Benaršydama internete pajutau, kaip akis užkliuvo už frazės “Kokio amžiaus vieniša moteris jau turėtų sunerimti?”. Suprask – kada jau pripažinti savo senmergystę. Na ir negalėjau apie tai nutylėti…
Jau ir mūsų Forume esti nemažai temų apie tai, dera ar nedera vyresnei moteriai ieškoti gyvenimo draugo, gražu ar negražu, jei vyresni žmonės vis dar nori mylėtis, ar būti vienišai blogiau, nei turėti neištikimą/išgeriantį/nedirbantį/apsileidusį sutuoktinį… Kartais žmonės netgi skambina mūsų informaciniu telefonu, norėdami pasitikslinti, ar “nebus tik per seni čia registruotis?”… Ir aš visuomet atsakau – tikrai ne. Nes šventai tuo tikiu.
Taip, gal kalbant faktais ir išeitų, kad vyresnių vyrų yra mažiau, nei vyresnių moterų, galbūt susirasti savęs vertą partnerį vyresnei moteriai išties šiek tiek sudėtingiau. Tačiau kas pasakė, kad neįmanoma? O tuo labiau, kas pasakė, kad tai – netinkama?
Man labai patiko viena vėlgi forume išsakyta mintis (galbūt šiek tiek perfrazuosiu ją, nes tiksliai nepamenu) – ir būdamas vienas žmogus gali niekieno netrukdomas džiaugtis gyvenimu: turėti mėgstamą darbą, pomėgį, draugų, laisvalaiko planų. Gyvenimas neapsiriboja tuo, turi antrą pusę ar ne. Ir visuomet stebiuosi – kaip gi galėjo susiformuoti tokie visuomenės stereotipai, kad pilnavertis gyvenimas yra tik poroje, o vienišos moterys ar vyrai kažkurio amžiaus jau turėtų sunerimti…?
Žinoma, turėti mylimą ir artimą žmogų labai gera. Tačiau tiesą sakant, labiau žaviuosi žmonėmis, kurie moka būti laimingi vieni, o ne tais, kurie spinduliuoja tik įsitvėrę kam nors į parankę. Galbūt todėl, kad pati priklausau būtent antrajam tipui. Bet! Atsakingai pareiškiu – kruopščiai mokausi pirmiau būti laiminga pati su savim, o tik paskui – su kuo nors kitu.
Kodėl? Todėl, kad laimingi žmonės traukia kitus. Taip pat jie dažniausiai žino, kokia laimę saunorėtų susikurti, yra lankstūs ir atviri pasauliui. Tad jie gali būti laimingi ir vieni, ir vėliau, susiradę porą.
Na o pora neturi tapti vieniu. Taip gali nutikti kuriam laikui, galbūt – pirmosiais draugavimo ar santuokos metais. Tačiau vėliau vis tiek po truputį skleidžiasi dvi individualybės. Ir jei susitapatiname su kitu visiškai, prarandame dalį savęs. Praradę save, prarandame žavesį, dėl kurio, greičiausiai, mus ir įsimyli pradžioje. Na o praradus žavesį…. Liūdnai pabaigti nesinori, tad tiesiog atkreipiu dėmesį į šį užburtą ratą ir padarau išvadą: savo individualumą dera saugoti. O kad galėtum saugoti, visų pirma reikia jį pažinti ir pamilti.
Taigi į klausimą “kada veniša moteris/vyras jau turėtų sunerimti?” man norisi atsakyti taip: sunerimti verta tada, kai pajauti, jog nevertini ir nemyli savęs. Antra pusė niekada nepadės tapti savimi, ji neišgelbės nuo neužtikrintumo, kuris kyla iš pačių sielos gelmių. Tad tuos, kurie liūdi, skatinu visų pirma susidraugauti su savimi. Jūs pats/pati – štai tas žmogus, kuris yra VISOS JŪSŲ PUSĖS, štai čia reikėtų ieškoti nusiraminimo ir mokėjimo džiaugtis bei mėgautis. Na o kitas žmogus atsiras. Gal ne iš karto, gal po kelerių metų. Tačiau ras Jus besišypsantį/besišypsančią ir tokio/tokios palikti nenorės.
O amžiaus cenzo laimei tikrai nėra.
Comments are closed.