Istorijos konspektai

6110 0

Feodalinis susiskaldymas 5

Senjorai ir vasalai 5

Karolio Didžiojo užkariavimai 5

Karolio imperijos paskelbimas 6

Feodalinis dvaras IX–XI a. 6

Feodalų buitis IX–XI a. 6

Feodalinis ūkis IX–XI a. 6

Feodalinė hierarchija XI a. 6

Feodas XI a. 7

Kijevo Rusia X–XIIa. 7

Kijevo Rusios kultūra 7

Romos katalikų bažnyčia XI–XIIIa. 8

Kryžiaus karai 8

Kryžiaus karų pasekmės 8

Centralizacijos procesai XII a. 8

Prancūzijos suvienijimas 9

Anglijos suvienijimas 9

Mongolų–totorių jungas Rusioje 9

Maskvos iškilimas 9

Didieji geografiniai atradimai 10

Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją 10

Kolumbas atranda Ameriką 10

Magelanas apkeliauja pasaulį 11

Didžiųjų geografinių atradimų reikšmė 11

Renesansas 11

Renesanso mokslas 12

Renesanso meenas ir architektūra 12

Viljamas Šekspyras 12

Migelis de Servantesas 12

Archtektūra 12

Reformacija 13

Reformacijos plitimas 13

Reformacijos reikšmė 13

Kontrreformacija 14

Kapitalistinių santykių formavimasis 14

Nyderlandų revoliucija 14

Rusia Ivano IV valdymo laikai 15

Ivano IV užsienio politika 16

Livonijos karas 16

Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa. 16

Anglijos revoliucija XVII a. 17

Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m. 18

Pirmasis Anglijos pilietinis karas XVII a. 18

Pilietinio Anglijos karo metų parlamento įstatymai 19

Idėjinė kova Anglijos revoliucijos metu 19

Pirmasis Anglijos parlamento valymas 19

Antrasis Anglijos pilietinis karas 19

Anglijos independentų Respublika 1649–1653 m. 20

Protektorato režimas Anglijoje 1653–1659 m. 20

Monarchijos restauravimas Anglijoje 20

Anglijos revoliucijos XVII a. išdavos 21

Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr. 21

Petras I 21

Politinės Petro I reformos 22

Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas 22

1. Agrarinė problema 22

2. Prekybinės ekonominės problemos 22

3. Administracinė metropolijos politika 23

Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metais 23

Prancūzijos paskelbimas Imperija 24

Administracinė Prancūzijos sistema 24

Ekonominė Prancūzijos ra

aida 24

Napoleono kodeksai 24

Napoleono karai 25

Antroji antibonopartiška koalicija 25

Trečioji antibonopartiška koalicija 25

Ketvirtoji antibonopartiška koalicija 25

Kontinentinė blokada 25

Penktoji antibonopartiška koalicija 26

Karinių Prancūzijos laimėjimų priežastys 26

Vidinė Pirmosios Prancūzijos Imperijos krizė 26

Napoleono žygis į Rusiją 26

Šeštoji antibonopartiška koalicija 27

Napoleono pralaimėjimo priežastys 27

„Šimtas dienų” 27

Didžioji 1789 m. prancūzų revoliucija 27

Nacionalinis Prancūzijos Susirinkimas 28

Pirmasis revoliucijos etapas (1789 07 14–1792 08 10) 28

Steigiamojo Susirinkimo nutarimai 28

1791 m. konstitucija 29

Visuomeninis politinis judėjimas 29

Varenų krizė ir trečiojo luomo skilimas 29

Įstatymų leidžiamojo susirinkimo veikla 30

Revoliucinis karas 30

Antrasis revoliucijos etapas (1792 08 10–1793 06 02) 30

Nacionalinis konventas ir Respublikos įkūrimas 31

Žirondistų nuvertimas 31

Trečiasis revoliucijos etapas (1793 06 02–1794 07 27) 32

Respublikos padėtis 32

Jakobinų diktatūros susiformavimas 33

Politika kultūros ir buities srityje 33

Gynybos organizavimas ir persilaužimas frontuose 33

Kova jakobinų bloke 33

Jakobinų diktatūros krizė ir žlugimas 34

Istorinė revoliucijos reikšmė 34

1848 m. revoliucijos Vakarų Europje 34

1848 m. revoliucija Prancūzijoje 35

1848 m. revoliucija Vokietijos sąjungoje 35

1848 m. reevoliucija Austrijos Imperijoje 35

1848 m. revoliucija Vengrijoje 36

1848 m. revoliucija Italijoje 36

Vokietijos imperijos susikūrimas XIX a. 36

Karinių blokų formavimasis Europoje 38

1905–1907 m. revoliucija Rusijoje 38

Revoliucijos uždaviniai 38

II 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 38

III 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 39

Stolypino reforma Rusijoje 39

Pirmasis pasaulinis karas 39

I Pasaulinio karo pasekmės 40

Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys 40

Europos perdalijimas po Versalio taikos 40

Vasario revoliucijos Rusijoje 40

Dvivaldystė Rusijoje 41

Vasario revoliucijos pasekmės 41

1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje 41

Pilietinis karas Rusijoje 42

Karinis komunizmas Rusijoje 42

NEP’as ir jo esmė 43

Paskutinių Lenino straipsnių id
dėjos 43

Stalino valdžia 43

SSRS industrializacija 44

SSRS kolektyvizacija 44

Badas SSRS 44

Reparacijų klausimas po Versalio taikos 45

Lokarno susitarimai 45

Tautų Sąjunga 45

Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS 45

Fašistinių diktatūrų susikūrimas Europoje 46

Fašizmas Italijoje 46

Fašizmas Vokietijoje 46

Dviejų karo židinių susidarymas 46

Tarptautiniai santykiai iki II Pasaulinio karo 47

Europa II Pasaulinio karo išvakarėse 47

Antrasis pasaulinis karas 47

Antrojo Pasaulinio karo pradžia 48

Vokietijos–SSRS karas 48

Antihitlerinės koalicijos sudarymas 48

Antrojo pasaulinio karo pabaiga 49

II Pasaulinio karo pasekmės 49

Tarptautiniai pokyčiai po II Pasaulinio karo 49

Komunistinių valstybių sukūrimas 50

Jungtinių tautų organizacija 51

JTO organai: 51

Šaltasis karas 51

Karinių blokų įkūrimas 51

JAV po II Pasaulinio karo 52

SSRS 1945–1953 metais 52

SSRS: atšilimas ir sąstingis 53

Vakarų Europa po II Pasaulinio karo 53

Socialistinė Europa 1953–1985 metais 54

Kinija po II Pasaulinio karo 54

Japonija po II Pasaulinio karo 55

Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karo 55

Kolonijinės sistemos pabaiga 56

Korėjos karas 56

Arabų ir Izraelio konfliktas 56

1956 m. sukilimas Vengrijoje 57

Kubos revoliucija 57

Berlyno krizė 57

Karibų krizė 58

„Prahos pavasaris“ 58

Lotynų Amerikos ir Afrikos diktatūros 58

Vietnamo karas 58

Karas Afganistane 59

Helsinkio taikos konferencija 59

Europos sąjunga 59

Pertvarka SSRS 59

SSRS suirimas 60

Socialistinės sistemos Europoje žlugimas 60

Vokietijos suvienijimas 60

Rytai ir Vakarai po 1985 metų 61

Postsocialistinės šalys XX a. pabaigoje 61

Jugoslavijos suirimas 61 Senjorai ir vasalai

Susiskaldžiusioje valstybėje karalius buvo laikomas lygiu tarp

lygiųjų. Dažnai stambūs feodalai ir žemės, ir kariuomenės turėjo daugiau,

negu karalius. Karalius neleido visai šaliai b
bendrų įstatymų, nerinko

mokesčių iš visos šalies gyventojų, neturėjo pastovios kariuomenės. Visa

tai rodo, kad karaliaus valdžia buvo silpna.

Susiskaldžiusią valstybę pavojaus atveju vienydavo feodalinė

organizacija „feodaliniai laiptai”. Tai–senjorų ir vasalų sistema. Laiptų

viršuje buvo karalius–senjoras grafams ir hercogams. Šie buvo senjorai

baronams, kurie savo ruožtu buvo senjorai riteriams. Riteriai vasalų

neturėjo (išskyrus tuos atvejus, kai jų ginklanešiai tapdavo

jaunesniaisiais riteriais).

Vasalą senjoras turėjo aprūpinti žeme. Į vasalo pareigas įėjo

dalyvavimas žygiuose su senjoru, patarimai, senjoro išpirkimas, šiam

patekus į nelaisvę. Senjoras galėjo įsakinėti tik tiesioginiams savo

vasalams, savo vasalo vasalui jis įsakinėti negalėjo.

Organizacija buvo reikalinga tam, kad karo atveju būtų galima sudaryti

kariuomenę. Tada karalius šaukdavo savo vasalus, kad jie atvyktų pas jį su

savo kariaunomis. Pamažu, grandinėle, ir susirinkdavo. Karolio Didžiojo užkariavimai

Karolis Didysis buvo pats žymiausias Karolingų dinastijos atstovas

(nuo jo vardo ši dinastija taip ir pavadinta). Frankų Karalystę jis valdė

46 metus–nuo 768 iki 814 m. Jis buvo karvedys ir užkariautojas. Jam

valdant, besiformuojanti Frankų valstybė tapo itin agresyvi. Po begalės

karų Karolis Didysis tapo milžiniškos valstybės valdovu. Tokios didelės

valstybės dar nebuvo nuo Romos Imperijos žlugimo.

Karolis Didysis asmeniškai dalyvavo daugiau kaip 50–yje mūšių. Jis

kariavo įvairiausiose Europos dalyse. Iš pradžių didžiausią dėmesį jis

skyrė langobardams. 773–774 m. Karolis atnaujino frankų karą su

langobardais, užgrobė jų sostinę Paviją ir nuvertė karalių Deziderijų.

Langobardija neteko nepriklausomybės ir buvo prijungta prie Frankų

Karalystės.

778 m. Karolis persikėlė per Pirėnus ir pabandė už
žimti arabų valdomą

Saragosą. Tačiau žygis buvo nesėkmingas ir Saragosos paimti nepavyko. Vis

dėlto kiek vėliau frankams pavyko prisijungti nemažą Pirėnų sritį, kurioje

vėliau įsikūrė Barselonos grafystė.

Tačiau didžioji Karolio Didžiojo karų dalis vyko Rytuose–Centrinėje

Europoje. Itin daug pastangų buvo skirta kovoms su saksais. Tai buvo ilgas

karas, trukęs 30 metų (nuo 772 iki 804 m.). Saksai buvo didžiausia po

frankų genčių grupė, gyvenusi Vakarinėje Vokietijos dalyje. Frankai norėjo

užkariauti saksų žemes, o juos paversti baudžiauninkais. Be to, Karolis

Didysis veržėsi prie Baltijos jūros, kuri tuo metu tapo svarbiu prekybos

centru.

Pirmiausia buvo pavergti vakariniai saksai–vestfalai, gyvenę tarp

Reino ir Vėzerio. Toks pat likimas ištiko ir ostfalus, gyvenusius į Rytus

nuo Vėzerio. 777 m. daugumos saksų genčių vadai prisiekė Karoliui

Didžiajam. Karolio įsakymu jie turėjo priimti krikščionybę. 778 m.

prasidėjo saksų sukilimai, tačiau ypatingai žiauriomis priemonėmis jie buvo

numalšinti.

Tuo pat metu Karolis kariavo ir kitose Centrinės Europos dalyse.

Duoklę jam ėmė mokėti kai kurios slavų gentys, avarai, gyvenę prie Dunojaus

vidurupio. Galutinai buvo nukariauta Bavarijos Karalystė, anksčiau frankams

mokėjusi tik nereguliarius mokesčius. Buvo nukariautos ir chorvatų žemės

Šiaurės Rytų Balkanuose. Faktinėje Frankų priklausomybėje buvo ir neseniai

susikūrusi popiežiaus valstybė.

Po grobikiškų karų Frankų Karalystė Rytuose ribojosi su Atlanto

vandenynu, o Vakaruose–su Adrijos jūra, Šaurėje–su Baltijos jūra, o

Pietuose–su pietine Italija. Karolio imperijos paskelbimas

Toks valstybės žemių išsiplėtimas Karoliui ir jo patarėjams piršo

mintį apie titulo pakeitimą. 800 m. pabaigoje, Karoliui viešint Romoje,

popiežius jį karūnavo kaip „romėnų imperatorių”. Įdomu tai, kad Karolis

buvo paskelbtas ne frankų, o romėnų (kurie jau senokai nebeegzistavo)

imperatoriumi–tai rodo, kokia stipri dar buvo Romos tradicija.

Kad ir kaip priešinosi, Karolį Didįjį imperatoriumi turėjo pripažinti

Bizantijos imperatorius. Karolį pripažino ir Bagdado kalifas Harunas al

Rašidas. Feodalinis dvaras IX–XI a.

IX–XI a. feodalinis dvaras–tėvonija (senjorija), paprastai sutapdavusi

su vienu ar keliais kaimais, rečiau su kaimo dalimi–buvo pagrindinė ūkinė,

visuomeninė ir politinė ląstelė. Valstiečiai turėjo skirtinius sklypus, už

kuriuos turėdavo atidirbti senjoro laukuose arba mokėti senjorui rentą

(produktais arba pinigais). Tačiau X–XI amžiuose, palyginti su IX ir

ankstesniais amžiais, senjoro žemių (domeno) plotas sumažėjo–senjorui

darėsi vis naudingiau dalinti savo žemes skirtiniais sklypais, didinant

rentą. Jau XI a. lažas ir natūrinės duoklės nyko, užleisdami vietą

piniginei rentai.

Pasikeitė ir valstiečių padėtis. Iki IX a. vergai, priklausomi

valstiečiai ir buvę laisvi žmonės susiliejo į vieną baudžiauninkų sluoksnį.

Tačiau skirtumai išliko dar ilgai (antai, Prancūzijoje X–XI a. buvo dvi

baudžiauninkų kategorijos: servai ir vilanai. Servai be šeimininko sutikimo

negalėjo vesti, jie mokėjo pagalvės mokestį, neturėjo teisės palikti ir

gauti palikimą–po mirties jo turtas atitekdavo senjorui. Vilanai buvo

laikomi laisvais, tačiau pririštais prie žemės valstiečiais.). Vis dėlto

baudžiauninkai labai skyrėsi nuo klasikinių vergų: jie savarankiškai

ūkininkavo, turėjo šeimą, kiemą, gyvulių ir nesudėtingų žemės ūkio padargų. Feodalų buitis IX–XI a.

IX–XI a. Vakarų Europa vis labiau apaugo pilimis. Pilis buvo kartu ir

feodalo namai ir jo tvirtovė. IX a. tai daugiausia buvo paprastas medinis

bokštas. Viršutiniame (antrame) aukšte gyvendavo feodalas su savo šeima, o

apatiniame–tarnai ir įvairūs maisto ir prekių sandėliai. Pilį supo griovys,

per kurį galima būdavo persikelti pakeliamu tiltu. Pavojaus metu tiltas

būdavo pakeliamas.

X a. pilys jau būdavo statomos iš akmens. Parinkta vietovė paprastai

būdavo aukšta, apsupta uolų. Dabar pilis būdavo daugiaaukštė (5,6 aukštai),

ją supdavo viena ar daugiau akmeninių sienų. Sudėtingesnė pasidarė ir

griovių bei tiltų sistema. Tokios pilys paprastai būdavo imamos apgultimi

ir marinimu badu. Feodalinis ūkis IX–XI a.

IX–XI a. Vakarų Europos ūkis gerokai sustiprėjo. Vienas iš svarbiausių

technikos augimo požymių–trilaukio atsiradimas. Labai išaugo sodininkystė,

daržininkystė. Tobulėjo žemės apdirbimas. Tuo metu agronomija tapo rimtu

mokslu, yra išlikę Anglijos, Prancūzijos, Italijos agronomų veikalų. Žemė

būdavo trešiama mėšlu, mineralinėmis trąšomis. Žymiai išsiplėtė ir pasėlių

plotas.

Tačiau platūs prekybiniai ryšiai nebuvo susidarę, senjorų dvarų

produkcija paprastai būdavo skirta asmeninėms reikmėms tenkinti. Todėl

IX–XI a. ūkis dar buvo natūrinis. Feodalinė hierarchija XI a.

XI a. buvo Vakarų Europos persilaužimo metas. Šiame šimtmetyje

daugelyje Europos šalių galutinai susiformavo feodaliniai santykiai. Netgi

tose šalyse, kuriose feodalizmas formavosi lėtai (Anglija, Vokietija,

skandinavų ir vakarinių slavų šalys) XI a. feodalizacijos procesas sukėlė

svarbius visuomeninio gyvenimo poslinkius. Ir šiose šalyse įsitvirtino

feodalinis gamybos būdas, visuomenės pasidalijimas į feodalus ir

įbaudžiavintus (arba pusiau įbaudžiavintus) valstiečius. XI a. prasidėjo ir

kitas svarbus feodalinės Europos vystymosi procesas–miestų vystymasis ir

suklestėjimas.

Tėvonija–senjorija buvo lyg maža valstybėlė. Feodalas senjoras buvo

tėvonijos savininkas, teisęs ir baudęs valstiečius, kariavęs su kitais

feodalais. Tačiau paprastai jis priklausė nuo kito, stambesnio feodalo,

buvo jo vasalas. Šis vyresnysis senjoras savo ruožtu taip pat galėjo

priklausyti nuo dar galingesnio feodalo. Tokia pavaldumo grandinė sudarė

feodalinius laiptus, feodalinę hierarchiją. Aukščiausiose šių laiptų

pakopose stovėjo karaliai, stambūs sritiniai kunigaikščiai, hercogai ir

grafai („karūnuotieji feodalai”). Jie turėjo teisę kariauti, kaldinti savas

monetas, jiems priklausė teismai ir įstatymdavystė. Žemiau stovėjo

baronai–kelių ar net keliolikos dvarų savininkai. Kai kuriose šalyse

(Anglijoje) baronai taip pat turėdavo hercogų ar grafų titulus. Dar žemiau

stovėjo riteriai, turėję ginklanešius. Kartais ginklanešiai tapdavo

jaunesniaisiais riteriais–žemiausia feodalinių laiptų pakopa. Visi šie

laip–

tai sudarė aukštąjį visuomenės sluoksnį, pakilusį virš valstietijos. Feodas XI a.

Feodalo valdoma žemė–feodas arba lenas–galėjo būti dvaras, dvarų

grupė, netgi ištisa kunigaikštystė. Kiekvienam feodui buvo būdingos šios

savybės:

1. Feodas–tai visų pirma dvarininkinė, „kilnioji” žemė, priešingai

„paprastai” valstiečių skirtinei žemei.

2. Feodas yra susijęs su tam tikromis prievolėmis, visų pirma–karo

tarnyba.

3. Feodas–subordinuota nuosavybė, vasališkai priklausoma nuo aukščiau

stovinčio senjoro (priešingai alodui, kurio X–XI a. praktiškai neliko).

4. Feodas–paveldima nuosavybė. Tuo jis skyrėsi nuo beneficijų, kurios

negalėjo būti paveldimos.

Svarbiausioji vasalų pareiga buvo karinė tarnyba. Be to, vasalas

turėjo ir civilinių pareigų–dalyvavo senjoro teisme, kartais tarnavo jo

dvare. Senjorui jis mokėdavo ir tam tikrą sumą pinigų (pavyzdžiui,

paveldėjimo mokestį–reljefą). Kijevo Rusia X–XIIa.

X–XII a. Kijevo Rusia buvo didžiausia Rytų Europos valstybė. Vakaruose

jos sienos lietė Baltijos jūrą, Šiaurėje–Baltąją jūrą, Rytuose–Oką,

Pietuose–Juodąją jūrą. Čia gyveno daug genčių. Kijevo Rusia buvo ankstyvojo

feodalizmo valstybė. Tą rodė silpni feodaliniai santykiai ir stiprios

gimininės gentinės liekanos bei silpna kunigaikščio valdžia, daugiausiai

pasireiškusi tik mokesčių rinkime.

Pagrindiniai šios valstybės uždaviniai buvo šie:

1. Gintis nuo užpuolimų, nes Kijevo Rusią supo daug pavojingų kaimynų

klajoklių genčių (variagai, pečenegai, polovcai, chazarai).

2. Organizuoti grobiamuosius žygius. Ypač tokiais žygiais pasižymėjo X

a. pradžia, kai Rusią valdė Sviatoslavas. Tuomet būdavo įsiveržiama net į

Bizantiją.

Nuo antrosios X a. pusės Rusios užsienio politikos kryptis iš esmės

pasikeitė. Ji ėmė kariauti tik su tais, kurie buvo pavojingi, daugiau

pradėta rūpintis gynyba, o ne puolimu. Tada buvo nukariauti chazarai. XI a.

prie pietinės sienos buvo pastatyta ištisa tvirtovių sistema.

X–XII a. galutinai susiformavo feodalinis dvaras–tėvonija. Valstiečiai

gyveno kaimynine bendruomene. Ūkio pobūdis buvo natūrinis, todėl ryšiai

tarp atskirų Rusios sričių būdavo silpni. Rusioje buvo pastatyta daug

miestų, kuriuose vyko gyva prekyba, vystėsi amatai. Didžulę reikšmę Rusiai

turėjo krikščionybės įvedimas 988 m. Iki tol Kijevo Rusia buvo pagoniška

šalis. Kaip ir kitose pagoniškuose kraštuose čia būdavo garbinamos gamtos

jėgos.

Rusią krikštijo kunigaikštis Vladimiras, o pats krikštas buvo paimtas

iš Bizantijos. Bažnyčiai vadovavo metropolitas, jo skiriami vyskupai.

Krikštas priartino Rusią prie Europos valstybių. Krikščionybė ėmė stiprinti

kunigaikščio valdžią, valstybingumą. Tai buvo pažangus reiškinys. Be to,

Rusiai atsivėrė Europos kultūros lobynai. Per Bizantiją į Rusią atkeliavo

antikinis menas. Krikščionybė skatino architektūrą, švietimą, tapybą. Kita

vertus, dėl krikščionybės įvedimo padidėjo liaudies išnaudojimas. Kijevo Rusios kultūra

Kijevo Rusia buvo kultūringa šalis. Slavai dar iki krikščionybės

įvedimo turėjo savo raštą, kuris, žinoma, nebuvo labai tobulas, todėl

vėliau buvo sukurta kirilica. Aukštos kultūros požymis yra „Rusų

tiesa”–rašytiniai XI a. Rusios įstatymai. Nors juose atsiskleidė socialinė

nelygybė, bet šie įstatymai turėjo didelę reikšmę kovojant su kraujo

kerštu, prietarais. Svarbiausia tai, kad visose Rusios srityse įstatymai

buvo bendri.

Didelių laimėjimų pasiekė architektūra, kurioje bizantiški bruožai

derinosi su slaviškais. Žymiausi to meto architektūriniai paminklai–Kijevo

Soboras, Aukso Vartai. Labai išsivystę buvo amatai, ypač dailieji, buvo

išplitęs puošimas įvairiaspalve emale.

XII a. nežinomo autoriaus sukurtas epinis kūrinys „Sakmė apie Igorio

žygį”, kuriame smerkiama kunigaikščių savivalė, jų tarpusavio vaidai, kaip

didžiausia vertybė iškeliama tėvynės meilė. X–XII a. liaudis sukūrė daug

bylinų, kurių herojai paprastai būdavo liaudies sūnūs. Nemaža bylinų

sukurta ir kunigaikščiams, kurie narsiai kovėsi su Rusios priešais. Romos katalikų bažnyčia XI–XIIIa.

Iki XI a. krikščionių Bažnyčia buvo vieninga. Vakarų ir Centrinės

Europos šalys krikštą buvo ėmusios iš Romos ir pakluso popiežiui. Rytų

Europa krikštą buvo priėmusi iš Bizantijos, todėl pakluso Bizantijos

patriarchui. Popiežius ir patriarchas visąlaik kovojo dėl įtakos. 1054 m.,

nepasidalinę valdžios, jie vienas kitą prakeikė ir padalijo Bažnyčią.

Atsirado katalikų Bažnyčia (visuotinė) ir pravoslavų (stačiatikių,

ortodoksų) Bažnyčia.

Romos katalikų Bažnyčia XI–XIII a. tapo galingiausia Europos jėga,

kadangi tuo laiku ji buvo vienintelė organizuota jėga, turinti įtaką

daugelyje Europos šalių, kurios tuomet buvo susiskaldžiusios, karalių

valdžia buvo silpna. Popiežių valdžia buvo nepaprastai stipri. Jų jėgą

didino begaliniai turtai. Europoje Bažnyčia valdė trečdalį visų žemių.

Tačiau jos turtų šaltinis buvo ne tik valdoma žemė, bet ir dešimtinės (jas

mokėjo visi katalikai), mokesčiai už įvairius patarnavimus (krikštą,

vestuves, mišias), mokesčiai už „šventas” relikvijas (Kristaus karsto

gabalėliai etc). Didelis pajamų šaltinis buvo indulgencijos. Bažnyčia

galėdavo nuversti karalius, parinkti kitus, žodžiu, ji buvo didelė jėga.

XI–XIII a. Bažnyčia suorganizavo 8 kryžiaus žygius, iš kurių 7 buvo

nukreipti prieš Pietų šalis, apgyvendintas arabų ir turkų. Kryžiaus karai

Priežastys:

1. Tuo laikotarpiu Europoje jau nebebuvo laisvų žemių, o feodalai jų

troško vis daugiau. Žemių norėjo ir Bažnyčia. Todėl buvo galvojama, kad

silpnose Rytų valstybėlėse nesunkiai galima bus įsigyti žemių.

2. Tuo laiku Europoje buvo gyvai prekiaujama Rytų prekėmis, kurioms

įsigyti feodalams trūko pinigų. Todėl feodalai tikėjosi įsigyti prekių,

nukariavę Rytus.

3. Tuo metu Europoje buvo daug bežemių riterių. Pagrindinis jų

užsiėmimas buvo karai, o jų sumažėjus, riteriai liko be užsiėmimo ir be

lėšų. Jie imdavo plėšikauti, dažnai plėšdavo vienuolynus. Bažnyčia juos

norėjo nukreipti kita linkme.

4. Beveik 50 XI a. metų buvo nederlingi, ypač paskutinieji 7 liesi

metai (1089–1096). Valstiečių tarpe kilo neramumai, daugybė žmonių klajojo

po miestus ir kaimus. Šias mases taip pat reikėjo kažkur nukreipti.

5. Dėl sunkių metų Vakarų Europoje kilo religinis fanatizmas, ir

žmonės vardan Dievo buvo pasiryžę padaryti bet ką. Tuo laiku ėmė sklisti

gandai, kad turkai seldžiukai Jeruzalėje niekina visas krikščionims šventas

vietas.

Visoms šioms aplinkybėms susidėjus į vieną, Bažnyčia nusprendė

organizuoti kryžiaus žygius į Jeruzalę, vaduoti Kristaus karstą. Kryžiaus

žygiai turėjo dviejų pobūdžių tikslus: grobikiškus ir ideologinius. Kryžiaus karų pasekmės

Kryžiaus žygių metu žuvo labai daug žmonių, organizavimas reikalavo

daug lėšų, todėl XII a. riteriai jau nebenorėjo rizikuoti, juo labiau, kad

Europos ūkis gerokai šoktelėjo į priekį. Daugiau pajamų galima buvo gauti

ir nerizikuojant. Žygiai turėjo ir teigiamų pasekmių: iš Rytų kraštų

europiečiai išmoko auginti citrusines kultūras, arbūzus, ryžius, grikius.

Daug reikšmės kryžiaus žygiai turėjo ir amatams–geriau išmokta apdirbti

geležį, daryti veidrodžius, austi šilką. Po žygių labai suaktyvėjo

prekyba–Europos pirkliai įsiviešpatavo Viduržemio jūroje. Didelę reikšmę

kryžiaus žygiai turėjo ir kultūrai: europiečiai išmoko praustis. Centralizacijos procesai XII a.

To laiko Europoje pastebimi ryškūs pasikeitimai ūkio srityje: amatai

atsisikyrė nuo žemės ūkio, prekyba tapo savarankiška ūkio šaka, tarp

atskirų gamybos šakų atsirado darbo pasidalijimas. Tai vertė kurti bendrus

ekonominius ryšius. Susiformavo bendra vidaus rinka. Tačiau ekonomikos

vystymuisi labai trukdė feodalinis susiskaldymas: sudėtinga muitų sistema,

skirtingi pinigai, feodalų savivaliavimas.

Tuo laiku atsirado stambūs miestai, kurie buvo suinteresuoti stipria

karaliaus valdžia, nes miestai labiausiai kentėdavo nuo feodalų siautėjimų

ir jų tarpusavio karų. Vienijant šalį, karalių remdavo pirkliai, miestai,

smulkūs ir vidutiniai feodalai, kentėję nuo galingų kunigaikščių. Riteriai

noriai eidavo tarnauti karaliui, nes jis mokėjo didesnius atlyginimus, be

to, tai buvo garbingiau.

Lėšų karalius gaudavo iš turtėjančių miestų. Centralizacija vyko iš

viršaus, dažnai ginklo pagalba. Prancūzijoje ir Anglijoje centralizacijos

procesai vyko skirtingai.

Centralizuotų valstybių požymiai

1. Karalius leidžia bendrus visai šaliai įstatymus.

2. Karalius renka mokesčius iš visų šalies gyventojų.

3. Karalius turi reguliarią samdomą kariuomenę.

4. Šalyje cirkuliuoja bendri pinigai ir veikia bendra muitų sistema.

5. Formuojasi bendra kalba, bendra kultūra. Prancūzijos suvienijimas

Norint suvienyti Prancūziją, karaliui teko kovoti ne tik su vidaus,

bet ir su išorės priešais, nes tuo metu didelę Prancūzijos dalį valdė

Anglija. Šios šalys kovojo kelis šimtus metų. Reikšmingiausias buvo

Šimtametis Karas (1338–1453). Kadangi šį karą Prancūzija laimėjo, tai jos

žemės grįžo karaliui.

Vidaus priešai buvo stambūs feodalai, sutriuškinti kariuomenės

pagalba. Dalis feodalų nesipriešino. Kad būtų galima sėkmingai baigti

Prancūzijos vienijimą, nuo 1302 m. karalius ėmė šaukti Generalinius Luomus

(parlamentą). Juose dalyvaudavo trijų luomų atstovai: dvasininkija,

bajorija ir miestiečiai kartu su valstiečiais. Generaliniai Luomai turėjo

tik patariamąją teisę. Daugiausia jie spręsdavo mokesčių klausimus. Tai ir

sudarė luominės monarchijos esmę.

XV a. Liudvikas XI baigė vienyti Prancūziją. Anglijos suvienijimas

Anglijos centralizacijos priežastys skyrėsi nuo Prancūzijos. Jos

susivienijimą lėmė tai, kad XI a. ji buvo užkariauta normandų.

Užkariautojams svetimoje šalyje, kurioje laisvi valstiečiai labai

priešinosi, reikėjo stiprios karaliaus valdžios.

XII ir XIII a. Anglijos gyventojų pasipriešinimui aprimus, feodalai

bandė suskaldyti šalį, kad įgytų tokį pat savarankiškumą, kokį turėjo

prancūzai. Tačiau Anglijoje buvo daug miestų, kurie susivienijo apie

karalių, ir neleido suskaldyti šalies.

1264 m. Anglijoje buvo sušauktas luominis susirinkimas, vadinamas

parlamentu. Anglijos parlamentas turėjo daug daugiau teisių, nei

Prancūzijos Generaliniai luomai. Parlamentas turėjo įstatymų leidimo teisę.

Luominių monarchijų esmę ir sudarė Generaliniai Luomai Prancūzijoje ir

Parlamentas Anglijoje. Mongolų–totorių jungas Rusioje

XIII a. pradžioje Azijoje susikūrė stipri karinė valstybė, vadovaujama

Čingischano. Pagrindinis šios valstybės uždavinys buvo pasaulio

užkariavimas. Pirmiausiai Čingischanas nukariavo didelę dalį Kinijos,

Indijos, Vidurinę Aziją, Sibirą, Užkaukazę, tada pradėjo veržtis į Europą.

Nuo 1237 m. chanas Batijus pradėjo užkariaujamuosius žygius į Rusią. Rusia

tuo metu pergyveno feodalinio susiskaldymo laikotarpį, todėl buvo nesunkiai

nukariauta. Rusai užkariautojus vadino mongolais–totoriais. Neužkariautos

liko tik Pskovo, Naugardo, Polocko, Minsko ir Voluinės žemės. Volgos

žemupyje mongolai–totoriai įkūrė savo valstybę–Aukso Ordą.

Aukso Orda kelis šimtus metų laikė pajungusi didžiąją Rusios dalį, bet

savo administracijos čia neįvedė–paliko vietinę. Visus Rusios reikalus

kontroliavo Aukso Ordos valdininkai baschakai. Rusios kunigaikščiu tapdavo

tas, kuris iš chano gaudavo jarlyką. Aukso Ordai Rusia privalėjo mokėti

didžiules duokles, kurias rinkdavo kunigaikščiai. Tačiau kartas nuo karto

Orda organizuodavo antplūdžius į Rusią apiplėšimo tikslais.

Mongolų užkariavimai Rusiai turėjo nepaprastai skaudžias pasekmes.

Visiškai žlugo ūkis, sugriauti miestai, dėl to sunyko prekyba ir amatai.

Tūkstančiai žmonių buvo išžudyti, daug išvaryta į vergiją. Maskvos iškilimas

XIV a. pamažu iškilo Maskva, nes Rusios pramonės ir prekybos centras

persikėlė į Šiaurės Rytų Rusią. Maskva buvo labai patogioje geografinėje

padėtyje. Ją gaubė pelkės, miškai, todėl ji buvo sunkiai prieinama

priešams. Čia buvo pakankamai laisvų žemių, todėl į Maskvą kėlėsi žmonės iš

įvairių Rusijos vietų, susidarė sąlygos ūkio vystymuisi.

Tuo laiku prasidėjo konkurencija tarp Maskvos ir Tverės. Ilgą laiką

chano jarlyką turėjo Tverės kunigaikštis. Tai stiprino Tverės padėtį.

Tačiau Maskvą valdant Ivanui Kalitai (pirmoje XIV a. pusėje), jarlyką ėmė

gauti Maskva, nuo tol jo neišleidusi iš rankų. Kalita buvo labai gudrus

politikas. Jis sugebėjo pasinaudoti Tverės gyventojų sukilimu prieš Ordos

valdininkus, nusiuntė Maskvos kariuomenę slopinti šį sukilimą.

Valdant Kalitai, totoriai nesuorganizavo nė vieno puolimo prieš

Šiaurės Rytų Rusią. XIV a. stiprėjant Maskvai, Orda nusprendė ją

susilpninti. 1380 m. chanas suorganizavo didelį žygį į Rusios žemes. Tuo

laiku Maskvos kunigaikščiu buvo Dmitrijus Ivanovičius–protingas ir drąsus,

geras karvedys. Jis žinojo apie organizuojamą žygį, įtikino kitus

kunigaikščius prisidėti, surinko didelę kariuomenę. Jis nusprendė išeiti ir

pasitikti totorius, kad mūšis nevyktų Rusios žemėse. Kautynės įvyko

Kulikovo lauke prie Dono upės. Jungtinė rusų kariuomenė sumušė totorius.

Kulikovo pergalė nereiškė totorių jungo pabaigos, bet rusai pajuto

vienybės jėgą. XV a. pabaigoje, valdant Ivanui III, Rusija nustojo mokėti

duoklę Aukso Ordai. Aukso Orda nusprendė ją pamokyti. 1480 m. chanas

Achmetas suorganizavo didžiulį žygį į Rusiją. Lemiamas susitikimas įvyko

prie Ugros upės, per kurią rusų kariuomenė neleido totoriams persikelti. Po

mėnesio be rimto mūšio totoriai pasitraukė. Tai jau buvo jungo pabaiga.

Rusijos valstybė stiprėjo. Didieji geografiniai atradimai

Kryžiaus žygių metu besivysčiusi prekyba Viduramžių pabaigoje

susiformavo į nuolatinius prekybinius ryšius. Įvairiausios rytietiškos

prekės–prieskoniai, cukrus, juvelyriniai, parfumeriniai gaminiai, audiniai

etc–vis labiau buvo vartojamos Vakarų Europoje. Pietų Italijos, Pietų

Prancūzijos, Rytų Ispanijos (Katalonijos) pirkliai sukaupė didžiulius

turtus. Tačiau antroje XV a. pusėje prekyboje su Rytais prasidėjo krizė.

Nemaža priežasčių jau anksčiau sunkino prekybą. Daugybė tarpininkų–arabai,

bizantiečiai, italai ir kiti–labai brangino rytietiškas prekes. Europos

Vakarų ir Šiaurės Vakarų pirkliams Rytų rinkos buvo visiškai neprieinamos.

Turkams užkariavus Artimuosius Rytus, Levanto prekyba ėmė žlugti. Turkų

antpuoliai, piratavimas, įvairaus pobūdžio duoklės iš prekybinių laivų

prekybą Viduržemio jūroje darė pavojinga, mažiau reguliaria ir nepelninga.

Vienintelis kelias į Indiją, kurio dar buvo neužgrobę turkai, buvo kelias

per Egiptą ir Raudonąją jūrą. Tačiau šį kelią visiškai kontroliavo arabai.

Net Venecijos pirkliai į Indiją galėdavo patekti tik per Aleksandriją, kur

juos sutikdavo nedraugiški konkurentai–arabų pirkliai. Mintis

rasti naują, nuo turkų ir arabų nepriklausomą prekybos su Indija

kelią, tapo viena svarbiausių Vakarų Europos pirklių ir jūrininkų problemų.

Ieškoti pasakiškos Indijos europiečius skatino ir kita priežastis.

Besivystantis prekinis ūkis reikalavo vis didesnio spalvotųjų metalų

kiekio. Auksas ir sidabras tapo viena svarbiausių feodalų ir užgimusios

buržuazijos reikmių. Tačiau spalvotųjų metalų gavyba Europoje vystėsi

lėtai. Be to, spalvotieji metalai iš Europos plaukė į Rytus, nes jais

būdavo padengiamas prekių kainų skirtumas (rytietiškos prekės buvo

brangesnės už europietiškas).

Tokiu būdu „aukso problema” tapo svarbia ekonomine problema,

reikalaujančia greito sprendimo. Ieškodami kelio į Indiją, europiečiai

karštligiškai ieškojo aukso.

Kadangi italų pirkliai vis dėlto iš prekybos su Rytais turėjo didelę

naudą, tai kelio į Indiją ėmė ieškoti jūrininkai tų šalių, kurios neturėjo

išėjimo į Viduržemio jūrą (arba jis buvo nereikšmingas). Tokiomis šalimis

pirmiausia buvo Ispanija ir Portugalija. Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją

XV a. kariaudami su maurais portugalai prasiveržė į Šiaurės Afriką,

kuri tapo svarbia ieškojimų baze. Jūrininkus globojo ir jais rūpinosi

Portugalijos valdovai. Princas Henrikas Jūrininkas iki 1460 m. pastatė

didžiulį laivyną, skirtą vakarinių Afrikos pakrančių tyrinėjimams. 1445 m.

portugalai atrado Žaliąjį Iškyšulį. 1471 m. jie pasiekė Gvinėją, kur

pastatė karinę faktoriją, pavadintą Aukso Krantu. Stumdamiesi į Pietus, jie

1486 m. pasiekė Gerosios Vilties iškyšulį. Šis atradimas priklauso

Bartolomejui Diasui. Dabar nesunku buvo patekti ir į Indiją.

1497 m. išplaukęs iš Lisabonos, 1498 m. pavasarį Vasko da Gama pasiekė

vakarinius Indijos krantus ir išsilaipino Kalkutos mieste. 1499 m. vasarą

keliautojai grįžo namo su aukso kroviniu ir indiškais prieskoniais. Iš 168

kelionės dalyvių gyvi liko tik 55 žmonės. Vasko da Gamos atradimas

Portugalijoje padarė didžiulį įspūdį. Karalius Manuelis titulavosi „Indijos

valdovu”. Kolumbas atranda Ameriką

Tuo metu, kai portugalai stūmėsi palei vakarinę Afriką, gretimoje

Ispanijoje kilo kitas maršruto į tą pačią Indiją variantas. Genujietis

Kristoforas Kolumbas (1451–1506) 1492 m. Ispanijos valdovams Ferdinandui ir

Izabelei pasiūlė kelionės Vakarų kryptimi projektą. Kolumbas rėmėsi mokymu

apie Žemę–rutulį. Šis mokymas Europoje įsitvirtino XV a. pabaigoje.

Anksčiau su šiuo projektu Kolumbas kreipėsi į Portugalijos vyriausybę,

tačiau ten jam buvo parodytos durys. Mat portugalai po Bartolomėjaus Diaso

atradimo buvo įsitikinę savo kelio teisingumu. Ispanijos vyriausybė, ką tik

baigusi Granados Karalystės nukariavimą, atvirkščiai, palaikė Kolumbą ir

davė jam pinigų, suteikė jam vicekaraliaus ir admirolo titulą (suprantama,

žemėse, kurias jis atras). 1492 m. rugpjūčio 3 d. nedidelė trijų laivų

eskadra išplaukė į Atlanto vandenyną.

1492 m. spalio 12 d. Karibų jūroje Kolumbas atrado vieną iš Bahamų

salų. Neužilgo jis atrado dar dvi stambesnes salas–Kubą ir Haitį. Vėliau

Kolumbas surengė dar dvi keliones, kurių metu aptiko ir Pietų Amerikos

krantus. Kaip mat prasidėjo indėnų žemių kolonizacija. Tačiau naujoji

pasaulio dalis negavo Kolumbo vardo. Kolumbas atkakliai teigė, kad jis

atrado kelią į Indiją, Kiniją ir Japoniją. Ispanijos valdžia

nusivylė–„Vakarų Indijoje” nebuvo miestų, civilizacijos, aukso ir sidabro

čia būdavo randama daug mažiau. Kolumbas pateko į dvaro nemalonę, 1506 m.

jis mirė skurde.

Kolumbo atrastas žemynas buvo pavadntas Amerika–kito kelautojo,

Amerigo Vespučio vardu. Mat jis 1507 m. išleido savo kelionių po jūras ir

Pietų Ameriką aprašymą, kuris tapo labai populiarus. Kartografai suklydo ir

visas Amerikos žemyno žemes ėmė vadinti „Amerigo žemėmis”. Taip vargšas

Kolumbas nebuvo įamžintas. Magelanas apkeliauja pasaulį

Labai svarbią reikšmę geografinių atradimų istorijoje turėjo

Ferdinando Magelano (1470–1521) kelionė aplink pasaulį. Ši kelionė vyko

1519–1522 m. ir buvo pirmoji kelionė aplink Žemės rutulį. Buvo padaryta

daugybė atradimų: Magelano sąsiauris ir Ugninė žemė Pietų Amerikoje,

daugybė salų Ramiajame vandenyne (Filipinų salos, Zondo archipelagas).

Įdomu, kad pats Magelanas buvo portugalietis, o plaukė ispanų laivais. Jis

žuvo susidūrime su Filipinų salų gyventojais. Iš 256 žmonių, patraukusių į

kelionę, grįžo tik 18.

Magelano kelionė įrodė, kad Žemė yra rutulys. Po jo kelionės tapo

aišku, kad tikrai yra Ramusis vandenynas, apie kurį iki to tik blankiai

buvo nutuokiama. Didžiųjų geografinių atradimų reikšmė

Geografiniai atradimai turėjo milžinišką reikšmę ekonominiam Europos

gyvenimui. Visų pirma milžinišką šuolį padarė prekyba. Įvyko grandiozinis

prekybos centrų ir kelių persikėlimas. Viduržemio jūra, iki tol vaidinusi

itin svarbų vaidmenį, dabar neteko savo reikšmės. Pagrindiniai prekybos

keliai persikėlė į Atlanto vandenyną ir Šiaurės jūrą. Italijos vietą dabar

užėmė Portugalija, Nyderlandai, Anglija. XVI a. labai svarbią reikšmę

turėjo Nyderlandai–Antverpeno uostas tapo pasaulinės prekybos centru.

Viena iš atradimų pasekmių buvo taip vadinama kainų revoliucija. Į

Europą paplūdo didžiulis kiekis aukso ir sidabro. Savaime suprantama,

spalvotieji metalai atpigo, labai išaugo kainos (Ispanijoje XVI a.–du

kartus). Toks kainų pakilimas sustiprino besivystančius kapitalistinius

santykius.

Tiesioginė atradimų pasekmė buvo naujos

sistemos–kolonializmo–susiformavimas. Iš pradžių portugalai, ispanai, o

vėliau anglai, prancūzai ėmė grobti kolonijas įvairiausiose pasaulio

dalyse. Europoje kaupėsi didžiuliai kapitalai, vystėsi pramonė, tačiau

kolonijos skurdo, jų gyventojai krito, nepakeldami žvėriško išnaudojimo ir

naikinimo.

Didieji geografiniai atradimai pradėjo naują istorinę žmonijos

epochą–Naujuosius Laikus. Renesansas

XIV–XV a. Italijos miestai vystėsi daug sparčiau negu kitų Europos

šalių miestai. Miestuose steigėsi manufaktūros, jie buvo didžiuliai

prekybos su Rytais centrai. Susikaupę turtai buvo naudojami ir kultūrai,

menui, mokslui. Italų miestuose atsirado protinio darbo žmonių, menininkų,

literatų, publicistų, daktarų, gydytojų, inžinierių, „laisvųjų menų”

meistrų–dailininkų, skulptorių, architektų.

Renesansas (iš prancūzų kalbos–Atgimimas) reiškia naujosios kultūros

ryšį su Antika. Per Kryžiaus karus, Levanto prekybą europiečiai susipažino

su senaisiais rankraščiais, įvairiais antikinio meno ir architektūros

paminklais. Daugybė senienų buvo atvežta į Italiją. Čia jos būdavo

tyrinėjamos ir studijuojamos, kolekcionuojamos. Italijos visuomenė labai

susidomėjo klasikinėmis antikos kalbomis, filosofija, istorija ir

literatūra–tuo labiau, kad ir pačioje Italijoje buvo begalės antikinių

paminklų.

Senoji kultūra buvo ne tik įsisavinama, bet ir perdirbama. Taip

formavosi nauja pasaulėžiūra, prieštaravusi Viduramžių pasaulio supratimui.

Tą kaip tik liudija antrasis tuometinės italų kultūros

pavadinimas–humanizmas. Humanistinė kultūra pasaulėžiūros centre matė žmogų

(humanus–žmogiškas), o ne dievybę. Humanizmo ideologijoje neliko vietos

asketizmui. Žmogaus kūnas, jo jausmai ir troškimai nebebuvo laikomi

niekingu, nuodėmingu dalyku, atvirkščiai visa tai tapo savatiksliu, esminiu

gyvenimo dalyku. Vieninteliu realiu gyvenimu pradėtas laikyti žemiškasis

gyvenimas. Esminiu mokslo uždaviniu paskelbtas žmogaus ir pasaulio

supratimas, pažinimas. Viduramžių scholastikams ir mistikams būdingas

pesimizmas ir nusižeminimas buvo pakeistas optimizmu ir begaliniu tikėjimu

žmogaus galia, jo protu.

Šiame didingame intelektualiniame judėjime dalyvavo visas žvaigždynas

žymių poetų, rašytojų, mokslininkų ir menininkų. Galbūt žymiausias

ankstyvojo Renesanso atstovas yra Dantė Aligjeri–tarpininkas tarp

Viduramžių ir Renesanso. Jo „Dieviškoji Komedija” puikiai atspindėjo

Viduramžių ideologiją, tačiau tuo pat metu poemoje yra naujų, realistinių

motyvų–jo herojai yra individualybės, apdovanotos sugebėjimu turėti karštų

troškimų ir gilių, tikrų jausmų. Svarbu ir tai, kad pati poema parašyta ne

lotyniškai.

Žymiausieji ankstyvojo Renesanso literatūros atstovai yra Frenčesko

Petrarka ir Džovani Bokačio, padėję pamatus literatūrinei italų kalbai.

Antroje XV a. pusėje humanizmas plačiai pasklido po visą Europą.

Humanistiniai rašytojai, dailininkai, mokslininkai, naudodamiesi

„atgimusia” lotynų kalba (Cicerono, Senekos, Tacito stiliuje), daug

susirašinėjo, bendravo, sudarydami lyg kokią visos Europos humanistų

broliją. Itin daug humanistų atsirado gretimoje Vokietijoje. Tačiau

labiausiai Renesansas, humanistinė filosofija, literatūra ir politinė

mintis suklestėjo XVI a.–vėlyvojo arba Aukštojo Renesanso epochoje.

XVI a. pirmojoje pusėje Italija liko humanistinės kultūros centru.

Būtent dabar, vėlyvajame Renesanse, mokslas, menas, švietimas subrandino

reikšmingiausius savo vaisius. Renesanso mokslas

Žymus mąstytojas, istorikas, juristas ir filosofas buvo politinis

Florencijos veikėjas Nikola Makiavelis (1469–1527). Itin išgarsėjo jo knyga

„Valdovas”, parašyta apie 1512 m. Šioje knygoje Makiavelis sugebėjo

išreikšti ir pagrįsti visas tuometinės Italijos nacionalinio susivienijimo

tendencijas. Tačiau atskleisdamas politinės miestų–respublikų santvarkos

krizę, Makiavelis atsisakė respublikoniškų pažiūrų. Jis teigė, kad

geriausia valstybės valdymo forma yra monarchija (kaip Ispanijoje,

Prancūzijoje). Tik monarchija gali suvienyti valstybę ir sunaikinti

partikuliarizmą. Makiavelis buvo pirmasis absoliutizmo teoretikas.

Absoliutizmą jis suprato kaip valstybės valdymo formą, kur lemia jėga, kur

monarchai nevaržo savęs jokiais moraliniais įsipareigojimais ar principais,

o elgiasi tik taip, kad išplėštų kuo didesnę naudą. Ši Makiavelio teorija

buvo įgyvendinta.

Vėlyvajame Renesanse žymių laimėjimų pasiekė matematika ir gamtos

mokslai. Galbūt garsiausias to laikotarpio veikėjas buvo Leonardas da

Vinčis (1452–1519)–inžinierius, fizikas, anatomas, matematikas, astronomas,

geologas ir dar dailininkas (Madona Lita, Džokonda). Renesanso menas ir architektūra

Be Leonardo da Vinčio genialūs vėlyvojo Renesanso dailininkai ir

skulptoriai buvo Mikelandželas Buonarotis (1475–1564), Rafaelis Santis

(1483–1520), Večeljo Ticianas (1477–1576).

Mikelandželas buvo skulptorius ir dailininkas, sukūręs daugybę kūrinių

bibliniais ir antikiniais motyvais, kuriuose atsispindėjo galingos,

titaniškos figūros, aistros, jėga ir energija. Rafaelis išgarsėjo savo

madonomis, kuriose su nepaprastu ryškumu pavaizdavo motinystės grožį.

Labiausiai garsi yra jo „Siksto madona”, pasižyminti plastiškumu ir

švelnumu. Ticianas buvo portretinio žanro meistras. Viljamas Šekspyras

Viljamas Šekspyras (1564–1616) buvo žymiausias anglų dramaturgas,

keleto dešimčių dramų, tragedijų ir komedijų autorius. Jo herojai–tai tikri

Renesanso laiko žmonės su giliomis aistromis, didvyriškais charakteriais.

Geriausios jo pjesės „Hamletas„, “Otelas„, „Romeo ir Džiuljeta”, „Karalius

Lyras” tvirtai įėjo į viso pasaulio teatrų repertuarą. Migelis de Servantesas

Servantesas (1547–1616) buvo žymiausias Ispanijos Renesanso atstovas.

Jį išgarsino romanas „Don Kichotas įš Lamančos”. Tai yra genialus vėlyvojo

humanizmo kūrinys. Don Kichotas–tai žmogus, siekiantis nugalėti blogį,

skelbiantis ir tvirtinantis protą, visas gražiausias žmogiškąsias savybes. Archtektūra

Grandiozinis vėlyvojo Renesanso architektūros paminklas yra šv. Petro

ir Povilo bazilika Romoje. Bazilika buvo statoma beveik visą šimtmetį (nuo

1506 iki 1590 m.). Jos aukštis–132 m, plotas–15.000 kv. km. Įdomu tai, kad

Renesanso stiliaus elementai čia glaudžiai susipynę su baroku (mat statinys

pradėtas Renesanse, o baigtas jau formuojantis barokui). Reformacija

XVI a. plintant Renesanso ir humanizmo idėjoms, katalikų Bažnyčios

veikla kėlė didžiulį nepastenkinimą įvairiose Europos šalyse. Buvo

piktinamasi perdaug dideliu, liguistu bažnyčių puošnumu, atitrūkimu nuo

gyvenimo. Tikėjimas žmogaus galia, pakeitęs scholastinį mąstymą, priešinosi

dogmoms, paslaptingoms apeigoms. Be to, didžiulį pasipiktinimą kėlė paplitę

indulgencijų–nuodėmių atleidimų–pardavinėjimai. Tai buvo tikras tikėjimo

išniekinimas.

Tuo pačiu metu Vakarų Europoje ėmė formuotis kapitalistiniai

santykiai. Atsirandančios buržuazijos ir valstietijos kova su feodalizmu

įgavo ir kovos su katalikų Bažnyčia (didžiausiu feodalu) pobūdį.

Martynas Liuteris (1483–1546)

Liuteris teigė, kad žmogų gelbėja tikėjimas, o ne „geri darbai”

(paslaptingos apeigos, išmaldos). Jis akcentavo religinį individualizmą.

1517 m. spalio 31 d. ant Vitenbergo universiteto bažnyčios durų jis

iškabino savo tezes prieš prekybą indulgencijomis.

Iš pradžių popiežius Leonas X nekreipė dėmesio į Liuterio

„išsišokimus”. Tačiau kai 1519 m. disputo Leipcige metu Liuteris pareiškė,

kad Bažnyčia gali apsieiti be popiežiaus, be dvasininkų (kiekvienas

tikintysis prieš Dievą yra savotiškas dvasininkas), Liuteris buvo

ekskomunikuotas. Tada Martynas Liuteris popiežių pavadino antikristumi.

Buvo pamėginta jį suimti, tačiau Saksonijos kurfiurstas jį apgynė.

Martynas Liuteris į vokiečių kalbą išvertė Bibliją. Tačiau gyvenimo

gale jis atsisakė audringos, aršios kovos, nusprendė, kad reformacijos

reikia siekti ramiais, legaliais metodais, pasiremiant bendraminčiais

kunigaikščiais.

1520 m. Saksonijoje susiformavo anabaptistų sekta. Anabaptistai buvo

nepatenkinti nuosaikia Liuterio reformacija. Jie reikalavo sunaikinti

šventus paveikslus ir apeigas. Jie pripažino tik suaugusiųjų krikštą,

kalbėjo apie ateisiantį tūkstantmetį–„Dievo karalystę”. Konkrečiau

anabaptistų įsitikinimus suformulavo Tomas Miunceris.

Tomas Miunceris (apie 1490–1525)

Iš pradžių jis karštai sveikino Liuterio pasisakymus prieš popiežių.

Tačiau greitai jis nusivylė kuklia reformacija, tapo tikru radikalu. Savo

pamoksluose (jis buvo dvasininkas) Miunceris puolė ne tik popiežių,

dvasininkiją, bet ir feodalus, turtuolius. Priešingai Liuteriui, tikėjimo

šaltiniu jis laikė ne Bibliją, o žmogaus protą. Kristų jis laikė paprastu

žmogumi, mokytoju ir pranašu. Reformacijos plitimas

Reformacija neapsiribojo tik Vokietija. Jau III–ame ir ypatingai

IV–ame XVI a. dešimtmetyje Liuterio tikėjimas prasiskverbė į Skandinavijos

šalis–Daniją, Švediją, Norvegiją. Pabaltijyje 1525 m. buvo sekuliarizuotas

Kryžiuočių Ordinas. Jis tapo pasaulietine Prūsijos Hercogyste. Reformacijos

pasekėjų atsirado Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje,

Vengrijoje. Tačiau ypač palanki dirva reformacijai plisti susidarė

Šveicarijoje. Būtent čia buvo sukurti nauji reformacijos mokymai ir naujos

organizacijos.

Žanas Kalvinas (1509–1564)

Labai įšsilavinęs, puikiai žinantis istoriją, tikybą, apie 30–uosius

metus Kalvinas tapo įstikinusiu protestantu. 1536 m. jis išleido knygą,

kurioje labai sistemingai išdėstė protestantiškojo tikėjimo esmę.

Tačiau daugelyje vietų Kalvinas dar daugiau negu Liuteris nutolo nuo

katalikybės. Liuterio teiginį, kad žmogų gelbsti tikėjimas, Kalvinas

pakoregavo. Jis sakė, kad egzistuoja likimas, kuriam be išlygų paklūsta

visi žmonės. Dievas yra suskirstęs žmones į „išrinktuosius” ir

„atstumtuosius”–tam reikia paklusti. Vėliau likimo dogmą Kalvino mokiniai

(ypač Anglijos puritonai) pakeitė „pilietinio pašaukimo” dogma.

Kalvinas nemerkė turtėjimo, negynė asketizmo. Turtus jis laikė sėkmės

ženklu, rodančiu, kad žmogų globoja Dievas.

Kalvinistų Bažnyčia buvo daug demokratiškesnė už liuteronų. Čia buvo

laikomasi griežtos disciplinos. Visi Bažnyčios pareigūnai būdavo renkami.

Be pastorių (bendruomenių dvasinių vadovų) būdavo renkami pasauliečiai

presbiteriai. Atskiros bendruomenės jungdavosi į sąjungas, sudarydamos

nacionalines Bažnyčias. Sąjungos rengdavo suvažiavimus (sinodus). Reformacijos reikšmė

Reformacija, prasidėjusi Vokietijoje, apėmė daugelį Europos šalių, dėl

jos nuo katalikybės sistemos atskilo Anglija, Škotija, Danija, Švedija,

Norvegija, Olandija, Suomija, Šveicarija, iš dalies Vokietija, Čekija,

Vengrija. Reformacija atpigino, supaprastino ir sudemokratino Bažnyčią,

vidinį individualų tikėjimą iškėlė aukščiau už išorines religingumo

apraiškas. Tose šalyse, kuriose laimėjo reformacija, Bažnyčia, tapusi

priklausoma nuo valstybės, turėjo mažesnę valdžią, negu katalikiškose

šalyse. Tai pelengvino mokslo ir apskritai pasaulietinės kultūros

vystymąsi. Nacionalinis naujosios religijos pobūdis atitiko nacijų

formavimąsi.

Reformacija buvo itin pažangus sąjūdis. Kontrreformacija

Atrodė, kad reformacijos banga jau apėmė visą Europą. IV–ame XVI a.

dešimtmetyje nuo Romos katalikų Bažnyčios atsimetė anglikonų Bažnyčia.

Labai intensyviai kalvinizmas ir kiti protestantiški mokymai plito

Nyderlanduose. Taip pat buvo Prancūzijoje, ypač pietinėje šalies dalyje.

Vokietijoje liuteroniškasis ir kalvinistiškasis tikėjimas visai išstūmė

katalikybę. Net Lenkijoje ir Vengrijoje XVI a. viduryje katalikybei iškilo

rimta grėsmė.

Tačiau XVI a. viduryje ir ypač antroje pusėje katalikų Bažnyčia pati

pradėjo puolimą prieš protestantus. O katalikybės padėtis tikrai dar nebuvo

beviltiška. Visuomeninė Europos santvarka iš esmės dar buvo

feodalizmas–kapitalistiniai santykiai dar tik brendo. Katalikybė buvo

reikalinga absoliutizmui, kuris klestėjo didžiausiose Europos valstybėse

(Prancūzijoje, Ispanijoje, Austrijoje).

Didelis katalikų Bažnyčios pranašumas buvo centralizuota

organizacija–protestantų bažnytinė organizacija buvo susiskaidžiusi ir

išsibarsčiusi. Tačiau, norėdama atgauti savo pozicijas, katalikų Bažnyčia

turėjo daryti nuolaidų valdantiesiems sluoksniams.

Daugelyje šalių ji turėjo susitaikyti su sekuliarzacija–dalies

bažnytinių žemių perėjimu į pasaulietines rankas. Karaliams buvo leista

skirti vyskupus ir kontroliuoti, kaip bažnyčių pajamos plaukia į Romą.

Kovodama su protestantizmu, katalikų Bažnyčia turėjo persitvarkyti

pati jai reikėjo mobilizuoti visas savo pajėgas, dar labiau padidinti

popiežiaus autoritetą.

Tridento suvažiavimas, posėdžiavęs 1545–1547, 1551–1552 ir 1562–1563

m. atmetė bet kokią kompromiso su protestantais galimybę, visus juos

paskelbė eretikais. Suvažiavimas paskelbė popiežių aukščiausiuoju

autoritetu, patvirtino visas dogmas, apeigas, bažnytinę hierarchiją,

celibatą, vienuolynus, lotynų kalbą. Tam kad būtų išlaikoma katalikiška

dvasia, pradėtos steigti dvasinės seminarijos, ruošiančios katalikų

dvasininkus.

Tuo pačiu metu buvo pradėta griežta ir sisteminga kova su visomis

naujomis idėjomis bei kryptimis, kokiais nors būdais žeidžiančiomis

popiežiaus autoritetą, katalikų dogmas arba bažnytinę hierarchiją. Buvo

įvesta griežta visų katalikiškų rašytojų cenzūra. Pradėti sudarinėti

„uždraustų knygų” sąrašai (Index librorum prohibitorum). Į šiuos sąrašus

būdavo įtraukiamos ne tik protestantiškos religinės knygos, bet ir

naujausieji mokslo veikalai, prieštaravę biblijiniam pasaulio ir Visatos

supratimui.

Tačiau svarbiausia kontrreformacijos ir reakcijos jėga tapo 1540 m.

įkurtas Jėzuitų Ordinas (Societas Jesu). Jį įsteigė ispanas Ignatijus

Lojola. Pagrindinis šio Ordino požymis–tai jo devizas „Tikslas pateisina

priemones”. Skirtingai kitiems vienuolių ordinams, jėzuitai nesislėpė

vienuolynuose, celėse, jie dalyvavo viešajame gyvenime, kad kuo tvirčiau

apraizgytų jį savo tinklais. Į Ordiną būdavo priimami itin kruopščiai

atrinkti žmonės, besąlygiškai paklusnūs vadovams.

Ordinas išvystė įvairiapusę veiklą. Jėzuitai visą propagandą stengėsi

suimti į savo rankas, tokiu būdu grąžino į katalikybę tokias dvejojančias

šalis, kaip Pietų Vokietiją, Lenkiją, Vengriją. Jėzuitai visur ėmė valdyti

mokyklas, steigti naujas.

Jėzuitai ilgai piktino šviesiuosius protus, tačiau iki pat XVIII a.

antrosios pusės, iki Prancūzijos revoliucijos jie veikė nekliudomi. 1773 m.

popiežius Klemensas XIV uždarė jėzuitų Ordiną.

Visiškai užgniaužti reformaciją pavyko tik Prancūzijoje ir Lenkijoje. Kapitalistinių santykių formavimasis

XV–XVI a. feodalizmas įžengė į paskutinę savo stadiją–irimą. Šiuo

laiku feodalizmo gelmėse pradėjo formuotis nauji kapitalistiniai gamybiniai

santykiai. Kapitalistinių santykių formavimąsi lėmė trys priežasčių grupės:

ūkio vystymasis, didieji geografiniai atradimai, kolonijų grobimas.

XV–XVI a. labai sėkmingai vystėsi gamybinės jėgos. Ypač ryšku tai buvo

technikoje. Atsirado iš viršaus vandens varomas ratas, aukštakrosnės

(perversmas metalurgijoje), daug naujų staklių. Pradėtos spausdinti knygos.

Tai spartino mokslo vystymąsi. Didelių laimėjimų pasiekta laivininkystėje,

keitėsi ginkluotė. Visi šie technikos atradimai negalėjo būti pritaikyti

mažose amatininkų dirbtuvėse, todėl pradėjo atsirasti kapitalistinės

įmonės–manufaktūros.

Manufaktūroms kurti buvo reikalingos dvi sąlygos: didelių turtų

sukaupimas vienose rankose ir laisva darbo jėga.

Prie turtų kaupimo labai prisidėjo geografiniai atradimai ir kolonijų

grobimas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau trūko laaisvos darbo jėgos. Kilo

konfliktas tarp gamybinių jėgų ir atsilikusių gamybinių santykių, laikiusių

valstietį pririštą prie žemės.

Feodaliniai santykiai nuskurdino didžiulę masę gyventojų, tuo siaurino

vidaus rinką, stamdė žemės ūkio vystymąsi. Karaliai jėga stengėsi išlaikyti

senąją tvarką ir feodalų viešpatavimą, todėl augančiai buržuazijai,

amatininkams, valstiečiams neliko kito kelio, kaip revoliucijos būdu

nušluoti senus feodalinius santykius. Nyderlandų revoliucija

Pirmoji buržuazinė revoliucija 1566–1579 m. įvyko Nyderlanduose. Kodėl

būtent čia? XVI a. Nyderlandai ūkiniu atžvilgiu buvo labiausiai

išsivysčiusi Europos valstybė. Joje ryškiausiai matėsi kapitalistinių

santykių formavimasis (ypač šiaurinėje dalyje). Prie išsivystymo prisidėjo

tai, kad po geografinių atradimų Nyderlandai atsidūrė prie pagrindinių

prekybos kelių. Antverpenas tapo pasaulinės prekybos uostu.

Nyderlanduose vystėsi tokios pažangios pramonės šakos, kaip tekstlė,

metalurgija, laivų statyba, ginklakalyba. Netgi didžioji dalis žemės (apie

75%) Nyderlandų Šiaurėje priklausė buržuazijai, kuri ją supirkinėdavo iš

nusigyvenusių valstiečių ir feodalų. Šiose žemėse būdavo kuriami

pavyzdiniai ūkiai su samdomąja darbo jėga.

Pietų Nyderlandai vystėsi daugiau senuoju keliu. Čia pagrindinį

vaidmenį dar vaidino žemvaldžiai. Tolimesnį ūkio vystymąsi stabdė ne tik

feodaliniai santykiai, bet ir tai, kad Nyderlandai buvo atsilikusios

feodalinės Ispanijos kolonija. Ispanija, siekdama pasipelnyti iš turtingų

Nyderlandų, buržuaziją apkrovė milžiniškais mokesčiais. Darėsi nenaudinga

ką nors turėti ir ką nors veikti. Masiškai užsidarinėjo manufaktūros,

prekybos kontoros. Nyderlanduose kilo visuotinis nepasitenkinimas tokiu

Ispanijos plėšikavimu, tačiau įvykių raidą paspartino prasidėjusi Europoje

reformacija.

Nyderlanduose išplito kalvinizmas. Ispanija, būdama aršiu katalikišku

kraštu, pradėjo žiaurų susidorojimą su protestantais. Susidorojimas būdavo

vykdomas itin žiauriai, inkvizicija gavo didžiules teises. Tai sukėlė tokį

pasipiktinimą, kad 1566 m. kilo vadinamasis šv. paveikslų maištas: žmonės

veržėsi į katalikų bažnyčias, niokojo jas, plėšė šventus paveikslus.

Maištas virto revoliucijos pradžia. Nors jis buvo nuslopintas, bet

revoliucinio judėjimo jau nebuvo galima sustabdyti. Revoliucijos centras

persikėlė į Šiaurę. Į kovą su ispanais kilo visi: ir valstiečiai, ir

amatininkai, buržuazija, net nemaža dalis dvarininkų. Prasidėjo ginkluota

kova su Ispanijos atsiųsta kariuomene, kuri nuslopinti revoliucijos

nepajėgė.

1579 m. septynios Šiaurės provincijos susijungė ir sukūrė valstybę,

kurią pavadino didžiausios provincijos–Olandijos–vardu (oficialiai valstybė

vadinosi Jungtinių Provincijų Respublika). Iš pradžių manyta, kad Olandija

turi būti buržuazine monarchija, tačiau po to, kai jėzuitai nužudė

kandidatą į karaliaus sostą Vilhelmą Oranietį, Olandija buvo paskelbta

respublika.

Ispanija dar 30 metų nepripažino Olandijos ir vedė su ja karą. Tik

1609 m. Ispanija pripažino Olandijos nepriklausomybę. Taigi, revoliucija

pasibaigė pergalingai.

Olandija tapo pirmąja buržuazine valstybe. Per trumpą laiką Olandijos

ūkis pasiekė tokių laimėjimų, kad ji tapo turtingiausia ir galingiausia

valstybe. Turėdama gerą laivyną, Olandija pati ėmė grobti kolonijas. Rusia Ivano IV valdymo laikai

Pirmoje XVI a. pusėje Rusija buvo atsilikusi valstybė su išlikusiu

natūriniu ūkiu. Todėl bojarinai tebebuvo išlaikę didelį svarankiškumą,

turėjo savo kariaunas, valstiečius. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo gana

silpna. Jaunas valdovas Ivanas IV savo uždaviniu iškėlė caro valdžios

stiprinimą ir bojarinų sluoksnio sunaikinimą.

1547 m. pirmasis iš Rusios kunigaikščių pasiskelbė caru. To meto

valstybės struktūra: caras, bojarinų dūma, prikazai–valstybės įstaigos,

atsakingos už tam tikrą sritį. Vietose buvo išlikusi maitinimų sistema.

Srities valdytojas iš valstybės atlyginimo negaudavo–jis turėjo rinkti

mokesčius, kurių dalį atiduodavo carui, o dalį pasilikdavo

sau–„maitinimuisi”.

Ivanas Žiaurusis bandė pertvarkyti valstybės struktūrą:

1. Stiprino savo valdžią.

2. Siaurino bojarinų dūmos teises.

3. Ėmė šaukti zemskinius (žemės) susirinkimus.

4. Išplėtė prikazų tinklą.

5. Panaikino maitinimų sistemą. Vietininkai pradėjo gauti atlyginimus,

nors jie išlaikė gana stiprią valdžią.

6. Prie savęs iš patikimų žmonių sudarė Nuolatinę Tarybą.

1547 m. caro iniciatyva buvo priimtas naujas teisynas. Teisynas

juridiškai sustiprino caro valdžią ir valstiečių įbaudžiavimą. Valstiečiai

gavo teisę pasitraukti nuo pono tik vieną dieną metuose–Jurijaus dieną

lapkričio mėnesį, tokiu atveju, kai ponui nėra skolingi. Pagal teisyną

ponai pabėgusio valstiečio galėjo ieškoti neribotą laiką. Visos šios

priemonės stiprino caro valdžią, bet nepanaikino feodalų savarankiškumo.

Todėl 1565 m. Ivanas IV paskelbė opričniną (oprič–išskyrus). Opričniną

sunku vertinti kaip ištisą priemonių sistemą, siekiant centralizuoti Rusiją

ir sustiprinti caro valdžią, nes tai buvo psichiškai nesveiko žmogaus

pasiryžimas sunaikinti nekenčiamą bojarinų luomą.

Caras padalino Rusiją į dvi dalis. Sau jis pasiėmė pačias geriausias

žemes su geriausiais miestais. Likusias žemes jis paliko valdyti zemskiniam

susirinkimui. Caro žemės buvo vadinamos opričninėmis žemėmis, o

likusios–zemskinėmis.

Pirmiausia Ivanas IV savo žemėse pradėjo susidorojimą su jam

nepaklusniais bojarinais. Jis žudydavo bojarinus, konfiskuodavo jų žemes.

Vėliau jis ėmė žudyti ne tik nepaklusnius, bet ir apskritai bojarinus.

Žymią bojarinų dalį sunaikino speciali jo sukurta kariuomenė. Taip būdavo

niokojamos ne tik tėvonijos, bet ir naikinami, plėšiami miestai: Tverė,

Novgorodas etc. Buvo išžudyta tūkstančiai gyventojų.

Opričnina labai nusilpnino Rusiją. Tuo pasinaudojo Krymo totoriai,

kurie ėmė pulti ne tik pietines Rusijos žemes, bet pasiekdavo ir Maskvą.

Opričnikų kariuomenė nesugebėjo jiems priešintis.

1572 m. Ivanas IV panaikino opričniną, uždraudė net minėti šį žodį.

Opričnina sustiprino carą, sunaikino daugybę bojarinų, sudarė sąlygas

iškilti bajorams. Tačiau galutinai centralizuoti Rusijos Ivanui IV

nepavyko, nes Rusijoje buvo natūralinis ūkis, kurio sąlygomis feodalų

savarankiškumas yra objektyvus reiškinys. Ivano IV užsienio politika

Valdant Ivanui IV, labai išsiplėtė Rusijos teritorija. Iš Lietuvos

buvo susigrąžintos kai kurios žemės, prijungtas Pavolgis, Vakarų Sibiras.

Prie Volgos buvo įsikūrę keli totorių chanai (Kazanės, Astrachanės),

kurie visąlaik organizuodavo žygius į rusų žemes. Todėl Rusija negalėjo

naudotis Volga–patogiu prekybos keliu.

1552 m. Ivanas IV suorganizavo žygį į Kazanę. Kazanė žlugo ir buvo

prijungta prie Rusijos. 1556 m. suorganizuotas žygis į Astrachanę.

Astrachanės chanatas taip pat žlugo. Kitos tautos pačios prisijungė prie

Rusijos. Taigi, visa Volga tapo rusų nuosavybe. Tai svarbu ne tik

prekybiniu atžvilgiu, bet dar ir todėl, kad čia buvo naujų dvarų, gerų

žemių.

Jau nuo XVI a. Rusijos pirkliai palaikė gerus santykius su Sibiro

tautelėmis. Supirkinėdavo iš jų kailius, pigiai parduodavo pramoninius

gaminius. Caras nusprendė užkariauti turtingą Vakarų Sibirą ir pavedė tai

padaryti Stroganovų šeimai. Buvo pasamdyti kazokų būriai.

1582 m. Vakarų Sibiras buvo prijungtas prie Rusijos. Livonijos karas

Vienas iš Ivano IV uždavinių buvo gauti išėjimą į Baltijos jūrą, bet

tam trukdė Livonijos Ordinas. 1558 m. Rusija pradėjo Livonijos karą, kuris

tęsėsi iki 1582 m. Iš pradžių šis karas Rusijai buvo labai sėkmingas,

tačiau nuo 7–ojo dešimtmečio jai pradėjo nebesisekti. Livonijos Ordinas,

matydamas, kad gali žlugti (visa Estija ir dalis Latvijos jau buvo rusų

rankose), pasidavė Lietuvos globai, todėl Rusijai teko kariauti ir su

Lietuva (paskui–ir su Lenkija).

Ypatingą pralaimėjimą rusai patyrė 1564 m. Po to ilgokai truko

paliaubos, nes Žečpospolitoje buvo tarpuvaldis. Į karaliaus sostą savo

kandidatūrą buvo iškėlęs ir Ivanas IV. Kai karaliumi tapo Steponas Batoras,

karo veiksmai atsinaujino.

Žečpospolitos kariuomenė patyrė gražių pergalių. Ivanas IV, matydamas,

kad gali pralaimėti, o Steponas Batoras, matydamas, kad Pskovo gali

nepaimti, sudarė paliaubas. Rusija prarado visas žemes, kurias buvo

atplėšusi nuo Livonijos. Taigi, uždavinio prieti prie jūros Ivanas IV

neišsprendė. Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa.

Absoliutinės monarchijos Europoje ėmė formuotis XVI–XVII a.–tai dviejų

santvarkų susidūrimo laikotarpis–feodalizmo irimas ir kapitalizmo

formavimasis. Absoliutinė monarchija–tai centralizuota valstybė su

neribojama monarcho valdžia.

Tuo laiku susidūrė du luomai–išeinanti bajorija ir ateinanti

buržuazija. Bajorija jau buvo nepajėgi išstumti buržuaziją, o ši dar

nesugebėjo nurungti bajorijos. Susidarė jėgų pusiausvyra. Abiems šiems

luomams buvo reikalinga stipri karaliaus valdžia: bajorams, kad jie

išsilaikytų, o buržuazijai, kad įsitvirtintų valdžioje. Tuo pasinaudoję

karaliai tarsi pakilo virš visų luomų ir tapo savarankiškais.

Absoliutinių monarchijų reikšmė–iki XVIII a. absoliutinės monarchijos

vaidino teigiamą vaidmenį. Karaliai, norėdami gauti daugiau pajamų,

rūpindavosi ūkiu, padėdavo buržuazijai užkariauti prekybos rinkas, stiprino

valstybę. XVIII a. tai tapo nepažangu, nes absoliutizmas išsigimė, ėmė

stabdyti istorinę raidą.

Prancūzijoje absoliutizmas ėmė formuotis XVII a. viduryje, valdant

Liudvikui XIII arba kardinolui Rišelje. Tuo metu buvo baigta vienyti

Prancūzija, sudarytos geros sąlygos prekybai, grežtai reikalauta laikytis

įstatymų, uždraustos dvikovos. Prancūzijos ūkis pasiekė žymių laimėjimų.

Ypatingai absoliutizmas suklestėjo, valdant Liudvikui XIV. Jis nešaukė

Generalinių Luomų, visą valdžią suėmė į savo rankas. Pats leido įstatymus

ir pats kontroliavo jų vykdymą. Iš pradžių jis rūpinosi ūkiu, ypač prekyba,

priversdavo kitas valstybes sudaryti palankias prekybines sutartis, labai

sustiprino armiją.

Tačiau valdymo pabaigoje jis ėmė nebesidomėti valstybės reikalais, tik

nuolat didino mokesčius, o beveik visas biudžetas būdavo išleidžiamas rūmų

prabangai. Ypatingai absoliutizmas išsigimė XVIII a., Liudviko XVI valdymo

laikais. Bajorai išnuomodavo žemes valstiečiams, o patys apsigyvendavo prie

karaliaus dvaro. Tūkstančiai jų gyveno dvare, visi turėjo įdomiausių

pareigų, už tai gaudavo algas.

O tuo laiku Prancūzijoje vystėsi kapitalistiniai santykiai, tačiau

didžioji mokesčių našta gulė ant buržuazijos pečių. Todėl ir buržuazija ėmė

ieškoti kitų turtėjimo šaltinių (mokesčių atpirkimas, paskolos karaliui

etc). Tai stabdė ūkio raidą. Dėl to kaltas buvo absoliutizmas. Anglijos revoliucija XVII a.

Penktojo XVII a. dešimtmečio pradžioje Anglija savo ekonominiu lygiu

buvo agrarinė šalis. Didžioji gyventojų dauguma (daugiau kaip 80%) gyveno

kaime ir vienaip ar kitaip buvo susijusi su žemės ūkiu. Ekonomikos

pagrindai tebebuvo viduramžiški, bet juos jau stipriai klibino

besivystantys kapitalistiniai santykiai.

Valstiečių daugumą sudarė nuo žemės priklausomi kopiholderiai–žemės

valdytojai kopijos ir manoro papročio pagrindu. Turtingesnieji iš jų, taip

pat friholderiai–laisvieji savininkai, kurių teisę į žemę gynė bendrosios

teisės teismai, dažnai buvo vadinami jomenais. XVII a. pradžioje Anglijoje

buvo nemaža bežemių ir mažažemių, vadinamų koteriais–vienos lūšnelės mažame

žemės sklype savininkais.

Praturtėję valstiečiai vis dažniau ėmė naudoti samdomų darbininkų

darbą, aktyviai nuomojo žemes, žodžiu, ūkininkavo versliškai ir plačiai.

Tokie valstiečiai jau buvo kylanti kaimo buržuazija–jos taikomi

ūkininkavimo metodai laužė bendruomeninės žemėvaldos varžtus. Miestuse taip

pat ryškėjo sluoksnis, ėmęs naudotis samdomu darbu, tuo pat metu čia

formavosi ir virstanti proletariatu masė.

Anglijai ypač būdingas buvo prievartinis feodalinių santykių laužymo

būdas–aptvėrimai, pradėti vykdyti jau XV a. pabaigoje. Dvarininkai

aptverdavo bendruomenei priklausančias žemes, dažnai netgi nuvarydami nuo

jų čia gyvenusius valstiečius. Aptvertąsias žemes šie naujojo tipo

dvarininkai dažnai nuomodavo už mokestį, kuris daug kartų viršydavo

ankstesnę feodalinę rentą. Išnuomotose fermose būdavo eksploatuojamas

samdomas darbas. Čia būdavo taikomos ir naujausios agrotechnikos naujovės.

Žodžiu, tai buvo pažangu. Naujieji dvarininkai investavo kapitalus į

užjūrio ekspedicijas, steigdavo pramonės įmones, kurioms patys tiekdavo

žaliavas, savo žemėse žvalgė ir eksploatavo naudingąsias iškasenas.

Pirmaisiais XVII a. dešimtmečiais šios naujos suburžuazėjusios

dvarininkijos sluoksnis jau buvo gana nemažas.

Pramonėje vis labiau plito manufaktūros. Centralizuotų dirbtuvių dar

buvo nedaug, daugiausia gana naujose šakose–šilko, stiklo. Kapitalistiniai

santykiai skverbėsi ir į cechines koorporacijas.

Per pirmuosius tris XVII a. dešimtmečius pastebimas visų Anglijos

pramonės šakų, ypač gelumbės ir gavybinės kasyklos, pakilimas. Naujosios

gamybos formos buvo itin stiprus pažangos variklis. Labai intensyviai

vystėsi prekyba, plėtėsi vidaus rinka, Londone ėmė veikti birža, kurioje

prekybininkai iš visų šalies kampelių sudarinėjo sandėrius. Užsienio

prekyboje išaugo Anglijos, kaip pramonės dirbinių (o ne žaliavų)

eksportuotojos, vaidmuo.

Politiniu atžvilgiu XVII a. penktojo dešimtmečio Anglija buvo

absoliutinė vastybė. Parlamentas, kurį sudarė Lordų ir Bendruomenių rūmai,

buvo paklusnus karaliui. Tačiau ir politinėje atmosferoje buvo pastebimi

poslinkiai: buržuazija ir naujoji dvarininkija ėmė reikalauti iš

vyriausybės atsižvelgti ir į jų interesus. Ypač buržuaziją piktino

paplitusi patentų monopolinei gamybai išdavinėjimo praktika. Be to,

absoliutizmas griežtai reikalavo laikytis įvairių gamybos standartų,

prekybos reglamento, netgi mokinių skaičiaus. Be to, buržuaziją neramino

tai, kad nebuvo jokių protekcionistinių priemonių, saugančių vidaus rinką,

taip pat palankių sąlygų užsienio prekybai. Naujoji dvarininkija reikalavo

legalizuoti aptvėrimus, kurie buvo apdėti įvairiomis baudomis.

Taigi, klostėsi konfliktas tarp absoliutizmo ir kylančių naujų

visuomeninių sluoksnių, tarp atsilikusių feodalinių ir pažangių

kapitalistinių santykių. Absoliutizmui priešiškos nuotaikos vis labiau ėmė

vyrauti Bendruomenių rūmuose, tuo tarpu Lordų rūmai išliko absoliutizmo

atrama.

Tuo metu ėmė plisti puritonizmas, stojęs prieš valstybinę anglikonų

Bažnyčią,. kurią finansavo ir rėmė karalius. Puritonai atmetė katalikų

mokymą apie palaimą, kovojo prieš pusiau popiežinę Bažnyčios organizaciją

su karaliumi priešaky, reikalavo panaikinti puošnias pamaldas, brangų

dvasininkų įšventinimą. Paprasta, pigi bažnyčia, tikras tarnavimas Dievui,

aiškinant Šventą Raštą, daug dėmesio pamokslui, likimo ir pasaulietinio

pašaukimo dogma,– visa tai atitiko buržuazijos ir naujosios dvarininkijos

nuotaikas.

Svarbiausias kapitalizmo augimo stabdys buvo absoliutizmas–be galo

saugantis tradicinės žemėtvarkos kompromisinę paramą pramonei ir prekybai,

visus senosios Anglijos režimo principus.

Opozicija parlamente ėmė atvirai reikalauti verslinės veiklos laisvės.

Žemutiniai rūmai tapo šios opozicijos branduoliu. Anglijos absoliutizmą

sąlygojo istorinė specifika: jis neturėjo teisės savarankiškai, be

parlamento sankcijos, rinkti naujų mokesčių. Finansinė absoliutizmo

politika pasižymėjo nesulaikomu vis naujų mokesčių rūšių („nuo tonos”, „nuo

svaro”) išradingumu, seniai užmirštų mokesčių atgaivinimu (pvz., XI a.

laivų mokestis). Tokio pobūdžio savivalę bendruomenės traktavo kaip

pasikėsinimą į jų turtą, žemę ir valdas.

Užsienio politikoje Stiuartai atsisakė tradicinio antiispaniško kurso.

Jokūbas I netgi buvo suartėjęs su Ispanija–svarbiausia anglų buržuazijos

konkurente jūrose ir kolonijose.

Politinė kova tarp karaliaus ir opozicijos vyko religine forma.

Absoliutizmo organai–Aukštoji Komisija ir Žvaigždžių Rūmai–persekiojo

puritonus ir sodino juos į kalėjimus. Puritonai ėmė bėgti iš tėvynės į

Olandiją, Ameriką („didysis išėjimas”). Nerimą opozicijai kėlė

prokatalikiškos karaliaus simpatijos, Jokūbo I laikais pasireiškusios

suartėjimu su Ispanija, o Karolio I–su Prancūzija (abi šios valstybės buvo

griežtai katalikiškos).

Opozicija ėmė reikšti nuomonę, kad aukščiausia valdžia priklauso

parlamentui, kaip visų Anglijos bendruomenių organui, kad karalius gali

valdyti tik kartu su parlamentu ir tik jam sutinkant. Tokia tvarka buvo

skelbiama „sena, esmine ir neginčijama parlamento teise”. Faktiškai tai

buvo mėginimas absoliutinę monarchiją pakeisti konstitucine.

Nesiteikęs išklausyti opozicijos reikalavimų, Jokūbas I paleido tris

parlamentus (1604, 1614 ir 1621 m.) ir pasigyrė „nusukęs sprandą”

bendruomenėms. Karolis I taip pat paleido du parlamentus (1625 ir 1626 m.),

o trečiajame atsimušė į gerai organizuotą opoziciją, vadovaujamą Dž.Elioto

ir E.Koko. Parlamentas 1628 m. pateikė karaliui savo reikalavimus,

surašytus „Teisių peticijoje”. Karolis I šį dokumentą pasirašė, nes

tikėjosi gauti parlamento sutikimą dar vienai subsidijai. „Teisių peticiją”

galime laikyti pirmuoju programiniu opozicijos dokumentu. Tačiau Karolis I

ne tik nevykdė šios peticijos, bet 1629 m. paleido parlamentą, kuris dar

spėjo paraginti anglų tautą nemokėti karaliui mokesčių. Iki 1640 m. Karolis

I valdė vienas.

Tuo metu aptvėrimai Anglijoje įgavo itin platų užmojį. Valstiečių

būklė tapo katastrofiška, jie ėmė priešintis įvairiais būdais, netgi

sukilimais. Tačiau visi valstietijos sluoksniai turėjo savų interesų–nebuvo

tarpusavyje vieningi. Miestuose protestuojančiai jėgai priklausė

amatininkai ir smulkūs prekybininkai. Jie labai kentėjo dėl to, kad

negalėjo laisvai verstis gamyba ir prekiauti nepriklausomai nuo patentus

turinčių monopolininkų. Labai sunki buvo ir samdomų darbininkų padėtis.

Įprastu Anglijos vaizdu tapo minios bedarbių šalies keliuose. Badas vertė

juos plėšikauti, maištauti. Puritonų dvasininkai drąsiai ėjo į liaudį ir,

atsisakę lotynų kalbos, kreipėsi į žmones jų gimtąja, sakė pamokslus

suprantama prastuomenei forma.

1629–1640 m. beparlamenčio valdymo laikotarpis pasižymėjo rūsčia

represijų politika, atvira ir griežta feodaline reak.cija visose sferose.

Kibirkštis, uždegusi revoliuciją, buvo škotų sukilimas. Škotiją su Anglija

vienijo personalinė unija–Stiuartų dinastija. Tačiau škotai išpažino

presbiterionų tikėjimą. Kai 1637 m. arkivyskupas Lodas čia pamėgino įvesti

anglikonų tikėjimą, plykstelėjo sukilimas. 1639 m. Škotai įsiveržė į

Šiaurės Angliją. 1640 m. Karolis I buvo priverstas sušaukti parlamentą, kad

gautų lėšų sukilimui malšinti. Tačiau sušauktas parlamentas ryžtingai

atsisakė votuoti subsidiją ir po trijų savaičių karalius parlamentą paleido

(todėl jis vadinamas Trumpuoju).

Liaudies sąjūdis parlamentui ginti pavirto Londono gyventojų mėginimu

sudeginti arkivyskupo rūmus ir išlaisvinti politiniu kalinius. 1640 m.

pabaigoje karalius vėl buvo priverstas sušaukti parlamentą, kuris

pasiskelbė nuolatiniu ir, išsilaikęs iki 1653 m., gavo Ilgojo vardą. Ši

parlamento nepaklusnumo karaliui akcija tapo revoliucijos pradžia.

Susidarė dvi stovyklos. Revoliucinė styvykla apėmė labai įvairius

gyventojų sluoksnius: buržuaziją, naująją dvarininkiją, valstiečius,

amatininkus, prekiautojus. Feodalinę absoliutizmo stovyklą sudarė rūmų

aristokratija, ūkiškai ir politiškai konservatyvi dvarininkija, vyskupai,

patentų savininkai, rūmų kreditoriai. Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m.

90% Ilgojo parlamento deputatų sudarė žemvaldžiai. Buržuazijai

atstovavo stambūs pirkliai, teisininkai. Opozicijos lyderiu tapo Dž. Pimas.

Pagrindinis šio revoliucijos etapo bruožas–tradicinių santykių tarp

Bendruomenių rūmų ir karūnos išlaikymas. Tačiau visuomenė buvo

revoliucinga: ginkluoti Londono gyventojai saugojo Vestminsterį, grafystėse

vyko protestai, pasipriešinimas, iš pogrindžio išėję puritonai viešai sakė

pamokslus, nukreiptus prieš anglikonų Bažnyčią.

Savo ruožtu parlamentas palaipsniui koncentravo savo rankose visą

valstybės valdžią–ir įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją. Jis steigė įvairias

komisijas ir komitetus administraciniams, finansiniams ir kitokiems

reikalams spręsti. Grafystėse pradėti kurti vietiniai parlamentiniai

komitetai. Buvo likviduoti Žvaigždžių Rūmai, Aukštoji komisija,

nukirsdintas netgi artimiausias karaliaus patarėjas Strafordas (Karolis I

turėjo su tuo sutikti!). Parlamentas uždraudė karaliui savavališkai vykdyti

rinkliavas, panaikino išduotus patentus monopolinei prekybai, išlaisvino iš

kalėjimų absoliutizmo priešus. 1641 m. „Trimečiu aktu” buvo įteisintas

parlamento šaukimas ne rečiau kaip kartą per tris metus, nepriklausomai

nuo karaliaus norų. Įsteigtasis religijos reikalų komitetas „tikrosios

religijos” vardan paskelbė draugystę su presbiterioniškąja Škotija.

Parlamentas įkūrė specialų komitetą Airijos reikalams, siekdamas iš

feodalinės kolonijos ją paversti buržuazine. Šiuos pirmuosius revoliucinius

pertvarkymus parlamentas vykdė daugmaž vieningai.

Tačiau jau 1641 m. pavasarį parlamento daugumos vienybė ėmė irti. Ypač

tai išryškėjo svarstant programinį dokumentą–„Didžiąją remonstraciją”.

Šiame dokumente (kaip ir „Teisių peticijoje”) buvo smulkiai išdėstyti

Karolio piktnaudžiavimai, pareikalauta verslo laisvės, uždrausti finansinį

išnaudojimą, reformuoti puritoniškąją Bažnyčią, o svarbiausia–reikalaujama

įvesti buržuazinę konstitucinę monarchiją. Tačiau kilo labai karšti ginčai,

dokumentas buvo priimtas tik 11 balsų persvara. Karalius ne tik atsisakė

priimti „įžūliąją remonstraciją”, bet ir pamėgino įvykdyti kontrrevoliucinį

perversmą. Tačiau perversmo planas nepavyko, su parlamentu solidarizavosi

tūkstančiai valstiečių, amatininkų, atvykusių į Londoną. Parlamentas

paprašė, kad pasiliktų 1000 žmonių, o kiti–išsiskirstytų.

1642 m. sausio mėn. Karolis išvyko į jam ištikimą Šiaurę ir rugpjūčio

mėn. parlamentui paskelbė karą. Pirmasis Anglijos pilietinis karas XVII a.

Prasidėjus karui vadovaujantis vaidmuo teko presbiterionams. Jie

turėjo daugumą parlamente, jie vadovavo ir parlamento kariuomenei. Iš

pradžių karas parlamentui nebuvo sėkmingas, nors jį rėmė turtingi šalies

Pietryčiai–1642 m. mūšį prie Edžhilo laimėjo karalius.

Parlamento kariuomenė nebuvo kovinga. Viena jos dalis buvo surinkta iš

samdinių, kurie revoliucijai buvo abejingi. Kita dalis buvo valstiečiai,

pasiryžę kautis tik savo grafystės ribose. Be to, kariuomenė buvo prastai

ginkluota ir apmokyta. Ne mažesnė nesėkmių priežastis buvo ir presbiterionų

nusiteikimas: jie bijojo aktyviai remtis liaudimi, buvo linkę eiti į

kompromisą su karaliumi (1643 m. jie pasiūlė karaliui taikytis, bet šis

nesutiko).

Tokiomis sąlygomis parlamente subruzdo independentai. Jie energingai

kritikavo presbiterionų neryžtingumą. Iš independentų išsiskyrė Oliveris

Kromvelis (1599–1658), tapęs jų vadu. Independentai siekė didesnių tikslų

negu presbiterionai: sutriuškinti karinį absoliutizmą ir įtvirtinti

politines bei religines buržuazijos pozicijas.

Tapęs kariuomenės vadu, O. Kromvelis ėmė remtis valstiečiais,

amatininkais. Jis teikė pirmenybę paprastam žmogui, kuris žino, už ką

kaunasi. Pirmąją savo pergalę O. Kromvelis pasiekė 1644 m. liepos mėn.

1645 m. independentai pasiekė, kad būtų įgyvendinta karinė reforma.

Buvo nušalinti presbiterionų karo vadai, juos pakeitė independentai,

atrenkami pagal sugebėjimus (pulkininkas Praidas buvo vežėjas,

Hjusonas–batsiuvys). Buvo kuriama naujo tipo reguliari kariuomenė su bendra

finansavimo sistema ir bendra vadovybe. Vyriausiuoju vadu tapo Tomas

Ferfaksas, o jo pavaduotoju ir kavalerijos generolu–Oliveris Kromvelis.

Kariuomenės reforma pasiteisino. 1645 m. birželio mėn. prie Neisbio

buvo sumušta karaliaus kariuomenė. 1646 m. karalius kapituliavo ir pabėgo į

Škotiją. Paskutiniai rojalistų įtvirtinimai pasidavė 1647 m. Škotai už

piniginę išpirką karalių išdavė parlamentui. Pilietinio Anglijos karo metų parlamento įstatymai

Tuo pat metu parlamentas vykdė pertvarkymus. 1643 m. rudenį su Škotija

buvo sudaryta sutartis–kovenantas, kuria buvo paskelbta abiejų šalių

sąjunga, remiantis vienoda Bažnyčia. Anglijoje buvo prievarta platinamas

presbiterionų tikėjimas. 1646 m. panaikintos vyskupijos.

Ilgasis parlamentas sprendė ir agrarinį klausimą. Jau karo pradžioje

ir vėliau parlamentas priėmė anglų dvasininkijos, rojalistų ir karūnos

žemių sekvestravimo aktus. Šias žemes pradėta pardavinėti dideliais

sklypais. 1646 m. buvo priimtas svarbiausias agrarinis įstatymas–likviduoti

riteriškąsias valdas. Feodalinė nuosavybė tapo privatine.

1643 m. parlamentas įvedė griežtą cenzūrą, užkirsdamas kelią

demokratinei literatūrai. Idėjinė kova Anglijos revoliucijos metu

Presbiterionų programa buvo įvykdyta 1647 m. Jie buvo patenkinti

įvykdytais pertvarkymais–liko tk legaliai susitarti su karaliumi dėl

politinės valdžios pasidalijimo tarp parlamento ir karūnos.

Kitokius uždavinius sau kėlė independentai. Tolesnės revoliucijos

raidos programa, sumanyta independentų, visapusiškai ir aiškiai buvo

išdėstyta jų dokumente „Pasiūlymų skyriai”. Pagrindinis jo autorius buvo

Kromvelio bendražygis ir žentas Henris Aertonas–independentų ideologas.

Pagal šį dokumentą parlamentas turėjo būti renkamas nustatytą dieną kas

dveji metai, jo kompetencijai turėtų būti priskirta aukščiausioji teismų

valdžia ir karinės pajėgos. Čia buvo reikalaujama panaikinti privalomą

presbiterionystę.

Tuo pačiu metu susiformavo ir levelerių judėjimas, kuriam vadovavo

Džonas Lilbernas. Jie tvirtai gynė privatinės nuosavybės principą, norėjo,

kad būtų reformuota mokesčių sistema, panaikintos monopolijos, dešimtinės,

aptvėrimai. Jie siekė, kad būtų demokratizuota teisėtvarka, laikėsi

tikėjimo laisvės principo. Kaip independentai, taip ir leveleriai paskelbė

savo programinį dokumentą „Tautos sustarimas”. Pirmasis Anglijos parlamento valymas

Bekompromisinės kovos su presbiterionais ėmėsi kareiviai. 1647 m. jie

įkūrė savo organizaciją–agitatorių tarybas. Jų veikla suneramino ne tik

presbiterionus, bet ir independentus. 1647 m. presbiterionai iš Žemutinių

rūmų išvaikė independentus, Londone ėmė formuoti karines pajėgas. Tada į

Londoną įžengė kariuomenė. Kromvelio vadovaujama independentų kavalerija

apsupo Vestminsterį ir išvalė parlamentą–išvijo iš jo presbiterionų

lyderius. Inependentai tapo vadovaujančia revoliucijos jėga. Antrasis Anglijos pilietinis karas

Karolis Stiuartas sudarė sandėrį su škotais ir vėl pradėjo karą.

Škotai bijojo presbiterioniškojo kovenanto žlugimo. Sukruto ir rojalistų

būriai kitose šalies dalyse. Ferfakso ir Kromvelio vadovaujami parlamento

pulkai stojo ginti revoliucijos. Antrasis pilietinis karas prasidėjo 1648

m. vasario mėnesį. Rugpjūčio mėn. revoliucinės jėgos laimėjo mūšį prie

Prestono–pilietinis karas pasibaigė.

Tačiau kol Londone nebuvo independentų lyderių, parlamente sukruto

presbiterionai (ne visi jie buvo „išvalyti”). Jie nusprendė savavališkai

paleisti kariuomenę. Tačiau apie tai greit pasklido kalbos, kariuomenė

įžengė į Londoną, parlamentas buvo antrąkart išvalytas. Išvijus apie 140

presbiterionų, independentai įgijo tvirtą politinę hegemoniją. Anglijos independentų Respublika 1649–1653 m.

Demokratinės jėgos pasiekė, kad independentai priimtų nutarimą teisti

karalių. Sudarytas Tribunolas paskelbė jam mirties nuosprendį. 1649 m.

sausio 30 d. Karolis Stiuartas buvo nukirsdintas. Tuo pat metu likviduota

karaliaus ir Lordų rūmų valdžia.

1649 m. gegužės 19 d. Anglija buvo paskelbta „laisva Respublika be

jokio karaliaus ir be Lordų rūmų”.

Pagal naują konstituciją Angliją turėjo valdyti vienerių rūmų

parlamentas, kuriam priklausė aukščiausia įstatymų leidimo valdžia,

aukščiausiu vykdomuoju organu tapo Valstybės taryba. Vadovaujantį vaidmenį

visuose šiuose organuose vaidino independentai. Tačiau Respublika netapo

demokratine–politinės teisės liaudžiai nebuvo suteiktos, rinkimų sistema

liko nepertvarkyta.

Ekonominė Respublikos politika buvo protekcionizmas–įstatymai,

draudžią į vidaus rinką įvežti konkurentines prekes. Kromvelis ėmė

statydinti didžiulį laivyną.

Žymūs ekonominiai laimėjimai lėmė tai, kad jau kitais metais

Respubliką pripažino Ispanija, Prancūzija. 1652–1654 m. Anglija kariavo su

Olandija, ir ši buvo priversta sutikti su nepalankiu jai navigacijos

įstatymu, draudusiu ne angliškais laivais į Anglijos kolonijas įvežti

prekių. Naujų prekybinių privilegijų anglų buržuazija gavo ir po sėkmingo

1650–1654 m. karo su Portugalija.

Suprantama, karaliaus nukirsdinimas sukėlė neigiamą reakciją

rojalistuose. Tačiau Kromvelis sėkmingai malšino jų maištus.

1649–1652 m. pats Kromvelis vadovavo baudžiamajai ekspedicijai į

Airiją. Svarbausias ekspedicijos uždavinys buvo pavergti Airiją ir padaryti

ją naujo tipo kolonija, kur viešpatautų samdomas darbas. Po baisių

skerdynių Airija buvo nukariauta. Panašaus, tik kiek smulkesnio užmojo

žygis buvo surengtas 1650–1651 m. į Škotiją. Čia buvo sustiprintas anglų

režimas. Protektorato režimas Anglijoje 1653–1659 m.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje liaudis galutinai nusivylė independentų

Respublika. Valstiečiai skurdo, pramonės depresiją lydėjo masinis nedarbas.

1653 m. prasidėjo ir viršūnių–kariuomenės vadovybės ir

parlamento–nesutarimai. Ilgasis parlamentas norėjo ir toliau valdyti,

savavališkai pratęsė savo įgaliojimus. Kariuomenės vadovybė buvo

įsitikinusi, kad ji yra svarbiausioji jėga ir turi valdyti šalį.

Tai, kad parlamentas buvo oficialioji valdžia, jį ir pražudė–liaudis

visas blogybes matė tik jame. Tuo pasinaudojo Kromvelis ir 1653 m.

balandžio 20 d. išvaikė Ilgojo parlamento likučius („uodegą”).

Žmonės karštai sveikino tokį įvykių posūkį. Kromvelis teigė, kad

naująjį parlamentą turi sudaryti „Dievo žmonės”–religinių independentų

bendruomenių atstovai. Bandruomenės atrinko „geriausius žmones”, kuriuos

Kromvelis pakvietė į Mažajį parlamentą. Tačiau daugelis tų „šventųjų

žmonių” pasirodė esą radikaliai nusiteikę, o to Kromvelis nesitikėjo. 1653

m. gruodžio 12 d. Mažasis parlamentas pats save paleido (suprantama, ne be

Kromvelio rūpesčio).

Independentai susidūrė su rimta problema–kaip apsaugoti revoliucijos

iškovojimus ir kartu sustiprinti savo valdžią? Išeitį rado–karinė

diktatūra.

1653 m. gruodžio 16 d. Kromvelis buvo paskelbtas Respublikos lordų

protektoriumi. Naujoji konstitucija išsaugojo ir parlamentą, ir Valstybės

tarybą, tačiau reali valdžia atiteko kariniam diktatoriui–Kromveliui, kuris

save vadino „visos šalies policininku”. Šalis buvo suskirstyta į karines

apygardas, ir kiekvienai iš jų vadovavo generolas majoras.

Diktatūrinis režimas slopino bet kokią nepasitenkinimo apraišką.

Kiekvieną sambūrį išvaikydavo kareiviai. Jeigu būdavo įtariama, kad žmogus

rodo nepagarbą valdžiai, jis būdavo sodinamas į kalėjimą. Legalizuoti

aptvėrimai–valstiečių bruzdėjimai prieš juos būdavo laikomi kriminaliniu

nusikaltimu.

Nepaisant to, įtampa išliko. Visi jautė režimo laikinumą. Daugelis iš

valdančiųjų sluoksnių nedviprasmiškai atsigręžė į monarchiją, kaip į

išbandytą ir laiko patvirtintą santvarką. Tada kilo mintis karūnuoti

Kromvelį, tačiau šis atsisakė. Naujoji 1657 m. konstitucija protektoriaus

valdžią paskelbė paveldima ir restauravo Lordų rūmus. 1658 m. mirė

Kromvelis, protektoriumi tapo jo sūnus Ričardas. Jis visiškai netiko būti

diktatoriumi, todėl 1659 m. pavasarį atsisakė šio titulo. Monarchijos restauravimas Anglijoje

Protektorato generolai į valdžią pakvietė Ilgojo parlamento „uodegą”.

Taip prasidėjo Antrosios Respublikos laikotarpis (1659–1660). Tačiau

parlamentas pateko į labai sudėtingą situaciją. Juo nepatenkinti buvo

žmonės, presbiterionai, generalitetas siekė primesti savo valią.

Parlamentas nesprendė valstybinės santvarkos klausimo, nesusidorojo su

finansiniais sunkumais. Niekas juo nepasitikėjo.

1659 m. rudenį generalitetas pamėgino įvykdyti karinį perversmą,

tačiau tam pasipriešino generolo Monko pulkai. Nestabili politinė situacija

skatino atgimti mintis apie presbiterionišką parlamentą, monarchiją. Tam

pritarė ir generolas Monkas, kuris 1660 m. vasario 3 d. įžengė į Londoną.

Buvo suorganizuoti rinkimai į naują parlamentą (konventą).

1660 m. balandžio mėn. įvyko pirmasis konvento posėdis. Pirmas jo

aktas buvo Karolio Stiuarto Jaunesniojo kvietimas į Anglijos sostą.

Respublika žlugo, o kartu baigėsi ir Anglijos revoliucija. Anglijos revoliucijos XVII a. išdavos

XVII a. vidurio Anglijos revoliucija buvo didelės istorinės reikšmės

įvykis. Ji sudrebino visą anglų tautą. Nors revoliucija pralaimėjo, bet

1660 m. Stiuartų dinastijos restauracija nebuvo grįžimas į absoliutizmą.

Presbiterionų parlamentui karalius pažadėjo valdyti kartu ir pasitariant.

Politinis revoliucijos uždavinys buvo išspręstas–įtvirtinta konstitucinė

monarchija. Didelis revoliucijos iškovojimas buvo agrariniai įstatymai.

Agrariniai pertvarkymai, didesnė savininkų veiklos ir konkurencijos laisvė,

įsitvirtinusi nuvertus absoliutizmą, protekcionistinė politika–visa tai

sudarė sąlygas Anglijoje vystytis kapitalizmui. Didžiulis revoliucijos

poveikis sąlygojo mokslo, ideologijos, kultūros suklestėjimą. Revoliucija

pradėjo demokratiną Anglijos tradiciją.

Anglijos revoliucijos užmojis istoriškai pažangių rezultatų davė ne

tik Anglijai. Monarchijos nuvertimas sukėlė audringą reakciją Prancūzijoje,

Olandijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Romoje, Danijoje.

Anglijos revoliucija uždėjo gilų antspaudą tolesnei Europos ir

Amerikos istorijai. Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr.

XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Rusija buvo atsilikusi feodalinė

valstybė. Jos atsilikimą rodė:

1. Labai silpnai besivystę kapitalistiniai santykiai (buvo mažai

manufaktūrų, silpna vidaus bei užsienio politika).

2. Reguliarios kariuomenės neturėjimas. Pašauktinių kariuomenė buvo

nedrausminga, samdomi šaulių pulkai dažnai būdavo neištikimi. Rusija

neturėjo laivyno.

Atsilikimo priežastys:

1. Istorinės sąlygos (dar buvo jaučiamos mongolų–totorių antplūdžių

pasekmės, nuolatiniai karai, Ivano IV politikos paskmės).

2. Svarbiausia priežastis–Rusija neturėjo išėjimo į jūras. Juodąją

jūrą valdė turkai, Baltijos–švedai. Rusija naudojosi tik Baltąja jūra,

netinkama vystytis prekybai. Todėl dažniausiai rusų pirkliai prie Baltijos

jūros labai pigiai parduodavo prekes užsienio pirkliams. Petras I

Tokioje situacijoje į valdžią atėjo jaunas caras Petras I. Pagrindinis

jo uždavinys–įveikti Rusijos atsilikimą ir priartinti ją prie Europos.

Petras I domėjosi ekonominiu užsienio vystymusi. Jis suprato, kad Rusija

nieko nepadarys tol, kol neturės išėjimo į jūras. Dar XVII a. pabaigoje su

turkais kariavo dėl Azovo jūros, ją atkovojo. Ieškojo sąjungininkų kovoje

su Turkija dėl Juodosios jūros. Paramos negavo, bet suprato, kad viena

Rusija Turkijos neįveiks. Todėl nusprendė kovoti dėl Baltijos, nes čia

tikėjosi rasti sąjungininkų.

Petras I sudarė sąjungą su Danija ir su Augustu II. 1700 m. prasidėjo

Šiaurės karas, trukęs iki 1721 m. Švediją tuo metu valdė Karolis

XII–talentingas karvedys. Pirmiausia jis sutriuškino danus, o po to, ties

Narva, Petro I kariuomenę, Saksonijos kariuomenę, įžengė į Žečpospolitą.

Nuvertė Augustą II, karaliumi pastatė Stanislovą Leščinskį. Pralaimėjimas

ties Narva Petro I nesugniuždė–jis tik pamatė, ko trūksta Rusijai. Iškart

po pralaimėjimo jis pradėjo didžiules reformas:

1. Sukūrė reguliariąją rekrutų kariuomenę.

2. Pradėjo statyti laivyną.

3. Statė valstybines manufaktūras: metalurgijos, ginklų, audimo, odos

perdirbimo.

Jau 1701 m. nauja, reorganizuota rusų kariuomenė patyrė pirmą pergalę

ties Šliselburgu. Tačiau lemiamą reikšmę turėjo pergalė ties Poltava 1709

m. Šiame mūšyje Švedija praktiškai prarado savo sausumos kariuomenę. Bet

jai liko galingas jūrų laivynas. Pirmąją pergalę jaunas rusų laivynas

patyrė 1714 m. ties Hankos pusiasaliu. Po to buvo dar keletas stambių jūros

mūšių ir 1721 m. Švedija buvo priversta pasirašyti Ništato taikos sutartį,

pagal kurią Rusija gavo Livoniją. Politinės Petro I reformos

XVIII a. pradžios Rusijos politinė struktūra buvo visiškai pasenusi:

caras, bojarinų dūma, prikazai. Vietose neribotą valdžią turėjo vaivados.

Bojarinų dūma buvo gremėzdiška, netobula valstybinė institucija, todėl 1711

m. Petras I bojarinų dūmą panaikino. Vietoje jos jis sukūrė įstatymų

leidžiamąjį organą Senatą, kuris Petro I laikais turėjo dideles teises,

valdė šalį, kai caras buvo žygiuose. Senatorius Petras I skirdavo ne pagal

kilmę, o pagal protą.

Visiškai išsiderinusi buvo prikazų sistema. Prikazų buvo daugybė, jie

vienas kitam trukdė, todėl rimto darbo nedirbo. Vietoje prikazų buvo

sukurtos kolegijos, turėjusios tiksliai apibrėžtą veiklos sritį. Kolegijose

visi klausimai turėjo būti sprendžiami kolegialiai.

Petras I įsteigė generalinio prokuroro postą. Generalinis prokuroras

turėjo kontroliuoti, kaip vykdomi caro nurodymai.

Rusijoje buvo sukurtos 8 gubernijos. Gubernatoriai buvo nelabai

suvaldomi (ypač po Petro I mirties). Didžiulę reikšmę valstybės gyvenime

turėjo rangų lentelė, pagal kurią pareigų skirstymas rėmėsi ne kilmingumu,

o užsitarnavimu. Lentelę sudarė 14 rangų, nuo 7–ojo būdavo suteikiamas

bajoro titulas.

Petro I laikais buvo suvalstybinta Bažnyčia, panaikintas patriarcho

postas, visus religinius reikalus ėmė tvarkyti Sinodas–valstybinė įstaiga.

Didžiules reformas Petras I atliko švietimo, kultūros, mokslo srityse.

Įvykdžius visas reformas, Rusija nesusilygino su pirmaujančiomis Europos

valstybėmis, bet sumažėjo atsilikimas–buvo padėtas stiprus pamatas.

1721 m. Rusija buvo paskelbta Imperija, nes tuomet ji jau buvo

daugiatautė didelė valstybė, turinti didžiulę, gerai apmokytą armiją,

laivyną. Laimėjus Šiaurės karą, Rusijos autoritetas tarptautinėje arenoje

labai išaugo. Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas

Nuo XVI a. kolonizaciją Šiaurės Amerikoje vykdė Ispanija, Prancūzija,

Anglija, Nyderlandai. Gyvybingiausios pasirodė esančios anglų gyvenvietės.

Tai priklausė nuo Anglijos karinės galios ir kolonizacijos pobūdžio. Iš

Anglijos į Ameriką plūdo didžiausias nuskurdusių gyventojų srautas. O

Olandijos ir Prancūzijos kolonijose nebuvo masinės valstiečių

kolonizacijos, stambūs žemių savininkai buvo labai suinteresuoti kailių

prekyba su indėnais.

Pirmoji nuolatinė anglų gyvenvietė Šiaurės Amerikoje buvo įkurta 1607

m. pelkėtose Džeimso upės žiotyse, būsimosios Virdžinijos teritorijoje.

Ilainiui Atlanto pakrantėje įsikūrė 13 kolonijų (šiaurinės, vadinamos

Naująja Anglija: Nju Hepšyras, Masačiusetsas, Konektikutas, Rod Ailendas;

centrinės: Niujorkas, Pensilvanija, Nju Džersis, Delaveras; pietinės:

Virdžinija, Merilendas, Šiaurės Karolina, Pietų Karolina, Džordžija).

Pusantro šimtmečio, trukusio nuo anglų kolonijų įkūrimo Šiaurės

Amerikoje iki 1775–1783 m. Nepriklausomybės karo, čia klostėsi

kapitalistiniai santykiai, formavosi buržuazinės revoliucijos prielaidos.

Svarbų vaidmenį suvaidino puritonizmas. Naujajame Pasaulyje ši ideologija

tapo teorine ankstyvosios buržuazinės visuomenės sukūrimo programa. Po

truputį augo namudinė pramonė, o antroje XVII a. pusėje atsirado ir

manufaktūrų. XVIII a. viduryje susidaręs teritorijos, kalbos, ekonominio

gyvenimo ir kolonijų ūkinių interesų bendrumas padėjo naujos

nacijos–amerikiečių–pamatus. Gyventojai įgijo bendrų psichinių bruožų.

Pakito čia vartojama anglų kalba–atsirado naujų žodžių, kitų pakito tartis.

XVIII a. viduryje daugelis kolonijų gyventojų jau vadino save

amerikiečiais.

Amerikos Nepriklausomybės karo priežastys 1. Agrarinė problema

Anglijos karalius ir aristokratinė dvarininkija negailėjo pastangų

feodaliniams principams įtvirtinti kolonijose. Stambiems valdytojams

priklausė daug žemių ir karališkose kolonijose, ir tose, kurias karaliai

dovanodavo stambiems dvarininkams (lordas Baltimoras buvo Merilendo

savininkas ir pan.). Žemės sklypus jie dalindavo persikelėliams

fiksuotosios rentos sąlygomis, bet neleido kolonijose įsitvirtinti laisvai

buržuazinei perkamos ir parduodamos žemės nuosavybei. Feodalizmo elementai

agrariniuose santykiuose–latifundijos, majoratas, fiksuotoji renta–buvo

ypač ryškūs centrinėse ir pietinėse kolonijose. Kova dėl demokratinio žemės

klausimo sprendimo pasireiškė įvairiomis formomis: kėlimusi į „laisvas”

žemes (skvoterystė), sukilimais (1676 m., vadovaujamas Bekono). 2. Prekybinės ekonominės problemos

Svarbi prieštaravimų tarp kolonijų ir metropolijos didėjimo

priežastis, šalia agrarinio klausimo, buvo prekybinės ekonominės problemos.

Anglijos buržuazija kolonijas traktavo kaip žaliavų šaltinį ir rinką savo

pramoninėms prekėms. Įvežamų į kolonijas anglų prekių piniginė išraiška

sutinkamai su merkantilizmo doktrina viršijo įvežamųjų žaliavų kainas.

Tačiau šiaurinės ir centrinės kolonijos ėjo kapitalistiniu keliu, kaip ir

pati metropolija, o buržuaziniai Amerikos savininkai tapo anglų buržuazijos

varžovais laivų statyboje, geležies liejimo pramonėje, prekyboje su Vest

Indija ir kitur. Anglija, būkštaudama dėl didėjančio ekonominio kolonijų

savarankiškumo, stengėsi visaip riboti pramonės ir prekybos raidą

Amerikoje. Ji uždraudė vilnonių gaminių eksportą iš kolonijų, 1750 m.

įstatymu buvo užginta steigti metalo apdirbimo dirbtuves etc. Anglijos

vyriausybė išleido daugybę įsakų, draudžiančių išvykti meistrams, išvežti

iš Anglijos į kolonijas mašinas, išradimus. Navigaciniai aktai griežtai

reglamentavo kolonijų prekybą su metropolija ir trečiosiomis šalimis. 3. Administracinė metropolijos politika

Buržuazinei raidai trukdė administracinė Anglijos politika, siekusi

kontroliuoti politinį kolonijų gyvenimą. XVIII a. viduryje trylikos

Amerikos kolonijų politinė organizacija turėjo daug bendro. Karalius skyrė

daugelio kolonijų gubernatorius, kurių rankose buvo sutelkta vykdomoji,

teisminė ir įstatymų leidimo valdžia. Kolonijų asamblėjas sudarė Taryba

(savotiški Aukštieji rūmai), kurios narius skyrė gubernatorius iš

aristokratijos atstovų, ir gyventojų renkami Žemutiniai rūmai, kuriems

priklausė įstatymų leidimo iniciatyva ir teisė votuoti pinigines lėšas

kolonijoms valdyti. Rinkimams buvo taikomas turto cenzas, jie visur buvo

atviri.

Taigi, kapitalistinių santykių raida kolonijose, karališkosios

vyriausybės kursas į reglamentacijos stiprinimą ekonomikos ir politikos

srityse, bet kokios ūkinės veiklos varžymas, politinės persikelėlių laisvės

ribojimas, amerikiečių nacijos susiformavimas–visa tai vedė į neišvengiamą

konfliktą.

Džordžas Vašingtonas (George Washington) ir Neriklausomybės

deklaracija

Vašingtonas buvo turtingas plantatorius, kilęs iš Virdžinijos.

1775–1783 m. Nepriklausomybės karo metu jis priklausė nuosaikiajam sparnui.

Jis buvo pirmasis Amerikos prezidentas (1789–1792 ir 1792–1796). 1751 m.

jis tapo Virdžinijos milicijos vadovu, vėliau daug nusipelnė,

reorganizuodamas partizaniškąją miliciją į reguliariąją armiją. 1774 m.

I–ojo Kontinentinio Kongreso dalyvis, vadovavo Nepriklausomybės karui,

aktyviai dalyvavo ruošiant JAV konstituciją 1787 m. Užsienio politikoje

siekė plačių tarptautinių Amerikos santykių užmezgimo. Amerikoje jis

vadinamas Tėvynės Tėvu.

1776 m. pavasarį daugelis kolonijų pasiskelbė nepriklausomomis

valstijomis. Tų pačių metų liepos 4 d. Kongresas priėmė Nepriklausomybės

deklaraciją, paskelbusią naujos nepriklausomos valstybės–Jungtinių Amerikos

Valstijų–sukūrimą. Jos autorius buvo nuoseklus demokratas, švietėjų sparno

atstovas Tomas Džefersonas. Socialinėje filosofinėje deklaracijos dalyje

pamėginta teoriškai pagrįsti kolonistų teises. Atraminis jos teiginys buvo

švietėjiška prigimtinių žmogaus teisių teorija. Natūrali teisinė koncepcija

„gyvenimas, laisvė ir nuosavybė” čia įgijo humanistinį pobūdį, nes sąrašas

papildytas žodžiais „laimės siekimas”. Svarbiausi deklaracijos teiginiai

buvo antikolonializmo idėja ir liaudžiai pripažinta sukilimo teisė.

Nepriklausomybės deklaracija turėjo didžiulę pažangią reikšmę.

Taip gimė JAV. Po laimėto 1783 m. Nepriklausomybės karo ją Versalio

sutartimi pripažino Anglija. Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metais

Po jakobinų diktatūros žlugimo 1793 m. birželio 24 d. Prancūzijoje

įsitvirtino direktorijos režimas. Per keturis šio režimo metus Prancūzija

patyrė didžiulį ekonominį ir politinį nuosmukį. Konservatyvieji sluoksniai

ėmė ruoštis kariniam perversmui ir direktorijos režimo nuvertimui, jį

pakeičiant tvirta valdžia, nepriklausančia nuo parlamentinių organų.

Politinės krizės įkarštyje į Paryžių atvyko generolas Bonapartas, savo

kariuomenę Egipte palikęs likimo valiai. Baisus garbėtroška Napoleonas

Bonapartas pasirodė esąs tinkamiausias kariniam perversmui įvykdyti, jį

parėmė įtakingi finansininkai.

1799 m. lapkričio 9 d. (briumero 18 d.) įvyko perversmas, valdžia buvo

perduota trims laikiniems konsulams, o faktiškai–Napoleonui.

1799 m. gruodžio mėn. buvo priimta nauja Prancūzijos konstitucija.

Formaliai Prancūzija liko Respublika su labai sudėtinga, išsišakojusia

valdymo struktūra. Vykdomoji valdžia (su gerokai išplėstais jos

įgaliojimais) buvo suteikta trims konsulams. Pirmasis konsulas, kuriuo tapo

Napoleonas Bonapartas, buvo renkamas dešimčiai metų. Jis turėjo visą

vykdomąją, iš dalies teisminę ir įstatymų leidimo valdžią: skyrė ministrus,

valdininkus į aukščiausius civilinės ir karinės valdžios postus,

ambasadorius, vadovavo vidaus ir užsienio politikai. Antrasis ir trečiasis

konsulai turėjo patariamojo balso teisę. Pirmą kartą į konstitucijos tekstą

buvo įrašytos konsulų pavardės.

Visi vyrai, sulaukę 21 metų, turėjo balsavimo teisę, bet rinko ne

deputatus, o kandidatus į deputatus. Iš šių kandidatų tarpo vyriausybė

atrinkdavo deputatus. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo padalinta tarp

kelių organų–Valstybės tarybos, Tribunato ir Įstatymų leidžiamojo korpuso.

Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo pavaldi vykdomajai valdžiai. Visi

ministrai buvo tiesiogiai pavaldūs pirmajam konsului.

Prancūzijoje įsitvirtino Napoleono Bonaparto asmeninės valdžios

režimas, tačiau svarbiausieji revoliucijos metų iškovojimai nebuvo

panaikinti. Konstitucija užtikrino naujųjų savininkų teises į revoliucijos

metais įgytas žemes, o tai atitiko buržuazijos ir valstietijos interesus.

Plebiscitas patvirtino konstituciją, nes balsavimas buvo atviras, o be

to, buvo balsuojama ne tiek už konstituciją, kiek už Napoleoną, kuris jau

tada buvo labai populiarus. Napoleonas Bonapartas (1769–1821)–valstybės ir

karo veikėjas tais laikais, kai buržuazija dar buvo jauna, besistengianti

įtvirtinti savo iškovojimus. Jis buvo tvirtos valios ir nepaprastų gabumų.

Nauju 1802 m. plebiscitu Napoleonas buvo patvirtintas pirmuoju konsulu iki

gyvos galvos. Jam buvo suteikta teisė paskirti savo įpėdinį, paleisti

Įstatymų leidžiamąjį korpusą, asmeniškai sudarinėti taikos sutartis. Tais

pačiais metais jo gimimo diena buvo paskelbta nacionaline švente, o kitais

(1803 m.) jo atvaizdas pasirodė ant monetų. Prancūzijos paskelbimas Imperija

Pirmojo konsulo valdžia ilgainiui darėsi vieno asmens diktatūra.

Logiškas to rezultatas buvo Napoleono Bonaparto paskelbimas Prancūzijos

imperatoriumi Napoleono I vardu 1804 m. gegužės mėn. Jį iškilmingai

karūnavo pats Romos popiežius. 1810 m. Napoleonas pradėjo ieškoti žmonos

Europos valdovų rūmuose. Taip jis tikėjosi atsidurti teisėtų monarchų tarpe

ir įkurti savo dinastiją.

1807 m. buvo panaikintas Tribunatas–vienintelis opozicinis organas.

Įstatymų leidžiamasis organas rinkdavosi labai retai. Prancūzijoje

galutinai įsigalėjo autoritarinis režimas.

1802 m. buvo išleistas bajorų emigrantų amnestijos įstatymas.

Prancūzijos imperatorius, stengdamasis sustiprinti savo režimą, kūrė naują

elitą, dalijo bajorų titulus, dalino žemes. Tačiau tai nereiškė, kad

grįžtama į feodalinę santvarką–luominės privilegijos nebuvo sugrąžintos,

Napoleono įstatymai įtvirtino teisinę lygybę. Administracinė Prancūzijos sistema

Konsulato ir Imperijos laikotarpiu buvo galutinai centralizuotas

biurokratinis valstybės aparatas, panaikinta renkamoji vietinė valdžia ir

departamentų savivaldybės. Jas pakeitė prefektūrų sistema. Departamentams

vadovavo vyriausybės skiriamas prefektas, turėjęs visą administracinę

valdžią. Taip pat buvo skiriami miestų ir kaimų komunų merai. Visi teismo

organai priklausė nuo centrinės valdžios. Ši Napoleono sukurta sistema

gyvavo dar ilgai po kūrėjo mirties. Katalikybė paskelbta prancūzų daugumos

religija, Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo panaikintas.

Konsulato ir Imperijos laikotarpiu demokratiniai Prancūzijos

revoliucijos iškovojimai daugiausia buvo likviduoti. Rinkimai ir

plebiscitai buvo formalūs, o deklaracijos apie politinę laisvę tapo

demagogija. Uždaryta didžioji dalis laikraščių, buvo pažeidinėjama

korespondencijos paslaptis. Visus mokslinius tyrinėjimus ir švietimą

valdžia griežtai kontroliavo.

Itin svarbią reikšmę įgijo kariuomenė–galingas sukurtojo režimo

ramstis. Plačiai buvo praktikuojamas kariškių skyrimas į aukštus civilinės

valdžios postus. Didelį vaidmenį vaidino gerai organizuotas ir išsišakojęs

policijos aparatas. Labai gausi buvo ir žandarmerija. Prancūzijoje

įsigalėjo karinė biurokratinė diktatūra. Ekonominė Prancūzijos raida

XIX a. pradžioje Prancūzija tebebuvo daugiausia žemės ūkio šalis.

Revoliucija sudarė sąlygas vystytis kapitalistiniams santykiams. Kaimas,

išlaisvintas iš feodalinių pančių, tapo žaliavų tiekėju Prancūzijos

pramonei, kuri 1810 m. 50% viršijo ikirevoliucinį pramonės lygį. Įmonininkų

veiklai skatinti 1800 m. buvo įkurtas Prancūzijos bankas. Pradėtos naudoti

garo mašinos.

Napoleonui atėjus į valdžią, šalies finansinė padėtis buvo nepaprastai

sunki: iždas tuščias, valstybinių įstaigų tarnautojai jau seniai nebegavo

algų. Vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą, mokesčiai nuo

kapitalo net buvo sumažinti (nors padidinti netiesioginiai mokesčiai).

Sėkmingi karai ir protekcionistinė politika padėjo augti eksportui.

Europos valstybėms Napoleonas primesdavo Prancūzijai palankias prekybos

sąlygas.

Apskritai Konsulato ir Imperijos laikotarpis buvo palankus Prancūzijos

pramonei. Napoleono kodeksai

Konsulato ir Imperijos laikotarpiu buvo atliktas didelis darbas

tvarkant įstatymus ir rengiant naujosios valstybės teisines normas. Šio

darbo viršūnė buvo Civilinis (Napoleono) kodeksas, paskelbtas 1804 m.

Kodeksas įtvirtino revoliucijos paskelbtus principus: asmens neliečiamumą,

sąžinės laisvę, piliečių lygybę prieš įstatymus, privatinę nuosavybę. 1807

m. buvo išleistas Baudžiamasis, o 1811 m.–Komercinis kodeksas. Napoleono karai

Konsulato ir Pirmosios Imperijos laikais beveik be pertraukos vyko

Napoleono vadovaujami Prancūzijos karai su Europos valstybėmis.

Revoliuciniai išsivadavimo karai virto grobikiškais. Užkariautose Europos

šalyse Napoleonas vykdė tokią politiką, kuri tas valstybes siekė paversti

prancūziškų prekių realizavimo rinka ir Prancūzijos pramonės žaliavų

šaltiniu.

Svarbiausias Napoleono karų tikslas buvo siekti Prancūzijos karinio

politinio ir prekybinio–pramoninio vyravimo Europoje. Puikios karinės

pergalės skatino kurti vis naujus planus, įgavusius fantastinį pobūdį:

įsiviešpatauti visame pasaulyje. Antiprancūziškai koalicijai priklausė

Anglija, Rusija, Austrija ir Prūsija. Šios valstybės turėjo savų interesų,

kurie kartais susikirsdavo (Rusija ir Austrija kovojo dėl pirmavimo

Balkanuose, Austrija ir Prūsija–dėl viešpatavimo vokiečių žemėse). Tuo

Napoleonas mokėjo pasinaudoti. Antroji antibonopartiška koalicija

1800 m. birželio 14 d. Austrija patyrė pralaimėjimą mūšyje prie

Marengo. Tais pačiais metais iširo antroji koalicija (pirmoji koalicija

buvo susiorganizavusi 1792–1793 m.). Iš karo pasitraukė Rusija. Su Rusija

ir Austrija 1801 m. buvo pasirašytos taikos sutartys. Kairysis Reino

krantas ir Belgija buvo pripažinti Prancūzijos valdomis.

1802 m. Amjene buvo pasirašyta taikos sutartis su Anglija. Prancūzija

ir Anglija įsipareigojo palaikyti susidariusią Europoje padėtį, o

Napoleonas atsisakė pretenzijų į Egiptą. Ši taika labai išpopuliarino

Napoleoną. Trečioji antibonopartiška koalicija

Taika pasirodė netvirta. Anglija pamėgino primesti Prancūzijai

susitarimą stipriai Anglijos buržuazijai naudingu prekybos laisvės

principu, su kuo Napoleonas negalėjo sutikti. 1803 m. prasidėjo karo

veiksmai.

1805 m. susiformavo trečioji Europos valstybių koalicija prieš

Napoleono Prancūziją–Anglija, Rusija, Austrija ir Neapolio Karalystė.

Pirmieji karo veiksmai Prancūzijai buvo nesėkmingi–1805 m. spalio 21 d.

kautynėse prie Trafalgaro kyšulio admirolo Nelsono vadovaujamas Anglijos

laivynas sutriuškino Prancūzijos ir jai talkinusios Ispanijos laivynus.

Napoleonui teko atsisakyti plano pulti Angliją.

1805 m. spalio mėn. prancūzai įžengė į Vieną. Gruodžio pradžioje prie

Austerlico pralaimėjo jungtinės Rusijos ir Austrijos pajėgos. Pagal

pasirašytą taikos sutartį Austrija pripažino Napoleoną Italijos karaliumi,

turėjo sumokėti didelę kontribuciją, užleido Veneciją, Istriją, Dalmatiją.

1806 m. iš 16 vokiečių valstybių buvo sudaryta Reino Sąjunga, įeinanti

į Napoleono Bonaparto protektoratą. Imperatorius Francas buvo priverstas

atsisakyti Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus titulo. Ketvirtoji antibonopartiška koalicija

Jau 1806 m. Napoleonas Bonapartas sukūrė didžiulę Imperiją,

primenančią Karolio Didžiojo laikus. Sutriuškinus Austriją ir jai

pasitraukus iš karo, 1806 m. susidarė ketvirtoji koalicija–Anglija,

Prūsija, Rusija, Švedija. Iki tol Prūsija stengėsi nedalyvauti koalicijose,

siekė pasinaudoti Austrijos sunkumais, tačiau dabar Napoleono armija jau

stovėjo prie jos sienų.

Prūsijos likimas buvo išspręstas per keletą dienų dviejuose dideliuose

mūšiuose–ties Jena ir Auerštatu. Prūsijos kariuomenė buvo sutriuškinta,

spalio pabaigoje Napoleonas įžengė į Berlyną. Kontinentinė blokada

1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė kontinentinės

blokados dekretą. Visoje Prancūzijos Imperijoje ir priklausomose nuo jos

šalyse buvo griežčiausiai uždrausta prekiauti su Britanijos šalimis. Šia

blokada Prancūzija siekė sutriuškinti ekonominį Anglijos potencialą.

Tačiau savo tikslo–ekonomiškai sutriuškinti Angliją–Napoleonas

nepasiekė. Nors Anglijos ūkis ir turėjo sunkumų, tačiau jie nebuvo

katastrofiški: Anglija valdė dideles kolonijas, turėjo glaudžius ryšius su

Amerika ir, nepaisydama draudimų, plačiai vertėsi kontrabandine prekyba

Europoje.

Sunkiausiai blokada atsiliepė Europos šalių ekonomikai. Nutraukus

ryšius su Anglija, prasidėjo ekonominės krizės. Paaiškėjo, kad ir

Prancūzija negali apsieiti be Anglijos pramonės gaminių ir žaliavų. Todėl

1810 m. blokada buvo sušvelninta–angliškoms prekėms įvestos licenzijos.

1806 m. sutriuškinus Prūsiją, ketvirtoji koalicija dar nebuvo

nugalėta. Kovą tesė Rusija. Dviejuose kruvinuose mūšiuose 1807 m.

Prancūzija turėjo persvarą, tačiau rusų kariuomenė pasirodė esanti stipri.

Vis dėlto ketvirtosios koalicijos likimas buvo aiškus. Prasidėjo derybos

dėl taikos, kurios norėjo ir Rusija, ir Prancūzija.

1807 m. liepos 7 d. Tilžėje buvo pasirašyta Rusijos ir Prancūzijos

sąjungos sutartis. Rusija pripažino Napoleono užkariavimus, o pati gavo

veikimo laisvę Švedijos ir Turkijos atžvilgiu. Kartu Tilžėje buvo

pasirašyta Prancūzijos ir Prūsijos taikos sutartis. Napoleonas Prūsijos

vietoje norėjo įkurti keletą mažų, nuo Prancūzijos priklausomų valstybėlių,

tačiau tam pasipriešino caras Aleksandras I. Todėl Prūsijos valstybė buvo

išsaugota, nors ir apkarpyta, iš jos padarytos dar kelios valstybės

(Vestfalijos Karalystė, Varšuvos Hercogystė). Prūsija turėjo prisidėti prie

kontinentinės blokados.

Tilžės sutartis nebuvo tvirta. Napoleonas nesitenkino Europos dalimi,

o Rusija buvo nepatenkinta savo įtakos susilpnėjimu, be to, dėl

kontinentinės blokados smuko jos ekonomika. Penktoji antibonopartiška koalicija

1807 m. Napoleono karuomenė pradėjo žygį į Pirėnų pusiasalį. Oficiali

to priežastis buvo Portugalijos atsisakymas dalyvauti kontinentinėje

blokadoje. 1808 m. Ispanija buvo okupuota, į jos sostą Napoleonas pasodino

savo brolį Žozefą. Prieš grobikus sukilo ispanų tauta. Išsivaduojamasis

judėjimas buvo itin grėsmingas, todėl Prancūzijai čia teko laikyti

didžiules karines pajėgas.

Tokia situacija pasinaudojo Austrija, kuri po 1805 m. sutriuškinimo

jau buvo atsigavusi. 1809 m. susidarė penktoji koalicija–Anglija ir

Austrija.

1809 m. liepos mėn. atkakliame mūšyje Napoleono kariuomenė vėl

iškovojo pergalę prieš austrus. Austrijos teritorija buvo labai sumažinta,

ji prarado išėjimą į jūrą, Varšuvos Hercogystei atiteko Galicija. Austrija

turėjo prisidėti prie kontinentinės blokados. Tačiau pergalė prieš Austriją

Napoleonui brangiai atsiėjo–prancūzų kariuomenė patyrė didelių nuostolių

(Rusija, nors ir buvo žadėjusi, kare dalyvavo fiktyviai).

1809–1811 m. toliau vyko grobikiški Napoleono žygiai. Prie Prancūzijos

Imperijos buvo prijungta Popiežiaus Sritis su Romos miestu (popiežius Pijus

VII prievarta išvežtas į Prancūziją). Buvo okupuota Olandijos Karalystė,

nepriklausomybės neteko Hamburgas, Bremenas, Liubekas. Beveik visa

kontinentinė Europa priklausė nuo Prancūzijos. Karinių Prancūzijos laimėjimų priežastys

1. Prancūzijos kariuomenė buvo buržuazinės valstybės kariuomenė, kurią

daugiausia sudarė revoliucijos išlaisvinti valstiiečiai.

2. Prancūzijoje buvo visuotinė karo prievolė.

3. Karinė organizacija lėmė, kad gabūs karvedžiai iškildavo

natūraliai–ne pagal kilmę, o pagal gabumus. Be to, pats Napoleonas buvo

genialus karvedys.

4. Prancūzija buvo didžiausia centralizuota Vakarų Europos valstybė.

Monarchijos negalėjo rimtai jai pasipriešinti, todėl jos ir jungėsi į

koalicijas. Vidinė Pirmosios Prancūzijos Imperijos krizė

Pirmojo XIX a. dešimtmečio pabaigoje Pirmojoje Imperijoje prasidėjo

krizė. Ji pasireiškė periodiškais ekonomikos nuosmukiais, gyventojų

nuovargiu nuo nesibaigiančių karų, tapusių nuolatine bonapartinio režimo

dalimi. Karai reikalavo didžiulio jėgų įtempimo, milžiniškų materialinių

išteklių. Iš kaimų karai išplėšė jaunus vyrus–kiekvienas naujas šaukimas

valstiečiams buvo tragedija. Į buržuaziją Napoleonas ėmė žiūrėti kaip į

pinigų maišą savo militarinėms užmačioms tenkinti. 1810–1811 m.

Prancūzijoje prasidėjo sunki pramoninė krizė. Atsiliepė kontinentinės

blokados padariniai: trūko žaliavų, pramonės gaminių, kilo kainos.

Buržuazija ėmė pereiti į opoziciją. Nepasitenkinimas nesibaigiančiais

karais, avantiūristiniais planais apėmė net Napoleono paskirtus

vadovaujančius valdininkijos ir kariuomenės asmenis. Napoleono žygis į Rusiją

1810 m. Prancūzijos vyriausybė ėmė rengtis naujam politiniam

kursui–įveikti Rusiją–vienintelę galingą Europos žemyno valstybę.

Priežasčių buvo nemažai: Rusija nesilaikė kontinentinės blokados

susitarimo, padidino muitus Prancūzijos prekėms.

1812 m. vasarą Napoleonas įžengė į Rusiją. Išsklaidytos rusų armijos

nestojo į generalinį mūšį, traukėsi į šalies gilumą. Rugsėjo 14 d.

prancūzai įžengė į Maskvą, tačiau aplinkui jau šėlo partizaninis karas.

Spalio 18 d. Napoleono armija buvo priversta trauktis iš Maskvos.

Besitraukdama kariuomenę patyrė didžiulius nuostolius. Netrukus Napoleonas

metė armiją ir slapta išvyko į Paryžių. Prancūzų kariuomenės pralaimėjimas

buvo visos Napoleono Imperijos kracho pradžia. Šeštoji antibonopartiška koalicija

1813 m. pavasarį susidarė šeštoji antinapoleoninė koalicija–Anglija,

Rusija, Švedija, Prūsija, Ispanija ir Portugalija, kiek vėliau–Austrija.

Lemiamas mūšis tarp Napoleono ir koalicijos įvyko 1813 m. spalio 16–19

d. prie Leipcigo. Sąjungininkai turėjo didesnes karines pajėgas, be to,

Europa kariavo išsivaduojamąjį karą. Kautynės gavo „tautų mūšio” vardą.

Napoleono armija buvo sutriuškinta ir atsitraukė už Reino. 1814 m.

pradžioje karas persimetė į Prancūzijos teritoriją.

Napoleonas atmetė sąjungininkų pasiūlymus sudaryti taiką ir nustatyti

ikirevoliucines Prancūzijos sienas. Todėl 1814 m. kovo pradžioje Anglija,

Rusija, Prūsija ir Austrija susitarė kariauti su Napoleonu, kol visiškai jį

sutriuškins. Napoleono armija jau buvo per silpna, kad atsispirtų

koalicijos kariuomenei.

1814 m. kovo 31 d. sąjungininkų kariuomenė įžengė į Paryžių.

Napoleonas atsisakė sosto sūnaus naudai. Senatas, spaudžiamas Europos

valstybių, priėmė nutarimą į Prancūzijos sostą grąžinti Burbonų

dinastiją–Ludviką XVIII (nužudytojo Liudviko XVI brolį). Napoleonas iki

gyvos galvos buvo ištremtas į Elbės salą. Prancūzijai buvo nustatytos 1792

m. sienos. Buvo nutarta sušaukti Vienos konferenciją spręsti klausimams,

susijusiems su Napoleono Imperijos žlugimu. Napoleono pralaimėjimo priežastys

Napoleono pergalės buvo ir tegalėjo būti tik laikino pobūdžio. Visa

Pirmosios Imperijos politika Prancūzijoje buvo nukreipta naujoms

teritorijoms užkariauti ir tautoms pavergti, siekiant sukurti pasaulinę

valstybę. Napoleonui buvo svetima sąvoka „nacionalinė nepriklausomybė”.

Europos žemėlapį jis pertvarkinėjo nekreipdamas dėmesio į nacionalinius

interesus, šiuo atžvilgiu jis buvo tikras feodalinių monarchų įpėdinis.

Tokia politika XIX a. pradžios sąlygomis, kai prasidėjo nacionalinių

valstybių formavimosi procesas, buvo pasmerkta žlugti. „Šimtas dienų”

Dešimties Burbonų valdymo mėnesių pakako pronapoleoniškoms nuotaikoms

vėl atgyti. Feodalinės santvarkos atkūrimo grėsmė, daugiau kaip 20 tūkst.

Napoleono karininkų ir valdininkų atleidimas sukėlė didžiulį

nepasitenkinimą Liudviku XVIII.

Tokia situacija pasinaudojo Napoleonas. Jis pastebėjo ir tai, kad

derybos Vienos kongrese vyksta sunkiai: tarp buvusių sąjungininkų išryškėjo

dideli nesutarimai. 1815 m. kovo 1 d. su tūkstančiu gvardiečių jis

išsilaipino Prancūzijos Pietuose ir pradėjo pergalingą žygį į Paryžių. Buvo

atkurta Imperija.

Prieš Napoleoną susidarė paskutinė, septintoji koalicija. 1815 m.

birželio 18 d. mūšyje ties Vaterlo (netoli Briuselio) Napoleono kariuomenė

buvo galutinai sumušta. Napoleonas vėl atsisakė sosto, pasidavė anglams,

netrukus buvo ištremtas į šv. Elenos salą Atlanto vandenyne. Čia jis 1821

m. ir mirė.

Napoleono karų reikšmė

Prancūzijos karai buvo grobikiški, todėl vėliau sukėlė didelį

nacionalinio išsivadavimo judėjimą, kurį 1807 m. pradėjo ispanų tauta. Toks

karų pobūdis buvo ir pagrindinė Imperijos žlugimo priežastis.

Tačiau karai suvaidino ir teigiamą vaidmenį. Jie buvo reikšmingi

griaunant feodalinę baudžiavinę santvarką Europoje. Buvo likviduota

Šventoji Romos Imperija, sumažintas smulkių Vokietijos valstybėlių

skaičius, daugelyje šalių (Italijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Varšuvos

Hercogystėje, vokiečių valstybėse) buvo įvestas Napoleono kodeksas. Didžioji 1789 m. prancūzų revoliucija

Revoliucijos priežastys

1. Ekonominės

XVIII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje baigėsi XVIII a. vidurio

pakilimas, pablogėjo šalies ekonominė padėtis. 1787–1789 m. prasidėjo

prekybos ir pramonės krizė. Gamybos smukimas ir stagnacija, nedarbas apėmė

miestus ir kaimus, kur iki tol klestėjo verslai. Žemės ūkyje taip pat

susidarė sunki padėtis. Dėl menko 1788 m. derliaus, atšiaurios žiemos ėmė

trūkti grūdų, iššalo daug vaismedžių, pakilo kainos. Masiniu reiškiniu tapo

elgetavimas, padidėjo varguomenės skurdas ir nelaimės.

2 Politinės

Tuo pat metu atsiskleidė viešpataujančio visuomenės sluoksnio krizė,

kurią paskatino kritiška valstybės finansų padėtis. 1788 m. valstybės skola

pasiekė 4,5 milijardo livrų. Monarchija atsidūrė finansinio bankroto

akivaizdoje. Bankininkai nebedavė paskolų. Ieškodama išeities, vyriausybė

nutarė dalį mokesčių užkrauti privilegijuotiems luomams (Tiurgo planas).

1787 m. buvo sušauktas notablių (karaliaus išrinktų žymių luomų atstovų)

susirinkimas. Tačiau notabliai griežtai atsisakė priimti Tiurgo planą. Jie

pareikalavo sušaukti Generalinius Luomus, kurie nebuvo susirinkę nuo 1614

m. Vyriausybė buvo priversta daryti nuolaidų, nes ir bajorijos viduje

suaktyvėjo liberalioji mažuma, pasirengusi eiti į kompromisą su augančia

bajorija. Nacionalinis Prancūzijos Susirinkimas

1789 m. pavasarį buvo numatyta sušaukti Generalinius Luomus. Balsuoti

buvo leidžiama visiems vyrams, sulaukiusiems 25 metų amžiaus, turintiems

nuolatinę gyvenamąją vietą ir įtrauktiems į mokesčių mokėtojų sąrašus.

Rinkimai inspiravo didelį liaudies aktyvumą. 1789 m. pavasarį liaudies

judėjimas pasiekė apogėjų. Prasidėjo maištai–duoninių grūdų atiminėjimas,

įkainojimas ir prievartinis pardavinėjimas. Stiprėjo kova prieš mokesčius:

atsisakoma juos mokėti, griaunamos mokesčių rinkėjų kontoros. Visos

socialinės trečiojo luomo grupės dar vieningu frontu kovojo prieš

aristokratiją ir absoliutizmą. Buvo iškovota faktinė spaudos laisvė–tai

sukėlė milžinišką politinių brošiūrų, pamfletų, afišų potvynį. Ši

literatūra formulavo buržuazijos programą: pilietinė lygybė, buržuazinės

laisvės ir teisės, monarchijos apribojimas atstovaujama įstaiga.

1789 m. gegužės 5 d. Versalyje pradėjo darbą Generaliniai Luomai.

Trečiojo luomo deputatai, jausdami liaudies paramą ir jos skatinami, perėjo

į puolimą. Jie atmetė luominį atstovavimo principą ir birželio 17 d.

pasiskelbė Nacionaliniu Susirinkimu–visos nacijos įgaliotais atstovais.

Birželio 20 d. salėje, kurioje paprastai būdavo žaidžiama sviediniu

(įprastinė posėdžių salė karaliaus įsakymu buvo uždaryta), deputatai

prisiekė neišsiskirstyti, kol bus parengta konstitucija.

Liudvikas XVI trečiojo luomo nutarimus paskelbė panaikintais.

Gresiančio pavojaus akivaizdoje nesutarimai tarp aristokratijos ir

monarchijos buvo pamiršti. Tačiau trečiojo luomo deputatai atsisakė

paklusti karaliui, be to, prie jų prisidėjo dalis bajorijos ir nemaža

dvasininkijos. Liudvikas XVI buvo priverstas privilegijuotųjų luomų

atstovams įsakyti prisijungti prie Nacionalinio Susirinkimo, kuris 1789 m.

liepos 9 d. pasiskelbė Nacionaliniu Steigiamuoju Susirinkimu. Generaliniai

Luomai persiformavo į neluominį atstovaujamąjį susirinkimą, pretenduojantį

į aukščiausiąją valdžią.

Monarchija nutarė jėga užkirsti kelią prasidedančiai revoliucijai. Į

Paryžių buvo sutraukta 20 tūkst. karių, iš kurių daugiausia buvo

užsieniečių samdinių. Pirmasis revoliucijos etapas (1789 07 14–1792 08 10)

Revoliucijos pradžia

Iškankinta, sunerimusi dėl kariuomenės įvedimo liaudis suprato, kad

rengiamasi išvaikyti Nacionalinį Susirinkimą, į kurį dėta tiek daug vilčių.

Prasidėjo susidūrimai su kariuomene, liepos 13 d. Paryžių apėmė sukilimas.

Liepos 14 d. miestas buvo sukilėlių rankose–prie jų buvo prisidėję

Gvardijos kariai. Sukilimo kulminacija buvo Bastilijos paėmimas. Tai buvo

Prancūzijos revoliucijos pradžia ir pirmoji jos pergalė. Antroje liepos

mėnesio pusėje judėjimas apėmė visą Prancūziją. Miestuose buvo sudaromi

nauji municipalitetai, visur pradėta steigti Nacionalinė Gvardija.

Svarbiausias 1789 m. sukilimo politinis rezultatas–faktiškas

absoliutizmo nuvertimas. Lemiama politine valstybės jėga tapo Steigiamasis

Susirinkimas, vietinė valdžia taip pat perėjo į buržuazijos rankas. Steigiamojo Susirinkimo nutarimai

Steigiamasis Susirinkimas 1789 m. rugpjūčio mėnesį priėmė du svarbius

įstatyminius aktus. Pirmasis–dėl agrarinio klausimo: neatlyginamai

panaikinta Bažnyčiai mokama dešimtinė, senjorų teisė medžioti valstiečių

žemėse ir „asmeninės” feodalinės prievolės, susijusios su asmens

priklausomybės liekanomis (senjorų teismai, menmortas). Buvo panaikintos

feodalinio partikuliarizmo liekanos.

Rugpjūčio 26 d. Susirinkimas priėmė „Žmogaus ir piliečio teisių

deklaraciją”–būsimosios konstitucijos įvadą. 17 deklaracijos straipsnių

plačiai suformulavo Švietimo idėjas. Pirmasis straipsnis skelbė, kad

„žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai”. Deklaracija skelbė visų lygybę

prieš įstatymus, teisę užimti bet kokias pareigas, žodžio ir spaudos

laisvę, religinį pakantumą. Deklaracija buvo didelės istorinės reikšmės

dokumentas.

Pirmieji revoliucijos laimėjimai sukėlė priešiškų jai jėgų

pasipriešinimą. Tuoj po Bastilijos paėmimo prasidėjo aristokratų

kontrrevoliucionierių emigracija, Liudvikas XVI atsisakė patvirtinti Teisių

deklaraciją ir kitus įstatyminius aktus (nors pasiskelbė prisidedąs prie

revoliucijos). Į Versalį buvo sutraukti ištikimi monarchijai kariniai

daliniai. Spalio 5 d. apie 20 tūkst. paryžiečių patraukė į

Versalį–karaliaus šeimos ir Nacionalinio Susirinkimo rezidenciją. Paskui

juos žygiavo Nacionalinė Gvardija. Liaudis įsiveržė į rūmus, pareikalavo

duonos ir karaliaus persikėlimo į Paryžių. Spalio 6 d. karaliaus šeima,

priversta nusileisti, persikėlė į Paryžių, buvo patvirtinta Teisių

deklaracija, rugpjūčio 4–11 d. dekretai. Karalius atsidūrė revoliucinės

sostinės priežiūroje, buvo suardytos pirmosios kontrrevoliucijos užmačios.

Įtvirtinęs savo pozicijas, Steigiamasis Susirinkimas tęsė šalies

pertvarkymą. Tuo metu Susirinkime vyraujančias pozicijas turėjo nuosaikieji

monarchistai konstitucionalistai. Steigiamojo Susirinkimo pertvarkymai buvo

nukreipti prieš luominę feodalinę santvarką. Buvo likviduotos luomų

privilegijos, paveldimosios bajorystės institutas, bajorų titulai ir

herbai, valstybės vykdyta ekonomikos reglamentacija, cechų sistema, vidaus

muitai. Ėmė formuotis vidaus rinka, apsaugota nuo užsienio konkurencijos.

Susirinkimas buvo priverstas grįžti ir prie agrarinio klausimo. 1790 m.

kovo–gegužės mėnesiais priimtieji įstatymai išardė visą feodalinę teisinę

žemės nuosavybės struktūrą, panaikino žemės turėjimo hierarchiją. Prievoles

valstiečiai galėjo išsipirkti (nors išpirka buvo didžiulė). Steigiamasis

Susirinkimas konfiskavo bažnytines valdas. 1791 m. konstitucija

1791 m. rugsėjo mėnesį Steigiamasis Susirinkimas baigė rengti

konstituciją, kuri Prancūzijoje įvedė buržuazinę konstitucinę monarchiją.

Įstatymų leidimo valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžiamajam susirinkimui,

sudarytam iš vienerių rūmų, vykdomoji–monarchui ir skiriamiems ministrams.

Karaliui palikta stabdančiojo veto teisė. Vietinio valdymo sistema taip pat

buvo reorganizuota: Prancūzija padalinta į 83 departamentus, pavadintus

upių ir kalnų vardais. Valdžią jose turėjo renkamosios tarybos ir

direktorijos, miestuose ir kaimuose–renkamieji municipalitetai. Į naują

vieningą teismų sistemą įėjo renkami teisėjai ir tarėjai. Steigiamasis

Susirinkimas įvedė „civilinę dvasininkijos padėtį”–kunigus ir vyskupus,

privalėjusius prisiekti konstitucijai, turėjo rinkti piliečiai.

Konstitucija skelbė cenzinę dvipakopę rinkiminę sistemą, pagal kurią

gyventojai buvo suskirstyti į „aktyviuosius” ir „pasyviuosius”.

Konstitucija negaliojo Prancūzijos kolonijose, kuriose netgi nebuvo

panaikinta vergovė.

Taigi Steigiamojo Susirinkimo priimtieji įstatymai įtvirtino ir

juridiškai įformino stambiosios buržuazijos viešpatavimą. Buvo kalbama, kad

„aristokratiją pagal kilmę pakeitė aristokratija pagal turtą”. 1789 m.

spalio mėnesį buvo įvesta karinė padėtis. Visuomeninis politinis judėjimas

Buvusių valdžioje nuosaikiųjų monarchistų konstitucionalistų veikla

kėlė plačių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą. Visuotinę buvusio

trečiojo luomo lygybę, būdingą revoliucijos pradžiai, keitė politinis

susiskaidymas. Buržuazijos viršūnės, liberalioji bajorija stengėsi

pristabdyti ir sustabdyti revoliuciją. Liaudis ir radikalesnieji

buržuazijos sluoksniai norėjo, kad revoliucija būtų tęsiama ir jos

iškovojimai būtų didinami.

Vykstančioje politinėje kovoje didelę reikšmę turėjo klubai,

atstojantys dar nesančias politines partijas. Didelę įtaką turėjo 1789 m.

įkurtas Jakobinų (pagal vienuolyno pavadinimą) klubas. Pirmaisiais metais

čia vyravo nuosaikieji monarchistai konstitucionalistai, nors buvo ir

įvairesnės orientacijos revoliucionierių (Mirabo, Robespjeras).

Demokratiškesnis buvo Kordeljerų klubas (Dantonas, Maratas, Eberas).

Svarbiais politiniais centrais tapo Paryžiaus sekcijos–rajonai, į kuriuos

pagal municipalinę tvarką buvo padalintas Paryžius.

Pradėta leisti daugybė laikraščių. Didelį autoritetą turėjo Žano Polio

Marato leidžiamas „Liaudies draugas”, Žako Renė Ebero leidžiamas „Tėvas

Diušenas”. Varenų krizė ir trečiojo luomo skilimas

1791 m. naktį į birželio 21 d. karaliaus šeima slapta paliko Paryžių

ir patraukė prie rytinių šalies sienų. Su ten stovėjusia kariuomene,

emigrantų būriais ir austrų pagalba Liudvikas XVI tikėjosi išvaikyti

Nacionalinį Susirinkimą. Vareno miestelyje bėgliai buvo atpažinti,

sulaikyti ir grąžinti į Paryžių, lydimi varpų gaudesio ir tūkstančių

valstiečių.

Šalyje vėl pakilo demokratinis judėjimas, tačiau dabar jis įgavo

respublikonišką pobūdį–monarchija tapo nepopuliari. Šio judėjimo centras

Paryžiuje buvo Kordeljerų klubas. 1791 m. liepos 17 d. Paryžiuje

Nacionalinė Gvardija atidengė ugnį į beginklius demonstrantus,

susirinkusius priimti respublikoniškos peticijos (užmušta 50 žmonių).

Toks buvusio trečiojo luomo skilimas atsiliepė ir Jakobinų klubui–jame

pasiliko radikalai, siekę tęsti revoliuciją. Iš klubo išėję monarchistai

konstitucionalistai įkūrė savo klubą, pagal vienuolyno pavadinimą–feljanų

klubą.

1791 m. rugsėjo mėnesį Susirinkimas patvirtino galutinį konstitucijos

tekstą, kurį patvirtino karalius. Baigęs darbą, Steigiamasis Susirinkimas

išsiskirstė. Jį pakeitė išrinktas Įstatymų leidžiamasis susirinkimas. Įstatymų leidžiamojo susirinkimo veikla

1791 m. spalio 1 d. įvyko pirmasis susirinkimo posėdis. Dešinį

susirinkimo sparną sudarė feljanai, darę didelę įtaką jo politikai.

Kairiąją mažumą daugiausia sudarė Jakobinų klubo nariai (Briso, Vernju).

Jakobinuose tuomet vyravo žirondistai–grupė deputatų iš Žirondos

departamento. Jie buvo fiziokratų pasekėjai, pasisakę už prekybos ir verslo

laisvę, priešinęsi valstybės kišimuisi į ekonomiką. Žirondistai buvo daug

radikalesni už feljanus, tačiau pagrindinė jų keliama sąlyga buvo turto ir

nuosavybės privilegijų išlaikymas.

Kaimuose dėl visiško feodalizmo likvidavimo prasidėjo tikras

valstiečių karas–sudeginta, sugriauta keliasdešimt pilių. Dėl infliacijos

ir brangumo (mat labai nesaikingai pradėti leisti asignatai) prasidėjo

„karas dėl duonos”. Kartu didėjo kontrrevoliucijos grėsmė. Didžioji

bajorijos dalis nepripažino pertvarkymų, pradėjo nesutaikomą kovą su

revoliucija. Didelį pavojų kėlė dvasininkijos susiskaidymas. 1791 m. Romos

popiežius prakeikė Prancūzijos revoliucijos principus ir civilinę

dvasininkijos padėtį. Tada beveik visi aukštieji dvasininkai ir apie pusė

žemesniųjų dvasininkų atsisakė prisiekti konstitucijai. Po Varenų krizės

ypatingai išaugo emigracija, kurios centru tapo pasienio miestas Koblencas,

kur buvo sudaryta emigrantinė vyriausybė, pradėta formuoti armija.

Prasidėjo kontrrevoliuciniai maištai. Revoliucinis karas

Emigrantai ir kontrrevoliucionieriai daug tikėjosi iš Europos

monarchijų, visų pirma iš Austrijos (karalienė Marija Antuanetė buvo

Austrijos imperatoriaus sesuo). Emigrantai dėjo visas pastangas, kad

prasidėtų karas–taip jie išdavė savo tėvynę, tapo antinacionaline jėga. To

paties troško ir karaliaus šeima.

Iš pradžių Europos monarchijos nesiėmė ryžtingesnių priemonių. Tačiau

kai Prancūzijos revoliucija ėmė daryti įtaką kitoms šalims (labai

suaktyvėjo antifeodaliniai judėjimai), monarchai išsigando. 1792 m. vasario

7 d. Austrija ir Prūsija sudarė karinę sąjungą prieš Prancūziją. Ties

Prancūzija pakibo intervencijos grėsmė.

1791 m. pabaigoje karo klausimas tapo viena opiausių Prancūzijos

problemų. Liudvikas XVI ir bajorija norėjo karo. Daugumas feljanų būkštavo,

kad intervencija sugriaus sukurtą konstitucinės monarchijos režimą.

Žirondistai energingai pasisakė už tai, kad pati Prancūzija pradėtų

revoliucinį karą (jie tikėjosi, kad taip liaudis bus atitraukta nuo

socialinių problemų, buržuazija galutinai įsitvirtins, be to, jie manė, kad

Prancūzija gali pasiekti lengvą pergalę).

Robespjeras (kurį palaikė dalis jakobinų, Maratas) stojo prieš

militarinę žirondistų agitaciją. Jis manė, kad karas ir taip neišvengiamas,

tad nėra reikalo dar paspartinti jo pradžią. Be to, jis atmetė žirondistų

tvirtinimus, kad visa Europa sukils prieš savo tironus, kai tik ten įsverš

Prancūzijos kariuomenė. Robespjeras atsakė: „Niekas nemyli ginkluotų

misionierių”. Didžiausiu pavojumi jis laikė kontrrevoliuciją, karaliaus

šeimą.

Karo šalininkai paėmė viršų. 1792 m. balandžio 20 d. Prancūzija

paskelbė karą Austrijai. Nors karą pradėjo prancūzai, bet tai buvo jų

išsivaduojamasis, revoliucinis karas.

Karo pradžia buvo nesėkminga. Senoji kariuomenė buvo dezorganizuota,

kareiviai nepasitikėjo karininkais, savanoriai buvo blogai ginkluoti ir

neapmokyti. Liepos 6 d. į karą įsijungė Prūsija. Susidarė itin pavojinga

situacija, o čia dar karalienė Austrijai perdavė slaptus karinius planus.

Liaudį apėmė patriotinis pakilimas. Liepos 11 d. Susirinkimas priėmė

dekretą „Tėvynė pavojuje!”. Per savaitę savanoriais susirinko 15 tūkst.

karių (tada pirmąkart nuskambėjo Marseljetė). Politinė valstybės sistema,

pagrįsta 1791 m. konstitucija, artėjo prie kracho. Antrasis revoliucijos etapas (1792 08 10–1793 06 02)

1792 m. rugpjūčio 10 d. sukilimas ir jo padariniai

Aštrios politinės krizės sąlygomis demokratinis judėjimas iškėlė

reikalavimą nuversti karalių ir panaikinti monarchiją. Šį reikalavimą

parėmė Maratas, Dantonas. Robespjeras pasiūlė politinę programą: nuo

valdžios nušalinti Liudviką XVI, sušaukti visuotiniu balsavimu išrinktą

Nacionalinį konventą, kuris paruoš naująją konstituciją.

Programą įvykdyti buvo galima tik sukilimu. Sukilimą parengė ir

pradėjo Paryžiaus sekcijos. Prūsijos kariuomenės vadas pareiškė, kad „už

menkiausią pasikėsinimą į karaliaus šeimos saugumą Paryžiaus mieste

prasidės karinė egzekucija ir visiškas jo sunaikinimas”. Naktį į rugpjūčio

10 d. Paryžiuje suskambo varpai–sekcijos pradėjo sukilimą. Išrinkti

komisarai sudarė Sukilėlių Komuną. Komuna nušalino teisėtą Paryžiaus

municipalinę tarybą, sostinės valdžią paėmė į savo rankas. Sukilėliai užėmė

karališkuosius Tiuilri rūmus.

Laimėjus sukilimui, revoliucija pakilo į naują pakopą, įžengė į

demokratinio senosios tvarkos laužymo kelią. Kadangi pirmasis sukilimo

uždavinys buvo monarchijos panaikinimas, tai Susirinkimas atėmė iš Liudviko

XVI sostą. Komuna savavališkai karaliaus šeimą uždarė į Tamplio pilį. Žlugo

ir politinės buržuazijos viršūnių privilegijos: rinkimuose į konventą

galėjo dalyvauti visi vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus, niekam asmeniškai

netarnaujantys. Feljanai perėjo į kontrrevoliucijos pusę. Vadovaujančia

Susirinkimo ir naujosios vyriausybės–Laikinosios Vykdomosios Tarybos–jėga

tapo žirondistai. Kartu didžiulę įtaką turėjo sukilimo sukurta Komuna, į

kurią įėjo sekcijų atstovai, Kordeljerų klubo nariai (Šometas, Eberas),

demokratai jakobinai, Robespjeras. Komuna vykdė savarankišką politiką

(primesdavo Susirinkimui savo valią, pati uždarinėdavo rojalistų

laikraščius, nuginkluodavo, suimdavo „įtartinus” asmenis).

Sukilimu buvo pasiekta reikšmingų poslinkių sprendžiant agrarinį

klausimą. Mėnesio pabaigoje dekretu buvo nustatyta, kad feodalinės

prievolės panaikinamos be išpirkimo, jei senjoras neturės dokumento,

įrodančio, kad valstietis gavo žemę iš jo, originalo. Daugelis senjorų

tokių dokumentų pateikti negalėjo. Vis dėlto galutinai feodalinės prievolės

dar nebuvo likviduotos. Nebuvo įvykdytas ir dekretas dėl emigrantų žemių

išparceliavimo. Apskritai agrarinis klausimas liko neišspręstas.

Rugpjūčio 19 d. jungtinė Austrijos ir Prūsijos kariuomenė peržengė

Prancūzijos sieną, paėmė keletą tvirtovių. Komuna uždarė užkardas,

organizavo gynybą, įtvirtinimų statymą, paskelbė savanorių šaukimą. Didelį

vaidmenį tomis dienomis suvaidino Dantonas, ugningai kvietęs į kovą.

Tuo metu įvairiose Prancūzijos dalyse vyko stichinio liaudies teroro

aktai, iš kurių garsiausias–„rugsėjo primušimai”. Rugsėjo 2–5 d. minios

susidorojo su daugeliu kalėjimuose uždarytų bajorų, neprisiekusių

dvasininkų, kriminalinių nusikaltėlių.

Rugsėjo 20 d. revoliucinė kariuomenė atmušė prūsų ataką ir privertė

juos trauktis–koalicijos kariuomenė buvo išvyta iš Prancūzijos teritorijos.

Rudens pabaigoje prancūzai užėmė keletą vokiečių miestų, sumušė austrus,

užėmė Belgiją. Pirmasis interventų antpuolis baigėsi visišku jų

pralaimėjimu. Nacionalinis konventas ir Respublikos įkūrimas

Rugsėjo 20 d. darbą pradėjo Nacionalinis konventas. Kitą dieną jis

priėmė karaliaus valdžios panaikinimo dekretą, o rugsėjo 22 d. Prancūzja

buvo paskelbta Respublika. Nuo pat pirmų konvento darbo dienų jame

įsiliepsnojo smarki politinė kova.

Tarp 749 konvento deputatų daugiau negu 500 buvo teisininkai, laisvųjų

profesijų asmenys, tarnautojai. Viršutiniuose suoluose sėdintys 113 (vėliau

daugiau) deputatų sudarė kairįjį konvento sparną–kalną (jie dar buvo

vadinami montanjarais). Žymiausi kalno vadai buvo Robespjeras, Maratas,

Dantonas, Luji Sen Žiustas. Daugumas montanjarų buvo Jakobinų klubo, kuris

nuo 1792 m. (kai iš jo buvo pašalinti žirondistai, Briso) tapo politiniu

revoliucijos centru, nariai. Robespjeras, Maratas, Sen Žiustas, kiti

jakobinai laikėsi lygiavos idėjų, siekė demokratinės respublikos be skurdo

ir turto kraštutinumų. Tokia pakraipa kalnui garantavo liaudies paramą.

Dešinįjį konvento sparną sudarė 136 deputatai žirondistai. Dabar jie

jau priešinosi tolesniam revoliucijos gilinimui, laikėsi nuomonės, kad visi

revoliucijos tikslai jau pasiekti. Žymus jų vadas buvo Briso, 1792 m.

išvytas iš Jakobinų klubo.

Konvento centrą sudarė apie 500 deputatų, neįėjusių į jokią grupuotę.

Šie deputatai buvo vadinami lyguma arba pelke. Jie siekė stiprinti

buržuazinę santvarką, bet bijojo liaudies spaudimo. Pirmaisiais konvento

veikimo mėnesiais pelkė ryžtingai rėmė Žirondą. Žirondistų įtaka buvo

stipri departamentų administracijose, jų rankose buvo vykdomoji

valdžia–Vykdomoji Taryba.

Žirondos pozicijas stiprino kariniai Prancūzijos laimėjimai, nes

žirondistai buvo karo iniciatoriai. 1792 m. pabaigoje konventas nutarė, kad

prancūzų užimtose žemėse turi būti panaikinti feodaliniai santykiai. Po

surengtų tose žemėse balsavimų prie Prancūzijos buvo prijungta Nica,

Savoja, Belgija, vokiečių žemės kairiajame Reino krante. „Revoliucinių

karų” politikoje prieštaringai derinosi prancūzų tautos išsivadavimas,

valdančiųjų sluoksnių ekspansijos siekimas, žirondistų noras tokiu būdu

nukreipti liaudies energiją nuo revoliucijos. Tačiau tokios Žirondos viltys

nepasteisino–šalyje toliau vyko politinė kova. 1792 m. pabaigoje

svarbiausiu klausimu tapo karaliaus likimas. Buvo paskelbti dokumentai,

įrodę karaliaus ryšius su kontrrevoliucija, jo išdavystę. Konvento teismas

Liuviką XVI pripažino „kaltu kėsinimusi į nacijos laisvę ir bendrą

valstybės saugumą”. 1793 m. sausio 21 d. jis buvo giljotinuotas. Žirondistų nuvertimas

1793 m. pavasarį revoliucija įžengė į naujos krizės etapą. Kovo mėnesį

suliepsnojo valstiečių maištas Vandėjoje. Valstiečiai buvo nepatenkinti

buržuazijos veikla, ėmimu į kariuomenę. Vadovavimą sukilėliams į savo

rankas paėmė rojalistai. Maištas tapo sunkiai gyjančia Respublikos žaizda,

buvo daug kruvinų ekscesų.

Smarkiai pablogėjo karinė šalies padėtis. Liudviko XVI

giljotinavimas sukėlė didžiulį monarchų pasipiktinimą, prie koalicijos

prisidėjo Olandija, Ispanija, Portugalija, kitos vokiečių, italų valstybės,

Rusija. Koalicijos organizatore tapo Anglija. Prancūzai buvo išvyti iš

Belgijos, vokiečių žemių.

Vėl ties Respublika pakibusi grėsmė reikalavo sutelkti visas tautos

jėgas, tačiau pasirodė, kad Žironda nesugeba to padaryti. Nepaprastų

priemonių Respublikai ginti ėmėsi jakobinai, Komuna, sekcijos. Kovo 10 d.

Komunos ir montanjarų reikalavimu konventas sudarė Revoliucinį tribunolą,

kuris be apeliacijos sprendė bylas dėl nusikaltimų Respublikai ir jos

saugumui. Priimti griežti įstatymai prieš emigrantus. Maištų dalyviai,

suimti su ginklu rankose, turėjo būti šaudomi vietoje. Taip pradėjo

formuotis legali, teisinė Prancūzijos revoliucijos teroro sistema. Mirties

bausmė buvo numatyta ir už „agrarinio įstatymo” propagavimą. Balandžio 6 d.

buvo sudarytas konvento renkamas Visuomenės gelbėjimo komitetas, turėjęs

plačius įgaliojimus. Didžiausią autoritetą šiame komitete turėjo Dantonas.

Norėdami užsitikrinti liaudies paramą, jakobinai išgavo iš konvento

dekretą dėl tvirtų kainų miltams ir grūdams. Gegužės 20 d. konventas

išleido dekretą dėl priverstinės 1 milijardo livrų paskolos iš turtingųjų.

Tuo tarpu žirondistai pasiekė, kad būtų sudaryta speciali „Dvylikos

komisija” Komunos veiklai ištirti. Ši komisija įsakė suimti Eberą, Varlė,

kai kuriuos sekcijų atstovus. Žirondistai rėmėsi departamentų

administracijomis, kurstydavo maištus–gegužės 29 d. Lione buvo nuverstas

jakobiniškas municipalitetas. Tokia Žirondos veikla tiesiogiai grėsė

revoliucijos iškovojimams ir Respublikai.

Jakobinai, Paryžiaus sekcijos, Komuna, Kordeljerų klubas iškėlė

reikalavimą nuversti Žirondą. Sukilimą pradėjo sekcijos. Gegužės 31 d. vėl

sugaudė varpai, kviesdami Nacionalinės Gvardijos karius rikiuotėn. Į

konventą atvyko sekcijų ir Komunos deputacijos, buvo paleista „Dvylikos

komisija”, tačiau kiti reikalavimai nebuvo patenkinti. Birželio 2 d.

sukilimas atsinaujino. Apie 100 tūkstančių ginkluotų piliečių su 163

pabūklais apsupo konventą. Konventas, priverstas paklusti sukilėliams,

priėmė nutarimą suimti Briso, Vernju, kitus Žirondos lyderius (31 žmogų).

Sukilimas nugalėjo. Trečiasis revoliucijos etapas (1793 06 02–1794 07 27)

Sutriuškinus Žirondą, politinę Respublikos valdžią į savo rankas paėmė

jakobinai. Revoliucija augo toliau. Šalyje susiformavo revoliucinė

demokratinė diktatūra, ryžtingomis priemonėmis apgynusi ir padidinusi

revoliucijos iškovojimus.

Gegužės 31 d.–birželio 2 d. sukilimui laimėjus, daugelio departamentų

valdžios organai atsisakė paklusti naujos sudėties konventui. Prasidėjo

„federalinis maištas”–prieš jakobinus, Komuną ir sekcijas buvo pastatyta

departamentų federacija. Sąmokslo orbitoje atsidūrė Lionas, Marselis,

Bordo, Nantas, Tulono karinis uostas.

Pertvarkymai

Tokiomis sąlygomis montanjarai nusprendė išspręsti agrarinį klausimą,

taip sustiprinti savo ryšius su liaudimi. Birželio 3 d. buvo priimtas

įstatymas parduoti emigrantų valdas mažais sklypeliais, apmokėjimą

išdėstant dešimčiai metų. Bendruomenių žemės buvo paskelbtos besąlygiška

valstiečių bendruomenių nuosavybe, pareikalauta, kad senjorai joms

sugrąžintų užgrobtas žemes, nustatyta, kad jeigu to norės trečdalis

valstiečių, bendruomenių žemės turi būti padalintos lygiais sklypais

visiems valstiečiams. Liepos 17 d. dekretu visiškai ir be kompensacijos

buvo panaikintos visos dar išlikusios feodalinės prievolės. Toks radikalus

įstatymas galutinai juridiškai įtvirtino valstiečių žemės nuosavybę,

panaikino paskutines feodalinių žemės santykių liekanas.

Dekretai patenkino visos valstietijos interesus. Įstatymai, kuriais

buvo numatyta suskaidyti nacionalinius turtus juos parduodant ir padalyti

lygiomis dalimis bendruomenių žemes, atitiko varguomenės troškimus.

Senjorai ne emigrantai išlaikė savo žemes kaip buržuazinę nuosavybę. Taigi

jakobiniškasis konventas užsitikrino liaudies paramą kovoje su koalicija ir

sąmokslais.

1793 m. birželio 24 d. konventas priėmė naują Prancūzijos

konstituciją. Ji nustatė Respubliką su vienerių rūmų susirinkimu,

tiesioginius rinkimus ir visuotinę rinkimų teisę vyrams nuo 21 metų

amžiaus, paskelbė demokratines teises ir laisves. Kiek vėliau buvo

panaikinta ir vergovė kolonijose. Užsienio politikos principu konstitucija

paskelbė nesikišimą į kitų tautų vidaus reikalus. Visuomenės tikslu

paskelbta visuotinė laimė, deklaruota liaudies teisė sukilti, teisė į

mokslą, teisė į darbą ir į visuomenės pagalbą. Svarbiausieji įstatymai

turėjo būti tvirtinami plebiscitu. Konstitucija įtvirtino privatinę

nuosavybę ir samdomojo darbo sistemą. Respublikos padėtis

Tuo tarpu liepos–rugpjūčio mėnesiais Respublikos padėtis pasidarė

kritiška. Koalicijos kariuomenės puolė, Vandėjos sukilimas plėtėsi. Liepos

viduryje apogėjų pasiekė „federalinis maištas”: iš 83 departamentų 50–ies

valdžia stojo prieš konventą. Tulonas buvo atiduotas anglams. Liepos 13 d.

bajoraitė Šarlota Kordė nužudė Maratą, Lijone buvo nužudytas jakobinų vadas

Šaljė ir daugelis jo šalininkų. Padidėjo ekonominiai sunkumai, prasidėjo

maisto krizė (jakobinų konstitucijoje nebuvo straipsnių, reglamentuojančių

kainodarą). Vis labiau ryškėjo reikalavimai sudaryti tvirtą vyriausybę.

Varguomenė norėjo, kad būtų įvestos tvirtos kainos ir mirtimi būtų

baudžiami spekuliantai, buržuazija taip pat norėjo kietos rankos,

užtikrinančios jų turtų saugumą. Jakobinų diktatūros susiformavimas

1793 m. liepos mėnesį konventas perrinko Visuomenės gelbėjimo komitetą

ir praplėtė jo įgaliojimus. Robespjeras tapo faktiškuoju konvento vadovu.

Konventas priėmė mirties bausmės supirkėjams įstatymą, masinio šaukimo į

kariuomenę dekretą. Kritiškomis sąlygomis formavosi revoliucinė diktatūra.

Rugsėjo 5 d. konventas pritarė tvirtų kainų įvedimui visoms

svarbausioms prekėms, nutarė sukurti „revoliucinę kariuomenę”, nusprendė

imtis teroro. Buvo išleistas įstatymas dėl „įtariamųjų”, kuriais buvo

laikomi bajorai, „federalinio maišto” dalyviai. „Įtariamuosius” išaiškinti

ir suimti buvo pavesta revoliuciniams komitetams, sudarytiems iš 12 asmenų.

Spalio 10 d. konventas priėmė „Laikinosios revoliucinės valdymo

tvarkos įstatymą”, kuriuo buvo juridiškai įformintas revoliucinės jakobinų

diktatūros režimas. Tokiu būdu buvo atidėtas 1793 m. konstitucijos

įsigaliojimas. Įsatymų leidžiamoji valdžia liko konvento rankose. Šioje

situacijoje pelkė laikinai pakluso diktatūros režimui, tikėdamasi, kad jis

užtikrins pergalę prieš koaliciją. Per savo komitetus konventas faktiškai

įgyvendino ir vykdomąją valdžią. Visuomenės gelbėjimo komitetas tvarkė

gynybos reikalus, vidaus ir užsienio prekybą. Į departamentus ir

kariuomenės dalis buvo siunčiami komisarai, konvento nariai, turėję

plačiausius įgaliojimus ir veikę ryžtingai.

Bendro saugumo komitetas, Revoliucinis tribunolas ir revoliuciniai

komitetai vykdė teroro politiką. 1793 m. spalio–lapkričio mėnesiais buvo

įvykdyta mirties bausmė karalienei, žymiems žirondistams ir feljanams,

kalėjimai buvo prikimšti „įtariamųjų” (iš viso suimta apie 90 tūkst.

žmonių). Nepaisant pasitaikiusių piktnaudžiavimų ir kraštutinumų, teroras,

naudojamas kaip nepaprastoji ir prievartinė priemonė Respublikai ginti,

buvo grėsmingas ginklas. Politika kultūros ir buities srityje

Į revoliuciją ir Respublikos įkūrimą jakobinai žiūrėjo kaip į visišką

ryšių su praeitimi nutraukimą, kaip į naujos žmonijos eros pradžią.

Respublikoniška demokratine dvasia jie stengėsi pertvarkyti buitį,

papročius, kultūrą. 1793 m. spalio mėnesį buvo įvestas naujas metų

skaičiavimas ir Respublikos kalendorių, veikusį iki 1806 m. 1792 m. rugsėjo

22 diena buvo paskelbta naujosios eros pradžia (tada įkurta Respublika).

Mėnesių vardai atitiko gamtos reiškinius (briumeras–rūkų mėnuo,

termidoras–karščių mėnuo etc). Naujus pavadinimus gavo gyvenvietės, gatvės,

aikštės. Kaip lygybės simbolis buvo pradėtas vartoti kreipinys „tu”.

Jakobinai labai rūpinosi liaudies švietimu. 1793 m. gruodžio 19 d.

dekretu buvo įvestas nemokamas visuotinis pradinis mokymas. Konventas įkūrė

daug svarbių aukštojo mokslo ir kultūros įstaigų (Politechnikos mokyklą,

Meno ir amatų konservatoriją, Luvro muziejų, Nacionalinę biblioteką,

Nacionalinį archyvą).

1793 m. gruodžio 6 d. konventas, Robespjerui reikalaujant, patvirtino

kulto laisvę bei uždraudė su ja nesuderinamą prievartą ir grasinimus. Gynybos organizavimas ir persilaužimas frontuose

Organizuodama šalies gynybą, jakobinų diktatūra sugebėjo nepaprastai

įtempti visas nacijos jėgas. Per labai trumpą laiką iš esmės buvo

pertvarkytos ginkluotosios Prancūzijos pajėgos–pirmą kartą buvo sukurta

masinė nacionalinė kariuomenė, suorganizuota nacionaliniais principais.

Įvesta visuotinio šaukimo prievolė, iki tol Europoje nežinoma. Vadais tapo

daugybė gabių ir revoliucijai atsidavusių žmonių, jų atrankoje kilmė ar

socialinė padėtis neturėjo jokios reikšmės (generolas Gošas buvo kareivis,

generolas Marso–raštininkas).

Daug pastangų padėta mobilizuojant materialinius išteklius–steigiamos

naujos karinės valstybinės manufaktūros, intensyviai naudojamos privačios

įmonės. Pirmą kartą gynybos reikalams buvo sukoncentruoti moksliniai

tyrimai (K. Bertoletas, Ž. Lagranžas).

Iki 1794 m. pradžios buvo sudaryta 14 armijų, kareivių buvo daugiau

negu milijonas. Ši kariuomenė pasižymėjo dideliu mobilumu.

1793 m. rudenį ir žiemą visuose frontuose įvyko lemiamas

persilaužimas, numalšintas „federalinis maištas”. Iki 1794 m. pradžios iš

Prancūzijos buvo išvarytos visos koalicijos karinės pajėgos. Kova jakobinų bloke

Kova su bendrais priešais, sutelkusi apie jakobinus skirtingas

visuomenės jėgas, artėjo prie pabaigos. Tokiomis sąlygomis aštrėjo

prieštaravimai ir kova jakobinų bloko viduje.

Vadovaujantį jakobinų bloko branduolį sudarė Robespjero šalininkai.

Jie buvo politinės lygybės šalininkai, jų idealas buvo smulkių ir vidutinių

gamintojų respublika, kurioje valstybės palaikoma griežta moralė riboja

privatų interesą ir užkerta kelią turtinės nelygybės kraštutinumams. Bet

jie nebuvo kraštutiniai radikalai. Diktatūrą jie reikalavo išlaikyti iki

pat lemiamos revoliucijos pergalės prieš visus jos priešus.

1793 m. rudenį ir žiemą tarp jakobinų susiformavo nuosaikiųjų srovė,

kuri buvo nebepatenkinta diktatūros režimu. Šios srovės vadu tapo Žoržas

Žakas Dantonas. Nuosaikieji turto didinimą laikė natūraliu dalyku, jie

siekė sušvelninti ir kuo greičiau panaikinti diktatūros režimą, įstatymą

dėl „įtariamųjų”.

Jakobinų bloke reiškėsi ir kraštutiniai radikalai

revoliucionieriai–Paryžiaus sekcijų, Komunos vadovai Šometas, Eberas, kai

kurie kordeljerai (kurie kartu buvo ir Jakobinų klubo nariai). Šie

pasisakė, kad griežtai būtų laikomasi kainų maksimumo įstatymo, norėjo, kad

būtų vykdomos naujos lygiavos realizavimo priemonės (visų pirma,

revoliucijos priešų nuosavybės konfiskavimas ir išdalijimas), šlovino

„šventąją giljotiną”.

Nuosaikieji ir kraštutinieji revoliucionieriai vis smarkiau

susidurdavo svarbiausiais politiniais klausimais. Jie neišvengiamai

konfliktuodavo su robespjerininkais, kurie vadovavo revoliucinei

vyriausybei ir ilgą laiką manevravo tarp frakcijų, stengdamiesi išlaikyti

jakobinų vienybę.

1794 m. pavasarį ši kova pasiekė kulminaciją. Kovo pradžioje Eberas ir

kai kurie jo šalininkai paragino sukilti ir išvyti iš konvento

nuosaikiuosius. Šio raginimo nepalaikė nei Komuna, nei sekcijos, nei

Šometas. Tačiau vyriausybė ėmėsi priemonių. Mėnesio pabaigoje Eberas ir

eberistai stojo prieš Revoliucinį tribunolą ir buvo giljotinuoti. Toks pat

likimas netrukus ištiko ir Šometą. Balandžio mėnesį analogiškas smūgis buvo

suduotas nuosaikiesiems (giljotinuotas Dantonas, Demulenas, kiti jų

bendraminčiai). Jakobinų diktatūros krizė ir žlugimas

Atsikračiusi svarbiausių opozicinių grupuočių vadų, jakobinų diktatūra

ne pašalino, o tik paaštrino socialinius prieštaravimus. Jakobinų blokas

iro.

Robespjerininkai liko ištikimi savo etiniam demokratinės respublikos

idealui, tačiau buržuazija, pasiturinti valstietija jau buvo nepatenkinta

kainų maksimumu, rekvizicijomis, įvairiais ekonominiais apribojimais.

Jakobinai prarado liaudies paramą, nes susidorojo su radikalais, iš dalies

pasidavė buržuazijos įtakai. Prieš streikus pradėtos taikyti jėgos

priemonės. Robespjerininkai matė, kad jakobinų valdžios pozicijos silpnėja,

tačiau negalėjo pasiūlyti programos, kuri susilauktų plačių visuomenės

sluoksnių paramos.

Mėgindami sustiprinti savo pozicijas, birželio 10 d. robespjerininkai

priėmė teroro sugriežtinimo įstatymą. Tai inspiravo sąmokslą konvente,

siekiant nuversti Robespjerą ir jo šalininkus. Į sąmokslo pusę perėjo

pelkė. Robespjerininkų priešininkais tapo ir daugelis montanjarų, dauguma

Visuomenės gelbėjimo komiteto ir Visuomenės saugumo komiteto narių.

Liepos 27 d. prasidėjus konvento posėdžiui buvo priimtas dekretas

suimti Robespjerą, jo brolį Ogiusteną, Sen Žiustą ir jų pasekėjus. Tačiau

suimtus robespjerininkus vakare išlaisvino Komunos paraginti sukilėliai.

Robespjeras delsė, nesiryžo vadovauti sukilimui. Konvento kariuomenė

įsiveržė į rotušę, kur buvo atgebenti išlaisvinti robespjerininkai. Komunos

nariai ir robespjerininkai buvo giljotinuoti. Jakobinų diktatūra žlugo,

baigėsi ir Prancūzijos revoliucija. Istorinė revoliucijos reikšmė

Didžioji Prancūzijos revoliucija išsiskiria įvykdytų pertvarkymų

nuoseklumu ir gilumu. Svarbiausias revoliucijos rezultatas buvo radikalus

feodalinio absoliutizmo santvarkos išardymas, buržuazinės santvarkos

įtvirtinimas ir kelių tolimesnei Prancūzijos kapitalistinei raidai

atvėrimas. Revoliucija likvidavo visas feodalines prievoles, valstiečių

turėtas žemes padarė buržuazine nuosavybe. Prancūzijos revoliucija

ryžtingai panaikino visą feodalinių luominių privilegijų sistemą, sukūrė

civilinę teisėtvarką, sudarė sąlygas formuotis vieningai nacionalinei

rinkai, paskelbė demokratines teises ir laisves. 1848 m. revoliucijos Vakarų Europje

1848–1849 m. beveik visą Europą apėmė revoliucinis gaisras.

Prancūzijoje, Austrijos Imperijoje, Prūsijoje ir daugelyje kitų Vokietijos

sąjungos valstybių, suskaldytoje Italijoje suliepsnojo buržuazinės

revoliucijos. Tuo metu daugelyje Europos šalių dar tebegyvavo feodaliniai

ar pusiau feodaliniai santykiai, o kai kuriose valstybėse–absoliutinė

santvarka. Austrijos ir Osmanų Imperijose, kai kuriose kitose valstybėse

klestėjo nacionalinė priespauda. Vokietijos sąjungoje ir Italijoje

pribrendo neatidėliotina būtinybė sukurti vieningas nacionalines valstybes.

Feodalizmo ir jo liekanų panaikinimas, nacionalinis pavergtų tautų

išlaisvinimas, suskaidytų Vokietijos ir Italijos žemių suvienijimas, gilių

demokratinių pertvarkymų visose srityse įgyvendinimas–tokius uždavinius tuo

metu į pirmą vietą kėlė visa istorinė raida. 1848 m. revoliucija Prancūzijoje

1847 m. Prancūzijoje prasidėjo ekonomikos krizė, kuri sukėlė staigų

gamybos sumažėjimą, visos piniginės sistemos sukrėtimą ir aštrią finansinę

krizę, smuko darbo užmokestis, padidėjo nedarbas miestuose ir kaimuose. Per

šalį nusirito streikų banga, daugelyje miestų ir kaimų kilo riaušės dėl

maisto produktų. 1847 m. pabaigoje buvę Luji Pilypo monarchijos šalininkai

atskilo nuo vyriausybės partijos–taip į opoziciją perėjo ir valdančiųjų

sluoksnų dalis. Buržuazija buvo nepatenkinta finansinės aristokratijos

įsigalėjimu.

Tuo metu Prancūzija buvo trečiosios buržuazinės revoliucijos

išvakarėse. Pagrindiniai jos uždaviniai:

1. Nuversti monarchiją ir finansinės aristokratijos valdžią,

stabdančią pramoninę šalies raidą, ir užtikrinti buržuazijos viešpatavimą.

2. Įgyvendinti plačius demokratinius pertvarkymus.

1848 m. vasario 24 d. Luji Pilypas buvo priverstas atsisakyti sosto ir

pabėgti į Angliją. Valdžia atiteko respublikonams, kurie sudarė koalicinę

Laikinąją vyriausybę. Vasario 25 d. ši vyriausybė paskelbė Antrąją

Respubliką. Lapkričio 4 d. buvo priimta Antrosios Respublikos konstitucija,

paskirti Respublikos prezidento rinkimai. Prezidentu tapo Luji Napoleonas

Bonapartas, Napoleono I sūnėnas. 1851 m. jis įvykdė valstybinį perversmą, o

1852 m. pabaigoje Luji Pilypas buvo paskelbtas imperatoriumi Napoleonu

III–taip žlugo Antroji Respublika.

Revoliucijos pergalę sekė pralaimėjimas. Ir visgi režimas, įsigalėjęs

Prancūzijoje po 1851 m. perversmo, buvo visiškai kitoks, negu taip

vadinamos Liepos monarchijos „bankininkų karalystės” metais. Platieji

prekybinės ir pramoninės buržuazijos sluoksniai vėl buvo nušalinti nuo

valdžios, demokratiniai pertvarkymai nebuvo įvykdyti.

Vis dėlto naujoji valdžia sudarė daug palankesnes sąlygas ekonomikai

plėtotis, negu Luji Pilypo sistemoje. Bonapartizmas jau nebebuvo kurios

nors buržuazijos dalies atstovu–Napoleono III politika buvo palanki visai

buržuazijai. 1848 m. revoliucija Vokietijos sąjungoje

1848 m. revoliucija Vokietijoje tapo neišvengiama. Vokietijos sąjunga

buvo atsilikusi su gausybe feodalinių liekanų, susiskaldžiusi, dėl to kilo

pavojus patekti į kitų valstybių įtakos sferas. Pagrindiniai revoliucijos

uždaviniai buvo:

1. Vokietijos suvienijimas į nacionalinę valstybę,

2. Valstiečių išlaisvinimas iš feodalinių prievolių ir apskritai

feodalizmo liekanų, absoliutizmo likvidavimas.

Pirmieji į kovą stojo Badeno hercogystės gyventojai, sužinoję, kad

Prancūzijoje nuversta monarchija. Vakarų ir Pietvakarių Vokietijos

valstybėse revoliucija nugalėjo greitai ir lengvai. Tą lėmė darnūs

liaudies, ypač valstiečių, veiksmai.

Pagrindiniai 1848 m. revoliucijos Vokietijos sąjungoje įvykiai

plėtojosi Prūsijoje. Ir čia iš pradžių laimėjo liaudis, darbininkai, tačiau

jie buvo greitai numalšinti.

Revoliucija Vokietijoje pralaimėjo, nes nebuvo vieningo vadovaujančio

centro, o darbininkai, buržuazija ir valstiečiai nesugebėjo suderinti savo

veiksmų, šalyje tebebuvo stiprios monarchistinės tradicijos.

Tačiau kaip ir Prancūzijos, taip ir Vokietijos revoliucija nebuvo

bevaisė. Antai Prūsija nuo 1848 m. ėmė gyventi konstitucija, kurioje buvo

legalizuota politinė kova, spaudos laisvė, nustatyta visuotinė rinkimų

teisė. Nors ir apkarpyta 1849 m., konstitucija buvo santvarkos žingsnis į

priekį. Apskritai 1848 m. buržuazinė revoliucija paspartino Vokietijos

raidą kapitalistiniu keliu, sąlygojo vėlesnį jos suvienijimą. 1848 m. revoliucija Austrijos Imperijoje

Daugianacionalinė Habsburgų Imperija 1848 m. subrendo revoliuciniam

feodalinės santvarkos, tapusios nepakeliama didžiajai gyventojų daugumai,

nuvertimui. Ėmė bruzdėti visi žemesnieji gyventojų sluoksniai. Nederlingais

1845–47 metais labai išaugo maisto produktų kainos. Sparčiai daugėjo

bedarbių. Revoliucijos uždaviniai, kuriuos formulavo buržuazija, buvo daug

nuosaikesni už Prancūzijos:

1. Įkurti konstitucinę monarchiją.

2. Už išpirką panaikinti valstiečių prievoles.

3. Įvairios „smulkmenos”–likviduoti cechus, cenzūrą.

Kaip ir Vokietijoje, signalas pradėti veiksmus buvo žinia apie Liepos

monarchijos nuvertimą Prancūzijoje. Kovo 13 d. Vienoje įvyko sukilimas.

Imperatorius, išgąsdintas sukilimo užmojų, sutiko padaryti kai kurių

nuolaidų. Dar po trijų dienų buvo padaryta didžiulių nuolaidų–sušauktas

luomų susirinkimas konstitucijai paruošti. Buvo pasiekta pergalė. Čia

buržuazija pasitraukė iš revoliucijos. Balandžio mėnesį paskelbtas

palyginti pažangios konstitucijos projektas.

Tačiau reakcinės jėgos nesiruošė pasiduoti. Ypač jos suaktyvėjo po

Italijos revoliucijos ir Prahos sukilimo pralaimėjimų. Rudens pabaigoje

krito apsupta Viena, revoliucija pralaimėjo.

Revolucija buvo rimtas bandymas sunaikinti absoliutinę Imperijos

santvarką, ji neliko beprasmė–prie senosios feodalinės absoliutinės

santvarkos nebuvo sugrįžta, bent jau socialinėje ekonominėje sferoje.

Susidarė neoabsoliutizmas–stambiosios buržuazijos ir dvarininkijos sąjunga. 1848 m. revoliucija Vengrijoje

Vasario įvykiai Prancūzijoje paspartino revoliuciją ir Vengrijoje.

Vengrija tuo metu buvo Austrijos Imperijos dalis, vengrų tauta kentė

nacionalinę priespaudą. Revoliucijos tikslus išdėstė bajorų opozicijos

lyderis Lajošas Košutas:

1. Atkurti Vengrijos konstituciją.

2. Nedelsiant įgyvendinti plačias reformas.

3. Paskirti parlamentui atsakingą vyriausybę.

Sukilimas Vengrijoje prasidėjo maždaug tuo pat metu, kaip ir

Austrijoje–kovo mėnesio viduryje. Iš pradžių buvo pasiekta pergalė–pradėtos

vykdyti reformos. Tačiau, sutriuškinus Austrijos revoliuciją, atėjo eilė ir

Vengrijai. Bet čia Vienos dvarui teko gėdingai prašyti rusų pagalbos.

1849 m. vasarą rusų kariuomenė nuslopino Vengrijos revoliuciją.

Vengrija liko Austrijos Imperijos dalimi, čia taip pat suklestėjo

neoabsoliutizmas. 1848 m. revoliucija Italijoje

1846–1847 m. Italijoje ėmė ryškėti artėjančios revoliucijos požymiai.

Badas ir nepritekliai (46–47 m. buvo nederlingi) sukėlė miesto ir kaimo

žmonių neramumus, protestus. Liberalioji buržuazinė opozicija atkakliai

reikalavo pertvarkymų. Italijos revoliucijos tikslai:

1. Sukurti vieningą nacionalinę Italijos valstybę.

2. Įvykdyti demokratinius pertvarkymus.

Sukilimas prasidėjo Sicilijoje, vėliau sujudo daugelis kitų

valstybėlių: Neapolio Karalystė, Sardinijos Karalystė, Popiežiaus Valstybė,

Lombardija, Venecija. Prasidėjo Nepriklausomybės karas–kova su austrais.

Išoriniai ir vidiniai priešai, susiskaldymas, nevieningumas–visa tai lėmė

Italijos revoliucijos pralaimėjimą–rugpjūčio 22 d. pasidavė Romos

Respublika–paskutinė revoliucijos tvirtovė.

Revoliucijos reikšmė yra ta, kad italai labai aktyviai įsitraukė į

kovą už nacionalinį išsivadavimą, demokratinius pertvarkymus. Taip

formavosi nacionalinė savimonė. Italijos revoliucija kuriam laikui

išklibino austrų režimą–prasidėjo atkakli kova dėl šalies suvienijimo. Vokietijos imperijos susikūrimas XIX a.

Šeštajame–septintajame dešimtmetyje Vokietijos valstybėse pramonės

perversmas įgavo didžiausią mąstą: pramonės produkcijos apimtis padidėjo

daugiau nei dvigubai, gamybos priemonių gamyba pralenkė vartojimo reikmenų

gamybą. Reino sritis, Saksonija, Silezija, Berlynas tapo tikrais

industriniais centrais. Vien tik Prūsijoje geležinkelių ilgis padidėjo nuo

3869 km 1850 m. iki 11.523 km 1870 m. Gerokai išsiplėtė vidaus ir užsienio

prekyba. Pramonės plėtotę smarkiai spartino po 1848 m. revoliucijos

sustiprėjusi Muitų Sąjunga, kuri atsirado todėl, kad reikėjo sukurti visos

Vokietijos vidaus rinką. 1850 m. buvo priimtas įstatymas „Dėl dvarininkų ir

valstiečių santykių sureguliavimo”, pagal kurį valstiečiai buvo atleisti

nuo kai kurių prievolių, o nuo kitų galėjo išsipirkti per 56 metus.

Realizuojant šį įstatymą, per keletą metų buvo išpirkti 12.706 stambūs ir

1.014.341 smulkūs valstiečių ūkiai. Taigi, VI–VII XIX a. dešimtmečiuose

Vokietijos sąjungos valstybės sparčiai žengė kapitalistinės raidos keliu.

Didžiausia pažangos kliūtimi tapo susiskaldymas.

1849 m. Berlyne įvyko Prūsijos karaliaus pakviestų Prūsijos,

Austrijos, Bavarijos, Saksonijos ir Hanoverio delegatų pasitarimas dėl

tolesnio Vokietijos Sąjungos likimo. Austrijos ir Bavarijos delegatai,

susipažinę su Prūsijos pasiūlytu reorganizavimo planu, iškart paliko

pasitarimą, mat Austrija siekė „vienytojos” vaidmens, o Bavarija ir ypač

Prūsija šioje srityje taip pat turėjo rimtų pretenzijų. Tačiau likę

pasitarime Prūsija, Saksonija ir Hanoveris paruošė ir 1849 m. pasirašė

vadinamąją „Trijų karalių uniją” arba Prūsijos uniją. Tai buvo pirmasis

Prūsijos bandymas jai vadovaujant suvienyti Šiaurės Vokietijos valstybes.

1850 m. Frankfurte prie Maino Austrija sušaukė analogišką pasitarimą,

į kurį pakvietė Vokietijos valstybių delegacijas. Austrija siūlė

reorganizuoti Vokietijos Sąjungos Seimą–pagal ši planą jam paeiliui turėjo

pirmininkauti Austrija ir Prūsija. Tai labai nepatiko Prūsijai, ir ši 1850

m. rugsėjo mėnesį paskelbė mobilizaciją. Iškilo karo tarp Austrijos ir

Prūsijos grėsmė. Tačiau į konfliktą įsikišo caras Nikolajus I. Čia jis rėmė

Austriją.

1850 m. lapkričio mėnesį Olmiuce įvyko Austrijos ir Prūsijos atstovų

pasitarimas. Austrija iškėlė tris sąlygas:

1. Demobilizuoti Prūsijos kariuomenę.

2. Paleisti „Trijų karalių uniją”.

3. Pripažinti Vokietijos Sąjungos Seimą kaip įgaliotąjį Sąjungos

atstovą.

Prūsijai teko atsisakyti savo pretenzijų į vadovaujantį vaidmenį. Taip

pirmasis kovos tarp „didžiavokiško”–Austriško ir „mažavokiško”–Prūsiško

suvienijimų etapas baigėsi Prūsijos „pažeminimu Olmiuce”.

1857 m. susirgus Prūsijos karaliui Fridrichui Vilhelmui IV (sutrikus

psichikai), princas Vilhelmas, jo brolis, buvo paskirtas regentu, o 1861

m., kai mirė brolis,– karaliumi Vilhelmu I. 1858 m. princas paledo

vyriausybę ir pakvietė į valdžią nuosaikiuosius liberalus–jiems žadėjo

reformų. 1858 m. rinkimuose į landtagą liberalai gavo daugumą. Šie

politiniai poslinkai Prūsijoje darė tam tikrą poveikį ir kitoms Vokietijos

valstybėms, pvz., Bavarijoje atsistatydino itin reakcinga vyriausybė.

Prūsijos kariuomenė nebuvo stipri. Tą įrodė ir jos nesugebėjimas

priešintis sukilėliams 1848–49 m. revoliucijoje. Kariuomenę daugiausiai

sudarė liaudies pašauktiniai, šaukiami tik karo metui–tai nebuvo

profesionali reguliarioji armija. Tačiau Prūsijos pretenzijos tapti

Vokietijos vienytoja reikalavo turėti daug pajėgesnę kariuomenę, todėl

armijos perorganizavimas tapo pagrindiniu uždaviniu.

1860 m. karo ministras fon Ronas pateikė Prūsijos landtagui

kariuomenės reorganizavimo projektą: dvigubai padidinti jos sudėtį ir

privalomosios karinės tarnybos laiką padidinti nuo dviejų iki trijų metų, o

tam reikėjo. padidinti karinį biudžetą. Čia ir prasidėjo nesutarimai tarp

liberaliosios parlamento daugumos ir karūnos–projektas buvo atmestas. Šie

prieštaravimai palaipsniui gilėjo, kol 1862 m. deputatai atsisakė

patvirtinti vyriausybės pasiūlytą biudžeto projektą ir kovo 11 d. karalius

paleido Deputatų rūmus–landtagą. Tačiau naujuose rinkimuose liberalai vėl

gavo daugumą. Hohencolernų monarchiją apėmė gili krizė. Vilhelmas I ėmė

netgi kalbėti apie atsisakymą nuo sosto. Tokiu būdu reikėjo rasti kažkokį

sprendimą susidariusiame konflikte tarp teisės ir jėgos.

1962 m. rugsėjo 23 dieną sprendimas buvo rastas–karalius į Prūsijos

ministro prezidento postą pakvietė dvarininką Ottą fon Bismarką, pelniusį

„tvirto žmogaus” reputaciją. Apie jį velionis Fridrichas Vilhelmas IV buvo

sakęs: „Baisus reakcionierius, atsiduoda krauju, panaudoti vėliau”.

Bismarkas buvo pakviestas duoti griežtą atkirtį liberalams sunkiu Prūsijos

karūnai laikmečiu.

Atėjęs į landtagą jis pareikalavo patvirtinti savo kariuomenės

perorganizavimo projektą. Landtagas atsisakė. Tuomet Bismarkas savavališkai

įvykdė kariuomenės reformą, išleisdamas didžiules lėšas jai perorganizuoti

ir apginkluoti. Teisės ir jėgos konfliktas baigėsi Bismarko pergale, nes jo

rankose buvo armija ir policija. Jis ėmė vykdyti stiprios kadrinės armijos

formavimo planą, kad paskui, remdamasis jos jėga ir prieš nieką

nesustodamas, galėtų „geležimi ir krauju” suvienyti Vokietiją.

Šį vienijimą Bismarkas pradėjo nuo to, kad pirmiausiai prie Vokietijos

prijungė Šlezvigą ir Holšteiną, kurie tuomet įėjo į Danijos sudėtį–1864 m.

Prūsija ir Austrija pradėjo karą prieš Daniją, kuris baigėsi po kelių

mėnesių. Nei Rusija, nei Prancūzija nepadėjo Danijai, nors pagal 1852 m.

Londono protokolą ir buvo įsipareigojusios ginti jos vientisumą (mat

Prancūzija buvo įsivėlusi į avantiūrą Meksikoje, o Rusija malšino 1863 m.

Lenkijos–Lietuvos sukilimą). Tarp Austrijos ir Prūsijos prasidėjo ilgos

derybos dėl grobio, kurios baigėsi 1865 m. Hašteino konvencija, pagal kurią

Prūsijai atiteko Šlezvigas, o Austrijai–Holšteinas; mažutė Lanenburgo

Hercogystė taip pat buvo prijungta prie Prūsijos. Tačiau nei Prūsijos, nei

Austrijos nepatenkino konvencijos sąlygos–Prūsija siekė visam laikui

išstumti Austriją iš Vokietijos Sąjungos. Bet tam pirmiausiai reikėjo

užsitikrinti Prancūzijos neutralitetą, nes Napoleonas III skatino Pietų

Vokietijos valstybių politiką prieš Prūsiją ir norėjo plėsti savo įtaką šių

valstybių tarpe. Asmeniškai susitikęs su Napoleonu III, Bismarkas už

Prancūzijos neutralitetą žadėjo nekliudyti šiai prisijungti dalį Belgijos

ir žemes palei kairįjį Reino krantą. Be to, kad kare būtų lengviau sumušti

Austriją, 1866 m. balandžio mėnesį Bismarkas sudarė slaptą susitarimą su

Italija, pažadėdamas leisti jai prisijungti Veneciją po karo su Austrija.

1866 m. Prūsijos kariuomenė užėmė Holšteiną. Sąjungos Seimas

(Austrijos siūlymu) nusprendė mobilizuoti visų Vokietijos valstybių armijas

kovai su Prūsija. Atsakydama į tai, Prūsijos kariuomenė birželio 16 d.

įžengė į Saksoniją, Hanoverį, Heseno Kaselį ir užpuolė Austriją. Faktiškai

kariavo tik Austrija, kuriai gana neblogai sekėsi Italijos fronte, tačiau

karas su Prūsija nesisekė. 1866 m. liepos 3 d. Čekijoje prie Sadovo kaimo

Prūsijos kariuomenė sutriuškino Austrijos kariuomenę. Taip pat sėkmingai

buvo sumuštos ir visų nepaklusnių Vokietijos valstybėlių armijos. 1866 m.

rugpjūčio 24 d. Prahoje Austrija ir Prūsija pasirašė taikos sutartį, pagal

kurią Austrija visiems laikams pasitraukė iš Vokietijos Sąjungos ir

atsisakė bet kokių pretenzijų į hegemoniją Vokietijos valstybėse.

Tai dar nebuvo vienijimo pabaiga. Bismarkui dar teko nemažai

pasistengti ir diplomatinėje srityje: po ilgų derybų ir grasinimų jis

įkalbėjo Rusijos imperatorių Aleksan.drą II nesikišti į Vokietijos reikalus

ir nesiekti buvusių smulkių monarchijų restauravimo;

Dar prieš Prahos sutartį Bismarkas pradėjo kurti naują Šiaurės

Vokietijos Sąjungą, vadovaujamą Prūsijos. Į šią Sąjungą įėjo žemės,

esančios į Šiaurę nuo Maino upės. Pačios Prūsijos teritorija padidėjo 1.500

kvadratinių mylių, o gyventojų pagausėjo 4,5 milijono žmonių. Į Sąjungą

neįėjo tik Bavarija, Badenas, Viurtembergas ir dalis Heseno–Darmštato,

tačiau šios teritorijos jau buvo sudarusios karinį bloką su Prūsija ir

glaudžiai susijusios su ja ekonomiškai.

Taip smarkioje kovoje buvo likviduota senoji Vokietijos Sąjunga ir

Austrija visam laikui nušalinta nuo Vokietijos reikalų sprendimo.

1867 m. pradžioje susirinkęs Šiaurės Vokietijos reichstagas patvirtino

Sąjungos konstituciją, pagal kurią visą valstybės valdžią savo rankose

turėjo paveldimas „prezidentas”–Prūsijos karalius; jis buvo ir vyriausias

sąjungininkų armijos vadas. Jo pavaduotoju buvo Sąjungos kancleris.

Sąjungos Taryba buvo ne renkama, o formuojama iš sąjunginių valstybių

atstovų–iš 43 narių 17 buvo Prūsijos atstovai. Žemesnieji reichstago rūmai,

kuriuos sudarė 297 deputatai, buvo renkami gyventojų vyrų visuotiniu

balsavimu.

Vokietijos suvienijimas baigėsi 1870–1871 m.–po karo su Prancūzija.

1871 m. sausio mėnesį Vilhelmas I buvo paskelbtas Vokietijos Imperijos

imperatoriumi. Į šią imperiją dabar jau įėjo ir Pietų Vokietijos valstybės. Karinių blokų formavimasis Europoje

XIX a. pabaigoje didėjo prieštaravimai tarp Europos valstybių. Dėl šių

prieštaravimų susiformavo du kariniai blokai: Trilypė Sąjunga ir Antantė.

Pagrindą Trilypei Sąjungai davė karinis Vokietijos ir Austrijos

susitarimas, pasirašytas 1882 m. Vėliau prie šios sąjungos prisidėjo ir

Italija, kuri nebuvo labai patikima sąjungininkė.

Antantei pradžią davė 1893 m. pasirašyta karinė sutartis tarp Anglijos

ir Prancūzijos. 1907 m. prie Antantės prisijungė Rusija.

Abu šie kariniai blokai buvo labai agresyvūs. 1905–1907 m. revoliucija Rusijoje

1905–1907 m. Rusijoje įvyko pirmoji buržuazinė revoliucija. Jos

priežastys. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje įvairiose Rusijos gyvenimo

srityse gilėjo prieštaravimai. To priežastis–gausios feodalinės liekanos,

nes į kapitalistinį vystymosi kelią Rusija įžengė ne revoliuciniu, o

reformų keliu. Didžiausia liekana žemės ūkyje buvo dvarininkinė žemėvalda.

Milijonai valstiečių neturėjo žemės, kita valstietijos dalis buvo

nepaprastai nuskurdusi. Žemei apdirbti buvo naudojama labai primityvi

technika–mediniai įrankiai. Valstiečiai tebemokėjo išperkamuosius mokesčius

valstybei. Buvo ir pasiturinčių valstiečių, bet vystytis šiam sluoksniui

trukdė išlikusi kaimo bendruomenė.

Didžiausia feodalinė liekana politinėje srityje buvo caro patvaldystė.

Caro valdžios praktiškai niekas neribojo. Sparčiam pramonės vystymuisi

trukdė siaura vidaus rinka, kadangi didžioji gyventojų dalis buvo

nuskurdusi.

Dar viena priežastis–nesėkmingas Rusijos–Japonijos karas, kurį Rusija

pralaimėjo ir prarado įtakos sferas Tolimuosiuose Rytuose. Revoliuciją

paskatino ir 1902–1903 m. nederlius, dėl kurio kilo badas.

Pradžią revoliucijai davė 1905 m. sausio 9 d. įvykiai

Peterburge–kruvinasis sekmadienis–caro įsakymu buvo sušaudyta taiki žmonių

demonstracija, ėjusi prašyti malonių iš caro. Revoliucijos uždaviniai

1. Nuversti patvaldystę.

2. Paskelbti Rusiją demokratine respublika.

3. Panaikinti dvarininkinę žemėvaldą ir kitas feodalizmo liakanas

žemės ūkyje.

4. Įvesti 8–ių valandų darbo dieną.

5. Suteikti plačias demokratines teises ir laisves.

I 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas

Streikų ir demonstracijų laikotarpis. Šiame laikotarpyje bolševikai ir

menševikai išsiaiškino savo požiūrius į vykstančius įvykius. Bolševikai

III–ame suvažiavime Londone, menševikai–Lozanoje. Ir vieni, ir kiti įvykius

apibūdino kaip buržuazinę revoliuciją. Bolševikai laikėsi nuomonės, kad

hegemonu turi tapti proletariatas. Menševikai aiškino, kad vadovas turi

būti buržuazija–jie buvo teisūs. Skyrėsi ir jų požiūriai į revoliucijos

tęstinumą. Bolševikai teigė, kad revoliucija turi peraugti į socialistinę,

todėl po buržuazinės revoliucijos valdžią turinti paimti koalicinė

vyriausybė, sudaryta iš buržuazijos ir socialdemokratų atstovų. Menševikai

manė, kad socialistinė revoliucija Rusijoje įmanoma tik po kokio 100 metų,

todėl valdžią turi paimti buržuazija. II 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas

Menševikai kovos forma laikė politinį streiką, bolševikai,

pripažindami ir politinį streiką, aukščiausia kovos forma laikė ginkluotą

sukilimą. Menševikai didžiausią įtaką turėjo Peterburgo darbininkams, todėl

įvykiai čia klostėsi palyginti taikiai. Bolševikai didžiausią įtaką turėjo

Maskvos darbininkams, todėl čia įvykiai klostėsi daug audringiau.

Spalio pradžioje Maskvoje prasidėjo politinis streikas, tapęs visos

Rusijos politiniu streiku. Išsigandęs caras spalio 17 d. išleido manifestą,

kuriame pažadėjo sušaukti atstovaujamąjį įstatymų leidimo organą–Valstybės

Dūmą, taip pat pažadėjo suteikti demokratines teises ir laisves. Buržuazija

šiais pažadais pasitenkino ir iš kovos pasitraukė. Gruodžio mėnesį

bolševikų iniciatyva Maskvoje prasidėjo ginkluotas sukilimas. Ginkluoti

sukilimai taip pat vyko Rostove prie Dono, Ufoje, Tambove, kai kuriuose

„nacionaliniuose pakraščiuose”. Tačiau armija neperėjo į sukilėlių pusę,

kaimas taip pat to neparėmė, todėl ginkluoti sukilėliai pralaimėjo.

Prasidėjo žiaurios represijos, revoliucija ėmė slūgti. III 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas

Šiame laikotarpyje buvo nemažai lokalinių, izoliuotų valstiečių

maištų–būdavo grobstomas ponų turtas–tai buvo tiesiog plėšikavimas. Buvo ir

atskirų karinių dalinių maištų. Į kovą įsijungė smulkių įmonių darbininkai.

Tačiau pavojaus caro valdžiai šis judėjimas jau nebesudarė.

Pralaimėjimo priežastys

1. Darbininkai buvo neorganizuoti, jų partija–susiskaldžiusi, be to,

vieni darbininkai buvo per silpni nuversti caro valdžią. Buržuazija, kurį

laiką buvusi sąjungininku, pasitraukė, pasitenkino malonėmis.

2. Armija dar tebevykdė savo funkcijas ir gynė valdžios interesus.

3. Carui padėjo užsienio valstybės.

Revoliucijos pasekmės

1. Nors ir labai apribotomis teisėmis, bet buvo sušaukta

atstovaujamoji institucija–Valstybės Dūma.

2. Valstiečiams panaikinti išperkamieji mokesčiai.

3. Pradėta vykdyti nauja buržuazinė Stolypino žemės reforma. Stolypino reforma Rusijoje

Didžiausia Rusijos bėda–reformos pradedamos, bet nebaigiamos. 1861 m.

žemės reforma taip pat buvo dalinė–paliktas pagrindinis

stabdys–dvarininkinė žemėvalda, taip pat–valstiečių bendruomenė. Rusijos

valstiečiai neturėjo privatinės teisės į žemę, todėl jos negalėjo parduoti.

Tai trukdė kapitalistinių ūkių formavimuisi. Todėl pagrindinis Stolypino

žemės reformos uždavinys buvo panaikinti bendruomenę, sudaryti sąlygas

kapitalizmui žemės ūkyje vystytis.

Be to, carui buvo reikalinga nauja atrama kaime, nes valstiečiai,

įsijungę į revoliuciją, pasirodė nepatikimi. Ta atrama turėjo tapti kulokai

(buožės). Žemė tapo privatine valstiečio nuosavybe. Taip buvo pakirstas

bendruomenės pamatas. Valstiečiai gavo teisę keltis į vienkiemius, gauti

dirbamos žemės vienoje vietoje šalia vienkiemio. Jie gavo teisę keltis į

Rusijos pakraščius (daugiausia–į Sibirą, kur buvo daug laisvų žemių).

Keliantis į vienkiemius arba į pakraščius reikėjo daug pinigų, todėl

šia teise galėjo pasinaudoti tik maža valstiečių dalis. Dauguma valstiečių

nenorėjo ardyti bendruomenės, todėl kėlimasis į vienkiemius kartais būdavo

atliekamas jėga.

Stolypino reforma sudarė daug palankesnes sąlygas vystytis

kapitalistiniams santykiams žemės ūkyje, tačiau panaikinti žemės ūkio

atsilikimo nepajėgė. Reforma liko neužbaigta, nes buvo apeitas svarbiausias

klausimas–dvarininkinė žemėvalda. Pirmasis pasaulinis karas

Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys

1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis,

sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu,

ir šalių, nesenai į jį įstojusių.

2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.

Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūziją

išstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalinti

Anglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijos

kolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12

kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją.

Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją,

sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose.

Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekė

užgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją.

Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių.

Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelų

sąsiaurius.

Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusams

isitvirtinti Balkanuose.

Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje.

Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltos

visos šios šalys. I Pasaulinio karo pasekmės

Didžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trys

imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrė

daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija,

Suomija, Lenkija.

I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas,

daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karo

pasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova už

taiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas.

Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos II

Pasaulinio karo. kilimui.

Pirmasis pasaulinis karas Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys

1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis,

sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu,

ir šalių, nesenai į jį įstojusių.

2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.

Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūziją

išstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalinti

Anglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijos

kolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12

kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją.

Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją,

sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose.

Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekė

užgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją.

Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių.

Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelų

sąsiaurius.

Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusams

isitvirtinti Balkanuose.

Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje.

Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltos

visos šios šalys.

I Pasaulinio karo pasekmės

Didžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trys

imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrė

daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija,

Suomija, Lenkija.

I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas,

daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karo

pasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova už

taiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas.

Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos II

Pasaulinio karo. kilimui. Europos perdalijimas po Versalio taikos

1919 m. Versalio sutartimi buvo pakeistos kai kurių valstybių sienos.

Pasikeitė Voketijos–Lenkijos siena–Lenkijai grąžintas Gdanskas, Aukštutinė

Silezija, Pamarys. Lenkija gavo išėjimą į Baltijos jūrą. Kai kurios

Vokietijos teritorijos buvo atiduotos Danijai (Šlezvigas ir Holšteinas).

Prancūzija iš Vokietijos atsiėmė Elzasą, Lotaringiją, atplėšė Saro

sritį. Besarabija buvo priskirta Rumunijai. Vakarų Ukraina, Vakarų

Baltarusija ir Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai. Vasario revoliucijos Rusijoje

Buržuazinės–demokratinės Vasario revoliucijos priežastys buvo tokios

pat, kaip 1905–1907 m. revoliucijos. Tai–caro patvaldystė, dvarininkų

žemėvalda, demokratijos nebuvimas. Visus prieštaravimus Rusijoje pagilino I

Pasaulinio Jo metu carizmas parodė visišką savo bejėgiškumą, todėl

buržuazija ėmė atvirai parėjinėti į opoziciją carui. Ji pradėjo reikalauti,

kad caras buržuazinių partijų pagrindu sudarytų pasitikėjimo vyriausybę,

kuri remtųsi Dūma. Tačiau caras atsisakė tą padaryti, o Dūmą išvaikė.

Tuo metu caro rūmuose didelę įtaką turėjo visokie perėjūnai,

karjeristai (su Rasputinu priešakyje). Ministrų Kabinetas grobstė iždo

lėšas, caro rūmuose veikė net išdavikai, kurie išduodavo karines valstybės

paslaptis.

Buržuazija pradėjo ruošti sąmokslą prieš carą. Prie sąmokslininkų

prisidėjo ir caro brolis Michailas. Jų tikslas buvo priversti Nikolajų II

atsisakyti sosto sūnaus naudai, regentu paskiriant Michailą (palyginti

pažangų). Sąmokslininkai buvo išaiškinti, jiems tepavyko užmušti Rasputiną.

Visa tai rodė, kad buržuazija ėmė siekti carizmo nuvertimo.

Karas visiškai sužlugdė Rusijos ūkį. Prasidėjo badas, nes į karą išėjo

apie pusė darbingų kaimiečių, sumažėjo dirbamų žemių plotai. Nors grūdų

atsargos Rusijos pakraščiuose ir buvo didelės, bet į centrą jų nebuvo

įmanoma pristatyti, kadangi karo metais visiškai sutriko geležinkelis.

Masiškai užsidarinėjo gamyklos, nes trūko kuro, žaliavų. Prasidėjo

nedarbas, sutriko finansų sistema. Viena karo diena Rusijai kainavo 50 mln

rublių, todėl buvo imta leisti poperinius pinigus, krito rublio vertė.

Prasidėjo spekuliacija. Ūkio suirutė į kovą kėlė milijonus žmonių. Dar

viena priežastis, paspartinusi revoliuciją, tai–antikarinės nuotaikos ne

tik tarp civilių, bet ir tarp kareivių, nes karas užsitęsė, o Rusija buvo

ant pralaimėjimo slenksčio. Kareiviai buvo basi, alkani, jie pradėjo

masiškai bėgti iš fronto, kai kuriuose fronto ruožuose net broliavosi su

vokiečiais. Dėl visų šių priežasčių ir kilo antroji Rusijos revoliucija.

Revoliucijos uždaviniai buvo tokie pat, kaip ir pirmosios

revoliucijos: nuversti patvaldystę, paskelbti demokratinę respubliką,

įvesti 8–ių valandų darbo dieną, panaikinti dvarininkinę žemėvaldą,

suteikti demokratines laisves ir teises. Dvivaldystė Rusijoje

Dar vykstant revoliucijai ėmė kurtis tarybos. Vasario 27 d. buvo

išrinkta Petrogrado taryba. Bolševikai rinkimus pralaimėjo, daugumą

taryboje turėjo menševikai ir eserai. Šią tarybą rėmė 200.000 Petrogrado

kareivių įgula. Taryba tapo realia miesto valdžia. Tačiau paimti į savo

rankas visos Rusijos valdžią taryba nenorėjo, nes menševikai laikėsi

nuomonės, kad valdžią paimti turi buržuazija. Todėl taryba leido sudaryti

buržuazinę Laikinąją vyriausybę. Vyriausybė buvo sudaryta iš Dūmos

deputatų, jos vadovu tapo kunigaikštis Lvovas. Petrograde susidarė

dvivaldystė.

Bolševikai ir toliau laikėsi nuomonės, kad buržuazinė revoliucija turi

peraugti į socialistinę. Dar savo balandžio tezėse Leninas numatė du

perėjimo kelius: taikų arba ginkluotą. Norint pereiti taikiu keliu, jo

nuomone, reikėjo bolševizuoti tarybas ir pradėti socialistinius

pertvarkymus. Todėl bolševikai iškėlė šūkį „Visa valdžia taryboms!”. O

jeigu sąlygos pasikeistų, reikia ruoštis ginkluotam sukilimui. Vienaip ar

kitaip, bet bolševikų uždavinys buvo paimti valdžią į savo rankas. Vasario revoliucijos pasekmės

1. Panaikinta caro patvaldystė.

2. Rusija paskelbta demokratine respublika.

3. Legalizuotos visos partijos (ir bolševikų), iš kalėjimų paleisti

tūkstančiai politkalinių.

4. Paskelbtos demokratinės teisės ir laisvės. 1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje

Rusijos liaudis iš Laikinosios vyriausybės laukė labai daug. Visų

pirma, tikėtasi, kad Rusija išstos iš karo. Ypatingai to norėjo kareiviai.

Valstiečiai laukė, kad kuo greičiau būtų panaikinta dvarininkinė žemėvalda.

Tačiau Laikinoji vyriausybė nedarė nei vieno, nei kito. Dar balandžio

mėnesį Lvovo vyriausybė sąjungininkams paskelbė, kad Rusija toliau dalyvaus

kare. Tai sukėlė didžulį Rusijos žmonių nepasitenkinimą. Kilo vyriausybės

krizė, buvo pakeistas ministras pirmininkas ir kai kurie ministrai.

Premjeru tapo Kerenskis. O žemės klausimą Laikinoji vyriausybė ruošėsi

spręsti steigiamajame suvažiavme, kuris turėjo būti sušauktas pasibaigus

karui.

Normaliomis sąlygomis toks vyriausybės sprendimas gal ir būtų

teisingas, bet tuo metu Rusija buvo tarsi parako statinė, pasiruošusi

sprogti. Tai buvo Laikinosios vyriausybės klaidos, kuriomis puikiai

sugebėjo pasinaudoti bolševikai. Jie žadėjo, kad, paėmę valdžią, nedelsiant

nutrauks karą ir žemę išdalins valstiečiams.

Liepos mėnesį Kerenskio vyriausybė pradėjo demokratinių jėgų puolimą.

Petrogrado taryba tam pritarė, todėl bolševikai nuėmė šūkį „Visa valdžia

taryboms!”. VI–as bolševikų partijos suvažiavimas, įvykęs liepos mėnesį,

priėmė nutarimą ruoštis ginkluotam sukilimui.

Pirmame visos Rusijos tarybų suvažiavime laimėjo menševikai.

Bolševikai suprato, kad legaliu poltiniu keliu jie į valdžią neateis.

Spalio mėnesį jie pradėjo ruoštis ginkluotam perversmui. Buvo sudarytas

Karinis Revoliucinis Komitetas (KRK), kuris turėjo paruošti sukilimą pagal

Lenino sudarytą planą. Plano esmę sudarė staigus puolimas, visų strateginių

taškų (pašto, telegrafo, stočių, tiltų) užėmimas. Sukilimo ruošimui

vadovavo L. Trockis.

Ne visi CK nariai buvo už ginkluotą perversmą. Tam priešinosi

Zinovjevas ir Kamenevas. Savo abejones jie išspausdino viename menševikų

laikraštyje. Taip buvo atskleistas ruošiamo perversmo planas. Spalio 24 d.

vyriausybė pradėjo bolševikų puolimą (užėmė štabus.), todėl bolševikai

iškart pradėjo ginkluotą perversmą. Perversmas baigėsi spalio 26 d. Žiemos

rūmų šturmu. Laikinoji vyriausybė buvo areštuota, Kerenskis pabėgo. Valdžią

į savo rankas paėmė bolševikai.

Tą pačią dieną prasidėjo II Rusijos tarybų suvažiavimas, kuris

paskelbė, kad nuo šiol visa valdžia pereina į suvažiavimo rankas. Išrinkti

valdžios organai. Darbui tarp suvažiavimų aukščiausia valdžia tapo visos

Rusijos Centro Vykdomasis Komitetas. Į jį, be bolševikų, buvo išrinkta

keletas menševikų ir kairiųjų eserų. Vykdomuoju valdžios organu tapo

Liaudies Komisarų Taryba, į kurią įėjo tik bolševikai.

II suvažiavimas priėmė dekretus dėl žemės ir taikos. Bolševikai

atsidūrė valdžioje. Pilietinis karas Rusijoje

Tuoj po ginkluoto sukilimo nuverstų sluoksnių atstovai, absoliuti

dauguma karininkų, didžioji dalis kazokų, nemažai valstiečių stojo į

pasipriešinimo kelią. Prasidėjo pilietinis karas. Rusija susiskirstė į dvi

stovyklas: baltuosius ir raudonuosius.

Pirmas karo etapas truko iki 1918 m. kovo mėnesio. Šį etapą bolševikai

laimėjo, nes, pradėję vykdyti žemės reformą, į savo pusę patraukė didžiąją

dalį valstiečių. Tačiau 1918 m. pavasarį vyriausybė įvedė maisto produktų

diktatūrą–masiškai iš valstiečių ėmė atiminėti maisto produktus. Kaimuose

sovietų valdžia praktiškai buvo panaikinta ir atiduota varguomenės

komitetams, turėjusiems didžiulius įgaliojimus. Tai sukėlė naują

pasipiktinimo bangą kaime.

1918 m. pavasarį prasidėjo naujas pilietinio karo etapas. Bolševikų

padėtį sunkino tai, kad prie Volgos ir Sibire sukilo čekų belaisvių pulkai.

Į kai kuriuos Rusijos uostus įplaukė užsienio valstybių laivai. Sovietų

valdžios likimas sprendėsi Rytuose, Pietuose, prie Petrogrado, prie Dono,

susidarė fronto žiedas. Ypatingai pavojinga padėtis susiklostė Rytuose.

Ufoje buvo įkurta Ufos direktorija–tarsi atskira valstybė, kuriai vadovavo

buvęs caro admirolas Kolčakas.

1918 m. vasarą–1919 m. pavasarį visos bolševikų jėgos buvo mestos

prieš Kolčaką. Tuo laiku Rusija buvo paskelbta karo stovykla, veikė karo

meto įstatymai, prasidėjo žiaurios represijos–įvestas raudonasis teroras.

1919 m. pavasarį Kolčako armija buvo sutriuškinta, jai mėginant susijungti

su Denikino kariuomene, veikusia Pietuose. 1919 m. buvo ypatingai sunkūs:

itin aršios kovos vyko Pietuose (Ukrainoje). Denikinas jau buvo priėjęs

prie Tulos (netoli Maskvos), Judeničius kelis kartus puolė Petrogradą. 1920

m. pradžioje Pietų frontas buvo likviduotas, Denikinas sumuštas. Jo armijos

likučiai pasitraukė į Krymą, kur jiems vadovauti ėmė Vrangelis. 1920 m.

balandį puolimą prieš Sovietų Rusiją pradėjo Lenkija. Tuo pasinaudojęs,

puolimą pradėjo ir Vrangelis. Karas su Lenkija pasibaigė Rygos sutartimi,

pagal kurią Lenkija gavo Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, o Vrangelis

buvo sumuštas.

Pilietinis karas baigėsi 1922 m., kai prie Rusijos buvo prijungta

Tolimųjų Rytų Respublika.

Viena iš priežasčių, dėl kurių bolševikai laimėjo–pačių baltųjų

politika. Kadangi rajonuose, kuriuose įsitvirtindavo baltieji, iš

valstiečių būdavo atimamos žemės, tai paskui juos nėjo valstiečiai. Be to,

Kolčakas siekė atkurti monarchiją, o Rusijoje tokios idėjos nebebuvo gajos.

Antra priežastis–bolševikai sugebėjo sukurti drausmingą daugiamilijoninę

kariuomenę. Trečia priežastis–žiaurios represijos įbaugino žmones. Reikia

pripažinti, kad dalis Rusijos žmonių, ypač jaunimas, patikėjo komunizmo

idėjomis, geresne ateitimi, kurią bolševikai žadėjo sukurti per labai

trumpą laiką. Dar viena priežastis–baltieji nesulaukė aktyvios užsienio

valstybių paramos. Jie g

. . .

Persijos įlankos konfliktas

1990 m. Irakas, vadovaujamas diktatoriaus Sadamo Huseino, užgrobė

Kuveitą. Irakas tikėjosi užvaldyti Kuveito naftos telkinius. JTO pasmerkė

šią aneksiją ir pritarė karinės jėgos panaudojimui prieš Iraką. 1991.01.17

JAV vadovaujami sąjungininkai puolė Iraką, siekdami priversti jį išeiti iš

Kuveito. Pradėta operacija „Audra dykumoje“. 1991 m. vasario 28 d. Persijos

įlankos karas baigėsi. Irakas pasidavė. Kuveitas sugrąžintas jo emyrui.

Vakariečiai vėl ėmė kontroliuoti naftos gavybos zoną, kuri gyvybiškai

svarbi jų ekonomikai.

Mokslo ir technikos revoliucija

XX a. viduryje ir antroje pusėje sparčiai ėmė vystytis mokslas ir

technika. Pradėta naudoti pigi atominė energija, pagaminta pirmoji atominė

bomba, pradėti kosmoso tyrimai. Ginkluotės kūrimo bei kosmoso tyrimų

vystymąsi skatino šaltasis karas tarp supervalstybių, vertęs lenktyniauti

visose srityse. 1957 m. SSRS paleido pirmą dirbtinį Žemės palydovą. 1961 m.

į kosmosą pakilo pirmasis žmogus – Jurijus Gagarinas. 1966 m. žmonių

paleistas aparatas pasiekė Venerą. 1969 m. pirmasis žmogus – Neilas

Armstrongas (JAV) išsilaipino Mėnulyje. Itin smarkiai kosminė technika

ištobulėjo 8–9 dešimtmečiais. Kosminius aparatus pradėta taikyti ir karo

tikslams.

Išradus tranzistorių, diodus buvo sukurti kompiuteriai. 9 dešimtmetyje

jie pradėti naudoti masiškai ir padarė perversmą visose gyvenimo srityse.

Interneto tinklas sujungė visą pasaulį. Ryšiai tapo kur kas greitesni ir

patogesni. Atsirado naujos informacijos perdavimo priemonės –

videotelefonas, telefaksas, teleksas. Medicinoje, karyboje, mokslo tyrimams

imtas naudoti lazeris. Suklestėjo genetikos, genų inžinerijos mokslas.

Mokslininkai išmoko laboratorijos sąlygomis modeliuoti augalų ir gyvūnų

rūšis.

. Nauja technika – buitiniai prietaisai, ryšio priemonės, kompiuteriai

pakeitė ir žmonių buitį, padarė gyvenimą komfortiškesnį. Ilgėja žmonių

amžius, gerėja sveikata, sukurtos palankesnės darbo sąlygos.

Sintetinių pluoštų ir medžiagų gamyba pakeitė daugelį pramonės šakų.

Mokslo ir technikos revoliucija sukėlė daug ekologinių ir etinių problemų.

Gamybos atliekos, išmetamos į orą, dirvožemį, vandenį, nuodija aplinką.

Žemės ozono sluoksnyje pastebėta skylių. Išnyko ar baigia išnykti daugelis

gyvūnų, augalų rūšių. Sparčiai eikvojamos gamtinių išteklių atsargos.

Didžiulę grėsmę pasaulio saugumui kelia branduolinis ginklas.

Aktualūs tapo etiniai abortų, kontracepcijos, eutanazijos, žmogaus

pradėjimo mėgintuvėlyje, klonavimo klausimai. Atsirado „žaliųjų“ judėjimas,

kovojantis už gamtos išsaugojimą. Ieškoma pigių ir ekologiškai švarių

energijos šaltinių.

Kultūros tendencijos

XX a. II pusės visuomenė vadinama postmodernia visuomene.

Postmodernizmas neigia vienos objektyvios tiesos egzistavimą, postmoderni

kultūra ir menas linkę jungti įvairių kultūrų bei žanrų elementus.

Išplito raštingumas, padaugėjo išsilavinusių žmonių. Daugumoje

pasaulio valstybių privalomas pradinis mokymas. Masiniu reiškiniu tapo

vidurinis ir aukštasis išsilavinimas.

Perversmą kultūroje padarė po II pasaulinio karo atsiradusi

televizija. Didėja spaudos leidinių tiražai. Atsiskyrė elitinė ir

populiarioji, masinė kultūra, tapusi komercijos objektu. Meno kūrinys

vertinamas pagal atneštą pelną.

Vakarų kultūra užplūdo Azijos, Afrikos šalis. Netgi senų tradicijų

besilaikančios šalys – Japonija ir Kinija – perėmė daug Vakarų kultūros

elementų. Kai kurios musulmoniškos šalys nepripažįsta vakarietiškos

komercinės kultūros ir bando nuo jos gintis.

Muzikoje atsirado ir paplito naujos kryptys – džiazas, rokas, repas,

elektroninė, pop muzika. Populiarus tapo folkloro ir klasikos elementų

jungimas su modernia muzika.

Dailei, kinui tapo būdingas naujų išraiškos formų ieškojimas. 6–7

dešimtmetyje susiformavo dailės kryptis naujasis avangardizmas. Tai kūryba,

išeinanti už meno ribų. Kūriniuose komponuojami įvairūs daiktai, iškarpos.

Susiformavo avangardizmo rūšys minimalizmas, kinetizmas, kūno menas – gyvų

žmonių eksponavimas, hiperrealizmas.

Religija prarado buvusią įtaką visuomenėje – visuomenė tapo sekuliari.

Paplito naujieji religiniai judėjimai, dažnai įtakoti Rytų ar senųjų

tikėjimų, reformuojasi tradicinės religijos. 1962 m. įvykusiame Antrajame

Vatikano susirinkime peržvelgtos Katalikų Bažnyčios nuostatos, panaikintas

privalomas lotynų kalbos vartojimas liturgijoje.

Join the Conversation

×
×