Keistas laikotarpis yra „tarpušventis“ arba „tarpukalėdis“, kaip pavadino mano gera draugė. Valgau nuo Kalėdų likusias mišraines. Gardžiuojuos dovanotais šokoladais. Ir pradedu panikuoti, jog likus kelioms dienoms iki kitos šventės, kurią privaloma švęsti audringai, vis dar neturiu nei vieno kvietimo Naujųjų metų vakarui…
Užtai mano Kūčios šiemet buvo ypatingos. Nes pati jas tokias susikūriau. Dievinu gruodžio 24-tąją. Tą virpulingą vakaro laukimą, kai visi susėsime nors kartą metuose kartu prie stalo. Ūžia dulkių siurblys, mama pjausto daržoves, o aš laižau nuo pirštų kalėdinių sausainių tešlą. Tai mūsų šeimos tradicija. Jau daug metų Kūčių dieną kepu kalėdinius sausainiukus iš seno mamos receptų sąsiuvinio. Jų tobulas skonis man reiškia šventę.
Kurdama savo Kūčias savaip žaidžiau su žvake. Vaškas nenorėjo lietis i vientisą formą: dubenyje plūduriavo atskiri lašeliai dėliodami keistus ženklus. Mačiau lyg nerimą, lyg vaikystės ženklus… Galiausiai susisuko į apskritimus – pilnatvę… Tikiu – išsipildys…
Dar Piemenėlių mišios. Bažnyčia kvepėjo šienu. Man graužė akis – esu alergiška – bet buvo jaukiai gera. Pamokslas apie kūdikėlius, gyvas asiliukas… Aš kaip mažas vaikiukas atradau savo Kūčias…
O Kalėdos tradiciškai duoklė giminėms. Per dieną apvažiavom pusę Lietuvos. Į vakarą siaubingai pavargau… Kraujo ryšiai svarbu, bet ta svarba tampa sunkia pareiga, kai stengiuos pagarbiai bendrauti su dėde jo kičiniuose rusiškos muzikos užtvindytuose namuose ar su seneliais, kurie dievina Putiną… Bet tai mano šeima, kitos neturiu.
Išsimiegu dvylika valandų ir grįžtu į savo gyvenimą. Prireiks kelių dienų atsigauti ir vėl pasinerti į žmones savo akimis. Dar kartą įsitikinus, kad Kalėdos yra tokios, kokios yra ir kokias jas susikuriame… Baltas sniegas tik atvirutėse, neišsenkantis gėris tik palinkėjimuose… O man gražu, kai pilka. Pažvelkit pro langą: nykus dangus ir susigūžę praeiviai… Būtų liūdna, bet yra tik nuostabiai melancholiškai sava..
O kokios buvo Jūsų Kalėdos?
Comments are closed.