Istorijos konspektai

Feodalinis susiskaldymas 5
Senjorai ir vasalai 5
Karolio Didžiojo užkariavimai 5
Karolio imperijos paskelbimas 6
Feodalinis dvaras IX–XI a. 6
Feodalų buitis IX–XI a. 6
Feodalinis ūkis IX–XI a. 6
Feodalinė hierarchija XI a. 6
Feodas XI a. 7
Kijevo Rusia X–XIIa. 7
Kijevo Rusios kultūra 7
Romos katalikų bažnyčia XI–XIIIa. 8
Kryžiaus karai 8
Kryžiaus karų pasekmės 8
Centralizacijos procesai XII a. 8
Prancūzijos suvienijimas 9
Anglijos suvienijimas 9
Mongolų–totorių jungas Rusioje 9
Maskvos iškilimas 9
Didieji geografiniai atradimai 10
Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją 10
Kolumbas atranda Ameriką 10
Magelanas apkeliauja pasaulį 11
Didžiųjų geografinių atradimų reikšmė 11
Renesansas 11
Renesanso mokslas 12
Renesanso meenas ir architektūra 12
Viljamas Šekspyras 12
Migelis de Servantesas 12
Archtektūra 12
Reformacija 13
Reformacijos plitimas 13
Reformacijos reikšmė 13
Kontrreformacija 14
Kapitalistinių santykių formavimasis 14
Nyderlandų revoliucija 14
Rusia Ivano IV valdymo laikai 15
Ivano IV užsienio politika 16
Livonijos karas 16
Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa. 16
Anglijos revoliucija XVII a. 17
Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m. 18
Pirmasis Anglijos pilietinis karas XVII a. 18
Pilietinio Anglijos karo metų parlamento įstatymai 19
Idėjinė kova Anglijos revoliucijos metu 19
Pirmasis Anglijos parlamento valymas 19
Antrasis Anglijos pilietinis karas 19
Anglijos independentų Respublika 1649–1653 m. 20
Protektorato režimas Anglijoje 1653–1659 m. 20
Monarchijos restauravimas Anglijoje 20
Anglijos revoliucijos XVII a. išdavos 21
Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr. 21
Petras I 21
Politinės Petro I reformos 22
Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas 22
1. Agrarinė problema 22
2. Prekybinės ekonominės problemos 22
3. Administracinė metropolijos politika 23
Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metais 23
Prancūzijos paskelbimas Imperija 24
Administracinė Prancūzijos sistema 24
Ekonominė Prancūzijos ra

aida 24
Napoleono kodeksai 24
Napoleono karai 25
Antroji antibonopartiška koalicija 25
Trečioji antibonopartiška koalicija 25
Ketvirtoji antibonopartiška koalicija 25
Kontinentinė blokada 25
Penktoji antibonopartiška koalicija 26
Karinių Prancūzijos laimėjimų priežastys 26
Vidinė Pirmosios Prancūzijos Imperijos krizė 26
Napoleono žygis į Rusiją 26
Šeštoji antibonopartiška koalicija 27
Napoleono pralaimėjimo priežastys 27
„Šimtas dienų” 27
Didžioji 1789 m. prancūzų revoliucija 27
Nacionalinis Prancūzijos Susirinkimas 28
Pirmasis revoliucijos etapas (1789 07 14–1792 08 10) 28
Steigiamojo Susirinkimo nutarimai 28
1791 m. konstitucija 29
Visuomeninis politinis judėjimas 29
Varenų krizė ir trečiojo luomo skilimas 29
Įstatymų leidžiamojo susirinkimo veikla 30
Revoliucinis karas 30
Antrasis revoliucijos etapas (1792 08 10–1793 06 02) 30
Nacionalinis konventas ir Respublikos įkūrimas 31
Žirondistų nuvertimas 31
Trečiasis revoliucijos etapas (1793 06 02–1794 07 27) 32
Respublikos padėtis 32
Jakobinų diktatūros susiformavimas 33
Politika kultūros ir buities srityje 33
Gynybos organizavimas ir persilaužimas frontuose 33
Kova jakobinų bloke 33
Jakobinų diktatūros krizė ir žlugimas 34
Istorinė revoliucijos reikšmė 34
1848 m. revoliucijos Vakarų Europje 34
1848 m. revoliucija Prancūzijoje 35
1848 m. revoliucija Vokietijos sąjungoje 35
1848 m. reevoliucija Austrijos Imperijoje 35
1848 m. revoliucija Vengrijoje 36
1848 m. revoliucija Italijoje 36
Vokietijos imperijos susikūrimas XIX a. 36
Karinių blokų formavimasis Europoje 38
1905–1907 m. revoliucija Rusijoje 38
Revoliucijos uždaviniai 38
II 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 38
III 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 39
Stolypino reforma Rusijoje 39
Pirmasis pasaulinis karas 39
I Pasaulinio karo pasekmės 40
Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys 40
Europos perdalijimas po Versalio taikos 40
Vasario revoliucijos Rusijoje 40
Dvivaldystė Rusijoje 41
Vasario revoliucijos pasekmės 41
1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje 41
Pilietinis karas Rusijoje 42
Karinis komunizmas Rusijoje 42
NEP’as ir jo esmė 43
Paskutinių Lenino straipsnių id
dėjos 43
Stalino valdžia 43
SSRS industrializacija 44
SSRS kolektyvizacija 44
Badas SSRS 44
Reparacijų klausimas po Versalio taikos 45
Lokarno susitarimai 45
Tautų Sąjunga 45
Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS 45
Fašistinių diktatūrų susikūrimas Europoje 46
Fašizmas Italijoje 46
Fašizmas Vokietijoje 46
Dviejų karo židinių susidarymas 46
Tarptautiniai santykiai iki II Pasaulinio karo 47
Europa II Pasaulinio karo išvakarėse 47
Antrasis pasaulinis karas 47
Antrojo Pasaulinio karo pradžia 48
Vokietijos–SSRS karas 48
Antihitlerinės koalicijos sudarymas 48
Antrojo pasaulinio karo pabaiga 49
II Pasaulinio karo pasekmės 49
Tarptautiniai pokyčiai po II Pasaulinio karo 49
Komunistinių valstybių sukūrimas 50
Jungtinių tautų organizacija 51
JTO organai: 51
Šaltasis karas 51
Karinių blokų įkūrimas 51
JAV po II Pasaulinio karo 52
SSRS 1945–1953 metais 52
SSRS: atšilimas ir sąstingis 53
Vakarų Europa po II Pasaulinio karo 53
Socialistinė Europa 1953–1985 metais 54
Kinija po II Pasaulinio karo 54
Japonija po II Pasaulinio karo 55
Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karo 55
Kolonijinės sistemos pabaiga 56
Korėjos karas 56
Arabų ir Izraelio konfliktas 56
1956 m. sukilimas Vengrijoje 57
Kubos revoliucija 57
Berlyno krizė 57
Karibų krizė 58
„Prahos pavasaris“ 58
Lotynų Amerikos ir Afrikos diktatūros 58
Vietnamo karas 58
Karas Afganistane 59
Helsinkio taikos konferencija 59
Europos sąjunga 59
Pertvarka SSRS 59
SSRS suirimas 60
Socialistinės sistemos Europoje žlugimas 60
Vokietijos suvienijimas 60
Rytai ir Vakarai po 1985 metų 61
Postsocialistinės šalys XX a. pabaigoje 61
Jugoslavijos suirimas 61 Senjorai ir vasalai
Susiskaldžiusioje valstybėje karalius buvo laikomas lygiu tarp
lygiųjų. Dažnai stambūs feodalai ir žemės, ir kariuomenės turėjo daugiau,
negu karalius. Karalius neleido visai šaliai b
bendrų įstatymų, nerinko
mokesčių iš visos šalies gyventojų, neturėjo pastovios kariuomenės. Visa
tai rodo, kad karaliaus valdžia buvo silpna.

Susiskaldžiusią valstybę pavojaus atveju vienydavo feodalinė
organizacija „feodaliniai laiptai”. Tai–senjorų ir vasalų sistema. Laiptų
viršuje buvo karalius–senjoras grafams ir hercogams. Šie buvo senjorai
baronams, kurie savo ruožtu buvo senjorai riteriams. Riteriai vasalų
neturėjo (išskyrus tuos atvejus, kai jų ginklanešiai tapdavo
jaunesniaisiais riteriais).

Vasalą senjoras turėjo aprūpinti žeme. Į vasalo pareigas įėjo
dalyvavimas žygiuose su senjoru, patarimai, senjoro išpirkimas, šiam
patekus į nelaisvę. Senjoras galėjo įsakinėti tik tiesioginiams savo
vasalams, savo vasalo vasalui jis įsakinėti negalėjo.

Organizacija buvo reikalinga tam, kad karo atveju būtų galima sudaryti
kariuomenę. Tada karalius šaukdavo savo vasalus, kad jie atvyktų pas jį su
savo kariaunomis. Pamažu, grandinėle, ir susirinkdavo. Karolio Didžiojo užkariavimai
Karolis Didysis buvo pats žymiausias Karolingų dinastijos atstovas
(nuo jo vardo ši dinastija taip ir pavadinta). Frankų Karalystę jis valdė
46 metus–nuo 768 iki 814 m. Jis buvo karvedys ir užkariautojas. Jam
valdant, besiformuojanti Frankų valstybė tapo itin agresyvi. Po begalės
karų Karolis Didysis tapo milžiniškos valstybės valdovu. Tokios didelės
valstybės dar nebuvo nuo Romos Imperijos žlugimo.

Karolis Didysis asmeniškai dalyvavo daugiau kaip 50–yje mūšių. Jis
kariavo įvairiausiose Europos dalyse. Iš pradžių didžiausią dėmesį jis
skyrė langobardams. 773–774 m. Karolis atnaujino frankų karą su
langobardais, užgrobė jų sostinę Paviją ir nuvertė karalių Deziderijų.
Langobardija neteko nepriklausomybės ir buvo prijungta prie Frankų
Karalystės.

778 m. Karolis persikėlė per Pirėnus ir pabandė už
žimti arabų valdomą
Saragosą. Tačiau žygis buvo nesėkmingas ir Saragosos paimti nepavyko. Vis
dėlto kiek vėliau frankams pavyko prisijungti nemažą Pirėnų sritį, kurioje
vėliau įsikūrė Barselonos grafystė.

Tačiau didžioji Karolio Didžiojo karų dalis vyko Rytuose–Centrinėje
Europoje. Itin daug pastangų buvo skirta kovoms su saksais. Tai buvo ilgas
karas, trukęs 30 metų (nuo 772 iki 804 m.). Saksai buvo didžiausia po
frankų genčių grupė, gyvenusi Vakarinėje Vokietijos dalyje. Frankai norėjo
užkariauti saksų žemes, o juos paversti baudžiauninkais. Be to, Karolis
Didysis veržėsi prie Baltijos jūros, kuri tuo metu tapo svarbiu prekybos
centru.

Pirmiausia buvo pavergti vakariniai saksai–vestfalai, gyvenę tarp
Reino ir Vėzerio. Toks pat likimas ištiko ir ostfalus, gyvenusius į Rytus
nuo Vėzerio. 777 m. daugumos saksų genčių vadai prisiekė Karoliui
Didžiajam. Karolio įsakymu jie turėjo priimti krikščionybę. 778 m.
prasidėjo saksų sukilimai, tačiau ypatingai žiauriomis priemonėmis jie buvo
numalšinti.

Tuo pat metu Karolis kariavo ir kitose Centrinės Europos dalyse.
Duoklę jam ėmė mokėti kai kurios slavų gentys, avarai, gyvenę prie Dunojaus
vidurupio. Galutinai buvo nukariauta Bavarijos Karalystė, anksčiau frankams
mokėjusi tik nereguliarius mokesčius. Buvo nukariautos ir chorvatų žemės
Šiaurės Rytų Balkanuose. Faktinėje Frankų priklausomybėje buvo ir neseniai
susikūrusi popiežiaus valstybė.

Po grobikiškų karų Frankų Karalystė Rytuose ribojosi su Atlanto
vandenynu, o Vakaruose–su Adrijos jūra, Šaurėje–su Baltijos jūra, o
Pietuose–su pietine Italija. Karolio imperijos paskelbimas
Toks valstybės žemių išsiplėtimas Karoliui ir jo patarėjams piršo
mintį apie titulo pakeitimą. 800 m. pabaigoje, Karoliui viešint Romoje,
popiežius jį karūnavo kaip „romėnų imperatorių”. Įdomu tai, kad Karolis
buvo paskelbtas ne frankų, o romėnų (kurie jau senokai nebeegzistavo)
imperatoriumi–tai rodo, kokia stipri dar buvo Romos tradicija.

Kad ir kaip priešinosi, Karolį Didįjį imperatoriumi turėjo pripažinti
Bizantijos imperatorius. Karolį pripažino ir Bagdado kalifas Harunas al
Rašidas. Feodalinis dvaras IX–XI a.
IX–XI a. feodalinis dvaras–tėvonija (senjorija), paprastai sutapdavusi
su vienu ar keliais kaimais, rečiau su kaimo dalimi–buvo pagrindinė ūkinė,
visuomeninė ir politinė ląstelė. Valstiečiai turėjo skirtinius sklypus, už
kuriuos turėdavo atidirbti senjoro laukuose arba mokėti senjorui rentą
(produktais arba pinigais). Tačiau X–XI amžiuose, palyginti su IX ir
ankstesniais amžiais, senjoro žemių (domeno) plotas sumažėjo–senjorui
darėsi vis naudingiau dalinti savo žemes skirtiniais sklypais, didinant
rentą. Jau XI a. lažas ir natūrinės duoklės nyko, užleisdami vietą
piniginei rentai.

Pasikeitė ir valstiečių padėtis. Iki IX a. vergai, priklausomi
valstiečiai ir buvę laisvi žmonės susiliejo į vieną baudžiauninkų sluoksnį.
Tačiau skirtumai išliko dar ilgai (antai, Prancūzijoje X–XI a. buvo dvi
baudžiauninkų kategorijos: servai ir vilanai. Servai be šeimininko sutikimo
negalėjo vesti, jie mokėjo pagalvės mokestį, neturėjo teisės palikti ir
gauti palikimą–po mirties jo turtas atitekdavo senjorui. Vilanai buvo
laikomi laisvais, tačiau pririštais prie žemės valstiečiais.). Vis dėlto
baudžiauninkai labai skyrėsi nuo klasikinių vergų: jie savarankiškai
ūkininkavo, turėjo šeimą, kiemą, gyvulių ir nesudėtingų žemės ūkio padargų. Feodalų buitis IX–XI a.
IX–XI a. Vakarų Europa vis labiau apaugo pilimis. Pilis buvo kartu ir
feodalo namai ir jo tvirtovė. IX a. tai daugiausia buvo paprastas medinis
bokštas. Viršutiniame (antrame) aukšte gyvendavo feodalas su savo šeima, o
apatiniame–tarnai ir įvairūs maisto ir prekių sandėliai. Pilį supo griovys,
per kurį galima būdavo persikelti pakeliamu tiltu. Pavojaus metu tiltas
būdavo pakeliamas.

X a. pilys jau būdavo statomos iš akmens. Parinkta vietovė paprastai
būdavo aukšta, apsupta uolų. Dabar pilis būdavo daugiaaukštė (5,6 aukštai),
ją supdavo viena ar daugiau akmeninių sienų. Sudėtingesnė pasidarė ir
griovių bei tiltų sistema. Tokios pilys paprastai būdavo imamos apgultimi
ir marinimu badu. Feodalinis ūkis IX–XI a.
IX–XI a. Vakarų Europos ūkis gerokai sustiprėjo. Vienas iš svarbiausių
technikos augimo požymių–trilaukio atsiradimas. Labai išaugo sodininkystė,
daržininkystė. Tobulėjo žemės apdirbimas. Tuo metu agronomija tapo rimtu
mokslu, yra išlikę Anglijos, Prancūzijos, Italijos agronomų veikalų. Žemė
būdavo trešiama mėšlu, mineralinėmis trąšomis. Žymiai išsiplėtė ir pasėlių
plotas.

Tačiau platūs prekybiniai ryšiai nebuvo susidarę, senjorų dvarų
produkcija paprastai būdavo skirta asmeninėms reikmėms tenkinti. Todėl
IX–XI a. ūkis dar buvo natūrinis. Feodalinė hierarchija XI a.
XI a. buvo Vakarų Europos persilaužimo metas. Šiame šimtmetyje
daugelyje Europos šalių galutinai susiformavo feodaliniai santykiai. Netgi
tose šalyse, kuriose feodalizmas formavosi lėtai (Anglija, Vokietija,
skandinavų ir vakarinių slavų šalys) XI a. feodalizacijos procesas sukėlė
svarbius visuomeninio gyvenimo poslinkius. Ir šiose šalyse įsitvirtino
feodalinis gamybos būdas, visuomenės pasidalijimas į feodalus ir
įbaudžiavintus (arba pusiau įbaudžiavintus) valstiečius. XI a. prasidėjo ir
kitas svarbus feodalinės Europos vystymosi procesas–miestų vystymasis ir
suklestėjimas.

Tėvonija–senjorija buvo lyg maža valstybėlė. Feodalas senjoras buvo
tėvonijos savininkas, teisęs ir baudęs valstiečius, kariavęs su kitais
feodalais. Tačiau paprastai jis priklausė nuo kito, stambesnio feodalo,
buvo jo vasalas. Šis vyresnysis senjoras savo ruožtu taip pat galėjo
priklausyti nuo dar galingesnio feodalo. Tokia pavaldumo grandinė sudarė
feodalinius laiptus, feodalinę hierarchiją. Aukščiausiose šių laiptų
pakopose stovėjo karaliai, stambūs sritiniai kunigaikščiai, hercogai ir
grafai („karūnuotieji feodalai”). Jie turėjo teisę kariauti, kaldinti savas
monetas, jiems priklausė teismai ir įstatymdavystė. Žemiau stovėjo
baronai–kelių ar net keliolikos dvarų savininkai. Kai kuriose šalyse
(Anglijoje) baronai taip pat turėdavo hercogų ar grafų titulus. Dar žemiau
stovėjo riteriai, turėję ginklanešius. Kartais ginklanešiai tapdavo
jaunesniaisiais riteriais–žemiausia feodalinių laiptų pakopa. Visi šie
laip–

tai sudarė aukštąjį visuomenės sluoksnį, pakilusį virš valstietijos. Feodas XI a.
Feodalo valdoma žemė–feodas arba lenas–galėjo būti dvaras, dvarų
grupė, netgi ištisa kunigaikštystė. Kiekvienam feodui buvo būdingos šios
savybės:

1. Feodas–tai visų pirma dvarininkinė, „kilnioji” žemė, priešingai
„paprastai” valstiečių skirtinei žemei.

2. Feodas yra susijęs su tam tikromis prievolėmis, visų pirma–karo
tarnyba.

3. Feodas–subordinuota nuosavybė, vasališkai priklausoma nuo aukščiau
stovinčio senjoro (priešingai alodui, kurio X–XI a. praktiškai neliko).

4. Feodas–paveldima nuosavybė. Tuo jis skyrėsi nuo beneficijų, kurios
negalėjo būti paveldimos.

Svarbiausioji vasalų pareiga buvo karinė tarnyba. Be to, vasalas
turėjo ir civilinių pareigų–dalyvavo senjoro teisme, kartais tarnavo jo
dvare. Senjorui jis mokėdavo ir tam tikrą sumą pinigų (pavyzdžiui,
paveldėjimo mokestį–reljefą). Kijevo Rusia X–XIIa.
X–XII a. Kijevo Rusia buvo didžiausia Rytų Europos valstybė. Vakaruose
jos sienos lietė Baltijos jūrą, Šiaurėje–Baltąją jūrą, Rytuose–Oką,
Pietuose–Juodąją jūrą. Čia gyveno daug genčių. Kijevo Rusia buvo ankstyvojo
feodalizmo valstybė. Tą rodė silpni feodaliniai santykiai ir stiprios
gimininės gentinės liekanos bei silpna kunigaikščio valdžia, daugiausiai
pasireiškusi tik mokesčių rinkime.

Pagrindiniai šios valstybės uždaviniai buvo šie:

1. Gintis nuo užpuolimų, nes Kijevo Rusią supo daug pavojingų kaimynų
klajoklių genčių (variagai, pečenegai, polovcai, chazarai).

2. Organizuoti grobiamuosius žygius. Ypač tokiais žygiais pasižymėjo X
a. pradžia, kai Rusią valdė Sviatoslavas. Tuomet būdavo įsiveržiama net į
Bizantiją.

Nuo antrosios X a. pusės Rusios užsienio politikos kryptis iš esmės
pasikeitė. Ji ėmė kariauti tik su tais, kurie buvo pavojingi, daugiau
pradėta rūpintis gynyba, o ne puolimu. Tada buvo nukariauti chazarai. XI a.
prie pietinės sienos buvo pastatyta ištisa tvirtovių sistema.

X–XII a. galutinai susiformavo feodalinis dvaras–tėvonija. Valstiečiai
gyveno kaimynine bendruomene. Ūkio pobūdis buvo natūrinis, todėl ryšiai
tarp atskirų Rusios sričių būdavo silpni. Rusioje buvo pastatyta daug
miestų, kuriuose vyko gyva prekyba, vystėsi amatai. Didžulę reikšmę Rusiai
turėjo krikščionybės įvedimas 988 m. Iki tol Kijevo Rusia buvo pagoniška
šalis. Kaip ir kitose pagoniškuose kraštuose čia būdavo garbinamos gamtos
jėgos.

Rusią krikštijo kunigaikštis Vladimiras, o pats krikštas buvo paimtas
iš Bizantijos. Bažnyčiai vadovavo metropolitas, jo skiriami vyskupai.
Krikštas priartino Rusią prie Europos valstybių. Krikščionybė ėmė stiprinti
kunigaikščio valdžią, valstybingumą. Tai buvo pažangus reiškinys. Be to,
Rusiai atsivėrė Europos kultūros lobynai. Per Bizantiją į Rusią atkeliavo
antikinis menas. Krikščionybė skatino architektūrą, švietimą, tapybą. Kita
vertus, dėl krikščionybės įvedimo padidėjo liaudies išnaudojimas. Kijevo Rusios kultūra
Kijevo Rusia buvo kultūringa šalis. Slavai dar iki krikščionybės
įvedimo turėjo savo raštą, kuris, žinoma, nebuvo labai tobulas, todėl
vėliau buvo sukurta kirilica. Aukštos kultūros požymis yra „Rusų
tiesa”–rašytiniai XI a. Rusios įstatymai. Nors juose atsiskleidė socialinė
nelygybė, bet šie įstatymai turėjo didelę reikšmę kovojant su kraujo
kerštu, prietarais. Svarbiausia tai, kad visose Rusios srityse įstatymai
buvo bendri.

Didelių laimėjimų pasiekė architektūra, kurioje bizantiški bruožai
derinosi su slaviškais. Žymiausi to meto architektūriniai paminklai–Kijevo
Soboras, Aukso Vartai. Labai išsivystę buvo amatai, ypač dailieji, buvo
išplitęs puošimas įvairiaspalve emale.

XII a. nežinomo autoriaus sukurtas epinis kūrinys „Sakmė apie Igorio
žygį”, kuriame smerkiama kunigaikščių savivalė, jų tarpusavio vaidai, kaip
didžiausia vertybė iškeliama tėvynės meilė. X–XII a. liaudis sukūrė daug
bylinų, kurių herojai paprastai būdavo liaudies sūnūs. Nemaža bylinų
sukurta ir kunigaikščiams, kurie narsiai kovėsi su Rusios priešais. Romos katalikų bažnyčia XI–XIIIa.
Iki XI a. krikščionių Bažnyčia buvo vieninga. Vakarų ir Centrinės
Europos šalys krikštą buvo ėmusios iš Romos ir pakluso popiežiui. Rytų
Europa krikštą buvo priėmusi iš Bizantijos, todėl pakluso Bizantijos
patriarchui. Popiežius ir patriarchas visąlaik kovojo dėl įtakos. 1054 m.,
nepasidalinę valdžios, jie vienas kitą prakeikė ir padalijo Bažnyčią.

Atsirado katalikų Bažnyčia (visuotinė) ir pravoslavų (stačiatikių,
ortodoksų) Bažnyčia.

Romos katalikų Bažnyčia XI–XIII a. tapo galingiausia Europos jėga,
kadangi tuo laiku ji buvo vienintelė organizuota jėga, turinti įtaką
daugelyje Europos šalių, kurios tuomet buvo susiskaldžiusios, karalių
valdžia buvo silpna. Popiežių valdžia buvo nepaprastai stipri. Jų jėgą
didino begaliniai turtai. Europoje Bažnyčia valdė trečdalį visų žemių.
Tačiau jos turtų šaltinis buvo ne tik valdoma žemė, bet ir dešimtinės (jas
mokėjo visi katalikai), mokesčiai už įvairius patarnavimus (krikštą,
vestuves, mišias), mokesčiai už „šventas” relikvijas (Kristaus karsto
gabalėliai etc). Didelis pajamų šaltinis buvo indulgencijos. Bažnyčia
galėdavo nuversti karalius, parinkti kitus, žodžiu, ji buvo didelė jėga.

XI–XIII a. Bažnyčia suorganizavo 8 kryžiaus žygius, iš kurių 7 buvo
nukreipti prieš Pietų šalis, apgyvendintas arabų ir turkų. Kryžiaus karai
Priežastys:

1. Tuo laikotarpiu Europoje jau nebebuvo laisvų žemių, o feodalai jų
troško vis daugiau. Žemių norėjo ir Bažnyčia. Todėl buvo galvojama, kad
silpnose Rytų valstybėlėse nesunkiai galima bus įsigyti žemių.

2. Tuo laiku Europoje buvo gyvai prekiaujama Rytų prekėmis, kurioms
įsigyti feodalams trūko pinigų. Todėl feodalai tikėjosi įsigyti prekių,
nukariavę Rytus.

3. Tuo metu Europoje buvo daug bežemių riterių. Pagrindinis jų
užsiėmimas buvo karai, o jų sumažėjus, riteriai liko be užsiėmimo ir be
lėšų. Jie imdavo plėšikauti, dažnai plėšdavo vienuolynus. Bažnyčia juos
norėjo nukreipti kita linkme.

4. Beveik 50 XI a. metų buvo nederlingi, ypač paskutinieji 7 liesi
metai (1089–1096). Valstiečių tarpe kilo neramumai, daugybė žmonių klajojo
po miestus ir kaimus. Šias mases taip pat reikėjo kažkur nukreipti.

5. Dėl sunkių metų Vakarų Europoje kilo religinis fanatizmas, ir
žmonės vardan Dievo buvo pasiryžę padaryti bet ką. Tuo laiku ėmė sklisti
gandai, kad turkai seldžiukai Jeruzalėje niekina visas krikščionims šventas
vietas.

Visoms šioms aplinkybėms susidėjus į vieną, Bažnyčia nusprendė
organizuoti kryžiaus žygius į Jeruzalę, vaduoti Kristaus karstą. Kryžiaus
žygiai turėjo dviejų pobūdžių tikslus: grobikiškus ir ideologinius. Kryžiaus karų pasekmės
Kryžiaus žygių metu žuvo labai daug žmonių, organizavimas reikalavo
daug lėšų, todėl XII a. riteriai jau nebenorėjo rizikuoti, juo labiau, kad
Europos ūkis gerokai šoktelėjo į priekį. Daugiau pajamų galima buvo gauti
ir nerizikuojant. Žygiai turėjo ir teigiamų pasekmių: iš Rytų kraštų
europiečiai išmoko auginti citrusines kultūras, arbūzus, ryžius, grikius.
Daug reikšmės kryžiaus žygiai turėjo ir amatams–geriau išmokta apdirbti
geležį, daryti veidrodžius, austi šilką. Po žygių labai suaktyvėjo
prekyba–Europos pirkliai įsiviešpatavo Viduržemio jūroje. Didelę reikšmę
kryžiaus žygiai turėjo ir kultūrai: europiečiai išmoko praustis. Centralizacijos procesai XII a.
To laiko Europoje pastebimi ryškūs pasikeitimai ūkio srityje: amatai
atsisikyrė nuo žemės ūkio, prekyba tapo savarankiška ūkio šaka, tarp
atskirų gamybos šakų atsirado darbo pasidalijimas. Tai vertė kurti bendrus
ekonominius ryšius. Susiformavo bendra vidaus rinka. Tačiau ekonomikos
vystymuisi labai trukdė feodalinis susiskaldymas: sudėtinga muitų sistema,
skirtingi pinigai, feodalų savivaliavimas.

Tuo laiku atsirado stambūs miestai, kurie buvo suinteresuoti stipria
karaliaus valdžia, nes miestai labiausiai kentėdavo nuo feodalų siautėjimų
ir jų tarpusavio karų. Vienijant šalį, karalių remdavo pirkliai, miestai,
smulkūs ir vidutiniai feodalai, kentėję nuo galingų kunigaikščių. Riteriai
noriai eidavo tarnauti karaliui, nes jis mokėjo didesnius atlyginimus, be
to, tai buvo garbingiau.

Lėšų karalius gaudavo iš turtėjančių miestų. Centralizacija vyko iš
viršaus, dažnai ginklo pagalba. Prancūzijoje ir Anglijoje centralizacijos
procesai vyko skirtingai.

Centralizuotų valstybių požymiai

1. Karalius leidžia bendrus visai šaliai įstatymus.

2. Karalius renka mokesčius iš visų šalies gyventojų.

3. Karalius turi reguliarią samdomą kariuomenę.

4. Šalyje cirkuliuoja bendri pinigai ir veikia bendra muitų sistema.

5. Formuojasi bendra kalba, bendra kultūra. Prancūzijos suvienijimas
Norint suvienyti Prancūziją, karaliui teko kovoti ne tik su vidaus,
bet ir su išorės priešais, nes tuo metu didelę Prancūzijos dalį valdė
Anglija. Šios šalys kovojo kelis šimtus metų. Reikšmingiausias buvo
Šimtametis Karas (1338–1453). Kadangi šį karą Prancūzija laimėjo, tai jos
žemės grįžo karaliui.

Vidaus priešai buvo stambūs feodalai, sutriuškinti kariuomenės
pagalba. Dalis feodalų nesipriešino. Kad būtų galima sėkmingai baigti
Prancūzijos vienijimą, nuo 1302 m. karalius ėmė šaukti Generalinius Luomus
(parlamentą). Juose dalyvaudavo trijų luomų atstovai: dvasininkija,
bajorija ir miestiečiai kartu su valstiečiais. Generaliniai Luomai turėjo
tik patariamąją teisę. Daugiausia jie spręsdavo mokesčių klausimus. Tai ir
sudarė luominės monarchijos esmę.

XV a. Liudvikas XI baigė vienyti Prancūziją. Anglijos suvienijimas
Anglijos centralizacijos priežastys skyrėsi nuo Prancūzijos. Jos
susivienijimą lėmė tai, kad XI a. ji buvo užkariauta normandų.
Užkariautojams svetimoje šalyje, kurioje laisvi valstiečiai labai
priešinosi, reikėjo stiprios karaliaus valdžios.

XII ir XIII a. Anglijos gyventojų pasipriešinimui aprimus, feodalai
bandė suskaldyti šalį, kad įgytų tokį pat savarankiškumą, kokį turėjo
prancūzai. Tačiau Anglijoje buvo daug miestų, kurie susivienijo apie
karalių, ir neleido suskaldyti šalies.

1264 m. Anglijoje buvo sušauktas luominis susirinkimas, vadinamas
parlamentu. Anglijos parlamentas turėjo daug daugiau teisių, nei
Prancūzijos Generaliniai luomai. Parlamentas turėjo įstatymų leidimo teisę.

Luominių monarchijų esmę ir sudarė Generaliniai Luomai Prancūzijoje ir
Parlamentas Anglijoje. Mongolų–totorių jungas Rusioje
XIII a. pradžioje Azijoje susikūrė stipri karinė valstybė, vadovaujama
Čingischano. Pagrindinis šios valstybės uždavinys buvo pasaulio
užkariavimas. Pirmiausiai Čingischanas nukariavo didelę dalį Kinijos,
Indijos, Vidurinę Aziją, Sibirą, Užkaukazę, tada pradėjo veržtis į Europą.
Nuo 1237 m. chanas Batijus pradėjo užkariaujamuosius žygius į Rusią. Rusia
tuo metu pergyveno feodalinio susiskaldymo laikotarpį, todėl buvo nesunkiai
nukariauta. Rusai užkariautojus vadino mongolais–totoriais. Neužkariautos
liko tik Pskovo, Naugardo, Polocko, Minsko ir Voluinės žemės. Volgos
žemupyje mongolai–totoriai įkūrė savo valstybę–Aukso Ordą.

Aukso Orda kelis šimtus metų laikė pajungusi didžiąją Rusios dalį, bet
savo administracijos čia neįvedė–paliko vietinę. Visus Rusios reikalus
kontroliavo Aukso Ordos valdininkai baschakai. Rusios kunigaikščiu tapdavo
tas, kuris iš chano gaudavo jarlyką. Aukso Ordai Rusia privalėjo mokėti
didžiules duokles, kurias rinkdavo kunigaikščiai. Tačiau kartas nuo karto
Orda organizuodavo antplūdžius į Rusią apiplėšimo tikslais.

Mongolų užkariavimai Rusiai turėjo nepaprastai skaudžias pasekmes.
Visiškai žlugo ūkis, sugriauti miestai, dėl to sunyko prekyba ir amatai.
Tūkstančiai žmonių buvo išžudyti, daug išvaryta į vergiją. Maskvos iškilimas
XIV a. pamažu iškilo Maskva, nes Rusios pramonės ir prekybos centras
persikėlė į Šiaurės Rytų Rusią. Maskva buvo labai patogioje geografinėje
padėtyje. Ją gaubė pelkės, miškai, todėl ji buvo sunkiai prieinama
priešams. Čia buvo pakankamai laisvų žemių, todėl į Maskvą kėlėsi žmonės iš
įvairių Rusijos vietų, susidarė sąlygos ūkio vystymuisi.

Tuo laiku prasidėjo konkurencija tarp Maskvos ir Tverės. Ilgą laiką
chano jarlyką turėjo Tverės kunigaikštis. Tai stiprino Tverės padėtį.
Tačiau Maskvą valdant Ivanui Kalitai (pirmoje XIV a. pusėje), jarlyką ėmė
gauti Maskva, nuo tol jo neišleidusi iš rankų. Kalita buvo labai gudrus
politikas. Jis sugebėjo pasinaudoti Tverės gyventojų sukilimu prieš Ordos
valdininkus, nusiuntė Maskvos kariuomenę slopinti šį sukilimą.

Valdant Kalitai, totoriai nesuorganizavo nė vieno puolimo prieš
Šiaurės Rytų Rusią. XIV a. stiprėjant Maskvai, Orda nusprendė ją
susilpninti. 1380 m. chanas suorganizavo didelį žygį į Rusios žemes. Tuo
laiku Maskvos kunigaikščiu buvo Dmitrijus Ivanovičius–protingas ir drąsus,
geras karvedys. Jis žinojo apie organizuojamą žygį, įtikino kitus
kunigaikščius prisidėti, surinko didelę kariuomenę. Jis nusprendė išeiti ir
pasitikti totorius, kad mūšis nevyktų Rusios žemėse. Kautynės įvyko
Kulikovo lauke prie Dono upės. Jungtinė rusų kariuomenė sumušė totorius.

Kulikovo pergalė nereiškė totorių jungo pabaigos, bet rusai pajuto
vienybės jėgą. XV a. pabaigoje, valdant Ivanui III, Rusija nustojo mokėti
duoklę Aukso Ordai. Aukso Orda nusprendė ją pamokyti. 1480 m. chanas
Achmetas suorganizavo didžiulį žygį į Rusiją. Lemiamas susitikimas įvyko
prie Ugros upės, per kurią rusų kariuomenė neleido totoriams persikelti. Po
mėnesio be rimto mūšio totoriai pasitraukė. Tai jau buvo jungo pabaiga.
Rusijos valstybė stiprėjo. Didieji geografiniai atradimai
Kryžiaus žygių metu besivysčiusi prekyba Viduramžių pabaigoje
susiformavo į nuolatinius prekybinius ryšius. Įvairiausios rytietiškos
prekės–prieskoniai, cukrus, juvelyriniai, parfumeriniai gaminiai, audiniai
etc–vis labiau buvo vartojamos Vakarų Europoje. Pietų Italijos, Pietų
Prancūzijos, Rytų Ispanijos (Katalonijos) pirkliai sukaupė didžiulius
turtus. Tačiau antroje XV a. pusėje prekyboje su Rytais prasidėjo krizė.
Nemaža priežasčių jau anksčiau sunkino prekybą. Daugybė tarpininkų–arabai,
bizantiečiai, italai ir kiti–labai brangino rytietiškas prekes. Europos
Vakarų ir Šiaurės Vakarų pirkliams Rytų rinkos buvo visiškai neprieinamos.
Turkams užkariavus Artimuosius Rytus, Levanto prekyba ėmė žlugti. Turkų
antpuoliai, piratavimas, įvairaus pobūdžio duoklės iš prekybinių laivų
prekybą Viduržemio jūroje darė pavojinga, mažiau reguliaria ir nepelninga.
Vienintelis kelias į Indiją, kurio dar buvo neužgrobę turkai, buvo kelias
per Egiptą ir Raudonąją jūrą. Tačiau šį kelią visiškai kontroliavo arabai.
Net Venecijos pirkliai į Indiją galėdavo patekti tik per Aleksandriją, kur
juos sutikdavo nedraugiški konkurentai–arabų pirkliai. Mintis

rasti naują, nuo turkų ir arabų nepriklausomą prekybos su Indija
kelią, tapo viena svarbiausių Vakarų Europos pirklių ir jūrininkų problemų.

Ieškoti pasakiškos Indijos europiečius skatino ir kita priežastis.
Besivystantis prekinis ūkis reikalavo vis didesnio spalvotųjų metalų
kiekio. Auksas ir sidabras tapo viena svarbiausių feodalų ir užgimusios
buržuazijos reikmių. Tačiau spalvotųjų metalų gavyba Europoje vystėsi
lėtai. Be to, spalvotieji metalai iš Europos plaukė į Rytus, nes jais
būdavo padengiamas prekių kainų skirtumas (rytietiškos prekės buvo
brangesnės už europietiškas).

Tokiu būdu „aukso problema” tapo svarbia ekonomine problema,
reikalaujančia greito sprendimo. Ieškodami kelio į Indiją, europiečiai
karštligiškai ieškojo aukso.

Kadangi italų pirkliai vis dėlto iš prekybos su Rytais turėjo didelę
naudą, tai kelio į Indiją ėmė ieškoti jūrininkai tų šalių, kurios neturėjo
išėjimo į Viduržemio jūrą (arba jis buvo nereikšmingas). Tokiomis šalimis
pirmiausia buvo Ispanija ir Portugalija. Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją
XV a. kariaudami su maurais portugalai prasiveržė į Šiaurės Afriką,
kuri tapo svarbia ieškojimų baze. Jūrininkus globojo ir jais rūpinosi
Portugalijos valdovai. Princas Henrikas Jūrininkas iki 1460 m. pastatė
didžiulį laivyną, skirtą vakarinių Afrikos pakrančių tyrinėjimams. 1445 m.
portugalai atrado Žaliąjį Iškyšulį. 1471 m. jie pasiekė Gvinėją, kur
pastatė karinę faktoriją, pavadintą Aukso Krantu. Stumdamiesi į Pietus, jie
1486 m. pasiekė Gerosios Vilties iškyšulį. Šis atradimas priklauso
Bartolomejui Diasui. Dabar nesunku buvo patekti ir į Indiją.

1497 m. išplaukęs iš Lisabonos, 1498 m. pavasarį Vasko da Gama pasiekė
vakarinius Indijos krantus ir išsilaipino Kalkutos mieste. 1499 m. vasarą
keliautojai grįžo namo su aukso kroviniu ir indiškais prieskoniais. Iš 168
kelionės dalyvių gyvi liko tik 55 žmonės. Vasko da Gamos atradimas
Portugalijoje padarė didžiulį įspūdį. Karalius Manuelis titulavosi „Indijos
valdovu”. Kolumbas atranda Ameriką
Tuo metu, kai portugalai stūmėsi palei vakarinę Afriką, gretimoje
Ispanijoje kilo kitas maršruto į tą pačią Indiją variantas. Genujietis
Kristoforas Kolumbas (1451–1506) 1492 m. Ispanijos valdovams Ferdinandui ir
Izabelei pasiūlė kelionės Vakarų kryptimi projektą. Kolumbas rėmėsi mokymu
apie Žemę–rutulį. Šis mokymas Europoje įsitvirtino XV a. pabaigoje.
Anksčiau su šiuo projektu Kolumbas kreipėsi į Portugalijos vyriausybę,
tačiau ten jam buvo parodytos durys. Mat portugalai po Bartolomėjaus Diaso
atradimo buvo įsitikinę savo kelio teisingumu. Ispanijos vyriausybė, ką tik
baigusi Granados Karalystės nukariavimą, atvirkščiai, palaikė Kolumbą ir
davė jam pinigų, suteikė jam vicekaraliaus ir admirolo titulą (suprantama,
žemėse, kurias jis atras). 1492 m. rugpjūčio 3 d. nedidelė trijų laivų
eskadra išplaukė į Atlanto vandenyną.

1492 m. spalio 12 d. Karibų jūroje Kolumbas atrado vieną iš Bahamų
salų. Neužilgo jis atrado dar dvi stambesnes salas–Kubą ir Haitį. Vėliau
Kolumbas surengė dar dvi keliones, kurių metu aptiko ir Pietų Amerikos
krantus. Kaip mat prasidėjo indėnų žemių kolonizacija. Tačiau naujoji
pasaulio dalis negavo Kolumbo vardo. Kolumbas atkakliai teigė, kad jis
atrado kelią į Indiją, Kiniją ir Japoniją. Ispanijos valdžia
nusivylė–„Vakarų Indijoje” nebuvo miestų, civilizacijos, aukso ir sidabro
čia būdavo randama daug mažiau. Kolumbas pateko į dvaro nemalonę, 1506 m.
jis mirė skurde.

Kolumbo atrastas žemynas buvo pavadntas Amerika–kito kelautojo,
Amerigo Vespučio vardu. Mat jis 1507 m. išleido savo kelionių po jūras ir
Pietų Ameriką aprašymą, kuris tapo labai populiarus. Kartografai suklydo ir
visas Amerikos žemyno žemes ėmė vadinti „Amerigo žemėmis”. Taip vargšas
Kolumbas nebuvo įamžintas. Magelanas apkeliauja pasaulį
Labai svarbią reikšmę geografinių atradimų istorijoje turėjo
Ferdinando Magelano (1470–1521) kelionė aplink pasaulį. Ši kelionė vyko
1519–1522 m. ir buvo pirmoji kelionė aplink Žemės rutulį. Buvo padaryta
daugybė atradimų: Magelano sąsiauris ir Ugninė žemė Pietų Amerikoje,
daugybė salų Ramiajame vandenyne (Filipinų salos, Zondo archipelagas).
Įdomu, kad pats Magelanas buvo portugalietis, o plaukė ispanų laivais. Jis
žuvo susidūrime su Filipinų salų gyventojais. Iš 256 žmonių, patraukusių į
kelionę, grįžo tik 18.

Magelano kelionė įrodė, kad Žemė yra rutulys. Po jo kelionės tapo
aišku, kad tikrai yra Ramusis vandenynas, apie kurį iki to tik blankiai
buvo nutuokiama. Didžiųjų geografinių atradimų reikšmė
Geografiniai atradimai turėjo milžinišką reikšmę ekonominiam Europos
gyvenimui. Visų pirma milžinišką šuolį padarė prekyba. Įvyko grandiozinis
prekybos centrų ir kelių persikėlimas. Viduržemio jūra, iki tol vaidinusi
itin svarbų vaidmenį, dabar neteko savo reikšmės. Pagrindiniai prekybos
keliai persikėlė į Atlanto vandenyną ir Šiaurės jūrą. Italijos vietą dabar
užėmė Portugalija, Nyderlandai, Anglija. XVI a. labai svarbią reikšmę
turėjo Nyderlandai–Antverpeno uostas tapo pasaulinės prekybos centru.

Viena iš atradimų pasekmių buvo taip vadinama kainų revoliucija. Į
Europą paplūdo didžiulis kiekis aukso ir sidabro. Savaime suprantama,
spalvotieji metalai atpigo, labai išaugo kainos (Ispanijoje XVI a.–du
kartus). Toks kainų pakilimas sustiprino besivystančius kapitalistinius
santykius.

Tiesioginė atradimų pasekmė buvo naujos
sistemos–kolonializmo–susiformavimas. Iš pradžių portugalai, ispanai, o
vėliau anglai, prancūzai ėmė grobti kolonijas įvairiausiose pasaulio
dalyse. Europoje kaupėsi didžiuliai kapitalai, vystėsi pramonė, tačiau
kolonijos skurdo, jų gyventojai krito, nepakeldami žvėriško išnaudojimo ir
naikinimo.

Didieji geografiniai atradimai pradėjo naują istorinę žmonijos
epochą–Naujuosius Laikus. Renesansas
XIV–XV a. Italijos miestai vystėsi daug sparčiau negu kitų Europos
šalių miestai. Miestuose steigėsi manufaktūros, jie buvo didžiuliai
prekybos su Rytais centrai. Susikaupę turtai buvo naudojami ir kultūrai,
menui, mokslui. Italų miestuose atsirado protinio darbo žmonių, menininkų,
literatų, publicistų, daktarų, gydytojų, inžinierių, „laisvųjų menų”
meistrų–dailininkų, skulptorių, architektų.

Renesansas (iš prancūzų kalbos–Atgimimas) reiškia naujosios kultūros
ryšį su Antika. Per Kryžiaus karus, Levanto prekybą europiečiai susipažino
su senaisiais rankraščiais, įvairiais antikinio meno ir architektūros
paminklais. Daugybė senienų buvo atvežta į Italiją. Čia jos būdavo
tyrinėjamos ir studijuojamos, kolekcionuojamos. Italijos visuomenė labai
susidomėjo klasikinėmis antikos kalbomis, filosofija, istorija ir
literatūra–tuo labiau, kad ir pačioje Italijoje buvo begalės antikinių
paminklų.

Senoji kultūra buvo ne tik įsisavinama, bet ir perdirbama. Taip
formavosi nauja pasaulėžiūra, prieštaravusi Viduramžių pasaulio supratimui.
Tą kaip tik liudija antrasis tuometinės italų kultūros
pavadinimas–humanizmas. Humanistinė kultūra pasaulėžiūros centre matė žmogų
(humanus–žmogiškas), o ne dievybę. Humanizmo ideologijoje neliko vietos
asketizmui. Žmogaus kūnas, jo jausmai ir troškimai nebebuvo laikomi
niekingu, nuodėmingu dalyku, atvirkščiai visa tai tapo savatiksliu, esminiu
gyvenimo dalyku. Vieninteliu realiu gyvenimu pradėtas laikyti žemiškasis
gyvenimas. Esminiu mokslo uždaviniu paskelbtas žmogaus ir pasaulio
supratimas, pažinimas. Viduramžių scholastikams ir mistikams būdingas
pesimizmas ir nusižeminimas buvo pakeistas optimizmu ir begaliniu tikėjimu
žmogaus galia, jo protu.

Šiame didingame intelektualiniame judėjime dalyvavo visas žvaigždynas
žymių poetų, rašytojų, mokslininkų ir menininkų. Galbūt žymiausias
ankstyvojo Renesanso atstovas yra Dantė Aligjeri–tarpininkas tarp
Viduramžių ir Renesanso. Jo „Dieviškoji Komedija” puikiai atspindėjo
Viduramžių ideologiją, tačiau tuo pat metu poemoje yra naujų, realistinių
motyvų–jo herojai yra individualybės, apdovanotos sugebėjimu turėti karštų
troškimų ir gilių, tikrų jausmų. Svarbu ir tai, kad pati poema parašyta ne
lotyniškai.

Žymiausieji ankstyvojo Renesanso literatūros atstovai yra Frenčesko
Petrarka ir Džovani Bokačio, padėję pamatus literatūrinei italų kalbai.

Antroje XV a. pusėje humanizmas plačiai pasklido po visą Europą.
Humanistiniai rašytojai, dailininkai, mokslininkai, naudodamiesi
„atgimusia” lotynų kalba (Cicerono, Senekos, Tacito stiliuje), daug
susirašinėjo, bendravo, sudarydami lyg kokią visos Europos humanistų
broliją. Itin daug humanistų atsirado gretimoje Vokietijoje. Tačiau
labiausiai Renesansas, humanistinė filosofija, literatūra ir politinė
mintis suklestėjo XVI a.–vėlyvojo arba Aukštojo Renesanso epochoje.

XVI a. pirmojoje pusėje Italija liko humanistinės kultūros centru.
Būtent dabar, vėlyvajame Renesanse, mokslas, menas, švietimas subrandino
reikšmingiausius savo vaisius. Renesanso mokslas
Žymus mąstytojas, istorikas, juristas ir filosofas buvo politinis
Florencijos veikėjas Nikola Makiavelis (1469–1527). Itin išgarsėjo jo knyga
„Valdovas”, parašyta apie 1512 m. Šioje knygoje Makiavelis sugebėjo
išreikšti ir pagrįsti visas tuometinės Italijos nacionalinio susivienijimo
tendencijas. Tačiau atskleisdamas politinės miestų–respublikų santvarkos
krizę, Makiavelis atsisakė respublikoniškų pažiūrų. Jis teigė, kad
geriausia valstybės valdymo forma yra monarchija (kaip Ispanijoje,
Prancūzijoje). Tik monarchija gali suvienyti valstybę ir sunaikinti
partikuliarizmą. Makiavelis buvo pirmasis absoliutizmo teoretikas.
Absoliutizmą jis suprato kaip valstybės valdymo formą, kur lemia jėga, kur
monarchai nevaržo savęs jokiais moraliniais įsipareigojimais ar principais,
o elgiasi tik taip, kad išplėštų kuo didesnę naudą. Ši Makiavelio teorija
buvo įgyvendinta.

Vėlyvajame Renesanse žymių laimėjimų pasiekė matematika ir gamtos
mokslai. Galbūt garsiausias to laikotarpio veikėjas buvo Leonardas da
Vinčis (1452–1519)–inžinierius, fizikas, anatomas, matematikas, astronomas,
geologas ir dar dailininkas (Madona Lita, Džokonda). Renesanso menas ir architektūra
Be Leonardo da Vinčio genialūs vėlyvojo Renesanso dailininkai ir
skulptoriai buvo Mikelandželas Buonarotis (1475–1564), Rafaelis Santis
(1483–1520), Večeljo Ticianas (1477–1576).

Mikelandželas buvo skulptorius ir dailininkas, sukūręs daugybę kūrinių
bibliniais ir antikiniais motyvais, kuriuose atsispindėjo galingos,
titaniškos figūros, aistros, jėga ir energija. Rafaelis išgarsėjo savo
madonomis, kuriose su nepaprastu ryškumu pavaizdavo motinystės grožį.
Labiausiai garsi yra jo „Siksto madona”, pasižyminti plastiškumu ir
švelnumu. Ticianas buvo portretinio žanro meistras. Viljamas Šekspyras
Viljamas Šekspyras (1564–1616) buvo žymiausias anglų dramaturgas,
keleto dešimčių dramų, tragedijų ir komedijų autorius. Jo herojai–tai tikri
Renesanso laiko žmonės su giliomis aistromis, didvyriškais charakteriais.
Geriausios jo pjesės „Hamletas„, “Otelas„, „Romeo ir Džiuljeta”, „Karalius
Lyras” tvirtai įėjo į viso pasaulio teatrų repertuarą. Migelis de Servantesas
Servantesas (1547–1616) buvo žymiausias Ispanijos Renesanso atstovas.
Jį išgarsino romanas „Don Kichotas įš Lamančos”. Tai yra genialus vėlyvojo
humanizmo kūrinys. Don Kichotas–tai žmogus, siekiantis nugalėti blogį,
skelbiantis ir tvirtinantis protą, visas gražiausias žmogiškąsias savybes. Archtektūra
Grandiozinis vėlyvojo Renesanso architektūros paminklas yra šv. Petro
ir Povilo bazilika Romoje. Bazilika buvo statoma beveik visą šimtmetį (nuo
1506 iki 1590 m.). Jos aukštis–132 m, plotas–15.000 kv. km. Įdomu tai, kad
Renesanso stiliaus elementai čia glaudžiai susipynę su baroku (mat statinys
pradėtas Renesanse, o baigtas jau formuojantis barokui). Reformacija
XVI a. plintant Renesanso ir humanizmo idėjoms, katalikų Bažnyčios
veikla kėlė didžiulį nepastenkinimą įvairiose Europos šalyse. Buvo
piktinamasi perdaug dideliu, liguistu bažnyčių puošnumu, atitrūkimu nuo
gyvenimo. Tikėjimas žmogaus galia, pakeitęs scholastinį mąstymą, priešinosi
dogmoms, paslaptingoms apeigoms. Be to, didžiulį pasipiktinimą kėlė paplitę
indulgencijų–nuodėmių atleidimų–pardavinėjimai. Tai buvo tikras tikėjimo
išniekinimas.

Tuo pačiu metu Vakarų Europoje ėmė formuotis kapitalistiniai
santykiai. Atsirandančios buržuazijos ir valstietijos kova su feodalizmu
įgavo ir kovos su katalikų Bažnyčia (didžiausiu feodalu) pobūdį.

Martynas Liuteris (1483–1546)

Liuteris teigė, kad žmogų gelbėja tikėjimas, o ne „geri darbai”
(paslaptingos apeigos, išmaldos). Jis akcentavo religinį individualizmą.
1517 m. spalio 31 d. ant Vitenbergo universiteto bažnyčios durų jis
iškabino savo tezes prieš prekybą indulgencijomis.

Iš pradžių popiežius Leonas X nekreipė dėmesio į Liuterio
„išsišokimus”. Tačiau kai 1519 m. disputo Leipcige metu Liuteris pareiškė,
kad Bažnyčia gali apsieiti be popiežiaus, be dvasininkų (kiekvienas
tikintysis prieš Dievą yra savotiškas dvasininkas), Liuteris buvo
ekskomunikuotas. Tada Martynas Liuteris popiežių pavadino antikristumi.
Buvo pamėginta jį suimti, tačiau Saksonijos kurfiurstas jį apgynė.

Martynas Liuteris į vokiečių kalbą išvertė Bibliją. Tačiau gyvenimo
gale jis atsisakė audringos, aršios kovos, nusprendė, kad reformacijos
reikia siekti ramiais, legaliais metodais, pasiremiant bendraminčiais
kunigaikščiais.

1520 m. Saksonijoje susiformavo anabaptistų sekta. Anabaptistai buvo
nepatenkinti nuosaikia Liuterio reformacija. Jie reikalavo sunaikinti
šventus paveikslus ir apeigas. Jie pripažino tik suaugusiųjų krikštą,
kalbėjo apie ateisiantį tūkstantmetį–„Dievo karalystę”. Konkrečiau
anabaptistų įsitikinimus suformulavo Tomas Miunceris.

Tomas Miunceris (apie 1490–1525)

Iš pradžių jis karštai sveikino Liuterio pasisakymus prieš popiežių.
Tačiau greitai jis nusivylė kuklia reformacija, tapo tikru radikalu. Savo
pamoksluose (jis buvo dvasininkas) Miunceris puolė ne tik popiežių,
dvasininkiją, bet ir feodalus, turtuolius. Priešingai Liuteriui, tikėjimo
šaltiniu jis laikė ne Bibliją, o žmogaus protą. Kristų jis laikė paprastu
žmogumi, mokytoju ir pranašu. Reformacijos plitimas
Reformacija neapsiribojo tik Vokietija. Jau III–ame ir ypatingai
IV–ame XVI a. dešimtmetyje Liuterio tikėjimas prasiskverbė į Skandinavijos
šalis–Daniją, Švediją, Norvegiją. Pabaltijyje 1525 m. buvo sekuliarizuotas
Kryžiuočių Ordinas. Jis tapo pasaulietine Prūsijos Hercogyste. Reformacijos
pasekėjų atsirado Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje,
Vengrijoje. Tačiau ypač palanki dirva reformacijai plisti susidarė
Šveicarijoje. Būtent čia buvo sukurti nauji reformacijos mokymai ir naujos
organizacijos.

Žanas Kalvinas (1509–1564)

Labai įšsilavinęs, puikiai žinantis istoriją, tikybą, apie 30–uosius
metus Kalvinas tapo įstikinusiu protestantu. 1536 m. jis išleido knygą,
kurioje labai sistemingai išdėstė protestantiškojo tikėjimo esmę.

Tačiau daugelyje vietų Kalvinas dar daugiau negu Liuteris nutolo nuo
katalikybės. Liuterio teiginį, kad žmogų gelbsti tikėjimas, Kalvinas
pakoregavo. Jis sakė, kad egzistuoja likimas, kuriam be išlygų paklūsta
visi žmonės. Dievas yra suskirstęs žmones į „išrinktuosius” ir
„atstumtuosius”–tam reikia paklusti. Vėliau likimo dogmą Kalvino mokiniai
(ypač Anglijos puritonai) pakeitė „pilietinio pašaukimo” dogma.

Kalvinas nemerkė turtėjimo, negynė asketizmo. Turtus jis laikė sėkmės
ženklu, rodančiu, kad žmogų globoja Dievas.

Kalvinistų Bažnyčia buvo daug demokratiškesnė už liuteronų. Čia buvo
laikomasi griežtos disciplinos. Visi Bažnyčios pareigūnai būdavo renkami.
Be pastorių (bendruomenių dvasinių vadovų) būdavo renkami pasauliečiai
presbiteriai. Atskiros bendruomenės jungdavosi į sąjungas, sudarydamos
nacionalines Bažnyčias. Sąjungos rengdavo suvažiavimus (sinodus). Reformacijos reikšmė
Reformacija, prasidėjusi Vokietijoje, apėmė daugelį Europos šalių, dėl
jos nuo katalikybės sistemos atskilo Anglija, Škotija, Danija, Švedija,
Norvegija, Olandija, Suomija, Šveicarija, iš dalies Vokietija, Čekija,
Vengrija. Reformacija atpigino, supaprastino ir sudemokratino Bažnyčią,
vidinį individualų tikėjimą iškėlė aukščiau už išorines religingumo
apraiškas. Tose šalyse, kuriose laimėjo reformacija, Bažnyčia, tapusi
priklausoma nuo valstybės, turėjo mažesnę valdžią, negu katalikiškose
šalyse. Tai pelengvino mokslo ir apskritai pasaulietinės kultūros
vystymąsi. Nacionalinis naujosios religijos pobūdis atitiko nacijų
formavimąsi.

Reformacija buvo itin pažangus sąjūdis. Kontrreformacija
Atrodė, kad reformacijos banga jau apėmė visą Europą. IV–ame XVI a.
dešimtmetyje nuo Romos katalikų Bažnyčios atsimetė anglikonų Bažnyčia.
Labai intensyviai kalvinizmas ir kiti protestantiški mokymai plito
Nyderlanduose. Taip pat buvo Prancūzijoje, ypač pietinėje šalies dalyje.
Vokietijoje liuteroniškasis ir kalvinistiškasis tikėjimas visai išstūmė
katalikybę. Net Lenkijoje ir Vengrijoje XVI a. viduryje katalikybei iškilo
rimta grėsmė.

Tačiau XVI a. viduryje ir ypač antroje pusėje katalikų Bažnyčia pati
pradėjo puolimą prieš protestantus. O katalikybės padėtis tikrai dar nebuvo
beviltiška. Visuomeninė Europos santvarka iš esmės dar buvo
feodalizmas–kapitalistiniai santykiai dar tik brendo. Katalikybė buvo
reikalinga absoliutizmui, kuris klestėjo didžiausiose Europos valstybėse
(Prancūzijoje, Ispanijoje, Austrijoje).

Didelis katalikų Bažnyčios pranašumas buvo centralizuota
organizacija–protestantų bažnytinė organizacija buvo susiskaidžiusi ir
išsibarsčiusi. Tačiau, norėdama atgauti savo pozicijas, katalikų Bažnyčia
turėjo daryti nuolaidų valdantiesiems sluoksniams.

Daugelyje šalių ji turėjo susitaikyti su sekuliarzacija–dalies
bažnytinių žemių perėjimu į pasaulietines rankas. Karaliams buvo leista
skirti vyskupus ir kontroliuoti, kaip bažnyčių pajamos plaukia į Romą.

Kovodama su protestantizmu, katalikų Bažnyčia turėjo persitvarkyti
pati jai reikėjo mobilizuoti visas savo pajėgas, dar labiau padidinti
popiežiaus autoritetą.

Tridento suvažiavimas, posėdžiavęs 1545–1547, 1551–1552 ir 1562–1563
m. atmetė bet kokią kompromiso su protestantais galimybę, visus juos
paskelbė eretikais. Suvažiavimas paskelbė popiežių aukščiausiuoju
autoritetu, patvirtino visas dogmas, apeigas, bažnytinę hierarchiją,
celibatą, vienuolynus, lotynų kalbą. Tam kad būtų išlaikoma katalikiška
dvasia, pradėtos steigti dvasinės seminarijos, ruošiančios katalikų
dvasininkus.

Tuo pačiu metu buvo pradėta griežta ir sisteminga kova su visomis
naujomis idėjomis bei kryptimis, kokiais nors būdais žeidžiančiomis
popiežiaus autoritetą, katalikų dogmas arba bažnytinę hierarchiją. Buvo
įvesta griežta visų katalikiškų rašytojų cenzūra. Pradėti sudarinėti
„uždraustų knygų” sąrašai (Index librorum prohibitorum). Į šiuos sąrašus
būdavo įtraukiamos ne tik protestantiškos religinės knygos, bet ir
naujausieji mokslo veikalai, prieštaravę biblijiniam pasaulio ir Visatos
supratimui.

Tačiau svarbiausia kontrreformacijos ir reakcijos jėga tapo 1540 m.
įkurtas Jėzuitų Ordinas (Societas Jesu). Jį įsteigė ispanas Ignatijus
Lojola. Pagrindinis šio Ordino požymis–tai jo devizas „Tikslas pateisina
priemones”. Skirtingai kitiems vienuolių ordinams, jėzuitai nesislėpė
vienuolynuose, celėse, jie dalyvavo viešajame gyvenime, kad kuo tvirčiau
apraizgytų jį savo tinklais. Į Ordiną būdavo priimami itin kruopščiai
atrinkti žmonės, besąlygiškai paklusnūs vadovams.

Ordinas išvystė įvairiapusę veiklą. Jėzuitai visą propagandą stengėsi
suimti į savo rankas, tokiu būdu grąžino į katalikybę tokias dvejojančias
šalis, kaip Pietų Vokietiją, Lenkiją, Vengriją. Jėzuitai visur ėmė valdyti
mokyklas, steigti naujas.

Jėzuitai ilgai piktino šviesiuosius protus, tačiau iki pat XVIII a.
antrosios pusės, iki Prancūzijos revoliucijos jie veikė nekliudomi. 1773 m.
popiežius Klemensas XIV uždarė jėzuitų Ordiną.

Visiškai užgniaužti reformaciją pavyko tik Prancūzijoje ir Lenkijoje. Kapitalistinių santykių formavimasis
XV–XVI a. feodalizmas įžengė į paskutinę savo stadiją–irimą. Šiuo
laiku feodalizmo gelmėse pradėjo formuotis nauji kapitalistiniai gamybiniai
santykiai. Kapitalistinių santykių formavimąsi lėmė trys priežasčių grupės:
ūkio vystymasis, didieji geografiniai atradimai, kolonijų grobimas.

XV–XVI a. labai sėkmingai vystėsi gamybinės jėgos. Ypač ryšku tai buvo
technikoje. Atsirado iš viršaus vandens varomas ratas, aukštakrosnės
(perversmas metalurgijoje), daug naujų staklių. Pradėtos spausdinti knygos.
Tai spartino mokslo vystymąsi. Didelių laimėjimų pasiekta laivininkystėje,
keitėsi ginkluotė. Visi šie technikos atradimai negalėjo būti pritaikyti
mažose amatininkų dirbtuvėse, todėl pradėjo atsirasti kapitalistinės
įmonės–manufaktūros.

Manufaktūroms kurti buvo reikalingos dvi sąlygos: didelių turtų
sukaupimas vienose rankose ir laisva darbo jėga.

Prie turtų kaupimo labai prisidėjo geografiniai atradimai ir kolonijų
grobimas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau trūko laaisvos darbo jėgos. Kilo
konfliktas tarp gamybinių jėgų ir atsilikusių gamybinių santykių, laikiusių
valstietį pririštą prie žemės.

Feodaliniai santykiai nuskurdino didžiulę masę gyventojų, tuo siaurino
vidaus rinką, stamdė žemės ūkio vystymąsi. Karaliai jėga stengėsi išlaikyti
senąją tvarką ir feodalų viešpatavimą, todėl augančiai buržuazijai,
amatininkams, valstiečiams neliko kito kelio, kaip revoliucijos būdu
nušluoti senus feodalinius santykius. Nyderlandų revoliucija
Pirmoji buržuazinė revoliucija 1566–1579 m. įvyko Nyderlanduose. Kodėl
būtent čia? XVI a. Nyderlandai ūkiniu atžvilgiu buvo labiausiai
išsivysčiusi Europos valstybė. Joje ryškiausiai matėsi kapitalistinių
santykių formavimasis (ypač šiaurinėje dalyje). Prie išsivystymo prisidėjo
tai, kad po geografinių atradimų Nyderlandai atsidūrė prie pagrindinių
prekybos kelių. Antverpenas tapo pasaulinės prekybos uostu.

Nyderlanduose vystėsi tokios pažangios pramonės šakos, kaip tekstlė,
metalurgija, laivų statyba, ginklakalyba. Netgi didžioji dalis žemės (apie
75%) Nyderlandų Šiaurėje priklausė buržuazijai, kuri ją supirkinėdavo iš
nusigyvenusių valstiečių ir feodalų. Šiose žemėse būdavo kuriami
pavyzdiniai ūkiai su samdomąja darbo jėga.

Pietų Nyderlandai vystėsi daugiau senuoju keliu. Čia pagrindinį
vaidmenį dar vaidino žemvaldžiai. Tolimesnį ūkio vystymąsi stabdė ne tik
feodaliniai santykiai, bet ir tai, kad Nyderlandai buvo atsilikusios
feodalinės Ispanijos kolonija. Ispanija, siekdama pasipelnyti iš turtingų
Nyderlandų, buržuaziją apkrovė milžiniškais mokesčiais. Darėsi nenaudinga
ką nors turėti ir ką nors veikti. Masiškai užsidarinėjo manufaktūros,
prekybos kontoros. Nyderlanduose kilo visuotinis nepasitenkinimas tokiu
Ispanijos plėšikavimu, tačiau įvykių raidą paspartino prasidėjusi Europoje
reformacija.

Nyderlanduose išplito kalvinizmas. Ispanija, būdama aršiu katalikišku
kraštu, pradėjo žiaurų susidorojimą su protestantais. Susidorojimas būdavo
vykdomas itin žiauriai, inkvizicija gavo didžiules teises. Tai sukėlė tokį
pasipiktinimą, kad 1566 m. kilo vadinamasis šv. paveikslų maištas: žmonės
veržėsi į katalikų bažnyčias, niokojo jas, plėšė šventus paveikslus.

Maištas virto revoliucijos pradžia. Nors jis buvo nuslopintas, bet
revoliucinio judėjimo jau nebuvo galima sustabdyti. Revoliucijos centras
persikėlė į Šiaurę. Į kovą su ispanais kilo visi: ir valstiečiai, ir
amatininkai, buržuazija, net nemaža dalis dvarininkų. Prasidėjo ginkluota
kova su Ispanijos atsiųsta kariuomene, kuri nuslopinti revoliucijos
nepajėgė.

1579 m. septynios Šiaurės provincijos susijungė ir sukūrė valstybę,
kurią pavadino didžiausios provincijos–Olandijos–vardu (oficialiai valstybė
vadinosi Jungtinių Provincijų Respublika). Iš pradžių manyta, kad Olandija
turi būti buržuazine monarchija, tačiau po to, kai jėzuitai nužudė
kandidatą į karaliaus sostą Vilhelmą Oranietį, Olandija buvo paskelbta
respublika.

Ispanija dar 30 metų nepripažino Olandijos ir vedė su ja karą. Tik
1609 m. Ispanija pripažino Olandijos nepriklausomybę. Taigi, revoliucija
pasibaigė pergalingai.

Olandija tapo pirmąja buržuazine valstybe. Per trumpą laiką Olandijos
ūkis pasiekė tokių laimėjimų, kad ji tapo turtingiausia ir galingiausia
valstybe. Turėdama gerą laivyną, Olandija pati ėmė grobti kolonijas. Rusia Ivano IV valdymo laikai
Pirmoje XVI a. pusėje Rusija buvo atsilikusi valstybė su išlikusiu
natūriniu ūkiu. Todėl bojarinai tebebuvo išlaikę didelį svarankiškumą,
turėjo savo kariaunas, valstiečius. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo gana
silpna. Jaunas valdovas Ivanas IV savo uždaviniu iškėlė caro valdžios
stiprinimą ir bojarinų sluoksnio sunaikinimą.

1547 m. pirmasis iš Rusios kunigaikščių pasiskelbė caru. To meto
valstybės struktūra: caras, bojarinų dūma, prikazai–valstybės įstaigos,
atsakingos už tam tikrą sritį. Vietose buvo išlikusi maitinimų sistema.
Srities valdytojas iš valstybės atlyginimo negaudavo–jis turėjo rinkti
mokesčius, kurių dalį atiduodavo carui, o dalį pasilikdavo
sau–„maitinimuisi”.

Ivanas Žiaurusis bandė pertvarkyti valstybės struktūrą:

1. Stiprino savo valdžią.

2. Siaurino bojarinų dūmos teises.

3. Ėmė šaukti zemskinius (žemės) susirinkimus.

4. Išplėtė prikazų tinklą.

5. Panaikino maitinimų sistemą. Vietininkai pradėjo gauti atlyginimus,
nors jie išlaikė gana stiprią valdžią.

6. Prie savęs iš patikimų žmonių sudarė Nuolatinę Tarybą.

1547 m. caro iniciatyva buvo priimtas naujas teisynas. Teisynas
juridiškai sustiprino caro valdžią ir valstiečių įbaudžiavimą. Valstiečiai
gavo teisę pasitraukti nuo pono tik vieną dieną metuose–Jurijaus dieną
lapkričio mėnesį, tokiu atveju, kai ponui nėra skolingi. Pagal teisyną
ponai pabėgusio valstiečio galėjo ieškoti neribotą laiką. Visos šios
priemonės stiprino caro valdžią, bet nepanaikino feodalų savarankiškumo.
Todėl 1565 m. Ivanas IV paskelbė opričniną (oprič–išskyrus). Opričniną
sunku vertinti kaip ištisą priemonių sistemą, siekiant centralizuoti Rusiją
ir sustiprinti caro valdžią, nes tai buvo psichiškai nesveiko žmogaus
pasiryžimas sunaikinti nekenčiamą bojarinų luomą.

Caras padalino Rusiją į dvi dalis. Sau jis pasiėmė pačias geriausias
žemes su geriausiais miestais. Likusias žemes jis paliko valdyti zemskiniam
susirinkimui. Caro žemės buvo vadinamos opričninėmis žemėmis, o
likusios–zemskinėmis.

Pirmiausia Ivanas IV savo žemėse pradėjo susidorojimą su jam
nepaklusniais bojarinais. Jis žudydavo bojarinus, konfiskuodavo jų žemes.
Vėliau jis ėmė žudyti ne tik nepaklusnius, bet ir apskritai bojarinus.
Žymią bojarinų dalį sunaikino speciali jo sukurta kariuomenė. Taip būdavo
niokojamos ne tik tėvonijos, bet ir naikinami, plėšiami miestai: Tverė,
Novgorodas etc. Buvo išžudyta tūkstančiai gyventojų.

Opričnina labai nusilpnino Rusiją. Tuo pasinaudojo Krymo totoriai,
kurie ėmė pulti ne tik pietines Rusijos žemes, bet pasiekdavo ir Maskvą.
Opričnikų kariuomenė nesugebėjo jiems priešintis.

1572 m. Ivanas IV panaikino opričniną, uždraudė net minėti šį žodį.
Opričnina sustiprino carą, sunaikino daugybę bojarinų, sudarė sąlygas
iškilti bajorams. Tačiau galutinai centralizuoti Rusijos Ivanui IV
nepavyko, nes Rusijoje buvo natūralinis ūkis, kurio sąlygomis feodalų
savarankiškumas yra objektyvus reiškinys. Ivano IV užsienio politika
Valdant Ivanui IV, labai išsiplėtė Rusijos teritorija. Iš Lietuvos
buvo susigrąžintos kai kurios žemės, prijungtas Pavolgis, Vakarų Sibiras.

Prie Volgos buvo įsikūrę keli totorių chanai (Kazanės, Astrachanės),
kurie visąlaik organizuodavo žygius į rusų žemes. Todėl Rusija negalėjo
naudotis Volga–patogiu prekybos keliu.

1552 m. Ivanas IV suorganizavo žygį į Kazanę. Kazanė žlugo ir buvo
prijungta prie Rusijos. 1556 m. suorganizuotas žygis į Astrachanę.
Astrachanės chanatas taip pat žlugo. Kitos tautos pačios prisijungė prie
Rusijos. Taigi, visa Volga tapo rusų nuosavybe. Tai svarbu ne tik
prekybiniu atžvilgiu, bet dar ir todėl, kad čia buvo naujų dvarų, gerų
žemių.

Jau nuo XVI a. Rusijos pirkliai palaikė gerus santykius su Sibiro
tautelėmis. Supirkinėdavo iš jų kailius, pigiai parduodavo pramoninius
gaminius. Caras nusprendė užkariauti turtingą Vakarų Sibirą ir pavedė tai
padaryti Stroganovų šeimai. Buvo pasamdyti kazokų būriai.

1582 m. Vakarų Sibiras buvo prijungtas prie Rusijos. Livonijos karas
Vienas iš Ivano IV uždavinių buvo gauti išėjimą į Baltijos jūrą, bet
tam trukdė Livonijos Ordinas. 1558 m. Rusija pradėjo Livonijos karą, kuris
tęsėsi iki 1582 m. Iš pradžių šis karas Rusijai buvo labai sėkmingas,
tačiau nuo 7–ojo dešimtmečio jai pradėjo nebesisekti. Livonijos Ordinas,
matydamas, kad gali žlugti (visa Estija ir dalis Latvijos jau buvo rusų
rankose), pasidavė Lietuvos globai, todėl Rusijai teko kariauti ir su
Lietuva (paskui–ir su Lenkija).

Ypatingą pralaimėjimą rusai patyrė 1564 m. Po to ilgokai truko
paliaubos, nes Žečpospolitoje buvo tarpuvaldis. Į karaliaus sostą savo
kandidatūrą buvo iškėlęs ir Ivanas IV. Kai karaliumi tapo Steponas Batoras,
karo veiksmai atsinaujino.

Žečpospolitos kariuomenė patyrė gražių pergalių. Ivanas IV, matydamas,
kad gali pralaimėti, o Steponas Batoras, matydamas, kad Pskovo gali
nepaimti, sudarė paliaubas. Rusija prarado visas žemes, kurias buvo
atplėšusi nuo Livonijos. Taigi, uždavinio prieti prie jūros Ivanas IV
neišsprendė. Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa.
Absoliutinės monarchijos Europoje ėmė formuotis XVI–XVII a.–tai dviejų
santvarkų susidūrimo laikotarpis–feodalizmo irimas ir kapitalizmo
formavimasis. Absoliutinė monarchija–tai centralizuota valstybė su
neribojama monarcho valdžia.

Tuo laiku susidūrė du luomai–išeinanti bajorija ir ateinanti
buržuazija. Bajorija jau buvo nepajėgi išstumti buržuaziją, o ši dar
nesugebėjo nurungti bajorijos. Susidarė jėgų pusiausvyra. Abiems šiems
luomams buvo reikalinga stipri karaliaus valdžia: bajorams, kad jie
išsilaikytų, o buržuazijai, kad įsitvirtintų valdžioje. Tuo pasinaudoję
karaliai tarsi pakilo virš visų luomų ir tapo savarankiškais.

Absoliutinių monarchijų reikšmė–iki XVIII a. absoliutinės monarchijos
vaidino teigiamą vaidmenį. Karaliai, norėdami gauti daugiau pajamų,
rūpindavosi ūkiu, padėdavo buržuazijai užkariauti prekybos rinkas, stiprino
valstybę. XVIII a. tai tapo nepažangu, nes absoliutizmas išsigimė, ėmė
stabdyti istorinę raidą.

Prancūzijoje absoliutizmas ėmė formuotis XVII a. viduryje, valdant
Liudvikui XIII arba kardinolui Rišelje. Tuo metu buvo baigta vienyti
Prancūzija, sudarytos geros sąlygos prekybai, grežtai reikalauta laikytis
įstatymų, uždraustos dvikovos. Prancūzijos ūkis pasiekė žymių laimėjimų.
Ypatingai absoliutizmas suklestėjo, valdant Liudvikui XIV. Jis nešaukė
Generalinių Luomų, visą valdžią suėmė į savo rankas. Pats leido įstatymus
ir pats kontroliavo jų vykdymą. Iš pradžių jis rūpinosi ūkiu, ypač prekyba,
priversdavo kitas valstybes sudaryti palankias prekybines sutartis, labai
sustiprino armiją.

Tačiau valdymo pabaigoje jis ėmė nebesidomėti valstybės reikalais, tik
nuolat didino mokesčius, o beveik visas biudžetas būdavo išleidžiamas rūmų
prabangai. Ypatingai absoliutizmas išsigimė XVIII a., Liudviko XVI valdymo
laikais. Bajorai išnuomodavo žemes valstiečiams, o patys apsigyvendavo prie
karaliaus dvaro. Tūkstančiai jų gyveno dvare, visi turėjo įdomiausių
pareigų, už tai gaudavo algas.

O tuo laiku Prancūzijoje vystėsi kapitalistiniai santykiai, tačiau
didžioji mokesčių našta gulė ant buržuazijos pečių. Todėl ir buržuazija ėmė
ieškoti kitų turtėjimo šaltinių (mokesčių atpirkimas, paskolos karaliui
etc). Tai stabdė ūkio raidą. Dėl to kaltas buvo absoliutizmas. Anglijos revoliucija XVII a.
Penktojo XVII a. dešimtmečio pradžioje Anglija savo ekonominiu lygiu
buvo agrarinė šalis. Didžioji gyventojų dauguma (daugiau kaip 80%) gyveno
kaime ir vienaip ar kitaip buvo susijusi su žemės ūkiu. Ekonomikos
pagrindai tebebuvo viduramžiški, bet juos jau stipriai klibino
besivystantys kapitalistiniai santykiai.

Valstiečių daugumą sudarė nuo žemės priklausomi kopiholderiai–žemės
valdytojai kopijos ir manoro papročio pagrindu. Turtingesnieji iš jų, taip
pat friholderiai–laisvieji savininkai, kurių teisę į žemę gynė bendrosios
teisės teismai, dažnai buvo vadinami jomenais. XVII a. pradžioje Anglijoje
buvo nemaža bežemių ir mažažemių, vadinamų koteriais–vienos lūšnelės mažame
žemės sklype savininkais.

Praturtėję valstiečiai vis dažniau ėmė naudoti samdomų darbininkų
darbą, aktyviai nuomojo žemes, žodžiu, ūkininkavo versliškai ir plačiai.
Tokie valstiečiai jau buvo kylanti kaimo buržuazija–jos taikomi
ūkininkavimo metodai laužė bendruomeninės žemėvaldos varžtus. Miestuse taip
pat ryškėjo sluoksnis, ėmęs naudotis samdomu darbu, tuo pat metu čia
formavosi ir virstanti proletariatu masė.

Anglijai ypač būdingas buvo prievartinis feodalinių santykių laužymo
būdas–aptvėrimai, pradėti vykdyti jau XV a. pabaigoje. Dvarininkai
aptverdavo bendruomenei priklausančias žemes, dažnai netgi nuvarydami nuo
jų čia gyvenusius valstiečius. Aptvertąsias žemes šie naujojo tipo
dvarininkai dažnai nuomodavo už mokestį, kuris daug kartų viršydavo
ankstesnę feodalinę rentą. Išnuomotose fermose būdavo eksploatuojamas
samdomas darbas. Čia būdavo taikomos ir naujausios agrotechnikos naujovės.
Žodžiu, tai buvo pažangu. Naujieji dvarininkai investavo kapitalus į
užjūrio ekspedicijas, steigdavo pramonės įmones, kurioms patys tiekdavo
žaliavas, savo žemėse žvalgė ir eksploatavo naudingąsias iškasenas.
Pirmaisiais XVII a. dešimtmečiais šios naujos suburžuazėjusios
dvarininkijos sluoksnis jau buvo gana nemažas.

Pramonėje vis labiau plito manufaktūros. Centralizuotų dirbtuvių dar
buvo nedaug, daugiausia gana naujose šakose–šilko, stiklo. Kapitalistiniai
santykiai skverbėsi ir į cechines koorporacijas.

Per pirmuosius tris XVII a. dešimtmečius pastebimas visų Anglijos
pramonės šakų, ypač gelumbės ir gavybinės kasyklos, pakilimas. Naujosios
gamybos formos buvo itin stiprus pažangos variklis. Labai intensyviai
vystėsi prekyba, plėtėsi vidaus rinka, Londone ėmė veikti birža, kurioje
prekybininkai iš visų šalies kampelių sudarinėjo sandėrius. Užsienio
prekyboje išaugo Anglijos, kaip pramonės dirbinių (o ne žaliavų)
eksportuotojos, vaidmuo.

Politiniu atžvilgiu XVII a. penktojo dešimtmečio Anglija buvo
absoliutinė vastybė. Parlamentas, kurį sudarė Lordų ir Bendruomenių rūmai,
buvo paklusnus karaliui. Tačiau ir politinėje atmosferoje buvo pastebimi
poslinkiai: buržuazija ir naujoji dvarininkija ėmė reikalauti iš
vyriausybės atsižvelgti ir į jų interesus. Ypač buržuaziją piktino
paplitusi patentų monopolinei gamybai išdavinėjimo praktika. Be to,
absoliutizmas griežtai reikalavo laikytis įvairių gamybos standartų,
prekybos reglamento, netgi mokinių skaičiaus. Be to, buržuaziją neramino
tai, kad nebuvo jokių protekcionistinių priemonių, saugančių vidaus rinką,
taip pat palankių sąlygų užsienio prekybai. Naujoji dvarininkija reikalavo
legalizuoti aptvėrimus, kurie buvo apdėti įvairiomis baudomis.

Taigi, klostėsi konfliktas tarp absoliutizmo ir kylančių naujų
visuomeninių sluoksnių, tarp atsilikusių feodalinių ir pažangių
kapitalistinių santykių. Absoliutizmui priešiškos nuotaikos vis labiau ėmė
vyrauti Bendruomenių rūmuose, tuo tarpu Lordų rūmai išliko absoliutizmo
atrama.

Tuo metu ėmė plisti puritonizmas, stojęs prieš valstybinę anglikonų
Bažnyčią,. kurią finansavo ir rėmė karalius. Puritonai atmetė katalikų
mokymą apie palaimą, kovojo prieš pusiau popiežinę Bažnyčios organizaciją
su karaliumi priešaky, reikalavo panaikinti puošnias pamaldas, brangų
dvasininkų įšventinimą. Paprasta, pigi bažnyčia, tikras tarnavimas Dievui,
aiškinant Šventą Raštą, daug dėmesio pamokslui, likimo ir pasaulietinio
pašaukimo dogma,– visa tai atitiko buržuazijos ir naujosios dvarininkijos
nuotaikas.

Svarbiausias kapitalizmo augimo stabdys buvo absoliutizmas–be galo
saugantis tradicinės žemėtvarkos kompromisinę paramą pramonei ir prekybai,
visus senosios Anglijos režimo principus.

Opozicija parlamente ėmė atvirai reikalauti verslinės veiklos laisvės.
Žemutiniai rūmai tapo šios opozicijos branduoliu. Anglijos absoliutizmą
sąlygojo istorinė specifika: jis neturėjo teisės savarankiškai, be
parlamento sankcijos, rinkti naujų mokesčių. Finansinė absoliutizmo
politika pasižymėjo nesulaikomu vis naujų mokesčių rūšių („nuo tonos”, „nuo
svaro”) išradingumu, seniai užmirštų mokesčių atgaivinimu (pvz., XI a.
laivų mokestis). Tokio pobūdžio savivalę bendruomenės traktavo kaip
pasikėsinimą į jų turtą, žemę ir valdas.

Užsienio politikoje Stiuartai atsisakė tradicinio antiispaniško kurso.
Jokūbas I netgi buvo suartėjęs su Ispanija–svarbiausia anglų buržuazijos
konkurente jūrose ir kolonijose.

Politinė kova tarp karaliaus ir opozicijos vyko religine forma.
Absoliutizmo organai–Aukštoji Komisija ir Žvaigždžių Rūmai–persekiojo
puritonus ir sodino juos į kalėjimus. Puritonai ėmė bėgti iš tėvynės į
Olandiją, Ameriką („didysis išėjimas”). Nerimą opozicijai kėlė
prokatalikiškos karaliaus simpatijos, Jokūbo I laikais pasireiškusios
suartėjimu su Ispanija, o Karolio I–su Prancūzija (abi šios valstybės buvo
griežtai katalikiškos).

Opozicija ėmė reikšti nuomonę, kad aukščiausia valdžia priklauso
parlamentui, kaip visų Anglijos bendruomenių organui, kad karalius gali
valdyti tik kartu su parlamentu ir tik jam sutinkant. Tokia tvarka buvo
skelbiama „sena, esmine ir neginčijama parlamento teise”. Faktiškai tai
buvo mėginimas absoliutinę monarchiją pakeisti konstitucine.

Nesiteikęs išklausyti opozicijos reikalavimų, Jokūbas I paleido tris
parlamentus (1604, 1614 ir 1621 m.) ir pasigyrė „nusukęs sprandą”
bendruomenėms. Karolis I taip pat paleido du parlamentus (1625 ir 1626 m.),
o trečiajame atsimušė į gerai organizuotą opoziciją, vadovaujamą Dž.Elioto
ir E.Koko. Parlamentas 1628 m. pateikė karaliui savo reikalavimus,
surašytus „Teisių peticijoje”. Karolis I šį dokumentą pasirašė, nes
tikėjosi gauti parlamento sutikimą dar vienai subsidijai. „Teisių peticiją”
galime laikyti pirmuoju programiniu opozicijos dokumentu. Tačiau Karolis I
ne tik nevykdė šios peticijos, bet 1629 m. paleido parlamentą, kuris dar
spėjo paraginti anglų tautą nemokėti karaliui mokesčių. Iki 1640 m. Karolis
I valdė vienas.

Tuo metu aptvėrimai Anglijoje įgavo itin platų užmojį. Valstiečių
būklė tapo katastrofiška, jie ėmė priešintis įvairiais būdais, netgi
sukilimais. Tačiau visi valstietijos sluoksniai turėjo savų interesų–nebuvo
tarpusavyje vieningi. Miestuose protestuojančiai jėgai priklausė
amatininkai ir smulkūs prekybininkai. Jie labai kentėjo dėl to, kad
negalėjo laisvai verstis gamyba ir prekiauti nepriklausomai nuo patentus
turinčių monopolininkų. Labai sunki buvo ir samdomų darbininkų padėtis.
Įprastu Anglijos vaizdu tapo minios bedarbių šalies keliuose. Badas vertė
juos plėšikauti, maištauti. Puritonų dvasininkai drąsiai ėjo į liaudį ir,
atsisakę lotynų kalbos, kreipėsi į žmones jų gimtąja, sakė pamokslus
suprantama prastuomenei forma.

1629–1640 m. beparlamenčio valdymo laikotarpis pasižymėjo rūsčia
represijų politika, atvira ir griežta feodaline reak.cija visose sferose.
Kibirkštis, uždegusi revoliuciją, buvo škotų sukilimas. Škotiją su Anglija
vienijo personalinė unija–Stiuartų dinastija. Tačiau škotai išpažino
presbiterionų tikėjimą. Kai 1637 m. arkivyskupas Lodas čia pamėgino įvesti
anglikonų tikėjimą, plykstelėjo sukilimas. 1639 m. Škotai įsiveržė į
Šiaurės Angliją. 1640 m. Karolis I buvo priverstas sušaukti parlamentą, kad
gautų lėšų sukilimui malšinti. Tačiau sušauktas parlamentas ryžtingai
atsisakė votuoti subsidiją ir po trijų savaičių karalius parlamentą paleido
(todėl jis vadinamas Trumpuoju).

Liaudies sąjūdis parlamentui ginti pavirto Londono gyventojų mėginimu
sudeginti arkivyskupo rūmus ir išlaisvinti politiniu kalinius. 1640 m.
pabaigoje karalius vėl buvo priverstas sušaukti parlamentą, kuris
pasiskelbė nuolatiniu ir, išsilaikęs iki 1653 m., gavo Ilgojo vardą. Ši
parlamento nepaklusnumo karaliui akcija tapo revoliucijos pradžia.

Susidarė dvi stovyklos. Revoliucinė styvykla apėmė labai įvairius
gyventojų sluoksnius: buržuaziją, naująją dvarininkiją, valstiečius,
amatininkus, prekiautojus. Feodalinę absoliutizmo stovyklą sudarė rūmų
aristokratija, ūkiškai ir politiškai konservatyvi dvarininkija, vyskupai,
patentų savininkai, rūmų kreditoriai. Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m.
90% Ilgojo parlamento deputatų sudarė žemvaldžiai. Buržuazijai
atstovavo stambūs pirkliai, teisininkai. Opozicijos lyderiu tapo Dž. Pimas.
Pagrindinis šio revoliucijos etapo bruožas–tradicinių santykių tarp
Bendruomenių rūmų ir karūnos išlaikymas. Tačiau visuomenė buvo
revoliucinga: ginkluoti Londono gyventojai saugojo Vestminsterį, grafystėse
vyko protestai, pasipriešinimas, iš pogrindžio išėję puritonai viešai sakė
pamokslus, nukreiptus prieš anglikonų Bažnyčią.

Savo ruožtu parlamentas palaipsniui koncentravo savo rankose visą
valstybės valdžią–ir įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją. Jis steigė įvairias
komisijas ir komitetus administraciniams, finansiniams ir kitokiems
reikalams spręsti. Grafystėse pradėti kurti vietiniai parlamentiniai
komitetai. Buvo likviduoti Žvaigždžių Rūmai, Aukštoji komisija,
nukirsdintas netgi artimiausias karaliaus patarėjas Strafordas (Karolis I
turėjo su tuo sutikti!). Parlamentas uždraudė karaliui savavališkai vykdyti
rinkliavas, panaikino išduotus patentus monopolinei prekybai, išlaisvino iš
kalėjimų absoliutizmo priešus. 1641 m. „Trimečiu aktu” buvo įteisintas
parlamento šaukimas ne rečiau kaip kartą per tris metus, nepriklausomai
nuo karaliaus norų. Įsteigtasis religijos reikalų komitetas „tikrosios
religijos” vardan paskelbė draugystę su presbiterioniškąja Škotija.
Parlamentas įkūrė specialų komitetą Airijos reikalams, siekdamas iš
feodalinės kolonijos ją paversti buržuazine. Šiuos pirmuosius revoliucinius
pertvarkymus parlamentas vykdė daugmaž vieningai.

Tačiau jau 1641 m. pavasarį parlamento daugumos vienybė ėmė irti. Ypač
tai išryškėjo svarstant programinį dokumentą–„Didžiąją remonstraciją”.
Šiame dokumente (kaip ir „Teisių peticijoje”) buvo smulkiai išdėstyti
Karolio piktnaudžiavimai, pareikalauta verslo laisvės, uždrausti finansinį
išnaudojimą, reformuoti puritoniškąją Bažnyčią, o svarbiausia–reikalaujama
įvesti buržuazinę konstitucinę monarchiją. Tačiau kilo labai karšti ginčai,
dokumentas buvo priimtas tik 11 balsų persvara. Karalius ne tik atsisakė
priimti „įžūliąją remonstraciją”, bet ir pamėgino įvykdyti kontrrevoliucinį
perversmą. Tačiau perversmo planas nepavyko, su parlamentu solidarizavosi
tūkstančiai valstiečių, amatininkų, atvykusių į Londoną. Parlamentas
paprašė, kad pasiliktų 1000 žmonių, o kiti–išsiskirstytų.

1642 m. sausio mėn. Karolis išvyko į jam ištikimą Šiaurę ir rugpjūčio
mėn. parlamentui paskelbė karą. Pirmasis Anglijos pilietinis karas XVII a.
Prasidėjus karui vadovaujantis vaidmuo teko presbiterionams. Jie
turėjo daugumą parlamente, jie vadovavo ir parlamento kariuomenei. Iš
pradžių karas parlamentui nebuvo sėkmingas, nors jį rėmė turtingi šalies
Pietryčiai–1642 m. mūšį prie Edžhilo laimėjo karalius.

Parlamento kariuomenė nebuvo kovinga. Viena jos dalis buvo surinkta iš
samdinių, kurie revoliucijai buvo abejingi. Kita dalis buvo valstiečiai,
pasiryžę kautis tik savo grafystės ribose. Be to, kariuomenė buvo prastai
ginkluota ir apmokyta. Ne mažesnė nesėkmių priežastis buvo ir presbiterionų
nusiteikimas: jie bijojo aktyviai remtis liaudimi, buvo linkę eiti į
kompromisą su karaliumi (1643 m. jie pasiūlė karaliui taikytis, bet šis
nesutiko).

Tokiomis sąlygomis parlamente subruzdo independentai. Jie energingai
kritikavo presbiterionų neryžtingumą. Iš independentų išsiskyrė Oliveris
Kromvelis (1599–1658), tapęs jų vadu. Independentai siekė didesnių tikslų
negu presbiterionai: sutriuškinti karinį absoliutizmą ir įtvirtinti
politines bei religines buržuazijos pozicijas.

Tapęs kariuomenės vadu, O. Kromvelis ėmė remtis valstiečiais,
amatininkais. Jis teikė pirmenybę paprastam žmogui, kuris žino, už ką
kaunasi. Pirmąją savo pergalę O. Kromvelis pasiekė 1644 m. liepos mėn.

1645 m. independentai pasiekė, kad būtų įgyvendinta karinė reforma.
Buvo nušalinti presbiterionų karo vadai, juos pakeitė independentai,
atrenkami pagal sugebėjimus (pulkininkas Praidas buvo vežėjas,
Hjusonas–batsiuvys). Buvo kuriama naujo tipo reguliari kariuomenė su bendra
finansavimo sistema ir bendra vadovybe. Vyriausiuoju vadu tapo Tomas
Ferfaksas, o jo pavaduotoju ir kavalerijos generolu–Oliveris Kromvelis.

Kariuomenės reforma pasiteisino. 1645 m. birželio mėn. prie Neisbio
buvo sumušta karaliaus kariuomenė. 1646 m. karalius kapituliavo ir pabėgo į
Škotiją. Paskutiniai rojalistų įtvirtinimai pasidavė 1647 m. Škotai už
piniginę išpirką karalių išdavė parlamentui. Pilietinio Anglijos karo metų parlamento įstatymai
Tuo pat metu parlamentas vykdė pertvarkymus. 1643 m. rudenį su Škotija
buvo sudaryta sutartis–kovenantas, kuria buvo paskelbta abiejų šalių
sąjunga, remiantis vienoda Bažnyčia. Anglijoje buvo prievarta platinamas
presbiterionų tikėjimas. 1646 m. panaikintos vyskupijos.

Ilgasis parlamentas sprendė ir agrarinį klausimą. Jau karo pradžioje
ir vėliau parlamentas priėmė anglų dvasininkijos, rojalistų ir karūnos
žemių sekvestravimo aktus. Šias žemes pradėta pardavinėti dideliais
sklypais. 1646 m. buvo priimtas svarbiausias agrarinis įstatymas–likviduoti
riteriškąsias valdas. Feodalinė nuosavybė tapo privatine.

1643 m. parlamentas įvedė griežtą cenzūrą, užkirsdamas kelią
demokratinei literatūrai. Idėjinė kova Anglijos revoliucijos metu
Presbiterionų programa buvo įvykdyta 1647 m. Jie buvo patenkinti
įvykdytais pertvarkymais–liko tk legaliai susitarti su karaliumi dėl
politinės valdžios pasidalijimo tarp parlamento ir karūnos.

Kitokius uždavinius sau kėlė independentai. Tolesnės revoliucijos
raidos programa, sumanyta independentų, visapusiškai ir aiškiai buvo
išdėstyta jų dokumente „Pasiūlymų skyriai”. Pagrindinis jo autorius buvo
Kromvelio bendražygis ir žentas Henris Aertonas–independentų ideologas.
Pagal šį dokumentą parlamentas turėjo būti renkamas nustatytą dieną kas
dveji metai, jo kompetencijai turėtų būti priskirta aukščiausioji teismų
valdžia ir karinės pajėgos. Čia buvo reikalaujama panaikinti privalomą
presbiterionystę.

Tuo pačiu metu susiformavo ir levelerių judėjimas, kuriam vadovavo
Džonas Lilbernas. Jie tvirtai gynė privatinės nuosavybės principą, norėjo,
kad būtų reformuota mokesčių sistema, panaikintos monopolijos, dešimtinės,
aptvėrimai. Jie siekė, kad būtų demokratizuota teisėtvarka, laikėsi
tikėjimo laisvės principo. Kaip independentai, taip ir leveleriai paskelbė
savo programinį dokumentą „Tautos sustarimas”. Pirmasis Anglijos parlamento valymas
Bekompromisinės kovos su presbiterionais ėmėsi kareiviai. 1647 m. jie
įkūrė savo organizaciją–agitatorių tarybas. Jų veikla suneramino ne tik
presbiterionus, bet ir independentus. 1647 m. presbiterionai iš Žemutinių
rūmų išvaikė independentus, Londone ėmė formuoti karines pajėgas. Tada į
Londoną įžengė kariuomenė. Kromvelio vadovaujama independentų kavalerija
apsupo Vestminsterį ir išvalė parlamentą–išvijo iš jo presbiterionų
lyderius. Inependentai tapo vadovaujančia revoliucijos jėga. Antrasis Anglijos pilietinis karas
Karolis Stiuartas sudarė sandėrį su škotais ir vėl pradėjo karą.
Škotai bijojo presbiterioniškojo kovenanto žlugimo. Sukruto ir rojalistų
būriai kitose šalies dalyse. Ferfakso ir Kromvelio vadovaujami parlamento
pulkai stojo ginti revoliucijos. Antrasis pilietinis karas prasidėjo 1648
m. vasario mėnesį. Rugpjūčio mėn. revoliucinės jėgos laimėjo mūšį prie
Prestono–pilietinis karas pasibaigė.

Tačiau kol Londone nebuvo independentų lyderių, parlamente sukruto
presbiterionai (ne visi jie buvo „išvalyti”). Jie nusprendė savavališkai
paleisti kariuomenę. Tačiau apie tai greit pasklido kalbos, kariuomenė
įžengė į Londoną, parlamentas buvo antrąkart išvalytas. Išvijus apie 140
presbiterionų, independentai įgijo tvirtą politinę hegemoniją. Anglijos independentų Respublika 1649–1653 m.
Demokratinės jėgos pasiekė, kad independentai priimtų nutarimą teisti
karalių. Sudarytas Tribunolas paskelbė jam mirties nuosprendį. 1649 m.
sausio 30 d. Karolis Stiuartas buvo nukirsdintas. Tuo pat metu likviduota
karaliaus ir Lordų rūmų valdžia.

1649 m. gegužės 19 d. Anglija buvo paskelbta „laisva Respublika be
jokio karaliaus ir be Lordų rūmų”.

Pagal naują konstituciją Angliją turėjo valdyti vienerių rūmų
parlamentas, kuriam priklausė aukščiausia įstatymų leidimo valdžia,
aukščiausiu vykdomuoju organu tapo Valstybės taryba. Vadovaujantį vaidmenį
visuose šiuose organuose vaidino independentai. Tačiau Respublika netapo
demokratine–politinės teisės liaudžiai nebuvo suteiktos, rinkimų sistema
liko nepertvarkyta.

Ekonominė Respublikos politika buvo protekcionizmas–įstatymai,
draudžią į vidaus rinką įvežti konkurentines prekes. Kromvelis ėmė
statydinti didžiulį laivyną.

Žymūs ekonominiai laimėjimai lėmė tai, kad jau kitais metais
Respubliką pripažino Ispanija, Prancūzija. 1652–1654 m. Anglija kariavo su
Olandija, ir ši buvo priversta sutikti su nepalankiu jai navigacijos
įstatymu, draudusiu ne angliškais laivais į Anglijos kolonijas įvežti
prekių. Naujų prekybinių privilegijų anglų buržuazija gavo ir po sėkmingo
1650–1654 m. karo su Portugalija.

Suprantama, karaliaus nukirsdinimas sukėlė neigiamą reakciją
rojalistuose. Tačiau Kromvelis sėkmingai malšino jų maištus.

1649–1652 m. pats Kromvelis vadovavo baudžiamajai ekspedicijai į
Airiją. Svarbausias ekspedicijos uždavinys buvo pavergti Airiją ir padaryti
ją naujo tipo kolonija, kur viešpatautų samdomas darbas. Po baisių
skerdynių Airija buvo nukariauta. Panašaus, tik kiek smulkesnio užmojo
žygis buvo surengtas 1650–1651 m. į Škotiją. Čia buvo sustiprintas anglų
režimas. Protektorato režimas Anglijoje 1653–1659 m.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje liaudis galutinai nusivylė independentų
Respublika. Valstiečiai skurdo, pramonės depresiją lydėjo masinis nedarbas.
1653 m. prasidėjo ir viršūnių–kariuomenės vadovybės ir
parlamento–nesutarimai. Ilgasis parlamentas norėjo ir toliau valdyti,
savavališkai pratęsė savo įgaliojimus. Kariuomenės vadovybė buvo
įsitikinusi, kad ji yra svarbiausioji jėga ir turi valdyti šalį.

Tai, kad parlamentas buvo oficialioji valdžia, jį ir pražudė–liaudis
visas blogybes matė tik jame. Tuo pasinaudojo Kromvelis ir 1653 m.
balandžio 20 d. išvaikė Ilgojo parlamento likučius („uodegą”).

Žmonės karštai sveikino tokį įvykių posūkį. Kromvelis teigė, kad
naująjį parlamentą turi sudaryti „Dievo žmonės”–religinių independentų
bendruomenių atstovai. Bandruomenės atrinko „geriausius žmones”, kuriuos
Kromvelis pakvietė į Mažajį parlamentą. Tačiau daugelis tų „šventųjų
žmonių” pasirodė esą radikaliai nusiteikę, o to Kromvelis nesitikėjo. 1653
m. gruodžio 12 d. Mažasis parlamentas pats save paleido (suprantama, ne be
Kromvelio rūpesčio).

Independentai susidūrė su rimta problema–kaip apsaugoti revoliucijos
iškovojimus ir kartu sustiprinti savo valdžią? Išeitį rado–karinė
diktatūra.

1653 m. gruodžio 16 d. Kromvelis buvo paskelbtas Respublikos lordų
protektoriumi. Naujoji konstitucija išsaugojo ir parlamentą, ir Valstybės
tarybą, tačiau reali valdžia atiteko kariniam diktatoriui–Kromveliui, kuris
save vadino „visos šalies policininku”. Šalis buvo suskirstyta į karines
apygardas, ir kiekvienai iš jų vadovavo generolas majoras.

Diktatūrinis režimas slopino bet kokią nepasitenkinimo apraišką.
Kiekvieną sambūrį išvaikydavo kareiviai. Jeigu būdavo įtariama, kad žmogus
rodo nepagarbą valdžiai, jis būdavo sodinamas į kalėjimą. Legalizuoti
aptvėrimai–valstiečių bruzdėjimai prieš juos būdavo laikomi kriminaliniu
nusikaltimu.

Nepaisant to, įtampa išliko. Visi jautė režimo laikinumą. Daugelis iš
valdančiųjų sluoksnių nedviprasmiškai atsigręžė į monarchiją, kaip į
išbandytą ir laiko patvirtintą santvarką. Tada kilo mintis karūnuoti
Kromvelį, tačiau šis atsisakė. Naujoji 1657 m. konstitucija protektoriaus
valdžią paskelbė paveldima ir restauravo Lordų rūmus. 1658 m. mirė
Kromvelis, protektoriumi tapo jo sūnus Ričardas. Jis visiškai netiko būti
diktatoriumi, todėl 1659 m. pavasarį atsisakė šio titulo. Monarchijos restauravimas Anglijoje
Protektorato generolai į valdžią pakvietė Ilgojo parlamento „uodegą”.
Taip prasidėjo Antrosios Respublikos laikotarpis (1659–1660). Tačiau
parlamentas pateko į labai sudėtingą situaciją. Juo nepatenkinti buvo
žmonės, presbiterionai, generalitetas siekė primesti savo valią.
Parlamentas nesprendė valstybinės santvarkos klausimo, nesusidorojo su
finansiniais sunkumais. Niekas juo nepasitikėjo.

1659 m. rudenį generalitetas pamėgino įvykdyti karinį perversmą,
tačiau tam pasipriešino generolo Monko pulkai. Nestabili politinė situacija
skatino atgimti mintis apie presbiterionišką parlamentą, monarchiją. Tam
pritarė ir generolas Monkas, kuris 1660 m. vasario 3 d. įžengė į Londoną.
Buvo suorganizuoti rinkimai į naują parlamentą (konventą).

1660 m. balandžio mėn. įvyko pirmasis konvento posėdis. Pirmas jo
aktas buvo Karolio Stiuarto Jaunesniojo kvietimas į Anglijos sostą.
Respublika žlugo, o kartu baigėsi ir Anglijos revoliucija. Anglijos revoliucijos XVII a. išdavos
XVII a. vidurio Anglijos revoliucija buvo didelės istorinės reikšmės
įvykis. Ji sudrebino visą anglų tautą. Nors revoliucija pralaimėjo, bet
1660 m. Stiuartų dinastijos restauracija nebuvo grįžimas į absoliutizmą.
Presbiterionų parlamentui karalius pažadėjo valdyti kartu ir pasitariant.
Politinis revoliucijos uždavinys buvo išspręstas–įtvirtinta konstitucinė
monarchija. Didelis revoliucijos iškovojimas buvo agrariniai įstatymai.
Agrariniai pertvarkymai, didesnė savininkų veiklos ir konkurencijos laisvė,
įsitvirtinusi nuvertus absoliutizmą, protekcionistinė politika–visa tai
sudarė sąlygas Anglijoje vystytis kapitalizmui. Didžiulis revoliucijos
poveikis sąlygojo mokslo, ideologijos, kultūros suklestėjimą. Revoliucija
pradėjo demokratiną Anglijos tradiciją.

Anglijos revoliucijos užmojis istoriškai pažangių rezultatų davė ne
tik Anglijai. Monarchijos nuvertimas sukėlė audringą reakciją Prancūzijoje,
Olandijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Romoje, Danijoje.

Anglijos revoliucija uždėjo gilų antspaudą tolesnei Europos ir
Amerikos istorijai. Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr.
XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Rusija buvo atsilikusi feodalinė
valstybė. Jos atsilikimą rodė:

1. Labai silpnai besivystę kapitalistiniai santykiai (buvo mažai
manufaktūrų, silpna vidaus bei užsienio politika).

2. Reguliarios kariuomenės neturėjimas. Pašauktinių kariuomenė buvo
nedrausminga, samdomi šaulių pulkai dažnai būdavo neištikimi. Rusija
neturėjo laivyno.

Atsilikimo priežastys:

1. Istorinės sąlygos (dar buvo jaučiamos mongolų–totorių antplūdžių
pasekmės, nuolatiniai karai, Ivano IV politikos paskmės).

2. Svarbiausia priežastis–Rusija neturėjo išėjimo į jūras. Juodąją
jūrą valdė turkai, Baltijos–švedai. Rusija naudojosi tik Baltąja jūra,
netinkama vystytis prekybai. Todėl dažniausiai rusų pirkliai prie Baltijos
jūros labai pigiai parduodavo prekes užsienio pirkliams. Petras I
Tokioje situacijoje į valdžią atėjo jaunas caras Petras I. Pagrindinis
jo uždavinys–įveikti Rusijos atsilikimą ir priartinti ją prie Europos.
Petras I domėjosi ekonominiu užsienio vystymusi. Jis suprato, kad Rusija
nieko nepadarys tol, kol neturės išėjimo į jūras. Dar XVII a. pabaigoje su
turkais kariavo dėl Azovo jūros, ją atkovojo. Ieškojo sąjungininkų kovoje
su Turkija dėl Juodosios jūros. Paramos negavo, bet suprato, kad viena
Rusija Turkijos neįveiks. Todėl nusprendė kovoti dėl Baltijos, nes čia
tikėjosi rasti sąjungininkų.

Petras I sudarė sąjungą su Danija ir su Augustu II. 1700 m. prasidėjo
Šiaurės karas, trukęs iki 1721 m. Švediją tuo metu valdė Karolis
XII–talentingas karvedys. Pirmiausia jis sutriuškino danus, o po to, ties
Narva, Petro I kariuomenę, Saksonijos kariuomenę, įžengė į Žečpospolitą.
Nuvertė Augustą II, karaliumi pastatė Stanislovą Leščinskį. Pralaimėjimas
ties Narva Petro I nesugniuždė–jis tik pamatė, ko trūksta Rusijai. Iškart
po pralaimėjimo jis pradėjo didžiules reformas:

1. Sukūrė reguliariąją rekrutų kariuomenę.

2. Pradėjo statyti laivyną.

3. Statė valstybines manufaktūras: metalurgijos, ginklų, audimo, odos
perdirbimo.

Jau 1701 m. nauja, reorganizuota rusų kariuomenė patyrė pirmą pergalę
ties Šliselburgu. Tačiau lemiamą reikšmę turėjo pergalė ties Poltava 1709
m. Šiame mūšyje Švedija praktiškai prarado savo sausumos kariuomenę. Bet
jai liko galingas jūrų laivynas. Pirmąją pergalę jaunas rusų laivynas
patyrė 1714 m. ties Hankos pusiasaliu. Po to buvo dar keletas stambių jūros
mūšių ir 1721 m. Švedija buvo priversta pasirašyti Ništato taikos sutartį,
pagal kurią Rusija gavo Livoniją. Politinės Petro I reformos
XVIII a. pradžios Rusijos politinė struktūra buvo visiškai pasenusi:
caras, bojarinų dūma, prikazai. Vietose neribotą valdžią turėjo vaivados.
Bojarinų dūma buvo gremėzdiška, netobula valstybinė institucija, todėl 1711
m. Petras I bojarinų dūmą panaikino. Vietoje jos jis sukūrė įstatymų
leidžiamąjį organą Senatą, kuris Petro I laikais turėjo dideles teises,
valdė šalį, kai caras buvo žygiuose. Senatorius Petras I skirdavo ne pagal
kilmę, o pagal protą.

Visiškai išsiderinusi buvo prikazų sistema. Prikazų buvo daugybė, jie
vienas kitam trukdė, todėl rimto darbo nedirbo. Vietoje prikazų buvo
sukurtos kolegijos, turėjusios tiksliai apibrėžtą veiklos sritį. Kolegijose
visi klausimai turėjo būti sprendžiami kolegialiai.

Petras I įsteigė generalinio prokuroro postą. Generalinis prokuroras
turėjo kontroliuoti, kaip vykdomi caro nurodymai.

Rusijoje buvo sukurtos 8 gubernijos. Gubernatoriai buvo nelabai
suvaldomi (ypač po Petro I mirties). Didžiulę reikšmę valstybės gyvenime
turėjo rangų lentelė, pagal kurią pareigų skirstymas rėmėsi ne kilmingumu,
o užsitarnavimu. Lentelę sudarė 14 rangų, nuo 7–ojo būdavo suteikiamas
bajoro titulas.

Petro I laikais buvo suvalstybinta Bažnyčia, panaikintas patriarcho
postas, visus religinius reikalus ėmė tvarkyti Sinodas–valstybinė įstaiga.

Didžiules reformas Petras I atliko švietimo, kultūros, mokslo srityse.
Įvykdžius visas reformas, Rusija nesusilygino su pirmaujančiomis Europos
valstybėmis, bet sumažėjo atsilikimas–buvo padėtas stiprus pamatas.

1721 m. Rusija buvo paskelbta Imperija, nes tuomet ji jau buvo
daugiatautė didelė valstybė, turinti didžiulę, gerai apmokytą armiją,
laivyną. Laimėjus Šiaurės karą, Rusijos autoritetas tarptautinėje arenoje
labai išaugo. Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas
Nuo XVI a. kolonizaciją Šiaurės Amerikoje vykdė Ispanija, Prancūzija,
Anglija, Nyderlandai. Gyvybingiausios pasirodė esančios anglų gyvenvietės.
Tai priklausė nuo Anglijos karinės galios ir kolonizacijos pobūdžio. Iš
Anglijos į Ameriką plūdo didžiausias nuskurdusių gyventojų srautas. O
Olandijos ir Prancūzijos kolonijose nebuvo masinės valstiečių
kolonizacijos, stambūs žemių savininkai buvo labai suinteresuoti kailių
prekyba su indėnais.

Pirmoji nuolatinė anglų gyvenvietė Šiaurės Amerikoje buvo įkurta 1607
m. pelkėtose Džeimso upės žiotyse, būsimosios Virdžinijos teritorijoje.
Ilainiui Atlanto pakrantėje įsikūrė 13 kolonijų (šiaurinės, vadinamos
Naująja Anglija: Nju Hepšyras, Masačiusetsas, Konektikutas, Rod Ailendas;
centrinės: Niujorkas, Pensilvanija, Nju Džersis, Delaveras; pietinės:
Virdžinija, Merilendas, Šiaurės Karolina, Pietų Karolina, Džordžija).

Pusantro šimtmečio, trukusio nuo anglų kolonijų įkūrimo Šiaurės
Amerikoje iki 1775–1783 m. Nepriklausomybės karo, čia klostėsi
kapitalistiniai santykiai, formavosi buržuazinės revoliucijos prielaidos.
Svarbų vaidmenį suvaidino puritonizmas. Naujajame Pasaulyje ši ideologija
tapo teorine ankstyvosios buržuazinės visuomenės sukūrimo programa. Po
truputį augo namudinė pramonė, o antroje XVII a. pusėje atsirado ir
manufaktūrų. XVIII a. viduryje susidaręs teritorijos, kalbos, ekonominio
gyvenimo ir kolonijų ūkinių interesų bendrumas padėjo naujos
nacijos–amerikiečių–pamatus. Gyventojai įgijo bendrų psichinių bruožų.
Pakito čia vartojama anglų kalba–atsirado naujų žodžių, kitų pakito tartis.
XVIII a. viduryje daugelis kolonijų gyventojų jau vadino save
amerikiečiais.

Amerikos Nepriklausomybės karo priežastys 1. Agrarinė problema
Anglijos karalius ir aristokratinė dvarininkija negailėjo pastangų
feodaliniams principams įtvirtinti kolonijose. Stambiems valdytojams
priklausė daug žemių ir karališkose kolonijose, ir tose, kurias karaliai
dovanodavo stambiems dvarininkams (lordas Baltimoras buvo Merilendo
savininkas ir pan.). Žemės sklypus jie dalindavo persikelėliams
fiksuotosios rentos sąlygomis, bet neleido kolonijose įsitvirtinti laisvai
buržuazinei perkamos ir parduodamos žemės nuosavybei. Feodalizmo elementai
agrariniuose santykiuose–latifundijos, majoratas, fiksuotoji renta–buvo
ypač ryškūs centrinėse ir pietinėse kolonijose. Kova dėl demokratinio žemės
klausimo sprendimo pasireiškė įvairiomis formomis: kėlimusi į „laisvas”
žemes (skvoterystė), sukilimais (1676 m., vadovaujamas Bekono). 2. Prekybinės ekonominės problemos
Svarbi prieštaravimų tarp kolonijų ir metropolijos didėjimo
priežastis, šalia agrarinio klausimo, buvo prekybinės ekonominės problemos.
Anglijos buržuazija kolonijas traktavo kaip žaliavų šaltinį ir rinką savo
pramoninėms prekėms. Įvežamų į kolonijas anglų prekių piniginė išraiška
sutinkamai su merkantilizmo doktrina viršijo įvežamųjų žaliavų kainas.
Tačiau šiaurinės ir centrinės kolonijos ėjo kapitalistiniu keliu, kaip ir
pati metropolija, o buržuaziniai Amerikos savininkai tapo anglų buržuazijos
varžovais laivų statyboje, geležies liejimo pramonėje, prekyboje su Vest
Indija ir kitur. Anglija, būkštaudama dėl didėjančio ekonominio kolonijų
savarankiškumo, stengėsi visaip riboti pramonės ir prekybos raidą
Amerikoje. Ji uždraudė vilnonių gaminių eksportą iš kolonijų, 1750 m.
įstatymu buvo užginta steigti metalo apdirbimo dirbtuves etc. Anglijos
vyriausybė išleido daugybę įsakų, draudžiančių išvykti meistrams, išvežti
iš Anglijos į kolonijas mašinas, išradimus. Navigaciniai aktai griežtai
reglamentavo kolonijų prekybą su metropolija ir trečiosiomis šalimis. 3. Administracinė metropolijos politika
Buržuazinei raidai trukdė administracinė Anglijos politika, siekusi
kontroliuoti politinį kolonijų gyvenimą. XVIII a. viduryje trylikos
Amerikos kolonijų politinė organizacija turėjo daug bendro. Karalius skyrė
daugelio kolonijų gubernatorius, kurių rankose buvo sutelkta vykdomoji,
teisminė ir įstatymų leidimo valdžia. Kolonijų asamblėjas sudarė Taryba
(savotiški Aukštieji rūmai), kurios narius skyrė gubernatorius iš
aristokratijos atstovų, ir gyventojų renkami Žemutiniai rūmai, kuriems
priklausė įstatymų leidimo iniciatyva ir teisė votuoti pinigines lėšas
kolonijoms valdyti. Rinkimams buvo taikomas turto cenzas, jie visur buvo
atviri.

Taigi, kapitalistinių santykių raida kolonijose, karališkosios
vyriausybės kursas į reglamentacijos stiprinimą ekonomikos ir politikos
srityse, bet kokios ūkinės veiklos varžymas, politinės persikelėlių laisvės
ribojimas, amerikiečių nacijos susiformavimas–visa tai vedė į neišvengiamą
konfliktą.

Džordžas Vašingtonas (George Washington) ir Neriklausomybės
deklaracija

Vašingtonas buvo turtingas plantatorius, kilęs iš Virdžinijos.
1775–1783 m. Nepriklausomybės karo metu jis priklausė nuosaikiajam sparnui.
Jis buvo pirmasis Amerikos prezidentas (1789–1792 ir 1792–1796). 1751 m.
jis tapo Virdžinijos milicijos vadovu, vėliau daug nusipelnė,
reorganizuodamas partizaniškąją miliciją į reguliariąją armiją. 1774 m.
I–ojo Kontinentinio Kongreso dalyvis, vadovavo Nepriklausomybės karui,
aktyviai dalyvavo ruošiant JAV konstituciją 1787 m. Užsienio politikoje
siekė plačių tarptautinių Amerikos santykių užmezgimo. Amerikoje jis
vadinamas Tėvynės Tėvu.

1776 m. pavasarį daugelis kolonijų pasiskelbė nepriklausomomis
valstijomis. Tų pačių metų liepos 4 d. Kongresas priėmė Nepriklausomybės
deklaraciją, paskelbusią naujos nepriklausomos valstybės–Jungtinių Amerikos
Valstijų–sukūrimą. Jos autorius buvo nuoseklus demokratas, švietėjų sparno
atstovas Tomas Džefersonas. Socialinėje filosofinėje deklaracijos dalyje
pamėginta teoriškai pagrįsti kolonistų teises. Atraminis jos teiginys buvo
švietėjiška prigimtinių žmogaus teisių teorija. Natūrali teisinė koncepcija
„gyvenimas, laisvė ir nuosavybė” čia įgijo humanistinį pobūdį, nes sąrašas
papildytas žodžiais „laimės siekimas”. Svarbiausi deklaracijos teiginiai
buvo antikolonializmo idėja ir liaudžiai pripažinta sukilimo teisė.
Nepriklausomybės deklaracija turėjo didžiulę pažangią reikšmę.

Taip gimė JAV. Po laimėto 1783 m. Nepriklausomybės karo ją Versalio
sutartimi pripažino Anglija. Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metais
Po jakobinų diktatūros žlugimo 1793 m. birželio 24 d. Prancūzijoje
įsitvirtino direktorijos režimas. Per keturis šio režimo metus Prancūzija
patyrė didžiulį ekonominį ir politinį nuosmukį. Konservatyvieji sluoksniai
ėmė ruoštis kariniam perversmui ir direktorijos režimo nuvertimui, jį
pakeičiant tvirta valdžia, nepriklausančia nuo parlamentinių organų.
Politinės krizės įkarštyje į Paryžių atvyko generolas Bonapartas, savo
kariuomenę Egipte palikęs likimo valiai. Baisus garbėtroška Napoleonas
Bonapartas pasirodė esąs tinkamiausias kariniam perversmui įvykdyti, jį
parėmė įtakingi finansininkai.

1799 m. lapkričio 9 d. (briumero 18 d.) įvyko perversmas, valdžia buvo
perduota trims laikiniems konsulams, o faktiškai–Napoleonui.

1799 m. gruodžio mėn. buvo priimta nauja Prancūzijos konstitucija.
Formaliai Prancūzija liko Respublika su labai sudėtinga, išsišakojusia
valdymo struktūra. Vykdomoji valdžia (su gerokai išplėstais jos
įgaliojimais) buvo suteikta trims konsulams. Pirmasis konsulas, kuriuo tapo
Napoleonas Bonapartas, buvo renkamas dešimčiai metų. Jis turėjo visą
vykdomąją, iš dalies teisminę ir įstatymų leidimo valdžią: skyrė ministrus,
valdininkus į aukščiausius civilinės ir karinės valdžios postus,
ambasadorius, vadovavo vidaus ir užsienio politikai. Antrasis ir trečiasis
konsulai turėjo patariamojo balso teisę. Pirmą kartą į konstitucijos tekstą
buvo įrašytos konsulų pavardės.

Visi vyrai, sulaukę 21 metų, turėjo balsavimo teisę, bet rinko ne
deputatus, o kandidatus į deputatus. Iš šių kandidatų tarpo vyriausybė
atrinkdavo deputatus. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo padalinta tarp
kelių organų–Valstybės tarybos, Tribunato ir Įstatymų leidžiamojo korpuso.
Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo pavaldi vykdomajai valdžiai. Visi
ministrai buvo tiesiogiai pavaldūs pirmajam konsului.

Prancūzijoje įsitvirtino Napoleono Bonaparto asmeninės valdžios
režimas, tačiau svarbiausieji revoliucijos metų iškovojimai nebuvo
panaikinti. Konstitucija užtikrino naujųjų savininkų teises į revoliucijos
metais įgytas žemes, o tai atitiko buržuazijos ir valstietijos interesus.

Plebiscitas patvirtino konstituciją, nes balsavimas buvo atviras, o be
to, buvo balsuojama ne tiek už konstituciją, kiek už Napoleoną, kuris jau
tada buvo labai populiarus. Napoleonas Bonapartas (1769–1821)–valstybės ir
karo veikėjas tais laikais, kai buržuazija dar buvo jauna, besistengianti
įtvirtinti savo iškovojimus. Jis buvo tvirtos valios ir nepaprastų gabumų.
Nauju 1802 m. plebiscitu Napoleonas buvo patvirtintas pirmuoju konsulu iki
gyvos galvos. Jam buvo suteikta teisė paskirti savo įpėdinį, paleisti
Įstatymų leidžiamąjį korpusą, asmeniškai sudarinėti taikos sutartis. Tais
pačiais metais jo gimimo diena buvo paskelbta nacionaline švente, o kitais
(1803 m.) jo atvaizdas pasirodė ant monetų. Prancūzijos paskelbimas Imperija
Pirmojo konsulo valdžia ilgainiui darėsi vieno asmens diktatūra.
Logiškas to rezultatas buvo Napoleono Bonaparto paskelbimas Prancūzijos
imperatoriumi Napoleono I vardu 1804 m. gegužės mėn. Jį iškilmingai
karūnavo pats Romos popiežius. 1810 m. Napoleonas pradėjo ieškoti žmonos
Europos valdovų rūmuose. Taip jis tikėjosi atsidurti teisėtų monarchų tarpe
ir įkurti savo dinastiją.

1807 m. buvo panaikintas Tribunatas–vienintelis opozicinis organas.
Įstatymų leidžiamasis organas rinkdavosi labai retai. Prancūzijoje
galutinai įsigalėjo autoritarinis režimas.

1802 m. buvo išleistas bajorų emigrantų amnestijos įstatymas.
Prancūzijos imperatorius, stengdamasis sustiprinti savo režimą, kūrė naują
elitą, dalijo bajorų titulus, dalino žemes. Tačiau tai nereiškė, kad
grįžtama į feodalinę santvarką–luominės privilegijos nebuvo sugrąžintos,
Napoleono įstatymai įtvirtino teisinę lygybę. Administracinė Prancūzijos sistema
Konsulato ir Imperijos laikotarpiu buvo galutinai centralizuotas
biurokratinis valstybės aparatas, panaikinta renkamoji vietinė valdžia ir
departamentų savivaldybės. Jas pakeitė prefektūrų sistema. Departamentams
vadovavo vyriausybės skiriamas prefektas, turėjęs visą administracinę
valdžią. Taip pat buvo skiriami miestų ir kaimų komunų merai. Visi teismo
organai priklausė nuo centrinės valdžios. Ši Napoleono sukurta sistema
gyvavo dar ilgai po kūrėjo mirties. Katalikybė paskelbta prancūzų daugumos
religija, Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo panaikintas.

Konsulato ir Imperijos laikotarpiu demokratiniai Prancūzijos
revoliucijos iškovojimai daugiausia buvo likviduoti. Rinkimai ir
plebiscitai buvo formalūs, o deklaracijos apie politinę laisvę tapo
demagogija. Uždaryta didžioji dalis laikraščių, buvo pažeidinėjama
korespondencijos paslaptis. Visus mokslinius tyrinėjimus ir švietimą
valdžia griežtai kontroliavo.

Itin svarbią reikšmę įgijo kariuomenė–galingas sukurtojo režimo
ramstis. Plačiai buvo praktikuojamas kariškių skyrimas į aukštus civilinės
valdžios postus. Didelį vaidmenį vaidino gerai organizuotas ir išsišakojęs
policijos aparatas. Labai gausi buvo ir žandarmerija. Prancūzijoje
įsigalėjo karinė biurokratinė diktatūra. Ekonominė Prancūzijos raida
XIX a. pradžioje Prancūzija tebebuvo daugiausia žemės ūkio šalis.
Revoliucija sudarė sąlygas vystytis kapitalistiniams santykiams. Kaimas,
išlaisvintas iš feodalinių pančių, tapo žaliavų tiekėju Prancūzijos
pramonei, kuri 1810 m. 50% viršijo ikirevoliucinį pramonės lygį. Įmonininkų
veiklai skatinti 1800 m. buvo įkurtas Prancūzijos bankas. Pradėtos naudoti
garo mašinos.

Napoleonui atėjus į valdžią, šalies finansinė padėtis buvo nepaprastai
sunki: iždas tuščias, valstybinių įstaigų tarnautojai jau seniai nebegavo
algų. Vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą, mokesčiai nuo
kapitalo net buvo sumažinti (nors padidinti netiesioginiai mokesčiai).

Sėkmingi karai ir protekcionistinė politika padėjo augti eksportui.
Europos valstybėms Napoleonas primesdavo Prancūzijai palankias prekybos
sąlygas.

Apskritai Konsulato ir Imperijos laikotarpis buvo palankus Prancūzijos
pramonei. Napoleono kodeksai
Konsulato ir Imperijos laikotarpiu buvo atliktas didelis darbas
tvarkant įstatymus ir rengiant naujosios valstybės teisines normas. Šio
darbo viršūnė buvo Civilinis (Napoleono) kodeksas, paskelbtas 1804 m.
Kodeksas įtvirtino revoliucijos paskelbtus principus: asmens neliečiamumą,
sąžinės laisvę, piliečių lygybę prieš įstatymus, privatinę nuosavybę. 1807
m. buvo išleistas Baudžiamasis, o 1811 m.–Komercinis kodeksas. Napoleono karai
Konsulato ir Pirmosios Imperijos laikais beveik be pertraukos vyko
Napoleono vadovaujami Prancūzijos karai su Europos valstybėmis.
Revoliuciniai išsivadavimo karai virto grobikiškais. Užkariautose Europos
šalyse Napoleonas vykdė tokią politiką, kuri tas valstybes siekė paversti
prancūziškų prekių realizavimo rinka ir Prancūzijos pramonės žaliavų
šaltiniu.

Svarbiausias Napoleono karų tikslas buvo siekti Prancūzijos karinio
politinio ir prekybinio–pramoninio vyravimo Europoje. Puikios karinės
pergalės skatino kurti vis naujus planus, įgavusius fantastinį pobūdį:
įsiviešpatauti visame pasaulyje. Antiprancūziškai koalicijai priklausė
Anglija, Rusija, Austrija ir Prūsija. Šios valstybės turėjo savų interesų,
kurie kartais susikirsdavo (Rusija ir Austrija kovojo dėl pirmavimo
Balkanuose, Austrija ir Prūsija–dėl viešpatavimo vokiečių žemėse). Tuo
Napoleonas mokėjo pasinaudoti. Antroji antibonopartiška koalicija
1800 m. birželio 14 d. Austrija patyrė pralaimėjimą mūšyje prie
Marengo. Tais pačiais metais iširo antroji koalicija (pirmoji koalicija
buvo susiorganizavusi 1792–1793 m.). Iš karo pasitraukė Rusija. Su Rusija
ir Austrija 1801 m. buvo pasirašytos taikos sutartys. Kairysis Reino
krantas ir Belgija buvo pripažinti Prancūzijos valdomis.

1802 m. Amjene buvo pasirašyta taikos sutartis su Anglija. Prancūzija
ir Anglija įsipareigojo palaikyti susidariusią Europoje padėtį, o
Napoleonas atsisakė pretenzijų į Egiptą. Ši taika labai išpopuliarino
Napoleoną. Trečioji antibonopartiška koalicija
Taika pasirodė netvirta. Anglija pamėgino primesti Prancūzijai
susitarimą stipriai Anglijos buržuazijai naudingu prekybos laisvės
principu, su kuo Napoleonas negalėjo sutikti. 1803 m. prasidėjo karo
veiksmai.

1805 m. susiformavo trečioji Europos valstybių koalicija prieš
Napoleono Prancūziją–Anglija, Rusija, Austrija ir Neapolio Karalystė.
Pirmieji karo veiksmai Prancūzijai buvo nesėkmingi–1805 m. spalio 21 d.
kautynėse prie Trafalgaro kyšulio admirolo Nelsono vadovaujamas Anglijos
laivynas sutriuškino Prancūzijos ir jai talkinusios Ispanijos laivynus.
Napoleonui teko atsisakyti plano pulti Angliją.

1805 m. spalio mėn. prancūzai įžengė į Vieną. Gruodžio pradžioje prie
Austerlico pralaimėjo jungtinės Rusijos ir Austrijos pajėgos. Pagal
pasirašytą taikos sutartį Austrija pripažino Napoleoną Italijos karaliumi,
turėjo sumokėti didelę kontribuciją, užleido Veneciją, Istriją, Dalmatiją.

1806 m. iš 16 vokiečių valstybių buvo sudaryta Reino Sąjunga, įeinanti
į Napoleono Bonaparto protektoratą. Imperatorius Francas buvo priverstas
atsisakyti Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus titulo. Ketvirtoji antibonopartiška koalicija
Jau 1806 m. Napoleonas Bonapartas sukūrė didžiulę Imperiją,
primenančią Karolio Didžiojo laikus. Sutriuškinus Austriją ir jai
pasitraukus iš karo, 1806 m. susidarė ketvirtoji koalicija–Anglija,
Prūsija, Rusija, Švedija. Iki tol Prūsija stengėsi nedalyvauti koalicijose,
siekė pasinaudoti Austrijos sunkumais, tačiau dabar Napoleono armija jau
stovėjo prie jos sienų.

Prūsijos likimas buvo išspręstas per keletą dienų dviejuose dideliuose
mūšiuose–ties Jena ir Auerštatu. Prūsijos kariuomenė buvo sutriuškinta,
spalio pabaigoje Napoleonas įžengė į Berlyną. Kontinentinė blokada
1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė kontinentinės
blokados dekretą. Visoje Prancūzijos Imperijoje ir priklausomose nuo jos
šalyse buvo griežčiausiai uždrausta prekiauti su Britanijos šalimis. Šia
blokada Prancūzija siekė sutriuškinti ekonominį Anglijos potencialą.

Tačiau savo tikslo–ekonomiškai sutriuškinti Angliją–Napoleonas
nepasiekė. Nors Anglijos ūkis ir turėjo sunkumų, tačiau jie nebuvo
katastrofiški: Anglija valdė dideles kolonijas, turėjo glaudžius ryšius su
Amerika ir, nepaisydama draudimų, plačiai vertėsi kontrabandine prekyba
Europoje.

Sunkiausiai blokada atsiliepė Europos šalių ekonomikai. Nutraukus
ryšius su Anglija, prasidėjo ekonominės krizės. Paaiškėjo, kad ir
Prancūzija negali apsieiti be Anglijos pramonės gaminių ir žaliavų. Todėl
1810 m. blokada buvo sušvelninta–angliškoms prekėms įvestos licenzijos.

1806 m. sutriuškinus Prūsiją, ketvirtoji koalicija dar nebuvo
nugalėta. Kovą tesė Rusija. Dviejuose kruvinuose mūšiuose 1807 m.
Prancūzija turėjo persvarą, tačiau rusų kariuomenė pasirodė esanti stipri.
Vis dėlto ketvirtosios koalicijos likimas buvo aiškus. Prasidėjo derybos
dėl taikos, kurios norėjo ir Rusija, ir Prancūzija.

1807 m. liepos 7 d. Tilžėje buvo pasirašyta Rusijos ir Prancūzijos
sąjungos sutartis. Rusija pripažino Napoleono užkariavimus, o pati gavo
veikimo laisvę Švedijos ir Turkijos atžvilgiu. Kartu Tilžėje buvo
pasirašyta Prancūzijos ir Prūsijos taikos sutartis. Napoleonas Prūsijos
vietoje norėjo įkurti keletą mažų, nuo Prancūzijos priklausomų valstybėlių,
tačiau tam pasipriešino caras Aleksandras I. Todėl Prūsijos valstybė buvo
išsaugota, nors ir apkarpyta, iš jos padarytos dar kelios valstybės
(Vestfalijos Karalystė, Varšuvos Hercogystė). Prūsija turėjo prisidėti prie
kontinentinės blokados.

Tilžės sutartis nebuvo tvirta. Napoleonas nesitenkino Europos dalimi,
o Rusija buvo nepatenkinta savo įtakos susilpnėjimu, be to, dėl
kontinentinės blokados smuko jos ekonomika. Penktoji antibonopartiška koalicija
1807 m. Napoleono karuomenė pradėjo žygį į Pirėnų pusiasalį. Oficiali
to priežastis buvo Portugalijos atsisakymas dalyvauti kontinentinėje
blokadoje. 1808 m. Ispanija buvo okupuota, į jos sostą Napoleonas pasodino
savo brolį Žozefą. Prieš grobikus sukilo ispanų tauta. Išsivaduojamasis
judėjimas buvo itin grėsmingas, todėl Prancūzijai čia teko laikyti
didžiules karines pajėgas.

Tokia situacija pasinaudojo Austrija, kuri po 1805 m. sutriuškinimo
jau buvo atsigavusi. 1809 m. susidarė penktoji koalicija–Anglija ir
Austrija.

1809 m. liepos mėn. atkakliame mūšyje Napoleono kariuomenė vėl
iškovojo pergalę prieš austrus. Austrijos teritorija buvo labai sumažinta,
ji prarado išėjimą į jūrą, Varšuvos Hercogystei atiteko Galicija. Austrija
turėjo prisidėti prie kontinentinės blokados. Tačiau pergalė prieš Austriją
Napoleonui brangiai atsiėjo–prancūzų kariuomenė patyrė didelių nuostolių
(Rusija, nors ir buvo žadėjusi, kare dalyvavo fiktyviai).

1809–1811 m. toliau vyko grobikiški Napoleono žygiai. Prie Prancūzijos
Imperijos buvo prijungta Popiežiaus Sritis su Romos miestu (popiežius Pijus
VII prievarta išvežtas į Prancūziją). Buvo okupuota Olandijos Karalystė,
nepriklausomybės neteko Hamburgas, Bremenas, Liubekas. Beveik visa
kontinentinė Europa priklausė nuo Prancūzijos. Karinių Prancūzijos laimėjimų priežastys
1. Prancūzijos kariuomenė buvo buržuazinės valstybės kariuomenė, kurią
daugiausia sudarė revoliucijos išlaisvinti valstiiečiai.

2. Prancūzijoje buvo visuotinė karo prievolė.

3. Karinė organizacija lėmė, kad gabūs karvedžiai iškildavo
natūraliai–ne pagal kilmę, o pagal gabumus. Be to, pats Napoleonas buvo
genialus karvedys.

4. Prancūzija buvo didžiausia centralizuota Vakarų Europos valstybė.
Monarchijos negalėjo rimtai jai pasipriešinti, todėl jos ir jungėsi į
koalicijas. Vidinė Pirmosios Prancūzijos Imperijos krizė
Pirmojo XIX a. dešimtmečio pabaigoje Pirmojoje Imperijoje prasidėjo
krizė. Ji pasireiškė periodiškais ekonomikos nuosmukiais, gyventojų
nuovargiu nuo nesibaigiančių karų, tapusių nuolatine bonapartinio režimo
dalimi. Karai reikalavo didžiulio jėgų įtempimo, milžiniškų materialinių
išteklių. Iš kaimų karai išplėšė jaunus vyrus–kiekvienas naujas šaukimas
valstiečiams buvo tragedija. Į buržuaziją Napoleonas ėmė žiūrėti kaip į
pinigų maišą savo militarinėms užmačioms tenkinti. 1810–1811 m.
Prancūzijoje prasidėjo sunki pramoninė krizė. Atsiliepė kontinentinės
blokados padariniai: trūko žaliavų, pramonės gaminių, kilo kainos.

Buržuazija ėmė pereiti į opoziciją. Nepasitenkinimas nesibaigiančiais
karais, avantiūristiniais planais apėmė net Napoleono paskirtus
vadovaujančius valdininkijos ir kariuomenės asmenis. Napoleono žygis į Rusiją
1810 m. Prancūzijos vyriausybė ėmė rengtis naujam politiniam
kursui–įveikti Rusiją–vienintelę galingą Europos žemyno valstybę.
Priežasčių buvo nemažai: Rusija nesilaikė kontinentinės blokados
susitarimo, padidino muitus Prancūzijos prekėms.

1812 m. vasarą Napoleonas įžengė į Rusiją. Išsklaidytos rusų armijos
nestojo į generalinį mūšį, traukėsi į šalies gilumą. Rugsėjo 14 d.
prancūzai įžengė į Maskvą, tačiau aplinkui jau šėlo partizaninis karas.
Spalio 18 d. Napoleono armija buvo priversta trauktis iš Maskvos.
Besitraukdama kariuomenę patyrė didžiulius nuostolius. Netrukus Napoleonas
metė armiją ir slapta išvyko į Paryžių. Prancūzų kariuomenės pralaimėjimas
buvo visos Napoleono Imperijos kracho pradžia. Šeštoji antibonopartiška koalicija
1813 m. pavasarį susidarė šeštoji antinapoleoninė koalicija–Anglija,
Rusija, Švedija, Prūsija, Ispanija ir Portugalija, kiek vėliau–Austrija.

Lemiamas mūšis tarp Napoleono ir koalicijos įvyko 1813 m. spalio 16–19
d. prie Leipcigo. Sąjungininkai turėjo didesnes karines pajėgas, be to,
Europa kariavo išsivaduojamąjį karą. Kautynės gavo „tautų mūšio” vardą.
Napoleono armija buvo sutriuškinta ir atsitraukė už Reino. 1814 m.
pradžioje karas persimetė į Prancūzijos teritoriją.

Napoleonas atmetė sąjungininkų pasiūlymus sudaryti taiką ir nustatyti
ikirevoliucines Prancūzijos sienas. Todėl 1814 m. kovo pradžioje Anglija,
Rusija, Prūsija ir Austrija susitarė kariauti su Napoleonu, kol visiškai jį
sutriuškins. Napoleono armija jau buvo per silpna, kad atsispirtų
koalicijos kariuomenei.

1814 m. kovo 31 d. sąjungininkų kariuomenė įžengė į Paryžių.
Napoleonas atsisakė sosto sūnaus naudai. Senatas, spaudžiamas Europos
valstybių, priėmė nutarimą į Prancūzijos sostą grąžinti Burbonų
dinastiją–Ludviką XVIII (nužudytojo Liudviko XVI brolį). Napoleonas iki
gyvos galvos buvo ištremtas į Elbės salą. Prancūzijai buvo nustatytos 1792
m. sienos. Buvo nutarta sušaukti Vienos konferenciją spręsti klausimams,
susijusiems su Napoleono Imperijos žlugimu. Napoleono pralaimėjimo priežastys
Napoleono pergalės buvo ir tegalėjo būti tik laikino pobūdžio. Visa
Pirmosios Imperijos politika Prancūzijoje buvo nukreipta naujoms
teritorijoms užkariauti ir tautoms pavergti, siekiant sukurti pasaulinę
valstybę. Napoleonui buvo svetima sąvoka „nacionalinė nepriklausomybė”.
Europos žemėlapį jis pertvarkinėjo nekreipdamas dėmesio į nacionalinius
interesus, šiuo atžvilgiu jis buvo tikras feodalinių monarchų įpėdinis.
Tokia politika XIX a. pradžios sąlygomis, kai prasidėjo nacionalinių
valstybių formavimosi procesas, buvo pasmerkta žlugti. „Šimtas dienų”
Dešimties Burbonų valdymo mėnesių pakako pronapoleoniškoms nuotaikoms
vėl atgyti. Feodalinės santvarkos atkūrimo grėsmė, daugiau kaip 20 tūkst.
Napoleono karininkų ir valdininkų atleidimas sukėlė didžiulį
nepasitenkinimą Liudviku XVIII.

Tokia situacija pasinaudojo Napoleonas. Jis pastebėjo ir tai, kad
derybos Vienos kongrese vyksta sunkiai: tarp buvusių sąjungininkų išryškėjo
dideli nesutarimai. 1815 m. kovo 1 d. su tūkstančiu gvardiečių jis
išsilaipino Prancūzijos Pietuose ir pradėjo pergalingą žygį į Paryžių. Buvo
atkurta Imperija.

Prieš Napoleoną susidarė paskutinė, septintoji koalicija. 1815 m.
birželio 18 d. mūšyje ties Vaterlo (netoli Briuselio) Napoleono kariuomenė
buvo galutinai sumušta. Napoleonas vėl atsisakė sosto, pasidavė anglams,
netrukus buvo ištremtas į šv. Elenos salą Atlanto vandenyne. Čia jis 1821
m. ir mirė.

Napoleono karų reikšmė

Prancūzijos karai buvo grobikiški, todėl vėliau sukėlė didelį
nacionalinio išsivadavimo judėjimą, kurį 1807 m. pradėjo ispanų tauta. Toks
karų pobūdis buvo ir pagrindinė Imperijos žlugimo priežastis.

Tačiau karai suvaidino ir teigiamą vaidmenį. Jie buvo reikšmingi
griaunant feodalinę baudžiavinę santvarką Europoje. Buvo likviduota
Šventoji Romos Imperija, sumažintas smulkių Vokietijos valstybėlių
skaičius, daugelyje šalių (Italijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Varšuvos
Hercogystėje, vokiečių valstybėse) buvo įvestas Napoleono kodeksas. Didžioji 1789 m. prancūzų revoliucija
Revoliucijos priežastys

1. Ekonominės

XVIII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje baigėsi XVIII a. vidurio
pakilimas, pablogėjo šalies ekonominė padėtis. 1787–1789 m. prasidėjo
prekybos ir pramonės krizė. Gamybos smukimas ir stagnacija, nedarbas apėmė
miestus ir kaimus, kur iki tol klestėjo verslai. Žemės ūkyje taip pat
susidarė sunki padėtis. Dėl menko 1788 m. derliaus, atšiaurios žiemos ėmė
trūkti grūdų, iššalo daug vaismedžių, pakilo kainos. Masiniu reiškiniu tapo
elgetavimas, padidėjo varguomenės skurdas ir nelaimės.

2 Politinės

Tuo pat metu atsiskleidė viešpataujančio visuomenės sluoksnio krizė,
kurią paskatino kritiška valstybės finansų padėtis. 1788 m. valstybės skola
pasiekė 4,5 milijardo livrų. Monarchija atsidūrė finansinio bankroto
akivaizdoje. Bankininkai nebedavė paskolų. Ieškodama išeities, vyriausybė
nutarė dalį mokesčių užkrauti privilegijuotiems luomams (Tiurgo planas).
1787 m. buvo sušauktas notablių (karaliaus išrinktų žymių luomų atstovų)
susirinkimas. Tačiau notabliai griežtai atsisakė priimti Tiurgo planą. Jie
pareikalavo sušaukti Generalinius Luomus, kurie nebuvo susirinkę nuo 1614
m. Vyriausybė buvo priversta daryti nuolaidų, nes ir bajorijos viduje
suaktyvėjo liberalioji mažuma, pasirengusi eiti į kompromisą su augančia
bajorija. Nacionalinis Prancūzijos Susirinkimas
1789 m. pavasarį buvo numatyta sušaukti Generalinius Luomus. Balsuoti
buvo leidžiama visiems vyrams, sulaukiusiems 25 metų amžiaus, turintiems
nuolatinę gyvenamąją vietą ir įtrauktiems į mokesčių mokėtojų sąrašus.

Rinkimai inspiravo didelį liaudies aktyvumą. 1789 m. pavasarį liaudies
judėjimas pasiekė apogėjų. Prasidėjo maištai–duoninių grūdų atiminėjimas,
įkainojimas ir prievartinis pardavinėjimas. Stiprėjo kova prieš mokesčius:
atsisakoma juos mokėti, griaunamos mokesčių rinkėjų kontoros. Visos
socialinės trečiojo luomo grupės dar vieningu frontu kovojo prieš
aristokratiją ir absoliutizmą. Buvo iškovota faktinė spaudos laisvė–tai
sukėlė milžinišką politinių brošiūrų, pamfletų, afišų potvynį. Ši
literatūra formulavo buržuazijos programą: pilietinė lygybė, buržuazinės
laisvės ir teisės, monarchijos apribojimas atstovaujama įstaiga.

1789 m. gegužės 5 d. Versalyje pradėjo darbą Generaliniai Luomai.
Trečiojo luomo deputatai, jausdami liaudies paramą ir jos skatinami, perėjo
į puolimą. Jie atmetė luominį atstovavimo principą ir birželio 17 d.
pasiskelbė Nacionaliniu Susirinkimu–visos nacijos įgaliotais atstovais.
Birželio 20 d. salėje, kurioje paprastai būdavo žaidžiama sviediniu
(įprastinė posėdžių salė karaliaus įsakymu buvo uždaryta), deputatai
prisiekė neišsiskirstyti, kol bus parengta konstitucija.

Liudvikas XVI trečiojo luomo nutarimus paskelbė panaikintais.
Gresiančio pavojaus akivaizdoje nesutarimai tarp aristokratijos ir
monarchijos buvo pamiršti. Tačiau trečiojo luomo deputatai atsisakė
paklusti karaliui, be to, prie jų prisidėjo dalis bajorijos ir nemaža
dvasininkijos. Liudvikas XVI buvo priverstas privilegijuotųjų luomų
atstovams įsakyti prisijungti prie Nacionalinio Susirinkimo, kuris 1789 m.
liepos 9 d. pasiskelbė Nacionaliniu Steigiamuoju Susirinkimu. Generaliniai
Luomai persiformavo į neluominį atstovaujamąjį susirinkimą, pretenduojantį
į aukščiausiąją valdžią.

Monarchija nutarė jėga užkirsti kelią prasidedančiai revoliucijai. Į
Paryžių buvo sutraukta 20 tūkst. karių, iš kurių daugiausia buvo
užsieniečių samdinių. Pirmasis revoliucijos etapas (1789 07 14–1792 08 10)
Revoliucijos pradžia

Iškankinta, sunerimusi dėl kariuomenės įvedimo liaudis suprato, kad
rengiamasi išvaikyti Nacionalinį Susirinkimą, į kurį dėta tiek daug vilčių.
Prasidėjo susidūrimai su kariuomene, liepos 13 d. Paryžių apėmė sukilimas.
Liepos 14 d. miestas buvo sukilėlių rankose–prie jų buvo prisidėję
Gvardijos kariai. Sukilimo kulminacija buvo Bastilijos paėmimas. Tai buvo
Prancūzijos revoliucijos pradžia ir pirmoji jos pergalė. Antroje liepos
mėnesio pusėje judėjimas apėmė visą Prancūziją. Miestuose buvo sudaromi
nauji municipalitetai, visur pradėta steigti Nacionalinė Gvardija.

Svarbiausias 1789 m. sukilimo politinis rezultatas–faktiškas
absoliutizmo nuvertimas. Lemiama politine valstybės jėga tapo Steigiamasis
Susirinkimas, vietinė valdžia taip pat perėjo į buržuazijos rankas. Steigiamojo Susirinkimo nutarimai
Steigiamasis Susirinkimas 1789 m. rugpjūčio mėnesį priėmė du svarbius
įstatyminius aktus. Pirmasis–dėl agrarinio klausimo: neatlyginamai
panaikinta Bažnyčiai mokama dešimtinė, senjorų teisė medžioti valstiečių
žemėse ir „asmeninės” feodalinės prievolės, susijusios su asmens
priklausomybės liekanomis (senjorų teismai, menmortas). Buvo panaikintos
feodalinio partikuliarizmo liekanos.

Rugpjūčio 26 d. Susirinkimas priėmė „Žmogaus ir piliečio teisių
deklaraciją”–būsimosios konstitucijos įvadą. 17 deklaracijos straipsnių
plačiai suformulavo Švietimo idėjas. Pirmasis straipsnis skelbė, kad
„žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai”. Deklaracija skelbė visų lygybę
prieš įstatymus, teisę užimti bet kokias pareigas, žodžio ir spaudos
laisvę, religinį pakantumą. Deklaracija buvo didelės istorinės reikšmės
dokumentas.

Pirmieji revoliucijos laimėjimai sukėlė priešiškų jai jėgų
pasipriešinimą. Tuoj po Bastilijos paėmimo prasidėjo aristokratų
kontrrevoliucionierių emigracija, Liudvikas XVI atsisakė patvirtinti Teisių
deklaraciją ir kitus įstatyminius aktus (nors pasiskelbė prisidedąs prie
revoliucijos). Į Versalį buvo sutraukti ištikimi monarchijai kariniai
daliniai. Spalio 5 d. apie 20 tūkst. paryžiečių patraukė į
Versalį–karaliaus šeimos ir Nacionalinio Susirinkimo rezidenciją. Paskui
juos žygiavo Nacionalinė Gvardija. Liaudis įsiveržė į rūmus, pareikalavo
duonos ir karaliaus persikėlimo į Paryžių. Spalio 6 d. karaliaus šeima,
priversta nusileisti, persikėlė į Paryžių, buvo patvirtinta Teisių
deklaracija, rugpjūčio 4–11 d. dekretai. Karalius atsidūrė revoliucinės
sostinės priežiūroje, buvo suardytos pirmosios kontrrevoliucijos užmačios.

Įtvirtinęs savo pozicijas, Steigiamasis Susirinkimas tęsė šalies
pertvarkymą. Tuo metu Susirinkime vyraujančias pozicijas turėjo nuosaikieji
monarchistai konstitucionalistai. Steigiamojo Susirinkimo pertvarkymai buvo
nukreipti prieš luominę feodalinę santvarką. Buvo likviduotos luomų
privilegijos, paveldimosios bajorystės institutas, bajorų titulai ir
herbai, valstybės vykdyta ekonomikos reglamentacija, cechų sistema, vidaus
muitai. Ėmė formuotis vidaus rinka, apsaugota nuo užsienio konkurencijos.
Susirinkimas buvo priverstas grįžti ir prie agrarinio klausimo. 1790 m.
kovo–gegužės mėnesiais priimtieji įstatymai išardė visą feodalinę teisinę
žemės nuosavybės struktūrą, panaikino žemės turėjimo hierarchiją. Prievoles
valstiečiai galėjo išsipirkti (nors išpirka buvo didžiulė). Steigiamasis
Susirinkimas konfiskavo bažnytines valdas. 1791 m. konstitucija
1791 m. rugsėjo mėnesį Steigiamasis Susirinkimas baigė rengti
konstituciją, kuri Prancūzijoje įvedė buržuazinę konstitucinę monarchiją.
Įstatymų leidimo valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžiamajam susirinkimui,
sudarytam iš vienerių rūmų, vykdomoji–monarchui ir skiriamiems ministrams.
Karaliui palikta stabdančiojo veto teisė. Vietinio valdymo sistema taip pat
buvo reorganizuota: Prancūzija padalinta į 83 departamentus, pavadintus
upių ir kalnų vardais. Valdžią jose turėjo renkamosios tarybos ir
direktorijos, miestuose ir kaimuose–renkamieji municipalitetai. Į naują
vieningą teismų sistemą įėjo renkami teisėjai ir tarėjai. Steigiamasis
Susirinkimas įvedė „civilinę dvasininkijos padėtį”–kunigus ir vyskupus,
privalėjusius prisiekti konstitucijai, turėjo rinkti piliečiai.

Konstitucija skelbė cenzinę dvipakopę rinkiminę sistemą, pagal kurią
gyventojai buvo suskirstyti į „aktyviuosius” ir „pasyviuosius”.

Konstitucija negaliojo Prancūzijos kolonijose, kuriose netgi nebuvo
panaikinta vergovė.

Taigi Steigiamojo Susirinkimo priimtieji įstatymai įtvirtino ir
juridiškai įformino stambiosios buržuazijos viešpatavimą. Buvo kalbama, kad
„aristokratiją pagal kilmę pakeitė aristokratija pagal turtą”. 1789 m.
spalio mėnesį buvo įvesta karinė padėtis. Visuomeninis politinis judėjimas
Buvusių valdžioje nuosaikiųjų monarchistų konstitucionalistų veikla
kėlė plačių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą. Visuotinę buvusio
trečiojo luomo lygybę, būdingą revoliucijos pradžiai, keitė politinis
susiskaidymas. Buržuazijos viršūnės, liberalioji bajorija stengėsi
pristabdyti ir sustabdyti revoliuciją. Liaudis ir radikalesnieji
buržuazijos sluoksniai norėjo, kad revoliucija būtų tęsiama ir jos
iškovojimai būtų didinami.

Vykstančioje politinėje kovoje didelę reikšmę turėjo klubai,
atstojantys dar nesančias politines partijas. Didelę įtaką turėjo 1789 m.
įkurtas Jakobinų (pagal vienuolyno pavadinimą) klubas. Pirmaisiais metais
čia vyravo nuosaikieji monarchistai konstitucionalistai, nors buvo ir
įvairesnės orientacijos revoliucionierių (Mirabo, Robespjeras).
Demokratiškesnis buvo Kordeljerų klubas (Dantonas, Maratas, Eberas).
Svarbiais politiniais centrais tapo Paryžiaus sekcijos–rajonai, į kuriuos
pagal municipalinę tvarką buvo padalintas Paryžius.

Pradėta leisti daugybė laikraščių. Didelį autoritetą turėjo Žano Polio
Marato leidžiamas „Liaudies draugas”, Žako Renė Ebero leidžiamas „Tėvas
Diušenas”. Varenų krizė ir trečiojo luomo skilimas
1791 m. naktį į birželio 21 d. karaliaus šeima slapta paliko Paryžių
ir patraukė prie rytinių šalies sienų. Su ten stovėjusia kariuomene,
emigrantų būriais ir austrų pagalba Liudvikas XVI tikėjosi išvaikyti
Nacionalinį Susirinkimą. Vareno miestelyje bėgliai buvo atpažinti,
sulaikyti ir grąžinti į Paryžių, lydimi varpų gaudesio ir tūkstančių
valstiečių.

Šalyje vėl pakilo demokratinis judėjimas, tačiau dabar jis įgavo
respublikonišką pobūdį–monarchija tapo nepopuliari. Šio judėjimo centras
Paryžiuje buvo Kordeljerų klubas. 1791 m. liepos 17 d. Paryžiuje
Nacionalinė Gvardija atidengė ugnį į beginklius demonstrantus,
susirinkusius priimti respublikoniškos peticijos (užmušta 50 žmonių).

Toks buvusio trečiojo luomo skilimas atsiliepė ir Jakobinų klubui–jame
pasiliko radikalai, siekę tęsti revoliuciją. Iš klubo išėję monarchistai
konstitucionalistai įkūrė savo klubą, pagal vienuolyno pavadinimą–feljanų
klubą.

1791 m. rugsėjo mėnesį Susirinkimas patvirtino galutinį konstitucijos
tekstą, kurį patvirtino karalius. Baigęs darbą, Steigiamasis Susirinkimas
išsiskirstė. Jį pakeitė išrinktas Įstatymų leidžiamasis susirinkimas. Įstatymų leidžiamojo susirinkimo veikla
1791 m. spalio 1 d. įvyko pirmasis susirinkimo posėdis. Dešinį
susirinkimo sparną sudarė feljanai, darę didelę įtaką jo politikai.
Kairiąją mažumą daugiausia sudarė Jakobinų klubo nariai (Briso, Vernju).
Jakobinuose tuomet vyravo žirondistai–grupė deputatų iš Žirondos
departamento. Jie buvo fiziokratų pasekėjai, pasisakę už prekybos ir verslo
laisvę, priešinęsi valstybės kišimuisi į ekonomiką. Žirondistai buvo daug
radikalesni už feljanus, tačiau pagrindinė jų keliama sąlyga buvo turto ir
nuosavybės privilegijų išlaikymas.

Kaimuose dėl visiško feodalizmo likvidavimo prasidėjo tikras
valstiečių karas–sudeginta, sugriauta keliasdešimt pilių. Dėl infliacijos
ir brangumo (mat labai nesaikingai pradėti leisti asignatai) prasidėjo
„karas dėl duonos”. Kartu didėjo kontrrevoliucijos grėsmė. Didžioji
bajorijos dalis nepripažino pertvarkymų, pradėjo nesutaikomą kovą su
revoliucija. Didelį pavojų kėlė dvasininkijos susiskaidymas. 1791 m. Romos
popiežius prakeikė Prancūzijos revoliucijos principus ir civilinę
dvasininkijos padėtį. Tada beveik visi aukštieji dvasininkai ir apie pusė
žemesniųjų dvasininkų atsisakė prisiekti konstitucijai. Po Varenų krizės
ypatingai išaugo emigracija, kurios centru tapo pasienio miestas Koblencas,
kur buvo sudaryta emigrantinė vyriausybė, pradėta formuoti armija.
Prasidėjo kontrrevoliuciniai maištai. Revoliucinis karas
Emigrantai ir kontrrevoliucionieriai daug tikėjosi iš Europos
monarchijų, visų pirma iš Austrijos (karalienė Marija Antuanetė buvo
Austrijos imperatoriaus sesuo). Emigrantai dėjo visas pastangas, kad
prasidėtų karas–taip jie išdavė savo tėvynę, tapo antinacionaline jėga. To
paties troško ir karaliaus šeima.

Iš pradžių Europos monarchijos nesiėmė ryžtingesnių priemonių. Tačiau
kai Prancūzijos revoliucija ėmė daryti įtaką kitoms šalims (labai
suaktyvėjo antifeodaliniai judėjimai), monarchai išsigando. 1792 m. vasario
7 d. Austrija ir Prūsija sudarė karinę sąjungą prieš Prancūziją. Ties
Prancūzija pakibo intervencijos grėsmė.

1791 m. pabaigoje karo klausimas tapo viena opiausių Prancūzijos
problemų. Liudvikas XVI ir bajorija norėjo karo. Daugumas feljanų būkštavo,
kad intervencija sugriaus sukurtą konstitucinės monarchijos režimą.
Žirondistai energingai pasisakė už tai, kad pati Prancūzija pradėtų
revoliucinį karą (jie tikėjosi, kad taip liaudis bus atitraukta nuo
socialinių problemų, buržuazija galutinai įsitvirtins, be to, jie manė, kad
Prancūzija gali pasiekti lengvą pergalę).

Robespjeras (kurį palaikė dalis jakobinų, Maratas) stojo prieš
militarinę žirondistų agitaciją. Jis manė, kad karas ir taip neišvengiamas,
tad nėra reikalo dar paspartinti jo pradžią. Be to, jis atmetė žirondistų
tvirtinimus, kad visa Europa sukils prieš savo tironus, kai tik ten įsverš
Prancūzijos kariuomenė. Robespjeras atsakė: „Niekas nemyli ginkluotų
misionierių”. Didžiausiu pavojumi jis laikė kontrrevoliuciją, karaliaus
šeimą.

Karo šalininkai paėmė viršų. 1792 m. balandžio 20 d. Prancūzija
paskelbė karą Austrijai. Nors karą pradėjo prancūzai, bet tai buvo jų
išsivaduojamasis, revoliucinis karas.

Karo pradžia buvo nesėkminga. Senoji kariuomenė buvo dezorganizuota,
kareiviai nepasitikėjo karininkais, savanoriai buvo blogai ginkluoti ir
neapmokyti. Liepos 6 d. į karą įsijungė Prūsija. Susidarė itin pavojinga
situacija, o čia dar karalienė Austrijai perdavė slaptus karinius planus.

Liaudį apėmė patriotinis pakilimas. Liepos 11 d. Susirinkimas priėmė
dekretą „Tėvynė pavojuje!”. Per savaitę savanoriais susirinko 15 tūkst.
karių (tada pirmąkart nuskambėjo Marseljetė). Politinė valstybės sistema,
pagrįsta 1791 m. konstitucija, artėjo prie kracho. Antrasis revoliucijos etapas (1792 08 10–1793 06 02)
1792 m. rugpjūčio 10 d. sukilimas ir jo padariniai

Aštrios politinės krizės sąlygomis demokratinis judėjimas iškėlė
reikalavimą nuversti karalių ir panaikinti monarchiją. Šį reikalavimą
parėmė Maratas, Dantonas. Robespjeras pasiūlė politinę programą: nuo
valdžios nušalinti Liudviką XVI, sušaukti visuotiniu balsavimu išrinktą
Nacionalinį konventą, kuris paruoš naująją konstituciją.

Programą įvykdyti buvo galima tik sukilimu. Sukilimą parengė ir
pradėjo Paryžiaus sekcijos. Prūsijos kariuomenės vadas pareiškė, kad „už
menkiausią pasikėsinimą į karaliaus šeimos saugumą Paryžiaus mieste
prasidės karinė egzekucija ir visiškas jo sunaikinimas”. Naktį į rugpjūčio
10 d. Paryžiuje suskambo varpai–sekcijos pradėjo sukilimą. Išrinkti
komisarai sudarė Sukilėlių Komuną. Komuna nušalino teisėtą Paryžiaus
municipalinę tarybą, sostinės valdžią paėmė į savo rankas. Sukilėliai užėmė
karališkuosius Tiuilri rūmus.

Laimėjus sukilimui, revoliucija pakilo į naują pakopą, įžengė į
demokratinio senosios tvarkos laužymo kelią. Kadangi pirmasis sukilimo
uždavinys buvo monarchijos panaikinimas, tai Susirinkimas atėmė iš Liudviko
XVI sostą. Komuna savavališkai karaliaus šeimą uždarė į Tamplio pilį. Žlugo
ir politinės buržuazijos viršūnių privilegijos: rinkimuose į konventą
galėjo dalyvauti visi vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus, niekam asmeniškai
netarnaujantys. Feljanai perėjo į kontrrevoliucijos pusę. Vadovaujančia
Susirinkimo ir naujosios vyriausybės–Laikinosios Vykdomosios Tarybos–jėga
tapo žirondistai. Kartu didžiulę įtaką turėjo sukilimo sukurta Komuna, į
kurią įėjo sekcijų atstovai, Kordeljerų klubo nariai (Šometas, Eberas),
demokratai jakobinai, Robespjeras. Komuna vykdė savarankišką politiką
(primesdavo Susirinkimui savo valią, pati uždarinėdavo rojalistų
laikraščius, nuginkluodavo, suimdavo „įtartinus” asmenis).

Sukilimu buvo pasiekta reikšmingų poslinkių sprendžiant agrarinį
klausimą. Mėnesio pabaigoje dekretu buvo nustatyta, kad feodalinės
prievolės panaikinamos be išpirkimo, jei senjoras neturės dokumento,
įrodančio, kad valstietis gavo žemę iš jo, originalo. Daugelis senjorų
tokių dokumentų pateikti negalėjo. Vis dėlto galutinai feodalinės prievolės
dar nebuvo likviduotos. Nebuvo įvykdytas ir dekretas dėl emigrantų žemių
išparceliavimo. Apskritai agrarinis klausimas liko neišspręstas.

Rugpjūčio 19 d. jungtinė Austrijos ir Prūsijos kariuomenė peržengė
Prancūzijos sieną, paėmė keletą tvirtovių. Komuna uždarė užkardas,
organizavo gynybą, įtvirtinimų statymą, paskelbė savanorių šaukimą. Didelį
vaidmenį tomis dienomis suvaidino Dantonas, ugningai kvietęs į kovą.

Tuo metu įvairiose Prancūzijos dalyse vyko stichinio liaudies teroro
aktai, iš kurių garsiausias–„rugsėjo primušimai”. Rugsėjo 2–5 d. minios
susidorojo su daugeliu kalėjimuose uždarytų bajorų, neprisiekusių
dvasininkų, kriminalinių nusikaltėlių.

Rugsėjo 20 d. revoliucinė kariuomenė atmušė prūsų ataką ir privertė
juos trauktis–koalicijos kariuomenė buvo išvyta iš Prancūzijos teritorijos.
Rudens pabaigoje prancūzai užėmė keletą vokiečių miestų, sumušė austrus,
užėmė Belgiją. Pirmasis interventų antpuolis baigėsi visišku jų
pralaimėjimu. Nacionalinis konventas ir Respublikos įkūrimas
Rugsėjo 20 d. darbą pradėjo Nacionalinis konventas. Kitą dieną jis
priėmė karaliaus valdžios panaikinimo dekretą, o rugsėjo 22 d. Prancūzja
buvo paskelbta Respublika. Nuo pat pirmų konvento darbo dienų jame
įsiliepsnojo smarki politinė kova.

Tarp 749 konvento deputatų daugiau negu 500 buvo teisininkai, laisvųjų
profesijų asmenys, tarnautojai. Viršutiniuose suoluose sėdintys 113 (vėliau
daugiau) deputatų sudarė kairįjį konvento sparną–kalną (jie dar buvo
vadinami montanjarais). Žymiausi kalno vadai buvo Robespjeras, Maratas,
Dantonas, Luji Sen Žiustas. Daugumas montanjarų buvo Jakobinų klubo, kuris
nuo 1792 m. (kai iš jo buvo pašalinti žirondistai, Briso) tapo politiniu
revoliucijos centru, nariai. Robespjeras, Maratas, Sen Žiustas, kiti
jakobinai laikėsi lygiavos idėjų, siekė demokratinės respublikos be skurdo
ir turto kraštutinumų. Tokia pakraipa kalnui garantavo liaudies paramą.

Dešinįjį konvento sparną sudarė 136 deputatai žirondistai. Dabar jie
jau priešinosi tolesniam revoliucijos gilinimui, laikėsi nuomonės, kad visi
revoliucijos tikslai jau pasiekti. Žymus jų vadas buvo Briso, 1792 m.
išvytas iš Jakobinų klubo.

Konvento centrą sudarė apie 500 deputatų, neįėjusių į jokią grupuotę.
Šie deputatai buvo vadinami lyguma arba pelke. Jie siekė stiprinti
buržuazinę santvarką, bet bijojo liaudies spaudimo. Pirmaisiais konvento
veikimo mėnesiais pelkė ryžtingai rėmė Žirondą. Žirondistų įtaka buvo
stipri departamentų administracijose, jų rankose buvo vykdomoji
valdžia–Vykdomoji Taryba.

Žirondos pozicijas stiprino kariniai Prancūzijos laimėjimai, nes
žirondistai buvo karo iniciatoriai. 1792 m. pabaigoje konventas nutarė, kad
prancūzų užimtose žemėse turi būti panaikinti feodaliniai santykiai. Po
surengtų tose žemėse balsavimų prie Prancūzijos buvo prijungta Nica,
Savoja, Belgija, vokiečių žemės kairiajame Reino krante. „Revoliucinių
karų” politikoje prieštaringai derinosi prancūzų tautos išsivadavimas,
valdančiųjų sluoksnių ekspansijos siekimas, žirondistų noras tokiu būdu
nukreipti liaudies energiją nuo revoliucijos. Tačiau tokios Žirondos viltys
nepasteisino–šalyje toliau vyko politinė kova. 1792 m. pabaigoje
svarbiausiu klausimu tapo karaliaus likimas. Buvo paskelbti dokumentai,
įrodę karaliaus ryšius su kontrrevoliucija, jo išdavystę. Konvento teismas
Liuviką XVI pripažino „kaltu kėsinimusi į nacijos laisvę ir bendrą
valstybės saugumą”. 1793 m. sausio 21 d. jis buvo giljotinuotas. Žirondistų nuvertimas
1793 m. pavasarį revoliucija įžengė į naujos krizės etapą. Kovo mėnesį
suliepsnojo valstiečių maištas Vandėjoje. Valstiečiai buvo nepatenkinti
buržuazijos veikla, ėmimu į kariuomenę. Vadovavimą sukilėliams į savo
rankas paėmė rojalistai. Maištas tapo sunkiai gyjančia Respublikos žaizda,
buvo daug kruvinų ekscesų.

Smarkiai pablogėjo karinė šalies padėtis. Liudviko XVI
giljotinavimas sukėlė didžiulį monarchų pasipiktinimą, prie koalicijos
prisidėjo Olandija, Ispanija, Portugalija, kitos vokiečių, italų valstybės,
Rusija. Koalicijos organizatore tapo Anglija. Prancūzai buvo išvyti iš
Belgijos, vokiečių žemių.

Vėl ties Respublika pakibusi grėsmė reikalavo sutelkti visas tautos
jėgas, tačiau pasirodė, kad Žironda nesugeba to padaryti. Nepaprastų
priemonių Respublikai ginti ėmėsi jakobinai, Komuna, sekcijos. Kovo 10 d.
Komunos ir montanjarų reikalavimu konventas sudarė Revoliucinį tribunolą,
kuris be apeliacijos sprendė bylas dėl nusikaltimų Respublikai ir jos
saugumui. Priimti griežti įstatymai prieš emigrantus. Maištų dalyviai,
suimti su ginklu rankose, turėjo būti šaudomi vietoje. Taip pradėjo
formuotis legali, teisinė Prancūzijos revoliucijos teroro sistema. Mirties
bausmė buvo numatyta ir už „agrarinio įstatymo” propagavimą. Balandžio 6 d.
buvo sudarytas konvento renkamas Visuomenės gelbėjimo komitetas, turėjęs
plačius įgaliojimus. Didžiausią autoritetą šiame komitete turėjo Dantonas.

Norėdami užsitikrinti liaudies paramą, jakobinai išgavo iš konvento
dekretą dėl tvirtų kainų miltams ir grūdams. Gegužės 20 d. konventas
išleido dekretą dėl priverstinės 1 milijardo livrų paskolos iš turtingųjų.

Tuo tarpu žirondistai pasiekė, kad būtų sudaryta speciali „Dvylikos
komisija” Komunos veiklai ištirti. Ši komisija įsakė suimti Eberą, Varlė,
kai kuriuos sekcijų atstovus. Žirondistai rėmėsi departamentų
administracijomis, kurstydavo maištus–gegužės 29 d. Lione buvo nuverstas
jakobiniškas municipalitetas. Tokia Žirondos veikla tiesiogiai grėsė
revoliucijos iškovojimams ir Respublikai.

Jakobinai, Paryžiaus sekcijos, Komuna, Kordeljerų klubas iškėlė
reikalavimą nuversti Žirondą. Sukilimą pradėjo sekcijos. Gegužės 31 d. vėl
sugaudė varpai, kviesdami Nacionalinės Gvardijos karius rikiuotėn. Į
konventą atvyko sekcijų ir Komunos deputacijos, buvo paleista „Dvylikos
komisija”, tačiau kiti reikalavimai nebuvo patenkinti. Birželio 2 d.
sukilimas atsinaujino. Apie 100 tūkstančių ginkluotų piliečių su 163
pabūklais apsupo konventą. Konventas, priverstas paklusti sukilėliams,
priėmė nutarimą suimti Briso, Vernju, kitus Žirondos lyderius (31 žmogų).
Sukilimas nugalėjo. Trečiasis revoliucijos etapas (1793 06 02–1794 07 27)
Sutriuškinus Žirondą, politinę Respublikos valdžią į savo rankas paėmė
jakobinai. Revoliucija augo toliau. Šalyje susiformavo revoliucinė
demokratinė diktatūra, ryžtingomis priemonėmis apgynusi ir padidinusi
revoliucijos iškovojimus.

Gegužės 31 d.–birželio 2 d. sukilimui laimėjus, daugelio departamentų
valdžios organai atsisakė paklusti naujos sudėties konventui. Prasidėjo
„federalinis maištas”–prieš jakobinus, Komuną ir sekcijas buvo pastatyta
departamentų federacija. Sąmokslo orbitoje atsidūrė Lionas, Marselis,
Bordo, Nantas, Tulono karinis uostas.

Pertvarkymai

Tokiomis sąlygomis montanjarai nusprendė išspręsti agrarinį klausimą,
taip sustiprinti savo ryšius su liaudimi. Birželio 3 d. buvo priimtas
įstatymas parduoti emigrantų valdas mažais sklypeliais, apmokėjimą
išdėstant dešimčiai metų. Bendruomenių žemės buvo paskelbtos besąlygiška
valstiečių bendruomenių nuosavybe, pareikalauta, kad senjorai joms
sugrąžintų užgrobtas žemes, nustatyta, kad jeigu to norės trečdalis
valstiečių, bendruomenių žemės turi būti padalintos lygiais sklypais
visiems valstiečiams. Liepos 17 d. dekretu visiškai ir be kompensacijos
buvo panaikintos visos dar išlikusios feodalinės prievolės. Toks radikalus
įstatymas galutinai juridiškai įtvirtino valstiečių žemės nuosavybę,
panaikino paskutines feodalinių žemės santykių liekanas.

Dekretai patenkino visos valstietijos interesus. Įstatymai, kuriais
buvo numatyta suskaidyti nacionalinius turtus juos parduodant ir padalyti
lygiomis dalimis bendruomenių žemes, atitiko varguomenės troškimus.
Senjorai ne emigrantai išlaikė savo žemes kaip buržuazinę nuosavybę. Taigi
jakobiniškasis konventas užsitikrino liaudies paramą kovoje su koalicija ir
sąmokslais.

1793 m. birželio 24 d. konventas priėmė naują Prancūzijos
konstituciją. Ji nustatė Respubliką su vienerių rūmų susirinkimu,
tiesioginius rinkimus ir visuotinę rinkimų teisę vyrams nuo 21 metų
amžiaus, paskelbė demokratines teises ir laisves. Kiek vėliau buvo
panaikinta ir vergovė kolonijose. Užsienio politikos principu konstitucija
paskelbė nesikišimą į kitų tautų vidaus reikalus. Visuomenės tikslu
paskelbta visuotinė laimė, deklaruota liaudies teisė sukilti, teisė į
mokslą, teisė į darbą ir į visuomenės pagalbą. Svarbiausieji įstatymai
turėjo būti tvirtinami plebiscitu. Konstitucija įtvirtino privatinę
nuosavybę ir samdomojo darbo sistemą. Respublikos padėtis
Tuo tarpu liepos–rugpjūčio mėnesiais Respublikos padėtis pasidarė
kritiška. Koalicijos kariuomenės puolė, Vandėjos sukilimas plėtėsi. Liepos
viduryje apogėjų pasiekė „federalinis maištas”: iš 83 departamentų 50–ies
valdžia stojo prieš konventą. Tulonas buvo atiduotas anglams. Liepos 13 d.
bajoraitė Šarlota Kordė nužudė Maratą, Lijone buvo nužudytas jakobinų vadas
Šaljė ir daugelis jo šalininkų. Padidėjo ekonominiai sunkumai, prasidėjo
maisto krizė (jakobinų konstitucijoje nebuvo straipsnių, reglamentuojančių
kainodarą). Vis labiau ryškėjo reikalavimai sudaryti tvirtą vyriausybę.
Varguomenė norėjo, kad būtų įvestos tvirtos kainos ir mirtimi būtų
baudžiami spekuliantai, buržuazija taip pat norėjo kietos rankos,
užtikrinančios jų turtų saugumą. Jakobinų diktatūros susiformavimas
1793 m. liepos mėnesį konventas perrinko Visuomenės gelbėjimo komitetą
ir praplėtė jo įgaliojimus. Robespjeras tapo faktiškuoju konvento vadovu.
Konventas priėmė mirties bausmės supirkėjams įstatymą, masinio šaukimo į
kariuomenę dekretą. Kritiškomis sąlygomis formavosi revoliucinė diktatūra.

Rugsėjo 5 d. konventas pritarė tvirtų kainų įvedimui visoms
svarbausioms prekėms, nutarė sukurti „revoliucinę kariuomenę”, nusprendė
imtis teroro. Buvo išleistas įstatymas dėl „įtariamųjų”, kuriais buvo
laikomi bajorai, „federalinio maišto” dalyviai. „Įtariamuosius” išaiškinti
ir suimti buvo pavesta revoliuciniams komitetams, sudarytiems iš 12 asmenų.

Spalio 10 d. konventas priėmė „Laikinosios revoliucinės valdymo
tvarkos įstatymą”, kuriuo buvo juridiškai įformintas revoliucinės jakobinų
diktatūros režimas. Tokiu būdu buvo atidėtas 1793 m. konstitucijos
įsigaliojimas. Įsatymų leidžiamoji valdžia liko konvento rankose. Šioje
situacijoje pelkė laikinai pakluso diktatūros režimui, tikėdamasi, kad jis
užtikrins pergalę prieš koaliciją. Per savo komitetus konventas faktiškai
įgyvendino ir vykdomąją valdžią. Visuomenės gelbėjimo komitetas tvarkė
gynybos reikalus, vidaus ir užsienio prekybą. Į departamentus ir
kariuomenės dalis buvo siunčiami komisarai, konvento nariai, turėję
plačiausius įgaliojimus ir veikę ryžtingai.

Bendro saugumo komitetas, Revoliucinis tribunolas ir revoliuciniai
komitetai vykdė teroro politiką. 1793 m. spalio–lapkričio mėnesiais buvo
įvykdyta mirties bausmė karalienei, žymiems žirondistams ir feljanams,
kalėjimai buvo prikimšti „įtariamųjų” (iš viso suimta apie 90 tūkst.
žmonių). Nepaisant pasitaikiusių piktnaudžiavimų ir kraštutinumų, teroras,
naudojamas kaip nepaprastoji ir prievartinė priemonė Respublikai ginti,
buvo grėsmingas ginklas. Politika kultūros ir buities srityje
Į revoliuciją ir Respublikos įkūrimą jakobinai žiūrėjo kaip į visišką
ryšių su praeitimi nutraukimą, kaip į naujos žmonijos eros pradžią.
Respublikoniška demokratine dvasia jie stengėsi pertvarkyti buitį,
papročius, kultūrą. 1793 m. spalio mėnesį buvo įvestas naujas metų
skaičiavimas ir Respublikos kalendorių, veikusį iki 1806 m. 1792 m. rugsėjo
22 diena buvo paskelbta naujosios eros pradžia (tada įkurta Respublika).
Mėnesių vardai atitiko gamtos reiškinius (briumeras–rūkų mėnuo,
termidoras–karščių mėnuo etc). Naujus pavadinimus gavo gyvenvietės, gatvės,
aikštės. Kaip lygybės simbolis buvo pradėtas vartoti kreipinys „tu”.

Jakobinai labai rūpinosi liaudies švietimu. 1793 m. gruodžio 19 d.
dekretu buvo įvestas nemokamas visuotinis pradinis mokymas. Konventas įkūrė
daug svarbių aukštojo mokslo ir kultūros įstaigų (Politechnikos mokyklą,
Meno ir amatų konservatoriją, Luvro muziejų, Nacionalinę biblioteką,
Nacionalinį archyvą).

1793 m. gruodžio 6 d. konventas, Robespjerui reikalaujant, patvirtino
kulto laisvę bei uždraudė su ja nesuderinamą prievartą ir grasinimus. Gynybos organizavimas ir persilaužimas frontuose
Organizuodama šalies gynybą, jakobinų diktatūra sugebėjo nepaprastai
įtempti visas nacijos jėgas. Per labai trumpą laiką iš esmės buvo
pertvarkytos ginkluotosios Prancūzijos pajėgos–pirmą kartą buvo sukurta
masinė nacionalinė kariuomenė, suorganizuota nacionaliniais principais.
Įvesta visuotinio šaukimo prievolė, iki tol Europoje nežinoma. Vadais tapo
daugybė gabių ir revoliucijai atsidavusių žmonių, jų atrankoje kilmė ar
socialinė padėtis neturėjo jokios reikšmės (generolas Gošas buvo kareivis,
generolas Marso–raštininkas).

Daug pastangų padėta mobilizuojant materialinius išteklius–steigiamos
naujos karinės valstybinės manufaktūros, intensyviai naudojamos privačios
įmonės. Pirmą kartą gynybos reikalams buvo sukoncentruoti moksliniai
tyrimai (K. Bertoletas, Ž. Lagranžas).

Iki 1794 m. pradžios buvo sudaryta 14 armijų, kareivių buvo daugiau
negu milijonas. Ši kariuomenė pasižymėjo dideliu mobilumu.

1793 m. rudenį ir žiemą visuose frontuose įvyko lemiamas
persilaužimas, numalšintas „federalinis maištas”. Iki 1794 m. pradžios iš
Prancūzijos buvo išvarytos visos koalicijos karinės pajėgos. Kova jakobinų bloke
Kova su bendrais priešais, sutelkusi apie jakobinus skirtingas
visuomenės jėgas, artėjo prie pabaigos. Tokiomis sąlygomis aštrėjo
prieštaravimai ir kova jakobinų bloko viduje.

Vadovaujantį jakobinų bloko branduolį sudarė Robespjero šalininkai.
Jie buvo politinės lygybės šalininkai, jų idealas buvo smulkių ir vidutinių
gamintojų respublika, kurioje valstybės palaikoma griežta moralė riboja
privatų interesą ir užkerta kelią turtinės nelygybės kraštutinumams. Bet
jie nebuvo kraštutiniai radikalai. Diktatūrą jie reikalavo išlaikyti iki
pat lemiamos revoliucijos pergalės prieš visus jos priešus.

1793 m. rudenį ir žiemą tarp jakobinų susiformavo nuosaikiųjų srovė,
kuri buvo nebepatenkinta diktatūros režimu. Šios srovės vadu tapo Žoržas
Žakas Dantonas. Nuosaikieji turto didinimą laikė natūraliu dalyku, jie
siekė sušvelninti ir kuo greičiau panaikinti diktatūros režimą, įstatymą
dėl „įtariamųjų”.

Jakobinų bloke reiškėsi ir kraštutiniai radikalai
revoliucionieriai–Paryžiaus sekcijų, Komunos vadovai Šometas, Eberas, kai
kurie kordeljerai (kurie kartu buvo ir Jakobinų klubo nariai). Šie
pasisakė, kad griežtai būtų laikomasi kainų maksimumo įstatymo, norėjo, kad
būtų vykdomos naujos lygiavos realizavimo priemonės (visų pirma,
revoliucijos priešų nuosavybės konfiskavimas ir išdalijimas), šlovino
„šventąją giljotiną”.

Nuosaikieji ir kraštutinieji revoliucionieriai vis smarkiau
susidurdavo svarbiausiais politiniais klausimais. Jie neišvengiamai
konfliktuodavo su robespjerininkais, kurie vadovavo revoliucinei
vyriausybei ir ilgą laiką manevravo tarp frakcijų, stengdamiesi išlaikyti
jakobinų vienybę.

1794 m. pavasarį ši kova pasiekė kulminaciją. Kovo pradžioje Eberas ir
kai kurie jo šalininkai paragino sukilti ir išvyti iš konvento
nuosaikiuosius. Šio raginimo nepalaikė nei Komuna, nei sekcijos, nei
Šometas. Tačiau vyriausybė ėmėsi priemonių. Mėnesio pabaigoje Eberas ir
eberistai stojo prieš Revoliucinį tribunolą ir buvo giljotinuoti. Toks pat
likimas netrukus ištiko ir Šometą. Balandžio mėnesį analogiškas smūgis buvo
suduotas nuosaikiesiems (giljotinuotas Dantonas, Demulenas, kiti jų
bendraminčiai). Jakobinų diktatūros krizė ir žlugimas
Atsikračiusi svarbiausių opozicinių grupuočių vadų, jakobinų diktatūra
ne pašalino, o tik paaštrino socialinius prieštaravimus. Jakobinų blokas
iro.

Robespjerininkai liko ištikimi savo etiniam demokratinės respublikos
idealui, tačiau buržuazija, pasiturinti valstietija jau buvo nepatenkinta
kainų maksimumu, rekvizicijomis, įvairiais ekonominiais apribojimais.
Jakobinai prarado liaudies paramą, nes susidorojo su radikalais, iš dalies
pasidavė buržuazijos įtakai. Prieš streikus pradėtos taikyti jėgos
priemonės. Robespjerininkai matė, kad jakobinų valdžios pozicijos silpnėja,
tačiau negalėjo pasiūlyti programos, kuri susilauktų plačių visuomenės
sluoksnių paramos.

Mėgindami sustiprinti savo pozicijas, birželio 10 d. robespjerininkai
priėmė teroro sugriežtinimo įstatymą. Tai inspiravo sąmokslą konvente,
siekiant nuversti Robespjerą ir jo šalininkus. Į sąmokslo pusę perėjo
pelkė. Robespjerininkų priešininkais tapo ir daugelis montanjarų, dauguma
Visuomenės gelbėjimo komiteto ir Visuomenės saugumo komiteto narių.

Liepos 27 d. prasidėjus konvento posėdžiui buvo priimtas dekretas
suimti Robespjerą, jo brolį Ogiusteną, Sen Žiustą ir jų pasekėjus. Tačiau
suimtus robespjerininkus vakare išlaisvino Komunos paraginti sukilėliai.
Robespjeras delsė, nesiryžo vadovauti sukilimui. Konvento kariuomenė
įsiveržė į rotušę, kur buvo atgebenti išlaisvinti robespjerininkai. Komunos
nariai ir robespjerininkai buvo giljotinuoti. Jakobinų diktatūra žlugo,
baigėsi ir Prancūzijos revoliucija. Istorinė revoliucijos reikšmė
Didžioji Prancūzijos revoliucija išsiskiria įvykdytų pertvarkymų
nuoseklumu ir gilumu. Svarbiausias revoliucijos rezultatas buvo radikalus
feodalinio absoliutizmo santvarkos išardymas, buržuazinės santvarkos
įtvirtinimas ir kelių tolimesnei Prancūzijos kapitalistinei raidai
atvėrimas. Revoliucija likvidavo visas feodalines prievoles, valstiečių
turėtas žemes padarė buržuazine nuosavybe. Prancūzijos revoliucija
ryžtingai panaikino visą feodalinių luominių privilegijų sistemą, sukūrė
civilinę teisėtvarką, sudarė sąlygas formuotis vieningai nacionalinei
rinkai, paskelbė demokratines teises ir laisves. 1848 m. revoliucijos Vakarų Europje
1848–1849 m. beveik visą Europą apėmė revoliucinis gaisras.
Prancūzijoje, Austrijos Imperijoje, Prūsijoje ir daugelyje kitų Vokietijos
sąjungos valstybių, suskaldytoje Italijoje suliepsnojo buržuazinės
revoliucijos. Tuo metu daugelyje Europos šalių dar tebegyvavo feodaliniai
ar pusiau feodaliniai santykiai, o kai kuriose valstybėse–absoliutinė
santvarka. Austrijos ir Osmanų Imperijose, kai kuriose kitose valstybėse
klestėjo nacionalinė priespauda. Vokietijos sąjungoje ir Italijoje
pribrendo neatidėliotina būtinybė sukurti vieningas nacionalines valstybes.
Feodalizmo ir jo liekanų panaikinimas, nacionalinis pavergtų tautų
išlaisvinimas, suskaidytų Vokietijos ir Italijos žemių suvienijimas, gilių
demokratinių pertvarkymų visose srityse įgyvendinimas–tokius uždavinius tuo
metu į pirmą vietą kėlė visa istorinė raida. 1848 m. revoliucija Prancūzijoje
1847 m. Prancūzijoje prasidėjo ekonomikos krizė, kuri sukėlė staigų
gamybos sumažėjimą, visos piniginės sistemos sukrėtimą ir aštrią finansinę
krizę, smuko darbo užmokestis, padidėjo nedarbas miestuose ir kaimuose. Per
šalį nusirito streikų banga, daugelyje miestų ir kaimų kilo riaušės dėl
maisto produktų. 1847 m. pabaigoje buvę Luji Pilypo monarchijos šalininkai
atskilo nuo vyriausybės partijos–taip į opoziciją perėjo ir valdančiųjų
sluoksnų dalis. Buržuazija buvo nepatenkinta finansinės aristokratijos
įsigalėjimu.

Tuo metu Prancūzija buvo trečiosios buržuazinės revoliucijos
išvakarėse. Pagrindiniai jos uždaviniai:

1. Nuversti monarchiją ir finansinės aristokratijos valdžią,
stabdančią pramoninę šalies raidą, ir užtikrinti buržuazijos viešpatavimą.

2. Įgyvendinti plačius demokratinius pertvarkymus.

1848 m. vasario 24 d. Luji Pilypas buvo priverstas atsisakyti sosto ir
pabėgti į Angliją. Valdžia atiteko respublikonams, kurie sudarė koalicinę
Laikinąją vyriausybę. Vasario 25 d. ši vyriausybė paskelbė Antrąją
Respubliką. Lapkričio 4 d. buvo priimta Antrosios Respublikos konstitucija,
paskirti Respublikos prezidento rinkimai. Prezidentu tapo Luji Napoleonas
Bonapartas, Napoleono I sūnėnas. 1851 m. jis įvykdė valstybinį perversmą, o
1852 m. pabaigoje Luji Pilypas buvo paskelbtas imperatoriumi Napoleonu
III–taip žlugo Antroji Respublika.

Revoliucijos pergalę sekė pralaimėjimas. Ir visgi režimas, įsigalėjęs
Prancūzijoje po 1851 m. perversmo, buvo visiškai kitoks, negu taip
vadinamos Liepos monarchijos „bankininkų karalystės” metais. Platieji
prekybinės ir pramoninės buržuazijos sluoksniai vėl buvo nušalinti nuo
valdžios, demokratiniai pertvarkymai nebuvo įvykdyti.

Vis dėlto naujoji valdžia sudarė daug palankesnes sąlygas ekonomikai
plėtotis, negu Luji Pilypo sistemoje. Bonapartizmas jau nebebuvo kurios
nors buržuazijos dalies atstovu–Napoleono III politika buvo palanki visai
buržuazijai. 1848 m. revoliucija Vokietijos sąjungoje
1848 m. revoliucija Vokietijoje tapo neišvengiama. Vokietijos sąjunga
buvo atsilikusi su gausybe feodalinių liekanų, susiskaldžiusi, dėl to kilo
pavojus patekti į kitų valstybių įtakos sferas. Pagrindiniai revoliucijos
uždaviniai buvo:

1. Vokietijos suvienijimas į nacionalinę valstybę,

2. Valstiečių išlaisvinimas iš feodalinių prievolių ir apskritai
feodalizmo liekanų, absoliutizmo likvidavimas.

Pirmieji į kovą stojo Badeno hercogystės gyventojai, sužinoję, kad
Prancūzijoje nuversta monarchija. Vakarų ir Pietvakarių Vokietijos
valstybėse revoliucija nugalėjo greitai ir lengvai. Tą lėmė darnūs
liaudies, ypač valstiečių, veiksmai.

Pagrindiniai 1848 m. revoliucijos Vokietijos sąjungoje įvykiai
plėtojosi Prūsijoje. Ir čia iš pradžių laimėjo liaudis, darbininkai, tačiau
jie buvo greitai numalšinti.

Revoliucija Vokietijoje pralaimėjo, nes nebuvo vieningo vadovaujančio
centro, o darbininkai, buržuazija ir valstiečiai nesugebėjo suderinti savo
veiksmų, šalyje tebebuvo stiprios monarchistinės tradicijos.

Tačiau kaip ir Prancūzijos, taip ir Vokietijos revoliucija nebuvo
bevaisė. Antai Prūsija nuo 1848 m. ėmė gyventi konstitucija, kurioje buvo
legalizuota politinė kova, spaudos laisvė, nustatyta visuotinė rinkimų
teisė. Nors ir apkarpyta 1849 m., konstitucija buvo santvarkos žingsnis į
priekį. Apskritai 1848 m. buržuazinė revoliucija paspartino Vokietijos
raidą kapitalistiniu keliu, sąlygojo vėlesnį jos suvienijimą. 1848 m. revoliucija Austrijos Imperijoje
Daugianacionalinė Habsburgų Imperija 1848 m. subrendo revoliuciniam
feodalinės santvarkos, tapusios nepakeliama didžiajai gyventojų daugumai,
nuvertimui. Ėmė bruzdėti visi žemesnieji gyventojų sluoksniai. Nederlingais
1845–47 metais labai išaugo maisto produktų kainos. Sparčiai daugėjo
bedarbių. Revoliucijos uždaviniai, kuriuos formulavo buržuazija, buvo daug
nuosaikesni už Prancūzijos:

1. Įkurti konstitucinę monarchiją.

2. Už išpirką panaikinti valstiečių prievoles.

3. Įvairios „smulkmenos”–likviduoti cechus, cenzūrą.

Kaip ir Vokietijoje, signalas pradėti veiksmus buvo žinia apie Liepos
monarchijos nuvertimą Prancūzijoje. Kovo 13 d. Vienoje įvyko sukilimas.
Imperatorius, išgąsdintas sukilimo užmojų, sutiko padaryti kai kurių
nuolaidų. Dar po trijų dienų buvo padaryta didžiulių nuolaidų–sušauktas
luomų susirinkimas konstitucijai paruošti. Buvo pasiekta pergalė. Čia
buržuazija pasitraukė iš revoliucijos. Balandžio mėnesį paskelbtas
palyginti pažangios konstitucijos projektas.

Tačiau reakcinės jėgos nesiruošė pasiduoti. Ypač jos suaktyvėjo po
Italijos revoliucijos ir Prahos sukilimo pralaimėjimų. Rudens pabaigoje
krito apsupta Viena, revoliucija pralaimėjo.

Revolucija buvo rimtas bandymas sunaikinti absoliutinę Imperijos
santvarką, ji neliko beprasmė–prie senosios feodalinės absoliutinės
santvarkos nebuvo sugrįžta, bent jau socialinėje ekonominėje sferoje.
Susidarė neoabsoliutizmas–stambiosios buržuazijos ir dvarininkijos sąjunga. 1848 m. revoliucija Vengrijoje
Vasario įvykiai Prancūzijoje paspartino revoliuciją ir Vengrijoje.
Vengrija tuo metu buvo Austrijos Imperijos dalis, vengrų tauta kentė
nacionalinę priespaudą. Revoliucijos tikslus išdėstė bajorų opozicijos
lyderis Lajošas Košutas:

1. Atkurti Vengrijos konstituciją.

2. Nedelsiant įgyvendinti plačias reformas.

3. Paskirti parlamentui atsakingą vyriausybę.

Sukilimas Vengrijoje prasidėjo maždaug tuo pat metu, kaip ir
Austrijoje–kovo mėnesio viduryje. Iš pradžių buvo pasiekta pergalė–pradėtos
vykdyti reformos. Tačiau, sutriuškinus Austrijos revoliuciją, atėjo eilė ir
Vengrijai. Bet čia Vienos dvarui teko gėdingai prašyti rusų pagalbos.

1849 m. vasarą rusų kariuomenė nuslopino Vengrijos revoliuciją.
Vengrija liko Austrijos Imperijos dalimi, čia taip pat suklestėjo
neoabsoliutizmas. 1848 m. revoliucija Italijoje
1846–1847 m. Italijoje ėmė ryškėti artėjančios revoliucijos požymiai.
Badas ir nepritekliai (46–47 m. buvo nederlingi) sukėlė miesto ir kaimo
žmonių neramumus, protestus. Liberalioji buržuazinė opozicija atkakliai
reikalavo pertvarkymų. Italijos revoliucijos tikslai:

1. Sukurti vieningą nacionalinę Italijos valstybę.

2. Įvykdyti demokratinius pertvarkymus.

Sukilimas prasidėjo Sicilijoje, vėliau sujudo daugelis kitų
valstybėlių: Neapolio Karalystė, Sardinijos Karalystė, Popiežiaus Valstybė,
Lombardija, Venecija. Prasidėjo Nepriklausomybės karas–kova su austrais.
Išoriniai ir vidiniai priešai, susiskaldymas, nevieningumas–visa tai lėmė
Italijos revoliucijos pralaimėjimą–rugpjūčio 22 d. pasidavė Romos
Respublika–paskutinė revoliucijos tvirtovė.

Revoliucijos reikšmė yra ta, kad italai labai aktyviai įsitraukė į
kovą už nacionalinį išsivadavimą, demokratinius pertvarkymus. Taip
formavosi nacionalinė savimonė. Italijos revoliucija kuriam laikui
išklibino austrų režimą–prasidėjo atkakli kova dėl šalies suvienijimo. Vokietijos imperijos susikūrimas XIX a.
Šeštajame–septintajame dešimtmetyje Vokietijos valstybėse pramonės
perversmas įgavo didžiausią mąstą: pramonės produkcijos apimtis padidėjo
daugiau nei dvigubai, gamybos priemonių gamyba pralenkė vartojimo reikmenų
gamybą. Reino sritis, Saksonija, Silezija, Berlynas tapo tikrais
industriniais centrais. Vien tik Prūsijoje geležinkelių ilgis padidėjo nuo
3869 km 1850 m. iki 11.523 km 1870 m. Gerokai išsiplėtė vidaus ir užsienio
prekyba. Pramonės plėtotę smarkiai spartino po 1848 m. revoliucijos
sustiprėjusi Muitų Sąjunga, kuri atsirado todėl, kad reikėjo sukurti visos
Vokietijos vidaus rinką. 1850 m. buvo priimtas įstatymas „Dėl dvarininkų ir
valstiečių santykių sureguliavimo”, pagal kurį valstiečiai buvo atleisti
nuo kai kurių prievolių, o nuo kitų galėjo išsipirkti per 56 metus.
Realizuojant šį įstatymą, per keletą metų buvo išpirkti 12.706 stambūs ir
1.014.341 smulkūs valstiečių ūkiai. Taigi, VI–VII XIX a. dešimtmečiuose
Vokietijos sąjungos valstybės sparčiai žengė kapitalistinės raidos keliu.
Didžiausia pažangos kliūtimi tapo susiskaldymas.

1849 m. Berlyne įvyko Prūsijos karaliaus pakviestų Prūsijos,
Austrijos, Bavarijos, Saksonijos ir Hanoverio delegatų pasitarimas dėl
tolesnio Vokietijos Sąjungos likimo. Austrijos ir Bavarijos delegatai,
susipažinę su Prūsijos pasiūlytu reorganizavimo planu, iškart paliko
pasitarimą, mat Austrija siekė „vienytojos” vaidmens, o Bavarija ir ypač
Prūsija šioje srityje taip pat turėjo rimtų pretenzijų. Tačiau likę
pasitarime Prūsija, Saksonija ir Hanoveris paruošė ir 1849 m. pasirašė
vadinamąją „Trijų karalių uniją” arba Prūsijos uniją. Tai buvo pirmasis
Prūsijos bandymas jai vadovaujant suvienyti Šiaurės Vokietijos valstybes.

1850 m. Frankfurte prie Maino Austrija sušaukė analogišką pasitarimą,
į kurį pakvietė Vokietijos valstybių delegacijas. Austrija siūlė
reorganizuoti Vokietijos Sąjungos Seimą–pagal ši planą jam paeiliui turėjo
pirmininkauti Austrija ir Prūsija. Tai labai nepatiko Prūsijai, ir ši 1850
m. rugsėjo mėnesį paskelbė mobilizaciją. Iškilo karo tarp Austrijos ir
Prūsijos grėsmė. Tačiau į konfliktą įsikišo caras Nikolajus I. Čia jis rėmė
Austriją.

1850 m. lapkričio mėnesį Olmiuce įvyko Austrijos ir Prūsijos atstovų
pasitarimas. Austrija iškėlė tris sąlygas:

1. Demobilizuoti Prūsijos kariuomenę.

2. Paleisti „Trijų karalių uniją”.

3. Pripažinti Vokietijos Sąjungos Seimą kaip įgaliotąjį Sąjungos
atstovą.

Prūsijai teko atsisakyti savo pretenzijų į vadovaujantį vaidmenį. Taip
pirmasis kovos tarp „didžiavokiško”–Austriško ir „mažavokiško”–Prūsiško
suvienijimų etapas baigėsi Prūsijos „pažeminimu Olmiuce”.

1857 m. susirgus Prūsijos karaliui Fridrichui Vilhelmui IV (sutrikus
psichikai), princas Vilhelmas, jo brolis, buvo paskirtas regentu, o 1861
m., kai mirė brolis,– karaliumi Vilhelmu I. 1858 m. princas paledo
vyriausybę ir pakvietė į valdžią nuosaikiuosius liberalus–jiems žadėjo
reformų. 1858 m. rinkimuose į landtagą liberalai gavo daugumą. Šie
politiniai poslinkai Prūsijoje darė tam tikrą poveikį ir kitoms Vokietijos
valstybėms, pvz., Bavarijoje atsistatydino itin reakcinga vyriausybė.

Prūsijos kariuomenė nebuvo stipri. Tą įrodė ir jos nesugebėjimas
priešintis sukilėliams 1848–49 m. revoliucijoje. Kariuomenę daugiausiai
sudarė liaudies pašauktiniai, šaukiami tik karo metui–tai nebuvo
profesionali reguliarioji armija. Tačiau Prūsijos pretenzijos tapti
Vokietijos vienytoja reikalavo turėti daug pajėgesnę kariuomenę, todėl
armijos perorganizavimas tapo pagrindiniu uždaviniu.

1860 m. karo ministras fon Ronas pateikė Prūsijos landtagui
kariuomenės reorganizavimo projektą: dvigubai padidinti jos sudėtį ir
privalomosios karinės tarnybos laiką padidinti nuo dviejų iki trijų metų, o
tam reikėjo. padidinti karinį biudžetą. Čia ir prasidėjo nesutarimai tarp
liberaliosios parlamento daugumos ir karūnos–projektas buvo atmestas. Šie
prieštaravimai palaipsniui gilėjo, kol 1862 m. deputatai atsisakė
patvirtinti vyriausybės pasiūlytą biudžeto projektą ir kovo 11 d. karalius
paleido Deputatų rūmus–landtagą. Tačiau naujuose rinkimuose liberalai vėl
gavo daugumą. Hohencolernų monarchiją apėmė gili krizė. Vilhelmas I ėmė
netgi kalbėti apie atsisakymą nuo sosto. Tokiu būdu reikėjo rasti kažkokį
sprendimą susidariusiame konflikte tarp teisės ir jėgos.

1962 m. rugsėjo 23 dieną sprendimas buvo rastas–karalius į Prūsijos
ministro prezidento postą pakvietė dvarininką Ottą fon Bismarką, pelniusį
„tvirto žmogaus” reputaciją. Apie jį velionis Fridrichas Vilhelmas IV buvo
sakęs: „Baisus reakcionierius, atsiduoda krauju, panaudoti vėliau”.
Bismarkas buvo pakviestas duoti griežtą atkirtį liberalams sunkiu Prūsijos
karūnai laikmečiu.

Atėjęs į landtagą jis pareikalavo patvirtinti savo kariuomenės
perorganizavimo projektą. Landtagas atsisakė. Tuomet Bismarkas savavališkai
įvykdė kariuomenės reformą, išleisdamas didžiules lėšas jai perorganizuoti
ir apginkluoti. Teisės ir jėgos konfliktas baigėsi Bismarko pergale, nes jo
rankose buvo armija ir policija. Jis ėmė vykdyti stiprios kadrinės armijos
formavimo planą, kad paskui, remdamasis jos jėga ir prieš nieką
nesustodamas, galėtų „geležimi ir krauju” suvienyti Vokietiją.

Šį vienijimą Bismarkas pradėjo nuo to, kad pirmiausiai prie Vokietijos
prijungė Šlezvigą ir Holšteiną, kurie tuomet įėjo į Danijos sudėtį–1864 m.
Prūsija ir Austrija pradėjo karą prieš Daniją, kuris baigėsi po kelių
mėnesių. Nei Rusija, nei Prancūzija nepadėjo Danijai, nors pagal 1852 m.
Londono protokolą ir buvo įsipareigojusios ginti jos vientisumą (mat
Prancūzija buvo įsivėlusi į avantiūrą Meksikoje, o Rusija malšino 1863 m.
Lenkijos–Lietuvos sukilimą). Tarp Austrijos ir Prūsijos prasidėjo ilgos
derybos dėl grobio, kurios baigėsi 1865 m. Hašteino konvencija, pagal kurią
Prūsijai atiteko Šlezvigas, o Austrijai–Holšteinas; mažutė Lanenburgo
Hercogystė taip pat buvo prijungta prie Prūsijos. Tačiau nei Prūsijos, nei
Austrijos nepatenkino konvencijos sąlygos–Prūsija siekė visam laikui
išstumti Austriją iš Vokietijos Sąjungos. Bet tam pirmiausiai reikėjo
užsitikrinti Prancūzijos neutralitetą, nes Napoleonas III skatino Pietų
Vokietijos valstybių politiką prieš Prūsiją ir norėjo plėsti savo įtaką šių
valstybių tarpe. Asmeniškai susitikęs su Napoleonu III, Bismarkas už
Prancūzijos neutralitetą žadėjo nekliudyti šiai prisijungti dalį Belgijos
ir žemes palei kairįjį Reino krantą. Be to, kad kare būtų lengviau sumušti
Austriją, 1866 m. balandžio mėnesį Bismarkas sudarė slaptą susitarimą su
Italija, pažadėdamas leisti jai prisijungti Veneciją po karo su Austrija.

1866 m. Prūsijos kariuomenė užėmė Holšteiną. Sąjungos Seimas
(Austrijos siūlymu) nusprendė mobilizuoti visų Vokietijos valstybių armijas
kovai su Prūsija. Atsakydama į tai, Prūsijos kariuomenė birželio 16 d.
įžengė į Saksoniją, Hanoverį, Heseno Kaselį ir užpuolė Austriją. Faktiškai
kariavo tik Austrija, kuriai gana neblogai sekėsi Italijos fronte, tačiau
karas su Prūsija nesisekė. 1866 m. liepos 3 d. Čekijoje prie Sadovo kaimo
Prūsijos kariuomenė sutriuškino Austrijos kariuomenę. Taip pat sėkmingai
buvo sumuštos ir visų nepaklusnių Vokietijos valstybėlių armijos. 1866 m.
rugpjūčio 24 d. Prahoje Austrija ir Prūsija pasirašė taikos sutartį, pagal
kurią Austrija visiems laikams pasitraukė iš Vokietijos Sąjungos ir
atsisakė bet kokių pretenzijų į hegemoniją Vokietijos valstybėse.

Tai dar nebuvo vienijimo pabaiga. Bismarkui dar teko nemažai
pasistengti ir diplomatinėje srityje: po ilgų derybų ir grasinimų jis
įkalbėjo Rusijos imperatorių Aleksan.drą II nesikišti į Vokietijos reikalus
ir nesiekti buvusių smulkių monarchijų restauravimo;

Dar prieš Prahos sutartį Bismarkas pradėjo kurti naują Šiaurės
Vokietijos Sąjungą, vadovaujamą Prūsijos. Į šią Sąjungą įėjo žemės,
esančios į Šiaurę nuo Maino upės. Pačios Prūsijos teritorija padidėjo 1.500
kvadratinių mylių, o gyventojų pagausėjo 4,5 milijono žmonių. Į Sąjungą
neįėjo tik Bavarija, Badenas, Viurtembergas ir dalis Heseno–Darmštato,
tačiau šios teritorijos jau buvo sudarusios karinį bloką su Prūsija ir
glaudžiai susijusios su ja ekonomiškai.

Taip smarkioje kovoje buvo likviduota senoji Vokietijos Sąjunga ir
Austrija visam laikui nušalinta nuo Vokietijos reikalų sprendimo.

1867 m. pradžioje susirinkęs Šiaurės Vokietijos reichstagas patvirtino
Sąjungos konstituciją, pagal kurią visą valstybės valdžią savo rankose
turėjo paveldimas „prezidentas”–Prūsijos karalius; jis buvo ir vyriausias
sąjungininkų armijos vadas. Jo pavaduotoju buvo Sąjungos kancleris.
Sąjungos Taryba buvo ne renkama, o formuojama iš sąjunginių valstybių
atstovų–iš 43 narių 17 buvo Prūsijos atstovai. Žemesnieji reichstago rūmai,
kuriuos sudarė 297 deputatai, buvo renkami gyventojų vyrų visuotiniu
balsavimu.

Vokietijos suvienijimas baigėsi 1870–1871 m.–po karo su Prancūzija.
1871 m. sausio mėnesį Vilhelmas I buvo paskelbtas Vokietijos Imperijos
imperatoriumi. Į šią imperiją dabar jau įėjo ir Pietų Vokietijos valstybės. Karinių blokų formavimasis Europoje
XIX a. pabaigoje didėjo prieštaravimai tarp Europos valstybių. Dėl šių
prieštaravimų susiformavo du kariniai blokai: Trilypė Sąjunga ir Antantė.

Pagrindą Trilypei Sąjungai davė karinis Vokietijos ir Austrijos
susitarimas, pasirašytas 1882 m. Vėliau prie šios sąjungos prisidėjo ir
Italija, kuri nebuvo labai patikima sąjungininkė.

Antantei pradžią davė 1893 m. pasirašyta karinė sutartis tarp Anglijos
ir Prancūzijos. 1907 m. prie Antantės prisijungė Rusija.

Abu šie kariniai blokai buvo labai agresyvūs. 1905–1907 m. revoliucija Rusijoje
1905–1907 m. Rusijoje įvyko pirmoji buržuazinė revoliucija. Jos
priežastys. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje įvairiose Rusijos gyvenimo
srityse gilėjo prieštaravimai. To priežastis–gausios feodalinės liekanos,
nes į kapitalistinį vystymosi kelią Rusija įžengė ne revoliuciniu, o
reformų keliu. Didžiausia liekana žemės ūkyje buvo dvarininkinė žemėvalda.
Milijonai valstiečių neturėjo žemės, kita valstietijos dalis buvo
nepaprastai nuskurdusi. Žemei apdirbti buvo naudojama labai primityvi
technika–mediniai įrankiai. Valstiečiai tebemokėjo išperkamuosius mokesčius
valstybei. Buvo ir pasiturinčių valstiečių, bet vystytis šiam sluoksniui
trukdė išlikusi kaimo bendruomenė.

Didžiausia feodalinė liekana politinėje srityje buvo caro patvaldystė.
Caro valdžios praktiškai niekas neribojo. Sparčiam pramonės vystymuisi
trukdė siaura vidaus rinka, kadangi didžioji gyventojų dalis buvo
nuskurdusi.

Dar viena priežastis–nesėkmingas Rusijos–Japonijos karas, kurį Rusija
pralaimėjo ir prarado įtakos sferas Tolimuosiuose Rytuose. Revoliuciją
paskatino ir 1902–1903 m. nederlius, dėl kurio kilo badas.

Pradžią revoliucijai davė 1905 m. sausio 9 d. įvykiai
Peterburge–kruvinasis sekmadienis–caro įsakymu buvo sušaudyta taiki žmonių
demonstracija, ėjusi prašyti malonių iš caro. Revoliucijos uždaviniai
1. Nuversti patvaldystę.

2. Paskelbti Rusiją demokratine respublika.

3. Panaikinti dvarininkinę žemėvaldą ir kitas feodalizmo liakanas
žemės ūkyje.

4. Įvesti 8–ių valandų darbo dieną.

5. Suteikti plačias demokratines teises ir laisves.

I 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas

Streikų ir demonstracijų laikotarpis. Šiame laikotarpyje bolševikai ir
menševikai išsiaiškino savo požiūrius į vykstančius įvykius. Bolševikai
III–ame suvažiavime Londone, menševikai–Lozanoje. Ir vieni, ir kiti įvykius
apibūdino kaip buržuazinę revoliuciją. Bolševikai laikėsi nuomonės, kad
hegemonu turi tapti proletariatas. Menševikai aiškino, kad vadovas turi
būti buržuazija–jie buvo teisūs. Skyrėsi ir jų požiūriai į revoliucijos
tęstinumą. Bolševikai teigė, kad revoliucija turi peraugti į socialistinę,
todėl po buržuazinės revoliucijos valdžią turinti paimti koalicinė
vyriausybė, sudaryta iš buržuazijos ir socialdemokratų atstovų. Menševikai
manė, kad socialistinė revoliucija Rusijoje įmanoma tik po kokio 100 metų,
todėl valdžią turi paimti buržuazija. II 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas
Menševikai kovos forma laikė politinį streiką, bolševikai,
pripažindami ir politinį streiką, aukščiausia kovos forma laikė ginkluotą
sukilimą. Menševikai didžiausią įtaką turėjo Peterburgo darbininkams, todėl
įvykiai čia klostėsi palyginti taikiai. Bolševikai didžiausią įtaką turėjo
Maskvos darbininkams, todėl čia įvykiai klostėsi daug audringiau.

Spalio pradžioje Maskvoje prasidėjo politinis streikas, tapęs visos
Rusijos politiniu streiku. Išsigandęs caras spalio 17 d. išleido manifestą,
kuriame pažadėjo sušaukti atstovaujamąjį įstatymų leidimo organą–Valstybės
Dūmą, taip pat pažadėjo suteikti demokratines teises ir laisves. Buržuazija
šiais pažadais pasitenkino ir iš kovos pasitraukė. Gruodžio mėnesį
bolševikų iniciatyva Maskvoje prasidėjo ginkluotas sukilimas. Ginkluoti
sukilimai taip pat vyko Rostove prie Dono, Ufoje, Tambove, kai kuriuose
„nacionaliniuose pakraščiuose”. Tačiau armija neperėjo į sukilėlių pusę,
kaimas taip pat to neparėmė, todėl ginkluoti sukilėliai pralaimėjo.
Prasidėjo žiaurios represijos, revoliucija ėmė slūgti. III 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas
Šiame laikotarpyje buvo nemažai lokalinių, izoliuotų valstiečių
maištų–būdavo grobstomas ponų turtas–tai buvo tiesiog plėšikavimas. Buvo ir
atskirų karinių dalinių maištų. Į kovą įsijungė smulkių įmonių darbininkai.
Tačiau pavojaus caro valdžiai šis judėjimas jau nebesudarė.

Pralaimėjimo priežastys

1. Darbininkai buvo neorganizuoti, jų partija–susiskaldžiusi, be to,
vieni darbininkai buvo per silpni nuversti caro valdžią. Buržuazija, kurį
laiką buvusi sąjungininku, pasitraukė, pasitenkino malonėmis.

2. Armija dar tebevykdė savo funkcijas ir gynė valdžios interesus.

3. Carui padėjo užsienio valstybės.

Revoliucijos pasekmės

1. Nors ir labai apribotomis teisėmis, bet buvo sušaukta
atstovaujamoji institucija–Valstybės Dūma.

2. Valstiečiams panaikinti išperkamieji mokesčiai.

3. Pradėta vykdyti nauja buržuazinė Stolypino žemės reforma. Stolypino reforma Rusijoje
Didžiausia Rusijos bėda–reformos pradedamos, bet nebaigiamos. 1861 m.
žemės reforma taip pat buvo dalinė–paliktas pagrindinis
stabdys–dvarininkinė žemėvalda, taip pat–valstiečių bendruomenė. Rusijos
valstiečiai neturėjo privatinės teisės į žemę, todėl jos negalėjo parduoti.
Tai trukdė kapitalistinių ūkių formavimuisi. Todėl pagrindinis Stolypino
žemės reformos uždavinys buvo panaikinti bendruomenę, sudaryti sąlygas
kapitalizmui žemės ūkyje vystytis.

Be to, carui buvo reikalinga nauja atrama kaime, nes valstiečiai,
įsijungę į revoliuciją, pasirodė nepatikimi. Ta atrama turėjo tapti kulokai
(buožės). Žemė tapo privatine valstiečio nuosavybe. Taip buvo pakirstas
bendruomenės pamatas. Valstiečiai gavo teisę keltis į vienkiemius, gauti
dirbamos žemės vienoje vietoje šalia vienkiemio. Jie gavo teisę keltis į
Rusijos pakraščius (daugiausia–į Sibirą, kur buvo daug laisvų žemių).

Keliantis į vienkiemius arba į pakraščius reikėjo daug pinigų, todėl
šia teise galėjo pasinaudoti tik maža valstiečių dalis. Dauguma valstiečių
nenorėjo ardyti bendruomenės, todėl kėlimasis į vienkiemius kartais būdavo
atliekamas jėga.

Stolypino reforma sudarė daug palankesnes sąlygas vystytis
kapitalistiniams santykiams žemės ūkyje, tačiau panaikinti žemės ūkio
atsilikimo nepajėgė. Reforma liko neužbaigta, nes buvo apeitas svarbiausias
klausimas–dvarininkinė žemėvalda. Pirmasis pasaulinis karas
Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys

1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis,
sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu,
ir šalių, nesenai į jį įstojusių.

2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.

Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūziją
išstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalinti
Anglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijos
kolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12
kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją.

Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją,
sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose.

Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekė
užgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją.

Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių.

Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelų
sąsiaurius.

Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusams
isitvirtinti Balkanuose.

Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje.

Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltos
visos šios šalys. I Pasaulinio karo pasekmės
Didžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trys
imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrė
daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija,
Suomija, Lenkija.

I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas,
daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karo
pasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova už
taiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas.

Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos II
Pasaulinio karo. kilimui.

Pirmasis pasaulinis karas Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys
1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis,
sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu,
ir šalių, nesenai į jį įstojusių.

2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.

Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūziją
išstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalinti
Anglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijos
kolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12
kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją.

Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją,
sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose.

Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekė
užgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją.

Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių.

Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelų
sąsiaurius.

Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusams
isitvirtinti Balkanuose.

Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje.

Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltos
visos šios šalys.

I Pasaulinio karo pasekmės

Didžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trys
imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrė
daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija,
Suomija, Lenkija.

I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas,
daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karo
pasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova už
taiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas.

Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos II
Pasaulinio karo. kilimui. Europos perdalijimas po Versalio taikos
1919 m. Versalio sutartimi buvo pakeistos kai kurių valstybių sienos.
Pasikeitė Voketijos–Lenkijos siena–Lenkijai grąžintas Gdanskas, Aukštutinė
Silezija, Pamarys. Lenkija gavo išėjimą į Baltijos jūrą. Kai kurios
Vokietijos teritorijos buvo atiduotos Danijai (Šlezvigas ir Holšteinas).

Prancūzija iš Vokietijos atsiėmė Elzasą, Lotaringiją, atplėšė Saro
sritį. Besarabija buvo priskirta Rumunijai. Vakarų Ukraina, Vakarų
Baltarusija ir Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai. Vasario revoliucijos Rusijoje
Buržuazinės–demokratinės Vasario revoliucijos priežastys buvo tokios
pat, kaip 1905–1907 m. revoliucijos. Tai–caro patvaldystė, dvarininkų
žemėvalda, demokratijos nebuvimas. Visus prieštaravimus Rusijoje pagilino I
Pasaulinio Jo metu carizmas parodė visišką savo bejėgiškumą, todėl
buržuazija ėmė atvirai parėjinėti į opoziciją carui. Ji pradėjo reikalauti,
kad caras buržuazinių partijų pagrindu sudarytų pasitikėjimo vyriausybę,
kuri remtųsi Dūma. Tačiau caras atsisakė tą padaryti, o Dūmą išvaikė.

Tuo metu caro rūmuose didelę įtaką turėjo visokie perėjūnai,
karjeristai (su Rasputinu priešakyje). Ministrų Kabinetas grobstė iždo
lėšas, caro rūmuose veikė net išdavikai, kurie išduodavo karines valstybės
paslaptis.

Buržuazija pradėjo ruošti sąmokslą prieš carą. Prie sąmokslininkų
prisidėjo ir caro brolis Michailas. Jų tikslas buvo priversti Nikolajų II
atsisakyti sosto sūnaus naudai, regentu paskiriant Michailą (palyginti
pažangų). Sąmokslininkai buvo išaiškinti, jiems tepavyko užmušti Rasputiną.
Visa tai rodė, kad buržuazija ėmė siekti carizmo nuvertimo.

Karas visiškai sužlugdė Rusijos ūkį. Prasidėjo badas, nes į karą išėjo
apie pusė darbingų kaimiečių, sumažėjo dirbamų žemių plotai. Nors grūdų
atsargos Rusijos pakraščiuose ir buvo didelės, bet į centrą jų nebuvo
įmanoma pristatyti, kadangi karo metais visiškai sutriko geležinkelis.
Masiškai užsidarinėjo gamyklos, nes trūko kuro, žaliavų. Prasidėjo
nedarbas, sutriko finansų sistema. Viena karo diena Rusijai kainavo 50 mln
rublių, todėl buvo imta leisti poperinius pinigus, krito rublio vertė.
Prasidėjo spekuliacija. Ūkio suirutė į kovą kėlė milijonus žmonių. Dar
viena priežastis, paspartinusi revoliuciją, tai–antikarinės nuotaikos ne
tik tarp civilių, bet ir tarp kareivių, nes karas užsitęsė, o Rusija buvo
ant pralaimėjimo slenksčio. Kareiviai buvo basi, alkani, jie pradėjo
masiškai bėgti iš fronto, kai kuriuose fronto ruožuose net broliavosi su
vokiečiais. Dėl visų šių priežasčių ir kilo antroji Rusijos revoliucija.

Revoliucijos uždaviniai buvo tokie pat, kaip ir pirmosios
revoliucijos: nuversti patvaldystę, paskelbti demokratinę respubliką,
įvesti 8–ių valandų darbo dieną, panaikinti dvarininkinę žemėvaldą,
suteikti demokratines laisves ir teises. Dvivaldystė Rusijoje
Dar vykstant revoliucijai ėmė kurtis tarybos. Vasario 27 d. buvo
išrinkta Petrogrado taryba. Bolševikai rinkimus pralaimėjo, daugumą
taryboje turėjo menševikai ir eserai. Šią tarybą rėmė 200.000 Petrogrado
kareivių įgula. Taryba tapo realia miesto valdžia. Tačiau paimti į savo
rankas visos Rusijos valdžią taryba nenorėjo, nes menševikai laikėsi
nuomonės, kad valdžią paimti turi buržuazija. Todėl taryba leido sudaryti
buržuazinę Laikinąją vyriausybę. Vyriausybė buvo sudaryta iš Dūmos
deputatų, jos vadovu tapo kunigaikštis Lvovas. Petrograde susidarė
dvivaldystė.

Bolševikai ir toliau laikėsi nuomonės, kad buržuazinė revoliucija turi
peraugti į socialistinę. Dar savo balandžio tezėse Leninas numatė du
perėjimo kelius: taikų arba ginkluotą. Norint pereiti taikiu keliu, jo
nuomone, reikėjo bolševizuoti tarybas ir pradėti socialistinius
pertvarkymus. Todėl bolševikai iškėlė šūkį „Visa valdžia taryboms!”. O
jeigu sąlygos pasikeistų, reikia ruoštis ginkluotam sukilimui. Vienaip ar
kitaip, bet bolševikų uždavinys buvo paimti valdžią į savo rankas. Vasario revoliucijos pasekmės
1. Panaikinta caro patvaldystė.

2. Rusija paskelbta demokratine respublika.

3. Legalizuotos visos partijos (ir bolševikų), iš kalėjimų paleisti
tūkstančiai politkalinių.

4. Paskelbtos demokratinės teisės ir laisvės. 1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje
Rusijos liaudis iš Laikinosios vyriausybės laukė labai daug. Visų
pirma, tikėtasi, kad Rusija išstos iš karo. Ypatingai to norėjo kareiviai.
Valstiečiai laukė, kad kuo greičiau būtų panaikinta dvarininkinė žemėvalda.
Tačiau Laikinoji vyriausybė nedarė nei vieno, nei kito. Dar balandžio
mėnesį Lvovo vyriausybė sąjungininkams paskelbė, kad Rusija toliau dalyvaus
kare. Tai sukėlė didžulį Rusijos žmonių nepasitenkinimą. Kilo vyriausybės
krizė, buvo pakeistas ministras pirmininkas ir kai kurie ministrai.
Premjeru tapo Kerenskis. O žemės klausimą Laikinoji vyriausybė ruošėsi
spręsti steigiamajame suvažiavme, kuris turėjo būti sušauktas pasibaigus
karui.

Normaliomis sąlygomis toks vyriausybės sprendimas gal ir būtų
teisingas, bet tuo metu Rusija buvo tarsi parako statinė, pasiruošusi
sprogti. Tai buvo Laikinosios vyriausybės klaidos, kuriomis puikiai
sugebėjo pasinaudoti bolševikai. Jie žadėjo, kad, paėmę valdžią, nedelsiant
nutrauks karą ir žemę išdalins valstiečiams.

Liepos mėnesį Kerenskio vyriausybė pradėjo demokratinių jėgų puolimą.
Petrogrado taryba tam pritarė, todėl bolševikai nuėmė šūkį „Visa valdžia
taryboms!”. VI–as bolševikų partijos suvažiavimas, įvykęs liepos mėnesį,
priėmė nutarimą ruoštis ginkluotam sukilimui.

Pirmame visos Rusijos tarybų suvažiavime laimėjo menševikai.
Bolševikai suprato, kad legaliu poltiniu keliu jie į valdžią neateis.
Spalio mėnesį jie pradėjo ruoštis ginkluotam perversmui. Buvo sudarytas
Karinis Revoliucinis Komitetas (KRK), kuris turėjo paruošti sukilimą pagal
Lenino sudarytą planą. Plano esmę sudarė staigus puolimas, visų strateginių
taškų (pašto, telegrafo, stočių, tiltų) užėmimas. Sukilimo ruošimui
vadovavo L. Trockis.

Ne visi CK nariai buvo už ginkluotą perversmą. Tam priešinosi
Zinovjevas ir Kamenevas. Savo abejones jie išspausdino viename menševikų
laikraštyje. Taip buvo atskleistas ruošiamo perversmo planas. Spalio 24 d.
vyriausybė pradėjo bolševikų puolimą (užėmė štabus.), todėl bolševikai
iškart pradėjo ginkluotą perversmą. Perversmas baigėsi spalio 26 d. Žiemos
rūmų šturmu. Laikinoji vyriausybė buvo areštuota, Kerenskis pabėgo. Valdžią
į savo rankas paėmė bolševikai.

Tą pačią dieną prasidėjo II Rusijos tarybų suvažiavimas, kuris
paskelbė, kad nuo šiol visa valdžia pereina į suvažiavimo rankas. Išrinkti
valdžios organai. Darbui tarp suvažiavimų aukščiausia valdžia tapo visos
Rusijos Centro Vykdomasis Komitetas. Į jį, be bolševikų, buvo išrinkta
keletas menševikų ir kairiųjų eserų. Vykdomuoju valdžios organu tapo
Liaudies Komisarų Taryba, į kurią įėjo tik bolševikai.

II suvažiavimas priėmė dekretus dėl žemės ir taikos. Bolševikai
atsidūrė valdžioje. Pilietinis karas Rusijoje
Tuoj po ginkluoto sukilimo nuverstų sluoksnių atstovai, absoliuti
dauguma karininkų, didžioji dalis kazokų, nemažai valstiečių stojo į
pasipriešinimo kelią. Prasidėjo pilietinis karas. Rusija susiskirstė į dvi
stovyklas: baltuosius ir raudonuosius.

Pirmas karo etapas truko iki 1918 m. kovo mėnesio. Šį etapą bolševikai
laimėjo, nes, pradėję vykdyti žemės reformą, į savo pusę patraukė didžiąją
dalį valstiečių. Tačiau 1918 m. pavasarį vyriausybė įvedė maisto produktų
diktatūrą–masiškai iš valstiečių ėmė atiminėti maisto produktus. Kaimuose
sovietų valdžia praktiškai buvo panaikinta ir atiduota varguomenės
komitetams, turėjusiems didžiulius įgaliojimus. Tai sukėlė naują
pasipiktinimo bangą kaime.

1918 m. pavasarį prasidėjo naujas pilietinio karo etapas. Bolševikų
padėtį sunkino tai, kad prie Volgos ir Sibire sukilo čekų belaisvių pulkai.
Į kai kuriuos Rusijos uostus įplaukė užsienio valstybių laivai. Sovietų
valdžios likimas sprendėsi Rytuose, Pietuose, prie Petrogrado, prie Dono,
susidarė fronto žiedas. Ypatingai pavojinga padėtis susiklostė Rytuose.
Ufoje buvo įkurta Ufos direktorija–tarsi atskira valstybė, kuriai vadovavo
buvęs caro admirolas Kolčakas.

1918 m. vasarą–1919 m. pavasarį visos bolševikų jėgos buvo mestos
prieš Kolčaką. Tuo laiku Rusija buvo paskelbta karo stovykla, veikė karo
meto įstatymai, prasidėjo žiaurios represijos–įvestas raudonasis teroras.
1919 m. pavasarį Kolčako armija buvo sutriuškinta, jai mėginant susijungti
su Denikino kariuomene, veikusia Pietuose. 1919 m. buvo ypatingai sunkūs:
itin aršios kovos vyko Pietuose (Ukrainoje). Denikinas jau buvo priėjęs
prie Tulos (netoli Maskvos), Judeničius kelis kartus puolė Petrogradą. 1920
m. pradžioje Pietų frontas buvo likviduotas, Denikinas sumuštas. Jo armijos
likučiai pasitraukė į Krymą, kur jiems vadovauti ėmė Vrangelis. 1920 m.
balandį puolimą prieš Sovietų Rusiją pradėjo Lenkija. Tuo pasinaudojęs,
puolimą pradėjo ir Vrangelis. Karas su Lenkija pasibaigė Rygos sutartimi,
pagal kurią Lenkija gavo Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, o Vrangelis
buvo sumuštas.

Pilietinis karas baigėsi 1922 m., kai prie Rusijos buvo prijungta
Tolimųjų Rytų Respublika.

Viena iš priežasčių, dėl kurių bolševikai laimėjo–pačių baltųjų
politika. Kadangi rajonuose, kuriuose įsitvirtindavo baltieji, iš
valstiečių būdavo atimamos žemės, tai paskui juos nėjo valstiečiai. Be to,
Kolčakas siekė atkurti monarchiją, o Rusijoje tokios idėjos nebebuvo gajos.
Antra priežastis–bolševikai sugebėjo sukurti drausmingą daugiamilijoninę
kariuomenę. Trečia priežastis–žiaurios represijos įbaugino žmones. Reikia
pripažinti, kad dalis Rusijos žmonių, ypač jaunimas, patikėjo komunizmo
idėjomis, geresne ateitimi, kurią bolševikai žadėjo sukurti per labai
trumpą laiką. Dar viena priežastis–baltieji nesulaukė aktyvios užsienio
valstybių paramos. Jie gaudavo ginklų, pinigų, tačiau nė viena užsienio
šalis, išskyrus Lenkiją, atviros intervencijos nepradėjo, Sovietų Rusijai
karo nepaskelbė. Karinis komunizmas Rusijoje
Pilietinio karo metais buvo įvesta žiauri ekonominė politika, gavusi
karinio komunizmo vardą. Tai buvo tarsi komunizmo ir karinės diktatūros
mišinys, kurio esmę sudarė:

1. Maisto produktų nusavinimas iš valstiečių. Už nusavintus produktus
praktiškai nebūdavo atlyginama.

2. Uždrausta prekyba šalies viduje. Įvestas maisto ir pramoninių
prekių paskirstymas per darbovietes. Pinigai nebeteko savo funkcijų.

3. Suvalstybinta visa pramonė, net smulkios įmonės. Tuo padėtas
pamatas komandiniam–administraciniam valdymui atsirasti. Panaikinta įmonių
ūkiskaita, bet koks jų savarankiškumas. Įvesta darbo prievolė (visiems
luomams, moterims). Tie, kas neatlikdavo darbo prievolės, negaudavo maisto
produktų.

4. Įvestas nemokamas transportas, teatras, komunalinės paslaugos,
laikraščiai. 1919 m. pabaigoje buvo net priimtas nutarimas nemokamai
aprūpinti rūbais.

5. Darbo apmokėjime įvestas lygiavos principas (dirbk nedirbęs–gausi
tiek pat).

Karinio komunizmo pasekmės buvo baisios:

1. Valstiečiai sumažino dirbamos žemės plotus, nustojo auginti
gyvulius. Valstiečiai tą darė, žinodami, kad viskas, ką jie sukurs, bus
atimta. Dėl to šalyje prasidėjo baisus badas.

2. Visiškai smuko darbo našumas, nes lygiavos principas neskatino
gerai dirbti. Dėl to nepaprastai sumažėjo pačių būtiniausių prekių.
Rusijoje prasidėjo sukilimai, maištai. Sukildavo ne tik valstiečiai, bet ir
miestiečiai. Ypatingai grėsmingas buvo Kronštato jūreivių maištas. Sovietų
valdžiai iškilo rimtesnis nei pilietinio karo metais pavojus. NEP’as ir jo esmė
Per pilietinį karą Rusijoje buvo vykdoma pragaikštinga karinio
komunizmo politika, po kurios valstiečiai smarkiai sumažino dirbamos žemės
plotus, nustojo auginti gyvulius, kilo baisus badas, miestuose dėl lygiavos
principo labai krito darbo našumas, nepaprastai sumažėjo pačių būtiniausių
prekių, vyko sukilimai ir maištai. Taigi, būtina buvo nauja ekonominė
politika.

1921 m. X partijos suvažiavime tokia ekonominė politika–NEP–ir buvo
priimta. Šios politikos esmę sudarė:

1. Maisto produktų nusavinimo pakeitimas natūriniu mokesču, kurio
apimtis buvo dukart mažesnė už oficialią nusavinimo apimtį. Be to, mokesčio
dydis buvo konkretus ir valstiečiai jį žinojo iš anksto. Taip valstiečiai
vėl atgavo interesą našiau ūkininkauti, nes likusi nuo mokesčio produktų
dalis priklausė jiems. Valstiečiai netgi gavo teisę nuomoti žemę ir naudoti
joje samdomą darbo jėgą, nors tai ir buvo „Dekreto dėl žemės” laužymas.

2. Leidimas prekiauti. Karo metais, bijant spekuliacijos, buvo įvesta
paskirstymų per darbovietes sistema. Dabar vėl galima buvo laisvai
prekiauti, tik užsienio prekyba pasiliko valstybės monopoliu.

3. Pramonės liberalizacija ir dalinė denacionalizacija. Smulkiosios ir
vidutinės įmonės tapo nuomos objektu–jas nuomoti galėjo ir užsieniečai,
užsienio firmos. Įmonėms, likusioms valstybės žinioje, nustota
komanduoti–suteikta ūkiskaita, savarankiškumas.

4. Darbo prievolės, lygiavos apmokėjime principo, įvairių nemokamų
patarnavimų panaikinimas. Tai padarius vėl ėmė kurtis darbo biržos.

NEP’as teišsilaikė iki III–ojo dešimtmečio pabaigos, nors, priimant
šią ekonominę politiką, Leninas teigė, kad ji bus tvirta ir ilgalaikė.
Tačiau ir per trumpą savo egzistavimo laiką NEP’as spėjo duoti puikių
rezultatų. Jau 1925 m. (t.y.–po keturių metų!) pasėlių plotas pasiekė 1913
m. lygį, o gyvulių skaičius net viršijo prieškarinį. Tuo pat metu Rusijos
pramonė jau pajėgė aprūpinti gyventojus visomis būtiniausiomis prekėmis.
Išnyko eilės, sėkimingai įveikta finansnė krizė (milžiniška
infliacija)–1922 m. išleista tvirta valiuta–červoncas. Atsigavo
susisiekimas: atstatytas geležinkelis, tvarkomi keliai. Ėmė formuotis
prekių biržos, vykti įvairios komercinės mugės. Žodžiu, NEP’o politika buvo
tikras atokvėpis porevoliucinėje sovietų istorijoje. Tik gaila, kad jis
taip trumpai tegyvavo–iki 1927 m. Paskutinių Lenino straipsnių idėjos
Paskutiniuose savo straipsniuose ir laiškuose Leninas galutinai
suformavo socializmo sukūrimo planą. Straipsnyje „Apie kooperaciją” jis
nurodė, kad būtina kooperuoti (kolektyvizuoti) žemės ūkį–tai, jo nuomone,
yra būtina socializmo įgyvendinimo sąlyga. Straipsniuose „Apie socialistinį
lenktyniavimą”, „Verčiau mažiau, bet geriau” Leninas įrodinėjo
industrializacijos būtinumą. Nemaža dėmesio jis skyrė ir
kultūrai–kultūrinei revolucijai (pvz., straipsnyje „Puslapiai iš
dienoraščio”). Priešmirtiniame savo laiške suvažiavimui (taip ir
pavadintame) Leninas perspėjo partiją dėl Stalino, kaip kandidato užimti jo
postą. Jis įspėjo, kad „šis virėjas gamins tik aštrius patiekalus”, nes yra
itin nuožmaus charakterio ir labai siekiantis valdžios, egoistas ir

savanaudis. Deja, Stalinui pasisekė–„laiškas suvažiavimui” suvažiavimo
nepasiekė. Stalino valdžia
Po Lenino mirties į valdžią, pasiremdamas senais bolševikais, kuriuos
vėliau sunaikino, atėjo Stalinas. III-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmė
formuotis stalininė valdymo sistema, kuomet Stalinas ėmėsi avantiūristinių
savo planų įgyvendinimo. Tiek centre, tiek vietose jis kūrė sau ištikimą
valdymo aparatą. Iš svarbiausių postų šalino buvusius Lenino bendražygius
ir bendraminčius, vėliau su jais net fiziškai susidorojo. Prasidėjo bet
kokios opozicijos persekiojimas. Lagerių sistema Rusijoje pradėjo veikti
jau 1918 m.–pirmieji lageriai sukurti Solovkų salose, buvusiame vienuolyne.
Stalinas šią sistemą ištobulino, sukūręs galingą biurokratinį, aklai jam
paklusnų aparatą, paremtą baime, melu ir išdavystėmis. Jo veikla skaudžiai
atsiliepė ir ūkiui, nes iš gamybininkų buvo atimamas bet koks
savarankiškumas. Vienas po kito kuriami nerealūs planai žlugdė gamybines
šalies jėgas, visiškai smuko žemės ūkis.

Paskutinysis mėginimas įveikti stalininės sistemos ir asmens kulto
formavimąsi buvo 1934 m. XXII partijos suvažiavimas, kurio metu slaptu
balsavimu Stalinas nebuvo išrinktas genseku. Į istoriją šis suvažiavimas
įėjo „sušaudytojo suvažiavimo” vardu–tai reikia suprasti pažodžiui.

IV dešimtmečio viduryje–antroje pusėje prasidėjo siaubingos
represijos. Pradėti persekioti seni leniniečiai, itin nukentėjo
inteligentija, supratusi, kur ritasi šalis. Buvo nužudytas Kirovas.
Baudžiamajame kodekse mirties bausmė buvo numatyta net asmenims,
teturintiems 12 metų, maža to, netgi šeima tapo atsakinga už jos nario
nusikaltimą. Atsirado „liaudies priešo” sąvoka, surastas ir socialistinei
sistemai būtinas priešo įvaizdis–tarptautinis imperializmas. Visa šalis
atsidūrė neapsakomos baimės būsenoje. SSRS ekonomika laikėsi tik dėka
neapmokamo milijonų kalinių darbo. Prasidėjus kolektyvizacijai, labai
nukentėjo valstietija. Stalinas sugebėjo sunaikinti visą gynybinę šalies
sistemą–1937–38 m. buvo sunaikinta 80% karininkijos–neliko karo vadų. Tokie
dalykai negalėjo atsiliepti ir tarptautiniam SSRS autoritetui. Maža to,
1939 m. Stalinas tapo dar ir Hitlerio sąjungininku. SSRS industrializacija
1925 m. po NEP’o politikos Rusijos (jau Sovietų Sajungos) pramonė
pasiekė ikikarinį lygį. Todėl iškilo klausimas dėl tolesnio jos plėtojimo.
1928 m. XIV partijos suvažiavime buvo priimtas industrializacijos planas,
pagal kurį numatyta kompleksiškai vystyti visą šalies ūkį: žemės ūkį,
pramonę, transportą, energetiką. Planas buvo realus ir moksliškai
pagrįstas, jam pritarė ir Stalinas, kuris, deja, kuo toliau, tuo labiau ėmė
krypti nuo plano į šalį. Taip priimant 1–ąjį 1928–1932 m. penkmečio planą,
vietoje kompleksinio ūkio vystymo tepasiliko stambiosios pramonės vystymas.
Specialstai tuo buvo labai pasipiktinę, tačiau Stalinas juos „įtikino” ir
jie „liko patenkinti”.

Pirmasis penkmetis turėjo padėti industrializacijos pamatus. Turėjo
būti pradėtos kurti naujos pramonės šakos (mašinų, chemijos etc), turėjo
būti pastatyta apie 1500 įmonių. Kadangi planų įgyvendinimui trūko lėšų,
tai eilinį kartą paskolų forma buvo apiplėšta sovietinė liaudis. Vykdant
industrializaciją, labai intensyviai buvo naudojamas kalinių darbas, buvo
statomi dideli koncentracijos lagerių kompleksai (pvz., Belomorkanalas).

Dauguma I–ojo penkmečio įmonių buvo aprūpinama užsienietiškais
įrenginiais, darbams būdavo kviečiami užsienio specialistai. Visa tai labai
brangino statybas, gamybą.

II–ajame penkmetyje (1933–1937 m.) padėtis pasikeitė. Plačiai pradėti
naudoti savos gamybos įrengimai, tačiau jų techniniai rodikliai buvo daug
žemesni už importinius analogus.

Išties per šiuos du penkmečius padaryta daug: sukurta mašinų, chemijos
pramonė, atgaivinta metalurgija, nutiesta daug magistralių, tačiau visa tai
buvo panašu į Pyro pergalę. Suteikus prioritetą sunkiajai pramonei, žlugo
kitos pramonės šakos ir žemės ūkis. SSRS kolektyvizacija
Pagal Lenino socializmo statybos planą, be industrializacijos labai
svarbi sąlyga buvo kolektyvizacija žemės ūkyje. Tačiau kolektyvizaciją jis
buvo numatęs paskutinei kūrimo stadijai, į ją turėjo būti eita palaipsniui,
per kooperaciją, arteles, komunas. Be to, kolektyvizacijai reikalingas
geras techninis pagrindas ir valstiečių sąmoningumas. Taip visą
kolektyvizaciją suprato Leninas. Tačiau viso to III–ajame dešimtmetyje
Rusijoje tikrai nebuvo.

Nežiūrint į tai, 1927 m. XV partijos suvažiavimas nutarė eiti
kolektyvizacijos keliu. Istorija parodė, koks tai buvo avantiūristinis
sprendimas. Galbūt Stalinui atrodė, kad, suvarius valstiečius į kolūkius,
bus socializmas. Kita vertus, iš kolūkių galima lengvai atimti grūdus, o
valstiečiai tam priešindavosi. Todėl 1928 m. prasidėjo kolektyvizacija.

Pirmieji kolūkiečiai, suprantama, buvo paskutiniai varguoliai,
neturėję ką prarasti. Vidutiniai valstiečiai laukė, todėl buvo priimtas
nutarimas dėl buožių, pagal kurį pasiturinčius valstiečius išbuožindavo ir
masiškai tremdavo į Sibirą, kitus tolimus šalies regionus.

Todėl 1929 m. į kolūkius jau buvo suvaryta daugiau kaip pusė
valstiečių, 1932 m.–virš 80%, o 1937 m., kai kolūkiuose jau buvo 93%
valstiečių, kolektyvizacija buvo baigta. Badas SSRS
Vykdant kolektyvizaciją, valstiečiai masiškai naikino gyvulius, kad
šie neatitektų kolūkiams. Tai buvo itin sunkus smūgis gyvulininkystei. Tuo
pat metu sunaikinta ir daugybė žemės ūkio padargų. Kadangi valstybė
nepajėgė techniškai aprūpinti kolūkių, tai smuko darbo našumas, labai krito
derlingumas. 1932 m. pagrindiniuose Sovietų Sąjungos rajonuose–Kaukaze,
Pavolgyje, Ukrainoje–užderėjo neblogas grūdų derlius. Tai, kas su jais buvo
padaryta, iliustruoja nepaprastai siaubingą sistemą, kurios priešakyje
stovėjo Stalinas–visi grūdai, nepaliekant nė sėklai, buvo atimti ir
parduoti užsieniui, nors grūdų kainos tada buvo palyginti žemos. Už gautus
pinigus buvo pripirkta įrengimų, nuėjusių šuniui ant uodegos–stovėdami po
atviru dangumi jie supuvo arba buvo išvogti. Nelikus grūdų, šalyje
prasidėjo baisus badas. Tikslaus mirusiųjų skaičiaus niekas nežino, nes
statistikos nėra. Tačiau daugelis užsienio tyrinėtojų mano, kad 1932–1933
m. Sovietų Sąjungoje išmirė ne mažiau 5 milijonų žmonių. Reparacijų klausimas po Versalio taikos
Po Versalio sutarties pasirašymo Vokietijai buvo nustatytos 132
milijardų aukso markių reparacijos. Daugiau kaip pusę tos milžiniškos sumos
turėjo gauti Prancūzija. 1921 m. Vokietija padarė pirmuosius įnašus, tačiau
dėl ekonominių sunkumų paprašė atidėti mokėjimą. 1923 m. sausio mėnesį
prancūzų ir belgų kariuomenės užėmė Rūro sritį–pagrindinį vokiečių
sunkiosios pramonės rajoną. Oficialiai buvo skelbiama, kad norima Vokietiją
priversti mokėti reparacijas, o iš tikrųjų Prancūzija norėjo Pareinio žemes
atplėšti nuo Vokietijos ir palaužti pramoninę vokiečių galybę.

Vokietija neturėjo jėgų priešintis, o Prancūzija naudos negavo, nes
Rūro gyventojai atsisakė dirbti. Prancūzija buvo priversta trauktis. 1924
m. vasarą Londono konferencijoje buvo priimtas vadinamasis Daueso planas,
numatęs užbaigti Rūro srities okupaciją, atnaujinti reparacijų mokėjimą,
Vokietijai suteikiant dideles Amerikos ir Anglijos bankų paskolas.

1930 m. pradžioje buvo pasiektas naujas susitarimas dėl
reparacijų–Jungo planas. Reparacijų suma buvo smarkiai sumažinta, o
mokėjimas išdėstytas 57–iems metams (iki 1989 m.). Visą pasaulį apėmusi
didžioji ekonominė krizė Jungo planą padarė bevertį. 1932 m. Vokietija
galutinai atsisakė mokėti. Nors Prancūzija protestavo, bet jos nepalaikė
nei Anglija, nei Italija, nei JAV. Reparacijos mažai naudos tedavė
Prancūzijai, tačiau Vokietijoje jos stiprino revanšistines nuotaikas. Lokarno susitarimai
Nesėkminga Rūro avantiūra susilpnino Prancūzijos įtaką Europoje. 1925
m. rudenį Lokarno mieste (Šveicarijoje) buvo pasirašytas vadinamasis
garantinis paktas, kuriuo Vokietija, Prancūzija ir Belgija tarpusavio
sienas pripažino amžinomis ir neliečiamomis, pasižadėjo viena kitos
neužpulti, o ginčytinus klausimus spręsti derybomis. Susitarimą garantavo
Anglija ir Italija.

Lokarne Vokietija taip pat pasirašė sutartis su Lenkija ir
Čekoslovakija dėl jėgos nenaudojimo ir taikaus ginčų sprendimo. Tačiau šį
susitarimą garantavo tik Prancūzija. Anglija ir Italija nenorėjo jo
garantuoti–kariauti su Vokietija, jei ši užpuls savo rytinius kaimynus.

Lokarno sutartys sumenkino Prancūzijos vaidmenį Europoje, bet taip ji
norėjo nuraminti Vokietiją ir paskatinti ją atsisakyti revanšo. 1926 m.
Vokietija įstojo į Tautų Sąjungą.

1928 m. Paryžiuje 15 valstybių (tarp jų Prancūzija ir Vokietija)
pasirašė Briano–Kelogo paktą, kuriuo atsisakė karo kaip politikos priemonės
ir visus ginčus įsipareigojo spręsti taikiai.

Lokarno politika pasirodė bevaisė, nes 1929 m. prasidėjusiai
ekonominei krizei skaudžiausiai palietus Vokietiją, čia sustiprėjo
kraštutiniai revanšistai. 1933 m. valdžią paėmė Hitleris, kuris atvirai
laužė Versalio sutarties numatytus apribojimus, nepaisė nei Lokarno
sutarčių, nei Tautų Sąjungos įstatų. Tautų Sąjunga
III dešimtmetyje savotišku pasaulinės diplomatijos centru tapo Ženeva.
Ten kasmet rudenį posėdžiaudavo visuotinis Tautų Sąjungos
susirinkimas–asamblėja. Kartais, reikalaujant vienai ar kelioms valstybėms,
būdavo šaukiamos neeilinės asamblėjos sesijos. Tautų Sąjunga buvo Versalio
sistemos palaikymo priemonė, bet ji pasirodė mažai veiksminga. Valstybėms,
užpuolusioms savo kaimynus, privalėjo būti taikomos ekonominės ir karinės
sankcijos, tačiau tarptautinės ginkluotosios pajėgos taip ir nebuvo
sukurtos.

Tautų Sąjungai pavykdavo išspręsti kai kuriuos antraeilius klausimus,
tačiau ji nesugebėjo niekuo padėti masiškai turkų naikinamiems armėnams ir
graikams. Tautų Sąjunga negalėjo išspręsti ir Lietuvos–Lenkijos ginčų dėl
Vilniaus. Visiškas Tautų Sąjungos bejėgiškumas išryškėjo IV dešimtmetyje,
kai Italija, Japonija ir Vokietija ėmė atvirai laužyti Versalio sistemą. Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS
Didžiosios valstybės ilgai nenorėjo pripažinti SSRS. Jos manė, kad
bolševikai nesugebės išsilaikyti, tikėjosi priversti Sovietus sumokėti
carinės Rusijos skolas. Ypač skolų grąžinimu buvo suinteresuoti prancūzai.

Nepripažinimo politika buvo pasmerkta, nes tarp didžiųjų valstybių
nebuvo vienybės. Ilgiausiai (iki 1933 m.) SSRS nepripažino Amerika.
Anglijos vyriausybei didelį spaudimą darė verslininkai, norėję pelnytis iš
prekybos su Rusija. Prancūzija tikėjosi, kad, užmezgus diplomatinius
santykius, Sovietai grąžins skolas. 1922 m. (anksčiausiai) Sovietų Sąjungą
pripažino Vokietija, tokiu būdu norėjusi sustiprinti savo padėtį
Prancūzijos atžvilgiu. 1924–1925 m. Sovietus pripažino visos didžiosios
valstybės, išskyrus JAV.

Nuo III dešimtmečio vidurio santykiai tarp SSRS ir kapitalistinių
valstybių buvo taikūs, nors nepasitikėjimas, suprantama, išliko. Fašistinių diktatūrų susikūrimas Europoje
Po I Pasaulinio karo labai sustiprėjo siekimas pažaboti ar net
panaikinti demokratiją. Pasaulinis karas išklibino ankstesnę visuomenės
sandarą ir tikėjimą humaniškais idealais. Atgijo jėgos garbinimas ir
polinkis prievarta spręsti vidaus ir užsienio politikos problemas. Labai
sustiprėjęs komunistinis judėjimas turėjo būti sunaikintas, o tam reikėjo
naujos ideologijos–fašizmo (fascio itališkai reiškia kuokštą,
susivienijimą). Fašizmas Italijoje
Fašistų partiją 1919 m. įkūrė buvęs socialistas B. Musolinis. Iš
pradžių fašistų daugumą sudarė paleisti iš armijos kareiviai ir karininkai.
Koviniai jų būriai puldinėjo darbininkų partijų ir profsąjungų patalpas.

Italijoje, kur 1919–1920 m. reiškėsi komunistinis judėjimas, kur
darbininkai užiminėjo įmones, o samdiniai–dvarus, fašistai buvo reikalingi
valdantiesiems sluoksniams. 1922 m. spalio mėnesį fašistai surengė žygį į
Romą. Nors vyriausybė turėjo pakankamai jėgų, kad suvaldytų ir sutriuškintų
fašistus, bet jokių priemonių ji nesiėmė. Karalius Viktoras Emanuelis III
B. Musolinį paskyrė ministru pirmininku.

Pamažu visoje Italijoje buvo įvesta fašistinė Musolinio diktatūra,
uždraustos visos kitos partijos ir profsąjungos. Fašistai sukūrė savas
profsąjungas, uždraudė streikus, ginčus tarp įmonininkų ir darbininkų ėmė
spręsti valstybė. Valstybė taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūrinę ir
mokslinę veiklą.

Itališkojo fašizmo aukų skaičius nebuvo didelis. Fašistai savo tisklu
skelbė visų visuomenės sluoksnių interesų suderinimą. Fašizmas Vokietijoje
Vokietijoje buvo itin gajos revanšistinės idėjos. Dėl ekonominių
valstybės sunkumų buvo kaltinama Versalio sistema, respublikos sukūrimas,
demokratija. Vokiečų fašizmas pasižymėjo aršiu nacionalizmu–vokiečių tautos
išaukštinimu.

1923 m. lapkričio mėnesį nacionalsocialistų partija, kuriai vadovavo
A. Hitleris, mėgino įvykdyti valstybinį perversmą ir likviduoti
demokratiją. Tąsyk perversmas nepavyko. Hitleris buvo Musolinio mokinys,
toli pralenkęs savo mokytoją. Fašizmas buvo parankus ir pramonininkams,
kapitalo savininkams. Demokratija trukdė ginkluotis, siekti revanšo.

Vėl fašistinės idėjos sustiprėjo didžiosios pasaulinės ekonominės
krizės (1929–1933 m.) metu. Dėl krizės naciai kaltino demokratiją, Versalio
sistemą ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti
valstybės vaidmenį ekonomikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Karinės
pramonės vystymas pagyvintų ekonomiką ir sumažintų nedarbą.

Hitlerininkų propaganda turėjo didelį pasisekimą. 1930 m. reichstago
rinkimuose jie gavo beveik 6,5 mln rinkėjų balsų. Koviniai nacistų būriai
(SA) puldinėjo komunistų ir socialdemokratų organizacijų patalpas, mušdavo
ir žudydavo savo politinius priešus. 1932 m. rinkimuose naciai tapo pirmąja
reichstago partija.

1933 m. sausio 30 d. nusenęs prezidentas Hindenburgas paskyrė Hitlerį
Vokietijos vyriausybės vadovu. Per keletą mėnesių naciai panaikino
demokratiją, uždarė visas partijas, suėmė tūkstančius politinių priešų.
Vokietijoje įsigalėjo nacistinė diktatūra, daug žiauresnė ir pavojingesnė
už itališkąjį fašizmą.

Po 1936–1939 m. fašistinė Franko diktatūra įsitvirtino ir Ispanijoje.
Prancūzija ir Anglija, nors ir turėjo rimtų ekonominių sunkumų, bet
didesnių politinių sukrėtimų išvengė (Anglijoje įvesta visuotinė rinkimų
teisė, pradėtos skirti didelės lėšos gyvenamųjų namų statybai, Prancūzijoje
buvo įvesta 8 –ių valandų darbo diena). Bulgarijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje
įsigalėjo autoritariniai, bet ne fašistiniai režimai. Dviejų karo židinių susidarymas
IV dešimtmečio pradžioje išsiskyrė dvi valstybės–Japonija ir
Vokietija, atvirai siekusios Versalio sistemos sulaužymo. Pirmoji ginklo
griebėsi Japonija–1931 m. nepaskelbusi karo užpuolė Kiniją ir okupavo
Mandžiūriją. Užgrobimas buvo svarstomas Tautų Sąjungoje, kuri 1933 m.
pasmerkė agresiją, tačiau nei ekonominių, nei karinių sankcijų nesiėmė.
Anglija, Prancūzija ir JAV bijojo, kad japonai neužgrobtų jų valdų Rytų
Azijoje. Tačiau pasmerkimas sukėlė Japonijos įniršį. Ji išėjo iš Tautų
Sąjungos, o 1937 m. atnaujino karą su Kinija.

1933 m. pradžioje paėmęs valdžią Hitleris iškėlė tikslą–užkariauti
žemių Rytų Europoje. Vakaruose buvo planuojama sutriuškinti Prancūziją, o
su Anglija Hitleris tikėjosi susitarti. 1933 m. pabaigoje Vokietija išstojo
iš Tautų Sąjungos, o 1935 m. paskelbė visuotinės karinės prievolės ir
aviacijos atkūrimą. Akivaizdus Versalio sistemos laužymas nesukėlė Anglijos
ir Prancūzijos reakcijos–buvo laikomasi nuolaidžiavimų politikos.

Pasaulyje susidarė du karo židiniai–Vokietija ir Japonija. Tarptautiniai santykiai iki II Pasaulinio karo
Nacių įsigalėjimas Vokietijoje suneramino daugumą Europos šalių. Kilo
idėja sudaryti kolektyvinio saugumo sutartį. Ypač aktyvi čia buvo SSRS,
kuri dabar pajuto realią grėsmę. 1934 m. rugsėjo mėnesį Sovietų Sąjunga
įstojo į Tautų Sąjungą. Rytų ir Centrinės Europos valstybėms sovietai
pasiūlė sudaryti sienų neliečiamumo ir tarpusavio pagalbos užpuolimo atveju
sutartį. Paktas nebuvo sudarytas, nes tam pasipriešino Vokietija, Lenkija
ir kitos šalys.

1935 m. SSRS pasirašė savitarpio pagalbos sutartis su Prancūzija ir
Čekoslovakija. Tačiau nebuvo suderinta, kaip tokią pagalbą suteikti.

1938 m. kovo mėnesį vokiečių kariuomenė nesutikdama pasipriešinimo
įvykdė Austrijos anšliusą. Austrijos prijungimas labai sustiprino Vokietiją
ir skatino jos agresyvumą. Po anšliuso Hitleris pradėjo grasinti
Čekoslovakijai, siekdamas nuo jos atplėšti Sudetų sritį. Prancūzija ir
Anglija įkalbinėjo Čekoslovakiją nusileisti vokiečių reikalavimams. Toks
neryžtingumas labai drąsino nacius.

„Gelbėti taikos” 1938 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos mieste Miunchene
susitiko Hitleris, Musolinis, Prancūzijos ir Anglijos premjerai Daladjė ir
Čemberlenas. Tuoj pat buvo pasiektas susitarimas. Sudetų sritis atiteko
Vokietijai. Čekoslovakija prarado beveik trečdalį teritorijos (kai kurios
sritys atiteko Vengrijai), buvo palaužtas jos gynybinis pajėgumas. Anglija
ir Prancūzija manė, kad taip bus pasotintas Hitlerio apetitas, o tai buvo
didžulė klaida–nuolaidos tik skatino nacius naujiems grobimams. 1939 m.
kovo mėnesį Vokietija panaikino Čekoslovakijos nepriklausomybę. Kovo 22 d.
nuo Lietuvos buvo atplėštas Klaipėdos kraštas. Europa II Pasaulinio karo išvakarėse
Nauji nacių veiksmai apstulbino Anglijos ir Prancūzijos vyriausybes.
Jos pradėjo derybas su SSRS. Anglija garantavo Lenkijos, iš kurios Hitleris
reikalavo grąžinti Gdanską, saugumą. 1939 m. vasarą Maskvoje vykusios
derybos tarp SSRS, Anglijos ir Prancūzijos baigėsi nesėkme. Per daug
skirtingi buvo šių valstybių tikslai–derybos buvo tik žaidimas.

Tuomet SSRS ryžosi suartėti su Vokietija. 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo
pasirašyta nepuolimo sutartis ir pasidalinta įtakos sferomis.

Čemberleno ir Daladjė politika žlugo. Vakarams nuolaidžiaujant,
apsiginklavusi Vokietija 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją. Prasidėjo II
Pasaulinia karas Antrasis pasaulinis karas
II Pasaulinio karo priežastys

Versalio sistema atitiko Prancūzijos, Anglijos ir JAV interesus. Ji
taip pat užtikrino nepriklausomybę susikūrusioms ar atsikūrusioms po I
Pasaulinio karo Rytų Europos valstybėms: Čekoslovakijai, Lenkijai,
Jugoslavijai, Pabaltijo valstybėms. Hitlerininkai siekė sugriauti Versalio
sistemą, atstatyti 1914 m. Vokietijos sienas, sunaikinti SSRS, Rusiją
paversti savo kolonija. Vokietijos sąjungininkais tapo Japonija ir Italija,
kurios vykdė agresiją Tolimuosiuose Rytuose, Afrikoje bei Viduržemio jūros
baseine. Pati Vokietija 1933–1939 m. sulaužė visus Versalio taikos
sutarties jai nustatytus ginklavimosi apribojimus, įvykdė Austrijos
anšliusą, užgrobė Čekoslovakiją, iš Lietuvos atėmė Klaipėdos kraštą.

Prancūzija ir Anglija siekė išvengti naujo karo, darė ir toliau buvo
pasirengusios daryti nuolaidas Hitleriui. Vakarų valstybių derybos su SSRS
dėl bendro atkirčio agresijai pasirodė bevertės.

Stalinas taip pat priešiškai buvo nusiteikęs Versalio sistemos
atžvilgiu ir tikėjosi, kad kruvinas karas tarp Vakarų valstybių ir
Vokietijos padarys jį lemiančiu Europos likimą veiksniu. 1939 m. rugpjūčio
23 d. nepuolimo sutartis leido Hitleriui nesibijoti karo dviem frontais.
Jis užpuolė Lenkiją, tikėdamasis, kad Anglija su Prancūzija ir šį kartą
apsiribos žodiniais protestais.

Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS

Didžiosios valstybės ilgai nenorėjo pripažinti SSRS. Jos manė, kad
bolševikai nesugebės išsilaikyti, tikėjosi priversti Sovietus sumokėti
carinės Rusijos skolas. Ypač skolų grąžinimu buvo suinteresuoti prancūzai.

Nepripažinimo politika buvo pasmerkta, nes tarp didžiųjų valstybių
nebuvo vienybės. Ilgiausiai (iki 1933 m.) SSRS nepripažino Amerika.
Anglijos vyriausybei didelį spaudimą darė verslininkai, norėję pelnytis iš
prekybos su Rusija. Prancūzija tikėjosi, kad, užmezgus diplomatinius
santykius, Sovietai grąžins skolas. 1922 m. (anksčiausiai) Sovietų Sąjungą
pripažino Vokietija, tokiu būdu norėjusi sustiprinti savo padėtį
Prancūzijos atžvilgiu. 1924–1925 m. Sovietus pripažino visos didžiosios
valstybės, išskyrus JAV.

Nuo III dešimtmečio vidurio santykiai tarp SSRS ir kapitalistinių
valstybių buvo taikūs, nors nepasitikėjimas, suprantama, išliko. Antrojo Pasaulinio karo pradžia
1939 m. rugsėjo 1-osios rytą gerai parengtos ir apginkluotos
Vokietijos armijos įsiveržė į Lenkiją. Nuo pat pirmų karo valandų išryškėjo
vokiečių kariuomenės pranašumas. Turinti silpną pramonę Lenkija neprilygo
galingiausiai ekonominiu ir kariniu požiūriu Europos valstybei. Spalio
pradžioje Lenkija buvo nukariauta.

Rugsėjo 17 d. Maskvoje buvo paskelbta, kad Lenkijos valstybė nustojo
egzistavusi ir todėl SSRS vyriausybės pareiga yra pasirūpinti vakarinių
ukrainiečių ir vakarinių baltarusių apsauga. Sovietų Sąjunga, laužydama
tarptautinę teisę, okupavo Rytų Lenkiją.

Anglija ir Prancūzija nebegalėjo likti nuošalyje. Tolesni
nuolaidžiavimai agresijai būtų visiškai pakirtę bet kokį Europos ir
pasaulio pasitikėjimą anglų ir prancūzų valstybės veikėjų parašais, o to
kaip tik ir siekė Hitleris. Rugsėjo 3 d. šios valstybės paskelbė karą
Vokietijai, tačiau karo veiksmų nepradėjo.

Užgrobęs Lenkiją, Hitleris pasiūlė Prancūzijai ir Anglijai sudaryti
taiką, pripažinti visus jo nukariavimus. Toks pasiūlymas buvo atmestas, bet
rimti karo veiksmai neprasidėjo. Vyko „keistasis karas”–abiejų pusių
kariuomenės stovėjo viena prieš kitą ir laukė. Suprantama, toks karas
Hitleriui buvo labai naudingas.

1940 m. balandžio mėnesį Vokietija užpuolė Daniją ir Norvegiją. Danija
buvo tuoj pat okupuota, o Norvegijoje naciai susidūrė su rimtu
pasipriešinimu, kuris, aišku, vokiečių nesustabdė.

1940 m. gegužės mėnesį Vokietija okupavo Olandiją, Belgiją,
Liuksemburgą, pradėjo Prancūzijos puolimą. Birželio 14 d. be mūšio buvo
užimtas Paryžius, pasirašyta Prancūzijos kapituliacija.

1940 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjo „mūšis dėl Anglijos”–daugiau kaip 2
tūkstančiai vokiečių lėktuvų bombardavo Anglijos karinės pramonės centrus
ir miestus. „Mūšis dėl Anglijos” Vokietijai buvo nesėkmingas. Itin
veiksminga pasirodė anglų priešlėktuvinė gynyba. 1941 m. pavasarį „mūšis”
iš esmės buvo nutrauktas–buvo ruošiamasi karui su SSRS. Vokietijos–SSRS karas
1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė SSRS. Pirmaisiais karo
mėnesiais hitlerininkai veržėsi į SSRS gilumą ligi tol karų istorijoje
neregėta sparta. Kartu su Vokietija agresijoje dalyvavo ir jos
sąjungininkės Rumunija, Vengrija, Suomija. Raudonoji armija patyrė
milžiniškus nuostolius, buvo sunaikinta žymi dalis aviacijos ir tankų, į
nelaisvę pateko beveik 3 milijonai karininkų ir kareivių.

Kokios buvo šių nepasisekimų priežastys? Akivaizdžiausia–Vokietijos
pranašumas kovinės technikos srityje. Jai dirbo okupuotų šalių pramonė, ji
turėjo daug naujausių tankų, lėktuvų, transporto ir ryšių priemonių. Kita
priežastis–SSRS nepasirengimas karui. Užpuolimas, kad ir kaip būtų keista,
buvo netikėtas. 1936–1938 m. teroras palietė 40 tūkstančių karininkų,
prasidėjus karui trūko specialistų, daug lėktuvų sunaikinta aerodromuose,
tankai stovėjo tuščiais degalų bakais. Be to, pirmaisiais mėnesiais buvo
okupuota Ukraina, kurioje buvo sutelkta karinė Sovietų Sąjungos pramonė.

Nepaisant katastrofiškų pralaimėjimų, sovietinis frontas nesubyrėjo.
Hitlerio įsakymas paimti Maskvą spalio pradžioje liko neįvykdytas. Naujas
Maskvos puolimas lapkričio mėnesį taip pat baigėsi nesėkme. Šis
pralaimėjimas reiškė galutinį žaibo karo plano, sudaryto dar 1940 m.
gruodžio mėnesį, žlugimą. Apie Anglijos puolimą Hitleris jau nebegalėjo ir
svajoti. Antihitlerinės koalicijos sudarymas
Vokietijai užpuolus SSRS, Anglijos vyrausybė iškart paskelbė apie
pasiruošimą suteikti jai pagalbą. V. Čerčilis pareiškė: „Jeigu Hitleris
įsiveržtų į pragarą, mes sudarytume sąjungą su Šėtonu”. Liepos 12 d. SSRS
ir Anglija Maskvoje pasirašė susitarimą dėl bendrų veiksmų prieš Vokietiją.
Stalinui teko pripažinti, kad Lenkijos valstybė egzistuoja, kad jos
atstatymas yra vienas iš karo tikslų.

Už paramą Sovietams pasisakė ir JAV, kuri nuo 1941 m. lapkričio
mėnesio Sovietų Sąjungai pradėjo taikyti lendlizo įstatymą, pagal kurį buvo
tiekiami ginklai, šaudmenys, transporto priemonės, maistas.

Antihitlerinės koalicijos kūrimas buvo užbaigtas 1942 m. sausio 1 d.
26 valstybės (JAV, SSRS, Anglija, Kinija, Kanada, emigracinės Europos
valstybių vyriausybės, Australija etc) pasirašė „Jungtinių Tautų”
deklaraciją. Jos įsipareigojo besąlygiškai tęsti karą ir nesudaryti
separatinių paliaubų ar taikos su Vokietija ir jos sąjungininkais.

Europoje sąjungininkai armijų neiškėlė iki 1944 m. birželio 6 d. Antrojo pasaulinio karo pabaiga
1942 m. rugpjūčio mėnesį vokiečiai pradėjo Stalingrado šturmą. Nors
miestas virto griuvėsiais, bet mūšį vokiečiai pralaimėjo. Daug nuostolių
nacių armijos patyrė prie Dono. Rytų fronte įvyko lūžis–vokiečiai ne tik
negalėjo tęsti žaibo karo, bet ir sėkmingiau pulti. 1943 m. liepos mėnesiai
vokiečiai nesėkmingai puolė Kursko kryptimi.

Iki 1943 m. pabaigos vokiečiai buvo išstumti iš kairiakrantės
Ukrainos. Pačioje 1945 m. pradžioje Raudonoji armija išlaisvino Varšuvą ir
keliomis kryptimis įsiveržė į Vokietiją. Vasario mėnesį rusai pasiekė Oderį
ir ėmė ruoštis Berlyno šturmui. Balandžio 30 d. nusižudė Hitleris, o
gegužės 2 d. buvo užimtas Berlynas.

Naktį iš gegužės 8 į 9 d. vyriausiosios vokiečių karinės vadovybės
įgaliotiniai Berlyne pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Voketija
patyrė visišką pralaimėjimą, galingoji Hitlerio armija nustojo egzistavusi.
Tolesnis Vokietijos likimas priklausė nuo didžiųjų antihitlerinės
koalicijos valstybių valios ir sprendimų. II Pasaulinio karo pasekmės
Karas, trukęs šešerius metus, žmonijai atnešė didžiules nelaimes. Žuvo
54 milijonai žmonių (27 mln.–fronte), 35 mln. liko invalidais. Vien
koncentracijos lageriuose naciai sunaikino daugiau kaip 8 mln. žmonių.
Materialiniai nuostoliai taip pat buvo milžiniški: sugriauta tūkstančiai
pastatų, pramonės įmonių, kultūros paminklų.

Didžiausi žmonių bei materijos nuostoliai teko SSRS, betgi ir kare jos
vaidmuo buvo reikšmingiausias (jos fronte buvo sunaikinta 3/4 nacių
divizijų, didžioji dalis lėktuvų).

Agresyvios valstybės karą pralaimėjo, fašizmas ir nacizmas buvo
sunaikinti, Vokietija ir Japonija ilgam okupuotos. Labai sumažėjo Anglijos
ir Prancūzijos tarptautinė įtaka, užtat šioje srityje itin išaugo JAV ir
SSRS vaidmuo–jos tapo supervalstybėmis. Tarptautiniai pokyčiai po II Pasaulinio karo
II Pasaulinis karas iš esmės pakeitė jėgų išsidėstymą tarptautinėje
arenoje. Karo išvakarėse pasaulinę politiką lėmė septynios didžiosios
valstybės: Anglija, Prancūzija, SSRS, Vokietija, Italija, Japonija ir JAV.

1945 m. Vokietija ir Japonija patyrė visišką pralaimėjimą,
besąlygiškai kapituliavo ir buvo okupuotos. Italija dar 1943 m. pasirašė
paliaubas su antihitlerinės koalicijos valstybėmis, tačiau didesnę šalies
dalį tada okupavo vokiečiai, kuriuos Vakarų sąjungininkų armijos ir italų
partizanai išvijo tik 1945 m. balandžio mėnesį. Italijos valstybės
tęstinumas buvo išlaikytas, amerikiečių ir anglų kariuomenės greitai
išvestos iš jos teritorijos, tačau Italija neteko didžiosios valstybės
statuso. Amerikiečių okupuota Japonija ir į keturias okupacines zonas
padalinta Vokietija taip pat neteko šio statuso.

1945 m. vietoje suirusios Tautų Sąjungos buvo įkurta SNO. Jos įstatai
didžiosios valstybės statusą suteikė penkioms šalims: JAV, SSRS, Anglijai,
Prancūzijai ir Kinijai. Savo galia ir tarptautine įtaka jos, suprantama,
labai skyrėsi. Kinijoje buvo didžiausias gyventojų skaičius, tačiau ji buvo
silpna, atsilikusi, nusiaubta ilgamečio karo su japonų grobikais, draskoma
vidaus kovų. Prancūzija, 1940 m. sutriuškinta hitlerinės Vokietijos, tarp
nugalėtojų atsidūrė tik dėl SSRS ir anglosaksų valstybių pergalės. Jos
prestižas pasaulyje buvo pakirstas, karinė galia susilpninta, jūrų laivynas
sunaikintas, ūkis nuniokotas, finansai išeikvoti.

Anglijos padėtis bent iš pirmo žvilgsnio atrodė kur kas geresnė už
Prancūzijos: ji laimėjo vieną iš sunkiausių karų savo istorijoje, viena
atlaikė hitlerinės Vokietijos spaudimą 1940–1941 m. laikotarpyje (nuo
Prancūzijos sutriuškinimo iki SSRS įsijungimo į karą). W. Churchil’is
lygiomis teisėmis su JAV ir SSRS vadovais sprendė svarbiausias karo ir
pokario pasaulio sutvarkymo problemas. Anglija turėjo didžiulę įtaką
nekomunistiniam Pasipriešinimo judėjimui Europoje, su ja siejo savo viltis
Centrinės ir Pietryčių Europos politinės jėgos, norėjusios išsaugoti buvusą
santvarką ir įgyvendinti Vakarų demokratiją.

Vis dėlto pergalė Antrajame Pasauliniame kare Anglijai tapo Pyro
pergale. Milžiniškos karinės išlaidos sekino jos finansinius išteklius,
Anglija išeikvojo daug savo aukso atsargų, prarado daugiau kaip 1/4
kapitalo įdėjimų užsienyje ir beveik 30% laivyno tonažo. „Pasaulio
bankininkas” pats įsiskolino 3335 mln. svarų sterlingų. Anglija buvo
pirmoji JAV sąjungininkė, gaudavo iš jos dosnią paramą. Tokie „ypatingieji
ryšiai” reiškė, kad Anglijos užsienio politika jau nebegalėjo būti visai
savarankiška. Jau 1947 m. Anglija prarado didžiausią savo koloniją Indiją,
sparčiai silpnėjo jos pozicijos Artimuosiuose Rytuose.

W. Churchil’is savo tėvynės pergalę apibūdino tokiais žodžiais:
„Triumfas ir tragedija”. Tai, kad iro kolonijinė Anglijos Imperija, dar
labiau menkino jos reikšmę tarptautinėje politikoje.

Anglija, kaip ir Prancūzija, buvo nykštukė šalia tokių valstybių, kaip
JAV ir SSRS. Abi pastarosios valstybės turėjo visų būtinų pramonei ir
kariniams reikalams naudingųjų iškasenų, tarp jų ir urano atominių bombų
gamybai–jos buvo daug kartų mažiau priklausomos nuo užsienio prekybos.

Po II Pasaulinio karo JAV ir SSRS pradėtos vadinti supervalstybėmis.
Jos skyrėsi ne tik savo politine ir socialine–ekonomine santvarka. SSRS
turėjo milžinišką karinę galią, jos daugiamilijoninė kariuomenė pasibaigus
karui buvo demobilizuota tik iš dalies. Sovietinė armija stovėjo rytinėse
Vokietijos ir Austrijos dalyse, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje,
Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Pabaltijo valstybėse, Mandžiūrijoje ir
Šiaurės Korėjoje. Pačiais pirmaisiais pokario metais SSRS autoritetas
pasaulyje buvo didelis, daugelyje šalių smarkiai išaugo komparti.jų įtaka.
Tačiau SSRS patyrė didesnius žmonių ir materialinius nuostolius, negu visos
kitos šalys paėmus kartu. 1946–1948 m. Ukrainoje, Moldavijoje ir daugelyje
Rusijos sričių siautė baisus badas. Sovietinė pramonė gamino daug gerų
ginklų, bet mažai ir prastos kokybės vartojimo reikmenų. Labai nedidelė
buvo jos užsienio prekybos apimtis (nenorėjo eikvoti aukso). Bet Stalinas
negailėjo lėšų atominio ginklo kūrimui. Jau 1949 m. sovietai išbandė pirmą
tokią bombą.

Antroji supervalstybė–JAV–nuo karo visiškai nenukentėjo. Atvirkščiai,
karo metais ji padidino ne tik ginklų, bet ir vartojimo reikmenų gamybą,
eksportą. Nors pirmaisiais pokario metais JAV pramonės produkcija kiek
sumažėjo, bet eksportas netgi padidėjo. Amerikiečiams atsivėrė beveik viso
pasaulio rinkos. JAV turėjo didesnes aukso atsargas, negu visos kitos
Vakarų valstybės kartu. New York’as galutinai įsitvirtino kaip finansinio
pasaulio sostinė. Čia, Amerikoje, anksčiausiai buvo sukurta atominė bomba,
1946 m.–pirmasis kompiuteris. JAV karinė galia taip pat buvo didelė. Nors
JAV armija per metus po karo sumažėjo nuo 10 mln. iki 1,8 mln. žmonių, savo
armiją iš Europos amerikiečiai pradėjo išvedinėti jau 1945 m. JAV turėjo
galingiausią pasaulyje aviaciją ir jūrų laivyną, daugybę karinių bazių
visose pasaulio dalyse ir vienintelė–atominį ginklą.

Taigi, JAV ekonominėje ir techninėje srityje buvo kur kas galingesnė
už SSRS. Santykiai tarp šių supervalstybių ėmė blogėti iškart po karo. Komunistinių valstybių sukūrimas
Po II Pasaulinio karo Centrinėje ir Pietryčių Europoje pasikeitė ne
tik valstybių sienos, bet ir pati socialinė–ekonominė sistema. Šiose šalyse
įvyko arba buvo įvykdytos revoliucijos, valdžią paėmė komunistų partijos. O
komunistai laimėjo todėl, kad į visų šių valstybių, išskyrus Albaniją,
teritorijas 1944–1945 m. triuškindama nacius įsiveržė sovietinė kariuomenė.
SSRS vadovai siekė eksportuoti revoliuciją karine jėga. Tačiau ne tik SSRS
lėmė socializmo įsitvirtinimą Centrinėje ir Pietryčių Europoje.

Iki II Pasaulinio karo čia netrūko aštrių politinių, ekonominių,
socialinių ir tautinių prieštaravimų. Demokratija ilgiausiai (ligi 1939 m.)
išsilaikė Čekoslovakijoje. Visur kitur jau IV–ojo dešimtmečio pradžioje
įsigalėjo autoritarinio valdymo forma. Liaudies gyvenimo lygis buvo žemas.
Miestuose buvo daug bedarbių, kaimuose valstiečiams neužteko žemės, nes
didelė jos dalis priklausė dvarininkams.

Stiprėjo pavojingi tautiniai konfliktai. Tautinė gyventojų sudėtis
buvo labai marga, vienos valstybės kėlė teritorines pretenzijas kitoms.
Visur, ypač Rumunijoje, jautėse antisemitizmas, neretai palaikomas
valstybinės valdžios. Demokratinės tradicijos Pietryčių ir Centrinės
Europos šalyse buvo menkos. Valdžia slopino opoziciją prievarta,
pasitelkdama policiją ir net kariuomenę.

II Pasaulinio karo metu komunistai į savo pusę patraukė ne tik didelę
dalį darbininkų ir valstiečių, bet ir inteligentijos. Visi jie laikė
kompartijas jėga, kuri, sutriuškinus fašizmą, sukurs naują, teisingą
visuomenę. Tokioje visuomenėje nebus tautinės priespaudos, antisemitizmo,
socialinės nelygybės, nedarbo ir skurdo.

Albaniją ir beveik visą Jugoslaviją išvadavo partizanų armijos, todėl
ten jau 1944 m. pabaigoje visa valdžia priklausė komunistams. Kitokia
padėtis susidarė Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir
Čekoslovakijoje, kurias išvadavo sovietai. Politinę šių šalių santvarką
turėjo nuspręsti rinkimai. Tačiau be prievartos kompartijos negalėjo
tikėtis laimėti rinkimų, todėl jos nesibjaurėjo jokiomis priemonėmis.
Pirma. Jos kūrė vadinamuosius nacionalinius frontus, sudarydamos sąjungas
su socialdemokratais, valstiečių ir kitomis demokratinėmis partijomis.
Balsuodami už tokį nacionalinį frontą, rinkėjai paremdavo ir kompartijas.
Antra. Kompartijos naudojo įvairias spaudimo priemones rinkėjams,
politiniams priešininkams ir netgi falsifikuodavo rinkimų biuletenius. Taip
buvo 1945 m. Bulgarijoje, 1946 m.–Rumunijoje, 1947 m.–Lenkijoje. Tačiau
reikia pasakyti, kad panašiai šiose šalyse rinkimai vykdavo ir prieš karą.
Todėl komunistai juo labiau nesigėdijo laužyti demokratinių „formalumų”.
Trečia. Komunistai stengėsi paimti į savo rankas armiją, policiją, saugumo
organus, kad galėtų panaudoti juos prieš politinius priešus.

Rytų Europos kompartijų ir SSRS siekiai tada sutapo. Stalinas
nepasitikėjo socialdemokratais bei kairiosiomis buržuazinėmis partijomis ir
visokeriopai rėmė komunistus kovoje dėl valdžios. Buvo iškelta komunistų ir
socialdemokratų susivienijimo idėja. Tai reiškė, kad socialinė demokratija
turi išnykti. Opozicinės partijos Centrinės ir Pietryčių Europos valstybėse
buvo uždraustos jau 1948 m. pradžioje. Nacionaliniuose frontuose
dalyvavusios buržuazinės ir valstiečių partijos Vengrijoje ir Rumunijoje
taip pat buvo paleistos. Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir VDR
šios partijos liko, tačiau prarado bet kokį savarankiškumą.

1948 m. vasario mėn. Čekoslovakijoje komunistai, naudodami
neparlamentinius metodus, paėmė visą valdžią, o gegužės mėn. vykusiuose
parlamento rinkimuose Nacionalinis frontas jau gavo beveik 90% balsų. 1948
m. pasaulinė socialistinė sistema jau buvo iš esmės susiformavusi. Ją
sudarė SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija,
Ju.goslavija ir Albanija. SSRS griežtai kontroliavo šias valstybes: per
politinius ir karinius patarėjus, partinius ryšius, saugumo aparatą. 1949
m. buvo sudaryta socialistinių šalių ūkinio ir techninio bendradarbiavimo
organizacija–Ekonominės Savitarpio Pagalbos Taryba (ESPT) su būstine
Maskvoje. Tik Jugislavija, kuri laikėsi neprisijungimo politikos,
nedalyvavo nei šioje organizacijoje, nei 1955 m. sudarytoje karinėje
Varšuvos sutarties organizacijoje. Jungtinių tautų organizacija
Jungtinių tautų organizacijos (JTO) statutas buvo priimtas
1945.04.25–1945.06.26 San Francisko konferencijoje, kurioje dalyvavo 51
valstybė. Statutas įsigaliojo 1945.10.24. Ši diena pasaulyje švenčiama kaip
JTO diena.

JTO paskirtis – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vystyti
tarptautinį bendradarbiavimą, skatinti pagarbą žmogaus teisėms. Visi JTO
nariai yra lygūs. 2000 m. pabaigoje JTO turėjo 189 narius. JTO būstinė yra
Niujorke.

Aukščiausias JTO organas – Generalinė Asamblėja. Jos darbe dalyvauja
visi nariai. Svarstant eilinius klausimus, sprendimai priimami paprasta
balsų dauguma. Sprendžiant svarbius klausimus, būtina 2/3 balsų dauguma.
Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta kartą per metus. Generalinė Asamblėja
gali priimti tik rekomendacinio pobūdžio nutarimus, – jie nėra privalomi. JTO organai:
1. Generalinis sekretorius ir sekretoriatas. Tai – vykdomasis JTO
organas;

2. Saugumo Taryba – nuolat veikiantis JTO organas. Atsakinga už taikos
išsaugojimą pasaulyje. Tai vienintelis JTO organas, galintis priimti
privalomus nutarimus. Saugumo taryboje yra 15 narių. 5 iš jų – nuolatiniai:
JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, SSRS (nuo 1991 m. pabaigos –
Rusija). Nuolatiniai nariai turi veto teisę. 10 narių kas du metus renka
Generalinė Asamblėja;

3. Globos Taryba;

4. Ekonominė ir Socialinė Taryba;

5. Tarptautinis Teismas.

Taikai užtikrinti JTO gali griebtis trejopų priemonių: tarpininkavimo,
stebėtojų pasiuntimo ir įvairių sankcijų. Stebėtojai – tai taikos palaikymo
daliniai, kurie kontroliuoja, kaip laikomasi paliaubų, teikia humanitarinę
pagalbą. Jie vadinami „žydraisiais šalmais“. „Žydrieji šalmai“ ginkluoti
lengvaisiais ginklais, tačiau gali juos panaudoti tik savigynai. Sankcijos
gali būti ekonominės ar karinės. Karinė jėga buvo panaudota tik 3 kartus:
1950 m. Korėjoje, 1960 m. Konge ir 1991 m. Kuveite.

1948.12.10 JTO Generalinė Asamblėja paskelbė „Visuotinę žmogaus teisių
deklaraciją“. Joje skelbiama, kad žmogaus teisės turi būti gerbiamos ir
pripažįstamos, nepaisant jo lyties, rasės, kalbos, religijos, politinių
įsitikinimų. Žmogus turi teisę į gyvybę, pilietybę, tikėjimo ir žodžio
laisvę, darbą, mokslą, gyvenamą būstą. Visi žmonės yra lygūs prieš
įstatymą. Šaltasis karas
Šaltasis karas – tai po II Pasaulinio karo kilusi įtampa tarp dviejų
supervalstybių – SSRS ir JAV, tarp demokratinio ir socialistinio pasaulio.
Šaltojo karo bruožai – ideologinė ir propagandinė kova, ekonominis bei
karinis rungtyniavimas tarp Rytų ir Vakarų, karinių ir politinių blokų
kūrimas. Šaltasis karas neperaugo į tikrą karą, tačiau vyko lokaliniai
karai Korėjoje, Vietname, Afganistane, kuriuose JAV ir SSRS paremdavo
priešiškas puses. „Šaltojo karo“ termino kūrėju laikomas JAV politinis
veikėjas Bernardas Baruchas, tačiau jo numatytojas – Vinstonas Čerčilis.

Šaltojo karo pradžia – 5 dešimtmečio antroji pusė. 1949 m. Vakarų
valstybės susibūrė į karinį NATO bloką. Tais pačiais metais SSRS įkūrė
Ekonominę savitarpio pagalbos draugiją, jungusią socialistines Europos
šalis. Vokietija buvo padalinta į dvi valstybes – Vokietijos Federacinę
Respubliką (VFR) ir Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR). 6 dešimtmetis
– šaltojo karo tąsa. 1955 m. SSRS įkūrė socialistinių valstybių karinį
bloką – Varšuvos paktą. Įtampos tarp SSRS ir JAV kulminacija – 1962 m.
Karibų krizė – privertė susimąstyti apie branduolinio karo grėsmę. Tuo
laikotarpiu JAV, SSRS ir Didžioji Britanija pasirašė susitarimą dėl
branduolinio ginklo bandymų uždraudimo atmosferoje ir po vandeniu. SSRS ir
JAV – dėl branduolinės ginkluotės apribojimo. 7–8 dešimtmečiai vadinami
„įtempimo mažėjimu“. Europoje įvyko keletas konferencijų dėl saugumo ir
bendradarbiavimo, kurios pasibaigė Helsinkio susitarimu. Pagerėjusius JAV
ir SSRS santykius atšaldė Afganistano karas bei Solidarumo įsikūrimas
Lenkijoje. 9 dešimtmetyje ginklavimosi varžybos dar labiau paspartėjo.

1985 m. į valdžią atėjęs SSRS vadovas M. Gorbačiovas pradėjo
pertvarkos politiką, liberalias reformas. „Geležinė uždanga“, skyrusi Rytų
ir Vakarų pasaulius, buvo nugriauta. Šaltojo karo pabaiga laikomi 1989
metai, kai buvo nugriauta Berlyno siena. Karinių blokų įkūrimas
Šaltojo karo metu į du blokus susiskaldžiusios pasaulio valstybės
ėmėsi kurti ir karinius blokus.

1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone Šiaurės Atlanto (Vašingtono)
sutartimi įsteigta Šiaurės Atlanto sąjunga (NATO) – demokratinių šalių
karinis blokas. Šalys narės įsipareigojo tarptautinius ginčus spręsti
taikiomis priemonėmis, o karinio užpuolimo atveju gintis bendromis
pajėgomis. Ginkluotas vienos NATO narės užpuolimas laikomas visų užpuolimu.
Į NATO įėjo Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, JAV,
Kanada, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija. 1952
m. NATO narėmis tapo Graikija ir Turkija,1955 m. – VFR.

Iš pradžių NATO buvo daugiau politinė deklaracija, turinti pristabdyti
SSRS siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m. prasidėjęs Korėjos
karas pakeitė sąjungininkų nuomonę. Nutarta kurti integruotas karines
pajėgas. Paryžiuje įsteigta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje
vadavietė, kurios pirmuoju vadovu tapo D. Eizenhaueris.

1966 m. Prancūzija pasitraukė iš Atlanto sąjungos. NATO vadavietė buvo
perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Po 1968 m. Čekoslovakijos revoliucijos
Prancūzija vėl grįžo į NATO. 1982 m. šešioliktąja NATO nare tapo Ispanija.
1999 m. į NATO priimtos pirmosios buvusios Varšuvos pakto narės – Lenkija,
Čekija ir Vengrija.

1955 m. kovo 14 d. SSRS sukūrė savo karinį bloką – Varšuvos sutarties
organizaciją (VSO). Ji tapo atsvara NATO blokui. VSO priklausė Albanija,
Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, SSRS, Vengrija, VDR. Įkūrus
VSO, Europoje nusistovėjo jėgų pusiausvyra. VSO paleista 1991 metų
pabaigoje, subyrėjus SSRS. JAV po II Pasaulinio karo
Po II Pasaulinio karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. JAV
liko vienintelė ekonominė supervalstybė. Su ja negalėjo varžytis karo
nualintos Europos šalys. JAV ne tik nenukentėjo nuo karo, bet ir padidino
ginklų bei vartojimo reikmenų gamybą ir eksportą, turėjo daugiau aukso
atsargų, nei kitos Vakarų šalys kartu. Niujorkas tapo finansinio pasaulio
centru, doleris – tarptautinio atsiskaitymo priemone. JAV pranoko kitas
šalis technikos vystymusi – čia anksčiausiai sukurti atominė bomba,
kompiuteris. JAV turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją ir jūrų laivyną.

SSRS įtakos plitimas vertė amerikiečius susirūpinti pasaulinių
problemų sprendimu. 1947 m. paskelbta Trumeno doktrina – remti su komunizmu
kovojančias jėgas. 1947 m. birželio 5 d. paskelbtas Maršalo planas. JAV
valstybės sekretorius Džordžas K. Maršalas išdėstė pagrindinius JAV
užsienio politikos tikslus – pasiūlyti karo nualintai Europai ekonominę
paramą, sustiprinant savo ir sumažinant komunistų įtaką. Nuo siūlomos
paramos atsisakė SSRS ir jos įtakoje buvusios šalys. 1945–1964 m. JAV
suteikė 97 mlrd. dolerių finansinę paramą visam pasauliui.

1965 m. prezidentas L. B. Džonsonas paskelbė doktriną, jog JAV turi
teisę kištis į kitų šalių vidaus reikalus, jei jas reikia gelbėti nuo
komunizmo. Tuo tikslu JAV rėmė Lotynų Amerikos diktatūras, dalyvavo
Vietnamo kare. Siekdama sustiprinti savo įtaką pasaulyje JAV paskelbė, kad
Artimieji Rytai, Afrika, Indijos vandenynas yra jos gyvybinių interesų
zona.

JAV turėjo spręsti ir svarbias vidaus problemas. Prasidėjo juodaodžių
judėjimas už rasinės nelygybės panaikinimą. Šiai kovai vadovavo M. L.
Kingas. 1964 m. prezidento Lindono Džonsono vyriausybė priėmė „Piliečių
teisių įstatymą“, draudžiantį bet kokią diskriminaciją. L. Džonsonas iškėlė
„Didžiosios visuomenės“ – socialinės paramos programos – šūkį.

7 dešimtmečio pabaigoje JAV ištiko ekonomikos krizė. Krito
pasitikėjimas doleriu. Po Votergeito bylos skandalo atsistatydino
prezidentas R. Niksonas. 1980 m. prezidentu tapęs R. Reiganas užsibrėžė
tikslą sumažinti valstybės išlaidas. JAV skolinosi pinigų užsienyje.
Infliacija ir nedarbas sumažėjo. Tačiau išaugo užsienio skola, padidėjo
socialinė nelygybė. Ekonomikos reformų ėmėsi 1992 m. tapęs prezidentu Bilas
Klintonas. JAV išliko pirmaujančia valstybe pasaulyje. 1990 m. pabaigoje
čia pagaminta ketvirtadalis pasaulio pramonės produkcijos, JAV teko pusė
pasaulio grūdų eksporto. 1995 m. JAV pirmavo užsienio investicijomis. Čia
yra 25 % didžiųjų pasaulio bankų. JAV diktuoja pasauliui aviacijos, raketų,
erdvėlaivių modelius, turi gausių gamtinių išteklių. SSRS 1945–1953 metais
Po II Pasaulinio karo SSRS liko totalitarine valstybe, kurią valdė
komunistų partija ir jos lyderis Stalinas. Veikė visos represinės
struktūros. Represijas patyrė SSRS okupuotų sričių gyventojai, išvežti į
Vokietiją SSRS piliečiai. Karo belaisviai, kurie buvo laikomi tėvynės
išdavikais, buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Represuotos ir
deportuotuos ištisos tautos – Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai, ingušai.
Tremti ir siųsti į lagerius Baltijos šalių bei Vakarų Ukrainos, kur vyko
partizanų kovos, gyventojai. Įkurta daug naujų koncentracijos stovyklų.
Režimo saugumu rūpinosi vidaus reikalų ministerija (MVD) ir valstybės
saugumo ministerija (MGB). Veikė visuotinė sekimo sistema.

SSKP vadovybėje neveikė renkamumo principas. 1939–1952 m. neįvyko nei
vieno partijos suvažiavimo. Didžioji CK narių dalis buvo kooptuojama.
Išaugo įvairių žinybų, tarnautojų skaičius. Valdymo aparatas buvo didelis,
bet mažai korumpuotas. Už grobstymus ir kyšininkavimą grėsė sunkios
bausmės.

SSRS karinė galia buvo didelė, tačiau ekonominė padėtis sunki. Reikėjo
atstatyti karo sugriautus miestus, kaimus, ūkį. Stalinas atsisakė JAV
siūlomos ekonominės paramos – Maršalo plano. 1946–1948 m. Ukrainoje,
Moldovoje ir daugelyje Rusijos sričių siautė badas. SSRS pramonė gamino
daug ginklų (1949 m. išbandyta pirmoji atominė bomba), bet mažai vartojimo
reikmenų. Nedidelė buvo užsienio prekyba.

1953 m. per SSRS nusirito antisemitizmo banga. Pagarsėjo „gydytojų
byla“ – suimta grupė Kremliaus ligoninės gydytojų, kaltinant juos ketinimu
nužudyti žymius SSRS valstybės veikėjus. Norint represuoti kai kuriuos SSKP
veikėjus, sufabrikuota „Leningrado byla“, kurios aukomis tapo žymūs
partijos, administracijos, ūkio pareigūnai, mokslininkai.

Dėl represijų ir karo SSRS pajuto išsilavinusių specialistų stygių.
Nuo 1952 m. įvestas privalomas 7 klasių išsilavinimas, įsteigta nemažai
aukštųjų mokyklų bei technikumų. Sparčiai vystėsi mokslas, daugiausia dėl
poreikio tobulinti karo pramonę. Mene buvo slopinamos bet kokios laisvės
apraiškos. Viešai pasmerkta daug žymių kultūros ir meno veikėjų. SSRS: atšilimas ir sąstingis
Po Stalino mirties 1953.03.05 prasidėjo kova dėl valdžios. SSRS vadovu
tapti daug galimybių turėjo Stalino bendražygis L. Berija. Jis būtų tęsęs
Stalino politiką. To nebenorėjo daugelis komunistų, todėl šalies vadovu
tapo Nikita Chruščiovas. Jo valdymo laikotarpis (1953–1964) vadinamas
atšilimu. 1956 m. XX komunistų partijos suvažiavime pasmerktas Stalino
asmens kultas. Nubaustas mirties bausme L. Berija. Iš kalėjimų,
koncentracijos stovyklų paleista daug politinių kalinių, lageriuose
sušvelnintas režimas, pasidarė laisvesnis kultūrinis gyvenimas.
Deportuotoms tautoms leista grįžti į tėvynę. Tačiau lagerių sistemos
ardymas vyko lėtai. Vorkutos, Norilsko, Kengiro ir kituose lageriuose
prasidėjo kalinių sukilimai, kuriuos nuslopino kariuomenė.

Kovojant su stalinizmu, buvo griaunami Stalino paminklai, keičiami
miestų, kaimų, gatvių pavadinimai, Stalino palaikai išnešti iš mauzoliejaus
ir palaidoti prie Kremliaus sienos. N. Chruščiovas bandė reformuoti
ekonomiką, ypač žemės ūkį, tačiau neefektyviai. Skatintas masinis kukurūzų
auginimas. Kazachstano stepių įsavinimas baigėsi ekologine katastrofa. SSRS
pradėjo ekonominį lenktyniavimą su JAV, kurio devizas buvo „pavyti ir
pralenkti“. Daug dėmesio skirta karo pramonei, kosmoso įsavinimui. N.
Chruščiovo valdymo metu paleistas pirmas dirbtinis Žemės palydovas, į
kosmosą pakilo pirmasis žmogus.

Chruščiovas tikėjo, jog galima greitai sukurti komunizmą. 1961 m. XXII
partijos suvažiavime priimta programa, kurios tikslas – iki 1980 metų
sukurti komunistinę visuomenę. Siekta sukurti „naująjį“, komunistinį žmogų
su jam būdinga komunistine morale. Sustiprėjo tikėjimo persekiojimas,
stengtasi likviduoti bet kokią privačią nuosavybę – kolūkiečių sodybinius
sklypus, pagalbinius ūkius, neleista laikyti naminių gyvulių.

Matydamas kai kuriuos teigiamus poslinkius, N. Chruščiovas įtikėjo
savo neklystamumu, ir atsirado naujas susidorojimo su kitaminčiais būdas:
prievarta uždaryti į psichiatrijos ligonines.

Atšilimo laikotarpiu pagerėjo ir SSRS santykiai su Vakarais. N.
Chruščiovas buvo pirmas SSRS vadovas, lankęsis JAV, kalbėjęs JTO
Generalinės Asamblėjos sesijoje. Tačiau šaltasis karas tęsėsi. N.
Chruščiovo valdymo metu kilo Karibų krizė, vos nesibaigusi III pasauliniu
karu.

Partijos veikėjai, bijoję tolesnio laisvėjimo, keletą kartų bandė
pašalinti N. Chruščiovą. 1964 m. tai pavyko. Po jo SSKP generalinio
sekretoriaus postą užėmė Leonidas Brežnevas, kurio valdymo laikotarpis
(1964–1982) vadinamas sąstingiu (stagnacija). Įsisvyravo stabilumas, bet
kokių permainų vengimas. SSKP CK Politinio biuro, įtakingiausios partijos
institucijos, nariai ilgus metus nesikeitė. Jau pasenę, jie užėmė
aukščiausius valstybės postus. Atsisakyta atšilimo politikos, režimo
priešininkai sodinti į kalėjimus, prievarta gydyti psichiatrijos
ligoninėse.

Sąstingis apėmė visas gyvenimo sritis. Žemės ūkis ir pramonė atsiliko
nuo Vakarų. Išeikvota gausybė gamtinių išteklių, tačiau gamyba buvo
neefektyvi. Milžiniškas lėšas surijo karo pramonė, kosmoso įsavinimo
programos, parama socialistiniams režimams įvairiose šalyse. 9 dešimtmečio
pradžioje SSRS susidarė visuotinis deficitas – trūko maisto ir kitokių
prekių. Klestėjo korupcija, didžiulis biurokratinis aparatas. Partinė ir
valstybinė nomenklatūra išsiskyrė turtais ir privilegijomis.

Visuomenė ėmė moraliai degraduoti. Valstybine problema tapo
alkoholizmas. Šalyje kaupėsi ekonominės ir socialinės problemos.

1982 m. mirus L. Brežnevui, į valdžią atėjo Jurijus Andropovas. Jis
bandė sugriežtinti darbo drausmę, kovoti su girtavimu ir valstybės turto
grobstymu. Tačiau 1983 m. J. Andropovas mirė. Po jo mirties SSKP
generaliniu sekretoriumi tapo Konstantinas Č.ernenka, kuriam mirus 1985 m.
SSRS vadovu tapo Michailas Gorbačiovas, pradėjęs pertvarkos politiką. Vakarų Europa po II Pasaulinio karo
1945–1973 m. vakarų Europos valstybės atsigavo po II Pasaulinio karo
ir sparčiai vystė savo ekonomiką. 1957 m. vakarų Europos valstybės susibūrė
į Europos ekonominę bendriją (EEB), 1992 m. – į Europos sąjungą (ES).
Sparčią ekonomikos raidą užtikrino valstybės reguliuojama ekonomika,
socialinis gyvenimas, gyventojų užimtumo organizavimas. Nemažą ekonominę
paramą Vakarų Europos šalys gavo iš JAV. 1973, 1979 m. pasaulyje kilus
naftos krizėms, ekonominių sunkumų patyrė ir Europos valstybės. Valstybė
pamažu užleido vietą privačiai iniciatyvai. Apie 1985 m. ekonomika vėl
atsigavo. Susivienijusi Europa, šalia JAV ir Japonijos, tapo svarbia
ekonomine jėga. Smarkiai padidėjo valstybių išlaidos sveikatos apsaugai,
švietimui, socialiniam aprūpinimui. Nemažą reikšmę Vakarų Europos
valstybėse turėjo socialdemokratų partijos. Po 1974–1975 m. krizės kai
kuriose šalyse (Anglijoje) sustiprėjo konservatyvios tendencijos. 1979 m.
Anglijoje konservatorių vyriausybė, vadovaujama M. Tečer, pradėjo naują
ekonominę ir socialinę politiką, siekdama suprivatinti nuosavybę, sumažinti
išlaidas socialinėms reikmėms.

Po II Pasaulinio karo Vakarų Europoje įsigalėjo demokratija. Tik
Ispanijoje ir Portugalijoje iki 8 dešimtmečio vidurio bei trumpai
(1967–1974 m.) Graikijoje gyvavo autoritarinė valdžia. 1974 m. žlugo
diktatūros Portugalijoje ir Graikijoje, 1975 m. – Ispanijoje. Socialistinė Europa 1953–1985 metais
Po J. Stalino mirties SSRS silpniau kontroliavo socialistines šalis.
Susilpnėjo represijos, atsirado galimybė kritikuoti socialistinės
visuomenės negeroves. Gyventojų nepasitenkinimas esama santvarka ėmė
prasiveržti maištais, sukilimais. 1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje
privertė SSRS sušvelninti socialistinių šalių kontrolę.

Socialistinės Europos valstybės (SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, VDR,
Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) buvo Ekonominės savitarpio
pagalbos tarybos (ESPT) narės. Jos derino savo ūkinės veiklos planus,
prekiavo tarpusavyje. Tačiau ekonominė plėtra socialistinėse Europos šalyse
buvo lėta.

Albanija. Prasidėjus SSRS ir Kinijos konfliktui, Albanija parėmė
Kiniją. 1961 m. SSRS nutraukė su Albanija diplomatinius santykius. Albanija
išstojo iš ESPT ir VSO. Albanijos politinė ir ekonominė sistema liko
stalininė.

Čekoslovakija. Nepasitenkinimas socialistine santvarka pasiekė
kulminaciją 1968 m. sukilimo – vadinamojo „Prahos pavasario“ metu.
Čekoslovakijos demokratinį judėjimą nuslopino VSO narės.

Jugoslavija. 1953 m. SSRS ir kitos socialistinės šalys atnaujino
diplomatinius santykius su Jugoslavija, tačiau Jugoslavija laikėsi
nepriklausomos nuo SSRS politikos. Todėl Jugoslavijos ir SSRS santykiai
nebuvo itin geri. Jugoslavija nedalyvavo VSO.

VDR. 1953 m. birželį vyko demonstracijos Berlyne ir kituose VDR
miestuose. Demonstracijos nuslopintos, tačiau VDR valdžia padarė kai kurių
nuolaidų: padidino darbo užmokestį, sumažino kainas. 7 dešimtmečio
pabaigoje mėginta vykdyti ekonominę reformą. Po 1961 m. VDR tapo
turtingiausia industrine socialistine valstybe Vakarų Europoje.

Lenkija. 1956 m. birželio mėn. Lenkijoje, Poznanės mieste, kilo
darbininkų maištai, kuriuos taip pat nuslopino kariuomenė. Tų pačių metų
rudenį Lenkijoje paplito demokratinis judėjimas, siekęs reformuoti
socializmą. Lenkijos jungtinės darbininkų partijos vadovu tapo V. Gomulka,
kuris sušvelnino cenzūrą, sutiko panaikinti kolektyvinius ūkius. Lenkija
tapo laisviausia socialistinio bloko šalimi. Ūkiniai sunkumai Lenkijoje
sukėlė net tris – 1970, 1976 ir 1980–1981 metų – politines krizes. 1970 m.
gruodį Lenkijoje padidintos maisto produktų kainos. Prasidėjo protesto
demonstracijos, kurias nuslopino kariuomenė. V. Gomulka atsistatydino. LJDP
pirmuoju sekretoriumi tapęs J. Gerekas atšaukė kainų pakėlimą. Iš Vakarų
Europos ir JAV gautos didelės paskolos, tačiau jų ilgam neužteko. 1976 m.
vėl bandyta pakelti produktų kainas. Kilo nauja demonstracijų banga, kurią
numalšino milicija. Lenkijoje plito opozicinis judėjimas. 1980 m. Lenkijoje
praėjo veikti liberalių reformų reikalaujantis „Solidarumo“ judėjimas –
profesinė sąjunga, vadovaujama Lecho Valensos. „Solidarumas“ siekė geresnių
gyvenimo sąlygų, gynė darbininkų teises, norėjo panaikinti komunistų
dominavimą valstybės gyvenime. „Solidarumas“ buvo uždraustas, Lechas
Valensa suimtas. Generolas Voicechas Jeruzelskis įvedė Lenkijoje karinę
padėtį, kuri truko iki 1983 m.

Rumunija. Gana savarankiškai tvarkėsi Rumunija. 1957 m. iš Rumunijos
išvesta SSRS kariuomenė.1967 m. Rumunija nenutraukė santykių su Izraeliu,
1968 m. atsisakė dalyvauti intervencijoje į Čekoslovakiją. Rumunija gaudavo
dideles paskolas iš Vakarų. Tačiau komunistų partijos vadovas Nikolajė
Čaušeskus pamažu sutelkė visą valdžią ir įvedė savo diktatūrą. Gyvenimo
lygis nusmuko.

Vengrija. Socializmas Vengrijoje buvo kuriamas labiau taikant
represijas, nei kitose šalyse. 1956 m. vengrų nepasitenkinimas esama
santvarka prasiveržė sukilimu, kurį nuslopino kariuomenė. Kinija po II Pasaulinio karo
1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedungo vadovaujami sukilėliai nugalėjo JAV
remiamo Gomindano vado Čang Kaiši kariuomenę ir paskelbė Kinijos Liaudies
Respubliką. Mao Dzedungas tapo Kinijos vadovu ir ėmėsi reformų.

Įvykdyta žemės ūkio reforma – bežemiams ir mažažemiams išdalinta
beveik 47 mln. dvarininkų žemių. 1955 m. žemės ūkis kooperuotas.
Nacionalizuoti bankai ir stambioji pramonė. Vidutinės ir mažos įmonės
nacionalizuotos po 1956 m., tačiau ir iki tol buvo griežtai kontroliuojamos
vyriausybės. Skirtingai nuo SSRS ir socialistinių Europos šalių, Kinijos
vidutiniai ir smulkieji privatininkai gavo tam tikrą išpirką už savo turtą.
Pagal SSRS pavyzdį pradėta industrializacija, pastatyta daug sunkiosios
pramonės įmonių. 7 dešimtmetyje Kinija sukūrė branduolinį ginklą, 1971 m.
paleido dirbtinį Žemės palydovą.

6 dešimtmetyje Mao Dzedungas Kinijoje ėmėsi vykdyti „didžiojo šuolio“
ekonomikoje politiką. Žemės ūkio kooperatyvai buvo pertvarkomi į „liaudies
komunas“, kuriose nebuvo apmokama už darbą, produktai skirstomi visiems po
lygiai, suvisuomenintas asmeninis turtas, įvesta kariška darbo ir gyvenimo
tvarka. „Didysis šuolis“ baigėsi ekonomikos suirute. Jo metu badu mirė apie
20 mln. žmonių.

1966 m. pradėta „didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija“. Jos
vykdytojai – moksleiviai chunveibinai („raudonieji maištininkai“) sunaikino
daug kultūros vertybių, susidorojo su Mao Dzedungo priešininkais.
„Kultūrinės revoliucijos“ metu žuvo tūkstančiai žmonių, šimtai tūkstančių
partijos veikėjų, pareigūnų, inteligentų uždaryti į koncentracijos
stovyklas arba ištremti į atokius šalies rajonus. Tarp chunveibinų grupių
kilo nesutarimų. Mao Dzedungas įsakė kariuomenei numalšinti chunveibinus.

Kinijos Liaudies Respublika iki J. Stalino mirties artimai
bendradarbiavo su SSRS. 6 dešimtmetyje prasidėjo Kinijos ir SSRS
konfliktas. Mao Dzedungas nerimavo dėl Stalino kulto pasmerkimo, nes tai
galėjo susilpninti jo vienvaldystę. Kinija nebenorėjo būti „jaunesniąja“
SSRS partnere. Konfliktas dar labiau paaštrėjo „kultūrinės revoliucijos“
metais. Vyko ginkluoti susirėmimai dėl pasienio teritorijų. 8 dešimtmečio
pradžioje Kinija ėmė siekti Vakarų valstybių diplomatinio pripažinimo ir
paramos. 1971 m. Kinijos Liaudies Respublika priimta į JTO.

Po Mao Dzedungo mirties 1976 m. valdžia atiteko „kultūrinės
revoliucijos“ priešininkams. Naujasis šalies vadovas Den Siaopinas paskelbė
naują ekonomikos kursą, kuris numatė privačios pramonės ir prekybos
įteisinimą. Dauguma valstiečių atgavo žemės sklypus (be teisės parduoti).
Jiems leista verstis pagalbiniais verslais. Susitvarkė santykiai su SSRS. 9
dešimtmetyje padidėjo žemės ūkio ir pramonės apimtis, pakilo gyvenimo
lygis. Japonija po II Pasaulinio karo
Japoniją, pralaimėjusią II Pasaulinį karą, iki 1952 m. okupavo JAV. Ši
okupacija padėjo JAV laivyno bei karinių bazių saugomai Japonijai atsigauti
ir išplėtoti ūkį. Amerikiečių okupacinė valdžia vykdė demokratinę Japonijos
politikos, ekonomikos ir visuomeninio gyvenimo pertvarkymo programą. 1947
m. įsigaliojo nauja Japonijos konstitucija. Sumažėjo imperatoriaus
politiniai įgaliojimai. Įstatymų leidžiamoji galia priklausė parlamentui.
Konstitucija draudė Japonijai turėti savo armiją ir naudoti karinę jėgą
prieš kitas šalis.

1951 m. San Franciske Japonija ir 49 valstybės pasirašė taikos
sutartį. 1952.04.28, įsigaliojus šiai sutarčiai, baigėsi Japonijos
okupacija. Tačiau pagal kartu su taikos sutartimi pasirašytą saugumo
sutartį JAV išlaikė karines bazes Japonijoje. Japonija tapo JAV
sąjungininke Azijoje.

Taikos sutartis nebuvo sudaryta su SSRS, nors pagal 1956.09.19 Taikos
deklaraciją panaikinta karo padėtis. Japonija reikalavo, kad SSRS grąžintų
užgrobtas Kurilų salas.

Dėl spartaus ekonomikos augimo Japonija tapo antrąja ekonomine
pasaulio supervalstybe. Nuo 1985 m. užsienio kapitalo dydžiu Japonija ėmė
lenkti JAV. Sparčiai vystėsi mašinų, laivų, elektrotechnikos prietaisų,
kompiuterių gamyba. 9 dešimtmetyje Japonijoje įvyko pramonės revoliucija.
Robotų panaudojimu gamyboje Japonija užima pirmą vietą pasaulyje. Mažai
lėšų išleidžiama ginklavimuisi. Japonija pralenkė Vakarus dideliu darbo
našumu, finansų organizavimu, kokybiška produktų gamyba. Beveik išnyko
neraštingumas. Nors Japonijos pramonė labai modernizuota, čia gerbiamos
senos tradicijos. Valstybės simbolis – imperatorius, kurio gimtadienis yra
Japonijos nacionalinė šventė. Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karo
Trečiuoju pasauliu vadinamos visos Afrikos, Centrinės ir Pietų
Amerikos, Azijos (išskyrus Japoniją ir Izraelį) bei Okeanijos (išskyrus
Australiją ir Naująją Zelandiją) šalys. Po SSRS suirimo trečiajam pasuliu
priskiriamos ir Vidurinės Azijos respublikos bei Azerbaidžanas.

Visos šios šalys gana skurdžios. Pagal gaunamas pajamas XX a. antroje
pusėje pasaulis dalinamas į turtingąją Šiaurę ir skurstančiuosius Pietus.
Daugelis Trečiojo pasaulio valstybių smarkiai prasiskolinusios Vakarams.
Dideles lėšas šios valstybės, netgi skurdžiausios Afrikos šalys, skiria
ginkluotei, karo pramonei.

Svarbi trečiojo pasaulio šalių problema – itin sparčiai didėjantis
gyventojų skaičius. Gausėjančius gyventojus sunku aprūpinti darbu ir žeme.
Šiose valstybėse smarkia auga miestai, juose gausėja gyventojų.

Dėl padidėjusios žemės ūkio gamybos niokojama gamta, sparčiai kertami
miškai. Kai kurios valstybės kenčia dėl nepalankių gamtinių sąlygų. 9
dešimtmetyje dėl sausrų Rytų Afriką ištiko visuotinis badas.

Kai kurios trečiojo pasaulio šalys – Brazilija, Indija, Pietų Korėja,
Taivanis, Singapūras – pasiekė nemažų laimėjimų pramonės srityje. Šių šalių
gaminiai sėkmingai konkuruoja pasaulinėje rinkoje.

Nuolatinis reiškinys Afrikoje ir Lotynų Amerikoje – karinės
diktatūros.

Kai kuriose Azijos šalyse valdžią turi islamo fundamentalistai. 1979
m. jie nuvertė monarchiją Irane. Iranas paskelbtas Islamo respublika,
kurios vadovu tapo aukštas šiitų dvasininkas R. Chomeinis. Irano gyvenimas
pertvarkytas pagal islamo reikalavimus. Islamo fundamentalistai siekia
valdžios Alžyre, Egipte, Sudane.

7 dešimtmetyje kai kurios Afrikos ir Azijos šalys (Egiptas, Alžyras,
Gana, Gvinėja, Malis, Birma, Sirija) paskelbė kuriančios socializmą. Jų
vadovai norėjo įveikti atsilikimą, suvalstybindami pramonę, kooperuodami
žemės ūkį. Šios šalys gaudavo socialistinių valstybių paramą. Gana ir
Egiptas socialistinės raidos kelio atsisakė 8 dešimtmetyje, tačiau tuo metu
socialistinėmis tapo Etiopija, Madagaskaras, Angola, Mozambikas,
Afganistanas. Šiose šalyse prasidėjo pilietiniai karai, kuriuose JAV ir
SSRS rėmė kovojančias puses.

Kai kuriose šalyse vyksta tautinis, religinis genocidas. Turkai vykdo
kurdų genocidą. Kurdų išsivadavimo judėjimas slopinamas Irane. Sudane
valdžią turintys musulmonai persekioja krikščionis ir animistus. Kolonijinės sistemos pabaiga
Kolonijinės sistemos suirimo po II pasaulinio karo priežastys:

1. Nusilpusios Europos valstybės nebepajėgė kariauti kolonijose;

2. Kolonijose sustiprėjo išsivadavimo judėjimai;

3. Kadangi SSRS ir Kinija rėmė išsivadavimo judėjimus, metropolijos
bijojo komunistų įsigalėjimo kolonijose. Todėl jos buvo priverstos daryti
nuolaidų nuosaikesnėms tautinėms jėgoms;

4. Dėl karo technikos tobulėjimo neteko reikšmės kai kurių kolonijų
strateginė padėtis;

5. Naujų mokslo atradimų taikymas gamyboje sumažino Vakarų
priklausomybę nuo iš kolonijų gaunamų žaliavų.

Jau 1943 m. nepriklausomybę paskelbė Prancūzijos mandatinės
teritorijos Sirija ir Libanas. Panaikintas Didžiosios Britanijos mandatas
Transjordanijai (vėliau – Jordanija). 1947 m. Indija padalinta į dvi
valstybes – Pakistaną ir Indiją. Abi šalys gavo nepriklausomybę. 1945 m.
nepriklausomybę paskelbė Vietnamas ir Indonezija, 1946 m. – Filipinai, 1948
m. – Birma. Filipinų ir Birmos nepriklausomybė pripažinta taikiai.
Indonezija gavo tik ribotą nepriklausomybę nuo Olandijos, sudaryta
Indonezijos ir Olandijos unija, kuri nustojo galioti 1954 m. Indonezija
tapo nepriklausoma. 1948 m. iki tol anglams pavaldžioje Palestinos
teritorijoje sukurtos arabų ir žydų valstybės. Tais pačiais metais Didžioji
Britanija suteikė nepriklausomybę Ceilonui (dabar Šri Lanka). 1956 m.
Prancūzija pripažino Maroko ir Tuniso nepriklausomybę, bet nenorėjo
pripažinti Alžyro, nes ten gyveno daug europiečių, buvo dideli naftos
ištekliai. Po ginkluotos kovos 1962 m. Prancūzija pripažino Alžyro
nepriklausomybę. Savo kolonijoms Afrikoje nepriklausomybę suteikė Didžioji
Britanija, Prancūzija, Belgija. 1960 m. susikūrė 17 naujų Afrikos
valstybių. Tie metai buvo pavadinti Afrikos metais. 1957 m. nepriklausomybę
gavo anglų kolonija Malaja. 1963 m. prie jos prijungus Didžiosios
Britanijos valdas šiaurinėje Kalimantano salos dalyje, sukurta Malaizijos
federacija. 1961 m. nepriklausomybę gavo Kuveitas, 1970 – Omanas, 1971 –
Jungtiniai Arabų Emyratai.

1965 m. europiečiai persikėlėliai paskelbė nepriklausomą Rodezijos
valstybę, kurioje valdžia atiteko baltiesiems. Šios šalies nepripažino
kitos valstybės. Vietos juodieji pradėjo ginkluotą kovą, pasibaigusią 1980
m., kai Rodezijoje buvo sudaryta Zimbabvės respublika.

7 dešimtmečio pabaigoje – 8 dešimtmetyje susikūrė devynios naujos
Okeanijos valstybės. Lengvai gavo nepriklausomybę nykštukinės anglų ir
olandų valdos Amerikoje, daugiausia Karibų jūros salose.

Portugalija savo kolonijų Angolos, Mozambiko ir Gvinėjos
nepriklausomybę pripažino tik 1974 m., nuvertus Portugalijoje autoritarinę
valdžią. Iki tol šiose teritorijose vyko SSRS remiami karai. 1989 m.
nepriklausoma tapo Namibija. XX a. 9 dešimtmetyje kolonijomis liko tik kai
kurios smulkios salos.

Kolonijinė sistema nustojo egzistuoti, tačiau buvusios kolonijos,
vadinamos Trečiuoju pasauliu, iki šiol sudaro savotišką visumą. Korėjos karas
Po II pasaulinio karo Korėja buvo užimta JAV ir SSRS kariuomenių bei
padalinta į dvi oukpacines zonas. 1948 m. abi Korėjos tapo nepriklausomomis
valstybėmis. Šiaurės Korėjoje susikūrė komunistinė Liaudies demokratinė
Respublika (KLRD), pietuose – demokratinė respublika.

1950.06.25 KLDR kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją ir užėmė beveik
visą jos teritoriją. Vakarų valstybės išsigando komunizmo ir SSRS
ekspansijos. Į Korėją pasiųstos JTO ginkluotosios pajėgos, kurių daugumą
sudarė JAV kariai. Ši armija nugalėjo komunistus ir užėmė beveik visą
pusiasalį. Tuomet Šiaurės Korėjai į pagalbą atėjo Kinijos kariuomenė, kuri
nustūmė Pietų Korėjos ir sąjungininkų pajėgas atgal maždaug iki buvusios
sienos. Prasidėjo derybos. 1953 m. liepos mėn. pasirašyta paliaubų
sutartis, pagal kurią Korėjoje palikta ikikarinė padėtis. Po karo abiejų
Korėjos valstybių santykiai liko labai įtempti, jos ilgą laiką nepalaikė
jokių ryšių. Arabų ir Izraelio konfliktas
Po II Pasaulinio karo iki tol Didžiajai Britanijai pavaldžioje
Palestinos teritorijoje nutarta įkurti arabų ir žydų valstybes. Žydams
atiteko 56 ( Palestinos teritorijos. Jeruzalei turėjo būti suteiktas
specialus tarptautinis statusas.

1948.05.15 žydai paskelbė apie Izraelio įkūrimą. Arabai su tuo
nesutiko ir pradėjo karą. Izraelį užpuolė Egipto, Sirijos, Libano ir
Jordanijos kariuomenės. Izraelis atrėmė puolimą ir praplėtė savo
teritoriją. Izraelis sparčiai vystėsi. Čia vyko žydai iš viso pasaulio,
sparčiai vystėsi pramonė ir žemės ūkis. 1956 m., kai Egiptas nacionalizavo
Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai priklausiusį Sueco kanalą, Izraelis
užpuolė Egiptą. Didžioji Britanija ir Prancūzija prisidėjo prie puolimo.
Kilus pasaulio visuomenės pasipiktinimui, karas greitai buvo nutrauktas.

1964 m. įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO). Nuo 1969 m.
PIO vadovauja Jasiras Arafatas. Palestiniečiai pradėjo partizaninį karą
prieš Izraelį, vykdė teroro aktus. Izraelis atsakydamas atakuodavo
palestinečių stovyklas.

SSRS parėmė arabų šalis, JAV – Izraelį. SSRS ir jos sąjungininkės
nutraukė diplomatinius santykius su Izraeliu. 1967 m. Egiptas blokavo
Raudonosios jūros uostus ir trukdė Izraeliui apsirūpinti nafta. Izraelis
ėmė veikti agresyviai – sutriuškino Egipto armiją, okupavo Sinajaus
pusiasalį, vakarinę Jordanijos dalį ir Sirijai priklausančias Golano
aukštumas. JTO reikalaujant, Izraelis nutraukė puolimą.

1973 m. Egiptas ir Sirija užpuolė Izraelį. Arabai vėl buvo nugalėti.
Reikalaujant kitoms valstybėms, karo veiksmai buvo sustabdyti.

Egipto prezidentas A. Sadatas pradėjo derybas su Izraeliu. 1979 m.
pasirašyta taikos sutartis. Egiptas atgavo okupuotas teritorijas ir užmezgė
diplomatinius santykius. Kitos arabų šalys tam nepritarė ir nutraukė
santykius su Egiptu. PIO kovotojai toliau vykdė išpuolius prieš Izraelį.
1982 m. Izraelis įžengė į Libaną ir sutriuškino PIO pajėgas. Dalis PIO
kovotojų pasitraukė į kitas arabų šalis. Tik atšilus tarptautiniam
klimatui, konfliktas aprimo, santykiai ėmė gerėti.

1993.09.13 Izraelis ir PIO pasirašė taikos sutartį Vašingtone. PIO
pripažino Izraelį, o Izraelis pažadėjo leisti sukurti palestiniečių
savivaldą teritorijose, kuriose palestiniečiai sudaro absoliučią gyventojų
daugumą. Tačiau kraštutiniai radikalai palestiniečiai toliau vykdo teroro
aktus. Izraelyje auga priešiškumas palestiniečių savivaldai, ribojamas
palestiniečių judėjimas šalies viduje. 1956 m. sukilimas Vengrijoje
Socializmas Vengrijoje buvo kuriamas labiau taikant represijas, nei
kitose šalyse. Mirus J. Stalinui, represijos sušvelnėjo. Tačiau neleista
vykdyti reformų. Tai pabandęs daryti ministras pirmininkas I. Nadis
atleistas iš pareigų. 1956 m. spalį prasidėjo demonstracijos Budapešte. I.
Nadis vėl paskirtas ministru pirmininku. Partijos vadovu tapo J. Kadaras,
kuris buvo nuteistas kalėti už kontrrevoliucinę veiklą. Sukilimas apėmė
visą šalį. Vengrijos kariuomenė atsisakė kovoti prieš sukilėlius. Iširo
darbo žmonių partija. Vengrijos vyriausybė, vadovaujama I. Nadžio, paskelbė
apie Vengrijos neutralumą ir pasitraukimą iš VSO. 1956 m. lapkričio 4 d.
sovietų armijos daliniai įsiveržė į Budapeštą ir per keletą dienų nuslopino
sukilimą visoje Vengrijoje. I. Nadis sušaudytas, beveik 2 tūkstančiams
sukilėlių įvykdyta mirties bausmė. Apie 100 tūkstančių vengrų pabėgo į
Austriją. Iširusią darbo žmonių partiją pakeitė Vengrijos socialistinė
darbininkų partija. Jos pirmasis sekretorius J. Kadaras laikėsi nuosaikios
politikos. Pagal 1960 ir 1963 m. amnestijas iš kalėjimų paleisti beveik
visi nuteistieji. Iš užsienio grįžo didžioji dalis pabėgėlių. Įvykdyta
ekonominė reforma. Žemės ūkio kooperatyvai gavo savivaldą, kultūrinis
gyvenimas tapo laisvesnis. Kubos revoliucija
6 dešimtmetyje Kuboje viešpatavo F. Batistos diktatūra. Kuba buvo
visiškai priklausoma nuo JAV. 1956 m. prasidėjo partizaninė kova, kuriai
vadovavo Fidelis Kastras. Partizanus rėmė valstiečiai, samdiniai,
inteligentai, dalis buržuazijos. 1959 m. išvakarėse F. Batista pabėgo iš
Kubos, ir valdžia atiteko F. Kastrui. 1959 m. nacionalizuotos amerikiečių
žemės valdos ir stambūs vietinių savininkų dvarai, 1963 m. – visi
vidutiniai bei mažieji dvarai. Dauguma jų tapo valstybiniais ūkiais.

Kubos santykiai su JAV ėmė blogėti. 1960 m. JAV prezidentas D.
Eizenhaueris pasirašė įstatymą, draudžiantį įvežti iš Kubos cukrų. F.
Kastras nacionalizavo amerikiečių pramonės įmones, bankus, susisiekimo ir
ryšių kompanijas. 1961 m. JAV nutraukė diplomatinius santykius su Kuba.
Beveik visa Kubos prekyba vyko su SSRS ir kitomis socialistinėmis šalimis.
Šios valstybės supirkdavo beveik visą Kubos eksportuojamą cukrų ir tiekdavo
jai pramonės gaminius, naftą ir naftos produktus. Iš SSRS Kuba gaudavo
ginklus ir karinę techniką.

1961 m. pavasarį F. Kastras paskelbė, jog Kuboje vyksta socialistinė
revoliucija. Nacionalizuota ne tik amerikiečių, bet ir kubiečių privati
nuosavybė. Pasiturintys kubiečiai bėgo į JAV. 1961 m. balandį, apginkluoti
amerikiečių, jie išsikėlė į Kubos pakrantę, siekdami kovoti prieš F.
Kastrą, tačiau buvo sutriuškinti per tris dienas.

1962 m. kilo Karibų krizė. 1964 m. visos Lotynų Amerikos šalys,
išskyrus Meksiką, verčiamos JAV, nutraukė su Kuba diplomatinius santykius.
Dauguma šalių juos vėl užmezgė 8 dešimtmetyje. Vienintelė ir valdanti Kubos
partija ligi šiol yra komunistų partija. Valstybei vadovauja pirmasis
komunistų partijos sekretorius F. Kastras. Berlyno krizė
1945 m. Berlynas atsidūrė SSRS okupacinėje zonoje, tačiau vakarinė jo
dalis buvo suskirstyta į amerikiečių, anglų ir prancūzų sektorius. Į VFR
sudėti Berlynas formaliai neįėjo. Buvo galima laisvai patekti į rytinę
miesto dalį – VDR sostinę. Ilgainiui ėmė vis labiau skirtis dviejų
valstybių gyvenimo lygis. VDR gyventojai per Berlyną emigruodavo į VFR.

1958 m. SSRS pareikalavo paversti Vakarų Berlyną demilitarizuotu
laisvu miestu. Šis reikalavimas pakartotas kelis kartus. Vakarų valstybės
nesutiko. 1961 m. rugpjūtį SSRS ir VDR aklinai uždarė sieną tarp Rytų ir
Vakarų Berlyno. JAV protestavo, bet nesigriebė atsakomųjų veiksmų. Netrukus
Berlynas buvo apjuostas 40 km ilgio aukšta siena. Karibų krizė
Tai viena pavojingiausių šaltojo karo krizių, sukėlusi III pasaulinio
karo grėsmę.

1962 m. SSRS į Kubą atgabeno vidutinio nuotolio raketų su
branduoliniais užtaisais, kurias saugojo apie 40.000 karių. Tai kėlė
didžiulę grėsmę JAV saugumui. JAV kariuomenės vadovybė pasiūlė atakuoti
SSRS karines bazes Kuboje. Prezidentas Dž. Kenedis įsakė JAV laivynui
blokuoti Kubą ir nepraleisti SSRS laivų su naujomis raketomis. N.
Chruščiovas liepė išgabenti raketas, o JAV atsisakė Kubos puolimo. „Prahos pavasaris“
1968 m. sausį Čekoslovakijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi
tapo A. Dubčekas. Apie jį susitelkė reformatoriai, siekiantys
sudemokratinti ekonomiką ir politinę sistemą, sukurti „žmogišką“
socializmą. „Žmogiško socializmo“ kūrimo idėjos, pradėjusios sklisti
septintojo dešimtmečio pabaigoje, buvo nukreiptos prieš sovietinio
komunizmo praktiką. Buvo teigiama, kad SSKP neišreiškia tikrųjų komunizmo
idėjų. Šis sąjūdis atsisakė vienpartinės sistemos koncepcijos, pabrėžė, jog
būtina laikytis parlamentarizmo tradicijų. Panaikinta cenzūra ir leista
laisvai veikti visuomenės informavimo priemonėms. Čekoslovakijos
demokratinį judėjimą 1968 m. rugpjūtį nuslopino sutelktos VSO narės – SSRS,
Lenkija, VDR, Vengrija, Bulgarija. Intervenciją parėmė ir kai kurie
Čekoslovakijos komunistai, patekę į valdžią ir pašalinę iš partijos
reformatorius. Reformos buvo nutrauktos. Pašalintiems iš partijos
neleisdavo dirbti valstybės administracijoje, ekonomikoje, mokslo ir
kultūros įstaigose. 1969 m. balandį A. Dubčekui teko pasitraukti iš
komunistų partijos vadovo pareigų. Vietoj jo išrinktas G. Husakas.
Komunistų partijos vadovai paskelbė, kad 1968 m. rugpjūčio įvykiai – ne
intervencija, o „broliška pagalba prieš kontrrevoliucijos grėsmę“. Taip
pripažinta SSRS teisė kištis į kitų socialistinių valstybių vidaus
reikalus. Vakarų žurnalistai tai pavadino riboto socialistinių valstybių
suvereniteto arba Brežnevo doktrina. SSRS kariuomenė liko Čekoslovakijoje
iki socialistinės sistemos suirimo. Lotynų Amerikos ir Afrikos diktatūros
Lotynų Amerikoje buvo aštri socialinė nelygybė. Žemė priklausė
stambiesiems dvarininkams. Gyventojai skurdo, buvo daug beraščių. Pramonė
ir kasyklos priklausė daugiausia užsieniečiams. Lotynų Amerikos
respublikose veikė demokratinės konstitucijos, bet realios įtakos jos
turėjo mažai. Konservatyvūs karininkai, vadinamieji „gorilos“, užgrobę
valdžią persekiodavo opoziciją ir neleisdavo vykdyti reformų.

Daugelis diktatorių pagarsėjo masinėmis žudynėmis. Tuo pasižymėjo A.
Pinočeto diktatūra Čilėje, Argentinos karinė chunta, Afrikoje – Ugandos
prezidentas Idis Aminas ir centrinės Afrikos respublikos valdytojas Bokasa,
kuris buvo karūnavęsis imperatoriumi. Šie diktatoriai nuversti padedant
užsienio valstybėms.

Kovos su komunizmu vardan JAV rėmė Lotynų Amerikos diktatūras. 1954 m.
JAV organizavo išpuolį prieš demokratinę Gvatemalos vyriausybę, 1973 m.
rėmė karinį perversmą Čilėje. Bolivijoje nužudytas iš Kubos atvykęs
revoliucionierius Če Gevara, nuverstas Čilės prezidentas marksistas
Aljendė. Čilėje generolo Pinočeto chunta pradėjo represijas. 8 dešimtmetyje
socialistinių reformų galimybei karinės diktatūros kelią užkirto
Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Ekvadore, Peru.

9 dešimtmetyje dauguma šalių grįžo į demokratijos kelią. Įvyko
prezidento rinkimai Brazilijoje, Argentinoje, Nikaragvoje, Paragvajuje.
Argentinoje nauja išrinktas prezidentas R. Alfonsinas patraukė anksčiau
šalį valdžiusius generolus į teismą už diktatūros metais padarytus
nusikaltimus. Haityje žlugo kruvina Diuvaljė diktatūra. Čilėje plebiscitu
atmestas Pinočetas ir prezidentu išrinktas krikščionis demokratas Ailinas.
1989 m. JAV panaudojo jėgą prieš savo buvusį statytinį generolą Noriegą,
nes bijojo, kad bus pažeisti jų interesai valdyti Panamos kanalą. Vietnamo karas
Pagal 1954 m. Ženevos susitarimus Vietnamas, Kambodža ir Laosas tapo
nepriklausomomis valstybėmis. Šiose šalyse turėjo įvykti laisvi rinkimai,
po kurių turėjo būti sukurtos vyriausybės. Iki rinkimų Vietnamas padalintas
į dvi dalis. Šiaurėje valdžia atiteko komunistams, pietuose – JAV remiamoms
nekomunistinėms jėgoms. Rinkimai neįvyko.

Komunistai siekė įsigalėti Vietname jėga. Kovoti su Pietų Vietnamu
sukurtas Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo frontas, dar vadinamas
Vietkongu.

1965 m. JAV pasiuntė savo kariuomenę į Vietnamą. Tačiau JAV kariuomenė
nepajėgė įveikti Vietnamo partizanų. Komunistus rėmė Kinija ir SSRS. Dėl
Vietnamo karo JAV kilo masiniai jaunimo protestai, jaunuoliai atsisakydavo
tarnauti kariuomenėje.

1969 m. prasidėjo taikos derybos. 1970 m. karas iš Vietnamo persimetė
į Kambodžą ir Laosą. 1973 m. sausį JAV pasirašė susitarimą dėl karo
nutraukimo Vietname. JAV sutiko išvesti kariuomenę iš Vietnamo. Tačiau
karas nesibaigė. 1975 m. Šiaurės Vietnamo komunistai užėmė visą Vietnamą.
Komunistai užgrobė valdžią Laose ir Kambodžoje. 1976 m. paskelbta Vietnamo
socialistinė respublika. Karas Afganistane
1978 m. komunistai karininkai įvykdė perversmą Afganistane. Prasidėjo
pilietinis karas. 1979 m. SSRS įvedė kariuomenę į Afganistaną. Afganistano
vadovas H. Aminas nužudytas, o jo vietą užėmė SSRS statytinis B. Karmalis.
Tačiau SSRS kariuomenei pergalės pasiekti nepavyko. Afganisatno partizanus
– modžahedus – rėmė Pakistanas, JAV, Kinija, Iranas ir kai kurios arabų
šalys. Kalnuotoje, neturinčioje gerų kelių, šalyje SSRS negalėjo išnaudoti
karinės technikos pranašumo.

SSRS dalyvavimui Afganistano kare priešinosi kitos valstybės,
tarptautinės organizacijos. Daugelis šalių boikotavo 1980 m. Maskvoje
vykusias Olimpines žaidynes, apribojo ekonominius ryšius su SSRS. 1988 m.
SSRS, JAV, Pakistanas, Afganistanas pasirašė Ženevos susitarimą dėl karo
Afganistane nutraukimo. 1989.02.15 SSRS kariuomenė išvesta iš Afganistano.
Vienok karas nesibaigė. 1992 m. modžahedai užėmė sostinę Kabulą ir nuvertė
SSRS paliktą vyriausybę. Kovos veiksmai tarp karinių grupuočių vadų tęsėsi
ir toliau. Helsinkio taikos konferencija
1975 m. Helsinkyje įvyko 33 Europos valstybių, JAV ir Kanados
pasitarimas dėl saugumo ir bendradarbiavimo. Čia pasirašytas baigiamasis
aktas, patvirtinantis esamų sienų neliečiamumą. Akte numatytos priemonės
mažinti ginkluotų konfliktų pavojų. Valstybės – pasitarimo dalyvės –
įsipareigojo spręsti tarpusavio ginčus taikiomis priemonėmis, kad nekeltų
grėsmės tarptautinei taikai ir saugumui, pasižadėjo gerbti tautinių mažumų
lygybę prieš įstatymus.

Helsinkio pasitarimo baigiamajame akte pripažįstamas visų tautų
lygiateisiškumo principas ir teisė tvarkyti savo likimą. Skelbiama, kad
kiekviena tauta turi teisę laisvai nustatyti savo vidaus ir užsienio
politinį statusą, lemti savo politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę
raidą. Numatyta periodiškai šaukti konferencijas, tikrinančias Helsinkio
susitarimų vykdymą. Nors Helsinkio baigiamasis aktas neturėjo įstatymo
galios, tačiau jo nutarimai turėjo tapti valstybių signatarių moraliniu
įsipareigojimu. Europos sąjunga
Europos valstybės, siekdamos atstatyti savo ūkį, atlaikyti
supervalstybių konkurenciją, pasipriešinti socializmo plitimui, ėmė
vienytis. Vienijimosi ašimi tapo Prancūzija ir VFR. 1949 m. buvo įkurta
Europos Taryba (būstinė – Strasbūras), kurios narėmis tapo Danija, Belgija,
Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Norvegija, Švedija,
Didžioji Britanija, Šiaurės Airija. 1951.04.18 įsteigtas Europos anglies ir
plieno susivienijimas (EAPS), kuriam priklausė Prancūzija, VFR, Italija,
Belgija, Olandija, Liuksemburgas. EAPS dėka sudaryta bendra rinka anglių ir
metalurgijos pramonės gaminiams. 1957 m. kovo 25 d. Europos anglies ir
plieno susivienijimo narės pasirašė sutartį dėl Europos ekonominės
bendrijos (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) įkūrimo.
1973 m. prie EEB prisijungė Danija, Airija, Didžioji Britanija, 1981 m. –
Graikija, 1986 m. – Ispanija, Portugalija. Iki 1989 m. buvo panaikinti
savitarpio prekybos apribojimai, atsisakyta muitų visiems pramonės
gaminiams ir daugumai žemės ūkio produktų. Nustatyti vienodai dideli muitai
prekiaujant su trečiosiomis šalimis.

1992 m. įkurta Europos Sąjunga (ES). Dvylika EEB narių Mastrichte
pasirašė sutartį dėl bendros užsienio ir saugumo politikos, valiutinės
sąjungos su centriniu banku ir bendra valiuta – euru. Politinė sąjunga
reiškė konfederacinės supervalstybės sudarymą Europoje.

1995 m. į ES įstojo Austrija, Suomija, Švedija. Norvegijos gyventojai
referendume antrąsyk išreiškė nenorą dalyvauti ES.

Europos Sąjungoje veikia keletas institucijų:

1. Europos komisija – vykdomasis ES padalinys, kuris siūlo priemones
ES tikslams siekti;

2. Ministrų Taryba – priima nutarimus. Ją sudaro po vieną ministrą iš
kiekvienos valstybės narės;

3. Europos parlamentas. Jį sudaro 518 narių, kuriuos renka visos
bendrijos balsuotojai. Parlamentas patvirtina biudžetą, peržiūri ir
patvirtina įstatymus, prieš juos priimant;

4. ES Teismas – sprendžia ES šalių ginčus;

5. Europos Taryba – ES sudarančių valstybių ir vyriausybių vadovų
organas. Nurodo bendrą ES politinę orientaciją.

Susivienijusi Europa, šalia JAV ir Japonijos, tapo viena svarbiausių
pasaulio ekonominių jėgų. Pertvarka SSRS
1985 m. kovo mėn. SSKP generaliniu sekretoriumi ir SSRS vadovu tapo
Michailas Gorbačiovas. Jis pradėjo vadinamąją pertvarkos ir viešumo
politiką, ekonomines reformas, kurios pamažu peraugo į politines.
Atsisakyta planinės ekonomikos, pripažinta sąžinės laisvė, atsirado
daugiapartinės sistemos užuomazgos. Pripažinta, kad bendražmogiškos
vertybės yra aukščiau už klasinius interesus. Iš įkalinimo vietų paleisti
disidentai, žiniasklaida tapo laisva. M. Gorbačiovas ėmė siekti taikaus
bendravimo su Vakarais.

1988 m. paminėtas Rusijos krikšto 1000 metinės. Tai žymėjo ateizmo
politikos žlugimą. Pradeda kurtis daugiapartinė sistema. 1988 m. gruodžio 1
d. padarytos SSRS konstitucijos pataisos. Atsirado naujas valdžios organas
– Liaudies deputatų suvažiavimas. 1989 m. kovo mėn. įvyko pirmieji
rinkimai, kai į vieną vietą Liaudies deputatų suvažiavime buvo iškelti keli
kandidatai. Pradėjus veikti šiam suvažiavimui, M. Gorbačiovas prarado
vienvaldžio lyderio poziciją. Iškilo Andrejus Sacharovas ir Borisas
Jelcinas.

1990 m. kovo mėn. M. Gorbačiovas išrinktas pirmuoju SSRS prezidentu.
Tų metų liepos mėn. įvyko paskutinis komunistų partijos suvažiavimas SSRS.
Pertvarkos politikos pasekmė buvo SSRS suirimas. Iš jos valdžios išsivadavo
socialistiniam blokui priklausiusios Europos šalys. Baltijos valstybės ir
kitos SSRS respublikos atkūrė nepriklausomybę. SSRS suirimas
SSRS ėmė byrėti 9 dešimtmečio pabaigoje. Iš jos valdžios išsivadavo
socialistiniam blokui priklausiusios Europos šalys. SSRS nesigriebė karinės
jėgos, kad išlaikytų jas savo valdžioje. Bandyta panaudoti karinę jėgą ir
ekonominę blokadą prieš nepriklausomybės siekiančias SSRS respublikas,
tačiau nesėkmingai. 1990 m. nepriklausomybė atkūrė Baltijos valstybės, 1991
m. – kitos SSRS respublikos. 1990 m. birželio 12 d. paskelbta Rusijos
nepriklausomybė.

Komunistai bandė išgelbėti SSRS. 1991 m. rugpjūčio mėn. jie organizavo
karinį perversmą (pučą). M. Gorbačiovas, tuo metu atostogavęs Kryme, buvo
sulaikytas namų arešte. Kovoti su pučistais ėmėsi Rusijos gyventojai,
vadovaujami Boriso Jelcino. Pučui žlugus, M. Gorbačiovas grįžo į Maskvą.
1991 m. rugsėjo mėn. įvyko paskutinis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas.
Jame pripažinta Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė. 1991 m.
gruodžio mėn. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai (B. Jelcinas, L.
Kravčiukas, P. Šuškevičius) nutarė, kad SSRS nustoja gyvuoti. Nutarta
įkurti Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS), į kurią gali stoti visos
buvusios SSRS respublikos. Apie šį susitikimą M. Gorbačiovas nebuvo
informuotas. Jam pateiktas tik susitarimas. 1991 m. gruodžio 21 d.
paskelbta Alma Atos deklaracija apie NVS įkūrimą. Į sandraugą įstojo 11
buvusių sovietinių respublikų. Prie NVS neprisijungė Baltijos šalys ir
Gruzija.

1991 m. gruodžio 25 d. M. Gorbačiovas atsistatydino iš
nebeegzistuojančios SSRS prezidento pareigų. Socialistinės sistemos Europoje žlugimas
1986 m. M. Gorbačiovas atsisakė Brežnevo doktrinos, reiškusios, jog
SSRS turi teisę kištis į socialistinių valstybių vidaus reikalus komunizmo
gynimo vardan. 1989 m. Lenkijoje rinkimus laimėjęs „Solidarumas“ sudarė
pirmą nekomunistinę vyriausybę pokario Rytų Europoje, kuriai vadovavo
Tadeušas Mazovieckis. 1991 m. Lenkijoje surengti visiškai laisvi parlamento
rinkimai.

1989 m. Vengrijos socialistinei partijai teko įteisinti kitas partijas
ir įtraukti jų atstovus į vyriausybę. Po 1990 m. rinkimų Vengrijos
vyriausybę sudarė nekomunistinės partijos.

1989 m. atsistatydino Čekoslovakijos vyriausybė. Naujosios vyriausybės
daugumą sudarė opozicinio Piliečių forumo nariai. Prezidentu išrinktas už
opozicinę veiklą kalintas V. Havelas. 1990 m. rinkimuose daugumą balsų
surinko Piliečių forumas.

Bulgarijos komunistai patys ėmėsi reformų. 1989 m. jie nušalino savo
lyderį T. Živkovą. Komunistų partija pasivadino Bulgarijos socialistų
partija. Ši partija laimėjo 1990 m. rinkimus.

1990 m. opozicinis judėjimas išplito Albanijoje. Įteisinta kitų
partijų veikla, paleisti politiniai kaliniai. Komunistų partija pasivadino
socialistų partija ir laimėjo pirmus laisvus rinkimus.

1989 m. Rumunijoje nuverstas diktatoriaus Nikolajės Čaušeskaus
režimas. Komunistų partija suiro. 1990 m. rinkimuose balsų daugumą surinko
Nacionalinio gelbėjimo frontas.

1990 m. VDR susivienijo su VFR. Paleista Ekonominės savitarpio
pagalbos taryba.

1991 m. paleista Varšuvos sutarties organizacija. Vokietijos suvienijimas
1989 m. VDR prasidėjo opozicinis judėjimas, atsistatydino komunistų
partijos ir valstybės vadovas E. Honekeris. VDR piliečiams leista bendrauti
su VFR gyventojais.

1989 m. nugriauta siena, skyrusi Rytų ir Vakarų Berlyną. VDR
vyriausybė atidarė sieną su VFR. 1990 m. liepą VFR ir VDR įvesta viena
valiuta – vokiečių markė, panaikinti tarpusavio muitai.

Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio politikos dėka ir M. Gorbačiovui
neprieštaraujant 1990.10.03 VFR ir VDR susivienijo į vieną valstybę.
Vokietijos susivienijimą įteisino 1990 m. rugsėjo mėnesį Maskvoje
pasirašyta SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, VFR ir VDR
sutartis. Suvienytos Vokietijos sienos pripažintos nekeičiamomis. Vokietija
įsipareigojo neturėti masinio naikinimo ginklų, apribotas jos kariuomenės
dydis. Iš VDR išvesta SSRS kariuomenė. Rytai ir Vakarai po 1985 metų
M. Gorbačiovas, SSRS vykdydamas pertvarkos politiką, ėmė siekti
taikaus bendravimo su Vakarais. Tai daryti vertė ir didžiulės karinės
išlaidos. SSRS nebepajėgė varžytis su JAV ir NATO. 1985 m. M. Gorbačiovas
paskelbė apie būtinybę sumažinti branduolinio karo pavojų. SSRS sustabdė
atominio ginklo bandymus. M. Gorbačiovas susitiko su JAV prezidentu R.
Reiganu Ženevoje. Atvira konfrontacija tarp JAV ir SSRS baigėsi. 1986 m. M.
Gorbačiovas ir R. Reiganas susitiko Reikjavike. 1987 m. pasirašyta JAV ir
SSRS sutartis dėl vidutinio nuotolio raketų, išdėstytų Europoje,
likvidavimo. 1988 m. R. Reiganas lankėsi Maskvoje. SSRS išvedė kariuomenę
iš Afganistano. 1989 m. nugriauta Berlyno siena. Baigėsi šaltasis karas.
1990 m. nutarta sumažinti NATO ir VSO ginkluotę 28 (. 1991 m. JAV ir SSRS
sutarė dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo ir apribojimo. Postsocialistinės šalys XX a. pabaigoje
1990–1991 m. nustojo gyvuoti buvusių socialistinių valstybių komunistų
partijos. Jos pasivadino socialistų, socialdemokratų partijomis. Įsivyravo
spaudos, žodžio laisvė. Atkurtos nekomunistinės partijos, vyko laisvi
rinkimai. Buvusios komunistinės partijos gana dažnai laimėdavo rinkimus
postsocialistinėse valstybėse. Kai kuriose šalyse kilo tautiniai
konfliktai. Rumunijoje atsinaujino konfliktas tarp rumunų ir vengrų. 1992
m. gruodžio mėn. Čekoslovakija suskilo į atskiras Čekijos ir Slovakijos
valstybes. Pradėtos vykdyti ūkio reformos, privatizacija. Tačiau daugelio
privatizuotų pramonės įmonių efektyvumas nepadidėjo. Kai kurios įmonės
visai žlugo. Sumažėjo žemės ūkio gamyba. Privatizacija sudarė sąlygas
korupucijai ir piktnaudžiavimui. Privatizacija Rusijoje buvo pavadinta
„didžiąja kriminaline revoliucija“. Didėja postsocialistinių valstybių
užsienio prekybos deficitas. Importas didėja sparčiau nei eksportas.
Panaikinta dauguma apribojimų įvežamoms Vakarų prekėms, todėl jos užplūdo
rinkas. Aštrėja socialinės problemos. Jugoslavijos suirimas
Daugiatautė Jugoslavija pradėjo byrėti 1989 m. Jugoslavijos tautos ėmė
siekti nepriklausomybės. Slovėnijoje ir Kroatijoje rinkimus laimėjo
partijos, pasisakančios už atsiskyrimą nuo Jugoslavijos. 1991.06.23
nepriklausomybę paskelbė Slovėnija, tų pačių metų birželio 25 d. –
Kroatija. Kroatijoje gyveno nemažai serbų, kurie bijojo genocido. Serbai,
remiami Jugoslavijos centrinės valdžios kariuomenės, puolė kroatus. Kilo
pilietinis karas. 1992 m., tarpininkaujant JTO, buvo sudarytos paliaubos,
kurios reiškė Jugoslavijos suirimą.

1992 m. sausį Bosnijoje rinkimus laimėjus nepriklausomybės
šalininkams, nepriklausomybę paskelbė Bosnijos ir Hercogovinos respublika.
Prasidėjo karas tarp stačiatikių serbų, katalikų kroatų ir musulmonų
bosnių. Serbai buvo prieš Bosnijos ir Hercogovinos nepriklausomybę.
Prasidėjo etniniai valymai. Daug žmonių išžudyta, išvaryta iš gimtųjų
vietų. 1992.04.06 Europos Sąjunga pripažino Bosnijos nepriklausomybę. 1994
m. į konfliktą įsikišo NATO ir bombardavo serbų karinius objektus.
Sudarytos paliaubos. 1995.11.21 kariaujančios Bosnijoje grupuotės sutiko su
taikos planu, kurio parengimui ir įgyvendinimui tarpininkavo Jungtinės
Amerikos Valstijos. 1995.12.14 pasirašyta taikos sutartis, kuri leido
sukurti NATO vadovaujamas taikos palaikymo pajėgas Bosnijoje.

1992 m. balandžio mėn. susikūrė nauja Jugoslavija, kurioje susivienijo
Serbija ir Juodkalnija.

Kilo konfliktai dėl Kosovo albanų. 1989 m. Jugoslavija panaikino
Kosovo albanų autonomiją Serbijoje. 1991 m. atsiskyrimo šalininkai paskelbė
Kosovo respubliką, kurią pripažino Albanija. 1992 m. jie išrinko prezidentu
I. Rugovą. Serbai paskelbė šiuos rinkimus neteisėtais. Psidėjo albanų ir
serbų konfliktas. 1999.03.24 NATO pradėjo bombarduoti Jugoslaviją, kai
prezidentas Slobodanas Miloševičius atsisakė nutraukti etninių albanų
daugumos Kosove persekiojimus.

1999.06.10 NATO nutraukė oro antpuolius Jugoslavijoje. Pirmieji serbų
kariniai daliniai pasitraukė iš Kosovo.

Persijos įlankos konfliktas

1990 m. Irakas, vadovaujamas diktatoriaus Sadamo Huseino, užgrobė
Kuveitą. Irakas tikėjosi užvaldyti Kuveito naftos telkinius. JTO pasmerkė
šią aneksiją ir pritarė karinės jėgos panaudojimui prieš Iraką. 1991.01.17
JAV vadovaujami sąjungininkai puolė Iraką, siekdami priversti jį išeiti iš
Kuveito. Pradėta operacija „Audra dykumoje“. 1991 m. vasario 28 d. Persijos
įlankos karas baigėsi. Irakas pasidavė. Kuveitas sugrąžintas jo emyrui.
Vakariečiai vėl ėmė kontroliuoti naftos gavybos zoną, kuri gyvybiškai
svarbi jų ekonomikai.

Mokslo ir technikos revoliucija

XX a. viduryje ir antroje pusėje sparčiai ėmė vystytis mokslas ir
technika. Pradėta naudoti pigi atominė energija, pagaminta pirmoji atominė
bomba, pradėti kosmoso tyrimai. Ginkluotės kūrimo bei kosmoso tyrimų
vystymąsi skatino šaltasis karas tarp supervalstybių, vertęs lenktyniauti
visose srityse. 1957 m. SSRS paleido pirmą dirbtinį Žemės palydovą. 1961 m.
į kosmosą pakilo pirmasis žmogus – Jurijus Gagarinas. 1966 m. žmonių
paleistas aparatas pasiekė Venerą. 1969 m. pirmasis žmogus – Neilas
Armstrongas (JAV) išsilaipino Mėnulyje. Itin smarkiai kosminė technika
ištobulėjo 8–9 dešimtmečiais. Kosminius aparatus pradėta taikyti ir karo
tikslams.

Išradus tranzistorių, diodus buvo sukurti kompiuteriai. 9 dešimtmetyje
jie pradėti naudoti masiškai ir padarė perversmą visose gyvenimo srityse.
Interneto tinklas sujungė visą pasaulį. Ryšiai tapo kur kas greitesni ir
patogesni. Atsirado naujos informacijos perdavimo priemonės –
videotelefonas, telefaksas, teleksas. Medicinoje, karyboje, mokslo tyrimams
imtas naudoti lazeris. Suklestėjo genetikos, genų inžinerijos mokslas.
Mokslininkai išmoko laboratorijos sąlygomis modeliuoti augalų ir gyvūnų
rūšis.

. Nauja technika – buitiniai prietaisai, ryšio priemonės, kompiuteriai
pakeitė ir žmonių buitį, padarė gyvenimą komfortiškesnį. Ilgėja žmonių
amžius, gerėja sveikata, sukurtos palankesnės darbo sąlygos.

Sintetinių pluoštų ir medžiagų gamyba pakeitė daugelį pramonės šakų.
Mokslo ir technikos revoliucija sukėlė daug ekologinių ir etinių problemų.
Gamybos atliekos, išmetamos į orą, dirvožemį, vandenį, nuodija aplinką.
Žemės ozono sluoksnyje pastebėta skylių. Išnyko ar baigia išnykti daugelis
gyvūnų, augalų rūšių. Sparčiai eikvojamos gamtinių išteklių atsargos.
Didžiulę grėsmę pasaulio saugumui kelia branduolinis ginklas.

Aktualūs tapo etiniai abortų, kontracepcijos, eutanazijos, žmogaus
pradėjimo mėgintuvėlyje, klonavimo klausimai. Atsirado „žaliųjų“ judėjimas,
kovojantis už gamtos išsaugojimą. Ieškoma pigių ir ekologiškai švarių
energijos šaltinių.

Kultūros tendencijos

XX a. II pusės visuomenė vadinama postmodernia visuomene.
Postmodernizmas neigia vienos objektyvios tiesos egzistavimą, postmoderni
kultūra ir menas linkę jungti įvairių kultūrų bei žanrų elementus.

Išplito raštingumas, padaugėjo išsilavinusių žmonių. Daugumoje
pasaulio valstybių privalomas pradinis mokymas. Masiniu reiškiniu tapo
vidurinis ir aukštasis išsilavinimas.

Perversmą kultūroje padarė po II pasaulinio karo atsiradusi
televizija. Didėja spaudos leidinių tiražai. Atsiskyrė elitinė ir
populiarioji, masinė kultūra, tapusi komercijos objektu. Meno kūrinys
vertinamas pagal atneštą pelną.

Vakarų kultūra užplūdo Azijos, Afrikos šalis. Netgi senų tradicijų
besilaikančios šalys – Japonija ir Kinija – perėmė daug Vakarų kultūros
elementų. Kai kurios musulmoniškos šalys nepripažįsta vakarietiškos
komercinės kultūros ir bando nuo jos gintis.

Muzikoje atsirado ir paplito naujos kryptys – džiazas, rokas, repas,
elektroninė, pop muzika. Populiarus tapo folkloro ir klasikos elementų
jungimas su modernia muzika.

Dailei, kinui tapo būdingas naujų išraiškos formų ieškojimas. 6–7
dešimtmetyje susiformavo dailės kryptis naujasis avangardizmas. Tai kūryba,
išeinanti už meno ribų. Kūriniuose komponuojami įvairūs daiktai, iškarpos.
Susiformavo avangardizmo rūšys minimalizmas, kinetizmas, kūno menas – gyvų
žmonių eksponavimas, hiperrealizmas.

Religija prarado buvusią įtaką visuomenėje – visuomenė tapo sekuliari.
Paplito naujieji religiniai judėjimai, dažnai įtakoti Rytų ar senųjų
tikėjimų, reformuojasi tradicinės religijos. 1962 m. įvykusiame Antrajame
Vatikano susirinkime peržvelgtos Katalikų Bažnyčios nuostatos, panaikintas
privalomas lotynų kalbos vartojimas liturgijoje.

Leave a Comment