Visuotinė istorija

VKCI 1: Visuotinė kultūrų ir civilizacijų istorija kaip ugdymo kultūros dalis. Tikslieji mokslai ir humanitarinė kultūra. Kliometrija

Kai pagalvoji apie civilizacijų istoriją ir jos mokymąsi, norom nenorom prisimeni vaikišką paradoksą. Civilizacijų istorija, su kuria dauguma moksleivių paskutinį kartą susiduria 6 arba 7 klasėje, neabejotinai sukelia tam tikrą disbalansinį jausmą. Pirmiausia todėl, kad tūkstančius metų apimanti civilizacijos istorija mokykloje dėstoma keliolikos metų vaikams 7 klasėje. 8 – tokai jau mokosi tik 13 amžių istoriją nuo 5 iki 18 amžiaus. Na o 9, 10 klasėms lieka atitinkamai XIX ir XX amžiai. Žinoma, XXI amžiaus žmmogui XX ar XIX amžiai yra svarbesni nei 15 ar, tuo labiau pav. 5 pr.K., sunku būtų tai paneigti ( beje, tokia istorinio ugdymo sistema yra ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje , ir Vakarų Europoje.)
Iš mokyklos studentas atsineša gan didelę humanitarinio išsilavinimo disproporciją. Iš senovės istorijos – vaikiškų vaizdinių kratinį nuo faraonų iki Kinijos imperatorių, iš viduramžių – jau beveik vien Vakarų medžiaga pagrįstus vaizdinius, o iš Naujųjų ir Naujausiųjų laikų jau vien Vakarų, neretai gera doze tėvynės istorijos , atskiesta istorijos paveikslą. Istorijos specialybės sttudentai į įvairius istorijos kursus bei problemas gilinasi ne viena semestrą. Kitų specialybių studentams, be abejo, gilinantis labiausiai tinka civilizacinis metodas, glaustai ir struktūruotai leidžiantis pažvelgti į svarbiausių civilizacijų pagrindus. Tokie kursai paprastai skaitomi taip pat tiek Rusijos, tiek Vakarų studentams ne is

storikams. Tam tikro požiūrio, bendro vaizdinio į istorines civilizacijas ir kultūras formavimą , galima laikyti šį kursą pagrindžiančiu tikslu.

Tikslieji mokslai ir humanitarinė kultūra

Mokslo ir technikos pažangos spartinimas kelia ne vien ekonomines ar politines problemas. Kompiuterizacija ir robotizacija daro poveikį beveik visoms žmogaus veiklos sritims. Kosmoso įsisavinimas ir genų inžinerija keičia žmogaus santykį su gamta. Dėl to sudėtingų problemų iškyla sociologui, psichologui, filosofui. Mokslų metodams tikslėjant ir jų visuomeninei reikšmei didėjant, savo požiūrį į juos privalo kritiškai įvertinti ir menininkas. Vienas iš svarbiausių klausimų, į kurį jis turi atsakyti, yra toks: ar tikslieji mokslai ir humanitarinė kultūra yra dvi viena kitai svetimos ir net priešiškos skirtingų žmogaus galių – proto ir vaizduotės –apraiškos, ar, atvirkščiai – glaudžiai susijusios ir vaisingai sąveikaujančios vieningos ir harmoningos kultūros pusės?
Šiam kllausimui atsakyti galima pasitelkti kultūros istoriją ir pažvelgti kaip įvairiose epochose buvo suvokiamas mokslo ir meno (humanitarinės kultūros) sąryšingumas, savitarpio santykiai ir pan. Antika, Viduramžiai, Renesansas puikiai parodo mokslo ir meno vienove pagrįsto kultūros formų sklaidos ir mąstymo evoliucijos panoramą. Žinoma, per ilgą laikotarpį ženkliai pasikeitė paties mokslo samprata: Antikos mokslininkai svarbiais laikė nekintamą pasaulio tvarką, amžinus tipus ir idealus (formas), o pvz., Naujaisiais laikais svarbiausiu dalyku pasidarė santykiai tarp pasaulio būvių skirtingais laiko momentais. Naujo požiūrio į mokslo uždavinius simboliu il

lgainiui tapo diferencialinės lygtys. Vis dėlto, nors kultūra ir transformavosi, mokslo ir meno santykis menkai pakito. Klasicizmo ir Švietimo epochos mokslininkai ir menininkai vieni kitus laikė sąjungininkais pertvarkant pasaulį pagal proto principus.
Tačiau XVIII a. pabaigoje virš mokslo ir meno sąjungos ima telktis pilki ir niūrūs debesys, kurie XIX a. atneš audrą, nusiaubusią jungtinę tiesos, gėrio ir grožio karalystę. Negandos metais “trijose jos provincijose” kyla stiprūs separatistiniai judėjimai. Prancūzijos revoliucija ir jos nesugebėjimas išspręsti socialinių, ekonominių, politinių problemų parodė, kad Švietimo epochos mokslininkų ir menininkų drauge projektuota “Proto valstybė” tėra savo pačios karikatūra, ilgai eskizuota aštriais giljotinos mostais. Romantikai jau nebetiki, kad pasaulis yra sutvarkytas (ar kad jį galima sutvarkyti) pagal Visuotinio proto principus. Jie atsisako klasicistų rekomendacijos pajungti vaizduotę protui. Jis turi savo idealus, yra aistringas ir prieštaringas. Romantikai ima abejoti pačia socialinio ir kultūrinio progreso galimybe. To progreso šaltiniu švietėjai laikė protą ir jo tvirčiausią atramą – mokslą. Romantikai nusigręžia nuo mokslo.
XIX a. antroje pusėje beribes proto pretenzijas ėmė riboti ir pačių tiksliųjų mokslų atradimai. Paradoksalu, bet neeuklidinių geometrijų sukūrimas privertė suabejoti tuo, kuo dar XVIII –XIX a. sandūroje buvo tvirtai tikima – kad protas yra nuo patirties nepriklausomų ir visuotinai reikšmingų (apriorinių) tiesų šaltinis. Na, o mokslo revoliucija, pr
rasidėjusi XIX ir XX a. riboje, davusi reliatyvumo teoriją bei kvantinę mechaniką ir žymiai dinamizavusi techniką bei technologiją, vertė visai atsisakyti požiūrio, kad absoliutus tikrumas yra mokslo žinių esminis bruožas. Į Niutono mechaniką, du šimtmečius laikytą ryškiausiu žmogaus proto galios įrodymu, neprilygstamu tikslumo ir tikrumo pavyzdžiu, XX a. pradėta žiūrėti jau A. Einšteino akimis ir imta matyti jos trūkumus. Kadangi buvo aišku, kad naujų eksperimentų rezultatai ateity gali priversti atsisakyti taip pat ir ką tik sukurtų teorijų, absoliučiai tikslių ir tikrų proto tiesų koncepciją teko padėti į archyvą.
XX amžiaus humanitarai kėlė rūsčius kaltinimus Naujųjų laikų mokslui – šis esą technizuoja, niveliuoja, nuasmenina, trumpai tariant, dehumanizuoja žmogų ir jo pasaulį. Šiame požiūryje, kuri jau propagavo romantikai, neskiriama instrumentai nuo vertybių. Mokslinio pažinimo gelmėse neslypi nei gėris, nei grožis (lygiai kaip neslypi blogis ir bjaurastis). Šiandien naivoka būtų tikėti, kad mokslas pats savaime nuves žmoniją “ten, kur reikia”. Žinojimas – tai jėga, dar XVIII a. sakė filosofas F. Bekonas. Ta galinga jėga gali būti naudojama ir gėrio labui, ir piktais tikslais, ir grožio kūrimui, ir jo naikinimui. Nuo visuomenės, jos socialinių jėgų, masinių judėjimų ir politinių organizacijų priklauso, kam bus naudojami mokslo vaisiai – karui ar taikai, žmogaus nuasmeninimui ar asmenybės ugdymui.
Mokslo plėtra yra vien so
ocialinio progreso prielaida, bet ne laidas. Tačiau tai nereiškia, kad menas šiandien turi atsisveikinti su mokslu. Jeigu jis ir norėtų galutinai atsiriboti, jam to nepavyktų padaryti.
XX a. tiksliųjų mokslų plėtros pagimdyta technika ne tik padeda tiražuoti meno kūrinius, bet ir pati lemia naujas meno formas – kiną, radiją ir TV teatrą ir t.t., su savomis raiškos priemonėmis ir savais meninės kūrybos principais. Technika revoliucionizuoja visą kultūrinį gyvenimą. Įkyraus svečio – televizoriaus ir visos jo audiovizualinės kompanijos mes jau neišprašysime iš savo namų.
Žymiausi XX a. mokslininkai, pradedant A. Puankarė ir V. Haizenbergu, ne kartą aiškino, kad moksliniame darbe jiems dažnai tenka vadovautis grynai estetiniais kriterijais: teorijų ir formulių elegancija, grakštumu, harmonija. Meno kūriniuose mokslininkai ieško ne tik keistų terminų. Menas moko stebėtis, o juk nieku nesistebėti – tai kvailumo, o ne protingumo ženklas. Šiuo klausimu su F. Dostojevskiu sutiks, matyt, visi mokslininkai. Moksliniam darbui tokį reikalingą intelekto lankstumą, mąstymo asociatyvumą, gebėjimą daryti hipotezes – visa tai taip pat ugdo menas.

Kliometrija

Vieną ryškiausių šiandienos istorijos mokslo teorinių prieigų, taip vadinamą istoriografinę paradigmą iliustruoja kliometrija. Anksčiausiai elektroninė skaičiavimo technika, sudėtingesni statistinės analizės metodai bei kiekybinės teorijos buvo pritaikyti JAV ekonominėje istorijoje. Ryškiausi analitinio kvantifikavimo pavyzdžiai istorijoje yra naujosios ekonominės istorijos (kliometrijos) kuriami praeities ekonomikos matematiniai modeliai. Šie modeliai turi matematinių lygčių sistemų pavidalą. Šios lygtys aprašo funkcinius ryšius tarp atskirų ekonomikos parametrų (kainų, investicijų, našumo ir t.t.). Tokie matematiniai modeliai sudaromi neoklasikinės ekonominės teorijos pagrindu. Ekonominės teorijos fragmentai, dažniausiai taikomi kliometrinėje istorijoje, yra V. Leontjevo išlaidų-sąnaudų analizė, kainodaros teorija, ekonominio augimo teorija ir Davis-Northo institucinės kaitos teorija.

Tik trys istorikai yra apdovanoti Nobelio premija per visą jos egzistavimo laikotarpį. Pirmasis iš jų buvo apdovanotas T. Mommsenas. 1902 m. jis gavo Nobelio literatūros premiją už savo Romos istoriją (1854-1885), kuri įkūnija visus humanitarinės istoristinės istoriografijos privalumus.
1993 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatais tapo kliometrikai D. Northas ir R. Fogelis, kurių kliometrinia tyrimai atstovauja priešingam ( “ne literatūriniam”, scientistiniam) šiuolaikinės istoriografijos poliui. Pasiremiant analitiniu kvantifikavimu kuriami praeities istorijos matematiniai modeliai; šaltiniams interpretuoti naudojasi ekonometriniais analizės metodais. Dar daugiau, turėdamas ekonominį modelį, istorikas gali taikyti kontrafaktinės analizės metodą, t.y. formuluoti pagrįstus teiginius apie tai, kaip būtų paveikęs ekonomikos raidą atskirų jos parametrų reikšmių pasikeitimas. Kitaip sakant, kas būtų įvykę, jeigu nebūtų įvykę tai, kas iš tikrųjų įvyko. Pvz.: R. Fogelis atliko geležinkelio tiesimo priežastinio poveikio JAV ekonomikos raidai XIX a. antroje pusėje kontrafaktinę analizę. Taręs, kad geležinkelių nebuvimą būtų galėjusi kompensuoti kanalų statyba bei vandens transportas, R. Fogelis nustatė, jog tokiu atveju JAV nacionalinis produktas XIX a. pabaigoje būtų buvęs mažesnis ne daugiau negu 5 proc. Vadinasi, priežastinis geležinkelių statybos vaidmuo ekonomikos raidoje nebuvo toks didelis, kaip kad manė tradiciniai “literatūriniai” istorikai.
Ypač daug triukšmo sukėlė JAV Pietų valstijų vergovinės ekonomikos pirmojoje XIX a. pusėje kliometrinių tyrimų rezultatai. Priešingai tradicinei nuomonei, jog vergovė “stabdė” ekonomikos raidą, kliometrikai nustatė, kad plantacijos buvo labai pelningos (10-12 proc. metinio pelno) ir kad JAV Pietų žemės ūkis 40 proc. efektyviau išnaudojo savo gamybinius išteklius negu Šiaurės žemės ūkis.
Šiuolaikinė istoriografijos raida (ypač kliometrijos atveju) puikiai iliustruoja įvairiapusės mokslų integracijos galimybes.
VKCI 2: Kultūra ir civilizacija: terminai, sampratos, teoriniai kontekstai. Naujoji kultūros istorija. Civilizacinė komparatyvistika.

Kiek yra (buvo) civilizacijų? – klausimas, atskleidžiantis ištisą asociacijų spektrą, o įdėmiau įsižiūrėjus ir tam tikrą civilizacinės istorijos ir jo metodo specifiką.
Du ryškiausi civilizacinio metodo plėtotojai, vokiečių filosofas Oswaldas Spengleris (1880-1936) ir anglų istorikas bei filosofas Arnaldas Toynbee’s (1889-1975) nesurado vieno atsakymo. Spengleris išskyrė aštuonias istorines kultūras (atsiribpjęs nuo primityvių kultūrų): indų, Babilono, kinų, Egipto, arabų, Meksikos, antikinę ir Vakarų. Tiesa, antrajame Vakarų saulėlydžio tome dar netikėtai prabylama apie naują – rusų kultūrą. XII – tomio veikalo Istorijos studijos autorius A. Toynbee’s , kurio darbai ypač išpopuliarino civilizacinio metodo taikymą, fiksavo 23 civilizacijas, jas skirstydamas į pirmines ( Egipto, Šumero-Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, Majų), antrines (Sirijos, heleninę, indiškąją), tretines ( Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą) bei palydovines ( Hetitų, Irano, Misisipės, Rusijos ir t.t.). Pagaliau, šiandien neretai pasakoma, kad didžiosios dabarties civilizacijos yra . keturios: Vakarų krikščioniškoji, arabų islamiškoji, Indijos budistinė, Kinijos konfucionistinė. Akivaizdu, kad daug kas priklauso nuo terminų vartosenos, pamatinių dalykų sampratos, teorinių kontekstų ir pan.

Kultūros sampratų yra labiai įvairių: sociologinė, antropologinė, sociopsichologinė, aksiologinė ir pan. Pačia bendriausia prasme kultūrą galima apibrėžti kaip visuomenės gyvenimo ir veiklos būdą. Kadangi kultūra yra neįsivaizduojama be savo imperatyvinio poveikio žmogui ir visuomenei, be žmonių elgesį ir visą jų gyvenimą koreguojančios galios bei reguliatyvinės funkcijos , galima sakyti, kad kultūra visada yra visuomenės gyvensenos ir veiksenos formavimo būdas. Be to, kultūros terminas negali apimti visos istorijos ir visuomenės gyvenimo fenomenų įvairovės. Dėl to teorinėje literatūroje neretai vartojami tokie terminologiniai kultūros sąvokos vediniai kaip subkultūra, kontrkultūra, superkultūra, regioninė kultūra. (Pvz.: gyvenimo stilius – tai negatyvaus turinio subkultūra, kurią iliustruotų proletarų arba Vakarų jaunimo 6-7 deš. kultūra).

A. L. Kroeber ir C. Kluckholn yra atlikę specialią kultūros sąvokos apibrėžimų studiją ir surinkę pusketvirto šimto naudojamų kultūros termino definicijų ( civilizacijos skirtingų apibrėžimų priskaičiuojama iki 100). Jie tikėjo, kad tokia galėtų patenkinti ir daugumą socialinių mokslininkų: “Kultūrą sudaro išreikšti ir neišreikšti elgesio ir skirti elgesiui įgyti modeliai, kurie perduodami simboliais ir sudaro atskirų žmonių gruoių vystymosi pasiekimus, įskaitant jų realizaciją artefaktuose; esminę kultūros šerdį sudaro tradicinės (t.y. istoriškai išvestos ir atrinktos) idėjos, kurioms ypač priskiriamos vertybės; kultūrinės sitemos iš vienos pusės gali būti laikomos veiksmų produktais, o iš kitos – tolimesnius veiksmus sąlygojantys elementai”. Galiausiai autoriai pripažino, kad kultūros samprata, netgi būdama svarbi, nesukuria teorijos: “dabar mes turime daugybę definicijų, bet per mažai teorijos”.

Dar 1871 m. knygoje Primityvioji kultūra pirmojo antropologijos vadovėlio autorius E. B. Tylor’as pateikė kultūros apibrėžimą, kuris iki šiol žinomas visiems pasaulio antropologams: “Kultūra arba civilizacija plačiąja etnografine prasme yra kompleksinė visuma, apimanti žinias, moralę, teisę, papročius ir bet kokius kitus sugebėjimus bei įgūdžius, kuriuos įgyja žmogus kaip visuomenės narys”.
1920-1930-ųjų samprata – kultūra yra išmoktas elgesys.
1940-1950 amerikietiškoje antropologijoje: “Kultūrą sudaro išreikšti ir neišreikšti elgesio ir skirti elgesiui įgyti modeliai, kurie perduodami simboliais ir sudaro atskirų žmonių grupių vystymosi pasiekimus, įskaitant jų realizacija artefaktuose”.
Per XIX amžių pamažu išblėso trys pagrindinės aksiomos apibrėžiant kultūros reiškinį: žmonijos psichinės, istorijos ir kultūrinės vienybės; tokiu būdu ilgainiui gimė pliuralistinė ir reliatyvistinė kultūros samprata ir tai laikoma F. Boas padarytos antropologijoje revoliucijos , kuri tęsėsi apie 50 metų pasekme.

Ar kultūros reiškiniai yra abstraktesni ar painesni nei fiziniai ar organiniai reiškiniai?
Ar jie yra neaiškesni, įmantresni, nekonkretūs, konceptualizuoti? Pykčio anplūdis yra toks pat konkretus reiškinys kaip suraukti antakiai ar susiaurėjusi kraujagyslė. Galvų medžioklės ar jaunosios vainikėlio sudeginimo papročiai yra visiškai konkretūs.
Galiausiai, – “Mes taip nedarome, mes darome šitaip”- toks tvirtinimas, kurį tam tikru laiku linkęs pareikšti bet kuris žmogus, yra kultūros fenomeno pripažinimas.

Civilizacijos terminas taip pat turi įvairią vartosenos tradicija:
1/ civilizacija – tai pilietinė visuomenė, arba pilietinės visuomenės būklė (civis, civitas), skirtingai nuo prigimtinės būklės; 2/ civilizacija gali reikšti daiktišką kultūros grupės substratą, t.y. įdaiktintą objektyviąją kultūrą ir daiktiškąjį kultūros buvimą (Šalkauskis); 3/ civilizacija – konkreti lokalizuota visuomenė ir jos egzistavimo būdas (Toynbee); 4/ civilizacija- kultūros gyvybės ciklo pabaiga, krizinė kultūros proceso fazė, destruktyvi letalinė kultūra (K. Leontjevas, V. Solovjovas, F. Dostojevskis, O. Spengleris); 5/ civilizacija – kraštutinė kultūros objektyvizacija, nutolimas nuo gyvenimo pagrindų, susvetimėjimas gyvenimo formų atžvilgiu; 6/ civilizacija gali reikšti istorinę, t.y. sparčiai kintančią, progresuojančią, į ateitį nukreiptą kultūrą, skirtingai nuo neistorinės, arba tradicinės ir izoliuotos, grįstos tradicija ir orientacija į praeitį.

Skirtingos termino vartosenos tradicijos susiklosto ne tik priklausomai nuo teorinių pozicijų, o ir nuo tradicijos plačiąja prasme, galiausiai nuo jų ištakų. Spengleris suformulavo, anot Norberto Eliaso, tipišką vokiškąją kultūros ir civilizacijos santykio sampratą. Eliasas, įžvelgdamas didžiulį skirtumą tarp angliškos ir prancūziškos civilizacijos termino vartosenos ir vokiškosios, pastebi, kad “pirmuoju atveju ši sąvoka išreiškia pasididžiavimą savųjų tautų reikšmingumu Vakarų ir žmonijos progresui. O vokiškoje kalbinėje tradicijoje civilizacija reiškia tai, kas tikrai naudinga, bet vis dėlto yra antrarūšė vertybė, būtent tai, kas apima tik išorinį žmogaus pasaulį, žmogaus būties paviršių. Žodis, kuris vokiečių kalboje tinka savęs interpretavimui, kuris išreiškia pasidižiavimą savais pasiekimais ir savo esme, yra kultūra.

Kad ir kokia sklandi būtų terminų vartosena, galiausiai atsakymas į klausimą – Kiek civilizacijų?,- priklausys nuo pasirinkto autoriaus požiūrio, sampratos, nuo teorinio konteksto, kuriame konstruojama didinga , empiriškai nepriekaištinga ar tiesiog šmaikšti pasaulio kultūrų ir civilizacijų plėtotės versija.

Naujoji kultūros istorija. Civilizacinė komparatyvistika

Viena iš galimų kultūros tyrimo prieigų vadinama Naujaja kultūros istorija. Apžvelgiant ją turi paaiškėti kiek ir kaip kultūros istorijos rezultatai priklauso nuo pasirinktos kultūros sampratos bei tai, kokie pokyčiai vedė patį istorijos mokslą prie fundamentalių permainų kultūros studijų lauke.

Istorijos mokslas nuo savo gimimo XIX a. pradžioje, sociologine prasme, patyrė 3 didžiasias epochas ir jas atskiriančius 2 didžiuosius lūžius. 1 lūžis, kai politinę istoriją užgožė socialinė istorija (nuo politikos prie visuomenės ); Socialinę istorija prieš 20-30 metų užgožė Naujoji kultūros istorija.

Kad išsiaiškint kas yra toji Naujoji kultūros istorija reikia aptarti senąją kultūros istoriją, atskleidžiant jos esmingiausius bruožus.
Senoji kultūros istorija – tai didžiulės nuo XIX a. pabaigos atsirandančios kultūros istorijos sintezės, apimančios specifines žmogiškosios veiklos sritis – meną, literatūrą, mokslą etc. ( pvz. Burchartas, Lamprechtas ir t.t.). Šioje kultūros istorijoje svarbiausi žodžiai buvo – psichika, gyvenimo forma ir visuma, žmogaus dvasia ( šis žodynas perimtas iš to, kas dominavo tuometinėje vadinamoje kultūros filosofijoje , iš čia buvo perimta ir kultūros bei civilizacijos priešstata; šios tradicijos ribose kūrė ir didieji lietuvių tarpukario kultūros teoretikai- Šalkauskis, Maceina, Grinius);
Naujosios kultūros istorijos specifiką nusako istorinės sintezės projektų atsisakymas, ir ji nėra naujas istorinės sintezės projektas. NKI istorikai nerašo didingų praeities paveikslų kaip Burchartas ar Lamprechtas. NKI gali būti kultūrinė karo, darbo, kolonializmo ir pan. dalykų istorija. Čia kitaip suprantamas kultūriškumas. Todėl ją labiau tinka vadinti kultūrine istorija, su kultūralistinę, antropologine prieiga. Senoji kultūros istorija – orientuota į tradicinę kultūros istorija ir filosofija, Naujoji kultūros istorija – orientuota į socialinių mokslų kultūros sampratą ( analitinė kultūros samprata);
Kiekvienas iš didžiųjų socialinių mokslų turi savo kultūros apibrežimą.
Sociologijoj- kultūra-tai socialinės struktūros antitezė;
Kultūrulogijoj ir antropologijoj – kultūra-tai reikšmių rinkiniai (inkilai), tai kultūrinių simbolių ir kodų sistema, kurios suteikia reikšminį karkasą kultūrai.
Naujajai kultūros istorijai didelę įtaką padarė kultūrinė anropologija ( tyrimas dalyvaujant, t.y. lauko tyrimai). NKI kartais dar vadinama istorine antropologija, nes čia žiūrima į praeitį kaip į svetimą šalį. Naujausios teorinės srovės iškėlė sampratą, kad kultūrą galima tik interpretuoti ir tankiai aprašyti (kaip etnografijoje), nes čia visi tiesiog maudosi kultūrinių reikšmių kubiluose (žmogus tarsi kompiuteris į kurį įrašomos įvairios kultūrinės veiklos programos, kurios apima įvairius veiklos (elgsenos) ir minties bei jausenos modelius; šių programų atpažinimas, dekodavimas ir yra šiuolaikinės kultūros istorijos rūpestis).

Civilizacinė prieiga, anot lyginamųjų civilizacijų analitiko V. Kavolio, išsiskiria iš kitų sociologinės minties mokyklų, pirmiausia savo tyrimo objektu laikydama simbolines konstrukcijas, kuriose suvokiamas socialinis vyksmas. Šitos konstrukcijos teoriškai gvildenamos, siekiant aptikti juose glūdintį empirinį specifiškumą bei jų istorines trajektorijas; visa tai daroma lyginamojoje perspektyvoje, išryškinančioje rėmus, iš kurių istorijoje veikiantys žmonės ir semiasi koncepcijų savo veiksmui, tikslams ir galiausiai sau patiems pagrįsti.
Kokį vaidmenį Naujoji kultūros istorija ar civilizacinė komparatyvistika gali suvaidinti tokioms disciplinoms kaip Visuotinė kultūrų ir civilizacijų istorija? Nesenai Lietuvoje išleistame, iš prancūzų kalbos verstame Visuotinės kultūros istorijos vadovėlyje sakoma: “Siekdami pakloti tvirtus visuotinės kultūros pamatus, mes visuomet teikėme pirmenybę klasikiniams aprašams ir jokiu būdu nesiekėme originalumo, kuris čia visiškai nederėtų”.

VKCI 3: Didžiųjų kultūrų ir civilizacijų vaizdinio genezė moksle
Akademiniame moksle vaizdinys apie kultūras kaip tam tikras tautas vienijančią vienovę negalėjo atsirasti ankčiau nei Renesanso epochoje, nes tik čia susidarė sąlygos atsirasti autonomiškoms, nebesislepiančiomis po bendrybių ūku, vertybėms. Iki Renesanso, t.y. iki Naujųjų laikų pradžios nei vienas žmogus nei Viduramžiais , nei senajame pasaulyje negalėjo pasakyti (t.y., taip negalvojo), pvz.: pagal savo religinius įsitikinimus esu prijaučiantis, bet nepraktikuojantis katalikas, meniniais savo polinkiais esu greičiausiai ekspresionizmo šalininkas, o politikoje esu prezidendinės respublikos gerbėjas.
Iki XVI amžiaus kultas – religija gimdė kultūrą, o iš kultūros sekė politika. Renesansas vertybes pavertė autonomiškomis, ir todėl tapo visiškai įmanoma atskirai svartyti savo religinius, meninius ir politinius įsitikinimus. Tai yra itin svarbus reiškinys, tame tarpe, ir kalbant apie didžiųjų kultūrų bei civilizacijų vaizdinio genezę intelektualinėje Naujųjų laikų pradžios kultūrinėje aplinkoje.
Išgirdęs žodį Renesansas,-rašė Nyderlandų istorikas Johanas Huizinga,-svajotojas apie praeities grožį regi pumpurą ir auksą. Tiksliau sakant, jis ar ji įsivaizduoja Botticelli Veneros gimimą, Michelangelo Dovydą, Leonardo da Vinci Moną Lizą , Erazmą, Luaros pilis ir Fėjų valdovę, susiliejusius bendrame kūrybingumo ir kultūros aukso amžiaus įvaizdyje. Renesansas turėjo ne tik savo aukštuosius meninius pasiekimus ir tai susiję su minėta Renesanso vertybių atomizacija, autonomizacija. Visais laikais žmonės žudė ir išduodavo vieni kitus, bet žudynes visada vadino žudynėmis, o išdavystę tuo labiau išdavyste. Tik po Renesanso žudynes tapo įmanoma vadinti valstybinės reikšmės tikslu ir strategija, o išdavystę – bendražmogiška vertybe. Politika ir Etika, tampriai susijusios ankstesniais laikais, atsidūrė prie išsiskyrimo ribos (Machiavelli?). Bet ta pati vertybių atomizacija leido kiekvienam atskiram tyrimo objektui paskirti atskirą tyrimo discipliną, o iš to sekant, ir kultūrą tapo įmanoma svartyti kaip savarankišką objektą ir visumą.
Pirmasis tai padarė žymus italų veikėjas Giambattista Vico (1668-1744), įspūdingas mokslininkas, Bolonijos universiteto auklėtinis, Neapolio karaliaus istoriografas ir retorikos profesorius. Renesansinis antropomorfizmas, istorijos samprata ir Renesanso pasaulėžiūrai būdingas istorizmo jausmas suformuoja istorizmo paradigmos pradininko G. Vico istorijos filosofiją, kuri yra laikytina krizių refleksijos bei ciklinės jų interpretacijos pradžia. Daugelio tyrinėtojų Vico yra laikomas Vakarų moderniosios istoriosofijos ir kultūros kritikos patriarchu. Anot Vico, žmogus yra žmogaus pasaulio kūrėjas, sukūręs savo pasaulį pagal universalius žmogaus proto principus, todėl jis gali šį pasaulį pažinti. Teigdamas, jog žmogus gali pažinti istorijos pasaulį, nes pats jį yra sukūręs, ir tuo atskirdamas istorinį pažinimą nuo gamtamokslinio, Vico iškelia humanitarinių mokslų pažintinio statuso problemą, o jos sprendimas turi ilgą tradiciją Vakaruose. Visų tautų istorija jam yra 3 fazių procesas: dievų epocha, herojų epocha ir, pagaliau, žmonių epocha. Tautos mirtingos, ir visų laukia toks raidos ciklas. Savo istorijos ir žmogaus vizija Vico neabejotinai yra davęs didžiulį postūmį kultūros morfologijai ir lokalinių civilizacijų koncepcijai – Spenglerio ir Toynbee’o teorijoms.
Po Vico seka daug žymių veidų, save vadinusių Švietėjais, o savo veiklą vadinusių Švietimu. Ši epocha paliko vieną labiausiai naiviu, netalentingų ir nuobodžių kultūros ir istorijos filosofijų, lyginant su visomis, kurios kada nors buvo sukurtos. Nors daugelis XVIII amžiaus teorijų negrįžtamai sugriuvo, bet švietimas , t.y. mokyklinis procesas dar turi daug tos epochos pėdsakų. Būtent todėl XX amžius tapo tikru išbandymu žmonijai. Švietėjai turėjo labai supaprastinta istorijos raidos samprata. Jie matė istoriją kaip evoliucinį procesą, vienakryptį – nuo primityvumo prie progreso, kurį praeina visos tautos. Klausimų apie ciklus ir regionus Švietėjai nekėlė. Bet ką paliko ateities pasauliui pvz. Antika? Iš esmės vėlesnis pasaulis žino tik Antikos trupinius. O kai kurios didžiosios kultūros nugrimzdo į užmarštį nežinomos. Žinom, kad egzistavo praeityje didžiulės civilizacijos, bet kai kurių tekstų, kuriuos jos paliko, negalim perskaityti (Kreta, Indo civilizacija). Todėl pagrįstai galime paklausti Švietėjų – tai kur čia ir kokio pobūdžio šis progresas? Progresas gali egzistuoti, bet ne apskritai, o tik kaip įerdvintas ir laike esantis reiškinys.
Vis dėlto, sistemingų civilizacijos tyrinėjimų ištakos Vakarų Europoje glūdi Šviečiamojoje epochoje. Tuo metu itin aktyviai imtos vartoti civilizacijos ir kultūros sąvokos. XVI a. prancūzų karaliaus dvare ir tarp aristokratijos atsiradęs terminas civilisé iš pradžių reiškė mandagumą, eleganciją, rafinuoto elgesio manieras;vėliau iš jo išsirutuliojo civilizacijos sąvoka aprėpė platesnį semantinį lauką; Prancūzų švietėjų veikaluose ilgainiui ji įgijo vertybinį pobūdį, nes apėmė primityviems viduramžiams nebūdingą sekuliarizuotą ir racionalizuotą visuomeninį gyvenimą, perėjimą nuo primityvaus į civilizuoto gyvenimo lygmenį.
Pradedant Švietimo epocha sekė visa plejada istorijos, kultūros ir civilizacijos teoretikų (Voltaire’as, J.J.Rousseau, J.G.Herderis, F.P.G.Guizot, Ja. De Gobineau, G.Hegelis, A. Comte’as, H. Spenceris, E.B.Tyloras, L. Morganas, F. Marxas, F. Engelsas ir t.t.). Tam tikru požiūriu per visą XIX amžių bendrajame kultūrų ir civilizacijų sklaidos aiškinimo vaizdinyje dominuoja balansavimas tarp progresivistinių – universalistinių – linijinių iš vienos pusės, ir – gimimo ir mirties ciklu paremtų kultūros ir civilizacijos raidos aiškinimų,iš kitos. Pirmosios, gimusios ar genetiškai susijusios su švietėjišku progresivistiniu pasaulėvaizdžiu. Iš jų gimė utopinės istorijos raidos aiškinimo schemos. Jos gimė iš didžiulio tikėjimo abstrakčiu progresu. (reikia pridurti – ir iš abstraktaus tikėjimo civilizacija ir kultūra kaip tokiomis; “žmonijos civilizacija”, “pasaulinė kultūra”, “bendroji civilizacijos raida”). Švietimo, socialinės, nacizmo, komunizmo utopijos. (Mokyklose visgi ir dabar dar mokoma progreso nepertraukiamumo .).
Romantizmas turėjo labiau panoraminį žvilgsnį į istoriją: romantikai matė istorijoje kovą, kovą kaip sudėtingą procesą. Bet Romantizmas nesukūrė vieningos epochinės kultūras ir civilizacijas bei jų raidą aiškinančios sistemos.
XIX a. antrojoje pusėje civilizacijos ir kultūros tyrime ėmė skleistis kultūros morfologijos idėja, inicijuojanti mintį (siejama su Herderiu), kad žmonės / tautos sudaro kultūrinius – istorinius tipus: vakarai, musulmonai ir pan. Žmonės gyvuoja / gyvena šiuose tipuose, kurie save išreiškia įvairiose sferose: 1. religinėje, 2. valstybinėje, 3. menuose, 4. technikoje ( N. Danilevskis). Religiniai – kultūriniai – istoriniai tipai yra savipakankami ir skverbimasis kitoniškumo į juos gali tik pakenkti. Iš šios mąstymo tradicijos išaugo ir bene žymiausios spekuliatyvinės XX amžiaus civilizacijos ir kultūros raidos (apie jas užsiminėme 2 –oje paskaitoje) interpretacijos : Osvaldo Spenglerio lyginamoji istorinė kultūrų morfologija bei Arnoldo Toynbee’o lokalinių civilizacijų koncepcija.
Istorija kaip kultūrų kaita: Osvaldas Spengleris (1880-1936) (Der Untergang des Abendlandes, Vakarų saulėlydis, 1918).
Ši Spenglerio knyga – tai dar vienas bandymas suprasti visuotinės istorijos raidą. Istorija Spengleriui neatrodo turinti vieningą planą. Ji nerealizuojanti apvaizdos sumanymų ir neatskleidžianti jokios apriorinės idėjos. Vienintelis dalykas, ką galima pasakyti apie istoriją, yra tai, jog čia atsiranda ir išnyksta kultūros. Kiekviena kultūra, Spenglerio pastebėjimu, sulaukia savo civilizacijos. Civilizacija – tai kūrybiškumą praradusi kultūra. Civilizacija – tai kultūros likimas. Visa tai, kas atsiranda, Spenglerio pastebėjimu, turi žūti. Kiekviena kultūra gyvuoja apie tūkstantį metų. Kiekvienos kultūros raida turi tik jai būdingą savitą ritmą ir stilių. Spengleris rašo apie antikinės kultūros andante ir faustiškosios ( t.y. Vakarų) dvasios allegro con brio. Visos kultūros išgyvena pavasario, vasaros, rudens periodus ir sulaukia žiemos (civilizacijos). Civilizacija – kultūros nuosmukis. Kultūra gyvuoja tol, kol ji sukuria kažką nauja. Kūrybiškumui išsekus, ji ima mechaniškai plėstis į plotį. Civilizacijoje auga miestai, sustiprėja ekspansijos poreikis, mokslas tampa nesistemingas, dvasią užvaldo skepticizmas. Pradeda atsirasti pasaulinio masto didmiesčiai, suimantys į save visą kultūrinio gyvenimo turinį. Kaimas ir mažesni miestai virsta provincija, kurios uždavinys, ironiškai pastebi Spengleris, maitinti didmiesčius aukštesniojo savo žmogiškumo likučiais. Didmiesčio žmogus ekspansyvus, jis neramus, norintis viską aprėpti. Ekspansijos dvasia horizontali. Sunyksta mokslinė dvasia. Civilizacija nieko nekuria. Ji tik aiškina ir keičia jau seniau sukurtas formas. Kultūros žmogus gyvena nesąmoningai. Tuo tarpu civilizacijos žmogus ima mąstyti apie gyvenimą, nes pats gyvenimas tampa jam problema. Šis istorijos tarpsnis, anot Spenglerio, prasidėjęs Europoje 1800 metais ir yra neišvengiamas jų likimas. Vakarai, kaip ir kitos kultūros, negali išvengti savo kūrybiškumo išsekimo ir t.t. Spengleris puikiai suprato kultūros ribas (skirtingai nuo istorinių – kultūrinių tipų teorijos šalininkų), jis vadino jas tiesiog kultūromis. Spengleris įtikinamai, ironiškai šaipėsi iš mokyklinio termino Senovės pasaulis. Šis terminas yra ir dabar vadovėliuose, nors jokio Senojo pasaulio vakarų kultūroje nėra, kaip nėra ir senojo mūsų laikų pasaulio. Senovės pasaulis – tai keliolika nebeegzistuojančių kultūrų. Antika – tai ne mūsų senovė, bet užsibaigęs savarankiškas kultūrinis – istorinis tipas, kuris yra bendras protėvis Vakarams, Rusijai ir musulmonams. Spenglerio pagrindinis veikalas, rašytas pirmojo pasaulinio karo metais turi ryškius pesimizmo požymius. Jo istorijos filosofijos esmė: kultūra gyvuoja ir klesti iki to momento, kol neatsiranda civilizacija, o pagimdžiusi civilizaciją, pati kultūra tampa civilizacija, prarandančią kūrybinį potencialą, o tai – kultūros pabaigos ženklai. Vakarams pavymui eina Rusija.
Po Spenglerio darbų kultūrinių regionų egzistavimas ir tam tikrų ciklų istorijoje suradimas tapo visuotinai populiarus.

Istorija kaip civilizacijų kaita: Arnoldas Toynbee’s (1889-1975), ( A Study of History, Istorijos tyrimas, 1934-1961)

Toynbee’s teigė, kad Istorijos tyrimo tikslas buvo palyginti visas žmonijai žinomas civilizacijas ir surasti jų pakilimų ir nuosmukių priežastis. Lyginamąjį civilizacijų tyrimą Toynbee’s pradėjo nuo kurios nors šalies nacionalinę istoriją tiriančių istorikų kritikos. Toynbee’s, kaip ir Spengleris, padalijo istoriją ne į tautų ar valstybių istoriją (Herderis, Hegelis), o į nacionalinę istoriją peržengiančius darinius. Tai, ką Spengleris vadino kultūra, jis įvardijo civilizacijomis – “suprantamais istorinio tyrimo laukais”. Savo sintetinį požiūrį į istoriją Toynbee’s gana arogantiškai priešino profesionalių Kembridžo istorikų, gvildenančių Britanijos istorijos raidą, triūsui. Jų vargus laikė beprasmiais ir simbolizuojančiais industrinės epochos kasdienybę: darbštumą ir polinkį į gigantomaniją. Šie istorikų daugiatomiai, rašo Toynbee’s, užims savo vietą šalia kitų XX amžiaus industrinių gigantų: šalia tunelių, tiltų ir užtvankų, lainerių, kreiserių ir dangoraižių.
Už nuopelnus istorijos mokslui jam buvo suteiktas Oksfordo, Birmingemo, Prinstono universitetų garbės daktaro vardas. Jis buvo Londono Karališkosios draugijos narys. Būdamas ne kabinetinis mokslininkas A. Toynbee’s daug keliavo, 1928 m. lankėsi ir Lietuvoje. Tuo metu mokslininkas vadovavo Tarptautinių santykių institutui ir domėjosi demokratijos raida jaunose Europos valstybėse. Nors valstybė, anot Toynbee’o, tėra civilizacijos parapija. Civilizacijos dinamika pasireiškia per tam tikras fazes: genezę, subrendimą, įlūžį, nuosmukį ir dezintegraciją.
Daugiatomiame Istorijos tyrime duodamas išsamus pasaulinių civilizacinių regionų raidos vaizdas. Jis manė aprašęs ir perskaičiavęs visas egzistavusias civilizacijas, o taip pat ir tas, kurios tragiškai neišsipildė.
Į civilizacinius tyrimus Toynbee’s įvedė keletą savitų įdomių kategorijų: “pasitraukimas-sugrįžimas”, “iššūkis-atsakas” ir pan.
Pasitraukimas būdingas religijų istorijoje religijos įsitvirtinimo metu, t.y. ėjimai į kultūrines periferijas, kur gavus naujų jėgų, grįžtama su nauja kokybine energija. Būdinga musulmonams ir krikščionims.
Iššūkis ir atsakas. Kai kurios visuomenės, kultūros, tautos gyvena daugiau mažiau taikiai, o tai gali atvesti dalinei degradacijai. Bet nuo tos degradacijos kultūras apsaugo iššūkiai: idėjiniai, materialiniai, kariniai ir pan., kas atveda prie konsolidacijos ir civilizacinio atsako. Atsakai, kaip ir iššūkiai gali būti įvairūs, bet visais atvejais veda prie konsolidacijos ir socialinio veiksmo. Kodėl žlunga civilizacijos? Toynbee’s atsako: todėl, kad kūrybinės mažumos nebesugeba atsakyti į civilizacijos iššūkius. Ir t.t.

Tokia yra charakteringa didžiųjų kultūrų ir civilizacijų vaizdinio genezės moksle panorama bei tipiškiausių XX amžiaus spekuliatyvinių kultūros ir civilizacijos teorijų specifika.

VKCI 4: Kultūras ir civilizacijas tiriančių mokslų sistema. Kultūros startas?

Antropologija
Archeologija
Etnologija
Istorija
Kalbotyra
Komparatyvistinė kultūrologija
Lyginamoji istorinė sociologija
Lyginamosios civilizacijos studijos
Menotyra

Mokslų sistema, nagrinėjanti ar bent tam tikru požiūriu prisiliečianti prie Visuotinės kultūrų ir civilizacijų istorijos yra sunkiai aprėpiama glaustu žvilgsniu. Čia pažymėsime tik svarbesnius fragmentus.

Antropologija

Antropologija yra pagrindinė disciplina suvokti šiuolaikiniams multikultūriškumo aspektams ir etninei bei rasinei nesantaikai. Tai yra žmonijos – senovės ir dabartinių tautų – gyvensenos tyrinėjimas. Kai kurios šakos tiria mūsų rūšies, moksliškai vadinamos Homo sapiens, evoliuciją iš ankstesnių rūšių. Kitos tiria, kaip Homo sapiens įgijo unikalų žmogišką gebėjimą kalbėti, kaip plėtojosi ir įvairėjo kalbos ir kaip dabartinės tenkina žmonių bendravimo poreikius. Dar kitos domisi išmoktomis žmogaus minties ir elgesio tradicijomis, vadinamomis kultūromis. Jos tiria, kaip plėtojosi ir įvairėjo senovės kultūros ir kaip bei kodėl kinta ar nekinta dabarties kultūros. Skirtingų žemynų žmonės, kurie kalba skirtingomis kalbomis ir kurie turi skirtingas vertybes ir religijas, jaučiasi gyveną vis glaudžiau ir glaudžiau naujajame pasaulio dydžio kaime. Visiems šio kaimo gyventojams antropologija ytra nepaprastas stimulas tyrinėti, aiškinti ir aukštinti žmonių įvairovę.
Jungtinių Amerikos Valstijų, kur ankščiausiai plačiai institucionalizavosi antropologija, universitetų antropologijos skyriai, siūlo kursus iš penkių pagrindinių mokslo apie žmoniją sričių. Tai: 1/ kultūrinė anropologija, kartais vadinama etnologija arba socialine antropologija, 2/ antropologinė lingvistika, 3/ fizinė, arba biologinė, antropologija, 4/taikomoji antropologija ir 5/ archeologija. Pastarajai, Europoje sudarančiai atskirą mokslų sistemą, tenka ypatingas vaidmuo, kalbant apie jos indėlį istorinių kultūrų ir civilizacijų tyrinėjime.

Archeologija

Išskirtinę svarbą praeities kultūroms, civilizacijos istorijai pažinti turėjo archeologijos mokslas, kuris padėjo atkurti pamirštus pasaulius bei pamirštų visuomenių istoriją. Pagrindinis tyrimų rūpestis yra archeologinių radinių interpretacija. Mokslininkams kasinėjant įvairių praeities kultūrų liekanas, keliant, o vėliau tikslinant įvairias hipotezes atsivėrė ankščiau neregėtos galimybės rekonstruoti daugelį nežinomų ir rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuotų civilizacijos istorijos epizodų. Ne kas kitas, o būtent archeologija padėjo civilizacijos studijoms būtinus pamatus, pavertė civilizacijos tyrinėjimus mokslu, besiremiančiu konkrečiais empiriniais faktais, padėjo atskleisti civilizacijos raidos tendencijas ir dėsningumus. Archeologinių tyrinėjimų objektas tapo įvairių praeities kultūrų sluoksniai, išlikę žemės paviršiuje. Archeologijos svarbą civilizacijų istorijai dar praeito amžiaus viduryje pagrindė garsus australų kilmės britų ankstyvųjų civilizacijos raidos etapų tyrinėtojas V. Gordon Childe’as : Iš esmės archeologija apibūdina žmogaus veiklos istoriją, pripažįstant, kad ši veikla sukūrė konkrečius rezultatus ir paliko akivaizdžius daiktinius pėdsakus. Archeologija padarė perversmą istorijos moksle. Ji išplėtė erdvinį istorijos horizontą beveik taip pat, kaip teleskopas išplėtė astronomijos regos lauką. Ji šimtus kartų istorijai padidino praeities pažinimo perspektyvą, lygiai taip pat, kaip mikroskopas atskleidė biologijai, kad po išoriniu didelių organizmų pasauliu slypi mažiausių ląstelių gyvenimas. Archeologija pirmiausia tyrinėja kasdienio praktinio panaudojimo objektus, prietaisus, ir išradimus: namus, drenavimo griovius, kirvius ir pan. , kurie turėjo daug stipresnį poveikį ir daug didesniam žmonių skaičiui, nei bet kuris mūšis ar suokalbis, nors ankščiau mokslininkai istorikai šių reiškinių tyrinėjimą laikė nevertu dėmesio.

Kasinėjimas, kultūriniai žemės sluoksniai, keramikos liekanos, dievų ir vaisingumo deivių figūros, papuošalai, ginklai, architektūros, skulptūros paminklai. Visa tai sistemindami pagal hipotetinę chronologinę seką archeologai atkūrė praeities civilizacijų ir kultūrų paveikslą.
Žemės ūkio padargai, namų gyvūnų kaulų radiniai, senieji miestų židiniai. Tarpkultūrinius ryšius rodo įvairiose vietovėse tie patys “migruojantys” radiniai.
Iki archeologijos plėtotės – apie civilizacijas, kultūras žinota tik remiantis fragmentiškais istoriniais rašytiniais šaltiniais ir mitais. Jos siekė tik apie pastaruosius 5 tūkst. metų kultūros istorijos. Seniausi rašytiniai šaltiniai Mesopotamijoje ir Egipte datuojami apie 3 tūks. m. pr.Kr,, Graikijoje – 700 m. pr. Kr, Italijoje – apie 500 m. pr. Kr., Prancūzijoje – 60 m. pr. Kr, Anglijoje – 40 m. pr. Kr.
Archeologija išplėtė praeities civilizacijų supratimą, padėjo atkurti daugelį kultūrų ir civilizacijų, nepalikusių rašytinių istorijos šaltinių. Archeologiniai radiniai atsklaidė daugybę nežinomų Kretos, Mikėnų, Trojos, babiloniečių, asirų ir kt. kultūrų -civilizacijų bruožus.
Artimųjų Rytų civilizacijų bei Vakarų civilizacijos ryšių paslaptys slypi archeologijoje. Vakarai rėmėsi Artimaisiais Rytais kurdami savo civilizacijos pagrindus – tai mums atskleidžia archeologinių radinių liudijimai.
Archeologai nusako, kad seniausių civilizacinių ištakų epicentras yra Senovės Rytų teritorijoje: pirmiausia, tai revoliucija, kurios paskatintas žmogus peržengė grynai parazitiškos būties ribas ir pereidamas prie žemdirbystės bei gyvulininkystės tapo kūrėjas, nepriklausomas nuo gamtos užgaidų (vėliau evoliucionavo iki metalų apdirbimo, amatų, prekybos, pramonės revoliucijos, pagaliau iki bitų kultūros, t.y. informacinės visuomenės).

Beje, archeologija irgi nestovi vietoje: šiuolaikinėje Vakarų archeologijoje populiarėja taip vadinama feministinė archeologija. Ji nuvainikuoja tradicinį vakarietišką galvojimą, kad pvz., medžioklė ir prekyba yra vyriški darbai, o rankiojimas ir audimas – moteriški. Ilgai svaidomieji antgaliai ir kokybiški įrankiai sieti su vyrais, o nežiesti puodai –su moterimis. Antra, kadangi didesnio susidomėjimo archeologijoje susilaukia “dominuojanti” vyriška veikla, tai tam prieštaraujama agrarine revoliucija, žemdirbyste, simbolizuojančia šuolį nuo parazitiškos būties. Tai jau feministinės archeologijos iššūkis.
Archeologai sako, kad laidosena yra socialinės padėties demonstracija tam tikroje socialinėje situacijoje ir aplinkoje. Bet prisiminkime skandinavus ir jų lobius tarpekliuose.
Archeologijos mokslo duomenys per kelis pastaruosius šimtmečius revoliucingai pakeitė mūsų visuotinės kultūrų ir civilizacijų istorijos viziją, o nauji radiniai ir dabar daro nepaliaujamas pataisas.
Kitaip sakant – archeologai vis dar ieško kultūrinių žmonijos veiklos tekstų, pėdsakų kultūriniuose žemės sluoksniuose, analizuoja juos civilizaciniuose kontekstuose.

Lyginamosios civilizacijos studijos. Orientalistika.

Lyginamieji civilizaciniai tyrinėjimai sąlyginai yra naujas reiškinys. Jo pradžios vieta ir laikas yra Europa ,( XIX a. pradžia). Terminas orientalisme pirmą kartą pasirodė Prancūzijoje 1830 m. romantinio orientalizmo klestėjimo laikais ir greit išplito daugelyje kultūros sričių. Tai buvo pirmasis romantinis Vakarų susižavėjimas Rytais: daile, literatūra, filosofija ir pan.

Orientalistika – dabar tai Rytų, arba Azijos studijos. Tai yra imli sąvoka, pirmiausia reiškianti istoriškai Europoje susiformavusią mokslinių žinių bei disciplinų visumą, tyrinėjančią Rytų, t.y. Azijos , iš dalies Šiaurės Afrikos ( ilgainiui atsiradusi afrikanistika) tautų istoriją, filologiją, religiją, mitologija, filosofiją, ekonomika, literatūrą, meną bei kitas kultūros sritis. Enciklopediškai : orientalistika – tai mokslas apie Rytų kalbas ir kultūras.
Orientalistika plėtojosi kaip filologinės – hermeneutinės studijos ir, antra vertus, kaip mokslas apie egzotiškas senienas. Orientalistika savo raidoje, kaip kiti mokslai perėjo tuos pačius žinių kaupimo, savo objekto tyrinėjimo, pagrindinių problemų iškėlimo ir brandos etapus. Ilgainiui susiklostė pagrindinės regioninės šios mokslinės srities kryptys – hebraistika, arabistika, egiptologija, indologija, sinologija, japonistika, o vėliau dar prisidėjo šumerologija, asirologija, malaistika ir t.t.).
Orientalistinių studijų lydere ilgai buvo Prancūzija. Šioje šalyje orientalizmu įprasta vadinti ir žinių sistemą apie Rytų kultūras ir potraukį rytietiškiems dalykams.

Istorija. Annalų mokykla / Naujasis istorijos mokslas.

Kaip yra pasakęs vokiečių istorikas J. Kocka: šiuolaikinė istoriografija – tai daugiabutis, kur netrūksta vietos naujovėms. Todėl paliesime tik vieną įtakingą istoriografinę paradigmą, anksti pareiškusią pretenzijas į didelius poslinkius visuotinės kultūrų ir civilizacijų istorijos navigacijoje.
Prancūziškoji istoriografijos paradigma, kurios pradžia siekia 1929 metus, esmingai pakeitė istorinį civilizacijos ir kultūros tyrinėjimą. Tai pirmiausia civilizacijos ir mentaliteto tyrimo mokykla. Čia pradėta ryžtinga metodologinė pamatinių istorijos principų transformacija. Nuo įvykių istorijos pereita prie probleminės istorijos –kompleksinių ekonomikos, socialinių, politinių ir kultūrinių, psichologinių posistemių tyrinėjimų. Nuo istorijos kaip literatūros, prie istorijos kaip kompleksinio mokslo; nuo dėmesio aukštajai kultūrai prie dėmesio kultūrai ir kasdienio gyvenimo aspektams, pamatinėms civilizacinėms kategorijoms: mąstymas, epocha, mentalitetas, ilgajai trukmei ir pan.

Lyginamosios civilizacijos studijos

Čia civilizacija apibrėžiama kaip kultūrinis universumas, turintis savo organizaciją, skirtingus dėsnius , skirtingas prielaidas. Civilizacija – tai didžiausia simbolinė struktūra, kurią galima atpažinti žmonijos patirtyje. Civilizacija tiriama ir aprašoma kaip didžiausias sociokultūrinis darinys, kuris įvairiais būdais siekia prasmingai suvokti pasaulį, visa, su kuo civilizacinis organizmas susiduria ir kiekvienam jo elementui siekia surasti deramą vietą. Kalbėdami apie civilizaciją lyginamųjų civilizacijų analitikai pirmiausia turi omenyje pačias bendriausias, suvokiamas ir visuomeninės veiklos formomis įgyvendinamas simbolinių struktūrų sąrangas. Vienu svarbiausiu, taip vadinamu, metacivilizacinės kultūros uždavinių čia iškyla vientiso multacivilizacinio diskurso kūrimas, kuriame problemos galėtų būti formuluojamos remiantis skirtingų civilizacijų perspektyvomis.

Visos disciplinos, vienaip ar kitaip tiriančios kultūros ir civilizacijos reiškinių pasaulius, sudaro tą šiuolaikinių tyrimų potencialą, kuriuo ženklinamas kartu ir šiandienos intelektualinis integralumas.

KULTŪROS STARTAS?

Maždaug prieš 45 tūkst. metų kultūra įžengė į startinį savo raidos laikotarpį. Prieš 40 ar 45 tūkst. metų materialinė Vakarų Eurazijos kultūra pakito labiau negu per ankstesnį milijoną metų. Toks technologinės ir meninės kūrybos suklestėjimas reiškia, kad tuo metu atsirado pirmoji kultūra, kurią šiandien galima būtų pripažinti išskirtinai žmogiška; jai būdinga nepaliaujamas išradinėjimas ir įvairovė.
Su gebėjimu kultūringai elgtis glaudžiai siejasi išskirtinis žmogiškas gebėjimas kalbėtis ir turėti kalbinio mąstymo sistemas. Kiti primatai visuomeniniam guvenimui palengvinti naudojasi sudėtingomis signalinėmis sistemomis, o šiuolaikinės žmonių kalbos kokybiškai skiriasi nuo visų kitų komunikacijos sistemų.

VKCI 6: Nilo civilizacija

Senovės Egipto istorija laikomas laikotarpis nuo vieningos valstybės susidarymo apie 3100 m. pr. Kr. iki 332 m.pr.Kr.(tada Egiptas tampa Aleksandro Makedoniečio imperijos dalimi). Apie 2600 pr.m.e., ketvirtosios dinastijos metu – pastatytos garsiosios piramidės prie Gizos (netoli Kairo), siekiant pademonstruoti faraonų religijos ir valstybės galią. Nepriklausoma valstybe Egiptas išliko iki 1300 m.pr.m.e., vėliau įėjo į kitas senovės ir Antikos imperijas. Ilgainiui Egiptas pateko į helenizmo įtaką, o 30 m. pr. Kr. Kartu su Kleopatros valdymu baigėsi ir savarankiškų Egipto valdovų viešpatavimas. Egiptas tapo Romos imperijos provincija.

Egipto istorija turi būti dėkinga ir . Napoleonui Bonapartui. 1798 m. gegužės mėnesį Napoleonas pradėjo žygį į Egiptą, kėsindamasis į pasaulinės Britų imperijos pagrindus. Savo karinių planų jis, kaip žinia, neįgyvendino, bet šio žygio į Egiptą metu prasidėjo sistemingi moksliniai šio krašto istorijos tyrinėjimai. XIX a. pirmojoje pusėje Egipto civilizacijos rašytinius paminklus ir skaitymo būdą iššifravo prancūzas Ž.F. Šampoljonas.

Didžiosios Rytų civilizacijos, tame tarpe ir Egipto civilizacija, pirmosios pradėjo kurti pasaulines vertybes ir pasiekė savo klestėjimą. Koks yra šios civilizacijos pagrindas? Žymus istorikas Karlas Witfogelis sukūrė taip vadinamą hidraulinę teoriją didžiuliam Nilo vaidmeniui pagrįsti. Kodėl Nilas? Ne tik todėl, kad senosiose civilizacijose išskirtine vietą užima gamtinių sąlygų faktorius, ne tik todėl, kad graikai Egiptą vadino Nilo dovana, bet ir dėl to, kad senovės egiptiečių visos kasdienybės epicentras buvo Nilas – didžioji upė, gyvenimo šaltinis. Ilgalaikės pergalės prieš Nilą nulėmė egiptiečių valstybės gyvenimo ypatybes erdvėje ir laike. Čia laukė siauras žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas nederlingos dykumos, bet nuolat tręšiamas dumblo, nusėdančio po kasmetinių Nilo potvynių. Ši aplinkybė ir nulėmė žemdirbystės ir gyvulininkystės pradžią.

Ūkis

Per visą Nilo slėnio istoriją žemdirbystė buvo svarbiausia jo gyventojų ūkio šaka. Nilo vandens režimas puikiai derinosi su žemės ūkio darbų ciklu. Pasitraukęs iš užlietų plotų tinkamiausiu lauko darbų pradžiai metu, Nilas palikdavo gerai sudrėkintą ir dumblu patręštą, sėjai paruoštą dirvą. Herodotas tvirtino, kad egiptiečiai lengviau už kitus augina derlių. Jis rašė: Jie nevargsta nei arklu žemę vagodami, nei kastuvu kasdami, nei kitus darbus dirbdami, kaip kad kiti žmonės pluša su pasėliais. Kai upė pati išsiliejusi sudrėkina dirvas ir vėl pasitraukia, kiekvienas egiptietis apsėja savo sklypą ir užvaro ant jo kiaules. Kai tos kiaulės įmina į žemę grūdus, jie laukia pjūties. Paskui su tomis kiaulėmis iškulia grūdus ir susineša namo. Egiptiečiai arė žemę, bet gyvuliai iš tikrųjų buvo naudojami lauko darbams ir šitokiu būdu.
Egipte 4 tūkst. pr. Kr. pirmoje pusėje jau buvo sukurta baseininė drėkinimo sistema Nilo slėnio mastu. Ji tapo šio krašto irigacinio ūkio pagrindu, išsilaikė ne tik senosios civilizacijos laikais , bet iki pat XX a. pirmosios pusės. Senovės egiptiečiai sukūrė paprastą, praktišką, atitinkančią visiškai Nilo specifiką drėkinimo sistemą. Jos pagrindą sudarė tarpusavyje sujungti baseinai. Jie atsirado sujungus drėkinimo kanalus, nutiestus iš upės į laukus. Egipto kanalų sistemos ypatybė ta, kad jais vanduo tekėjo ne tik į laukus, bet jo perteklius sugrįždavo į upę specialiais kanalais, iškastais žemiau drėkinimo ploto. Tokiu būdu dirva būdavo saugojama nuo įdruskėjimo.
Senovės Egipte dirbamos žemės ruožas buvo gana siauras. Prancūzų egiptologo Etienne Drioton duomenimis, jis tęsėsi pagal Nilą 830 kilometrų: deltoje turėjo 170 kilometrų ilgio ir 250 kilometrų pločio, o į pietus nuo dabartinio Kairo derlingas slėnis buvo vidutiniškai 10 kilometrų pločio.
Žemdirbystės ūkio, kaip ir apskritai sėslaus gyvenimo pagrindą senovės Rytuose sudarė grūdinių kultūrų auginimas ( Mesopotamija – miežių, alaus ir sezamo aliejaus kraštas). Egipte auginami miežiai, rugiai, alyvmedžiai, vynuogės (vynuogių vynas egiptiečiams jų poezijoje yra žemėje gėris dievų dovanotas), datulių palmės, figmedžiai, ir populiariausi čia granatmedžiai.
Egipte prijaukinti naminiai gyvūnai – avys, ožkos, gazelės, antilopės. Kiaulės nebuvo mėgstamas naminis gyvulys, jau Herodotas rašė: Kiaulę egiptiečiai laiko nešvariu gyvuliu. Jei kas nors eidamas pro šalį, prisiliečia prie kiaulės, tai paskui su visais drabužiais pasineria į upę. Kiaulių piemenys, nors ir yra tikri egiptiečiai, į jokią Egipto šventyklą neturi teisės įeiti – ir tik jie vieni. Egiptiečiai prijaukino ir penėjo gerves. Egiptiečiai kartu su naminiais gyvuliais laikė ir prijaukintus ar pusiau prijaukintus dykumų gyvūnus: antilopes, gazeles, ožiaragius, hienas.
Turbūt neatsitiktinai Vakarų civilizacijos susiformavo Viduržiemio jūros baseino teritorijoje, kur palankus klimatas, gausi gyvūnija bei augalija sudarė palankias sąlygas žmonių bendruomenių vystymuisi. Ir dažniausiai kurio nors gamtinio išteklio nepakankamumas ar tam tikrų sąlygų neatitikimas žmonių poreikiams skatino progresą, mokslo ir technikos pažangą. Vystantis miestams, senovės civilizacijos (Egiptas, Mesopotamija, Persija, Izraelis, Graikija, Romos imperija) labai dažnai susidurdavo su vandens trūkumu. Todėl, kaip minėta, buvo kuriamos įvairios drėkinimo sistemos, kurios vėliau dažnai neigiamai atsiliepė gamtos ir žmonių tarpusavio santykiams. Tik dėl ypač palankių gamtinių sąlygų, t.y., Nilo upės specifikos, Egipto civilizacija išvengė kai kurių ekologinių problemų (dirvožemio druskėjimo, atsirandančio dėl drėkinimo sistemų). Manoma, kad viena iš priežasčių gana ilgo ir sėkmingo Egipto civilizacijos egzistavimo ir buvo palanki ekologinė situacija. Nors ir čia gamtinė aplinka buvo niokojama sausinant pelkes, didinant dirbamų laukų plotus (savotiška melioracija), taip pat intensyvinant medžioklę ir pan.
Labai dažnai sąveikos su gamta intensyvumas yra apsprendžiamas mokslo ir technologijų lygio. Ir priklausomai nuo vis didėjančio civilizacijos išsivystymo lygio, antropogeninis poveikis aplinkai taip pat didėjo ir turėjo įtakos ilgalaikiams negrižtamiems ekosistemų pakitimams. Ir čia svarbų vaidmenį atliko du agrokultūros išradimai: drėkinimo sistemos ir žemės dirbimas. Šie išradimai pirmieji padarė ryškiausią neigiamą poveikį aplinkai. Manoma, kad didžiulės Viduržiemio jūros regiono teritorijos virto dykynėmis, kurios ir dabar netinkamos ūkininkavimui dėl dirvožemio druskėjimo, kurį sukėlė drėkinimo sistemos bei erozija, atsiradusios vystantis žemdirbystei, gyvulininkystei, kertant miškus. Jų poveikyje pakito ekosistemos, atsirado naujos laukinių ir kultūrinių augalų rūšys, o kai kurios senosios išnyko.
Egipte buvo populiarūs specializuoti amatai kaip ūkinės veiklos sritis (audimas, laivininkystė, metalų ir akmens apdirbimas, stiklo gamyba, monumentalioji statyba ir pan.) Pvz., puodininkystė Egipte faraonų laikais, kur molinių indų formų įvairumas siekė 3000. Daugiausia gamino geometrinių formų, gyvulių ir žmonių, ypač mėgo moterų pavidalo indus. Išvystyta tekstilės technologija. Egipto audėjai naudojo tik augalinį pluoštą (linus), kurį lengviau verpti ir austi. Išskirtinę vietą užėmė amatininkų metalo dirbiniai, juvelyrika, gaminiai iš bronzos, kurie išsiskyrė juvelyriniu meistriškumu, dirbinių gausa, auksakalystės įvairove. Egipte auksas buvo gaunamas lengvai ir gausiai. Egipto meistrai iš aukso gamino: paradinius ginklus, kulto indus, įvairiausius papuošalus, buities reikmenis, mirusio valdovo portretines kaukes bei antropoidinius karstus (pvz., faraono Tutanchamono trečiasis antropoidinis karstas padarytas iš 22 karatų (grynas auksas 24 karatai) aukso. Jo ilgis – 1,85 metro, sienelių storumas – 2,5—3,5 milimetro, svoris – 110,4 kilogramo. Sidabro Egipte beveik nebuvo, todėl jis brangintas labiau už auksą. Populiarėjo, o ilgainiui išskirtinę vietą užėmė dramblio kaulo raižiniai.
Egiptiečiai iš savos kietos akacijos medienos statė didelius krovininius laivus, kuriais, beje, jūra gabendavo brangiųjų rūšių medžius, kaip šešedo ar juodajį medį, Kilikijos pušį ir kt. Iš jų buvo daromos šventyklų durys ir kolonos, šventieji laivai, brangiausieji baldai, bei mažųjų formų skulptūra, inkrustacijos.
Drėkinamoji žemdirbystė ir jos reguliavimas sudarė ūkio pagrindą ir buvo planingos ekonomikos, iš kurios išaugo didysis valdovų (faraonų) ūkis , svarbiausia žymė. Drėkinamoji sistema yra valdovo žinioje ir tam reikalingas procesą reguliuojantis valdininkų aparatas. Statybos bei vandens kelių valdininkija Egipte ir Mesopotamijoje, atsiradusi dėl ekonominių priežasčių, yra pati seniausia valdininkija pasaulyje. Nors, nepaisant jos privilegijų, ji tėra viena grandis didžiuliame valdovo ūkio aparate. Atskiri valdininkai yra karaliaus vergai arba klientai, taip pat ir kareiviai, kuriuos dar ženklina, kad negalėtų pabėgti.Valdovo finansų ūkis yra natūrinis ūkis, t.y., jis ima iš valdinių mokesčius natūra, supilama į sandėlius, iš kurių išlaikomi valdovo valdininkai ir darbininkai. Natūrinė duoklė yra seniausia valdininko algos forma. Šios valdovo ūkio sistemos rezultatas buvo visų krašto gyventojų pajungimas valdovui. Visas kaimas atsakė solidariai už privalomą jam duoklę, ir atskiras valstietis buvo pririštas ne prie savo žemės, bet prie kaimo bendruomenės.Viena iš tokio reguliuojamo valdovo ūkio ypatybių buvo tai, kad faraonas turėjo po visą kraštą išdėstytus javų sandėlius (savotiškus valstybinius javų bankus), į kuriuos valstiečiai supildavo ne tik duoklę karaliui, bet ir visą savo derlių, gaudami už tai savotiškus čekius, lengvai paverčiamus pinigais. Valdovo ūkio pagrindą sudaro taip vadinami valdovo tarnai: tai gali būti žmonės pačių įvairiausių profesijų – žemdirbiai, piemenys, sodininkai, daržininkai, žvejai, įvairūs amatininkai, tarnai, muzikantai, mokytojai ir t.t. Valdovo tarnai ne patys rinkdavosi sau profesiją, o gaudavo ją jaunystėje specialių valdininkų sprendimu, kurie spręsdavo, atsižvelgdami į valstybės poreikius, “naujokų” fizinę jėgą ir ypatybes. Tokiu būdų suteikiama profesija dažniausiai likdavo svarbiausiu užsiėmimu žmogui visą gyvenimą. Materialinė valdovo tanų padėtis priklausė nuo to, kokia veikla tas tarnas užsiima. Žemdirbiai, kurių materialinė padėtis būdavo gana skurdi negalėjo susilyginti su amatininkais, kurie kartais pasiekdavo ženklių materialinių laimėjimų.
Vienas ryškesnių skirtumų, anot Maxo Weberio, tarp Rytų ir Vakarų istorijos yra tas, kad Rytuose valstiečiai nėjo baudžiavos dvarui, bet duoklė valdovui iš jų buvo lupte lupama. Be to, Rytuose nuolat grėsė sugrįžimas į natūrinį ūkį, kai tik atsirasdavo bent mažiausia kliūtis paversti pinigais valstiečių duoklę, duodama natūriniais produktais. Todėl Rytų valstybės, o ir civilizacijos, regis, jau pasiekusios aukštos ir turtingos kultūros, vėl tolydžiai nusmukdavo į grynai natūrinio ūkio gyvenimą. Tai dar vienas aspektas, kodėl senąsias Rytų civilizacijas galime vadinti statiškomis ( judančiomis ir vėl sugrįžtančiomis prie savo natūrinių ištakų).
Pagrindinių ūkinės veiklos formų – žemdirbystės, gyvulininkystės, amatų apžvalga rodo, kad Egipte (taip pat bendrai senosiose Rytų civilizacijose) buvo aiškus ir toli pažengęs darbo pasiskirstymas( tiksliau – paskirstymas). Tai vienas pagrindinių požymių, skyrusių pirmąsias civilizacijas nuo priešistorės kultūrų.

Miestai
Esminiai miestų požymiai: kompaktiška teritorija, jos įtvirtinimo sistema, monumentalioji architektūra, atitinkamos administracinės ir ekonominės funkcijos. Ekonomika: amatai ir prekyba; Miestas – tai valdžia, valstybė, amatai, prekyba, visuomenės stratifikacija, turtinės diferenciacijos lygis. Raštas – kaip miestų kultūros bruožas. Miestas kaip socialinės integracijos ir religinis centras.
Trečiasis senovės Artimųjų Rytų urbanizacijos centras siejamas su Nilo delta. (1.Mesopotamija; 2. Sirijos Viduržemio jūros pakrantė). Sąlygos miestų kūrimuisi čia buvo palankios, ypač lyginant su Nilo slėniu. Ikidinastiniu laikotarpiu (iki 3000 m. pr. Kr.) Nilo deltoje turbūt buvo tik du miestai: Butas ir Saisas. Apie 3000 m. pr. Kr. pirmasis Egipto suvienytojas Menas čia įkūrė Memfio tvirtovę, prie kurios išaugęs miestas tapo Senosios karalystės sostine.
Prie miesto – gyvenimo centro – šliedavosi gretimos gyvenvietės. Susidarydavo savotiški primityvūs valstybiniai dariniai, Egipte vadinti nomais. Manoma, kad iki IV tūkst. pr. Kr. pabaigos Egipte buvę 42 nomai: 20 – šalies šiaurėje ir 22 – pietuose. Nomai, atsiradę paplitus irigacinei žemdirbystei, nedidėjo. Jų augimui, tolesnei centralizacijai reikėjo pridedamojo produkto. Egipto valdžia pasižymėjo kontrolės griežtumu. Biurokratija pančiojo šalį, žlugdė visas naujoves, bet Egipto gerovę lėmė ne vien aukso kasyklos, karo grobis, bet ir gerai prižiūrima, kontroliuojama darbo jėga bei žemė.
Egipte dėl specifinių gamtos bei ūkinės veiklos sąlygų anksti pasireiškė valdžios centralizacijos tendencijos. Suvienijus Žemutinio ir Aukštutinio Egipto nomus( t.y. administracinius vienetus – protovalstybes) (apie 3000 m. pr. Kr.) netrukus įsiviešpatavo stipri, absoliuti valstybinės valdžios sistema – hierarchinis-biurokratinis aparatas, kurio viršuje buvo dievinamas faraonas. Religinė doktrina skelbė faraoną esant dieviškos kilmės būtybe ir garbinimo objektu. Juridiškai faraonas buvo visų žemių savininkas. Egipto šventyklos buvo neatsiejamos nuo valstybės. Ankstyva valdžios centralizacija visagalio faraono rankose, visuotinė kontrolė ir valstybinės nuosavybės vyravimas sutrukdė Egipto miestų, kaip autonominių piliečių bendruomenių formavimąsi. Tačiau,vis dėlto, miestai tapo svarbiais administraciniais, politiniais, ideologiniais ir ekonominiais centrais. Egipto, kaip ir Mesopotamijos civilizacijose, svarbiausi miestų pastatai susiję su kultu.
Po Nilo potvynio ištisi plotai likdavo apnešti rudu dumblu, kuris nuo saulės spindulių greitai pilkėdavo, džiūdamas skeldėdavo. Ankstyvuoju civilizacijos laikotarpiu slėnio gyventojai namus statydavosi iš natūraliai susiformavusių blokų. Vėliau išmoko dirbti plytas, maišydami dumblą su vandeniu. Kad plytos būtų tvirtesnės, į jas pridėdavo šiaudų ir mėšlo. Egipte nereikia namų dengti nuožulniu stogu, kad nutekėtų vanduo. Todėl stogai būdavo plokšti, o virš jų kyšodavo įvairaus aukščio sienos. Ant plokščio stogo malonu sėdėti vėsų vakarą.
Tam tikrais laikotarpiais Nilo slėnis tapdavo savotiška statybų aikštele. Plačiausias statybos darbas, tyrinėtojų nuomone, ir buvo žydų bėgimo iš Egipto priežastis (Ramzio II epochoje). Šventyklų miestai ir ištisi architektūriniai kompleksai, apjuosiami keliomis mūro sienomis, pavirsdavo uždaromis tvirtovėmis; prabangūs rūmai, grandioziniai paminklai, statulos, obeliskai, pagaliau, piramidės – ištisas miestų civilizacijos traktatas. Svarbiausi miestai: Memfis, Karnakas, Per Ramzis, Tėbai, Achetonas, Abidas, Heliopolis, Hermopolis, Luksoras, Asuanas ir kt.
Kasdienybė
Senovės egiptiečių visuomenė, jos socialinė struktūra turėjo ryškų centrą, savotiškai modeliavusi ir tos visuomenės kasdienybės pavidalus. Kaip Nilas buvo daugelio žmonių kasdienybės epicentras, socialinės struktūros centrinė ašis buvo faraonas. Faraonas, apdovanotas gyvenimu, amžinybe, nesibaigiančia laime. Dominavusios pagrindinės idėjos: faraono dieviška kilmė ir faraonas, Aukštutinio ir Žemutinio Egipto suvienytojas. Pagal tipologiškai artimos Egiptui Mesopotamijos tradiciją valdovas buvo įsivaizduojamas kaip jėga, atsakinga už derlingumą ir susijusi su gamtos kuriančiomis galiomis ( vis dėlto, faraono sakralizacijos lygis buvo gerokai didesnis, palaikomas ir subrandintas ilgalaikiškesnės tradicijos, nei bet kurioje valstybėje, egzistavusioje senovės Mesopotamijos teritorijoje). Faraono sudievinimui sunku rast analogų. Net valdovo vardas buvo laikomas šventu, kurį ištarti buvo draudžiama. Valstybė yra tarsi valdovo kūnas (įvairūs senovės kultūrų tekstai ir teisiniai dokumentai byloja apie kitokią senovės kultūrų kūno sampratą : kūnas ir turtas (nuosavybė) yra labai susiję dalykai, kur turtas yra tarsi vienas iš kūno elementų, o kūnas viena iš turto formų). Neribotą faraono valdžią vaizdžiai simbolizuoja milžiniški antkapiai – piramidės.
Visuomenė dalijasi privilegijuotuosius (žyniai, kilmingieji, kariai, valdininkai, raštininkai) ir engiamąją daugumą ( amatininkai, žemdirbiai, vergai);
Egiptiečiai namus statė iš džiovinto molio ir plytų. Karštą dieną toks būstas išlaikė vėsą, o naktį – šilumą. Vidų apšviesdavo aliejinėmis lempomis. Kadangi Egipte trūko medienos, baldus pynė iš meldų ir nendrių. Kilmingieji ir turtuoliai gyveno dideliuose dviaukščiuose pastatuose su vidiniu kiemu, baseinu, sodu, priimamuoju, miegamuoju, valgomuoju, darbo ir poilsio kambariais, vonia ir tualetu, ant plokščio stogo suręsta pavėsine.Vakarais šeimininkai sode rengė pobūvius. Kiekvienam svečiui pastatydavo atskirą stalą, kurį tarnai nukraudavo įvairiais skanėstais: sėmenų sviestu ar druska pagardintais jautienos kepsniais, keptomis žąsimis, saldžiomis datulėmis ir figomis, vynu. Pobūvio dalyvius linksmino arfomis, liutniomis ar fleitomis grojantys muzikantai, šokėjos, akrobatai. Paprastų žmonių šeimos gyveno nedideliuose kelių patalpų namuose su plukta molio asla. Šviesa ir oras į būsto vidų patekdavo pro duris ir nedidelius langus. Įprastinis maistas buvo duona, kurią gardino svogūnais ir česnakais, bei užsigerdavo alum.

Egiptiečių rašto gyvavimo epocha apėmė 4 tūkst. pr. Kr. pab.- IV a. Seniausi egiptiečių įrašai, skirtingai nuo šumerų, buvo ne ūkinio, o ritualinio pobūdžio. Vėlesniais laikais Egipto raštas taip pat išliko žynių rankose, daugiau nei kuris kitas raštas buvo apgaubtas paslaptingumo aureole. Senovės Egipte, tyrinėtojų manymu, visa kas buvo susiję su rašymu, buvo šventa. Net rašomieji reikmenys buvo dievinami, o pats rašymas laikomas dievų išminties pasireiškimu. Sakoma, kad egiptiečiai – labiausiai mėgusi rašyti senovės tauta. Papirusas nebuvo vienintelė medžiaga rašymui: be jo buvo rašoma kaulo plokštelėse, indų šukėse, odoje, akmenyse, medyje, drobėje, ant vazų, piramidžių kambarių sienose, rūmuose, šventyklose, skulptūrose ir sarkofaguose, buities daiktuose kulto reikmenyse ir t.t.
Iki Hipokrato medicinos srityje niekas negalėjo prilygti egiptiečiams. Medicininės žinios buvo išaugusios iš magijos ir ilgaamžės praktikos, todėl, kaip sakoma, pasiekė didelių laimėjimų. Herodotui didelį įspūdį padarė gydytojų specializacija: Gydymo meną egiptiečiai yra suskirstę į tris sritis: kiekvienas gydytojas gydo tik vieną ligą. Todėl ten pilną gydytojų: vieni gydo akis, antri-galvą, treti-dantis, ketvirti-pilvą, dar kiti- įvairias neaiškias ligas. Medicininių praktikų reikšmė susijusi su mirusiųjų balzamavimo papročiu. Mirusiųjų skrodimas mumifikacijos metu leido gydytojams daugiau ar mažiau pažinti žmogaus kūno sandarą ir organizmo funkcijas. Atsirado pirmieji specializuoti medicininiai tekstai – Širdies liga, Akių ligų knyga etc. Gydytojų praktikų žinynų turinys labai įvairus – nuo daugybės receptų ir detalių nurodymų iki patarimų kosmetikos klausimais (patariama kaip išvengti raukšlių, pakeisti odos spalvą, nudažyti antakius, plaukus ir t.t.). Vadinamajam Eberso papiruse (t.y. medicininiame tekste), tiesa, yra keistenybių: nurodymų kaip vyti iš žmogaus kūno demonus ir pan.
Civilizaciniai raktažodžiai (laimėjimai ir ypatumai):
• Apie 3100 m. pr.Kr. atsirado raštas – hieroglifai. Sukūrė hieroglifinį, hieratinį ir demotinį raštą;
• Geometrija. Mokėjo išmatuoti žemės sklypą, pastatė piramides;
• Astronomija. Piramidės orientuotos pasaulio šalių atžvilgiu. Stebėjo dangaus kūnų pokyčius;
• Medicina. Buvo okulistų ir terapeutų. Turėjo ligų vadovėlius;
• Steigė mokyklas ( vaikai mokėsi 10 metų);
• Būdingos sąvokos: Delta, Faraonas, Mumija, Nomarchai, Nomas, Piramidė, Papirusas, Hieroglifas, Nilas ir pan.

VKCI 7: Indo / Harapos civilizacija

Ilgą laiką Indijos istorija buvo skaičiuokjama nuo 1500 m. pr. Kr. Tačiau 1921-1922 m. kasinėjimai Indo upės slėnyje parodė, kad civilizacijos pradžią reikia nukelti tūkstantmečiu atgal, kad ją galima lyginti su Egipto, Šumero-Akado civilizacijomis. Atkastų dviejų miestų Mohendžo Daro ir Harapos likučiai įrodo, jog jau 3 tūkst. pr. Kr. čia būta savitos civilizacijos, galimas dalykas, sietinos su priešakine Azija (esama tyrinėtojų, kurie Indo civilizaciją laiko Mesopotamijos civilizacijos atšaka).

Šiuolaikinėje literatūroje paraleliai egzistuoja dvi Indo/Harapos civilizacijos chronologijos: siauroji ( 2500 m. pr. Kr. – 1700 m. pr. Kr.) ir plačioji (3200(2900) m. pr. Kr. – 1300 m. Pr Kr.), dar vadinama patikslinta protoindiškosios civilizacijos chronologija.

Dabartis: Indija, kaip sakoma, yra greičiau žemynas nei šalis. Pavyzdžiui, Indostano pusiasalyje kalbama daugiau kaip 800 kalbų. Geografiškai izoliuota nuo likusios Azijos: Šiaurėje ir rytuose ją riboja aukščiausi pasaulyje kalnai, o vakaruose – dykuma. Šiaurės vakaruose kalnų perėja atveria ją užkariautojams, pabėgeliams ir pirkliams. Todėl sritys palei Indo upę (dabar Pakistanas) kartkartėmis buvo artimiau susijusios su Iranu nei su Indija.
Archeologai ištyrė Indo civilizacijos Pakistane liekanas. Apie šią senovės upių kultūrą-civilizaciją žinoma mažiausiai. Mažiausiai apie ją žinoma todėl, kad niekam dar nėra pavykę iššifruoti Indo kultūros rašto.
Nuo seniausių laikų Indijos plote gyveno daugybė tautų, kurias vienijo labiausiai paplitę kultūros reiškiniai ir jų tęstinumas.
Skirtingai nuo kitų 3 didžiųjų upių civilizacijų, apie Indo civilizaciją žinoma labia mažai; Kartais metaforiškai ši civilizacija vadinama slėpiningąją. Pagal siaurąją chronologiją civilizacija Indo slėnyje gyvavo tik 800 metų – gerokai trumpiau už Senovės Egipto ar Mesopotamijos. Kodėl išnyko? Tai aiškinama arijų anplūdžiu.. Arijai – indoeurapiečiai – jų kalba sanskritas ( sanskritas-lietuvių: viras-vyras, dhūmas-dūmas, devas-dievas, sanas-senas, agnis-ugnis, naktis-naktis, avis-avis, mrtis-mirtis ir pan .?)
Apie 6500 m. pr. Kr. vandens užliejamoje Indo upės lygumoje, šiandieninėje Indijoje ir Pakistane, apsistoja ir ima dirbti žemę medžiotojų, rankiotojų ir piemenų gentys. Tai naujas neolito židinys: Indo civilizacija. Indo slėnyje, kaip ir Šumere bei Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės patvynis neša kraštiui gyvybę.
Indo civilizacija atsirado Indo slėnyje 2500 m. pr. Kr. Indo civilizacija, geografiškai tuo laikotarpiu pati didžiausia, buvo itin pastovi ir taiki. Tačiau apie 1700 m. pr. Kr. ji slėpiningai dingsta, galbūt, įsiveržus čia užkariautojams. Po jos II –t-metyje pr. Kr., apie 1500 m. pr. Kr. Į Indo slėnį įsiveržia arijai, įkurdami čia tūkstantį metų išgyvenusią Indų civilizaciją, kurioje žmonių visuomenė susiskirčiusi į griežtai viena nuo kitos atsiribojusias kastas. Arijai atneša į Indija Vedas. Visuomenė ilgainiui susiskirstė į 4 kastas: brahmanus, kšatrijus, veišijus ir šudrus. 4 a. pr. Kr indai išstūmė graikus ir įkūrė pirmą Indijos imperiją (Maurijų imperija); Ilgainiui imperija suiro į Indija ėmus brautis graikams, skitams, kušanams. Galutinai Indo civilizaciją sužlugdė hunų antpuoliai; Egzistuoja civilizacijos žlugimo versijos, siejančios tai su gamtos anomalijomis, žemės drebėjimais, saulės dėmių skaičiaus sumažėjimu ir t.t. Aiškinant smukimo priežastis vis dažniau sureikšminami ekologiniai, ūkiniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai, taip pat – jų kompleksas.
Arijai miestus kūrė tik nuo 9 – 8 a. pr. Kr – Indraprasta (nuo 736 m-žinomas Delio pavadinimu), Kosambi ir pan. Tačiau šie miestai savo architektūra, gerbuviu neprilygo protoindiškosios civilizacijos miestams.
Ūkis

Žemdirbystė revoliucija turėjo lemiamą reikšmę ir Indo civilizacijos gimimui. Tai technologinis perversmas, kurio vienalaikiškumas tokiose didelėse teritorijose ir vienas nuo kito nutolusiuose regionuose įtikinamai parodo, kad tai priklausė nuo bendriausių sąlygų, esančių už žmogaus sąmonės ribų. Indija šiuo požiūriu – tai Indo ir Gango kraštas.
Pasakojimų apie milžiniškus potvynius esama senovės Indijos tautų mitologijoje. Iki mūsų dienų išlikusioje Sakmėje apie tvana sakoma: Tvanas tuomet nušlavė visa, kas gyva, tik vienas Menu ( pagal brahmanų tradiciją laikomas žmonių ir visa, kas tik Žemėje yra gyva, protėviu) ten liko gyvas.
Protoindiškosios civilizacijos susikūrimas ir gyvavimas Indo slėnyje ne taip tiesiogiai, kaip Šumere ir Egiopte, priklausė nuo dirbtinio drėkinimo. Archeologai nustatė, kad čia buvo naudojamas vandensėmis ratas, tačiau iki šiol neaptikta stambių dirbtinio drėkinimo sistemų. Laukus turėjo natūraliai drėkinti išsiliejančios upės ir atmosferos krituliai, vadinamieji musono lietūs. Lietūs, trunkantys apie 3 mėnesius – svarbiausias Indijos klimato veiksnys, lemiantys derlių. Šiaurės Rytų Indijoje, kuri ilgainiui tapo Indijos arijų civilizacijos centru, taip pat pietuose, kritulių apskritai pakako (išskyrus atskirus regionus) verstis žemdirbyste be dirbtinio drėkinimo. Tuo ir pagrįstas teiginys, kad drėkinamoji sistema, nors ir paplitusi, vis dėlto nebuvo senovės Indijos žemdirbystės pagrindas.
Kartais sakoma – Indijos pradžia yra Himalajai. Čia prasideda vandeningiausios upės.
Verslai: žemdirbystė, gyvulininkystė, amatai ir prekyba. Prekyba labai gyva ir šalies viduje, ir su kitomis šalimis, net pasiekia Mesopotamija ir Kaspijos jūrą.
Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose auga pagrindinės kultūros: kviečiai ir miežiai. Indijos subkontinento žemdirbiai, manoma, 6-5 tūkst. pr. Kr. Gango upės slėnyje žengė pirma žingsnį sukultūrinant ryžius. Juos kultivavo protoindiškosios civilizacijos žemdirbiai Indo slėnyje.
Išskirtinę vietą tarp aliejinių kultūrų senovės Indijoje užėmė sezamas. Čia sezamo aliejus ir jo produktai sudarė žymią gyventojų raciono dalį. Įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir t.t.
Indo žemdirbiai pirmieji pradeda kultivuoti medvilnę ir ją austi, taigi, protoindiškoji civilizacija palieka pirmuosius medvilnės kultūros pėdsakus. Ją perėmė indai – arijai ir I tūkst. pr.Kr. medvilnės auginimas jau turėjo svarbią reikšmę Indijos ūkiui. Senovės Indija tapo taip pat kultūrinės cukranendrės tėvyne.
Soduose senovės Indijoje dominavo labia vertingi mangamedžai. Drėgnuose vietose – bananai. Pajūryje augo vėduoklinės palmės, kurių lapai buvo naudojami kaip rašomoji medžiaga, iš jų taip pat buvo gaminamas vynas.
Senovės Indijoje valdovai ir diduomenė ypač puikuojasi drambliais. Juos prijaukinti Indijoje pradėta apie 2000 m. pr. Kr. Tai padaryti nėra lengva, bet drambliai gyvena iki 70 metų ir tarnauja 2-3 kartoms. Indijoje jais jodinėjo, kinkė į iškilmių vežimus ir apskritai naudojimąsi drambliais laikė aristokratiškumo požymiu. Tačiau daugiausia dramblius naudojo karyboje. Literatūroje minimas karalius, kuris vienu metu galėjo mesti į mūšį 7000 kovos dramblių. Ši specifinė ginklo rūšis buvo perimta ir kitur: Kartaginos karvedys Hanibalas, Romos armija iki imperatoriaus Augusto.(.)
Taip pat verčiasi gyvulininkyste: augina buivolus, kuprajaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir kt.
Indijoje palaipsniui įsitvirtino karvės neliečiamumas, o ahimsa – vienas iš religinių principų, – reikalaujančių nekenkti gyvoms butybėms. Tik 3 a. pr. Kr. karalius Ašoka įteisinęs budizmą kaip savo valstybės religiją, rėmė ahimsą ir formaliai draudė pjauti daugelio rūšių gyvulius. Todėl Indijos visuomenės aukštuosiuose sluoksniuose plito vegetarizmas, nors nebuvo griežtas ir visuotinis.
Indijos tekstilės pramonės produkcija buvo gana įvairi: nuo vilnonių audinių iki permatomų šilkų ir muslinų. Aukšto lygio metalų apdirbimas, metalurgijai naudojama bronza, geležis ir kt. metalai.
Tokiu, tradiciniu Rytų civilizacijoms keliu, pasiektas suklestėjimas, verčia, kaip Mesopotamijoje ir Egipte, organizuoti žmonių visuomenę, kurti gamybos ir prekybos centrus, t.y. statyti miestus.

Miestai

Indo slėnio civilizacija kartais dar vadinama Harapos civilizacija (pavadinimas nuo seniausio miesto Harapos). Miestuose – valstybėse gyveno, spėjama, po keliasdešimt tūkstančių gyventojų: jie turėjo raštą (neiššifruotas), ir klasinės visuomenės požymių.

Apie 2400 m. pr. Kr. iškyla du dideli ir stebėtinai vienodi miestai: Mohendžo Daras ir Harapa. Vieno ir kito perimetras 6 km, abu panašiai išplanuoti: gyvenamieji kvartalai, išdėstyti kvadratais, ir citadelė, stūksanti ant įtvirtintos kalvos, kur susispietę viešieji pastatai. Tarp jų – didžiulis Mohendžo Daro grūdų sandėlis su ventiliacijos sistema grūdams džiovinti: jame telpa tiek pat grūdų, kiek dvylikoje mažų sandėlių Harapoje kartu sudėjus. Šie sandėliai, tarytum valstybiniai bankai, įtakingi miestai žemės ūkio kultūrų krašte.
Čia miestai statomi pagal gerai paruoštą planą. Tai rodo seniausiais laikais niekur kitur neaptiktas taisyklingas miestų išplanavimas. Miestų gatvės buvo orietuotos pagal pasaulio šalis: arba iš rytų į vakarus, arba iš šiaurės į pietus. Tai atitinka Indo krašte vyraujančių vėjų kryptis ir todėl kai kurie archeologai mano, kad ši aplinkybė, o ne išankstinis planas lėmė taisyklingą miestų struktūrą.
Šie miestai skyrėsi nuo savo laikmečio ir vėlesnių senovės Rytų miestų sanitarine kultūra, buitiniais patogumais: išskirtinai sureikšminama tam metui puikiai įrengta vendentiekio ir kanalizacijos sitema.
Mohendžo Daras – pagal statybos planą taisyklingas, pagrindinės gatvės iki 10 m. pločio, o 2-3 aukštų namai įrengti paprastai, bet su neeiliniai tam metui patogumais – maudymosi patalpom ir šuliniu. Atkasta įvairių pastatų, kurių reikšmė ir funkcijos aiškinamos nevienareikšmiškai. Miesto ar valstybės valdžiai skirti pastatai, valdovo rezidencija, didysis baseinas (12 m. ilgio, 7m pločio, 2,5 m. gylio; žinoma baseino ritualinė paskirtis) Vandens ritualinė reikšmė Indijoje išliko iki šių dienų, o laiptai būtinai statomi prie vandens šaltinių, kur renkasi maldininkai (populiarios patalpos, skirtos ritualiniams apsiplovinmams).
Be gyvenamųjų namų didelę miesto dalį (Mohendžo Dare apie 18 ha) užėmė amatininkų kvartalai.
Smulkieji amatininkai, prastuomenė, regis, gyveno už miesto sienų ir aptarnavo miestiečius. Rasti kulto komplekso ir jo starų sienų likučiai.
Apie 2000 m. pr. Kr. Šiaurės Vakarų Indijoje (Indo/Harapos civilizacijos regione) buvo ne mažiau kaip 100 miestų. Dauguma jų buvo gana dideli, juosiami iš degtų plytų sumūrytų gynybinių sienų.

Kasdienybė

Kasdienybės pavidalai Indo civilizacijoje nėra visapusiškai išanalizuoti dėl šaltinių trūkumo.
Indo slėnio civilizacijos rašto paminklai labai skurdūs. Yra žinoma apie 3000 trumpų ( po 5 – 6 ženklus) įrašų akmens plokštelėse, dramblio kaulo lazdelėse, molio apyrankėse, statulėlėse, induose, o daugiausia anspauduose (nei vieno įrašo nėra dvikalbio, kas palengvintų šifruotojų darbą).
XX a. 7 deš. šifruojant protoindiškąjį raštą pasiūlytą pritaikyti pozicinės statistikos metodą ir kompiuterinį tekstų apdorojimą. Rašta sudaro 3 rūšių ženklai – ideogramos, determinatyvai, fonogramos. Pasiekta tam tikrų formalių laimėjimų, bet tekstų prasmė dar neiššifruota.

Žinomų kitų Indijos regiono tekstų informacija daugiausia liečia religinę kulto sferą. Rafinuota kastų sistema, bekasčiai sudarė visuomenės apačias, jie buvo beteisiai. Žmogaus kilmė nulemdavo kastą ir niekas negalėdavo jos pakeisti. Prisklausomybė kastai buvo paveldima.

Moterų padėtis vėlesnėje Indijos visuomenėje buvo bloga. Religija reikalavo nusižeminti vyrui. Našlės negalėjo ištekėti antrą kart ir turėjo paklusti vyro šeimai. Pirmaisiais mūsų eros amžiais vis dažniau mažos mergaitės buvo tekinamos už suaugusių vyrų, o tai darė jas dar labiau priklausomas. Nuo 6 a. po Kr. paplito paprotys deginti našles. Našlės, laisvu noru ar verčiamos, buvo deginamos su savo mirusiu vyru.

Namuose, statytuose iš plytų, yra nuo vieno iki keleto dešimčių kambarių, kurių langai žiūri ne į gatvę, o į vidinį kiemą. Baldų nėra, užtat namuose įrengti neeiliniai tam metui patogumai: kiekviename būste yra plokštėmis išklotas maudymosi kambarys, išvietė ir šulinys. Namai ir gatvės turi labai gerai apgalvotą kanalizacijos sistemą.
Antra vertus, Indijos specifika tame, kad atšiaurios miestų išvaizdos nepraskaidrina jokia kolonada, jokia puošmena. Kadangi nerasta rūmų ir šventyklų, istorija neturi jokių žinių nei apie Indo slėnio valdžios sitemą, nei apie religija.

Civilizaciniai raktažodžiai (laimėjimai ir ypatumai):

• Turėjo savo rašto sistemą (neiššifruota);
• pirkliai naudojo akmeninius anspaudus, jais žymėjo kitur siunčiamas prekes;
• Seniausias pasaulyje uostas – netoli Bombėjaus. Turėjo laivų statyklą;
• Pirmieji pradėjo vertoti ženklą, reiškianti nulį;
• Šachmatų tėvynė;
• Namuose rengė kanalizaciją; turėjo neeilines tam metui maudymosi patalpas, ritualinio apsiplovimo vietas;
• Ryžiai, medvilnė, cukranendrė, drambliai;

• Induizmas – viena iš didžiausių pasaulio religijų – atsirado Indijoje maždaug 2500 m. pr. Kr. Jo išpažinėjai garbina daug dievų, tikima, kad jie visi yra vienos dievybės – Brachmos – skirtingi pavidalai. Vyriausi dievai induizme, kaip žinia, Kūrėjas Brachma, Saugotojas Višnus, Griovėjas Šyva.
• Budizmo, vienos iš 3 pasaulinių religijų atsiradimas susijes su Sidharta Gautama (Buda) 6 a. pr. Kr.
• Yoga – senovės Indijoje sukurta ypatingų žmogaus dvasinių ir fizinių gebėjimų išlaisvinimo sistema;
• Karma – viena pagrindinių senovės Indijos sąvokų, reiškiančių amžinąją moralinę tvarką, kuri nulemia kosminės evoliucijos raidą, taip pat individualų žmogaus likimą.
• Vegetarizmas, etc.

VKCI 9: Senovės Graikija

Čia pradėti galima trumpai nužymint prof. Edvardo Gudavičiaus dviejų pasaulinės istorijos kelių teoriją:

1. Pagrindinis istorinis istorinės raidos kelias: būdinga ekstensyvi raida, bendruomeninė despotinė sistema (egzistuoja bendruomeninis ūkis), o virš jo despotas su savo administracija įkūnija sudievintą monarchą ar žynių kolegijos vadovaujamą administracinį mechanizmą; kolektyvizmas; nėra nuosavybės formų kaitos, nes viskas priklauso valdovui; visi kiti gyventojai – savotiški tarnai ar vergai; nėra jokio individualaus gyvenimo; šis istorinis kelias nežino socialinių formacijų, nėra klasinės kaitos; tai stabilios, visuomeninių santykių požiūriu statiškos visuomenės (tik kiekybinė kaita); tai labai patvarios visuomenės gyvenimo būdo ir mentaliteto požiūriu; vergai šiame kelyje sudaro mažumą, atlieka pagalbinę funkciją; šiuo keliu vystėsi (ėjo) Mesopotamijos, Egipto, Indo, Kinijos, ikikolumbinės Amerikos ir kt. civilizacijos;
2. Išimtinis istorijos raidos kelias: būdinga intensyvi raida, kurią lėmė individualus ūkis, pagimdęs vergovinės demokratijos fenomeną; čia nebe bendruomeninė despotinė struktūra, o antikinis polis; bendruomeninis gyvenimas suyra; čia atsiranda individas; egzistuoja nuosavybės formų kaita; čia žymus antagonizmas tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų; yra socialinės formacijos; nėra despotų, bet išnaudojamieji nužmoginami iki kalbančio įrankio (Antikoje; pirmame, bendruomeniniame kelyje žmonės nužmoginami iki dirbančio gyvulio) – būtent tokia kaina perkama greitesnė 2 –ojo istorinio kelio pažanga; vergų ir vergvaldžių santykiai Antikoje sudaro šio kelio esmę; jo pradžia siejama su posūkiu nuo bendruomeninio ūkio prie individualaus vergovinio ūkio. Šio kelio užuomazgos Egėjo jūros baseine, pradžia – senovės Graikija.

Šiuo požiūriu išimtiniame istorijos, taigi, ir civilizacijų raidos kelyje atsiranda nemažai civilizacinio dinamizmo: civilizaciniai mainai, perimamumai, susiliejimai,istoriniai tęstinumai, imitacijos, civilizacinis ekspansyvumas, kosmopolitizmo tendencijos ir, pagaliau, civilizacinių konfliktų prielaida ir galimybė.

Senovės Graikijai priklauso ypatinga vieta pasaulio, ypač Europos, istorijoje ir kultūroje.
Antikinė Graikija nebuvo azijinės gamybos ir tradicijos tęsinys, nors senovės graikams ir buvo pažįstami senovės Rytų tautų ir kultūrų pasiekimai. Įsisavinę senovės Egipto ir Babilono kultūrinę patirtį jie pasirinko savo savarankiška ūkinio-socialinio-politinio vystymosi kelią, taip pat savitą filosofinių ieškojimų bei meninių-estetinių pasaulio įprasminimų būdą.
Dvasia ir kūnas kaip antropologinė problema senovės Graikijoje buvo išspręsta kūno naudai. Kūniškumo šaknys, manoma, slypėjo Graikijos vergovėje. Ji dar kartais vadinama kūniško stiliaus civilizacija. Antikinis humanizmas šlovino tik fizinę žmogaus galią ir jos ypatybes, o asmenybės subjektiškumas, jo dvasinės galimybės atveriami palaipsniui. Žmogaus kūnas buvo harmonijos etalonas. Netgi graikų dievai-pirmiausia-tai amžini, tikri kūnai. Antikinio kūniško humanizmo puiki iliustracija buvo ypatinga kūno kultūrai tenkanti vieta ugdymo sistemoje. Aristotelis: žmogus-politinis gyvūnas.
XIX a. prancūzų istorikas E.Renanas heleninės civilizacijos pasirodyma ir raidą yra svarstęs kaip graikų stebuklą. Kai ji pasirodė – Egiptas, Babilonas savo civilizacijos laiką jau skaičiavo tūkstantmečiais. Stebuklas tame, kad tokia jauna kultūrinė bendrija sugebėjo sukurti tai, kas leidžia sakyti, kad be graikų įtakos Vakarai niekada nebūtų tapę Vakarais. Graikijoje atsirado tai kas skiria Vakarų civilizaciją nuo Rytų.
Graikai buvo atviri pasauliui: daug keliavo, žinojo ir daug mokėsi; Milžiniška senovės Graikijos įtaka istorinei Europos raidai jaučiama iki pat XVIII amžiaus; Antika kaip etalonas Europos sąmonėje egzistuoja nuo Renesanso laikotarpio (XIV-XVI a.). Senovės Graikijos civilizacija klestėjo maždaug nuo 776 m.pr.Kr. iki 30 m. pr. Kr. Archainiu ir klasikiniu laikotarpiu nebuvo unifikuota, o susidarė iš šimtų miestų-valstybėlių. Su Aleksandru Makedoniečiu prasidėjusiu helenistiniu laikotarpiu, Graikijos civilizacijos plėtimasis, sklaida į artimuosius Rytus ir didelės karalystės pasidarė norma.

Ūkis

Senovės Graikai labiau žinomi kaip filosofai, politikai, literatai, nepaisant to, kaip sakoma, buvo ir gabūs verslininkai. Ekonomika vis dar išlieka savotiška graikų civilizacijos mįsle. Senovės Graikai veikliai įsijungė į tuometinę pasaulio ekonomiką. Jie gamino ir keitėsi prekėmis tiek vietinėje, tiek ir tarptautinėje (ilgų distancijų) prekyboje, turėjo prekinius-piniginius santykius tam, kad palengvinti mainų procedūras.
Graikų gyvenimas ilgai išlaikė agrarinį pobūdį. Žemės ūkyje buvo naudojama dirbtinio drėkinimo sistema. Primityvūs žemės dirbimo būdai neleido atitinkamai didinti derliaus. Dalį žemės valstiečiai palikdavo pūdymuoti, o kitą dalį įdirbdavo. Sėjomaina paplito tik helenizmo laikais. Žemės ūkio padargų naudota nedaug: svarbiausi buvo arklas, kauptukas ir pjautuvas. Apie 800 m. pr. Kr. įrankių ir ginklų gamybai imta naudoti geležis ( dar apie 1500 m. pr. Kr. indoeuropiečių tauta hetitai, naudodama galingas dumples, išmoko lydyti geležį; hetitai ilgai gamybos būdą laikė paslaptyje). Geležies gavyba nulėmė visuomeninius pokyčius. Žemę ardavo jaučiais ir mulais. Kadangi javų trūko, jų graikai įsiveždavo iš Italijos, Mažosios Azijos, Afrikos. Pamažu javų importas tapo toks svarbus, kad kiekvienas atėniečių laivas, gabenantis bet kokias prekes, turėdavo paimti ir tam tikrą kiekį grūdų bei alyvų aliejus. Gyvulininkystė, kaip ir senosiose Rytų civilizacijose,nebuvo atsiskyrusi nuo žemdirbystės.
Amatai: geriausiai žinomi puodžių dirbiniai. Amatas suprantamas kaip meno rūšis. Keramika turėjo pasaulinę paklausą, ką patvirtina archeologiniai radiniai. Plačiai paplitęs ir audimas: verpta ir austa daugiausia namuose, tekstilė naudota savo poreikiams tenkinti, bet ilgainiui vis daugiau prekių buvo gaminama rinkai. Kai kurie miestai (Miletas, Megara) virto audimo centrais. Paplitusi odos dirbinių gamyba ir metalo apdirbimas. Klasikiniu ir ypač helenistiniu laikotarpiu išryškėjo specializacija, išaugo masinė gamyba. Dirbo daugiausia vergai, tačiau šalia jų plačiai buvo naudojamas ir laisvųjų amatininkų darbas.
Kai kurių regionų žemės ūkis ir amatai daugiausia gamino eksportui. Svarbiausios importuojamos prekės: vergai, maisto produktai, prabangos prekės. Prekių įsivežama ne tik sau, nes pvz., Atėnai plačiai vertėsi jų perpardavinėjimu.

VII a. pr.Kr. Drakonto įstatymais buvo įtvirtinta teisė į privačią nuosavybė, virtusi Senovės Graikijos vergvaldinio ūkio ir besiformuojančios vergvaldinės demokratijos atspirties tašku.

Miestai – valstybės

Apie 800 m. pr. Kr. graikų gyvenamose žemėse susikuria naujo tipo valstybės-poliai. Polį sudarė miestas ir aplink jį buvę kaimai. Polių užuomazgos buvo gynybiniai statiniai (pilys), iškilę ant kalnų gūbrių arba aukštumų, kur valstiečiai galėjo pasislėpti , užpuolus priešams. Ilgainiui aplink pilis buvo pastatytos šventyklos, prekyvietės ir amatininkų gyvenamieji namai. Taip atsirado polio centras su turgaus aikšte, agora, viduryje. Pilis virš miesto buvo vadinama akropoliu, t.y. aukštutiniu miestu. Graikų žemėse buvo įkurta daugiau kaip 600 polių. Kai kuriuose iš jų buvo tik keli tūkstančiai gyventojų. Polio piliečiai nemokėjo pastovių mokesčių. Poliai nepaliaujamai kariaudavo tarpusavyje dėl sienų. Daugumoje polių buvo sukurtos valdžios institucijos, kuriuose dalyvavo dauguma laisvųjų vyrų (demos). Poliuose tik laisvieji vyrai turėjo žemės nuosavybę ir buvo šaukiami į kariuomenę.
Atėnai buvo gausiausiai gyvenamas polis, kurį sudarė Atėnų miestas ir Atikos apylinkės. Jame gyveno apie 300 000 gyventojų. Atėnuose prekyba buvo svarbesnė negu daugelyje kitų polių, o skurdi Atikos žemė geriausiai tiko tik alyvmedžiams ir vynmedžiams auginti. Duoniniai grūdai įvežami, daugiausia iš Juodosios jūros pakraščių.
Demokratijos fenomenas Senovės Graikijoje buvo vienas svarbiausių miesto gyvenimo, viešosios erdvės sudėtinių dalių. Demokratija Atėnuose: tautos susirinkimas buvo šaukiamas 40 kartų per metus. Nutarimus dėl valstybės valdymo diskusijose priimdavo laisvieji piliečiai vyrai nuo 18 metų. Klausimams, svarstomiems tautos susirinkime, parengti atėniečiai turėjo tarybą, kurią sudarė 500 piliečių nuo 30 metų amžiaus. Jie buvo renkami burtų keliu vieneriems metams. Burtų traukimas buvo laikomas demokratiškesne priemone nei rinkimai. Renkant pirmenybė būtų buvus teikiama turtuoliams, turintiems didelę įtaką. Teismų narius atėniečiai taip pat rinkdavo burtų keliu.Vis dėlto antikinė Atėnų demokratija nebuvo be trūkumų, ir tai jau atskleidžia specifinius senovės Graikijos kasdienybės klodus.

Kasdienybė

Atėnų demokratija kartais vadinama vergų ir moterų išlaikomu klubu vyrams. Vergai, smulkieji Atikos valstiečiai, neturintys laiko užsiimti politika, ir moterys atlikdavo didžiausią darbo dalį, todėl daugelis laisvųjų piliečių galėdavo visą laiką skirti politinėms diskusijoms ir intrigoms. Iš maždaug 300 000 gyventojų apie 40 000 buvo laisvieji piliečiai, turintys balsavimo teisę. Vergai sudarė apie pusę visų gyventojų. Dauguma jų buvo karo belaisviai ir jų palikuonys, dirbantys sunkiausius žemės ūkio darbus, kasyklose ir akmens skaldyklose. Bet vergai galėjo būti ir sargybiniais, mokytojais, gydytojais, raštininkais, tarnais ir t.t.
Apranga. Graikų apranga nebuvo labai įvairi. Dažniausiai ir vyrų, ir moterų dėvimas drabužis buvo chitonas ( gr. Chiton – apdangalas; senovės graikų vyrų ir moterų berankovis drabužis iki kelių iš lininės ar vilnonės medžiagos, ant pečių susegtas segėmis, kartais per juosmenį sujuostas diržu. Kelnių graikai nemūvėdavo, nes jų manymu, tai buvo barbarų drabužis. Ir vyrai ir moterys avėdavo sandalus, o namuose visi vaikščiodavo basi.
Laisvosios moterys paprastai nešiojo ilgus plaukus. Švenčių dienomis moterys vaikščiodavo palaidais plaukais, o šiaip juos susirišdavo arba susukdavo į mazgą. Vyrai retai puošdavosi, (dažniausiai mūvėdavo tik žiedą, dažniausiai ne kaip papuošalą, o kaip antspaudą), moterys dabindavosi auskarais, grandinėlėmis, apyrankėmis, žiedais.
Senų žmonių Graikijoje buvo palyginti nedaug: žmonių palaikų tyrimai rodo, jog vidutinis vyrų amžius buvo 44, o moterų- 35 metai;
Mirus žmogui, jį nuprausdavo, ištrindavo aliejais, ant galvos uždėdavo vainiką ar diademą. Pašarvodavo namuose. Velionis visuomet gulėdavo kojomis į duris – tai reikšdavo, kad jis išeis. Numirėlį apraudodavo šeimos nariai ir profesionalios raudotojos. Trečią dieną mirusįjį palaidodavo. Be deginimo, klasikiniu laikotarpiu buvo paplitęs laidojimas mediniuose arba moliniuose karstuose. Seniausiais laikais gedulingus pietus valgydavo prie kapo, vėliau – mirusiojo namuose.
Pilnamečius jaunuolius įrašydavo į pilnamečių sąrašą, jie tapdavo efebais ir 2 metus eidavo karo tarnybą. Berniukams Atėnuose būdavo skiriamas geriausias maistas ir priežiūra, tik jie gaudavo išsilavinimą. Po to jaunuoliai galėdavo vesti. Vyrai vesdavo palyginti vėlai, o merginos tekėdavo anksti, 12-15 metų, paprastai už giminaičio, kad kraitis pasiliktų giminėje. Vyrams buvo draudžiama toliau gyventi santuokoje, jei žmona nors kartą buvo neištikima arba išžaginta. Moterys gyveno atskiroje namo dalyje ir turėjo teisę dalyvauti tik šeimos susiėjimuose. Kitokia draugija buvo skirta tik vyrams. Vyrų draugystė ir meilė buvo vertinama labiau nei santuoka tarp vyro ir moters. Nors moterys visuomenėje užėmė žemą padėtį, jos buvo gerbiamos kaip pagrindinės namų valdytojos. Be to, tik vyrai turėdavo teisę rinktis gyvenimo draugę. Susituokiant reikėdavo sudaryti vedybų sutartį. Ant moterų pečių guldavo visi namų darbai. Rodytis viešumoje vienos, išskyrus laidotuves ar religines šventes, jos negalėdavo, o vyrai net samdydavosi sau patrauklias palydoves. Moteris nedalyvavo sprendžiant paveldėjimo klausimus. Vyro ir moters santykius senovės Graikijoje tam tikru požiūriu atspindi Demosteno požiūris:
Heteros skirtos mūsų pramogai ir malonumui, sugulovės – kasdienėms kūno reikmėms, o žmonos – tam, kad maitintų mūsų santuokinius vaikus ir patikimai saugotų namus.

Civilizaciniai raktažodžiai (laimėjimai ir ypatumai):

• Graikų natūrfilosofija kaip pirmosios mokslinės revoliucijos paseka, mokslinis pažinimo metodo konstravimas. Pitagoras, Demokritas, Platonas, Aristotelis (Euklido geometrija, Archimedo mechanika, Aristotelio logika ir t.t.);
• Patobulino iš finikiečių perimtą raidyną; pridėdami balsių sudarė naują abėcėlę iš 24 raidžių (rašė ant akmens, medžio žievės, gyvulio odos, vaškinių ir varinių lentelių, vėliau ant papiruso ir pergamento);
• Patobulinimai technologijoje (sugalvojo žemę dirbti terasomis, išrado geležinį noragą vietoj arklo, kėlimo prietaisą, hidraulinį mechanizmą su cilindru ir stumokliu);
• Istorija: iš mitais ir legendomis apipintų pasakojimų virto racionalia pasaulio pažinimo forma (Herodotas); domėjosi matematika, medicina, biologija, geografija ir t.t.
• Pirmosios olimpinės žaidynės 776 m. pr. Kr. – graikų metų skaičiavimo pradžia.
• Valstybės teorija: daugelio mąstytojų išplėtota politinės teorijos atmaina;
• Gydytojas Hipokratas sukūrė diagnostikos sitemą, kurią grindė fiziniais tyrimo būdais ir ligonio stebėjimu. Suformulavo svarbiausius gydytojo elgsenos gydant ligonius principus;

• Demokratija, privati nuosavybė, oratorinis menas, teatras, polis, agora, akropolis, piliečiai, tironija, oligarchija, monarchija, aristokratija, helenizmas, Olimpas ir t.t.

VKCI 10: Senovės Roma

Roma. Tarptautiniuose kultūrinio-istorinio paveldo sąrašuose užimti ypatingą padėtį. Ją būtų galima įvardinti kaip sluoksniuotą tartą (t.y. daugelio kultūrinių epochų sanklodos, persisluoksniavimo vieta). Įdomia ir unikalią vietą jame, žinoma, užima senovės Romos paveldas. Tai, trumpai sakant, buvo didelis miestas, dabar turintis daug kultūrinių paminklų.
Senovės Roma , kuri daugelio požiūriu pratęsė antikinės Graikijos tradicijas, išsiskiria religiniu susilaikymu, vidiniu nusiteikimu ir nuožmiu išoriniu tikslo siekimu. Romėnų prakticizmas realizavosi miestų statyme, politikoje, jurisprudencijoje ir karybos mene.
Senovės Romos istorija tradiciškai periodizuojama pradedant VIII a. pr. Kr. prasidėjusia karalių epocha ir baigiant V a. po. Kr – Romos imperijos, tiksliau vakarinės jos dalies žlugimu. Ši periodizacija Romos valstybės istoriją apibūdina politiniu ir ekonominiu aspektu, tačiau civilizacijos raidos atžvilgiu senovės Roma – helenistinės civilizacijos tęsinys. Aleksandrui Makedoniečiui nepavykus suformuoti universalios valstybės – to uždavinio ėmėsi Roma. Ji sujungė didžiąją helenizuoto pasaulio dalį, kurioje atsirado ir universali religija – krikščionybė. Maždaug iki III a.. pr. Kr. apie Romą galima kalbėti kaip apie Helados provincija. Vėliau Roma tapo helenizuoto pasaulio centru.
Pirmoji kultūra, vadinama Vila Novos vardu, egzistavusi Apeninų pusiasalyje nuo 1800 m. pr. Kr. buvo aukštos materialinės kultūros, bet savos civilizacijos sukurti nepajėgė.
Etruskai, ateiviai iš Mažosios Azijos buvo svarbus veiksnys, įtakojęs Romos miesto ir valstybės istoriją. Net žinomą legendą apie Romos įkūrėjus Romulą bei Remą, ir juos išmaitinusią vilkę, romėnai pasisavino iš etruskų.

Ūkis

Ekonominiu požiūriu Senovės Roma buvo labai stipri valstybė, jos ekonomika vystėsi keliomis pagrindinėmis kryptimis:
1. žemės ūkis (alyvuogės, vynuogės, grūdinės kultūros ir t.t.);
2. pramoninė gamyba – amatai (ginklai, keramika, stiklas ir t.t.);
3. prekyba (vietinė ir tarptautinė);
4. karinis grobis ir duoklės, kurias mokėjo užkariautos tautos.

Žemdirbystė buvo pagrindinis, didžiausios gyventojų dalies verslas, tačiau prekyba šioje judrioje vietoje taip pat didino turtus ir skatino gyventojų skaičiaus augimą. Romėnams buvo naudinga, kad prekybiniai keliai tarp graikų ir etruskų žemių, tarp pakrančių ir žemyno, į kur buvo gabenama druska, ėjo per Tiberio brastą jų valdose.
Nuo III a. pr. Kr. romėnų valdos užėmė visą Viduržemio jūros teritoriją. Karų laikotarpis su Kartagina truko apie 100 metų (kartaginiečiai kilę iš finikiečių pirklių). Kad galėtų lygiavertiškai kariauti su kartaginiečiais, romėnai turėjo pasistatyti karo laivyną. Jiems pavyko užgrobti Sicilijos, Sardinijos ir Korsikos salas. Žymusis Hanibalas, koviniais drambliais sutriuškino romėnų būrius, siustus prieš jį, bet vėliau Kartagina buvo visiškai nusiaubta ir patręšta druska, kad niekas ten neaugtų.
Romėnų imperializmas valstybei davė tokias dideles pajamas iš karo grobio ir vergų prekybos, jog Italijos Romos piliečiai buvo atleisti nuo žemės mokesčio. Daugelis nukariautų kraštų už Italijos ribų buvo paversti mokesčių provincijomis. Roma nuolat plėtė savo teritoriją, siekdami užvaldyti žemes, prekybos kelius ir rinkas.
Visi vyrai, turintys žemės nuosavybę Apeninų pusiasalyje, galėjo būti pašaukti į kariuomenę. Nuolatiniai karai privedė prie to, kad daugelis smulkiųjų valstiečių ilgus metus negrįždavo į savo ūkius, kuriuose tuo metu veisėsi maliariniai uodai. Kariaujant prieš Hanibalą, buvo išdeginta daug miškų, todėl prasidėjo žemės erozija.
Geriausios žemės atiteko stambiesiems žemvaldžiams, turėjusiems valdžią senate. Aristokratų sūnūs tarnaudavo karininkais. Jie gaudavo didelę karo grobio dalį ir už ją įsigydavo žemių provincijose ir Italijoje. Pasibaigus karams, būdavo pusvelčiui parduodami dešimtys tūkstančių vergų. Ūkiams labiau apsimokėjo turėti vergų negu samdyti darbo jėgą, taip laisvųjų žemdirbių galimybės labai sumenko.
Kareiviai, baigę karinę tarnybą, dažnai neturėdavo didelio noro grįžti į apleistą ūkį ir su kauptuku bei pjautuvu lenkti nugara prastoje žemėje, kuri, galbūt, teduodavo du tris kartus daugiau negu pasėdavo. Jie apsistodavo sparčiai augančiame Romos didmiestyje, todėl augo beturčių proletarų skaičius. Jie buvo pilnateisiai piliečiai ir pelnydavosi duoną, tapdami klientais ir pardavinėdami savo balsus didikams, kurie būdavo renkami į valstybinius postus. Teisė ir pareiga atlikti karinę tarnybą buvo susijusi su žemės nuosavybe. Mažėjant valstiečių skaičiui, silpo ir šaunioji romėnų kariuomenė. Toks ratas, į kurį pateko senovės Romos ūkinis gyvenimas.
Neretai pergalę iškovojusių karių karo grobis prilygdavo kelerių metų atlyginimui. Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje atsirado prielaidos suklestėti karo kultui.

Miestai

Apie 8 a. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje įvyko didelių permainų: atsirado vienas pagrindinių civilizacijos požymių – miestai. Pirmieji miestai susikūrė Pietų Italijos ir Sicilijos graikų kolonijose bei etruskų gyvenamoje teritorijoje (šiaurėje). Pirmieji graikų miestai Pietų Italijoje kaip graikų kolonizacijos padarinys įkurti Kumai, Sibaris, Tarentas, Krotonas ir kt. Šių miestų žmonėms, italikų gentims didžiulę įtaką padarė graikų kultūra: jie perėmė ateivių amatus, žemės ūkio technika, karybą, meną, religinius įvaizdžius.
Etruskai: per visą savo istoriją etruskai nebuvo sukūrę vieningos valstybės: tai buvo 12 savarankiškų miestų federacija, vienam miestui pasitraukus iš federacijos jos vietą užimdavo kitas.
Visi didesni Romos statiniai pastatyti etruskų karalių viešpatavimo Romoje metais. Tai didžiausias cirkas (talpino apie 60 tūkst. žiūrovų), didžiausioji kloaka (nutekamojo vandens kanalų sistema) ir pan.
Roma, miestas ant septynių kalvų apie 500 m. pr. Kr. iš miesto – valstybės tapo respublika (lot. Res publica – visuomeninis reikalas).
Senovės Romos paminklai – tai pirmiausia miesto forumai, šventyklos, rūmai, pagražinti freskomis ir mozaikomis, bazilikos, amfiteatrai, triumfo arkos, akvedukai, įtvirtintos apsaugos sienos – tai vis objektai, turėję milžinišką įtaką visai vėlesnei europietiškajai civilizacijai. Visus antikinės Romos miestiškojo paveldo paminklus galima suskirstyti į 3 teritorines grupes:
1/ pats Romos miestas – ryškiausias ir žinomiausias antikinių architektūros šedevrų sutelkimas į vieną vietą;
2/ kiti antikinio paveldo paminklai šiandieninėje Italijoje;
3/ Gana skaitlingi architektūriniai-istoriniai paminklai, išlikę už šiuolaikinės Italijos ribų, t.y., kitose Europos valstybėse, kadaise įėjusiose į Romos imperijos sudėtį.

Kasdienybė

Gimnasija – (gr. gymnos-nuogas, apsinuogines) senovės Graikijoje tai buvo pastatai, kur užsiimama gimnastika. Po Graikijos užvaldymo romėnai savo mokyklas irgi pervadino gimnazijomis, nes panašiu įstaigų pas juos nebuvo. Gimnastika ir sportiniai užsiėmimai vykdomi forume (ilgainiui atsirado sportines gimnastines aikšteles; jas ėmė statyti prie termų, t.y. žymiųjų romėniškų pirčių, kurios savo vidine struktūra primine graikų gimnasijas). Termose ne tik maudėsi, bet ir ilsėjose, linksminosi, bendravo, susitiko su žymiais žmonėmis, klausė kalbų žymių retorių ir filosofų. Ten kūrėsi valgomieji, prekyvietės, bibliotekos. Temos, laisvųjų žmonių lankomos beveik kasdien ilgainiui tapo svarbia susitikimų vieta.
Romoje
Dar prieš Kristaus gimimą Romos gyventojų skaičius artėjo prie milijono. Į Romą suplaukdavo visi mokesčiai iš provincijų.
Aukštuomenė gyveno prabangiai. Nieko nestebino puotos su septynių patiekalų pietumis, kuriems maistas buvo suvežamas iš visų didžiulės imperijos dalių. Jeigu pasisotindavai vos įpusėjęs pietus, niekas netrukdė nueiti į kitą kambarį ir, įkišus pirštą į gerklę, atlaisvinti vietos likusiam patiekalui. Po tokių šventiškų pietų romėnai išgriūdavo ant stalų. O ilgas atsirūgimas pavalgius reiškė, kad pietūs pavykę.
Aukštuomenės namai buvo statomi aplink atvirą aikštę, atriumą, su daugybe kambarių ir neretai net privačiu vonios kambariu. Miestą vandeniu aprūpindavo 14 didelių akvedukų, kuriais vanduo iš kalnų tekėjo į vandens bokštą mieste. Iš ten vanduo buvo tiekiamas visuomeninėms pirtims bei tualetams ir švininiais vamzdžiais į aukštuomenės namus. Paprasti žmonės naudojosi bendrais vandens siurbliais. Vienas Romos gyventojas vidutiniškai vandens sunaudodavo daugiau negu šių dienų pramoninės visuomenės žmogus.
Vasarą aukštuomenė dažniausiai persikeldavo į savo dvarus pakrantėje. Didmiestyje buvo per karšta, o šiukšlių tvaikas darydavosi nepakeliamas. Visuomeninis šiukšlių išvežimas buvo nežinomas dalykas. Paprastai atliekos būdavo išmetamos tiesiog į gatvę. Tačiau prie visuomeninių tualetų buvo prijungtas kanalizacijos tinklas. Didžiausias kanalizacijos vamzdis, Cloaca Maxima, yra naudojamas ligi šiol.
Romos moterys galėjo užsiimti įvairia veikla. Laisvosios moterys galėjo atidaryti smukles ir užsiimti smulkia prekyba. Net vergės galėjo išmokti skaityti ir rašyti. Šaltiniai pasakoja jas buvus ir bibliotekininkėmis, ir gydytojomis. Dauguma vergių vis dėlto tarnaudavo privačiuose namuose arba dirbdavo pirtyse ir viešnamiuose.
Romos didmiestis išnaudojo likusią Romos imperijos dalį. Buvo iškertami didžiuliai miškų plotai, kad didmiestis būtų aprūpintas malkomis ir medžio anglimi. Iš imperijos buvo įvežama daugybė sidabro, norint padengti sostinės išlaidas.

Civilizaciniai raktažodžiai (laimėjimai ir ypatumai):

• Romėnų teisė.sukūrė šiuolaikinės teisinės valstybės principus. Teisinius papročius romėnai surašė ant 12 varinių lentelių. Vėliau teisynas buvo pildomas. Įstatymus priimdavo tautos susirinkimas. Kiekvieną įstatymą sudarė įžanga, teisiniai reikalavimai ir poveikio priemonės įstatymo pažeidėjui. Romėnų teisė buvo skirta valstybės piliečiams. Svetimšaliams skirta tautų teisė. Dvylikos lentelių įstatymai, paskelbti 450 m. pr. Kr. formaliai galiojo per visą Romos istoriją. Jau čia advokato profesija tapo prestižinė. Romėnų teisė yra svarbiausias romėnų civilizacinis palikimas. Romėnai teigė, kad teisėjai turi būti bešališki, o kaltinamasis turi teisę susitikti su savo kaltintojais, kad įrodymai turi būti įtikinantys, o teisėjai privalo atsižvelgti į poelgio motyvus. Tačiau reikšmingiausias principas buvo tas, kad įtariamasis turi būti laikomas nekaltu, kol neįrodoma jo kaltė. Mūsų dienomis tai yra esminiai teisinės valstybės principai;
• Cezario nurodymu buvo reformuotas kalendorius, kuris gyvavo Europoje iki XVI amžiaus;
• Technologiniai pasiekimai (arkiniai tiltai – akvedukai, vandentiekis, požeminė kanalizacija ir kt.)
• Romėnų keliai – vienas pasaulio stebuklų. Jie buvo platūs, tiesiami ant smėlio ar žvyro klojant akmenines plokštes.
• Išskirtinę vietą Romoje turėjo bibliotekos (rašoma ant pergamento ir papiruso; žinoma, kad IV a. , valdant imperatoriui Konstantinui, Romoje buvo 28 viešosios bibliotekos;
• Romėnų legionieriai: legioną sudarė 4000-5000 pėstininkų ir 300 raitininkų; įprastas dienos žygis su visa amunicija buvo apie 30 km;
• Militaristinė dvasia ir Kariai : Graikijoje galima buvo pagarsėti tapus poetu ar filosofu, o Romoje niekas taip neišgarsindavo kaip kario šlovė. Kad gautų valstybinį postą, vyras nuo 15 metų amžiaus bent 10 sezonų turėjo praleisti kare (jei kariai pabūgdavo, kas dešimtam iš būrio, palikusio mūšio lauką, būdavo įvykdoma mirties bausmė). Militaristine dvasia buvo persisunkusi visa Romos visuomenė;
• Patricijų ir plebėjų visuomenė: iš tiesų Romą valdė saujelė turtingų giminių, nobilitetas (diduomenė), valstybės valdymo forma buvo ne demokratija, bet oligarchija (nedaugelio valdžia);
• Gladiatorių kautynės, “skaldyk ir valdyk”, “ duonos ir žaidimų”, retorika – iškalbos menas, termos, respublika, romanizavimas, forumas, dominatas, principatas, kalkuliatorius (sen. Romoje skaičiavimo mokytojas) ir t.t.

VKCI 11: Islamo civilizacija

Islamas kaip ekspansyvaus/dinamiško kodo civilizacija

Kuriam istorijos raidos keliui, pagrindiniam ar išimtiniam priklauso islamo civilizacija? Veik vieningai sutariama, kad ji (dar vadinama musulmonų civilizacija) buvo labiausiai klestinti civilizaciniame pasaulyje VIII-XII amžiuose.
Šiais laikais tikriausiai nei viena religija nesusilaukia tokio išskirtinio dėmesio, diskusijų ir prieštaravimų kaip islamas. Ją galima pavadinti ir pačia stipriausia šiandieninį musulmoniškų kraštų kasdienį gyvenimą reglamentuojančia jėga. Tuo pat metu vis aktualesnė šiandienos pasaulyje darosi auganti jėga, kurią jau įprasta tapo vadinti islamistų terorizmu. Visgi, reikia pasakyti, kad nei vienoj pasaulio religijoj nėra tiek atsidavusių ir nuolankiai tikinčių, religiją praktikuojančių asmenų. Islamas tikintiesiems yra gyvenimo pagrindas ir visų daiktų matas. Jungtinėse Valstijose islamas greit taps antrąja religija po krikščionybės. Niekas, kaip sakoma, apart religijos nevienija tokių skirtingų tautų kaip kurdai, indoneziečiai, afganai ar totoriai. Visas musulmonų gyvenimas taip paremtas religija kad terminai islamas ir islamo civilizacija gali būti vartojami kaip sinonimai. Ši civilizacija ir šiandien yra akivaizdžiu faktu.
Beje, ji kartais vadinama vargšų civilizacija. Kodėl? Tarp pasaulio mokslininkų yra tik 1 proc. musulmonų (viename Izraelyje gyvena daugiau mokslininkų nei visame musulmoniškame pasaulyje). Arabų šalyse kasmet išleidžiama tik apie 300 užsienio autorių knygų, t.y. 5 kartus mažiau nei pvz. šiandieninėje Graikijoje. Kapitalas skirtas tiriamajam mokslo vystymui sudaro tik 1/7 pasaulinio vidurkio. 56-šiose valstybėse, organizacijos Islamo konferencija narėse gyvena penktadalis visų žemės gyventojų, bet jų nacionalinis produktas yra mažesnis, nei tarkim šiuolaikinės Prancūzijos.
Islamiško ekspansyvumo formule dažnai laikomas posakis – Nėra kito Dievo, tiktai Alachas, o Mahometas – jo pranašas. Šis tikėjimo postulatas yra pirmoji musulmono priedermė.
Musulmonas tiki vieninteliu ir amžinu Dievu Alachu, kuris sukūrė pasaulį. Abraomą, Mozę arba Jėzų jis laiko pranašais, o Mahometą paskutiniu iš jų. Jis žino, kad jo darbai žemėje nulems jo gyvenimą anapus: paskutinis teismas nuspręs – atlyginti ar nubausti amžinai. Musulmonai privalo vykdyti pagrindines priedermes, kurios laikomos svarbiausiais islamo reikalavimais. Be jau minėtos pirmosios priedermės yra: 2. Malda (melstis 5 kartus per dieną, kiekvieną 5-nį melstis mečetėje); 3. Išmalda ( pagal kiekvieno turimą turtą ir išgales); 4. Ramadano pasninkas, kuris turtingiesiems turi priminti alkanųjų kančias (susilaikymas nuo valgio, gėrimo ir lytinių santykių); 5. Aplankyti šventąjį miestą Meką.

Islamo civilizacija suvaidino ypatingą vaidmenį civilizacinių mainų, kultūrinių mainų ar pernešimų procese. Tai yra vienas iš svarbiausių aspektų, kodėl islamo civilizaciją tinka svartyti civilizacinio dinamizmo kontekste.
Senovės graikų ir romėnų, Kinijos ir Indijos idėjos bei daugelis mokslinių atradimų pasklinda Vakaruose per islamo mokslininkus, kurie tas idėjas ir tuos mokslinius atradimus papildo, iš mokinių ilgainiui pasidarydami mokytojais. Galima tvirtinti, kad musulmonų pasaulis yra pagrindinis viduramžių epochos mokslo židinys.
Išskirtinę vietą užima literatūrinė veikla (visame pasaulyje žinomas pasakų rinkinys Tūkstantis ir viena naktis), istoriniai traktatai, kelionių įspūdžiai, filosofiniai veikalai, žinomiausi mąstytojai Avicena (X a. ) ir Averojus (XI A. ).
Matematikai, pasiskolinę iš indų vadinamuosius arabiškus skaitmenis, dešimtainę sistemą ir nulį, padaro stebuklingą šuolį pirmyn. Optika ir mechanika tampa rimtų studijų objektu: kuriami automatiniai prietaisai ir vandens keliamieji ratai. Astronomai tobulina astroliabiją (prietaisą kosminių kūnų aukščiui virš horizonto matuoti), nustato saulės metų trukmę, net nuspėja, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Plačiai naudojamasi kompasu. Daug darbų skiriama medicinai. Juose aprašoma chirurginė praktika: trepanacija, amputacija, Cezario pjūvis, lūžių gydymas, akių ir dantų operacijos etc. Pirmoji ligoninė įsteigiama Bagdade.
Arabai perėmė didžiuosius indų, kinų, graikų bei žydų laimėjimus.
Civilizacija suvaidino civilizacinio pernešėjo vaidmenį : per arabus iš Indijos į Europą pateko panašūs į dabartinius skaitmenys, iš Kinijos- kompasas, popierius, parakas. Iš arabų Europą pasiekė cukrus, kava, kilimai, šakutės, įprotis kasdien praustis veidą ir plauti rankas.
Islamas gimė VII a. Arabijoje, didžiuliame pusiasalyje tarp Persijos įlankos ir Raudonosios jūros. Arabai, tapę musulmonais, mažiau kaip per šimtą metų užkariauja milžinišką imperiją nuo Ispanijos ligi Kinijos sienų. Nei Bizantija, nei Persija, dvi ano meto galybės negali sulaikyti Alacho karių. Juos masina būsimas karo grobis.
Civilizacijai būdingas ekspansyvumas: pirmiausia į Vakarus. Islamas pasiekia Magrebą, peržengia Gibraltarą, įsibrauna į Ispaniją. Vakaruose musulmonų ekspancijai pasipriešina frankai, juos sulaikę ties Puatjė 732 metais. Rytuose pergalingas žygiavimas sustabdomas šiek tiek už Indo upės. Politiškai didžioji imperija draskoma nesantaikos ir vidinių karų. Ilgainiui, Ispanijos ir Egipto provincijoms paskelbus nepriklausomybę, susikuria trys kalifatai (Bagdadas, Kairas, Kordoba).
Staigų imperijos išsiplėtimą paskatino, matyt, ir islamo religiniai principai: pranašas savotiškai paskatino, nukreipė islamo sklaidėjus šventajam karui (džihadui) pažadėdamas rojų kiekvienam žuvusiam kareiviui. Ilgainiui naujoji religija suvienija ne tik skirtingas, bet ir tolimas tautas. Islamas greitai įgyja didžiulį pasisekimą, ir šiandieną, turėdamas apie 1 mlrd. sekėjų, jis yra viena iš populiariausių, labiausiai paplitusių pasaulio religijų.
Musulmonų sudėtis: didžioji dalis musulmonų yra ortodoksai sunitai (jiems Koranas ir Mahometo pavyzdys yra įstatymo pagrindas) ir šiitai, sudaro 1/10 visų musulmonų, yra Ali, Mahometo pusbrolio ir žento, šalininkai, jie nepripažįsta teisėtais kalifais asmenų ne iš Pranašo giminės ( šiizmas šiandien paplitęs Irake, Irane ir Pendžabe).
Kraštas, kuriame įsitvirtino islamas yra trijų žemynų – Europos, Afrikos ir Azijos sandūroje, per ją eina didieji prekybos keliai su Rytais. Jau VII amžiuje į Bagdado kalifato sudėtį įėjo Irakas, Sirija, Palestina, Egiptas, Šiaurės Afrika, vėliau dalis Bulgarijos ir Viduriniosios Azijos. Viduramžiška islamo kultūra buvo gana sudėtingas kultūrinis darinys, talpinęs savyje perdirbtus– trasformuotus antikinės kultūros elementus, savų arabų kūrėjų atradėjų, mokslininkų, filosofų, meno kūrėjų pasiekimus. Visose islamo valstybėse arabų kalba vaidino panašų oficialios susirašinėjimo, religijos, literatūrinės kalbos rolę kaip ir lotynų kalba Vakarų Europoje.
Ilgainiui Bagdado kalifui iškyla tiurkų seldžiukų grėsmė, nes šie islamą priėmę klajokliai įsiskverbia į Iraną, paskui į Iraką ir 1055 m. paima Bagdadą. Nuo šiol imperiją kalifo vardu valdo jų vadas, sultonas. Tiurkai islamą atneša į Mažają Aziją ir Šiaurės Indiją. Nuo XIII a. vid. imperijos širdin pradeda skverbtis Čingischano mongolai, kurie 1258 užgrabia Bagdadą. Mongolai priima islamo tikėjimą ir skverbiasi į Vidurinę Aziją. Galiausiai musulmonai turkai-osmanai 1453 užgrobia Konstantinopolį (ši data kartais laikoma Naujųjų laikų pradžia), Bizantijos imperija žlunga. Konstantinopolis, pavadintas Stambulu, tampa plačios musulmonų imperijos sostine. Ši didžiulė imperija nuo Alžyro iki Persijos, nuo Vienos iki Šiaurinio Afrikos rago gyvuoja iki XX amžiaus.

Ūkis

Arabų posakis : Žemdirbystė yra negarbė, o galvijų auginimas – vergija; kilnusis laiko kupranugarį, o drąsuolis – žirgą. Jis atskleidžia tam tikrą mentaliteto kryptingumą, gal net tam tikrą ekonominę etiką, bet, žinoma, neturi reguliatyvinės funkcijos
Nors žemės čia nederlingos, kraštas apgyvendintas seniai. Sėslūs žemdirbiai gyvena oazėse, o klajokliai piemenys, ieškodami avių ir ožkų kaimenėms ganyklų bei vandens, kilnojosi iš vienos vietos į kitą. Pietuose yra kalnų, kur pakankamai drėgmės ir galima verstis žemdirbyste. Per Arabijos pusiasalį eina didieji prekybos keliai su Rytais. Kupranugarių karavanai vingiuoja po šalį ir krauna turtus miestams, kurie, kaip Meka, tampa svarbiais mainų centrais.
Išsiplėtusioje islamiškoje imperijoje, nulemtas skirtingo klimato, musulmoniškojo pasaulio kaimo gamtovaizdis atrodo labia įvairus. Oazėse, Egipte ir Mesopotamijoje – ypatingai geros sąlygos žemdirbystei. Čia auginamos grūdinės kultūros, medvilnė, linai, cukranendrės ir šilkmedžiai – jų lapais minta šilkverpių vikšrai. Iš Irano čia vežami augalai kvepalų ir dažų gamybai, iš Pietų Arabijos – prieskoniai. Ryžių kultūra plinta Vakarų link – nuo Indijos iki Ispanijos. Stepių ir dykumų rajonuose gyvena klajokliai. Šie ožkų ir avių kaimenių savininkai niekina žemės darbus, bet palaiko mainus su žemdirbiais. Kartais klajokliai surengia antpuolius ir apiplėšia karavanus. Jie augina kupranugarius ir yra puikūs palydovai.
Po arabų užkariavimo prekybos keliai, praminti bizantiečių ir persų, greitai vėl atgyja, ir per musulmonų pasaulį vyksta mainai tarp Azijos, Afrikos ir Europos. Prekės vežamos jūrų keltais, gabenamos ant mulų ir kuprių nugarų į miestus ir užvažiuojamuosius kiemus – karavansarajus. Kelių tinklas pasiekia Afrikos širdį ir Baltijos kraštus, o rytuose – Indiją ir Kiniją. Musulmonų pirkliai naudoja auksines monetas – dinarą ir sidabrines – dirhamą. Taip pat pradedamas vartoti čakas – kredito kortelė: iš čia kilęs žodis čekis. Platus prekių repertuaras liudija , kad prekyba (vietinė ir ilgųjų nuotolių) buvo vienas svarbiausių ekonomikos ramščių. IX amžiuje prekės, kuriomis prekiauta, buvo: tigrai, panteros, drambliai, rubinai, juodmedis, kokoso riešutai, aromatingos medžiagos, šilkas, indai, popierius, rašalas, povai, žirgai, auksiniai ir sidabriniai namų apyvokos reikmenys, stručiai, kupranugariai, odos, žirafos, šarvai, smilkalai, indigo, druska, drobės, papirusas, popierius, slyvos, gyvsidabris, vilnoniai apsiaustai, ginklai, šukos, medus, šafranas, perlai, cukrus ir t.t. ir t.t. ( pagaliau , hidraulikos inžinieriai ir agronomai).

Miestai

Religinio ir kultūrinio gyvenimo centras, idėjų ir materialinio gėrybių aruodas – miestas- yra musulmonų civilizacijios šerdis. Būtent į miestus subėga didieji prekybos keliai, miestai svarbiuose kariniu požiūriu taškuose tampa kariuomenės išdėstymo vieta.
Savo dydžiu ir gyventojų skaičiumi musulmonų miestai, savo laiku, neturi sau lygių Vakaruose. Apie 750 m. sostinė iš Damasko perkeliama į Bagdadą, miestą tarp Tigro ir Eufrato, didžiųjų prekybos kelių sankryžoje. Viduramžiais Bagdadas, be abejonės, buvo didžiausias pasaulio miestas, X a. jame gyveno daugiau kaip 1 milijonas gyventojų ( tuo tarpu, Paryžiuje tik XIV a. priskaičiuojama 300 tūkst. gyventojų). Bagdadas 9 amžiuje yra pasaulio centras, žemės bamba. Žymiausias miestas, savo dydžiu ir svarba, klestėjimu nepranokstamas visoje žemėje nei Rytuose, nei Vakaruose. Kiekviena pasaulio tauta čia turi savo kvartalą, stambios prekybos ir komercijos centrą.

Miestuose intensyvi prekybinė veikla. Įvairiausi gaminiai gaminami ir pardavinėjami suke (arabiškas žodis, reiškiantis turgų), t.y. gatvelių labirinte, vingiuojančiame šalia krautuvių, kur praeivių akyse darbuojasi amatininkai: batsiuviai, kalviai, audėjai, auksakaliai, balniai, emaliuotojai, prekiautojai vaistažolėmis ir pan.
Miestas, būdamas mainų vieta, sykiu yra ir politinis, religinis ir intelektualinis centras. Jame yra mečečių ir kasba, t.y., tvirtovė, kurioje gyvena miesto valdytojas ir jo sargybiniai. Pagaliau visuose miestuose yra viešųjų pirčių, hamanų, kurias labia mėgsta gyventojai.
Įtvirtinimais apsupti miestai suskirtyti į gyvenamuosius ir prekybinius kvartalus. Didžiuliai pastatai ir nedideli privatūs namai statomi pagal vieną modelį: langai ir durys išeina į vidinį kiemą, išorinės sienos be langų. Pastatams mūryti vartojamos įvairiausios medžiagos: degtos plytos, akmenys, smulkūs akmenys arba molis. Ženkliai įvairuoja pagrindinių mečečių arkos: pusapvalė, pasagiškoji bizantinė, laužtinė, skiltėtoji (savotiškas estetinis islamo civilizacijos dinamizmas). Akys raibsta nuo dekoro įvairumo: stiuko lipdiniai, emaliuotas fajansas, mozaikos, kolonos ir t.t.
Skoningumas ir precizija būdinga ne tik architektūrai, bet ir smulkiesiems menams: Persija audžia savo garsiuosius senos tradicijos kilimus, Kordoba apie IX a. vid. atskleidžia krištolo paslaptį, o knygos, būtinos žinioms skleisti ir perduoti, kai kurių persų miniatiūrininkų rankose pasiekia tobulumo viršūnę (visa tai yra islamo civilizacijos miestietiškos visuomenės ir gyvenimo fragmentai).
Išsiplėtusiai imperijai reikia administracijos tinklo, kuris koncentruojasi miestuose. Čia aukščiausias valdovas sau pasirenka vizirį (Rytų šalių aukščiausias pareigūnas, savotiškas ministras pirmininkas), patarėjai, begalė tarnautojų. Čia tvarkomi finansai, renkami mokesčiai, nustatomi muitai, ir kitos rinkliavos. Provincijoje kalifui atstovauja emyras, karinis valdytojas. Mieste kadžiai (kadis – musulmonų teisėjas; kadžių žinioje buvo religinių fundacijų, palikimo, paveldėjimo klausimai; kadžio pareigos atsirado VII a.; Nuo XIX a. musulmonų šalyse išplitus pasaulietiniams teismams, kadžių reikšmė sumažėjo) prižiūri, kad būtų laikomasi islamo įstatymų. Kariuomenėje, kurią iš pradžių sudarė musulmonų savanoriai, tarnauja vis daugiau ir daugiau samdinių ir vergų.
Svarbiausi islamo civilizacijos miestai: Bagdadas, Damaskas, Kairas, Kordoba, Meka, Medina (Uolos mečetė Jeruzalėje yra trečia pagal reikšmę Alacho garbinimo vieta, nes čia pagal padavimą nuo uolos Mahometas pakilo į dangų). Civilizacijų ir religijų kryžkelė?

Kasdienybė

Musulmonai miestuose sudaro, žinoma, gyventojų daugumą. Tarp jų palankiausiai vertinami arabai. Visa valdžia priklauso arabams, jie naudojasi ir surinktais mokesčiais. Antri – islamą priėmę užkariautų kraštų gyventojai, kurie pagal įstatymą lygūs arabams, bet retkarčiais privalo mokėti diskriminacinį mokestį. Toliau globojamųjų hierarchijoje – krikščionys ir žydai, toleruojami todėl, kad jie Knygos (Biblijos) žmonės. Bet krikščionys ir žydai moka žemės mokestį ir pagalvės mokestį, t.y., nustatytą asmens mokestį. Mieste jie gyvena atskiruose kvartaluose, gali laisvai telktis į uždaras bendruomenes ir išpažinti savo religiją.
Vienas svarbiausių musulmonų kasdienį gyvenimą reglamentuojančių, civilizuojančių veikssnių, žinoma, yra Karanas ir Suna.
Koraną papildo Suna (arabiškai sunna – paprotys, tradicija). Tai musulmonų (sunitų) šventosios knygos apie Mahometą. Suną naudoja teisininkai ir teologai, aiškindami religinius priesakus. Tai arabų bendruomenės elgesio taisyklių ir papročių rinkinys. Šiuose Korano prieduose paprastai duodamas atsakymas į bendruomenei kylančius naujus klausimus ir yra pagrindas daugeliui praktinių poelgių ir elgsenos taisyklių : kaip gerti, valgyti, rengtis, kaip gyventi visuomenėje. Koranas ir Suna nurodo žmogui , kaip elgtis visais gyvenimo atvejais. Tai, daugiau mažiau, modeliuoja islamiškų kraštų kasdienybę.
Moters padėtis. Koranas:
• Dievas jums liepia, dalijant savo turtą vaikams, berniukui skirti dviejų mergaičių dalį;
• Jeigu bijote, kad nebūtų skriaudžiami našlaičiai, neveskite daugelio moterų, o tik dvi, tris ar keturias iš tų, kurios jums patiks. Jeigu dar bijote, veskite tik vieną arbą vergę ;
• Moterys savo vyrų atžvilgiu, o šie savo žmonų atžvilgiu turi elgtis sąžiningai. Vyrai yra viršesni už savo žmonas.
Skaitlingas visuomenės sluoksnis, kūręs materialines vertybes islamo civilizacijoje ir turėjęs savitą kasdienybę – tai islamo vergai. Islamas draudžia musulmoną, krikščionį ar žydą padaryti vergu, todėl vergai daugiausia užsieniečiai. Nupirkti turguje, jie triūsia laukuose, didelėse statybose, kiti tarnauja kariuomenėje. Daugelis jų – turtingųjų šeimynykščiai: muzikantai, šokėjai, sugulovės, eunuchai. Vergas gali tikėtis, kad bus paleistas ( islamas tai vertina kaip gailestingumo aktą).
Visuomenė įvairiarasė: baltieji, juodieji, geltonieji gyvena šalia vienas kito visuose visuomenės sluoksniuose ( tuoktis skirtingų rasių žmonėms netrukdoma).
Miestas, kaip emyro ar kalifo rezidencija, turi prašmatnius rūmus, apartamentų, pirčių, baseinų ir sodų. Rūmų šeimininkas gali medžioti užmiestyje arba parkuose, pilnuose žvėrių ir medžiojamų paukščių, žaisti šachmatais, dalyvauti gaidžių kovose, arklių lenktynėse. Gubernatoriai, didžiūnai ir turtingi pirkliai, kiek leidžia išgalės, mėgdžioja valdovą.

Civilizaciniai raktažodžiai (laimėjimai ir ypatumai):

• Bagdadas, Kairas, Kordoba – kalifatų sostinės nuo X amžiaus. Čia veikia įtakingi Kairo, Bagdado ir Kordobos universitetai;
• Iš Indijos kilę “arabiški” skaitmenys per arabus paplito ir pradėti vartoti Europoje nuo XIII amžiaus. Matematikoje arabai ėmė naudoti dešimtainę sistemą su nuliu (sąvokos algebra ir logaritmas kilusios iš arabiškų žodžių);
• Per arabus Europą pasiekė kinų išradimai – popierius, parakas, kompasas ir t.t.
• Astronomija. Al Birunijus spėjo, kad Žemė sukasi apie Saulę. Sukonstravo astroliabiją. Apskaičiavo apytikslį Žemės rutulio dydį. Bagdade, Samarkande, Kaire, Kordoboje pastatė observatorijas.
• Optika ir mechanika. Buvo kuriami automatiniai prietaisai ir vandens keliamieji ratai. Medicina. Avicena išleido medicinos vadovėlį, iš kurio mokėsi Europos gydytojai. Arabai mokėjo nuskausminti žaizdas, operuoti dantis, akis, apendicitą, daryti Cezario pjūvį. Bagdade atidaryta pirmoji ligoninė.
• Koranas- šventoji knyga, parašyta arabiškai, joje 114 skyrių, vadinamų suromis, kur surinkti visi Alacho apreiškimai Mahometui; Ši knyga yra ir pagrindinis įstatymas bendruomenei, ir materialinio bei dvasinio gyvenimo vadovastikinčiajam; Tai moralinis kodeksas; Nors skatina atleidimą, bet pritaria įstatymui : akis už akį, dantis už dantį;
• Arabų / musulmonų menas: gausu skolinių iš kaimyninių tautų, bet vis dėlto yra labai savitas. Jame yra graikų, romėnų, persų, bizantiečių meno elementų. Būdinga dekoro, tai yra puošybos, įvairumas ir visuotinumas. Menininkai stengiasi kurti smulkų ir įmantrų ornamentą, teikdami pirmenybę spalvai. Čia susieina arabeskos (sudėtingi ornamentai stilizuotų augalų ir geometrinių figūrų motyvais), pynės, miniatiūros, kaligrafija ir t.t.
• Mahometas (g. 570 m., karavanų vedlys, pirklys, reguliarūs pasitraukimai į dykumą ir meditavimai, būdamas 40-ties išgirsta arkangelo Gabrieliaus balsą, kuris jam apreiškia Dievo valią; 622m. hidžra į Medina; 630 sugrįžimas kaip nugalėtojo į Meką;

• Kupranugariai, avys, ožkos, Meka, Juodasis akmuo, hidžra (emigracija, persikėlimas), džihadas (kova, pradžioje islame šis terminas reiškė asmens pastangas tobulėti moralėje ir religijoje; dabartinė reikšmė – religinis (vadinamas šventuoju) musulmonų karas su kitatikiais, mečetė, Ramadano pasninkas, minaretas, kalifas (musulmonų šalių valdovo viduramžiais titulas), kalifatas (feodalinė teokratinė musulmonų visuomenės organizacija ir valdymo sistema), maldininkų kelionės, kaligrafija (rašto menas, kuriam daug dėmesio skyrė arabai, nes raštą išrado Dievas, o menas valdyti plunksną – tai Dievo dovana) ir.t.t.

VKCI 12: Nužudyta civilizacija:

ikikolumbinė Amerika civilizacinio konflikto požiūriu
Civilizacinis susidūrimas, įvykęs civilizacijų raidoje pasauliui žengiant iš viduramžių į Naujuosius laikus yra charakteringas daugeliu požiūriu. Pirmiausia, tai susidūrimas statiško ir dinamiško civilizacinių regionų, pagrindinio ir šalutinio istorijos bei civilizacijos raidos kelių. Todėl ši tema gali būti suprantama ir kaip simbolinis civilizacinės statikos ir civilizacinės dinamikos sklaidos ir išteklių susumavimas.
Maždaug prieš 20 000 metų Šiaurės Amerika ir Eurazija tapo atskirais žemynais. Tai įvyko poledynmetyje, pakilus Pasaulinio vandens lygiui ir vandeniui užliejus sausumos sąsają. Žmonės per ją jau buvo nukeliavę į Ameriką. Nepaisant šios gamtinės izoliacijos, Naujojo pasaulio visuomenės ir civilizacijos raida maždaug atitinka senovės Artimųjų Rytų (Mesopotamijos ir Egipto), Indo slėnio ir Šiaurės Kinijos (Geltonosios upės) civilizacijų raidą. Tai – žemdirbystės atsiradimas ir plėtra, miestų valstybių sukūrimas, visuomenės susisluoksniavimas, raštas, menas, architektūra.
Nuo maisto rankiojimo ir medžioklės prie žemdirbystės pirmiausia pereita Meksikos, Gvatemalos ir Peru teritorijose.
Šiose teritorijose (tiek Šiaurės, tiek Pietų Amerikoje) formavosi, klestėjo ir žlugo keletas didžiųjų kultūrinių tradicijų – civilizacijų. Pirmoji buvo olmekų kultūra, pradėjusi formuotis 1500 m. pr. Kr. Meksikos įlankos pakrantėje ir suklestėjusi 800-400 m. pr. Kr. (žvejų ir žemdirbių hierarchinė visuomenė, valstybinė religija ir dvasininkija, skulptūros, akmens kaukės, piramidžių griuvėsiai, sienų tapyba, mozaikinės apeigų aikštelės, hieroglifų raštas, skaičiavimo sistema ir pan. ). Vėliau sekė Teotihuakano civilizacija, klestėjusi derlingame Meksikos slėnyje III-VII a.( išliko Saulės ir Mėnulio piramidės, sienų tapyba ir skulptūromis išpuoštų rūmų ir gyvenamųjų namų griuvėsių.). Toliau sekė majai (statę žymiąsias laiptuotas šventyklų piramides, reprezentacinius rūmus, turėjo hieroglifų raštą.), sapotekai ( šventyklos, rūmai, olų kapinynai, vienas seniausių kalendorių.), toltekai, (laiptuotos piramidės, šventyklos.) 9-10 a. užkariavę majus, sugriovę daugelį senųjų paminklų, actekai (įkūrė vergovinės valstybės sostinę Tenočtitlaną, taisyklingai išplanuotą su dievų šventyklomis, valdovų ir didikų rūmais, amatininkų gyvenviete; Augino ankštines kultūras, medvilnę, pomidorus, tabaką, kakavmedžius;išliko skulptūrų, juvelyrinių dirbinių, pomirtinių kaukių.), inkai ( drėkinamoji žemdirbystė, augino bulves, tabaką, kukurūzus; garsėjo kalnų kelių ir tiltų statybomis, iki šių dienų išliko jų statytų tvirtovių bei miestų griuvėsiai su masyvių ir rūmų ir amfiteatrų liekanomis.).
Neabejotina tam tikra pasaulinė ikikolumbinės Amerikos civilizacijų reikšmė: kitos tautos iš indėnų išmoko auginti bulves, kakavmedžius, kukurūzus, medvilnę, tabaką. Išliko senosios tautosakos ir literatūros paminklų, liaudies meno ir monumentaliosios architektūros.
Actekų ir Inkų imperijos neturėjo kontaktų, abi engė užkariautas tautas, bet negalėjo pasipriešinti menkoms ispanų užkariautojų pajėgoms.
Kodėl ši civilizacija buvo greitai ir lengvai nužudyta? Kiek tai įtakojo tam tikri civilizacinės statikos ir dinamikos aspektai?

XVI a. Amerika – tai seno ir naujo pasaulių susidūrimas. Kodėl laimėjo ispanai?
Jų karinė persvara akivaizdi. Enciklopediškai sakoma: XVI a. ispanų užkariautojai (konkistadorai) užėmė didžiausius indėnų civilizacijos centrus ir juos apiplėšė (žymiausi konkistadorai H. Kortesas ir F. Pisaras).
Pirmasis Lietuvoje naują šio civilizacinio susidūrimo interpretaciją, komentuodamas Vakarų lyginamosios istorinės sociologijos tekstus, pateikė prof. Zenonas Norkus. Jo svarbiausi samprotavimai.
Taigi, kodėl ispanai?Atsakymas į šį klausimą pirmiausiai buvo suformuluotas kultūrinio šoko teorijos ribose. Atsakymas į šį klausimą yra suformuluotas ir bulgaro Todorovo apie 1970 m. pasirodžiusioje knygoje, kurioje siūloma gana orginali kultūrinio šoko interpretacija: taip įvyko todėl, . kad skyrėsi indėnų ir ispanų karo sampratos (skirtingos kultūrinės karo sampratos) Actekai pagal šią interpretaciją stengėsi paimti priešininkus į nelaisvę ir paaukoti dievams, bet svarbiausia, kad indėnams karai buvę panašūs į sporto varžybas, kuriose pralaimėjusi komanda visa buvo aukojama dievams , o ispanai tiesiog siekė kuo daugiau užmuštų.
Bet ši teorija, kaip sakoma, galėtų paaiškinti tik pirmuosius ispanų ir actekų susidūrimus, – bet kodėl vėliau visgi buvo tas pats (Perų – inkų imperija). Kodėl indėnų imperijos buvo sutriuškintos greitai ir lengvai? Indėnai gana greit perėmė karines europiečių technologijas: šaunamuosius ginklus ir arklius. Vis dėlto, sėkmė lydėjo ispanus? Pietų Amerikos indėnai lengvai atsisakė savo religijų ir netruko išgarsėti savo krikštijimusi, dideliu klusnumu ispanams. 17-19 a. Meksikoje ir Peru ilgą laiką buvo sunku įsivaizduoti kad indėnai nepaklūstų ispanams.
Amerikiečių istorikas Willamas H. McNeillas 7 deš. išplėtojo dar vieną originalią žaibiškos ispanų sėkmės interpretaciją. ( vadinamąją epideminių ligų plitimo ir paplitimo lyginamąją istoriją, The Rise of the West, 1963). McNeillo nuomone, žaibišką ir totalinę ispanų sėkmę lėmė ne ginklai (suprantami tradicine to žodžio prasme), o pats seniausias pasaulyje masinio naikinimo ginklas – t.y. ligos arba kitaip sakant – bakteriologinis ginklas. Kultūrinio šoko, anot McNeillo, svarbiausia priežastis ir buvo ligos – todėl, kad raupai ir kitos ligos masiškai veikė tik indėnus ir nedarė žalos europiečiams, kurie buvo persirgę jomis vaikystėje ir igiję imunitetą,- tai indėnams buvo stebuklas,- rodantis jei ne ispanų, tai bent jų Dievo pranašumą. Būtent tai diskreditavo jų pačių religiją ir pavertė indėnus pasyvia klusnia mase.
Raupai buvo tik viena iš daugelio europiečių užveštų ligų, kuriai indėnai neturėjo imuniteto. Po raupų sekė timų, šiltinės, gripo epidemijos. Šiuolaikiniais vertinimais Meksikoje Korteso išsilaipinimo metu buvo apie 20 mln. indėnų, o XVII vid. jų liko tik 1,6 mln. Epidemijos savotiškai išvalydavo tinkamas europiečių kolonizacijai žemes nuo čiabuvių. Tokiu būdu, kolonistai Amerikoje ilgainiui likdavo be darbo jėgos, dėl to į Ameriką buvo pradėti gabenti vergai iš Afrikos. Vienintelis bakteriologinis kontrasmūgis, kuriuo Amerika atsakė Europai buvo..sifilis, nuo kurio XV a. pradėjo kentėti samdytos kariuomenės ir elitas.
McNeillas remiasi šiuolaikinės žmogaus ekologijos specifinės šakos tyrimais, jos požiūriu – visų užkrečiamųjų ligų sukėlėjai yra mikroparazitai; žmogaus mikroparazitai- yra visi maži organizmai, kurie konkuruoja su žmogumi dėl maisto (mikrobai, pelės, žiurkės, utelės, blusos, žarnyno kirmelės ir pan.).
Ilgai išsilaikančios, civilizacinės (endeminės) ligos atsiranda tada kai žemdirbystė, gyvulininkystė ir prekybiniai mainai sukuria dideles milijonines civilizacijas, kurių nariai pakankamai dažnai kontaktuoja tarpusavyje. Pradėjęs verstis žemdirbyste žmogus tapo ir įvairių naujų mikroparazitų, graužikų ir žarnyno parazitų šeimininkų. Vis dėlto – žemdirbystės visuomenės tuo metu ir Amerika ir Europa, tačiau kodėl Amerikos bakteriologinė ginkluotė buvo tokia menka (sifilis) prieš visą puokštę europietiškų ligų? Tai yra aiškinama nevienodu gyvulininkystės išsivystimu. Paprastai populiacijos bakteriologinio ginkluotumo laipsnis yra tiesiogiai proporcingas gyvulių rūšių skaičiui. Kai kurių ligų sukelėjai yra bendri – žmonių ir gyvulių, taigi daugelis ligų atsiranda naminių gyvulių ligų sukėlėjų mutacijų pasekoje. Indėnai, kuriuos supo mažiau gyvūnų (pagrinde – šunys ir kalakutai) gyveno sveikesnėje bakteriologinėje aplinkoje, todėl liko nepasiruošę europiečių mikrobiologinei invazijai.
Amerikoje tarp šiaurės ir pietų nebuvo nors kiek intensyvesnių kontaktų, dėl to Amerikoje negalėjo susidaryti bendras Amerikos epidemijų fondas (dėl kontaktų stokos, jei kur atsirasdavo perspektyvi liga – ji išnykdavo su gentimi. Eurazijoje ligos turėjo daugiau erdvės: jos galėjo išplisti nuo Kinijos iki Europos. Ligos, kuriomis europiečiai naikino Amerikos indėnus – tai buvo bendras eurazijos turtas (ligų fondas, bankas, bendrumas). Pagal McNeilla epidemologinis Eurazijos fondas yra istorinio proceso rezultatas (jos istoriškumo bruožų galima įžiūrėti XIII-XIV Europos Maro epidemijos plitimo peripetijose).
Pradėję vergų prekybą europiečiai – maliariją ir geltonąją karštinę užvežė į Ameriką, kuomet vėl nukantėjo indėnai ir patys europiečiai. Kitaip sakant, Afrika per baltuosius pasidalijo ligomis su tropine Pietų Amerika ( beje, būtent didelis afrikiečių atsparumas tropinėms ir europietiškoms ligoms darė juos ypač patrauklius vergų pirkėjams). Tropinė Afrika iki šiol yra pasaulio regionas , kuriame atsiranda naujausios užkrečiamos ligos (pvz. Aids), kuria Afrikoje serga 1/4, 1/5 gyventojų.
Neolito revoliucija reiškia takoskyra žmogaus santykio su mikroparazitais istorijoje. Žmogus tapo gausybės mikroparazitų nešiotojų, o tai sukūrė tvirtą Eurazijos( kurioje žemdirbystė ir gyvulininkystė vystėsi ankščiausiai) bakteriologinio ginklo pagrindą. Ta aplinkybė savotiškai nutiesė kelius Vakarų iškilimui, apsprendė ar įtakojo susidurimus su necivilizuotais pakraščiais : Amerika, Afrika, Australija.
Svarbiausias agrarinės visuomenės bruožas yra toks: agrarinės visuomenės auga tik ekstensyviai, t.y. didėja bendras gyventojų skaičius ir bendras produktas, bet ne vidutinis produktas vienam gyventojui. Agrarinė visuomenė turi mažai stimulų didinti gamybą, nes karinis elitas visvien jį pasisavintu. Šiose visuomenėse visa pasisavinta renta sunaudojama vartojimui ir karui. Gamybos reikalais valdantysis elitas nesidomi, – nes čia investicijos į karybą atsiperka greičiau, nei investicijos į gamybos priemones. Lėta technologinė pažanga, valstiečių masės balansavimas ant skurdo ribos, visuomenės stabilumas ir nedideli civilizaciniai kontaktai su išoriniu pasauliu – tipiški agrarinės visuomenės, tame tarpe ir ikikolumbinės Amerikos bruožai. Tokioms visuomenėms nelengva pakelti individualiu ūkiu grįstos visuomenės dinamizmą (šiuo atveju, tiek kultūriniu, tiek biologiniu požiūriu). Tai ir pailiustruoja šis civilizacinis konfliktas.

IV: CIVILIZACINIS PROCESAS: Vakarų civilizacijos iškilimas, tradicijos konstravimas ir pokyčiai

VKCI 13: Problemos pagrindimas. VIDURAMŽIAI. Vakarų civilizacijos pagrindų branda viduramžiais?

Įdomiausią šiuolaikinės lyginamosios istorinės sociologijos klausimą, teigia prof. Zenonas Norkus, galima suformuluoti 2 žodžiais- Kodėl Vakarai?

Kodėl vakarų šalys pralenkė kitus pasaulio kraštus savo ekonominėje raidoje? Kodėl Vakarų šalys XIX-XX a. politiškai pajungė, pavertė kolonijomis kitas pasaulio šalis, o ne atvirkščiai? Kodėl kultūros mainuose nuo 17-18 amžių Vakarų šalys daro didesnę įtaką kitoms šalims nei patiria įtaka iš jų? Kodėl pirmosios modernios visuomenės atsirado būtent Vakaruose? Kodėl pramoninė revoliucija ankščiausiai įvyko vienoje iš Europos šalių? Kodėl nuolatinis, pastovus intensyvus ekonomikos augimas ankščiausiai prasidėjo Europos šalyse? (ekonomika auga intensyviai – jei didėja vidutinės pajamos vienam gyventojui; tai įvyksta iš esmės tada, kai gamybos augimas aplenkia gyventojų skaičiaus augimą). Kodėl kapitalizmas ankščiausiai atsirado Vakarų Europoje?
Tai yra klausimo – kodėl Vakarai?,- išskleidimas įvairių mokslų žodynų kalbomis.

Kokios visuomenės vadintinos moderniomis ir kokie jų skiriamieji bruožai?
(1/ industrializacija;2/ urbanizacija;3/ intensyvus ekonomikos augimas).

Didelių ir įdomių klausimų istorijoje nebūna taip, kad tyrinėti galėtume pradėti tuščioje vietoje. Toje kultūroje, kur minėtas įdomus klausimas egzistuoja – ten funkcionuoja ir liaudiškas, tradicinis, ilgainiui virtęs stereotipiniu, atsakymas į tokį įdomų klausimą (šiuolaikinė mokslo sociologija tokias masinėje sąmonėje įsigalėjusias idėjas vadina etnosociologija, etnofizika, etnochemija, etnoistorija; mokslinių istorinių sociologinių problemų analizė prasideda nuo tokių liaudiškų aiškinimų kritikos).
Vakarų iškilimo problema turi savo liaudiškus aiškinimus: viena iš šios problemos sprendimų – tai įgimtų rasinių-psichofiziologinių skirtumų teorija. Liaudiška teorija. Šiuo požiūriu Vakarai aplenkė kitus regionus todėl, kad čia gyvenę baltosios rasės žmonės gabesni, imlesni, labiau prisitaikantys prie esamų sąlygų, guvesni ir pan.
Ši baltųjų liaudies masių etnoteorija – po II pasaulinio karo dingo ne tik iš mokslo, bet ir iš viešo diskurso, išsakyti šį požiūrį viešai – reiškia padaryti didžiulę klaidą, sužlugdyti reputaciją (o prieš karą buvo daug mokslinių žurnalų, rasistinių disertacijų, kur šie klausimai buvo rimtai svarstomi.). Mokslas tai paneigė:
1/ Metodiškai griežti eksperimentai nepatvirtina rasistinės teorijos; 2/ Rasistinei teorijai prieštarauja kai kurių šalių, kur gyvena ne baltieji ekonominiai pasiekimai (pvz. Japonija); 3/ Jai labai prieštarauja dideli baltųjų šalių ekonomikos rodiklių skirtumai ir pan.
Dėl to Vakarų iškilimas siejamas ne su psichofiziologinėmis savybėmis, bet su žmonių veiklos ekologinės, institucinės ir kultūrinės aplinkos skirtumais.

Vakarų iškilimo problemą galima suskirstyti į 2 pagrindinius tipus:
1/ aiškinimus, kurie akcentuoja vieną ypatingą priežastį (monokauzaliniai aiškinimai);
2/ aiškinimai, akcentuojantys priežasčių kompleksą (multikauzaliniai aiškinimai);

Teisingai ir korektiškai formuluoti klausimus yra itin svarbu, nes tai visuomet nulemia tyrimų, samprotavimų, bendrosios mokslinės kultūros kryptingumą. Ar šie dalykai galioja ir šiuolaikinei Visuotinei kultūrų ir civilizacijų istorijai? Ar ji turi gilintis tik į tokius klausimus, į kuriuos visi atsakymai būtų žinomi ir nesunkiai surandami bet kokioje enciklopedinėje literatūroje?

Klausimas nėra paprastas – Ar Viduramžiai yra tūkstantmetė epocha, padėjusi pagrindus Vakarų iškilimui?

Viduramžiai. Vakarų civilizacijos pagrindų branda viduramžiais?

Italų humanistai, XV a. antroje pusėje sugalvoję terminą viduramžiai (Giovani Andrea, popiežiaus bibliotekininkas 1469 m) siekė supriešinti tos epochos “senuosius” ir “mūsų laikų naujuosius”, t.y. Renesanso žmones. Viduramžių rudenyje, kaip sakytų Johanas Huizinga bręsta novatoriška kultūra, naujos dailės ir muzikos formos, filosofai atmeta aristotelizmą, formuojama teorija politiką atskirianti nuo religijos, formuojamas naujasis žmogaus įvaizdis..
Gana populiariu, pastarųjų dešimtmečių medievistikos tyrinėjimų eigoje tapo įvaizdis, kad humanistai įtvirtindami naujumą įvairiose srityse, taip pat teigdami tam tikrą grįžimą prie tikros senovės (Graikijos, Romos ir, žinoma, prie Biblijos pasaulio) savotišku būdu ir kuria viduramžius, savotišką tamsų tunelį tarp dviejų ryškių epochų, kuriam spindesį teikia mokslas, menas, literatūra. Tai tikra kultūrinė revoliucija.
XVII a. vokiečių eruditai padalo istoriją į tris eras: antika, viduramžiai ir Naujieji laikai. Švietimo epochos žmonėms viduramžiai – blogas periodas, tamsybių amžius. Nors romantizmas siekė reabilituoti viduramžius, o pozityvizmas juos laikė tam tikru tarpiniu pažangos laiku, žodžiai viduramžiai ir viduramžiškas įgijo menkinamąjį atspalvį. Įvairiapusis ir dviprasmiškas šiuolaikinių visuomenių domėjimasis viduramžiais dažnai persmelktas tos amžinos paniekos. Viduramžiai – tai primityvas, viliojantys kaip juodaodžių menas, bet aiškiai barbariškas. Netgi tautos ir civilizacijos, neišgyvenusios viduramžių, mini juos tam, kad nuo jų apsisaugoti. Tai ilgai užsitęsęs kivirčas tarp Renesanso ir Viduramžių.
Bet šiuolaikiniuose tyrimuose formuluojama taip: Istorijoje nėra jokio renesanso . Tėra permainos, kurios ilgai slėpėsi po grįžimo prie antikos kauke. Renesansai kaip tik būdingi periodui, anot Jacques le Goff, einančiam nuo antikos ligi to momento, kai buvo visiškai pripažintas naujumas,- iki XIX a. vidurio. Karolingų renesansas ( VIII-IX A.), XII a. renesansas, pagaliau Renesansas, prasidedantis Italijoje XII-XIV, o kitoje Europos dalyje triumfuojantis XV-XVI, XVIII-XIX a. renesansai meno, literatūros arba teologijos srityse. Renesansas, tiksliau renesansai, nežymi viduramžių pabaigos – tai reiškinys, būdingas ilgam vidurinių amžių periodui, nuolatos ieškantiems autoriteto ir aukso amžiaus praeityje.

Istorikai tyrinėjantys viduramžius pastebėjo, kad Renesansas nėra visaapimanti išskirtinė ir lūžinė epocha, kad panašūs reiškiniai egzistuoja tiek prieš Renesansą, tiek po jo : pvz.: Marcas Blochas, ieškodamas kokio nors ilgos trukmės reiškinio, kurį galėtų studijuoti nuo pradžios iki pabaigos, pasirinko karališkąjį stebuklą, tikėjimą, kad Prancūzijos ir Anglijos karaliai geba stebuklingai išgydyti ligonius, sergančius skrofulioze, arba skrupulu, t.y. tuberkulioziniu adenitu, ar ligomis, taip pat pasireiškusiomis kaklo limfmazgių padidėjimu. Karališkojo prisilietimo, karalių stebukladarių metas truko nuo XI iki XVIII amžiaus. Pagrindinė legenda apie krikščioniškai suprantamą šventąją karaliaus valdžią nuo IX iki XVII amžiaus gyvuoja remdamasi tuo pačiu modeliu. Kalbant apie prancūzų geruosius miestus, kurie buvo tokie turtingi ir galingi, kad šalia dvasininkų ir kilmingųjų galėjo vaidinti trečiojo luomo vaidmenį karalystėje, jų chronologija nuo išaugimo iki ženklios reikšmės praradimo datuojama XIII-XVII a. ir pan. Pagal šiuos tris smulkius pavyzdžius nebelieka Renesanso pjūvio (atskyrusio esmingai dvi visiškai skirtingas epochas).
Todėl šiuolaikinėje literatūroje dažnai pasisakoma už ilgus viduramžius: žvelgiant plačiau, pagrindinės struktūros gyvuoja Europos visuomenėje nuo IV iki XIX a., ir tai padeda apčiuopti šių penkiolikos amžių sąsają.

Marxas pasiūlė nemažą rinkinį skaitinių, aiškinančių feodalinio gamybos būdo sąvoką. Nesigilinant į smulkmenas, reikia pripažinti jo koncepcijos įtaigą: jis susieja technologiją su ekonomine santvarka bei socialinėmis struktūromis ir nurodo, kad feodalinei santvarkai būdinga nelygi sutartis tarp senjoro ir tų, kurie jį išlaiko (pirmiausia valstiečių), didžiajai pridėtinio produkto daliai virstant feodaline renta, ir sistemos tikslas veikiau yra paprasta reprodukcija, o ne augimas. Šiuo atžvilgiu viduramžiai, prilyginti feodalizmui, plyti tarp antikos, kuriai būdingas vergovinis gamybos būdas, ir Naujųjų laikų, pasižyminčių kapitalistiniu gamybos būdu. Viduramžiai tarp Romos imperijos pabaigos ir pramoninės revoliucijos.

Ką tie viduramžiai mums ir Vakarų civilizacijai paliko? Išradimų ne tiek daug, matyt, šios epochos žmonės pasitenkino ir tokiu gyvenimu, koks yra. Pradėjo kaustyti arklius pasagomis (apie 770 m.), prie numerinės skaičiavimo sistemos pridėjo nulį (IX a.), atrado kavą (IX a., sakoma, vienas maloniausių atradimų ir šiuolaikinių Vakarų kasdienybės dalis), pradėjo valgyti šakutėmis (XI a.)ėmė statyti vėjinius malūnus, įsisavino arabiškuosius skaitmenis, padarė akinius ir pirmą kartą Europoje panaudojo paraką, išrado veidrodį bei mechaninį laikrodį (varpinėse skaičiuojantį dinamišką Vakarų miestų laiką). Viduramžių pabaigos dailėje įsitvirtino perspektyvos principai (XV a., tai savotiškas trimatės erdvės atvėrimas dailėje). Pagaliau, intensyvėjantys mainai ir prekinio bei finansinio kapitalizmo užuomazgos ( klestintys viduramžių miestai Viduržemio jūros regione:Venecija, Genuja, Florencija.), feodalizmo transformacijos, cechai ir gildijos, amatai ir prekyba, alchemija, riteriai, vienuolynai kaip mokslo ir meno centrai, literatūra, mokyklos, universitetai, gotika, romanika ir t.t. – ar šioje sekoje esama aliuzijų į šiandieną, nesakant – ar ne tai tapo savotišku šiandienos visuomeniniu žemėlapiu.
Didžiosios temos, į kurias reikėtų susikoncentruoti komentuojant viduramžius net siaurosios chronologijos ribose, yra fenomenalios: 1/ Didieji geografiniai atradimai, kai nuo XV a. pabaigos europiečiai ima ieškoti ankščiau nežinomų prekybos kelių; 2/ Spausdinta knyga keičia pasaulį, kas vadinama Gutenbergo revoliucija ir į ką atsiremiama svarstant šiandieninės informacinės visuomenės perspektyvas, pokyčius ir lūkesčius; sakoma, kad knygų spausdinimas pakeitė pasaulį ne mažiau už didžiuosius geografinius atradimus.); 3/ Renesansas siaurąją prasme (prasidėjęs Italijoje XIV amžiuje) vis dėlto buvo įstabių permainų laikotarpis mene, moksle ir religijoje; o Florencija, sakoma, stengėsi sukurti išlaisvintą nuo prietarų asmenybę. 4/ Reformacija, kurios pagrindu ilgainiui formuojasi protestantiškoji etika, sakoma, yra viena iš asketinį kapitalizmą, kuris ir yra vienas svarbiausių Vakarų iškilimo aspektų, pagrindžiančių veiksnių (Max Weber) ir t.t.
Vienaip ar kitaip, laikysimės siaurosios ar plačiosios vidurinių amžių chronologijos, viduramžiai, daugeliu požiūriu, neapeinama civilizacinė epocha šiuolaikinėje, Vakarų iškilimo klausimą keliančioje, Visuotinėje kultūrų ir civilizacijų istorijoje.

VKCI 14: Vakarų ūkio ypatumai

Ekonomika, sakoma, nėra didinga istorija. Čia susiduriama su išankstiniu nusistatymu, jog ekonomikos istorija nėra didingų įvykių istorija. Vis dėlto, ekonomikos istorija – tai ir didžiųjų įvykių, susiklosčiusių aplinkybių bei krizių istorija?Kaip išdėstyti tokią gausybę faktų bei aiškinimų, kai privalai aprėpti keturis amžius ir pasaulio visumą?-klausia Fernandas Braudelis. Daryti atranką. Pasirenkant ilgalaikes stabilias struktūras ir esmingus, ilgalaikius sutrikimus.
Braudelio koncepcija yra viena ryškiausių Vakarų ūkinės raidos tyrinėjimo versijų, tam tikrais būdais tiesianti kelius ir atsakymui į klausimą – kodėl Vakarai?

Svarbiausias priešindustrinės ekonomikos (XV-XVIII a.) bruožas, anot Braudelio, yra tai, kad nors ekonomika dar elementari – nelanksti, inertiška ir griozdiška –jau vyksta, tegu ir riboti ir negausūs, tačiau gyvi ir galingi modernaus vystymosi procesai. Vienoje pusėje valstiečiai, gyvenantys beveik autonomiškai, beveik autarkiškai savo kaimuose, kitoje – rinkos ekonomika ir ekspansyvus kapitalizmas, kurie, plisdami nelyginant aliejaus dėmė, jau turi mūsiškės tvarkos užuomazgų ir tą tvarką pamažu kuria (čia matomi mažiausiai du skirtingi gyvenimo būdai, du svetimi kits kitam pasauliai.).
Nuo XV amžiaus ūkyje taikomos įvairios institucinės naujovės Visos naujovės leido išsiskleisti didelio masto tarptautinei prekybai, kurios įsikūnijimas buvo didelės giminių firmos.
Pagrindiniai prekybos, kapitalizmo raidos vystymosi bruožai (pokyčiai), į kuriuos vertėtų gilintis, norint suvokti visą modernaus kapitalistinio pasaulio gimimo ir raidos architektoniką, yra šie:
1. teisinė kontraktų apsauga ir nuosavybės teisės;
2. vekselių sistemos ir bankų vystymasis;
3. draudimo vystymasis;
4. perėjimas nuo konfiskacijos prie skolų gražinimo sistemos ir nuosavybės teisių;
5. ekonominių partnerių kaip instituto, nesusijusių giminyste, vystymasis;
6. dvigubos dokumentacijos ir buhalterijos vystymasis;
7. moralinių ir religinių sistemų, atliepusių komercinių klubų poreikius, vystymasis;
8. merkantilizmas;
9. europietiškų valstybinių struktūrų plėtojimasis komercinio gyvenimo autonomizacijoje ir pan.

Išskirtinę vietą Braudelio koncepcijoje užima tai, kas vadinama mainų žaidimais. Nuo XV iki XVIII amžiaus ypatingą vietą visuomenėje užima gausus būrys vartotojų, kurie tenkinasi savo pagaminama produkcija ir iš esmės lieka visiškai svetimi mainų ekonomikai. Visa Europa, netgi labiausiai išsivystę jos regionai, iki XVIII amžiaus ir dar vėliau nusėta tokiomis zonomis, kurios menkai dalyvauja bendrame gyvenime ir tebegyvena beveik visiškoje izoliacijoje.
Rinkos ekonomika ir kapitalizmas – tai du sektoriai, dvi mainų formos, kurios, Braudelio požiūriu, nesutampa. Abi veiklos rūšys (rinkos ekonomika ir kapitalizmas) iki pat XVIII amžiaus yra retos, dauguma žmonių veiksmų lieka įtraukta , nugramzdinta į milžinišką materialinio gyvenimo (gaminimo ir vartojimo su smulkiais mainais arba ir be jų) sferą. Tam tikrus senojo režimo faktus galima vadinti kapitalizmu – jie priklauso prašmatniai, rafinuotai, tačiau siaurai sferai, neapimančiai ekonominio gyvenimo visumos ir nesukuriančiai savo gamybos būdo, kuris savaime būtų linkęs plisti (tai vadinamasis prekinis kapitalizmas, kuris dar neaprėpia, nevaldo rinkos ekonomikos). Rinkos ekonomika ilgai tėra didžiulės ūkinio gyvenimo visumos fragmentai.

Tarp XV ir XVIII amžių, ta veržlaus gyvenimo zona, t.y. rinkos ekonomika, nesiliovė plėstis. Atsiranda grandininė rinkos kainų kitimo reakcija. Tam tikra ekonomika susieja skirtingas pasaulio rinkas. Tai ekonomika, įtraukusi į apyvartą tik keletą ypatingesnių prekių, bet sykiu ir brangiuosius metalus, tuos privilegijuotus keliauninkus, jau sukančius ratą aplink pasaulį.

Ar kapitalizmas prasideda tik nuo pramonės revoliucijos?

Visgi, tarp praeities, net netolimos praeities ir dabarties niekada nebūna visiško atotrūkio, absoliučios sienos, sanitarinio kordono. Daugelis šiandienos istorikų pradeda suvokti, kad Pramonės revoliucijos požymiai atsirado gerokai ankščiau nei XVIII amžiuje. Kada atsiranda kapitalizmas? Jis, aišku, susijęs su žodžiais kapitalas ir kapitalistas. Kapitalas-apčiuopiama realybė, lengvai identifikuojamų nuolat veikiančių priemonių visuma (pinigai – kapitalas, namas-kapitalas, suvežti į kluoną javai-kapitalas, laivas, kelias – taip pat kapitalas, t.y., fizinis kapitalas, bet pateisina savo pavadinimą, kai dalyvauja atnaujinamame gamybos procese. Kapitalistas-tai žmogus, vadovaujantis ar mėginantis vadovauti kapitalo investavimui į nenutrūkstamą gamybos procesą, kuriam pasmerktos visos visuomenės. Kapitalizmas (bendrais bruožais) – tai būdas, kuriuo, dažniausiai ne itin altruistiniais tikslais, tas kapitalas tolydžio investuojamas.

Kyla klausimas-ar yra nors viena mums žinoma visuomenė, kuri nekaupė, nekaupia, savo darbe reguliariai nenaudoja fizinio kapitalo ir kuri tuo darbu nesusigrąžina jo ir negausina? Pats kukliausias kaimelis XV amžiuje Vakaruose turi savo kelius, savo laukus su nurinktais akmenimis, dirbamas žemes, sutvarkytus miškus, gyvatvores, vaismedžių sodus, malūnų ratus, grudų atsargas. Santykis tarp bendrojo metų produkto ir fizinio kapitalo (prancūziškai paveldimo turto) yra maždaug 1×3 arba 1×4. Taigi, kiekviena visuomenė, matyt, turi atsargoje trejų ar ketverių metų sudaiktinto darbo ekvivalentą, kurį galėtų pasitelkti gamybos sėkmei laiduoti, bet paveldimas turtas šiam tikslui mobilizuojamas tik iš dalies ir, žinoma, niekada 100 proc.

Egzistuoja 2 svarbiausios rinkos ekonomikos formos: 1/ kasdieniai turgaus mainai,t.y., vietinė ir nedidelių nuotolių prekyba, kai javai ar mediena gabenami į gretimą miestą, taip pat prekyba didesniu spinduliu (pvz.: kai javai gabenami nuo Baltijos pakraščių per Dancigą į Amsterdamą, arba prekyba vynu bei aliejumi tarp Europos pietų ir šiaurės, kurią ilgai simbolizuoja virtinės vokiškų vežimų). T.y. mainai be netikėtumų, kurių saikingą pelną galima apytikriai paskaičiuoti (geras pavyzdys yra miestelio turgus; tai labai žemiškas ekonomikos tipas, konkurencinis, nes visiškai perregimas). 2/ Tai mainai, vengiantys svetimos akies ir kontrolės, pvz., perpardavinėjimas. Vakaruose tarp gamybos ir vartojimo nusidriekia gudraujančios ir ilgos prekybinės grandys, ir dėl jų veiksmingumo būtent joms ir buvo patikėtas didžiųjų miestų aprūpinimas maistu. Kuo labiau ilgėja tos grandys, tuo sėkmingiau jos išvengia įprastinių taisyklių ir kontrolės, tuo akivaizdžiau iškyla aikštėn kapitalizmo procesas. Tai kur kas aukštesnio lygmens, ištobulintas, dominuojantis rinkos ekonomikos tipas. Su šiuo tipu žengia kapitalizmas, t.y. ankstyvojo kapitalizmo forma.

Tarptautinėje prekyboje išsiskleidžia aukščiausias mainų gyvenimo lygmuo- tipingiausia laisvo manevravimo sritis, nes ji operuoja tokiais nuotoliais, kurie apsaugo ją nuo įprastinės priežiūros ar padeda nukreipti tą priežiūrą kita linkme. Plačioje veiklos zonoje prekyba turi galimybę rinktis ir renkasi tai, kas duoda didžiausią pelną. Iš didelių pelnų randasi nemažos kapitalo sankaupos, juo labiau, kad tarptautinė prekyba sukoncentruota tik keliose rankose. Ilgai vietinė vidaus prekyba visumoje yra pranašesnė už tarptautinę, bet ji paženklinta mainų, vartojimo vertės ženklu, o tarptautine prekyba užsiima tik stambūs pirkliai ir iš jos gautus didžiulius pelnus sukoncentruoja savo rankose (pvz. XVI a. Portugalija, Dofeo laikų Anglija).
Visose pasaulio šalyse grupė stambių pirklių ryškiai išsiskiria iš bendros prekiautojų masės. Tai negausi grupė, visuomet šalia kitos veiklos susijusi su tarptautine prekyba. Tas reiškinys jau matomas Vokietijoje nuo XIV amžiaus, Paryžiuje – nuo XIII amžiaus, Italijos miestuose – nuo XII amžiaus (arabų kraštuose, kaip žinoma, irgi klestėjo prekyba įvairūs prekybos meno titulai, turtingi ir įtakingi pirkliai).
Šie kapitalistai kaip islamo, taip ir krikščioniškose šalyse yra valdovo draugai, valstybės sąjungininkai arba išnaudotojai? Labai anksti, dar neatmenamais laikais, jie peržengia nacionalines ribas, bičiuliaujasi su svetimų kraštų pirkliais. Jie turi tūkstančius būdų klasta pakreipti lošimą savo naudai.
Tai labai lėtų pervežimų laikotarpis ir stambioji prekyba reikalauja daug laiko kapitalo apyvartai: reikia mėnesių, kartais net metų, kad investuotos sumos grįžtų su pelnu. Todėl iki pat XIX amžiaus stambaus masto pirklys niekad neapsiriboja viena veiklos sfera: pirklys, laivo savininkas, draudimo agentas, skolintojas, finansininkas, bankininkas ar netgi pramonininkas arba žemvaldys. Manoma, kad pirklys skaido savo veiklą skirtingose sferose tam, kad sumažintų riziką. Braudelio požiūriu, pirklys nesispecializuoja todėl, kad jokia jam prieinama šaka nėra pakankama visam jo veiklumui realizuoti. Be to, stambus pirklys taip dažnai keičia savo veiklos pobūdį todėl, kad didelio pelno neįmanoma gauti kaskart vis toje pačioje srityje. Tik viena specializacija turėjo tendenciją reikštis prekybiniame gyvenime – tai prekyba pinigais (taip formuojasi finansinis kapitalizmas, galutinai įsitvirtinęs 1830-1860 metais).

Kur naudojamas kapitalas? Kartais susigundo įsigyti žemės, leidžiasi į nekilnojamo turto spekuliacijas mieste, kartais atsargiai skverbiasi į pramonę, pvz. spekuliuoja kasyklomis (XV-XVI amžius). Tačiau būdinga, kad išskyrus išimtinius atvejus, jis nesidomi gamybos sistema.
Pasaulio visumoje XV-XVIII amžiuje išryškėja vienovė, tolydžio demonstruojanti savo svarbą visam žmonių gyvenimui, visoms pasaulio visuomenėms, ekonomikoms ir civilizacijoms. Tai Braudelio vadinamas Pasaulio laikas. Tas pasaulis įtvirtina savo po nelygybės ženklu. Dabartinis jo vaizdas – pasiturinčios šalys iš vienos pusės, silpnai išsivysčiusios iš kitos – jau ryškus XV-XVIII amžiuje. Keitėsi šalys, bet išliko disproporcija. Struktūriškai pasaulis ir toliau lieka padalintas į privilegijuotus ir neprivilegijuotus.

Maxas Weberis kapitalizmą, šiuolaikine šio žodžio prasme, laikė protestantizmo, veikiau puritonizmo, kūriniu. Braudelis šią jo tezę laiko aiškiai klaidinga, nes Šiaurės šalys ilgainiui tik užėmė tą vietą, kurią daug ankščiau labai sėkmingai buvo užėmę senieji kapitalistiniai Viduržemio jūros centrai. Be to – Šiaurės šalys neįnešė staigiai nieko naują nei į techniką, nei į reikalų tvarkymą. Viskas pagrįsta kopijavimu: Venecija-Amsterdamas-Londonas.
Braudelio požiūriu, kapitalizmo proveržį ir sėkmę lemia socialinės sąlygos, jam reikia tam tikro visuomeninės santvarkos stabilumo, lygiai kaip tam tikro valstybės neutralumo, silpnumo ar nuolaidumo (tai negali prasidėti despotizmu paremtose senosiose visuomenėse).

Individų sėkmė Vakarų istorijoje

Vakaruose, nors atskirų individų sėkmės atvejai čia ir nereti, istorija tolydžio kartoją vis tą pačią pamoką, kurią vertėtų įsiminti, – individuali sėkmė beveik visuomet yra budrios, dėmesingos, įnirtingai po kruopelę didinančios savo turtą bei įtaką giminės nuopelnas. Tokios giminės siekiai remiasi kantrybe, jie išsidėsto ilgame laiko tarpsnyje. Ilgai trunkantis giminės turto kaupimo laikotarpis, vieną gražią dieną pasibaigiantis efektingais rezultatais, yra toks įprastas mums praeities ar nūdienos reiškinys, jog net sunku suvokti, kad tai išties pagrindinis vakarietiškų visuomenių bruožas ( Japonija, turinti nemažai civilizacinių tipologinių panašumų su Vakarais, yra seniausių pirklių dinastijų šalis: kai kurios jų, atsiradusios XVII amžiuje, klesti dar ir šiandien).
Vakarietiškoji ir japoniškoji visuomenės – tai vieninteliai beveik savaiminio perėjimo iš feodalinės į pinigais pagrįstą santvarką pavyzdžiai, kuriuos gali pateikti lyginamoji istorija. Kinijoje aukštas pareigas užimantis valdininkas, t.y. mandarinas, tokiu lieka laikinai, iki gyvos galvos. Ir turtai, dažnai sukaupti tokiomis aplinkybėmis, ne itin padeda atsirasti tam, kas Europoje vadinama kilmingąja gimine. Beje, pernelyg turtingos ir galingos giminės jau savaime atrodo įtartinos valstybei, kuri yra vienintelis teisėtas žemės savininkas, vienintelė galinti imti iš valstiečio mokesčius ir labai budriai sekanti kasyklų, pramonės ar prekybos veiklą. (Kinų valstybė visada, ar bent jau didžiąją istorijos dalį?, buvo priešiška kapitalizmo suklestėjimui. Didžiulėje islamo šalių teritorijoje , ypač iki XVIII amžiaus, žemės nuosavybė taip pat yra laikina, nes čia ji irgi teisiškai priklauso valdovui. Naudojant senojo režimo Europos sąvokas – tai beneficijos (nuosavybė, skiriama iki gyvos galvos), o ne šeimos valdos. Žemę, kaimus, žemės rentą skirsto valstybė, kaip kitados būta Karolingų valstybėje (I tūkstantmečio Europoje) ir jos kiekvieną sykį atsilaisvina po privilegijuoto asmens mirties (tokiu būdu apmokamos raitelių ir kareivių paslaugos). Ne visur ne –Europoje stambieji pirkliai sugebėjo perduoti savo pozicijas net antrajai kartai. Tai reikšmingas lyginamosios visuotinės kultūros ir civilizacijos istorijos aspektas.
Iš tikrųjų iki pat XVIII amžiaus pabaigos ir tikrosios pasaulinės ekonomikos atsiradimo, Azijoje irgi egzistuoja gerai organizuoti ir veiklūs ekonominiai pasauliai: Kinija, Japonija, Indija, Pietryčių Azija, islamo šalys.Tuos ekonominius pasaulius su Europos ekonominiu pasauliu sieja tik keletas prabangos dalykų: prieskoniai, pipirai, šilkai, žodžiu ryšiai gana paviršutiniški.

Sakoma – vakarykštė tiesa: XII amžiaus Venecija, senojo režimo Europa ar 1936 –ųjų Prancūzija, čia populiarūs lozungai demaskuodavo dviejų šimtų šeimų valdžią. Bet ši tiesa lygiai tinka, su tam tikra specifika, ir Japonijai, Kinijai, Turkijai, Indijai. Tinka ir mūsų dienoms: net JAV kapitalizmas neišranda hierarchijų, jis jomis tik pasinaudoja, lygiai kaip nėra jis išradęs rinkos ar vartojimo.

Ilgos istorinės perspektyvos požiūriu kapitalizmas yra vakaro svečias. Jis atvyksta, kai viskas jau sudėliota į vietas. Kitaip sakant, pati hierarchijos problema yra viršesnė, pranašesnė už jį, iš anksto nužymi jam gaires. Nekapitalistinės visuomenės, deja, irgi nepanaikino hierarchijos. Tai ir yra problemų problema, užverdanti nesiliaujančias diskusijas. Ar reikia sugriauti hierarchiją, vieno žmogaus priklausomybę nuo kito? Sartre’as 1968 m. sakė – TAIP. Bet ar tai įmanoma?

VKCI 15: Vakarų miestas: atributai ir transformacijos

Pinigai ir miestai

Pinigai ir miestai neatskiriami nuo kasdienybės tiek dabar, tiek neatmenamais laikais. Pinigai – labai senas išradimas, jeigu pinigais vadinsime bet kokias priemones, skatinančias mainus. Be mainų nėra visuomenės. Miestai yra daugiaamžės paties paprasčiausio gyvenimo struktūros. Miestai ir pinigai sukūrė nūdieną, jos civilizacijos formas. Miestai ir pinigai yra varomoji jėga ir sykiu tos jėgos rodiklis
Miestas – tai gausybė dažnai kuklios mažmeninės prekybos taškų (šioje daugybėje katilų pradeda virti tai, ką mes vadiname mainų ekonomika, kuri sieja gamybą – milžinišką sferą – su vartojimu, tokia pat milžiniška sfera).
Senojo režimo laikais funkcionuoja dar labai netobula mainų ekonomika (tarp 1400-1800); netobula kodėl? Jai nepavyksta sujungti visos gamybos su vartojimu, didžiulė gamybos dalis dingsta suvartota pačios šeimos ar kaimo, taip ir nepatekusi į turgų. Todėl galima konstatuoti, kad rinkos ekonomika daro pažangą, kai ji ganėtinai susieja gyvenvietes su miestais ( čia jau galima pradėti organizuoti gamybą, kreipti vartojimą norima linkme ir jam vadovauti; kodėl Vakaruose atsiranda reklama? kaip vartojimo organizavimas ir instrukcija?). Tam prireiks ištisų amžių, tačiau tarp dviejų pasaulių – gamybos ir vartojimo – rinkos ekonomika yra ta jungtis, kur gausu iniciatyvos, paskatų, gyvybės, naujovių, įvairių sąmoningumo apraiškų. Paprastasis turgus žymi ekonomikos sienas, žemutinę jos ribą. Visa, kas lieka anapus turgaus, turi tik vartojamąją vertę, visa, kas prasiskverbia pro siaurus jo vartus, įgyją mainų vertę. Valstietis, pats nuolat skiriantis pardavimui dalį savo derliaus ir nuolat perkantis įnagius, drabužius, jau priklauso rinkai. Kiti lieka didžiulėje vartotojų, patenkinančių savo poreikius , grupėje.

Mieste nuolat atvira krautuvė siūlo nenutrūkstamus mainus, ir tai jos privalumas, tuo tarpu turgus apsiriboja viena ar dviem dienom per savaitę. Be to, krautuvė – tai mainai, derinami su kreditu, nes krautuvininkas gauna prekes kreditan ir jas parduoda kreditan. Šiuo atveju į mainus įsijungia ištisa paskolų ir vekselių sistema. Aukštesniu lygiu mainų sistemoje funkcionuoja mugės ir biržos (jas valdo stambūs prekiautojai, pirkliai, visiškai neprekiaujantys mažmenomis).

Braudel: materialinis gyvenimas, ekonominis gyvenimas, kapitalizmas.
Mainų žaidimai: Atsitiktiniai mainai-paprasti mainų agentai- turgūs-krautuvės-mugės-biržos-
2 rinkos ekonomikos registrai: žemesnysis-turgūs, krautuvės, keliaujančius prekiautojus ir aukštesnysis – mugės ir biržos. (tai yra mainų įrankiai);

Mainai XV-XVIII amžiuose

Europoje po 1450 pastebimas bendras ekonomikos pagyvėjimas, palankus miestams, kurie, pasinaudoję pramoninių kainų augimu, kai žemės ūkio produktų kainos liko nepakitusios arba nukrito, ima vystytis greičiau nei kaimai. Aktyvus vaidmuo tada tenka amatininkų krautuvėlėms, veikiau, miesto turgums. Būtent turgūs ir diktuoja savo įstatymus. XVI amžius yra neabejotinos akceleracijos laikotarpis, plačiau išplintant Atlanto regiono ekonomikai. Aktyvioji veikla pasiekia tarptautinių mugių lygį: tai Antverpeno, Berg-op-Zoomo, Frankfurto, Medinos del Kampo, Liono mugės, o ypač vadinamosios Bezansono mugės, kurios prekiavo tik pinigais ir kreditais ( nuo 1579 iki 1621 buvo genujiečių, nenuginčijamų tarptautinės pinigų apyvartos šeimininkų, viešpatavimo įrankis). Raymondas de Rooveris nedvejodamas XVI amžių apibūdino kaip labai didelių mugių aukso amžių (veiklaus šimtmečio klestėjimas, kurio plėtrą nulėmė brangieji metalai, atgabenti iš Amerikos, ir pinigų kurso bei jų keitimo sistema, pagreitinusi vertybinių popierių ir kredito cirkuliaciją ).
Aktyvus XVII amžiaus gyvenimas, išsilaisvinęs iš Viduržemio jūros apžavų, plėtojosi didžiulėje Atlanto vandenyno regiono erdvėje. Nors šis amžius dažnai aprašinėjamas kaip atoslūgio ar sąstingio epocha, nereikėtų jo vertinti vienareikšmiškai.
XVII amžius – tai pasakiškas Amsterdamo iškopimas į pirmųjų gretas: atkaklų veiklumą paskatino ryžtingas grįžimas prie prekės, prie pagrindinių mainų, kas buvo palanku Olandijai, jos laivynui ir Amsterdamo biržai. Tuo metu mugė užleidžia vietą biržai, prekyvietėms, kurios, palyginus su muge, yra tas pats, kas paprasta krautuvėlė, palyginti su miesto turgumi, tai yra nenutrūkstamas srautas, pakeitęs nereguliarius susitikimus. XVII amžius – tai iš tiesų ir didžiulio krautuvėlių suklestėjimo amžius, dar vieno tęstinio triumfo amžius. Jos sėte nusėja visą Europą, sukurdamos tankų perskirstymo tinklą. Apie aukso amžiaus Madridą Lopė de Vega (1607) yra pasakęs : viskas čia tapo krautuvėmis.

XVIII a., bendro ekonomikos intensyvėjimo amžiuje, nuosekliai naudojami visi mainų mechanizmai: biržos plečia savo veiklą, Londonas mėgdžioja ir stengiasi nurungti Amsterdamą, kuris tuo metu bando tapti tarptautiniu paskolų centru. Ženeva ir Genuja dalyvauja tuose pavojinguose žaidimuose, Paryžius atgyja ir pradeda jungtis į bendrą chorą, o pinigai bei kreditas cirkuliuoja kaskart vis laisviau.
Ilgainiui Vakarų miestuose išsirutulioja tai, ką anglų istoriografija vadina private market (privati rinka) kaip priešingybė public market (valstybinė rinka). Pastarąją kontroliuoja rūstūs aukštieji miesto pareigūnai, o pirmajai tokia kontrolė netaikoma. Privati rinka, dar gerokai prieš XVIII amžių organizavusi visoje Anglijoje tiesioginį, dažnai išankstinį vilnos, javų, audeklų ir kt. pirkimą iš gamintojų, iš valstiečių, apeinant turgų, reiškia, jog atsirado autonominės komercinės grandys, prieštaraujančios tradicinėms turgaus taisyklėms (armijoms būtini stambūs maisto produktų tiekimai.).

Galima palyginti mainų ekonomikos mechanizmus Europoje ir ne-Europoje ir pažiūrėti, ar tolydžio didėjantys griovys, atsiradęs tarp jų XIX amžiuje, jau buvo matomas prieš pramonės revoliuciją, ar Europa buvo pažengusi į priekį palyginti su kitais kraštais?

Turgūs visur užima garbingą vietą, netgi menkai susiformavusiose visuomenėse. Juodojoje Afrikoje, Amerikos indėnų civilizacijose. Islamo šalyse miestai beveik paliko kaimus be turgų. Paprastieji turgūs veikia visur: arabų kraštuose, Indijoje, Kinijoje (su savo specifika), bet mugių ir biržų, tų aukštesnio lygmens mechanizmų, stinga. Arba valdžia yra priešiška šioms aukštesnėms mainų formoms, arba kinų ekonomikai pakanka kapiliarinės paprastųjų turgų cirkuliacijos – venos ir arterijos jai nebūtinos, todėl mainai Kinijoje yra be jokių netikėtumų, nuglaistyti, o tai turėjo didelės neigiamos reikšmės kiniškojo kapitalizmo vystymuisi. Aukštesnieji mainų lygmenys daug ryškesni Japonijoje, kur stambiosios prekybos tinklas puikiai organizuotas. Indija- mugių šalis, didelių prekybinių ir sykiu religinių sambūrių šalis. Europos ekonomika, jei lyginsime ją su kitomis pasaulio ekonominėmis struktūromis, už greitesnę savo plėtrą, regis, turi būti dėkinga savųjų instrumentų bei institucijų pranašumui: biržoms ir įvairioms kredito formoms. Tačiau visi mainų mechanizmai ir gudrybės, nevienodai išvystyti ir nevienodai naudojami, be jokios išimties regimi ir už Europos ribų, ir čia galima įžiūrėti tam tikrą hierarchiją: kone aukščiausią lygį yra pasiekusi Japonija, Pietryčių Azija ir Arabų šalys, Indija, Kinija (įpratusi gyventi savo pačios sąskaita).

Kai kurias miesto subtilybes dar galima ižvelgti ir šiandien (pav., senoviniuose turguose Brazilijoje ar Juodojoje Afrikoje). Arba Venecija. Judrus visų mainų, visų sandėrių, didelių ir mažų centras, perka, parduoda, pasirašinėja sutartis, bankai, daržovių turgus, žuvų turgus, mėsinės.dar ir šiandien viskas greta.
XVII amžiaus Amsterdamo biržos šurmulys – jau sudėtingas ir rafinuotas akcijų žaidimas, kai jos parduodamos ir perparduodamos jų pačių neturint, naudojantis labai šiuolaikiškais prekybos būdais. Londonas ir garsiosios Change Alley kavinės, atskleistų tą pačią klastą ir vingrybes.

Pirmojoje reikšmingoje kapitalizmo fazėje Italijos miestuose – valstybėse, Venecijoje, Genujoje, Florencijoje, valdžią turi būtent finansinis elitas. XVII amžiuje Olandijoje aristokratija valdo remdamasi verslininkų, pirklių ar finansuojančių asmenų interesais ir net pagal jų direktyvas. Anglijoje 1688 metų revoliucija žymi analogiško proceso pradžią. Prancūzijoje tik po 1830 revoliucijos verslo buržuazija galiausiai įsitaiso patogiai valdžioje.

Ekonominis pasaulis visada pripažįsta polių, centrą, kuriuo tampa dominuojantis miestas, kitados miestas-valstybė, šiandien-sostinė, ekonominė sostinė. Ekonominiai pasauliai turi savo centrus. Vieni centrai atsiranda ir nyksta, užleisdami vietą kitiems, tarytum ekonominis pasaulis be svorio centro, be tam tikro poliaus negalėtų gyvuoti.
Europoje ir jos prisijungtose zonose toks centras atsirado apie 1380 metus, ir tuokart iškilo Venecija.
Apie 1500-uosius metus įvyksta staigus ir milžiniškas šuolis iš Venecijos į Antverpeną, vėliau, apie 1550-1560, Europos ekonomikos centras grįžta prie Viduržemio jūros, tik šįkart iškyla Genuja (nuo XVI a. antrosios pusės Viduržemio pasaulis buvo varginamas, jaukiamas ir plėšiamas Šiaurės laivų bei pirklių, kurie savo pradinį turtą susikrovė ne iš indų bendrovių ir ne iš nuotykių septyniose pasaulio jūrose. Jie puolė grobti jau sukauptus Vidinėje jūroje turtus ir nusavino juos visais įmanomais būdais, geriausiais ir pačiais blogiausiais. Jie užtvindė Viduržemio jūros pakrantes pigiomis , dažniausiai labai prastos kokybės prekėmis, sąmoningai imituodami puikius Pietų audinius, netgi pažymėdami juos visame pasaulyje pagarsėjusiais venecijietiškais antspaudais; taigi šiauriečių pergalę lėmė ne geresnis dalyko išmanymas, ne natūrali pramonės konkurencija, ne jų perėjimas į reformaciją; Jų politika buvo tiesiog jėga išstumti ankstesnius laimėtojus; ar ši taisyklė dabar mažiau galioja?);

Galiausiai apie 1590-1610 jis persikelia į Amsterdamą ( XVII amžiaus ekonominės krizės paprastai baigdavosi Amsterdamo naudai), kur stabilizuojasi beveik dviem amžiams; 1780-1815 jis nusikels į Londoną, 1929-aisiais perkirs Atlanto vandenyną ir įsikurs Niujorke. Visas šias permainas lydėjo kovos ir didžiulės ekonominės krizės.

Nuo XIII amžiaus ryškiai išsiskiria du regionai: Italija pietuose (Italijos dominavimas ilgai bus pasiskirstęs tarp keturių galingų miestų: Venecijos, Milano, Florencijos ir Genujos) ir Olandija šiaurėje. Vėliau Anglija teturėjo vieną centrą, Londoną, kuris nuo XV amžiaus tampa ir ekonominiu, ir politiniu jos centru ( Prancūzijoje – Lionas ir Paryžius). Su Londono iškilimu baigėsi epocha, kai ekonomikai vadovavo miestai, baigėsi epocha ekonominių pasaulių, kurie, nepaisant Europos pastangų ir troškimų, nesugebėjo iš vidaus išlaikyti likusios pasaulio dalies. Su šiuo įvykiu pirmąkart europietiška pasaulinė ekonomika, nustumdama į šalį kitas, stengsis paimti valdžion pasaulinę ekonomiką ir tapatinsis su ja visame pasaulyje, kur prieš anglą išnyks bet kokios kliūtys, pirmiausia prieš anglą, bet drauge ir prieš europietį.
Pagaliau – pramonės revoliucija Anglijoje. Vis dėlto – kodėl gi Anglija, tampa didžiausio šiuolaikinės istorijos lūžio įprasmintoja?
Tikra tėra viena – lengvi ir tradiciniai aiškinimai buvo atmesti. Vis labiau ir labiau linkstama laikyti Pramonės revoliuciją kompleksiniu reiškiniu, be to, lėtu, turinčias senas ir gilias priežastis.
Vis dėlto, anglų revoliucija tikrai nebūtų suvaidinusi tokio vaidmens, kokį suvaidino, jeigu aplinkybėms susiklosčius Anglija nebūtų tapusi praktiškai neginčijama plataus pasaulio valdove (pasaulis, pats to nenorėdamas, buvo veiklus anglų revoliucijos bendrininkas; medvilnės bumo laikais atsivėrusios rinkos – portugališkoji Amerika, ispaniškoji Amerika, Turkų imperija, Indija ). Sutapo vidinės ir išorinės priežastys: vietinės socioekonominių struktūrų transformacijos ir imperialistinė pasaulio eksplotacija (1707 Anglija susijungė su Škotija, o 1801 su Airija).

Prabanga, turtai, gyvenimo džiaugsmas susitelkia ekonomikos pasaulio centre, jo šerdyje. Būtent čia istorijos saulėje sužėri ryškiausios spalvos, čia turime aukštas kainas, didelius atlyginimus, banką, karališkas prekes, pelningas pramonės šakas, kapitalistinį žemės ūkį. Būtent čia prasideda ir užsibaigia tolimosios prekybos maršrutai, suplaukia brangieji metalai, tvirta valiuta ir vertybiniai popieriai. Kiekviena ekonominė naujovė įsitvirtina pirmiausia šičia: XV a. Venecija, XVII a. Amsterdamas, XVIII a. Londonas ar XX a. Niujorkas. Čia dažniausiai pamatysime ir paskutines technikos naujoves kartu su jas lydinčiu fundamentaliuoju mokslu.
Amsterdamas kopijuoja Veneciją lygiai taip pat, kaip Londonas kopijuoja Amsterdamą, kaip Niujorkas kopijuos Londoną;

Nūdienos kapitalizmo mastai ir proporcijos labai pasikeitė. Bet nepasikeitė jo esmė: jis grindžiamas tarptautiniu išteklių ir galimybių eksplotavimu. Jis visada remiasi teisiniais arba faktiniais monopoliais. Kapitalizmas kaip didelio pelno zona: dešimtys tūkstančių stambių įmonių reiškia viską, milijonai smulkių yra niekas, – sakė 1917 m. Leninas.
Akivaizdu, kad miestai suvaidino ypatingą vaidmenį Vakarų civilizacijoje ne tik ekonomikoje.

Ar gali kas sunaikinti šiuolaikinius miestus?

Maršalas Maklahanas 1967-aisiais : Miestai jau nebeegzistuoja, tai tik kultūrinės šmėklos turistams. Pažįstama mintis – Dievo mirtis, subjekto mirtis, autoriaus mirtis, aptarnavimo neišlipus iš automobilio mirtis, mokslo išsisėmimas ir taip toliau.Bet mokslininkas pasirodė buvęs teisus – nors kaip paprastai kelis dešimtmečius aplenkęs savo epochą. Miestas – toks, kaip jį suprato urbanistikos teoretikai, pradedant Platonu bei Aristoteliu ir baigiant Lujisu Mamfordu bei Džeine Džekobs – jau nebegali būti vieninga visuma ir funkcionuoti kaip ankstesniais laikais. Taip atsitiko per bitus; tai šie jį pribaigė. Nusistovėję urbanistiniai modeliai negali egzistuoti podraug su kibernetine erdve. Tačiau tegyvuoja skaitmeninės elektronikos epochos įtinklintas naujasis metropolis.
Kaip tai paveiks Vakarų raidą šiame naujajame urbanistiniame tvarinyje?

VKCI 16: Kasdienybės pavidalai Vakaruose

Kasdienį gyvenimą Fernandas Braudelis pavadintu savotiška inertiškų veiksmų istorija, miglota istorija, t.y. kasdienybės struktūrų istorija. Kasdienybė – tai kas gyvenime lemia žmonių elgseną, jiems patiems to nežinant: įpročius, veikiau rutiną, aibę veiksmų, kurie prasideda ir pasibaigia savaime, kuriems nereikia ryžtis, kurie, tiesą pasakius, vyksta tiesiogiai nedalyvaujant mūsų sąmonei. Braudelis: Man regis , žmonija yra nugrimzdusi į kasdienybę daugiau nei ligi pusės.

Kasdienybė išvaduoja mus nuo sprendimų, tai yra savotiškas paveldas, kuris mums padeda gyventi, nustato mums ribas. Žmonės yra tiek išradėjai, tiek rutinos saugotojai.
Didžioji dalis kasdienybės – tai kukliai nugyventos istorijos klodas. Tas klodas tam tikra prasme neturi amžiaus, prieš du, penkis, dešimt šimtmečių, kartais pamatomas ir šiandien ( pvz., toksinės medžiagos neatmenamais laikais tapo kasdiene būtinybe, įprastu dalyku, ir niekam tai neberūpi).

Demografija yra svarbus materialinio gyvenimo ir kasdienybės aspektas, kasdienybės struktūra ir klodas: nuo 1450 metų žmonių skaičius Europoje sparčiai augo, nes reikėjo,-o dabar jau buvo galima – kompensuoti didžiulius praėjusios šimtmečio nuostolius, padarytus juodojo maro. Tokie demografiniai potvyniai ir atoslūgiai veikia iki pat XVIII amžiaus, kuomet neįmanomo ribos staiga suyra ir pasiekiama tai, kas anksčiau buvo neįmanoma. Nuo tada žmonių skaičius nesiliovė augęs. Iki XVIII amžiaus veikia tam tikra demografinė pusiausvyra: ją reguliuojančios jėgos: nepritekliai, nederlius, badas, sunkios kasdienės gyvenimo sąlygos, karai, pagaliau, ilgas ligų kortežas (maro epidemijos pasitraukė iš Europos tik XVIII amžiuje, šiltinė, beje, užkirtusi kelią Napoleonui ir jo armijai Rusijos gilumoje, vidurių šiltinė, raupai, džiova, anksti pasireiškusi kaimuose, o XIX amžiuje užplūdusi miestus ir tapusi tipiškiausia romantiška liga, pagaliau, venerinės ligos , sifilis; higienos stygius, prastas geriamas vanduo padaro visa kitą)
Kaip tam atsispirti? Šimtai skrodimų išvadų, užsilikusių pradedant XVI amžiumi stulbinantčios: odos ir vidaus organų negalavimų ir deformacijų aprašymai, nenormali plaučių ir žarnyno parazitų populiacija priblokštų nūdienos mediką. Tai žmonijos istorijoje, neapeinant ir Vakarų, matoma nepaneigiama nesveika biologinė tikrovė.
Vakariečiai, sako Fernandas Braudelis, neturi to pamiršti, kai klausia: kiek jų? Nuo ko jie kenčia?Ar gali jie užkirsti kelią savo ligoms?

Grūdinės kultūros – dominuojantys senovės maistiniai augalai. Javai, ryžiai, kukurūzai – rezultatas labai ilgos atrankos ir gausybės eksperimentų, ir tik po daugelio amžių jie tapo civilizacijos pasirinkimu. Javai nualina dirvą, reikalauja, kad ji reguliariai ilsėtųsi, tačiau sudaro prielaidą atsirasti gyvulininkystei ir ją skatina: ar galėtume įsivaizduoti Europos istoriją be naminių gyvulių, be arklių, kinkinių, vežimų? Ryžių gaunama kultivuojant tam tikrą laukininkystės rūšį, intensyvią laukininkystę, kur žmogus nepalieka vietos gyvuliams. Kukurūzai, žinoma, pati patogiausia kultūra, iš jų lengviausia paruošti kasdienius valgius: dėl to pailgėja laisvalaikis, atsiranda valstiečių lažas ir didžiuliai indėnų paminklai. Visuomenė pasisavino nepanaudotą darbo jėgą. Maisto racionai, kalorijos civilizacijose, mitybos režimo trūkumai, civilizacinių stimuliatorių (pvz., alkoholio ir tabako) istorija, technikos ir technologijų pažanga ir t.t. galėtų būti vienos iš visuotinės kultūros ir civilizacijos kurso esminių temų. Juk šiandien sakoma – kodėl italų Renesansas mums turėtų rūpėti daugiau negu italų virtuvė? Gal čia atsivertų naujos civilizacinės sąsajos?
Kasdienybė ir jos struktūros retai tampa integraliomis kultūrų ir civilizacijų kursų dalimis, o kartais kasdienybės studijos itin neigiamai vertinama kaip barščių mokslas, gal dėl to istorijos knygose dažnai funkcionuoja popieriniai herojai, dokumentiniai, atitrūkę nuo kasdienybės.
Įvesti kasdienybę į civilizacijos kursus kaip integalią dalį – vienas šiandininių lyginamųjų civilizacijų studijų rūpesčių. Tai turėtų vaizdžiai nupiešti ir Vakarų civilizacijos kaitos perspektyvas kasdienybės struktūrų požiūriu. Čia paliečiami tik keli aspektai, labiau įvadiniai, literatūriniai.

• Didelė ekonomikos koncentracija Vakarų miestuose lemia technikos priemonių koncentraciją ir technologijų vystymąsi (pvz.: Venecija XV, Olandija XVII, Anglija XVIII amžiuje). Ir kiekvieną sykį mes čia išvysime mokslą, nors ir žengianti tik pirmuosius žingsnius. Tai ilgalaikė struktūra, modeliuojanti Europos kasdienybę;
• Automobilių paplitimas išlaisvino žmones nuo tvarkaraščių ir geležinkelių (tiesa, automobilis neiškart tapo kasdienio transporto priemone. Jis buvo ženklas, pirmiausia, skiriantis žmonių sluoksnius;
• Elektra sumažino rankų darbą ir nuobodų fizinį triūsą, leido gamykloms kurtis didmiesčiuose – nebeliko poreikio jas statyti prie anglių kasyklų. Elektros lemputės pakeitė žvakes ir žibalines;
• Kasdienybė XX amžiuje. Kasdienybės vaizdas labai prieštaringas. Po pirmo pasaulinio karo išliko stipri Europos įtaka visam pasauliui.Totalitariniai režimai lėmė jau ne tik kasdienybę, bet ir kai kurių žmonių likimus. Amerika pradėjo diktuoti madas. Nedarbas šalia klestėjimo;
• I pasaulinis kaip apkasų karas (apkasuose su kareiviais kartu gyveno žiurkės ir utelės).apie Pirmąjį pasaulinį karą sakoma, kad žmonės ten kritę kaip lapai, ir rusų komunistai vėliau apskaičiavo, kiek trąšų gautum iš kilometro lavonų ir kiek sutaupytum nepirkdamas brangių užsieninių trąšų, dirvą tręšdamas išdavikų ir nusikaltėlių kūnais.
• Kai Senegalo šauliai pirmą kartą pamatė lėktuvą, pamanė, kad tai dresuotas paukštis ir vienas Senegalo šaulys pjaustė iš negyvų arklių mėsos gabalus ir svaidė juos kuo toliau, kad ten nuviliotų paukštį;
• Kareiviai per I pasaulinį karą vilkėjo žalias ir maskuojančias uniformas, nenorėdami, kad priešas juos pastebėtų, o tai buvo modernu, nes ankstyvesniųjų karų kareiviai vilkėjo labai spalvingas uniformas ir buvo matomi iš toli. Kareiviai ant kaklo arba ant riešo nešiojo ženklelius su savo pavarde ir pulko numeriu, kad būtų žinoma, kas yra kas ir kur pasiųsti telegramą su užuojauta, bet kai sviedinys kam nutraukdavo galvą arba ranką ir ženklelis pasimesdavo, kariuomenės štabas pranešdavo, jog tai nežinomas kareivis, ir daugumoje sostinių tokiems buvo uždegamos amžinosios ugnys, kad jie neliktų užmiršti, nes ugnis išsaugo praeities atminimą;

• Moterų emancipacija. Dėl pasaulinių karų padidėjo moterų vaidmuo, pasikeitė lyčių disproporcija. Po pasaulinių karų atsirado gausybė jaunų našlių ir vienišų merginų, kurios neteko galimybės susirasti partnerį. Karo metais jos ėmėsi į frontą išėjusių vyrų darbų. Daugeliui merginų tai reiškė socialinio išsivadavimo galimybę. Moterys nebesitenkino saugia namų ir šeimos aplinka ( plito jų judėjimas dėl rinkimų teisės: moterys pradėjo balsuoti 1906 Suomijoje, 1913 Norvegijoje, 1915 Danijoje, 1918 metais Anglijos ir Kanados moterys gavo balsavimo teisę). Moterys pabrėžtinai demonstravo lygias teises, trumpai apsikirpdamos plaukus ir viešai rūkydamos (čia galima pridurti, kad Sovietų Sąjunga 1920 metais buvo pirmoji Europoje, kuri legalizavo abortus). Moterys manė, kad neteisinga, kad jos tiktai gimdytų, mazgotų vystyklus ir pan. ir lauktų su alga grįžtančio vyro. Pagal įvairius tyrimus daug žmonių manė, kad didžiausias amžiaus įvykis buvo kontacepcijos išradimas, nes dabar moterys galėjo mylėtis kada panorėjusios ir nebijojo pastoti, tai leido joms pasiekti lytinę nepriklausomybę, lygiai kaip ir ekonominę, nes taip galėjo siekti svarbesnių postų ir jau nealpdavo pamačiusios pelę.

• Žmonių kasdienybę įtakojo radijas, fotoaparatai, pigūs gramafonai, kinas. Didžiojoje Britanijoje 3-ame dešimtmetyje pradėjo veikti BBC korporacija, išrasta televizija. Laikraščiai tarpukariu smarkiai padidino tiražus, skaitytojus ėmė skaičiuoti milijonais. Reklamos stipriai didino jų pajamas. Kiną, kuris laikomas XX amžiaus menu, galima buvo rodyti kiekviename miestelyje ir net didesniame kaime, jį galėjo žiūrėti visi neskiriant luomo, amžiaus ir lyties (repertuaras: nuo Holivudo išgarsinto komiko iš Londono Čarlio Čaplino (1889-1977) kuriamo mažojo žmogaus interpretacijų, iki švedės Gretos Garbo, vokietės Marlenos Dytrich sukurtų vaidmenų. Nuo 3 deš. ne tik mažiausius žiūrovus domino į Europą atvežami Volto Disnėjaus animaciniai filmai ( iš Amerikos taip pat plito džiazas; šokama regtaimo, čarlstono ir tango melodijomis);
• Lietuvoje: 1929 Kaune keleivius nustojo vežioti konkė – dviejų arklių bėgiais traukiamas vežimas; 1931 įjungtas Žaliakalnio keltuvas-elektra varomas funikulierius (1935 įrengtas Aleksoto funikulierius);1938 baigtas tiesti 193 km. Žemaičių plentas Kaunas-Gargždai. Laikinoji sostinė tarpukariu iš 40 000 gyventojų miesto-tvirtovės virto daugiau kaip 100 000 gyventijų turinčia sostine (tuoj po karo mieste nebūta nei kanalizacijos, nei vandentiekio, nei šaligatvių, tik šaligatvių lentos leido žmonėms nebraidyti po giliausią purvą po lietaus). 1926 m. vasarą pradėtos transliuoti Kauno radiofono laidos (iš pradžių pusantros valandos per dieną) – Eltos naujienos ir meteorologijos pranešimai. Pirmuosius garvežius ir vagonus Lietuvos Respublika buvo išsinuomavusi iš Vokietijos, kurie buvo tuo laiku jau pasenę, nes traukiniui dažnai sustojant, išlipę keleiviai padėdavo mašinistui prisirinkti malkų, kurios naudotos dėl anglių stokos. 1920 m. didžiausias Lietuvos traukinių greitis buvo 40 km per h, o 4 deš. pab. jau 95 km/h; 1938 m. atidaryta pirmoji Lietuvos civilinės aviacijos oro linija, lėktuvai skraidė į Palanga, į Rygą. Lietuvos kino pradžia – 1909 m., kai JAV lietuvis Antanas Raičiūnas nufilmavo gimtinės vaizdus, kad parodytų juos emigrantams. Nuo 1926 ėmė steigtis pirmosios kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės.

• XIX a. pab. žmonės miestuose naujojo šimtmečio laikė gana nekantriai, nes manė XIX šimtmetį nužymėjus kelius, kuriais eisianti žmonija. Esą ateity visi skambinsią telefonais ir keliausią garlaiviais bei metro, važinėsia eskalatoriais su judančiais turėklais, kurensią gera anglim ir kone kas savaite galėsią maudytis. O elektromagnetinis telegrafas ir bevielis telefonas žaibo greičiu perduosią žmonių mintis ir troškimus per erdves ir taip įgalinsią visuomenę pasiekti harmoniją.

Leave a Comment