Ar verta dovanoti milijoną?

Neperseniausiai viename įraše užsiminiau apie tai, koks beviltiškas lošimas loterijose ir kaip ten neįmanoma laimėti. Aišku, vos išsižioji apie ką nors, tuoj ima ir atsitinka atvirkščiai.

Pasirodo, ganėtinai artimas draugas sugebėjo laimėti 100 tūkstančių praėjus porai savaičių vos tik išsakiau savo nepasitenkinimą loterijomis. Aišku, iš karto atsirado balto pavydo, kaip čia jam pasisekė, o galėjo ir man… Bet kur šuo pakastas. Truputį papasakosiu apie laimingo bilieto priešistorę. Ogi buvo taip.

Mano geras draugas Paulius (vardas išgalvotas) nusprendė Valentino dienos proga pamaloninti savo merginą nupirkdamas loterijos bilietą. Niekam net į galvą nešautų, kad tas bilietas gali būti laimingas, bet visgi jis buvo laimingas. Nors ne milijonas, bet pinigai dideli. O kai jau bilietas padovanotas, jo nebeatimsi pamatęs, kad jis laimingas ir neįrodinėsi, kad sumokėjęs už bilietą tu irgi pretenduoji į prizą.

Taip, kad čia įsigalioja kiaulės dėsnis. Iš didelės meilės ir noro pabūti geru draugu, gaunasi taip, kad galiausiai susipykstama nepasidalinus staiga atsiradusių pinigų. Ir nors šituo konkrečiu atveju nemanau, kad pinigai juos išskirtų, bet visgi manau, kad bent akimirką sudvejojimo ir nepasitikėjimo kaip čia bus toliau tikrai buvo.

Šio įrašo moralas būtų toks: Jei nenori, kad tas žmogus laimėtų geriau ir nedovanok bilieto, nes kitaip gali pakišti koją labai gražiai draugystei. Kuri gal būt net vertingesnė už tą milijoną.