Po Antrojo pasaulinio karo arabai, ir žydai reikalavo, kad anglai pasitrauktų iš Palestinos. Arabai ir žydai Palestinoje siekė sukurti savo nepriklausomas valstybes.
Pirmasis arabų ir Izraelio konfliktas
1947m. lapkričio mėn. JTO Generalinė Asamblėja balsų dauguma patvirtino rezoliuciją (kolegialus organo trumpai formuluota išvada svarstytuklausimu) dėl Palestinos. Ji numatė sukurti atskiras žydū ir arabū valstybas. Žydamas atiteko 56% Palestinos teritorijos. Jeruzalei turėjo būti suteiktas specialus tarptautinis statusas. Arabai labai priešiškai sutiko žinią apie Izraelio valstybės istorinėje žydų tėvynėje atkūrimą. Jie buvo įsitikinę, kad tai jų žemės, ir paskelbė kovą prieš žydų pastangas sukurti valstybę. Dar iki britų pasitraukimo kilo žiaurūs, kruvini konfliktai, 1948m. ką tik įkurtą Izraelio valstybę užpuolė gretimų arabų šalių – Egipto, Sirijos, Libano ir Jordanijos armijos. Izraelis ne tik atrėmė puolimą, bet ir 6,7 tūkst. km2 praplėtė savo teritoriją. Iš Izraelio užimtų žemių pasitraukė beveik milijonas palestiniečių, kurie įsikūrė pabėgelių stovyklose gretimose arabų šalyse. Jie tikėjosi greitai sugrįžti į tėvynę. Tuo tarpu Izraelis sparčiai vystėsi. Į jį vyko žydai iš viso pasaulio, buvo investuojama daug lėšų, sparčiai augo pramonės ir žemės ūkio gamyba, stiprėjo armija.
Antrasis arabų ir Izraelio konfliktas
Didžiausią karinę grėsmę Izraeliui kėlė viena stipriausių regiono valstybių – Egiptas. Todėl Izraelissiekė sumažinti šios šalies karinę galią. Tokia proga pasitaikė 1956m.. kai Egiptas nacionalizavo Sueco kanalą, priklausiusį Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai. Izraelis užpuolė Egiptą. Norėdamo atgauti savo teises, Didžioji Britanija ir Prancūzija prisidėjo prie agresijos, motyvuodamos laivybai Sueco kanale iškilusia grėsme. Pasaulyje kilo visuomenės pasipiktinimas ir protestai, todėl karas buvo greitai nutrauktas. Bet konfliktas ir palestiniečių pabėgėių problema išliko.
Konfliktas aštrėjo ir užsitęsė. Prie to netiesiogiai prisidėjo supervalstybės, siekusios šiame regione sustiprinti savo įtaką. SSRS rėmė arabų šalis, o JAV – Izraelį.
Karibų krizė
Karibų krizė – vienas pavojingiausių šalojo karo epizodų, kada iškilo tiesioginė JAV ir SSRS karo grėsmė.
1959m., po kelerius metus trukusios partizaninės kovos, Kuboje į valdžią atėjo revoliucinė Fielio Kastro Vyriausybė.
Krizė kilo 1962m. spalio mėn., kai JAV žvalgyba sužinojo, jog Kuboje, prie pat Floridos, SSRS kariniai specialistai įrengė raketų paleidimo aikšreles ir sumontavo vidutinio nuotolio raketas su branduoliniais užtaisais. Jas saugojo apie 40 tūks. Sovietų karių. Tai kėlė tiesioginę grėsmę Jav saugumui. Amerikiečiai sunerimo, o kariuomenės vadovybė siūlė atakuoti Kubą ir Sovietų bazes. JAV prezidentas Dž. Kenedis, bijodamas karo, atsisakė minties pulti ir sunaikinti raketas, bet įsakė karo laivams blokuoti salą ir nepraleisti Sovietų laivū su naujomis raketomis. SSRS vadovui N. Chruščiovui reikėjo rinktis: atakuoti JAV laivus, t.y. pradėti karą, ar nusileisti JAV reikalavimams. Nugalėjo sveikas protas. 1962m. lapkričio mės. Abi supervalstybės susitarė, kad SSRS išsigabens raketas, o Jav nepuls Kubos.
Trečiasis arabų ir Izraelio konfliktas
1967m. vėl išaugo įtampa tarp Izraelio ir kariškai stipriausių jo kaimynų Sirijos bei Egipto. Kilo naujo karo grėsmė. Egiptas blokavo Raudonosios jūros uostus ir taip trukdė Izraeliui apsirūpinti nafta. 1967m. birželio 5d. pirmasisi smogė Izraelis. Didžiulė Egipto kariuomenė buvo sutriuškinta pes keletą dienų, neparodžiusi didesnio pasipriešinimo. Aviecija sunaikinta aerouostuose. Pralaimėjimą taip pat patyrė Sirija ir Jordanija. JTO Saugumo Tarybai reikalaujant birželio 10d. Izraelis nutraukė puolimą. Per šį trumpą karą Izraelis sunaikino pagrindinių savo priešininkų karinę galią bei okupavo naujas teritorijas: Sinajaus pusiasalį, vakarinę Jordanijos dalį ir Sirijai priklausančias Golano aukštumas.
Ketvirtasis arabų ir Izraelio konfliktas
1973m. karas vėl atsinaujino: Egiptas ir Sirija smogė Izraeliui. Ir šį sykį, po nemažų laimėjimų karo pradžioje, arabai patyrė praleimėjimą. Reikalaujant JAV, SSRS ir kitoms valstybėm, kavo veiksmai buvo sustabdyti. Į konflikto zoną buvo nusiųsti JTO stebėtojai.
Dešimtmečius užsitęsęs konfliktas akivaizdžiai parodė, jog kerinėmis priemonėmis problema nebus išspręsta, kad arabų šalims nepavyks sunaikinti Izraelio valstybės. Pirmasisi tai suprato Egipto prezidentas M. Sadatas. Jis žengė tarp arabū labai nepopuliarų žingstnį: pradėjo dezybas su Izraeliu. 1979m. tarpininkaujant JAV buvo pasirašyta taikos sutartis. Egiptas atgavo visas okupuotas teritorijas. Visos arabų valstybės Sadatą laikė išdaviku ir nutraukė su Egiptu santykius. 1981m. karinio parado metu M. Sadana nužudė jo armijos kariškiai – musulmonai fanatikai. Po Sadato mirties Egiptas savo politikos Izraelio atžvilgiu nepakeitė.
Pasibaigus šaltajam karui, arabų ir Izraelio konfliktas sušvelnėjo. Supervalstybės skatina konflikto puses ieškoti taikiu sprendimų ir neremia karingų pokitikų.
1993m. J. Arafatas ir Įzraelio ministras pirmininkas I. Rabinas Osle pasirašė susitarimą, kuris gali užbaigti vieną ilgiausių ir sudėtingiausių konfliktų. Palestinos išsivadavimo organizacija pripažino žydų valstybę, o Izraelis pasižadėjo leisti sukurti palestiniečių savivaldą Gazos sektoriuje ir Vakarų kranto teritorijose, t.y. ten, kur palestiniečiai sudaro absoliučią daugumą. Autonominėse srityse valdymas perduotas palestiniečiams. Jie sukūrė savo valdžios institucijas. I. Rabiną nužudė žydas fanatikas. Kraštutiniai radikalai palestiniečiai, priklausantys karinėms “Hamas”, “Amal” ir panašioms organizacijoms, toliau vykdo teroro aktus.
Karas Afganistane
1978m. karininkai komunistai, beigę karinius mokslus Sovietų Sajungoje, įvykdė perversmą Afganistane. Naujoji valdžia ėmėsi reformuoti ūkinį, visuomeninį gyvenimą. Ji atėmė iš dvarininkų žemes ir išdalijo valstiečiams, ribojo musulmonų dvasininkijos įtaką, pagerino moterų padėtį, supasaulitino švietimą. Bet visa tai atsilikusioje, senų musulmoniškų tradicijų šalyje sukėlė nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Pamažu šalyje įsiliepsnojo tarpusavio karas. Dėl visai neaiškių priežasčių į šį konfliktą karine jėga nusprendė įsikišti SSRS vadovyė. 1979m. gruodžio mėn. į Afganistaną įsiveržė šimtatūkstantinė Sovietų armija. Afganistano vadovas H. Aminas buvo nužudytas kaip nepatikimas, susikomprimitavęs ir todėl nereiklaingas žmogus, o jo vietą užėmė SSRS statytinis B. Karmalis. Nors SSRS kariuomenė įkūrė bazių visoje šalyje, pergalės ji napasiekė. Šimtai tūkstančių Afganistano gyventojų žuvo, apie 4 mln. pabėgo į Pakistaną ir Iraną, bet pasipriešinimojudėjimas net nemanė kapituliuoti. Prieš interventus (intervencija – tarptutinės teisės pažeidimas – vienos as kelių valstybių įsikišimas į kt. Valstybių vidaus reikalus arba į jų ryšius su trečiosiomis valstybėmis) kovojo karinės grupuotės, sudarytos tautiniu bei religiuniu pagrindu ir vadovaujamos didelį autoritetą ir petyrimą turinčių vadų. Remiami Pakistano, JAV, Kinijos, Irano, kai kurių arabų šalių, partizanai – modžachedai galėjo tęsti kovą dešimtmečius. SSRS karinė vadovybė kalnuotoje, neturinčioje gerų kelių, bet garsėjančia fanatizmu, gyventojų karingumu šalyje negalėjo pasiekti reikšmingesnių laimėjimų ir išnaudoti karinės technikos pranašumo. Afganistano okupacija sumenkino ir taip jau menką SSRS autiritetą pasaulio, net neprisijungusių šalių visuomenės akyse. Daugelis šalių boikotavo (boikotas – visiškas arba dalinis santykių su valstybe, organizacija, asmeniu nutraukimas) 1980m. Maskvos olimpines žaidynas. SSRS pasmerkėįvairiostarptautinės organizacijos. JAV ir kitos išsivysčiusios šalys apribojo ekonominius ryšius su Sovietų Sąjunga.
Afganistanas tapo reikšmingiausia SSRS užsienio, o dėl išlaidų ir kritikos – vidaus politikos problema. Kare, oficialiais, aiškiai sumažintai duomenimis, žuvo per 12 tūkst. kareivių ir karininkų, terp jų kelios dešimtys lietuvių. Į valdžią atėjus naujos kartos politikui M. Gorbačiovui, pakeitusiam SSRS vidaus ir užsienio politiką, pradėta ieškoti galimybių pasitraukti iš Afganistano. SSRS, JAV, Pakistanas ir Afganistano vyriausybė pradėjo derybas. 1988m. Ženevoje buvo pasirašytas susitarimas. Kitų metų vasario viduryje Sovietų armija pasitraukė iš Afganistano.
Po rusų pasitraukimo karas Afganistane tęsėsi. 1992m. modžachedų pajėgos užėmė sostinę Kabulą ir nuvertė Sovietų paliktą vyriausybę. Bet ir tai neišsprendė problemų. Karinių grupuočių vadai toliau kovoja vieni su kitais.
Literatūra
1. Gečas A., Jurkynas J., Jurkynienė G., Visockis A. Lietuva ir pasaulis 12kl. K., 2001. P. 329, 332
2. Jokimaitis R., Kasperavičius A. Naujausiųjų laikų istorija 10kl.V., 1999. P. 292 –296
3. Mackevičienė A. Tarptautinių žodžių žodynėlis. V., 1999. P. 73, 151, 306