Žiemą šalta, o kartais nesušildo ir kailiniai bei vilnonės kojinės. Trūksta žmogiškos šilumos. Trūksta apkabinimo, artumo. Trūksta iš širdies dovanotų dovanų.
Kalėdos man asocijuojasi su visuotiniu gerumu. Norisi visiems šypsotis, dovanoti dovanas, apkabinėti. Aišku norisi tokios pačios reakcijos ir mainais. Kažkam šios šventės asocijuojasi su visuotine pirkimo manija, kažkam – su vienišumu. Ir galbūt mes visi būsim teisus. Juk stiklinė ir pusiau tuščia, ir pusiau pilna. Kalėdos bus tuo, kuo leisi joms būti.
Bet kokiu atveju, manau, kad tai proga mums trumpam sustoti, atsikvėpti, apmąstyti, kas buvo ir apie tai, kas bus.
Aš bijau, kad ateis tokia diena, kai užgrius sunki liga, didelė netektis ar kita bėda ir tada bus taip gaila, kad dariau kažką ne taip. Bus gaila, kad pergyvenau dėl materialių dalykų, dėl to, kas visai nėra mano gyvenimo prasmė, tikslas ar siekiamybė. Dėl tų dalykų, kurie pakeičiami, kurie atrodo svarbūs tik tą minutę – tai mašinos, namai, telefonai ir kitos daiktybės.
Einam, bėgam, darom, vis kažko nespėjam. Nenueinam pas gydytoją, nepaskaitom knygos, nepasakom gero žodžio, nepasidarom veido kaukės, neišsimiegam, nes tai nėra taip svarbu. Ar tikrai?
Papuoškite savo namus, papuoškite save, nuraminkite savo sielą. Dar nevėlu išsiųsti atvirukus. Ar parašyti šiltą elektroninį laišką. Dar nevėlu pakviesti ją imbierinių sausainių, dar nevėlu padovanoti jam šypseną.
Kas sušildys Kalėdų rytą? Puodelis mėgstamos arbatos, giminaičiai, draugai, NAUJOS PAŽINTYS (kodėl gi ne?) ir mes patys save – mintimis ir naujai kuriamais planais.
Savaitgalį karpysiu snaiges ir puošiu savo kambario langus,
Kris
Comments are closed.