Istorijos konspektai

Feodalinis susiskaldymas 5

Senjorai ir vasalai 5

Karolio Didžiojo užkariavimai 5

Karolio imperijos paskelbimas 6

Feodalinis dvaras IX–XI a. 6

Feodalų buitis IX–XI a. 6

Feodalinis ūkis IX–XI a. 6

Feodalinė hierarchija XI a. 6

Feodas XI a. 7

Kijevo Rusia X–XIIa. 7

Kijevo Rusios kultūra 7

Romos katalikų bažnyčia XI–XIIIa. 8

Kryžiaus karai 8

Kryžiaus karų pasekmės 8

Centralizacijos procesai XII a. 8

Prancūzijos suvienijimas 9

Anglijos suvienijimas 9

Mongolų–totorių jungas Rusioje 9

Maskvos iškilimas 9

Didieji geografiniai atradimai 10

Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją 10

Kolumbas atranda Ameriką 10

Magelanas apkeliauja pasaulį 11

Didžiųjų geografinių atradimų reikšmė 11

Renesansas 11

Renesanso mokslas 12

Renesanso menas ir architektūra 12

Viljamas Šekspyras 12

Migelis de Servantesas 12

Archtektūra 12

Reformacija 13

Reformacijos plitimas 13

Reformacijos reikšmė 13

Kontrreformacija 14

Kapitalistinių santykių formavimasis 14

Nyderlandų revoliucija 14

Rusia Ivano IV valdymo laikai 15

Ivano IV užsienio politika 16

Livonijos karas 16

Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa. 16

Anglijos revoliucija XVII a. 17

Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m. 18

Pirmasis Anglijos pilietinis karas XVII a. 18

Pilietinio Anglijos karo metų parlamento įstatymai 19

Idėjinė kova Anglijos revoliucijos metu 19

Pirmasis Anglijos parlamento valymas 19

Antrasis Anglijos pilietinis karas 19

Anglijos independentų Respublika 1649–1653 m. 20

Protektorato režimas Anglijoje 1653–1659 m. 20

Monarchijos restauravimas Anglijoje 20

Anglijos revoliucijos XVII a. išdavos 21

Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr. 21

Petras I 21

Politinės Petro I reformos 22

Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas 22

1. Agrarinė problema 22

2. Prekybinės ekonominės problemos 22

3. Administracinė metropolijos politika 23

Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metais 23

Prancūzijos paskelbimas Imperija 24

Administracinė Prancūzijos sistema 24

Ekonominė Prancūzijos raida 24

Napoleono kodeksai 24

Napoleono karai 25

Antroji antibonopartiška koalicija 25

Trečioji antibonopartiška koalicija 25

Ketvirtoji antibonopartiška koalicija 25

Kontinentinė blokada 25

Penktoji antibonopartiška koalicija 26

Karinių Prancūzijos laimėjimų priežastys 26

Vidinė Pirmosios Prancūzijos Imperijos krizė 26

Napoleono žygis į Rusiją 26

Šeštoji antibonopartiška koalicija 27

Napoleono pralaimėjimo priežastys 27

„Šimtas dienų” 27

Didžioji 1789 m. prancūzų revoliucija 27

Nacionalinis Prancūzijos Susirinkimas 28

Pirmasis revoliucijos etapas (1789 07 14–1792 08 10) 28

Steigiamojo Susirinkimo nutarimai 28

1791 m. konstitucija 29

Visuomeninis politinis judėjimas 29

Varenų krizė ir trečiojo luomo skilimas 29

Įstatymų leidžiamojo susirinkimo veikla 30

Revoliucinis karas 30

Antrasis revoliucijos etapas (1792 08 10–1793 06 02) 30

Nacionalinis konventas ir Respublikos įkūrimas 31

Žirondistų nuvertimas 31

Trečiasis revoliucijos etapas (1793 06 02–1794 07 27) 32

Respublikos padėtis 32

Jakobinų diktatūros susiformavimas 33

Politika kultūros ir buities srityje 33

Gynybos organizavimas ir persilaužimas frontuose 33

Kova jakobinų bloke 33

Jakobinų diktatūros krizė ir žlugimas 34

Istorinė revoliucijos reikšmė 34

1848 m. revoliucijos Vakarų Europje 34

1848 m. revoliucija Prancūzijoje 35

1848 m. revoliucija Vokietijos sąjungoje 35

1848 m. revoliucija Austrijos Imperijoje 35

1848 m. revoliucija Vengrijoje 36

1848 m. revoliucija Italijoje 36

Vokietijos imperijos susikūrimas XIX a. 36

Karinių blokų formavimasis Europoje 38

1905–1907 m. revoliucija Rusijoje 38

Revoliucijos uždaviniai 38

II 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 38

III 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 39

Stolypino reforma Rusijoje 39

Pirmasis pasaulinis karas 39

I Pasaulinio karo pasekmės 40

Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys 40

Europos perdalijimas po Versalio taikos 40

Vasario revoliucijos Rusijoje 40

Dvivaldystė Rusijoje 41

Vasario revoliucijos pasekmės 41

1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje 41

Pilietinis karas Rusijoje 42

Karinis komunizmas Rusijoje 42

NEP’as ir jo esmė 43

Paskutinių Lenino straipsnių idėjos 43

Stalino valdžia 43

SSRS industrializacija 44

SSRS kolektyvizacija 44

Badas SSRS 44

Reparacijų klausimas po Versalio taikos 45

Lokarno susitarimai 45

Tautų Sąjunga 45

Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS 45

Fašistinių diktatūrų susikūrimas Europoje 46

Fašizmas Italijoje 46

Fašizmas Vokietijoje 46

Dviejų karo židinių susidarymas 46

Tarptautiniai santykiai iki II Pasaulinio karo 47

Europa II Pasaulinio karo išvakarėse 47

Antrasis pasaulinis karas 47

Antrojo Pasaulinio karo pradžia 48

Vokietijos–SSRS karas 48

Antihitlerinės koalicijos sudarymas 48

Antrojo pasaulinio karo pabaiga 49

II Pasaulinio karo pasekmės 49

Tarptautiniai pokyčiai po II Pasaulinio karo 49

Komunistinių valstybių sukūrimas 50

Jungtinių tautų organizacija 51

JTO organai: 51

Šaltasis karas 51

Karinių blokų įkūrimas 51

JAV po II Pasaulinio karo 52

SSRS 1945–1953 metais 52

SSRS: atšilimas ir sąstingis 53

Vakarų Europa po II Pasaulinio karo 53

Socialistinė Europa 1953–1985 metais 54

Kinija po II Pasaulinio karo 54

Japonija po II Pasaulinio karo 55

Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karo 55

Kolonijinės sistemos pabaiga 56

Korėjos karas 56

Arabų ir Izraelio konfliktas 56

1956 m. sukilimas Vengrijoje 57

Kubos revoliucija 57

Berlyno krizė 57

Karibų krizė 58

„Prahos pavasaris“ 58

Lotynų Amerikos ir Afrikos diktatūros 58

Vietnamo karas 58

Karas Afganistane 59

Helsinkio taikos konferencija 59

Europos sąjunga 59

Pertvarka SSRS 59

SSRS suirimas 60

Socialistinės sistemos Europoje žlugimas 60

Vokietijos suvienijimas 60

Rytai ir Vakarai po 1985 metų 61

Postsocialistinės šalys XX a. pabaigoje 61

Jugoslavijos suirimas 61 Senjorai ir vasalai

Susiskaldžiusioje valstybėje karalius buvo laikomas lygiu tarp lygiųjų. Dažnai stambūs feodalai ir žemės, ir kariuomenės turėjo daugiau, negu karalius. Karalius neleido visai šaliai bendrų įstatymų, nerinko mokesčių iš visos šalies gyventojų, neturėjo pastovios kariuomenės. Visa tai rodo, kad karaliaus valdžia buvo silpna.

Susiskaldžiusią valstybę pavojaus atveju vienydavo feodalinė organizacija „feodaliniai laiptai”. Tai–senjorų ir vasalų sistema. Laiptų viršuje buvo karalius–senjoras grafams ir hercogams. Šie buvo senjorai baronams, kurie savo ruožtu buvo senjorai riteriams. Riteriai vasalų neturėjo (išskyrus tuos atvejus, kai jų ginklanešiai tapdavo jaunesniaisiais riteriais).

Vasalą senjoras turėjo aprūpinti žeme. Į vasalo pareigas įėjo dalyvavimas žygiuose su senjoru, patarimai, senjoro išpirkimas, šiam patekus į nelaisvę. Senjoras galėjo įsakinėti tik tiesioginiams savo vasalams, savo vasalo vasalui jis įsakinėti negalėjo.

Organizacija buvo reikalinga tam, kad karo atveju būtų galima sudaryti kariuomenę. Tada karalius šaukdavo savo vasalus, kad jie atvyktų pas jį su savo kariaunomis. Pamažu, grandinėle, ir susirinkdavo. Karolio Didžiojo užkariavimai

Karolis Didysis buvo pats žymiausias Karolingų dinastijos atstovas (nuo jo vardo ši dinastija taip ir pavadinta). Frankų Karalystę jis valdė

46 metus–nuo 768 iki 814 m. Jis buvo karvedys ir užkariautojas. Jam valdant, besiformuojanti Frankų valstybė tapo itin agresyvi. Po begalės karų Karolis Didysis tapo milžiniškos valstybės valdovu. Tokios didelės valstybės dar nebuvo nuo Romos Imperijos žlugimo.

Karolis Didysis asmeniškai dalyvavo daugiau kaip 50–yje mūšių. Jis kariavo įvairiausiose Europos dalyse. Iš pradžių didžiausią dėmesį jis skyrė langobardams. 773–774 m. Karolis atnaujino frankų karą su langobardais, užgrobė jų sostinę Paviją ir nuvertė karalių Deziderijų.

Langobardija neteko nepriklausomybės ir buvo prijungta prie Frankų

Karalystės.

778 m. Karolis persikėlė per Pirėnus ir pabandė užimti arabų valdomą

Saragosą. Tačiau žygis buvo nesėkmingas ir Saragosos paimti nepavyko. Vis dėlto kiek vėliau frankams pavyko prisijungti nemažą Pirėnų sritį, kurioje vėliau įsikūrė Barselonos grafystė.

Tačiau didžioji Karolio Didžiojo karų dalis vyko Rytuose–Centrinėje

Europoje. Itin daug pastangų buvo skirta kovoms su saksais. Tai buvo ilgas karas, trukęs 30 metų (nuo 772 iki 804 m.). Saksai buvo didžiausia po frankų genčių grupė, gyvenusi Vakarinėje Vokietijos dalyje. Frankai norėjo užkariauti saksų žemes, o juos paversti baudžiauninkais. Be to, Karolis

Didysis veržėsi prie Baltijos jūros, kuri tuo metu tapo svarbiu prekybos centru.

Pirmiausia buvo pavergti vakariniai saksai–vestfalai, gyvenę tarp

Reino ir Vėzerio. Toks pat likimas ištiko ir ostfalus, gyvenusius į Rytus nuo Vėzerio. 777 m. daugumos saksų genčių vadai prisiekė Karoliui

Didžiajam. Karolio įsakymu jie turėjo priimti krikščionybę. 778 m.

prasidėjo saksų sukilimai, tačiau ypatingai žiauriomis priemonėmis jie buvo numalšinti.

Tuo pat metu Karolis kariavo ir kitose Centrinės Europos dalyse.

Duoklę jam ėmė mokėti kai kurios slavų gentys, avarai, gyvenę prie Dunojaus vidurupio. Galutinai buvo nukariauta Bavarijos Karalystė, anksčiau frankams mokėjusi tik nereguliarius mokesčius. Buvo nukariautos ir chorvatų žemės

Šiaurės Rytų Balkanuose. Faktinėje Frankų priklausomybėje buvo ir neseniai susikūrusi popiežiaus valstybė.

Po grobikiškų karų Frankų Karalystė Rytuose ribojosi su Atlanto vandenynu, o Vakaruose–su Adrijos jūra, Šaurėje–su Baltijos jūra, o

Pietuose–su pietine Italija. Karolio imperijos paskelbimas

Toks valstybės žemių išsiplėtimas Karoliui ir jo patarėjams piršo mintį apie titulo pakeitimą. 800 m. pabaigoje, Karoliui viešint Romoje, popiežius jį karūnavo kaip „romėnų imperatorių”. Įdomu tai, kad Karolis buvo paskelbtas ne frankų, o romėnų (kurie jau senokai nebeegzistavo)

imperatoriumi–tai rodo, kokia stipri dar buvo Romos tradicija.

Kad ir kaip priešinosi, Karolį Didįjį imperatoriumi turėjo pripažinti

Bizantijos imperatorius. Karolį pripažino ir Bagdado kalifas Harunas al

Rašidas. Feodalinis dvaras IX–XI a.

IX–XI a. feodalinis dvaras–tėvonija (senjorija), paprastai sutapdavusi su vienu ar keliais kaimais, rečiau su kaimo dalimi–buvo pagrindinė ūkinė, visuomeninė ir politinė ląstelė. Valstiečiai turėjo skirtinius sklypus, už kuriuos turėdavo atidirbti senjoro laukuose arba mokėti senjorui rentą (produktais arba pinigais). Tačiau X–XI amžiuose, palyginti su IX ir ankstesniais amžiais, senjoro žemių (domeno) plotas sumažėjo–senjorui darėsi vis naudingiau dalinti savo žemes skirtiniais sklypais, didinant rentą. Jau XI a. lažas ir natūrinės duoklės nyko, užleisdami vietą piniginei rentai.

Pasikeitė ir valstiečių padėtis. Iki IX a. vergai, priklausomi valstiečiai ir buvę laisvi žmonės susiliejo į vieną baudžiauninkų sluoksnį.

Tačiau skirtumai išliko dar ilgai (antai, Prancūzijoje X–XI a. buvo dvi baudžiauninkų kategorijos: servai ir vilanai. Servai be šeimininko sutikimo negalėjo vesti, jie mokėjo pagalvės mokestį, neturėjo teisės palikti ir gauti palikimą–po mirties jo turtas atitekdavo senjorui. Vilanai buvo laikomi laisvais, tačiau pririštais prie žemės valstiečiais.). Vis dėlto baudžiauninkai labai skyrėsi nuo klasikinių vergų: jie savarankiškai ūkininkavo, turėjo šeimą, kiemą, gyvulių ir nesudėtingų žemės ūkio padargų. Feodalų buitis IX–XI a.

IX–XI a. Vakarų Europa vis labiau apaugo pilimis. Pilis buvo kartu ir feodalo namai ir jo tvirtovė. IX a. tai daugiausia buvo paprastas medinis bokštas. Viršutiniame (antrame) aukšte gyvendavo feodalas su savo šeima, o apatiniame–tarnai ir įvairūs maisto ir prekių sandėliai. Pilį supo griovys, per kurį galima būdavo persikelti pakeliamu tiltu. Pavojaus metu tiltas būdavo pakeliamas.

X a. pilys jau būdavo statomos iš akmens. Parinkta vietovė paprastai būdavo aukšta, apsupta uolų. Dabar pilis būdavo daugiaaukštė (5,6 aukštai), ją supdavo viena ar daugiau akmeninių sienų. Sudėtingesnė pasidarė ir griovių bei tiltų sistema. Tokios pilys paprastai būdavo imamos apgultimi ir marinimu badu. Feodalinis ūkis IX–XI a.

IX–XI a. Vakarų Europos ūkis gerokai sustiprėjo. Vienas iš svarbiausių technikos augimo požymių–trilaukio atsiradimas. Labai išaugo sodininkystė, daržininkystė. Tobulėjo žemės apdirbimas. Tuo metu agronomija tapo rimtu mokslu, yra išlikę Anglijos, Prancūzijos, Italijos agronomų veikalų. Žemė būdavo trešiama mėšlu, mineralinėmis trąšomis. Žymiai išsiplėtė ir pasėlių plotas.

Tačiau platūs prekybiniai ryšiai nebuvo susidarę, senjorų dvarų produkcija paprastai būdavo skirta asmeninėms reikmėms tenkinti. Todėl

IX–XI a. ūkis dar buvo natūrinis. Feodalinė hierarchija XI a.

XI a. buvo Vakarų Europos persilaužimo metas. Šiame šimtmetyje daugelyje Europos šalių galutinai susiformavo feodaliniai santykiai. Netgi tose šalyse, kuriose feodalizmas formavosi lėtai (Anglija, Vokietija, skandinavų ir vakarinių slavų šalys) XI a. feodalizacijos procesas sukėlė svarbius visuomeninio gyvenimo poslinkius. Ir šiose šalyse įsitvirtino feodalinis gamybos būdas, visuomenės pasidalijimas į feodalus ir įbaudžiavintus (arba pusiau įbaudžiavintus) valstiečius. XI a. prasidėjo ir kitas svarbus feodalinės Europos vystymosi procesas–miestų vystymasis ir suklestėjimas.

Tėvonija–senjorija buvo lyg maža valstybėlė. Feodalas senjoras buvo tėvonijos savininkas, teisęs ir baudęs valstiečius, kariavęs su kitais feodalais. Tačiau paprastai jis priklausė nuo kito, stambesnio feodalo, buvo jo vasalas. Šis vyresnysis senjoras savo ruožtu taip pat galėjo priklausyti nuo dar galingesnio feodalo. Tokia pavaldumo grandinė sudarė feodalinius laiptus, feodalinę hierarchiją. Aukščiausiose šių laiptų pakopose stovėjo karaliai, stambūs sritiniai kunigaikščiai, hercogai ir grafai („karūnuotieji feodalai”). Jie turėjo teisę kariauti, kaldinti savas monetas, jiems priklausė teismai ir įstatymdavystė. Žemiau stovėjo baronai–kelių ar net keliolikos dvarų savininkai. Kai kuriose šalyse

(Anglijoje) baronai taip pat turėdavo hercogų ar grafų titulus. Dar žemiau stovėjo riteriai, turėję ginklanešius. Kartais ginklanešiai tapdavo jaunesniaisiais riteriais–žemiausia feodalinių laiptų pakopa. Visi šie laip–

tai sudarė aukštąjį visuomenės sluoksnį, pakilusį virš valstietijos. Feodas XI a.

Feodalo valdoma žemė–feodas arba lenas–galėjo būti dvaras, dvarų grupė, netgi ištisa kunigaikštystė. Kiekvienam feodui buvo būdingos šios savybės:

1. Feodas–tai visų pirma dvarininkinė, „kilnioji” žemė, priešingai „paprastai” valstiečių skirtinei žemei.

2. Feodas yra susijęs su tam tikromis prievolėmis, visų pirma–karo tarnyba.

3. Feodas–subordinuota nuosavybė, vasališkai priklausoma nuo aukščiau stovinčio senjoro (priešingai alodui, kurio X–XI a. praktiškai neliko).

4. Feodas–paveldima nuosavybė. Tuo jis skyrėsi nuo beneficijų, kurios negalėjo būti paveldimos.

Svarbiausioji vasalų pareiga buvo karinė tarnyba. Be to, vasalas turėjo ir civilinių pareigų–dalyvavo senjoro teisme, kartais tarnavo jo dvare. Senjorui jis mokėdavo ir tam tikrą sumą pinigų (pavyzdžiui, paveldėjimo mokestį–reljefą). Kijevo Rusia X–XIIa.

X–XII a. Kijevo Rusia buvo didžiausia Rytų Europos valstybė. Vakaruose jos sienos lietė Baltijos jūrą, Šiaurėje–Baltąją jūrą, Rytuose–Oką,

Pietuose–Juodąją jūrą. Čia gyveno daug genčių. Kijevo Rusia buvo ankstyvojo feodalizmo valstybė. Tą rodė silpni feodaliniai santykiai ir stiprios gimininės gentinės liekanos bei silpna kunigaikščio valdžia, daugiausiai pasireiškusi tik mokesčių rinkime.

Pagrindiniai šios valstybės uždaviniai buvo šie:

1. Gintis nuo užpuolimų, nes Kijevo Rusią supo daug pavojingų kaimynų klajoklių genčių (variagai, pečenegai, polovcai, chazarai).

2. Organizuoti grobiamuosius žygius. Ypač tokiais žygiais pasižymėjo X

a. pradžia, kai Rusią valdė Sviatoslavas. Tuomet būdavo įsiveržiama net į

Bizantiją.

Nuo antrosios X a. pusės Rusios užsienio politikos kryptis iš esmės pasikeitė. Ji ėmė kariauti tik su tais, kurie buvo pavojingi, daugiau pradėta rūpintis gynyba, o ne puolimu. Tada buvo nukariauti chazarai. XI a.

prie pietinės sienos buvo pastatyta ištisa tvirtovių sistema.

X–XII a. galutinai susiformavo feodalinis dvaras–tėvonija. Valstiečiai gyveno kaimynine bendruomene. Ūkio pobūdis buvo natūrinis, todėl ryšiai tarp atskirų Rusios sričių būdavo silpni. Rusioje buvo pastatyta daug miestų, kuriuose vyko gyva prekyba, vystėsi amatai. Didžulę reikšmę Rusiai turėjo krikščionybės įvedimas 988 m. Iki tol Kijevo Rusia buvo pagoniška šalis. Kaip ir kitose pagoniškuose kraštuose čia būdavo garbinamos gamtos jėgos.

Rusią krikštijo kunigaikštis Vladimiras, o pats krikštas buvo paimtas iš Bizantijos. Bažnyčiai vadovavo metropolitas, jo skiriami vyskupai.

Krikštas priartino Rusią prie Europos valstybių. Krikščionybė ėmė stiprinti kunigaikščio valdžią, valstybingumą. Tai buvo pažangus reiškinys. Be to,

Rusiai atsivėrė Europos kultūros lobynai. Per Bizantiją į Rusią atkeliavo antikinis menas. Krikščionybė skatino architektūrą, švietimą, tapybą. Kita vertus, dėl krikščionybės įvedimo padidėjo liaudies išnaudojimas. Kijevo Rusios kultūra

Kijevo Rusia buvo kultūringa šalis. Slavai dar iki krikščionybės įvedimo turėjo savo raštą, kuris, žinoma, nebuvo labai tobulas, todėl vėliau buvo sukurta kirilica. Aukštos kultūros požymis yra „Rusų tiesa”–rašytiniai XI a. Rusios įstatymai. Nors juose atsiskleidė socialinė nelygybė, bet šie įstatymai turėjo didelę reikšmę kovojant su kraujo kerštu, prietarais. Svarbiausia tai, kad visose Rusios srityse įstatymai buvo bendri.

Didelių laimėjimų pasiekė architektūra, kurioje bizantiški bruožai derinosi su slaviškais. Žymiausi to meto architektūriniai paminklai–Kijevo

Soboras, Aukso Vartai. Labai išsivystę buvo amatai, ypač dailieji, buvo išplitęs puošimas įvairiaspalve emale.

XII a. nežinomo autoriaus sukurtas epinis kūrinys „Sakmė apie Igorio žygį”, kuriame smerkiama kunigaikščių savivalė, jų tarpusavio vaidai, kaip didžiausia vertybė iškeliama tėvynės meilė. X–XII a. liaudis sukūrė daug bylinų, kurių herojai paprastai būdavo liaudies sūnūs. Nemaža bylinų sukurta ir kunigaikščiams, kurie narsiai kovėsi su Rusios priešais. Romos katalikų bažnyčia XI–XIIIa.

Iki XI a. krikščionių Bažnyčia buvo vieninga. Vakarų ir Centrinės

Europos šalys krikštą buvo ėmusios iš Romos ir pakluso popiežiui. Rytų

Europa krikštą buvo priėmusi iš Bizantijos, todėl pakluso Bizantijos patriarchui. Popiežius ir patriarchas visąlaik kovojo dėl įtakos. 1054 m., nepasidalinę valdžios, jie vienas kitą prakeikė ir padalijo Bažnyčią.

Atsirado katalikų Bažnyčia (visuotinė) ir pravoslavų (stačiatikių, ortodoksų) Bažnyčia.

Romos katalikų Bažnyčia XI–XIII a. tapo galingiausia Europos jėga, kadangi tuo laiku ji buvo vienintelė organizuota jėga, turinti įtaką daugelyje Europos šalių, kurios tuomet buvo susiskaldžiusios, karalių valdžia buvo silpna. Popiežių valdžia buvo nepaprastai stipri. Jų jėgą didino begaliniai turtai. Europoje Bažnyčia valdė trečdalį visų žemių.

Tačiau jos turtų šaltinis buvo ne tik valdoma žemė, bet ir dešimtinės (jas mokėjo visi katalikai), mokesčiai už įvairius patarnavimus (krikštą, vestuves, mišias), mokesčiai už „šventas” relikvijas (Kristaus karsto gabalėliai etc). Didelis pajamų šaltinis buvo indulgencijos. Bažnyčia galėdavo nuversti karalius, parinkti kitus, žodžiu, ji buvo didelė jėga.

XI–XIII a. Bažnyčia suorganizavo 8 kryžiaus žygius, iš kurių 7 buvo nukreipti prieš Pietų šalis, apgyvendintas arabų ir turkų. Kryžiaus karai

Priežastys:

1. Tuo laikotarpiu Europoje jau nebebuvo laisvų žemių, o feodalai jų troško vis daugiau. Žemių norėjo ir Bažnyčia. Todėl buvo galvojama, kad silpnose Rytų valstybėlėse nesunkiai galima bus įsigyti žemių.

2. Tuo laiku Europoje buvo gyvai prekiaujama Rytų prekėmis, kurioms įsigyti feodalams trūko pinigų. Todėl feodalai tikėjosi įsigyti prekių, nukariavę Rytus.

3. Tuo metu Europoje buvo daug bežemių riterių. Pagrindinis jų užsiėmimas buvo karai, o jų sumažėjus, riteriai liko be užsiėmimo ir be lėšų. Jie imdavo plėšikauti, dažnai plėšdavo vienuolynus. Bažnyčia juos norėjo nukreipti kita linkme.

4. Beveik 50 XI a. metų buvo nederlingi, ypač paskutinieji 7 liesi metai (1089–1096). Valstiečių tarpe kilo neramumai, daugybė žmonių klajojo po miestus ir kaimus. Šias mases taip pat reikėjo kažkur nukreipti.

5. Dėl sunkių metų Vakarų Europoje kilo religinis fanatizmas, ir žmonės vardan Dievo buvo pasiryžę padaryti bet ką. Tuo laiku ėmė sklisti gandai, kad turkai seldžiukai Jeruzalėje niekina visas krikščionims šventas vietas.

Visoms šioms aplinkybėms susidėjus į vieną, Bažnyčia nusprendė organizuoti kryžiaus žygius į Jeruzalę, vaduoti Kristaus karstą. Kryžiaus žygiai turėjo dviejų pobūdžių tikslus: grobikiškus ir ideologinius. Kryžiaus karų pasekmės

Kryžiaus žygių metu žuvo labai daug žmonių, organizavimas reikalavo daug lėšų, todėl XII a. riteriai jau nebenorėjo rizikuoti, juo labiau, kad

Europos ūkis gerokai šoktelėjo į priekį. Daugiau pajamų galima buvo gauti ir nerizikuojant. Žygiai turėjo ir teigiamų pasekmių: iš Rytų kraštų europiečiai išmoko auginti citrusines kultūras, arbūzus, ryžius, grikius.

Daug reikšmės kryžiaus žygiai turėjo ir amatams–geriau išmokta apdirbti geležį, daryti veidrodžius, austi šilką. Po žygių labai suaktyvėjo prekyba–Europos pirkliai įsiviešpatavo Viduržemio jūroje. Didelę reikšmę kryžiaus žygiai turėjo ir kultūrai: europiečiai išmoko praustis. Centralizacijos procesai XII a.

To laiko Europoje pastebimi ryškūs pasikeitimai ūkio srityje: amatai atsisikyrė nuo žemės ūkio, prekyba tapo savarankiška ūkio šaka, tarp atskirų gamybos šakų atsirado darbo pasidalijimas. Tai vertė kurti bendrus ekonominius ryšius. Susiformavo bendra vidaus rinka. Tačiau ekonomikos vystymuisi labai trukdė feodalinis susiskaldymas: sudėtinga muitų sistema, skirtingi pinigai, feodalų savivaliavimas.

Tuo laiku atsirado stambūs miestai, kurie buvo suinteresuoti stipria karaliaus valdžia, nes miestai labiausiai kentėdavo nuo feodalų siautėjimų ir jų tarpusavio karų. Vienijant šalį, karalių remdavo pirkliai, miestai, smulkūs ir vidutiniai feodalai, kentėję nuo galingų kunigaikščių. Riteriai noriai eidavo tarnauti karaliui, nes jis mokėjo didesnius atlyginimus, be to, tai buvo garbingiau.

Lėšų karalius gaudavo iš turtėjančių miestų. Centralizacija vyko iš viršaus, dažnai ginklo pagalba. Prancūzijoje ir Anglijoje centralizacijos procesai vyko skirtingai.

Centralizuotų valstybių požymiai

1. Karalius leidžia bendrus visai šaliai įstatymus.

2. Karalius renka mokesčius iš visų šalies gyventojų.

3. Karalius turi reguliarią samdomą kariuomenę.

4. Šalyje cirkuliuoja bendri pinigai ir veikia bendra muitų sistema.

5. Formuojasi bendra kalba, bendra kultūra. Prancūzijos suvienijimas

Norint suvienyti Prancūziją, karaliui teko kovoti ne tik su vidaus, bet ir su išorės priešais, nes tuo metu didelę Prancūzijos dalį valdė

Anglija. Šios šalys kovojo kelis šimtus metų. Reikšmingiausias buvo

Šimtametis Karas (1338–1453). Kadangi šį karą Prancūzija laimėjo, tai jos žemės grįžo karaliui.

Vidaus priešai buvo stambūs feodalai, sutriuškinti kariuomenės pagalba. Dalis feodalų nesipriešino. Kad būtų galima sėkmingai baigti

Prancūzijos vienijimą, nuo 1302 m. karalius ėmė šaukti Generalinius Luomus (parlamentą). Juose dalyvaudavo trijų luomų atstovai: dvasininkija, bajorija ir miestiečiai kartu su valstiečiais. Generaliniai Luomai turėjo tik patariamąją teisę. Daugiausia jie spręsdavo mokesčių klausimus. Tai ir sudarė luominės monarchijos esmę.

XV a. Liudvikas XI baigė vienyti Prancūziją. Anglijos suvienijimas

Anglijos centralizacijos priežastys skyrėsi nuo Prancūzijos. Jos susivienijimą lėmė tai, kad XI a. ji buvo užkariauta normandų.

Užkariautojams svetimoje šalyje, kurioje laisvi valstiečiai labai priešinosi, reikėjo stiprios karaliaus valdžios.

XII ir XIII a. Anglijos gyventojų pasipriešinimui aprimus, feodalai bandė suskaldyti šalį, kad įgytų tokį pat savarankiškumą, kokį turėjo prancūzai. Tačiau Anglijoje buvo daug miestų, kurie susivienijo apie karalių, ir neleido suskaldyti šalies.

1264 m. Anglijoje buvo sušauktas luominis susirinkimas, vadinamas parlamentu. Anglijos parlamentas turėjo daug daugiau teisių, nei

Prancūzijos Generaliniai luomai. Parlamentas turėjo įstatymų leidimo teisę.

Luominių monarchijų esmę ir sudarė Generaliniai Luomai Prancūzijoje ir

Parlamentas Anglijoje. Mongolų–totorių jungas Rusioje

XIII a. pradžioje Azijoje susikūrė stipri karinė valstybė, vadovaujama

Čingischano. Pagrindinis šios valstybės uždavinys buvo pasaulio užkariavimas. Pirmiausiai Čingischanas nukariavo didelę dalį Kinijos,

Indijos, Vidurinę Aziją, Sibirą, Užkaukazę, tada pradėjo veržtis į Europą.

Nuo 1237 m. chanas Batijus pradėjo užkariaujamuosius žygius į Rusią. Rusia tuo metu pergyveno feodalinio susiskaldymo laikotarpį, todėl buvo nesunkiai nukariauta. Rusai užkariautojus vadino mongolais–totoriais. Neužkariautos liko tik Pskovo, Naugardo, Polocko, Minsko ir Voluinės žemės. Volgos žemupyje mongolai–totoriai įkūrė savo valstybę–Aukso Ordą.

Aukso Orda kelis šimtus metų laikė pajungusi didžiąją Rusios dalį, bet savo administracijos čia neįvedė–paliko vietinę. Visus Rusios reikalus kontroliavo Aukso Ordos valdininkai baschakai. Rusios kunigaikščiu tapdavo tas, kuris iš chano gaudavo jarlyką. Aukso Ordai Rusia privalėjo mokėti didžiules duokles, kurias rinkdavo kunigaikščiai. Tačiau kartas nuo karto

Orda organizuodavo antplūdžius į Rusią apiplėšimo tikslais.

Mongolų užkariavimai Rusiai turėjo nepaprastai skaudžias pasekmes.

Visiškai žlugo ūkis, sugriauti miestai, dėl to sunyko prekyba ir amatai.

Tūkstančiai žmonių buvo išžudyti, daug išvaryta į vergiją. Maskvos iškilimas

XIV a. pamažu iškilo Maskva, nes Rusios pramonės ir prekybos centras persikėlė į Šiaurės Rytų Rusią. Maskva buvo labai patogioje geografinėje padėtyje. Ją gaubė pelkės, miškai, todėl ji buvo sunkiai prieinama priešams. Čia buvo pakankamai laisvų žemių, todėl į Maskvą kėlėsi žmonės iš įvairių Rusijos vietų, susidarė sąlygos ūkio vystymuisi.

Tuo laiku prasidėjo konkurencija tarp Maskvos ir Tverės. Ilgą laiką chano jarlyką turėjo Tverės kunigaikštis. Tai stiprino Tverės padėtį.

Tačiau Maskvą valdant Ivanui Kalitai (pirmoje XIV a. pusėje), jarlyką ėmė gauti Maskva, nuo tol jo neišleidusi iš rankų. Kalita buvo labai gudrus politikas. Jis sugebėjo pasinaudoti Tverės gyventojų sukilimu prieš Ordos valdininkus, nusiuntė Maskvos kariuomenę slopinti šį sukilimą.

Valdant Kalitai, totoriai nesuorganizavo nė vieno puolimo prieš

Šiaurės Rytų Rusią. XIV a. stiprėjant Maskvai, Orda nusprendė ją susilpninti. 1380 m. chanas suorganizavo didelį žygį į Rusios žemes. Tuo laiku Maskvos kunigaikščiu buvo Dmitrijus Ivanovičius–protingas ir drąsus, geras karvedys. Jis žinojo apie organizuojamą žygį, įtikino kitus kunigaikščius prisidėti, surinko didelę kariuomenę. Jis nusprendė išeiti ir pasitikti totorius, kad mūšis nevyktų Rusios žemėse. Kautynės įvyko

Kulikovo lauke prie Dono upės. Jungtinė rusų kariuomenė sumušė totorius.

Kulikovo pergalė nereiškė totorių jungo pabaigos, bet rusai pajuto vienybės jėgą. XV a. pabaigoje, valdant Ivanui III, Rusija nustojo mokėti duoklę Aukso Ordai. Aukso Orda nusprendė ją pamokyti. 1480 m. chanas

Achmetas suorganizavo didžiulį žygį į Rusiją. Lemiamas susitikimas įvyko prie Ugros upės, per kurią rusų kariuomenė neleido totoriams persikelti. Po mėnesio be rimto mūšio totoriai pasitraukė. Tai jau buvo jungo pabaiga.

Rusijos valstybė stiprėjo. Didieji geografiniai atradimai

Kryžiaus žygių metu besivysčiusi prekyba Viduramžių pabaigoje susiformavo į nuolatinius prekybinius ryšius. Įvairiausios rytietiškos prekės–prieskoniai, cukrus, juvelyriniai, parfumeriniai gaminiai, audiniai etc–vis labiau buvo vartojamos Vakarų Europoje. Pietų Italijos, Pietų

Prancūzijos, Rytų Ispanijos (Katalonijos) pirkliai sukaupė didžiulius turtus. Tačiau antroje XV a. pusėje prekyboje su Rytais prasidėjo krizė.

Nemaža priežasčių jau anksčiau sunkino prekybą. Daugybė tarpininkų–arabai, bizantiečiai, italai ir kiti–labai brangino rytietiškas prekes. Europos

Vakarų ir Šiaurės Vakarų pirkliams Rytų rinkos buvo visiškai neprieinamos.

Turkams užkariavus Artimuosius Rytus, Levanto prekyba ėmė žlugti. Turkų antpuoliai, piratavimas, įvairaus pobūdžio duoklės iš prekybinių laivų prekybą Viduržemio jūroje darė pavojinga, mažiau reguliaria ir nepelninga.

Vienintelis kelias į Indiją, kurio dar buvo neužgrobę turkai, buvo kelias per Egiptą ir Raudonąją jūrą. Tačiau šį kelią visiškai kontroliavo arabai.

Net Venecijos pirkliai į Indiją galėdavo patekti tik per Aleksandriją, kur juos sutikdavo nedraugiški konkurentai–arabų pirkliai. Mintis rasti naują, nuo turkų ir arabų nepriklausomą prekybos su Indija kelią, tapo viena svarbiausių Vakarų Europos pirklių ir jūrininkų problemų.

Ieškoti pasakiškos Indijos europiečius skatino ir kita priežastis.

Besivystantis prekinis ūkis reikalavo vis didesnio spalvotųjų metalų kiekio. Auksas ir sidabras tapo viena svarbiausių feodalų ir užgimusios buržuazijos reikmių. Tačiau spalvotųjų metalų gavyba Europoje vystėsi lėtai. Be to, spalvotieji metalai iš Europos plaukė į Rytus, nes jais būdavo padengiamas prekių kainų skirtumas (rytietiškos prekės buvo brangesnės už europietiškas).

Tokiu būdu „aukso problema” tapo svarbia ekonomine problema, reikalaujančia greito sprendimo. Ieškodami kelio į Indiją, europiečiai karštligiškai ieškojo aukso.

Kadangi italų pirkliai vis dėlto iš prekybos su Rytais turėjo didelę naudą, tai kelio į Indiją ėmė ieškoti jūrininkai tų šalių, kurios neturėjo išėjimo į Viduržemio jūrą (arba jis buvo nereikšmingas). Tokiomis šalimis pirmiausia buvo Ispanija ir Portugalija. Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją

XV a. kariaudami su maurais portugalai prasiveržė į Šiaurės Afriką, kuri tapo svarbia ieškojimų baze. Jūrininkus globojo ir jais rūpinosi

Portugalijos valdovai. Princas Henrikas Jūrininkas iki 1460 m. pastatė didžiulį laivyną, skirtą vakarinių Afrikos pakrančių tyrinėjimams. 1445 m.

portugalai atrado Žaliąjį Iškyšulį. 1471 m. jie pasiekė Gvinėją, kur pastatė karinę faktoriją, pavadintą Aukso Krantu. Stumdamiesi į Pietus, jie

1486 m. pasiekė Gerosios Vilties iškyšulį. Šis atradimas priklauso

Bartolomejui Diasui. Dabar nesunku buvo patekti ir į Indiją.

1497 m. išplaukęs iš Lisabonos, 1498 m. pavasarį Vasko da Gama pasiekė vakarinius Indijos krantus ir išsilaipino Kalkutos mieste. 1499 m. vasarą keliautojai grįžo namo su aukso kroviniu ir indiškais prieskoniais. Iš 168

kelionės dalyvių gyvi liko tik 55 žmonės. Vasko da Gamos atradimas

Portugalijoje padarė didžiulį įspūdį. Karalius Manuelis titulavosi „Indijos valdovu”. Kolumbas atranda Ameriką

Tuo metu, kai portugalai stūmėsi palei vakarinę Afriką, gretimoje

Ispanijoje kilo kitas maršruto į tą pačią Indiją variantas. Genujietis

Kristoforas Kolumbas (1451–1506) 1492 m. Ispanijos valdovams Ferdinandui ir

Izabelei pasiūlė kelionės Vakarų kryptimi projektą. Kolumbas rėmėsi mokymu apie Žemę–rutulį. Šis mokymas Europoje įsitvirtino XV a. pabaigoje.

Anksčiau su šiuo projektu Kolumbas kreipėsi į Portugalijos vyriausybę, tačiau ten jam buvo parodytos durys. Mat portugalai po Bartolomėjaus Diaso atradimo buvo įsitikinę savo kelio teisingumu. Ispanijos vyriausybė, ką tik baigusi Granados Karalystės nukariavimą, atvirkščiai, palaikė Kolumbą ir davė jam pinigų, suteikė jam vicekaraliaus ir admirolo titulą (suprantama, žemėse, kurias jis atras). 1492 m. rugpjūčio 3 d. nedidelė trijų laivų eskadra išplaukė į Atlanto vandenyną.

1492 m. spalio 12 d. Karibų jūroje Kolumbas atrado vieną iš Bahamų salų. Neužilgo jis atrado dar dvi stambesnes salas–Kubą ir Haitį. Vėliau

Kolumbas surengė dar dvi keliones, kurių metu aptiko ir Pietų Amerikos krantus. Kaip mat prasidėjo indėnų žemių kolonizacija. Tačiau naujoji pasaulio dalis negavo Kolumbo vardo. Kolumbas atkakliai teigė, kad jis atrado kelią į Indiją, Kiniją ir Japoniją. Ispanijos valdžia nusivylė–„Vakarų Indijoje” nebuvo miestų, civilizacijos, aukso ir sidabro čia būdavo randama daug mažiau. Kolumbas pateko į dvaro nemalonę, 1506 m.

jis mirė skurde.

Kolumbo atrastas žemynas buvo pavadntas Amerika–kito kelautojo,

Amerigo Vespučio vardu. Mat jis 1507 m. išleido savo kelionių po jūras ir

Pietų Ameriką aprašymą, kuris tapo labai populiarus. Kartografai suklydo ir visas Amerikos žemyno žemes ėmė vadinti „Amerigo žemėmis”. Taip vargšas

Kolumbas nebuvo įamžintas. Magelanas apkeliauja pasaulį

Labai svarbią reikšmę geografinių atradimų istorijoje turėjo

Ferdinando Magelano (1470–1521) kelionė aplink pasaulį. Ši kelionė vyko

1519–1522 m. ir buvo pirmoji kelionė aplink Žemės rutulį. Buvo padaryta daugybė atradimų: Magelano sąsiauris ir Ugninė žemė Pietų Amerikoje, daugybė salų Ramiajame vandenyne (Filipinų salos, Zondo archipelagas).

Įdomu, kad pats Magelanas buvo portugalietis, o plaukė ispanų laivais. Jis žuvo susidūrime su Filipinų salų gyventojais. Iš 256 žmonių, patraukusių į kelionę, grįžo tik 18.

Magelano kelionė įrodė, kad Žemė yra rutulys. Po jo kelionės tapo aišku, kad tikrai yra Ramusis vandenynas, apie kurį iki to tik blankiai buvo nutuokiama. Didžiųjų geografinių atradimų reikšmė

Geografiniai atradimai turėjo milžinišką reikšmę ekonominiam Europos gyvenimui. Visų pirma milžinišką šuolį padarė prekyba. Įvyko grandiozinis prekybos centrų ir kelių persikėlimas. Viduržemio jūra, iki tol vaidinusi itin svarbų vaidmenį, dabar neteko savo reikšmės. Pagrindiniai prekybos keliai persikėlė į Atlanto vandenyną ir Šiaurės jūrą. Italijos vietą dabar užėmė Portugalija, Nyderlandai, Anglija. XVI a. labai svarbią reikšmę turėjo Nyderlandai–Antverpeno uostas tapo pasaulinės prekybos centru.

Viena iš atradimų pasekmių buvo taip vadinama kainų revoliucija. Į

Europą paplūdo didžiulis kiekis aukso ir sidabro. Savaime suprantama, spalvotieji metalai atpigo, labai išaugo kainos (Ispanijoje XVI a.–du kartus). Toks kainų pakilimas sustiprino besivystančius kapitalistinius santykius.

Tiesioginė atradimų pasekmė buvo naujos sistemos–kolonializmo–susiformavimas. Iš pradžių portugalai, ispanai, o vėliau anglai, prancūzai ėmė grobti kolonijas įvairiausiose pasaulio dalyse. Europoje kaupėsi didžiuliai kapitalai, vystėsi pramonė, tačiau kolonijos skurdo, jų gyventojai krito, nepakeldami žvėriško išnaudojimo ir naikinimo.

Didieji geografiniai atradimai pradėjo naują istorinę žmonijos epochą–Naujuosius Laikus. Renesansas

XIV–XV a. Italijos miestai vystėsi daug sparčiau negu kitų Europos šalių miestai. Miestuose steigėsi manufaktūros, jie buvo didžiuliai prekybos su Rytais centrai. Susikaupę turtai buvo naudojami ir kultūrai, menui, mokslui. Italų miestuose atsirado protinio darbo žmonių, menininkų, literatų, publicistų, daktarų, gydytojų, inžinierių, „laisvųjų menų”

meistrų–dailininkų, skulptorių, architektų.

Renesansas (iš prancūzų kalbos–Atgimimas) reiškia naujosios kultūros ryšį su Antika. Per Kryžiaus karus, Levanto prekybą europiečiai susipažino su senaisiais rankraščiais, įvairiais antikinio meno ir architektūros paminklais. Daugybė senienų buvo atvežta į Italiją. Čia jos būdavo tyrinėjamos ir studijuojamos, kolekcionuojamos. Italijos visuomenė labai susidomėjo klasikinėmis antikos kalbomis, filosofija, istorija ir literatūra–tuo labiau, kad ir pačioje Italijoje buvo begalės antikinių paminklų.

Senoji kultūra buvo ne tik įsisavinama, bet ir perdirbama. Taip formavosi nauja pasaulėžiūra, prieštaravusi Viduramžių pasaulio supratimui.

Tą kaip tik liudija antrasis tuometinės italų kultūros pavadinimas–humanizmas. Humanistinė kultūra pasaulėžiūros centre matė žmogų (humanus–žmogiškas), o ne dievybę. Humanizmo ideologijoje neliko vietos asketizmui. Žmogaus kūnas, jo jausmai ir troškimai nebebuvo laikomi niekingu, nuodėmingu dalyku, atvirkščiai visa tai tapo savatiksliu, esminiu gyvenimo dalyku. Vieninteliu realiu gyvenimu pradėtas laikyti žemiškasis gyvenimas. Esminiu mokslo uždaviniu paskelbtas žmogaus ir pasaulio supratimas, pažinimas. Viduramžių scholastikams ir mistikams būdingas pesimizmas ir nusižeminimas buvo pakeistas optimizmu ir begaliniu tikėjimu žmogaus galia, jo protu.

Šiame didingame intelektualiniame judėjime dalyvavo visas žvaigždynas žymių poetų, rašytojų, mokslininkų ir menininkų. Galbūt žymiausias ankstyvojo Renesanso atstovas yra Dantė Aligjeri–tarpininkas tarp

Viduramžių ir Renesanso. Jo „Dieviškoji Komedija” puikiai atspindėjo

Viduramžių ideologiją, tačiau tuo pat metu poemoje yra naujų, realistinių motyvų–jo herojai yra individualybės, apdovanotos sugebėjimu turėti karštų troškimų ir gilių, tikrų jausmų. Svarbu ir tai, kad pati poema parašyta ne lotyniškai.

Žymiausieji ankstyvojo Renesanso literatūros atstovai yra Frenčesko

Petrarka ir Džovani Bokačio, padėję pamatus literatūrinei italų kalbai.

Antroje XV a. pusėje humanizmas plačiai pasklido po visą Europą.

Humanistiniai rašytojai, dailininkai, mokslininkai, naudodamiesi „atgimusia” lotynų kalba (Cicerono, Senekos, Tacito stiliuje), daug susirašinėjo, bendravo, sudarydami lyg kokią visos Europos humanistų broliją. Itin daug humanistų atsirado gretimoje Vokietijoje. Tačiau labiausiai Renesansas, humanistinė filosofija, literatūra ir politinė mintis suklestėjo XVI a.–vėlyvojo arba Aukštojo Renesanso epochoje.

XVI a. pirmojoje pusėje Italija liko humanistinės kultūros centru.

Būtent dabar, vėlyvajame Renesanse, mokslas, menas, švietimas subrandino reikšmingiausius savo vaisius. Renesanso mokslas

Žymus mąstytojas, istorikas, juristas ir filosofas buvo politinis

Florencijos veikėjas Nikola Makiavelis (1469–1527). Itin išgarsėjo jo knyga

„Valdovas”, parašyta apie 1512 m. Šioje knygoje Makiavelis sugebėjo išreikšti ir pagrįsti visas tuometinės Italijos nacionalinio susivienijimo tendencijas. Tačiau atskleisdamas politinės miestų–respublikų santvarkos krizę, Makiavelis atsisakė respublikoniškų pažiūrų. Jis teigė, kad geriausia valstybės valdymo forma yra monarchija (kaip Ispanijoje,

Prancūzijoje). Tik monarchija gali suvienyti valstybę ir sunaikinti partikuliarizmą. Makiavelis buvo pirmasis absoliutizmo teoretikas.

Absoliutizmą jis suprato kaip valstybės valdymo formą, kur lemia jėga, kur monarchai nevaržo savęs jokiais moraliniais įsipareigojimais ar principais, o elgiasi tik taip, kad išplėštų kuo didesnę naudą. Ši Makiavelio teorija buvo įgyvendinta.

Vėlyvajame Renesanse žymių laimėjimų pasiekė matematika ir gamtos mokslai. Galbūt garsiausias to laikotarpio veikėjas buvo Leonardas da

Vinčis (1452–1519)–inžinierius, fizikas, anatomas, matematikas, astronomas, geologas ir dar dailininkas (Madona Lita, Džokonda). Renesanso menas ir architektūra

Be Leonardo da Vinčio genialūs vėlyvojo Renesanso dailininkai ir skulptoriai buvo Mikelandželas Buonarotis (1475–1564), Rafaelis Santis

(1483–1520), Večeljo Ticianas (1477–1576).

Mikelandželas buvo skulptorius ir dailininkas, sukūręs daugybę kūrinių bibliniais ir antikiniais motyvais, kuriuose atsispindėjo galingos, titaniškos figūros, aistros, jėga ir energija. Rafaelis išgarsėjo savo madonomis, kuriose su nepaprastu ryškumu pavaizdavo motinystės grožį.

Labiausiai garsi yra jo „Siksto madona”, pasižyminti plastiškumu ir švelnumu. Ticianas buvo portretinio žanro meistras. Viljamas Šekspyras

Viljamas Šekspyras (1564–1616) buvo žymiausias anglų dramaturgas, keleto dešimčių dramų, tragedijų ir komedijų autorius. Jo herojai–tai tikri

Renesanso laiko žmonės su giliomis aistromis, didvyriškais charakteriais.

Geriausios jo pjesės „Hamletas„, “Otelas„, „Romeo ir Džiuljeta”, „Karalius

Lyras” tvirtai įėjo į viso pasaulio teatrų repertuarą. Migelis de Servantesas

Servantesas (1547–1616) buvo žymiausias Ispanijos Renesanso atstovas.

Jį išgarsino romanas „Don Kichotas įš Lamančos”. Tai yra genialus vėlyvojo humanizmo kūrinys. Don Kichotas–tai žmogus, siekiantis nugalėti blogį, skelbiantis ir tvirtinantis protą, visas gražiausias žmogiškąsias savybes. Archtektūra

Grandiozinis vėlyvojo Renesanso architektūros paminklas yra šv. Petro ir Povilo bazilika Romoje. Bazilika buvo statoma beveik visą šimtmetį (nuo

1506 iki 1590 m.). Jos aukštis–132 m, plotas–15.000 kv. km. Įdomu tai, kad

Renesanso stiliaus elementai čia glaudžiai susipynę su baroku (mat statinys pradėtas Renesanse, o baigtas jau formuojantis barokui). Reformacija

XVI a. plintant Renesanso ir humanizmo idėjoms, katalikų Bažnyčios veikla kėlė didžiulį nepastenkinimą įvairiose Europos šalyse. Buvo piktinamasi perdaug dideliu, liguistu bažnyčių puošnumu, atitrūkimu nuo gyvenimo. Tikėjimas žmogaus galia, pakeitęs scholastinį mąstymą, priešinosi dogmoms, paslaptingoms apeigoms. Be to, didžiulį pasipiktinimą kėlė paplitę indulgencijų–nuodėmių atleidimų–pardavinėjimai. Tai buvo tikras tikėjimo išniekinimas.

Tuo pačiu metu Vakarų Europoje ėmė formuotis kapitalistiniai santykiai. Atsirandančios buržuazijos ir valstietijos kova su feodalizmu įgavo ir kovos su katalikų Bažnyčia (didžiausiu feodalu) pobūdį.

Martynas Liuteris (1483–1546)

Liuteris teigė, kad žmogų gelbėja tikėjimas, o ne „geri darbai”

(paslaptingos apeigos, išmaldos). Jis akcentavo religinį individualizmą.

1517 m. spalio 31 d. ant Vitenbergo universiteto bažnyčios durų jis iškabino savo tezes prieš prekybą indulgencijomis.

Iš pradžių popiežius Leonas X nekreipė dėmesio į Liuterio „išsišokimus”. Tačiau kai 1519 m. disputo Leipcige metu Liuteris pareiškė, kad Bažnyčia gali apsieiti be popiežiaus, be dvasininkų (kiekvienas tikintysis prieš Dievą yra savotiškas dvasininkas), Liuteris buvo ekskomunikuotas. Tada Martynas Liuteris popiežių pavadino antikristumi.

Buvo pamėginta jį suimti, tačiau Saksonijos kurfiurstas jį apgynė.

Martynas Liuteris į vokiečių kalbą išvertė Bibliją. Tačiau gyvenimo gale jis atsisakė audringos, aršios kovos, nusprendė, kad reformacijos reikia siekti ramiais, legaliais metodais, pasiremiant bendraminčiais kunigaikščiais.

1520 m. Saksonijoje susiformavo anabaptistų sekta. Anabaptistai buvo nepatenkinti nuosaikia Liuterio reformacija. Jie reikalavo sunaikinti šventus paveikslus ir apeigas. Jie pripažino tik suaugusiųjų krikštą, kalbėjo apie ateisiantį tūkstantmetį–„Dievo karalystę”. Konkrečiau anabaptistų įsitikinimus suformulavo Tomas Miunceris.

Tomas Miunceris (apie 1490–1525)

Iš pradžių jis karštai sveikino Liuterio pasisakymus prieš popiežių.

Tačiau greitai jis nusivylė kuklia reformacija, tapo tikru radikalu. Savo pamoksluose (jis buvo dvasininkas) Miunceris puolė ne tik popiežių, dvasininkiją, bet ir feodalus, turtuolius. Priešingai Liuteriui, tikėjimo šaltiniu jis laikė ne Bibliją, o žmogaus protą. Kristų jis laikė paprastu žmogumi, mokytoju ir pranašu. Reformacijos plitimas

Reformacija neapsiribojo tik Vokietija. Jau III–ame ir ypatingai

IV–ame XVI a. dešimtmetyje Liuterio tikėjimas prasiskverbė į Skandinavijos šalis–Daniją, Švediją, Norvegiją. Pabaltijyje 1525 m. buvo sekuliarizuotas

Kryžiuočių Ordinas. Jis tapo pasaulietine Prūsijos Hercogyste. Reformacijos pasekėjų atsirado Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje,

Vengrijoje. Tačiau ypač palanki dirva reformacijai plisti susidarė

Šveicarijoje. Būtent čia buvo sukurti nauji reformacijos mokymai ir naujos organizacijos.

Žanas Kalvinas (1509–1564)

Labai įšsilavinęs, puikiai žinantis istoriją, tikybą, apie 30–uosius metus Kalvinas tapo įstikinusiu protestantu. 1536 m. jis išleido knygą, kurioje labai sistemingai išdėstė protestantiškojo tikėjimo esmę.

Tačiau daugelyje vietų Kalvinas dar daugiau negu Liuteris nutolo nuo katalikybės. Liuterio teiginį, kad žmogų gelbsti tikėjimas, Kalvinas pakoregavo. Jis sakė, kad egzistuoja likimas, kuriam be išlygų paklūsta visi žmonės. Dievas yra suskirstęs žmones į „išrinktuosius” ir „atstumtuosius”–tam reikia paklusti. Vėliau likimo dogmą Kalvino mokiniai (ypač Anglijos puritonai) pakeitė „pilietinio pašaukimo” dogma.

Kalvinas nemerkė turtėjimo, negynė asketizmo. Turtus jis laikė sėkmės ženklu, rodančiu, kad žmogų globoja Dievas.

Kalvinistų Bažnyčia buvo daug demokratiškesnė už liuteronų. Čia buvo laikomasi griežtos disciplinos. Visi Bažnyčios pareigūnai būdavo renkami.

Be pastorių (bendruomenių dvasinių vadovų) būdavo renkami pasauliečiai presbiteriai. Atskiros bendruomenės jungdavosi į sąjungas, sudarydamos nacionalines Bažnyčias. Sąjungos rengdavo suvažiavimus (sinodus). Reformacijos reikšmė

Reformacija, prasidėjusi Vokietijoje, apėmė daugelį Europos šalių, dėl jos nuo katalikybės sistemos atskilo Anglija, Škotija, Danija, Švedija,

Norvegija, Olandija, Suomija, Šveicarija, iš dalies Vokietija, Čekija,

Vengrija. Reformacija atpigino, supaprastino ir sudemokratino Bažnyčią, vidinį individualų tikėjimą iškėlė aukščiau už išorines religingumo apraiškas. Tose šalyse, kuriose laimėjo reformacija, Bažnyčia, tapusi priklausoma nuo valstybės, turėjo mažesnę valdžią, negu katalikiškose šalyse. Tai pelengvino mokslo ir apskritai pasaulietinės kultūros vystymąsi. Nacionalinis naujosios religijos pobūdis atitiko nacijų formavimąsi.

Reformacija buvo itin pažangus sąjūdis. Kontrreformacija

Atrodė, kad reformacijos banga jau apėmė visą Europą. IV–ame XVI a.

dešimtmetyje nuo Romos katalikų Bažnyčios atsimetė anglikonų Bažnyčia.

Labai intensyviai kalvinizmas ir kiti protestantiški mokymai plito

Nyderlanduose. Taip pat buvo Prancūzijoje, ypač pietinėje šalies dalyje.

Vokietijoje liuteroniškasis ir kalvinistiškasis tikėjimas visai išstūmė katalikybę. Net Lenkijoje ir Vengrijoje XVI a. viduryje katalikybei iškilo rimta grėsmė.

Tačiau XVI a. viduryje ir ypač antroje pusėje katalikų Bažnyčia pati pradėjo puolimą prieš protestantus. O katalikybės padėtis tikrai dar nebuvo beviltiška. Visuomeninė Europos santvarka iš esmės dar buvo feodalizmas–kapitalistiniai santykiai dar tik brendo. Katalikybė buvo reikalinga absoliutizmui, kuris klestėjo didžiausiose Europos valstybėse

(Prancūzijoje, Ispanijoje, Austrijoje).

Didelis katalikų Bažnyčios pranašumas buvo centralizuota organizacija–protestantų bažnytinė organizacija buvo susiskaidžiusi ir išsibarsčiusi. Tačiau, norėdama atgauti savo pozicijas, katalikų Bažnyčia turėjo daryti nuolaidų valdantiesiems sluoksniams.

Daugelyje šalių ji turėjo susitaikyti su sekuliarzacija–dalies bažnytinių žemių perėjimu į pasaulietines rankas. Karaliams buvo leista skirti vyskupus ir kontroliuoti, kaip bažnyčių pajamos plaukia į Romą.

Kovodama su protestantizmu, katalikų Bažnyčia turėjo persitvarkyti pati jai reikėjo mobilizuoti visas savo pajėgas, dar labiau padidinti popiežiaus autoritetą.

Tridento suvažiavimas, posėdžiavęs 1545–1547, 1551–1552 ir 1562–1563

m. atmetė bet kokią kompromiso su protestantais galimybę, visus juos paskelbė eretikais. Suvažiavimas paskelbė popiežių aukščiausiuoju autoritetu, patvirtino visas dogmas, apeigas, bažnytinę hierarchiją, celibatą, vienuolynus, lotynų kalbą. Tam kad būtų išlaikoma katalikiška dvasia, pradėtos steigti dvasinės seminarijos, ruošiančios katalikų dvasininkus.

Tuo pačiu metu buvo pradėta griežta ir sisteminga kova su visomis naujomis idėjomis bei kryptimis, kokiais nors būdais žeidžiančiomis popiežiaus autoritetą, katalikų dogmas arba bažnytinę hierarchiją. Buvo įvesta griežta visų katalikiškų rašytojų cenzūra. Pradėti sudarinėti „uždraustų knygų” sąrašai (Index librorum prohibitorum). Į šiuos sąrašus būdavo įtraukiamos ne tik protestantiškos religinės knygos, bet ir naujausieji mokslo veikalai, prieštaravę biblijiniam pasaulio ir Visatos supratimui.

Tačiau svarbiausia kontrreformacijos ir reakcijos jėga tapo 1540 m.

įkurtas Jėzuitų Ordinas (Societas Jesu). Jį įsteigė ispanas Ignatijus

Lojola. Pagrindinis šio Ordino požymis–tai jo devizas „Tikslas pateisina priemones”. Skirtingai kitiems vienuolių ordinams, jėzuitai nesislėpė vienuolynuose, celėse, jie dalyvavo viešajame gyvenime, kad kuo tvirčiau apraizgytų jį savo tinklais. Į Ordiną būdavo priimami itin kruopščiai atrinkti žmonės, besąlygiškai paklusnūs vadovams.

Ordinas išvystė įvairiapusę veiklą. Jėzuitai visą propagandą stengėsi suimti į savo rankas, tokiu būdu grąžino į katalikybę tokias dvejojančias šalis, kaip Pietų Vokietiją, Lenkiją, Vengriją. Jėzuitai visur ėmė valdyti mokyklas, steigti naujas.

Jėzuitai ilgai piktino šviesiuosius protus, tačiau iki pat XVIII a.

antrosios pusės, iki Prancūzijos revoliucijos jie veikė nekliudomi. 1773 m.

popiežius Klemensas XIV uždarė jėzuitų Ordiną.

Visiškai užgniaužti reformaciją pavyko tik Prancūzijoje ir Lenkijoje. Kapitalistinių santykių formavimasis

XV–XVI a. feodalizmas įžengė į paskutinę savo stadiją–irimą. Šiuo laiku feodalizmo gelmėse pradėjo formuotis nauji kapitalistiniai gamybiniai santykiai. Kapitalistinių santykių formavimąsi lėmė trys priežasčių grupės:

ūkio vystymasis, didieji geografiniai atradimai, kolonijų grobimas.

XV–XVI a. labai sėkmingai vystėsi gamybinės jėgos. Ypač ryšku tai buvo technikoje. Atsirado iš viršaus vandens varomas ratas, aukštakrosnės (perversmas metalurgijoje), daug naujų staklių. Pradėtos spausdinti knygos.

Tai spartino mokslo vystymąsi. Didelių laimėjimų pasiekta laivininkystėje, keitėsi ginkluotė. Visi šie technikos atradimai negalėjo būti pritaikyti mažose amatininkų dirbtuvėse, todėl pradėjo atsirasti kapitalistinės įmonės–manufaktūros.

Manufaktūroms kurti buvo reikalingos dvi sąlygos: didelių turtų sukaupimas vienose rankose ir laisva darbo jėga.

Prie turtų kaupimo labai prisidėjo geografiniai atradimai ir kolonijų grobimas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau trūko laaisvos darbo jėgos. Kilo konfliktas tarp gamybinių jėgų ir atsilikusių gamybinių santykių, laikiusių valstietį pririštą prie žemės.

Feodaliniai santykiai nuskurdino didžiulę masę gyventojų, tuo siaurino vidaus rinką, stamdė žemės ūkio vystymąsi. Karaliai jėga stengėsi išlaikyti senąją tvarką ir feodalų viešpatavimą, todėl augančiai buržuazijai, amatininkams, valstiečiams neliko kito kelio, kaip revoliucijos būdu nušluoti senus feodalinius santykius. Nyderlandų revoliucija

Pirmoji buržuazinė revoliucija 1566–1579 m. įvyko Nyderlanduose. Kodėl būtent čia? XVI a. Nyderlandai ūkiniu atžvilgiu buvo labiausiai išsivysčiusi Europos valstybė. Joje ryškiausiai matėsi kapitalistinių santykių formavimasis (ypač šiaurinėje dalyje). Prie išsivystymo prisidėjo tai, kad po geografinių atradimų Nyderlandai atsidūrė prie pagrindinių prekybos kelių. Antverpenas tapo pasaulinės prekybos uostu.

Nyderlanduose vystėsi tokios pažangios pramonės šakos, kaip tekstlė, metalurgija, laivų statyba, ginklakalyba. Netgi didžioji dalis žemės (apie

75%) Nyderlandų Šiaurėje priklausė buržuazijai, kuri ją supirkinėdavo iš nusigyvenusių valstiečių ir feodalų. Šiose žemėse būdavo kuriami pavyzdiniai ūkiai su samdomąja darbo jėga.

Pietų Nyderlandai vystėsi daugiau senuoju keliu. Čia pagrindinį vaidmenį dar vaidino žemvaldžiai. Tolimesnį ūkio vystymąsi stabdė ne tik feodaliniai santykiai, bet ir tai, kad Nyderlandai buvo atsilikusios feodalinės Ispanijos kolonija. Ispanija, siekdama pasipelnyti iš turtingų

Nyderlandų, buržuaziją apkrovė milžiniškais mokesčiais. Darėsi nenaudinga ką nors turėti ir ką nors veikti. Masiškai užsidarinėjo manufaktūros, prekybos kontoros. Nyderlanduose kilo visuotinis nepasitenkinimas tokiu

Ispanijos plėšikavimu, tačiau įvykių raidą paspartino prasidėjusi Europoje reformacija.

Nyderlanduose išplito kalvinizmas. Ispanija, būdama aršiu katalikišku kraštu, pradėjo žiaurų susidorojimą su protestantais. Susidorojimas būdavo vykdomas itin žiauriai, inkvizicija gavo didžiules teises. Tai sukėlė tokį pasipiktinimą, kad 1566 m. kilo vadinamasis šv. paveikslų maištas: žmonės veržėsi į katalikų bažnyčias, niokojo jas, plėšė šventus paveikslus…

Maištas virto revoliucijos pradžia. Nors jis buvo nuslopintas, bet revoliucinio judėjimo jau nebuvo galima sustabdyti. Revoliucijos centras persikėlė į Šiaurę. Į kovą su ispanais kilo visi: ir valstiečiai, ir amatininkai, buržuazija, net nemaža dalis dvarininkų. Prasidėjo ginkluota kova su Ispanijos atsiųsta kariuomene, kuri nuslopinti revoliucijos nepajėgė.

1579 m. septynios Šiaurės provincijos susijungė ir sukūrė valstybę, kurią pavadino didžiausios provincijos–Olandijos–vardu (oficialiai valstybė vadinosi Jungtinių Provincijų Respublika). Iš pradžių manyta, kad Olandija turi būti buržuazine monarchija, tačiau po to, kai jėzuitai nužudė kandidatą į karaliaus sostą Vilhelmą Oranietį, Olandija buvo paskelbta respublika.

Ispanija dar 30 metų nepripažino Olandijos ir vedė su ja karą. Tik

1609 m. Ispanija pripažino Olandijos nepriklausomybę. Taigi, revoliucija pasibaigė pergalingai.

Olandija tapo pirmąja buržuazine valstybe. Per trumpą laiką Olandijos ūkis pasiekė tokių laimėjimų, kad ji tapo turtingiausia ir galingiausia valstybe. Turėdama gerą laivyną, Olandija pati ėmė grobti kolonijas. Rusia Ivano IV valdymo laikai

Pirmoje XVI a. pusėje Rusija buvo atsilikusi valstybė su išlikusiu natūriniu ūkiu. Todėl bojarinai tebebuvo išlaikę didelį svarankiškumą, turėjo savo kariaunas, valstiečius. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo gana silpna. Jaunas valdovas Ivanas IV savo uždaviniu iškėlė caro valdžios stiprinimą ir bojarinų sluoksnio sunaikinimą.

1547 m. pirmasis iš Rusios kunigaikščių pasiskelbė caru. To meto valstybės struktūra: caras, bojarinų dūma, prikazai–valstybės įstaigos, atsakingos už tam tikrą sritį. Vietose buvo išlikusi maitinimų sistema.

Srities valdytojas iš valstybės atlyginimo negaudavo–jis turėjo rinkti mokesčius, kurių dalį atiduodavo carui, o dalį pasilikdavo sau–„maitinimuisi”.

Ivanas Žiaurusis bandė pertvarkyti valstybės struktūrą:

1. Stiprino savo valdžią.

2. Siaurino bojarinų dūmos teises.

3. Ėmė šaukti zemskinius (žemės) susirinkimus.

4. Išplėtė prikazų tinklą.

5. Panaikino maitinimų sistemą. Vietininkai pradėjo gauti atlyginimus, nors jie išlaikė gana stiprią valdžią.

6. Prie savęs iš patikimų žmonių sudarė Nuolatinę Tarybą.

1547 m. caro iniciatyva buvo priimtas naujas teisynas. Teisynas juridiškai sustiprino caro valdžią ir valstiečių įbaudžiavimą. Valstiečiai gavo teisę pasitraukti nuo pono tik vieną dieną metuose–Jurijaus dieną lapkričio mėnesį, tokiu atveju, kai ponui nėra skolingi. Pagal teisyną ponai pabėgusio valstiečio galėjo ieškoti neribotą laiką. Visos šios priemonės stiprino caro valdžią, bet nepanaikino feodalų savarankiškumo.

Todėl 1565 m. Ivanas IV paskelbė opričniną (oprič–išskyrus). Opričniną sunku vertinti kaip ištisą priemonių sistemą, siekiant centralizuoti Rusiją ir sustiprinti caro valdžią, nes tai buvo psichiškai nesveiko žmogaus pasiryžimas sunaikinti nekenčiamą bojarinų luomą.

Caras padalino Rusiją į dvi dalis. Sau jis pasiėmė pačias geriausias žemes su geriausiais miestais. Likusias žemes jis paliko valdyti zemskiniam susirinkimui. Caro žemės buvo vadinamos opričninėmis žemėmis, o likusios–zemskinėmis.

Pirmiausia Ivanas IV savo žemėse pradėjo susidorojimą su jam nepaklusniais bojarinais. Jis žudydavo bojarinus, konfiskuodavo jų žemes.

Vėliau jis ėmė žudyti ne tik nepaklusnius, bet ir apskritai bojarinus.

Žymią bojarinų dalį sunaikino speciali jo sukurta kariuomenė. Taip būdavo niokojamos ne tik tėvonijos, bet ir naikinami, plėšiami miestai: Tverė,

Novgorodas etc. Buvo išžudyta tūkstančiai gyventojų.

Opričnina labai nusilpnino Rusiją. Tuo pasinaudojo Krymo totoriai, kurie ėmė pulti ne tik pietines Rusijos žemes, bet pasiekdavo ir Maskvą.

Opričnikų kariuomenė nesugebėjo jiems priešintis.

1572 m. Ivanas IV panaikino opričniną, uždraudė net minėti šį žodį.

Opričnina sustiprino carą, sunaikino daugybę bojarinų, sudarė sąlygas iškilti bajorams. Tačiau galutinai centralizuoti Rusijos Ivanui IV

nepavyko, nes Rusijoje buvo natūralinis ūkis, kurio sąlygomis feodalų savarankiškumas yra objektyvus reiškinys. Ivano IV užsienio politika

Valdant Ivanui IV, labai išsiplėtė Rusijos teritorija. Iš Lietuvos buvo susigrąžintos kai kurios žemės, prijungtas Pavolgis, Vakarų Sibiras.

Prie Volgos buvo įsikūrę keli totorių chanai (Kazanės, Astrachanės), kurie visąlaik organizuodavo žygius į rusų žemes. Todėl Rusija negalėjo naudotis Volga–patogiu prekybos keliu.

1552 m. Ivanas IV suorganizavo žygį į Kazanę. Kazanė žlugo ir buvo prijungta prie Rusijos. 1556 m. suorganizuotas žygis į Astrachanę.

Astrachanės chanatas taip pat žlugo. Kitos tautos pačios prisijungė prie

Rusijos. Taigi, visa Volga tapo rusų nuosavybe. Tai svarbu ne tik prekybiniu atžvilgiu, bet dar ir todėl, kad čia buvo naujų dvarų, gerų žemių.

Jau nuo XVI a. Rusijos pirkliai palaikė gerus santykius su Sibiro tautelėmis. Supirkinėdavo iš jų kailius, pigiai parduodavo pramoninius gaminius. Caras nusprendė užkariauti turtingą Vakarų Sibirą ir pavedė tai padaryti Stroganovų šeimai. Buvo pasamdyti kazokų būriai.

1582 m. Vakarų Sibiras buvo prijungtas prie Rusijos. Livonijos karas

Vienas iš Ivano IV uždavinių buvo gauti išėjimą į Baltijos jūrą, bet tam trukdė Livonijos Ordinas. 1558 m. Rusija pradėjo Livonijos karą, kuris tęsėsi iki 1582 m. Iš pradžių šis karas Rusijai buvo labai sėkmingas, tačiau nuo 7–ojo dešimtmečio jai pradėjo nebesisekti. Livonijos Ordinas, matydamas, kad gali žlugti (visa Estija ir dalis Latvijos jau buvo rusų rankose), pasidavė Lietuvos globai, todėl Rusijai teko kariauti ir su

Lietuva (paskui–ir su Lenkija).

Ypatingą pralaimėjimą rusai patyrė 1564 m. Po to ilgokai truko paliaubos, nes Žečpospolitoje buvo tarpuvaldis. Į karaliaus sostą savo kandidatūrą buvo iškėlęs ir Ivanas IV. Kai karaliumi tapo Steponas Batoras, karo veiksmai atsinaujino.

Žečpospolitos kariuomenė patyrė gražių pergalių. Ivanas IV, matydamas, kad gali pralaimėti, o Steponas Batoras, matydamas, kad Pskovo gali nepaimti, sudarė paliaubas. Rusija prarado visas žemes, kurias buvo atplėšusi nuo Livonijos. Taigi, uždavinio prieti prie jūros Ivanas IV

neišsprendė. Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa.

Absoliutinės monarchijos Europoje ėmė formuotis XVI–XVII a.–tai dviejų santvarkų susidūrimo laikotarpis–feodalizmo irimas ir kapitalizmo formavimasis. Absoliutinė monarchija–tai centralizuota valstybė su neribojama monarcho valdžia.

Tuo laiku susidūrė du luomai–išeinanti bajorija ir ateinanti buržuazija. Bajorija jau buvo nepajėgi išstumti buržuaziją, o ši dar nesugebėjo nurungti bajorijos. Susidarė jėgų pusiausvyra. Abiems šiems luomams buvo reikalinga stipri karaliaus valdžia: bajorams, kad jie išsilaikytų, o buržuazijai, kad įsitvirtintų valdžioje. Tuo pasinaudoję karaliai tarsi pakilo virš visų luomų ir tapo savarankiškais.

Absoliutinių monarchijų reikšmė–iki XVIII a. absoliutinės monarchijos vaidino teigiamą vaidmenį. Karaliai, norėdami gauti daugiau pajamų, rūpindavosi ūkiu, padėdavo buržuazijai užkariauti prekybos rinkas, stiprino valstybę. XVIII a. tai tapo nepažangu, nes absoliutizmas išsigimė, ėmė stabdyti istorinę raidą.

Prancūzijoje absoliutizmas ėmė formuotis XVII a. viduryje, valdant

Liudvikui XIII arba kardinolui Rišelje. Tuo metu buvo baigta vienyti

Prancūzija, sudarytos geros sąlygos prekybai, grežtai reikalauta laikytis įstatymų, uždraustos dvikovos. Prancūzijos ūkis pasiekė žymių laimėjimų.

Ypatingai absoliutizmas suklestėjo, valdant Liudvikui XIV. Jis nešaukė

Generalinių Luomų, visą valdžią suėmė į savo rankas. Pats leido įstatymus ir pats kontroliavo jų vykdymą. Iš pradžių jis rūpinosi ūkiu, ypač prekyba, priversdavo kitas valstybes sudaryti palankias prekybines sutartis, labai sustiprino armiją.

Tačiau valdymo pabaigoje jis ėmė nebesidomėti valstybės reikalais, tik nuolat didino mokesčius, o beveik visas biudžetas būdavo išleidžiamas rūmų prabangai. Ypatingai absoliutizmas išsigimė XVIII a., Liudviko XVI valdymo laikais. Bajorai išnuomodavo žemes valstiečiams, o patys apsigyvendavo prie karaliaus dvaro. Tūkstančiai jų gyveno dvare, visi turėjo įdomiausių pareigų, už tai gaudavo algas.

O tuo laiku Prancūzijoje vystėsi kapitalistiniai santykiai, tačiau didžioji mokesčių našta gulė ant buržuazijos pečių. Todėl ir buržuazija ėmė ieškoti kitų turtėjimo šaltinių (mokesčių atpirkimas, paskolos karaliui etc). Tai stabdė ūkio raidą. Dėl to kaltas buvo absoliutizmas. Anglijos revoliucija XVII a.

Penktojo XVII a. dešimtmečio pradžioje Anglija savo ekonominiu lygiu buvo agrarinė šalis. Didžioji gyventojų dauguma (daugiau kaip 80%) gyveno kaime ir vienaip ar kitaip buvo susijusi su žemės ūkiu. Ekonomikos pagrindai tebebuvo viduramžiški, bet juos jau stipriai klibino besivystantys kapitalistiniai santykiai.

Valstiečių daugumą sudarė nuo žemės priklausomi kopiholderiai–žemės valdytojai kopijos ir manoro papročio pagrindu. Turtingesnieji iš jų, taip pat friholderiai–laisvieji savininkai, kurių teisę į žemę gynė bendrosios teisės teismai, dažnai buvo vadinami jomenais. XVII a. pradžioje Anglijoje buvo nemaža bežemių ir mažažemių, vadinamų koteriais–vienos lūšnelės mažame žemės sklype savininkais.

Praturtėję valstiečiai vis dažniau ėmė naudoti samdomų darbininkų darbą, aktyviai nuomojo žemes, žodžiu, ūkininkavo versliškai ir plačiai.

Tokie valstiečiai jau buvo kylanti kaimo buržuazija–jos taikomi ūkininkavimo metodai laužė bendruomeninės žemėvaldos varžtus. Miestuse taip pat ryškėjo sluoksnis, ėmęs naudotis samdomu darbu, tuo pat metu čia formavosi ir virstanti proletariatu masė.

Anglijai ypač būdingas buvo prievartinis feodalinių santykių laužymo būdas–aptvėrimai, pradėti vykdyti jau XV a. pabaigoje. Dvarininkai aptverdavo bendruomenei priklausančias žemes, dažnai netgi nuvarydami nuo jų čia gyvenusius valstiečius. Aptvertąsias žemes šie naujojo tipo dvarininkai dažnai nuomodavo už mokestį, kuris daug kartų viršydavo ankstesnę feodalinę rentą. Išnuomotose fermose būdavo eksploatuojamas samdomas darbas. Čia būdavo taikomos ir naujausios agrotechnikos naujovės.

Žodžiu, tai buvo pažangu. Naujieji dvarininkai investavo kapitalus į užjūrio ekspedicijas, steigdavo pramonės įmones, kurioms patys tiekdavo žaliavas, savo žemėse žvalgė ir eksploatavo naudingąsias iškasenas.

Pirmaisiais XVII a. dešimtmečiais šios naujos suburžuazėjusios dvarininkijos sluoksnis jau buvo gana nemažas.

Pramonėje vis labiau plito manufaktūros. Centralizuotų dirbtuvių dar buvo nedaug, daugiausia gana naujose šakose–šilko, stiklo. Kapitalistiniai santykiai skverbėsi ir į cechines koorporacijas.

Per pirmuosius tris XVII a. dešimtmečius pastebimas visų Anglijos pramonės šakų, ypač gelumbės ir gavybinės kasyklos, pakilimas. Naujosios gamybos formos buvo itin stiprus pažangos variklis. Labai intensyviai vystėsi prekyba, plėtėsi vidaus rinka, Londone ėmė veikti birža, kurioje prekybininkai iš visų šalies kampelių sudarinėjo sandėrius. Užsienio prekyboje išaugo Anglijos, kaip pramonės dirbinių (o ne žaliavų)

eksportuotojos, vaidmuo.

Politiniu atžvilgiu XVII a. penktojo dešimtmečio Anglija buvo absoliutinė vastybė. Parlamentas, kurį sudarė Lordų ir Bendruomenių rūmai, buvo paklusnus karaliui. Tačiau ir politinėje atmosferoje buvo pastebimi poslinkiai: buržuazija ir naujoji dvarininkija ėmė reikalauti iš vyriausybės atsižvelgti ir į jų interesus. Ypač buržuaziją piktino paplitusi patentų monopolinei gamybai išdavinėjimo praktika. Be to, absoliutizmas griežtai reikalavo laikytis įvairių gamybos standartų, prekybos reglamento, netgi mokinių skaičiaus. Be to, buržuaziją neramino tai, kad nebuvo jokių protekcionistinių priemonių, saugančių vidaus rinką, taip pat palankių sąlygų užsienio prekybai. Naujoji dvarininkija reikalavo legalizuoti aptvėrimus, kurie buvo apdėti įvairiomis baudomis.

Taigi, klostėsi konfliktas tarp absoliutizmo ir kylančių naujų visuomeninių sluoksnių, tarp atsilikusių feodalinių ir pažangių kapitalistinių santykių. Absoliutizmui priešiškos nuotaikos vis labiau ėmė vyrauti Bendruomenių rūmuose, tuo tarpu Lordų rūmai išliko absoliutizmo atrama.

Tuo metu ėmė plisti puritonizmas, stojęs prieš valstybinę anglikonų

Bažnyčią,… kurią finansavo ir rėmė karalius. Puritonai atmetė katalikų mokymą apie palaimą, kovojo prieš pusiau popiežinę Bažnyčios organizaciją su karaliumi priešaky, reikalavo panaikinti puošnias pamaldas, brangų dvasininkų įšventinimą. Paprasta, pigi bažnyčia, tikras tarnavimas Dievui, aiškinant Šventą Raštą, daug dėmesio pamokslui, likimo ir pasaulietinio pašaukimo dogma,– visa tai atitiko buržuazijos ir naujosios dvarininkijos nuotaikas.

Svarbiausias kapitalizmo augimo stabdys buvo absoliutizmas–be galo saugantis tradicinės žemėtvarkos kompromisinę paramą pramonei ir prekybai, visus senosios Anglijos režimo principus.

Opozicija parlamente ėmė atvirai reikalauti verslinės veiklos laisvės.

Žemutiniai rūmai tapo šios opozicijos branduoliu. Anglijos absoliutizmą sąlygojo istorinė specifika: jis neturėjo teisės savarankiškai, be parlamento sankcijos, rinkti naujų mokesčių. Finansinė absoliutizmo politika pasižymėjo nesulaikomu vis naujų mokesčių rūšių („nuo tonos”, „nuo svaro”) išradingumu, seniai užmirštų mokesčių atgaivinimu (pvz., XI a.

laivų mokestis). Tokio pobūdžio savivalę bendruomenės traktavo kaip pasikėsinimą į jų turtą, žemę ir valdas.

Užsienio politikoje Stiuartai atsisakė tradicinio antiispaniško kurso.

Jokūbas I netgi buvo suartėjęs su Ispanija–svarbiausia anglų buržuazijos konkurente jūrose ir kolonijose.

Politinė kova tarp karaliaus ir opozicijos vyko religine forma.

Absoliutizmo organai–Aukštoji Komisija ir Žvaigždžių Rūmai–persekiojo puritonus ir sodino juos į kalėjimus. Puritonai ėmė bėgti iš tėvynės į

Olandiją, Ameriką („didysis išėjimas”). Nerimą opozicijai kėlė prokatalikiškos karaliaus simpatijos, Jokūbo I laikais pasireiškusios suartėjimu su Ispanija, o Karolio I–su Prancūzija (abi šios valstybės buvo griežtai katalikiškos).

Opozicija ėmė reikšti nuomonę, kad aukščiausia valdžia priklauso parlamentui, kaip visų Anglijos bendruomenių organui, kad karalius gali valdyti tik kartu su parlamentu ir tik jam sutinkant. Tokia tvarka buvo skelbiama „sena, esmine ir neginčijama parlamento teise”. Faktiškai tai buvo mėginimas absoliutinę monarchiją pakeisti konstitucine.

Nesiteikęs išklausyti opozicijos reikalavimų, Jokūbas I paleido tris parlamentus (1604, 1614 ir 1621 m.) ir pasigyrė „nusukęs sprandą”

bendruomenėms. Karolis I taip pat paleido du parlamentus (1625 ir 1626 m.), o trečiajame atsimušė į gerai organizuotą opoziciją, vadovaujamą Dž.Elioto ir E.Koko. Parlamentas 1628 m. pateikė karaliui savo reikalavimus, surašytus „Teisių peticijoje”. Karolis I šį dokumentą pasirašė, nes tikėjosi gauti parlamento sutikimą dar vienai subsidijai. „Teisių peticiją”

galime laikyti pirmuoju programiniu opozicijos dokumentu. Tačiau Karolis I

ne tik nevykdė šios peticijos, bet 1629 m. paleido parlamentą, kuris dar spėjo paraginti anglų tautą nemokėti karaliui mokesčių. Iki 1640 m. Karolis

I valdė vienas.

Tuo metu aptvėrimai Anglijoje įgavo itin platų užmojį. Valstiečių būklė tapo katastrofiška, jie ėmė priešintis įvairiais būdais, netgi sukilimais. Tačiau visi valstietijos sluoksniai turėjo savų interesų–nebuvo tarpusavyje vieningi. Miestuose protestuojančiai jėgai priklausė amatininkai ir smulkūs prekybininkai. Jie labai kentėjo dėl to, kad negalėjo laisvai verstis gamyba ir prekiauti nepriklausomai nuo patentus turinčių monopolininkų. Labai sunki buvo ir samdomų darbininkų padėtis.

Įprastu Anglijos vaizdu tapo minios bedarbių šalies keliuose. Badas vertė juos plėšikauti, maištauti. Puritonų dvasininkai drąsiai ėjo į liaudį ir, atsisakę lotynų kalbos, kreipėsi į žmones jų gimtąja, sakė pamokslus suprantama prastuomenei forma.

1629–1640 m. beparlamenčio valdymo laikotarpis pasižymėjo rūsčia represijų politika, atvira ir griežta feodaline reak…cija visose sferose.

Kibirkštis, uždegusi revoliuciją, buvo škotų sukilimas. Škotiją su Anglija vienijo personalinė unija–Stiuartų dinastija. Tačiau škotai išpažino presbiterionų tikėjimą. Kai 1637 m. arkivyskupas Lodas čia pamėgino įvesti anglikonų tikėjimą, plykstelėjo sukilimas. 1639 m. Škotai įsiveržė į

Šiaurės Angliją. 1640 m. Karolis I buvo priverstas sušaukti parlamentą, kad gautų lėšų sukilimui malšinti. Tačiau sušauktas parlamentas ryžtingai atsisakė votuoti subsidiją ir po trijų savaičių karalius parlamentą paleido (todėl jis vadinamas Trumpuoju).

Liaudies sąjūdis parlamentui ginti pavirto Londono gyventojų mėginimu sudeginti arkivyskupo rūmus ir išlaisvinti politiniu kalinius. 1640 m.

pabaigoje karalius vėl buvo priverstas sušaukti parlamentą, kuris pasiskelbė nuolatiniu ir, išsilaikęs iki 1653 m., gavo Ilgojo vardą. Ši parlamento nepaklusnumo karaliui akcija tapo revoliucijos pradžia.

Susidarė dvi stovyklos. Revoliucinė styvykla apėmė labai įvairius gyventojų sluoksnius: buržuaziją, naująją dvarininkiją, valstiečius, amatininkus, prekiautojus. Feodalinę absoliutizmo stovyklą sudarė rūmų aristokratija, ūkiškai ir politiškai konservatyvi dvarininkija, vyskupai, patentų savininkai, rūmų kreditoriai. Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m.

90% Ilgojo parlamento deputatų sudarė žemvaldžiai. Buržuazijai atstovavo stambūs pirkliai, teisininkai. Opozicijos lyderiu tapo Dž. Pimas.

Pagrindinis šio revoliucijos etapo bruožas–tradicinių santykių tarp

Bendruomenių rūmų ir karūnos išlaikymas. Tačiau visuomenė buvo revoliucinga: ginkluoti Londono gyventojai saugojo Vestminsterį, grafystėse vyko protestai, pasipriešinimas, iš pogrindžio išėję puritonai viešai sakė pamokslus, nukreiptus prieš anglikonų Bažnyčią.

Savo ruožtu parlamentas palaipsniui koncentravo savo rankose visą valstybės valdžią–ir įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją. Jis steigė įvairias komisijas ir komitetus administraciniams, finansiniams ir kitokiems reikalams spręsti. Grafystėse pradėti kurti vietiniai parlamentiniai komitetai. Buvo likviduoti Žvaigždžių Rūmai, Aukštoji komisija, nukirsdintas netgi artimiausias karaliaus patarėjas Strafordas (Karolis I

turėjo su tuo sutikti!). Parlamentas uždraudė karaliui savavališkai vykdyti rinkliavas, panaikino išduotus patentus monopolinei prekybai, išlaisvino iš kalėjimų absoliutizmo priešus. 1641 m. „Trimečiu aktu” buvo įteisintas parlamento šaukimas ne rečiau kaip kartą per tris metus, nepriklausomai nuo karaliaus norų. Įsteigtasis religijos reikalų komitetas „tikrosios religijos” vardan paskelbė draugystę su presbiterioniškąja Škotija.

Parlamentas įkūrė specialų komitetą Airijos reikalams, siekdamas iš feodalinės kolonijos ją paversti buržuazine. Šiuos pirmuosius revoliucinius pertvarkymus parlamentas vykdė daugmaž vieningai.

Tačiau jau 1641 m. pavasarį parlamento daugumos vienybė ėmė irti. Ypač tai išryškėjo svarstant programinį dokumentą–„Didžiąją remonstraciją”.

Šiame dokumente (kaip ir „Teisių peticijoje”) buvo smulkiai išdėstyti

Karolio piktnaudžiavimai, pareikalauta verslo laisvės, uždrausti finansinį išnaudojimą, reformuoti puritoniškąją Bažnyčią, o svarbiausia–reikalaujama įvesti buržuazinę konstitucinę monarchiją. Tačiau kilo labai karšti ginčai, dokumentas buvo priimtas tik 11 balsų persvara. Karalius ne tik atsisakė priimti „įžūliąją remonstraciją”, bet ir pamėgino įvykdyti kontrrevoliucinį perversmą. Tačiau perversmo planas nepavyko, su parlamentu solidarizavosi tūkstančiai valstiečių, amatininkų, atvykusių į Londoną. Parlamentas paprašė, kad pasiliktų 1000 žmonių, o kiti–išsiskirstytų.

1642 m. sausio mėn. Karolis išvyko į jam ištikimą Šiaurę ir rugpjūčio mėn. parlamentui paskelbė karą. Pirmasis Anglijos pilietinis karas XVII a.

Prasidėjus karui vadovaujantis vaidmuo teko presbiterionams. Jie turėjo daugumą parlamente, jie vadovavo ir parlamento kariuomenei. Iš pradžių karas parlamentui nebuvo sėkmingas, nors jį rėmė turtingi šalies

Pietryčiai–1642 m. mūšį prie Edžhilo laimėjo karalius.

Parlamento kariuomenė nebuvo kovinga. Viena jos dalis buvo surinkta iš samdinių, kurie revoliucijai buvo abejingi. Kita dalis buvo valstiečiai, pasiryžę kautis tik savo grafystės ribose. Be to, kariuomenė buvo prastai ginkluota ir apmokyta. Ne mažesnė nesėkmių priežastis buvo ir presbiterionų nusiteikimas: jie bijojo aktyviai remtis liaudimi, buvo linkę eiti į kompromisą su karaliumi (1643 m. jie pasiūlė karaliui taikytis, bet šis nesutiko).

Tokiomis sąlygomis parlamente subruzdo independentai. Jie energingai kritikavo presbiterionų neryžtingumą. Iš independentų išsiskyrė Oliveris

Kromvelis (1599–1658), tapęs jų vadu. Independentai siekė didesnių tikslų negu presbiterionai: sutriuškinti karinį absoliutizmą ir įtvirtinti politines bei religines buržuazijos pozicijas.

Tapęs kariuomenės vadu, O. Kromvelis ėmė remtis valstiečiais, amatininkais. Jis teikė pirmenybę paprastam žmogui, kuris žino, už ką kaunasi. Pirmąją savo pergalę O. Kromvelis pasiekė 1644 m. liepos mėn.

1645 m. independentai pasiekė, kad būtų įgyvendinta karinė reforma.

Buvo nušalinti presbiterionų karo vadai, juos pakeitė independentai, atrenkami pagal sugebėjimus (pulkininkas Praidas buvo vežėjas,

Hjusonas–batsiuvys). Buvo kuriama naujo tipo reguliari kariuomenė su bendra finansavimo sistema ir bendra vadovybe. Vyriausiuoju vadu tapo Tomas

Ferfaksas, o jo pavaduotoju ir kavalerijos generolu–Oliveris Kromvelis.

Kariuomenės reforma pasiteisino. 1645 m. birželio mėn. prie Neisbio buvo sumušta karaliaus kariuomenė. 1646 m. karalius kapituliavo ir pabėgo į

Škotiją. Paskutiniai rojalistų įtvirtinimai pasidavė 1647 m. Škotai už piniginę išpirką karalių išdavė parlamentui. Pilietinio Anglijos karo metų parlamento įstatymai

Tuo pat metu parlamentas vykdė pertvarkymus. 1643 m. rudenį su Škotija buvo sudaryta sutartis–kovenantas, kuria buvo paskelbta abiejų šalių sąjunga, remiantis vienoda Bažnyčia. Anglijoje buvo prievarta platinamas presbiterionų tikėjimas. 1646 m. panaikintos vyskupijos.

Ilgasis parlamentas sprendė ir agrarinį klausimą. Jau karo pradžioje ir vėliau parlamentas priėmė anglų dvasininkijos, rojalistų ir karūnos žemių sekvestravimo aktus. Šias žemes pradėta pardavinėti dideliais sklypais. 1646 m. buvo priimtas svarbiausias agrarinis įstatymas–likviduoti riteriškąsias valdas. Feodalinė nuosavybė tapo privatine.

1643 m. parlamentas įvedė griežtą cenzūrą, užkirsdamas kelią demokratinei literatūrai. Idėjinė kova Anglijos revoliucijos metu

Presbiterionų programa buvo įvykdyta 1647 m. Jie buvo patenkinti įvykdytais pertvarkymais–liko tk legaliai susitarti su karaliumi dėl politinės valdžios pasidalijimo tarp parlamento ir karūnos.

Kitokius uždavinius sau kėlė independentai. Tolesnės revoliucijos raidos programa, sumanyta independentų, visapusiškai ir aiškiai buvo išdėstyta jų dokumente „Pasiūlymų skyriai”. Pagrindinis jo autorius buvo

Kromvelio bendražygis ir žentas Henris Aertonas–independentų ideologas.

Pagal šį dokumentą parlamentas turėjo būti renkamas nustatytą dieną kas dveji metai, jo kompetencijai turėtų būti priskirta aukščiausioji teismų valdžia ir karinės pajėgos. Čia buvo reikalaujama panaikinti privalomą presbiterionystę.

Tuo pačiu metu susiformavo ir levelerių judėjimas, kuriam vadovavo

Džonas Lilbernas. Jie tvirtai gynė privatinės nuosavybės principą, norėjo, kad būtų reformuota mokesčių sistema, panaikintos monopolijos, dešimtinės, aptvėrimai. Jie siekė, kad būtų demokratizuota teisėtvarka, laikėsi tikėjimo laisvės principo. Kaip independentai, taip ir leveleriai paskelbė savo programinį dokumentą „Tautos sustarimas”. Pirmasis Anglijos parlamento valymas

Bekompromisinės kovos su presbiterionais ėmėsi kareiviai. 1647 m. jie įkūrė savo organizaciją–agitatorių tarybas. Jų veikla suneramino ne tik presbiterionus, bet ir independentus. 1647 m. presbiterionai iš Žemutinių rūmų išvaikė independentus, Londone ėmė formuoti karines pajėgas. Tada į

Londoną įžengė kariuomenė. Kromvelio vadovaujama independentų kavalerija apsupo Vestminsterį ir išvalė parlamentą–išvijo iš jo presbiterionų lyderius. Inependentai tapo vadovaujančia revoliucijos jėga. Antrasis Anglijos pilietinis karas

Karolis Stiuartas sudarė sandėrį su škotais ir vėl pradėjo karą.

Škotai bijojo presbiterioniškojo kovenanto žlugimo. Sukruto ir rojalistų būriai kitose šalies dalyse. Ferfakso ir Kromvelio vadovaujami parlamento pulkai stojo ginti revoliucijos. Antrasis pilietinis karas prasidėjo 1648

m. vasario mėnesį. Rugpjūčio mėn. revoliucinės jėgos laimėjo mūšį prie

Prestono–pilietinis karas pasibaigė.

Tačiau kol Londone nebuvo independentų lyderių, parlamente sukruto presbiterionai (ne visi jie buvo „išvalyti”). Jie nusprendė savavališkai paleisti kariuomenę. Tačiau apie tai greit pasklido kalbos, kariuomenė įžengė į Londoną, parlamentas buvo antrąkart išvalytas. Išvijus apie 140

presbiterionų, independentai įgijo tvirtą politinę hegemoniją. Anglijos independentų Respublika 1649–1653 m.

Demokratinės jėgos pasiekė, kad independentai priimtų nutarimą teisti karalių. Sudarytas Tribunolas paskelbė jam mirties nuosprendį. 1649 m.

sausio 30 d. Karolis Stiuartas buvo nukirsdintas. Tuo pat metu likviduota karaliaus ir Lordų rūmų valdžia.

1649 m. gegužės 19 d. Anglija buvo paskelbta „laisva Respublika be jokio karaliaus ir be Lordų rūmų”.

Pagal naują konstituciją Angliją turėjo valdyti vienerių rūmų parlamentas, kuriam priklausė aukščiausia įstatymų leidimo valdžia, aukščiausiu vykdomuoju organu tapo Valstybės taryba. Vadovaujantį vaidmenį visuose šiuose organuose vaidino independentai. Tačiau Respublika netapo demokratine–politinės teisės liaudžiai nebuvo suteiktos, rinkimų sistema liko nepertvarkyta.

Ekonominė Respublikos politika buvo protekcionizmas–įstatymai, draudžią į vidaus rinką įvežti konkurentines prekes. Kromvelis ėmė statydinti didžiulį laivyną.

Žymūs ekonominiai laimėjimai lėmė tai, kad jau kitais metais

Respubliką pripažino Ispanija, Prancūzija. 1652–1654 m. Anglija kariavo su

Olandija, ir ši buvo priversta sutikti su nepalankiu jai navigacijos įstatymu, draudusiu ne angliškais laivais į Anglijos kolonijas įvežti prekių. Naujų prekybinių privilegijų anglų buržuazija gavo ir po sėkmingo

1650–1654 m. karo su Portugalija.

Suprantama, karaliaus nukirsdinimas sukėlė neigiamą reakciją rojalistuose. Tačiau Kromvelis sėkmingai malšino jų maištus.

1649–1652 m. pats Kromvelis vadovavo baudžiamajai ekspedicijai į

Airiją. Svarbausias ekspedicijos uždavinys buvo pavergti Airiją ir padaryti ją naujo tipo kolonija, kur viešpatautų samdomas darbas. Po baisių skerdynių Airija buvo nukariauta. Panašaus, tik kiek smulkesnio užmojo žygis buvo surengtas 1650–1651 m. į Škotiją. Čia buvo sustiprintas anglų režimas. Protektorato režimas Anglijoje 1653–1659 m.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje liaudis galutinai nusivylė independentų

Respublika. Valstiečiai skurdo, pramonės depresiją lydėjo masinis nedarbas.

1653 m. prasidėjo ir viršūnių–kariuomenės vadovybės ir parlamento–nesutarimai. Ilgasis parlamentas norėjo ir toliau valdyti, savavališkai pratęsė savo įgaliojimus. Kariuomenės vadovybė buvo įsitikinusi, kad ji yra svarbiausioji jėga ir turi valdyti šalį.

Tai, kad parlamentas buvo oficialioji valdžia, jį ir pražudė–liaudis visas blogybes matė tik jame. Tuo pasinaudojo Kromvelis ir 1653 m.

balandžio 20 d. išvaikė Ilgojo parlamento likučius („uodegą”).

Žmonės karštai sveikino tokį įvykių posūkį. Kromvelis teigė, kad naująjį parlamentą turi sudaryti „Dievo žmonės”–religinių independentų bendruomenių atstovai. Bandruomenės atrinko „geriausius žmones”, kuriuos

Kromvelis pakvietė į Mažajį parlamentą. Tačiau daugelis tų „šventųjų žmonių” pasirodė esą radikaliai nusiteikę, o to Kromvelis nesitikėjo. 1653

m. gruodžio 12 d. Mažasis parlamentas pats save paleido (suprantama, ne be

Kromvelio rūpesčio).

Independentai susidūrė su rimta problema–kaip apsaugoti revoliucijos iškovojimus ir kartu sustiprinti savo valdžią? Išeitį rado–karinė diktatūra.

1653 m. gruodžio 16 d. Kromvelis buvo paskelbtas Respublikos lordų protektoriumi. Naujoji konstitucija išsaugojo ir parlamentą, ir Valstybės tarybą, tačiau reali valdžia atiteko kariniam diktatoriui–Kromveliui, kuris save vadino „visos šalies policininku”. Šalis buvo suskirstyta į karines apygardas, ir kiekvienai iš jų vadovavo generolas majoras.

Diktatūrinis režimas slopino bet kokią nepasitenkinimo apraišką.

Kiekvieną sambūrį išvaikydavo kareiviai. Jeigu būdavo įtariama, kad žmogus rodo nepagarbą valdžiai, jis būdavo sodinamas į kalėjimą. Legalizuoti aptvėrimai–valstiečių bruzdėjimai prieš juos būdavo laikomi kriminaliniu nusikaltimu.

Nepaisant to, įtampa išliko. Visi jautė režimo laikinumą. Daugelis iš valdančiųjų sluoksnių nedviprasmiškai atsigręžė į monarchiją, kaip į išbandytą ir laiko patvirtintą santvarką. Tada kilo mintis karūnuoti

Kromvelį, tačiau šis atsisakė. Naujoji 1657 m. konstitucija protektoriaus valdžią paskelbė paveldima ir restauravo Lordų rūmus. 1658 m. mirė

Kromvelis, protektoriumi tapo jo sūnus Ričardas. Jis visiškai netiko būti diktatoriumi, todėl 1659 m. pavasarį atsisakė šio titulo. Monarchijos restauravimas Anglijoje

Protektorato generolai į valdžią pakvietė Ilgojo parlamento „uodegą”.

Taip prasidėjo Antrosios Respublikos laikotarpis (1659–1660). Tačiau parlamentas pateko į labai sudėtingą situaciją. Juo nepatenkinti buvo žmonės, presbiterionai, generalitetas siekė primesti savo valią.

Parlamentas nesprendė valstybinės santvarkos klausimo, nesusidorojo su finansiniais sunkumais. Niekas juo nepasitikėjo.

1659 m. rudenį generalitetas pamėgino įvykdyti karinį perversmą, tačiau tam pasipriešino generolo Monko pulkai. Nestabili politinė situacija skatino atgimti mintis apie presbiterionišką parlamentą, monarchiją. Tam pritarė ir generolas Monkas, kuris 1660 m. vasario 3 d. įžengė į Londoną.

Buvo suorganizuoti rinkimai į naują parlamentą (konventą).

1660 m. balandžio mėn. įvyko pirmasis konvento posėdis. Pirmas jo aktas buvo Karolio Stiuarto Jaunesniojo kvietimas į Anglijos sostą.

Respublika žlugo, o kartu baigėsi ir Anglijos revoliucija. Anglijos revoliucijos XVII a. išdavos

XVII a. vidurio Anglijos revoliucija buvo didelės istorinės reikšmės įvykis. Ji sudrebino visą anglų tautą. Nors revoliucija pralaimėjo, bet

1660 m. Stiuartų dinastijos restauracija nebuvo grįžimas į absoliutizmą.

Presbiterionų parlamentui karalius pažadėjo valdyti kartu ir pasitariant.

Politinis revoliucijos uždavinys buvo išspręstas–įtvirtinta konstitucinė monarchija. Didelis revoliucijos iškovojimas buvo agrariniai įstatymai.

Agrariniai pertvarkymai, didesnė savininkų veiklos ir konkurencijos laisvė, įsitvirtinusi nuvertus absoliutizmą, protekcionistinė politika–visa tai sudarė sąlygas Anglijoje vystytis kapitalizmui. Didžiulis revoliucijos poveikis sąlygojo mokslo, ideologijos, kultūros suklestėjimą. Revoliucija pradėjo demokratiną Anglijos tradiciją.

Anglijos revoliucijos užmojis istoriškai pažangių rezultatų davė ne tik Anglijai. Monarchijos nuvertimas sukėlė audringą reakciją Prancūzijoje,

Olandijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Romoje, Danijoje.

Anglijos revoliucija uždėjo gilų antspaudą tolesnei Europos ir

Amerikos istorijai. Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr.

XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Rusija buvo atsilikusi feodalinė valstybė. Jos atsilikimą rodė:

1. Labai silpnai besivystę kapitalistiniai santykiai (buvo mažai manufaktūrų, silpna vidaus bei užsienio politika).

2. Reguliarios kariuomenės neturėjimas. Pašauktinių kariuomenė buvo nedrausminga, samdomi šaulių pulkai dažnai būdavo neištikimi. Rusija neturėjo laivyno.

Atsilikimo priežastys:

1. Istorinės sąlygos (dar buvo jaučiamos mongolų–totorių antplūdžių pasekmės, nuolatiniai karai, Ivano IV politikos paskmės).

2. Svarbiausia priežastis–Rusija neturėjo išėjimo į jūras. Juodąją jūrą valdė turkai, Baltijos–švedai. Rusija naudojosi tik Baltąja jūra, netinkama vystytis prekybai. Todėl dažniausiai rusų pirkliai prie Baltijos jūros labai pigiai parduodavo prekes užsienio pirkliams. Petras I

Tokioje situacijoje į valdžią atėjo jaunas caras Petras I. Pagrindinis jo uždavinys–įveikti Rusijos atsilikimą ir priartinti ją prie Europos.

Petras I domėjosi ekonominiu užsienio vystymusi. Jis suprato, kad Rusija nieko nepadarys tol, kol neturės išėjimo į jūras. Dar XVII a. pabaigoje su turkais kariavo dėl Azovo jūros, ją atkovojo. Ieškojo sąjungininkų kovoje su Turkija dėl Juodosios jūros. Paramos negavo, bet suprato, kad viena

Rusija Turkijos neįveiks. Todėl nusprendė kovoti dėl Baltijos, nes čia tikėjosi rasti sąjungininkų.

Petras I sudarė sąjungą su Danija ir su Augustu II. 1700 m. prasidėjo

Šiaurės karas, trukęs iki 1721 m. Švediją tuo metu valdė Karolis

XII–talentingas karvedys. Pirmiausia jis sutriuškino danus, o po to, ties

Narva, Petro I kariuomenę, Saksonijos kariuomenę, įžengė į Žečpospolitą.

Nuvertė Augustą II, karaliumi pastatė Stanislovą Leščinskį. Pralaimėjimas ties Narva Petro I nesugniuždė–jis tik pamatė, ko trūksta Rusijai. Iškart po pralaimėjimo jis pradėjo didžiules reformas:

1. Sukūrė reguliariąją rekrutų kariuomenę.

2. Pradėjo statyti laivyną.

3. Statė valstybines manufaktūras: metalurgijos, ginklų, audimo, odos perdirbimo.

Jau 1701 m. nauja, reorganizuota rusų kariuomenė patyrė pirmą pergalę ties Šliselburgu. Tačiau lemiamą reikšmę turėjo pergalė ties Poltava 1709

m. Šiame mūšyje Švedija praktiškai prarado savo sausumos kariuomenę. Bet jai liko galingas jūrų laivynas. Pirmąją pergalę jaunas rusų laivynas patyrė 1714 m. ties Hankos pusiasaliu. Po to buvo dar keletas stambių jūros mūšių ir 1721 m. Švedija buvo priversta pasirašyti Ništato taikos sutartį, pagal kurią Rusija gavo Livoniją. Politinės Petro I reformos

XVIII a. pradžios Rusijos politinė struktūra buvo visiškai pasenusi:

caras, bojarinų dūma, prikazai. Vietose neribotą valdžią turėjo vaivados.

Bojarinų dūma buvo gremėzdiška, netobula valstybinė institucija, todėl 1711

m. Petras I bojarinų dūmą panaikino. Vietoje jos jis sukūrė įstatymų leidžiamąjį organą Senatą, kuris Petro I laikais turėjo dideles teises, valdė šalį, kai caras buvo žygiuose. Senatorius Petras I skirdavo ne pagal kilmę, o pagal protą.

Visiškai išsiderinusi buvo prikazų sistema. Prikazų buvo daugybė, jie vienas kitam trukdė, todėl rimto darbo nedirbo. Vietoje prikazų buvo sukurtos kolegijos, turėjusios tiksliai apibrėžtą veiklos sritį. Kolegijose visi klausimai turėjo būti sprendžiami kolegialiai.

Petras I įsteigė generalinio prokuroro postą. Generalinis prokuroras turėjo kontroliuoti, kaip vykdomi caro nurodymai.

Rusijoje buvo sukurtos 8 gubernijos. Gubernatoriai buvo nelabai suvaldomi (ypač po Petro I mirties). Didžiulę reikšmę valstybės gyvenime turėjo rangų lentelė, pagal kurią pareigų skirstymas rėmėsi ne kilmingumu, o užsitarnavimu. Lentelę sudarė 14 rangų, nuo 7–ojo būdavo suteikiamas bajoro titulas.

Petro I laikais buvo suvalstybinta Bažnyčia, panaikintas patriarcho postas, visus religinius reikalus ėmė tvarkyti Sinodas–valstybinė įstaiga.

Didžiules reformas Petras I atliko švietimo, kultūros, mokslo srityse.

Įvykdžius visas reformas, Rusija nesusilygino su pirmaujančiomis Europos valstybėmis, bet sumažėjo atsilikimas–buvo padėtas stiprus pamatas.

1721 m. Rusija buvo paskelbta Imperija, nes tuomet ji jau buvo daugiatautė didelė valstybė, turinti didžiulę, gerai apmokytą armiją, laivyną. Laimėjus Šiaurės karą, Rusijos autoritetas tarptautinėje arenoje labai išaugo. Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas

Nuo XVI a. kolonizaciją Šiaurės Amerikoje vykdė Ispanija, Prancūzija,

Anglija, Nyderlandai. Gyvybingiausios pasirodė esančios anglų gyvenvietės.

Tai priklausė nuo Anglijos karinės galios ir kolonizacijos pobūdžio. Iš

Anglijos į Ameriką plūdo didžiausias nuskurdusių gyventojų srautas. O

Olandijos ir Prancūzijos kolonijose nebuvo masinės valstiečių kolonizacijos, stambūs žemių savininkai buvo labai suinteresuoti kailių prekyba su indėnais.

Pirmoji nuolatinė anglų gyvenvietė Šiaurės Amerikoje buvo įkurta 1607

m. pelkėtose Džeimso upės žiotyse, būsimosios Virdžinijos teritorijoje.

Ilainiui Atlanto pakrantėje įsikūrė 13 kolonijų (šiaurinės, vadinamos

Naująja Anglija: Nju Hepšyras, Masačiusetsas, Konektikutas, Rod Ailendas;

centrinės: Niujorkas, Pensilvanija, Nju Džersis, Delaveras; pietinės:

Virdžinija, Merilendas, Šiaurės Karolina, Pietų Karolina, Džordžija).

Pusantro šimtmečio, trukusio nuo anglų kolonijų įkūrimo Šiaurės

Amerikoje iki 1775–1783 m. Nepriklausomybės karo, čia klostėsi kapitalistiniai santykiai, formavosi buržuazinės revoliucijos prielaidos.

Svarbų vaidmenį suvaidino puritonizmas. Naujajame Pasaulyje ši ideologija tapo teorine ankstyvosios buržuazinės visuomenės sukūrimo programa. Po truputį augo namudinė pramonė, o antroje XVII a. pusėje atsirado ir manufaktūrų. XVIII a. viduryje susidaręs teritorijos, kalbos, ekonominio gyvenimo ir kolonijų ūkinių interesų bendrumas padėjo naujos nacijos–amerikiečių–pamatus. Gyventojai įgijo bendrų psichinių bruožų.

Pakito čia vartojama anglų kalba–atsirado naujų žodžių, kitų pakito tartis.

XVIII a. viduryje daugelis kolonijų gyventojų jau vadino save amerikiečiais.

Amerikos Nepriklausomybės karo priežastys 1. Agrarinė problema

Anglijos karalius ir aristokratinė dvarininkija negailėjo pastangų feodaliniams principams įtvirtinti kolonijose. Stambiems valdytojams priklausė daug žemių ir karališkose kolonijose, ir tose, kurias karaliai dovanodavo stambiems dvarininkams (lordas Baltimoras buvo Merilendo savininkas ir pan.). Žemės sklypus jie dalindavo persikelėliams fiksuotosios rentos sąlygomis, bet neleido kolonijose įsitvirtinti laisvai buržuazinei perkamos ir parduodamos žemės nuosavybei. Feodalizmo elementai agrariniuose santykiuose–latifundijos, majoratas, fiksuotoji renta–buvo ypač ryškūs centrinėse ir pietinėse kolonijose. Kova dėl demokratinio žemės klausimo sprendimo pasireiškė įvairiomis formomis: kėlimusi į „laisvas”

žemes (skvoterystė), sukilimais (1676 m., vadovaujamas Bekono). 2. Prekybinės ekonominės problemos

Svarbi prieštaravimų tarp kolonijų ir metropolijos didėjimo priežastis, šalia agrarinio klausimo, buvo prekybinės ekonominės problemos.

Anglijos buržuazija kolonijas traktavo kaip žaliavų šaltinį ir rinką savo pramoninėms prekėms. Įvežamų į kolonijas anglų prekių piniginė išraiška sutinkamai su merkantilizmo doktrina viršijo įvežamųjų žaliavų kainas.

Tačiau šiaurinės ir centrinės kolonijos ėjo kapitalistiniu keliu, kaip ir pati metropolija, o buržuaziniai Amerikos savininkai tapo anglų buržuazijos varžovais laivų statyboje, geležies liejimo pramonėje, prekyboje su Vest

Indija ir kitur. Anglija, būkštaudama dėl didėjančio ekonominio kolonijų savarankiškumo, stengėsi visaip riboti pramonės ir prekybos raidą

Amerikoje. Ji uždraudė vilnonių gaminių eksportą iš kolonijų, 1750 m.

įstatymu buvo užginta steigti metalo apdirbimo dirbtuves etc. Anglijos vyriausybė išleido daugybę įsakų, draudžiančių išvykti meistrams, išvežti iš Anglijos į kolonijas mašinas, išradimus. Navigaciniai aktai griežtai reglamentavo kolonijų prekybą su metropolija ir trečiosiomis šalimis. 3. Administracinė metropolijos politika

Buržuazinei raidai trukdė administracinė Anglijos politika, siekusi kontroliuoti politinį kolonijų gyvenimą. XVIII a. viduryje trylikos

Amerikos kolonijų politinė organizacija turėjo daug bendro. Karalius skyrė daugelio kolonijų gubernatorius, kurių rankose buvo sutelkta vykdomoji, teisminė ir įstatymų leidimo valdžia. Kolonijų asamblėjas sudarė Taryba (savotiški Aukštieji rūmai), kurios narius skyrė gubernatorius iš aristokratijos atstovų, ir gyventojų renkami Žemutiniai rūmai, kuriems priklausė įstatymų leidimo iniciatyva ir teisė votuoti pinigines lėšas kolonijoms valdyti. Rinkimams buvo taikomas turto cenzas, jie visur buvo atviri.

Taigi, kapitalistinių santykių raida kolonijose, karališkosios vyriausybės kursas į reglamentacijos stiprinimą ekonomikos ir politikos srityse, bet kokios ūkinės veiklos varžymas, politinės persikelėlių laisvės ribojimas, amerikiečių nacijos susiformavimas–visa tai vedė į neišvengiamą konfliktą.

Džordžas Vašingtonas (George Washington) ir Neriklausomybės deklaracija

Vašingtonas buvo turtingas plantatorius, kilęs iš Virdžinijos.

1775–1783 m. Nepriklausomybės karo metu jis priklausė nuosaikiajam sparnui.

Jis buvo pirmasis Amerikos prezidentas (1789–1792 ir 1792–1796). 1751 m.

jis tapo Virdžinijos milicijos vadovu, vėliau daug nusipelnė, reorganizuodamas partizaniškąją miliciją į reguliariąją armiją. 1774 m.

I–ojo Kontinentinio Kongreso dalyvis, vadovavo Nepriklausomybės karui, aktyviai dalyvavo ruošiant JAV konstituciją 1787 m. Užsienio politikoje siekė plačių tarptautinių Amerikos santykių užmezgimo. Amerikoje jis vadinamas Tėvynės Tėvu.

1776 m. pavasarį daugelis kolonijų pasiskelbė nepriklausomomis valstijomis. Tų pačių metų liepos 4 d. Kongresas priėmė Nepriklausomybės deklaraciją, paskelbusią naujos nepriklausomos valstybės–Jungtinių Amerikos

Valstijų–sukūrimą. Jos autorius buvo nuoseklus demokratas, švietėjų sparno atstovas Tomas Džefersonas. Socialinėje filosofinėje deklaracijos dalyje pamėginta teoriškai pagrįsti kolonistų teises. Atraminis jos teiginys buvo švietėjiška prigimtinių žmogaus teisių teorija. Natūrali teisinė koncepcija „gyvenimas, laisvė ir nuosavybė” čia įgijo humanistinį pobūdį, nes sąrašas papildytas žodžiais „laimės siekimas”. Svarbiausi deklaracijos teiginiai buvo antikolonializmo idėja ir liaudžiai pripažinta sukilimo teisė.

Nepriklausomybės deklaracija turėjo didžiulę pažangią reikšmę.

Taip gimė JAV. Po laimėto 1783 m. Nepriklausomybės karo ją Versalio sutartimi pripažino Anglija. Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metais

Po jakobinų diktatūros žlugimo 1793 m. birželio 24 d. Prancūzijoje įsitvirtino direktorijos režimas. Per keturis šio režimo metus Prancūzija patyrė didžiulį ekonominį ir politinį nuosmukį. Konservatyvieji sluoksniai ėmė ruoštis kariniam perversmui ir direktorijos režimo nuvertimui, jį pakeičiant tvirta valdžia, nepriklausančia nuo parlamentinių organų.

Politinės krizės įkarštyje į Paryžių atvyko generolas Bonapartas, savo kariuomenę Egipte palikęs likimo valiai. Baisus garbėtroška Napoleonas

Bonapartas pasirodė esąs tinkamiausias kariniam perversmui įvykdyti, jį parėmė įtakingi finansininkai.

1799 m. lapkričio 9 d. (briumero 18 d.) įvyko perversmas, valdžia buvo perduota trims laikiniems konsulams, o faktiškai–Napoleonui.

1799 m. gruodžio mėn. buvo priimta nauja Prancūzijos konstitucija.

Formaliai Prancūzija liko Respublika su labai sudėtinga, išsišakojusia valdymo struktūra. Vykdomoji valdžia (su gerokai išplėstais jos įgaliojimais) buvo suteikta trims konsulams. Pirmasis konsulas, kuriuo tapo

Napoleonas Bonapartas, buvo renkamas dešimčiai metų. Jis turėjo visą vykdomąją, iš dalies teisminę ir įstatymų leidimo valdžią: skyrė ministrus, valdininkus į aukščiausius civilinės ir karinės valdžios postus, ambasadorius, vadovavo vidaus ir užsienio politikai. Antrasis ir trečiasis konsulai turėjo patariamojo balso teisę. Pirmą kartą į konstitucijos tekstą buvo įrašytos konsulų pavardės.

Visi vyrai, sulaukę 21 metų, turėjo balsavimo teisę, bet rinko ne deputatus, o kandidatus į deputatus. Iš šių kandidatų tarpo vyriausybė atrinkdavo deputatus. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo padalinta tarp kelių organų–Valstybės tarybos, Tribunato ir Įstatymų leidžiamojo korpuso.

Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo pavaldi vykdomajai valdžiai. Visi ministrai buvo tiesiogiai pavaldūs pirmajam konsului.

Prancūzijoje įsitvirtino Napoleono Bonaparto asmeninės valdžios režimas, tačiau svarbiausieji revoliucijos metų iškovojimai nebuvo panaikinti. Konstitucija užtikrino naujųjų savininkų teises į revoliucijos metais įgytas žemes, o tai atitiko buržuazijos ir valstietijos interesus.

Plebiscitas patvirtino konstituciją, nes balsavimas buvo atviras, o be to, buvo balsuojama ne tiek už konstituciją, kiek už Napoleoną, kuris jau tada buvo labai populiarus. Napoleonas Bonapartas (1769–1821)–valstybės ir karo veikėjas tais laikais, kai buržuazija dar buvo jauna, besistengianti įtvirtinti savo iškovojimus. Jis buvo tvirtos valios ir nepaprastų gabumų.

Nauju 1802 m. plebiscitu Napoleonas buvo patvirtintas pirmuoju konsulu iki gyvos galvos. Jam buvo suteikta teisė paskirti savo įpėdinį, paleisti

Įstatymų leidžiamąjį korpusą, asmeniškai sudarinėti taikos sutartis. Tais pačiais metais jo gimimo diena buvo paskelbta nacionaline švente, o kitais

(1803 m.) jo atvaizdas pasirodė ant monetų. Prancūzijos paskelbimas Imperija

Pirmojo konsulo valdžia ilgainiui darėsi vieno asmens diktatūra.

Logiškas to rezultatas buvo Napoleono Bonaparto paskelbimas Prancūzijos imperatoriumi Napoleono I vardu 1804 m. gegužės mėn. Jį iškilmingai karūnavo pats Romos popiežius. 1810 m. Napoleonas pradėjo ieškoti žmonos

Europos valdovų rūmuose. Taip jis tikėjosi atsidurti teisėtų monarchų tarpe ir įkurti savo dinastiją.

1807 m. buvo panaikintas Tribunatas–vienintelis opozicinis organas.

Įstatymų leidžiamasis organas rinkdavosi labai retai. Prancūzijoje galutinai įsigalėjo autoritarinis režimas.

1802 m. buvo išleistas bajorų emigrantų amnestijos įstatymas.

Prancūzijos imperatorius, stengdamasis sustiprinti savo režimą, kūrė naują elitą, dalijo bajorų titulus, dalino žemes. Tačiau tai nereiškė, kad grįžtama į feodalinę santvarką–luominės privilegijos nebuvo sugrąžintos,

Napoleono įstatymai įtvirtino teisinę lygybę. Administracinė Prancūzijos sistema

Konsulato ir Imperijos laikotarpiu buvo galutinai centralizuotas biurokratinis valstybės aparatas, panaikinta renkamoji vietinė valdžia ir departamentų savivaldybės. Jas pakeitė prefektūrų sistema. Departamentams vadovavo vyriausybės skiriamas prefektas, turėjęs visą administracinę valdžią. Taip pat buvo skiriami miestų ir kaimų komunų merai. Visi teismo organai priklausė nuo centrinės valdžios. Ši Napoleono sukurta sistema gyvavo dar ilgai po kūrėjo mirties. Katalikybė paskelbta prancūzų daugumos religija, Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo panaikintas.

Konsulato ir Imperijos laikotarpiu demokratiniai Prancūzijos revoliucijos iškovojimai daugiausia buvo likviduoti. Rinkimai ir plebiscitai buvo formalūs, o deklaracijos apie politinę laisvę tapo demagogija. Uždaryta didžioji dalis laikraščių, buvo pažeidinėjama korespondencijos paslaptis. Visus mokslinius tyrinėjimus ir švietimą valdžia griežtai kontroliavo.

Itin svarbią reikšmę įgijo kariuomenė–galingas sukurtojo režimo ramstis. Plačiai buvo praktikuojamas kariškių skyrimas į aukštus civilinės valdžios postus. Didelį vaidmenį vaidino gerai organizuotas ir išsišakojęs policijos aparatas. Labai gausi buvo ir žandarmerija. Prancūzijoje įsigalėjo karinė biurokratinė diktatūra. Ekonominė Prancūzijos raida

XIX a. pradžioje Prancūzija tebebuvo daugiausia žemės ūkio šalis.

Revoliucija sudarė sąlygas vystytis kapitalistiniams santykiams. Kaimas, išlaisvintas iš feodalinių pančių, tapo žaliavų tiekėju Prancūzijos pramonei, kuri 1810 m. 50% viršijo ikirevoliucinį pramonės lygį. Įmonininkų veiklai skatinti 1800 m. buvo įkurtas Prancūzijos bankas. Pradėtos naudoti garo mašinos.

Napoleonui atėjus į valdžią, šalies finansinė padėtis buvo nepaprastai sunki: iždas tuščias, valstybinių įstaigų tarnautojai jau seniai nebegavo algų. Vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą, mokesčiai nuo kapitalo net buvo sumažinti (nors padidinti netiesioginiai mokesčiai).

Sėkmingi karai ir protekcionistinė politika padėjo augti eksportui.

Europos valstybėms Napoleonas primesdavo Prancūzijai palankias prekybos sąlygas.

Apskritai Konsulato ir Imperijos laikotarpis buvo palankus Prancūzijos pramonei. Napoleono kodeksai

Konsulato ir Imperijos laikotarpiu buvo atliktas didelis darbas tvarkant įstatymus ir rengiant naujosios valstybės teisines normas. Šio darbo viršūnė buvo Civilinis (Napoleono) kodeksas, paskelbtas 1804 m.

Kodeksas įtvirtino revoliucijos paskelbtus principus: asmens neliečiamumą, sąžinės laisvę, piliečių lygybę prieš įstatymus, privatinę nuosavybę. 1807

m. buvo išleistas Baudžiamasis, o 1811 m.–Komercinis kodeksas. Napoleono karai

Konsulato ir Pirmosios Imperijos laikais beveik be pertraukos vyko

Napoleono vadovaujami Prancūzijos karai su Europos valstybėmis.

Revoliuciniai išsivadavimo karai virto grobikiškais. Užkariautose Europos šalyse Napoleonas vykdė tokią politiką, kuri tas valstybes siekė paversti prancūziškų prekių realizavimo rinka ir Prancūzijos pramonės žaliavų šaltiniu.

Svarbiausias Napoleono karų tikslas buvo siekti Prancūzijos karinio politinio ir prekybinio–pramoninio vyravimo Europoje. Puikios karinės pergalės skatino kurti vis naujus planus, įgavusius fantastinį pobūdį:

įsiviešpatauti visame pasaulyje. Antiprancūziškai koalicijai priklausė

Anglija, Rusija, Austrija ir Prūsija. Šios valstybės turėjo savų interesų, kurie kartais susikirsdavo (Rusija ir Austrija kovojo dėl pirmavimo

Balkanuose, Austrija ir Prūsija–dėl viešpatavimo vokiečių žemėse). Tuo

Napoleonas mokėjo pasinaudoti. Antroji antibonopartiška koalicija

1800 m. birželio 14 d. Austrija patyrė pralaimėjimą mūšyje prie

Marengo. Tais pačiais metais iširo antroji koalicija (pirmoji koalicija buvo susiorganizavusi 1792–1793 m.). Iš karo pasitraukė Rusija. Su Rusija ir Austrija 1801 m. buvo pasirašytos taikos sutartys. Kairysis Reino krantas ir Belgija buvo pripažinti Prancūzijos valdomis.

1802 m. Amjene buvo pasirašyta taikos sutartis su Anglija. Prancūzija ir Anglija įsipareigojo palaikyti susidariusią Europoje padėtį, o

Napoleonas atsisakė pretenzijų į Egiptą. Ši taika labai išpopuliarino

Napoleoną. Trečioji antibonopartiška koalicija

Taika pasirodė netvirta. Anglija pamėgino primesti Prancūzijai susitarimą stipriai Anglijos buržuazijai naudingu prekybos laisvės principu, su kuo Napoleonas negalėjo sutikti. 1803 m. prasidėjo karo veiksmai.

1805 m. susiformavo trečioji Europos valstybių koalicija prieš

Napoleono Prancūziją–Anglija, Rusija, Austrija ir Neapolio Karalystė.

Pirmieji karo veiksmai Prancūzijai buvo nesėkmingi–1805 m. spalio 21 d.

kautynėse prie Trafalgaro kyšulio admirolo Nelsono vadovaujamas Anglijos laivynas sutriuškino Prancūzijos ir jai talkinusios Ispanijos laivynus.

Napoleonui teko atsisakyti plano pulti Angliją.

1805 m. spalio mėn. prancūzai įžengė į Vieną. Gruodžio pradžioje prie

Austerlico pralaimėjo jungtinės Rusijos ir Austrijos pajėgos. Pagal pasirašytą taikos sutartį Austrija pripažino Napoleoną Italijos karaliumi, turėjo sumokėti didelę kontribuciją, užleido Veneciją, Istriją, Dalmatiją.

1806 m. iš 16 vokiečių valstybių buvo sudaryta Reino Sąjunga, įeinanti į Napoleono Bonaparto protektoratą. Imperatorius Francas buvo priverstas atsisakyti Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus titulo. Ketvirtoji antibonopartiška koalicija

Jau 1806 m. Napoleonas Bonapartas sukūrė didžiulę Imperiją, primenančią Karolio Didžiojo laikus. Sutriuškinus Austriją ir jai pasitraukus iš karo, 1806 m. susidarė ketvirtoji koalicija–Anglija,

Prūsija, Rusija, Švedija. Iki tol Prūsija stengėsi nedalyvauti koalicijose, siekė pasinaudoti Austrijos sunkumais, tačiau dabar Napoleono armija jau stovėjo prie jos sienų.

Prūsijos likimas buvo išspręstas per keletą dienų dviejuose dideliuose mūšiuose–ties Jena ir Auerštatu. Prūsijos kariuomenė buvo sutriuškinta, spalio pabaigoje Napoleonas įžengė į Berlyną. Kontinentinė blokada

1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė kontinentinės blokados dekretą. Visoje Prancūzijos Imperijoje ir priklausomose nuo jos šalyse buvo griežčiausiai uždrausta prekiauti su Britanijos šalimis. Šia blokada Prancūzija siekė sutriuškinti ekonominį Anglijos potencialą.

Tačiau savo tikslo–ekonomiškai sutriuškinti Angliją–Napoleonas nepasiekė. Nors Anglijos ūkis ir turėjo sunkumų, tačiau jie nebuvo katastrofiški: Anglija valdė dideles kolonijas, turėjo glaudžius ryšius su

Amerika ir, nepaisydama draudimų, plačiai vertėsi kontrabandine prekyba

Europoje.

Sunkiausiai blokada atsiliepė Europos šalių ekonomikai. Nutraukus ryšius su Anglija, prasidėjo ekonominės krizės. Paaiškėjo, kad ir

Prancūzija negali apsieiti be Anglijos pramonės gaminių ir žaliavų. Todėl

1810 m. blokada buvo sušvelninta–angliškoms prekėms įvestos licenzijos.

1806 m. sutriuškinus Prūsiją, ketvirtoji koalicija dar nebuvo nugalėta. Kovą tesė Rusija. Dviejuose kruvinuose mūšiuose 1807 m.

Prancūzija turėjo persvarą, tačiau rusų kariuomenė pasirodė esanti stipri.

Vis dėlto ketvirtosios koalicijos likimas buvo aiškus. Prasidėjo derybos dėl taikos, kurios norėjo ir Rusija, ir Prancūzija.

1807 m. liepos 7 d. Tilžėje buvo pasirašyta Rusijos ir Prancūzijos sąjungos sutartis. Rusija pripažino Napoleono užkariavimus, o pati gavo veikimo laisvę Švedijos ir Turkijos atžvilgiu. Kartu Tilžėje buvo pasirašyta Prancūzijos ir Prūsijos taikos sutartis. Napoleonas Prūsijos vietoje norėjo įkurti keletą mažų, nuo Prancūzijos priklausomų valstybėlių, tačiau tam pasipriešino caras Aleksandras I. Todėl Prūsijos valstybė buvo išsaugota, nors ir apkarpyta, iš jos padarytos dar kelios valstybės

(Vestfalijos Karalystė, Varšuvos Hercogystė). Prūsija turėjo prisidėti prie kontinentinės blokados.

Tilžės sutartis nebuvo tvirta. Napoleonas nesitenkino Europos dalimi, o Rusija buvo nepatenkinta savo įtakos susilpnėjimu, be to, dėl kontinentinės blokados smuko jos ekonomika. Penktoji antibonopartiška koalicija

1807 m. Napoleono karuomenė pradėjo žygį į Pirėnų pusiasalį. Oficiali to priežastis buvo Portugalijos atsisakymas dalyvauti kontinentinėje blokadoje. 1808 m. Ispanija buvo okupuota, į jos sostą Napoleonas pasodino savo brolį Žozefą. Prieš grobikus sukilo ispanų tauta. Išsivaduojamasis judėjimas buvo itin grėsmingas, todėl Prancūzijai čia teko laikyti didžiules karines pajėgas.

Tokia situacija pasinaudojo Austrija, kuri po 1805 m. sutriuškinimo jau buvo atsigavusi. 1809 m. susidarė penktoji koalicija–Anglija ir

Austrija.

1809 m. liepos mėn. atkakliame mūšyje Napoleono kariuomenė vėl iškovojo pergalę prieš austrus. Austrijos teritorija buvo labai sumažinta, ji prarado išėjimą į jūrą, Varšuvos Hercogystei atiteko Galicija. Austrija turėjo prisidėti prie kontinentinės blokados. Tačiau pergalė prieš Austriją

Napoleonui brangiai atsiėjo–prancūzų kariuomenė patyrė didelių nuostolių

(Rusija, nors ir buvo žadėjusi, kare dalyvavo fiktyviai).

1809–1811 m. toliau vyko grobikiški Napoleono žygiai. Prie Prancūzijos

Imperijos buvo prijungta Popiežiaus Sritis su Romos miestu (popiežius Pijus

VII prievarta išvežtas į Prancūziją). Buvo okupuota Olandijos Karalystė, nepriklausomybės neteko Hamburgas, Bremenas, Liubekas. Beveik visa kontinentinė Europa priklausė nuo Prancūzijos. Karinių Prancūzijos laimėjimų priežastys

1. Prancūzijos kariuomenė buvo buržuazinės valstybės kariuomenė, kurią daugiausia sudarė revoliucijos išlaisvinti valstiiečiai.

2. Prancūzijoje buvo visuotinė karo prievolė.

3. Karinė organizacija lėmė, kad gabūs karvedžiai iškildavo natūraliai–ne pagal kilmę, o pagal gabumus. Be to, pats Napoleonas buvo genialus karvedys.

4. Prancūzija buvo didžiausia centralizuota Vakarų Europos valstybė.

Monarchijos negalėjo rimtai jai pasipriešinti, todėl jos ir jungėsi į koalicijas. Vidinė Pirmosios Prancūzijos Imperijos krizė

Pirmojo XIX a. dešimtmečio pabaigoje Pirmojoje Imperijoje prasidėjo krizė. Ji pasireiškė periodiškais ekonomikos nuosmukiais, gyventojų nuovargiu nuo nesibaigiančių karų, tapusių nuolatine bonapartinio režimo dalimi. Karai reikalavo didžiulio jėgų įtempimo, milžiniškų materialinių išteklių. Iš kaimų karai išplėšė jaunus vyrus–kiekvienas naujas šaukimas valstiečiams buvo tragedija. Į buržuaziją Napoleonas ėmė žiūrėti kaip į pinigų maišą savo militarinėms užmačioms tenkinti. 1810–1811 m.

Prancūzijoje prasidėjo sunki pramoninė krizė. Atsiliepė kontinentinės blokados padariniai: trūko žaliavų, pramonės gaminių, kilo kainos.

Buržuazija ėmė pereiti į opoziciją. Nepasitenkinimas nesibaigiančiais karais, avantiūristiniais planais apėmė net Napoleono paskirtus vadovaujančius valdininkijos ir kariuomenės asmenis. Napoleono žygis į Rusiją

1810 m. Prancūzijos vyriausybė ėmė rengtis naujam politiniam kursui–įveikti Rusiją–vienintelę galingą Europos žemyno valstybę.

Priežasčių buvo nemažai: Rusija nesilaikė kontinentinės blokados susitarimo, padidino muitus Prancūzijos prekėms.

1812 m. vasarą Napoleonas įžengė į Rusiją. Išsklaidytos rusų armijos nestojo į generalinį mūšį, traukėsi į šalies gilumą. Rugsėjo 14 d.

prancūzai įžengė į Maskvą, tačiau aplinkui jau šėlo partizaninis karas.

Spalio 18 d. Napoleono armija buvo priversta trauktis iš Maskvos.

Besitraukdama kariuomenę patyrė didžiulius nuostolius. Netrukus Napoleonas metė armiją ir slapta išvyko į Paryžių. Prancūzų kariuomenės pralaimėjimas buvo visos Napoleono Imperijos kracho pradžia. Šeštoji antibonopartiška koalicija

1813 m. pavasarį susidarė šeštoji antinapoleoninė koalicija–Anglija,

Rusija, Švedija, Prūsija, Ispanija ir Portugalija, kiek vėliau–Austrija.

Lemiamas mūšis tarp Napoleono ir koalicijos įvyko 1813 m. spalio 16–19

d. prie Leipcigo. Sąjungininkai turėjo didesnes karines pajėgas, be to,

Europa kariavo išsivaduojamąjį karą. Kautynės gavo „tautų mūšio” vardą.

Napoleono armija buvo sutriuškinta ir atsitraukė už Reino. 1814 m.

pradžioje karas persimetė į Prancūzijos teritoriją.

Napoleonas atmetė sąjungininkų pasiūlymus sudaryti taiką ir nustatyti ikirevoliucines Prancūzijos sienas. Todėl 1814 m. kovo pradžioje Anglija,

Rusija, Prūsija ir Austrija susitarė kariauti su Napoleonu, kol visiškai jį sutriuškins. Napoleono armija jau buvo per silpna, kad atsispirtų koalicijos kariuomenei.

1814 m. kovo 31 d. sąjungininkų kariuomenė įžengė į Paryžių.

Napoleonas atsisakė sosto sūnaus naudai. Senatas, spaudžiamas Europos valstybių, priėmė nutarimą į Prancūzijos sostą grąžinti Burbonų dinastiją–Ludviką XVIII (nužudytojo Liudviko XVI brolį). Napoleonas iki gyvos galvos buvo ištremtas į Elbės salą. Prancūzijai buvo nustatytos 1792

m. sienos. Buvo nutarta sušaukti Vienos konferenciją spręsti klausimams, susijusiems su Napoleono Imperijos žlugimu. Napoleono pralaimėjimo priežastys

Napoleono pergalės buvo ir tegalėjo būti tik laikino pobūdžio. Visa

Pirmosios Imperijos politika Prancūzijoje buvo nukreipta naujoms teritorijoms užkariauti ir tautoms pavergti, siekiant sukurti pasaulinę valstybę. Napoleonui buvo svetima sąvoka „nacionalinė nepriklausomybė”.

Europos žemėlapį jis pertvarkinėjo nekreipdamas dėmesio į nacionalinius interesus, šiuo atžvilgiu jis buvo tikras feodalinių monarchų įpėdinis.

Tokia politika XIX a. pradžios sąlygomis, kai prasidėjo nacionalinių valstybių formavimosi procesas, buvo pasmerkta žlugti. „Šimtas dienų”

Dešimties Burbonų valdymo mėnesių pakako pronapoleoniškoms nuotaikoms vėl atgyti. Feodalinės santvarkos atkūrimo grėsmė, daugiau kaip 20 tūkst.

Napoleono karininkų ir valdininkų atleidimas sukėlė didžiulį nepasitenkinimą Liudviku XVIII.

Tokia situacija pasinaudojo Napoleonas. Jis pastebėjo ir tai, kad derybos Vienos kongrese vyksta sunkiai: tarp buvusių sąjungininkų išryškėjo dideli nesutarimai. 1815 m. kovo 1 d. su tūkstančiu gvardiečių jis išsilaipino Prancūzijos Pietuose ir pradėjo pergalingą žygį į Paryžių. Buvo atkurta Imperija.

Prieš Napoleoną susidarė paskutinė, septintoji koalicija. 1815 m.

birželio 18 d. mūšyje ties Vaterlo (netoli Briuselio) Napoleono kariuomenė buvo galutinai sumušta. Napoleonas vėl atsisakė sosto, pasidavė anglams, netrukus buvo ištremtas į šv. Elenos salą Atlanto vandenyne. Čia jis 1821

m. ir mirė.

Napoleono karų reikšmė

Prancūzijos karai buvo grobikiški, todėl vėliau sukėlė didelį nacionalinio išsivadavimo judėjimą, kurį 1807 m. pradėjo ispanų tauta. Toks karų pobūdis buvo ir pagrindinė Imperijos žlugimo priežastis.

Tačiau karai suvaidino ir teigiamą vaidmenį. Jie buvo reikšmingi griaunant feodalinę baudžiavinę santvarką Europoje. Buvo likviduota

Šventoji Romos Imperija, sumažintas smulkių Vokietijos valstybėlių skaičius, daugelyje šalių (Italijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Varšuvos

Hercogystėje, vokiečių valstybėse) buvo įvestas Napoleono kodeksas. Didžioji 1789 m. prancūzų revoliucija

Revoliucijos priežastys

1. Ekonominės

XVIII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje baigėsi XVIII a. vidurio pakilimas, pablogėjo šalies ekonominė padėtis. 1787–1789 m. prasidėjo prekybos ir pramonės krizė. Gamybos smukimas ir stagnacija, nedarbas apėmė miestus ir kaimus, kur iki tol klestėjo verslai. Žemės ūkyje taip pat susidarė sunki padėtis. Dėl menko 1788 m. derliaus, atšiaurios žiemos ėmė trūkti grūdų, iššalo daug vaismedžių, pakilo kainos. Masiniu reiškiniu tapo elgetavimas, padidėjo varguomenės skurdas ir nelaimės.

2 Politinės

Tuo pat metu atsiskleidė viešpataujančio visuomenės sluoksnio krizė, kurią paskatino kritiška valstybės finansų padėtis. 1788 m. valstybės skola pasiekė 4,5 milijardo livrų. Monarchija atsidūrė finansinio bankroto akivaizdoje. Bankininkai nebedavė paskolų. Ieškodama išeities, vyriausybė nutarė dalį mokesčių užkrauti privilegijuotiems luomams (Tiurgo planas).

1787 m. buvo sušauktas notablių (karaliaus išrinktų žymių luomų atstovų)

susirinkimas. Tačiau notabliai griežtai atsisakė priimti Tiurgo planą. Jie pareikalavo sušaukti Generalinius Luomus, kurie nebuvo susirinkę nuo 1614

m. Vyriausybė buvo priversta daryti nuolaidų, nes ir bajorijos viduje suaktyvėjo liberalioji mažuma, pasirengusi eiti į kompromisą su augančia bajorija. Nacionalinis Prancūzijos Susirinkimas

1789 m. pavasarį buvo numatyta sušaukti Generalinius Luomus. Balsuoti buvo leidžiama visiems vyrams, sulaukiusiems 25 metų amžiaus, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą ir įtrauktiems į mokesčių mokėtojų sąrašus.

Rinkimai inspiravo didelį liaudies aktyvumą. 1789 m. pavasarį liaudies judėjimas pasiekė apogėjų. Prasidėjo maištai–duoninių grūdų atiminėjimas, įkainojimas ir prievartinis pardavinėjimas. Stiprėjo kova prieš mokesčius:

atsisakoma juos mokėti, griaunamos mokesčių rinkėjų kontoros. Visos socialinės trečiojo luomo grupės dar vieningu frontu kovojo prieš aristokratiją ir absoliutizmą. Buvo iškovota faktinė spaudos laisvė–tai sukėlė milžinišką politinių brošiūrų, pamfletų, afišų potvynį. Ši literatūra formulavo buržuazijos programą: pilietinė lygybė, buržuazinės laisvės ir teisės, monarchijos apribojimas atstovaujama įstaiga.

1789 m. gegužės 5 d. Versalyje pradėjo darbą Generaliniai Luomai.

Trečiojo luomo deputatai, jausdami liaudies paramą ir jos skatinami, perėjo į puolimą. Jie atmetė luominį atstovavimo principą ir birželio 17 d.

pasiskelbė Nacionaliniu Susirinkimu–visos nacijos įgaliotais atstovais.

Birželio 20 d. salėje, kurioje paprastai būdavo žaidžiama sviediniu (įprastinė posėdžių salė karaliaus įsakymu buvo uždaryta), deputatai prisiekė neišsiskirstyti, kol bus parengta konstitucija.

Liudvikas XVI trečiojo luomo nutarimus paskelbė panaikintais.

Gresiančio pavojaus akivaizdoje nesutarimai tarp aristokratijos ir monarchijos buvo pamiršti. Tačiau trečiojo luomo deputatai atsisakė paklusti karaliui, be to, prie jų prisidėjo dalis bajorijos ir nemaža dvasininkijos. Liudvikas XVI buvo priverstas privilegijuotųjų luomų atstovams įsakyti prisijungti prie Nacionalinio Susirinkimo, kuris 1789 m.

liepos 9 d. pasiskelbė Nacionaliniu Steigiamuoju Susirinkimu. Generaliniai

Luomai persiformavo į neluominį atstovaujamąjį susirinkimą, pretenduojantį į aukščiausiąją valdžią.

Monarchija nutarė jėga užkirsti kelią prasidedančiai revoliucijai. Į

Paryžių buvo sutraukta 20 tūkst. karių, iš kurių daugiausia buvo užsieniečių samdinių. Pirmasis revoliucijos etapas (1789 07 14–1792 08 10)

Revoliucijos pradžia

Iškankinta, sunerimusi dėl kariuomenės įvedimo liaudis suprato, kad rengiamasi išvaikyti Nacionalinį Susirinkimą, į kurį dėta tiek daug vilčių.

Prasidėjo susidūrimai su kariuomene, liepos 13 d. Paryžių apėmė sukilimas.

Liepos 14 d. miestas buvo sukilėlių rankose–prie jų buvo prisidėję

Gvardijos kariai. Sukilimo kulminacija buvo Bastilijos paėmimas. Tai buvo

Prancūzijos revoliucijos pradžia ir pirmoji jos pergalė. Antroje liepos mėnesio pusėje judėjimas apėmė visą Prancūziją. Miestuose buvo sudaromi nauji municipalitetai, visur pradėta steigti Nacionalinė Gvardija.

Svarbiausias 1789 m. sukilimo politinis rezultatas–faktiškas absoliutizmo nuvertimas. Lemiama politine valstybės jėga tapo Steigiamasis

Susirinkimas, vietinė valdžia taip pat perėjo į buržuazijos rankas. Steigiamojo Susirinkimo nutarimai

Steigiamasis Susirinkimas 1789 m. rugpjūčio mėnesį priėmė du svarbius įstatyminius aktus. Pirmasis–dėl agrarinio klausimo: neatlyginamai panaikinta Bažnyčiai mokama dešimtinė, senjorų teisė medžioti valstiečių žemėse ir „asmeninės” feodalinės prievolės, susijusios su asmens priklausomybės liekanomis (senjorų teismai, menmortas). Buvo panaikintos feodalinio partikuliarizmo liekanos.

Rugpjūčio 26 d. Susirinkimas priėmė „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”–būsimosios konstitucijos įvadą. 17 deklaracijos straipsnių plačiai suformulavo Švietimo idėjas. Pirmasis straipsnis skelbė, kad „žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai”. Deklaracija skelbė visų lygybę prieš įstatymus, teisę užimti bet kokias pareigas, žodžio ir spaudos laisvę, religinį pakantumą. Deklaracija buvo didelės istorinės reikšmės dokumentas.

Pirmieji revoliucijos laimėjimai sukėlė priešiškų jai jėgų pasipriešinimą. Tuoj po Bastilijos paėmimo prasidėjo aristokratų kontrrevoliucionierių emigracija, Liudvikas XVI atsisakė patvirtinti Teisių deklaraciją ir kitus įstatyminius aktus (nors pasiskelbė prisidedąs prie revoliucijos). Į Versalį buvo sutraukti ištikimi monarchijai kariniai daliniai. Spalio 5 d. apie 20 tūkst. paryžiečių patraukė į

Versalį–karaliaus šeimos ir Nacionalinio Susirinkimo rezidenciją. Paskui juos žygiavo Nacionalinė Gvardija. Liaudis įsiveržė į rūmus, pareikalavo duonos ir karaliaus persikėlimo į Paryžių. Spalio 6 d. karaliaus šeima, priversta nusileisti, persikėlė į Paryžių, buvo patvirtinta Teisių deklaracija, rugpjūčio 4–11 d. dekretai. Karalius atsidūrė revoliucinės sostinės priežiūroje, buvo suardytos pirmosios kontrrevoliucijos užmačios.

Įtvirtinęs savo pozicijas, Steigiamasis Susirinkimas tęsė šalies pertvarkymą. Tuo metu Susirinkime vyraujančias pozicijas turėjo nuosaikieji monarchistai konstitucionalistai. Steigiamojo Susirinkimo pertvarkymai buvo nukreipti prieš luominę feodalinę santvarką. Buvo likviduotos luomų privilegijos, paveldimosios bajorystės institutas, bajorų titulai ir herbai, valstybės vykdyta ekonomikos reglamentacija, cechų sistema, vidaus muitai. Ėmė formuotis vidaus rinka, apsaugota nuo užsienio konkurencijos.

Susirinkimas buvo priverstas grįžti ir prie agrarinio klausimo. 1790 m.

kovo–gegužės mėnesiais priimtieji įstatymai išardė visą feodalinę teisinę žemės nuosavybės struktūrą, panaikino žemės turėjimo hierarchiją. Prievoles valstiečiai galėjo išsipirkti (nors išpirka buvo didžiulė). Steigiamasis

Susirinkimas konfiskavo bažnytines valdas. 1791 m. konstitucija

1791 m. rugsėjo mėnesį Steigiamasis Susirinkimas baigė rengti konstituciją, kuri Prancūzijoje įvedė buržuazinę konstitucinę monarchiją.

Įstatymų leidimo valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, sudarytam iš vienerių rūmų, vykdomoji–monarchui ir skiriamiems ministrams.

Karaliui palikta stabdančiojo veto teisė. Vietinio valdymo sistema taip pat buvo reorganizuota: Prancūzija padalinta į 83 departamentus, pavadintus upių ir kalnų vardais. Valdžią jose turėjo renkamosios tarybos ir direktorijos, miestuose ir kaimuose–renkamieji municipalitetai. Į naują vieningą teismų sistemą įėjo renkami teisėjai ir tarėjai. Steigiamasis

Susirinkimas įvedė „civilinę dvasininkijos padėtį”–kunigus ir vyskupus, privalėjusius prisiekti konstitucijai, turėjo rinkti piliečiai.

Konstitucija skelbė cenzinę dvipakopę rinkiminę sistemą, pagal kurią gyventojai buvo suskirstyti į „aktyviuosius” ir „pasyviuosius”.

Konstitucija negaliojo Prancūzijos kolonijose, kuriose netgi nebuvo panaikinta vergovė.

Taigi Steigiamojo Susirinkimo priimtieji įstatymai įtvirtino ir juridiškai įformino stambiosios buržuazijos viešpatavimą. Buvo kalbama, kad „aristokratiją pagal kilmę pakeitė aristokratija pagal turtą”. 1789 m.

spalio mėnesį buvo įvesta karinė padėtis. Visuomeninis politinis judėjimas

Buvusių valdžioje nuosaikiųjų monarchistų konstitucionalistų veikla kėlė plačių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą. Visuotinę buvusio trečiojo luomo lygybę, būdingą revoliucijos pradžiai, keitė politinis susiskaidymas. Buržuazijos viršūnės, liberalioji bajorija stengėsi pristabdyti ir sustabdyti revoliuciją. Liaudis ir radikalesnieji buržuazijos sluoksniai norėjo, kad revoliucija būtų tęsiama ir jos iškovojimai būtų didinami.

Vykstančioje politinėje kovoje didelę reikšmę turėjo klubai, atstojantys dar nesančias politines partijas. Didelę įtaką turėjo 1789 m.

įkurtas Jakobinų (pagal vienuolyno pavadinimą) klubas. Pirmaisiais metais čia vyravo nuosaikieji monarchistai konstitucionalistai, nors buvo ir įvairesnės orientacijos revoliucionierių (Mirabo, Robespjeras).

Demokratiškesnis buvo Kordeljerų klubas (Dantonas, Maratas, Eberas).

Svarbiais politiniais centrais tapo Paryžiaus sekcijos–rajonai, į kuriuos pagal municipalinę tvarką buvo padalintas Paryžius.

Pradėta leisti daugybė laikraščių. Didelį autoritetą turėjo Žano Polio

Marato leidžiamas „Liaudies draugas”, Žako Renė Ebero leidžiamas „Tėvas

Diušenas”. Varenų krizė ir trečiojo luomo skilimas

1791 m. naktį į birželio 21 d. karaliaus šeima slapta paliko Paryžių ir patraukė prie rytinių šalies sienų. Su ten stovėjusia kariuomene, emigrantų būriais ir austrų pagalba Liudvikas XVI tikėjosi išvaikyti

Nacionalinį Susirinkimą. Vareno miestelyje bėgliai buvo atpažinti, sulaikyti ir grąžinti į Paryžių, lydimi varpų gaudesio ir tūkstančių valstiečių.

Šalyje vėl pakilo demokratinis judėjimas, tačiau dabar jis įgavo respublikonišką pobūdį–monarchija tapo nepopuliari. Šio judėjimo centras

Paryžiuje buvo Kordeljerų klubas. 1791 m. liepos 17 d. Paryžiuje

Nacionalinė Gvardija atidengė ugnį į beginklius demonstrantus, susirinkusius priimti respublikoniškos peticijos (užmušta 50 žmonių).

Toks buvusio trečiojo luomo skilimas atsiliepė ir Jakobinų klubui–jame pasiliko radikalai, siekę tęsti revoliuciją. Iš klubo išėję monarchistai konstitucionalistai įkūrė savo klubą, pagal vienuolyno pavadinimą–feljanų klubą.

1791 m. rugsėjo mėnesį Susirinkimas patvirtino galutinį konstitucijos tekstą, kurį patvirtino karalius. Baigęs darbą, Steigiamasis Susirinkimas išsiskirstė. Jį pakeitė išrinktas Įstatymų leidžiamasis susirinkimas. Įstatymų leidžiamojo susirinkimo veikla

1791 m. spalio 1 d. įvyko pirmasis susirinkimo posėdis. Dešinį susirinkimo sparną sudarė feljanai, darę didelę įtaką jo politikai.

Kairiąją mažumą daugiausia sudarė Jakobinų klubo nariai (Briso, Vernju).

Jakobinuose tuomet vyravo žirondistai–grupė deputatų iš Žirondos departamento. Jie buvo fiziokratų pasekėjai, pasisakę už prekybos ir verslo laisvę, priešinęsi valstybės kišimuisi į ekonomiką. Žirondistai buvo daug radikalesni už feljanus, tačiau pagrindinė jų keliama sąlyga buvo turto ir nuosavybės privilegijų išlaikymas.

Kaimuose dėl visiško feodalizmo likvidavimo prasidėjo tikras valstiečių karas–sudeginta, sugriauta keliasdešimt pilių. Dėl infliacijos ir brangumo (mat labai nesaikingai pradėti leisti asignatai) prasidėjo „karas dėl duonos”. Kartu didėjo kontrrevoliucijos grėsmė. Didžioji bajorijos dalis nepripažino pertvarkymų, pradėjo nesutaikomą kovą su revoliucija. Didelį pavojų kėlė dvasininkijos susiskaidymas. 1791 m. Romos popiežius prakeikė Prancūzijos revoliucijos principus ir civilinę dvasininkijos padėtį. Tada beveik visi aukštieji dvasininkai ir apie pusė žemesniųjų dvasininkų atsisakė prisiekti konstitucijai. Po Varenų krizės ypatingai išaugo emigracija, kurios centru tapo pasienio miestas Koblencas, kur buvo sudaryta emigrantinė vyriausybė, pradėta formuoti armija.

Prasidėjo kontrrevoliuciniai maištai. Revoliucinis karas

Emigrantai ir kontrrevoliucionieriai daug tikėjosi iš Europos monarchijų, visų pirma iš Austrijos (karalienė Marija Antuanetė buvo

Austrijos imperatoriaus sesuo). Emigrantai dėjo visas pastangas, kad prasidėtų karas–taip jie išdavė savo tėvynę, tapo antinacionaline jėga. To paties troško ir karaliaus šeima.

Iš pradžių Europos monarchijos nesiėmė ryžtingesnių priemonių. Tačiau kai Prancūzijos revoliucija ėmė daryti įtaką kitoms šalims (labai suaktyvėjo antifeodaliniai judėjimai), monarchai išsigando. 1792 m. vasario

7 d. Austrija ir Prūsija sudarė karinę sąjungą prieš Prancūziją. Ties

Prancūzija pakibo intervencijos grėsmė.

1791 m. pabaigoje karo klausimas tapo viena opiausių Prancūzijos problemų. Liudvikas XVI ir bajorija norėjo karo. Daugumas feljanų būkštavo, kad intervencija sugriaus sukurtą konstitucinės monarchijos režimą.

Žirondistai energingai pasisakė už tai, kad pati Prancūzija pradėtų revoliucinį karą (jie tikėjosi, kad taip liaudis bus atitraukta nuo socialinių problemų, buržuazija galutinai įsitvirtins, be to, jie manė, kad

Prancūzija gali pasiekti lengvą pergalę).

Robespjeras (kurį palaikė dalis jakobinų, Maratas) stojo prieš militarinę žirondistų agitaciją. Jis manė, kad karas ir taip neišvengiamas, tad nėra reikalo dar paspartinti jo pradžią. Be to, jis atmetė žirondistų tvirtinimus, kad visa Europa sukils prieš savo tironus, kai tik ten įsverš

Prancūzijos kariuomenė. Robespjeras atsakė: „Niekas nemyli ginkluotų misionierių”. Didžiausiu pavojumi jis laikė kontrrevoliuciją, karaliaus šeimą.

Karo šalininkai paėmė viršų. 1792 m. balandžio 20 d. Prancūzija paskelbė karą Austrijai. Nors karą pradėjo prancūzai, bet tai buvo jų išsivaduojamasis, revoliucinis karas.

Karo pradžia buvo nesėkminga. Senoji kariuomenė buvo dezorganizuota, kareiviai nepasitikėjo karininkais, savanoriai buvo blogai ginkluoti ir neapmokyti. Liepos 6 d. į karą įsijungė Prūsija. Susidarė itin pavojinga situacija, o čia dar karalienė Austrijai perdavė slaptus karinius planus.

Liaudį apėmė patriotinis pakilimas. Liepos 11 d. Susirinkimas priėmė dekretą „Tėvynė pavojuje!”. Per savaitę savanoriais susirinko 15 tūkst.

karių (tada pirmąkart nuskambėjo Marseljetė). Politinė valstybės sistema, pagrįsta 1791 m. konstitucija, artėjo prie kracho. Antrasis revoliucijos etapas (1792 08 10–1793 06 02)

1792 m. rugpjūčio 10 d. sukilimas ir jo padariniai

Aštrios politinės krizės sąlygomis demokratinis judėjimas iškėlė reikalavimą nuversti karalių ir panaikinti monarchiją. Šį reikalavimą parėmė Maratas, Dantonas. Robespjeras pasiūlė politinę programą: nuo valdžios nušalinti Liudviką XVI, sušaukti visuotiniu balsavimu išrinktą

Nacionalinį konventą, kuris paruoš naująją konstituciją.

Programą įvykdyti buvo galima tik sukilimu. Sukilimą parengė ir pradėjo Paryžiaus sekcijos. Prūsijos kariuomenės vadas pareiškė, kad „už menkiausią pasikėsinimą į karaliaus šeimos saugumą Paryžiaus mieste prasidės karinė egzekucija ir visiškas jo sunaikinimas”. Naktį į rugpjūčio

10 d. Paryžiuje suskambo varpai–sekcijos pradėjo sukilimą. Išrinkti komisarai sudarė Sukilėlių Komuną. Komuna nušalino teisėtą Paryžiaus municipalinę tarybą, sostinės valdžią paėmė į savo rankas. Sukilėliai užėmė karališkuosius Tiuilri rūmus.

Laimėjus sukilimui, revoliucija pakilo į naują pakopą, įžengė į demokratinio senosios tvarkos laužymo kelią. Kadangi pirmasis sukilimo uždavinys buvo monarchijos panaikinimas, tai Susirinkimas atėmė iš Liudviko

XVI sostą. Komuna savavališkai karaliaus šeimą uždarė į Tamplio pilį. Žlugo ir politinės buržuazijos viršūnių privilegijos: rinkimuose į konventą galėjo dalyvauti visi vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus, niekam asmeniškai netarnaujantys. Feljanai perėjo į kontrrevoliucijos pusę. Vadovaujančia

Susirinkimo ir naujosios vyriausybės–Laikinosios Vykdomosios Tarybos–jėga tapo žirondistai. Kartu didžiulę įtaką turėjo sukilimo sukurta Komuna, į kurią įėjo sekcijų atstovai, Kordeljerų klubo nariai (Šometas, Eberas), demokratai jakobinai, Robespjeras. Komuna vykdė savarankišką politiką (primesdavo Susirinkimui savo valią, pati uždarinėdavo rojalistų laikraščius, nuginkluodavo, suimdavo „įtartinus” asmenis).

Sukilimu buvo pasiekta reikšmingų poslinkių sprendžiant agrarinį klausimą. Mėnesio pabaigoje dekretu buvo nustatyta, kad feodalinės prievolės panaikinamos be išpirkimo, jei senjoras neturės dokumento, įrodančio, kad valstietis gavo žemę iš jo, originalo. Daugelis senjorų tokių dokumentų pateikti negalėjo. Vis dėlto galutinai feodalinės prievolės dar nebuvo likviduotos. Nebuvo įvykdytas ir dekretas dėl emigrantų žemių išparceliavimo. Apskritai agrarinis klausimas liko neišspręstas.

Rugpjūčio 19 d. jungtinė Austrijos ir Prūsijos kariuomenė peržengė

Prancūzijos sieną, paėmė keletą tvirtovių. Komuna uždarė užkardas, organizavo gynybą, įtvirtinimų statymą, paskelbė savanorių šaukimą. Didelį vaidmenį tomis dienomis suvaidino Dantonas, ugningai kvietęs į kovą.

Tuo metu įvairiose Prancūzijos dalyse vyko stichinio liaudies teroro aktai, iš kurių garsiausias–„rugsėjo primušimai”. Rugsėjo 2–5 d. minios susidorojo su daugeliu kalėjimuose uždarytų bajorų, neprisiekusių dvasininkų, kriminalinių nusikaltėlių.

Rugsėjo 20 d. revoliucinė kariuomenė atmušė prūsų ataką ir privertė juos trauktis–koalicijos kariuomenė buvo išvyta iš Prancūzijos teritorijos.

Rudens pabaigoje prancūzai užėmė keletą vokiečių miestų, sumušė austrus, užėmė Belgiją. Pirmasis interventų antpuolis baigėsi visišku jų pralaimėjimu. Nacionalinis konventas ir Respublikos įkūrimas

Rugsėjo 20 d. darbą pradėjo Nacionalinis konventas. Kitą dieną jis priėmė karaliaus valdžios panaikinimo dekretą, o rugsėjo 22 d. Prancūzja buvo paskelbta Respublika. Nuo pat pirmų konvento darbo dienų jame įsiliepsnojo smarki politinė kova.

Tarp 749 konvento deputatų daugiau negu 500 buvo teisininkai, laisvųjų profesijų asmenys, tarnautojai. Viršutiniuose suoluose sėdintys 113 (vėliau daugiau) deputatų sudarė kairįjį konvento sparną–kalną (jie dar buvo vadinami montanjarais). Žymiausi kalno vadai buvo Robespjeras, Maratas,

Dantonas, Luji Sen Žiustas. Daugumas montanjarų buvo Jakobinų klubo, kuris nuo 1792 m. (kai iš jo buvo pašalinti žirondistai, Briso) tapo politiniu revoliucijos centru, nariai. Robespjeras, Maratas, Sen Žiustas, kiti jakobinai laikėsi lygiavos idėjų, siekė demokratinės respublikos be skurdo ir turto kraštutinumų. Tokia pakraipa kalnui garantavo liaudies paramą.

Dešinįjį konvento sparną sudarė 136 deputatai žirondistai. Dabar jie jau priešinosi tolesniam revoliucijos gilinimui, laikėsi nuomonės, kad visi revoliucijos tikslai jau pasiekti. Žymus jų vadas buvo Briso, 1792 m.

išvytas iš Jakobinų klubo.

Konvento centrą sudarė apie 500 deputatų, neįėjusių į jokią grupuotę.

Šie deputatai buvo vadinami lyguma arba pelke. Jie siekė stiprinti buržuazinę santvarką, bet bijojo liaudies spaudimo. Pirmaisiais konvento veikimo mėnesiais pelkė ryžtingai rėmė Žirondą. Žirondistų įtaka buvo stipri departamentų administracijose, jų rankose buvo vykdomoji valdžia–Vykdomoji Taryba.

Žirondos pozicijas stiprino kariniai Prancūzijos laimėjimai, nes žirondistai buvo karo iniciatoriai. 1792 m. pabaigoje konventas nutarė, kad prancūzų užimtose žemėse turi būti panaikinti feodaliniai santykiai. Po surengtų tose žemėse balsavimų prie Prancūzijos buvo prijungta Nica,

Savoja, Belgija, vokiečių žemės kairiajame Reino krante. „Revoliucinių karų” politikoje prieštaringai derinosi prancūzų tautos išsivadavimas, valdančiųjų sluoksnių ekspansijos siekimas, žirondistų noras tokiu būdu nukreipti liaudies energiją nuo revoliucijos. Tačiau tokios Žirondos viltys nepasteisino–šalyje toliau vyko politinė kova. 1792 m. pabaigoje svarbiausiu klausimu tapo karaliaus likimas. Buvo paskelbti dokumentai, įrodę karaliaus ryšius su kontrrevoliucija, jo išdavystę. Konvento teismas

Liuviką XVI pripažino „kaltu kėsinimusi į nacijos laisvę ir bendrą valstybės saugumą”. 1793 m. sausio 21 d. jis buvo giljotinuotas. Žirondistų nuvertimas

1793 m. pavasarį revoliucija įžengė į naujos krizės etapą. Kovo mėnesį suliepsnojo valstiečių maištas Vandėjoje. Valstiečiai buvo nepatenkinti buržuazijos veikla, ėmimu į kariuomenę. Vadovavimą sukilėliams į savo rankas paėmė rojalistai. Maištas tapo sunkiai gyjančia Respublikos žaizda, buvo daug kruvinų ekscesų.

Smarkiai pablogėjo karinė šalies padėtis. Liudviko XVI

giljotinavimas sukėlė didžiulį monarchų pasipiktinimą, prie koalicijos prisidėjo Olandija, Ispanija, Portugalija, kitos vokiečių, italų valstybės,

Rusija. Koalicijos organizatore tapo Anglija. Prancūzai buvo išvyti iš

Belgijos, vokiečių žemių.

Vėl ties Respublika pakibusi grėsmė reikalavo sutelkti visas tautos jėgas, tačiau pasirodė, kad Žironda nesugeba to padaryti. Nepaprastų priemonių Respublikai ginti ėmėsi jakobinai, Komuna, sekcijos. Kovo 10 d.

Komunos ir montanjarų reikalavimu konventas sudarė Revoliucinį tribunolą, kuris be apeliacijos sprendė bylas dėl nusikaltimų Respublikai ir jos saugumui. Priimti griežti įstatymai prieš emigrantus. Maištų dalyviai, suimti su ginklu rankose, turėjo būti šaudomi vietoje. Taip pradėjo formuotis legali, teisinė Prancūzijos revoliucijos teroro sistema. Mirties bausmė buvo numatyta ir už „agrarinio įstatymo” propagavimą. Balandžio 6 d.

buvo sudarytas konvento renkamas Visuomenės gelbėjimo komitetas, turėjęs plačius įgaliojimus. Didžiausią autoritetą šiame komitete turėjo Dantonas.

Norėdami užsitikrinti liaudies paramą, jakobinai išgavo iš konvento dekretą dėl tvirtų kainų miltams ir grūdams. Gegužės 20 d. konventas išleido dekretą dėl priverstinės 1 milijardo livrų paskolos iš turtingųjų.

Tuo tarpu žirondistai pasiekė, kad būtų sudaryta speciali „Dvylikos komisija” Komunos veiklai ištirti. Ši komisija įsakė suimti Eberą, Varlė, kai kuriuos sekcijų atstovus. Žirondistai rėmėsi departamentų administracijomis, kurstydavo maištus–gegužės 29 d. Lione buvo nuverstas jakobiniškas municipalitetas. Tokia Žirondos veikla tiesiogiai grėsė revoliucijos iškovojimams ir Respublikai.

Jakobinai, Paryžiaus sekcijos, Komuna, Kordeljerų klubas iškėlė reikalavimą nuversti Žirondą. Sukilimą pradėjo sekcijos. Gegužės 31 d. vėl sugaudė varpai, kviesdami Nacionalinės Gvardijos karius rikiuotėn. Į

konventą atvyko sekcijų ir Komunos deputacijos, buvo paleista „Dvylikos komisija”, tačiau kiti reikalavimai nebuvo patenkinti. Birželio 2 d.

sukilimas atsinaujino. Apie 100 tūkstančių ginkluotų piliečių su 163

pabūklais apsupo konventą. Konventas, priverstas paklusti sukilėliams, priėmė nutarimą suimti Briso, Vernju, kitus Žirondos lyderius (31 žmogų).

Sukilimas nugalėjo. Trečiasis revoliucijos etapas (1793 06 02–1794 07 27)

Sutriuškinus Žirondą, politinę Respublikos valdžią į savo rankas paėmė jakobinai. Revoliucija augo toliau. Šalyje susiformavo revoliucinė demokratinė diktatūra, ryžtingomis priemonėmis apgynusi ir padidinusi revoliucijos iškovojimus.

Gegužės 31 d.–birželio 2 d. sukilimui laimėjus, daugelio departamentų valdžios organai atsisakė paklusti naujos sudėties konventui. Prasidėjo „federalinis maištas”–prieš jakobinus, Komuną ir sekcijas buvo pastatyta departamentų federacija. Sąmokslo orbitoje atsidūrė Lionas, Marselis,

Bordo, Nantas, Tulono karinis uostas.

Pertvarkymai

Tokiomis sąlygomis montanjarai nusprendė išspręsti agrarinį klausimą, taip sustiprinti savo ryšius su liaudimi. Birželio 3 d. buvo priimtas įstatymas parduoti emigrantų valdas mažais sklypeliais, apmokėjimą išdėstant dešimčiai metų. Bendruomenių žemės buvo paskelbtos besąlygiška valstiečių bendruomenių nuosavybe, pareikalauta, kad senjorai joms sugrąžintų užgrobtas žemes, nustatyta, kad jeigu to norės trečdalis valstiečių, bendruomenių žemės turi būti padalintos lygiais sklypais visiems valstiečiams. Liepos 17 d. dekretu visiškai ir be kompensacijos buvo panaikintos visos dar išlikusios feodalinės prievolės. Toks radikalus įstatymas galutinai juridiškai įtvirtino valstiečių žemės nuosavybę, panaikino paskutines feodalinių žemės santykių liekanas.

Dekretai patenkino visos valstietijos interesus. Įstatymai, kuriais buvo numatyta suskaidyti nacionalinius turtus juos parduodant ir padalyti lygiomis dalimis bendruomenių žemes, atitiko varguomenės troškimus.

Senjorai ne emigrantai išlaikė savo žemes kaip buržuazinę nuosavybę. Taigi jakobiniškasis konventas užsitikrino liaudies paramą kovoje su koalicija ir sąmokslais.

1793 m. birželio 24 d. konventas priėmė naują Prancūzijos konstituciją. Ji nustatė Respubliką su vienerių rūmų susirinkimu, tiesioginius rinkimus ir visuotinę rinkimų teisę vyrams nuo 21 metų amžiaus, paskelbė demokratines teises ir laisves. Kiek vėliau buvo panaikinta ir vergovė kolonijose. Užsienio politikos principu konstitucija paskelbė nesikišimą į kitų tautų vidaus reikalus. Visuomenės tikslu paskelbta visuotinė laimė, deklaruota liaudies teisė sukilti, teisė į mokslą, teisė į darbą ir į visuomenės pagalbą. Svarbiausieji įstatymai turėjo būti tvirtinami plebiscitu. Konstitucija įtvirtino privatinę nuosavybę ir samdomojo darbo sistemą. Respublikos padėtis

Tuo tarpu liepos–rugpjūčio mėnesiais Respublikos padėtis pasidarė kritiška. Koalicijos kariuomenės puolė, Vandėjos sukilimas plėtėsi. Liepos viduryje apogėjų pasiekė „federalinis maištas”: iš 83 departamentų 50–ies valdžia stojo prieš konventą. Tulonas buvo atiduotas anglams. Liepos 13 d.

bajoraitė Šarlota Kordė nužudė Maratą, Lijone buvo nužudytas jakobinų vadas

Šaljė ir daugelis jo šalininkų. Padidėjo ekonominiai sunkumai, prasidėjo maisto krizė (jakobinų konstitucijoje nebuvo straipsnių, reglamentuojančių kainodarą). Vis labiau ryškėjo reikalavimai sudaryti tvirtą vyriausybę.

Varguomenė norėjo, kad būtų įvestos tvirtos kainos ir mirtimi būtų baudžiami spekuliantai, buržuazija taip pat norėjo kietos rankos, užtikrinančios jų turtų saugumą. Jakobinų diktatūros susiformavimas

1793 m. liepos mėnesį konventas perrinko Visuomenės gelbėjimo komitetą ir praplėtė jo įgaliojimus. Robespjeras tapo faktiškuoju konvento vadovu.

Konventas priėmė mirties bausmės supirkėjams įstatymą, masinio šaukimo į kariuomenę dekretą. Kritiškomis sąlygomis formavosi revoliucinė diktatūra.

Rugsėjo 5 d. konventas pritarė tvirtų kainų įvedimui visoms svarbausioms prekėms, nutarė sukurti „revoliucinę kariuomenę”, nusprendė imtis teroro. Buvo išleistas įstatymas dėl „įtariamųjų”, kuriais buvo laikomi bajorai, „federalinio maišto” dalyviai. „Įtariamuosius” išaiškinti ir suimti buvo pavesta revoliuciniams komitetams, sudarytiems iš 12 asmenų.

Spalio 10 d. konventas priėmė „Laikinosios revoliucinės valdymo tvarkos įstatymą”, kuriuo buvo juridiškai įformintas revoliucinės jakobinų diktatūros režimas. Tokiu būdu buvo atidėtas 1793 m. konstitucijos įsigaliojimas. Įsatymų leidžiamoji valdžia liko konvento rankose. Šioje situacijoje pelkė laikinai pakluso diktatūros režimui, tikėdamasi, kad jis užtikrins pergalę prieš koaliciją. Per savo komitetus konventas faktiškai įgyvendino ir vykdomąją valdžią. Visuomenės gelbėjimo komitetas tvarkė gynybos reikalus, vidaus ir užsienio prekybą. Į departamentus ir kariuomenės dalis buvo siunčiami komisarai, konvento nariai, turėję plačiausius įgaliojimus ir veikę ryžtingai.

Bendro saugumo komitetas, Revoliucinis tribunolas ir revoliuciniai komitetai vykdė teroro politiką. 1793 m. spalio–lapkričio mėnesiais buvo įvykdyta mirties bausmė karalienei, žymiems žirondistams ir feljanams, kalėjimai buvo prikimšti „įtariamųjų” (iš viso suimta apie 90 tūkst.

žmonių). Nepaisant pasitaikiusių piktnaudžiavimų ir kraštutinumų, teroras, naudojamas kaip nepaprastoji ir prievartinė priemonė Respublikai ginti, buvo grėsmingas ginklas. Politika kultūros ir buities srityje

Į revoliuciją ir Respublikos įkūrimą jakobinai žiūrėjo kaip į visišką ryšių su praeitimi nutraukimą, kaip į naujos žmonijos eros pradžią.

Respublikoniška demokratine dvasia jie stengėsi pertvarkyti buitį, papročius, kultūrą. 1793 m. spalio mėnesį buvo įvestas naujas metų skaičiavimas ir Respublikos kalendorių, veikusį iki 1806 m. 1792 m. rugsėjo

22 diena buvo paskelbta naujosios eros pradžia (tada įkurta Respublika).

Mėnesių vardai atitiko gamtos reiškinius (briumeras–rūkų mėnuo, termidoras–karščių mėnuo etc). Naujus pavadinimus gavo gyvenvietės, gatvės, aikštės. Kaip lygybės simbolis buvo pradėtas vartoti kreipinys „tu”.

Jakobinai labai rūpinosi liaudies švietimu. 1793 m. gruodžio 19 d.

dekretu buvo įvestas nemokamas visuotinis pradinis mokymas. Konventas įkūrė daug svarbių aukštojo mokslo ir kultūros įstaigų (Politechnikos mokyklą,

Meno ir amatų konservatoriją, Luvro muziejų, Nacionalinę biblioteką,

Nacionalinį archyvą).

1793 m. gruodžio 6 d. konventas, Robespjerui reikalaujant, patvirtino kulto laisvę bei uždraudė su ja nesuderinamą prievartą ir grasinimus. Gynybos organizavimas ir persilaužimas frontuose

Organizuodama šalies gynybą, jakobinų diktatūra sugebėjo nepaprastai įtempti visas nacijos jėgas. Per labai trumpą laiką iš esmės buvo pertvarkytos ginkluotosios Prancūzijos pajėgos–pirmą kartą buvo sukurta masinė nacionalinė kariuomenė, suorganizuota nacionaliniais principais.

Įvesta visuotinio šaukimo prievolė, iki tol Europoje nežinoma. Vadais tapo daugybė gabių ir revoliucijai atsidavusių žmonių, jų atrankoje kilmė ar socialinė padėtis neturėjo jokios reikšmės (generolas Gošas buvo kareivis, generolas Marso–raštininkas).

Daug pastangų padėta mobilizuojant materialinius išteklius–steigiamos naujos karinės valstybinės manufaktūros, intensyviai naudojamos privačios įmonės. Pirmą kartą gynybos reikalams buvo sukoncentruoti moksliniai tyrimai (K. Bertoletas, Ž. Lagranžas).

Iki 1794 m. pradžios buvo sudaryta 14 armijų, kareivių buvo daugiau negu milijonas. Ši kariuomenė pasižymėjo dideliu mobilumu.

1793 m. rudenį ir žiemą visuose frontuose įvyko lemiamas persilaužimas, numalšintas „federalinis maištas”. Iki 1794 m. pradžios iš

Prancūzijos buvo išvarytos visos koalicijos karinės pajėgos. Kova jakobinų bloke

Kova su bendrais priešais, sutelkusi apie jakobinus skirtingas visuomenės jėgas, artėjo prie pabaigos. Tokiomis sąlygomis aštrėjo prieštaravimai ir kova jakobinų bloko viduje.

Vadovaujantį jakobinų bloko branduolį sudarė Robespjero šalininkai.

Jie buvo politinės lygybės šalininkai, jų idealas buvo smulkių ir vidutinių gamintojų respublika, kurioje valstybės palaikoma griežta moralė riboja privatų interesą ir užkerta kelią turtinės nelygybės kraštutinumams. Bet jie nebuvo kraštutiniai radikalai. Diktatūrą jie reikalavo išlaikyti iki pat lemiamos revoliucijos pergalės prieš visus jos priešus.

1793 m. rudenį ir žiemą tarp jakobinų susiformavo nuosaikiųjų srovė, kuri buvo nebepatenkinta diktatūros režimu. Šios srovės vadu tapo Žoržas

Žakas Dantonas. Nuosaikieji turto didinimą laikė natūraliu dalyku, jie siekė sušvelninti ir kuo greičiau panaikinti diktatūros režimą, įstatymą dėl „įtariamųjų”.

Jakobinų bloke reiškėsi ir kraštutiniai radikalai revoliucionieriai–Paryžiaus sekcijų, Komunos vadovai Šometas, Eberas, kai kurie kordeljerai (kurie kartu buvo ir Jakobinų klubo nariai). Šie pasisakė, kad griežtai būtų laikomasi kainų maksimumo įstatymo, norėjo, kad būtų vykdomos naujos lygiavos realizavimo priemonės (visų pirma, revoliucijos priešų nuosavybės konfiskavimas ir išdalijimas), šlovino „šventąją giljotiną”.

Nuosaikieji ir kraštutinieji revoliucionieriai vis smarkiau susidurdavo svarbiausiais politiniais klausimais. Jie neišvengiamai konfliktuodavo su robespjerininkais, kurie vadovavo revoliucinei vyriausybei ir ilgą laiką manevravo tarp frakcijų, stengdamiesi išlaikyti jakobinų vienybę.

1794 m. pavasarį ši kova pasiekė kulminaciją. Kovo pradžioje Eberas ir kai kurie jo šalininkai paragino sukilti ir išvyti iš konvento nuosaikiuosius. Šio raginimo nepalaikė nei Komuna, nei sekcijos, nei

Šometas. Tačiau vyriausybė ėmėsi priemonių. Mėnesio pabaigoje Eberas ir eberistai stojo prieš Revoliucinį tribunolą ir buvo giljotinuoti. Toks pat likimas netrukus ištiko ir Šometą. Balandžio mėnesį analogiškas smūgis buvo suduotas nuosaikiesiems (giljotinuotas Dantonas, Demulenas, kiti jų bendraminčiai). Jakobinų diktatūros krizė ir žlugimas

Atsikračiusi svarbiausių opozicinių grupuočių vadų, jakobinų diktatūra ne pašalino, o tik paaštrino socialinius prieštaravimus. Jakobinų blokas iro.

Robespjerininkai liko ištikimi savo etiniam demokratinės respublikos idealui, tačiau buržuazija, pasiturinti valstietija jau buvo nepatenkinta kainų maksimumu, rekvizicijomis, įvairiais ekonominiais apribojimais.

Jakobinai prarado liaudies paramą, nes susidorojo su radikalais, iš dalies pasidavė buržuazijos įtakai. Prieš streikus pradėtos taikyti jėgos priemonės. Robespjerininkai matė, kad jakobinų valdžios pozicijos silpnėja, tačiau negalėjo pasiūlyti programos, kuri susilauktų plačių visuomenės sluoksnių paramos.

Mėgindami sustiprinti savo pozicijas, birželio 10 d. robespjerininkai priėmė teroro sugriežtinimo įstatymą. Tai inspiravo sąmokslą konvente, siekiant nuversti Robespjerą ir jo šalininkus. Į sąmokslo pusę perėjo pelkė. Robespjerininkų priešininkais tapo ir daugelis montanjarų, dauguma

Visuomenės gelbėjimo komiteto ir Visuomenės saugumo komiteto narių.

Liepos 27 d. prasidėjus konvento posėdžiui buvo priimtas dekretas suimti Robespjerą, jo brolį Ogiusteną, Sen Žiustą ir jų pasekėjus. Tačiau suimtus robespjerininkus vakare išlaisvino Komunos paraginti sukilėliai.

Robespjeras delsė, nesiryžo vadovauti sukilimui. Konvento kariuomenė įsiveržė į rotušę, kur buvo atgebenti išlaisvinti robespjerininkai. Komunos nariai ir robespjerininkai buvo giljotinuoti. Jakobinų diktatūra žlugo, baigėsi ir Prancūzijos revoliucija. Istorinė revoliucijos reikšmė

Didžioji Prancūzijos revoliucija išsiskiria įvykdytų pertvarkymų nuoseklumu ir gilumu. Svarbiausias revoliucijos rezultatas buvo radikalus feodalinio absoliutizmo santvarkos išardymas, buržuazinės santvarkos įtvirtinimas ir kelių tolimesnei Prancūzijos kapitalistinei raidai atvėrimas. Revoliucija likvidavo visas feodalines prievoles, valstiečių turėtas žemes padarė buržuazine nuosavybe. Prancūzijos revoliucija ryžtingai panaikino visą feodalinių luominių privilegijų sistemą, sukūrė civilinę teisėtvarką, sudarė sąlygas formuotis vieningai nacionalinei rinkai, paskelbė demokratines teises ir laisves. 1848 m. revoliucijos Vakarų Europje

1848–1849 m. beveik visą Europą apėmė revoliucinis gaisras.

Prancūzijoje, Austrijos Imperijoje, Prūsijoje ir daugelyje kitų Vokietijos sąjungos valstybių, suskaldytoje Italijoje suliepsnojo buržuazinės revoliucijos. Tuo metu daugelyje Europos šalių dar tebegyvavo feodaliniai ar pusiau feodaliniai santykiai, o kai kuriose valstybėse–absoliutinė santvarka. Austrijos ir Osmanų Imperijose, kai kuriose kitose valstybėse klestėjo nacionalinė priespauda. Vokietijos sąjungoje ir Italijoje pribrendo neatidėliotina būtinybė sukurti vieningas nacionalines valstybes.

Feodalizmo ir jo liekanų panaikinimas, nacionalinis pavergtų tautų išlaisvinimas, suskaidytų Vokietijos ir Italijos žemių suvienijimas, gilių demokratinių pertvarkymų visose srityse įgyvendinimas–tokius uždavinius tuo metu į pirmą vietą kėlė visa istorinė raida. 1848 m. revoliucija Prancūzijoje

1847 m. Prancūzijoje prasidėjo ekonomikos krizė, kuri sukėlė staigų gamybos sumažėjimą, visos piniginės sistemos sukrėtimą ir aštrią finansinę krizę, smuko darbo užmokestis, padidėjo nedarbas miestuose ir kaimuose. Per šalį nusirito streikų banga, daugelyje miestų ir kaimų kilo riaušės dėl maisto produktų. 1847 m. pabaigoje buvę Luji Pilypo monarchijos šalininkai atskilo nuo vyriausybės partijos–taip į opoziciją perėjo ir valdančiųjų sluoksnų dalis. Buržuazija buvo nepatenkinta finansinės aristokratijos įsigalėjimu.

Tuo metu Prancūzija buvo trečiosios buržuazinės revoliucijos išvakarėse. Pagrindiniai jos uždaviniai:

1. Nuversti monarchiją ir finansinės aristokratijos valdžią, stabdančią pramoninę šalies raidą, ir užtikrinti buržuazijos viešpatavimą.

2. Įgyvendinti plačius demokratinius pertvarkymus.

1848 m. vasario 24 d. Luji Pilypas buvo priverstas atsisakyti sosto ir pabėgti į Angliją. Valdžia atiteko respublikonams, kurie sudarė koalicinę

Laikinąją vyriausybę. Vasario 25 d. ši vyriausybė paskelbė Antrąją

Respubliką. Lapkričio 4 d. buvo priimta Antrosios Respublikos konstitucija, paskirti Respublikos prezidento rinkimai. Prezidentu tapo Luji Napoleonas

Bonapartas, Napoleono I sūnėnas. 1851 m. jis įvykdė valstybinį perversmą, o

1852 m. pabaigoje Luji Pilypas buvo paskelbtas imperatoriumi Napoleonu

III–taip žlugo Antroji Respublika.

Revoliucijos pergalę sekė pralaimėjimas. Ir visgi režimas, įsigalėjęs

Prancūzijoje po 1851 m. perversmo, buvo visiškai kitoks, negu taip vadinamos Liepos monarchijos „bankininkų karalystės” metais. Platieji prekybinės ir pramoninės buržuazijos sluoksniai vėl buvo nušalinti nuo valdžios, demokratiniai pertvarkymai nebuvo įvykdyti.

Vis dėlto naujoji valdžia sudarė daug palankesnes sąlygas ekonomikai plėtotis, negu Luji Pilypo sistemoje. Bonapartizmas jau nebebuvo kurios nors buržuazijos dalies atstovu–Napoleono III politika buvo palanki visai buržuazijai. 1848 m. revoliucija Vokietijos sąjungoje

1848 m. revoliucija Vokietijoje tapo neišvengiama. Vokietijos sąjunga buvo atsilikusi su gausybe feodalinių liekanų, susiskaldžiusi, dėl to kilo pavojus patekti į kitų valstybių įtakos sferas. Pagrindiniai revoliucijos uždaviniai buvo:

1. Vokietijos suvienijimas į nacionalinę valstybę,

2. Valstiečių išlaisvinimas iš feodalinių prievolių ir apskritai feodalizmo liekanų, absoliutizmo likvidavimas.

Pirmieji į kovą stojo Badeno hercogystės gyventojai, sužinoję, kad

Prancūzijoje nuversta monarchija. Vakarų ir Pietvakarių Vokietijos valstybėse revoliucija nugalėjo greitai ir lengvai. Tą lėmė darnūs liaudies, ypač valstiečių, veiksmai.

Pagrindiniai 1848 m. revoliucijos Vokietijos sąjungoje įvykiai plėtojosi Prūsijoje. Ir čia iš pradžių laimėjo liaudis, darbininkai, tačiau jie buvo greitai numalšinti.

Revoliucija Vokietijoje pralaimėjo, nes nebuvo vieningo vadovaujančio centro, o darbininkai, buržuazija ir valstiečiai nesugebėjo suderinti savo veiksmų, šalyje tebebuvo stiprios monarchistinės tradicijos.

Tačiau kaip ir Prancūzijos, taip ir Vokietijos revoliucija nebuvo bevaisė. Antai Prūsija nuo 1848 m. ėmė gyventi konstitucija, kurioje buvo legalizuota politinė kova, spaudos laisvė, nustatyta visuotinė rinkimų teisė. Nors ir apkarpyta 1849 m., konstitucija buvo santvarkos žingsnis į priekį. Apskritai 1848 m. buržuazinė revoliucija paspartino Vokietijos raidą kapitalistiniu keliu, sąlygojo vėlesnį jos suvienijimą. 1848 m. revoliucija Austrijos Imperijoje

Daugianacionalinė Habsburgų Imperija 1848 m. subrendo revoliuciniam feodalinės santvarkos, tapusios nepakeliama didžiajai gyventojų daugumai, nuvertimui. Ėmė bruzdėti visi žemesnieji gyventojų sluoksniai. Nederlingais

1845–47 metais labai išaugo maisto produktų kainos. Sparčiai daugėjo bedarbių. Revoliucijos uždaviniai, kuriuos formulavo buržuazija, buvo daug nuosaikesni už Prancūzijos:

1. Įkurti konstitucinę monarchiją.

2. Už išpirką panaikinti valstiečių prievoles.

3. Įvairios „smulkmenos”–likviduoti cechus, cenzūrą…

Kaip ir Vokietijoje, signalas pradėti veiksmus buvo žinia apie Liepos monarchijos nuvertimą Prancūzijoje. Kovo 13 d. Vienoje įvyko sukilimas.

Imperatorius, išgąsdintas sukilimo užmojų, sutiko padaryti kai kurių nuolaidų. Dar po trijų dienų buvo padaryta didžiulių nuolaidų–sušauktas luomų susirinkimas konstitucijai paruošti. Buvo pasiekta pergalė. Čia buržuazija pasitraukė iš revoliucijos. Balandžio mėnesį paskelbtas palyginti pažangios konstitucijos projektas.

Tačiau reakcinės jėgos nesiruošė pasiduoti. Ypač jos suaktyvėjo po

Italijos revoliucijos ir Prahos sukilimo pralaimėjimų. Rudens pabaigoje krito apsupta Viena, revoliucija pralaimėjo.

Revolucija buvo rimtas bandymas sunaikinti absoliutinę Imperijos santvarką, ji neliko beprasmė–prie senosios feodalinės absoliutinės santvarkos nebuvo sugrįžta, bent jau socialinėje ekonominėje sferoje.

Susidarė neoabsoliutizmas–stambiosios buržuazijos ir dvarininkijos sąjunga. 1848 m. revoliucija Vengrijoje

Vasario įvykiai Prancūzijoje paspartino revoliuciją ir Vengrijoje.

Vengrija tuo metu buvo Austrijos Imperijos dalis, vengrų tauta kentė nacionalinę priespaudą. Revoliucijos tikslus išdėstė bajorų opozicijos lyderis Lajošas Košutas:

1. Atkurti Vengrijos konstituciją.

2. Nedelsiant įgyvendinti plačias reformas.

3. Paskirti parlamentui atsakingą vyriausybę.

Sukilimas Vengrijoje prasidėjo maždaug tuo pat metu, kaip ir

Austrijoje–kovo mėnesio viduryje. Iš pradžių buvo pasiekta pergalė–pradėtos vykdyti reformos. Tačiau, sutriuškinus Austrijos revoliuciją, atėjo eilė ir

Vengrijai. Bet čia Vienos dvarui teko gėdingai prašyti rusų pagalbos.

1849 m. vasarą rusų kariuomenė nuslopino Vengrijos revoliuciją.

Vengrija liko Austrijos Imperijos dalimi, čia taip pat suklestėjo neoabsoliutizmas. 1848 m. revoliucija Italijoje

1846–1847 m. Italijoje ėmė ryškėti artėjančios revoliucijos požymiai.

Badas ir nepritekliai (46–47 m. buvo nederlingi) sukėlė miesto ir kaimo žmonių neramumus, protestus. Liberalioji buržuazinė opozicija atkakliai reikalavo pertvarkymų. Italijos revoliucijos tikslai:

1. Sukurti vieningą nacionalinę Italijos valstybę.

2. Įvykdyti demokratinius pertvarkymus.

Sukilimas prasidėjo Sicilijoje, vėliau sujudo daugelis kitų valstybėlių: Neapolio Karalystė, Sardinijos Karalystė, Popiežiaus Valstybė,

Lombardija, Venecija. Prasidėjo Nepriklausomybės karas–kova su austrais.

Išoriniai ir vidiniai priešai, susiskaldymas, nevieningumas–visa tai lėmė

Italijos revoliucijos pralaimėjimą–rugpjūčio 22 d. pasidavė Romos

Respublika–paskutinė revoliucijos tvirtovė.

Revoliucijos reikšmė yra ta, kad italai labai aktyviai įsitraukė į kovą už nacionalinį išsivadavimą, demokratinius pertvarkymus. Taip formavosi nacionalinė savimonė. Italijos revoliucija kuriam laikui išklibino austrų režimą–prasidėjo atkakli kova dėl šalies suvienijimo. Vokietijos imperijos susikūrimas XIX a.

Šeštajame–septintajame dešimtmetyje Vokietijos valstybėse pramonės perversmas įgavo didžiausią mąstą: pramonės produkcijos apimtis padidėjo daugiau nei dvigubai, gamybos priemonių gamyba pralenkė vartojimo reikmenų gamybą. Reino sritis, Saksonija, Silezija, Berlynas tapo tikrais industriniais centrais. Vien tik Prūsijoje geležinkelių ilgis padidėjo nuo

3869 km 1850 m. iki 11.523 km 1870 m. Gerokai išsiplėtė vidaus ir užsienio prekyba. Pramonės plėtotę smarkiai spartino po 1848 m. revoliucijos sustiprėjusi Muitų Sąjunga, kuri atsirado todėl, kad reikėjo sukurti visos

Vokietijos vidaus rinką. 1850 m. buvo priimtas įstatymas „Dėl dvarininkų ir valstiečių santykių sureguliavimo”, pagal kurį valstiečiai buvo atleisti nuo kai kurių prievolių, o nuo kitų galėjo išsipirkti per 56 metus.

Realizuojant šį įstatymą, per keletą metų buvo išpirkti 12.706 stambūs ir

1.014.341 smulkūs valstiečių ūkiai. Taigi, VI–VII XIX a. dešimtmečiuose

Vokietijos sąjungos valstybės sparčiai žengė kapitalistinės raidos keliu.

Didžiausia pažangos kliūtimi tapo susiskaldymas.

1849 m. Berlyne įvyko Prūsijos karaliaus pakviestų Prūsijos,

Austrijos, Bavarijos, Saksonijos ir Hanoverio delegatų pasitarimas dėl tolesnio Vokietijos Sąjungos likimo. Austrijos ir Bavarijos delegatai, susipažinę su Prūsijos pasiūlytu reorganizavimo planu, iškart paliko pasitarimą, mat Austrija siekė „vienytojos” vaidmens, o Bavarija ir ypač

Prūsija šioje srityje taip pat turėjo rimtų pretenzijų. Tačiau likę pasitarime Prūsija, Saksonija ir Hanoveris paruošė ir 1849 m. pasirašė vadinamąją „Trijų karalių uniją” arba Prūsijos uniją. Tai buvo pirmasis

Prūsijos bandymas jai vadovaujant suvienyti Šiaurės Vokietijos valstybes.

1850 m. Frankfurte prie Maino Austrija sušaukė analogišką pasitarimą, į kurį pakvietė Vokietijos valstybių delegacijas. Austrija siūlė reorganizuoti Vokietijos Sąjungos Seimą–pagal ši planą jam paeiliui turėjo pirmininkauti Austrija ir Prūsija. Tai labai nepatiko Prūsijai, ir ši 1850

m. rugsėjo mėnesį paskelbė mobilizaciją. Iškilo karo tarp Austrijos ir

Prūsijos grėsmė. Tačiau į konfliktą įsikišo caras Nikolajus I. Čia jis rėmė

Austriją.

1850 m. lapkričio mėnesį Olmiuce įvyko Austrijos ir Prūsijos atstovų pasitarimas. Austrija iškėlė tris sąlygas:

1. Demobilizuoti Prūsijos kariuomenę.

2. Paleisti „Trijų karalių uniją”.

3. Pripažinti Vokietijos Sąjungos Seimą kaip įgaliotąjį Sąjungos atstovą.

Prūsijai teko atsisakyti savo pretenzijų į vadovaujantį vaidmenį. Taip pirmasis kovos tarp „didžiavokiško”–Austriško ir „mažavokiško”–Prūsiško suvienijimų etapas baigėsi Prūsijos „pažeminimu Olmiuce”.

1857 m. susirgus Prūsijos karaliui Fridrichui Vilhelmui IV (sutrikus psichikai), princas Vilhelmas, jo brolis, buvo paskirtas regentu, o 1861

m., kai mirė brolis,– karaliumi Vilhelmu I. 1858 m. princas paledo vyriausybę ir pakvietė į valdžią nuosaikiuosius liberalus–jiems žadėjo reformų. 1858 m. rinkimuose į landtagą liberalai gavo daugumą. Šie politiniai poslinkai Prūsijoje darė tam tikrą poveikį ir kitoms Vokietijos valstybėms, pvz., Bavarijoje atsistatydino itin reakcinga vyriausybė.

Prūsijos kariuomenė nebuvo stipri. Tą įrodė ir jos nesugebėjimas priešintis sukilėliams 1848–49 m. revoliucijoje. Kariuomenę daugiausiai sudarė liaudies pašauktiniai, šaukiami tik karo metui–tai nebuvo profesionali reguliarioji armija. Tačiau Prūsijos pretenzijos tapti

Vokietijos vienytoja reikalavo turėti daug pajėgesnę kariuomenę, todėl armijos perorganizavimas tapo pagrindiniu uždaviniu.

1860 m. karo ministras fon Ronas pateikė Prūsijos landtagui kariuomenės reorganizavimo projektą: dvigubai padidinti jos sudėtį ir privalomosios karinės tarnybos laiką padidinti nuo dviejų iki trijų metų, o tam reikėjo… padidinti karinį biudžetą. Čia ir prasidėjo nesutarimai tarp liberaliosios parlamento daugumos ir karūnos–projektas buvo atmestas.

Šie prieštaravimai palaipsniui gilėjo, kol 1862 m. deputatai atsisakė patvirtinti vyriausybės pasiūlytą biudžeto projektą ir kovo 11 d. karalius paleido Deputatų rūmus–landtagą. Tačiau naujuose rinkimuose liberalai vėl gavo daugumą. Hohencolernų monarchiją apėmė gili krizė. Vilhelmas I ėmė netgi kalbėti apie atsisakymą nuo sosto. Tokiu būdu reikėjo rasti kažkokį sprendimą susidariusiame konflikte tarp teisės ir jėgos.

1962 m. rugsėjo 23 dieną sprendimas buvo rastas–karalius į Prūsijos ministro prezidento postą pakvietė dvarininką Ottą fon Bismarką, pelniusį „tvirto žmogaus” reputaciją. Apie jį velionis Fridrichas Vilhelmas IV buvo sakęs: „Baisus reakcionierius, atsiduoda krauju, panaudoti vėliau”.

Bismarkas buvo pakviestas duoti griežtą atkirtį liberalams sunkiu Prūsijos karūnai laikmečiu.

Atėjęs į landtagą jis pareikalavo patvirtinti savo kariuomenės perorganizavimo projektą. Landtagas atsisakė. Tuomet Bismarkas savavališkai įvykdė kariuomenės reformą, išleisdamas didžiules lėšas jai perorganizuoti ir apginkluoti. Teisės ir jėgos konfliktas baigėsi Bismarko pergale, nes jo rankose buvo armija ir policija. Jis ėmė vykdyti stiprios kadrinės armijos formavimo planą, kad paskui, remdamasis jos jėga ir prieš nieką nesustodamas, galėtų „geležimi ir krauju” suvienyti Vokietiją.

Šį vienijimą Bismarkas pradėjo nuo to, kad pirmiausiai prie Vokietijos prijungė Šlezvigą ir Holšteiną, kurie tuomet įėjo į Danijos sudėtį–1864 m.

Prūsija ir Austrija pradėjo karą prieš Daniją, kuris baigėsi po kelių mėnesių. Nei Rusija, nei Prancūzija nepadėjo Danijai, nors pagal 1852 m.

Londono protokolą ir buvo įsipareigojusios ginti jos vientisumą (mat

Prancūzija buvo įsivėlusi į avantiūrą Meksikoje, o Rusija malšino 1863 m.

Lenkijos–Lietuvos sukilimą). Tarp Austrijos ir Prūsijos prasidėjo ilgos derybos dėl grobio, kurios baigėsi 1865 m. Hašteino konvencija, pagal kurią

Prūsijai atiteko Šlezvigas, o Austrijai–Holšteinas; mažutė Lanenburgo

Hercogystė taip pat buvo prijungta prie Prūsijos. Tačiau nei Prūsijos, nei

Austrijos nepatenkino konvencijos sąlygos–Prūsija siekė visam laikui išstumti Austriją iš Vokietijos Sąjungos. Bet tam pirmiausiai reikėjo užsitikrinti Prancūzijos neutralitetą, nes Napoleonas III skatino Pietų

Vokietijos valstybių politiką prieš Prūsiją ir norėjo plėsti savo įtaką šių valstybių tarpe. Asmeniškai susitikęs su Napoleonu III, Bismarkas už

Prancūzijos neutralitetą žadėjo nekliudyti šiai prisijungti dalį Belgijos ir žemes palei kairįjį Reino krantą. Be to, kad kare būtų lengviau sumušti

Austriją, 1866 m. balandžio mėnesį Bismarkas sudarė slaptą susitarimą su

Italija, pažadėdamas leisti jai prisijungti Veneciją po karo su Austrija.

1866 m. Prūsijos kariuomenė užėmė Holšteiną. Sąjungos Seimas

(Austrijos siūlymu) nusprendė mobilizuoti visų Vokietijos valstybių armijas kovai su Prūsija. Atsakydama į tai, Prūsijos kariuomenė birželio 16 d.

įžengė į Saksoniją, Hanoverį, Heseno Kaselį ir užpuolė Austriją. Faktiškai kariavo tik Austrija, kuriai gana neblogai sekėsi Italijos fronte, tačiau karas su Prūsija nesisekė. 1866 m. liepos 3 d. Čekijoje prie Sadovo kaimo

Prūsijos kariuomenė sutriuškino Austrijos kariuomenę. Taip pat sėkmingai buvo sumuštos ir visų nepaklusnių Vokietijos valstybėlių armijos. 1866 m.

rugpjūčio 24 d. Prahoje Austrija ir Prūsija pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Austrija visiems laikams pasitraukė iš Vokietijos Sąjungos ir atsisakė bet kokių pretenzijų į hegemoniją Vokietijos valstybėse.

Tai dar nebuvo vienijimo pabaiga. Bismarkui dar teko nemažai pasistengti ir diplomatinėje srityje: po ilgų derybų ir grasinimų jis įkalbėjo Rusijos imperatorių Aleksan…drą II nesikišti į Vokietijos reikalus ir nesiekti buvusių smulkių monarchijų restauravimo;

Dar prieš Prahos sutartį Bismarkas pradėjo kurti naują Šiaurės

Vokietijos Sąjungą, vadovaujamą Prūsijos. Į šią Sąjungą įėjo žemės, esančios į Šiaurę nuo Maino upės. Pačios Prūsijos teritorija padidėjo 1.500

kvadratinių mylių, o gyventojų pagausėjo 4,5 milijono žmonių. Į Sąjungą neįėjo tik Bavarija, Badenas, Viurtembergas ir dalis Heseno–Darmštato, tačiau šios teritorijos jau buvo sudarusios karinį bloką su Prūsija ir glaudžiai susijusios su ja ekonomiškai.

Taip smarkioje kovoje buvo likviduota senoji Vokietijos Sąjunga ir

Austrija visam laikui nušalinta nuo Vokietijos reikalų sprendimo.

1867 m. pradžioje susirinkęs Šiaurės Vokietijos reichstagas patvirtino

Sąjungos konstituciją, pagal kurią visą valstybės valdžią savo rankose turėjo paveldimas „prezidentas”–Prūsijos karalius; jis buvo ir vyriausias sąjungininkų armijos vadas. Jo pavaduotoju buvo Sąjungos kancleris.

Sąjungos Taryba buvo ne renkama, o formuojama iš sąjunginių valstybių atstovų–iš 43 narių 17 buvo Prūsijos atstovai. Žemesnieji reichstago rūmai, kuriuos sudarė 297 deputatai, buvo renkami gyventojų vyrų visuotiniu balsavimu.

Vokietijos suvienijimas baigėsi 1870–1871 m.–po karo su Prancūzija.

1871 m. sausio mėnesį Vilhelmas I buvo paskelbtas Vokietijos Imperijos imperatoriumi. Į šią imperiją dabar jau įėjo ir Pietų Vokietijos valstybės. Karinių blokų formavimasis Europoje

XIX a. pabaigoje didėjo prieštaravimai tarp Europos valstybių. Dėl šių prieštaravimų susiformavo du kariniai blokai: Trilypė Sąjunga ir Antantė.

Pagrindą Trilypei Sąjungai davė karinis Vokietijos ir Austrijos susitarimas, pasirašytas 1882 m. Vėliau prie šios sąjungos prisidėjo ir

Italija, kuri nebuvo labai patikima sąjungininkė.

Antantei pradžią davė 1893 m. pasirašyta karinė sutartis tarp Anglijos ir Prancūzijos. 1907 m. prie Antantės prisijungė Rusija.

Abu šie kariniai blokai buvo labai agresyvūs. 1905–1907 m. revoliucija Rusijoje

1905–1907 m. Rusijoje įvyko pirmoji buržuazinė revoliucija. Jos priežastys. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje įvairiose Rusijos gyvenimo srityse gilėjo prieštaravimai. To priežastis–gausios feodalinės liekanos, nes į kapitalistinį vystymosi kelią Rusija įžengė ne revoliuciniu, o reformų keliu. Didžiausia liekana žemės ūkyje buvo dvarininkinė žemėvalda.

Milijonai valstiečių neturėjo žemės, kita valstietijos dalis buvo nepaprastai nuskurdusi. Žemei apdirbti buvo naudojama labai primityvi technika–mediniai įrankiai. Valstiečiai tebemokėjo išperkamuosius mokesčius valstybei. Buvo ir pasiturinčių valstiečių, bet vystytis šiam sluoksniui trukdė išlikusi kaimo bendruomenė.

Didžiausia feodalinė liekana politinėje srityje buvo caro patvaldystė.

Caro valdžios praktiškai niekas neribojo. Sparčiam pramonės vystymuisi trukdė siaura vidaus rinka, kadangi didžioji gyventojų dalis buvo nuskurdusi.

Dar viena priežastis–nesėkmingas Rusijos–Japonijos karas, kurį Rusija pralaimėjo ir prarado įtakos sferas Tolimuosiuose Rytuose. Revoliuciją paskatino ir 1902–1903 m. nederlius, dėl kurio kilo badas.

Pradžią revoliucijai davė 1905 m. sausio 9 d. įvykiai

Peterburge–kruvinasis sekmadienis–caro įsakymu buvo sušaudyta taiki žmonių demonstracija, ėjusi prašyti malonių iš caro. Revoliucijos uždaviniai

1. Nuversti patvaldystę.

2. Paskelbti Rusiją demokratine respublika.

3. Panaikinti dvarininkinę žemėvaldą ir kitas feodalizmo liakanas žemės ūkyje.

4. Įvesti 8–ių valandų darbo dieną.

5. Suteikti plačias demokratines teises ir laisves.

I 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas

Streikų ir demonstracijų laikotarpis. Šiame laikotarpyje bolševikai ir menševikai išsiaiškino savo požiūrius į vykstančius įvykius. Bolševikai

III–ame suvažiavime Londone, menševikai–Lozanoje. Ir vieni, ir kiti įvykius apibūdino kaip buržuazinę revoliuciją. Bolševikai laikėsi nuomonės, kad hegemonu turi tapti proletariatas. Menševikai aiškino, kad vadovas turi būti buržuazija–jie buvo teisūs. Skyrėsi ir jų požiūriai į revoliucijos tęstinumą. Bolševikai teigė, kad revoliucija turi peraugti į socialistinę, todėl po buržuazinės revoliucijos valdžią turinti paimti koalicinė vyriausybė, sudaryta iš buržuazijos ir socialdemokratų atstovų. Menševikai manė, kad socialistinė revoliucija Rusijoje įmanoma tik po kokio 100 metų, todėl valdžią turi paimti buržuazija. II 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas

Menševikai kovos forma laikė politinį streiką, bolševikai, pripažindami ir politinį streiką, aukščiausia kovos forma laikė ginkluotą sukilimą. Menševikai didžiausią įtaką turėjo Peterburgo darbininkams, todėl įvykiai čia klostėsi palyginti taikiai. Bolševikai didžiausią įtaką turėjo

Maskvos darbininkams, todėl čia įvykiai klostėsi daug audringiau.

Spalio pradžioje Maskvoje prasidėjo politinis streikas, tapęs visos

Rusijos politiniu streiku. Išsigandęs caras spalio 17 d. išleido manifestą, kuriame pažadėjo sušaukti atstovaujamąjį įstatymų leidimo organą–Valstybės

Dūmą, taip pat pažadėjo suteikti demokratines teises ir laisves. Buržuazija šiais pažadais pasitenkino ir iš kovos pasitraukė. Gruodžio mėnesį bolševikų iniciatyva Maskvoje prasidėjo ginkluotas sukilimas. Ginkluoti sukilimai taip pat vyko Rostove prie Dono, Ufoje, Tambove, kai kuriuose „nacionaliniuose pakraščiuose”. Tačiau armija neperėjo į sukilėlių pusę, kaimas taip pat to neparėmė, todėl ginkluoti sukilėliai pralaimėjo.

Prasidėjo žiaurios represijos, revoliucija ėmė slūgti. III 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas

Šiame laikotarpyje buvo nemažai lokalinių, izoliuotų valstiečių maištų–būdavo grobstomas ponų turtas–tai buvo tiesiog plėšikavimas. Buvo ir atskirų karinių dalinių maištų. Į kovą įsijungė smulkių įmonių darbininkai.

Tačiau pavojaus caro valdžiai šis judėjimas jau nebesudarė.

Pralaimėjimo priežastys

1. Darbininkai buvo neorganizuoti, jų partija–susiskaldžiusi, be to, vieni darbininkai buvo per silpni nuversti caro valdžią. Buržuazija, kurį laiką buvusi sąjungininku, pasitraukė, pasitenkino malonėmis.

2. Armija dar tebevykdė savo funkcijas ir gynė valdžios interesus.

3. Carui padėjo užsienio valstybės.

Revoliucijos pasekmės

1. Nors ir labai apribotomis teisėmis, bet buvo sušaukta atstovaujamoji institucija–Valstybės Dūma.

2. Valstiečiams panaikinti išperkamieji mokesčiai.

3. Pradėta vykdyti nauja buržuazinė Stolypino žemės reforma. Stolypino reforma Rusijoje

Didžiausia Rusijos bėda–reformos pradedamos, bet nebaigiamos. 1861 m.

žemės reforma taip pat buvo dalinė–paliktas pagrindinis stabdys–dvarininkinė žemėvalda, taip pat–valstiečių bendruomenė. Rusijos valstiečiai neturėjo privatinės teisės į žemę, todėl jos negalėjo parduoti.

Tai trukdė kapitalistinių ūkių formavimuisi. Todėl pagrindinis Stolypino žemės reformos uždavinys buvo panaikinti bendruomenę, sudaryti sąlygas kapitalizmui žemės ūkyje vystytis.

Be to, carui buvo reikalinga nauja atrama kaime, nes valstiečiai, įsijungę į revoliuciją, pasirodė nepatikimi. Ta atrama turėjo tapti kulokai (buožės). Žemė tapo privatine valstiečio nuosavybe. Taip buvo pakirstas bendruomenės pamatas. Valstiečiai gavo teisę keltis į vienkiemius, gauti dirbamos žemės vienoje vietoje šalia vienkiemio. Jie gavo teisę keltis į

Rusijos pakraščius (daugiausia–į Sibirą, kur buvo daug laisvų žemių).

Keliantis į vienkiemius arba į pakraščius reikėjo daug pinigų, todėl šia teise galėjo pasinaudoti tik maža valstiečių dalis. Dauguma valstiečių nenorėjo ardyti bendruomenės, todėl kėlimasis į vienkiemius kartais būdavo atliekamas jėga.

Stolypino reforma sudarė daug palankesnes sąlygas vystytis kapitalistiniams santykiams žemės ūkyje, tačiau panaikinti žemės ūkio atsilikimo nepajėgė. Reforma liko neužbaigta, nes buvo apeitas svarbiausias klausimas–dvarininkinė žemėvalda. Pirmasis pasaulinis karas

Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys

1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis, sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu, ir šalių, nesenai į jį įstojusių.

2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.

Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūziją išstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalinti

Anglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijos kolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12

kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją.

Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją, sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose.

Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekė užgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją.

Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių.

Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius.

Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusams isitvirtinti Balkanuose.

Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje.

Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltos visos šios šalys. I Pasaulinio karo pasekmės

Didžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trys imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrė daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija,

Suomija, Lenkija.

I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas, daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karo pasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova už taiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas.

Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos II

Pasaulinio karo. kilimui.

Pirmasis pasaulinis karas Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys

1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis, sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu, ir šalių, nesenai į jį įstojusių.

2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.

Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūziją išstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalinti

Anglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijos kolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12

kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją.

Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją, sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose.

Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekė užgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją.

Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių.

Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius.

Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusams isitvirtinti Balkanuose.

Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje.

Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltos visos šios šalys.

I Pasaulinio karo pasekmės

Didžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trys imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrė daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija,

Suomija, Lenkija.

I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas, daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karo pasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova už taiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas.

Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos II

Pasaulinio karo. kilimui. Europos perdalijimas po Versalio taikos

1919 m. Versalio sutartimi buvo pakeistos kai kurių valstybių sienos.

Pasikeitė Voketijos–Lenkijos siena–Lenkijai grąžintas Gdanskas, Aukštutinė

Silezija, Pamarys. Lenkija gavo išėjimą į Baltijos jūrą. Kai kurios

Vokietijos teritorijos buvo atiduotos Danijai (Šlezvigas ir Holšteinas).

Prancūzija iš Vokietijos atsiėmė Elzasą, Lotaringiją, atplėšė Saro sritį. Besarabija buvo priskirta Rumunijai. Vakarų Ukraina, Vakarų

Baltarusija ir Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai. Vasario revoliucijos Rusijoje

Buržuazinės–demokratinės Vasario revoliucijos priežastys buvo tokios pat, kaip 1905–1907 m. revoliucijos. Tai–caro patvaldystė, dvarininkų žemėvalda, demokratijos nebuvimas. Visus prieštaravimus Rusijoje pagilino I

Pasaulinio Jo metu carizmas parodė visišką savo bejėgiškumą, todėl buržuazija ėmė atvirai parėjinėti į opoziciją carui. Ji pradėjo reikalauti, kad caras buržuazinių partijų pagrindu sudarytų pasitikėjimo vyriausybę, kuri remtųsi Dūma. Tačiau caras atsisakė tą padaryti, o Dūmą išvaikė.

Tuo metu caro rūmuose didelę įtaką turėjo visokie perėjūnai, karjeristai (su Rasputinu priešakyje). Ministrų Kabinetas grobstė iždo lėšas, caro rūmuose veikė net išdavikai, kurie išduodavo karines valstybės paslaptis.

Buržuazija pradėjo ruošti sąmokslą prieš carą. Prie sąmokslininkų prisidėjo ir caro brolis Michailas. Jų tikslas buvo priversti Nikolajų II

atsisakyti sosto sūnaus naudai, regentu paskiriant Michailą (palyginti pažangų). Sąmokslininkai buvo išaiškinti, jiems tepavyko užmušti Rasputiną.

Visa tai rodė, kad buržuazija ėmė siekti carizmo nuvertimo.

Karas visiškai sužlugdė Rusijos ūkį. Prasidėjo badas, nes į karą išėjo apie pusė darbingų kaimiečių, sumažėjo dirbamų žemių plotai. Nors grūdų atsargos Rusijos pakraščiuose ir buvo didelės, bet į centrą jų nebuvo įmanoma pristatyti, kadangi karo metais visiškai sutriko geležinkelis.

Masiškai užsidarinėjo gamyklos, nes trūko kuro, žaliavų. Prasidėjo nedarbas, sutriko finansų sistema. Viena karo diena Rusijai kainavo 50 mln rublių, todėl buvo imta leisti poperinius pinigus, krito rublio vertė.

Prasidėjo spekuliacija. Ūkio suirutė į kovą kėlė milijonus žmonių. Dar viena priežastis, paspartinusi revoliuciją, tai–antikarinės nuotaikos ne tik tarp civilių, bet ir tarp kareivių, nes karas užsitęsė, o Rusija buvo ant pralaimėjimo slenksčio. Kareiviai buvo basi, alkani, jie pradėjo masiškai bėgti iš fronto, kai kuriuose fronto ruožuose net broliavosi su vokiečiais. Dėl visų šių priežasčių ir kilo antroji Rusijos revoliucija.

Revoliucijos uždaviniai buvo tokie pat, kaip ir pirmosios revoliucijos: nuversti patvaldystę, paskelbti demokratinę respubliką, įvesti 8–ių valandų darbo dieną, panaikinti dvarininkinę žemėvaldą, suteikti demokratines laisves ir teises. Dvivaldystė Rusijoje

Dar vykstant revoliucijai ėmė kurtis tarybos. Vasario 27 d. buvo išrinkta Petrogrado taryba. Bolševikai rinkimus pralaimėjo, daugumą taryboje turėjo menševikai ir eserai. Šią tarybą rėmė 200.000 Petrogrado kareivių įgula. Taryba tapo realia miesto valdžia. Tačiau paimti į savo rankas visos Rusijos valdžią taryba nenorėjo, nes menševikai laikėsi nuomonės, kad valdžią paimti turi buržuazija. Todėl taryba leido sudaryti buržuazinę Laikinąją vyriausybę. Vyriausybė buvo sudaryta iš Dūmos deputatų, jos vadovu tapo kunigaikštis Lvovas. Petrograde susidarė dvivaldystė.

Bolševikai ir toliau laikėsi nuomonės, kad buržuazinė revoliucija turi peraugti į socialistinę. Dar savo balandžio tezėse Leninas numatė du perėjimo kelius: taikų arba ginkluotą. Norint pereiti taikiu keliu, jo nuomone, reikėjo bolševizuoti tarybas ir pradėti socialistinius pertvarkymus. Todėl bolševikai iškėlė šūkį „Visa valdžia taryboms!”. O

jeigu sąlygos pasikeistų, reikia ruoštis ginkluotam sukilimui. Vienaip ar kitaip, bet bolševikų uždavinys buvo paimti valdžią į savo rankas. Vasario revoliucijos pasekmės

1. Panaikinta caro patvaldystė.

2. Rusija paskelbta demokratine respublika.

3. Legalizuotos visos partijos (ir bolševikų), iš kalėjimų paleisti tūkstančiai politkalinių.

4. Paskelbtos demokratinės teisės ir laisvės. 1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje

Rusijos liaudis iš Laikinosios vyriausybės laukė labai daug. Visų pirma, tikėtasi, kad Rusija išstos iš karo. Ypatingai to norėjo kareiviai.

Valstiečiai laukė, kad kuo greičiau būtų panaikinta dvarininkinė žemėvalda.

Tačiau Laikinoji vyriausybė nedarė nei vieno, nei kito. Dar balandžio mėnesį Lvovo vyriausybė sąjungininkams paskelbė, kad Rusija toliau dalyvaus kare. Tai sukėlė didžulį Rusijos žmonių nepasitenkinimą. Kilo vyriausybės krizė, buvo pakeistas ministras pirmininkas ir kai kurie ministrai.

Premjeru tapo Kerenskis. O žemės klausimą Laikinoji vyriausybė ruošėsi spręsti steigiamajame suvažiavme, kuris turėjo būti sušauktas pasibaigus karui.

Normaliomis sąlygomis toks vyriausybės sprendimas gal ir būtų teisingas, bet tuo metu Rusija buvo tarsi parako statinė, pasiruošusi sprogti. Tai buvo Laikinosios vyriausybės klaidos, kuriomis puikiai sugebėjo pasinaudoti bolševikai. Jie žadėjo, kad, paėmę valdžią, nedelsiant nutrauks karą ir žemę išdalins valstiečiams.

Liepos mėnesį Kerenskio vyriausybė pradėjo demokratinių jėgų puolimą.

Petrogrado taryba tam pritarė, todėl bolševikai nuėmė šūkį „Visa valdžia taryboms!”. VI–as bolševikų partijos suvažiavimas, įvykęs liepos mėnesį, priėmė nutarimą ruoštis ginkluotam sukilimui.

Pirmame visos Rusijos tarybų suvažiavime laimėjo menševikai.

Bolševikai suprato, kad legaliu poltiniu keliu jie į valdžią neateis.

Spalio mėnesį jie pradėjo ruoštis ginkluotam perversmui. Buvo sudarytas

Karinis Revoliucinis Komitetas (KRK), kuris turėjo paruošti sukilimą pagal

Lenino sudarytą planą. Plano esmę sudarė staigus puolimas, visų strateginių taškų (pašto, telegrafo, stočių, tiltų) užėmimas. Sukilimo ruošimui vadovavo L. Trockis.

Ne visi CK nariai buvo už ginkluotą perversmą. Tam priešinosi

Zinovjevas ir Kamenevas. Savo abejones jie išspausdino viename menševikų laikraštyje. Taip buvo atskleistas ruošiamo perversmo planas. Spalio 24 d.

vyriausybė pradėjo bolševikų puolimą (užėmė štabus…), todėl bolševikai iškart pradėjo ginkluotą perversmą. Perversmas baigėsi spalio 26 d. Žiemos rūmų šturmu. Laikinoji vyriausybė buvo areštuota, Kerenskis pabėgo. Valdžią į savo rankas paėmė bolševikai.

Tą pačią dieną prasidėjo II Rusijos tarybų suvažiavimas, kuris paskelbė, kad nuo šiol visa valdžia pereina į suvažiavimo rankas. Išrinkti valdžios organai. Darbui tarp suvažiavimų aukščiausia valdžia tapo visos

Rusijos Centro Vykdomasis Komitetas. Į jį, be bolševikų, buvo išrinkta keletas menševikų ir kairiųjų eserų. Vykdomuoju valdžios organu tapo

Liaudies Komisarų Taryba, į kurią įėjo tik bolševikai.

II suvažiavimas priėmė dekretus dėl žemės ir taikos. Bolševikai atsidūrė valdžioje. Pilietinis karas Rusijoje

Tuoj po ginkluoto sukilimo nuverstų sluoksnių atstovai, absoliuti dauguma karininkų, didžioji dalis kazokų, nemažai valstiečių stojo į pasipriešinimo kelią. Prasidėjo pilietinis karas. Rusija susiskirstė į dvi stovyklas: baltuosius ir raudonuosius.

Pirmas karo etapas truko iki 1918 m. kovo mėnesio. Šį etapą bolševikai laimėjo, nes, pradėję vykdyti žemės reformą, į savo pusę patraukė didžiąją dalį valstiečių. Tačiau 1918 m. pavasarį vyriausybė įvedė maisto produktų diktatūrą–masiškai iš valstiečių ėmė atiminėti maisto produktus. Kaimuose sovietų valdžia praktiškai buvo panaikinta ir atiduota varguomenės komitetams, turėjusiems didžiulius įgaliojimus. Tai sukėlė naują pasipiktinimo bangą kaime.

1918 m. pavasarį prasidėjo naujas pilietinio karo etapas. Bolševikų padėtį sunkino tai, kad prie Volgos ir Sibire sukilo čekų belaisvių pulkai.

Į kai kuriuos Rusijos uostus įplaukė užsienio valstybių laivai. Sovietų valdžios likimas sprendėsi Rytuose, Pietuose, prie Petrogrado, prie Dono, susidarė fronto žiedas. Ypatingai pavojinga padėtis susiklostė Rytuose.

Ufoje buvo įkurta Ufos direktorija–tarsi atskira valstybė, kuriai vadovavo buvęs caro admirolas Kolčakas.

1918 m. vasarą–1919 m. pavasarį visos bolševikų jėgos buvo mestos prieš Kolčaką. Tuo laiku Rusija buvo paskelbta karo stovykla, veikė karo meto įstatymai, prasidėjo žiaurios represijos–įvestas raudonasis teroras.

1919 m. pavasarį Kolčako armija buvo sutriuškinta, jai mėginant susijungti su Denikino kariuomene, veikusia Pietuose. 1919 m. buvo ypatingai sunkūs:

itin aršios kovos vyko Pietuose (Ukrainoje). Denikinas jau buvo priėjęs prie Tulos (netoli Maskvos), Judeničius kelis kartus puolė Petrogradą. 1920

m. pradžioje Pietų frontas buvo likviduotas, Denikinas sumuštas. Jo armijos likučiai pasitraukė į Krymą, kur jiems vadovauti ėmė Vrangelis. 1920 m.

balandį puolimą prieš Sovietų Rusiją pradėjo Lenkija. Tuo pasinaudojęs, puolimą pradėjo ir Vrangelis. Karas su Lenkija pasibaigė Rygos sutartimi, pagal kurią Lenkija gavo Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, o Vrangelis buvo sumuštas.

Pilietinis karas baigėsi 1922 m., kai prie Rusijos buvo prijungta

Tolimųjų Rytų Respublika.

Viena iš priežasčių, dėl kurių bolševikai laimėjo–pačių baltųjų politika. Kadangi rajonuose, kuriuose įsitvirtindavo baltieji, iš valstiečių būdavo atimamos žemės, tai paskui juos nėjo valstiečiai. Be to,

Kolčakas siekė atkurti monarchiją, o Rusijoje tokios idėjos nebebuvo gajos.

Antra priežastis–bolševikai sugebėjo sukurti drausmingą daugiamilijoninę kariuomenę. Trečia priežastis–žiaurios represijos įbaugino žmones. Reikia pripažinti, kad dalis Rusijos žmonių, ypač jaunimas, patikėjo komunizmo idėjomis, geresne ateitimi, kurią bolševikai žadėjo sukurti per labai trumpą laiką. Dar viena priežastis–baltieji nesulaukė aktyvios užsienio valstybių paramos. Jie gaudavo ginklų, pinigų, tačiau nė viena užsienio šalis, išskyrus Lenkiją, atviros intervencijos nepradėjo, Sovietų Rusijai karo nepaskelbė. Karinis komunizmas Rusijoje

Pilietinio karo metais buvo įvesta žiauri ekonominė politika, gavusi karinio komunizmo vardą. Tai buvo tarsi komunizmo ir karinės diktatūros mišinys, kurio esmę sudarė:

1. Maisto produktų nusavinimas iš valstiečių. Už nusavintus produktus praktiškai nebūdavo atlyginama.

2. Uždrausta prekyba šalies viduje. Įvestas maisto ir pramoninių prekių paskirstymas per darbovietes. Pinigai nebeteko savo funkcijų.

3. Suvalstybinta visa pramonė, net smulkios įmonės. Tuo padėtas pamatas komandiniam–administraciniam valdymui atsirasti. Panaikinta įmonių ūkiskaita, bet koks jų savarankiškumas. Įvesta darbo prievolė (visiems luomams, moterims). Tie, kas neatlikdavo darbo prievolės, negaudavo maisto produktų.

4. Įvestas nemokamas transportas, teatras, komunalinės paslaugos, laikraščiai. 1919 m. pabaigoje buvo net priimtas nutarimas nemokamai aprūpinti rūbais.

5. Darbo apmokėjime įvestas lygiavos principas (dirbk nedirbęs–gausi tiek pat).

Karinio komunizmo pasekmės buvo baisios:

1. Valstiečiai sumažino dirbamos žemės plotus, nustojo auginti gyvulius. Valstiečiai tą darė, žinodami, kad viskas, ką jie sukurs, bus atimta. Dėl to šalyje prasidėjo baisus badas.

2. Visiškai smuko darbo našumas, nes lygiavos principas neskatino gerai dirbti. Dėl to nepaprastai sumažėjo pačių būtiniausių prekių.

Rusijoje prasidėjo sukilimai, maištai. Sukildavo ne tik valstiečiai, bet ir miestiečiai. Ypatingai grėsmingas buvo Kronštato jūreivių maištas. Sovietų valdžiai iškilo rimtesnis nei pilietinio karo metais pavojus. NEP’as ir jo esmė

Per pilietinį karą Rusijoje buvo vykdoma pragaikštinga karinio komunizmo politika, po kurios valstiečiai smarkiai sumažino dirbamos žemės plotus, nustojo auginti gyvulius, kilo baisus badas, miestuose dėl lygiavos principo labai krito darbo našumas, nepaprastai sumažėjo pačių būtiniausių prekių, vyko sukilimai ir maištai. Taigi, būtina buvo nauja ekonominė politika.

1921 m. X partijos suvažiavime tokia ekonominė politika–NEP–ir buvo priimta. Šios politikos esmę sudarė:

1. Maisto produktų nusavinimo pakeitimas natūriniu mokesču, kurio apimtis buvo dukart mažesnė už oficialią nusavinimo apimtį. Be to, mokesčio dydis buvo konkretus ir valstiečiai jį žinojo iš anksto. Taip valstiečiai vėl atgavo interesą našiau ūkininkauti, nes likusi nuo mokesčio produktų dalis priklausė jiems. Valstiečiai netgi gavo teisę nuomoti žemę ir naudoti joje samdomą darbo jėgą, nors tai ir buvo „Dekreto dėl žemės” laužymas.

2. Leidimas prekiauti. Karo metais, bijant spekuliacijos, buvo įvesta paskirstymų per darbovietes sistema. Dabar vėl galima buvo laisvai prekiauti, tik užsienio prekyba pasiliko valstybės monopoliu.

3. Pramonės liberalizacija ir dalinė denacionalizacija. Smulkiosios ir vidutinės įmonės tapo nuomos objektu–jas nuomoti galėjo ir užsieniečai, užsienio firmos. Įmonėms, likusioms valstybės žinioje, nustota komanduoti–suteikta ūkiskaita, savarankiškumas.

4. Darbo prievolės, lygiavos apmokėjime principo, įvairių nemokamų patarnavimų panaikinimas. Tai padarius vėl ėmė kurtis darbo biržos.

NEP’as teišsilaikė iki III–ojo dešimtmečio pabaigos, nors, priimant šią ekonominę politiką, Leninas teigė, kad ji bus tvirta ir ilgalaikė.

Tačiau ir per trumpą savo egzistavimo laiką NEP’as spėjo duoti puikių rezultatų. Jau 1925 m. (t.y.–po keturių metų!) pasėlių plotas pasiekė 1913

m. lygį, o gyvulių skaičius net viršijo prieškarinį. Tuo pat metu Rusijos pramonė jau pajėgė aprūpinti gyventojus visomis būtiniausiomis prekėmis.

Išnyko eilės, sėkimingai įveikta finansnė krizė (milžiniška infliacija)–1922 m. išleista tvirta valiuta–červoncas. Atsigavo susisiekimas: atstatytas geležinkelis, tvarkomi keliai. Ėmė formuotis prekių biržos, vykti įvairios komercinės mugės. Žodžiu, NEP’o politika buvo tikras atokvėpis porevoliucinėje sovietų istorijoje. Tik gaila, kad jis taip trumpai tegyvavo–iki 1927 m. Paskutinių Lenino straipsnių idėjos

Paskutiniuose savo straipsniuose ir laiškuose Leninas galutinai suformavo socializmo sukūrimo planą. Straipsnyje „Apie kooperaciją” jis nurodė, kad būtina kooperuoti (kolektyvizuoti) žemės ūkį–tai, jo nuomone, yra būtina socializmo įgyvendinimo sąlyga. Straipsniuose „Apie socialistinį lenktyniavimą”, „Verčiau mažiau, bet geriau” Leninas įrodinėjo industrializacijos būtinumą.

Nemaža dėmesio jis skyrė ir kultūrai–kultūrinei revolucijai (pvz., straipsnyje „Puslapiai iš dienoraščio”). Priešmirtiniame savo laiške suvažiavimui (taip ir pavadintame) Leninas perspėjo partiją dėl Stalino, kaip kandidato užimti jo postą.

Jis įspėjo, kad „šis virėjas gamins tik aštrius patiekalus”, nes yra itin nuožmaus charakterio ir labai siekiantis valdžios, egoistas ir savanaudis. Deja, Stalinui pasisekė–„laiškas suvažiavimui” suvažiavimo nepasiekė. Stalino valdžia

Po Lenino mirties į valdžią, pasiremdamas senais bolševikais, kuriuos vėliau sunaikino, atėjo Stalinas. III-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmė formuotis stalininė valdymo sistema, kuomet Stalinas ėmėsi avantiūristinių savo planų įgyvendinimo. Tiek centre, tiek vietose jis kūrė sau ištikimą valdymo aparatą. Iš svarbiausių postų šalino buvusius Lenino bendražygius ir bendraminčius, vėliau su jais net fiziškai susidorojo. Prasidėjo bet kokios opozicijos persekiojimas. Lagerių sistema Rusijoje pradėjo veikti jau 1918 m.–pirmieji lageriai sukurti Solovkų salose, buvusiame vienuolyne.

Stalinas šią sistemą ištobulino, sukūręs galingą biurokratinį, aklai jam paklusnų aparatą, paremtą baime, melu ir išdavystėmis. Jo veikla skaudžiai atsiliepė ir ūkiui, nes iš gamybininkų buvo atimamas bet koks savarankiškumas. Vienas po kito kuriami nerealūs planai žlugdė gamybines šalies jėgas, visiškai smuko žemės ūkis.

Paskutinysis mėginimas įveikti stalininės sistemos ir asmens kulto formavimąsi buvo 1934 m. XXII partijos suvažiavimas, kurio metu slaptu balsavimu Stalinas nebuvo išrinktas genseku. Į istoriją šis suvažiavimas įėjo „sušaudytojo suvažiavimo” vardu–tai reikia suprasti pažodžiui.

IV dešimtmečio viduryje–antroje pusėje prasidėjo siaubingos represijos. Pradėti persekioti seni leniniečiai, itin nukentėjo inteligentija, supratusi, kur ritasi šalis. Buvo nužudytas Kirovas.

Baudžiamajame kodekse mirties bausmė buvo numatyta net asmenims, teturintiems 12 metų, maža to, netgi šeima tapo atsakinga už jos nario nusikaltimą. Atsirado „liaudies priešo” sąvoka, surastas ir socialistinei sistemai būtinas priešo įvaizdis–tarptautinis imperializmas. Visa šalis atsidūrė neapsakomos baimės būsenoje. SSRS ekonomika laikėsi tik dėka neapmokamo milijonų kalinių darbo. Prasidėjus kolektyvizacijai, labai nukentėjo valstietija. Stalinas sugebėjo sunaikinti visą gynybinę šalies sistemą–1937–38 m. buvo sunaikinta 80% karininkijos–neliko karo vadų. Tokie dalykai negalėjo atsiliepti ir tarptautiniam SSRS autoritetui. Maža to,

1939 m. Stalinas tapo dar ir Hitlerio sąjungininku. SSRS industrializacija

1925 m. po NEP’o politikos Rusijos (jau Sovietų Sajungos) pramonė pasiekė ikikarinį lygį. Todėl iškilo klausimas dėl tolesnio jos plėtojimo.

1928 m. XIV partijos suvažiavime buvo priimtas industrializacijos planas, pagal kurį numatyta kompleksiškai vystyti visą šalies ūkį: žemės ūkį, pramonę, transportą, energetiką. Planas buvo realus ir moksliškai pagrįstas, jam pritarė ir Stalinas, kuris, deja, kuo toliau, tuo labiau ėmė krypti nuo plano į šalį. Taip priimant 1–ąjį 1928–1932 m. penkmečio planą, vietoje kompleksinio ūkio vystymo tepasiliko stambiosios pramonės vystymas.

Specialstai tuo buvo labai pasipiktinę, tačiau Stalinas juos „įtikino” ir jie „liko patenkinti”.

Pirmasis penkmetis turėjo padėti industrializacijos pamatus. Turėjo būti pradėtos kurti naujos pramonės šakos (mašinų, chemijos etc), turėjo būti pastatyta apie 1500 įmonių. Kadangi planų įgyvendinimui trūko lėšų, tai eilinį kartą paskolų forma buvo apiplėšta sovietinė liaudis. Vykdant industrializaciją, labai intensyviai buvo naudojamas kalinių darbas, buvo statomi dideli koncentracijos lagerių kompleksai (pvz., Belomorkanalas).

Dauguma I–ojo penkmečio įmonių buvo aprūpinama užsienietiškais įrenginiais, darbams būdavo kviečiami užsienio specialistai. Visa tai labai brangino statybas, gamybą.

II–ajame penkmetyje (1933–1937 m.) padėtis pasikeitė. Plačiai pradėti naudoti savos gamybos įrengimai, tačiau jų techniniai rodikliai buvo daug žemesni už importinius analogus.

Išties per šiuos du penkmečius padaryta daug: sukurta mašinų, chemijos pramonė, atgaivinta metalurgija, nutiesta daug magistralių, tačiau visa tai buvo panašu į Pyro pergalę. Suteikus prioritetą sunkiajai pramonei, žlugo kitos pramonės šakos ir žemės ūkis. SSRS kolektyvizacija

Pagal Lenino socializmo statybos planą, be industrializacijos labai svarbi sąlyga buvo kolektyvizacija žemės ūkyje. Tačiau kolektyvizaciją jis buvo numatęs paskutinei kūrimo stadijai, į ją turėjo būti eita palaipsniui, per kooperaciją, arteles, komunas. Be to, kolektyvizacijai reikalingas geras techninis pagrindas ir valstiečių sąmoningumas. Taip visą kolektyvizaciją suprato Leninas. Tačiau viso to III–ajame dešimtmetyje

Rusijoje tikrai nebuvo.

Nežiūrint į tai, 1927 m. XV partijos suvažiavimas nutarė eiti kolektyvizacijos keliu. Istorija parodė, koks tai buvo avantiūristinis sprendimas. Galbūt Stalinui atrodė, kad, suvarius valstiečius į kolūkius, bus socializmas. Kita vertus, iš kolūkių galima lengvai atimti grūdus, o valstiečiai tam priešindavosi. Todėl 1928 m. prasidėjo kolektyvizacija.

Pirmieji kolūkiečiai, suprantama, buvo paskutiniai varguoliai, neturėję ką prarasti. Vidutiniai valstiečiai laukė, todėl buvo priimtas nutarimas dėl buožių, pagal kurį pasiturinčius valstiečius išbuožindavo ir masiškai tremdavo į Sibirą, kitus tolimus šalies regionus.

Todėl 1929 m. į kolūkius jau buvo suvaryta daugiau kaip pusė valstiečių, 1932 m.–virš 80%, o 1937 m., kai kolūkiuose jau buvo 93%

valstiečių, kolektyvizacija buvo baigta. Badas SSRS

Vykdant kolektyvizaciją, valstiečiai masiškai naikino gyvulius, kad šie neatitektų kolūkiams. Tai buvo itin sunkus smūgis gyvulininkystei. Tuo pat metu sunaikinta ir daugybė žemės ūkio padargų. Kadangi valstybė nepajėgė techniškai aprūpinti kolūkių, tai smuko darbo našumas, labai krito derlingumas. 1932 m. pagrindiniuose Sovietų Sąjungos rajonuose–Kaukaze,

Pavolgyje, Ukrainoje–užderėjo neblogas grūdų derlius. Tai, kas su jais buvo padaryta, iliustruoja nepaprastai siaubingą sistemą, kurios priešakyje stovėjo Stalinas–visi grūdai, nepaliekant nė sėklai, buvo atimti ir parduoti užsieniui, nors grūdų kainos tada buvo palyginti žemos. Už gautus pinigus buvo pripirkta įrengimų, nuėjusių šuniui ant uodegos–stovėdami po atviru dangumi jie supuvo arba buvo išvogti. Nelikus grūdų, šalyje prasidėjo baisus badas. Tikslaus mirusiųjų skaičiaus niekas nežino, nes statistikos nėra. Tačiau daugelis užsienio tyrinėtojų mano, kad 1932–1933

m. Sovietų Sąjungoje išmirė ne mažiau 5 milijonų žmonių. Reparacijų klausimas po Versalio taikos

Po Versalio sutarties pasirašymo Vokietijai buvo nustatytos 132

milijardų aukso markių reparacijos. Daugiau kaip pusę tos milžiniškos sumos turėjo gauti Prancūzija. 1921 m. Vokietija padarė pirmuosius įnašus, tačiau dėl ekonominių sunkumų paprašė atidėti mokėjimą. 1923 m. sausio mėnesį prancūzų ir belgų kariuomenės užėmė Rūro sritį–pagrindinį vokiečių sunkiosios pramonės rajoną. Oficialiai buvo skelbiama, kad norima Vokietiją priversti mokėti reparacijas, o iš tikrųjų Prancūzija norėjo Pareinio žemes atplėšti nuo Vokietijos ir palaužti pramoninę vokiečių galybę.

Vokietija neturėjo jėgų priešintis, o Prancūzija naudos negavo, nes

Rūro gyventojai atsisakė dirbti. Prancūzija buvo priversta trauktis. 1924

m. vasarą Londono konferencijoje buvo priimtas vadinamasis Daueso planas, numatęs užbaigti Rūro srities okupaciją, atnaujinti reparacijų mokėjimą,

Vokietijai suteikiant dideles Amerikos ir Anglijos bankų paskolas.

1930 m. pradžioje buvo pasiektas naujas susitarimas dėl reparacijų–Jungo planas. Reparacijų suma buvo smarkiai sumažinta, o mokėjimas išdėstytas 57–iems metams (iki 1989 m.). Visą pasaulį apėmusi didžioji ekonominė krizė Jungo planą padarė bevertį. 1932 m. Vokietija galutinai atsisakė mokėti. Nors Prancūzija protestavo, bet jos nepalaikė nei Anglija, nei Italija, nei JAV. Reparacijos mažai naudos tedavė

Prancūzijai, tačiau Vokietijoje jos stiprino revanšistines nuotaikas. Lokarno susitarimai

Nesėkminga Rūro avantiūra susilpnino Prancūzijos įtaką Europoje. 1925

m. rudenį Lokarno mieste (Šveicarijoje) buvo pasirašytas vadinamasis garantinis paktas, kuriuo Vokietija, Prancūzija ir Belgija tarpusavio sienas pripažino amžinomis ir neliečiamomis, pasižadėjo viena kitos neužpulti, o ginčytinus klausimus spręsti derybomis. Susitarimą garantavo

Anglija ir Italija.

Lokarne Vokietija taip pat pasirašė sutartis su Lenkija ir

Čekoslovakija dėl jėgos nenaudojimo ir taikaus ginčų sprendimo. Tačiau šį susitarimą garantavo tik Prancūzija. Anglija ir Italija nenorėjo jo garantuoti–kariauti su Vokietija, jei ši užpuls savo rytinius kaimynus.

Lokarno sutartys sumenkino Prancūzijos vaidmenį Europoje, bet taip ji norėjo nuraminti Vokietiją ir paskatinti ją atsisakyti revanšo. 1926 m.

Vokietija įstojo į Tautų Sąjungą.

1928 m. Paryžiuje 15 valstybių (tarp jų Prancūzija ir Vokietija)

pasirašė Briano–Kelogo paktą, kuriuo atsisakė karo kaip politikos priemonės ir visus ginčus įsipareigojo spręsti taikiai.

Lokarno politika pasirodė bevaisė, nes 1929 m. prasidėjusiai ekonominei krizei skaudžiausiai palietus Vokietiją, čia sustiprėjo kraštutiniai revanšistai. 1933 m. valdžią paėmė Hitleris, kuris atvirai laužė Versalio sutarties numatytus apribojimus, nepaisė nei Lokarno sutarčių, nei Tautų Sąjungos įstatų. Tautų Sąjunga

III dešimtmetyje savotišku pasaulinės diplomatijos centru tapo Ženeva.

Ten kasmet rudenį posėdžiaudavo visuotinis Tautų Sąjungos susirinkimas–asamblėja. Kartais, reikalaujant vienai ar kelioms valstybėms, būdavo šaukiamos neeilinės asamblėjos sesijos. Tautų Sąjunga buvo Versalio sistemos palaikymo priemonė, bet ji pasirodė mažai veiksminga. Valstybėms, užpuolusioms savo kaimynus, privalėjo būti taikomos ekonominės ir karinės sankcijos, tačiau tarptautinės ginkluotosios pajėgos taip ir nebuvo sukurtos.

Tautų Sąjungai pavykdavo išspręsti kai kuriuos antraeilius klausimus, tačiau ji nesugebėjo niekuo padėti masiškai turkų naikinamiems armėnams ir graikams. Tautų Sąjunga negalėjo išspręsti ir Lietuvos–Lenkijos ginčų dėl

Vilniaus. Visiškas Tautų Sąjungos bejėgiškumas išryškėjo IV dešimtmetyje, kai Italija, Japonija ir Vokietija ėmė atvirai laužyti Versalio sistemą. Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS

Didžiosios valstybės ilgai nenorėjo pripažinti SSRS. Jos manė, kad bolševikai nesugebės išsilaikyti, tikėjosi priversti Sovietus sumokėti carinės Rusijos skolas. Ypač skolų grąžinimu buvo suinteresuoti prancūzai.

Nepripažinimo politika buvo pasmerkta, nes tarp didžiųjų valstybių nebuvo vienybės. Ilgiausiai (iki 1933 m.) SSRS nepripažino Amerika.

Anglijos vyriausybei didelį spaudimą darė verslininkai, norėję pelnytis iš prekybos su Rusija. Prancūzija tikėjosi, kad, užmezgus diplomatinius santykius, Sovietai grąžins skolas. 1922 m. (anksčiausiai) Sovietų Sąjungą pripažino Vokietija, tokiu būdu norėjusi sustiprinti savo padėtį

Prancūzijos atžvilgiu. 1924–1925 m. Sovietus pripažino visos didžiosios valstybės, išskyrus JAV.

Nuo III dešimtmečio vidurio santykiai tarp SSRS ir kapitalistinių valstybių buvo taikūs, nors nepasitikėjimas, suprantama, išliko. Fašistinių diktatūrų susikūrimas Europoje

Po I Pasaulinio karo labai sustiprėjo siekimas pažaboti ar net panaikinti demokratiją. Pasaulinis karas išklibino ankstesnę visuomenės sandarą ir tikėjimą humaniškais idealais. Atgijo jėgos garbinimas ir polinkis prievarta spręsti vidaus ir užsienio politikos problemas. Labai sustiprėjęs komunistinis judėjimas turėjo būti sunaikintas, o tam reikėjo naujos ideologijos–fašizmo (fascio itališkai reiškia kuokštą, susivienijimą). Fašizmas Italijoje

Fašistų partiją 1919 m. įkūrė buvęs socialistas B. Musolinis. Iš pradžių fašistų daugumą sudarė paleisti iš armijos kareiviai ir karininkai.

Koviniai jų būriai puldinėjo darbininkų partijų ir profsąjungų patalpas.

Italijoje, kur 1919–1920 m. reiškėsi komunistinis judėjimas, kur darbininkai užiminėjo įmones, o samdiniai–dvarus, fašistai buvo reikalingi valdantiesiems sluoksniams. 1922 m. spalio mėnesį fašistai surengė žygį į

Romą. Nors vyriausybė turėjo pakankamai jėgų, kad suvaldytų ir sutriuškintų fašistus, bet jokių priemonių ji nesiėmė. Karalius Viktoras Emanuelis III

B. Musolinį paskyrė ministru pirmininku.

Pamažu visoje Italijoje buvo įvesta fašistinė Musolinio diktatūra, uždraustos visos kitos partijos ir profsąjungos. Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, ginčus tarp įmonininkų ir darbininkų ėmė spręsti valstybė. Valstybė taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūrinę ir mokslinę veiklą.

Itališkojo fašizmo aukų skaičius nebuvo didelis. Fašistai savo tisklu skelbė visų visuomenės sluoksnių interesų suderinimą. Fašizmas Vokietijoje

Vokietijoje buvo itin gajos revanšistinės idėjos. Dėl ekonominių valstybės sunkumų buvo kaltinama Versalio sistema, respublikos sukūrimas, demokratija. Vokiečų fašizmas pasižymėjo aršiu nacionalizmu–vokiečių tautos išaukštinimu.

1923 m. lapkričio mėnesį nacionalsocialistų partija, kuriai vadovavo

A. Hitleris, mėgino įvykdyti valstybinį perversmą ir likviduoti demokratiją. Tąsyk perversmas nepavyko. Hitleris buvo Musolinio mokinys, toli pralenkęs savo mokytoją. Fašizmas buvo parankus ir pramonininkams, kapitalo savininkams. Demokratija trukdė ginkluotis, siekti revanšo.

Vėl fašistinės idėjos sustiprėjo didžiosios pasaulinės ekonominės krizės (1929–1933 m.) metu. Dėl krizės naciai kaltino demokratiją, Versalio sistemą ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti valstybės vaidmenį ekonomikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Karinės pramonės vystymas pagyvintų ekonomiką ir sumažintų nedarbą.

Hitlerininkų propaganda turėjo didelį pasisekimą. 1930 m. reichstago rinkimuose jie gavo beveik 6,5 mln rinkėjų balsų. Koviniai nacistų būriai

(SA) puldinėjo komunistų ir socialdemokratų organizacijų patalpas, mušdavo ir žudydavo savo politinius priešus. 1932 m. rinkimuose naciai tapo pirmąja reichstago partija.

1933 m. sausio 30 d. nusenęs prezidentas Hindenburgas paskyrė Hitlerį

Vokietijos vyriausybės vadovu. Per keletą mėnesių naciai panaikino demokratiją, uždarė visas partijas, suėmė tūkstančius politinių priešų.

Vokietijoje įsigalėjo nacistinė diktatūra, daug žiauresnė ir pavojingesnė už itališkąjį fašizmą.

Po 1936–1939 m. fašistinė Franko diktatūra įsitvirtino ir Ispanijoje.

Prancūzija ir Anglija, nors ir turėjo rimtų ekonominių sunkumų, bet didesnių politinių sukrėtimų išvengė (Anglijoje įvesta visuotinė rinkimų teisė, pradėtos skirti didelės lėšos gyvenamųjų namų statybai, Prancūzijoje buvo įvesta 8 –ių valandų darbo diena). Bulgarijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjo autoritariniai, bet ne fašistiniai režimai. Dviejų karo židinių susidarymas

IV dešimtmečio pradžioje išsiskyrė dvi valstybės–Japonija ir

Vokietija, atvirai siekusios Versalio sistemos sulaužymo. Pirmoji ginklo griebėsi Japonija–1931 m. nepaskelbusi karo užpuolė Kiniją ir okupavo

Mandžiūriją. Užgrobimas buvo svarstomas Tautų Sąjungoje, kuri 1933 m.

pasmerkė agresiją, tačiau nei ekonominių, nei karinių sankcijų nesiėmė.

Anglija, Prancūzija ir JAV bijojo, kad japonai neužgrobtų jų valdų Rytų

Azijoje. Tačiau pasmerkimas sukėlė Japonijos įniršį. Ji išėjo iš Tautų

Sąjungos, o 1937 m. atnaujino karą su Kinija.

1933 m. pradžioje paėmęs valdžią Hitleris iškėlė tikslą–užkariauti žemių Rytų Europoje. Vakaruose buvo planuojama sutriuškinti Prancūziją, o su Anglija Hitleris tikėjosi susitarti. 1933 m. pabaigoje Vokietija išstojo iš Tautų Sąjungos, o 1935 m. paskelbė visuotinės karinės prievolės ir aviacijos atkūrimą. Akivaizdus Versalio sistemos laužymas nesukėlė Anglijos ir Prancūzijos reakcijos–buvo laikomasi nuolaidžiavimų politikos.

Pasaulyje susidarė du karo židiniai–Vokietija ir Japonija. Tarptautiniai santykiai iki II Pasaulinio karo

Nacių įsigalėjimas Vokietijoje suneramino daugumą Europos šalių. Kilo idėja sudaryti kolektyvinio saugumo sutartį. Ypač aktyvi čia buvo SSRS, kuri dabar pajuto realią grėsmę. 1934 m. rugsėjo mėnesį Sovietų Sąjunga įstojo į Tautų Sąjungą. Rytų ir Centrinės Europos valstybėms sovietai pasiūlė sudaryti sienų neliečiamumo ir tarpusavio pagalbos užpuolimo atveju sutartį. Paktas nebuvo sudarytas, nes tam pasipriešino Vokietija, Lenkija ir kitos šalys.

1935 m. SSRS pasirašė savitarpio pagalbos sutartis su Prancūzija ir

Čekoslovakija. Tačiau nebuvo suderinta, kaip tokią pagalbą suteikti.

1938 m. kovo mėnesį vokiečių kariuomenė nesutikdama pasipriešinimo įvykdė Austrijos anšliusą. Austrijos prijungimas labai sustiprino Vokietiją ir skatino jos agresyvumą. Po anšliuso Hitleris pradėjo grasinti

Čekoslovakijai, siekdamas nuo jos atplėšti Sudetų sritį. Prancūzija ir

Anglija įkalbinėjo Čekoslovakiją nusileisti vokiečių reikalavimams. Toks neryžtingumas labai drąsino nacius.

„Gelbėti taikos” 1938 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos mieste Miunchene susitiko Hitleris, Musolinis, Prancūzijos ir Anglijos premjerai Daladjė ir

Čemberlenas. Tuoj pat buvo pasiektas susitarimas. Sudetų sritis atiteko

Vokietijai. Čekoslovakija prarado beveik trečdalį teritorijos (kai kurios sritys atiteko Vengrijai), buvo palaužtas jos gynybinis pajėgumas. Anglija ir Prancūzija manė, kad taip bus pasotintas Hitlerio apetitas, o tai buvo didžulė klaida–nuolaidos tik skatino nacius naujiems grobimams. 1939 m.

kovo mėnesį Vokietija panaikino Čekoslovakijos nepriklausomybę. Kovo 22 d.

nuo Lietuvos buvo atplėštas Klaipėdos kraštas. Europa II Pasaulinio karo išvakarėse

Nauji nacių veiksmai apstulbino Anglijos ir Prancūzijos vyriausybes.

Jos pradėjo derybas su SSRS. Anglija garantavo Lenkijos, iš kurios Hitleris reikalavo grąžinti Gdanską, saugumą. 1939 m. vasarą Maskvoje vykusios derybos tarp SSRS, Anglijos ir Prancūzijos baigėsi nesėkme. Per daug skirtingi buvo šių valstybių tikslai–derybos buvo tik žaidimas.

Tuomet SSRS ryžosi suartėti su Vokietija. 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir pasidalinta įtakos sferomis.

Čemberleno ir Daladjė politika žlugo. Vakarams nuolaidžiaujant, apsiginklavusi Vokietija 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją. Prasidėjo II

Pasaulinia karas Antrasis pasaulinis karas

II Pasaulinio karo priežastys

Versalio sistema atitiko Prancūzijos, Anglijos ir JAV interesus. Ji taip pat užtikrino nepriklausomybę susikūrusioms ar atsikūrusioms po I

Pasaulinio karo Rytų Europos valstybėms: Čekoslovakijai, Lenkijai,

Jugoslavijai, Pabaltijo valstybėms. Hitlerininkai siekė sugriauti Versalio sistemą, atstatyti 1914 m. Vokietijos sienas, sunaikinti SSRS, Rusiją paversti savo kolonija. Vokietijos sąjungininkais tapo Japonija ir Italija, kurios vykdė agresiją Tolimuosiuose Rytuose, Afrikoje bei Viduržemio jūros baseine. Pati Vokietija 1933–1939 m. sulaužė visus Versalio taikos sutarties jai nustatytus ginklavimosi apribojimus, įvykdė Austrijos anšliusą, užgrobė Čekoslovakiją, iš Lietuvos atėmė Klaipėdos kraštą.

Prancūzija ir Anglija siekė išvengti naujo karo, darė ir toliau buvo pasirengusios daryti nuolaidas Hitleriui. Vakarų valstybių derybos su SSRS

dėl bendro atkirčio agresijai pasirodė bevertės.

Stalinas taip pat priešiškai buvo nusiteikęs Versalio sistemos atžvilgiu ir tikėjosi, kad kruvinas karas tarp Vakarų valstybių ir

Vokietijos padarys jį lemiančiu Europos likimą veiksniu. 1939 m. rugpjūčio

23 d. nepuolimo sutartis leido Hitleriui nesibijoti karo dviem frontais.

Jis užpuolė Lenkiją, tikėdamasis, kad Anglija su Prancūzija ir šį kartą apsiribos žodiniais protestais.

Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS

Didžiosios valstybės ilgai nenorėjo pripažinti SSRS. Jos manė, kad bolševikai nesugebės išsilaikyti, tikėjosi priversti Sovietus sumokėti carinės Rusijos skolas. Ypač skolų grąžinimu buvo suinteresuoti prancūzai.

Nepripažinimo politika buvo pasmerkta, nes tarp didžiųjų valstybių nebuvo vienybės. Ilgiausiai (iki 1933 m.) SSRS nepripažino Amerika.

Anglijos vyriausybei didelį spaudimą darė verslininkai, norėję pelnytis iš prekybos su Rusija. Prancūzija tikėjosi, kad, užmezgus diplomatinius santykius, Sovietai grąžins skolas. 1922 m. (anksčiausiai) Sovietų Sąjungą pripažino Vokietija, tokiu būdu norėjusi sustiprinti savo padėtį

Prancūzijos atžvilgiu. 1924–1925 m. Sovietus pripažino visos didžiosios valstybės, išskyrus JAV.

Nuo III dešimtmečio vidurio santykiai tarp SSRS ir kapitalistinių valstybių buvo taikūs, nors nepasitikėjimas, suprantama, išliko. Antrojo Pasaulinio karo pradžia

1939 m. rugsėjo 1-osios rytą gerai parengtos ir apginkluotos

Vokietijos armijos įsiveržė į Lenkiją. Nuo pat pirmų karo valandų išryškėjo vokiečių kariuomenės pranašumas. Turinti silpną pramonę Lenkija neprilygo galingiausiai ekonominiu ir kariniu požiūriu Europos valstybei. Spalio pradžioje Lenkija buvo nukariauta.

Rugsėjo 17 d. Maskvoje buvo paskelbta, kad Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi ir todėl SSRS vyriausybės pareiga yra pasirūpinti vakarinių ukrainiečių ir vakarinių baltarusių apsauga. Sovietų Sąjunga, laužydama tarptautinę teisę, okupavo Rytų Lenkiją.

Anglija ir Prancūzija nebegalėjo likti nuošalyje. Tolesni nuolaidžiavimai agresijai būtų visiškai pakirtę bet kokį Europos ir pasaulio pasitikėjimą anglų ir prancūzų valstybės veikėjų parašais, o to kaip tik ir siekė Hitleris. Rugsėjo 3 d. šios valstybės paskelbė karą

Vokietijai, tačiau karo veiksmų nepradėjo.

Užgrobęs Lenkiją, Hitleris pasiūlė Prancūzijai ir Anglijai sudaryti taiką, pripažinti visus jo nukariavimus. Toks pasiūlymas buvo atmestas, bet rimti karo veiksmai neprasidėjo. Vyko „keistasis karas”–abiejų pusių kariuomenės stovėjo viena prieš kitą ir laukė. Suprantama, toks karas

Hitleriui buvo labai naudingas.

1940 m. balandžio mėnesį Vokietija užpuolė Daniją ir Norvegiją. Danija buvo tuoj pat okupuota, o Norvegijoje naciai susidūrė su rimtu pasipriešinimu, kuris, aišku, vokiečių nesustabdė.

1940 m. gegužės mėnesį Vokietija okupavo Olandiją, Belgiją,

Liuksemburgą, pradėjo Prancūzijos puolimą. Birželio 14 d. be mūšio buvo užimtas Paryžius, pasirašyta Prancūzijos kapituliacija.

1940 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjo „mūšis dėl Anglijos”–daugiau kaip 2

tūkstančiai vokiečių lėktuvų bombardavo Anglijos karinės pramonės centrus ir miestus. „Mūšis dėl Anglijos” Vokietijai buvo nesėkmingas. Itin veiksminga pasirodė anglų priešlėktuvinė gynyba. 1941 m. pavasarį „mūšis”

iš esmės buvo nutrauktas–buvo ruošiamasi karui su SSRS. Vokietijos–SSRS karas

1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė SSRS. Pirmaisiais karo mėnesiais hitlerininkai veržėsi į SSRS gilumą ligi tol karų istorijoje neregėta sparta. Kartu su Vokietija agresijoje dalyvavo ir jos sąjungininkės Rumunija, Vengrija, Suomija. Raudonoji armija patyrė milžiniškus nuostolius, buvo sunaikinta žymi dalis aviacijos ir tankų, į nelaisvę pateko beveik 3 milijonai karininkų ir kareivių.

Kokios buvo šių nepasisekimų priežastys? Akivaizdžiausia–Vokietijos pranašumas kovinės technikos srityje. Jai dirbo okupuotų šalių pramonė, ji turėjo daug naujausių tankų, lėktuvų, transporto ir ryšių priemonių. Kita priežastis–SSRS nepasirengimas karui. Užpuolimas, kad ir kaip būtų keista, buvo netikėtas. 1936–1938 m. teroras palietė 40 tūkstančių karininkų, prasidėjus karui trūko specialistų, daug lėktuvų sunaikinta aerodromuose, tankai stovėjo tuščiais degalų bakais. Be to, pirmaisiais mėnesiais buvo okupuota Ukraina, kurioje buvo sutelkta karinė Sovietų Sąjungos pramonė.

Nepaisant katastrofiškų pralaimėjimų, sovietinis frontas nesubyrėjo.

Hitlerio įsakymas paimti Maskvą spalio pradžioje liko neįvykdytas. Naujas

Maskvos puolimas lapkričio mėnesį taip pat baigėsi nesėkme. Šis pralaimėjimas reiškė galutinį žaibo karo plano, sudaryto dar 1940 m.

gruodžio mėnesį, žlugimą. Apie Anglijos puolimą Hitleris jau nebegalėjo ir svajoti. Antihitlerinės koalicijos sudarymas

Vokietijai užpuolus SSRS, Anglijos vyrausybė iškart paskelbė apie pasiruošimą suteikti jai pagalbą. V. Čerčilis pareiškė: „Jeigu Hitleris įsiveržtų į pragarą, mes sudarytume sąjungą su Šėtonu”. Liepos 12 d. SSRS

ir Anglija Maskvoje pasirašė susitarimą dėl bendrų veiksmų prieš Vokietiją.

Stalinui teko pripažinti, kad Lenkijos valstybė egzistuoja, kad jos atstatymas yra vienas iš karo tikslų.

Už paramą Sovietams pasisakė ir JAV, kuri nuo 1941 m. lapkričio mėnesio Sovietų Sąjungai pradėjo taikyti lendlizo įstatymą, pagal kurį buvo tiekiami ginklai, šaudmenys, transporto priemonės, maistas.

Antihitlerinės koalicijos kūrimas buvo užbaigtas 1942 m. sausio 1 d.

26 valstybės (JAV, SSRS, Anglija, Kinija, Kanada, emigracinės Europos valstybių vyriausybės, Australija etc) pasirašė „Jungtinių Tautų”

deklaraciją. Jos įsipareigojo besąlygiškai tęsti karą ir nesudaryti separatinių paliaubų ar taikos su Vokietija ir jos sąjungininkais.

Europoje sąjungininkai armijų neiškėlė iki 1944 m. birželio 6 d. Antrojo pasaulinio karo pabaiga

1942 m. rugpjūčio mėnesį vokiečiai pradėjo Stalingrado šturmą. Nors miestas virto griuvėsiais, bet mūšį vokiečiai pralaimėjo. Daug nuostolių nacių armijos patyrė prie Dono. Rytų fronte įvyko lūžis–vokiečiai ne tik negalėjo tęsti žaibo karo, bet ir sėkmingiau pulti. 1943 m. liepos mėnesiai vokiečiai nesėkmingai puolė Kursko kryptimi.

Iki 1943 m. pabaigos vokiečiai buvo išstumti iš kairiakrantės

Ukrainos. Pačioje 1945 m. pradžioje Raudonoji armija išlaisvino Varšuvą ir keliomis kryptimis įsiveržė į Vokietiją. Vasario mėnesį rusai pasiekė Oderį ir ėmė ruoštis Berlyno šturmui. Balandžio 30 d. nusižudė Hitleris, o gegužės 2 d. buvo užimtas Berlynas.

Naktį iš gegužės 8 į 9 d. vyriausiosios vokiečių karinės vadovybės įgaliotiniai Berlyne pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Voketija patyrė visišką pralaimėjimą, galingoji Hitlerio armija nustojo egzistavusi.

Tolesnis Vokietijos likimas priklausė nuo didžiųjų antihitlerinės koalicijos valstybių valios ir sprendimų. II Pasaulinio karo pasekmės

Karas, trukęs šešerius metus, žmonijai atnešė didžiules nelaimes. Žuvo

54 milijonai žmonių (27 mln.–fronte), 35 mln. liko invalidais. Vien koncentracijos lageriuose naciai sunaikino daugiau kaip 8 mln. žmonių.

Materialiniai nuostoliai taip pat buvo milžiniški: sugriauta tūkstančiai pastatų, pramonės įmonių, kultūros paminklų.

Didžiausi žmonių bei materijos nuostoliai teko SSRS, betgi ir kare jos vaidmuo buvo reikšmingiausias (jos fronte buvo sunaikinta 3/4 nacių divizijų, didžioji dalis lėktuvų).

Agresyvios valstybės karą pralaimėjo, fašizmas ir nacizmas buvo sunaikinti, Vokietija ir Japonija ilgam okupuotos. Labai sumažėjo Anglijos ir Prancūzijos tarptautinė įtaka, užtat šioje srityje itin išaugo JAV ir

SSRS vaidmuo–jos tapo supervalstybėmis. Tarptautiniai pokyčiai po II Pasaulinio karo

II Pasaulinis karas iš esmės pakeitė jėgų išsidėstymą tarptautinėje arenoje. Karo išvakarėse pasaulinę politiką lėmė septynios didžiosios valstybės: Anglija, Prancūzija, SSRS, Vokietija, Italija, Japonija ir JAV.

1945 m. Vokietija ir Japonija patyrė visišką pralaimėjimą, besąlygiškai kapituliavo ir buvo okupuotos. Italija dar 1943 m. pasirašė paliaubas su antihitlerinės koalicijos valstybėmis, tačiau didesnę šalies dalį tada okupavo vokiečiai, kuriuos Vakarų sąjungininkų armijos ir italų partizanai išvijo tik 1945 m. balandžio mėnesį. Italijos valstybės tęstinumas buvo išlaikytas, amerikiečių ir anglų kariuomenės greitai išvestos iš jos teritorijos, tačau Italija neteko didžiosios valstybės statuso. Amerikiečių okupuota Japonija ir į keturias okupacines zonas padalinta Vokietija taip pat neteko šio statuso.

1945 m. vietoje suirusios Tautų Sąjungos buvo įkurta SNO. Jos įstatai didžiosios valstybės statusą suteikė penkioms šalims: JAV, SSRS, Anglijai,

Prancūzijai ir Kinijai. Savo galia ir tarptautine įtaka jos, suprantama, labai skyrėsi. Kinijoje buvo didžiausias gyventojų skaičius, tačiau ji buvo silpna, atsilikusi, nusiaubta ilgamečio karo su japonų grobikais, draskoma vidaus kovų. Prancūzija, 1940 m. sutriuškinta hitlerinės Vokietijos, tarp nugalėtojų atsidūrė tik dėl SSRS ir anglosaksų valstybių pergalės. Jos prestižas pasaulyje buvo pakirstas, karinė galia susilpninta, jūrų laivynas sunaikintas, ūkis nuniokotas, finansai išeikvoti.

Anglijos padėtis bent iš pirmo žvilgsnio atrodė kur kas geresnė už

Prancūzijos: ji laimėjo vieną iš sunkiausių karų savo istorijoje, viena atlaikė hitlerinės Vokietijos spaudimą 1940–1941 m. laikotarpyje (nuo

Prancūzijos sutriuškinimo iki SSRS įsijungimo į karą). W. Churchil’is lygiomis teisėmis su JAV ir SSRS vadovais sprendė svarbiausias karo ir pokario pasaulio sutvarkymo problemas. Anglija turėjo didžiulę įtaką nekomunistiniam Pasipriešinimo judėjimui Europoje, su ja siejo savo viltis

Centrinės ir Pietryčių Europos politinės jėgos, norėjusios išsaugoti buvusą santvarką ir įgyvendinti Vakarų demokratiją.

Vis dėlto pergalė Antrajame Pasauliniame kare Anglijai tapo Pyro pergale. Milžiniškos karinės išlaidos sekino jos finansinius išteklius,

Anglija išeikvojo daug savo aukso atsargų, prarado daugiau kaip 1/4

kapitalo įdėjimų užsienyje ir beveik 30% laivyno tonažo. „Pasaulio bankininkas” pats įsiskolino 3335 mln. svarų sterlingų. Anglija buvo pirmoji JAV sąjungininkė, gaudavo iš jos dosnią paramą. Tokie „ypatingieji ryšiai” reiškė, kad Anglijos užsienio politika jau nebegalėjo būti visai savarankiška. Jau 1947 m. Anglija prarado didžiausią savo koloniją Indiją, sparčiai silpnėjo jos pozicijos Artimuosiuose Rytuose.

W. Churchil’is savo tėvynės pergalę apibūdino tokiais žodžiais:

„Triumfas ir tragedija”. Tai, kad iro kolonijinė Anglijos Imperija, dar labiau menkino jos reikšmę tarptautinėje politikoje.

Anglija, kaip ir Prancūzija, buvo nykštukė šalia tokių valstybių, kaip

JAV ir SSRS. Abi pastarosios valstybės turėjo visų būtinų pramonei ir kariniams reikalams naudingųjų iškasenų, tarp jų ir urano atominių bombų gamybai–jos buvo daug kartų mažiau priklausomos nuo užsienio prekybos.

Po II Pasaulinio karo JAV ir SSRS pradėtos vadinti supervalstybėmis.

Jos skyrėsi ne tik savo politine ir socialine–ekonomine santvarka. SSRS

turėjo milžinišką karinę galią, jos daugiamilijoninė kariuomenė pasibaigus karui buvo demobilizuota tik iš dalies. Sovietinė armija stovėjo rytinėse

Vokietijos ir Austrijos dalyse, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje,

Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Pabaltijo valstybėse, Mandžiūrijoje ir

Šiaurės Korėjoje. Pačiais pirmaisiais pokario metais SSRS autoritetas pasaulyje buvo didelis, daugelyje šalių smarkiai išaugo komparti…jų įtaka.

Tačiau SSRS patyrė didesnius žmonių ir materialinius nuostolius, negu visos kitos šalys paėmus kartu. 1946–1948 m. Ukrainoje, Moldavijoje ir daugelyje

Rusijos sričių siautė baisus badas. Sovietinė pramonė gamino daug gerų ginklų, bet mažai ir prastos kokybės vartojimo reikmenų. Labai nedidelė buvo jos užsienio prekybos apimtis (nenorėjo eikvoti aukso). Bet Stalinas negailėjo lėšų atominio ginklo kūrimui. Jau 1949 m. sovietai išbandė pirmą tokią bombą.

Antroji supervalstybė–JAV–nuo karo visiškai nenukentėjo. Atvirkščiai, karo metais ji padidino ne tik ginklų, bet ir vartojimo reikmenų gamybą, eksportą. Nors pirmaisiais pokario metais JAV pramonės produkcija kiek sumažėjo, bet eksportas netgi padidėjo. Amerikiečiams atsivėrė beveik viso pasaulio rinkos. JAV turėjo didesnes aukso atsargas, negu visos kitos

Vakarų valstybės kartu. New York’as galutinai įsitvirtino kaip finansinio pasaulio sostinė. Čia, Amerikoje, anksčiausiai buvo sukurta atominė bomba,

1946 m.–pirmasis kompiuteris. JAV karinė galia taip pat buvo didelė. Nors

JAV armija per metus po karo sumažėjo nuo 10 mln. iki 1,8 mln. žmonių, savo armiją iš Europos amerikiečiai pradėjo išvedinėti jau 1945 m. JAV turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją ir jūrų laivyną, daugybę karinių bazių visose pasaulio dalyse ir vienintelė–atominį ginklą.

Taigi, JAV ekonominėje ir techninėje srityje buvo kur kas galingesnė už SSRS. Santykiai tarp šių supervalstybių ėmė blogėti iškart po karo. Komunistinių valstybių sukūrimas

Po II Pasaulinio karo Centrinėje ir Pietryčių Europoje pasikeitė ne tik valstybių sienos, bet ir pati socialinė–ekonominė sistema. Šiose šalyse įvyko arba buvo įvykdytos revoliucijos, valdžią paėmė komunistų partijos. O

komunistai laimėjo todėl, kad į visų šių valstybių, išskyrus Albaniją, teritorijas 1944–1945 m. triuškindama nacius įsiveržė sovietinė kariuomenė.

SSRS vadovai siekė eksportuoti revoliuciją karine jėga. Tačiau ne tik SSRS

lėmė socializmo įsitvirtinimą Centrinėje ir Pietryčių Europoje.

Iki II Pasaulinio karo čia netrūko aštrių politinių, ekonominių, socialinių ir tautinių prieštaravimų. Demokratija ilgiausiai (ligi 1939 m.)

išsilaikė Čekoslovakijoje. Visur kitur jau IV–ojo dešimtmečio pradžioje įsigalėjo autoritarinio valdymo forma. Liaudies gyvenimo lygis buvo žemas.

Miestuose buvo daug bedarbių, kaimuose valstiečiams neužteko žemės, nes didelė jos dalis priklausė dvarininkams.

Stiprėjo pavojingi tautiniai konfliktai. Tautinė gyventojų sudėtis buvo labai marga, vienos valstybės kėlė teritorines pretenzijas kitoms.

Visur, ypač Rumunijoje, jautėse antisemitizmas, neretai palaikomas valstybinės valdžios. Demokratinės tradicijos Pietryčių ir Centrinės

Europos šalyse buvo menkos. Valdžia slopino opoziciją prievarta, pasitelkdama policiją ir net kariuomenę.

II Pasaulinio karo metu komunistai į savo pusę patraukė ne tik didelę dalį darbininkų ir valstiečių, bet ir inteligentijos. Visi jie laikė kompartijas jėga, kuri, sutriuškinus fašizmą, sukurs naują, teisingą visuomenę. Tokioje visuomenėje nebus tautinės priespaudos, antisemitizmo, socialinės nelygybės, nedarbo ir skurdo.

Albaniją ir beveik visą Jugoslaviją išvadavo partizanų armijos, todėl ten jau 1944 m. pabaigoje visa valdžia priklausė komunistams. Kitokia padėtis susidarė Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir

Čekoslovakijoje, kurias išvadavo sovietai. Politinę šių šalių santvarką turėjo nuspręsti rinkimai. Tačiau be prievartos kompartijos negalėjo tikėtis laimėti rinkimų, todėl jos nesibjaurėjo jokiomis priemonėmis.

Pirma. Jos kūrė vadinamuosius nacionalinius frontus, sudarydamos sąjungas su socialdemokratais, valstiečių ir kitomis demokratinėmis partijomis.

Balsuodami už tokį nacionalinį frontą, rinkėjai paremdavo ir kompartijas.

Antra. Kompartijos naudojo įvairias spaudimo priemones rinkėjams, politiniams priešininkams ir netgi falsifikuodavo rinkimų biuletenius. Taip buvo 1945 m. Bulgarijoje, 1946 m.–Rumunijoje, 1947 m.–Lenkijoje. Tačiau reikia pasakyti, kad panašiai šiose šalyse rinkimai vykdavo ir prieš karą.

Todėl komunistai juo labiau nesigėdijo laužyti demokratinių „formalumų”.

Trečia. Komunistai stengėsi paimti į savo rankas armiją, policiją, saugumo organus, kad galėtų panaudoti juos prieš politinius priešus.

Rytų Europos kompartijų ir SSRS siekiai tada sutapo. Stalinas nepasitikėjo socialdemokratais bei kairiosiomis buržuazinėmis partijomis ir visokeriopai rėmė komunistus kovoje dėl valdžios. Buvo iškelta komunistų ir socialdemokratų susivienijimo idėja. Tai reiškė, kad socialinė demokratija turi išnykti. Opozicinės partijos Centrinės ir Pietryčių Europos valstybėse buvo uždraustos jau 1948 m. pradžioje. Nacionaliniuose frontuose dalyvavusios buržuazinės ir valstiečių partijos Vengrijoje ir Rumunijoje taip pat buvo paleistos. Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir VDR

šios partijos liko, tačiau prarado bet kokį savarankiškumą.

1948 m. vasario mėn. Čekoslovakijoje komunistai, naudodami neparlamentinius metodus, paėmė visą valdžią, o gegužės mėn. vykusiuose parlamento rinkimuose Nacionalinis frontas jau gavo beveik 90% balsų. 1948

m. pasaulinė socialistinė sistema jau buvo iš esmės susiformavusi. Ją sudarė SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija,

Ju…goslavija ir Albanija. SSRS griežtai kontroliavo šias valstybes: per politinius ir karinius patarėjus, partinius ryšius, saugumo aparatą. 1949

m. buvo sudaryta socialistinių šalių ūkinio ir techninio bendradarbiavimo organizacija–Ekonominės Savitarpio Pagalbos Taryba (ESPT) su būstine

Maskvoje. Tik Jugislavija, kuri laikėsi neprisijungimo politikos, nedalyvavo nei šioje organizacijoje, nei 1955 m. sudarytoje karinėje

Varšuvos sutarties organizacijoje. Jungtinių tautų organizacija

Jungtinių tautų organizacijos (JTO) statutas buvo priimtas

1945.04.25–1945.06.26 San Francisko konferencijoje, kurioje dalyvavo 51

valstybė. Statutas įsigaliojo 1945.10.24. Ši diena pasaulyje švenčiama kaip

JTO diena.

JTO paskirtis – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vystyti tarptautinį bendradarbiavimą, skatinti pagarbą žmogaus teisėms. Visi JTO

nariai yra lygūs. 2000 m. pabaigoje JTO turėjo 189 narius. JTO būstinė yra

Niujorke.

Aukščiausias JTO organas – Generalinė Asamblėja. Jos darbe dalyvauja visi nariai. Svarstant eilinius klausimus, sprendimai priimami paprasta balsų dauguma. Sprendžiant svarbius klausimus, būtina 2/3 balsų dauguma.

Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta kartą per metus. Generalinė Asamblėja gali priimti tik rekomendacinio pobūdžio nutarimus, – jie nėra privalomi. JTO organai:

1. Generalinis sekretorius ir sekretoriatas. Tai – vykdomasis JTO

organas;

2. Saugumo Taryba – nuolat veikiantis JTO organas. Atsakinga už taikos išsaugojimą pasaulyje. Tai vienintelis JTO organas, galintis priimti privalomus nutarimus. Saugumo taryboje yra 15 narių. 5 iš jų – nuolatiniai:

JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, SSRS (nuo 1991 m. pabaigos –

Rusija). Nuolatiniai nariai turi veto teisę. 10 narių kas du metus renka

Generalinė Asamblėja;

3. Globos Taryba;

4. Ekonominė ir Socialinė Taryba;

5. Tarptautinis Teismas.

Taikai užtikrinti JTO gali griebtis trejopų priemonių: tarpininkavimo, stebėtojų pasiuntimo ir įvairių sankcijų. Stebėtojai – tai taikos palaikymo daliniai, kurie kontroliuoja, kaip laikomasi paliaubų, teikia humanitarinę pagalbą. Jie vadinami „žydraisiais šalmais“. „Žydrieji šalmai“ ginkluoti lengvaisiais ginklais, tačiau gali juos panaudoti tik savigynai. Sankcijos gali būti ekonominės ar karinės. Karinė jėga buvo panaudota tik 3 kartus:

1950 m. Korėjoje, 1960 m. Konge ir 1991 m. Kuveite.

1948.12.10 JTO Generalinė Asamblėja paskelbė „Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“. Joje skelbiama, kad žmogaus teisės turi būti gerbiamos ir pripažįstamos, nepaisant jo lyties, rasės, kalbos, religijos, politinių įsitikinimų. Žmogus turi teisę į gyvybę, pilietybę, tikėjimo ir žodžio laisvę, darbą, mokslą, gyvenamą būstą. Visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą. Šaltasis karas

Šaltasis karas – tai po II Pasaulinio karo kilusi įtampa tarp dviejų supervalstybių – SSRS ir JAV, tarp demokratinio ir socialistinio pasaulio.

Šaltojo karo bruožai – ideologinė ir propagandinė kova, ekonominis bei karinis rungtyniavimas tarp Rytų ir Vakarų, karinių ir politinių blokų kūrimas. Šaltasis karas neperaugo į tikrą karą, tačiau vyko lokaliniai karai Korėjoje, Vietname, Afganistane, kuriuose JAV ir SSRS paremdavo priešiškas puses. „Šaltojo karo“ termino kūrėju laikomas JAV politinis veikėjas Bernardas Baruchas, tačiau jo numatytojas – Vinstonas Čerčilis.

Šaltojo karo pradžia – 5 dešimtmečio antroji pusė. 1949 m. Vakarų valstybės susibūrė į karinį NATO bloką. Tais pačiais metais SSRS įkūrė

Ekonominę savitarpio pagalbos draugiją, jungusią socialistines Europos šalis. Vokietija buvo padalinta į dvi valstybes – Vokietijos Federacinę

Respubliką (VFR) ir Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR). 6 dešimtmetis

– šaltojo karo tąsa. 1955 m. SSRS įkūrė socialistinių valstybių karinį bloką – Varšuvos paktą. Įtampos tarp SSRS ir JAV kulminacija – 1962 m.

Karibų krizė – privertė susimąstyti apie branduolinio karo grėsmę. Tuo laikotarpiu JAV, SSRS ir Didžioji Britanija pasirašė susitarimą dėl branduolinio ginklo bandymų uždraudimo atmosferoje ir po vandeniu. SSRS ir

JAV – dėl branduolinės ginkluotės apribojimo. 7–8 dešimtmečiai vadinami „įtempimo mažėjimu“. Europoje įvyko keletas konferencijų dėl saugumo ir bendradarbiavimo, kurios pasibaigė Helsinkio susitarimu. Pagerėjusius JAV

ir SSRS santykius atšaldė Afganistano karas bei Solidarumo įsikūrimas

Lenkijoje. 9 dešimtmetyje ginklavimosi varžybos dar labiau paspartėjo.

1985 m. į valdžią atėjęs SSRS vadovas M. Gorbačiovas pradėjo pertvarkos politiką, liberalias reformas. „Geležinė uždanga“, skyrusi Rytų ir Vakarų pasaulius, buvo nugriauta. Šaltojo karo pabaiga laikomi 1989

metai, kai buvo nugriauta Berlyno siena. Karinių blokų įkūrimas

Šaltojo karo metu į du blokus susiskaldžiusios pasaulio valstybės ėmėsi kurti ir karinius blokus.

1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone Šiaurės Atlanto (Vašingtono)

sutartimi įsteigta Šiaurės Atlanto sąjunga (NATO) – demokratinių šalių karinis blokas. Šalys narės įsipareigojo tarptautinius ginčus spręsti taikiomis priemonėmis, o karinio užpuolimo atveju gintis bendromis pajėgomis. Ginkluotas vienos NATO narės užpuolimas laikomas visų užpuolimu.

Į NATO įėjo Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, JAV,

Kanada, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija. 1952

m. NATO narėmis tapo Graikija ir Turkija,1955 m. – VFR.

Iš pradžių NATO buvo daugiau politinė deklaracija, turinti pristabdyti

SSRS siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas pakeitė sąjungininkų nuomonę. Nutarta kurti integruotas karines pajėgas. Paryžiuje įsteigta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje vadavietė, kurios pirmuoju vadovu tapo D. Eizenhaueris.

1966 m. Prancūzija pasitraukė iš Atlanto sąjungos. NATO vadavietė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Po 1968 m. Čekoslovakijos revoliucijos

Prancūzija vėl grįžo į NATO. 1982 m. šešioliktąja NATO nare tapo Ispanija.

1999 m. į NATO priimtos pirmosios buvusios Varšuvos pakto narės – Lenkija,

Čekija ir Vengrija.

1955 m. kovo 14 d. SSRS sukūrė savo karinį bloką – Varšuvos sutarties organizaciją (VSO). Ji tapo atsvara NATO blokui. VSO priklausė Albanija,

Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, SSRS, Vengrija, VDR. Įkūrus

VSO, Europoje nusistovėjo jėgų pusiausvyra. VSO paleista 1991 metų pabaigoje, subyrėjus SSRS. JAV po II Pasaulinio karo

Po II Pasaulinio karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. JAV

liko vienintelė ekonominė supervalstybė. Su ja negalėjo varžytis karo nualintos Europos šalys. JAV ne tik nenukentėjo nuo karo, bet ir padidino ginklų bei vartojimo reikmenų gamybą ir eksportą, turėjo daugiau aukso atsargų, nei kitos Vakarų šalys kartu. Niujorkas tapo finansinio pasaulio centru, doleris – tarptautinio atsiskaitymo priemone. JAV pranoko kitas šalis technikos vystymusi – čia anksčiausiai sukurti atominė bomba, kompiuteris. JAV turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją ir jūrų laivyną.

SSRS įtakos plitimas vertė amerikiečius susirūpinti pasaulinių problemų sprendimu. 1947 m. paskelbta Trumeno doktrina – remti su komunizmu kovojančias jėgas. 1947 m. birželio 5 d. paskelbtas Maršalo planas. JAV

valstybės sekretorius Džordžas K. Maršalas išdėstė pagrindinius JAV

užsienio politikos tikslus – pasiūlyti karo nualintai Europai ekonominę paramą, sustiprinant savo ir sumažinant komunistų įtaką. Nuo siūlomos paramos atsisakė SSRS ir jos įtakoje buvusios šalys. 1945–1964 m. JAV

suteikė 97 mlrd. dolerių finansinę paramą visam pasauliui.

1965 m. prezidentas L. B. Džonsonas paskelbė doktriną, jog JAV turi teisę kištis į kitų šalių vidaus reikalus, jei jas reikia gelbėti nuo komunizmo. Tuo tikslu JAV rėmė Lotynų Amerikos diktatūras, dalyvavo

Vietnamo kare. Siekdama sustiprinti savo įtaką pasaulyje JAV paskelbė, kad

Artimieji Rytai, Afrika, Indijos vandenynas yra jos gyvybinių interesų zona.

JAV turėjo spręsti ir svarbias vidaus problemas. Prasidėjo juodaodžių judėjimas už rasinės nelygybės panaikinimą. Šiai kovai vadovavo M. L.

Kingas. 1964 m. prezidento Lindono Džonsono vyriausybė priėmė „Piliečių teisių įstatymą“, draudžiantį bet kokią diskriminaciją. L. Džonsonas iškėlė

„Didžiosios visuomenės“ – socialinės paramos programos – šūkį.

7 dešimtmečio pabaigoje JAV ištiko ekonomikos krizė. Krito pasitikėjimas doleriu. Po Votergeito bylos skandalo atsistatydino prezidentas R. Niksonas. 1980 m. prezidentu tapęs R. Reiganas užsibrėžė tikslą sumažinti valstybės išlaidas. JAV skolinosi pinigų užsienyje.

Infliacija ir nedarbas sumažėjo. Tačiau išaugo užsienio skola, padidėjo socialinė nelygybė. Ekonomikos reformų ėmėsi 1992 m. tapęs prezidentu Bilas

Klintonas. JAV išliko pirmaujančia valstybe pasaulyje. 1990 m. pabaigoje čia pagaminta ketvirtadalis pasaulio pramonės produkcijos, JAV teko pusė pasaulio grūdų eksporto. 1995 m. JAV pirmavo užsienio investicijomis. Čia yra 25 % didžiųjų pasaulio bankų. JAV diktuoja pasauliui aviacijos, raketų, erdvėlaivių modelius, turi gausių gamtinių išteklių. SSRS 1945–1953 metais

Po II Pasaulinio karo SSRS liko totalitarine valstybe, kurią valdė komunistų partija ir jos lyderis Stalinas. Veikė visos represinės struktūros. Represijas patyrė SSRS okupuotų sričių gyventojai, išvežti į

Vokietiją SSRS piliečiai. Karo belaisviai, kurie buvo laikomi tėvynės išdavikais, buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Represuotos ir deportuotuos ištisos tautos – Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai, ingušai.

Tremti ir siųsti į lagerius Baltijos šalių bei Vakarų Ukrainos, kur vyko partizanų kovos, gyventojai. Įkurta daug naujų koncentracijos stovyklų.

Režimo saugumu rūpinosi vidaus reikalų ministerija (MVD) ir valstybės saugumo ministerija (MGB). Veikė visuotinė sekimo sistema.

SSKP vadovybėje neveikė renkamumo principas. 1939–1952 m. neįvyko nei vieno partijos suvažiavimo. Didžioji CK narių dalis buvo kooptuojama.

Išaugo įvairių žinybų, tarnautojų skaičius. Valdymo aparatas buvo didelis, bet mažai korumpuotas. Už grobstymus ir kyšininkavimą grėsė sunkios bausmės.

SSRS karinė galia buvo didelė, tačiau ekonominė padėtis sunki. Reikėjo atstatyti karo sugriautus miestus, kaimus, ūkį. Stalinas atsisakė JAV

siūlomos ekonominės paramos – Maršalo plano. 1946–1948 m. Ukrainoje,

Moldovoje ir daugelyje Rusijos sričių siautė badas. SSRS pramonė gamino daug ginklų (1949 m. išbandyta pirmoji atominė bomba), bet mažai vartojimo reikmenų. Nedidelė buvo užsienio prekyba.

1953 m. per SSRS nusirito antisemitizmo banga. Pagarsėjo „gydytojų byla“ – suimta grupė Kremliaus ligoninės gydytojų, kaltinant juos ketinimu nužudyti žymius SSRS valstybės veikėjus. Norint represuoti kai kuriuos SSKP

veikėjus, sufabrikuota „Leningrado byla“, kurios aukomis tapo žymūs partijos, administracijos, ūkio pareigūnai, mokslininkai.

Dėl represijų ir karo SSRS pajuto išsilavinusių specialistų stygių.

Nuo 1952 m. įvestas privalomas 7 klasių išsilavinimas, įsteigta nemažai aukštųjų mokyklų bei technikumų. Sparčiai vystėsi mokslas, daugiausia dėl poreikio tobulinti karo pramonę. Mene buvo slopinamos bet kokios laisvės apraiškos. Viešai pasmerkta daug žymių kultūros ir meno veikėjų. SSRS: atšilimas ir sąstingis

Po Stalino mirties 1953.03.05 prasidėjo kova dėl valdžios. SSRS vadovu tapti daug galimybių turėjo Stalino bendražygis L. Berija. Jis būtų tęsęs

Stalino politiką. To nebenorėjo daugelis komunistų, todėl šalies vadovu tapo Nikita Chruščiovas. Jo valdymo laikotarpis (1953–1964) vadinamas atšilimu. 1956 m. XX komunistų partijos suvažiavime pasmerktas Stalino asmens kultas. Nubaustas mirties bausme L. Berija. Iš kalėjimų, koncentracijos stovyklų paleista daug politinių kalinių, lageriuose sušvelnintas režimas, pasidarė laisvesnis kultūrinis gyvenimas.

Deportuotoms tautoms leista grįžti į tėvynę. Tačiau lagerių sistemos ardymas vyko lėtai. Vorkutos, Norilsko, Kengiro ir kituose lageriuose prasidėjo kalinių sukilimai, kuriuos nuslopino kariuomenė.

Kovojant su stalinizmu, buvo griaunami Stalino paminklai, keičiami miestų, kaimų, gatvių pavadinimai, Stalino palaikai išnešti iš mauzoliejaus ir palaidoti prie Kremliaus sienos. N. Chruščiovas bandė reformuoti ekonomiką, ypač žemės ūkį, tačiau neefektyviai. Skatintas masinis kukurūzų auginimas. Kazachstano stepių įsavinimas baigėsi ekologine katastrofa. SSRS

pradėjo ekonominį lenktyniavimą su JAV, kurio devizas buvo „pavyti ir pralenkti“. Daug dėmesio skirta karo pramonei, kosmoso įsavinimui. N.

Chruščiovo valdymo metu paleistas pirmas dirbtinis Žemės palydovas, į kosmosą pakilo pirmasis žmogus.

Chruščiovas tikėjo, jog galima greitai sukurti komunizmą. 1961 m. XXII

partijos suvažiavime priimta programa, kurios tikslas – iki 1980 metų sukurti komunistinę visuomenę. Siekta sukurti „naująjį“, komunistinį žmogų su jam būdinga komunistine morale. Sustiprėjo tikėjimo persekiojimas, stengtasi likviduoti bet kokią privačią nuosavybę – kolūkiečių sodybinius sklypus, pagalbinius ūkius, neleista laikyti naminių gyvulių.

Matydamas kai kuriuos teigiamus poslinkius, N. Chruščiovas įtikėjo savo neklystamumu, ir atsirado naujas susidorojimo su kitaminčiais būdas:

prievarta uždaryti į psichiatrijos ligonines.

Atšilimo laikotarpiu pagerėjo ir SSRS santykiai su Vakarais. N.

Chruščiovas buvo pirmas SSRS vadovas, lankęsis JAV, kalbėjęs JTO

Generalinės Asamblėjos sesijoje. Tačiau šaltasis karas tęsėsi. N.

Chruščiovo valdymo metu kilo Karibų krizė, vos nesibaigusi III pasauliniu karu.

Partijos veikėjai, bijoję tolesnio laisvėjimo, keletą kartų bandė pašalinti N. Chruščiovą. 1964 m. tai pavyko. Po jo SSKP generalinio sekretoriaus postą užėmė Leonidas Brežnevas, kurio valdymo laikotarpis

(1964–1982) vadinamas sąstingiu (stagnacija). Įsisvyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas. SSKP CK Politinio biuro, įtakingiausios partijos institucijos, nariai ilgus metus nesikeitė. Jau pasenę, jie užėmė aukščiausius valstybės postus. Atsisakyta atšilimo politikos, režimo priešininkai sodinti į kalėjimus, prievarta gydyti psichiatrijos ligoninėse.

Sąstingis apėmė visas gyvenimo sritis. Žemės ūkis ir pramonė atsiliko nuo Vakarų. Išeikvota gausybė gamtinių išteklių, tačiau gamyba buvo neefektyvi. Milžiniškas lėšas surijo karo pramonė, kosmoso įsavinimo programos, parama socialistiniams režimams įvairiose šalyse. 9 dešimtmečio pradžioje SSRS susidarė visuotinis deficitas – trūko maisto ir kitokių prekių. Klestėjo korupcija, didžiulis biurokratinis aparatas. Partinė ir valstybinė nomenklatūra išsiskyrė turtais ir privilegijomis.

Visuomenė ėmė moraliai degraduoti. Valstybine problema tapo alkoholizmas. Šalyje kaupėsi ekonominės ir socialinės problemos.

1982 m. mirus L. Brežnevui, į valdžią atėjo Jurijus Andropovas. Jis bandė sugriežtinti darbo drausmę, kovoti su girtavimu ir valstybės turto grobstymu. Tačiau 1983 m. J. Andropovas mirė. Po jo mirties SSKP

generaliniu sekretoriumi tapo Konstantinas Č…ernenka, kuriam mirus 1985 m.

SSRS vadovu tapo Michailas Gorbačiovas, pradėjęs pertvarkos politiką. Vakarų Europa po II Pasaulinio karo

1945–1973 m. vakarų Europos valstybės atsigavo po II Pasaulinio karo ir sparčiai vystė savo ekonomiką. 1957 m. vakarų Europos valstybės susibūrė į Europos ekonominę bendriją (EEB), 1992 m. – į Europos sąjungą (ES).

Sparčią ekonomikos raidą užtikrino valstybės reguliuojama ekonomika, socialinis gyvenimas, gyventojų užimtumo organizavimas. Nemažą ekonominę paramą Vakarų Europos šalys gavo iš JAV. 1973, 1979 m. pasaulyje kilus naftos krizėms, ekonominių sunkumų patyrė ir Europos valstybės. Valstybė pamažu užleido vietą privačiai iniciatyvai. Apie 1985 m. ekonomika vėl atsigavo. Susivienijusi Europa, šalia JAV ir Japonijos, tapo svarbia ekonomine jėga. Smarkiai padidėjo valstybių išlaidos sveikatos apsaugai, švietimui, socialiniam aprūpinimui. Nemažą reikšmę Vakarų Europos valstybėse turėjo socialdemokratų partijos. Po 1974–1975 m. krizės kai kuriose šalyse (Anglijoje) sustiprėjo konservatyvios tendencijos. 1979 m.

Anglijoje konservatorių vyriausybė, vadovaujama M. Tečer, pradėjo naują ekonominę ir socialinę politiką, siekdama suprivatinti nuosavybę, sumažinti išlaidas socialinėms reikmėms.

Po II Pasaulinio karo Vakarų Europoje įsigalėjo demokratija. Tik

Ispanijoje ir Portugalijoje iki 8 dešimtmečio vidurio bei trumpai

(1967–1974 m.) Graikijoje gyvavo autoritarinė valdžia. 1974 m. žlugo diktatūros Portugalijoje ir Graikijoje, 1975 m. – Ispanijoje. Socialistinė Europa 1953–1985 metais

Po J. Stalino mirties SSRS silpniau kontroliavo socialistines šalis.

Susilpnėjo represijos, atsirado galimybė kritikuoti socialistinės visuomenės negeroves. Gyventojų nepasitenkinimas esama santvarka ėmė prasiveržti maištais, sukilimais. 1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje privertė SSRS sušvelninti socialistinių šalių kontrolę.

Socialistinės Europos valstybės (SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, VDR,

Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) buvo Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (ESPT) narės. Jos derino savo ūkinės veiklos planus, prekiavo tarpusavyje. Tačiau ekonominė plėtra socialistinėse Europos šalyse buvo lėta.

Albanija. Prasidėjus SSRS ir Kinijos konfliktui, Albanija parėmė

Kiniją. 1961 m. SSRS nutraukė su Albanija diplomatinius santykius. Albanija išstojo iš ESPT ir VSO. Albanijos politinė ir ekonominė sistema liko stalininė.

Čekoslovakija. Nepasitenkinimas socialistine santvarka pasiekė kulminaciją 1968 m. sukilimo – vadinamojo „Prahos pavasario“ metu.

Čekoslovakijos demokratinį judėjimą nuslopino VSO narės.

Jugoslavija. 1953 m. SSRS ir kitos socialistinės šalys atnaujino diplomatinius santykius su Jugoslavija, tačiau Jugoslavija laikėsi nepriklausomos nuo SSRS politikos. Todėl Jugoslavijos ir SSRS santykiai nebuvo itin geri. Jugoslavija nedalyvavo VSO.

VDR. 1953 m. birželį vyko demonstracijos Berlyne ir kituose VDR

miestuose. Demonstracijos nuslopintos, tačiau VDR valdžia padarė kai kurių nuolaidų: padidino darbo užmokestį, sumažino kainas. 7 dešimtmečio pabaigoje mėginta vykdyti ekonominę reformą. Po 1961 m. VDR tapo turtingiausia industrine socialistine valstybe Vakarų Europoje.

Lenkija. 1956 m. birželio mėn. Lenkijoje, Poznanės mieste, kilo darbininkų maištai, kuriuos taip pat nuslopino kariuomenė. Tų pačių metų rudenį Lenkijoje paplito demokratinis judėjimas, siekęs reformuoti socializmą. Lenkijos jungtinės darbininkų partijos vadovu tapo V. Gomulka, kuris sušvelnino cenzūrą, sutiko panaikinti kolektyvinius ūkius. Lenkija tapo laisviausia socialistinio bloko šalimi. Ūkiniai sunkumai Lenkijoje sukėlė net tris – 1970, 1976 ir 1980–1981 metų – politines krizes. 1970 m.

gruodį Lenkijoje padidintos maisto produktų kainos. Prasidėjo protesto demonstracijos, kurias nuslopino kariuomenė. V. Gomulka atsistatydino. LJDP

pirmuoju sekretoriumi tapęs J. Gerekas atšaukė kainų pakėlimą. Iš Vakarų

Europos ir JAV gautos didelės paskolos, tačiau jų ilgam neužteko. 1976 m.

vėl bandyta pakelti produktų kainas. Kilo nauja demonstracijų banga, kurią numalšino milicija. Lenkijoje plito opozicinis judėjimas. 1980 m. Lenkijoje praėjo veikti liberalių reformų reikalaujantis „Solidarumo“ judėjimas –

profesinė sąjunga, vadovaujama Lecho Valensos. „Solidarumas“ siekė geresnių gyvenimo sąlygų, gynė darbininkų teises, norėjo panaikinti komunistų dominavimą valstybės gyvenime. „Solidarumas“ buvo uždraustas, Lechas

Valensa suimtas. Generolas Voicechas Jeruzelskis įvedė Lenkijoje karinę padėtį, kuri truko iki 1983 m.

Rumunija. Gana savarankiškai tvarkėsi Rumunija. 1957 m. iš Rumunijos išvesta SSRS kariuomenė.1967 m. Rumunija nenutraukė santykių su Izraeliu,

1968 m. atsisakė dalyvauti intervencijoje į Čekoslovakiją. Rumunija gaudavo dideles paskolas iš Vakarų. Tačiau komunistų partijos vadovas Nikolajė

Čaušeskus pamažu sutelkė visą valdžią ir įvedė savo diktatūrą. Gyvenimo lygis nusmuko.

Vengrija. Socializmas Vengrijoje buvo kuriamas labiau taikant represijas, nei kitose šalyse. 1956 m. vengrų nepasitenkinimas esama santvarka prasiveržė sukilimu, kurį nuslopino kariuomenė. Kinija po II Pasaulinio karo

1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedungo vadovaujami sukilėliai nugalėjo JAV

remiamo Gomindano vado Čang Kaiši kariuomenę ir paskelbė Kinijos Liaudies

Respubliką. Mao Dzedungas tapo Kinijos vadovu ir ėmėsi reformų.

Įvykdyta žemės ūkio reforma – bežemiams ir mažažemiams išdalinta beveik 47 mln. dvarininkų žemių. 1955 m. žemės ūkis kooperuotas.

Nacionalizuoti bankai ir stambioji pramonė. Vidutinės ir mažos įmonės nacionalizuotos po 1956 m., tačiau ir iki tol buvo griežtai kontroliuojamos vyriausybės. Skirtingai nuo SSRS ir socialistinių Europos šalių, Kinijos vidutiniai ir smulkieji privatininkai gavo tam tikrą išpirką už savo turtą.

Pagal SSRS pavyzdį pradėta industrializacija, pastatyta daug sunkiosios pramonės įmonių. 7 dešimtmetyje Kinija sukūrė branduolinį ginklą, 1971 m.

paleido dirbtinį Žemės palydovą.

6 dešimtmetyje Mao Dzedungas Kinijoje ėmėsi vykdyti „didžiojo šuolio“

ekonomikoje politiką. Žemės ūkio kooperatyvai buvo pertvarkomi į „liaudies komunas“, kuriose nebuvo apmokama už darbą, produktai skirstomi visiems po lygiai, suvisuomenintas asmeninis turtas, įvesta kariška darbo ir gyvenimo tvarka. „Didysis šuolis“ baigėsi ekonomikos suirute. Jo metu badu mirė apie

20 mln. žmonių.

1966 m. pradėta „didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija“. Jos vykdytojai – moksleiviai chunveibinai („raudonieji maištininkai“) sunaikino daug kultūros vertybių, susidorojo su Mao Dzedungo priešininkais.

„Kultūrinės revoliucijos“ metu žuvo tūkstančiai žmonių, šimtai tūkstančių partijos veikėjų, pareigūnų, inteligentų uždaryti į koncentracijos stovyklas arba ištremti į atokius šalies rajonus. Tarp chunveibinų grupių kilo nesutarimų. Mao Dzedungas įsakė kariuomenei numalšinti chunveibinus.

Kinijos Liaudies Respublika iki J. Stalino mirties artimai bendradarbiavo su SSRS. 6 dešimtmetyje prasidėjo Kinijos ir SSRS

konfliktas. Mao Dzedungas nerimavo dėl Stalino kulto pasmerkimo, nes tai galėjo susilpninti jo vienvaldystę. Kinija nebenorėjo būti „jaunesniąja“

SSRS partnere. Konfliktas dar labiau paaštrėjo „kultūrinės revoliucijos“

metais. Vyko ginkluoti susirėmimai dėl pasienio teritorijų. 8 dešimtmečio pradžioje Kinija ėmė siekti Vakarų valstybių diplomatinio pripažinimo ir paramos. 1971 m. Kinijos Liaudies Respublika priimta į JTO.

Po Mao Dzedungo mirties 1976 m. valdžia atiteko „kultūrinės revoliucijos“ priešininkams. Naujasis šalies vadovas Den Siaopinas paskelbė naują ekonomikos kursą, kuris numatė privačios pramonės ir prekybos įteisinimą. Dauguma valstiečių atgavo žemės sklypus (be teisės parduoti).

Jiems leista verstis pagalbiniais verslais. Susitvarkė santykiai su SSRS. 9

dešimtmetyje padidėjo žemės ūkio ir pramonės apimtis, pakilo gyvenimo lygis. Japonija po II Pasaulinio karo

Japoniją, pralaimėjusią II Pasaulinį karą, iki 1952 m. okupavo JAV. Ši okupacija padėjo JAV laivyno bei karinių bazių saugomai Japonijai atsigauti ir išplėtoti ūkį. Amerikiečių okupacinė valdžia vykdė demokratinę Japonijos politikos, ekonomikos ir visuomeninio gyvenimo pertvarkymo programą. 1947

m. įsigaliojo nauja Japonijos konstitucija. Sumažėjo imperatoriaus politiniai įgaliojimai. Įstatymų leidžiamoji galia priklausė parlamentui.

Konstitucija draudė Japonijai turėti savo armiją ir naudoti karinę jėgą prieš kitas šalis.

1951 m. San Franciske Japonija ir 49 valstybės pasirašė taikos sutartį. 1952.04.28, įsigaliojus šiai sutarčiai, baigėsi Japonijos okupacija. Tačiau pagal kartu su taikos sutartimi pasirašytą saugumo sutartį JAV išlaikė karines bazes Japonijoje. Japonija tapo JAV

sąjungininke Azijoje.

Taikos sutartis nebuvo sudaryta su SSRS, nors pagal 1956.09.19 Taikos deklaraciją panaikinta karo padėtis. Japonija reikalavo, kad SSRS grąžintų užgrobtas Kurilų salas.

Dėl spartaus ekonomikos augimo Japonija tapo antrąja ekonomine pasaulio supervalstybe. Nuo 1985 m. užsienio kapitalo dydžiu Japonija ėmė lenkti JAV. Sparčiai vystėsi mašinų, laivų, elektrotechnikos prietaisų, kompiuterių gamyba. 9 dešimtmetyje Japonijoje įvyko pramonės revoliucija.

Robotų panaudojimu gamyboje Japonija užima pirmą vietą pasaulyje. Mažai lėšų išleidžiama ginklavimuisi. Japonija pralenkė Vakarus dideliu darbo našumu, finansų organizavimu, kokybiška produktų gamyba. Beveik išnyko neraštingumas. Nors Japonijos pramonė labai modernizuota, čia gerbiamos senos tradicijos. Valstybės simbolis – imperatorius, kurio gimtadienis yra

Japonijos nacionalinė šventė. Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karo

Trečiuoju pasauliu vadinamos visos Afrikos, Centrinės ir Pietų

Amerikos, Azijos (išskyrus Japoniją ir Izraelį) bei Okeanijos (išskyrus

Australiją ir Naująją Zelandiją) šalys. Po SSRS suirimo trečiajam pasuliu priskiriamos ir Vidurinės Azijos respublikos bei Azerbaidžanas.

Visos šios šalys gana skurdžios. Pagal gaunamas pajamas XX a. antroje pusėje pasaulis dalinamas į turtingąją Šiaurę ir skurstančiuosius Pietus.

Daugelis Trečiojo pasaulio valstybių smarkiai prasiskolinusios Vakarams.

Dideles lėšas šios valstybės, netgi skurdžiausios Afrikos šalys, skiria ginkluotei, karo pramonei.

Svarbi trečiojo pasaulio šalių problema – itin sparčiai didėjantis gyventojų skaičius. Gausėjančius gyventojus sunku aprūpinti darbu ir žeme.

Šiose valstybėse smarkia auga miestai, juose gausėja gyventojų.

Dėl padidėjusios žemės ūkio gamybos niokojama gamta, sparčiai kertami miškai. Kai kurios valstybės kenčia dėl nepalankių gamtinių sąlygų. 9

dešimtmetyje dėl sausrų Rytų Afriką ištiko visuotinis badas.

Kai kurios trečiojo pasaulio šalys – Brazilija, Indija, Pietų Korėja,

Taivanis, Singapūras – pasiekė nemažų laimėjimų pramonės srityje. Šių šalių gaminiai sėkmingai konkuruoja pasaulinėje rinkoje.

Nuolatinis reiškinys Afrikoje ir Lotynų Amerikoje – karinės diktatūros.

Kai kuriose Azijos šalyse valdžią turi islamo fundamentalistai. 1979

m. jie nuvertė monarchiją Irane. Iranas paskelbtas Islamo respublika, kurios vadovu tapo aukštas šiitų dvasininkas R. Chomeinis. Irano gyvenimas pertvarkytas pagal islamo reikalavimus. Islamo fundamentalistai siekia valdžios Alžyre, Egipte, Sudane.

7 dešimtmetyje kai kurios Afrikos ir Azijos šalys (Egiptas, Alžyras,

Gana, Gvinėja, Malis, Birma, Sirija) paskelbė kuriančios socializmą. Jų vadovai norėjo įveikti atsilikimą, suvalstybindami pramonę, kooperuodami žemės ūkį. Šios šalys gaudavo socialistinių valstybių paramą. Gana ir

Egiptas socialistinės raidos kelio atsisakė 8 dešimtmetyje, tačiau tuo metu socialistinėmis tapo Etiopija, Madagaskaras, Angola, Mozambikas,

Afganistanas. Šiose šalyse prasidėjo pilietiniai karai, kuriuose JAV ir

SSRS rėmė kovojančias puses.

Kai kuriose šalyse vyksta tautinis, religinis genocidas. Turkai vykdo kurdų genocidą. Kurdų išsivadavimo judėjimas slopinamas Irane. Sudane valdžią turintys musulmonai persekioja krikščionis ir animistus. Kolonijinės sistemos pabaiga

Kolonijinės sistemos suirimo po II pasaulinio karo priežastys:

1. Nusilpusios Europos valstybės nebepajėgė kariauti kolonijose;

2. Kolonijose sustiprėjo išsivadavimo judėjimai;

3. Kadangi SSRS ir Kinija rėmė išsivadavimo judėjimus, metropolijos bijojo komunistų įsigalėjimo kolonijose. Todėl jos buvo priverstos daryti nuolaidų nuosaikesnėms tautinėms jėgoms;

4. Dėl karo technikos tobulėjimo neteko reikšmės kai kurių kolonijų strateginė padėtis;

5. Naujų mokslo atradimų taikymas gamyboje sumažino Vakarų priklausomybę nuo iš kolonijų gaunamų žaliavų.

Jau 1943 m. nepriklausomybę paskelbė Prancūzijos mandatinės teritorijos Sirija ir Libanas. Panaikintas Didžiosios Britanijos mandatas

Transjordanijai (vėliau – Jordanija). 1947 m. Indija padalinta į dvi valstybes – Pakistaną ir Indiją. Abi šalys gavo nepriklausomybę. 1945 m.

nepriklausomybę paskelbė Vietnamas ir Indonezija, 1946 m. – Filipinai, 1948

m. – Birma. Filipinų ir Birmos nepriklausomybė pripažinta taikiai.

Indonezija gavo tik ribotą nepriklausomybę nuo Olandijos, sudaryta

Indonezijos ir Olandijos unija, kuri nustojo galioti 1954 m. Indonezija tapo nepriklausoma. 1948 m. iki tol anglams pavaldžioje Palestinos teritorijoje sukurtos arabų ir žydų valstybės. Tais pačiais metais Didžioji

Britanija suteikė nepriklausomybę Ceilonui (dabar Šri Lanka). 1956 m.

Prancūzija pripažino Maroko ir Tuniso nepriklausomybę, bet nenorėjo pripažinti Alžyro, nes ten gyveno daug europiečių, buvo dideli naftos ištekliai. Po ginkluotos kovos 1962 m. Prancūzija pripažino Alžyro nepriklausomybę. Savo kolonijoms Afrikoje nepriklausomybę suteikė Didžioji

Britanija, Prancūzija, Belgija. 1960 m. susikūrė 17 naujų Afrikos valstybių. Tie metai buvo pavadinti Afrikos metais. 1957 m. nepriklausomybę gavo anglų kolonija Malaja. 1963 m. prie jos prijungus Didžiosios

Britanijos valdas šiaurinėje Kalimantano salos dalyje, sukurta Malaizijos federacija. 1961 m. nepriklausomybę gavo Kuveitas, 1970 – Omanas, 1971 –

Jungtiniai Arabų Emyratai.

1965 m. europiečiai persikėlėliai paskelbė nepriklausomą Rodezijos valstybę, kurioje valdžia atiteko baltiesiems. Šios šalies nepripažino kitos valstybės. Vietos juodieji pradėjo ginkluotą kovą, pasibaigusią 1980

m., kai Rodezijoje buvo sudaryta Zimbabvės respublika.

7 dešimtmečio pabaigoje – 8 dešimtmetyje susikūrė devynios naujos

Okeanijos valstybės. Lengvai gavo nepriklausomybę nykštukinės anglų ir olandų valdos Amerikoje, daugiausia Karibų jūros salose.

Portugalija savo kolonijų Angolos, Mozambiko ir Gvinėjos nepriklausomybę pripažino tik 1974 m., nuvertus Portugalijoje autoritarinę valdžią. Iki tol šiose teritorijose vyko SSRS remiami karai. 1989 m.

nepriklausoma tapo Namibija. XX a. 9 dešimtmetyje kolonijomis liko tik kai kurios smulkios salos.

Kolonijinė sistema nustojo egzistuoti, tačiau buvusios kolonijos, vadinamos Trečiuoju pasauliu, iki šiol sudaro savotišką visumą. Korėjos karas

Po II pasaulinio karo Korėja buvo užimta JAV ir SSRS kariuomenių bei padalinta į dvi oukpacines zonas. 1948 m. abi Korėjos tapo nepriklausomomis valstybėmis. Šiaurės Korėjoje susikūrė komunistinė Liaudies demokratinė

Respublika (KLRD), pietuose – demokratinė respublika.

1950.06.25 KLDR kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją ir užėmė beveik visą jos teritoriją. Vakarų valstybės išsigando komunizmo ir SSRS

ekspansijos. Į Korėją pasiųstos JTO ginkluotosios pajėgos, kurių daugumą sudarė JAV kariai. Ši armija nugalėjo komunistus ir užėmė beveik visą pusiasalį. Tuomet Šiaurės Korėjai į pagalbą atėjo Kinijos kariuomenė, kuri nustūmė Pietų Korėjos ir sąjungininkų pajėgas atgal maždaug iki buvusios sienos. Prasidėjo derybos. 1953 m. liepos mėn. pasirašyta paliaubų sutartis, pagal kurią Korėjoje palikta ikikarinė padėtis. Po karo abiejų

Korėjos valstybių santykiai liko labai įtempti, jos ilgą laiką nepalaikė jokių ryšių. Arabų ir Izraelio konfliktas

Po II Pasaulinio karo iki tol Didžiajai Britanijai pavaldžioje

Palestinos teritorijoje nutarta įkurti arabų ir žydų valstybes. Žydams atiteko 56 ( Palestinos teritorijos. Jeruzalei turėjo būti suteiktas specialus tarptautinis statusas.

1948.05.15 žydai paskelbė apie Izraelio įkūrimą. Arabai su tuo nesutiko ir pradėjo karą. Izraelį užpuolė Egipto, Sirijos, Libano ir

Jordanijos kariuomenės. Izraelis atrėmė puolimą ir praplėtė savo teritoriją. Izraelis sparčiai vystėsi. Čia vyko žydai iš viso pasaulio, sparčiai vystėsi pramonė ir žemės ūkis. 1956 m., kai Egiptas nacionalizavo

Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai priklausiusį Sueco kanalą, Izraelis užpuolė Egiptą. Didžioji Britanija ir Prancūzija prisidėjo prie puolimo.

Kilus pasaulio visuomenės pasipiktinimui, karas greitai buvo nutrauktas.

1964 m. įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO). Nuo 1969 m.

PIO vadovauja Jasiras Arafatas. Palestiniečiai pradėjo partizaninį karą prieš Izraelį, vykdė teroro aktus. Izraelis atsakydamas atakuodavo palestinečių stovyklas.

SSRS parėmė arabų šalis, JAV – Izraelį. SSRS ir jos sąjungininkės nutraukė diplomatinius santykius su Izraeliu. 1967 m. Egiptas blokavo

Raudonosios jūros uostus ir trukdė Izraeliui apsirūpinti nafta. Izraelis ėmė veikti agresyviai – sutriuškino Egipto armiją, okupavo Sinajaus pusiasalį, vakarinę Jordanijos dalį ir Sirijai priklausančias Golano aukštumas. JTO reikalaujant, Izraelis nutraukė puolimą.

1973 m. Egiptas ir Sirija užpuolė Izraelį. Arabai vėl buvo nugalėti.

Reikalaujant kitoms valstybėms, karo veiksmai buvo sustabdyti.

Egipto prezidentas A. Sadatas pradėjo derybas su Izraeliu. 1979 m.

pasirašyta taikos sutartis. Egiptas atgavo okupuotas teritorijas ir užmezgė diplomatinius santykius. Kitos arabų šalys tam nepritarė ir nutraukė santykius su Egiptu. PIO kovotojai toliau vykdė išpuolius prieš Izraelį.

1982 m. Izraelis įžengė į Libaną ir sutriuškino PIO pajėgas. Dalis PIO

kovotojų pasitraukė į kitas arabų šalis. Tik atšilus tarptautiniam klimatui, konfliktas aprimo, santykiai ėmė gerėti.

1993.09.13 Izraelis ir PIO pasirašė taikos sutartį Vašingtone. PIO

pripažino Izraelį, o Izraelis pažadėjo leisti sukurti palestiniečių savivaldą teritorijose, kuriose palestiniečiai sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Tačiau kraštutiniai radikalai palestiniečiai toliau vykdo teroro aktus. Izraelyje auga priešiškumas palestiniečių savivaldai, ribojamas palestiniečių judėjimas šalies viduje. 1956 m. sukilimas Vengrijoje

Socializmas Vengrijoje buvo kuriamas labiau taikant represijas, nei kitose šalyse. Mirus J. Stalinui, represijos sušvelnėjo. Tačiau neleista vykdyti reformų. Tai pabandęs daryti ministras pirmininkas I. Nadis atleistas iš pareigų. 1956 m. spalį prasidėjo demonstracijos Budapešte. I.

Nadis vėl paskirtas ministru pirmininku. Partijos vadovu tapo J. Kadaras, kuris buvo nuteistas kalėti už kontrrevoliucinę veiklą. Sukilimas apėmė visą šalį. Vengrijos kariuomenė atsisakė kovoti prieš sukilėlius. Iširo darbo žmonių partija. Vengrijos vyriausybė, vadovaujama I. Nadžio, paskelbė apie Vengrijos neutralumą ir pasitraukimą iš VSO. 1956 m. lapkričio 4 d.

sovietų armijos daliniai įsiveržė į Budapeštą ir per keletą dienų nuslopino sukilimą visoje Vengrijoje. I. Nadis sušaudytas, beveik 2 tūkstančiams sukilėlių įvykdyta mirties bausmė. Apie 100 tūkstančių vengrų pabėgo į

Austriją. Iširusią darbo žmonių partiją pakeitė Vengrijos socialistinė darbininkų partija. Jos pirmasis sekretorius J. Kadaras laikėsi nuosaikios politikos. Pagal 1960 ir 1963 m. amnestijas iš kalėjimų paleisti beveik visi nuteistieji. Iš užsienio grįžo didžioji dalis pabėgėlių. Įvykdyta ekonominė reforma. Žemės ūkio kooperatyvai gavo savivaldą, kultūrinis gyvenimas tapo laisvesnis. Kubos revoliucija

6 dešimtmetyje Kuboje viešpatavo F. Batistos diktatūra. Kuba buvo visiškai priklausoma nuo JAV. 1956 m. prasidėjo partizaninė kova, kuriai vadovavo Fidelis Kastras. Partizanus rėmė valstiečiai, samdiniai, inteligentai, dalis buržuazijos. 1959 m. išvakarėse F. Batista pabėgo iš

Kubos, ir valdžia atiteko F. Kastrui. 1959 m. nacionalizuotos amerikiečių žemės valdos ir stambūs vietinių savininkų dvarai, 1963 m. – visi vidutiniai bei mažieji dvarai. Dauguma jų tapo valstybiniais ūkiais.

Kubos santykiai su JAV ėmė blogėti. 1960 m. JAV prezidentas D.

Eizenhaueris pasirašė įstatymą, draudžiantį įvežti iš Kubos cukrų. F.

Kastras nacionalizavo amerikiečių pramonės įmones, bankus, susisiekimo ir ryšių kompanijas. 1961 m. JAV nutraukė diplomatinius santykius su Kuba.

Beveik visa Kubos prekyba vyko su SSRS ir kitomis socialistinėmis šalimis.

Šios valstybės supirkdavo beveik visą Kubos eksportuojamą cukrų ir tiekdavo jai pramonės gaminius, naftą ir naftos produktus. Iš SSRS Kuba gaudavo ginklus ir karinę techniką.

1961 m. pavasarį F. Kastras paskelbė, jog Kuboje vyksta socialistinė revoliucija. Nacionalizuota ne tik amerikiečių, bet ir kubiečių privati nuosavybė. Pasiturintys kubiečiai bėgo į JAV. 1961 m. balandį, apginkluoti amerikiečių, jie išsikėlė į Kubos pakrantę, siekdami kovoti prieš F.

Kastrą, tačiau buvo sutriuškinti per tris dienas.

1962 m. kilo Karibų krizė. 1964 m. visos Lotynų Amerikos šalys, išskyrus Meksiką, verčiamos JAV, nutraukė su Kuba diplomatinius santykius.

Dauguma šalių juos vėl užmezgė 8 dešimtmetyje. Vienintelė ir valdanti Kubos partija ligi šiol yra komunistų partija. Valstybei vadovauja pirmasis komunistų partijos sekretorius F. Kastras. Berlyno krizė

1945 m. Berlynas atsidūrė SSRS okupacinėje zonoje, tačiau vakarinė jo dalis buvo suskirstyta į amerikiečių, anglų ir prancūzų sektorius. Į VFR

sudėti Berlynas formaliai neįėjo. Buvo galima laisvai patekti į rytinę miesto dalį – VDR sostinę. Ilgainiui ėmė vis labiau skirtis dviejų valstybių gyvenimo lygis. VDR gyventojai per Berlyną emigruodavo į VFR.

1958 m. SSRS pareikalavo paversti Vakarų Berlyną demilitarizuotu laisvu miestu. Šis reikalavimas pakartotas kelis kartus. Vakarų valstybės nesutiko. 1961 m. rugpjūtį SSRS ir VDR aklinai uždarė sieną tarp Rytų ir

Vakarų Berlyno. JAV protestavo, bet nesigriebė atsakomųjų veiksmų. Netrukus

Berlynas buvo apjuostas 40 km ilgio aukšta siena. Karibų krizė

Tai viena pavojingiausių šaltojo karo krizių, sukėlusi III pasaulinio karo grėsmę.

1962 m. SSRS į Kubą atgabeno vidutinio nuotolio raketų su branduoliniais užtaisais, kurias saugojo apie 40.000 karių. Tai kėlė didžiulę grėsmę JAV saugumui. JAV kariuomenės vadovybė pasiūlė atakuoti

SSRS karines bazes Kuboje. Prezidentas Dž. Kenedis įsakė JAV laivynui blokuoti Kubą ir nepraleisti SSRS laivų su naujomis raketomis. N.

Chruščiovas liepė išgabenti raketas, o JAV atsisakė Kubos puolimo. „Prahos pavasaris“

1968 m. sausį Čekoslovakijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi tapo A. Dubčekas. Apie jį susitelkė reformatoriai, siekiantys sudemokratinti ekonomiką ir politinę sistemą, sukurti „žmogišką“

socializmą. „Žmogiško socializmo“ kūrimo idėjos, pradėjusios sklisti septintojo dešimtmečio pabaigoje, buvo nukreiptos prieš sovietinio komunizmo praktiką. Buvo teigiama, kad SSKP neišreiškia tikrųjų komunizmo idėjų. Šis sąjūdis atsisakė vienpartinės sistemos koncepcijos, pabrėžė, jog būtina laikytis parlamentarizmo tradicijų. Panaikinta cenzūra ir leista laisvai veikti visuomenės informavimo priemonėms. Čekoslovakijos demokratinį judėjimą 1968 m. rugpjūtį nuslopino sutelktos VSO narės – SSRS,

Lenkija, VDR, Vengrija, Bulgarija. Intervenciją parėmė ir kai kurie

Čekoslovakijos komunistai, patekę į valdžią ir pašalinę iš partijos reformatorius. Reformos buvo nutrauktos. Pašalintiems iš partijos neleisdavo dirbti valstybės administracijoje, ekonomikoje, mokslo ir kultūros įstaigose. 1969 m. balandį A. Dubčekui teko pasitraukti iš komunistų partijos vadovo pareigų. Vietoj jo išrinktas G. Husakas.

Komunistų partijos vadovai paskelbė, kad 1968 m. rugpjūčio įvykiai – ne intervencija, o „broliška pagalba prieš kontrrevoliucijos grėsmę“. Taip pripažinta SSRS teisė kištis į kitų socialistinių valstybių vidaus reikalus. Vakarų žurnalistai tai pavadino riboto socialistinių valstybių suvereniteto arba Brežnevo doktrina. SSRS kariuomenė liko Čekoslovakijoje iki socialistinės sistemos suirimo. Lotynų Amerikos ir Afrikos diktatūros

Lotynų Amerikoje buvo aštri socialinė nelygybė. Žemė priklausė stambiesiems dvarininkams. Gyventojai skurdo, buvo daug beraščių. Pramonė ir kasyklos priklausė daugiausia užsieniečiams. Lotynų Amerikos respublikose veikė demokratinės konstitucijos, bet realios įtakos jos turėjo mažai. Konservatyvūs karininkai, vadinamieji „gorilos“, užgrobę valdžią persekiodavo opoziciją ir neleisdavo vykdyti reformų.

Daugelis diktatorių pagarsėjo masinėmis žudynėmis. Tuo pasižymėjo A.

Pinočeto diktatūra Čilėje, Argentinos karinė chunta, Afrikoje – Ugandos prezidentas Idis Aminas ir centrinės Afrikos respublikos valdytojas Bokasa, kuris buvo karūnavęsis imperatoriumi. Šie diktatoriai nuversti padedant užsienio valstybėms.

Kovos su komunizmu vardan JAV rėmė Lotynų Amerikos diktatūras. 1954 m.

JAV organizavo išpuolį prieš demokratinę Gvatemalos vyriausybę, 1973 m.

rėmė karinį perversmą Čilėje. Bolivijoje nužudytas iš Kubos atvykęs revoliucionierius Če Gevara, nuverstas Čilės prezidentas marksistas

Aljendė. Čilėje generolo Pinočeto chunta pradėjo represijas. 8 dešimtmetyje socialistinių reformų galimybei karinės diktatūros kelią užkirto

Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Ekvadore, Peru.

9 dešimtmetyje dauguma šalių grįžo į demokratijos kelią. Įvyko prezidento rinkimai Brazilijoje, Argentinoje, Nikaragvoje, Paragvajuje.

Argentinoje nauja išrinktas prezidentas R. Alfonsinas patraukė anksčiau šalį valdžiusius generolus į teismą už diktatūros metais padarytus nusikaltimus. Haityje žlugo kruvina Diuvaljė diktatūra. Čilėje plebiscitu atmestas Pinočetas ir prezidentu išrinktas krikščionis demokratas Ailinas.

1989 m. JAV panaudojo jėgą prieš savo buvusį statytinį generolą Noriegą, nes bijojo, kad bus pažeisti jų interesai valdyti Panamos kanalą. Vietnamo karas

Pagal 1954 m. Ženevos susitarimus Vietnamas, Kambodža ir Laosas tapo nepriklausomomis valstybėmis. Šiose šalyse turėjo įvykti laisvi rinkimai, po kurių turėjo būti sukurtos vyriausybės. Iki rinkimų Vietnamas padalintas į dvi dalis. Šiaurėje valdžia atiteko komunistams, pietuose – JAV remiamoms nekomunistinėms jėgoms. Rinkimai neįvyko.

Komunistai siekė įsigalėti Vietname jėga. Kovoti su Pietų Vietnamu sukurtas Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo frontas, dar vadinamas

Vietkongu.

1965 m. JAV pasiuntė savo kariuomenę į Vietnamą. Tačiau JAV kariuomenė nepajėgė įveikti Vietnamo partizanų. Komunistus rėmė Kinija ir SSRS. Dėl

Vietnamo karo JAV kilo masiniai jaunimo protestai, jaunuoliai atsisakydavo tarnauti kariuomenėje.

1969 m. prasidėjo taikos derybos. 1970 m. karas iš Vietnamo persimetė į Kambodžą ir Laosą. 1973 m. sausį JAV pasirašė susitarimą dėl karo nutraukimo Vietname. JAV sutiko išvesti kariuomenę iš Vietnamo. Tačiau karas nesibaigė. 1975 m. Šiaurės Vietnamo komunistai užėmė visą Vietnamą.

Komunistai užgrobė valdžią Laose ir Kambodžoje. 1976 m. paskelbta Vietnamo socialistinė respublika. Karas Afganistane

1978 m. komunistai karininkai įvykdė perversmą Afganistane. Prasidėjo pilietinis karas. 1979 m. SSRS įvedė kariuomenę į Afganistaną. Afganistano vadovas H. Aminas nužudytas, o jo vietą užėmė SSRS statytinis B. Karmalis.

Tačiau SSRS kariuomenei pergalės pasiekti nepavyko. Afganisatno partizanus

– modžahedus – rėmė Pakistanas, JAV, Kinija, Iranas ir kai kurios arabų šalys. Kalnuotoje, neturinčioje gerų kelių, šalyje SSRS negalėjo išnaudoti karinės technikos pranašumo.

SSRS dalyvavimui Afganistano kare priešinosi kitos valstybės, tarptautinės organizacijos. Daugelis šalių boikotavo 1980 m. Maskvoje vykusias Olimpines žaidynes, apribojo ekonominius ryšius su SSRS. 1988 m.

SSRS, JAV, Pakistanas, Afganistanas pasirašė Ženevos susitarimą dėl karo

Afganistane nutraukimo. 1989.02.15 SSRS kariuomenė išvesta iš Afganistano.

Vienok karas nesibaigė. 1992 m. modžahedai užėmė sostinę Kabulą ir nuvertė

SSRS paliktą vyriausybę. Kovos veiksmai tarp karinių grupuočių vadų tęsėsi ir toliau. Helsinkio taikos konferencija

1975 m. Helsinkyje įvyko 33 Europos valstybių, JAV ir Kanados pasitarimas dėl saugumo ir bendradarbiavimo. Čia pasirašytas baigiamasis aktas, patvirtinantis esamų sienų neliečiamumą. Akte numatytos priemonės mažinti ginkluotų konfliktų pavojų. Valstybės – pasitarimo dalyvės –

įsipareigojo spręsti tarpusavio ginčus taikiomis priemonėmis, kad nekeltų grėsmės tarptautinei taikai ir saugumui, pasižadėjo gerbti tautinių mažumų lygybę prieš įstatymus.

Helsinkio pasitarimo baigiamajame akte pripažįstamas visų tautų lygiateisiškumo principas ir teisė tvarkyti savo likimą. Skelbiama, kad kiekviena tauta turi teisę laisvai nustatyti savo vidaus ir užsienio politinį statusą, lemti savo politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę raidą. Numatyta periodiškai šaukti konferencijas, tikrinančias Helsinkio susitarimų vykdymą. Nors Helsinkio baigiamasis aktas neturėjo įstatymo galios, tačiau jo nutarimai turėjo tapti valstybių signatarių moraliniu įsipareigojimu. Europos sąjunga

Europos valstybės, siekdamos atstatyti savo ūkį, atlaikyti supervalstybių konkurenciją, pasipriešinti socializmo plitimui, ėmė vienytis. Vienijimosi ašimi tapo Prancūzija ir VFR. 1949 m. buvo įkurta

Europos Taryba (būstinė – Strasbūras), kurios narėmis tapo Danija, Belgija,

Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Norvegija, Švedija,

Didžioji Britanija, Šiaurės Airija. 1951.04.18 įsteigtas Europos anglies ir plieno susivienijimas (EAPS), kuriam priklausė Prancūzija, VFR, Italija,

Belgija, Olandija, Liuksemburgas. EAPS dėka sudaryta bendra rinka anglių ir metalurgijos pramonės gaminiams. 1957 m. kovo 25 d. Europos anglies ir plieno susivienijimo narės pasirašė sutartį dėl Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) įkūrimo.

1973 m. prie EEB prisijungė Danija, Airija, Didžioji Britanija, 1981 m. –

Graikija, 1986 m. – Ispanija, Portugalija. Iki 1989 m. buvo panaikinti savitarpio prekybos apribojimai, atsisakyta muitų visiems pramonės gaminiams ir daugumai žemės ūkio produktų. Nustatyti vienodai dideli muitai prekiaujant su trečiosiomis šalimis.

1992 m. įkurta Europos Sąjunga (ES). Dvylika EEB narių Mastrichte pasirašė sutartį dėl bendros užsienio ir saugumo politikos, valiutinės sąjungos su centriniu banku ir bendra valiuta – euru. Politinė sąjunga reiškė konfederacinės supervalstybės sudarymą Europoje.

1995 m. į ES įstojo Austrija, Suomija, Švedija. Norvegijos gyventojai referendume antrąsyk išreiškė nenorą dalyvauti ES.

Europos Sąjungoje veikia keletas institucijų:

1. Europos komisija – vykdomasis ES padalinys, kuris siūlo priemones

ES tikslams siekti;

2. Ministrų Taryba – priima nutarimus. Ją sudaro po vieną ministrą iš kiekvienos valstybės narės;

3. Europos parlamentas. Jį sudaro 518 narių, kuriuos renka visos bendrijos balsuotojai. Parlamentas patvirtina biudžetą, peržiūri ir patvirtina įstatymus, prieš juos priimant;

4. ES Teismas – sprendžia ES šalių ginčus;

5. Europos Taryba – ES sudarančių valstybių ir vyriausybių vadovų organas. Nurodo bendrą ES politinę orientaciją.

Susivienijusi Europa, šalia JAV ir Japonijos, tapo viena svarbiausių pasaulio ekonominių jėgų. Pertvarka SSRS

1985 m. kovo mėn. SSKP generaliniu sekretoriumi ir SSRS vadovu tapo

Michailas Gorbačiovas. Jis pradėjo vadinamąją pertvarkos ir viešumo politiką, ekonomines reformas, kurios pamažu peraugo į politines.

Atsisakyta planinės ekonomikos, pripažinta sąžinės laisvė, atsirado daugiapartinės sistemos užuomazgos. Pripažinta, kad bendražmogiškos vertybės yra aukščiau už klasinius interesus. Iš įkalinimo vietų paleisti disidentai, žiniasklaida tapo laisva. M. Gorbačiovas ėmė siekti taikaus bendravimo su Vakarais.

1988 m. paminėtas Rusijos krikšto 1000 metinės. Tai žymėjo ateizmo politikos žlugimą. Pradeda kurtis daugiapartinė sistema. 1988 m. gruodžio 1

d. padarytos SSRS konstitucijos pataisos. Atsirado naujas valdžios organas

– Liaudies deputatų suvažiavimas. 1989 m. kovo mėn. įvyko pirmieji rinkimai, kai į vieną vietą Liaudies deputatų suvažiavime buvo iškelti keli kandidatai. Pradėjus veikti šiam suvažiavimui, M. Gorbačiovas prarado vienvaldžio lyderio poziciją. Iškilo Andrejus Sacharovas ir Borisas

Jelcinas.

1990 m. kovo mėn. M. Gorbačiovas išrinktas pirmuoju SSRS prezidentu.

Tų metų liepos mėn. įvyko paskutinis komunistų partijos suvažiavimas SSRS.

Pertvarkos politikos pasekmė buvo SSRS suirimas. Iš jos valdžios išsivadavo socialistiniam blokui priklausiusios Europos šalys. Baltijos valstybės ir kitos SSRS respublikos atkūrė nepriklausomybę. SSRS suirimas

SSRS ėmė byrėti 9 dešimtmečio pabaigoje. Iš jos valdžios išsivadavo socialistiniam blokui priklausiusios Europos šalys. SSRS nesigriebė karinės jėgos, kad išlaikytų jas savo valdžioje. Bandyta panaudoti karinę jėgą ir ekonominę blokadą prieš nepriklausomybės siekiančias SSRS respublikas, tačiau nesėkmingai. 1990 m. nepriklausomybė atkūrė Baltijos valstybės, 1991

m. – kitos SSRS respublikos. 1990 m. birželio 12 d. paskelbta Rusijos nepriklausomybė.

Komunistai bandė išgelbėti SSRS. 1991 m. rugpjūčio mėn. jie organizavo karinį perversmą (pučą). M. Gorbačiovas, tuo metu atostogavęs Kryme, buvo sulaikytas namų arešte. Kovoti su pučistais ėmėsi Rusijos gyventojai, vadovaujami Boriso Jelcino. Pučui žlugus, M. Gorbačiovas grįžo į Maskvą.

1991 m. rugsėjo mėn. įvyko paskutinis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas.

Jame pripažinta Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė. 1991 m.

gruodžio mėn. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai (B. Jelcinas, L.

Kravčiukas, P. Šuškevičius) nutarė, kad SSRS nustoja gyvuoti. Nutarta įkurti Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS), į kurią gali stoti visos buvusios SSRS respublikos. Apie šį susitikimą M. Gorbačiovas nebuvo informuotas. Jam pateiktas tik susitarimas. 1991 m. gruodžio 21 d.

paskelbta Alma Atos deklaracija apie NVS įkūrimą. Į sandraugą įstojo 11

buvusių sovietinių respublikų. Prie NVS neprisijungė Baltijos šalys ir

Gruzija.

1991 m. gruodžio 25 d. M. Gorbačiovas atsistatydino iš nebeegzistuojančios SSRS prezidento pareigų. Socialistinės sistemos Europoje žlugimas

1986 m. M. Gorbačiovas atsisakė Brežnevo doktrinos, reiškusios, jog

SSRS turi teisę kištis į socialistinių valstybių vidaus reikalus komunizmo gynimo vardan. 1989 m. Lenkijoje rinkimus laimėjęs „Solidarumas“ sudarė pirmą nekomunistinę vyriausybę pokario Rytų Europoje, kuriai vadovavo

Tadeušas Mazovieckis. 1991 m. Lenkijoje surengti visiškai laisvi parlamento rinkimai.

1989 m. Vengrijos socialistinei partijai teko įteisinti kitas partijas ir įtraukti jų atstovus į vyriausybę. Po 1990 m. rinkimų Vengrijos vyriausybę sudarė nekomunistinės partijos.

1989 m. atsistatydino Čekoslovakijos vyriausybė. Naujosios vyriausybės daugumą sudarė opozicinio Piliečių forumo nariai. Prezidentu išrinktas už opozicinę veiklą kalintas V. Havelas. 1990 m. rinkimuose daugumą balsų surinko Piliečių forumas.

Bulgarijos komunistai patys ėmėsi reformų. 1989 m. jie nušalino savo lyderį T. Živkovą. Komunistų partija pasivadino Bulgarijos socialistų partija. Ši partija laimėjo 1990 m. rinkimus.

1990 m. opozicinis judėjimas išplito Albanijoje. Įteisinta kitų partijų veikla, paleisti politiniai kaliniai. Komunistų partija pasivadino socialistų partija ir laimėjo pirmus laisvus rinkimus.

1989 m. Rumunijoje nuverstas diktatoriaus Nikolajės Čaušeskaus režimas. Komunistų partija suiro. 1990 m. rinkimuose balsų daugumą surinko

Nacionalinio gelbėjimo frontas.

1990 m. VDR susivienijo su VFR. Paleista Ekonominės savitarpio pagalbos taryba.

1991 m. paleista Varšuvos sutarties organizacija. Vokietijos suvienijimas

1989 m. VDR prasidėjo opozicinis judėjimas, atsistatydino komunistų partijos ir valstybės vadovas E. Honekeris. VDR piliečiams leista bendrauti su VFR gyventojais.

1989 m. nugriauta siena, skyrusi Rytų ir Vakarų Berlyną. VDR

vyriausybė atidarė sieną su VFR. 1990 m. liepą VFR ir VDR įvesta viena valiuta – vokiečių markė, panaikinti tarpusavio muitai.

Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio politikos dėka ir M. Gorbačiovui neprieštaraujant 1990.10.03 VFR ir VDR susivienijo į vieną valstybę.

Vokietijos susivienijimą įteisino 1990 m. rugsėjo mėnesį Maskvoje pasirašyta SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, VFR ir VDR

sutartis. Suvienytos Vokietijos sienos pripažintos nekeičiamomis. Vokietija įsipareigojo neturėti masinio naikinimo ginklų, apribotas jos kariuomenės dydis. Iš VDR išvesta SSRS kariuomenė. Rytai ir Vakarai po 1985 metų

M. Gorbačiovas, SSRS vykdydamas pertvarkos politiką, ėmė siekti taikaus bendravimo su Vakarais. Tai daryti vertė ir didžiulės karinės išlaidos. SSRS nebepajėgė varžytis su JAV ir NATO. 1985 m. M. Gorbačiovas paskelbė apie būtinybę sumažinti branduolinio karo pavojų. SSRS sustabdė atominio ginklo bandymus. M. Gorbačiovas susitiko su JAV prezidentu R.

Reiganu Ženevoje. Atvira konfrontacija tarp JAV ir SSRS baigėsi. 1986 m. M.

Gorbačiovas ir R. Reiganas susitiko Reikjavike. 1987 m. pasirašyta JAV ir

SSRS sutartis dėl vidutinio nuotolio raketų, išdėstytų Europoje, likvidavimo. 1988 m. R. Reiganas lankėsi Maskvoje. SSRS išvedė kariuomenę iš Afganistano. 1989 m. nugriauta Berlyno siena. Baigėsi šaltasis karas.

1990 m. nutarta sumažinti NATO ir VSO ginkluotę 28 (. 1991 m. JAV ir SSRS

sutarė dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo ir apribojimo. Postsocialistinės šalys XX a. pabaigoje

1990–1991 m. nustojo gyvuoti buvusių socialistinių valstybių komunistų partijos. Jos pasivadino socialistų, socialdemokratų partijomis. Įsivyravo spaudos, žodžio laisvė. Atkurtos nekomunistinės partijos, vyko laisvi rinkimai. Buvusios komunistinės partijos gana dažnai laimėdavo rinkimus postsocialistinėse valstybėse. Kai kuriose šalyse kilo tautiniai konfliktai. Rumunijoje atsinaujino konfliktas tarp rumunų ir vengrų. 1992

m. gruodžio mėn. Čekoslovakija suskilo į atskiras Čekijos ir Slovakijos valstybes. Pradėtos vykdyti ūkio reformos, privatizacija. Tačiau daugelio privatizuotų pramonės įmonių efektyvumas nepadidėjo. Kai kurios įmonės visai žlugo. Sumažėjo žemės ūkio gamyba. Privatizacija sudarė sąlygas korupucijai ir piktnaudžiavimui. Privatizacija Rusijoje buvo pavadinta „didžiąja kriminaline revoliucija“. Didėja postsocialistinių valstybių užsienio prekybos deficitas. Importas didėja sparčiau nei eksportas.

Panaikinta dauguma apribojimų įvežamoms Vakarų prekėms, todėl jos užplūdo rinkas. Aštrėja socialinės problemos. Jugoslavijos suirimas

Daugiatautė Jugoslavija pradėjo byrėti 1989 m. Jugoslavijos tautos ėmė siekti nepriklausomybės. Slovėnijoje ir Kroatijoje rinkimus laimėjo partijos, pasisakančios už atsiskyrimą nuo Jugoslavijos. 1991.06.23

nepriklausomybę paskelbė Slovėnija, tų pačių metų birželio 25 d. –

Kroatija. Kroatijoje gyveno nemažai serbų, kurie bijojo genocido. Serbai, remiami Jugoslavijos centrinės valdžios kariuomenės, puolė kroatus. Kilo pilietinis karas. 1992 m., tarpininkaujant JTO, buvo sudarytos paliaubos, kurios reiškė Jugoslavijos suirimą.

1992 m. sausį Bosnijoje rinkimus laimėjus nepriklausomybės šalininkams, nepriklausomybę paskelbė Bosnijos ir Hercogovinos respublika.

Prasidėjo karas tarp stačiatikių serbų, katalikų kroatų ir musulmonų bosnių. Serbai buvo prieš Bosnijos ir Hercogovinos nepriklausomybę.

Prasidėjo etniniai valymai. Daug žmonių išžudyta, išvaryta iš gimtųjų vietų. 1992.04.06 Europos Sąjunga pripažino Bosnijos nepriklausomybę. 1994

m. į konfliktą įsikišo NATO ir bombardavo serbų karinius objektus.

Sudarytos paliaubos. 1995.11.21 kariaujančios Bosnijoje grupuotės sutiko su taikos planu, kurio parengimui ir įgyvendinimui tarpininkavo Jungtinės

Amerikos Valstijos. 1995.12.14 pasirašyta taikos sutartis, kuri leido sukurti NATO vadovaujamas taikos palaikymo pajėgas Bosnijoje.

1992 m. balandžio mėn. susikūrė nauja Jugoslavija, kurioje susivienijo

Serbija ir Juodkalnija.

Kilo konfliktai dėl Kosovo albanų. 1989 m. Jugoslavija panaikino

Kosovo albanų autonomiją Serbijoje. 1991 m. atsiskyrimo šalininkai paskelbė

Kosovo respubliką, kurią pripažino Albanija. 1992 m. jie išrinko prezidentu

I. Rugovą. Serbai paskelbė šiuos rinkimus neteisėtais. Psidėjo albanų ir serbų konfliktas. 1999.03.24 NATO pradėjo bombarduoti Jugoslaviją, kai prezidentas Slobodanas Miloševičius atsisakė nutraukti etninių albanų daugumos Kosove persekiojimus.

1999.06.10 NATO nutraukė oro antpuolius Jugoslavijoje. Pirmieji serbų kariniai daliniai pasitraukė iš Kosovo.

Persijos įlankos konfliktas

1990 m. Irakas, vadovaujamas diktatoriaus Sadamo Huseino, užgrobė

Kuveitą. Irakas tikėjosi užvaldyti Kuveito naftos telkinius. JTO pasmerkė šią aneksiją ir pritarė karinės jėgos panaudojimui prieš Iraką. 1991.01.17

JAV vadovaujami sąjungininkai puolė Iraką, siekdami priversti jį išeiti iš

Kuveito. Pradėta operacija „Audra dykumoje“. 1991 m. vasario 28 d. Persijos įlankos karas baigėsi. Irakas pasidavė. Kuveitas sugrąžintas jo emyrui.

Vakariečiai vėl ėmė kontroliuoti naftos gavybos zoną, kuri gyvybiškai svarbi jų ekonomikai.

Mokslo ir technikos revoliucija

XX a. viduryje ir antroje pusėje sparčiai ėmė vystytis mokslas ir technika. Pradėta naudoti pigi atominė energija, pagaminta pirmoji atominė bomba, pradėti kosmoso tyrimai. Ginkluotės kūrimo bei kosmoso tyrimų vystymąsi skatino šaltasis karas tarp supervalstybių, vertęs lenktyniauti visose srityse. 1957 m. SSRS paleido pirmą dirbtinį Žemės palydovą. 1961 m.

į kosmosą pakilo pirmasis žmogus – Jurijus Gagarinas. 1966 m. žmonių paleistas aparatas pasiekė Venerą. 1969 m. pirmasis žmogus – Neilas

Armstrongas (JAV) išsilaipino Mėnulyje. Itin smarkiai kosminė technika ištobulėjo 8–9 dešimtmečiais. Kosminius aparatus pradėta taikyti ir karo tikslams.

Išradus tranzistorių, diodus buvo sukurti kompiuteriai. 9 dešimtmetyje jie pradėti naudoti masiškai ir padarė perversmą visose gyvenimo srityse.

Interneto tinklas sujungė visą pasaulį. Ryšiai tapo kur kas greitesni ir patogesni. Atsirado naujos informacijos perdavimo priemonės –

videotelefonas, telefaksas, teleksas. Medicinoje, karyboje, mokslo tyrimams imtas naudoti lazeris. Suklestėjo genetikos, genų inžinerijos mokslas.

Mokslininkai išmoko laboratorijos sąlygomis modeliuoti augalų ir gyvūnų rūšis.

… Nauja technika – buitiniai prietaisai, ryšio priemonės, kompiuteriai pakeitė ir žmonių buitį, padarė gyvenimą komfortiškesnį. Ilgėja žmonių amžius, gerėja sveikata, sukurtos palankesnės darbo sąlygos.

Sintetinių pluoštų ir medžiagų gamyba pakeitė daugelį pramonės šakų.

Mokslo ir technikos revoliucija sukėlė daug ekologinių ir etinių problemų.

Gamybos atliekos, išmetamos į orą, dirvožemį, vandenį, nuodija aplinką.

Žemės ozono sluoksnyje pastebėta skylių. Išnyko ar baigia išnykti daugelis gyvūnų, augalų rūšių. Sparčiai eikvojamos gamtinių išteklių atsargos.

Didžiulę grėsmę pasaulio saugumui kelia branduolinis ginklas.

Aktualūs tapo etiniai abortų, kontracepcijos, eutanazijos, žmogaus pradėjimo mėgintuvėlyje, klonavimo klausimai. Atsirado „žaliųjų“ judėjimas, kovojantis už gamtos išsaugojimą. Ieškoma pigių ir ekologiškai švarių energijos šaltinių.

Kultūros tendencijos

XX a. II pusės visuomenė vadinama postmodernia visuomene.

Postmodernizmas neigia vienos objektyvios tiesos egzistavimą, postmoderni kultūra ir menas linkę jungti įvairių kultūrų bei žanrų elementus.

Išplito raštingumas, padaugėjo išsilavinusių žmonių. Daugumoje pasaulio valstybių privalomas pradinis mokymas. Masiniu reiškiniu tapo vidurinis ir aukštasis išsilavinimas.

Perversmą kultūroje padarė po II pasaulinio karo atsiradusi televizija. Didėja spaudos leidinių tiražai. Atsiskyrė elitinė ir populiarioji, masinė kultūra, tapusi komercijos objektu. Meno kūrinys vertinamas pagal atneštą pelną.

Vakarų kultūra užplūdo Azijos, Afrikos šalis. Netgi senų tradicijų besilaikančios šalys – Japonija ir Kinija – perėmė daug Vakarų kultūros elementų. Kai kurios musulmoniškos šalys nepripažįsta vakarietiškos komercinės kultūros ir bando nuo jos gintis.

Muzikoje atsirado ir paplito naujos kryptys – džiazas, rokas, repas, elektroninė, pop muzika. Populiarus tapo folkloro ir klasikos elementų jungimas su modernia muzika.

Dailei, kinui tapo būdingas naujų išraiškos formų ieškojimas. 6–7

dešimtmetyje susiformavo dailės kryptis naujasis avangardizmas. Tai kūryba, išeinanti už meno ribų. Kūriniuose komponuojami įvairūs daiktai, iškarpos.

Susiformavo avangardizmo rūšys minimalizmas, kinetizmas, kūno menas – gyvų žmonių eksponavimas, hiperrealizmas.

Religija prarado buvusią įtaką visuomenėje – visuomenė tapo sekuliari.

Paplito naujieji religiniai judėjimai, dažnai įtakoti Rytų ar senųjų tikėjimų, reformuojasi tradicinės religijos. 1962 m. įvykusiame Antrajame

Vatikano susirinkime peržvelgtos Katalikų Bažnyčios nuostatos, panaikintas privalomas lotynų kalbos vartojimas liturgijoje.