Jau labai labai ilgą laiką turiu tokį simpatuką. Berniukas dailus, linksmas, įdomus ir, kas turbūt buvo svarbiausia, paslaptingas… Nes kiek tik teko su juo susudurti, jis vis toks ramus būdavo ir, regis, susimąstęs kažkoks. Tarsi ne čia, o kažkur kitur skrajotų jo mintys. Ir balsas… Tas gražus gražus, žemas balsas.
Bet visad tekdavo su juo bendrauti tik labai trumpai ir tik socialiai pageidautinomis temomis (“labas”, – ” kaip sekas”, – “kur mokais”, – “jau baigej mokslus”, – “kur dirbi”…). Tad niekada ir nekėliau hipotezių, kad galbūt, VIENĄ DIENĄ, susidraugausim su juo labiau. Bet kartu buvo gera turėti štai tokį paslaptingą svajonių objektą, kuriuo visad gali žavėtis.
Ir štai visai neseniai, prieš kokį mėnesiuką ar du, nutiko taip, kad vėl susitikom. Vargšelis, buvo koją susilaužęs, tad iš nuobodulio jau žadėjo užsiiminėti siuvinėjimu… Tad ėmė ir pakvietė mane į kiną. Na ir ko neit – tada buvau laisva kaip vėjas, nesustabdoma, kaip lietus. Bet galvojau – na ir apie ką mes bendrausim, jeigu jis visad toks tylus, o aš – neprastas tarškalas…?
Su tokia mintim teko pasibūti neilgai – vos susitikom, kalba pradėjo upeliu tekėti. Juokėmės, vis patraukdavom viens kitą per dantį, pasakojomės visokias istorijas. Na kuo jau kuo, o tyleniu jo tikrai nebevadinčiau.
Vakaras baigėsi bučiniu. Kitą dieną skraidžiau. Dar kitą dieną vėl susitikom, vėl juokėmės šnekėjomės ir šokom. Jaučiau jo dėmesį ir tai buvo taip šaunu.
Ir štai po to KINO jau nebežinau, kiek tiksliai laiko, bet mes kasdien susiskambinam. Ir šnekamės po keletą valandų. Kartais – susitinkam pasivaikščioti po naktėjantį Vilnių. Bet žinot ką..? Tie ilgi pokalbiai, atvirumas, panašus humoro jausmas šįkart nuvedė keistu keliu – JIS atsidūrė draugų zonoj. Ir nebesibučiauvom mes daugiau, ir net nemėginom. Tiesiog labai keistai ir tarsi atvirkščiai, nuo bučinio tapome draugais. Ir jei anksčiau bandydavau pamatyti save šalia jo kaip merginą, dabar apie tai dirbtinai pagalvojus (nes natūraliai tokios mintys net neateina) net juokas suima.
Taip, jis mano draugas. Ir nežinau kas nutiko. Gal išsisklaidė paslaptis, kai tapau jo ilgiausių pokalbių liudininke..? Dievaži – nežinau 🙂 Bet tikrai žinau, kad jeigu nutiktų kokia nors bėda, galiu į jį kreiptis, o jis gali kreiptis į mane. Ir tai meilė! Ne, ne ta romantinė. Tiesiog jauki meilė žmogui. Sakiau gi – OP, ir jis DRAUGŲ zonoj.
Nesuklyskit – tikrai tuo nesiskundžiu! Tiesiog lengvai stebiuosi – buvo buvo paslaptis, o dabar – draugas 🙂 Taip, gyvenimas išties mėgsta stebinti!
Comments are closed.