Amžiaus cenzas laimei

Benaršydama internete pajutau, kaip akis užkliuvo už frazės “Kokio amžiaus vieniša  moteris jau turėtų sunerimti?”. Suprask – kada jau pripažinti savo senmergystę. Na ir negalėjau apie tai nutylėti.

Jau ir mūsų Forume esti nemažai temų apie tai, dera ar nedera vyresnei moteriai ieškoti gyvenimo draugo, gražu ar negražu, jei vyresni žmonės vis dar nori mylėtis, ar būti vienišai blogiau, nei turėti neištikimą/išgeriantį/nedirbantį/apsileidusį sutuoktinį. Kartais žmonės netgi skambina mūsų informaciniu telefonu, norėdami pasitikslinti, ar “nebus tik per seni čia registruotis?”. Ir aš visuomet atsakau 𔄣 tikrai ne. Nes šventai tuo tikiu.

Taip, gal kalbant faktais ir išeitų, kad vyresnių vyrų yra mažiau, nei vyresnių moterų, galbūt susirasti savęs vertą partnerį vyresnei moteriai išties šiek tiek sudėtingiau. Tačiau kas pasakė, kad neįmanoma? O tuo labiau, kas pasakė, kad tai – netinkama?

Man labai patiko viena vėlgi forume išsakyta mintis (galbūt šiek tiek perfrazuosiu ją, nes tiksliai nepamenu) – ir būdamas vienas žmogus gali niekieno netrukdomas džiaugtis gyvenimu: turėti mėgstamą darbą, pomėgį, draugų, laisvalaiko planų. Gyvenimas neapsiriboja tuo, turi antrą pusę ar nne. Ir visuomet stebiuosi – kaip gi galėjo susiformuoti tokie visuomenės stereotipai, kad pilnavertis gyvenimas yra tik poroje, o vienišos moterys ar vyrai kažkurio amžiaus jau turėtų sunerimti.?

Žinoma, turėti mylimą ir artimą žmogų labai gera. Tačiau tiesą sakant, labiau žaviuosi žmon

nėmis, kurie moka būti laimingi vieni, o ne tais, kurie spinduliuoja tik įsitvėrę kam nors į parankę. Galbūt todėl, kad pati priklausau būtent antrajam tipui. Bet! Atsakingai pareiškiu – kruopščiai mokausi pirmiau būti laiminga pati su savim, o tik paskui – su kuo nors kitu.

Kodėl? Todėl, kad laimingi žmonės traukia kitus. Taip pat jie dažniausiai žino, kokia laimę saunorėtų susikurti, yra lankstūs ir atviri pasauliui. Tad jie gali būti laimingi ir vieni, ir vėliau, susiradę porą.

Na o pora neturi tapti vieniu. Taip gali nutikti kuriam laikui, galbūt – pirmosiais draugavimo ar santuokos metais. Tačiau vėliau vis tiek po truputį skleidžiasi dvi individualybės. Ir jei susitapatiname su kitu visiškai, prarandame dalį savęs. Praradę save, prarandame žavesį, dėl kurio, greičiausiai, mus ir įsimyli pradžioje. Na o prarradus žavesį.. Liūdnai pabaigti nesinori, tad tiesiog atkreipiu dėmesį į šį užburtą ratą ir padarau išvadą: savo individualumą dera saugoti. O kad galėtum saugoti, visų pirma reikia jį pažinti ir pamilti.

Taigi į klausimą “kada veniša moteris/vyras jau turėtų sunerimti?” man norisi atsakyti taip: sunerimti verta tada, kai pajauti, jog nevertini ir nemyli savęs. Antra pusė niekada nepadės tapti savimi, ji neišgelbės nuo neužtikrintumo, kuris kyla iš pačių sielos gelmių. Tad tuos, kurie liūdi, skatinu visų pirma susidraugauti su savimi. Jūs pats/pati – štai tas žmog

gus, kuris yra VISOS JŪSŲ PUSĖS, štai čia reikėtų ieškoti nusiraminimo ir mokėjimo džiaugtis bei mėgautis. Na o kitas žmogus atsiras. Gal ne iš karto, gal po kelerių metų. Tačiau ras Jus besišypsantį/besišypsančią ir tokio/tokios palikti nenorės.

O amžiaus cenzo laimei tikrai nėra.

17 thoughts on “Amžiaus cenzas laimei”

  1. Pritariu Monikai.
    Nuo savęs dar pridėsiu, kad be “artimo žmogaus” – ne gyvenimas, bet neverta “artimo žmogaus” sutapatinti tik su “antrąja puse”, kurios skelbiamės iešką šioje svetainėje. Man atrodo, artimą ryšį, dovanojantį nuoširdaus bendravimo džiaugsmą, juk mokomės megzti nuo pat kūdikystės – tada jis plačiai apima: mamą, tėtį, dėdes, tetas, senelius, jaunesnius ir vyresnius brolius/seseris, pusbrolius, pusseseres, visus, kuriuos sutinkame smėlio dėžėj ir prie sūpynių, paskui mokykloj… 🙂
    O sulig amžiumi vis dėlto linksmumo mažėja… geriausiu atveju džiaugsmas gal tampa labiau vidinis.
    Manau, todėl, kad iš jaunimo aplinkiniai kažko tikisi, nes dar nerealizuotos perspektyvos, o į pagyvenusį, jei jis laiku nepadarė garbingos karjeros, numoja ranka. Ir žmogus pats jaučia, kad nebėra toks lankstus kaip žalioj jaunystėj, ir sveikata po truputį silpsta, mažėja nekritiškas pasitikėjimas savimi, o ir darosi nebedrąsu prisipažinti, jei kažko, būdamas jau “tokio amžiaus” dar nemoki, neišmanai. Nes gėda pelėda. Taigi savivertė mažėja. Išėjus į pensiją dažnas apskritai pasijunta “niekam nereikalingas”. Tai ir nelaimingas.
    Na ir kaip jam sau pačiam tą savo asmens vertingumą įrodyti? Ir taikytis prie kito kitokio tingisi jau… norėtųs, kad verčiau kiti prisitaikytų…
    Taigi, laimei cenzo tarsi ir nėra, bet…

    Reply
  2. Straipsnis paliečia visą eilę svarbių temų – su kai kurioms autorės mintimis sutinku, su kitom ne.

    Pirma, laimė negali būti tapatinama su KITAIS. Turėsiu draugą(-ę) – būsiu laimingas ar esu nelaimingas nes tas ir tas padarė tai ir tai – yra labai apgailėtinas požiūris.

    Antra, kalbant apie amžiaus cenzą, manau reikėtų pažymėti, jog tai išimtinai lietuviškas fenomenas (tikaliau buvusio sovietų bloko šalių), visiškai nebūdingas vakarų šalims. Vakaruose žmonės tapatina savo pensijinį amžių su didžiausios laisvės, poilsio ir pramogų laikotarpiu. Nei tai suprantu, nei pateisinu.

    Trečia, kalbant apie antrosios pusės ieškojimą, visą temą (Lietuvoje) gaubia didelis nesusipratimas. Neseniai išreiškiau nusistebėjimą, straipsnio autorei prisipažinus, jog turi slėpti, jog ieško gyvenimo draugo (jauna mergina). Aptarinėti ir kritikuoti kitų žmonių imtymius santykius yra virtę tokia kasdienybe, kad nejučiomis mes savo noru tampame viso to įkaitais. Mūsų klausimas yra tarsi atsiklausimas (ar galiu tai daryti). Juk niekas nerašo straipsnių, klausdamas ar ne per vėlu pensininkui eiti į teatrą. Tiesa yra ta, kad kiekvienas turime daryti tai, kas teisinga mums patiems, ir niekas neturi teisės pasakyti, kad esame per seni mylėti.

    Reply
  3. Pingback: Blogorama #582
  4. Labai pritariu visoms mintims! Tik pilnavertis ir savimi patenkintas žmogus gali tikėtis pritraukti antrą pusę. Mylėti(s) ir būti mylimam niekada nevėlu. Labai gražu matyti harmoningas poras, kurių nariai papildo vienas kitą, bet taip pat negalima kitam atiduoti savęs visiškai, atsisakant savo siekių, tikslų ir gyvenimo džiaugsmo.

    Reply
  5. Kai žmogus vienas, jis ieško ko nors artimo, kartais tiesiog nesąmoningai tą daro. Jei kas nors sako: man geriau vienatvė, – dažniausiai tai yra apgaulė arba saviapgaulė.
    O amžiaus cenzo nėra (jei nekalbėsime apie norą turėti vaikų). Tiesiog tikimybė rasti artimąjį mažėja.

    Reply
  6. Super straipsnis. Viena mano giminaite istekejo 70-ies ir sugebejo abu laimingai pagyventi dar bent keleta meteliu. Amzelis savo daro, tai JIS nukeliavo Anapilin, bet JAI liko dar graziu prisiminimu.

    Reply
  7. Tas tai taip, turi su savimi draugauti ir smarkiai. Man kažkada taip buvo… Kadangi jau esu tokio amžiaus(na nepagalvokite, kad dėl to save niekinu ar nekenčiu savęs, kad dėl to liūdžiu, visai ne) taip sakau dėl stereotipu ir su jumoru todėl nenoriu sulaukti paguodos žodžiu, na žodžiu įsimylėjau, tiksliau bandė padaryti mums piršlybas, jis nesuregavo o aš užkibau… įsimylėjau smarkiai, labai labai. išsigandusi šio jausmo, o gal todėl, kad norėjau pasipuikuoti prieš jį, kokia aš šauni susitikusi su juo stengdavausi visada atsakyti į jo kritiką pašaipiai, žodžiu pati kenčiau ir nekenčiau jo, o gal… na nežinau, žodžiu elgiausi neadekvačiai, o jis tuo tarpu buvo malonus galantiškas, man buvo šokas, tikras nesumeluotas. Žinoma mums nieko nepavyko, kartu nebuvo ir jau nebebūsime, sirgau ilgai, paskui jis išvyko toli uždarbiauti į užsienį, nurimau atsigavau, pradėjau mokytis, stengiuosi daug juoktis, tiksliau viską darau su jumoru, bandžiau su keliais susitikti, bet… jis grįžo, pailsėti į Lietuvą iš užsienio, aš paprašiau jo paslaugos norėdama įsitikinti ar nebesergu meilės liga, deja… man nepavyko atsispirti jo žavesiui… nežinau, gal tikrai myliu jį, bet dar labiau sunerimau netyčia aptikusi jį viename pažinčių portale ir kartu nustebau, nes niekada nestokojo moterų dėmesio… nebežinau ką man daryti, gal vis dėlto bandyti užkariauti jį iš naujo, bet kaip?

    Reply
  8. To hadrian:

    Matyt busiu inesusi nesusipratima – straipsneli apie slapstymasi rasiau ne pati apie save 🙂 tiesiog atsakinedama i laiskus bei stebedama foruma pastebejau, jog egzistuoja tokia baime – kad kiti suzinos apie antros puses paieskas. Tad straipsneli rasiau, kaip bendra pastebejima. Stengiausi pabrezti tokios situacijos absurdiskuma ir taip, galbut, padrasinti tuos, kurie vis dar nesiryzta ieskoti 🙂

    Reply
  9. Viskas teisingai parasyta, bet kai neturi artimo ir mylimo zmogaus kartais buna labai labai liudna:( tikiu tuo, kad jeigu pavyktu taip susitarti su savimi, kad galetum viskuo dziaugtis ir vienas, tai viena grazia diena atsirastu toks pat zmogus -dziaugsmingas ir laimingas. Juk koks pats esi, tai toki ir kita pritrauki. Tik va kaip i ta busena ieti ir tiesiog imti ir tapti laimingu, kai pastoviai grauzia minteles, na ir kodel ir kodel toks grazus pavasaris, o tu vienas ir vienas…
    Ech noriu i pasimatyma:)

    Reply
  10. 2 ilonaba,
    Tai, kad zmogus uzhsiregistraves pazinciu svetainej, dar nereiskia, kad jis ieskosi sau antros puses.Uzhsiregistruoti yra ne viena ir ne dvi skirtingos priezastys.Kiekvienas turi savu dingsciu.Cia tik tarp kitko…

    Reply
  11. Esu is tu, kuriems nera blogai vieniems.
    Kadangi visad turejau daug draugu ,mazus vaikus ,sena mama ir buvau jaunesne tiesiog neturejau kada jausti tos vienatves. Taciau laikui begant,daug kas keitesi ,vaikai uzaugo isskrido,mokytis ,mama mire.Drauges turi anukus, senus sergancius tevus,kuriu negali palikti,labai daznai net i teatra tenka eiti vienai. Su metais ir pati darausi (gal but nuo vienatves)liudnesne ,nors ir sportuoju ir lankau baseina,vairuoju automobili,keliauju ir t. t. Bet, kad ir tose paciose kelionese reikia poros :):.Tiesiog nera su kuo apsigyventi viebutyje arba turi nemazai primoketi uz vienute. O ir siaip svecioje salyje,nelabai kas vienai…Nors tikrai myliu save ,esu bedraujanti,dauag skaitau,esu gana savarankiska ir emancipuota taciau vienatves jausmas kartais aplanko.Zmogus juk tik mirsta vienas ,o gyventi turetu poroje …Bet …zinoma tai turi buti bendru interesu zmones. Saves lauzyti nereiketu…O su metais vis sunkiau surasti bendru interesu zmogu.Kartais pagalavoju ,kad gal is viso to nera ko as tikiuosi…
    Dabar del pazinciu tinklalapiu…Buvau ne viename uzsiregistravusi.Is tikro yra kompleksai kai pamatai ,kad tavo anketa, norus ,bei svajones skaitineja tame paciame tinklapyje uzsiregsetraves 22metu vaikinukas ,kuris tau nesioja popierelius…na kazkaip ne taip ….Tie ,kurie registruojasi jau savaime yra kitokiu paziuru.Nieko nesmerkiantys ir suprantantys ,nei tie, kurie neisdrista uzsiregsitruoti ,arba tiesiog is smalsumo skaitinejantys uzsiregsistravusiu anketas. Todel ir uzsiregsistarvau cia ,kad cia nors jau moterys nevarto tavo anketos.:)
    Teko ir susitikti ir padraugauti.(Tik ne siame tinklapyje)
    Tiesiog isvada viena :labai sunku surasti bendru pomegiu zmogu.Tuomet jau geriau vienatve,su knyga ant upes kranto ,su savo mintimis ,kurios vienatveje toli nuskrieja …

    Reply
  12. Nemazai minciu turinciu racijos,bet kai kalbama apie bubute,kuri istekejo budama 70,tai man kelia sypsena:istekejo,o ant rytojaus jau pasimire.Nu bet gal mire budama laiminga… Viena bobute papjove dieduka,diedukas bobute uztvatino pagaliu ir is vis,kokia begali buti laime sulaukus tokio amziaus?..

    Reply
  13. Ilonaba,tu jo neužmiršai,ir jis tavęs neužmiršo.Pats laikas jam tai prisipažinti.Ir dėl pažinčių portalų-jis juk irgi ieško!Taigi-pirmyn!Tą patį galiu pasakyti Vasarai-rasi savąjį,rasi.Tik ieškok.Amžiaus cenzas vis tik yra-kalbu apie gimdymą.Gimdymus :).

    Reply
  14. Na buvau istekejusi ,na pragyvenau beveik 20 metu,uzmirsusi visas svajones ,tiesiog istirpusi seimoje.O vyras kaip pasirodo net nemylejo manes ir tu triju mums gimusiu vaiku jam is tiesu nereikejo…Noreciau sutikti rimta drauga,nes vaikai labai greitai auga ir vienas paskui kita palika namus …As tikiuosi:)

    Reply
  15. To Vasara.
    Ir man yra panašiai- labai sunku rasti artimą draugą, su kuriuo galima būtų viskuo dalintis. Net moters-draugės nebuvau tokios sutikusi, o ką jau kalbėti apie vyrą… O galbūt mes, skaitydamos knygas, paskendę savo mintyse, tiesiog nepastebime tų, kurie mums gali tapti artimi? gal kas žinote, ar yra svetainių, kur galima būtų susipažinti tiesiog su drauge/draugų dėl bendrų interesų, įdomių pokalbių, laiko leidimo, o ne dėl partnerystės. Man rodos, su amžiumi vis aktualesnė tampa būtent tokia draugystė, negu partnerystė tarp lyčių. Ką manote?

    Reply
  16. Gal FRYPE.lt galima kitokia draugyste.Uzsiregistravau nes idomu pasirasineti savo nuomone issakyti.Esu jau ne piemene ir tiesiog reikia gero draugo kad suprastu kaip zmogu o ne ziuretu kaip i sekso objekta.Aha nauja prisiregistravo tai ko gi nepabandzius .O man reikia tik zmogiskos silumos ir supratrimo stipraus draugo peties ir daugiau nieko.

    Reply
  17. NPCRIZ – tai profesionali sveikatingumo, grožio, jaunystės ir tinklinio marketingo kompanija.
    visų pirma natūralių peptidų, gaminamų Sankt-Peterburgo Bioreguliacijos ir Gerontologijos moksliniame tyrimo institute, distributorius. Ši kompanija yra bendraautorius, kuriant išskirtinę kosmetologinę liniją, naudojant natūralius peptidus, maisto papildus, ajurvedines arbatas. Visa ši produkcija patikimai apsaugota nuo klastočių. Dėl aukštos kainos ir neprieinamumo šio instituto produkcijos preparatus galėjo vartoti tik nedaugelis. Dabar dėka NPCRIZ ši produkcija prieinama daugeliui.
    http://www.npcriz.eu/lt/kletochnaja-kosmetika/zhidkie-peptidy.html registracija verslas56@gmail.com

    Reply

Leave a Comment