Izraelis

VILNIAUS UNIVERSITETAS
KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS
Komercijos katedra

Tarpkultūrinės vadybos referatas

IZRAELIS

Atliko: Danius Smailys MPVM1

Tikrino:
Kaunas 2003
Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
I. Istorija 4
1.1 Apie žydus nuo XIX a. iki valstybės susikūrimo 4
1.2 Arabų ir žydų karai 7
1.3 Politinė santvarka 8
1.4 Literatūra 8
1.5 Architektūra ir dailė 9
1.6 Muzika 9
1.7 Religija 9
2. Šių dienų Izraelis 10
2.1 Lietuvos ryšiai su Izraeliu 10
2.2 Ekonomika 12
2.3 Švietimas 14
2.4 Izraelio armija 14
2.5 Įtakingiausi pasaulio žydai 17
Išvados 21
Literatūros sąrašas 22

Įvadas

Žydų gimimo vieta yra Izraelio žemė. Ten praėjo reikšminga ilgos žydų istorijos dalis, kurios pirmasis tūkstantmetis yra įrašytas net į Bibliją. Ten buvo suformuota pati žydų tauta, jos religija ir kultūra. Ši tauta nenustoja egzistavusi jau amžius, net po didžiulių trėmimų ir genocidų. Per ilgus išsisklaidymo metus, žy ydai niekada nepamiršo (ir nepamiršta) savo ryšių su gimtąja šalimi. 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimas atnaujino žydų tautos nepriklausomybę, kuri buvo prarasta prieš du tūkstančius metų.
Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol.
Nepaisant visų Izraelį ištikusių bėdų, Izraelis garsėja savo giliomis tautinėmis tradicijomis bei papročiais, savo muzika, architektūrą, religija ir visų pirma savo istorija. Izraelį pasaulyje garsina ne tik nesibaigiantys karai su u arabais ar garsioji jų armija – Tsahal, bet ir dešimtys ar net šimtai žydų išsibarsčiusių po pasaulį, turinčiu didžiulį autoritetą bei darančių didelę įtaką tos šalies ekonominiam, politiniam bei kultūriniam gyvenimui.
Šio darbo pirmoje dalyje bus aptarta Izraelio istoriniai aspektai, re

eligija, literatūra ir menas, arabų ir žydų karų chronologija bei priežastys. Antrojoje dalyje rašoma apie šių dienų Izraelį. Lietuvos ryšius su Izraeliu, ekonomiką, švietimą, Izraelio armiją bei išvartinga garsiausi pasaulio žydai.

1. Istorija

1.1 Apie žydus nuo XIX a. iki valstybės susikūrimo

Žydų gimimo vieta yra Izraelio žemė (Eretz Israel). Ten praėjo reikšminga ilgos žydų istorijos dalis, kurios pirmasis tūkstantmetis yra įrašytas net į Bibliją. Ten buvo suformuota pati žydų tauta, jos religija ir kultūra. Ši tauta nenustoja egzistavusi jau amžius, net po didžiulių trėmimų ir genocidų. Per ilgus išsisklaidymo metus, žydai niekada nepamiršo (ir nepamiršta) savo ryšių su gimtąja šalimi. 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimas atnaujino žydų tautos nepriklausomybę, kuri buvo prarasta prieš du tūkstančius metų.
Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žy ydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol.
1880 metais apie 24 tūkstančiai žydų gyveno Palestinoje. 1882-1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos. Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną. Žydų visuomenė jau tada buvo remiama labdaringų užsienio organizacijų. Daugelis naujųjų imigrantų ieškojo galo žydų priklausomybei nuo labdaros ir kūrėsi Palestinoje, kad galėtų dirbti žemę.

Pirmoji žydų migracijos banga – Pirmasis Aliyah. Aliyah yra hebraiškas žodis, reiškiantis kėlimasi, jis liečia ti

ik tuos žydus, kurie keliasi į Izreaelį.
1878 metais grupė žydų ortodoksų iš Jeruzalės nusipirko žemės ruožą Šarono slėnyje, kuris yra šešios mylios nuo Jafos. 26 šeimos pasistatė lūšneles ir pavadino savo žemdirbystės bendruomenę Petach Tikvah, išvertus iš žydų kalbos tai reiškia vilties vartus. Maliarija, alkis ir tvanai iš šalia esančios Jarkono upės paskatino pirmuosius pionierius atsisakyti savo idėjų, nutraukti kūrimasi ir grįžti į Jeruzalę. Po kelių metų atvykėliai iš Europos dar kartą pabandė įsikurti šiuose “vilties vartuose” ir jau 1888 metais jie pradėjo gauti finansinę paramą iš Barono Edmondo de Rotšildo, legendinio prancūzų – žydų filantropo, kuris buvo vienas iš pagrindinių geradarių, padėjusių įsikurti žydų žemės ūkio bendruomenei Palestinoje. Tarp 1882 ir 1903 metų 25 tūkstančiai žydų persikėlė į Palestiną. Priešingai nei pirmieji žydų pionieriai, kurie kėlėsi į Palestiną dėl socialinių priežasčių, žydų jemenitų banga plūstelėjo į Palestiną dėl grynai religinių priežasčių.
1897 Teodoras Herzlas (Sionizmo tėvas (1860-1904)) sušaukia pirmąjį Sionistų Kongresą Baselyje, Šveicarijoje. Įkurta Sionistų Organizacija. Pirmą kartą Herzlas susidūrė su anti-semitizmu (anti žydiškas judėjimas) besimokydamas universitete. Būtent anti-semitizmas suvaidino labai didelį vaidmenį dvidešimto amžiaus žydų istorijoje. Jis išleido dramą “Geto” (“The “Gettho”) 1894 metais, vildamasis, kad ji privers žmones pamąstyti apie žydus ir pagaliau rasti abipusiai naudingą spendimą tarp krikščionių ir žydų.
Herzlas teigė, jog anti-semitizmas yra pastovus ir nesikeičiantis faktorius. Jis ginčijosi, kad žydų pr
roblema yra ne individuali, o tarptautinė, tuo mes patys dabar galime įsitikinti. Sionizmo tėvas pasisakė, kad žydai nebus priimti pasaulyje, kol nenustos būti tautine anomalija. Jis sakė, kad žydai yra vieninga tauta ir jų sunki padėtis gali būti pakeista į teigiamą jėgą, įkūrus žydų valstybę. Jis matė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu mąstu.
Herzlas pasiūlė praktinę programą, pagal kurią turi būti sukurta organizacija, kuri priklausys jos akcininkams ir dirbs renkant kapitalą iš žydų visame pasaulyje. Ši organizacija, kai buvo įkurta, buvo pavadinta Sionistų Organizacija. Jis įsivaizdavo žydų valstybę modernią, Europietiško modelio, kurios gyventojai būtų apsišvietę. Ji turėjo būti neutrali ir siekianti taikos, deja, ši sionizmo tėvo svajonė neišsipildė.
Herzlo idėjos buvo sutinkamos su entuziazmu rytų Europoje, tačiau žydų lyderiai nebuvo tokie užsidegę. Vis dėlto buvo surengtas pirmąsis Sionistų kongresas Basle, Šveicarijoje, Rugpjūčio 29-31 1897 metų dienomis. Tai buvo pirmas tarptautinis žydų susirinkimas nacionaliniais ir pasaulietiniais tikslais. Delegatai priėmė Herzlo sugalvotą programą, žydų migracijos programą ir pasisakė, jog “Sionizmas ieško kelio kaip įkurti namus žydų žmonėms Palestinoje, apsaugotus viešaisiais įstaymais”. Šiame kongrese Sionistų Organizacija buvo įforminta kaip politinis žydų ginklas, o Herzlas išrinktas pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais jis įkūrė savaitinį žurnalą “Die Welt” (pasaulis) ir pradėjo imtis priemonių, kad gautų privilegijų žydų įsikūrimui Pa
alestinoje. Po pirmojo kongreso, judėjimas buvo sušaukiamas kasmet.
Herzlas matė poreikį padrąsinti pačius žydus, parodant jiems tikrą jų tikslą. Jis keliavo į Izraelio žemę ir Istambulą, kad susitiktų su Vokietijos kaizeriu Wilhelmu II ir Osmanų imperijos sultonu. Jo pastangos buvo bergždžios, tada jis susitiko su J.Čamberlenu, britų kolonijų sekretoriumi. Vienintelis konkretus dalykas, buvo pasiūlymas įsikurti žydams rytų Afrikoje, Ugandoje.
1903 metų Kišiniovo pogromas privertė Herzlą susimąstyti ir jis šeštajame sionistų kongrese pasiūlė Rusijos žydams keltis į britų Ugandą, tai būtų jiems buvęs laikinas prieglobstis. Kol Herzlas bandė įrodyti, kad ši programa nepakeis pagrindinio sionistų tikslo, žydų visuomenė Izraelio žemėje vos nesusiskaldė į dvi dalis. Ugandos programa buvo galutinai atmesta septintajame sionistų kongrese 1905 metais.
Herzlas mirė 1904 metais nuo plaučių uždegimo ir silpnos širdies, nusilpusios dėl persidirbimo sionizmo naudai. Tik po 50 metų sionizmas privedė prie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo.
1904-14 Antrasis kėlimasis, pagrinde iš Rusijos ir Lenkijos.
Po pirmosios migracijos sekė dar keturios. Antroji migracija įvyko dėl žydų persekiojimo Rusijoje. Apie 40 tūkstančių žydų atvyko į Palestiną per tą laikotarpį. Nors pirmosios bangos imigrantai kūrėsi žemės ūkyje, tik 5 tūkstančiai iš 25 gyveno kaimuose. Žydų įsikūrimas smarkiai sumažėjo per antrąją migraciją.
1909 Įkurtas pirmasis kibucas (žydų kolektyvas). Įkurtas pirmas modernus žydų miestas – Tel Avivas. 1914 Palestinoje iš viso gyveno 700 000 gyventojų. Iš jų 88% Arabų ir 12% žydų.
1917 Britų užsienio reikalų ministras Balforas pasižada pagalbėti žydams kuriant “Žydų nacionalinius namus Palestinoje”.
1917, per pirmąjį pasaulinį karą, Didžioji Britanija išleido Balforo deklaraciją, kuri išreiškė Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje. Britanija kovojo su Osmanų Imperija, dėl Palestinos valdymo. Britai tikėjosi, kad deklaracijos dėka žydų vadai ateis į pagalbą britų karinėms pajėgoms. Tuo pačiu metu, Britanija pažadėjo nepriklausomybę įvairioms arabų grupėms Viduriniuosiuose Rytuose, tikėdama, kad gaus jų pagalbos kovojant su Osmanų Imperija. Pažadai buvo migloti, bet arabų vadai manė, kad nepriklausomybę gaus ir Palestina.
Balforo Deklaracija buvo britų vyriausybės dokumentas, kuris sprendė žydų namų sukūrimą Palestinoje. Britų užsienio reikalų ministras Arturas Džeimsas Balforas (Arthur James Balfour) išleido ją 1917 metais. Šios deklaracijos esmė buvo skirtingai traktuojama arabų ir žydų, jie kėlė pretenzijas dėl Palestinos regiono. Dokumentas privedė prie aštrių ginčų, kurie davė pradžią didiesiems konfliktams tarp arabų ir Izraelio Artimuosiusoe Rytuose. Balforo deklaracijoje teigiama:
“Jos didenybė vyriausybė žiūri su palankumu į nacionalinių namų sukūrimą žydų žmonėms Palestinoje ir dės didžiausias savo pastangas, kad įgyvendintų šį siekį. Yra aiškiai suprantama, kad nieko nebus padaryta, kas galėtų padaryti žalą civiliams žmonėms ar religinėms teisėms ne žydiškoms bendruomenėms Palestinoje arba žydų teisėms ir jų politiniam statusui bet kurioje kitoje valstybėje.”
Britanija norėjo kontroliuoti Palestiną dėl jos netolimos padėties nuo Sueco kanalo, kuris veda į Viduržemio ir Raudonąją jūras.
Žydai, kurie padėjo Izraelio sukūrimui, tikėjo, kad Balforo deklaracija garantuos Britanijos pagalbą jų siekiams įgyvendinti. Bet didėjančio arabų nacionalizmo judėjimo lyderiai Palestinoje pareiškė, kad deklaracija leidžia žydams kurti namus tik jei arabai su tuo sutinka.
1919-23 Trečioji migracija, žmonės migravo daugiausia iš Rusijos.
1920 Įkurta žydų darbo federacija, gynybos organizacija, nacionalinė taryba vadovaujanti žydų reikalams.
1922 Britanija sutiko su Palestinos mandatu, paskelbtu Tautų Lygos.
1924 Technionas, pirmasis technologijos institutas įkurtas Haifoje.
1924-32 Ketvirtoji migracija, daugiausia iš Lenkijos.
1931 Įkurta Žydų pogrindinė organizacija.
1933-39 Penktoji migracija, pagrinde iš Vokietijos. Labai daug Europos žydų kėlėsi į Palestiną. 1930 metais, kad pabėgtų nuo nacistinio persekiojimo.
1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, žydų emigracija pastebimai išaugo. Keliaudami daugiausia iš centrinės Europos, šie žydai išsivežė daug kapitalo, o su juo ir išsilavinimą, patirtį pramonėje, mokslą, bankininkystę, mediciną, teisę ir tarptautinę komerciją. 1936 metais, žydų populiacija Palestinoje buvo arti 400 000.
1936-39 Anti-žydiškas maištas, kurstomas Arabų karininkų.
1939 Žydų imigracija žiauriai ribojama Britų baltųjų popierių.
1939-45 Holokaustas Europoje.
1944 Žydų brigada įteisinta kaip britų karinės pajėgos.
1947 Jungtinės Tautos pasiūlo įkurti arabų ir žydų valstybes.
1948 Britai atsitraukė iš Palestinos. Tuo pačiu metu, žydai seniau išrinktoje teritorijoje įkūrė Izraelį, nepaisydami arabų opozicijos. Arabų – Izraelio ginčas Palestinoje šį regioną pavertė pasaulio rūpesčių tašku.
1.2 Arabų ir žydų karai

Egiptas, Sueco kanalas, Palestina Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo D. Britanijos kolonijos. Tiek žydai, tiek arabai norėjo įkurti nacionalines valstybes. D. Britanija nenorėdama veltis dalybų kivirčais, šias teritorijas perdavė JTO žiniai. JTO 1947 m. žydams perdavė 56 % Palestinos teritorijos, likusią – palestiniečiams. Tiek vienai pusei, tiek kitai pusei atrodė, kad derybos yra niekam tikusios. Kiekviena pusė jautėsi gavusi per mažą teritorijos dalį ir problemą nusprendė išspręsti pačios ginklu. 1948 m. gegužės mėn. Žydai įkūrė Izraelio valstybę. Tais pačiais metais arabų valstybės – Egiptas, Libija, Irakas, Jordanas, Libanas paskelbė karą Izraeliui. Izraelis remiamas viso pasaulio žydų labai greitai užėmė net 76 % priešininkų teritorijos, palestiniečiai buvo išvaryti iš savo gyvenamų žemių. Palestiniečius priglaudė aplinkinių arabų šalys. Taip prasidėjo iki šiol nesibaigiantis Izraelio – arabų konfliktas. Iki šiol yra buvę stambūs šeši karai. Tarp abiejų pusių, 1964 m. palestiniečiai sukūrė Palestinos išsivadavimo organizaciją PIO. Nuo 1969 m. iki šiol jai vadovauja J. Arafatas. Palestiniečiai prieš Izraelį pradėjo partizaninį karą. Neginkluotas palestiniečių pasipriešinimas prieš Izraelį (pagrindinai mėtymas akmenimis) vadinamas “initifade”. Užsitęsusį konfliktą bandyta išspręsti aukščiausiu lygiu, derybų keliu. Tokie bandymai buvo 1979 m. Egipto prezidentas A. Sadatas pradėjo derybas su Izraeliu, bet jis buvo nužudytas egiptiečių kariškių. 1993 m. derybų keliu bandė išspręsti problemą I. Rabinas ir J. Arafatas. Jie sutarė PIO pripažįsta Izraelį, o Izraelis leidžia sukurti palestiniečių savivaldą Gazos sektoriuje ir Vakarų kranto teritorijoje. Situacija baigėsi panašiai, kaip ir 1979 m. – I. Rabinas buvo nužudytas žydų fanatikų. Problemos sprendimą sunkina, kad radikaliai nusiteikusios palestiniečių organizacijos “Hanas”, “Hezbollah”, “Amal” taip pat ir žydai radikalai ir neketina problemą spręsti derybų keliu. Taip iki šiol šis rajonas Artimuosiuose Rytuose tebėra kariaujanti žaizda Žemės rutulyje.

1.3 Politinė santvarka
Izraelis yra parlamentinė ir demokratinė respublika valdoma prezidento. Tačiau realiai prezidento, vaidmuo valdant valstybę nėra didelis. Valstybinės ir visuomeninės santvarkos pagrindus nustato atskiri konstituciniai aktai. Rinkimų teisę turi piliečiai sulaukia 18 metų. Prezidentas renkamas parlamento 5 metams. Įstatymų leidybos organas yra ą rūmų parlamentas Kensetas, susidedantis iš 120 deputatų, gyventojų renkamų 4 metams. Faktiškai visa valstybinė valdžia priklauso vyriausybei – ministrų kabinetui bei ministrų pirmininkui. Visi deputatai turi neliečiamumo statusą ir nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju kai jie atlieka savo, kaip parlamentarų, pareigas.
Vietinės valdžios organai yra miestų municipalinės tarybos ir kaimų apygardų tarybos, renkamos 4 metams. Teismų sistema susideda iš pasaulietinių ir religinių (rabinato ir šariato) teismų.
Nuo pačios Izraelio respublikos susikūrimo pradžios iki 1970 metų valdė viena – Darbo partija. Ji dominavo 29 metus, kol jos nenustūmė į opoziciją Likud partija, visad būdavusi antra. 1992 metais, per rinkimus, Darbo partija grįžo atgal į valdžią.

1.4 Literatūra
Izraelio literatūra kuriama ivrito, jidiš ir šiek tiek arabų kalba. Jai turi įtakos žydų literatūra sukurta kitose šalyse. Naująja žydų literatūrą ivrito kalba ėmėsi kurti XX a. pradžioje į Didžiąją Britaniją imigravę rašytojai. Ankstyvuoju laikotarpiu jų kūryboje buvo žymi gimtųjų šalių nacionalinių literatūrų įtaka. Pasaulinio pripažinimo susilaukė Š. Agono (1888 –1970) proza. Pažangūs rašytojai kovojo prieš ekstremizmą, klerikalizmą, už taiką ir tautų draugystę.
1.5 Architektūra ir dailė
Yra mezolito ir eneolito gyvenviečių liekanų, uolose iškirstų III-II tūkstantmečio prieš kristų vandens tunelių, gynybinių įrenginių, šventyklų griuvėsiu, neolito keraminių gyvulių statulėlių, tapybos keramikos fragmentų, dramblio kaulo statulėlių. Gausu Bizantijos laikų bazilikų, vienuolynų, šventyklų, sinagogų. Po arabų užkariavimo (VII a.) pradėta statyti medreses, mečetes. XI-XII a., valdant kryžiuočiams, pastatyta pilių, tvirtovių krikščionių kulto pastatų.
XIX –XX a. Pradžios Izraelio architektūrai būdinga įvairios kryptis ir stiliai. XX a. Pradėjo formuotis profesionali dailė. Tapybos, grafikos, skulptūros kūrinių, vaizduojančių daugiausia žydų istorijos, literatūros siužetus, sukūrė dailininkai Š. Giršenbergas (1865-1908), B. Šacas (1866-1932).

1.6 Muzika
Izraelio muzikos kultūra formuojasi nuo XIX a. Pabaigos, veikiama kaimyninių arabų tautų ir kai kurių Europos tautų (lenkų, rumunų, rusų) muzikos tradicijų. Klasikinė žydų muzika buvo itin vertinama visoje Europoje. Tai prasidėjo nuo 1930m., kuomet žydų muzikantai, įskaitant ir geriausius Europoje kompozitorius, vengdami nacizmo, persikėlė į Palestiną.

Klezmer – yra tradicinė Izraelio šokių muzika, gimusi Ritinės ir Centrinės Europos žydų bendruomenėse. Šis muzikos stilius paremtas smuiko skleidžiamais garsais, kurie nuo lėto, melancholiško pereina prie greito, netgi trankaus ritmo.
Taip pat Izraelyje yra gilios ir populiarios muzikos tradicijos. Šį žanrą geriausiai iliustruoja, praeito dešimtmečio pabaigoje Eurovizijos konkursą laimėjusi, Izraelio transkesuali vokalistė Diva.
1.7 Religija
Pagrindinė Izraelyje išpažįstama religija yra Judaizmas. Judaizmas – monoteistinė religija, išpažįstama beveik vien žydų. Judaizmo doktrina remiasi Biblija ir Talmudu. Pagrindiniai judaizmo principai yra tikėjimas vieną ir vienintelį Dievą Jahvę, pasaulio kūrėją ir visų žmonių tėvą, pomirtinį atlyginimą už gerus darbus ir bausmę už blogus, žydų laikymas Dievo išrinktąja tauta. Judaizmo etikos pagrindas yra 613 priesakų ir draudimų, suformuluotų Senajame Testamente ir Talmude ir reikalaujančių griežtai laikytis žydų gyvensenos taisyklių, ypač apipjaustymo, šabo, maitinimosi apribojimų, švenčių, pasninko. Judaizmo išpažinėjų skaičius laikomas artimu bendram žydų skaičiui (apie 12 mln.).
2. Šių dienų Izraelis

2.1 Lietuvos ryšiai su Izraeliu

DIPLOMATINIŲ SANTYKIŲ RAIDA IR ATSTOVAVIMAS

Izraelis pripažino Lietuvą 1991 m. rugsėjo 4 d. Diplomatiniai santykiai užmegzti 1992 m. sausio 8 d. Diplomatinis atstovavimas iš Lietuvos pusės: Pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Izraelyje 1996 m. gegužės 14 d. paskirtas Romas Jonas Misiūnas. Nuo 1995 m. vasario 2 d. R.J.Misiūnas Lietuvos ambasadai Izraelyje vadovavo kaip Laikinasis reikalų patikėtinis. 2002 m. sausio 2 d. LR ambasadoriumi Izraelyje paskirtas Alfonsas Eidintas.
Diplomatinis atstovavimas iš Izraelio pusės:
1992 m. lapkričio 16 d. Izraelio Laikinąja reikalų patikėtine paskirta Naomi BEN-AMI.
Pirmąja Izraelio ambasadore Lietuvai 1993 m. rugpjūčio 21 d. tapo Tova HERZL, rezidavusi Rygoje. 2000 m. lapkričio 30 d. Izraelio ambasadoriumi Lietuvai akredituotas Avraham BENJAMIN, reziduojantis Rygoje.
Atstovavimas garbės konsulų lygmenyje:
Boris SENIOR (Kfar Shmaryahu ir centriniame Izraelyje); Amos EIRAN (Haifoje ir Šiaurinėje Izraelio dalyje); Haim ARIEL (Eilate).
LIETUVOS ir IZRAELIO TEISINĖ BENDRADARBIAVIMO BAZĖ
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Izraelio Valstybės Vyriausybės sutartis dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos. Pasirašyta Jeruzalėje 1994 m. spalio 2 d. Įsigaliojo 1996 m. liepos 11 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Izraelio Valstybės Vyriausybės sutartis dėl vizų režimo panaikinimo abiejų valstybių piliečiams, turintiems diplomatinius ir tarnybinius pasus. Pasirašyta Jeruzalėje 1995 m. kovo 1 d. Įsigaliojo 1995 m. lapkričio 27 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Izraelio Valstybės Vyriausybės sutartis dėl bendradarbiavimo kultūros, švietimo ir mokslo srityse. Pasirašyta Jeruzalėje 1994 m. spalio 2 d. Įsigaliojo 1998 m. vasario 27 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Izraelio Valstybės Vyriausybės susitarimas dėl vizų režimo panaikinimo piliečio paso savininkams. Pasirašyta 2000 m. birželio 20 d. Jeruzalėje. Įsigaliojo 2001 m. gegužės 13 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Izraelio Valstybės Vyriausybės susitarimas dėl bendradarbiavimo telekomunikacijų, pašto ir informatikos srityse. Pasirašyta Vilniuje 1997 m. gegužės 16 d. Įsigaliojo 1997 m. gruodžio 20 d.

Sutartis tarp LR Archyvų Departamento ir Yad Vashem. Pasirašyta 1995 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje. Įsigaliojo tą pačią dieną.
OFICIALŪS RYŠIAI

Iš Lietuvos pusės:

1994 m. spalio 1-5 d. įvyko LR Ministro Pirmininko A.Šleževičiaus vadovaujamos delegacijos vizitas į Izraelį.

1996 m. vasario 28 – kovo 3 d. įvyko LR Prezidento A.Brazausko vadovaujamos delegacijos vizitas į Izraelį. Prezidento kalba Knesete, kurioje buvo įvertinti istoriniai įvykiai, prisiimta atsakomybė persekioti karo nusikaltėlius, laikoma persilaužimo momentu santykiuose su Izraeliu ir pasaulio žydų bendruomene.

2000 m. kovo 26-30 d. įvyko LR Seimo Pirmininko V.Landsbergio vadovaujamos delegacijos vizitas į Izraelį.

Iš Izraelio pusės:

1994 m. rugpjūčio 28-30 d. Lietuvoje lankėsi Izraelio Valstybės Kneseto pirmininkas Shevah Weyss.

1999 m. sausio 13-14 d. įvyko Izraelio Kneseto pirmininko Don Tichon vizitas į Lietuvą.

1999 m. gruodžio 22 d. lankėsi Izraelio Vidaus reikalų ministras Natan Sharansky.

2001 m. lapkričio 20 d. Lietuvoje lankėsi Izraelio Infrastruktūros ministras Avidgor Liberman. Šio vizito metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas ekonominių santykių plėtrai.
LIETUVOS IR IZRAELIO EKONOMINIS BENDRADARBIAVIMAS
Lietuvos eksportas į Izraelį 2001 m. sudarė 4,39 mln. JAV dolerių arba 0,12 %. bendrojo eksporto. Pagal eksporto apimtis Izraelis užėmė 33 vietą.

Lietuvos importas (pagal prekės kilmės šalį) iš Izraelio 2001 m. sudarė 5 mln. JAV dolerių arba 0,08 % bendrojo importo. Pagal importo apimtis Izraelis užėmė 55 vietą. Lyginant su 2000 m. importas sumažėjo 16,84 %.
Lietuvos-Izraelio prekybos apyvarta 2001 m. sudarė 9,34 mln. JAV dolerių arba 0,08 % bendrosios prekybos apyvartos. Lyginant su 2000 m., prekybos apyvarta sumažėjo 8,3 %.
Lietuvos-Izraelio prekybos balansas 2001 m. buvo neigiamas. Prekybos deficitas sudarė 664,6 tūkst. JAV dolerių.

Pagrindinės Lietuvos eksporto į Izraelį prekių grupės: mechaninių įrengimų dalys, durpės, metalo dirbiniai, elektros skaitikliai, maisto produktai.
Pagrindinės Lietuvos importo iš Izraelio prekių grupės: vilnos audiniai, telekomunikacinė įranga, informacinės technologijos, citrusiniai vaisiai.
Izraelio tiesioginės investicijos 2001 m. Lietuvoje buvo 6,03 mln. litų. Pagal tiesioginių investicijų apimtis Lietuvoje Izraelis buvo 32-oje vietoje. Lietuvoje įregistruota 100 įmonių, kuriose investuotas Izraelio kapitalas. Bendras šių įmonių įstatinis kapitalas yra 188,555 mln. litų, Izraelio kapitalo dalis šių įmonių bendrame įstatiniame kapitale siekė 9,943 mln. litų, arba 5,3 % įstatinio kapitalo.

2.2 Ekonomika
1948 metai įsikūrusios Izraelio respublikos ekonomika sparčiai augo, sąlygojama spartaus populiacijos augimo ir didelių užsienio investicijų. Buvo sparčiai statomi keliai, sausinamos pelkės, negyvenamos teritorijos tapo gyvenamomis, nedirbama žemė tapo dirbama. Taip pat buvo sukurta gausi, gerai ginkluota bei gerai apmokyta armija. Tačiau neviskas ėjosi taip puikiai. Didžiulės karinės išlaidos ir morališkai pasenęs privačios pramonės varžymas sukėlė nesustabdoma infliaciją, kuri 1985 metais pasiekė apie 500%.
Pasikeitė Izraelio valiuta siekiant kontroliuoti valiutos nuvertėjimą. Po biudžeto ir subsidijų maistui apkarpymo buvo pasiektas kainų, mokesčių bei atlyginimų stabilumas. Infliacija sumažėjo iki 20%. Dabar ji yra apie nuo 4 iki 4,5 % kasmet.
Per pastaruosius du dešimtmečius Izraelis nuo žemės ūkio perėjo prie postindustrinės ekonomikos, koncentruodamasis ties chemijos, plastmasės, elektroninių prietaisų, kompiuterių bei karinės pramonės. Dabar ši šalis yra lyderė kompiuterizuotos spausdinimo technikos gamyboje, bei genetiškai kryžminant augalus bei gyvulius. Taip pat Izraelis yra deimantų šlifavimo pasaulinis centras.

1950-
-1965 1966-
-1967 1968-
-1972 1973-
-1977 1978-
-1984 1985-
-1989 1990-
-1996 1997-1998
BVP 5.5 -1.2 8.6 0.8 1.2
2.1

2.4 -0.2
Prekių ir paslaugų eksportas 19.7 9.4

16.0 7.7 4.5 5.6 7.5 6.8
Prekių ir paslaugų importas 8.4 4.4 14.5 6.0 3.7 3.6
10.8 2.4
Produktų kainų didėjimas 12.8 4.4 9.1 33.9 133 60.8 13.3 8.0
Lentelė Nr.1 “Izraelio ekonominiai rodikliai išreikšti procentais”
Tačiau šiomis dienomis Izraelio ekonomika, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Žinomas Izraelio ekonomikos žinovas ir analitikas Aleksandras Etermanas teigia, kad pragyvenimo lygis Izraelyje krito. Žmonės gyvena žymiai blogiau, nei prieš metus ar trejetą metų. Per 2002-uosius metus Izraelyje užsidarė (bankrutavo) apie 45 tūkst. stambių, vidutinių ir smulkių firmų. Eksperto teigimu, jau daug metų iš eilės Izraelis išleidžia žymiai daugiau, nei uždirba. O įlindęs į milijardines skolas, ir toliau gyvena “ne pagal kišenę”. Šiandieninė Izraelio ekonominė politika – tai klastingas, negarbingas manipuliavimas skolomis. Vieniems atiduoda, iš kitų dar daugiau pasiskolina, tretiems žada gražinti tik procentus. Žodžiu, pasiskolinę dar daugiau pinigų, naujomis skolomis padengia dalį senų skolų. Sakykim, Izraelio banko generalinis direktorius Davidas Kliainas, duodamas interviu laikraščiui “Haaretc”, tvirtina: jeigu Izraelyje kalbama apie 3,9 proc. biudžeto deficitą, žinok, jog tikrasis deficitas siekia 7,9 proc. Taigi Izraelis nesibodi klastoti oficialios statistikos.
Eksperto Aleksandro Etermano paskaičiavimais, oficialioji Izraelio skola sudaro 103 proc. BVP. Tačiau jeigu Izraelio skola būtų skaičiuojama taip, kaip jos skaičiuojamos Norvegijoje ar Prancūzijoje, Izraelio skola išaugtų iki 225 prc. BVP. Be to, per paskutiniuosius 25-erius metus Izraelis iš JAV gavo negrąžinamą 140 milijardų dolerių paskolą. Tai itin milžiniška suma tokiai mažytei valstybei kaip Izraelis. Bet pagyvinti ekonomikos Izraeliui niekaip nepavyksta.
Kodėl? A.Etermano įsitikinimu, kalta visų pirma dviguba statistika. Izraelio valstybė gyvuoja jau 54 metus, ir 54 metus jos ekonomika – deficitinė visose be išimties sferose. Padėtį blogina ir žydai – ortodoksai, kurie niekur nedirba, neatneša valstybei jokios finansinės naudos, bet valstybei juos reikia išlaikyti. Ortodoksai neketina ir toliau dirbti, tačiau reikalauja vis naujų ir naujų dotacijų. Tas pats – ir arabiškoje Izraelio dalyje. Ten irgi daug bedarbių, kurie tyčia neieško darbo, tyčia nenori dirbti arba užsiimti bent jau privačiu verslu. Jiems priimtinas toks gyvenimo būdas – gyvenimas iš valstybės teikiamų bedarbio pašalpų. Taigi valstybė, užuot privertusi susiveržti diržus, tokius dykaduonius priversta išlaikyti, skirti jiems bedarbio pašalpas. Liūdniausia, kad tokių dykaduonių kasdien daugėja. Beje, dirbanti šeima augina vidutiniškai tik du vaikus, o nedirbančiose Izraelio šeimose – maždaug aštuoni vaikai. Juos irgi maitinti tenka valstybei. Jeigu prieš 20 metų žydų – ortodoksų mokyklose mokėsi tik 7 proc. vaikų, tai dabar jau – 22 proc. Civilizuotose valstybėse dirba apie 84 proc. darbingojo amžiaus vyrų, Izraelyje – tik 69 proc. Palyginimui galima šitaip pasakyti: Izraelį šiandien slegia 110 milijardų dolerių skola (oficialiais paskaičiavimais). O Argentina, šešis kartus didesnė už mažytį Izraelį, bankrutavo, turėdama 140 milijardų dolerių skolų. Tai reiškia, kad ir Izraelis, jeigu neįvyks stebuklas, gali artimiausiomis dienomis pasiskelbti esąs nemokus, nepajėgus pats save išlaikyti.
Beje, minėtas ekonomikos žinovas mano, kad dėl sunkios ekonominės padėties palestiniečių savižudžiai beveik niekuo dėti. Taip, Izraeliui kova su palestiniečiais kaštavo apie 20 milijardų dolerių. Bet tai – lašas jūroje, lyginant su tomis sumomis, kurios ištirpsta išlaikant milijonus bedarbių ir dykaduonių. Ekonomikai atsigauti trukdo ir JAV veiksmai prieš Iraką, nuolat augančios benzino kainos.

2.3 Švietimas
Izraelyje švietimo sistemą sudaro šios institucijos: Vaikų darželiai: savivaldybių ir privatūs, privalomi vaikams sulaukus penkių metų, o vaikams, nuo dviejų iki keturių metų amžiaus, neprivalomi.
Vėliau seka pradinis išsilavinimas. I jį įeina pradinė ir speciali mokykla. Pradinė mokykla yra oficiali ir privaloma. Pradinės mokyklos yra dviejų tipų: šešerių ir aštuonerių metų. Sekantis slenkstis yra virš pradinis išsilavinimas, į kurį įeina pereinamosios ir trijų metų mokyklos (X-XII klasės) ir vidurinės mokyklos (IX-XII klasės).

Vidurinės mokyklos siūlo keletą išsilavinimo tipų: paprasta vidurinį, žemės ūkio, technologinį ir profesinį. Virš vidurinis išsilavinimas (auksštesnysis) . Šiam išsilavinimo laipsniui priklauso institucijos suteikiančios ne universitetinius, virš vidurinius sertifikatus.
Aukštasis išsilavinimas. Universitetai: Hebrew Universitetas, Telavivo Technikos Universitetas (Technion, Tel Aviv University), Bar-Ilan Universitetas (Bar-Ilan University), Haifos Universitetas (Haifa University), Nagevo Ben Guriono Universitetas (Ben Gurion University of Nagev), Veizmano mokslo institutas (the Weizmann Institute of Science).
Universitetiniai koledžai. 2002/03 metais Izraelyje buvo 22. Čia buvo galima gauti pirmo laipsnio išsilavinimą, bei šešiuose iš jų, ir antro laipsnio.
Mokytojų lavinimo koledžai. 2002/03 metais Izraelyje jų buvo 23. Čia buvo galima gauti pirmo laipsnio bei mokytųjų specialybės išsilavinimą.
2.4 Izraelio armija
Kaip žinome Izraelis yra nepaprasta šalis, ir per amžius gyvena kovodama už savo laisvę, gyvybę bei žemes. Nieko keista, kad tai karina respublika turinti tikrai galinga armiją. Pasak Algimanto Čekuolio tai “armija kaip armija, iki dantų ginkluota amerikietiškais ginklais, patyrusi, agresyvi. Agresyvumą nesunku paaiškinti – šeši milijonai Izraelio gyventojų susitelkę siaurame žemės ruože, kurį supa arabų jūra – 280 milijonų musulmonų. Visa tai – teisybė. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.”
Izraelio armija hebraiškai vadinasi Tsahal, kurios jėga – neproporcingai didžiulė. Jeigu Artimieji Rytai – šachmatų lenta, tai ši armija – karalienė. Pirmiausia, tai skaitlinga kariuomenė, turinti 12 nuolat esančių parengties būklėje divizijų su 120 tūkst. gerai apmokytų ir puikiai ginkluotų karių. Dar aviacija, dar laivynas. Bet pagrindinė Izraelio kariaunos jėga – rezervistai. Kartą per metus vieną mėnesį jie tarnauja kareivinėse, mokosi naujos taktikos bei naudoti naujus ginklus, dalyvauja tikrose karinėse operacijose. Izraelyje sakoma, kad kiekvienas pilietis yra karys, tik turintis per metus 11 mėnesių atostogų. Iš tiesų atostogos – trumpesnės. Rezervistai dažnai šaukiami į tikrąją tarnybą, ir niekas nuo jos nesislapsto, nors nėra jokių šaukimo lapelių. Pranešama per televiziją, radiją arba užkoduotais būdais, ir pašauktasis iš karto skuba į savo dalinį, žino, kur guli jo batai, šalmas, uniforma, kur stovi jo tankas ar automatas. Kai neseniai ir vėl Izraelyje buvo paskelbta dalinė mobilizacija operacijai “Gynybos siena”, iš 30 tūkst. pašauktų rezervistų į dalinius prisistatė beveik visi. Trūko tik trisdešimties žmonių – jie sirgo. Patriotizmas, savo tautos interesų supratimas – labai didelė izraelitų jėga. Jie puikiai žino, kad jeigu patys nestos kautis, tai niekas už juos nei norės, nei suspės atvykti į kautynes, ir tada Izraelį užlies arabų vandenynas.
Bet egzistuoja ir kita, praktiškoji, entuziazmo tarnauti Tsahale priežastis. Žydai labai praktiški.. Tas, kuris netarnavo armijoje, savo kailiu pajus, kai ieškos darbo. Ir atvirkščiai – tas, kuris gerai tarnauja, gali tikėtis, jog kariuomenė apmokės net jo studijas universitete. Todėl dauguma žydų, atvykstančių į Izraelį iš Rytų Europos, tarp jų ir iš Lietuvos ar Rusijos, pirmiausia taiko pakliūti į kariuomenę. Rezervistai treniruojami nuolatos, negailint nei jų prakaito, nei laiko, nei išlaidų. Sakykim, pilotas. Jis gali dirbti bet kokį darbą. Gali būti dažytoju, ministru ar fermeriu. Bet kartą per savaitę nustatytą dieną lėktuvai juos atskraidina į karinę bazę. Penkias ar šešias valandas jie intensyviai skraido, atlikdami kovos veiksmų pratimus, paskui laiko egzaminus, o vakare vėl lėktuvu parskraidinami namo. Tokiu būdu Izraelio pilotai rezervistai priskraido daugiau valandų per savaitę negu kitose armijose per mėnesį ar du. Izraelio armijos rezervistai gali išvažiuoti į užsienį, ten studijuoti ar dirbti, gali ten vesti, turėti namus ir vaikus, gali priimti kitos šalies pilietybę, bet jeigu lieka ir Izraelio piliečiu, lieka armijos rezerve.
Pasakojo man apie vieną atvejį. Londonas, juvelyrinė parduotuvė. Per radiją pranešė, kad Sirija užpuolė Izraelį (tai buvo prieš keliolika metų). Parduotuvės savininkas tuo metu taikė žiedus klientei. Jis pašaukė kitą bendradarbį, ne žydą, perdavė jam žiedus ir klientę, pats išėjo į gatvę, pasigavo taksi ir, net neužsukęs namo, nuvažiavo į oro uostą. Ten jau laukė Izraelio kompanijos El AL lėktuvas. Dar po kelių valandų tas londonietis jau sėdėjo savo šturmo bombonešyje. Sirija pradėjo pulti 14 valandą, pirmus smūgius atlaikė reguliarioji armija, bet jau vidurnaktį visi rezervistai buvo kovos linijose ir kovėsi už Izraelį.
Karo tarnyba Izraelyje privaloma ir vyrams, ir moterims. Tačiau pareigos kiek skiriasi. Vyrai tarnauja kovos junginiuose, moterys – pagalbiniuose. Bet joms nedaroma jokių lengvatų. Jeigu mergina, būdama šauktinė ir dėvėdama uniformą tampa nėščia, jai gali tekt atsakyti už “kariuomenės nuosavybės sugadinimą”. Taip, Izraelio karys – tai valstybės nuosavybė, ir joks jo darbo sutrukdymas, net iš meilės, nebus lengvai dovanotas.
Jeigu Izraelio karys pakliūva į priešo nelaisvę, jis neprivalo saugoti karinių paslapčių. Jam leista viską išpasakoti, kas kur stovi, kokia ginkluotė ir panašiai. Žydų generolų nuomone, paprasčiau pasiųsti į kitą vietą diviziją, negu prarasti kareivį. Izraelyje nėra nežinomų kareivių. Žuvo karys, jo vardą sužinos, net jeigu kūną sviedinys ar mina ištaškė į gabaliukus. Visi žuvusieji už Izraelį palaidoti vienose karo kapinėse.
Kaip teigia A. Čekuolis nėra abejonės, kad Izraelis turi savo atominę bombą. Žinoma, ir kur ji saugomos. 1981-aisiais Izraelis staigiais, stipriais smūgiais subombardavo ir visiškai sugriovė branduolinį Irako reaktorių. Jeigu to nebūtų padaryta, Irakas be jokios abejonės jau seniai turėtų atominę bombą, kaip jas turi Indija ir Pakistanas. Vakarai nebūtų drįsę vaduoti Kuveito 1991-aisiais, o Sadamas Huseinas per tuos 11 metų jau būtų tapęs visos Arabijos valdovu.
Izraelio armija ginkluota amerikietiškais ginklais. Iš esmės šią kariuomenę išlaiko JAV. Tik kai kuriuos ginklus Izraelis gamina pats. Garsus jų gamybos pistoletas “Uzi”, jų raketos, tankai, o ypač jų išrasti nepilotuojami žvalgybos lėktuviukai “Drone”.. Numušti tokį mažytį skraidantį objektą beveik neįmanoma, o jeigu ir numuš, menka bėda. Pati Amerika nusipirko jų, sėkmingai panaudojo Afganistane.

Teigiama kad, izraelio žvalgybai turbūt nėra lygių pasaulyje. Užtenka laikraščius įdėmiai paskaityti. Posėdžiauja teroristinės palestiniečių organizacijos “Hamas” vadovybė. Skrenda žydų karo lėktuvas, numeta toną sprogmenų ir visus posėdžiautojus ištaško į gabalus. Kad bomba pataikė tiksliai, dabar nieko nestebina. Stebina tai, kad Izraelis žinojo, kur ir kada posėdžiauja “Hamas”. O arabų kariuomenių štabuose Izraelio šnipų, susidaro įspūdis, kiek ir žirnelių mišrainėje. Mat Izraelis visada žino, kada bus užpultas, iš kur, kokia kryptimi, kokiomis pajėgomis. Izraelis su arabais kariavo jau gal 8 kartus, bet nė karto nebuvo nugalėtas. Kalbu apie visa tai – be jokio pasigerėjimo. Labai militarizuota, sukarinta valstybė ir tauta. Neturėdami tobulos organizacijos ir modernių ginklų, palestiniečiai atsako taip, kaip sugeba – užsiminavusiais savižudžiais. Žydų – palestiniečių kovoje viena prieš kitą stovi ne dvi armijos, o dvi tautos.

2.5 Įtakingiausi pasaulio žydai
Alanas Grinspanas (Alan Greenspan). Jis – žydas ir vadovauja JAV rezerviniam fondui. Jam šiandien 74 metai. 2002 metais per pirmą pusmetį JAV užsidarė net 653 tūkst. vidutinio dydžio kompanijų. Tačiau žydas A.Grinspanas optimistas. Jis teigia, kad po kelių dekadų JAV ekonomika atsigaus.
Rūt Beider Ginzburg (Ruth Bader Ginsburg). Ji teisėja ir darbuojasi JAV Aukščiausiajame teisme.

Geraldas Levinas (Gerald Levin). Jis užimą antrą vietą pagal svarbumą kompanijoje AOL Time Warner, būtent jis kontroliuoja televizijos laidas, knygų leidybą ir internetą. Jo rankose – didžioji dalis JAV pramonės.
Senatorius Žozefas Libermanas (Senator Joseph Lieberman). Jis iš Konektikuto valstijos. Jis labai nepatenkintas Holivudo veikla, nes yra ypatingai religingas.

Stivenas Spilbergas (Steven Spielberg). Tai įtakingas Holivudo režisierius, jo animaciniai ir moksliniai filmai (“Juros periodo parkas”) atnešė milijoninį pelną. Jis kūrė ir filmą apie Holokaustą – “Šindlerio sąrašas”.
Džuli Vainer (Julie Wiener). Žydų telegrafo agentūros viena iš vedančiųjų žurnalisčių. Būtent ji duoda toną, ką ir kaip rašyti apie JAV žydų problemas.

Ari Fleišeras (Ari Fleischer). Kai JAV valdė Bilas Klintonas, šis žydas Baltuosiuose rūmuose dirbo spaudos sekretoriumi – visuomenei perduodavo JAV prezidento požiūrį į svarbiausius pasaulio įvykius. Pasitraukus B.Klintonui, šis žydas tapo reikalingas ir prezidentui Dž.V.Bušui. Jis teigia, kad žydų religija moko žmones atsakomybės, moko rūpintis į save panašiais.

Maiklas Blumbergas (Michael Bloomberg). Šis žydas sukūrė finansinę – informacinę kompaniją, kuriai davė savo vardą. Ši kompanija padeda JAV specialiosioms tarnyboms kovoti su kompiuterių hakeriais. Šis 59 metų žydas – vienas turtingiausių pasaulio žmonių. Jo turtai – tai 4 milijardai JAV dolerių. Neseniai jis Džono Hopkinso universitetui išskyrė 100 milijonų dolerių.

Rabinas Hermanas Njubergeras (Rabbi Herman Neuberger). Daugiau kaip 50 metų šis žydas eina vykdomojo direktoriaus pareigas žydų rabinų koledže Ner Baltimorės mieste. Jis – žydų ortodoksų lyderis.
Stivas Ballmeras (Steve Ballmer). Jis dirbo vykdomuoju direktoriumi Bilo Geitso kompanijoje “Maikrosoft”. Šis žydas kuria milžiniškas kompiuterių programas. Balmer turtingiausių pasaulio žmonių sąraše užima 13-ąją vietą. Jo asmeninės santaupos skaičiuojamos 16,6 milijardais dolerių.
Rabinai Nossonas Šermanas ir Meiras Zlotovičius (Rabbis Nosson Scherman and Meir Zlotowitz). 1976 metais jie išleido knygą “Books of Esther”. Dabar, praėjus 25 metams, jie vadovauja vienam įtakingiausių žydų leidybos namų pasaulyje – Artscroll Publications.

Bredas Turelas (Brad Turell). Jis valdo dešimtis įtakingų JAV televizijos kanalų ir programų.

Rebecinas Miriamas Feldman (Rebbetzin Miriam Feldman). Ši žydė – įtakingo žydų rabino Beito Džakobo žmona. Pagrindinė jos veikla – žydiškų mergaičių mokyklų steigimas JAV pietuose.

Mortimeras Cukermanas (Mortimer Zuckerman). Vadovauja vienai iš įtakingų JAV žydų bendruomenių. Jis valdo kelis įtakingus JAV leidinius, jį rėmė Izraelio premjerai Echudas Barakas ir Benjaminas Netanjachu.
Abrachamas Foksmanas (Abraham Foxman). Jis pagrindinis JAV žydas, kuris vadovauja kovai su antisemitizmu.
Rabinas Bendžaminas Blečas (Rabbi Benjamin Blech). Mokslininkas, rašytojas, sinagogos Niujorke vadovas, judaizmo tyrinėtojas.
Rabinas Šmuel Boteaxas (Rabbi Shmuley Boteach). Vienas įtakingiausių JAV rabinų. Jis draugauja ir su Maiklu Džeksonu, yra pakliuvęs į keletą garsių skandalų, tačiau vis tiek išlieka gerbiamas ir įtakingas.
Daktarė Laura Šlezinger (Laura Schlessinger). Ji turi asmeninę radijo stotį, kuri propaguoja žydiškas tradicijas ir gyvenimo būdą.
Džonas Stiuartas (Jon Stewart). 38 metų komedijų kūrėjas uždirba 1,5 milijono dolerių už juokingas vakarinių žinių improvizacijas.
Klarkas Hovardas (Clark Howard). Vadovauja populiariems radijo šou renginiams.

Robertas Veksleras (Robert Wexler). Floridos valstijos įstatymų leidėjas. Finansuoja pačias neturtingiausias JAV specialiųjų tarnybų laboratorijas Pietų Floridoje.
Džei Šotensteinas (Jay Schottenstein). Filantropas. Finansuoja viską, kas susiję su žydiškumu.

S.Devidas Frimanas (S.David Freeman). Inžinierius, vadovauja Los Andželo municipaliniam departamentui elektroenergetikos srityje.
Danielius Goldinas (Daniel Goldin). Vadovauja NASA nuo 1992 metų. Ypač šio žydo autoritetas pakilo, kai į kosmosą ėmė skraidyti milijonieriai.
Rabinas Avi Šafranas (Rabbi Avi Shafran). Vienas iš žydų ortodoksų, gyvenančių JAV, lyderių.

Kelvin Kliain (Calvin Klein). Pasaulyje garsus dizaineris, daugelio modelių namų savininkas.

Rabinas Efraimas Buchvaldas (Rabbi Ephraim Buchwald). Jo veikla turėjo milžiniškos įtakos žydams, užmiršusiems arba primiršusiems savo tradicijas. Šis žydas grįžti prie savo žydiškų šaknų paskatino tūkstančius žydų.
Rabinas Davidas Elensonas (Rabbi David Ellenson). Kunigas, istorikas, vadovauja žydų religijos institutui Los Andžele.
Maiklas Ovicas (Michael Ovitz). Vienas talentingiausių agentų, savo kompanijai verbuoja pačius žinomiausius aktorius.
Edvinas Blekas (Edwin Black). Išgarsėjo parašęs knygą, kaip viena iš stambiausių pasaulyje kompiuterių firmų tapo profašistine.
Neilas Talcheimas (Neil Thalheim). 2000 metais kartu su žmona įkūrė Žydų solidarumo fondą. Šis fondas padeda tiems žydams, kurie nukentėjo nuo palestiniečių ir kitų musulmonų teroro.

Džordžas Chanusas (Georg Hanus). Čikagos biznierius.
Aronas Sorkinas (Aaron Sorkin). Dirba televizijoje, jo pramoginės laidos sutraukia milijonus žiūrovų. Propaguoja žydiškas tradicijas.
Rabinas Martinas Veineris (Rabbi Martin Weiner). San Francisko rabinas.

Melas Bruksas (Mel Brooks). Savo pramoginėse laidose tyčiojasi iš nacizmo.

Evanas ir Džaronas Louenstainai (Evan and Jaron Lowenstein). Broliai dvyniai. Dainininkai. Labai populiarūs. Propaguoja žydiškas tradicijas. Jiems tik 27 metai, tačiau jie turi didelę įtaką žydų jaunimui. Jie nesigėdija esą žydai, savo žydiškumą visur ir visada pabrėžia, akcentuoja.

Leonas Vaizeltaieris (Leon Wieseltier). Garsios knygos “Kaddish” autorius. Ryškus žydų inteligentijos atstovas.
Rabinas Markas Šneieris (Rabbi Marc Schneier). Garsių knygų, kuriose nagrinėja žydų ir juodaodžių, žydų ir baltaodžių santykius, autorius.
Tamiras Gudmanas (Tamir Goodman). Garsus mokslinių straipsnių apie žydų tradicijas ir tradicijų įtaką žydų sportininkams autorius.
Džošua Chameras (Joshua Hammer). Žurnalistas, 2001 metais daug rašęs apie Izraelio problemas leidinyje “Newsweek”. Buvo palestiniečių pagrobtas.
Šaronas Cūras (Sharon Tzur). Jis yra Media Watch International direktorius. Rūpinasi tuo, kad būtų objektyviai nušviestas žydų – palestiniečių konfliktas. Sugebėjo sukompromituoti ir nutildyti kai kuriuos leidinius bei televizijos programas, palaikančias palestiniečius.

Iita Chalberstam (Yitta Halberstam). Ji leidžia labai populiarias knygas, kurių bendras pavadinimas “Mažieji stebuklai”.
Ričardas Alenas (Richard Allen). Garsus muilo operų kūrėjas. Muilo operose aukštinamos žydiškos tradicijos.
Lavi Grinspanas (Lavi Greenspan). Jis buvo apakęs, teturėdamas vos 26 metus. Tačiau būdamas aklas jis sugebėjo baigti universitetą ir tapti rabinu.
Nene Buš-Višniak (Nene Busch-Vishniac). Vadovauja inžinierių mokyklai prie Džono Hopkinso universiteto.
Ričardas Meieris (Richard Meier). Žymus dabartinis architektas.
Šlomas Resleris (Shlomo Ressler). Biblijos tyrinėtojas, savo asmeniniame internetiniame puslapyje weeklydvar.com reklamuoja toras.

Išvados
 Egiptas, Sueco kanalas, Palestina Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo D. Britanijos kolonijos. Tiek žydai, tiek arabai norėjo įkurti nacionalines valstybes. D. Britanija nenorėdama veltis dalybų kivirčais, šias teritorijas perdavė JTO žiniai. JTO 1947 m. žydams perdavė 56 % Palestinos teritorijos, likusią – palestiniečiams.
 1948 metų liepos mėnesį įkurta Izraelio respublika.
 Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol.
 Izraelis yra parlamentinė ir demokratinė respublika valdoma prezidento. Tačiau realiai prezidento, vaidmuo valdant valstybę nėra didelis. Faktiškai visa valstybinė valdžia priklauso vyriausybei – ministrų kabinetui bei ministrų pirmininkui.
 Pagrindinė Izraelyje išpažįstama religija yra Judaizmas.
 Izraelis pripažino Lietuvą 1991 m. rugsėjo 4 d. Diplomatiniai santykiai užmegzti 1992 m. sausio 8 d.
 1948 metai įsikūrusios Izraelio respublikos ekonomika sparčiai augo, sąlygojama spartaus populiacijos augimo ir didelių užsienio investicijų. Tačiau neviskas ėjosi taip puikiai. Didžiulės karinės išlaidos ir morališkai pasenęs privačios pramonės varžymas sukėlė nesustabdoma infliaciją, kuri 1985 metais pasiekė apie 500%.
 Dabar ši šalis yra lyderė kompiuterizuotos spausdinimo technikos gamyboje, bei genetiškai kryžminant augalus bei gyvulius. Taip pat Izraelis yra deimantų šlifavimo pasaulinis centras.

Literatūros sąrašas
1. Hellander P., Humprheys A., Tilbury N.:Israel & the Palestinian Teritories, 1998.
2. Lingė p: Europos ir Azijos šalys, 1996
3. Avineris Š.:Izraelio prigimtis//Pasaulis – 1991 sausis, – Nr 1, – P. 46-47.
4. Lietuvių enciklopedija Nr V,- P. 212-217. 1954.
5. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija Nr IV, – P.604-607. 1978.
6. http://www.cbs.gov.il/engindex.htm
7. http://www.slaptai.lt/Tekstai/Valstybes/Izraelis/Iz_bankrotas.htm
8. http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2653
9. http://www.slaptai.lt/Tekstai/Valstybes/Izraelis/50.htm
10. http://www.slaptai.lt/Tekstai/Valstybes/Izraelis/armija.htm
11. http://www.urm.lt/data/5/LF759236_izra.htm

Leave a Comment