi karai ir protekcionistinė politika padėjo augti eksportui.Europos valstybėms Napoleonas primesdavo Prancūzijai palankias prekybossąlygas. Apskritai Konsulato ir Imperijos laikotarpis buvo palankus Prancūzijospramonei. Napoleono kodeksaiKonsulato ir Imperijos laikotarpiu buvo atliktas didelis darbastvarkant įstatymus ir rengiant naujosios valstybės teisines normas. Šiodarbo viršūnė buvo Civilinis (Napoleono) kodeksas, paskelbtas 1804 m.Kodeksas įtvirtino revoliucijos paskelbtus principus: asmens neliečiamumą,sąžinės laisvę, piliečių lygybę prieš įstatymus, privatinę nuosavybę. 1807m. buvo išleistas Baudžiamasis, o 1811 m.–Komercinis kodeksas. Napoleono karaiKonsulato ir Pirmosios Imperijos laikais beveik be pertraukos vykoNapoleono vadovaujami Prancūzijos karai su Europos valstybėmis.Revoliuciniai išsivadavimo karai virto grobikiškais. Užkariautose Europosšalyse Napoleonas vykdė tokią politiką, kuri tas valstybes siekė paverstiprancūziškų prekių realizavimo rinka ir Prancūzijos pramonės žaliavųšaltiniu. Svarbiausias Napoleono karų tikslas buvo siekti Prancūzijos kariniopolitinio ir prekybinio–pramoninio vyravimo Europoje. Puikios karinėspergalės skatino kurti vis naujus planus, įgavusius fantastinį pobūdį:įsiviešpatauti visame pasaulyje. Antiprancūziškai koalicijai priklausėAnglija, Rusija, Austrija ir Prūsija. Šios valstybės turėjo savų interesų,kurie kartais susikirsdavo (Rusija ir Austrija kovojo dėl pirmavimoBalkanuose, Austrija ir Prūsija–dėl viešpatavimo vokiečių žemėse). TuoNapoleonas mokėjo pasinaudoti. Antroji antibonopartiška koalicija1800 m. birželio 14 d. Austrija patyrė pralaimėjimą mūšyje prieMarengo. Tais pačiais metais iširo antroji koalicija (pirmoji koalicijabuvo susiorganizavusi 1792–1793 m.). Iš karo pasitraukė Rusija. Su Rusijair Austrija 1801 m. buvo pasirašytos taikos sutartys. Kairysis Reinokrantas ir Belgija buvo pripažinti Prancūzijos valdomis. 1802 m. Amjene buvo pasirašyta taikos sutartis su Anglija. Prancūzijair Anglija įsipareigojo palaikyti susidariusią Europoje padėtį, oNapoleonas atsisakė pretenzijų į Egiptą. Ši taika labai išpopuliarinoNapoleoną. Trečioji antibonopartiška koalicijaTaika pasirodė netvirta. Anglija pamėgino primesti Prancūzijaisusitarimą stipriai Anglijos buržuazijai naudingu prekybos laisvėsprincipu, su kuo Napoleonas negalėjo sutikti. 1803 m. prasidėjo karoveiksmai. 1805 m. susiformavo trečioji Europos valstybių koalicija priešNapoleono Prancūziją–Anglija, Rusija, Austrija ir Neapolio Karalystė.Pirmieji karo veiksmai Prancūzijai buvo nesėkmingi–1805 m. spalio 21 d.kautynėse prie Trafalgaro kyšulio admirolo Nelsono vadovaujamas Anglijoslaivynas sutriuškino Prancūzijos ir jai talkinusios Ispanijos laivynus.Napoleonui teko atsisakyti plano pulti Angliją. 1805 m. spalio mėn. prancūzai įžengė į Vieną. Gruodžio pradžioje prieAusterlico pralaimėjo jungtinės Rusijos ir Austrijos pajėgos. Pagalpasirašytą taikos sutartį Austrija pripažino Napoleoną Italijos karaliumi,turėjo sumokėti didelę kontribuciją, užleido Veneciją, Istriją, Dalmatiją. 1806 m. iš 16 vokiečių valstybių buvo sudaryta Reino Sąjunga, įeinantiį Napoleono Bonaparto protektoratą. Imperatorius Francas buvo priverstasatsisakyti Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus titulo. Ketvirtoji antibonopartiška koalicijaJau 1806 m. Napoleonas Bonapartas sukūrė didžiulę Imperiją,primenančią Karolio Didžiojo laikus. Sutriuškinus Austriją ir jaipasitraukus iš karo, 1806 m. susidarė ketvirtoji koalicija–Anglija,Prūsija, Rusija, Švedija. Iki tol Prūsija stengėsi nedalyvauti koalicijose,siekė pasinaudoti Austrijos sunkumais, tačiau dabar Napoleono armija jaustovėjo prie jos sienų. Prūsijos likimas buvo išspręstas per keletą dienų dviejuose dideliuosemūšiuose–ties Jena ir Auerštatu. Prūsijos kariuomenė buvo sutriuškinta,spalio pabaigoje Napoleonas įžengė į Berlyną. Kontinentinė blokada1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė kontinentinėsblokados dekretą. Visoje Prancūzijos Imperijoje ir priklausomose nuo josšalyse buvo griežčiausiai uždrausta prekiauti su Britanijos šalimis. Šiablokada Prancūzija siekė sutriuškinti ekonominį Anglijos potencialą. Tačiau savo tikslo–ekonomiškai sutriuškinti Angliją–Napoleonasnepasiekė. Nors Anglijos ūkis ir turėjo sunkumų, tačiau jie nebuvokatastrofiški: Anglija valdė dideles kolonijas, turėjo glaudžius ryšius suAmerika ir, nepaisydama draudimų, plačiai vertėsi kontrabandine prekybaEuropoje. Sunkiausiai blokada atsiliepė Europos šalių ekonomikai. Nutraukusryšius su Anglija, prasidėjo ekonominės krizės. Paaiškėjo, kad irPrancūzija negali apsieiti be Anglijos pramonės gaminių ir žaliavų. Todėl1810 m. blokada buvo sušvelninta–angliškoms prekėms įvestos licenzijos.1806 m. sutriuškinus Prūsiją, ketvirtoji koalicija dar nebuvonugalėta. Kovą tesė Rusija. Dviejuose kruvinuose mūšiuose 1807 m.Prancūzija turėjo persvarą, tačiau rusų kariuomenė pasirodė esanti stipri.Vis dėlto ketvirtosios koalicijos likimas buvo aiškus. Prasidėjo derybosdėl taikos, kurios norėjo ir Rusija, ir Prancūzija. 1807 m. liepos 7 d. Tilžėje buvo pasirašyta Rusijos ir Prancūzijossąjungos sutartis. Rusija pripažino Napoleono užkariavimus, o pati gavoveikimo laisvę Švedijos ir Turkijos atžvilgiu. Kartu Tilžėje buvopasirašyta Prancūzijos ir Prūsijos taikos sutartis. Napoleonas Prūsijosvietoje norėjo įkurti keletą mažų, nuo Prancūzijos priklausomų valstybėlių,tačiau tam pasipriešino caras Aleksandras I. Todėl Prūsijos valstybė buvoišsaugota, nors ir apkarpyta, iš jos padarytos dar kelios valstybės(Vestfalijos Karalystė, Varšuvos Hercogystė). Prūsija turėjo prisidėti priekontinentinės blokados. Tilžės sutartis nebuvo tvirta. Napoleonas nesitenkino Europos dalimi,o Rusija buvo nepatenkinta savo įtakos susilpnėjimu, be to, dėlkontinentinės blokados smuko jos ekonomika. Penktoji antibonopartiška koalicija1807 m. Napoleono karuomenė pradėjo žygį į Pirėnų pusiasalį. Oficialito priežastis buvo Portugalijos atsisakymas dalyvauti kontinentinėjeblokadoje. 1808 m. Ispanija buvo okupuota, į jos sostą Napoleonas pasodinosavo brolį Žozefą. Prieš grobikus sukilo ispanų tauta. Išsivaduojamasisjudėjimas buvo itin grėsmingas, todėl Prancūzijai čia teko laikytididžiules karines pajėgas. Tokia situacija pasinaudojo Austrija, kuri po 1805 m. sutriuškinimojau buvo atsigavusi. 1809 m. susidarė penktoji koalicija–Anglija irAustrija. 1809 m. liepos mėn. atkakliame mūšyje Napoleono kariuomenė vėliškovojo pergalę prieš austrus. Austrijos teritorija buvo labai sumažinta,ji prarado išėjimą į jūrą, Varšuvos Hercogystei atiteko Galicija. Austrijaturėjo prisidėti prie kontinentinės blokados. Tačiau pergalė prieš AustrijąNapoleonui brangiai atsiėjo–prancūzų kariuomenė patyrė didelių nuostolių(Rusija, nors ir buvo žadėjusi, kare dalyvavo fiktyviai). 1809–1811 m. toliau vyko grobikiški Napoleono žygiai. Prie PrancūzijosImperijos buvo prijungta Popiežiaus Sritis su Romos miestu (popiežius PijusVII prievarta išvežtas į Prancūziją). Buvo okupuota Olandijos Karalystė,nepriklausomybės neteko Hamburgas, Bremenas, Liubekas. Beveik visakontinentinė Europa priklausė nuo Prancūzijos. Karinių Prancūzijos laimėjimų priežastys1. Prancūzijos kariuomenė buvo buržuazinės valstybės kariuomenė, kuriądaugiausia sudarė revoliucijos išlaisvinti valstiiečiai. 2. Prancūzijoje buvo visuotinė karo prievolė. 3. Karinė organizacija lėmė, kad gabūs karvedžiai iškildavonatūraliai–ne pagal kilmę, o pagal gabumus. Be to, pats Napoleonas buvogenialus karvedys. 4. Prancūzija buvo didžiausia centralizuota Vakarų Europos valstybė.Monarchijos negalėjo rimtai jai pasipriešinti, todėl jos ir jungėsi įkoalicijas. Vidinė Pirmosios Prancūzijos Imperijos krizėPirmojo XIX a. dešimtmečio pabaigoje Pirmojoje Imperijoje prasidėjokrizė. Ji pasireiškė periodiškais ekonomikos nuosmukiais, gyventojųnuovargiu nuo nesibaigiančių karų, tapusių nuolatine bonapartinio režimodalimi. Karai reikalavo didžiulio jėgų įtempimo, milžiniškų materialiniųišteklių. Iš kaimų karai išplėšė jaunus vyrus–kiekvienas naujas šaukimasvalstiečiams buvo tragedija. Į buržuaziją Napoleonas ėmė žiūrėti kaip įpinigų maišą savo militarinėms užmačioms tenkinti. 1810–1811 m.Prancūzijoje prasidėjo sunki pramoninė krizė. Atsiliepė kontinentinėsblokados padariniai: trūko žaliavų, pramonės gaminių, kilo kainos. Buržuazija ėmė pereiti į opoziciją. Nepasitenkinimas nesibaigiančiaiskarais, avantiūristiniais planais apėmė net Napoleono paskirtusvadovaujančius valdininkijos ir kariuomenės asmenis. Napoleono žygis į Rusiją1810 m. Prancūzijos vyriausybė ėmė rengtis naujam politiniamkursui–įveikti Rusiją–vienintelę galingą Europos žemyno valstybę.Priežasčių buvo nemažai: Rusija nesilaikė kontinentinės blokadossusitarimo, padidino muitus Prancūzijos prekėms. 1812 m. vasarą Napoleonas įžengė į Rusiją. Išsklaidytos rusų armijosnestojo į generalinį mūšį, traukėsi į šalies gilumą. Rugsėjo 14 d.prancūzai įžengė į Maskvą, tačiau aplinkui jau šėlo partizaninis karas.Spalio 18 d. Napoleono armija buvo priversta trauktis iš Maskvos.Besitraukdama kariuomenę patyrė didžiulius nuostolius. Netrukus Napoleonasmetė armiją ir slapta išvyko į Paryžių. Prancūzų kariuomenės pralaimėjimasbuvo visos Napoleono Imperijos kracho pradžia. Šeštoji antibonopartiška koalicija1813 m. pavasarį susidarė šeštoji antinapoleoninė koalicija–Anglija,Rusija, Švedija, Prūsija, Ispanija ir Portugalija, kiek vėliau–Austrija. Lemiamas mūšis tarp Napoleono ir koalicijos įvyko 1813 m. spalio 16–19d. prie Leipcigo. Sąjungininkai turėjo didesnes karines pajėgas, be to,Europa kariavo išsivaduojamąjį karą. Kautynės gavo „tautų mūšio” vardą.Napoleono armija buvo sutriuškinta ir atsitraukė už Reino. 1814 m.pradžioje karas persimetė į Prancūzijos teritoriją. Napoleonas atmetė sąjungininkų pasiūlymus sudaryti taiką ir nustatytiikirevoliucines Prancūzijos sienas. Todėl 1814 m. kovo pradžioje Anglija,Rusija, Prūsija ir Austrija susitarė kariauti su Napoleonu, kol visiškai jįsutriuškins. Napoleono armija jau buvo per silpna, kad atsispirtųkoalicijos kariuomenei. 1814 m. kovo 31 d. sąjungininkų kariuomenė įžengė į Paryžių.Napoleonas atsisakė sosto sūnaus naudai. Senatas, spaudžiamas Europosvalstybių, priėmė nutarimą į Prancūzijos sostą grąžinti Burbonųdinastiją–Ludviką XVIII (nužudytojo Liudviko XVI brolį). Napoleonas ikigyvos galvos buvo ištremtas į Elbės salą. Prancūzijai buvo nustatytos 1792m. sienos. Buvo nutarta sušaukti Vienos konferenciją spręsti klausimams,susijusiems su Napoleono Imperijos žlugimu. Napoleono pralaimėjimo priežastysNapoleono pergalės buvo ir tegalėjo būti tik laikino pobūdžio. VisaPirmosios Imperijos politika Prancūzijoje buvo nukreipta naujomsteritorijoms užkariauti ir tautoms pavergti, siekiant sukurti pasaulinęvalstybę. Napoleonui buvo svetima sąvoka „nacionalinė nepriklausomybė”.Europos žemėlapį jis pertvarkinėjo nekreipdamas dėmesio į nacionaliniusinteresus, šiuo atžvilgiu jis buvo tikras feodalinių monarchų įpėdinis.Tokia politika XIX a. pradžios sąlygomis, kai prasidėjo nacionaliniųvalstybių formavimosi procesas, buvo pasmerkta žlugti. „Šimtas dienų”Dešimties Burbonų valdymo mėnesių pakako pronapoleoniškoms nuotaikomsvėl atgyti. Feodalinės santvarkos atkūrimo grėsmė, daugiau kaip 20 tūkst.Napoleono karininkų ir valdininkų atleidimas sukėlė didžiulįnepasitenkinimą Liudviku XVIII. Tokia situacija pasinaudojo Napoleonas. Jis pastebėjo ir tai, kadderybos Vienos kongrese vyksta sunkiai: tarp buvusių sąjungininkų išryškėjodideli nesutarimai. 1815 m. kovo 1 d. su tūkstančiu gvardiečių jisišsilaipino Prancūzijos Pietuose ir pradėjo pergalingą žygį į Paryžių. Buvoatkurta Imperija. Prieš Napoleoną susidarė paskutinė, septintoji koalicija. 1815 m.birželio 18 d. mūšyje ties Vaterlo (netoli Briuselio) Napoleono kariuomenėbuvo galutinai sumušta. Napoleonas vėl atsisakė sosto, pasidavė anglams,netrukus buvo ištremtas į šv. Elenos salą Atlanto vandenyne. Čia jis 1821m. ir mirė.
Napoleono karų reikšmė
Prancūzijos karai buvo grobikiški, todėl vėliau sukėlė didelįnacionalinio išsivadavimo judėjimą, kurį 1807 m. pradėjo ispanų tauta. Tokskarų pobūdis buvo ir pagrindinė Imperijos žlugimo priežastis. Tačiau karai suvaidino ir teigiamą vaidmenį. Jie buvo reikšmingigriaunant feodalinę baudžiavinę santvarką Europoje. Buvo likviduotaŠventoji Romos Imperija, sumažintas smulkių Vokietijos valstybėliųskaičius, daugelyje šalių (Italijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, VaršuvosHercogystėje, vokiečių valstybėse) buvo įvestas Napoleono kodeksas. Didžioji 1789 m. prancūzų revoliucijaRevoliucijos priežastys
1. Ekonominės XVIII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje baigėsi XVIII a. viduriopakilimas, pablogėjo šalies ekonominė padėtis. 1787–1789 m. prasidėjoprekybos ir pramonės krizė. Gamybos smukimas ir stagnacija, nedarbas apėmėmiestus ir kaimus, kur iki tol klestėjo verslai. Žemės ūkyje taip patsusidarė sunki padėtis. Dėl menko 1788 m. derliaus, atšiaurios žiemos ėmėtrūkti grūdų, iššalo daug vaismedžių, pakilo kainos. Masiniu reiškiniu tapoelgetavimas, padidėjo varguomenės skurdas ir nelaimės.
2 Politinės Tuo pat metu atsiskleidė viešpataujančio visuomenės sluoksnio krizė,kurią paskatino kritiška valstybės finansų padėtis. 1788 m. valstybės skolapasiekė 4,5 milijardo livrų. Monarchija atsidūrė finansinio bankrotoakivaizdoje. Bankininkai nebedavė paskolų. Ieškodama išeities, vyriausybėnutarė dalį mokesčių užkrauti privilegijuotiems luomams (Tiurgo planas).1787 m. buvo sušauktas notablių (karaliaus išrinktų žymių luomų atstovų)susirinkimas. Tačiau notabliai griežtai atsisakė priimti Tiurgo planą. Jiepareikalavo sušaukti Generalinius Luomus, kurie nebuvo susirinkę nuo 1614m. Vyriausybė buvo priversta daryti nuolaidų, nes ir bajorijos vidujesuaktyvėjo liberalioji mažuma, pasirengusi eiti į kompromisą su augančiabajorija. Nacionalinis Prancūzijos Susirinkimas1789 m. pavasarį buvo numatyta sušaukti Generalinius Luomus. Balsuotibuvo leidžiama visiems vyrams, sulaukiusiems 25 metų amžiaus, turintiemsnuolatinę gyvenamąją vietą ir įtrauktiems į mokesčių mokėtojų sąrašus. Rinkimai inspiravo didelį liaudies aktyvumą. 1789 m. pavasarį liaudiesjudėjimas pasiekė apogėjų. Prasidėjo maištai–duoninių grūdų atiminėjimas,įkainojimas ir prievartinis pardavinėjimas. Stiprėjo kova prieš mokesčius:atsisakoma juos mokėti, griaunamos mokesčių rinkėjų kontoros. Visossocialinės trečiojo luomo grupės dar vieningu frontu kovojo priešaristokratiją ir absoliutizmą. Buvo iškovota faktinė spaudos laisvė–taisukėlė milžinišką politinių brošiūrų, pamfletų, afišų potvynį. Šiliteratūra formulavo buržuazijos programą: pilietinė lygybė, buržuazinėslaisvės ir teisės, monarchijos apribojimas atstovaujama įstaiga. 1789 m. gegužės 5 d. Versalyje pradėjo darbą Generaliniai Luomai.Trečiojo luomo deputatai, jausdami liaudies paramą ir jos skatinami, perėjoį puolimą. Jie atmetė luominį atstovavimo principą ir birželio 17 d.pasiskelbė Nacionaliniu Susirinkimu–visos nacijos įgaliotais atstovais.Birželio 20 d. salėje, kurioje paprastai būdavo žaidžiama sviediniu(įprastinė posėdžių salė karaliaus įsakymu buvo uždaryta), deputataiprisiekė neišsiskirstyti, kol bus parengta konstitucija. Liudvikas XVI trečiojo luomo nutarimus paskelbė panaikintais.Gresiančio pavojaus akivaizdoje nesutarimai tarp aristokratijos irmonarchijos buvo pamiršti. Tačiau trečiojo luomo deputatai atsisakėpaklusti karaliui, be to, prie jų prisidėjo dalis bajorijos ir nemažadvasininkijos. Liudvikas XVI buvo priverstas privilegijuotųjų luomųatstovams įsakyti prisijungti prie Nacionalinio Susirinkimo, kuris 1789 m.liepos 9 d. pasiskelbė Nacionaliniu Steigiamuoju Susirinkimu. GeneraliniaiLuomai persiformavo į neluominį atstovaujamąjį susirinkimą, pretenduojantįį aukščiausiąją valdžią. Monarchija nutarė jėga užkirsti kelią prasidedančiai revoliucijai. ĮParyžių buvo sutraukta 20 tūkst. karių, iš kurių daugiausia buvoužsieniečių samdinių. Pirmasis revoliucijos etapas (1789 07 14–1792 08 10)Revoliucijos pradžia Iškankinta, sunerimusi dėl kariuomenės įvedimo liaudis suprato, kadrengiamasi išvaikyti Nacionalinį Susirinkimą, į kurį dėta tiek daug vilčių.Prasidėjo susidūrimai su kariuomene, liepos 13 d. Paryžių apėmė sukilimas.Liepos 14 d. miestas buvo sukilėlių rankose–prie jų buvo prisidėjęGvardijos kariai. Sukilimo kulminacija buvo Bastilijos paėmimas. Tai buvoPrancūzijos revoliucijos pradžia ir pirmoji jos pergalė. Antroje lieposmėnesio pusėje judėjimas apėmė visą Prancūziją. Miestuose buvo sudarominauji municipalitetai, visur pradėta steigti Nacionalinė Gvardija. Svarbiausias 1789 m. sukilimo politinis rezultatas–faktiškasabsoliutizmo nuvertimas. Lemiama politine valstybės jėga tapo SteigiamasisSusirinkimas, vietinė valdžia taip pat perėjo į buržuazijos rankas. Steigiamojo Susirinkimo nutarimaiSteigiamasis Susirinkimas 1789 m. rugpjūčio mėnesį priėmė du svarbiusįstatyminius aktus. Pirmasis–dėl agrarinio klausimo: neatlyginamaipanaikinta Bažnyčiai mokama dešimtinė, senjorų teisė medžioti valstiečiųžemėse ir „asmeninės” feodalinės prievolės, susijusios su asmenspriklausomybės liekanomis (senjorų teismai, menmortas). Buvo panaikintosfeodalinio partikuliarizmo liekanos. Rugpjūčio 26 d. Susirinkimas priėmė „Žmogaus ir piliečio teisiųdeklaraciją”–būsimosios konstitucijos įvadą. 17 deklaracijos straipsniųplačiai suformulavo Švietimo idėjas. Pirmasis straipsnis skelbė, kad„žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai”. Deklaracija skelbė visų lygybęprieš įstatymus, teisę užimti bet kokias pareigas, žodžio ir spaudoslaisvę, religinį pakantumą. Deklaracija buvo didelės istorinės reikšmėsdokumentas. Pirmieji revoliucijos laimėjimai sukėlė priešiškų jai jėgųpasipriešinimą. Tuoj po Bastilijos paėmimo prasidėjo aristokratųkontrrevoliucionierių emigracija, Liudvikas XVI atsisakė patvirtinti Teisiųdeklaraciją ir kitus įstatyminius aktus (nors pasiskelbė prisidedąs prierevoliucijos). Į Versalį buvo sutraukti ištikimi monarchijai kariniaidaliniai. Spalio 5 d. apie 20 tūkst. paryžiečių patraukė įVersalį–karaliaus šeimos ir Nacionalinio Susirinkimo rezidenciją. Paskuijuos žygiavo Nacionalinė Gvardija. Liaudis įsiveržė į rūmus, pareikalavoduonos ir karaliaus persikėlimo į Paryžių. Spalio 6 d. karaliaus šeima,priversta nusileisti, persikėlė į Paryžių, buvo patvirtinta Teisiųdeklaracija, rugpjūčio 4–11 d. dekretai. Karalius atsidūrė revoliucinėssostinės priežiūroje, buvo suardytos pirmosios kontrrevoliucijos užmačios. Įtvirtinęs savo pozicijas, Steigiamasis Susirinkimas tęsė šaliespertvarkymą. Tuo metu Susirinkime vyraujančias pozicijas turėjo nuosaikiejimonarchistai konstitucionalistai. Steigiamojo Susirinkimo pertvarkymai buvonukreipti prieš luominę feodalinę santvarką. Buvo likviduotos luomųprivilegijos, paveldimosios bajorystės institutas, bajorų titulai irherbai, valstybės vykdyta ekonomikos reglamentacija, cechų sistema, vidausmuitai. Ėmė formuotis vidaus rinka, apsaugota nuo užsienio konkurencijos.Susirinkimas buvo priverstas grįžti ir prie agrarinio klausimo. 1790 m.kovo–gegužės mėnesiais priimtieji įstatymai išardė visą feodalinę teisinęžemės nuosavybės struktūrą, panaikino žemės turėjimo hierarchiją. Prievolesvalstiečiai galėjo išsipirkti (nors išpirka buvo didžiulė). SteigiamasisSusirinkimas konfiskavo bažnytines valdas. 1791 m. konstitucija1791 m. rugsėjo mėnesį Steigiamasis Susirinkimas baigė rengtikonstituciją, kuri Prancūzijoje įvedė buržuazinę konstitucinę monarchiją.Įstatymų leidimo valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžiamajam susirinkimui,sudarytam iš vienerių rūmų, vykdomoji–monarchui ir skiriamiems ministrams.Karaliui palikta stabdančiojo veto teisė. Vietinio valdymo sistema taip patbuvo reorganizuota: Prancūzija padalinta į 83 departamentus, pavadintusupių ir kalnų vardais. Valdžią jose turėjo renkamosios tarybos irdirektorijos, miestuose ir kaimuose–renkamieji municipalitetai. Į naująvieningą teismų sistemą įėjo renkami teisėjai ir tarėjai. SteigiamasisSusirinkimas įvedė „civilinę dvasininkijos padėtį”–kunigus ir vyskupus,privalėjusius prisiekti konstitucijai, turėjo rinkti piliečiai. Konstitucija skelbė cenzinę dvipakopę rinkiminę sistemą, pagal kuriągyventojai buvo suskirstyti į „aktyviuosius” ir „pasyviuosius”. Konstitucija negaliojo Prancūzijos kolonijose, kuriose netgi nebuvopanaikinta vergovė. Taigi Steigiamojo Susirinkimo priimtieji įstatymai įtvirtino irjuridiškai įformino stambiosios buržuazijos viešpatavimą. Buvo kalbama, kad„aristokratiją pagal kilmę pakeitė aristokratija pagal turtą”. 1789 m.spalio mėnesį buvo įvesta karinė padėtis. Visuomeninis politinis judėjimasBuvusių valdžioje nuosaikiųjų monarchistų konstitucionalistų veiklakėlė plačių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą. Visuotinę buvusiotrečiojo luomo lygybę, būdingą revoliucijos pradžiai, keitė politinissusiskaidymas. Buržuazijos viršūnės, liberalioji bajorija stengėsipristabdyti ir sustabdyti revoliuciją. Liaudis ir radikalesniejiburžuazijos sluoksniai norėjo, kad revoliucija būtų tęsiama ir josiškovojimai būtų didinami. Vykstančioje politinėje kovoje didelę reikšmę turėjo klubai,atstojantys dar nesančias politines partijas. Didelę įtaką turėjo 1789 m.įkurtas Jakobinų (pagal vienuolyno pavadinimą) klubas. Pirmaisiais metaisčia vyravo nuosaikieji monarchistai konstitucionalistai, nors buvo irįvairesnės orientacijos revoliucionierių (Mirabo, Robespjeras).Demokratiškesnis buvo Kordeljerų klubas (Dantonas, Maratas, Eberas).Svarbiais politiniais centrais tapo Paryžiaus sekcijos–rajonai, į kuriuospagal municipalinę tvarką buvo padalintas Paryžius. Pradėta leisti daugybė laikraščių. Didelį autoritetą turėjo Žano PolioMarato leidžiamas „Liaudies draugas”, Žako Renė Ebero leidžiamas „TėvasDiušenas”. Varenų krizė ir trečiojo luomo skilimas1791 m. naktį į birželio 21 d. karaliaus šeima slapta paliko Paryžiųir patraukė prie rytinių šalies sienų. Su ten stovėjusia kariuomene,emigrantų būriais ir austrų pagalba Liudvikas XVI tikėjosi išvaikytiNacionalinį Susirinkimą. Vareno miestelyje bėgliai buvo atpažinti,sulaikyti ir grąžinti į Paryžių, lydimi varpų gaudesio ir tūkstančiųvalstiečių. Šalyje vėl pakilo demokratinis judėjimas, tačiau dabar jis įgavorespublikonišką pobūdį–monarchija tapo nepopuliari. Šio judėjimo centrasParyžiuje buvo Kordeljerų klubas. 1791 m. liepos 17 d. ParyžiujeNacionalinė Gvardija atidengė ugnį į beginklius demonstrantus,susirinkusius priimti respublikoniškos peticijos (užmušta 50 žmonių). Toks buvusio trečiojo luomo skilimas atsiliepė ir Jakobinų klubui–jamepasiliko radikalai, siekę tęsti revoliuciją. Iš klubo išėję monarchistaikonstitucionalistai įkūrė savo klubą, pagal vienuolyno pavadinimą–feljanųklubą. 1791 m. rugsėjo mėnesį Susirinkimas patvirtino galutinį konstitucijostekstą, kurį patvirtino karalius. Baigęs darbą, Steigiamasis Susirinkimasišsiskirstė. Jį pakeitė išrinktas Įstatymų leidžiamasis susirinkimas. Įstatymų leidžiamojo susirinkimo veikla1791 m. spalio 1 d. įvyko pirmasis susirinkimo posėdis. Dešinįsusirinkimo sparną sudarė feljanai, darę didelę įtaką jo politikai.Kairiąją mažumą daugiausia sudarė Jakobinų klubo nariai (Briso, Vernju).Jakobinuose tuomet vyravo žirondistai–grupė deputatų iš Žirondosdepartamento. Jie buvo fiziokratų pasekėjai, pasisakę už prekybos ir verslolaisvę, priešinęsi valstybės kišimuisi į ekonomiką. Žirondistai buvo daugradikalesni už feljanus, tačiau pagrindinė jų keliama sąlyga buvo turto irnuosavybės privilegijų išlaikymas. Kaimuose dėl visiško feodalizmo likvidavimo prasidėjo tikrasvalstiečių karas–sudeginta, sugriauta keliasdešimt pilių. Dėl infliacijosir brangumo (mat labai nesaikingai pradėti leisti asignatai) prasidėjo„karas dėl duonos”. Kartu didėjo kontrrevoliucijos grėsmė. Didžiojibajorijos dalis nepripažino pertvarkymų, pradėjo nesutaikomą kovą surevoliucija. Didelį pavojų kėlė dvasininkijos susiskaidymas. 1791 m. Romospopiežius prakeikė Prancūzijos revoliucijos principus ir civilinędvasininkijos padėtį. Tada beveik visi aukštieji dvasininkai ir apie pusėžemesniųjų dvasininkų atsisakė prisiekti konstitucijai. Po Varenų krizėsypatingai išaugo emigracija, kurios centru tapo pasienio miestas Koblencas,kur buvo sudaryta emigrantinė vyriausybė, pradėta formuoti armija.Prasidėjo kontrrevoliuciniai maištai. Revoliucinis karasEmigrantai ir kontrrevoliucionieriai daug tikėjosi iš Europosmonarchijų, visų pirma iš Austrijos (karalienė Marija Antuanetė buvoAustrijos imperatoriaus sesuo). Emigrantai dėjo visas pastangas, kadprasidėtų karas–taip jie išdavė savo tėvynę, tapo antinacionaline jėga. Topaties troško ir karaliaus šeima. Iš pradžių Europos monarchijos nesiėmė ryžtingesnių priemonių. Tačiaukai Prancūzijos revoliucija ėmė daryti įtaką kitoms šalims (labaisuaktyvėjo antifeodaliniai judėjimai), monarchai išsigando. 1792 m. vasario7 d. Austrija ir Prūsija sudarė karinę sąjungą prieš Prancūziją. TiesPrancūzija pakibo intervencijos grėsmė. 1791 m. pabaigoje karo klausimas tapo viena opiausių Prancūzijosproblemų. Liudvikas XVI ir bajorija norėjo karo. Daugumas feljanų būkštavo,kad intervencija sugriaus sukurtą konstitucinės monarchijos režimą.Žirondistai energingai pasisakė už tai, kad pati Prancūzija pradėtųrevoliucinį karą (jie tikėjosi, kad taip liaudis bus atitraukta nuosocialinių problemų, buržuazija galutinai įsitvirtins, be to, jie manė, kadPrancūzija gali pasiekti lengvą pergalę). Robespjeras (kurį palaikė dalis jakobinų, Maratas) stojo priešmilitarinę žirondistų agitaciją. Jis manė, kad karas ir taip neišvengiamas,tad nėra reikalo dar paspartinti jo pradžią. Be to, jis atmetė žirondistųtvirtinimus, kad visa Europa sukils prieš savo tironus, kai tik ten įsverš
Prancūzijos kariuomenė. Robespjeras atsakė: „Niekas nemyli ginkluotųmisionierių”. Didžiausiu pavojumi jis laikė kontrrevoliuciją, karaliausšeimą. Karo šalininkai paėmė viršų. 1792 m. balandžio 20 d. Prancūzijapaskelbė karą Austrijai. Nors karą pradėjo prancūzai, bet tai buvo jųišsivaduojamasis, revoliucinis karas. Karo pradžia buvo nesėkminga. Senoji kariuomenė buvo dezorganizuota,kareiviai nepasitikėjo karininkais, savanoriai buvo blogai ginkluoti irneapmokyti. Liepos 6 d. į karą įsijungė Prūsija. Susidarė itin pavojingasituacija, o čia dar karalienė Austrijai perdavė slaptus karinius planus. Liaudį apėmė patriotinis pakilimas. Liepos 11 d. Susirinkimas priėmėdekretą „Tėvynė pavojuje!”. Per savaitę savanoriais susirinko 15 tūkst.karių (tada pirmąkart nuskambėjo Marseljetė). Politinė valstybės sistema,pagrįsta 1791 m. konstitucija, artėjo prie kracho. Antrasis revoliucijos etapas (1792 08 10–1793 06 02)1792 m. rugpjūčio 10 d. sukilimas ir jo padariniaiAštrios politinės krizės sąlygomis demokratinis judėjimas iškėlėreikalavimą nuversti karalių ir panaikinti monarchiją. Šį reikalavimąparėmė Maratas, Dantonas. Robespjeras pasiūlė politinę programą: nuovaldžios nušalinti Liudviką XVI, sušaukti visuotiniu balsavimu išrinktąNacionalinį konventą, kuris paruoš naująją konstituciją. Programą įvykdyti buvo galima tik sukilimu. Sukilimą parengė irpradėjo Paryžiaus sekcijos. Prūsijos kariuomenės vadas pareiškė, kad „užmenkiausią pasikėsinimą į karaliaus šeimos saugumą Paryžiaus miesteprasidės karinė egzekucija ir visiškas jo sunaikinimas”. Naktį į rugpjūčio10 d. Paryžiuje suskambo varpai–sekcijos pradėjo sukilimą. Išrinktikomisarai sudarė Sukilėlių Komuną. Komuna nušalino teisėtą Paryžiausmunicipalinę tarybą, sostinės valdžią paėmė į savo rankas. Sukilėliai užėmėkarališkuosius Tiuilri rūmus. Laimėjus sukilimui, revoliucija pakilo į naują pakopą, įžengė įdemokratinio senosios tvarkos laužymo kelią. Kadangi pirmasis sukilimouždavinys buvo monarchijos panaikinimas, tai Susirinkimas atėmė iš LiudvikoXVI sostą. Komuna savavališkai karaliaus šeimą uždarė į Tamplio pilį. Žlugoir politinės buržuazijos viršūnių privilegijos: rinkimuose į konventągalėjo dalyvauti visi vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus, niekam asmeniškainetarnaujantys. Feljanai perėjo į kontrrevoliucijos pusę. VadovaujančiaSusirinkimo ir naujosios vyriausybės–Laikinosios Vykdomosios Tarybos–jėgatapo žirondistai. Kartu didžiulę įtaką turėjo sukilimo sukurta Komuna, įkurią įėjo sekcijų atstovai, Kordeljerų klubo nariai (Šometas, Eberas),demokratai jakobinai, Robespjeras. Komuna vykdė savarankišką politiką(primesdavo Susirinkimui savo valią, pati uždarinėdavo rojalistųlaikraščius, nuginkluodavo, suimdavo „įtartinus” asmenis). Sukilimu buvo pasiekta reikšmingų poslinkių sprendžiant agrarinįklausimą. Mėnesio pabaigoje dekretu buvo nustatyta, kad feodalinėsprievolės panaikinamos be išpirkimo, jei senjoras neturės dokumento,įrodančio, kad valstietis gavo žemę iš jo, originalo. Daugelis senjorųtokių dokumentų pateikti negalėjo. Vis dėlto galutinai feodalinės prievolėsdar nebuvo likviduotos. Nebuvo įvykdytas ir dekretas dėl emigrantų žemiųišparceliavimo. Apskritai agrarinis klausimas liko neišspręstas. Rugpjūčio 19 d. jungtinė Austrijos ir Prūsijos kariuomenė peržengėPrancūzijos sieną, paėmė keletą tvirtovių. Komuna uždarė užkardas,organizavo gynybą, įtvirtinimų statymą, paskelbė savanorių šaukimą. Didelįvaidmenį tomis dienomis suvaidino Dantonas, ugningai kvietęs į kovą. Tuo metu įvairiose Prancūzijos dalyse vyko stichinio liaudies teroroaktai, iš kurių garsiausias–„rugsėjo primušimai”. Rugsėjo 2–5 d. miniossusidorojo su daugeliu kalėjimuose uždarytų bajorų, neprisiekusiųdvasininkų, kriminalinių nusikaltėlių. Rugsėjo 20 d. revoliucinė kariuomenė atmušė prūsų ataką ir privertėjuos trauktis–koalicijos kariuomenė buvo išvyta iš Prancūzijos teritorijos.Rudens pabaigoje prancūzai užėmė keletą vokiečių miestų, sumušė austrus,užėmė Belgiją. Pirmasis interventų antpuolis baigėsi visišku jųpralaimėjimu. Nacionalinis konventas ir Respublikos įkūrimasRugsėjo 20 d. darbą pradėjo Nacionalinis konventas. Kitą dieną jispriėmė karaliaus valdžios panaikinimo dekretą, o rugsėjo 22 d. Prancūzjabuvo paskelbta Respublika. Nuo pat pirmų konvento darbo dienų jameįsiliepsnojo smarki politinė kova. Tarp 749 konvento deputatų daugiau negu 500 buvo teisininkai, laisvųjųprofesijų asmenys, tarnautojai. Viršutiniuose suoluose sėdintys 113 (vėliaudaugiau) deputatų sudarė kairįjį konvento sparną–kalną (jie dar buvovadinami montanjarais). Žymiausi kalno vadai buvo Robespjeras, Maratas,Dantonas, Luji Sen Žiustas. Daugumas montanjarų buvo Jakobinų klubo, kurisnuo 1792 m. (kai iš jo buvo pašalinti žirondistai, Briso) tapo politiniurevoliucijos centru, nariai. Robespjeras, Maratas, Sen Žiustas, kitijakobinai laikėsi lygiavos idėjų, siekė demokratinės respublikos be skurdoir turto kraštutinumų. Tokia pakraipa kalnui garantavo liaudies paramą. Dešinįjį konvento sparną sudarė 136 deputatai žirondistai. Dabar jiejau priešinosi tolesniam revoliucijos gilinimui, laikėsi nuomonės, kad visirevoliucijos tikslai jau pasiekti. Žymus jų vadas buvo Briso, 1792 m.išvytas iš Jakobinų klubo. Konvento centrą sudarė apie 500 deputatų, neįėjusių į jokią grupuotę.Šie deputatai buvo vadinami lyguma arba pelke. Jie siekė stiprintiburžuazinę santvarką, bet bijojo liaudies spaudimo. Pirmaisiais konventoveikimo mėnesiais pelkė ryžtingai rėmė Žirondą. Žirondistų įtaka buvostipri departamentų administracijose, jų rankose buvo vykdomojivaldžia–Vykdomoji Taryba. Žirondos pozicijas stiprino kariniai Prancūzijos laimėjimai, nesžirondistai buvo karo iniciatoriai. 1792 m. pabaigoje konventas nutarė, kadprancūzų užimtose žemėse turi būti panaikinti feodaliniai santykiai. Posurengtų tose žemėse balsavimų prie Prancūzijos buvo prijungta Nica,Savoja, Belgija, vokiečių žemės kairiajame Reino krante. „Revoliuciniųkarų” politikoje prieštaringai derinosi prancūzų tautos išsivadavimas,valdančiųjų sluoksnių ekspansijos siekimas, žirondistų noras tokiu būdunukreipti liaudies energiją nuo revoliucijos. Tačiau tokios Žirondos viltysnepasteisino–šalyje toliau vyko politinė kova. 1792 m. pabaigojesvarbiausiu klausimu tapo karaliaus likimas. Buvo paskelbti dokumentai,įrodę karaliaus ryšius su kontrrevoliucija, jo išdavystę. Konvento teismasLiuviką XVI pripažino „kaltu kėsinimusi į nacijos laisvę ir bendrąvalstybės saugumą”. 1793 m. sausio 21 d. jis buvo giljotinuotas. Žirondistų nuvertimas1793 m. pavasarį revoliucija įžengė į naujos krizės etapą. Kovo mėnesįsuliepsnojo valstiečių maištas Vandėjoje. Valstiečiai buvo nepatenkintiburžuazijos veikla, ėmimu į kariuomenę. Vadovavimą sukilėliams į savorankas paėmė rojalistai. Maištas tapo sunkiai gyjančia Respublikos žaizda,buvo daug kruvinų ekscesų. Smarkiai pablogėjo karinė šalies padėtis. Liudviko XVIgiljotinavimas sukėlė didžiulį monarchų pasipiktinimą, prie koalicijosprisidėjo Olandija, Ispanija, Portugalija, kitos vokiečių, italų valstybės,Rusija. Koalicijos organizatore tapo Anglija. Prancūzai buvo išvyti išBelgijos, vokiečių žemių. Vėl ties Respublika pakibusi grėsmė reikalavo sutelkti visas tautosjėgas, tačiau pasirodė, kad Žironda nesugeba to padaryti. Nepaprastųpriemonių Respublikai ginti ėmėsi jakobinai, Komuna, sekcijos. Kovo 10 d.Komunos ir montanjarų reikalavimu konventas sudarė Revoliucinį tribunolą,kuris be apeliacijos sprendė bylas dėl nusikaltimų Respublikai ir jossaugumui. Priimti griežti įstatymai prieš emigrantus. Maištų dalyviai,suimti su ginklu rankose, turėjo būti šaudomi vietoje. Taip pradėjoformuotis legali, teisinė Prancūzijos revoliucijos teroro sistema. Mirtiesbausmė buvo numatyta ir už „agrarinio įstatymo” propagavimą. Balandžio 6 d.buvo sudarytas konvento renkamas Visuomenės gelbėjimo komitetas, turėjęsplačius įgaliojimus. Didžiausią autoritetą šiame komitete turėjo Dantonas. Norėdami užsitikrinti liaudies paramą, jakobinai išgavo iš konventodekretą dėl tvirtų kainų miltams ir grūdams. Gegužės 20 d. konventasišleido dekretą dėl priverstinės 1 milijardo livrų paskolos iš turtingųjų. Tuo tarpu žirondistai pasiekė, kad būtų sudaryta speciali „Dvylikoskomisija” Komunos veiklai ištirti. Ši komisija įsakė suimti Eberą, Varlė,kai kuriuos sekcijų atstovus. Žirondistai rėmėsi departamentųadministracijomis, kurstydavo maištus–gegužės 29 d. Lione buvo nuverstasjakobiniškas municipalitetas. Tokia Žirondos veikla tiesiogiai grėsėrevoliucijos iškovojimams ir Respublikai. Jakobinai, Paryžiaus sekcijos, Komuna, Kordeljerų klubas iškėlėreikalavimą nuversti Žirondą. Sukilimą pradėjo sekcijos. Gegužės 31 d. vėlsugaudė varpai, kviesdami Nacionalinės Gvardijos karius rikiuotėn. Įkonventą atvyko sekcijų ir Komunos deputacijos, buvo paleista „Dvylikoskomisija”, tačiau kiti reikalavimai nebuvo patenkinti. Birželio 2 d.sukilimas atsinaujino. Apie 100 tūkstančių ginkluotų piliečių su 163pabūklais apsupo konventą. Konventas, priverstas paklusti sukilėliams,priėmė nutarimą suimti Briso, Vernju, kitus Žirondos lyderius (31 žmogų).Sukilimas nugalėjo. Trečiasis revoliucijos etapas (1793 06 02–1794 07 27)Sutriuškinus Žirondą, politinę Respublikos valdžią į savo rankas paėmėjakobinai. Revoliucija augo toliau. Šalyje susiformavo revoliucinėdemokratinė diktatūra, ryžtingomis priemonėmis apgynusi ir padidinusirevoliucijos iškovojimus. Gegužės 31 d.–birželio 2 d. sukilimui laimėjus, daugelio departamentųvaldžios organai atsisakė paklusti naujos sudėties konventui. Prasidėjo„federalinis maištas”–prieš jakobinus, Komuną ir sekcijas buvo pastatytadepartamentų federacija. Sąmokslo orbitoje atsidūrė Lionas, Marselis,Bordo, Nantas, Tulono karinis uostas.
Pertvarkymai
Tokiomis sąlygomis montanjarai nusprendė išspręsti agrarinį klausimą,taip sustiprinti savo ryšius su liaudimi. Birželio 3 d. buvo priimtasįstatymas parduoti emigrantų valdas mažais sklypeliais, apmokėjimąišdėstant dešimčiai metų. Bendruomenių žemės buvo paskelbtos besąlygiškavalstiečių bendruomenių nuosavybe, pareikalauta, kad senjorai jomssugrąžintų užgrobtas žemes, nustatyta, kad jeigu to norės trečdalisvalstiečių, bendruomenių žemės turi būti padalintos lygiais sklypaisvisiems valstiečiams. Liepos 17 d. dekretu visiškai ir be kompensacijosbuvo panaikintos visos dar išlikusios feodalinės prievolės. Toks radikalusįstatymas galutinai juridiškai įtvirtino valstiečių žemės nuosavybę,panaikino paskutines feodalinių žemės santykių liekanas. Dekretai patenkino visos valstietijos interesus. Įstatymai, kuriaisbuvo numatyta suskaidyti nacionalinius turtus juos parduodant ir padalytilygiomis dalimis bendruomenių žemes, atitiko varguomenės troškimus.Senjorai ne emigrantai išlaikė savo žemes kaip buržuazinę nuosavybę. Taigijakobiniškasis konventas užsitikrino liaudies paramą kovoje su koalicija irsąmokslais. 1793 m. birželio 24 d. konventas priėmė naują Prancūzijoskonstituciją. Ji nustatė Respubliką su vienerių rūmų susirinkimu,tiesioginius rinkimus ir visuotinę rinkimų teisę vyrams nuo 21 metųamžiaus, paskelbė demokratines teises ir laisves. Kiek vėliau buvopanaikinta ir vergovė kolonijose. Užsienio politikos principu konstitucijapaskelbė nesikišimą į kitų tautų vidaus reikalus. Visuomenės tikslupaskelbta visuotinė laimė, deklaruota liaudies teisė sukilti, teisė įmokslą, teisė į darbą ir į visuomenės pagalbą. Svarbiausieji įstatymaiturėjo būti tvirtinami plebiscitu. Konstitucija įtvirtino privatinęnuosavybę ir samdomojo darbo sistemą. Respublikos padėtisTuo tarpu liepos–rugpjūčio mėnesiais Respublikos padėtis pasidarėkritiška. Koalicijos kariuomenės puolė, Vandėjos sukilimas plėtėsi. Lieposviduryje apogėjų pasiekė „federalinis maištas”: iš 83 departamentų 50–iesvaldžia stojo prieš konventą. Tulonas buvo atiduotas anglams. Liepos 13 d.bajoraitė Šarlota Kordė nužudė Maratą, Lijone buvo nužudytas jakobinų vadasŠaljė ir daugelis jo šalininkų. Padidėjo ekonominiai sunkumai, prasidėjomaisto krizė (jakobinų konstitucijoje nebuvo straipsnių, reglamentuojančiųkainodarą). Vis labiau ryškėjo reikalavimai sudaryti tvirtą vyriausybę.Varguomenė norėjo, kad būtų įvestos tvirtos kainos ir mirtimi būtųbaudžiami spekuliantai, buržuazija taip pat norėjo kietos rankos,užtikrinančios jų turtų saugumą. Jakobinų diktatūros susiformavimas1793 m. liepos mėnesį konventas perrinko Visuomenės gelbėjimo komitetąir praplėtė jo įgaliojimus. Robespjeras tapo faktiškuoju konvento vadovu.Konventas priėmė mirties bausmės supirkėjams įstatymą, masinio šaukimo įkariuomenę dekretą. Kritiškomis sąlygomis formavosi revoliucinė diktatūra. Rugsėjo 5 d. konventas pritarė tvirtų kainų įvedimui visomssvarbausioms prekėms, nutarė sukurti „revoliucinę kariuomenę”, nusprendėimtis teroro. Buvo išleistas įstatymas dėl „įtariamųjų”, kuriais buvolaikomi bajorai, „federalinio maišto” dalyviai. „Įtariamuosius” išaiškintiir suimti buvo pavesta revoliuciniams komitetams, sudarytiems iš 12 asmenų. Spalio 10 d. konventas priėmė „Laikinosios revoliucinės valdymotvarkos įstatymą”, kuriuo buvo juridiškai įformintas revoliucinės jakobinųdiktatūros režimas. Tokiu būdu buvo atidėtas 1793 m. konstitucijosįsigaliojimas. Įsatymų leidžiamoji valdžia liko konvento rankose. Šiojesituacijoje pelkė laikinai pakluso diktatūros režimui, tikėdamasi, kad jisužtikrins pergalę prieš koaliciją. Per savo komitetus konventas faktiškaiįgyvendino ir vykdomąją valdžią. Visuomenės gelbėjimo komitetas tvarkėgynybos reikalus, vidaus ir užsienio prekybą. Į departamentus irkariuomenės dalis buvo siunčiami komisarai, konvento nariai, turėjęplačiausius įgaliojimus ir veikę ryžtingai. Bendro saugumo komitetas, Revoliucinis tribunolas ir revoliuciniaikomitetai vykdė teroro politiką. 1793 m. spalio–lapkričio mėnesiais buvoįvykdyta mirties bausmė karalienei, žymiems žirondistams ir feljanams,kalėjimai buvo prikimšti „įtariamųjų” (iš viso suimta apie 90 tūkst.žmonių). Nepaisant pasitaikiusių piktnaudžiavimų ir kraštutinumų, teroras,naudojamas kaip nepaprastoji ir prievartinė priemonė Respublikai ginti,buvo grėsmingas ginklas. Politika kultūros ir buities srityjeĮ revoliuciją ir Respublikos įkūrimą jakobinai žiūrėjo kaip į visiškąryšių su praeitimi nutraukimą, kaip į naujos žmonijos eros pradžią.Respublikoniška demokratine dvasia jie stengėsi pertvarkyti buitį,papročius, kultūrą. 1793 m. spalio mėnesį buvo įvestas naujas metųskaičiavimas ir Respublikos kalendorių, veikusį iki 1806 m. 1792 m. rugsėjo22 diena buvo paskelbta naujosios eros pradžia (tada įkurta Respublika).Mėnesių vardai atitiko gamtos reiškinius (briumeras–rūkų mėnuo,termidoras–karščių mėnuo etc). Naujus pavadinimus gavo gyvenvietės, gatvės,aikštės. Kaip lygybės simbolis buvo pradėtas vartoti kreipinys „tu”. Jakobinai labai rūpinosi liaudies švietimu. 1793 m. gruodžio 19 d.dekretu buvo įvestas nemokamas visuotinis pradinis mokymas. Konventas įkūrėdaug svarbių aukštojo mokslo ir kultūros įstaigų (Politechnikos mokyklą,Meno ir amatų konservatoriją, Luvro muziejų, Nacionalinę biblioteką,Nacionalinį archyvą). 1793 m. gruodžio 6 d. konventas, Robespjerui reikalaujant, patvirtinokulto laisvę bei uždraudė su ja nesuderinamą prievartą ir grasinimus. Gynybos organizavimas ir persilaužimas frontuoseOrganizuodama šalies gynybą, jakobinų diktatūra sugebėjo nepaprastaiįtempti visas nacijos jėgas. Per labai trumpą laiką iš esmės buvopertvarkytos ginkluotosios Prancūzijos pajėgos–pirmą kartą buvo sukurtamasinė nacionalinė kariuomenė, suorganizuota nacionaliniais principais.Įvesta visuotinio šaukimo prievolė, iki tol Europoje nežinoma. Vadais tapodaugybė gabių ir revoliucijai atsidavusių žmonių, jų atrankoje kilmė arsocialinė padėtis neturėjo jokios reikšmės (generolas Gošas buvo kareivis,generolas Marso–raštininkas). Daug pastangų padėta mobilizuojant materialinius išteklius–steigiamosnaujos karinės valstybinės manufaktūros, intensyviai naudojamos privačiosįmonės. Pirmą kartą gynybos reikalams buvo sukoncentruoti moksliniaityrimai (K. Bertoletas, Ž. Lagranžas). Iki 1794 m. pradžios buvo sudaryta 14 armijų, kareivių buvo daugiaunegu milijonas. Ši kariuomenė pasižymėjo dideliu mobilumu. 1793 m. rudenį ir žiemą visuose frontuose įvyko lemiamaspersilaužimas, numalšintas „federalinis maištas”. Iki 1794 m. pradžios išPrancūzijos buvo išvarytos visos koalicijos karinės pajėgos. Kova jakobinų blokeKova su bendrais priešais, sutelkusi apie jakobinus skirtingasvisuomenės jėgas, artėjo prie pabaigos. Tokiomis sąlygomis aštrėjoprieštaravimai ir kova jakobinų bloko viduje. Vadovaujantį jakobinų bloko branduolį sudarė Robespjero šalininkai.Jie buvo politinės lygybės šalininkai, jų idealas buvo smulkių ir vidutiniųgamintojų respublika, kurioje valstybės palaikoma griežta moralė ribojaprivatų interesą ir užkerta kelią turtinės nelygybės kraštutinumams. Betjie nebuvo kraštutiniai radikalai. Diktatūrą jie reikalavo išlaikyti ikipat lemiamos revoliucijos pergalės prieš visus jos priešus. 1793 m. rudenį ir žiemą tarp jakobinų susiformavo nuosaikiųjų srovė,kuri buvo nebepatenkinta diktatūros režimu. Šios srovės vadu tapo ŽoržasŽakas Dantonas. Nuosaikieji turto didinimą laikė natūraliu dalyku, jiesiekė sušvelninti ir kuo greičiau panaikinti diktatūros režimą, įstatymądėl „įtariamųjų”. Jakobinų bloke reiškėsi ir kraštutiniai radikalairevoliucionieriai–Paryžiaus sekcijų, Komunos vadovai Šometas, Eberas, kaikurie kordeljerai (kurie kartu buvo ir Jakobinų klubo nariai). Šiepasisakė, kad griežtai būtų laikomasi kainų maksimumo įstatymo, norėjo, kadbūtų vykdomos naujos lygiavos realizavimo priemonės (visų pirma,revoliucijos priešų nuosavybės konfiskavimas ir išdalijimas), šlovino„šventąją giljotiną”. Nuosaikieji ir kraštutinieji revoliucionieriai vis smarkiaususidurdavo svarbiausiais politiniais klausimais. Jie neišvengiamaikonfliktuodavo su robespjerininkais, kurie vadovavo revoliucineivyriausybei ir ilgą laiką manevravo tarp frakcijų, stengdamiesi išlaikytijakobinų vienybę. 1794 m. pavasarį ši kova pasiekė kulminaciją. Kovo pradžioje Eberas irkai kurie jo šalininkai paragino sukilti ir išvyti iš konventonuosaikiuosius. Šio raginimo nepalaikė nei Komuna, nei sekcijos, neiŠometas. Tačiau vyriausybė ėmėsi priemonių. Mėnesio pabaigoje Eberas ireberistai stojo prieš Revoliucinį tribunolą ir buvo giljotinuoti. Toks patlikimas netrukus ištiko ir Šometą. Balandžio mėnesį analogiškas smūgis buvosuduotas nuosaikiesiems (giljotinuotas Dantonas, Demulenas, kiti jųbendraminčiai). Jakobinų diktatūros krizė ir žlugimasAtsikračiusi svarbiausių opozicinių grupuočių vadų, jakobinų diktatūrane pašalino, o tik paaštrino socialinius prieštaravimus. Jakobinų blokasiro. Robespjerininkai liko ištikimi savo etiniam demokratinės respublikosidealui, tačiau buržuazija, pasiturinti valstietija jau buvo nepatenkintakainų maksimumu, rekvizicijomis, įvairiais ekonominiais apribojimais.Jakobinai prarado liaudies paramą, nes susidorojo su radikalais, iš daliespasidavė buržuazijos įtakai. Prieš streikus pradėtos taikyti jėgospriemonės. Robespjerininkai matė, kad jakobinų valdžios pozicijos silpnėja,tačiau negalėjo pasiūlyti programos, kuri susilauktų plačių visuomenėssluoksnių paramos. Mėgindami sustiprinti savo pozicijas, birželio 10 d. robespjerininkaipriėmė teroro sugriežtinimo įstatymą. Tai inspiravo sąmokslą konvente,siekiant nuversti Robespjerą ir jo šalininkus. Į sąmokslo pusę perėjopelkė. Robespjerininkų priešininkais tapo ir daugelis montanjarų, daugumaVisuomenės gelbėjimo komiteto ir Visuomenės saugumo komiteto narių. Liepos 27 d. prasidėjus konvento posėdžiui buvo priimtas dekretassuimti Robespjerą, jo brolį Ogiusteną, Sen Žiustą ir jų pasekėjus. Tačiausuimtus robespjerininkus vakare išlaisvino Komunos paraginti sukilėliai.Robespjeras delsė, nesiryžo vadovauti sukilimui. Konvento kariuomenėįsiveržė į rotušę, kur buvo atgebenti išlaisvinti robespjerininkai. Komunosnariai ir robespjerininkai buvo giljotinuoti. Jakobinų diktatūra žlugo,baigėsi ir Prancūzijos revoliucija. Istorinė revoliucijos reikšmėDidžioji Prancūzijos revoliucija išsiskiria įvykdytų pertvarkymųnuoseklumu ir gilumu. Svarbiausias revoliucijos rezultatas buvo radikalusfeodalinio absoliutizmo santvarkos išardymas, buržuazinės santvarkosįtvirtinimas ir kelių tolimesnei Prancūzijos kapitalistinei raidaiatvėrimas. Revoliucija likvidavo visas feodalines prievoles, valstiečiųturėtas žemes padarė buržuazine nuosavybe. Prancūzijos revoliucijaryžtingai panaikino visą feodalinių luominių privilegijų sistemą, sukūrėcivilinę teisėtvarką, sudarė sąlygas formuotis vieningai nacionalineirinkai, paskelbė demokratines teises ir laisves. 1848 m. revoliucijos Vakarų Europje1848–1849 m. beveik visą Europą apėmė revoliucinis gaisras.Prancūzijoje, Austrijos Imperijoje, Prūsijoje ir daugelyje kitų Vokietijossąjungos valstybių, suskaldytoje Italijoje suliepsnojo buržuazinėsrevoliucijos. Tuo metu daugelyje Europos šalių dar tebegyvavo feodaliniaiar pusiau feodaliniai santykiai, o kai kuriose valstybėse–absoliutinėsantvarka. Austrijos ir Osmanų Imperijose, kai kuriose kitose valstybėseklestėjo nacionalinė priespauda. Vokietijos sąjungoje ir Italijojepribrendo neatidėliotina būtinybė sukurti vieningas nacionalines valstybes.Feodalizmo ir jo liekanų panaikinimas, nacionalinis pavergtų tautųišlaisvinimas, suskaidytų Vokietijos ir Italijos žemių suvienijimas, giliųdemokratinių pertvarkymų visose srityse įgyvendinimas–tokius uždavinius tuometu į pirmą vietą kėlė visa istorinė raida. 1848 m. revoliucija Prancūzijoje1847 m. Prancūzijoje prasidėjo ekonomikos krizė, kuri sukėlė staigųgamybos sumažėjimą, visos piniginės sistemos sukrėtimą ir aštrią finansinękrizę, smuko darbo užmokestis, padidėjo nedarbas miestuose ir kaimuose. Peršalį nusirito streikų banga, daugelyje miestų ir kaimų kilo riaušės dėlmaisto produktų. 1847 m. pabaigoje buvę Luji Pilypo monarchijos šalininkaiatskilo nuo vyriausybės partijos–taip į opoziciją perėjo ir valdančiųjųsluoksnų dalis. Buržuazija buvo nepatenkinta finansinės aristokratijosįsigalėjimu. Tuo metu Prancūzija buvo trečiosios buržuazinės revoliucijosišvakarėse. Pagrindiniai jos uždaviniai:
1. Nuversti monarchiją ir finansinės aristokratijos valdžią,stabdančią pramoninę šalies raidą, ir užtikrinti buržuazijos viešpatavimą. 2. Įgyvendinti plačius demokratinius pertvarkymus.
1848 m. vasario 24 d. Luji Pilypas buvo priverstas atsisakyti sosto irpabėgti į Angliją. Valdžia atiteko respublikonams, kurie sudarė koalicinęLaikinąją vyriausybę. Vasario 25 d. ši vyriausybė paskelbė AntrąjąRespubliką. Lapkričio 4 d. buvo priimta Antrosios Respublikos konstitucija,paskirti Respublikos prezidento rinkimai. Prezidentu tapo Luji NapoleonasBonapartas, Napoleono I sūnėnas. 1851 m. jis įvykdė valstybinį perversmą, o1852 m. pabaigoje Luji Pilypas buvo paskelbtas imperatoriumi NapoleonuIII–taip žlugo Antroji Respublika. Revoliucijos pergalę sekė pralaimėjimas. Ir visgi režimas, įsigalėjęsPrancūzijoje po 1851 m. perversmo, buvo visiškai kitoks, negu taipvadinamos Liepos monarchijos „bankininkų karalystės” metais. Platiejiprekybinės ir pramoninės buržuazijos sluoksniai vėl buvo nušalinti nuovaldžios, demokratiniai pertvarkymai nebuvo įvykdyti. Vis dėlto naujoji valdžia sudarė daug palankesnes sąlygas ekonomikaiplėtotis, negu Luji Pilypo sistemoje. Bonapartizmas jau nebebuvo kuriosnors buržuazijos dalies atstovu–Napoleono III politika buvo palanki visaiburžuazijai. 1848 m. revoliucija Vokietijos sąjungoje1848 m. revoliucija Vokietijoje tapo neišvengiama. Vokietijos sąjungabuvo atsilikusi su gausybe feodalinių liekanų, susiskaldžiusi, dėl to kilopavojus patekti į kitų valstybių įtakos sferas. Pagrindiniai revoliucijosuždaviniai buvo:
1. Vokietijos suvienijimas į nacionalinę valstybę, 2. Valstiečių išlaisvinimas iš feodalinių prievolių ir apskritaifeodalizmo liekanų, absoliutizmo likvidavimas.
Pirmieji į kovą stojo Badeno hercogystės gyventojai, sužinoję, kadPrancūzijoje nuversta monarchija. Vakarų ir Pietvakarių Vokietijosvalstybėse revoliucija nugalėjo greitai ir lengvai. Tą lėmė darnūsliaudies, ypač valstiečių, veiksmai. Pagrindiniai 1848 m. revoliucijos Vokietijos sąjungoje įvykiaiplėtojosi Prūsijoje. Ir čia iš pradžių laimėjo liaudis, darbininkai, tačiaujie buvo greitai numalšinti. Revoliucija Vokietijoje pralaimėjo, nes nebuvo vieningo vadovaujančiocentro, o darbininkai, buržuazija ir valstiečiai nesugebėjo suderinti savoveiksmų, šalyje tebebuvo stiprios monarchistinės tradicijos. Tačiau kaip ir Prancūzijos, taip ir Vokietijos revoliucija nebuvobevaisė. Antai Prūsija nuo 1848 m. ėmė gyventi konstitucija, kurioje buvolegalizuota politinė kova, spaudos laisvė, nustatyta visuotinė rinkimųteisė. Nors ir apkarpyta 1849 m., konstitucija buvo santvarkos žingsnis įpriekį. Apskritai 1848 m. buržuazinė revoliucija paspartino Vokietijosraidą kapitalistiniu keliu, sąlygojo vėlesnį jos suvienijimą. 1848 m. revoliucija Austrijos ImperijojeDaugianacionalinė Habsburgų Imperija 1848 m. subrendo revoliuciniamfeodalinės santvarkos, tapusios nepakeliama didžiajai gyventojų daugumai,nuvertimui. Ėmė bruzdėti visi žemesnieji gyventojų sluoksniai. Nederlingais1845–47 metais labai išaugo maisto produktų kainos. Sparčiai daugėjobedarbių. Revoliucijos uždaviniai, kuriuos formulavo buržuazija, buvo daugnuosaikesni už Prancūzijos:
1. Įkurti konstitucinę monarchiją. 2. Už išpirką panaikinti valstiečių prievoles. 3. Įvairios „smulkmenos”–likviduoti cechus, cenzūrą…
Kaip ir Vokietijoje, signalas pradėti veiksmus buvo žinia apie Lieposmonarchijos nuvertimą Prancūzijoje. Kovo 13 d. Vienoje įvyko sukilimas.Imperatorius, išgąsdintas sukilimo užmojų, sutiko padaryti kai kuriųnuolaidų. Dar po trijų dienų buvo padaryta didžiulių nuolaidų–sušauktasluomų susirinkimas konstitucijai paruošti. Buvo pasiekta pergalė. Čiaburžuazija pasitraukė iš revoliucijos. Balandžio mėnesį paskelbtaspalyginti pažangios konstitucijos projektas. Tačiau reakcinės jėgos nesiruošė pasiduoti. Ypač jos suaktyvėjo poItalijos revoliucijos ir Prahos sukilimo pralaimėjimų. Rudens pabaigojekrito apsupta Viena, revoliucija pralaimėjo. Revolucija buvo rimtas bandymas sunaikinti absoliutinę Imperijossantvarką, ji neliko beprasmė–prie senosios feodalinės absoliutinėssantvarkos nebuvo sugrįžta, bent jau socialinėje ekonominėje sferoje.Susidarė neoabsoliutizmas–stambiosios buržuazijos ir dvarininkijos sąjunga. 1848 m. revoliucija VengrijojeVasario įvykiai Prancūzijoje paspartino revoliuciją ir Vengrijoje.Vengrija tuo metu buvo Austrijos Imperijos dalis, vengrų tauta kentėnacionalinę priespaudą. Revoliucijos tikslus išdėstė bajorų opozicijoslyderis Lajošas Košutas:
1. Atkurti Vengrijos konstituciją. 2. Nedelsiant įgyvendinti plačias reformas. 3. Paskirti parlamentui atsakingą vyriausybę.
Sukilimas Vengrijoje prasidėjo maždaug tuo pat metu, kaip irAustrijoje–kovo mėnesio viduryje. Iš pradžių buvo pasiekta pergalė–pradėtosvykdyti reformos. Tačiau, sutriuškinus Austrijos revoliuciją, atėjo eilė irVengrijai. Bet čia Vienos dvarui teko gėdingai prašyti rusų pagalbos. 1849 m. vasarą rusų kariuomenė nuslopino Vengrijos revoliuciją.Vengrija liko Austrijos Imperijos dalimi, čia taip pat suklestėjoneoabsoliutizmas. 1848 m. revoliucija Italijoje1846–1847 m. Italijoje ėmė ryškėti artėjančios revoliucijos požymiai.Badas ir nepritekliai (46–47 m. buvo nederlingi) sukėlė miesto ir kaimožmonių neramumus, protestus. Liberalioji buržuazinė opozicija atkakliaireikalavo pertvarkymų. Italijos revoliucijos tikslai:
1. Sukurti vieningą nacionalinę Italijos valstybę. 2. Įvykdyti demokratinius pertvarkymus.
Sukilimas prasidėjo Sicilijoje, vėliau sujudo daugelis kitųvalstybėlių: Neapolio Karalystė, Sardinijos Karalystė, Popiežiaus Valstybė,Lombardija, Venecija. Prasidėjo Nepriklausomybės karas–kova su austrais.Išoriniai ir vidiniai priešai, susiskaldymas, nevieningumas–visa tai lėmėItalijos revoliucijos pralaimėjimą–rugpjūčio 22 d. pasidavė RomosRespublika–paskutinė revoliucijos tvirtovė. Revoliucijos reikšmė yra ta, kad italai labai aktyviai įsitraukė įkovą už nacionalinį išsivadavimą, demokratinius pertvarkymus. Taipformavosi nacionalinė savimonė. Italijos revoliucija kuriam laikuiišklibino austrų režimą–prasidėjo atkakli kova dėl šalies suvienijimo. Vokietijos imperijos susikūrimas XIX a.Šeštajame–septintajame dešimtmetyje Vokietijos valstybėse pramonėsperversmas įgavo didžiausią mąstą: pramonės produkcijos apimtis padidėjodaugiau nei dvigubai, gamybos priemonių gamyba pralenkė vartojimo reikmenųgamybą. Reino sritis, Saksonija, Silezija, Berlynas tapo tikraisindustriniais centrais. Vien tik Prūsijoje geležinkelių ilgis padidėjo nuo3869 km 1850 m. iki 11.523 km 1870 m. Gerokai išsiplėtė vidaus ir užsienioprekyba. Pramonės plėtotę smarkiai spartino po 1848 m. revoliucijossustiprėjusi Muitų Sąjunga, kuri atsirado todėl, kad reikėjo sukurti visosVokietijos vidaus rinką. 1850 m. buvo priimtas įstatymas „Dėl dvarininkų irvalstiečių santykių sureguliavimo”, pagal kurį valstiečiai buvo atleistinuo kai kurių prievolių, o nuo kitų galėjo išsipirkti per 56 metus.Realizuojant šį įstatymą, per keletą metų buvo išpirkti 12.706 stambūs ir1.014.341 smulkūs valstiečių ūkiai. Taigi, VI–VII XIX a. dešimtmečiuoseVokietijos sąjungos valstybės sparčiai žengė kapitalistinės raidos keliu.Didžiausia pažangos kliūtimi tapo susiskaldymas. 1849 m. Berlyne įvyko Prūsijos karaliaus pakviestų Prūsijos,Austrijos, Bavarijos, Saksonijos ir Hanoverio delegatų pasitarimas dėltolesnio Vokietijos Sąjungos likimo. Austrijos ir Bavarijos delegatai,susipažinę su Prūsijos pasiūlytu reorganizavimo planu, iškart palikopasitarimą, mat Austrija siekė „vienytojos” vaidmens, o Bavarija ir ypačPrūsija šioje srityje taip pat turėjo rimtų pretenzijų. Tačiau likępasitarime Prūsija, Saksonija ir Hanoveris paruošė ir 1849 m. pasirašėvadinamąją „Trijų karalių uniją” arba Prūsijos uniją. Tai buvo pirmasisPrūsijos bandymas jai vadovaujant suvienyti Šiaurės Vokietijos valstybes. 1850 m. Frankfurte prie Maino Austrija sušaukė analogišką pasitarimą,į kurį pakvietė Vokietijos valstybių delegacijas. Austrija siūlėreorganizuoti Vokietijos Sąjungos Seimą–pagal ši planą jam paeiliui turėjopirmininkauti Austrija ir Prūsija. Tai labai nepatiko Prūsijai, ir ši 1850m. rugsėjo mėnesį paskelbė mobilizaciją. Iškilo karo tarp Austrijos irPrūsijos grėsmė. Tačiau į konfliktą įsikišo caras Nikolajus I. Čia jis rėmėAustriją. 1850 m. lapkričio mėnesį Olmiuce įvyko Austrijos ir Prūsijos atstovųpasitarimas. Austrija iškėlė tris sąlygas:
1. Demobilizuoti Prūsijos kariuomenę. 2. Paleisti „Trijų karalių uniją”. 3. Pripažinti Vokietijos Sąjungos Seimą kaip įgaliotąjį Sąjungosatstovą.
Prūsijai teko atsisakyti savo pretenzijų į vadovaujantį vaidmenį. Taippirmasis kovos tarp „didžiavokiško”–Austriško ir „mažavokiško”–Prūsiškosuvienijimų etapas baigėsi Prūsijos „pažeminimu Olmiuce”. 1857 m. susirgus Prūsijos karaliui Fridrichui Vilhelmui IV (sutrikuspsichikai), princas Vilhelmas, jo brolis, buvo paskirtas regentu, o 1861m., kai mirė brolis,– karaliumi Vilhelmu I. 1858 m. princas paledovyriausybę ir pakvietė į valdžią nuosaikiuosius liberalus–jiems žadėjoreformų. 1858 m. rinkimuose į landtagą liberalai gavo daugumą. Šiepolitiniai poslinkai Prūsijoje darė tam tikrą poveikį ir kitoms Vokietijosvalstybėms, pvz., Bavarijoje atsistatydino itin reakcinga vyriausybė. Prūsijos kariuomenė nebuvo stipri. Tą įrodė ir jos nesugebėjimaspriešintis sukilėliams 1848–49 m. revoliucijoje. Kariuomenę daugiausiaisudarė liaudies pašauktiniai, šaukiami tik karo metui–tai nebuvoprofesionali reguliarioji armija. Tačiau Prūsijos pretenzijos taptiVokietijos vienytoja reikalavo turėti daug pajėgesnę kariuomenę, todėlarmijos perorganizavimas tapo pagrindiniu uždaviniu. 1860 m. karo ministras fon Ronas pateikė Prūsijos landtaguikariuomenės reorganizavimo projektą: dvigubai padidinti jos sudėtį ir
privalomosios karinės tarnybos laiką padidinti nuo dviejų iki trijų metų, otam reikėjo… padidinti karinį biudžetą. Čia ir prasidėjo nesutarimai tarpliberaliosios parlamento daugumos ir karūnos–projektas buvo atmestas. Šieprieštaravimai palaipsniui gilėjo, kol 1862 m. deputatai atsisakėpatvirtinti vyriausybės pasiūlytą biudžeto projektą ir kovo 11 d. karaliuspaleido Deputatų rūmus–landtagą. Tačiau naujuose rinkimuose liberalai vėlgavo daugumą. Hohencolernų monarchiją apėmė gili krizė. Vilhelmas I ėmėnetgi kalbėti apie atsisakymą nuo sosto. Tokiu būdu reikėjo rasti kažkokįsprendimą susidariusiame konflikte tarp teisės ir jėgos. 1962 m. rugsėjo 23 dieną sprendimas buvo rastas–karalius į Prūsijosministro prezidento postą pakvietė dvarininką Ottą fon Bismarką, pelniusį„tvirto žmogaus” reputaciją. Apie jį velionis Fridrichas Vilhelmas IV buvosakęs: „Baisus reakcionierius, atsiduoda krauju, panaudoti vėliau”.Bismarkas buvo pakviestas duoti griežtą atkirtį liberalams sunkiu Prūsijoskarūnai laikmečiu. Atėjęs į landtagą jis pareikalavo patvirtinti savo kariuomenėsperorganizavimo projektą. Landtagas atsisakė. Tuomet Bismarkas savavališkaiįvykdė kariuomenės reformą, išleisdamas didžiules lėšas jai perorganizuotiir apginkluoti. Teisės ir jėgos konfliktas baigėsi Bismarko pergale, nes jorankose buvo armija ir policija. Jis ėmė vykdyti stiprios kadrinės armijosformavimo planą, kad paskui, remdamasis jos jėga ir prieš niekąnesustodamas, galėtų „geležimi ir krauju” suvienyti Vokietiją. Šį vienijimą Bismarkas pradėjo nuo to, kad pirmiausiai prie Vokietijosprijungė Šlezvigą ir Holšteiną, kurie tuomet įėjo į Danijos sudėtį–1864 m.Prūsija ir Austrija pradėjo karą prieš Daniją, kuris baigėsi po keliųmėnesių. Nei Rusija, nei Prancūzija nepadėjo Danijai, nors pagal 1852 m.Londono protokolą ir buvo įsipareigojusios ginti jos vientisumą (matPrancūzija buvo įsivėlusi į avantiūrą Meksikoje, o Rusija malšino 1863 m.Lenkijos–Lietuvos sukilimą). Tarp Austrijos ir Prūsijos prasidėjo ilgosderybos dėl grobio, kurios baigėsi 1865 m. Hašteino konvencija, pagal kuriąPrūsijai atiteko Šlezvigas, o Austrijai–Holšteinas; mažutė LanenburgoHercogystė taip pat buvo prijungta prie Prūsijos. Tačiau nei Prūsijos, neiAustrijos nepatenkino konvencijos sąlygos–Prūsija siekė visam laikuiišstumti Austriją iš Vokietijos Sąjungos. Bet tam pirmiausiai reikėjoužsitikrinti Prancūzijos neutralitetą, nes Napoleonas III skatino PietųVokietijos valstybių politiką prieš Prūsiją ir norėjo plėsti savo įtaką šiųvalstybių tarpe. Asmeniškai susitikęs su Napoleonu III, Bismarkas užPrancūzijos neutralitetą žadėjo nekliudyti šiai prisijungti dalį Belgijosir žemes palei kairįjį Reino krantą. Be to, kad kare būtų lengviau sumuštiAustriją, 1866 m. balandžio mėnesį Bismarkas sudarė slaptą susitarimą suItalija, pažadėdamas leisti jai prisijungti Veneciją po karo su Austrija. 1866 m. Prūsijos kariuomenė užėmė Holšteiną. Sąjungos Seimas(Austrijos siūlymu) nusprendė mobilizuoti visų Vokietijos valstybių armijaskovai su Prūsija. Atsakydama į tai, Prūsijos kariuomenė birželio 16 d.įžengė į Saksoniją, Hanoverį, Heseno Kaselį ir užpuolė Austriją. Faktiškaikariavo tik Austrija, kuriai gana neblogai sekėsi Italijos fronte, tačiaukaras su Prūsija nesisekė. 1866 m. liepos 3 d. Čekijoje prie Sadovo kaimoPrūsijos kariuomenė sutriuškino Austrijos kariuomenę. Taip pat sėkmingaibuvo sumuštos ir visų nepaklusnių Vokietijos valstybėlių armijos. 1866 m.rugpjūčio 24 d. Prahoje Austrija ir Prūsija pasirašė taikos sutartį, pagalkurią Austrija visiems laikams pasitraukė iš Vokietijos Sąjungos iratsisakė bet kokių pretenzijų į hegemoniją Vokietijos valstybėse. Tai dar nebuvo vienijimo pabaiga. Bismarkui dar teko nemažaipasistengti ir diplomatinėje srityje: po ilgų derybų ir grasinimų jisįkalbėjo Rusijos imperatorių Aleksan…drą II nesikišti į Vokietijos reikalusir nesiekti buvusių smulkių monarchijų restauravimo; Dar prieš Prahos sutartį Bismarkas pradėjo kurti naują ŠiaurėsVokietijos Sąjungą, vadovaujamą Prūsijos. Į šią Sąjungą įėjo žemės,esančios į Šiaurę nuo Maino upės. Pačios Prūsijos teritorija padidėjo 1.500kvadratinių mylių, o gyventojų pagausėjo 4,5 milijono žmonių. Į Sąjungąneįėjo tik Bavarija, Badenas, Viurtembergas ir dalis Heseno–Darmštato,tačiau šios teritorijos jau buvo sudarusios karinį bloką su Prūsija irglaudžiai susijusios su ja ekonomiškai. Taip smarkioje kovoje buvo likviduota senoji Vokietijos Sąjunga irAustrija visam laikui nušalinta nuo Vokietijos reikalų sprendimo. 1867 m. pradžioje susirinkęs Šiaurės Vokietijos reichstagas patvirtinoSąjungos konstituciją, pagal kurią visą valstybės valdžią savo rankoseturėjo paveldimas „prezidentas”–Prūsijos karalius; jis buvo ir vyriausiassąjungininkų armijos vadas. Jo pavaduotoju buvo Sąjungos kancleris.Sąjungos Taryba buvo ne renkama, o formuojama iš sąjunginių valstybiųatstovų–iš 43 narių 17 buvo Prūsijos atstovai. Žemesnieji reichstago rūmai,kuriuos sudarė 297 deputatai, buvo renkami gyventojų vyrų visuotiniubalsavimu. Vokietijos suvienijimas baigėsi 1870–1871 m.–po karo su Prancūzija.1871 m. sausio mėnesį Vilhelmas I buvo paskelbtas Vokietijos Imperijosimperatoriumi. Į šią imperiją dabar jau įėjo ir Pietų Vokietijos valstybės. Karinių blokų formavimasis EuropojeXIX a. pabaigoje didėjo prieštaravimai tarp Europos valstybių. Dėl šiųprieštaravimų susiformavo du kariniai blokai: Trilypė Sąjunga ir Antantė. Pagrindą Trilypei Sąjungai davė karinis Vokietijos ir Austrijossusitarimas, pasirašytas 1882 m. Vėliau prie šios sąjungos prisidėjo irItalija, kuri nebuvo labai patikima sąjungininkė. Antantei pradžią davė 1893 m. pasirašyta karinė sutartis tarp Anglijosir Prancūzijos. 1907 m. prie Antantės prisijungė Rusija. Abu šie kariniai blokai buvo labai agresyvūs. 1905–1907 m. revoliucija Rusijoje1905–1907 m. Rusijoje įvyko pirmoji buržuazinė revoliucija. Jospriežastys. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje įvairiose Rusijos gyvenimosrityse gilėjo prieštaravimai. To priežastis–gausios feodalinės liekanos,nes į kapitalistinį vystymosi kelią Rusija įžengė ne revoliuciniu, oreformų keliu. Didžiausia liekana žemės ūkyje buvo dvarininkinė žemėvalda.Milijonai valstiečių neturėjo žemės, kita valstietijos dalis buvonepaprastai nuskurdusi. Žemei apdirbti buvo naudojama labai primityvitechnika–mediniai įrankiai. Valstiečiai tebemokėjo išperkamuosius mokesčiusvalstybei. Buvo ir pasiturinčių valstiečių, bet vystytis šiam sluoksniuitrukdė išlikusi kaimo bendruomenė. Didžiausia feodalinė liekana politinėje srityje buvo caro patvaldystė.Caro valdžios praktiškai niekas neribojo. Sparčiam pramonės vystymuisitrukdė siaura vidaus rinka, kadangi didžioji gyventojų dalis buvonuskurdusi. Dar viena priežastis–nesėkmingas Rusijos–Japonijos karas, kurį Rusijapralaimėjo ir prarado įtakos sferas Tolimuosiuose Rytuose. Revoliucijąpaskatino ir 1902–1903 m. nederlius, dėl kurio kilo badas. Pradžią revoliucijai davė 1905 m. sausio 9 d. įvykiaiPeterburge–kruvinasis sekmadienis–caro įsakymu buvo sušaudyta taiki žmoniųdemonstracija, ėjusi prašyti malonių iš caro. Revoliucijos uždaviniai1. Nuversti patvaldystę. 2. Paskelbti Rusiją demokratine respublika. 3. Panaikinti dvarininkinę žemėvaldą ir kitas feodalizmo liakanasžemės ūkyje. 4. Įvesti 8–ių valandų darbo dieną. 5. Suteikti plačias demokratines teises ir laisves.I 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas
Streikų ir demonstracijų laikotarpis. Šiame laikotarpyje bolševikai irmenševikai išsiaiškino savo požiūrius į vykstančius įvykius. BolševikaiIII–ame suvažiavime Londone, menševikai–Lozanoje. Ir vieni, ir kiti įvykiusapibūdino kaip buržuazinę revoliuciją. Bolševikai laikėsi nuomonės, kadhegemonu turi tapti proletariatas. Menševikai aiškino, kad vadovas turibūti buržuazija–jie buvo teisūs. Skyrėsi ir jų požiūriai į revoliucijostęstinumą. Bolševikai teigė, kad revoliucija turi peraugti į socialistinę,todėl po buržuazinės revoliucijos valdžią turinti paimti koalicinėvyriausybė, sudaryta iš buržuazijos ir socialdemokratų atstovų. Menševikaimanė, kad socialistinė revoliucija Rusijoje įmanoma tik po kokio 100 metų,todėl valdžią turi paimti buržuazija. II 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapasMenševikai kovos forma laikė politinį streiką, bolševikai,pripažindami ir politinį streiką, aukščiausia kovos forma laikė ginkluotąsukilimą. Menševikai didžiausią įtaką turėjo Peterburgo darbininkams, todėlįvykiai čia klostėsi palyginti taikiai. Bolševikai didžiausią įtaką turėjoMaskvos darbininkams, todėl čia įvykiai klostėsi daug audringiau. Spalio pradžioje Maskvoje prasidėjo politinis streikas, tapęs visosRusijos politiniu streiku. Išsigandęs caras spalio 17 d. išleido manifestą,kuriame pažadėjo sušaukti atstovaujamąjį įstatymų leidimo organą–ValstybėsDūmą, taip pat pažadėjo suteikti demokratines teises ir laisves. Buržuazijašiais pažadais pasitenkino ir iš kovos pasitraukė. Gruodžio mėnesįbolševikų iniciatyva Maskvoje prasidėjo ginkluotas sukilimas. Ginkluotisukilimai taip pat vyko Rostove prie Dono, Ufoje, Tambove, kai kuriuose„nacionaliniuose pakraščiuose”. Tačiau armija neperėjo į sukilėlių pusę,kaimas taip pat to neparėmė, todėl ginkluoti sukilėliai pralaimėjo.Prasidėjo žiaurios represijos, revoliucija ėmė slūgti. III 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapasŠiame laikotarpyje buvo nemažai lokalinių, izoliuotų valstiečiųmaištų–būdavo grobstomas ponų turtas–tai buvo tiesiog plėšikavimas. Buvo iratskirų karinių dalinių maištų. Į kovą įsijungė smulkių įmonių darbininkai.Tačiau pavojaus caro valdžiai šis judėjimas jau nebesudarė.
Pralaimėjimo priežastys
1. Darbininkai buvo neorganizuoti, jų partija–susiskaldžiusi, be to,vieni darbininkai buvo per silpni nuversti caro valdžią. Buržuazija, kurįlaiką buvusi sąjungininku, pasitraukė, pasitenkino malonėmis. 2. Armija dar tebevykdė savo funkcijas ir gynė valdžios interesus. 3. Carui padėjo užsienio valstybės.
Revoliucijos pasekmės
1. Nors ir labai apribotomis teisėmis, bet buvo sušauktaatstovaujamoji institucija–Valstybės Dūma. 2. Valstiečiams panaikinti išperkamieji mokesčiai. 3. Pradėta vykdyti nauja buržuazinė Stolypino žemės reforma. Stolypino reforma RusijojeDidžiausia Rusijos bėda–reformos pradedamos, bet nebaigiamos. 1861 m.žemės reforma taip pat buvo dalinė–paliktas pagrindinisstabdys–dvarininkinė žemėvalda, taip pat–valstiečių bendruomenė. Rusijosvalstiečiai neturėjo privatinės teisės į žemę, todėl jos negalėjo parduoti.Tai trukdė kapitalistinių ūkių formavimuisi. Todėl pagrindinis Stolypinožemės reformos uždavinys buvo panaikinti bendruomenę, sudaryti sąlygaskapitalizmui žemės ūkyje vystytis. Be to, carui buvo reikalinga nauja atrama kaime, nes valstiečiai,įsijungę į revoliuciją, pasirodė nepatikimi. Ta atrama turėjo tapti kulokai(buožės). Žemė tapo privatine valstiečio nuosavybe. Taip buvo pakirstasbendruomenės pamatas. Valstiečiai gavo teisę keltis į vienkiemius, gautidirbamos žemės vienoje vietoje šalia vienkiemio. Jie gavo teisę keltis įRusijos pakraščius (daugiausia–į Sibirą, kur buvo daug laisvų žemių). Keliantis į vienkiemius arba į pakraščius reikėjo daug pinigų, todėlšia teise galėjo pasinaudoti tik maža valstiečių dalis. Dauguma valstiečiųnenorėjo ardyti bendruomenės, todėl kėlimasis į vienkiemius kartais būdavoatliekamas jėga. Stolypino reforma sudarė daug palankesnes sąlygas vystytiskapitalistiniams santykiams žemės ūkyje, tačiau panaikinti žemės ūkioatsilikimo nepajėgė. Reforma liko neužbaigta, nes buvo apeitas svarbiausiasklausimas–dvarininkinė žemėvalda. Pirmasis pasaulinis karasPagrindinės I Pasaulinio karo priežastys
1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis,sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu,ir šalių, nesenai į jį įstojusių. 2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.
Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūzijąišstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalintiAnglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijoskolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją. Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją,sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose. Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekėužgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją. Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių. Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelųsąsiaurius. Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusamsisitvirtinti Balkanuose. Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje. Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltosvisos šios šalys. I Pasaulinio karo pasekmėsDidžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trysimperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrėdaug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija,Suomija, Lenkija. I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas,daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karopasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova užtaiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas. Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos IIPasaulinio karo. kilimui.
Pirmasis pasaulinis karas Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis,sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu,ir šalių, nesenai į jį įstojusių. 2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.
Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūzijąišstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalintiAnglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijoskolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją. Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją,sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose. Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekėužgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją. Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių. Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelųsąsiaurius. Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusamsisitvirtinti Balkanuose. Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje. Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltosvisos šios šalys.
I Pasaulinio karo pasekmės
Didžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trysimperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrėdaug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija,Suomija, Lenkija. I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas,daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karopasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova užtaiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas. Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos IIPasaulinio karo. kilimui. Europos perdalijimas po Versalio taikos1919 m. Versalio sutartimi buvo pakeistos kai kurių valstybių sienos.Pasikeitė Voketijos–Lenkijos siena–Lenkijai grąžintas Gdanskas, AukštutinėSilezija, Pamarys. Lenkija gavo išėjimą į Baltijos jūrą. Kai kuriosVokietijos teritorijos buvo atiduotos Danijai (Šlezvigas ir Holšteinas). Prancūzija iš Vokietijos atsiėmė Elzasą, Lotaringiją, atplėšė Sarosritį. Besarabija buvo priskirta Rumunijai. Vakarų Ukraina, VakarųBaltarusija ir Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai. Vasario revoliucijos RusijojeBuržuazinės–demokratinės Vasario revoliucijos priežastys buvo tokiospat, kaip 1905–1907 m. revoliucijos. Tai–caro patvaldystė, dvarininkųžemėvalda, demokratijos nebuvimas. Visus prieštaravimus Rusijoje pagilino IPasaulinio Jo metu carizmas parodė visišką savo bejėgiškumą, todėlburžuazija ėmė atvirai parėjinėti į opoziciją carui. Ji pradėjo reikalauti,kad caras buržuazinių partijų pagrindu sudarytų pasitikėjimo vyriausybę,kuri remtųsi Dūma. Tačiau caras atsisakė tą padaryti, o Dūmą išvaikė. Tuo metu caro rūmuose didelę įtaką turėjo visokie perėjūnai,karjeristai (su Rasputinu priešakyje). Ministrų Kabinetas grobstė iždolėšas, caro rūmuose veikė net išdavikai, kurie išduodavo karines valstybėspaslaptis. Buržuazija pradėjo ruošti sąmokslą prieš carą. Prie sąmokslininkųprisidėjo ir caro brolis Michailas. Jų tikslas buvo priversti Nikolajų IIatsisakyti sosto sūnaus naudai, regentu paskiriant Michailą (palygintipažangų). Sąmokslininkai buvo išaiškinti, jiems tepavyko užmušti Rasputiną.Visa tai rodė, kad buržuazija ėmė siekti carizmo nuvertimo. Karas visiškai sužlugdė Rusijos ūkį. Prasidėjo badas, nes į karą išėjoapie pusė darbingų kaimiečių, sumažėjo dirbamų žemių plotai. Nors grūdųatsargos Rusijos pakraščiuose ir buvo didelės, bet į centrą jų nebuvoįmanoma pristatyti, kadangi karo metais visiškai sutriko geležinkelis.Masiškai užsidarinėjo gamyklos, nes trūko kuro, žaliavų. Prasidėjonedarbas, sutriko finansų sistema. Viena karo diena Rusijai kainavo 50 mlnrublių, todėl buvo imta leisti poperinius pinigus, krito rublio vertė.Prasidėjo spekuliacija. Ūkio suirutė į kovą kėlė milijonus žmonių. Darviena priežastis, paspartinusi revoliuciją, tai–antikarinės nuotaikos netik tarp civilių, bet ir tarp kareivių, nes karas užsitęsė, o Rusija buvoant pralaimėjimo slenksčio. Kareiviai buvo basi, alkani, jie pradėjomasiškai bėgti iš fronto, kai kuriuose fronto ruožuose net broliavosi suvokiečiais. Dėl visų šių priežasčių ir kilo antroji Rusijos revoliucija. Revoliucijos uždaviniai buvo tokie pat, kaip ir pirmosiosrevoliucijos: nuversti patvaldystę, paskelbti demokratinę respubliką,įvesti 8–ių valandų darbo dieną, panaikinti dvarininkinę žemėvaldą,suteikti demokratines laisves ir teises. Dvivaldystė RusijojeDar vykstant revoliucijai ėmė kurtis tarybos. Vasario 27 d. buvoišrinkta Petrogrado taryba. Bolševikai rinkimus pralaimėjo, daugumątaryboje turėjo menševikai ir eserai. Šią tarybą rėmė 200.000 Petrogradokareivių įgula. Taryba tapo realia miesto valdžia. Tačiau paimti į savorankas visos Rusijos valdžią taryba nenorėjo, nes menševikai laikėsinuomonės, kad valdžią paimti turi buržuazija. Todėl taryba leido sudarytiburžuazinę Laikinąją vyriausybę. Vyriausybė buvo sudaryta iš Dūmosdeputatų, jos vadovu tapo kunigaikštis Lvovas. Petrograde susidarėdvivaldystė. Bolševikai ir toliau laikėsi nuomonės, kad buržuazinė revoliucija turiperaugti į socialistinę. Dar savo balandžio tezėse Leninas numatė duperėjimo kelius: taikų arba ginkluotą. Norint pereiti taikiu keliu, jonuomone, reikėjo bolševizuoti tarybas ir pradėti socialistiniuspertvarkymus. Todėl bolševikai iškėlė šūkį „Visa valdžia taryboms!”. Ojeigu sąlygos pasikeistų, reikia ruoštis ginkluotam sukilimui. Vienaip arkitaip, bet bolševikų uždavinys buvo paimti valdžią į savo rankas. Vasario revoliucijos pasekmės1. Panaikinta caro patvaldystė. 2. Rusija paskelbta demokratine respublika. 3. Legalizuotos visos partijos (ir bolševikų), iš kalėjimų paleistitūkstančiai politkalinių. 4. Paskelbtos demokratinės teisės ir laisvės. 1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas RusijojeRusijos liaudis iš Laikinosios vyriausybės laukė labai daug. Visųpirma, tikėtasi, kad Rusija išstos iš karo. Ypatingai to norėjo kareiviai.Valstiečiai laukė, kad kuo greičiau būtų panaikinta dvarininkinė žemėvalda.Tačiau Laikinoji vyriausybė nedarė nei vieno, nei kito. Dar balandžiomėnesį Lvovo vyriausybė sąjungininkams paskelbė, kad Rusija toliau dalyvauskare. Tai sukėlė didžulį Rusijos žmonių nepasitenkinimą. Kilo vyriausybėskrizė, buvo pakeistas ministras pirmininkas ir kai kurie ministrai.Premjeru tapo Kerenskis. O žemės klausimą Laikinoji vyriausybė ruošėsispręsti steigiamajame suvažiavme, kuris turėjo būti sušauktas pasibaiguskarui. Normaliomis sąlygomis toks vyriausybės sprendimas gal ir būtųteisingas, bet tuo metu Rusija buvo tarsi parako statinė, pasiruošusisprogti. Tai buvo Laikinosios vyriausybės klaidos, kuriomis puikiaisugebėjo pasinaudoti bolševikai. Jie žadėjo, kad, paėmę valdžią, nedelsiantnutrauks karą ir žemę išdalins valstiečiams. Liepos mėnesį Kerenskio vyriausybė pradėjo demokratinių jėgų puolimą.Petrogrado taryba tam pritarė, todėl bolševikai nuėmė šūkį „Visa valdžiataryboms!”. VI–as bolševikų partijos suvažiavimas, įvykęs liepos mėnesį,priėmė nutarimą ruoštis ginkluotam sukilimui. Pirmame visos Rusijos tarybų suvažiavime laimėjo menševikai.Bolševikai suprato, kad legaliu poltiniu keliu jie į valdžią neateis.Spalio mėnesį jie pradėjo ruoštis ginkluotam perversmui. Buvo sudarytasKarinis Revoliucinis Komitetas (KRK), kuris turėjo paruošti sukilimą pagalLenino sudarytą planą. Plano esmę sudarė staigus puolimas, visų strateginiųtaškų (pašto, telegrafo, stočių, tiltų) užėmimas. Sukilimo ruošimuivadovavo L. Trockis. Ne visi CK nariai buvo už ginkluotą perversmą. Tam priešinosiZinovjevas ir Kamenevas. Savo abejones jie išspausdino viename menševikųlaikraštyje. Taip buvo atskleistas ruošiamo perversmo planas. Spalio 24 d.vyriausybė pradėjo bolševikų puolimą (užėmė štabus…), todėl bolševikaiiškart pradėjo ginkluotą perversmą. Perversmas baigėsi spalio 26 d. Žiemosrūmų šturmu. Laikinoji vyriausybė buvo areštuota, Kerenskis pabėgo. Valdžiąį savo rankas paėmė bolševikai. Tą pačią dieną prasidėjo II Rusijos tarybų suvažiavimas, kurispaskelbė, kad nuo šiol visa valdžia pereina į suvažiavimo rankas. Išrinktivaldžios organai. Darbui tarp suvažiavimų aukščiausia valdžia tapo visosRusijos Centro Vykdomasis Komitetas. Į jį, be bolševikų, buvo išrinktakeletas menševikų ir kairiųjų eserų. Vykdomuoju valdžios organu tapoLiaudies Komisarų Taryba, į kurią įėjo tik bolševikai. II suvažiavimas priėmė dekretus dėl žemės ir taikos. Bolševikaiatsidūrė valdžioje. Pilietinis karas RusijojeTuoj po ginkluoto sukilimo nuverstų sluoksnių atstovai, absoliutidauguma karininkų, didžioji dalis kazokų, nemažai valstiečių stojo įpasipriešinimo kelią. Prasidėjo pilietinis karas. Rusija susiskirstė į dvistovyklas: baltuosius ir raudonuosius. Pirmas karo etapas truko iki 1918 m. kovo mėnesio. Šį etapą bolševikailaimėjo, nes, pradėję vykdyti žemės reformą, į savo pusę patraukė didžiąjądalį valstiečių. Tačiau 1918 m. pavasarį vyriausybė įvedė maisto produktųdiktatūrą–masiškai iš valstiečių ėmė atiminėti maisto produktus. Kaimuosesovietų valdžia praktiškai buvo panaikinta ir atiduota varguomenėskomitetams, turėjusiems didžiulius įgaliojimus. Tai sukėlė naująpasipiktinimo bangą kaime. 1918 m. pavasarį prasidėjo naujas pilietinio karo etapas. Bolševikųpadėtį sunkino tai, kad prie Volgos ir Sibire sukilo čekų belaisvių pulkai.Į kai kuriuos Rusijos uostus įplaukė užsienio valstybių laivai. Sovietųvaldžios likimas sprendėsi Rytuose, Pietuose, prie Petrogrado, prie Dono,susidarė fronto žiedas. Ypatingai pavojinga padėtis susiklostė Rytuose.Ufoje buvo įkurta Ufos direktorija–tarsi atskira valstybė, kuriai vadovavobuvęs caro admirolas Kolčakas. 1918 m. vasarą–1919 m. pavasarį visos bolševikų jėgos buvo mestosprieš Kolčaką. Tuo laiku Rusija buvo paskelbta karo stovykla, veikė karometo įstatymai, prasidėjo žiaurios represijos–įvestas raudonasis teroras.1919 m. pavasarį Kolčako armija buvo sutriuškinta, jai mėginant susijungtisu Denikino kariuomene, veikusia Pietuose. 1919 m. buvo ypatingai sunkūs:itin aršios kovos vyko Pietuose (Ukrainoje). Denikinas jau buvo priėjęsprie Tulos (netoli Maskvos), Judeničius kelis kartus puolė Petrogradą. 1920m. pradžioje Pietų frontas buvo likviduotas, Denikinas sumuštas. Jo armijoslikučiai pasitraukė į Krymą, kur jiems vadovauti ėmė Vrangelis. 1920 m.balandį puolimą prieš Sovietų Rusiją pradėjo Lenkija. Tuo pasinaudojęs,puolimą pradėjo ir Vrangelis. Karas su Lenkija pasibaigė Rygos sutartimi,pagal kurią Lenkija gavo Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, o Vrangelisbuvo sumuštas. Pilietinis karas baigėsi 1922 m., kai prie Rusijos buvo prijungtaTolimųjų Rytų Respublika. Viena iš priežasčių, dėl kurių bolševikai laimėjo–pačių baltųjųpolitika. Kadangi rajonuose, kuriuose įsitvirtindavo baltieji, išvalstiečių būdavo atimamos žemės, tai paskui juos nėjo valstiečiai. Be to,Kolčakas siekė atkurti monarchiją, o Rusijoje tokios idėjos nebebuvo gajos.Antra priežastis–bolševikai sugebėjo sukurti drausmingą daugiamilijoninękariuomenę. Trečia priežastis–žiaurios represijos įbaugino žmones. Reikiapripažinti, kad dalis Rusijos žmonių, ypač jaunimas, patikėjo komunizmoidėjomis, geresne ateitimi, kurią bolševikai žadėjo sukurti per labaitrumpą laiką. Dar viena priežastis–baltieji nesulaukė aktyvios užsieniovalstybių paramos. Jie gaudavo ginklų, pinigų, tačiau nė viena užsieniošalis, išskyrus Lenkiją, atviros intervencijos nepradėjo, Sovietų Rusijaikaro nepaskelbė. Karinis komunizmas RusijojePilietinio karo metais buvo įvesta žiauri ekonominė politika, gavusikarinio komunizmo vardą. Tai buvo tarsi komunizmo ir karinės diktatūrosmišinys, kurio esmę sudarė:
1. Maisto produktų nusavinimas iš valstiečių. Už nusavintus produktuspraktiškai nebūdavo atlyginama. 2. Uždrausta prekyba šalies viduje. Įvestas maisto ir pramoniniųprekių paskirstymas per darbovietes. Pinigai nebeteko savo funkcijų. 3. Suvalstybinta visa pramonė, net smulkios įmonės. Tuo padėtaspamatas komandiniam–administraciniam valdymui atsirasti. Panaikinta įmoniųūkiskaita, bet koks jų savarankiškumas. Įvesta darbo prievolė (visiemsluomams, moterims). Tie, kas neatlikdavo darbo prievolės, negaudavo maistoproduktų. 4. Įvestas nemokamas transportas, teatras, komunalinės paslaugos,laikraščiai. 1919 m. pabaigoje buvo net priimtas nutarimas nemokamaiaprūpinti rūbais. 5. Darbo apmokėjime įvestas lygiavos principas (dirbk nedirbęs–gausitiek pat).
Karinio komunizmo pasekmės buvo baisios:
1. Valstiečiai sumažino dirbamos žemės plotus, nustojo augintigyvulius. Valstiečiai tą darė, žinodami, kad viskas, ką jie sukurs, busatimta. Dėl to šalyje prasidėjo baisus badas. 2. Visiškai smuko darbo našumas, nes lygiavos principas neskatinogerai dirbti. Dėl to nepaprastai sumažėjo pačių būtiniausių prekių.Rusijoje prasidėjo sukilimai, maištai. Sukildavo ne tik valstiečiai, bet irmiestiečiai. Ypatingai grėsmingas buvo Kronštato jūreivių maištas. Sovietųvaldžiai iškilo rimtesnis nei pilietinio karo metais pavojus. NEP’as ir jo esmėPer pilietinį karą Rusijoje buvo vykdoma pragaikštinga kariniokomunizmo politika, po kurios valstiečiai smarkiai sumažino dirbamos žemėsplotus, nustojo auginti gyvulius, kilo baisus badas, miestuose dėl lygiavosprincipo labai krito darbo našumas, nepaprastai sumažėjo pačių būtiniausiųprekių, vyko sukilimai ir maištai. Taigi, būtina buvo nauja ekonominėpolitika. 1921 m. X partijos suvažiavime tokia ekonominė politika–NEP–ir buvopriimta. Šios politikos esmę sudarė:
1. Maisto produktų nusavinimo pakeitimas natūriniu mokesču, kurioapimtis buvo dukart mažesnė už oficialią nusavinimo apimtį. Be to, mokesčiodydis buvo konkretus ir valstiečiai jį žinojo iš anksto. Taip valstiečiaivėl atgavo interesą našiau ūkininkauti, nes likusi nuo mokesčio produktųdalis priklausė jiems. Valstiečiai netgi gavo teisę nuomoti žemę ir naudotijoje samdomą darbo jėgą, nors tai ir buvo „Dekreto dėl žemės” laužymas.
2. Leidimas prekiauti. Karo metais, bijant spekuliacijos, buvo įvestapaskirstymų per darbovietes sistema. Dabar vėl galima buvo laisvaiprekiauti, tik užsienio prekyba pasiliko valstybės monopoliu.
3. Pramonės liberalizacija ir dalinė denacionalizacija. Smulkiosios irvidutinės įmonės tapo nuomos objektu–jas nuomoti galėjo ir užsieniečai,užsienio firmos. Įmonėms, likusioms valstybės žinioje, nustotakomanduoti–suteikta ūkiskaita, savarankiškumas.
4. Darbo prievolės, lygiavos apmokėjime principo, įvairių nemokamųpatarnavimų panaikinimas. Tai padarius vėl ėmė kurtis darbo biržos.
NEP’as teišsilaikė iki III–ojo dešimtmečio pabaigos, nors, priimantšią ekonominę politiką, Leninas teigė, kad ji bus tvirta ir ilgalaikė.Tačiau ir per trumpą savo egzistavimo laiką NEP’as spėjo duoti puikiųrezultatų. Jau 1925 m. (t.y.–po keturių metų!) pasėlių plotas pasiekė 1913m. lygį, o gyvulių skaičius net viršijo prieškarinį. Tuo pat metu Rusijospramonė jau pajėgė aprūpinti gyventojus visomis būtiniausiomis prekėmis.Išnyko eilės, sėkimingai įveikta finansnė krizė (milžiniškainfliacija)–1922 m. išleista tvirta valiuta–červoncas. Atsigavosusisiekimas: atstatytas geležinkelis, tvarkomi keliai. Ėmė formuotisprekių biržos, vykti įvairios komercinės mugės. Žodžiu, NEP’o politika buvotikras atokvėpis porevoliucinėje sovietų istorijoje. Tik gaila, kad jistaip trumpai tegyvavo–iki 1927 m. Paskutinių Lenino straipsnių idėjosPaskutiniuose savo straipsniuose ir laiškuose Leninas galutinaisuformavo socializmo sukūrimo planą. Straipsnyje „Apie kooperaciją” jisnurodė, kad būtina kooperuoti (kolektyvizuoti) žemės ūkį–tai, jo nuomone,yra būtina socializmo įgyvendinimo sąlyga. Straipsniuose „Apie socialistinįlenktyniavimą”, „Verčiau mažiau, bet geriau” Leninas įrodinėjoindustrializacijos būtinumą. Nemaža dėmesio jis skyrė irkultūrai–kultūrinei revolucijai (pvz., straipsnyje „Puslapiai išdienoraščio”). Priešmirtiniame savo laiške suvažiavimui (taip irpavadintame) Leninas perspėjo partiją dėl Stalino, kaip kandidato užimti jopostą. Jis įspėjo, kad „šis virėjas gamins tik aštrius patiekalus”, nes yraitin nuožmaus charakterio ir labai siekiantis valdžios, egoistas ir savanaudis. Deja, Stalinui pasisekė–„laiškas suvažiavimui” suvažiavimo
nepasiekė. Stalino valdžiaPo Lenino mirties į valdžią, pasiremdamas senais bolševikais, kuriuosvėliau sunaikino, atėjo Stalinas. III-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmėformuotis stalininė valdymo sistema, kuomet Stalinas ėmėsi avantiūristiniųsavo planų įgyvendinimo. Tiek centre, tiek vietose jis kūrė sau ištikimąvaldymo aparatą. Iš svarbiausių postų šalino buvusius Lenino bendražygiusir bendraminčius, vėliau su jais net fiziškai susidorojo. Prasidėjo betkokios opozicijos persekiojimas. Lagerių sistema Rusijoje pradėjo veiktijau 1918 m.–pirmieji lageriai sukurti Solovkų salose, buvusiame vienuolyne.Stalinas šią sistemą ištobulino, sukūręs galingą biurokratinį, aklai jampaklusnų aparatą, paremtą baime, melu ir išdavystėmis. Jo veikla skaudžiaiatsiliepė ir ūkiui, nes iš gamybininkų buvo atimamas bet kokssavarankiškumas. Vienas po kito kuriami nerealūs planai žlugdė gamybinesšalies jėgas, visiškai smuko žemės ūkis. Paskutinysis mėginimas įveikti stalininės sistemos ir asmens kultoformavimąsi buvo 1934 m. XXII partijos suvažiavimas, kurio metu slaptubalsavimu Stalinas nebuvo išrinktas genseku. Į istoriją šis suvažiavimasįėjo „sušaudytojo suvažiavimo” vardu–tai reikia suprasti pažodžiui. IV dešimtmečio viduryje–antroje pusėje prasidėjo siaubingosrepresijos. Pradėti persekioti seni leniniečiai, itin nukentėjointeligentija, supratusi, kur ritasi šalis. Buvo nužudytas Kirovas.Baudžiamajame kodekse mirties bausmė buvo numatyta net asmenims,teturintiems 12 metų, maža to, netgi šeima tapo atsakinga už jos narionusikaltimą. Atsirado „liaudies priešo” sąvoka, surastas ir socialistineisistemai būtinas priešo įvaizdis–tarptautinis imperializmas. Visa šalisatsidūrė neapsakomos baimės būsenoje. SSRS ekonomika laikėsi tik dėkaneapmokamo milijonų kalinių darbo. Prasidėjus kolektyvizacijai, labainukentėjo valstietija. Stalinas sugebėjo sunaikinti visą gynybinę šaliessistemą–1937–38 m. buvo sunaikinta 80% karininkijos–neliko karo vadų. Tokiedalykai negalėjo atsiliepti ir tarptautiniam SSRS autoritetui. Maža to,1939 m. Stalinas tapo dar ir Hitlerio sąjungininku. SSRS industrializacija1925 m. po NEP’o politikos Rusijos (jau Sovietų Sajungos) pramonėpasiekė ikikarinį lygį. Todėl iškilo klausimas dėl tolesnio jos plėtojimo.1928 m. XIV partijos suvažiavime buvo priimtas industrializacijos planas,pagal kurį numatyta kompleksiškai vystyti visą šalies ūkį: žemės ūkį,pramonę, transportą, energetiką. Planas buvo realus ir moksliškaipagrįstas, jam pritarė ir Stalinas, kuris, deja, kuo toliau, tuo labiau ėmėkrypti nuo plano į šalį. Taip priimant 1–ąjį 1928–1932 m. penkmečio planą,vietoje kompleksinio ūkio vystymo tepasiliko stambiosios pramonės vystymas.Specialstai tuo buvo labai pasipiktinę, tačiau Stalinas juos „įtikino” irjie „liko patenkinti”. Pirmasis penkmetis turėjo padėti industrializacijos pamatus. Turėjobūti pradėtos kurti naujos pramonės šakos (mašinų, chemijos etc), turėjobūti pastatyta apie 1500 įmonių. Kadangi planų įgyvendinimui trūko lėšų,tai eilinį kartą paskolų forma buvo apiplėšta sovietinė liaudis. Vykdantindustrializaciją, labai intensyviai buvo naudojamas kalinių darbas, buvostatomi dideli koncentracijos lagerių kompleksai (pvz., Belomorkanalas). Dauguma I–ojo penkmečio įmonių buvo aprūpinama užsienietiškaisįrenginiais, darbams būdavo kviečiami užsienio specialistai. Visa tai labaibrangino statybas, gamybą. II–ajame penkmetyje (1933–1937 m.) padėtis pasikeitė. Plačiai pradėtinaudoti savos gamybos įrengimai, tačiau jų techniniai rodikliai buvo daugžemesni už importinius analogus. Išties per šiuos du penkmečius padaryta daug: sukurta mašinų, chemijospramonė, atgaivinta metalurgija, nutiesta daug magistralių, tačiau visa taibuvo panašu į Pyro pergalę. Suteikus prioritetą sunkiajai pramonei, žlugokitos pramonės šakos ir žemės ūkis. SSRS kolektyvizacijaPagal Lenino socializmo statybos planą, be industrializacijos labaisvarbi sąlyga buvo kolektyvizacija žemės ūkyje. Tačiau kolektyvizaciją jisbuvo numatęs paskutinei kūrimo stadijai, į ją turėjo būti eita palaipsniui,per kooperaciją, arteles, komunas. Be to, kolektyvizacijai reikalingasgeras techninis pagrindas ir valstiečių sąmoningumas. Taip visąkolektyvizaciją suprato Leninas. Tačiau viso to III–ajame dešimtmetyjeRusijoje tikrai nebuvo. Nežiūrint į tai, 1927 m. XV partijos suvažiavimas nutarė eitikolektyvizacijos keliu. Istorija parodė, koks tai buvo avantiūristinissprendimas. Galbūt Stalinui atrodė, kad, suvarius valstiečius į kolūkius,bus socializmas. Kita vertus, iš kolūkių galima lengvai atimti grūdus, ovalstiečiai tam priešindavosi. Todėl 1928 m. prasidėjo kolektyvizacija. Pirmieji kolūkiečiai, suprantama, buvo paskutiniai varguoliai,neturėję ką prarasti. Vidutiniai valstiečiai laukė, todėl buvo priimtasnutarimas dėl buožių, pagal kurį pasiturinčius valstiečius išbuožindavo irmasiškai tremdavo į Sibirą, kitus tolimus šalies regionus. Todėl 1929 m. į kolūkius jau buvo suvaryta daugiau kaip pusėvalstiečių, 1932 m.–virš 80%, o 1937 m., kai kolūkiuose jau buvo 93%valstiečių, kolektyvizacija buvo baigta. Badas SSRSVykdant kolektyvizaciją, valstiečiai masiškai naikino gyvulius, kadšie neatitektų kolūkiams. Tai buvo itin sunkus smūgis gyvulininkystei. Tuopat metu sunaikinta ir daugybė žemės ūkio padargų. Kadangi valstybėnepajėgė techniškai aprūpinti kolūkių, tai smuko darbo našumas, labai kritoderlingumas. 1932 m. pagrindiniuose Sovietų Sąjungos rajonuose–Kaukaze,Pavolgyje, Ukrainoje–užderėjo neblogas grūdų derlius. Tai, kas su jais buvopadaryta, iliustruoja nepaprastai siaubingą sistemą, kurios priešakyjestovėjo Stalinas–visi grūdai, nepaliekant nė sėklai, buvo atimti irparduoti užsieniui, nors grūdų kainos tada buvo palyginti žemos. Už gautuspinigus buvo pripirkta įrengimų, nuėjusių šuniui ant uodegos–stovėdami poatviru dangumi jie supuvo arba buvo išvogti. Nelikus grūdų, šalyjeprasidėjo baisus badas. Tikslaus mirusiųjų skaičiaus niekas nežino, nesstatistikos nėra. Tačiau daugelis užsienio tyrinėtojų mano, kad 1932–1933m. Sovietų Sąjungoje išmirė ne mažiau 5 milijonų žmonių. Reparacijų klausimas po Versalio taikosPo Versalio sutarties pasirašymo Vokietijai buvo nustatytos 132milijardų aukso markių reparacijos. Daugiau kaip pusę tos milžiniškos sumosturėjo gauti Prancūzija. 1921 m. Vokietija padarė pirmuosius įnašus, tačiaudėl ekonominių sunkumų paprašė atidėti mokėjimą. 1923 m. sausio mėnesįprancūzų ir belgų kariuomenės užėmė Rūro sritį–pagrindinį vokiečiųsunkiosios pramonės rajoną. Oficialiai buvo skelbiama, kad norima Vokietijąpriversti mokėti reparacijas, o iš tikrųjų Prancūzija norėjo Pareinio žemesatplėšti nuo Vokietijos ir palaužti pramoninę vokiečių galybę. Vokietija neturėjo jėgų priešintis, o Prancūzija naudos negavo, nesRūro gyventojai atsisakė dirbti. Prancūzija buvo priversta trauktis. 1924m. vasarą Londono konferencijoje buvo priimtas vadinamasis Daueso planas,numatęs užbaigti Rūro srities okupaciją, atnaujinti reparacijų mokėjimą,Vokietijai suteikiant dideles Amerikos ir Anglijos bankų paskolas. 1930 m. pradžioje buvo pasiektas naujas susitarimas dėlreparacijų–Jungo planas. Reparacijų suma buvo smarkiai sumažinta, omokėjimas išdėstytas 57–iems metams (iki 1989 m.). Visą pasaulį apėmusididžioji ekonominė krizė Jungo planą padarė bevertį. 1932 m. Vokietijagalutinai atsisakė mokėti. Nors Prancūzija protestavo, bet jos nepalaikėnei Anglija, nei Italija, nei JAV. Reparacijos mažai naudos tedavėPrancūzijai, tačiau Vokietijoje jos stiprino revanšistines nuotaikas. Lokarno susitarimaiNesėkminga Rūro avantiūra susilpnino Prancūzijos įtaką Europoje. 1925m. rudenį Lokarno mieste (Šveicarijoje) buvo pasirašytas vadinamasisgarantinis paktas, kuriuo Vokietija, Prancūzija ir Belgija tarpusaviosienas pripažino amžinomis ir neliečiamomis, pasižadėjo viena kitosneužpulti, o ginčytinus klausimus spręsti derybomis. Susitarimą garantavoAnglija ir Italija. Lokarne Vokietija taip pat pasirašė sutartis su Lenkija irČekoslovakija dėl jėgos nenaudojimo ir taikaus ginčų sprendimo. Tačiau šįsusitarimą garantavo tik Prancūzija. Anglija ir Italija nenorėjo jogarantuoti–kariauti su Vokietija, jei ši užpuls savo rytinius kaimynus. Lokarno sutartys sumenkino Prancūzijos vaidmenį Europoje, bet taip jinorėjo nuraminti Vokietiją ir paskatinti ją atsisakyti revanšo. 1926 m.Vokietija įstojo į Tautų Sąjungą. 1928 m. Paryžiuje 15 valstybių (tarp jų Prancūzija ir Vokietija)pasirašė Briano–Kelogo paktą, kuriuo atsisakė karo kaip politikos priemonėsir visus ginčus įsipareigojo spręsti taikiai. Lokarno politika pasirodė bevaisė, nes 1929 m. prasidėjusiaiekonominei krizei skaudžiausiai palietus Vokietiją, čia sustiprėjokraštutiniai revanšistai. 1933 m. valdžią paėmė Hitleris, kuris atvirailaužė Versalio sutarties numatytus apribojimus, nepaisė nei Lokarnosutarčių, nei Tautų Sąjungos įstatų. Tautų SąjungaIII dešimtmetyje savotišku pasaulinės diplomatijos centru tapo Ženeva.Ten kasmet rudenį posėdžiaudavo visuotinis Tautų Sąjungossusirinkimas–asamblėja. Kartais, reikalaujant vienai ar kelioms valstybėms,būdavo šaukiamos neeilinės asamblėjos sesijos. Tautų Sąjunga buvo Versaliosistemos palaikymo priemonė, bet ji pasirodė mažai veiksminga. Valstybėms,užpuolusioms savo kaimynus, privalėjo būti taikomos ekonominės ir karinėssankcijos, tačiau tarptautinės ginkluotosios pajėgos taip ir nebuvosukurtos. Tautų Sąjungai pavykdavo išspręsti kai kuriuos antraeilius klausimus,tačiau ji nesugebėjo niekuo padėti masiškai turkų naikinamiems armėnams irgraikams. Tautų Sąjunga negalėjo išspręsti ir Lietuvos–Lenkijos ginčų dėlVilniaus. Visiškas Tautų Sąjungos bejėgiškumas išryškėjo IV dešimtmetyje,kai Italija, Japonija ir Vokietija ėmė atvirai laužyti Versalio sistemą. Didžiųjų valstybių santykiai su SSRSDidžiosios valstybės ilgai nenorėjo pripažinti SSRS. Jos manė, kadbolševikai nesugebės išsilaikyti, tikėjosi priversti Sovietus sumokėticarinės Rusijos skolas. Ypač skolų grąžinimu buvo suinteresuoti prancūzai. Nepripažinimo politika buvo pasmerkta, nes tarp didžiųjų valstybiųnebuvo vienybės. Ilgiausiai (iki 1933 m.) SSRS nepripažino Amerika.Anglijos vyriausybei didelį spaudimą darė verslininkai, norėję pelnytis išprekybos su Rusija. Prancūzija tikėjosi, kad, užmezgus diplomatiniussantykius, Sovietai grąžins skolas. 1922 m. (anksčiausiai) Sovietų Sąjungąpripažino Vokietija, tokiu būdu norėjusi sustiprinti savo padėtįPrancūzijos atžvilgiu. 1924–1925 m. Sovietus pripažino visos didžiosiosvalstybės, išskyrus JAV. Nuo III dešimtmečio vidurio santykiai tarp SSRS ir kapitalistiniųvalstybių buvo taikūs, nors nepasitikėjimas, suprantama, išliko. Fašistinių diktatūrų susikūrimas EuropojePo I Pasaulinio karo labai sustiprėjo siekimas pažaboti ar netpanaikinti demokratiją. Pasaulinis karas išklibino ankstesnę visuomenėssandarą ir tikėjimą humaniškais idealais. Atgijo jėgos garbinimas irpolinkis prievarta spręsti vidaus ir užsienio politikos problemas. Labaisustiprėjęs komunistinis judėjimas turėjo būti sunaikintas, o tam reikėjonaujos ideologijos–fašizmo (fascio itališkai reiškia kuokštą,susivienijimą). Fašizmas ItalijojeFašistų partiją 1919 m. įkūrė buvęs socialistas B. Musolinis. Išpradžių fašistų daugumą sudarė paleisti iš armijos kareiviai ir karininkai.Koviniai jų būriai puldinėjo darbininkų partijų ir profsąjungų patalpas. Italijoje, kur 1919–1920 m. reiškėsi komunistinis judėjimas, kurdarbininkai užiminėjo įmones, o samdiniai–dvarus, fašistai buvo reikalingivaldantiesiems sluoksniams. 1922 m. spalio mėnesį fašistai surengė žygį įRomą. Nors vyriausybė turėjo pakankamai jėgų, kad suvaldytų ir sutriuškintųfašistus, bet jokių priemonių ji nesiėmė. Karalius Viktoras Emanuelis IIIB. Musolinį paskyrė ministru pirmininku. Pamažu visoje Italijoje buvo įvesta fašistinė Musolinio diktatūra,uždraustos visos kitos partijos ir profsąjungos. Fašistai sukūrė savasprofsąjungas, uždraudė streikus, ginčus tarp įmonininkų ir darbininkų ėmėspręsti valstybė. Valstybė taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūrinę irmokslinę veiklą. Itališkojo fašizmo aukų skaičius nebuvo didelis. Fašistai savo tiskluskelbė visų visuomenės sluoksnių interesų suderinimą. Fašizmas VokietijojeVokietijoje buvo itin gajos revanšistinės idėjos. Dėl ekonominiųvalstybės sunkumų buvo kaltinama Versalio sistema, respublikos sukūrimas,demokratija. Vokiečų fašizmas pasižymėjo aršiu nacionalizmu–vokiečių tautosišaukštinimu. 1923 m. lapkričio mėnesį nacionalsocialistų partija, kuriai vadovavoA. Hitleris, mėgino įvykdyti valstybinį perversmą ir likviduotidemokratiją. Tąsyk perversmas nepavyko. Hitleris buvo Musolinio mokinys,toli pralenkęs savo mokytoją. Fašizmas buvo parankus ir pramonininkams,kapitalo savininkams. Demokratija trukdė ginkluotis, siekti revanšo. Vėl fašistinės idėjos sustiprėjo didžiosios pasaulinės ekonominėskrizės (1929–1933 m.) metu. Dėl krizės naciai kaltino demokratiją, Versaliosistemą ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprintivalstybės vaidmenį ekonomikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Karinėspramonės vystymas pagyvintų ekonomiką ir sumažintų nedarbą. Hitlerininkų propaganda turėjo didelį pasisekimą. 1930 m. reichstagorinkimuose jie gavo beveik 6,5 mln rinkėjų balsų. Koviniai nacistų būriai(SA) puldinėjo komunistų ir socialdemokratų organizacijų patalpas, mušdavoir žudydavo savo politinius priešus. 1932 m. rinkimuose naciai tapo pirmąjareichstago partija. 1933 m. sausio 30 d. nusenęs prezidentas Hindenburgas paskyrė HitlerįVokietijos vyriausybės vadovu. Per keletą mėnesių naciai panaikinodemokratiją, uždarė visas partijas, suėmė tūkstančius politinių priešų.Vokietijoje įsigalėjo nacistinė diktatūra, daug žiauresnė ir pavojingesnėuž itališkąjį fašizmą.Po 1936–1939 m. fašistinė Franko diktatūra įsitvirtino ir Ispanijoje.Prancūzija ir Anglija, nors ir turėjo rimtų ekonominių sunkumų, betdidesnių politinių sukrėtimų išvengė (Anglijoje įvesta visuotinė rinkimųteisė, pradėtos skirti didelės lėšos gyvenamųjų namų statybai, Prancūzijojebuvo įvesta 8 –ių valandų darbo diena). Bulgarijoje, Lietuvoje ir Lenkijojeįsigalėjo autoritariniai, bet ne fašistiniai režimai. Dviejų karo židinių susidarymasIV dešimtmečio pradžioje išsiskyrė dvi valstybės–Japonija irVokietija, atvirai siekusios Versalio sistemos sulaužymo. Pirmoji ginklogriebėsi Japonija–1931 m. nepaskelbusi karo užpuolė Kiniją ir okupavoMandžiūriją. Užgrobimas buvo svarstomas Tautų Sąjungoje, kuri 1933 m.pasmerkė agresiją, tačiau nei ekonominių, nei karinių sankcijų nesiėmė.Anglija, Prancūzija ir JAV bijojo, kad japonai neužgrobtų jų valdų RytųAzijoje. Tačiau pasmerkimas sukėlė Japonijos įniršį. Ji išėjo iš TautųSąjungos, o 1937 m. atnaujino karą su Kinija. 1933 m. pradžioje paėmęs valdžią Hitleris iškėlė tikslą–užkariautižemių Rytų Europoje. Vakaruose buvo planuojama sutriuškinti Prancūziją, osu Anglija Hitleris tikėjosi susitarti. 1933 m. pabaigoje Vokietija išstojoiš Tautų Sąjungos, o 1935 m. paskelbė visuotinės karinės prievolės iraviacijos atkūrimą. Akivaizdus Versalio sistemos laužymas nesukėlė Anglijosir Prancūzijos reakcijos–buvo laikomasi nuolaidžiavimų politikos. Pasaulyje susidarė du karo židiniai–Vokietija ir Japonija. Tarptautiniai santykiai iki II Pasaulinio karoNacių įsigalėjimas Vokietijoje suneramino daugumą Europos šalių. Kiloidėja sudaryti kolektyvinio saugumo sutartį. Ypač aktyvi čia buvo SSRS,kuri dabar pajuto realią grėsmę. 1934 m. rugsėjo mėnesį Sovietų Sąjungaįstojo į Tautų Sąjungą. Rytų ir Centrinės Europos valstybėms sovietaipasiūlė sudaryti sienų neliečiamumo ir tarpusavio pagalbos užpuolimo atvejusutartį. Paktas nebuvo sudarytas, nes tam pasipriešino Vokietija, Lenkijair kitos šalys. 1935 m. SSRS pasirašė savitarpio pagalbos sutartis su Prancūzija irČekoslovakija. Tačiau nebuvo suderinta, kaip tokią pagalbą suteikti. 1938 m. kovo mėnesį vokiečių kariuomenė nesutikdama pasipriešinimoįvykdė Austrijos anšliusą. Austrijos prijungimas labai sustiprino Vokietijąir skatino jos agresyvumą. Po anšliuso Hitleris pradėjo grasintiČekoslovakijai, siekdamas nuo jos atplėšti Sudetų sritį. Prancūzija irAnglija įkalbinėjo Čekoslovakiją nusileisti vokiečių reikalavimams. Toksneryžtingumas labai drąsino nacius. „Gelbėti taikos” 1938 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos mieste Miunchenesusitiko Hitleris, Musolinis, Prancūzijos ir Anglijos premjerai Daladjė irČemberlenas. Tuoj pat buvo pasiektas susitarimas. Sudetų sritis atitekoVokietijai. Čekoslovakija prarado beveik trečdalį teritorijos (kai kuriossritys atiteko Vengrijai), buvo palaužtas jos gynybinis pajėgumas. Anglijair Prancūzija manė, kad taip bus pasotintas Hitlerio apetitas, o tai buvodidžulė klaida–nuolaidos tik skatino nacius naujiems grobimams. 1939 m.kovo mėnesį Vokietija panaikino Čekoslovakijos nepriklausomybę. Kovo 22 d.nuo Lietuvos buvo atplėštas Klaipėdos kraštas. Europa II Pasaulinio karo išvakarėseNauji nacių veiksmai apstulbino Anglijos ir Prancūzijos vyriausybes.Jos pradėjo derybas su SSRS. Anglija garantavo Lenkijos, iš kurios Hitlerisreikalavo grąžinti Gdanską, saugumą. 1939 m. vasarą Maskvoje vykusiosderybos tarp SSRS, Anglijos ir Prancūzijos baigėsi nesėkme. Per daugskirtingi buvo šių valstybių tikslai–derybos buvo tik žaidimas. Tuomet SSRS ryžosi suartėti su Vokietija. 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvopasirašyta nepuolimo sutartis ir pasidalinta įtakos sferomis. Čemberleno ir Daladjė politika žlugo. Vakarams nuolaidžiaujant,apsiginklavusi Vokietija 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją. Prasidėjo IIPasaulinia karas Antrasis pasaulinis karasII Pasaulinio karo priežastys
Versalio sistema atitiko Prancūzijos, Anglijos ir JAV interesus. Jitaip pat užtikrino nepriklausomybę susikūrusioms ar atsikūrusioms po IPasaulinio karo Rytų Europos valstybėms: Čekoslovakijai, Lenkijai,Jugoslavijai, Pabaltijo valstybėms. Hitlerininkai siekė sugriauti Versaliosistemą, atstatyti 1914 m. Vokietijos sienas, sunaikinti SSRS, Rusijąpaversti savo kolonija. Vokietijos sąjungininkais tapo Japonija ir Italija,kurios vykdė agresiją Tolimuosiuose Rytuose, Afrikoje bei Viduržemio jūrosbaseine. Pati Vokietija 1933–1939 m. sulaužė visus Versalio taikossutarties jai nustatytus ginklavimosi apribojimus, įvykdė Austrijosanšliusą, užgrobė Čekoslovakiją, iš Lietuvos atėmė Klaipėdos kraštą. Prancūzija ir Anglija siekė išvengti naujo karo, darė ir toliau buvopasirengusios daryti nuolaidas Hitleriui. Vakarų valstybių derybos su SSRSdėl bendro atkirčio agresijai pasirodė bevertės. Stalinas taip pat priešiškai buvo nusiteikęs Versalio sistemosatžvilgiu ir tikėjosi, kad kruvinas karas tarp Vakarų valstybių irVokietijos padarys jį lemiančiu Europos likimą veiksniu. 1939 m. rugpjūčio23 d. nepuolimo sutartis leido Hitleriui nesibijoti karo dviem frontais.Jis užpuolė Lenkiją, tikėdamasis, kad Anglija su Prancūzija ir šį kartąapsiribos žodiniais protestais.
Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS
Didžiosios valstybės ilgai nenorėjo pripažinti SSRS. Jos manė, kadbolševikai nesugebės išsilaikyti, tikėjosi priversti Sovietus sumokėticarinės Rusijos skolas. Ypač skolų grąžinimu buvo suinteresuoti prancūzai. Nepripažinimo politika buvo pasmerkta, nes tarp didžiųjų valstybiųnebuvo vienybės. Ilgiausiai (iki 1933 m.) SSRS nepripažino Amerika.Anglijos vyriausybei didelį spaudimą darė verslininkai, norėję pelnytis išprekybos su Rusija. Prancūzija tikėjosi, kad, užmezgus diplomatiniussantykius, Sovietai grąžins skolas. 1922 m. (anksčiausiai) Sovietų Sąjungąpripažino Vokietija, tokiu būdu norėjusi sustiprinti savo padėtįPrancūzijos atžvilgiu. 1924–1925 m. Sovietus pripažino visos didžiosiosvalstybės, išskyrus JAV. Nuo III dešimtmečio vidurio santykiai tarp SSRS ir kapitalistiniųvalstybių buvo taikūs, nors nepasitikėjimas, suprantama, išliko. Antrojo Pasaulinio karo pradžia1939 m. rugsėjo 1-osios rytą gerai parengtos ir apginkluotosVokietijos armijos įsiveržė į Lenkiją. Nuo pat pirmų karo valandų išryškėjovokiečių kariuomenės pranašumas. Turinti silpną pramonę Lenkija neprilygogalingiausiai ekonominiu ir kariniu požiūriu Europos valstybei. Spaliopradžioje Lenkija buvo nukariauta. Rugsėjo 17 d. Maskvoje buvo paskelbta, kad Lenkijos valstybė nustojoegzistavusi ir todėl SSRS vyriausybės pareiga yra pasirūpinti vakariniųukrainiečių ir vakarinių baltarusių apsauga. Sovietų Sąjunga, laužydamatarptautinę teisę, okupavo Rytų Lenkiją. Anglija ir Prancūzija nebegalėjo likti nuošalyje. Tolesninuolaidžiavimai agresijai būtų visiškai pakirtę bet kokį Europos irpasaulio pasitikėjimą anglų ir prancūzų valstybės veikėjų parašais, o tokaip tik ir siekė Hitleris. Rugsėjo 3 d. šios valstybės paskelbė karąVokietijai, tačiau karo veiksmų nepradėjo. Užgrobęs Lenkiją, Hitleris pasiūlė Prancūzijai ir Anglijai sudarytitaiką, pripažinti visus jo nukariavimus. Toks pasiūlymas buvo atmestas, betrimti karo veiksmai neprasidėjo. Vyko „keistasis karas”–abiejų pusiųkariuomenės stovėjo viena prieš kitą ir laukė. Suprantama, toks karasHitleriui buvo labai naudingas. 1940 m. balandžio mėnesį Vokietija užpuolė Daniją ir Norvegiją. Danijabuvo tuoj pat okupuota, o Norvegijoje naciai susidūrė su rimtupasipriešinimu, kuris, aišku, vokiečių nesustabdė. 1940 m. gegužės mėnesį Vokietija okupavo Olandiją, Belgiją,Liuksemburgą, pradėjo Prancūzijos puolimą. Birželio 14 d. be mūšio buvoužimtas Paryžius, pasirašyta Prancūzijos kapituliacija. 1940 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjo „mūšis dėl Anglijos”–daugiau kaip 2tūkstančiai vokiečių lėktuvų bombardavo Anglijos karinės pramonės centrusir miestus. „Mūšis dėl Anglijos” Vokietijai buvo nesėkmingas. Itinveiksminga pasirodė anglų priešlėktuvinė gynyba. 1941 m. pavasarį „mūšis”iš esmės buvo nutrauktas–buvo ruošiamasi karui su SSRS. Vokietijos–SSRS karas1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė SSRS. Pirmaisiais karomėnesiais hitlerininkai veržėsi į SSRS gilumą ligi tol karų istorijojeneregėta sparta. Kartu su Vokietija agresijoje dalyvavo ir jossąjungininkės Rumunija, Vengrija, Suomija. Raudonoji armija patyrėmilžiniškus nuostolius, buvo sunaikinta žymi dalis aviacijos ir tankų, įnelaisvę pateko beveik 3 milijonai karininkų ir kareivių. Kokios buvo šių nepasisekimų priežastys? Akivaizdžiausia–Vokietijospranašumas kovinės technikos srityje. Jai dirbo okupuotų šalių pramonė, jiturėjo daug naujausių tankų, lėktuvų, transporto ir ryšių priemonių. Kitapriežastis–SSRS nepasirengimas karui. Užpuolimas, kad ir kaip būtų keista,buvo netikėtas. 1936–1938 m. teroras palietė 40 tūkstančių karininkų,prasidėjus karui trūko specialistų, daug lėktuvų sunaikinta aerodromuose,tankai stovėjo tuščiais degalų bakais. Be to, pirmaisiais mėnesiais buvookupuota Ukraina, kurioje buvo sutelkta karinė Sovietų Sąjungos pramonė. Nepaisant katastrofiškų pralaimėjimų, sovietinis frontas nesubyrėjo.Hitlerio įsakymas paimti Maskvą spalio pradžioje liko neįvykdytas. NaujasMaskvos puolimas lapkričio mėnesį taip pat baigėsi nesėkme. Šispralaimėjimas reiškė galutinį žaibo karo plano, sudaryto dar 1940 m.gruodžio mėnesį, žlugimą. Apie Anglijos puolimą Hitleris jau nebegalėjo irsvajoti. Antihitlerinės koalicijos sudarymasVokietijai užpuolus SSRS, Anglijos vyrausybė iškart paskelbė apiepasiruošimą suteikti jai pagalbą. V. Čerčilis pareiškė: „Jeigu Hitlerisįsiveržtų į pragarą, mes sudarytume sąjungą su Šėtonu”. Liepos 12 d. SSRSir Anglija Maskvoje pasirašė susitarimą dėl bendrų veiksmų prieš Vokietiją.Stalinui teko pripažinti, kad Lenkijos valstybė egzistuoja, kad josatstatymas yra vienas iš karo tikslų. Už paramą Sovietams pasisakė ir JAV, kuri nuo 1941 m. lapkričiomėnesio Sovietų Sąjungai pradėjo taikyti lendlizo įstatymą, pagal kurį buvotiekiami ginklai, šaudmenys, transporto priemonės, maistas. Antihitlerinės koalicijos kūrimas buvo užbaigtas 1942 m. sausio 1 d.26 valstybės (JAV, SSRS, Anglija, Kinija, Kanada, emigracinės Europosvalstybių vyriausybės, Australija etc) pasirašė „Jungtinių Tautų”deklaraciją. Jos įsipareigojo besąlygiškai tęsti karą ir nesudarytiseparatinių paliaubų ar taikos su Vokietija ir jos sąjungininkais. Europoje sąjungininkai armijų neiškėlė iki 1944 m. birželio 6 d. Antrojo pasaulinio karo pabaiga1942 m. rugpjūčio mėnesį vokiečiai pradėjo Stalingrado šturmą. Norsmiestas virto griuvėsiais, bet mūšį vokiečiai pralaimėjo. Daug nuostoliųnacių armijos patyrė prie Dono. Rytų fronte įvyko lūžis–vokiečiai ne tiknegalėjo tęsti žaibo karo, bet ir sėkmingiau pulti. 1943 m. liepos mėnesiaivokiečiai nesėkmingai puolė Kursko kryptimi. Iki 1943 m. pabaigos vokiečiai buvo išstumti iš kairiakrantėsUkrainos. Pačioje 1945 m. pradžioje Raudonoji armija išlaisvino Varšuvą irkeliomis kryptimis įsiveržė į Vokietiją. Vasario mėnesį rusai pasiekė Oderįir ėmė ruoštis Berlyno šturmui. Balandžio 30 d. nusižudė Hitleris, ogegužės 2 d. buvo užimtas Berlynas. Naktį iš gegužės 8 į 9 d. vyriausiosios vokiečių karinės vadovybėsįgaliotiniai Berlyne pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Voketijapatyrė visišką pralaimėjimą, galingoji Hitlerio armija nustojo egzistavusi.Tolesnis Vokietijos likimas priklausė nuo didžiųjų antihitlerinėskoalicijos valstybių valios ir sprendimų. II Pasaulinio karo pasekmėsKaras, trukęs šešerius metus, žmonijai atnešė didžiules nelaimes. Žuvo54 milijonai žmonių (27 mln.–fronte), 35 mln. liko invalidais. Vienkoncentracijos lageriuose naciai sunaikino daugiau kaip 8 mln. žmonių.Materialiniai nuostoliai taip pat buvo milžiniški: sugriauta tūkstančiaipastatų, pramonės įmonių, kultūros paminklų. Didžiausi žmonių bei materijos nuostoliai teko SSRS, betgi ir kare josvaidmuo buvo reikšmingiausias (jos fronte buvo sunaikinta 3/4 naciųdivizijų, didžioji dalis lėktuvų). Agresyvios valstybės karą pralaimėjo, fašizmas ir nacizmas buvosunaikinti, Vokietija ir Japonija ilgam okupuotos. Labai sumažėjo Anglijosir Prancūzijos tarptautinė įtaka, užtat šioje srityje itin išaugo JAV irSSRS vaidmuo–jos tapo supervalstybėmis. Tarptautiniai pokyčiai po II Pasaulinio karoII Pasaulinis karas iš esmės pakeitė jėgų išsidėstymą tarptautinėjearenoje. Karo išvakarėse pasaulinę politiką lėmė septynios didžiosiosvalstybės: Anglija, Prancūzija, SSRS, Vokietija, Italija, Japonija ir JAV. 1945 m. Vokietija ir Japonija patyrė visišką pralaimėjimą,besąlygiškai kapituliavo ir buvo okupuotos. Italija dar 1943 m. pasirašėpaliaubas su antihitlerinės koalicijos valstybėmis, tačiau didesnę šaliesdalį tada okupavo vokiečiai, kuriuos Vakarų sąjungininkų armijos ir italųpartizanai išvijo tik 1945 m. balandžio mėnesį. Italijos valstybėstęstinumas buvo išlaikytas, amerikiečių ir anglų kariuomenės greitaiišvestos iš jos teritorijos, tačau Italija neteko didžiosios valstybėsstatuso. Amerikiečių okupuota Japonija ir į keturias okupacines zonaspadalinta Vokietija taip pat neteko šio statuso. 1945 m. vietoje suirusios Tautų Sąjungos buvo įkurta SNO. Jos įstataididžiosios valstybės statusą suteikė penkioms šalims: JAV, SSRS, Anglijai,Prancūzijai ir Kinijai. Savo galia ir tarptautine įtaka jos, suprantama,labai skyrėsi. Kinijoje buvo didžiausias gyventojų skaičius, tačiau ji buvosilpna, atsilikusi, nusiaubta ilgamečio karo su japonų grobikais, draskomavidaus kovų. Prancūzija, 1940 m. sutriuškinta hitlerinės Vokietijos, tarpnugalėtojų atsidūrė tik dėl SSRS ir anglosaksų valstybių pergalės. Josprestižas pasaulyje buvo pakirstas, karinė galia susilpninta, jūrų laivynassunaikintas, ūkis nuniokotas, finansai išeikvoti. Anglijos padėtis bent iš pirmo žvilgsnio atrodė kur kas geresnė užPrancūzijos: ji laimėjo vieną iš sunkiausių karų savo istorijoje, vienaatlaikė hitlerinės Vokietijos spaudimą 1940–1941 m. laikotarpyje (nuoPrancūzijos sutriuškinimo iki SSRS įsijungimo į karą). W. Churchil’islygiomis teisėmis su JAV ir SSRS vadovais sprendė svarbiausias karo irpokario pasaulio sutvarkymo problemas. Anglija turėjo didžiulę įtakąnekomunistiniam Pasipriešinimo judėjimui Europoje, su ja siejo savo viltisCentrinės ir Pietryčių Europos politinės jėgos, norėjusios išsaugoti buvusąsantvarką ir įgyvendinti Vakarų demokratiją. Vis dėlto pergalė Antrajame Pasauliniame kare Anglijai tapo Pyropergale. Milžiniškos karinės išlaidos sekino jos finansinius išteklius,Anglija išeikvojo daug savo aukso atsargų, prarado daugiau kaip 1/4kapitalo įdėjimų užsienyje ir beveik 30% laivyno tonažo. „Pasauliobankininkas” pats įsiskolino 3335 mln. svarų sterlingų. Anglija buvopirmoji JAV sąjungininkė, gaudavo iš jos dosnią paramą. Tokie „ypatingiejiryšiai” reiškė, kad Anglijos užsienio politika jau nebegalėjo būti visaisavarankiška. Jau 1947 m. Anglija prarado didžiausią savo koloniją Indiją,sparčiai silpnėjo jos pozicijos Artimuosiuose Rytuose. W. Churchil’is savo tėvynės pergalę apibūdino tokiais žodžiais:„Triumfas ir tragedija”. Tai, kad iro kolonijinė Anglijos Imperija, darlabiau menkino jos reikšmę tarptautinėje politikoje. Anglija, kaip ir Prancūzija, buvo nykštukė šalia tokių valstybių, kaipJAV ir SSRS. Abi pastarosios valstybės turėjo visų būtinų pramonei irkariniams reikalams naudingųjų iškasenų, tarp jų ir urano atominių bombųgamybai–jos buvo daug kartų mažiau priklausomos nuo užsienio prekybos. Po II Pasaulinio karo JAV ir SSRS pradėtos vadinti supervalstybėmis.Jos skyrėsi ne tik savo politine ir socialine–ekonomine santvarka. SSRSturėjo milžinišką karinę galią, jos daugiamilijoninė kariuomenė pasibaiguskarui buvo demobilizuota tik iš dalies. Sovietinė armija stovėjo rytinėse
Vokietijos ir Austrijos dalyse, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje,Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Pabaltijo valstybėse, Mandžiūrijoje irŠiaurės Korėjoje. Pačiais pirmaisiais pokario metais SSRS autoritetaspasaulyje buvo didelis, daugelyje šalių smarkiai išaugo komparti…jų įtaka.Tačiau SSRS patyrė didesnius žmonių ir materialinius nuostolius, negu visoskitos šalys paėmus kartu. 1946–1948 m. Ukrainoje, Moldavijoje ir daugelyjeRusijos sričių siautė baisus badas. Sovietinė pramonė gamino daug gerųginklų, bet mažai ir prastos kokybės vartojimo reikmenų. Labai nedidelėbuvo jos užsienio prekybos apimtis (nenorėjo eikvoti aukso). Bet Stalinasnegailėjo lėšų atominio ginklo kūrimui. Jau 1949 m. sovietai išbandė pirmątokią bombą. Antroji supervalstybė–JAV–nuo karo visiškai nenukentėjo. Atvirkščiai,karo metais ji padidino ne tik ginklų, bet ir vartojimo reikmenų gamybą,eksportą. Nors pirmaisiais pokario metais JAV pramonės produkcija kieksumažėjo, bet eksportas netgi padidėjo. Amerikiečiams atsivėrė beveik visopasaulio rinkos. JAV turėjo didesnes aukso atsargas, negu visos kitosVakarų valstybės kartu. New York’as galutinai įsitvirtino kaip finansiniopasaulio sostinė. Čia, Amerikoje, anksčiausiai buvo sukurta atominė bomba,1946 m.–pirmasis kompiuteris. JAV karinė galia taip pat buvo didelė. NorsJAV armija per metus po karo sumažėjo nuo 10 mln. iki 1,8 mln. žmonių, savoarmiją iš Europos amerikiečiai pradėjo išvedinėti jau 1945 m. JAV turėjogalingiausią pasaulyje aviaciją ir jūrų laivyną, daugybę karinių baziųvisose pasaulio dalyse ir vienintelė–atominį ginklą. Taigi, JAV ekonominėje ir techninėje srityje buvo kur kas galingesnėuž SSRS. Santykiai tarp šių supervalstybių ėmė blogėti iškart po karo. Komunistinių valstybių sukūrimasPo II Pasaulinio karo Centrinėje ir Pietryčių Europoje pasikeitė netik valstybių sienos, bet ir pati socialinė–ekonominė sistema. Šiose šalyseįvyko arba buvo įvykdytos revoliucijos, valdžią paėmė komunistų partijos. Okomunistai laimėjo todėl, kad į visų šių valstybių, išskyrus Albaniją,teritorijas 1944–1945 m. triuškindama nacius įsiveržė sovietinė kariuomenė.SSRS vadovai siekė eksportuoti revoliuciją karine jėga. Tačiau ne tik SSRSlėmė socializmo įsitvirtinimą Centrinėje ir Pietryčių Europoje. Iki II Pasaulinio karo čia netrūko aštrių politinių, ekonominių,socialinių ir tautinių prieštaravimų. Demokratija ilgiausiai (ligi 1939 m.)išsilaikė Čekoslovakijoje. Visur kitur jau IV–ojo dešimtmečio pradžiojeįsigalėjo autoritarinio valdymo forma. Liaudies gyvenimo lygis buvo žemas.Miestuose buvo daug bedarbių, kaimuose valstiečiams neužteko žemės, nesdidelė jos dalis priklausė dvarininkams. Stiprėjo pavojingi tautiniai konfliktai. Tautinė gyventojų sudėtisbuvo labai marga, vienos valstybės kėlė teritorines pretenzijas kitoms.Visur, ypač Rumunijoje, jautėse antisemitizmas, neretai palaikomasvalstybinės valdžios. Demokratinės tradicijos Pietryčių ir CentrinėsEuropos šalyse buvo menkos. Valdžia slopino opoziciją prievarta,pasitelkdama policiją ir net kariuomenę. II Pasaulinio karo metu komunistai į savo pusę patraukė ne tik didelędalį darbininkų ir valstiečių, bet ir inteligentijos. Visi jie laikėkompartijas jėga, kuri, sutriuškinus fašizmą, sukurs naują, teisingąvisuomenę. Tokioje visuomenėje nebus tautinės priespaudos, antisemitizmo,socialinės nelygybės, nedarbo ir skurdo. Albaniją ir beveik visą Jugoslaviją išvadavo partizanų armijos, todėlten jau 1944 m. pabaigoje visa valdžia priklausė komunistams. Kitokiapadėtis susidarė Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje irČekoslovakijoje, kurias išvadavo sovietai. Politinę šių šalių santvarkąturėjo nuspręsti rinkimai. Tačiau be prievartos kompartijos negalėjotikėtis laimėti rinkimų, todėl jos nesibjaurėjo jokiomis priemonėmis.Pirma. Jos kūrė vadinamuosius nacionalinius frontus, sudarydamos sąjungassu socialdemokratais, valstiečių ir kitomis demokratinėmis partijomis.Balsuodami už tokį nacionalinį frontą, rinkėjai paremdavo ir kompartijas.Antra. Kompartijos naudojo įvairias spaudimo priemones rinkėjams,politiniams priešininkams ir netgi falsifikuodavo rinkimų biuletenius. Taipbuvo 1945 m. Bulgarijoje, 1946 m.–Rumunijoje, 1947 m.–Lenkijoje. Tačiaureikia pasakyti, kad panašiai šiose šalyse rinkimai vykdavo ir prieš karą.Todėl komunistai juo labiau nesigėdijo laužyti demokratinių „formalumų”.Trečia. Komunistai stengėsi paimti į savo rankas armiją, policiją, saugumoorganus, kad galėtų panaudoti juos prieš politinius priešus. Rytų Europos kompartijų ir SSRS siekiai tada sutapo. Stalinasnepasitikėjo socialdemokratais bei kairiosiomis buržuazinėmis partijomis irvisokeriopai rėmė komunistus kovoje dėl valdžios. Buvo iškelta komunistų irsocialdemokratų susivienijimo idėja. Tai reiškė, kad socialinė demokratijaturi išnykti. Opozicinės partijos Centrinės ir Pietryčių Europos valstybėsebuvo uždraustos jau 1948 m. pradžioje. Nacionaliniuose frontuosedalyvavusios buržuazinės ir valstiečių partijos Vengrijoje ir Rumunijojetaip pat buvo paleistos. Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir VDRšios partijos liko, tačiau prarado bet kokį savarankiškumą. 1948 m. vasario mėn. Čekoslovakijoje komunistai, naudodamineparlamentinius metodus, paėmė visą valdžią, o gegužės mėn. vykusiuoseparlamento rinkimuose Nacionalinis frontas jau gavo beveik 90% balsų. 1948m. pasaulinė socialistinė sistema jau buvo iš esmės susiformavusi. Jąsudarė SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija,Ju…goslavija ir Albanija. SSRS griežtai kontroliavo šias valstybes: perpolitinius ir karinius patarėjus, partinius ryšius, saugumo aparatą. 1949m. buvo sudaryta socialistinių šalių ūkinio ir techninio bendradarbiavimoorganizacija–Ekonominės Savitarpio Pagalbos Taryba (ESPT) su būstineMaskvoje. Tik Jugislavija, kuri laikėsi neprisijungimo politikos,nedalyvavo nei šioje organizacijoje, nei 1955 m. sudarytoje karinėjeVaršuvos sutarties organizacijoje. Jungtinių tautų organizacijaJungtinių tautų organizacijos (JTO) statutas buvo priimtas1945.04.25–1945.06.26 San Francisko konferencijoje, kurioje dalyvavo 51valstybė. Statutas įsigaliojo 1945.10.24. Ši diena pasaulyje švenčiama kaipJTO diena. JTO paskirtis – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vystytitarptautinį bendradarbiavimą, skatinti pagarbą žmogaus teisėms. Visi JTOnariai yra lygūs. 2000 m. pabaigoje JTO turėjo 189 narius. JTO būstinė yraNiujorke. Aukščiausias JTO organas – Generalinė Asamblėja. Jos darbe dalyvaujavisi nariai. Svarstant eilinius klausimus, sprendimai priimami paprastabalsų dauguma. Sprendžiant svarbius klausimus, būtina 2/3 balsų dauguma.Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta kartą per metus. Generalinė Asamblėjagali priimti tik rekomendacinio pobūdžio nutarimus, – jie nėra privalomi. JTO organai:1. Generalinis sekretorius ir sekretoriatas. Tai – vykdomasis JTOorganas; 2. Saugumo Taryba – nuolat veikiantis JTO organas. Atsakinga už taikosišsaugojimą pasaulyje. Tai vienintelis JTO organas, galintis priimtiprivalomus nutarimus. Saugumo taryboje yra 15 narių. 5 iš jų – nuolatiniai:JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, SSRS (nuo 1991 m. pabaigos –Rusija). Nuolatiniai nariai turi veto teisę. 10 narių kas du metus renkaGeneralinė Asamblėja; 3. Globos Taryba; 4. Ekonominė ir Socialinė Taryba; 5. Tarptautinis Teismas. Taikai užtikrinti JTO gali griebtis trejopų priemonių: tarpininkavimo,stebėtojų pasiuntimo ir įvairių sankcijų. Stebėtojai – tai taikos palaikymodaliniai, kurie kontroliuoja, kaip laikomasi paliaubų, teikia humanitarinępagalbą. Jie vadinami „žydraisiais šalmais“. „Žydrieji šalmai“ ginkluotilengvaisiais ginklais, tačiau gali juos panaudoti tik savigynai. Sankcijosgali būti ekonominės ar karinės. Karinė jėga buvo panaudota tik 3 kartus:1950 m. Korėjoje, 1960 m. Konge ir 1991 m. Kuveite. 1948.12.10 JTO Generalinė Asamblėja paskelbė „Visuotinę žmogaus teisiųdeklaraciją“. Joje skelbiama, kad žmogaus teisės turi būti gerbiamos irpripažįstamos, nepaisant jo lyties, rasės, kalbos, religijos, politiniųįsitikinimų. Žmogus turi teisę į gyvybę, pilietybę, tikėjimo ir žodžiolaisvę, darbą, mokslą, gyvenamą būstą. Visi žmonės yra lygūs priešįstatymą. Šaltasis karasŠaltasis karas – tai po II Pasaulinio karo kilusi įtampa tarp dviejųsupervalstybių – SSRS ir JAV, tarp demokratinio ir socialistinio pasaulio.Šaltojo karo bruožai – ideologinė ir propagandinė kova, ekonominis beikarinis rungtyniavimas tarp Rytų ir Vakarų, karinių ir politinių blokųkūrimas. Šaltasis karas neperaugo į tikrą karą, tačiau vyko lokaliniaikarai Korėjoje, Vietname, Afganistane, kuriuose JAV ir SSRS paremdavopriešiškas puses. „Šaltojo karo“ termino kūrėju laikomas JAV politinisveikėjas Bernardas Baruchas, tačiau jo numatytojas – Vinstonas Čerčilis. Šaltojo karo pradžia – 5 dešimtmečio antroji pusė. 1949 m. Vakarųvalstybės susibūrė į karinį NATO bloką. Tais pačiais metais SSRS įkūrėEkonominę savitarpio pagalbos draugiją, jungusią socialistines Europosšalis. Vokietija buvo padalinta į dvi valstybes – Vokietijos FederacinęRespubliką (VFR) ir Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR). 6 dešimtmetis– šaltojo karo tąsa. 1955 m. SSRS įkūrė socialistinių valstybių karinįbloką – Varšuvos paktą. Įtampos tarp SSRS ir JAV kulminacija – 1962 m.Karibų krizė – privertė susimąstyti apie branduolinio karo grėsmę. Tuolaikotarpiu JAV, SSRS ir Didžioji Britanija pasirašė susitarimą dėlbranduolinio ginklo bandymų uždraudimo atmosferoje ir po vandeniu. SSRS irJAV – dėl branduolinės ginkluotės apribojimo. 7–8 dešimtmečiai vadinami„įtempimo mažėjimu“. Europoje įvyko keletas konferencijų dėl saugumo irbendradarbiavimo, kurios pasibaigė Helsinkio susitarimu. Pagerėjusius JAVir SSRS santykius atšaldė Afganistano karas bei Solidarumo įsikūrimasLenkijoje. 9 dešimtmetyje ginklavimosi varžybos dar labiau paspartėjo. 1985 m. į valdžią atėjęs SSRS vadovas M. Gorbačiovas pradėjopertvarkos politiką, liberalias reformas. „Geležinė uždanga“, skyrusi Rytųir Vakarų pasaulius, buvo nugriauta. Šaltojo karo pabaiga laikomi 1989metai, kai buvo nugriauta Berlyno siena. Karinių blokų įkūrimasŠaltojo karo metu į du blokus susiskaldžiusios pasaulio valstybėsėmėsi kurti ir karinius blokus. 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone Šiaurės Atlanto (Vašingtono)sutartimi įsteigta Šiaurės Atlanto sąjunga (NATO) – demokratinių šaliųkarinis blokas. Šalys narės įsipareigojo tarptautinius ginčus spręstitaikiomis priemonėmis, o karinio užpuolimo atveju gintis bendromispajėgomis. Ginkluotas vienos NATO narės užpuolimas laikomas visų užpuolimu.Į NATO įėjo Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, JAV,Kanada, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija. 1952m. NATO narėmis tapo Graikija ir Turkija,1955 m. – VFR. Iš pradžių NATO buvo daugiau politinė deklaracija, turinti pristabdytiSSRS siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m. prasidėjęs Korėjoskaras pakeitė sąjungininkų nuomonę. Nutarta kurti integruotas karinespajėgas. Paryžiuje įsteigta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europojevadavietė, kurios pirmuoju vadovu tapo D. Eizenhaueris. 1966 m. Prancūzija pasitraukė iš Atlanto sąjungos. NATO vadavietė buvoperkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Po 1968 m. Čekoslovakijos revoliucijosPrancūzija vėl grįžo į NATO. 1982 m. šešioliktąja NATO nare tapo Ispanija.1999 m. į NATO priimtos pirmosios buvusios Varšuvos pakto narės – Lenkija,Čekija ir Vengrija. 1955 m. kovo 14 d. SSRS sukūrė savo karinį bloką – Varšuvos sutartiesorganizaciją (VSO). Ji tapo atsvara NATO blokui. VSO priklausė Albanija,Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, SSRS, Vengrija, VDR. ĮkūrusVSO, Europoje nusistovėjo jėgų pusiausvyra. VSO paleista 1991 metųpabaigoje, subyrėjus SSRS. JAV po II Pasaulinio karoPo II Pasaulinio karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. JAVliko vienintelė ekonominė supervalstybė. Su ja negalėjo varžytis karonualintos Europos šalys. JAV ne tik nenukentėjo nuo karo, bet ir padidinoginklų bei vartojimo reikmenų gamybą ir eksportą, turėjo daugiau auksoatsargų, nei kitos Vakarų šalys kartu. Niujorkas tapo finansinio pasauliocentru, doleris – tarptautinio atsiskaitymo priemone. JAV pranoko kitasšalis technikos vystymusi – čia anksčiausiai sukurti atominė bomba,kompiuteris. JAV turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją ir jūrų laivyną. SSRS įtakos plitimas vertė amerikiečius susirūpinti pasauliniųproblemų sprendimu. 1947 m. paskelbta Trumeno doktrina – remti su komunizmukovojančias jėgas. 1947 m. birželio 5 d. paskelbtas Maršalo planas. JAVvalstybės sekretorius Džordžas K. Maršalas išdėstė pagrindinius JAVužsienio politikos tikslus – pasiūlyti karo nualintai Europai ekonominęparamą, sustiprinant savo ir sumažinant komunistų įtaką. Nuo siūlomosparamos atsisakė SSRS ir jos įtakoje buvusios šalys. 1945–1964 m. JAVsuteikė 97 mlrd. dolerių finansinę paramą visam pasauliui. 1965 m. prezidentas L. B. Džonsonas paskelbė doktriną, jog JAV turiteisę kištis į kitų šalių vidaus reikalus, jei jas reikia gelbėti nuokomunizmo. Tuo tikslu JAV rėmė Lotynų Amerikos diktatūras, dalyvavoVietnamo kare. Siekdama sustiprinti savo įtaką pasaulyje JAV paskelbė, kadArtimieji Rytai, Afrika, Indijos vandenynas yra jos gyvybinių interesųzona. JAV turėjo spręsti ir svarbias vidaus problemas. Prasidėjo juodaodžiųjudėjimas už rasinės nelygybės panaikinimą. Šiai kovai vadovavo M. L.Kingas. 1964 m. prezidento Lindono Džonsono vyriausybė priėmė „Piliečiųteisių įstatymą“, draudžiantį bet kokią diskriminaciją. L. Džonsonas iškėlė„Didžiosios visuomenės“ – socialinės paramos programos – šūkį. 7 dešimtmečio pabaigoje JAV ištiko ekonomikos krizė. Kritopasitikėjimas doleriu. Po Votergeito bylos skandalo atsistatydinoprezidentas R. Niksonas. 1980 m. prezidentu tapęs R. Reiganas užsibrėžėtikslą sumažinti valstybės išlaidas. JAV skolinosi pinigų užsienyje.Infliacija ir nedarbas sumažėjo. Tačiau išaugo užsienio skola, padidėjosocialinė nelygybė. Ekonomikos reformų ėmėsi 1992 m. tapęs prezidentu BilasKlintonas. JAV išliko pirmaujančia valstybe pasaulyje. 1990 m. pabaigoječia pagaminta ketvirtadalis pasaulio pramonės produkcijos, JAV teko pusėpasaulio grūdų eksporto. 1995 m. JAV pirmavo užsienio investicijomis. Čiayra 25 % didžiųjų pasaulio bankų. JAV diktuoja pasauliui aviacijos, raketų,erdvėlaivių modelius, turi gausių gamtinių išteklių. SSRS 1945–1953 metaisPo II Pasaulinio karo SSRS liko totalitarine valstybe, kurią valdėkomunistų partija ir jos lyderis Stalinas. Veikė visos represinėsstruktūros. Represijas patyrė SSRS okupuotų sričių gyventojai, išvežti įVokietiją SSRS piliečiai. Karo belaisviai, kurie buvo laikomi tėvynėsišdavikais, buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Represuotos irdeportuotuos ištisos tautos – Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai, ingušai.Tremti ir siųsti į lagerius Baltijos šalių bei Vakarų Ukrainos, kur vykopartizanų kovos, gyventojai. Įkurta daug naujų koncentracijos stovyklų.Režimo saugumu rūpinosi vidaus reikalų ministerija (MVD) ir valstybėssaugumo ministerija (MGB). Veikė visuotinė sekimo sistema. SSKP vadovybėje neveikė renkamumo principas. 1939–1952 m. neįvyko neivieno partijos suvažiavimo. Didžioji CK narių dalis buvo kooptuojama.Išaugo įvairių žinybų, tarnautojų skaičius. Valdymo aparatas buvo didelis,bet mažai korumpuotas. Už grobstymus ir kyšininkavimą grėsė sunkiosbausmės. SSRS karinė galia buvo didelė, tačiau ekonominė padėtis sunki. Reikėjoatstatyti karo sugriautus miestus, kaimus, ūkį. Stalinas atsisakė JAVsiūlomos ekonominės paramos – Maršalo plano. 1946–1948 m. Ukrainoje,Moldovoje ir daugelyje Rusijos sričių siautė badas. SSRS pramonė gaminodaug ginklų (1949 m. išbandyta pirmoji atominė bomba), bet mažai vartojimoreikmenų. Nedidelė buvo užsienio prekyba. 1953 m. per SSRS nusirito antisemitizmo banga. Pagarsėjo „gydytojųbyla“ – suimta grupė Kremliaus ligoninės gydytojų, kaltinant juos ketinimunužudyti žymius SSRS valstybės veikėjus. Norint represuoti kai kuriuos SSKPveikėjus, sufabrikuota „Leningrado byla“, kurios aukomis tapo žymūspartijos, administracijos, ūkio pareigūnai, mokslininkai. Dėl represijų ir karo SSRS pajuto išsilavinusių specialistų stygių.Nuo 1952 m. įvestas privalomas 7 klasių išsilavinimas, įsteigta nemažaiaukštųjų mokyklų bei technikumų. Sparčiai vystėsi mokslas, daugiausia dėlporeikio tobulinti karo pramonę. Mene buvo slopinamos bet kokios laisvėsapraiškos. Viešai pasmerkta daug žymių kultūros ir meno veikėjų. SSRS: atšilimas ir sąstingisPo Stalino mirties 1953.03.05 prasidėjo kova dėl valdžios. SSRS vadovutapti daug galimybių turėjo Stalino bendražygis L. Berija. Jis būtų tęsęsStalino politiką. To nebenorėjo daugelis komunistų, todėl šalies vadovutapo Nikita Chruščiovas. Jo valdymo laikotarpis (1953–1964) vadinamasatšilimu. 1956 m. XX komunistų partijos suvažiavime pasmerktas Stalinoasmens kultas. Nubaustas mirties bausme L. Berija. Iš kalėjimų,koncentracijos stovyklų paleista daug politinių kalinių, lageriuosesušvelnintas režimas, pasidarė laisvesnis kultūrinis gyvenimas.Deportuotoms tautoms leista grįžti į tėvynę. Tačiau lagerių sistemosardymas vyko lėtai. Vorkutos, Norilsko, Kengiro ir kituose lageriuoseprasidėjo kalinių sukilimai, kuriuos nuslopino kariuomenė. Kovojant su stalinizmu, buvo griaunami Stalino paminklai, keičiamimiestų, kaimų, gatvių pavadinimai, Stalino palaikai išnešti iš mauzoliejausir palaidoti prie Kremliaus sienos. N. Chruščiovas bandė reformuotiekonomiką, ypač žemės ūkį, tačiau neefektyviai. Skatintas masinis kukurūzųauginimas. Kazachstano stepių įsavinimas baigėsi ekologine katastrofa. SSRSpradėjo ekonominį lenktyniavimą su JAV, kurio devizas buvo „pavyti irpralenkti“. Daug dėmesio skirta karo pramonei, kosmoso įsavinimui. N.Chruščiovo valdymo metu paleistas pirmas dirbtinis Žemės palydovas, įkosmosą pakilo pirmasis žmogus. Chruščiovas tikėjo, jog galima greitai sukurti komunizmą. 1961 m. XXIIpartijos suvažiavime priimta programa, kurios tikslas – iki 1980 metųsukurti komunistinę visuomenę. Siekta sukurti „naująjį“, komunistinį žmogųsu jam būdinga komunistine morale. Sustiprėjo tikėjimo persekiojimas,stengtasi likviduoti bet kokią privačią nuosavybę – kolūkiečių sodybiniussklypus, pagalbinius ūkius, neleista laikyti naminių gyvulių. Matydamas kai kuriuos teigiamus poslinkius, N. Chruščiovas įtikėjosavo neklystamumu, ir atsirado naujas susidorojimo su kitaminčiais būdas:prievarta uždaryti į psichiatrijos ligonines. Atšilimo laikotarpiu pagerėjo ir SSRS santykiai su Vakarais. N.Chruščiovas buvo pirmas SSRS vadovas, lankęsis JAV, kalbėjęs JTOGeneralinės Asamblėjos sesijoje. Tačiau šaltasis karas tęsėsi. N.Chruščiovo valdymo metu kilo Karibų krizė, vos nesibaigusi III pasauliniukaru. Partijos veikėjai, bijoję tolesnio laisvėjimo, keletą kartų bandėpašalinti N. Chruščiovą. 1964 m. tai pavyko. Po jo SSKP generaliniosekretoriaus postą užėmė Leonidas Brežnevas, kurio valdymo laikotarpis(1964–1982) vadinamas sąstingiu (stagnacija). Įsisvyravo stabilumas, betkokių permainų vengimas. SSKP CK Politinio biuro, įtakingiausios partijosinstitucijos, nariai ilgus metus nesikeitė. Jau pasenę, jie užėmėaukščiausius valstybės postus. Atsisakyta atšilimo politikos, režimopriešininkai sodinti į kalėjimus, prievarta gydyti psichiatrijosligoninėse. Sąstingis apėmė visas gyvenimo sritis. Žemės ūkis ir pramonė atsilikonuo Vakarų. Išeikvota gausybė gamtinių išteklių, tačiau gamyba buvoneefektyvi. Milžiniškas lėšas surijo karo pramonė, kosmoso įsavinimoprogramos, parama socialistiniams režimams įvairiose šalyse. 9 dešimtmečiopradžioje SSRS susidarė visuotinis deficitas – trūko maisto ir kitokiųprekių. Klestėjo korupcija, didžiulis biurokratinis aparatas. Partinė irvalstybinė nomenklatūra išsiskyrė turtais ir privilegijomis. Visuomenė ėmė moraliai degraduoti. Valstybine problema tapoalkoholizmas. Šalyje kaupėsi ekonominės ir socialinės problemos. 1982 m. mirus L. Brežnevui, į valdžią atėjo Jurijus Andropovas. Jisbandė sugriežtinti darbo drausmę, kovoti su girtavimu ir valstybės turtogrobstymu. Tačiau 1983 m. J. Andropovas mirė. Po jo mirties SSKPgeneraliniu sekretoriumi tapo Konstantinas Č…ernenka, kuriam mirus 1985 m.SSRS vadovu tapo Michailas Gorbačiovas, pradėjęs pertvarkos politiką. Vakarų Europa po II Pasaulinio karo1945–1973 m. vakarų Europos valstybės atsigavo po II Pasaulinio karoir sparčiai vystė savo ekonomiką. 1957 m. vakarų Europos valstybės susibūrėį Europos ekonominę bendriją (EEB), 1992 m. – į Europos sąjungą (ES).Sparčią ekonomikos raidą užtikrino valstybės reguliuojama ekonomika,socialinis gyvenimas, gyventojų užimtumo organizavimas. Nemažą ekonominęparamą Vakarų Europos šalys gavo iš JAV. 1973, 1979 m. pasaulyje kilusnaftos krizėms, ekonominių sunkumų patyrė ir Europos valstybės. Valstybėpamažu užleido vietą privačiai iniciatyvai. Apie 1985 m. ekonomika vėlatsigavo. Susivienijusi Europa, šalia JAV ir Japonijos, tapo svarbiaekonomine jėga. Smarkiai padidėjo valstybių išlaidos sveikatos apsaugai,švietimui, socialiniam aprūpinimui. Nemažą reikšmę Vakarų Europosvalstybėse turėjo socialdemokratų partijos. Po 1974–1975 m. krizės kaikuriose šalyse (Anglijoje) sustiprėjo konservatyvios tendencijos. 1979 m.Anglijoje konservatorių vyriausybė, vadovaujama M. Tečer, pradėjo naująekonominę ir socialinę politiką, siekdama suprivatinti nuosavybę, sumažintiišlaidas socialinėms reikmėms. Po II Pasaulinio karo Vakarų Europoje įsigalėjo demokratija. TikIspanijoje ir Portugalijoje iki 8 dešimtmečio vidurio bei trumpai(1967–1974 m.) Graikijoje gyvavo autoritarinė valdžia. 1974 m. žlugodiktatūros Portugalijoje ir Graikijoje, 1975 m. – Ispanijoje. Socialistinė Europa 1953–1985 metaisPo J. Stalino mirties SSRS silpniau kontroliavo socialistines šalis.Susilpnėjo represijos, atsirado galimybė kritikuoti socialistinėsvisuomenės negeroves. Gyventojų nepasitenkinimas esama santvarka ėmėprasiveržti maištais, sukilimais. 1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijojeprivertė SSRS sušvelninti socialistinių šalių kontrolę. Socialistinės Europos valstybės (SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, VDR,Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) buvo Ekonominės savitarpiopagalbos tarybos (ESPT) narės. Jos derino savo ūkinės veiklos planus,prekiavo tarpusavyje. Tačiau ekonominė plėtra socialistinėse Europos šalysebuvo lėta. Albanija. Prasidėjus SSRS ir Kinijos konfliktui, Albanija parėmėKiniją. 1961 m. SSRS nutraukė su Albanija diplomatinius santykius. Albanijaišstojo iš ESPT ir VSO. Albanijos politinė ir ekonominė sistema likostalininė. Čekoslovakija. Nepasitenkinimas socialistine santvarka pasiekėkulminaciją 1968 m. sukilimo – vadinamojo „Prahos pavasario“ metu.Čekoslovakijos demokratinį judėjimą nuslopino VSO narės. Jugoslavija. 1953 m. SSRS ir kitos socialistinės šalys atnaujinodiplomatinius santykius su Jugoslavija, tačiau Jugoslavija laikėsinepriklausomos nuo SSRS politikos. Todėl Jugoslavijos ir SSRS santykiainebuvo itin geri. Jugoslavija nedalyvavo VSO. VDR. 1953 m. birželį vyko demonstracijos Berlyne ir kituose VDRmiestuose. Demonstracijos nuslopintos, tačiau VDR valdžia padarė kai kuriųnuolaidų: padidino darbo užmokestį, sumažino kainas. 7 dešimtmečiopabaigoje mėginta vykdyti ekonominę reformą. Po 1961 m. VDR tapoturtingiausia industrine socialistine valstybe Vakarų Europoje. Lenkija. 1956 m. birželio mėn. Lenkijoje, Poznanės mieste, kilodarbininkų maištai, kuriuos taip pat nuslopino kariuomenė. Tų pačių metųrudenį Lenkijoje paplito demokratinis judėjimas, siekęs reformuotisocializmą. Lenkijos jungtinės darbininkų partijos vadovu tapo V. Gomulka,kuris sušvelnino cenzūrą, sutiko panaikinti kolektyvinius ūkius. Lenkijatapo laisviausia socialistinio bloko šalimi. Ūkiniai sunkumai Lenkijojesukėlė net tris – 1970, 1976 ir 1980–1981 metų – politines krizes. 1970 m.gruodį Lenkijoje padidintos maisto produktų kainos. Prasidėjo protestodemonstracijos, kurias nuslopino kariuomenė. V. Gomulka atsistatydino. LJDPpirmuoju sekretoriumi tapęs J. Gerekas atšaukė kainų pakėlimą. Iš VakarųEuropos ir JAV gautos didelės paskolos, tačiau jų ilgam neužteko. 1976 m.vėl bandyta pakelti produktų kainas. Kilo nauja demonstracijų banga, kuriąnumalšino milicija. Lenkijoje plito opozicinis judėjimas. 1980 m. Lenkijojepraėjo veikti liberalių reformų reikalaujantis „Solidarumo“ judėjimas –profesinė sąjunga, vadovaujama Lecho Valensos. „Solidarumas“ siekė geresniųgyvenimo sąlygų, gynė darbininkų teises, norėjo panaikinti komunistųdominavimą valstybės gyvenime. „Solidarumas“ buvo uždraustas, LechasValensa suimtas. Generolas Voicechas Jeruzelskis įvedė Lenkijoje karinępadėtį, kuri truko iki 1983 m. Rumunija. Gana savarankiškai tvarkėsi Rumunija. 1957 m. iš Rumunijosišvesta SSRS kariuomenė.1967 m. Rumunija nenutraukė santykių su Izraeliu,1968 m. atsisakė dalyvauti intervencijoje į Čekoslovakiją. Rumunija gaudavodideles paskolas iš Vakarų. Tačiau komunistų partijos vadovas NikolajėČaušeskus pamažu sutelkė visą valdžią ir įvedė savo diktatūrą. Gyvenimolygis nusmuko. Vengrija. Socializmas Vengrijoje buvo kuriamas labiau taikantrepresijas, nei kitose šalyse. 1956 m. vengrų nepasitenkinimas esamasantvarka prasiveržė sukilimu, kurį nuslopino kariuomenė. Kinija po II Pasaulinio karo1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedungo vadovaujami sukilėliai nugalėjo JAVremiamo Gomindano vado Čang Kaiši kariuomenę ir paskelbė Kinijos LiaudiesRespubliką. Mao Dzedungas tapo Kinijos vadovu ir ėmėsi reformų. Įvykdyta žemės ūkio reforma – bežemiams ir mažažemiams išdalintabeveik 47 mln. dvarininkų žemių. 1955 m. žemės ūkis kooperuotas.Nacionalizuoti bankai ir stambioji pramonė. Vidutinės ir mažos įmonėsnacionalizuotos po 1956 m., tačiau ir iki tol buvo griežtai kontroliuojamosvyriausybės. Skirtingai nuo SSRS ir socialistinių Europos šalių, Kinijosvidutiniai ir smulkieji privatininkai gavo tam tikrą išpirką už savo turtą.Pagal SSRS pavyzdį pradėta industrializacija, pastatyta daug sunkiosiospramonės įmonių. 7 dešimtmetyje Kinija sukūrė branduolinį ginklą, 1971 m.paleido dirbtinį Žemės palydovą. 6 dešimtmetyje Mao Dzedungas Kinijoje ėmėsi vykdyti „didžiojo šuolio“ekonomikoje politiką. Žemės ūkio kooperatyvai buvo pertvarkomi į „liaudieskomunas“, kuriose nebuvo apmokama už darbą, produktai skirstomi visiems polygiai, suvisuomenintas asmeninis turtas, įvesta kariška darbo ir gyvenimotvarka. „Didysis šuolis“ baigėsi ekonomikos suirute. Jo metu badu mirė apie20 mln. žmonių. 1966 m. pradėta „didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija“. Josvykdytojai – moksleiviai chunveibinai („raudonieji maištininkai“) sunaikinodaug kultūros vertybių, susidorojo su Mao Dzedungo priešininkais.„Kultūrinės revoliucijos“ metu žuvo tūkstančiai žmonių, šimtai tūkstančiųpartijos veikėjų, pareigūnų, inteligentų uždaryti į koncentracijosstovyklas arba ištremti į atokius šalies rajonus. Tarp chunveibinų grupiųkilo nesutarimų. Mao Dzedungas įsakė kariuomenei numalšinti chunveibinus. Kinijos Liaudies Respublika iki J. Stalino mirties artimaibendradarbiavo su SSRS. 6 dešimtmetyje prasidėjo Kinijos ir SSRSkonfliktas. Mao Dzedungas nerimavo dėl Stalino kulto pasmerkimo, nes taigalėjo susilpninti jo vienvaldystę. Kinija nebenorėjo būti „jaunesniąja“SSRS partnere. Konfliktas dar labiau paaštrėjo „kultūrinės revoliucijos“metais. Vyko ginkluoti susirėmimai dėl pasienio teritorijų. 8 dešimtmečiopradžioje Kinija ėmė siekti Vakarų valstybių diplomatinio pripažinimo irparamos. 1971 m. Kinijos Liaudies Respublika priimta į JTO. Po Mao Dzedungo mirties 1976 m. valdžia atiteko „kultūrinėsrevoliucijos“ priešininkams. Naujasis šalies vadovas Den Siaopinas paskelbėnaują ekonomikos kursą, kuris numatė privačios pramonės ir prekybosįteisinimą. Dauguma valstiečių atgavo žemės sklypus (be teisės parduoti).Jiems leista verstis pagalbiniais verslais. Susitvarkė santykiai su SSRS. 9dešimtmetyje padidėjo žemės ūkio ir pramonės apimtis, pakilo gyvenimolygis. Japonija po II Pasaulinio karoJaponiją, pralaimėjusią II Pasaulinį karą, iki 1952 m. okupavo JAV. Šiokupacija padėjo JAV laivyno bei karinių bazių saugomai Japonijai atsigautiir išplėtoti ūkį. Amerikiečių okupacinė valdžia vykdė demokratinę Japonijospolitikos, ekonomikos ir visuomeninio gyvenimo pertvarkymo programą. 1947m. įsigaliojo nauja Japonijos konstitucija. Sumažėjo imperatoriauspolitiniai įgaliojimai. Įstatymų leidžiamoji galia priklausė parlamentui.Konstitucija draudė Japonijai turėti savo armiją ir naudoti karinę jėgąprieš kitas šalis. 1951 m. San Franciske Japonija ir 49 valstybės pasirašė taikossutartį. 1952.04.28, įsigaliojus šiai sutarčiai, baigėsi Japonijosokupacija. Tačiau pagal kartu su taikos sutartimi pasirašytą saugumosutartį JAV išlaikė karines bazes Japonijoje. Japonija tapo JAVsąjungininke Azijoje. Taikos sutartis nebuvo sudaryta su SSRS, nors pagal 1956.09.19 Taikosdeklaraciją panaikinta karo padėtis. Japonija reikalavo, kad SSRS grąžintųužgrobtas Kurilų salas. Dėl spartaus ekonomikos augimo Japonija tapo antrąja ekonominepasaulio supervalstybe. Nuo 1985 m. užsienio kapitalo dydžiu Japonija ėmėlenkti JAV. Sparčiai vystėsi mašinų, laivų, elektrotechnikos prietaisų,kompiuterių gamyba. 9 dešimtmetyje Japonijoje įvyko pramonės revoliucija.Robotų panaudojimu gamyboje Japonija užima pirmą vietą pasaulyje. Mažailėšų išleidžiama ginklavimuisi. Japonija pralenkė Vakarus dideliu darbonašumu, finansų organizavimu, kokybiška produktų gamyba. Beveik išnykoneraštingumas. Nors Japonijos pramonė labai modernizuota, čia gerbiamossenos tradicijos. Valstybės simbolis – imperatorius, kurio gimtadienis yraJaponijos nacionalinė šventė. Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karoTrečiuoju pasauliu vadinamos visos Afrikos, Centrinės ir PietųAmerikos, Azijos (išskyrus Japoniją ir Izraelį) bei Okeanijos (išskyrusAustraliją ir Naująją Zelandiją) šalys. Po SSRS suirimo trečiajam pasuliupriskiriamos ir Vidurinės Azijos respublikos bei Azerbaidžanas. Visos šios šalys gana skurdžios. Pagal gaunamas pajamas XX a. antrojepusėje pasaulis dalinamas į turtingąją Šiaurę ir skurstančiuosius Pietus.Daugelis Trečiojo pasaulio valstybių smarkiai prasiskolinusios Vakarams.Dideles lėšas šios valstybės, netgi skurdžiausios Afrikos šalys, skiriaginkluotei, karo pramonei. Svarbi trečiojo pasaulio šalių problema – itin sparčiai didėjantisgyventojų skaičius. Gausėjančius gyventojus sunku aprūpinti darbu ir žeme.Šiose valstybėse smarkia auga miestai, juose gausėja gyventojų. Dėl padidėjusios žemės ūkio gamybos niokojama gamta, sparčiai kertamimiškai. Kai kurios valstybės kenčia dėl nepalankių gamtinių sąlygų. 9dešimtmetyje dėl sausrų Rytų Afriką ištiko visuotinis badas. Kai kurios trečiojo pasaulio šalys – Brazilija, Indija, Pietų Korėja,Taivanis, Singapūras – pasiekė nemažų laimėjimų pramonės srityje. Šių šaliųgaminiai sėkmingai konkuruoja pasaulinėje rinkoje. Nuolatinis reiškinys Afrikoje ir Lotynų Amerikoje – karinėsdiktatūros. Kai kuriose Azijos šalyse valdžią turi islamo fundamentalistai. 1979m. jie nuvertė monarchiją Irane. Iranas paskelbtas Islamo respublika,kurios vadovu tapo aukštas šiitų dvasininkas R. Chomeinis. Irano gyvenimaspertvarkytas pagal islamo reikalavimus. Islamo fundamentalistai siekiavaldžios Alžyre, Egipte, Sudane. 7 dešimtmetyje kai kurios Afrikos ir Azijos šalys (Egiptas, Alžyras,Gana, Gvinėja, Malis, Birma, Sirija) paskelbė kuriančios socializmą. Jųvadovai norėjo įveikti atsilikimą, suvalstybindami pramonę, kooperuodamižemės ūkį. Šios šalys gaudavo socialistinių valstybių paramą. Gana irEgiptas socialistinės raidos kelio atsisakė 8 dešimtmetyje, tačiau tuo metusocialistinėmis tapo Etiopija, Madagaskaras, Angola, Mozambikas,Afganistanas. Šiose šalyse prasidėjo pilietiniai karai, kuriuose JAV irSSRS rėmė kovojančias puses. Kai kuriose šalyse vyksta tautinis, religinis genocidas. Turkai vykdokurdų genocidą. Kurdų išsivadavimo judėjimas slopinamas Irane. Sudanevaldžią turintys musulmonai persekioja krikščionis ir animistus. Kolonijinės sistemos pabaigaKolonijinės sistemos suirimo po II pasaulinio karo priežastys: 1. Nusilpusios Europos valstybės nebepajėgė kariauti kolonijose; 2. Kolonijose sustiprėjo išsivadavimo judėjimai; 3. Kadangi SSRS ir Kinija rėmė išsivadavimo judėjimus, metropolijosbijojo komunistų įsigalėjimo kolonijose. Todėl jos buvo priverstos darytinuolaidų nuosaikesnėms tautinėms jėgoms; 4. Dėl karo technikos tobulėjimo neteko reikšmės kai kurių kolonijųstrateginė padėtis; 5. Naujų mokslo atradimų taikymas gamyboje sumažino Vakarųpriklausomybę nuo iš kolonijų gaunamų žaliavų. Jau 1943 m. nepriklausomybę paskelbė Prancūzijos mandatinėsteritorijos Sirija ir Libanas. Panaikintas Didžiosios Britanijos mandatasTransjordanijai (vėliau – Jordanija). 1947 m. Indija padalinta į dvivalstybes – Pakistaną ir Indiją. Abi šalys gavo nepriklausomybę. 1945 m.nepriklausomybę paskelbė Vietnamas ir Indonezija, 1946 m. – Filipinai, 1948m. – Birma. Filipinų ir Birmos nepriklausomybė pripažinta taikiai.Indonezija gavo tik ribotą nepriklausomybę nuo Olandijos, sudarytaIndonezijos ir Olandijos unija, kuri nustojo galioti 1954 m. Indonezijatapo nepriklausoma. 1948 m. iki tol anglams pavaldžioje Palestinosteritorijoje sukurtos arabų ir žydų valstybės. Tais pačiais metais DidžiojiBritanija suteikė nepriklausomybę Ceilonui (dabar Šri Lanka). 1956 m.Prancūzija pripažino Maroko ir Tuniso nepriklausomybę, bet nenorėjopripažinti Alžyro, nes ten gyveno daug europiečių, buvo dideli naftosištekliai. Po ginkluotos kovos 1962 m. Prancūzija pripažino Alžyronepriklausomybę. Savo kolonijoms Afrikoje nepriklausomybę suteikė DidžiojiBritanija, Prancūzija, Belgija. 1960 m. susikūrė 17 naujų Afrikosvalstybių. Tie metai buvo pavadinti Afrikos metais. 1957 m. nepriklausomybęgavo anglų kolonija Malaja. 1963 m. prie jos prijungus DidžiosiosBritanijos valdas šiaurinėje Kalimantano salos dalyje, sukurta Malaizijosfederacija. 1961 m. nepriklausomybę gavo Kuveitas, 1970 – Omanas, 1971 –Jungtiniai Arabų Emyratai. 1965 m. europiečiai persikėlėliai paskelbė nepriklausomą Rodezijosvalstybę, kurioje valdžia atiteko baltiesiems. Šios šalies nepripažinokitos valstybės. Vietos juodieji pradėjo ginkluotą kovą, pasibaigusią 1980m., kai Rodezijoje buvo sudaryta Zimbabvės respublika. 7 dešimtmečio pabaigoje – 8 dešimtmetyje susikūrė devynios naujosOkeanijos valstybės. Lengvai gavo nepriklausomybę nykštukinės anglų irolandų valdos Amerikoje, daugiausia Karibų jūros salose. Portugalija savo kolonijų Angolos, Mozambiko ir Gvinėjosnepriklausomybę pripažino tik 1974 m., nuvertus Portugalijoje autoritarinęvaldžią. Iki tol šiose teritorijose vyko SSRS remiami karai. 1989 m.nepriklausoma tapo Namibija. XX a. 9 dešimtmetyje kolonijomis liko tik kaikurios smulkios salos. Kolonijinė sistema nustojo egzistuoti, tačiau buvusios kolonijos,vadinamos Trečiuoju pasauliu, iki šiol sudaro savotišką visumą. Korėjos karasPo II pasaulinio karo Korėja buvo užimta JAV ir SSRS kariuomenių beipadalinta į dvi oukpacines zonas. 1948 m. abi Korėjos tapo nepriklausomomisvalstybėmis. Šiaurės Korėjoje susikūrė komunistinė Liaudies demokratinėRespublika (KLRD), pietuose – demokratinė respublika. 1950.06.25 KLDR kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją ir užėmė beveikvisą jos teritoriją. Vakarų valstybės išsigando komunizmo ir SSRSekspansijos. Į Korėją pasiųstos JTO ginkluotosios pajėgos, kurių daugumąsudarė JAV kariai. Ši armija nugalėjo komunistus ir užėmė beveik visąpusiasalį. Tuomet Šiaurės Korėjai į pagalbą atėjo Kinijos kariuomenė, kurinustūmė Pietų Korėjos ir sąjungininkų pajėgas atgal maždaug iki buvusiossienos. Prasidėjo derybos. 1953 m. liepos mėn. pasirašyta paliaubųsutartis, pagal kurią Korėjoje palikta ikikarinė padėtis. Po karo abiejųKorėjos valstybių santykiai liko labai įtempti, jos ilgą laiką nepalaikėjokių ryšių. Arabų ir Izraelio konfliktasPo II Pasaulinio karo iki tol Didžiajai Britanijai pavaldžiojePalestinos teritorijoje nutarta įkurti arabų ir žydų valstybes. Žydamsatiteko 56 ( Palestinos teritorijos. Jeruzalei turėjo būti suteiktasspecialus tarptautinis statusas. 1948.05.15 žydai paskelbė apie Izraelio įkūrimą. Arabai su tuonesutiko ir pradėjo karą. Izraelį užpuolė Egipto, Sirijos, Libano irJordanijos kariuomenės. Izraelis atrėmė puolimą ir praplėtė savoteritoriją. Izraelis sparčiai vystėsi. Čia vyko žydai iš viso pasaulio,sparčiai vystėsi pramonė ir žemės ūkis. 1956 m., kai Egiptas nacionalizavoDidžiajai Britanijai ir Prancūzijai priklausiusį Sueco kanalą, Izraelisužpuolė Egiptą. Didžioji Britanija ir Prancūzija prisidėjo prie puolimo.Kilus pasaulio visuomenės pasipiktinimui, karas greitai buvo nutrauktas. 1964 m. įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO). Nuo 1969 m.PIO vadovauja Jasiras Arafatas. Palestiniečiai pradėjo partizaninį karąprieš Izraelį, vykdė teroro aktus. Izraelis atsakydamas atakuodavopalestinečių stovyklas. SSRS parėmė arabų šalis, JAV – Izraelį. SSRS ir jos sąjungininkėsnutraukė diplomatinius santykius su Izraeliu. 1967 m. Egiptas blokavoRaudonosios jūros uostus ir trukdė Izraeliui apsirūpinti nafta. Izraelisėmė veikti agresyviai – sutriuškino Egipto armiją, okupavo Sinajauspusiasalį, vakarinę Jordanijos dalį ir Sirijai priklausančias Golanoaukštumas. JTO reikalaujant, Izraelis nutraukė puolimą. 1973 m. Egiptas ir Sirija užpuolė Izraelį. Arabai vėl buvo nugalėti.Reikalaujant kitoms valstybėms, karo veiksmai buvo sustabdyti. Egipto prezidentas A. Sadatas pradėjo derybas su Izraeliu. 1979 m.pasirašyta taikos sutartis. Egiptas atgavo okupuotas teritorijas ir užmezgėdiplomatinius santykius. Kitos arabų šalys tam nepritarė ir nutraukėsantykius su Egiptu. PIO kovotojai toliau vykdė išpuolius prieš Izraelį.1982 m. Izraelis įžengė į Libaną ir sutriuškino PIO pajėgas. Dalis PIOkovotojų pasitraukė į kitas arabų šalis. Tik atšilus tarptautiniamklimatui, konfliktas aprimo, santykiai ėmė gerėti. 1993.09.13 Izraelis ir PIO pasirašė taikos sutartį Vašingtone. PIOpripažino Izraelį, o Izraelis pažadėjo leisti sukurti palestiniečiųsavivaldą teritorijose, kuriose palestiniečiai sudaro absoliučią gyventojųdaugumą. Tačiau kraštutiniai radikalai palestiniečiai toliau vykdo teroroaktus. Izraelyje auga priešiškumas palestiniečių savivaldai, ribojamaspalestiniečių judėjimas šalies viduje. 1956 m. sukilimas VengrijojeSocializmas Vengrijoje buvo kuriamas labiau taikant represijas, neikitose šalyse. Mirus J. Stalinui, represijos sušvelnėjo. Tačiau neleistavykdyti reformų. Tai pabandęs daryti ministras pirmininkas I. Nadisatleistas iš pareigų. 1956 m. spalį prasidėjo demonstracijos Budapešte. I.Nadis vėl paskirtas ministru pirmininku. Partijos vadovu tapo J. Kadaras,kuris buvo nuteistas kalėti už kontrrevoliucinę veiklą. Sukilimas apėmėvisą šalį. Vengrijos kariuomenė atsisakė kovoti prieš sukilėlius. Iširodarbo žmonių partija. Vengrijos vyriausybė, vadovaujama I. Nadžio, paskelbėapie Vengrijos neutralumą ir pasitraukimą iš VSO. 1956 m. lapkričio 4 d.sovietų armijos daliniai įsiveržė į Budapeštą ir per keletą dienų nuslopinosukilimą visoje Vengrijoje. I. Nadis sušaudytas, beveik 2 tūkstančiamssukilėlių įvykdyta mirties bausmė. Apie 100 tūkstančių vengrų pabėgo įAustriją. Iširusią darbo žmonių partiją pakeitė Vengrijos socialistinėdarbininkų partija. Jos pirmasis sekretorius J. Kadaras laikėsi nuosaikiospolitikos. Pagal 1960 ir 1963 m. amnestijas iš kalėjimų paleisti beveikvisi nuteistieji. Iš užsienio grįžo didžioji dalis pabėgėlių. Įvykdytaekonominė reforma. Žemės ūkio kooperatyvai gavo savivaldą, kultūrinisgyvenimas tapo laisvesnis. Kubos revoliucija6 dešimtmetyje Kuboje viešpatavo F. Batistos diktatūra. Kuba buvovisiškai priklausoma nuo JAV. 1956 m. prasidėjo partizaninė kova, kuriaivadovavo Fidelis Kastras. Partizanus rėmė valstiečiai, samdiniai,inteligentai, dalis buržuazijos. 1959 m. išvakarėse F. Batista pabėgo išKubos, ir valdžia atiteko F. Kastrui. 1959 m. nacionalizuotos amerikiečiųžemės valdos ir stambūs vietinių savininkų dvarai, 1963 m. – visividutiniai bei mažieji dvarai. Dauguma jų tapo valstybiniais ūkiais. Kubos santykiai su JAV ėmė blogėti. 1960 m. JAV prezidentas D.Eizenhaueris pasirašė įstatymą, draudžiantį įvežti iš Kubos cukrų. F.Kastras nacionalizavo amerikiečių pramonės įmones, bankus, susisiekimo irryšių kompanijas. 1961 m. JAV nutraukė diplomatinius santykius su Kuba.Beveik visa Kubos prekyba vyko su SSRS ir kitomis socialistinėmis šalimis.Šios valstybės supirkdavo beveik visą Kubos eksportuojamą cukrų ir tiekdavojai pramonės gaminius, naftą ir naftos produktus. Iš SSRS Kuba gaudavoginklus ir karinę techniką. 1961 m. pavasarį F. Kastras paskelbė, jog Kuboje vyksta socialistinėrevoliucija. Nacionalizuota ne tik amerikiečių, bet ir kubiečių privatinuosavybė. Pasiturintys kubiečiai bėgo į JAV. 1961 m. balandį, apginkluotiamerikiečių, jie išsikėlė į Kubos pakrantę, siekdami kovoti prieš F.Kastrą, tačiau buvo sutriuškinti per tris dienas. 1962 m. kilo Karibų krizė. 1964 m. visos Lotynų Amerikos šalys,išskyrus Meksiką, verčiamos JAV, nutraukė su Kuba diplomatinius santykius.Dauguma šalių juos vėl užmezgė 8 dešimtmetyje. Vienintelė ir valdanti Kubospartija ligi šiol yra komunistų partija. Valstybei vadovauja pirmasiskomunistų partijos sekretorius F. Kastras. Berlyno krizė1945 m. Berlynas atsidūrė SSRS okupacinėje zonoje, tačiau vakarinė jodalis buvo suskirstyta į amerikiečių, anglų ir prancūzų sektorius. Į VFRsudėti Berlynas formaliai neįėjo. Buvo galima laisvai patekti į rytinęmiesto dalį – VDR sostinę. Ilgainiui ėmė vis labiau skirtis dviejųvalstybių gyvenimo lygis. VDR gyventojai per Berlyną emigruodavo į VFR. 1958 m. SSRS pareikalavo paversti Vakarų Berlyną demilitarizuotulaisvu miestu. Šis reikalavimas pakartotas kelis kartus. Vakarų valstybėsnesutiko. 1961 m. rugpjūtį SSRS ir VDR aklinai uždarė sieną tarp Rytų irVakarų Berlyno. JAV protestavo, bet nesigriebė atsakomųjų veiksmų. NetrukusBerlynas buvo apjuostas 40 km ilgio aukšta siena. Karibų krizėTai viena pavojingiausių šaltojo karo krizių, sukėlusi III pasauliniokaro grėsmę. 1962 m. SSRS į Kubą atgabeno vidutinio nuotolio raketų subranduoliniais užtaisais, kurias saugojo apie 40.000 karių. Tai kėlėdidžiulę grėsmę JAV saugumui. JAV kariuomenės vadovybė pasiūlė atakuotiSSRS karines bazes Kuboje. Prezidentas Dž. Kenedis įsakė JAV laivynuiblokuoti Kubą ir nepraleisti SSRS laivų su naujomis raketomis. N.Chruščiovas liepė išgabenti raketas, o JAV atsisakė Kubos puolimo. „Prahos pavasaris“1968 m. sausį Čekoslovakijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumitapo A. Dubčekas. Apie jį susitelkė reformatoriai, siekiantyssudemokratinti ekonomiką ir politinę sistemą, sukurti „žmogišką“socializmą. „Žmogiško socializmo“ kūrimo idėjos, pradėjusios sklistiseptintojo dešimtmečio pabaigoje, buvo nukreiptos prieš sovietiniokomunizmo praktiką. Buvo teigiama, kad SSKP neišreiškia tikrųjų komunizmoidėjų. Šis sąjūdis atsisakė vienpartinės sistemos koncepcijos, pabrėžė, jogbūtina laikytis parlamentarizmo tradicijų. Panaikinta cenzūra ir leistalaisvai veikti visuomenės informavimo priemonėms. Čekoslovakijosdemokratinį judėjimą 1968 m. rugpjūtį nuslopino sutelktos VSO narės – SSRS,Lenkija, VDR, Vengrija, Bulgarija. Intervenciją parėmė ir kai kurieČekoslovakijos komunistai, patekę į valdžią ir pašalinę iš partijosreformatorius. Reformos buvo nutrauktos. Pašalintiems iš partijosneleisdavo dirbti valstybės administracijoje, ekonomikoje, mokslo irkultūros įstaigose. 1969 m. balandį A. Dubčekui teko pasitraukti iškomunistų partijos vadovo pareigų. Vietoj jo išrinktas G. Husakas.Komunistų partijos vadovai paskelbė, kad 1968 m. rugpjūčio įvykiai – neintervencija, o „broliška pagalba prieš kontrrevoliucijos grėsmę“. Taippripažinta SSRS teisė kištis į kitų socialistinių valstybių vidausreikalus. Vakarų žurnalistai tai pavadino riboto socialistinių valstybiųsuvereniteto arba Brežnevo doktrina. SSRS kariuomenė liko Čekoslovakijojeiki socialistinės sistemos suirimo. Lotynų Amerikos ir Afrikos diktatūrosLotynų Amerikoje buvo aštri socialinė nelygybė. Žemė priklausėstambiesiems dvarininkams. Gyventojai skurdo, buvo daug beraščių. Pramonėir kasyklos priklausė daugiausia užsieniečiams. Lotynų Amerikosrespublikose veikė demokratinės konstitucijos, bet realios įtakos josturėjo mažai. Konservatyvūs karininkai, vadinamieji „gorilos“, užgrobęvaldžią persekiodavo opoziciją ir neleisdavo vykdyti reformų. Daugelis diktatorių pagarsėjo masinėmis žudynėmis. Tuo pasižymėjo A.Pinočeto diktatūra Čilėje, Argentinos karinė chunta, Afrikoje – Ugandosprezidentas Idis Aminas ir centrinės Afrikos respublikos valdytojas Bokasa,kuris buvo karūnavęsis imperatoriumi. Šie diktatoriai nuversti padedantužsienio valstybėms. Kovos su komunizmu vardan JAV rėmė Lotynų Amerikos diktatūras. 1954 m.JAV organizavo išpuolį prieš demokratinę Gvatemalos vyriausybę, 1973 m.rėmė karinį perversmą Čilėje. Bolivijoje nužudytas iš Kubos atvykęsrevoliucionierius Če Gevara, nuverstas Čilės prezidentas marksistasAljendė. Čilėje generolo Pinočeto chunta pradėjo represijas. 8 dešimtmetyjesocialistinių reformų galimybei karinės diktatūros kelią užkirtoArgentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Ekvadore, Peru. 9 dešimtmetyje dauguma šalių grįžo į demokratijos kelią. Įvykoprezidento rinkimai Brazilijoje, Argentinoje, Nikaragvoje, Paragvajuje.Argentinoje nauja išrinktas prezidentas R. Alfonsinas patraukė anksčiaušalį valdžiusius generolus į teismą už diktatūros metais padarytusnusikaltimus. Haityje žlugo kruvina Diuvaljė diktatūra. Čilėje plebiscituatmestas Pinočetas ir prezidentu išrinktas krikščionis demokratas Ailinas.1989 m. JAV panaudojo jėgą prieš savo buvusį statytinį generolą Noriegą,nes bijojo, kad bus pažeisti jų interesai valdyti Panamos kanalą. Vietnamo karasPagal 1954 m. Ženevos susitarimus Vietnamas, Kambodža ir Laosas taponepriklausomomis valstybėmis. Šiose šalyse turėjo įvykti laisvi rinkimai,po kurių turėjo būti sukurtos vyriausybės. Iki rinkimų Vietnamas padalintasį dvi dalis. Šiaurėje valdžia atiteko komunistams, pietuose – JAV remiamomsnekomunistinėms jėgoms. Rinkimai neįvyko. Komunistai siekė įsigalėti Vietname jėga. Kovoti su Pietų Vietnamusukurtas Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo frontas, dar vadinamasVietkongu. 1965 m. JAV pasiuntė savo kariuomenę į Vietnamą. Tačiau JAV kariuomenėnepajėgė įveikti Vietnamo partizanų. Komunistus rėmė Kinija ir SSRS. DėlVietnamo karo JAV kilo masiniai jaunimo protestai, jaunuoliai atsisakydavotarnauti kariuomenėje. 1969 m. prasidėjo taikos derybos. 1970 m. karas iš Vietnamo persimetėį Kambodžą ir Laosą. 1973 m. sausį JAV pasirašė susitarimą dėl karonutraukimo Vietname. JAV sutiko išvesti kariuomenę iš Vietnamo. Tačiaukaras nesibaigė. 1975 m. Šiaurės Vietnamo komunistai užėmė visą Vietnamą.Komunistai užgrobė valdžią Laose ir Kambodžoje. 1976 m. paskelbta Vietnamosocialistinė respublika. Karas Afganistane1978 m. komunistai karininkai įvykdė perversmą Afganistane. Prasidėjopilietinis karas. 1979 m. SSRS įvedė kariuomenę į Afganistaną. Afganistanovadovas H. Aminas nužudytas, o jo vietą užėmė SSRS statytinis B. Karmalis.Tačiau SSRS kariuomenei pergalės pasiekti nepavyko. Afganisatno partizanus– modžahedus – rėmė Pakistanas, JAV, Kinija, Iranas ir kai kurios arabųšalys. Kalnuotoje, neturinčioje gerų kelių, šalyje SSRS negalėjo išnaudotikarinės technikos pranašumo. SSRS dalyvavimui Afganistano kare priešinosi kitos valstybės,tarptautinės organizacijos. Daugelis šalių boikotavo 1980 m. Maskvojevykusias Olimpines žaidynes, apribojo ekonominius ryšius su SSRS. 1988 m.SSRS, JAV, Pakistanas, Afganistanas pasirašė Ženevos susitarimą dėl karoAfganistane nutraukimo. 1989.02.15 SSRS kariuomenė išvesta iš Afganistano.Vienok karas nesibaigė. 1992 m. modžahedai užėmė sostinę Kabulą ir nuvertėSSRS paliktą vyriausybę. Kovos veiksmai tarp karinių grupuočių vadų tęsėsiir toliau. Helsinkio taikos konferencija1975 m. Helsinkyje įvyko 33 Europos valstybių, JAV ir Kanadospasitarimas dėl saugumo ir bendradarbiavimo. Čia pasirašytas baigiamasisaktas, patvirtinantis esamų sienų neliečiamumą. Akte numatytos priemonėsmažinti ginkluotų konfliktų pavojų. Valstybės – pasitarimo dalyvės –įsipareigojo spręsti tarpusavio ginčus taikiomis priemonėmis, kad nekeltųgrėsmės tarptautinei taikai ir saugumui, pasižadėjo gerbti tautinių mažumųlygybę prieš įstatymus. Helsinkio pasitarimo baigiamajame akte pripažįstamas visų tautųlygiateisiškumo principas ir teisė tvarkyti savo likimą. Skelbiama, kadkiekviena tauta turi teisę laisvai nustatyti savo vidaus ir užsieniopolitinį statusą, lemti savo politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinęraidą. Numatyta periodiškai šaukti konferencijas, tikrinančias Helsinkiosusitarimų vykdymą. Nors Helsinkio baigiamasis aktas neturėjo įstatymogalios, tačiau jo nutarimai turėjo tapti valstybių signatarių moraliniuįsipareigojimu. Europos sąjungaEuropos valstybės, siekdamos atstatyti savo ūkį, atlaikytisupervalstybių konkurenciją, pasipriešinti socializmo plitimui, ėmėvienytis. Vienijimosi ašimi tapo Prancūzija ir VFR. 1949 m. buvo įkurtaEuropos Taryba (būstinė – Strasbūras), kurios narėmis tapo Danija, Belgija,Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Norvegija, Švedija,Didžioji Britanija, Šiaurės Airija. 1951.04.18 įsteigtas Europos anglies irplieno susivienijimas (EAPS), kuriam priklausė Prancūzija, VFR, Italija,Belgija, Olandija, Liuksemburgas. EAPS dėka sudaryta bendra rinka anglių irmetalurgijos pramonės gaminiams. 1957 m. kovo 25 d. Europos anglies irplieno susivienijimo narės pasirašė sutartį dėl Europos ekonominėsbendrijos (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) įkūrimo.1973 m. prie EEB prisijungė Danija, Airija, Didžioji Britanija, 1981 m. –Graikija, 1986 m. – Ispanija, Portugalija. Iki 1989 m. buvo panaikintisavitarpio prekybos apribojimai, atsisakyta muitų visiems pramonėsgaminiams ir daugumai žemės ūkio produktų. Nustatyti vienodai dideli muitaiprekiaujant su trečiosiomis šalimis. 1992 m. įkurta Europos Sąjunga (ES). Dvylika EEB narių Mastrichtepasirašė sutartį dėl bendros užsienio ir saugumo politikos, valiutinėssąjungos su centriniu banku ir bendra valiuta – euru. Politinė sąjungareiškė konfederacinės supervalstybės sudarymą Europoje. 1995 m. į ES įstojo Austrija, Suomija, Švedija. Norvegijos gyventojaireferendume antrąsyk išreiškė nenorą dalyvauti ES. Europos Sąjungoje veikia keletas institucijų: 1. Europos komisija – vykdomasis ES padalinys, kuris siūlo priemonesES tikslams siekti; 2. Ministrų Taryba – priima nutarimus. Ją sudaro po vieną ministrą iškiekvienos valstybės narės; 3. Europos parlamentas. Jį sudaro 518 narių, kuriuos renka visosbendrijos balsuotojai. Parlamentas patvirtina biudžetą, peržiūri irpatvirtina įstatymus, prieš juos priimant; 4. ES Teismas – sprendžia ES šalių ginčus; 5. Europos Taryba – ES sudarančių valstybių ir vyriausybių vadovųorganas. Nurodo bendrą ES politinę orientaciją. Susivienijusi Europa, šalia JAV ir Japonijos, tapo viena svarbiausiųpasaulio ekonominių jėgų. Pertvarka SSRS1985 m. kovo mėn. SSKP generaliniu sekretoriumi ir SSRS vadovu tapoMichailas Gorbačiovas. Jis pradėjo vadinamąją pertvarkos ir viešumopolitiką, ekonomines reformas, kurios pamažu peraugo į politines.Atsisakyta planinės ekonomikos, pripažinta sąžinės laisvė, atsiradodaugiapartinės sistemos užuomazgos. Pripažinta, kad bendražmogiškosvertybės yra aukščiau už klasinius interesus. Iš įkalinimo vietų paleistidisidentai, žiniasklaida tapo laisva. M. Gorbačiovas ėmė siekti taikausbendravimo su Vakarais. 1988 m. paminėtas Rusijos krikšto 1000 metinės. Tai žymėjo ateizmopolitikos žlugimą. Pradeda kurtis daugiapartinė sistema. 1988 m. gruodžio 1d. padarytos SSRS konstitucijos pataisos. Atsirado naujas valdžios organas– Liaudies deputatų suvažiavimas. 1989 m. kovo mėn. įvyko pirmiejirinkimai, kai į vieną vietą Liaudies deputatų suvažiavime buvo iškelti kelikandidatai. Pradėjus veikti šiam suvažiavimui, M. Gorbačiovas praradovienvaldžio lyderio poziciją. Iškilo Andrejus Sacharovas ir BorisasJelcinas. 1990 m. kovo mėn. M. Gorbačiovas išrinktas pirmuoju SSRS prezidentu.Tų metų liepos mėn. įvyko paskutinis komunistų partijos suvažiavimas SSRS.Pertvarkos politikos pasekmė buvo SSRS suirimas. Iš jos valdžios išsivadavosocialistiniam blokui priklausiusios Europos šalys. Baltijos valstybės irkitos SSRS respublikos atkūrė nepriklausomybę. SSRS suirimasSSRS ėmė byrėti 9 dešimtmečio pabaigoje. Iš jos valdžios išsivadavosocialistiniam blokui priklausiusios Europos šalys. SSRS nesigriebė karinėsjėgos, kad išlaikytų jas savo valdžioje. Bandyta panaudoti karinę jėgą irekonominę blokadą prieš nepriklausomybės siekiančias SSRS respublikas,tačiau nesėkmingai. 1990 m. nepriklausomybė atkūrė Baltijos valstybės, 1991m. – kitos SSRS respublikos. 1990 m. birželio 12 d. paskelbta Rusijosnepriklausomybė. Komunistai bandė išgelbėti SSRS. 1991 m. rugpjūčio mėn. jie organizavokarinį perversmą (pučą). M. Gorbačiovas, tuo metu atostogavęs Kryme, buvosulaikytas namų arešte. Kovoti su pučistais ėmėsi Rusijos gyventojai,vadovaujami Boriso Jelcino. Pučui žlugus, M. Gorbačiovas grįžo į Maskvą.1991 m. rugsėjo mėn. įvyko paskutinis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas.Jame pripažinta Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė. 1991 m.gruodžio mėn. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai (B. Jelcinas, L.Kravčiukas, P. Šuškevičius) nutarė, kad SSRS nustoja gyvuoti. Nutartaįkurti Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS), į kurią gali stoti visosbuvusios SSRS respublikos. Apie šį susitikimą M. Gorbačiovas nebuvoinformuotas. Jam pateiktas tik susitarimas. 1991 m. gruodžio 21 d.paskelbta Alma Atos deklaracija apie NVS įkūrimą. Į sandraugą įstojo 11buvusių sovietinių respublikų. Prie NVS neprisijungė Baltijos šalys irGruzija. 1991 m. gruodžio 25 d. M. Gorbačiovas atsistatydino išnebeegzistuojančios SSRS prezidento pareigų. Socialistinės sistemos Europoje žlugimas1986 m. M. Gorbačiovas atsisakė Brežnevo doktrinos, reiškusios, jogSSRS turi teisę kištis į socialistinių valstybių vidaus reikalus komunizmogynimo vardan. 1989 m. Lenkijoje rinkimus laimėjęs „Solidarumas“ sudarėpirmą nekomunistinę vyriausybę pokario Rytų Europoje, kuriai vadovavoTadeušas Mazovieckis. 1991 m. Lenkijoje surengti visiškai laisvi parlamentorinkimai. 1989 m. Vengrijos socialistinei partijai teko įteisinti kitas partijasir įtraukti jų atstovus į vyriausybę. Po 1990 m. rinkimų Vengrijosvyriausybę sudarė nekomunistinės partijos. 1989 m. atsistatydino Čekoslovakijos vyriausybė. Naujosios vyriausybėsdaugumą sudarė opozicinio Piliečių forumo nariai. Prezidentu išrinktas užopozicinę veiklą kalintas V. Havelas. 1990 m. rinkimuose daugumą balsųsurinko Piliečių forumas. Bulgarijos komunistai patys ėmėsi reformų. 1989 m. jie nušalino savolyderį T. Živkovą. Komunistų partija pasivadino Bulgarijos socialistųpartija. Ši partija laimėjo 1990 m. rinkimus. 1990 m. opozicinis judėjimas išplito Albanijoje. Įteisinta kitųpartijų veikla, paleisti politiniai kaliniai. Komunistų partija pasivadinosocialistų partija ir laimėjo pirmus laisvus rinkimus. 1989 m. Rumunijoje nuverstas diktatoriaus Nikolajės Čaušeskausrežimas. Komunistų partija suiro. 1990 m. rinkimuose balsų daugumą surinkoNacionalinio gelbėjimo frontas. 1990 m. VDR susivienijo su VFR. Paleista Ekonominės savitarpiopagalbos taryba. 1991 m. paleista Varšuvos sutarties organizacija. Vokietijos suvienijimas1989 m. VDR prasidėjo opozicinis judėjimas, atsistatydino komunistųpartijos ir valstybės vadovas E. Honekeris. VDR piliečiams leista bendrautisu VFR gyventojais. 1989 m. nugriauta siena, skyrusi Rytų ir Vakarų Berlyną. VDRvyriausybė atidarė sieną su VFR. 1990 m. liepą VFR ir VDR įvesta vienavaliuta – vokiečių markė, panaikinti tarpusavio muitai. Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio politikos dėka ir M. Gorbačiovuineprieštaraujant 1990.10.03 VFR ir VDR susivienijo į vieną valstybę.Vokietijos susivienijimą įteisino 1990 m. rugsėjo mėnesį Maskvojepasirašyta SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, VFR ir VDRsutartis. Suvienytos Vokietijos sienos pripažintos nekeičiamomis. Vokietijaįsipareigojo neturėti masinio naikinimo ginklų, apribotas jos kariuomenėsdydis. Iš VDR išvesta SSRS kariuomenė. Rytai ir Vakarai po 1985 metųM. Gorbačiovas, SSRS vykdydamas pertvarkos politiką, ėmė siektitaikaus bendravimo su Vakarais. Tai daryti vertė ir didžiulės karinėsišlaidos. SSRS nebepajėgė varžytis su JAV ir NATO. 1985 m. M. Gorbačiovaspaskelbė apie būtinybę sumažinti branduolinio karo pavojų. SSRS sustabdėatominio ginklo bandymus. M. Gorbačiovas susitiko su JAV prezidentu R.Reiganu Ženevoje. Atvira konfrontacija tarp JAV ir SSRS baigėsi. 1986 m. M.Gorbačiovas ir R. Reiganas susitiko Reikjavike. 1987 m. pasirašyta JAV irSSRS sutartis dėl vidutinio nuotolio raketų, išdėstytų Europoje,likvidavimo. 1988 m. R. Reiganas lankėsi Maskvoje. SSRS išvedė kariuomenęiš Afganistano. 1989 m. nugriauta Berlyno siena. Baigėsi šaltasis karas.1990 m. nutarta sumažinti NATO ir VSO ginkluotę 28 (. 1991 m. JAV ir SSRSsutarė dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo ir apribojimo. Postsocialistinės šalys XX a. pabaigoje1990–1991 m. nustojo gyvuoti buvusių socialistinių valstybių komunistųpartijos. Jos pasivadino socialistų, socialdemokratų partijomis. Įsivyravospaudos, žodžio laisvė. Atkurtos nekomunistinės partijos, vyko laisvirinkimai. Buvusios komunistinės partijos gana dažnai laimėdavo rinkimuspostsocialistinėse valstybėse. Kai kuriose šalyse kilo tautiniaikonfliktai. Rumunijoje atsinaujino konfliktas tarp rumunų ir vengrų. 1992m. gruodžio mėn. Čekoslovakija suskilo į atskiras Čekijos ir Slovakijosvalstybes. Pradėtos vykdyti ūkio reformos, privatizacija. Tačiau daugelioprivatizuotų pramonės įmonių efektyvumas nepadidėjo. Kai kurios įmonėsvisai žlugo. Sumažėjo žemės ūkio gamyba. Privatizacija sudarė sąlygaskorupucijai ir piktnaudžiavimui. Privatizacija Rusijoje buvo pavadinta„didžiąja kriminaline revoliucija“. Didėja postsocialistinių valstybiųužsienio prekybos deficitas. Importas didėja sparčiau nei eksportas.Panaikinta dauguma apribojimų įvežamoms Vakarų prekėms, todėl jos užplūdorinkas. Aštrėja socialinės problemos. Jugoslavijos suirimasDaugiatautė Jugoslavija pradėjo byrėti 1989 m. Jugoslavijos tautos ėmėsiekti nepriklausomybės. Slovėnijoje ir Kroatijoje rinkimus laimėjopartijos, pasisakančios už atsiskyrimą nuo Jugoslavijos. 1991.06.23nepriklausomybę paskelbė Slovėnija, tų pačių metų birželio 25 d. –Kroatija. Kroatijoje gyveno nemažai serbų, kurie bijojo genocido. Serbai,remiami Jugoslavijos centrinės valdžios kariuomenės, puolė kroatus. Kilopilietinis karas. 1992 m., tarpininkaujant JTO, buvo sudarytos paliaubos,kurios reiškė Jugoslavijos suirimą. 1992 m. sausį Bosnijoje rinkimus laimėjus nepriklausomybėsšalininkams, nepriklausomybę paskelbė Bosnijos ir Hercogovinos respublika.Prasidėjo karas tarp stačiatikių serbų, katalikų kroatų ir musulmonųbosnių. Serbai buvo prieš Bosnijos ir Hercogovinos nepriklausomybę.Prasidėjo etniniai valymai. Daug žmonių išžudyta, išvaryta iš gimtųjųvietų. 1992.04.06 Europos Sąjunga pripažino Bosnijos nepriklausomybę. 1994m. į konfliktą įsikišo NATO ir bombardavo serbų karinius objektus.Sudarytos paliaubos. 1995.11.21 kariaujančios Bosnijoje grupuotės sutiko sutaikos planu, kurio parengimui ir įgyvendinimui tarpininkavo JungtinėsAmerikos Valstijos. 1995.12.14 pasirašyta taikos sutartis, kuri leidosukurti NATO vadovaujamas taikos palaikymo pajėgas Bosnijoje. 1992 m. balandžio mėn. susikūrė nauja Jugoslavija, kurioje susivienijoSerbija ir Juodkalnija. Kilo konfliktai dėl Kosovo albanų. 1989 m. Jugoslavija panaikinoKosovo albanų autonomiją Serbijoje. 1991 m. atsiskyrimo šalininkai paskelbėKosovo respubliką, kurią pripažino Albanija. 1992 m. jie išrinko prezidentuI. Rugovą. Serbai paskelbė šiuos rinkimus neteisėtais. Psidėjo albanų irserbų konfliktas. 1999.03.24 NATO pradėjo bombarduoti Jugoslaviją, kaiprezidentas Slobodanas Miloševičius atsisakė nutraukti etninių albanųdaugumos Kosove persekiojimus. 1999.06.10 NATO nutraukė oro antpuolius Jugoslavijoje. Pirmieji serbųkariniai daliniai pasitraukė iš Kosovo.Persijos įlankos konfliktas
1990 m. Irakas, vadovaujamas diktatoriaus Sadamo Huseino, užgrobėKuveitą. Irakas tikėjosi užvaldyti Kuveito naftos telkinius. JTO pasmerkėšią aneksiją ir pritarė karinės jėgos panaudojimui prieš Iraką. 1991.01.17JAV vadovaujami sąjungininkai puolė Iraką, siekdami priversti jį išeiti išKuveito. Pradėta operacija „Audra dykumoje“. 1991 m. vasario 28 d. Persijosįlankos karas baigėsi. Irakas pasidavė. Kuveitas sugrąžintas jo emyrui.Vakariečiai vėl ėmė kontroliuoti naftos gavybos zoną, kuri gyvybiškaisvarbi jų ekonomikai.
Mokslo ir technikos revoliucija
XX a. viduryje ir antroje pusėje sparčiai ėmė vystytis mokslas irtechnika. Pradėta naudoti pigi atominė energija, pagaminta pirmoji atominėbomba, pradėti kosmoso tyrimai. Ginkluotės kūrimo bei kosmoso tyrimųvystymąsi skatino šaltasis karas tarp supervalstybių, vertęs lenktyniautivisose srityse. 1957 m. SSRS paleido pirmą dirbtinį Žemės palydovą. 1961 m.į kosmosą pakilo pirmasis žmogus – Jurijus Gagarinas. 1966 m. žmoniųpaleistas aparatas pasiekė Venerą. 1969 m. pirmasis žmogus – NeilasArmstrongas (JAV) išsilaipino Mėnulyje. Itin smarkiai kosminė technikaištobulėjo 8–9 dešimtmečiais. Kosminius aparatus pradėta taikyti ir karotikslams. Išradus tranzistorių, diodus buvo sukurti kompiuteriai. 9 dešimtmetyjejie pradėti naudoti masiškai ir padarė perversmą visose gyvenimo srityse.Interneto tinklas sujungė visą pasaulį. Ryšiai tapo kur kas greitesni irpatogesni. Atsirado naujos informacijos perdavimo priemonės –videotelefonas, telefaksas, teleksas. Medicinoje, karyboje, mokslo tyrimamsimtas naudoti lazeris. Suklestėjo genetikos, genų inžinerijos mokslas.Mokslininkai išmoko laboratorijos sąlygomis modeliuoti augalų ir gyvūnųrūšis. … Nauja technika – buitiniai prietaisai, ryšio priemonės, kompiuteriaipakeitė ir žmonių buitį, padarė gyvenimą komfortiškesnį. Ilgėja žmoniųamžius, gerėja sveikata, sukurtos palankesnės darbo sąlygos. Sintetinių pluoštų ir medžiagų gamyba pakeitė daugelį pramonės šakų.Mokslo ir technikos revoliucija sukėlė daug ekologinių ir etinių problemų.Gamybos atliekos, išmetamos į orą, dirvožemį, vandenį, nuodija aplinką.Žemės ozono sluoksnyje pastebėta skylių. Išnyko ar baigia išnykti daugelisgyvūnų, augalų rūšių. Sparčiai eikvojamos gamtinių išteklių atsargos.Didžiulę grėsmę pasaulio saugumui kelia branduolinis ginklas. Aktualūs tapo etiniai abortų, kontracepcijos, eutanazijos, žmogauspradėjimo mėgintuvėlyje, klonavimo klausimai. Atsirado „žaliųjų“ judėjimas,kovojantis už gamtos išsaugojimą. Ieškoma pigių ir ekologiškai švariųenergijos šaltinių.
Kultūros tendencijos XX a. II pusės visuomenė vadinama postmodernia visuomene.Postmodernizmas neigia vienos objektyvios tiesos egzistavimą, postmodernikultūra ir menas linkę jungti įvairių kultūrų bei žanrų elementus. Išplito raštingumas, padaugėjo išsilavinusių žmonių. Daugumojepasaulio valstybių privalomas pradinis mokymas. Masiniu reiškiniu tapovidurinis ir aukštasis išsilavinimas. Perversmą kultūroje padarė po II pasaulinio karo atsiradusitelevizija. Didėja spaudos leidinių tiražai. Atsiskyrė elitinė irpopuliarioji, masinė kultūra, tapusi komercijos objektu. Meno kūrinysvertinamas pagal atneštą pelną.
Vakarų kultūra užplūdo Azijos, Afrikos šalis. Netgi senų tradicijųbesilaikančios šalys – Japonija ir Kinija – perėmė daug Vakarų kultūroselementų. Kai kurios musulmoniškos šalys nepripažįsta vakarietiškoskomercinės kultūros ir bando nuo jos gintis. Muzikoje atsirado ir paplito naujos kryptys – džiazas, rokas, repas,elektroninė, pop muzika. Populiarus tapo folkloro ir klasikos elementųjungimas su modernia muzika. Dailei, kinui tapo būdingas naujų išraiškos formų ieškojimas. 6–7dešimtmetyje susiformavo dailės kryptis naujasis avangardizmas. Tai kūryba,išeinanti už meno ribų. Kūriniuose komponuojami įvairūs daiktai, iškarpos.Susiformavo avangardizmo rūšys minimalizmas, kinetizmas, kūno menas – gyvųžmonių eksponavimas, hiperrealizmas. Religija prarado buvusią įtaką visuomenėje – visuomenė tapo sekuliari.Paplito naujieji religiniai judėjimai, dažnai įtakoti Rytų ar senųjųtikėjimų, reformuojasi tradicinės religijos. 1962 m. įvykusiame AntrajameVatikano susirinkime peržvelgtos Katalikų Bažnyčios nuostatos, panaikintasprivalomas lotynų kalbos vartojimas liturgijoje.