Kalėdų mandarinai

Kalėdos man visada kvepia mandarinais. Gal todėl, kad vaikystėje būdavo didi šventė jų gauti! Prisimenu, kartu su kitomis kalėdinėmis dovanėlėmis (lėlėmis, slidėmis, batukais..) visada būdavo maišelis. Stebuklingas maišelis pilnas saldumynų ir būtinai – mandarinų. Tėvai liepdavo skanėstus taupyti, kad užtektų visam žiemos atostogų laikui. Tačiau ir sakyti to nereikėdavo! Patys saugodavom gautą kapšiuką, kaip didžiausią turtą ir rungtyniaudavom, kuris ilgiau išsaugos gautus saldumynus. Ir kaip malonu būdavo vakarais, po varginančios dienos, praleistos prausiantis sniege, lenktyniaujant rogutėmis ir rengiant slidžių žygius, atsirišti saldumynų maišelį ir atsargiai nussilupti oranžinį ir, rodos, spinduliuojantį kaip saulė, mandariną. Sakyk, negi tau neapsąla širdis mėginant įsivaizduoti šį momentą..?

Todėl ir šiandien Kalėdos man netikros, jei nematau ant stalo mandarinų. Ir atvirkščiai – kai labai liūdna ir niūrus oras neleidžia džiaugtis gyvenimu, būtinai perku šių vaisių – kad primintų tą saldų Kalėdų jausmą ir nuramintų sielą. O kai siela rami, jau galima gyventi toliau.

Šios Kalėdos – vienos jaukiausių. Ir neseniai supratau, kodėl. Ogi todėl, kad pas mus yra vaikų! Visai prieš pat šventes kalbėjau su vienu draugu. Visa žibančiom akim sakau jam:”Na, lauuki Kalėdų?” Jis sako:”Neypatingai.” Labai nustebau. Jis – žmogus, kuris mėgsta šventes, o šit Kalėdos – nieko ypatingo..? Pradėjau jam pasakoti, kodėl mėgstu Kalėdas. Kodėl? Todėl, kad pas mus vis yra mažų vaikų, kurie DAR TIKI. Kalėdomis, seneliu, dovanomis. Todėl visi didieji, nori to ar ne,

, tiesiog turi pasijungti į žaidimą ir kartu viskuo tikėti. Vienas sugalvoja, kaip šįkart įdomiai įteikti dovanas, kitas greitai pasiuva maišą, – kaip Kalėdų senio – trečias užkalbina mažiuosius, kad būtų galima įgyvendinti PLANĄ. Ir kaip ateina laikas NETIKĖTAI rasti dovanas. Būna tiek džiaugsmo! Dėl visko – kad mažieji pamatė maišą, kol didieji snaudė, kad maišas toks didelis, kad senelis paliko ilgą laišką ir pagyrė visus už gerumą. Ir pagaliau dėl dovanų! Visi be išimties džiaugiasi dovanomis. Ne vien dėl to, kad jos – ilgai lauktos. Kartu ir todėl, kad tos dovanos dažniausiai šiltos ir mielos. Tai kaip gali nesidžiaugti.

Kai baigiau jam pasakoti, jau nebereikėjo klausti, kodėl man Kalėdos patinka daug labiau, nei jam – tiesiog todėl, kad mano šventę visada nuspalvina mažieji. Ir tą akimirką dar kartą supratau, kaiip gera būti vaiku. Ir kaip gera turėti mažylių šalia. Kad ir ne savų – dar ankstoka. Svarbu, kad jų žibančios akutės būtų netoliese. Tada bet kokia įventė tampa žavinga. Nes iš jų mokomės džiaugtis.

2 thoughts on “Kalėdų mandarinai”

  1. Keista, kaip maži vaikystės prisiminimai sukelia tokius stiprius jausmus. Bet kartais užtenka tiesiog išgerti limonado, panašaus į "Buratiną" ir regis norisi savęs užklausti "Nagi ir kada tu užaugai?"

    Reply
  2. Per šias Kalėdas kažkaip įsišnekėjom su broliu apie vaikystę, apie visokias mažas smulkmenas, kurios teikė tiek džiaugsmo. Apie dangiško skonio eklerus mokyklos valgykloje, apie "dievus ir demonus", kuriuos žaisdavo susibūręs visas kiemas, apie sniego štabus, kuriuos statydavom ir planuodavom, kaip juose po to įsirengsim stalą, kėdes, bokštus. Ir atrodydavo reikėjo tiek mažai, kad būtum laimingas… Va čia ir yra esminis skirtumas tarp vaiko ir suaugusiojo. Suaugę stengiasi būti laimingi, daug ką daro, kad tik prablaškytų rutiną, susirinktų naujų įspūdžių. O vaikai tiesiog moka būti laimingi… Va tada mes ir užaugame. Kai reikia stengtis, o ne tiesiog būti. Turbūt todėl taip ir žavu stebėti mažutėlius, nes mintimis, pojūčiais ir patys grįžtame į tuos laikus, kai atrasti naują būdavo taip lengva.

    Reply

Leave a Comment